Kas yra bendrinės kalbos leksika? Sampratos, nuomonės ir prietarai. Žodyno praktika ir teorija. Vartojimo reikmės ir problemos

LIETUVIŲ KALBOTYROS KLAUSIMAI XXXVII (1997) LEKSIKOGRAFIJOS IR LEKSIKOLOGIJOS PROBLEMOS Jonas KLIMAVIČIUS KAS YRA BENDRINĖS KALBOS LEKSIKA? Sampratos, nuomonės ir prietarai. Žodyno praktika ir teorija. Vartojimo reikmės ir problemos Čia tėra skatinimas ir kuklus bandymas atsakyti į šį klausimą, ypač į jo atvirkščiąją pusę — kas tikrai nėra, kas negalėtų būti ir veikiausiai nebus bendrinės kalbos leksika. Atsakymo ieškoma skrodžiant šio šimtmečio bendrinės kalbos kūrimo ir plėtojimo nuostatas bei manifestus, ypač stengiantis išsklaidyti gajas paviršutiniškas nuomones ir prietarus, akistata sustatyti “Dabartinės lietuvių kalbos žodyno" teoriją ir praktiką, recenzijas (ir to paties recenzento), bendrinės kalbos vartojimo reikmes ir problemas. Klausimas, kas yra ar galėtų būti bendrinės kalbos leksika, kilo jau Jonui Jablonskiui pirmojoje norminėje gramatikoje 1901 m. Atsakymai — teoriniai ir praktiniai — beveik per šimtmetį kito, plėtojosi ir įvairavo, niekada nebuvo visai aiškių, būta net labai klaidingų nuomonių, nepateisinamai optimistinių. Dabar irgi yra skirtingų sampratų, bet gal jau esame tunelio gale. Tai priklausė ir priklauso: 1) Nuo bendrinės kalbos leksikos pavėluoto ir sunkaus darymosi nepalankiomis istorinėmis, tautos telkimosi, valstybės atsikūrimo, kultūrinio gyvenimo ir švietimo sąlygomis; nuo bendrinės kalbos leksikos netolygios, kartais prieštaringos raidos, kurios tam tikrus tarpsnius žymėjo ir tautos istorijos, ir pačios kalbos tarpsniai, net pakopos, įvardyti skirtingais ir tikrai nevienareikšmiais terminais — rašomoji, bendrinė, literatūrinė ir vėl bendrinė; įvardyti skirtingais konstituciniais statusais — valstybinė, okupantų rusų kalbos stelbiama ir gadinama, dabar vėl valstybinė; nuo pačios leksikos prigimties — ji keleriopai judresnė, kaitesnė, atviresnė tarmėms ir skoliniams negu gramatika, ypač bendrinės kalbos užuomazgos ir pradinių tarpsnių labai smarkaus augimo laikotarpiu; nuo mūsų nedidelės, bet įvairiatarmės (daugybė šnektų, didžiuliai skirtumai) ir įvairių dvikalbysčių (per tarmes ir tiesiogiai per bendrinę kalbą) paliestos tautos — tarptarminės ir tarpkalbinės, tarmių ir bendrinės kalbos kolizijos, tokios aiškios Ferdinandui de Saussure'ui (Saussure 1977: 60, 231), mūsų kai kurių kalbininkų yra pražiūrėtos arba atkakliai nepaisomos: atseit tarmės tik turtina, kiek ir kada nori turtina, vos ne automatiškai — beatodairiškai drąsiai formuluojama: žodyno sistema laisva, leksika iš tarmių lengvai įtraukiama į bendrinę kalbą. 2) Nuo bendrinės kalbos leksikos raidos ir jos tarpsnių leksikografiniy rezultatų — nuo jų atsispindėjimo ir įtvirtinimo kaip atramos kitai pakopai arba nuo 20 nespėjimo ar vėlavimo (gal net lemtingo) tai padaryti. Juk jau pasiekę bendrinės (nebe rašomosios) valstybinės kalbos pakopą neturėjome jos žodyno (apskritai jokio visuomenei tinkamesnio, net dvikalbių vos vieną kitą), įtvirtinančio jos normas, tenkinančio reikmes. Žodynų ir žodynininkų tauta neįstengė? Deja, taip, nes buvo nauji, kokybiškai kiti reikalavimai — bendrinės kalbos žodyno. Jo reikalas buvo suprastas, buvo sumanymų ir pasirengimų (atskira tema). Būta ir subjektyvių nepalankių aplinkybių — K.Būgos ankstyva netektis, J.Jablonskio krūvis ne pagal amžių ir sveikatą, naujų jėgų negausa, leksikografinių institucijų silpnumas, jaunumas. Objektyviai bendrinės kalbos teorija mezgėsi nuo gramatikos, sinchroninė kalbotyra buvo siauresnė ir mažiau vertinama