Kas yra bendrinės kalbos leksika? Sampratos, nuomonės ir prietarai. Žodyno praktika ir teorija. Vartojimo reikmės ir problemos

LIETUVIŲ KALBOTYROS KLAUSIMAI XXXVII (1997) LEKSIKOGRAFIJOS IR LEKSIKOLOGIJOS PROBLEMOS Jonas KLIMAVIČIUS KAS YRA BENDRINĖS KALBOS LEKSIKA? Sampratos, nuomonės ir prietarai. Žodyno praktika ir teorija. Vartojimo reikmės ir problemos Čia tėra skatinimas ir kuklus bandymas atsakyti į šį klausimą, ypač į jo atvirkščiąją pusę – kas tikrai nėra, kas negalėtų būti ir veikiausiai nebus bendrinės kalbos leksika. Atsakymo ieškoma skrodžiant šio šimtmečio bendrinės kalbos kūrimo ir plėtojimo nuostatas bei manifestus, ypač stengiantis išsklaidyti gajas paviršutiniškas nuomones ir prietarus, akistata sustatyti “Dabartinės lietuvių kalbos žodyno” teoriją ir praktiką, recenzijas (ir to paties recenzento), bendrinės kalbos vartojimo reikmes ir problemas. Klausimas, kas yra ar galėtų būti bendrinės kalbos l e k s i k a, kilo jau Jonui Jablonskiui pirmojoje norminėje g r a m a t i k o j e 1901 m. Atsakymai – teoriniai ir praktiniai – beveik per šimtmetį kito, plėtojosi ir įvairavo, niekada nebuvo visai aiškūs, būta net labai klaidingų nuomonių, nepateisinamai optimistinių. Dabar irgi yra skirtingų sampratų, bet gal jau esame tunelio gale. Tai priklausė ir priklauso: 1) Nuo bendrinės kalbos leksikos pavėluoto ir sunkaus darymosi nepalankiomis istorinėmis, tautos telkimosi, valstybės atsikūrimo, kultūrinio gyvenimo ir švietimo sąlygomis; nuo bendrinės kalbos leksikos netolygios, kartais prieštaringos raidos, kurios tam tikrus tarpsnius žymėjo ir tautos istorijos, ir pačios kalbos tarpsniai, net pakopos, įvardyti skirtingais ir tikrai nevienareikšmiais terminais – rašomoji, bendrinė, literatūrinė ir vėl bendrinė; įvardyti skirtingais konstituciniais statusais – valstybinė, okupantų rusų kalbos stelbiama ir gadinama, dabar vėl valstybinė; nuo pačios leksikos prigimties – ji keleriopai judresnė, kaitėsne, atviresnė tarmėms ir skoliniams negu gramatika, ypač bendrinės kalbos užuomazgos ir pradinių tarpsnių labai smarkaus augimo laikotarpiu; nuo mūsų nedidelės, bet įvairiatarmės (daugybė šnektų, didžiuliai skirtumai) ir įvairių dvikalbyščių (per tarmes ir tiesiogiai per bendrinę kalbą) paliestos tautos – tarptarminės ir tarpkalbinės, tarmių ir bendrinės kalbos kolizijos, tokios aiškios Ferdinandui de Saussure’ui (Saussure 1977: 60, 231), mūsų kai kurių kalbininkų yra pražiūrėtos arba atkakliai nepaisomos: atseit tarmės tik turtina, kiek ir kada nori turtina, vos ne automatiškai – beatodairiškai drąsiai formuluojama: žodyno sistema laisva, leksika iš tarmių lengvai įtraukiama į bendrinę kalbą. 2) Nuo bendrinės kalbos leksikos raidos ir jos tarpsnių leksikografinių rezultatų – nuo jų atsispindėjimo ir įtvirtinimo kaip atramos kitai pakopai arba nuo 20 nespėjimo ar vėlavimo (gal net lemtingo) tai padaryti. Juk jau pasiekę bendrinės (nebe rašomosios) valstybinės kalbos pakopą neturėjome jos žodyno (apskritai jokio visuomenei tinkamesnio, net dvikalbių vos vieną kitą), įtvirtinančio jos normas, tenkinančio reikmes. Žodynų ir žodynininkų tauta neišstengė? Deja, taip, nes buvo nauji, kokybiškai kiti reikalavimai – bendrinės kalbos žodyno. Jo reikalas buvo suprastas, buvo sumanymų ir pasirengimų (atskira tema). Būta ir subjektyvių nepalankių aplinkybių – K.Būgos ankstyva netektis, J.Jablonskio krūvis ne pagal amžių ir sveikatą, naujų jėgų negausa, leksikografinių institucijų silpnumas, jaunumas. Objektyviai bendrinės kalbos teorija mezgėsi nuo gramatikos, sinchroninė kalbotyra buvo siauresnė ir mažiau vertinama už istorinę. Tik nepalankiaisiais 1954 m. išėjo “Dabartinės lietuvių kalbos žodynas” – dabartinės, o ne bendrinės: skirtumas čia ne vien formalus, bet ir faktinis. Ar nėra būdingas ir bendrinei