už istorinę. Tik nepalankiaisiais 1954 m. išėjo “Dabartinės lietuvių kalbos žodynas” — dabartinės, o ne bendrinės: skirtumas čia ne vien formalus, bet ir faktinis. Ar nėra būdingas ir bendrinei kalbai net lemtingas dalykas, kad pirmiau — 1951 m. išėjo “ Tarptautinių žodžių žodynas" — verstinis, nenorminis, neturintis pažymos ntk. (neteiktinas), kuri vartojama, nors dar nenuosekliai, nepakankamai, tik 1985 m. “Tarptautinių žodžių žodyne". Didžiulis nenorminis “Tarptautinių žodžių žodynas" išleistas jau 1936 m., mažesnių būta dar anksčiau. Ar tai nėra viena iš nemenkų priežasčių, kad bendrinė kalba taip apnikta tarptautinių žodžių, kad daugelyje sričių plačiu frontu keletas dešimtmečių jie smarkiai stumia lietuviškus žodžius? Dabar apie viską iš eilės plačiau. 1."Jei rašomoje tarmėje stinga kokio žodžio, kuris yra žinomas tiktai iš kitų tarmių, rašytojas turi vartoti tą žodį, vistiek kame jį razdamas; <...>; jei rašytojuiyra Žinoma, kadjo vartojamas žodis beveik visur kitaip bus suprantamas, jis turi kiek galėdamas taikintis prieskaitytojų ir visada rūpintis, kad ji suprastų daugumas” (Jablonskis 1901:60; čia ir kitur citatose išretinimai mano — J.K.). Įžvalgi programa! Nors ne visai viskas mums įžvelgiama: ar rašytojui turi būti žinoma, kad jo žodį gal kitaip supras? Turbūt. Jablonskis net nekalba, kas bus, jei žodis bus visai nežinomas: jam dalykas, kad kitaip, klaidingai supras, yra daug svarbesnis. Praktika parodė Jablonskio įžvalgumą. Kas yra atsidėję nagrinėję, kaip ši programa sekėsi, kaip jos laikytasi rašytojų, įskaitant Jablonskį kaip autorių, vertėją (atskira kalba — kaip žodynininką)? Tyrinėta, bet spragų yra, sintezės tikrai nėra — vyrauja pasidžiūgavimai, kad kas pavyko, bet labai trūksta antitezės — kas ir ko d € 1 nepavyko. Įkyri begaliniai apmaudavimai, kad kas nepavyko ar nepavyksta, nemąstant — kodėl. Kiek gailauta, dejuota dėl žodžių tillas, tamsta; vėdinas; abūojas, -a! Bet čia visai tas pat, kas iš srauraus vėjo Ziemiy krašto dainose ateivėse pasidaręs srauras vėjas (Vitkauskas 1975 : 64), taip pat siiras, siūrus, šiūrus, sraujas (nors LKŽ XIII aiškinama: 2. “smarkus”), sveras vėjas, tik čia žodis (su dainomis) iš tarmės į tarmę atėjęs, ten — į bendrinę kalbą. O kliūta už to paties kelmo “nesuprantama — kitaip suprantama", todėl iškraipyta, tik tarmėje žodis, o bendrinėje kalboje — reikšmė. Žodžių šiaurė, siaurus Žiemių kraštas nesiskolino, nes turi savo, sveti21 mo net nesupranta. Tik dabar lyg ima švisti akys, kad bendrinei kalbai ZūJas, tamsta, vedinas, abuojas nebuvo verktinai būtini. Bet taisant vis mokoma, ką tie žodžiai iš tikrųjų reiškia. O yra ir kitas, gal tikresnis pamokymas: neturi to žodžio savo tarmėje, gerai nepažįsti — nevartok, tarmių žmonių nejuokink! “Lietuva, rodzias, tik maišelis (maža), o kas namas, tai šneka" (Krūonis, LKŽ XI 793). Tarmės, šnektos — turtas, žmonės — žodingi, žodynas — turtingas. Bet jei vargas dėl proto (tarp mažapročių), tai štai vargo yra ir dėl žodžių turto. Kartais tarptarminės (arba platesnės, net visuotinės) reikšmių kolizijos pastebimos, sąmojingai pasiaiškinamos, pvz.: — Jonai, tevas nukrito nuo stogo. — Ar sveikas liko? — Sveikas tai sveikas, ale nebgyvas Klp (LKŽ VII 498). O žodžio aplamasvreikšmė “paviršutiniškas; neapdairus, Zioplas” DZ, tiesiog uzjuoke reiksme 1. “bendras, visas” DZ. DZ, Laikas rimtai pakalbėti apie perteklinj kalbos turtą, kuris neretai yra bendrinėje kalboje stringantis perteklius. Kartais vieno žodžio tarminės rčikšmės bendrinėje kalboje pjaunasi kaip katės maiše. Štai doras DZ, 1.” <...