kalbai net lemtingas dalykas, kad pirmiau – 1951 m. išėjo “Tarptautinių žodžių žodynas” – verstinis, nenorminis, neturintis pažymos ntk. (neteiktinas), kuri vartojama, nors dar nenuosekliai, nepakankamai, tik 1985 m. “Tarptautinių žodžių žodyne”. Didžiulis nenorminis “Tarptautinių žodžių žodynas” išleistas jau 1936 m., mažesnių būta dar anksčiau. Ar tai nėra viena iš nemen­kų priežasčių, kad bendrinė kalba taip apnikta tarptautinių žodžių, kad daugelyje sričių plačiu frontu keletas dešimtmečių jie smarkiai stumia lietuviškus žodžius? Dabar apie viską iš eilės plačiau. 1.”Jei rašomoje tarmėje stinga kokio žodžio, kuris yra žinomas tiktai iš kitų tarmių, rašytojas turi vartoti tą žodį, vistiek kame jį razdamas; <...>; jei rašytojui yra ž i n o m a, kad jo vartojamas žodis beveik visur k i t a i p bus suprantamas, jis turi kiek galėdamas t a i k i n t i s prie skaitytojų ir visada r ū p i n t i s, kad jį suprastų daugumas” (Jablonskis 1901:60; čia ir kitur citatose išretinimai mano – J.K.). Įžvalgi programa! Nors ne visai viskas mums įžvelgiama: ar rašytojui t u r i būti žinoma, kad jo žodį gal kitaip supras? Turbūt. Jablonskis net nekalba, kas bus, jei žodis bus visai nežinomas: jam dalykas, kad kitaip, klaidingai supras, yra daug svarbesnis. Praktika parodė Jablonskio įžvalgumą. Kas yra atsidėję nagrinėję, kaip ši programa sekėsi, kaip jos laikytasi rašytojų, įskaitant Jablonskį kaip autorių, vertėją (atskira kalba – kaip žodynininką)? Tyrinėta, bet spragų yra, sintezės tikrai nėra – vyrauja pasidžiūgavimai, kad kas pavyko, bet labai trūksta antitezės – kas ir k o d ė l nepavyko. Įkyrį begaliniai apmaudavimai, kad kas nepavyko ar nepavyksta, nemąstant – kodėl. Kiek gailauta, dejuota dėl žodžių tūlas, támsta; vėlinas; abūojas, -a! Bet čia visai tas pat, kas iš šiauraus vėjo žiemių krašto dainose ateivėse pasidaręs siauras vėjas (Vitkauskas 1975 : 64), taip pat siūras, siūrus, šiūrus, sraujas (nors LKŽ XIII aiškinama: 2. “smarkus”), šveras vėjas, tik čia žodis (su dainomis) iš tarmės į tarmę atėjęs, ten – į bendrinę kalbą. O kliūta už to paties kelmo “nesuprantama – kitaip suprantama”, todėl iškraipyta, tik tarmėje žodis, o bendrinėje kalboje – reikšmė. Žodžių šiaurė, šiaurus žiemių kraštas nesiskolino, nes turi savo, sveti 21 mo net nesupranta. Tik dabarlyg ima švisti akys, kad bendrinei kalbai tūlas, tamsta, vedinas, abuojas nebuvo vertinai būtini. Bet taisant vis mokoma, ka tie žodžiai iš tikrųjų reiškia. O yra ir kitas, gal tikresnis pamokymas: neturi to žodžio savo tarmėje, gerai nepažįsti – nevartok, tarmių žmonių nej uokink! “Lietuva, rodžias, tik maišelis (maža), o kas namas, tai šneka” (Krūonis, LKŽ XI 793). Tarmės, šnektos – turtas, žmonės – žod ingi, žodynas – turtingas. Bet jei vargas dėl proto (tarp mažapročių), tai štai vargo yra ir dėl žodžių turto. Kartais tarptarminės (arba platesnės, net visuotinės) reikšmių kolizijos pastebimos, sąmojingai pasiaiškinamos, pvz.: – Jonai, tėvas nukrito nuo stogo. – Ar sveikas liko? – Sveikas tai sveikas, ale negyvas Klp (LKŽ VII 498). O žodžio aplamas reikšmė “paviršutiniškas; neapdairus, žioplas” DŽ₃ tiesiog užjuokė reikšmę 1. “bendras, visas” DŽ₁, DŽ₂. Laikas rimtai pakalbėti apie perteklinį kalbos turtą, kuris neretai yra bendrinėje kalboje stringantis perteklius. Kartais vieno žodžio tarminės reikšmės bendrinėje kalboje pjaunasi kaip katės maiše. Štai dōras DŽ₃ 1.” <...