> moralus" ir 2. “tinkamas, geras": Doro valgio dianetriksta. Neturiu doros sveikatos. Ne prieš dora tarp šėlsta. Aš dorai (gerai) nežinau; ir dora 2. “tikimas, gerumas": Nebus doros ir rytoj (oras nepasitaisys). Kažin ar bus dora su tuo ligoniu (ar pasveiks). Į dorą eiti (riebėti). Tarmėse doras (ir dora sub.) šitaip labai plačiai vartojami žemaičių, dalies (šiaurės) rytų aukštaičių, net taip: Nebėr doros nei už tvoros Pn. Mano kiaulės neina doron, ir gana Ut. Malkų doriškai parsivežt negaliPc. Tačiau reikšme “moralus” dorastarmėse sunykęs (Sb, Sim, Dkš; JR28, S. Dauk, M. Valanč; dora — SD, Grk, Uzv), išstumtas barbarizmų (Š)čyras, cystas,cnatlyvas, zgadnas, cekavas, o nedoras— ir šelmis, laidokas (ledokas), kurva, be to, žodžio doras semantikos dalį pasiima nekaltas, skaistus, tyras, grynas, žodžio nedoras — ištvirkęs, pasileidęs. Todėl reikšmės tarmėse ir nesipjauna. Argi šito nereikia matyti, ar tai sunku įžvelgti? Panašiai reikėtų vertinti žodžius blogas DZ, 3. tarm. “liesas, menkas", tarm. “silpnas (apie ligonį)" (DZ, DZ, - ne tarm.); pykinti 2. “versti mi on 3. prk. “tuščias, neduodantis rezultatų"; gauti 2. “turėti, privalėi":Gausi važiuoti į mišką. Gavo daktarą kviesti, pagauti “pradėti, suskasti”: Visi pagavo bėgti [betgi ir juos pagavo]. Ar mums nieko nesako, kad Žemaitė pati yra rašiusi: Perfave gavau (turėjau) pats nešti taip toli? Čia yra didelė tema, bet jau galima daryti išvadą, kad Jablonskio priesako gana nuosekliai nesilaikyta. Jei šiandien šie žodžiaijau ne kitaip suprantami, tai bent ne visai, ne lengvai, ne visiems suprantami, glumina, trikdo; arba žmonėms nesuprantama, kodėl jie vartojami: kodėl nieko doro, o ne nieko gero, kodėl blogas, o ne liesas, kodėl pykina, o ne sleikstu, kodėl bergždžias, o ne tuščias darbas, kodėl gavo bėgti, o ne turėjo begti, kodėl pagavo bėgti, o ne ėmė, soko begti. Tos tarminės rčikšmės raštuose padažnėjusios, žmonės klausia: kodėl? ar tik taip jau vartotina? Žiūrėk, ims kas jau ir pataisys nieko gero, nieko doro ... Žinoma, tos tarminės réik§més vieną koją į bendrinę 22 kalbą įkėlusios, bet yra joje daugiausia knyginės. Šitai dar nėra aptarta, net nėra liesta, todėl tikrai daug kam atrodys paradoksiška, kad tarmybė bendrinėje kalboje virsta knyginio stiliaus faktu. Betgi iš tikrųjų vartojimo statusas iš esmės pasikeičia. Bendrinės kalbos žodyne šitokioms jos “tarmybėms" tikrai geriau tiktų ir tiksliau vartotoją (ypač betarmį) orientuotų pažyma £nyg., o ne farm. Ir nereikėtų tokių reikšmių paskubomis, beatodairiškai dauginti — jei tarmėse kur yra padėvėtas traktoriukas, tai šitai yra tik tarmybė, o bendrinėje kalboje — (pa)važinėtas. Bendrinės kalbos žodyne tik etnografizmų tokias rėikšmes pravartu dėti, pvz.: marška etnogr. 1. “drobulė pašarui, skiedroms ar šiaip biriems daiktams nešti; ja nešamas kiekis", 2. dz., ryt. “paklodė", 3. ryt., dz. “lovatiesė", 4. dz., ryt. “austinis paklotas", 5. ryt., dz. “staltiese”, 6. žem. “rankšluostis", 7. vak. “nedidelis, dviejų traukiamas tinklas be įgerklio, dvibradis"; skara 1. “skraistė moterims galvai, pečiams gaubtis”, 2. žem. “skuduras (ppr. prastas), skarmalas”, 3. žem. “vystyklas”, 4. kuop. žem. “pluostas”: Siemet linų gera skara, skepeta 1. “nešiojama skara” [štai kaip net aiSkinime reikalingas pažyminys — nesiojamal], 2. ryt. “audeklo skiautė, skuduras (ppr. prastas), mazgotė, paSluoste” (skaréle “mažesnė skara galvai, kaklui apsiriSti”, skepetdite “skarele”, o skepetélé 1. “skarelé”, 2. tarm. “audeklo skiautė; nosinė"); butas 1. “namo dalis iš vieno ar kelių kambarių ir virtuvės", 2. tarm. “gyvenamasis namas, troba, pirkia", 3. žem. “bet koks pastatas, trobesys”; spršgilas 1. etnogr. “įrankis javams kulti — prie koto pririšta buožė", 2. ryt. “to įrankio buožė", 3.<...>; spragilinė 1. dz. “spragilo kotas", 2. ryt. “spragilo buožė"; siaustuvė 1. ryt. “spragilo kotas", 2. žem. žr. Vystyklas, Šitaip yra DZ, Tačiau i ir “Lietuvių bendrinės kalbos žodynas", bent kol bendrinė kalba sutvirtės, jos leksika nusistovės, dar galėtų turėti nors kokių tarminių žymių. Be etnografizmų, gal nereikėtų vengti ir ryškiausių chrestomatinių pavyzdžių: skuja 1. "Pušies ar eglės spyglys”, 2. tarm. “pušies šakelė", 3. tarm. “kankorėžis“" [DZ, 2. žr. kankorėžis), 4. ryt. “Žuvies žvynas" [DŽ, 3. žr. žvynas, sriegas (Zuvies)] DZ, [o DŽ, — be tarmių pažymų]; grobas 1. aukšt. “Sonkaulis”, 2. žem."žarna" DZ, [DZ ir DZ, 1. “Sonkaulis”, 2. žem. “Zarna”; bet ar grobas biity bendrinés kalbos žodis?); sėti 3. tarm. “sodinti (bulves)” DZ, [iš esmės taip ir DŽ, ; DZ); Sirdingas 3. tarm. “piktas, staigus” DZ, [DŽ,, DŽ,- — ryt.]; smagūs 5. žem. “sunkus” [ir DZ; DZ, —6.]. Ir betarmiam bendrinés kalbos vartotojui, be tam tikros praktinės naudos, tai būtų priminimas, kad bendrinė kalba dygusi ne iš akmens... 2. “Paprastai sakoma, kad tik didieji rašytojai sukurią rašomąją kalbą, ją sukultūriną, išdailiną. Čia daug tiesos. Bet šių dienų gyvenimo tempas nelaukia lėtos nors ir gero rašytojo įtakos. Reikia kalbos kultūros iš šalies, sąmoningos kultūros“, — sakoma pirmajame “Gimtosios kalbos" (GK 1933 1 ) manifeste “Darbą pradedant": Anaiptol neatsitiktinis čia yra“ ka/bos kultūros terminas, nors ir neeksplikuotas. Faktas yra pastebėtas, minimas, bet nėra išsamiau aptartas ir vertintas. Aiškiai matant šio termino šaknis kaimyninėse tautose, pra23 vartu būtų jį sieti ir su jau minėta Saussure'o bendrinės kalbos kaip ku | t ūros produkto irtarmių kaip natūros sferos kolizija (Saussure 1977: 60). “Gimtoji kalba” todėl pabrėžia nesitenkinanti klaidų taisy mu: “Mums nepakanka kapos kalbos taisytojų, bet reikia pačią visuomenę kalbos išmokyti" (GK 1933 1). Todėl manifeste daugiau ir kalbama apie kultūrinės kalbos išsiugdymaą: “Į kalbą mes žiūrime sociologiškai. Kalba, kaip ir kiti bendrinio gyvenimo reiškiniai, veikiama tų pačių socialinių dėsnių. Dėl to liaudies kalba mums nėra absoliutinis kalbos kultūros mastas [t.y. matas]; iš jos, mūsų nuomone, kultūrinę kalbą galime tik išsiugdyti. Taigi, “Gimtajai kalbai" rūpės ne tik bendrinės kalbos žmoniškumas [t.y. liaudiškumas?], bet ir kultūrinis jos pažangumas. Kartais visiškai lieko [t.y. atliekamo] kalbos lytingumo [t.y. formų gausumo; o ne seksualumo...] ir žodingumo (gandro vardų!) mes nebranginame” (GK 1933 2). Gandroistorija bendrinėje kalboje yra ne be ambiciju ir su nelengva grynumo problematika. Pavyzdys be jokių šešėlių — pačios kalbos neproblematiškai išspręstas s kolinio grybas kodifikavimo dalykas į perteklinį turtą nuskiriant veldinius kremblys ir budis (išradingam mėginimui išgelbėti bendrinei kalbai žodį budis specialesne reikšme “koks nors lakštabudinis grybas" DZ; nepakanka tarminio pamato — reikia dar ir bendrinės kalbos bent kiek platesnės vartosenos). "Gal pritiktų duoti nors vieną kultūrinės kalbos ugdymosi pavyzdį. Vienas ryškesnių, kai liaudies kalbos žodis ne paprastai perkeliamas į bendrinės kalbos sistemą, 0 iš jo išsiugdomas reikalingas raiškos vienetas, būtų šis: “Bet, rasi, kas pasakys: kamsa neatitinka tiksliai būnos sąvokos. Tokį galima atklausti: o pirmikalbėdavo apie pjaunamo baro ar dvaro kumečių pirmininką ir piemenų viršininką. Pasakoja, kad panevėžiškiai net per abu ūsus šyptelėję, kai jiems paskyrę pirmąjį apskrities viršininką. Tariamo netikslumo nėra ko baidytis. Žodis, ėmus vartoti, savaime sutiksléja” (A.S. — GK 1938 26-27). Čia galima tik pridurti: pirma, pirmininko reikšmių tarmėse daug daugiau — 2. “<...