> moralus” ir 2. “tinkamas, geras”: Doro valgio čia netrūksta. Neturiu doros sveikatos. Ne prieš dorą taip šėlsta. Aš dorai (gerai) nežinau, ir dorà 2. “tikimas, gerumas”: Nebus doros ir rytoj (oras nepasitaisys). Kažin ar bus dora su tuo ligoniu (ar pasveiks). Į dorą eiti (rie bėti). Tarmėse doras (ir dora sub.) šitaip labai plačiai vartojami žemaičių, dalies (šiaurės) rytų aukštaičių, net taip: Nebėr doros nei už tvoros Pn. Mano kiaulės neina doron, ir gana Ut. Malkų doriškai parsivežt negali Pc. Tačiau reikšmė “moralus” dora tarmėse sunykęs (Sb, Sim, Dkš; JR28, S. Dauk, M. Valanč; dora – SD, Grk, Užv), išstumtas barbarizmų (š)čyras, čystas, cnatlyvas, zgadnas, cekavas, o nedoras – ir šelmis, laidokas (ledokas), kurva, be to, žodžio doras semantikos dalį pasiima nekaltas, skaistus, tyras, grynas, žodžio nedoras – ištvirkęs, pasileidęs. Todėl reikšmės tarmėse ir nesipjauna. Argi šito nereikia matyti, ar tai sunku įžvelgti? Panašiai reikėtų vertinti žodžius blōgas DŽ₃ 3. tarm. “liesas, menkas”, 4. tarm. “silpnas (apie ligonį)” (DŽ₂, DŽ₁ – ne tarm.); pýkinti 2. “versti vemti”; bérgždžias 3. prk. “tuščias, neduodantis rezultatų”; gáuti 2. “turėti, privalėti”: Gausi važiuoti į mišką. Gavo daktarą kviesti; pagauti “pradėti, suskasti”: Visi pagavo bėgti [betgi ir juos pagavo]. Ar mums nieko nesako, kad Žemaitė pati yra rašiusi: Per tave gavau (turėjau) pats nešti taip toli? Čia yra didelė tema, bet jau galima daryti išvadą, kad Jablonskio priesako gana nuosekliai nesilaikyta. Jei šiandien šie žodžiai jau ne kitaip suprantami, tai bent ne visai, ne lengvai, ne visiems suprantami, glumina, trikdo; arba žmonėms nesuprantama, kodėl jie vartojami: kodėl nieko doro, o ne nieko gero, kodėl blogas, o ne liesas, kodėl pykina, o ne šleikštu, kodėl bergždžias, o ne tuščias darbas, kodėl gavo bėgti, o ne turėjo bėgti, kodėl pagavo bėgti, o ne ėmė, šoko bėgti. Tos tarminės reikšmės r a š t u o s e padažnėjusios, žmonės klausia: kodėl? ar tik taip jau vartotina? Žiūrėk, ims kas jau ir pataisys nieko gero į nieko doro ... Žinoma, tos tarminės reikšmės vieną koją į bendrinę 22 kalbą įkėlusios, bet yra joje daugiausia knyginės. Šitai dar nėra aptarta, net nėra liesta, todėl tikrai daug kam atrodys paradoksiška, kad tarmybė bendrinėje kalboje virsta knyginio stiliaus faktu. Betgi iš tikrųjų vartojimo statusas iš esmės pasikeičia. Bendrinės kalbos žodyne šitokiems jos “tarmybių” tikrai geriau tiktų ir tiksliau vartotoją (ypač betarmį) orientuotų pažyma knyg., o ne tarm. Ir nereikėtų tokių reikšmių paskubomis, beatodairiškai dauginti – jei tarmėse kur yra p a d ė v ė t a s traktoriukas, tai šitai yra tik tarmybė, o bendrinėje kalboje – (pa) važinėtas. Bendrinės kalbos žodyne tik e t n o g r a f i z m ų tokias reikšmes pravartu dėti, pvz.: márška etnogr. 1. “drobule pašarui, skiedroms ar šiaip biriems daiktams nešti; ja nešamas kiekis”, 2. dz., ryt. “paklodė”, 3. ryt., dz. “lovatiesė”, 4. dz., ryt. “austinis paklotas”, 5. ryt., dz. “staltiesė”, 6. žem. “rankšluostis”, 7. vak. “nedidelis, dviejų traukiamas tinklas be įgerklio, dvibradis”; skara 1. “skraistė moterims galvai, pečiams gaubtis”, 2. žem. “skuduras (ppr. prastas), skarmalas”, 3. žem. “vystyklas”, 4. kuop. žem. “pluoštas”: Šiemet linų gera skara, skepeta 1. “nešiojama skara” [štai kaip net aiškinime reikalingas pažyminys – nešiojama!], 2. ryt. “audeklo skiautė, skuduras (ppr. prastas), mazgotė, pašluostė” (skarelė “mažesnė skara galvai, kaklui apsirišti”, skepetaitė “skarelė”, o skepetėlė 1. “skarelė”, 2. tarm. “audeklo skiautė; nosinė”); būtas 1. “namo dalis iš vieno ar kelių kambarių ir virtuvės”, 2. tarm. “gyvenamasis namas, troba, pirkia”, 3. žem. “bet koks pastatas, trobesys”; sprágilas 1. etnogr. “įrankis javams kulti – prie koto pririšta buožė”, 2. ryt. “to įrankio buožė”, 3. <…>; spragilinė 1. dz. “spragilo kotas”, 2. ryt. “spragilo buožė”; siaustuvė 1. ryt. “spragilo kotas”, 2. žem. žr. vystyklas. Šitaip yra DŽ₃. Tačiau ir “Lietuvių bendrinės kalbos žodynas”, bent kol bendrinė kalba sutvirtės, jos leksika nusistovės, dar galėtų turėti nors kokių tarminių žymių. Be etnografizmų, gal nereikėtų vengti ir ryškiausių chrestomatinių pavyzdžių: skujà 1. “pušies ar eglės spygl ys”, 2. tarm. “pušies šakelė”, 3. tarm. “kankorėžis” [DŽ₂, žr. kankorėžis], 4. ryt. “žuvies žvynas” [DŽ₃, žr. žvynas, sriegas (žuvies)] DŽ₃ [o DŽ₂ – be tarminių pažymų]; gróbas 1. aukšt. “šonkaulis”, 2. žem. “žarna” DŽ₃ [DŽ₂ ir DŽ₁ 1. “šonkaulis”, 2. žem. “žarna”; bet ar grobas būtų bendrinės kalbos žodis?]; sėti 3. tarm. “sodinti (bulves)” DŽ₃ [iš esmės taip ir DŽ₁, DŽ₂]; širdingas 3. tarm. “piktas, staigus” DŽ₃ [DŽ₁, DŽ₂ – ryt.]; smagùs 5. žem. “sunkus” [ir DŽ₁; DŽ₂ – 6.]