>, prievaizdas", 3. “<...>, pirmiinas”, 4.<...>; barvedys”, 5. “piemuo, esantis bandos priekyje“ || “piemuo”, 6. “kas geriausios, pirmos rusies” || “pirmo leidimo, geresnis alus" LKŽ X; antra, pirmininkas ir viršininkas vartoti mažesnėje Lietuvos dalyje, todėl šyptelėti ne visiems buvę progos; trečia, bendrinėje kalboje reikšmių kolizijos jokios nėra, nes jie Čia yra vienareikšmiai (DZ, pirmininkas?. ir 3. yra tarm.). Sėkmingai pradėtą bendrinės kalbos kultūros tarpsnį nutraukė okupacija ir genocidas. 3. 1953 03 18 duota rinkti DŽ, — Stalinas jau ne Kremliuje, bet gal dar ne Mauzoliejuje. Pasirašyta spaudai 1954 05 13. 1990 01 30 data St.Keinys pažymėjo savo “Pratarmę" DZ, (aš savo maždaug 3 metų darbą baigiau 1988 m. iki atostogų). Nors paskui dar 1992 05 19, 06 17 ir 22 vyko baigiamieji posėdžiai dėl kai kurių semasiologinių žodžių (kurių semantikai svarbi pragmatika). Pasinaudokim būtovės profesoriaus Edvardo Gudavičiaus leidimu kelti klausimą “kas 24 būtų, jei būtų". Sakysim, jei šią DŽ kroniką būtų galima pradėti bent 1933 m. (dar ankstesni gal per daug gluminty). Gal tokį 1933 m. DZ būtų ištikęs LKŽ I, ir II, likimas, bet jau būtų buvęs bendrinės kalbos žodyno ir faktas, ir mitas — dingstis i ir gerai, ir piktai (destis kam) kalbėti. Tiek tos DŽ kronikos pragmatikos požiūriu. Leksikografinė padėtis 1954 m. tokia: išleisti tik 2 didžiojo LKŽ tomai, nors ir pašalinti iš visuomenės filologinio akiračio; iš specialiosios leksikografijos po karo buvo tik 1949 m. išleistas A.Novodvorskio “ Techninis žodynas", o prieškario terminų žodynai buvo tik LKŽ redakcijos parankinėje bibliotekoje. DZ, neturėjo s avo kartotekos, parengtas iš didžiojo žodyno kartotekos — rengėjų Heraklio žygdarbis, bet ir rengimo esminis trūkumas, nepašalintas iki šiol. DŽ, Įvado $1 (skyrius “Žodyno paskirtis ir apimtis") skelbia: “<...> be raštų kalbos, plačiai naudotasiir šnekamosios kalbos leksika bei frazeologija. Žodynas <...> turi padėti įsisavinti literatūrinę kalbą, <...> “. $3: “Sutinkamai su praktiniu, norminamuoju Žodyno pobūdžiu, į šį Zodyna įeina: 1) politinės, grožinės ir mokslinės literatūros žodžiai, jei jie nėra perdaug specialūs ir jei tai nėra retos, individualios vartosenos žodžiai, 2) liaudies kalbos bei jvairiy ta rmių žodžiai, plačiau užtinkami literatūroje arba reikalingi kai kurioms sąvokoms reikšti, pvz. buklus, skubrus, namiegas [Žodyno tekste: skubrūs žr. skubus, o DZ, ir DZ, rodo, kad reikšmės skiriasi!]. §4: “Į Zodyna nejeina: 1) siaurai vartojami ir mažai tereikalingi literatūrinei kalbai tarminiai žodžiai, pvz. Sutrus “karStas” [nors sutra įdėta, sutnus įdėta), klūkti “labai pra- $yti” [nors Žodyno tekste... yra: k/ūkti žem. 1. “po ledu žvejoti, žuvis trankyti”, 2. “labai prašyti, kaulyti” (iš tikrųjų tai ne 2 reikšmės, o homonimai!)]. Taigi DŽ, tarmybių dėjimo principas — geriau daugiau, tegu pretenduoja į bendrinę kalbą, tegu tarp savęs konkuruoja, laiko egzaminą — kurie “reikalingi”, kurie “mažai tereikalingi”. O “retos, individualios vartosenos žodžiai“, matyt, nėra tokie tarmėse, o tik raštuose. Didžiojo žodyno kartotekos įtaiga akivaizdi. DŽ, ne fiksuoja bendrinės kalbos vartoseną, o kuria ją, parūpina jai iš tarmių žodžių net su atsarga, pertekliumi. Pirmieji DZ, recenzentai irgi €jo DZ, keliu. Bandė žengti ir dar toliau: “Mums rodos, kad aiškinamajame žodyne turėtų rasti vietos ir retesni dialektizmai, jeigu jie sutinkami grožinės literatūros klasikų kūriniuose. Tuo tarpu Žodyne neras skaitytojas nei žodžių /uinas, pyle, repukas ... (Donelaitis), nei (iS) drežėti, snopis... (Žemaitė), nei atvalka, kraiguoti, (nu)piepti, šušėti... (P.Cvirka), nei ydas, pakinys, panuovalis, tunkčiai... (A.Vienuolis), nei plaitytis, priebega, slambyti, Žiubis... (1.Simonaityte), nei daugelio kitų liaudies kalbos žodžių, randamų įžymiųjų lietuvių rašytojų veikaluose“ (Grinaveckis 1955: 3). Iš tikrųjų kur nors tuos žodžius klasikų ir įžymiųjų rašytojų skaitytojas turi rasti. Bet ar bendrinės kalbos žodyne, jei tai nėra bendrinės kalbos žodžiai? Argiį dabartinės kalbos žodyną tinka dėti Donelaičio, Žemaitės žodžius? Greitai įsisiūbavusi klasikų raštų tiek akademinė, tiek mokyklinė, tiek masinė leidyba rado gerą išeitį — 25 pridedamus žodynėlius, į kuriuos vienodai gerai tinka ir tarmybės, ir senžodžiai, ir naujadarai, ir svetimybės. Tačiau ir po keliolikos metų DZ, (paskui ir DZ, atsak. redaktorius svarsto: “Galima duoti tik tuos [tarminius žodžius], kurie plačiau vartojami grožinėje literatūroje ir šnekamojoje kalboje arba kuriems nėra kitų pakaitalų literatūrinėje kalboje" (Kruopas 1968: 3). Ką reiškia “plačiau vartojami grožinėje literatūroje"? Bent dviejų rašytojų — /uinas “be ragų, bauzas”, pylė “antis”, tunciai “tvarsčiai kojoms apsukti”, s/ambyti “vaikštinėti be darbo, trainiotis” — “yra pagrindo dėti", o vieno rašytojo snopis “vėpla, išsižiojėlis“" (Žemaitė), pakinys “papievis, pabalys” (A.Vienuolis), Ziubis “laimikis” (I.Simonaityte) — “būtų per didelis jo [t.y. Zodyno] perkrovimas". Ir šitokia nuostata apibūdinama kaip isvada: “dialektizmai į LZ [t.y. literatūrinės kalbos žodyną] dėtini ribotai"! Tai priklauso nuo bendrosios žodžių atrankos sampratos, kurią lemia ne tik bendrinės kalbos vartosena, bet ir idealas: “Juk literatūrinė kalba, realiai imant, yra visuomenės, kultūros, mokslo ir kitiems reikalams skiriamos bendros kalbos idealas. <...>. Ir šnekamojoje-tarminėje, ir grožinės literatūros, ir mokslinėje, ir publicistinėje, ir kitokioje kalboje mes susiduriame su tokiais žodžiais, kurie gali ir nepriklausyti bendrinei vartosenai, literatūrinei kalbai, bet kurie sudaro reikšmingą ir svarbią kalbos žodyninės sudėties dalį, kuri turi daugiau ar mažiau atsispindėti ir LŽ (ne tik didžiajame “Lietuvių kalbos Zodyne”)” (Kruopas 1968: 3). Čia minima ir “dalis į pasyvią atsargą perėjusių žodžių", ir dažnos raštų tarmybės. Orientuojamasi į Žodyno vartotojo pragmatinius poreikius: “Kalbos leksinė sistema labai plati, sudėtinga ir griežtai neapibrėžta, tad ir literatūrinės kalbos žodynas turi į tai atsižvelgti. Tiktai taip elgiantis, bus įmanoma, kiek DŽ apimtis leidžia, atspindėti dabartinio laikotarpio lietuvių kalbos leksinę sistemą, į kurią kaip pagrindas įeina ir literatūrinės kalbos leksika" (Kruopas 1968: 3). Taigi bendrinės kalbos leksika čia suprantama kaip gemalas visos kalbos leksikos sistemos įsčiose — nesavarankiškas, augantis, neatsiskyręs. Tačiau bendrinės kalbos leksikos atsiskyrimo ir atskyrimo nuo tarminės reikalas ima vis labiau aiškėti: “Žurnalistai, redaktoriai, vertėjai laukia nesulaukia didelio, išsamaus bendrinės lietuvių kalbos sinonimų žodyno. Noriu pabrėžti žodį bendrinės, nes prieš dešimt metų pasirodęs trumpas A.Lyberio žodynėlis, kad ir nedidelis, greta literatūrinės kalbos žodžių, teikia nemaža tarmybiy. Sunku šiandien būtų įdiegti į bendrinę kalbą spagą, Žagą, stičą, geinyti, klūkti