. Ir betar miam bendrinės kalbos vartotojui, be tam tikros praktinės naudos, tai būtų priminimas, kad bendrinė kalba dygusi ne iš akmens... 2. “Paprastai sakoma, kad tik didieji rašytojai sukuria rašomąją kalbą, ją sukultūrina, išdailina. Čia daug tiesos. Bet šių dienų gyvenimo tempas nelaukia lėtos nors ir gero rašytojo įtakos. Reikia kalbos kultūros iš šalies, sąmoningos kultūros”, – sakoma pirmajame “Gimtosios kalbos” (GK 1933 1 ) manifeste “Darbą pradedant”. Anaiptol neatsitiktinis čia yra kalbos kultūros terminas, nors ir neeksplikuotas. Faktas yra pastebėtas, minimas, bet nėra išsamiau aptartas ir vertintas. Aiškiai matant šio termino šaknis kaimyninėse tautose, pra- 23 vartų būtų jį sieti ir su jau minėta Saussure’o bendrinės kalbos kaip kultūros produkto ir tarmių kaip natūros sferos kolizija (Saussure 1977: 60). “Gimtoji kalba” todėl pabrėžia nesitenkinanti klaidų taisymu: “Mums nepakanka kapos kalbos taisytojų, bet reikia pačią visuomenę kalbos išmokyti” (GK 1933 1). Todėl manifeste daugiau ir kalbama apie kultūrinės kalbos išsiugdymą: “Į kalbą mes žiūrime sociologiškai. Kalba, kaip ir kiti bendrinio gyvenimo reiškiniai, veikiama tų pačių socialinių dėsnių. Dėl to liaudies kalba mums nėra absoliutinis kalbos kultūros mastas [t.y. matas]; iš jos, mūsų nuomone, kultūrinę kalbą galime tik išsiugdyti. Taigi, “Gimtajai kalbai” rūpės ne tik bendrinės kalbos žmoniškumas [t.y. liaudiškumas?], bet ir kultūrinis jos pažangumas. Kartais visiškai lieko [t.y. atliekamo] kalbos lytingumo [t.y. formų gausumo; o ne seksualumo...] ir žodingumo (gandro vardų!) mes nebranginame” (GK 1933 2). Gandro istorija bendrinėje kalboje yra ne be ambicijų ir su nelengva grynumo problematika. Pavyzdys be jokių šešėlių – pačios kalbos neproblemiškai išspręstas skolinio grybas kodifikavimo dalykas į perteklinį turtą nuskinant veldinius kremblys ir budis (išradingam mėginimui išgelbėti bendrinei kalbai žodį budis specialesne reikšme “koks nors lakstabudinis grybas” DŽ₃ nepakanka tarminio pamato – reikia dar ir bendrinės kalbos bent kiek platesnės vartosenos). Gal pritiktų duoti nors vieną kultūrinės kalbos ugdymosi pavyzdį. Vienas ryškesnių, kai liaudies kalbos žodis ne paprastai perkeliamas į bendrinės kalbos sistemą, o iš jo išsiugdomas reikalingas raiškos vienetas, būtų šis: “Bet, rasi, kas pasakys: kamšà neatitinka tiksliai bū́nos sąvokos. Tokį galima atlausti: o pirmininkas ir viršininkas ar atitiko? Mat, prieš Didįjį karą mūsų žmonės paprastai kalbėdavo apie pjaunamo baro ar dvaro kumečių pirmininką ir piemenų viršininką. Pasakoja, kad panevėžičiai net per abu ūsus šyptelėję, kai jiems paskyrę pirmąjį apskrities viršininką. Tariamo netikslumo nėra ko baidytis. Žodis, ėmus vartoti, savaime sutiksleja” (A.S. – GK 1938 26–27). Čia galima tik pridurti: pirma, pirmininko reikšmių tarmėse daug daugiau – 2. “<...>, prievaizdas”, 3. “<...>, pirmūnas”, 4.<...>; barvedys”, 5. “piemuo, esantis bandos priekyje” || “piemuo”, 6. “kas geriausios, pirmos rūšies” || “pirmo leidimo, geresnis alus” LKŽ X; antra, pirmininkas ir viršininkas vartoti mažesnėje Lietuvos dalyje, todėl šyptelėti ne visiems buvę progos; trečia, bendrinėje kalboje reikšmių kolizijos jokios nėra, nes jie čia yra vienareikšmiai (DŽ₃, pirmininkas 2. ir 3. yra tarm.). Sėkmingai pradėtą bendrinės kalbos kultūros tarpsnį nutraukė okupacija ir genocidas. 