ir panašius sinonimus” (Kirvaitis 1971: 67). Žinoma, tiksliau reikėtų kalbėti ne apie jų įdiegimo sunkumą, bet svarstyti, ar jie reikalingi bendrinei kalbai, ar jiems rastųsi čia bent kokia niša. 4. DZ, — 1972 m. Kiti kalbos ir tautos gyvenimo metai — kiti ir leksikografijos lapai: LKŽ 8 tomai (VIII — 1970 m.), pagal abėcėlę — iki raidės O imtinai, tada atrodė pusė žodyno (dabar LKŽ XVII baigiasi žodžiu va/gus). DZ, Ivado lapai sandara panašūs į DZ, tik pavyzdžiai kiti, jy daug. Tačiau Žodyno tekste pusė pavyzdžių atrodo visai kitaip: vietoj ryt. — žem., vietoj dz. — 26 ryt.! Vietoj DZ, skyriaus “Zodyno paskirtis ir apimtis” DZ, — tik “Žodyno apimtis“ [šitaip ir DŽ ,], bet jau antru sakiniu sakoma ir paskirtis: “<...> tikslas — pateikti dabartinės lietuvių literatūrinės kalbos žodžius". Apie tarmybes kalbama plačiai §2: “Kadangi Žodynas yra praktinis, norminamasis, jame pateikiami šių kategorijų žodžiai: <...>; 2) dažniau vartojami [DZ, — plačiau užtinkami] grožinėje literatūroje, publicistikoje, spaudoje ir kitur liaudies šnekamosios kalbos [DZ, tik — liaudies] bei tarmių žodžiai [DŽ, — stengiamasi pateikti <...> dažnesnius tarmių žodžius], pvz.: žemaičių tarmės — atvarsiai “vadelés” [Zodyno tekste — atvarsliai, šitas pavyzdys likes ir DŽ, Įvade), buklūs“ gudrus" [tekste — be jokios tarminės pažymos aiškinama “ ‘gabus, gudrus; klastingas”, DZ, = “gabus, gudrus", DZ, — 1. “gabus, gudrus, supratingas; klastingas“, 2. tarm.“ ‘greit pavargstantis, susergantis; silpnas, €kstus”; LKZ 1, tai yra homonimai — 1buk/us (SD, DP, MP, Mz, Vin, KN, B, RB; M.Valanc; Skr, Btg; taip pat buklas BsP; buklingas PK, K, P, buklystė R, Sch) ir 2buk/lūs1. “kurs bijo žiemos, šalčio, akių; silpnas, lepus, ékstus” Prl, Vrn, ZIn, Dsm — LKZ I, Sita reikSme perskirta į į dvi, o iš 2. “kurs uzsikerta kalbėdamas" padaryta homonimas 3buklūs), siltis “stengtis” [tekste — 287ltis, -1asi, Sylési “stengtis, pa be tarminės pažymos; DŽ, > žem.], žarūbas “kampas, skvernas” [tekste — 1. “kampas, kerte”, 2. “skvernas” be tarminės pažymos; taip ir DZ]; rytų aukštaičių — kūtė “tvartas” [tekste — kūtė žr. tvartas; taip ir DZ; žodis vartojamas šiaurinių žem. ir ryt.], fausoti “gerbti; taupyti" [tekste — 1. “sergėti, 4 ek 2. “taupyti” be tarminių pažymų; DZ, - 1. “saikingai eikvoti, taupyti”, „sergėti, saugoti"), verdéne “šaltinis” ltekstė= ryt. “trykštantis šaltinis, versme”; šitas pavyzdys likęs ir DZ, Įvade — verdenė “šaltinis, o tekste — ryt. žr. versmė 1], vilgsnas “drégnas” [tekste 3 vilgsnas, vilešnas žem. “kiek šlapias, drėgnas"; DŽ, — ik žem. “kiek šlapias, drégnas”]; vakarų aukštaičių — blister “temti” [tekste — 1. “temti, niauktis”, 2. žem. “dilti, kiurti, skisti”; reikšme “temti, niauktis” iš why LKZ1, duomenimis, vartojamas KzR, daugiau ryt. — Ktk, Kit, Lkm, Svn¢, Dglš, DKGt, taip pat SD], dagoti “valyti derlių" [tekste —"imti, valyti derlių" be tarminės pažymos; DZ, — — irgi be tarminės pažymos; vartotas lietuvininkų], Saras “paSaras’ "Įvartotas Yak. pakraščiu, daugiau vakarų dz; DZ, — nėra]; dzūkų — dyréti “žiūrėti" [tekste — ryt. 1. “žiūrėti, ko nors laukiant, tykant; smaksoti”, 2. “lindėti, tūnoti, būti be darbo"; DZ, — taip pat, bet šnek.; iš tikrųjų yra ryt.], drengti nd [tekste — “Slapdraba lyti, snigti, darganoti” be tarminés pažymos; taip ir DZ; tikrųjų vartojamas dz. ir truputį vak., bet įėjęs į bendrinę kalba], dudénti fl. beti” [tekste — 4. dz. “kalbėti, šnekėti"; Sis pavyzdys likes ir DZ, Įvade), kusias “Zlibas” [tekste — dz. “aklas, žlibas, žabalas, spangas”; Dž, J tarm. “aklas, neprimatantis”; už dz. ploto mažai išeina — siekia Klvr] ir kt.” Pirmieji DŽ, recenzentai entuziastingai pasitiko perteklinį bendrinės kalbos turtą: “Įteisinant tarmybes, turtinama literatūrinės kalbos leksika. <...