3. 1953 03 18 duota rinkti DŽ₁ – Stalinas jau ne Kremliuje, bet gal dar ne Mauzoliejuje. Pasirašyta spaudai 1954 05 13. 1990 01 30 data St.Keinys pažymėjo savo “Pratarmę” DŽ₃ (aš savo maždaug 3 metų darbą baigiau 1988 m. iki atostogų). Nors paskui dar 1992 05 19, 06 17 ir 22 vyko baigiamieji posėdžiai dėl kai kurių semasiologinių žodžių (kurių semantikai svarbi pragmatika). Pasinaudokim būtoves profesoriaus Edvardo Gudavičiaus leidimu kelti klausimą “kas 24 būtų, jei būtų”. Sakysim, jei šią DŽ kroniką būtų galima pradėti bent 1933 m. (dar ankstesni gal per daug glumintų). Gal tokį 1933 m. DŽ būtų ištikęs LKŽ I₁ ir II₁ likimas, bet jau būtų buvęs bendrinės kalbos žodyno ir faktas, ir mitas – dingstis ir gerai, ir piktai (destis kam) kalbėti. Tiek tos DŽ kronikos pragmatikos požiūriu. Leksikografinė padėtis 1954 m. tokia: išleisti tik 2 didžiojo LKŽ tomai, nors ir pašalinti iš visuomenės filologinio akiračio; iš specialiosios leksikografijos po karo buvo tik 1949 m. išleistas A.Novodvorskio “Techninis žodynas”, o prieškar­io terminų žodynai buvo tik LKŽ redakcijos parankinėje bibliotekoje. DŽ₁ neturėjo s a v o kartotekos, parengtas iš didžiojo žodyno kartotekos – rengėjų Heraklio žygdarbis, bet ir rengimo esminis trūkumas, nepašalintas iki šiol. DŽ₁ Įvado §1 (skyrius “Žodyno paskirtis ir apimtis”) skelbia: “<...> be raštų kalbos, plačiai naudojasi ir š n e k a m o s i o s kalbos leksika bei frazeologija. Žodynas <...> turi padėti įsisavinti literatūrinę kalbą, <...>”. §3: “Sutinkamai su praktiniu, norminamuoju Žodyno pobūdžiu, į šį Žodyną įeina: 1) politinės, grožinės ir mokslinės literatūros žodžiai, jei jie nėra per daug specialūs ir jei tai nėra retos, individualios vartosenos žodžiai, 2) liaudies kalbos bei įvairių t a r m i ų ž o d ž i a i, p l a č i a u u ž t i n k a m i literatūroje arba reikalingi kai kurioms sąvokoms reikšti, pvz. buklus, skubrus, namiegas [Žodyno tekste: skubruš žr. skubus, o DŽ₂ ir DŽ₃ rodo, kad reikšmės skiriasi!]. §4: “Į Žodyną neįeina: 1) siaurai vartojami ir mažai tereikalingi literatūrinei kalbai terminiai žodžiai, pvz. šutrus “karštas” [nors šutrą įdėta, šutnųš įdėta], klūkti “labai prašyti” [nors Žodyno tekste... yra: klūkti žem. 1. “po ledu žvejoti, žuvis trankyti”, 2. “labai prašyti, kaulyti” (iš tikrųjų tai ne 2 reikšmės, o homonimai!)]. Taigi DŽ₁ tarnybių dėjimo principas – geriau daugiau, tegu pretenduoja į bendrinę kalbą, tegu tarp savęs konkuruoja, laiko egzaminą – kurie “reikalingi”, kurie “mažai tereikalingi”. O “retos, individualios vartosenos žodžiai”, matyt, nėra tokie tarmėse, o tik raštuose. Didžiojo žodyno kartotekos įtaiga akivaizdi. DŽ₁ ne fiksuoja bendrinės kalbos vartoseną, o kuria ją, parūpina jai iš tarmių žodžių net su atsarga, pertekliumi. Pirmieji DŽ₁ recenzentai irgi ėjo DŽ₁ keliu. Bandė žengti ir dar toliau: “Mums rodos, kad aiškinamajame žodyne turėtų rasti vietos ir retesni dialektizmai, jeigu jie sutinkami grožinės literatūros klasikų kūriniuose. Tuo tarpu Žodyne ner as skaitytojas nei žodžių luinas, pylė, repukas ... (Donelaitis), nei (iš)drėžėti, snopis... (Žemaitė), nei atvalka, kraiguoti, (nu)piepti, šušėti... (P.Cvirka), nei ydas, pakinys, panuovalis, tun kčiai... (A.Vienuolis), nei plaitytis, priebėga, slambyti, žiubis... (I.Simonaitytė), nei daugelio kitų liaudies kalbos žodžių, randamų žymiųjų lietuvių rašytojų veikaluose” (Grinaveckis 1955: 3). Iš tikrųjų kur nors tuos žodžius klasiku ir žymiuoju rašytoju skaitytojas turi rasti. Bet ar bendrinės kalbos žodyne, jei tai nėra bendrinės kalbos žodžiai? Argi į d a b a r t i n ė s kalbos žodyną tinka dėti Donelaičio, Žemaitės žodžius? Greitai įsisübavusi klasikų raštų tiek akademinė, tiek mokyklinė, tiek masinė leidyba rado gerą išeitį – 25 pridedamus žodynėlius, į kuriuos vienodai gerai tinka ir tarmybės, ir senžodžiai, ir naujadarai, ir svetimybės. Tačiau ir po keliolikos metų DŽ1 (paskui ir DŽ2) atsak. redaktorius svarsto: “Galima duoti tik tuos [tarminius žodžius], kurie plačiau vartojami grožinėje literatūroje ir šnekamojoje kalboje arba kuriems nėra kitų pakaitalų literatūrinėje kalboje” (Kruopas 1968: 3). Ką reiškia “plačiau vartojami grožinėje literatūroje”? Bent dviejų rašytojų – luinas “be ragų, baužas”, pylė “antis”, tunčiai “tvarščiai kojoms apsukti”, slambyti “vaikštinėti be darbo, trainiotis” – “yra pagrindo dėti”, o vieno rašytojo snopis “vėpla, išsižiojėlis” (Žemaitė), paknys “papievį, pababys” (A.Vienuolis), žiubis “laimikis” (I.Simonaitytė) – “būtų per didelis jo [t.y. Žodyno] perkrovimas”. Ir šitokia nuostata apibūdinama kaip išvada: “dialektizmai į LŽ [t.y. literatūrinės kalbos žodyną] dėtini ribotai”! Tai priklauso nuo bendrosios žodžių atrankos sampratos, kurią lemia ne tik bendrinės kalbos vartosena, bet ir idealas: “Juk literatūrinė kalba, realiai imant, yra visuomenės, kultūros, mokslo ir kitiems reikalams skiriamos bendros kalbos idealas. <...>. Ir šnekamojoje-tarm inėje, ir grožinės literatūros, ir mokslinėje, ir publicistinėje, ir kitokioje kalboje mes susiduriame su tokiais žodžiais, kurie gali ir nepriklausyti bendrinei vartosenai, literatūrinei kalbai, bet kurie sudaro reikšmingą ir svarbią kalbos žodyninės sudėties dalį, kuri turi daugiau ar mažiau atsispindėti ir LŽ (ne tik didžiajame “Lietuvių kalbos žodyne”)” (Kruopas 1968: 3). Čia minima ir “dalis į pasyvią atsargą perėjusių žodžių”, ir dažnos raštų tarmybės. Orientuojamasi į Žodyno vartotojo pragmatinius poreikius: “Kalbos leksinė sistema labai plati, sudėtinga ir griežtai neapibrėžta, tad ir literatūrinės kalbos žodynas turi į tai atsižvelgti. Tiktai taip elgiantis, bus įmanoma, kiek DŽ apimtis leidžia, atspindėti dabartinio laikotarpio lietuvių kalbos leksinę sistemą, į kurią kaip pagrindas įeina ir literatūrinės kalbos leksika” (Kruopas 1968: 3). Taigi bendrinės kalbos leksika čia suprantama kaip gemalas visos kalbos leksikos sistemos iščiose – nesavarankiškas, augantis, neatsiskyręs. Tačiau bendrinės kalbos leksikos atsiskyrimo ir atskyrimo nuo tarminės reikalas ima vis labiau aiškėti: “Žurnalistai, redaktoriai, vertėjai laukia nesulaukia didelio, išsamaus bendrinės lietuvių kalbos sinonimų žodyno. Nor in pabrėžti žodį b e n d r i n ė s, nes prieš dešimt metų pasirodęs trumpas A.Lyberio žodynėlis, kad ir nedidelis, greta literatūrinės kalbos žodžių, teikia nemaža tarmybių. Sunku šiandien būtų įdiegti į bendrinę kalbą spagą, žagą, stičią, geinyti, kliūkti ir panašius sinonimus” (Kirvaitis 1971: 67). Žinoma, tiksliau reikėtų kalbėti ne apie jų įdiegimo sunkumą, bet svarstyti, ar jie reikalingi bendrinei kalbai, ar jiems rastųsi čia bent kokia niša. 4. DŽ2 – 1972 m. Kiti kalbos ir tautos gyvenimo metai – kiti ir leksikografijos lapai: LKŽ 8 tomai (VIII – 1970 m.), pagal abėcėlę – iki raidės O imtinai, tada atrodė pusė žodyno (dabar LKŽ XVII baigiasi žodžiu valgy s). DŽ2 įvado lapai sandara panašūs į DŽ1, tik pavyzdžiai kiti, jų daug. Tačiau Žodyno tekste pusė pavyzdžių atrodo visai kitaip: vietoj ryt. – žem., vietoj dz. – 26 ryt.! Vietoj DŽ₁ skyriaus “Žodyno paskirtis ir apimtis” DŽ₂ – tik “Žodyno apimtis” [šitap ir DŽ₃], bet jau antru sakiniu sakoma ir paskirtis: “<...> tikslas – pateikti dabartinės lietuvių literatūrinės kalbos žodžius”. Apie tarmybes kalbama plačiai §2: “Kadangi Žodynas yra praktinis, norminamasis, jame pateikiami šių kategorijų žodžiai: <...>; 2) dažniau vartojami [DŽ₁ – plačiau užtinkami] grožinėje literatūroje, publicistikoje, spaudoje ir kitur liaudies šnekamosios kalbos [DŽ₁ tik – liaudies] bei tarmių žodžiai [DŽ₃ – stengiamasi pateikti <...