>. <...>. Pateikiant tarmiškus ir liaudies šnekamosios kalbos žodžius, žodyne atlikta milžiniška žodžių atranka, gerai įsiklausius į kasdienę literatūrinės kalbos vartose27 ną. Šia prasme žodynas teisingai sprendžia bene pačią sudėtingiausig mūsų laikų praktinę kalbos problemą — literatūrinės kalbos irtarmių sąveiką" (Grinaveckienė 1973: 5). Iš tikrųjų visai neaišku, kaip norminamasis žodynas gali tą sąveiką spręsti — jis gali tik to vyksmo rezultatus įtvirtinti. Kalbėdama konkrečiai recenzentė šia tema pasako ir teisingų pastabų: “<...> be didelio reikalo bus pakliuvę kai kurie dialektizmai ar šnekamosios kalbos žodžiai", tačiau į šį dalyką daugiau žiūri stilistikos ir žodyno grynumo požiūriu. “Svarbiausias Žodyno praturtėjimo šaltinis, be abejo, yra gyvoji liaudies kalba, jos tarmės. Visa tai, kas yra geriausia liaudies kalboje, liejasi į literatūrinę kalbą ir ją turtina naujais žodžiais, posakiais, naujomis išraiškos priemonėmis" (Lyberis 1973: 4). Pavardijus pavyzdžių, kurių dalis tikrai tėra “Saltiniai”, o ne bendrinės kalbos faktai — artas “padauža, nenuorama", aipti “lopti, paikti, išdykti”, apymauda “nereikalingas daiktas, kliuvinys”, aptvarus “iš visų pusių aptvertas”, vėl reiškiama viltis: “Gal būt, ne visi šie ir kiti Žodyne pateikiami liaudies šnekamosios kalbos ar tarmių žodžiai jau yra įėję į literatūrinę kalbą, bet jie galės būti jai naudingi kaip kalbos turtinimo šaltinis" (Lyberis 1973: 4). Pasigirsta vėsesnė gaida: “Atrodo, dabartinės kalbos žodyne galima mažiau dėti pasenusių bei retų tarminiy žodžių, tokių kaip: blenkti, brotis, dulsus, gabužas, gybti, grasmė, grikas, gūdnas, gvoja, iesmeė, kauras, kerslas, kivinklis, kliesnas (= klienas?), kupurna ir pan." (Labutis 1973: 2). Jonas Paulauskas suskaičiavo apie 2000 DŽ, tarmybių —"396 su viršum visų žodžių" (Paulauskas 1974: 42). Jis vardija DZ, ’ tarmybes, kurios DZ, “tarmes pažymų neturi“ (Paulauskas 1974: 42) ir, priešingai, kurių DZ, jau visai nėra. “Daugiau yra tokių tarminių žodžių, kurių I leidime visi nebuvo, pavyzdžiui, vien prasidedančių raide d. deinauti, dygmuo, dykoji, dylatė, dilikas, dosai, dremžti, drepinti, dreZeti, driunyti, dūbla, dūkiniuoti, duogas, dvakinti, dveluotr’ (Paulauskas 1974: 43). J.Paulauskas ieško pagrindo, kodėl tarmybes būtų galima laikyti bendrinės kalbos žodžiais: “Daugelis žodžių su tarmiškomis pažymomis dėl savo specifinių reikšmių galėtų būti laikomi literatūrinės kalbos žodžiais: jie reiškia sąvokas, kurioms pavadinti nėra kitų tinkamų literatūrinės kalbos žodžių, pvz.: amalas“ žaibas be griaustinio" [ryt.], Čižas“ prie linų pluošto prilipę spaliai” [ryt.], guogis “vestuvėse neprašytas svečias“ [ryt.], goža “lūžtančių jūros bangų eile” [1. žem., 2. geogr.], rytagonė “gyvulių ganymas nuo saulėtekio iki pusryčių" [ryt., dz.], samplėšinis “lininis dvinytas audeklas” Įžem.], paraižos “mėnulio dilimas, delčios pradžia“ [žem.], rūgpienis “rūgusis pienas“ [vak.], vientulys “kas vienas, atsiskyręs gyvena, vienišas žmogus" [ryt.]” (Paulauskas 1974: 43). Laimingą pabaigą čia turi tik goZa — tarmybė, beje, jau DŽ, įtvirtinta ir kaip mokslo terminas: 2. geogr. “jūros bangų užlūžimas (gožimas) ant seklumos ar pakrantėje", ir rūgpienis — skaidri formos tarmybė, DŽ „jau įgijusi bendrinės kalbos žodžio statusą, kurį tik dabar tikrai patvirtina ir vartosena. DŽ, jį jau turi ir 2amalas, bet gal ne todėl, kad nėra 28