> dažnesnius tarmių žodžius], pvz.: žemaičių tarmės – atvàrslai “vadelės” [Žodyno tekste – atvarslai; šitas pavyzdys likęs ir DŽ₃ Įvade], buklùs “gudrus” [tekste – be jokios tarminės pažymos aiškinama “gabus, gudrus; klastingas”, DŽ₃ – “gabus, gudrus”, DŽ₁ – 1. “gabus, gudrus, supratingas; klastingas”, 2. tarm. “greit pavargstantis, susergantis; silpnas, ekštus”; LKŽ I₁ tai yra homonimai – 1 buklùs (SD, DP, MP, Mž, Vln, KN, B, RB; M.Valanč; Skr, Btg; taip pat bùklas BsP; buklingas PK, K, P, buklystė R, Sch) ir 2 buklùs 1. “kurs bijo žiemos, šalčio, akių; silpnas, lepus, ekštus” Prl, Vrn, Žln, Dsm – LKŽ I₂ šita reikšmė perskirta į dvi, o iš 2. “kurs užsikerta kalbėdamas” padaryta homonimas 3 buklùs, šiltìs “stengtis” [tekste – 2 šiltìs, -iasi, šýlėsi “stengtis, rūpintis” be tarminės pažymos; DŽ₃ – žem.], žãmbas “kampas, skvernas” [tekste – 1. “kampas, kertė”, 2. “skvernas” be tarminės pažymos; taip ir DŽ₃]; rytų aukštaičių – kūtė “tvartas” [tekste – kūtė žr. tvartas; taip ir DŽ₃; žodis vartojamas šiaurinių žem. ir ryt.], tausóti “gerbti; taupyti” [tekste – 1. “sergėti, saugoti”, 2. “taupyti” be tarminių pažymų; DŽ₃ – 1. “saikingai eikvoti, taupyti”, 2. “sergėti, saugoti”], verdėnė “šaltinis” [tekste – ryt. “trykštantis šaltinis, versmė”; šitas pavyzdys likęs ir DŽ₃ Įvade – verdenė “šaltinis”, o tekste – ryt. žr. versmė], vil̃gšnas “drėgnas” [tekste – vil̃gšnas, vil̃gšnas žem. “kiek šlapias, drėgnas”; DŽ₃ – vil̃gšnas žem. “kiek šlapias, drėgnas”]; vakarų aukštaičių – blį̃sti “temti” [tekste – 1. “temti, niauktis”, 2. žem. “dilti, kiurti, skisti”; reikšmė “temti, niauktis” iš vak., LKŽ I₂ duomenimis, vartojamas KzR, daugiau ryt. – Ktk, Klt, Lkm, Švnč, Dglš, Dkšt, taip pat SD], dagóti “valyti derlių” [tekste –”imti, valyti derlių” be tarminės pažymos; DŽ₃ – irgi be tarminės pažymos: vartotas lietuvininkų], šãras “pašaras” [vartotas vak. pakraščiu, daugiau vakarų dz.; DŽ₃ – nėral; dzūkų – dyrėti “žiūrėti” [tekste – ryt. 1. “žiūrėti, ko nors laukiant, tykant; smaksoti”, 2. “lindėti, tūnoti, būti be darbo”; DŽ₃ – taip pat, bet šnek.; iš tikrųjų yra ryt.], drėngti“darganoti” [tekste – “šlapdraba lyti, snigti, darganoti” be tarminės pažymos; taip ir DŽ₃; iš tikrųjų vartojamas dz. ir truputį vak., bet įėjęs į bendrinę kalbą], dudénti “kalbėti” [tekste – 4. dz. “kalbėti, šnekėti”; šis pavyzdys likęs ir DŽ₃ Įvade], kùšlas “žlibas” [tekste – dz. “aklas, žlibas, žabalas, spangas”; DŽ₃ – tarm. “aklas, neprimatantis”; už dz. ploto mažai išeina – siekia Klvr] ir kt.” Pirmieji DŽ₂ recenzentai entuziastingai pasitiko perteklinį bendrinės kalbos turtą: “[Įteisinant tarmybes, turtinama literatūrinės kalbos leksika. <...>. <...>. Pateikiant tarmiškus ir liaudies šnekamosios kalbos žodžius, žodyne atliekta milžiniška žodžių atranka, gerai įsiklausius į kasdienę literatūrinės kalbos vartose- 27 ną. Šia prasme žodynas t e i s i n g a i s p r e n d ž i a bene pačią sudėtingiau- sią mūsų laikų praktinę kalbos problemą – l i t e r a t ū r i n ė s k a l b o s ir t a r m i ų s ą v e i k ą” (Grinaveckienė 1973: 5). Iš tikrųjų visai neaišku, kaip norminamasis žodynas gali tą sąveiką spręsti – jis gali tik to vyksmo rezultatus įtvirtinti. Kalbėdama konkrečiai recenzentė šia tema pasako ir teisingų pastabų: “<...> be didelio reikalo bus pakliuvę kai kurie dialektizmai ar šnekamosios kalbos žodžiai”, tačiau į šį dalyką daugiau žiūri stilistikos ir žodyno grynumo požiūriu. “Svarbiausias Žodyno praturtėjimo šaltinis, be abejo, yra gyvoji liaudies kalba, jos tarmės. Visa tai, kas yra geriausia liaudies kalboje, liejasi į literatūrinę kalbą ir ją turtina naujais žodžiais, posakiais, naujomis išraiškos priemonėmis” (Lyberis 1973: 4). Pavardijus pavyzdžių, kurių dalis tikrai tėra “šaltiniai”, o ne bendrinės kalbos faktai – aitas “padauža, nenuorama”, aipti “lepti, paikti, išdykti”, apymauda “nereikalingas daiktas, kliuvinys”, aptvarus “iš visų pusių aptvertas”, vėl reiškiama viltis: “Gal būt, ne visi šie ir kiti Žodyne pateikiami liaudies šnekamosios kalbos ar tarmių žodžiai jau yra įėję į literatūrinę kalbą, bet jie galės būti jai naudingi kaip kalbos turtinimo šaltinis” (Lyberis 1973: 4). Pasigirsta vėsesnė gaida: “Atrodo, d a b a r t i n ė s kalbos žodyne galima mažiau dėti pasenusių bei retų tarminių žodžių, tokių kaip: blenkti, brotis, dulsus, gabūžas, gybti, grasme, grikas, gūdnas, gvoja, iesmė, kauras, kerslas, kivinklis, kliesnas (= klienas?), kupurna ir pan.” (Labutis 1973: 2). Jonas Paulauskas suskaičiavo apie 2000 DŽ2 tarmybių –”3% su viršum visų žodžių” (Paulauskas 1974: 42). Jis vardija DŽ2 tarmybes, kurios DŽ2 “tarmės pažymų neturi” (Paulauskas 1974: 42) ir, priešingai, kurių DŽ2 jau visai nėra. “Daugiau yra tokių tarminių žodžių, kurių I leidime visi nebuvo, pavyzdžiui, vien prasidedančių raide d: deinauti, dygmuo, dykoi, dylatė, dilikas, dosai, dremžti, drepinti, drėžėti, driunyti, dūbla, dūkinuoti, duogas, dvakinti, dvėluoti” (Paulauskas 1974: 43). J. Paulauskas ieško pagrindo, kodėl tarmybes būtų galima laikyti bendrinės kalbos žodžiais: “Daugelis žodžių su tarmiškomis pažymomis dėl savo specifinių reikšmių galėtų būti laikomi literatūrinės kalbos žodžiais: jie reiškia sąvokas, kurioms pavadinti nėra k i t ų t i n k a m ų literatūrinės kalbos žodžių, pvz.: amalas “žaibas be griaustinio” [ryt.], čižas “prie linų pluošto prilipę spaliai” [ryt.], guogis “vestuvėse neprašytas svečias” [ryt.], goža “lūžtančių jūros bangų eilė” [1. žem., 2. geogr.], rytagonė “gyvulių ganymas nuo saulėtekio iki pusryčių” [ryt., dz.], samplėšinis “lininis dviny tas audeklas” [žem.], paražos “mėnulio dilimas, delčios pradžia” [žem.], rūgpienis “rūgusis pienas” [vak.], vientulys “kas vienas, atsiskyręs gyvena, vienišas žmogus” [ryt.]” (Paulauskas 1974: 43). Laimingą pabaigą čia turi tik goža – tarmybė, beje, jau DŽ1 įtvirtinta ir kaip mokslo terminas: 2. geogr. “jūros bangų užūžimas (gožimas) ant seklumos ar pakrantėje”, ir rūgpienis – skaidri formos tarmybė, DŽ3 jau įgijusi bendrinės kalbos žodžio statusą, kurį tik d a b a r tikrai patvirtina ir vartosena. DŽ3 jį jau turi ir 2amalas, bet gal ne todėl, kad nėra 28 “kitų tinkamų” – bent jau “kitų” yra: be amalo, amala krečia (meta) yra ir rūda (rūdi, rūdis) krečia (meta). Panašiai manytina ir apie čižą (be čižti yra ir žvigti). Tačiau ir DŽ₃ vientulys yra ryt., o bendrinėje kalboje be dvireikšmio atsiskyrėlio 1. “vienuolis, atsiskyręs nuo žmonių, asketas”, 2. prk. “žmogus, vengianti visuomenės, visuomeninio gyvenimo, kas užsidaręs” turi ir už dviprasmį vientulį (ir “viengungis”!) aiškesnį, skaidresnį žodį vienšius šnek. “kas yra vienas, atsiskyrėlis” DŽ₃. O guogis ir DŽ₃ yra ryt., nes vak. yra kriukininkas [žem. ¹ stỹrininkas LKŽ XIII]. Visiškai pagrįsta tam tikros reikšmės tarmybes laikyti ir etnografizmais: sámplėšinis žem. etnogr. “dvinytas lininis, pašukomis atau­stas audeklas” DŽ₃; rytãgonė ryt., dz. etnogr. DŽ₃, nors šio žodžio skaidrumas ir sistemiškumas (plg. naktigonė etnogr. DŽ₃) lengvintų jo įėjimą į bendrinę kalbą. To negalima pasakyti apie žem. pãraiz̃os, pãraiz̃os, pãraiza, paraižai, paraižis yra motyvuota: Kad mėnuo p a r y ž t a, bus paraižos J (LKŽ IX); ¹ ryžti, -ta, -o “blankti prieš dylant (apie dangaus šviesulius, ypač mėnulį)”: Beryžtas mėnuo, kad su saule nesusieina, t.y. eina į tuštumą, dėla, jau bilstėja J (LKŽ XI); paryžti “pradėti blankti, dilti (apie dangaus šviesulius)”: Mėnesį paryžo, mėnesį paėmė delčia Kos 133 (LKŽ XI). Čia anaiptol ne viskas, ir šito gana. DŽ₃ tikrai nenuoseklus – paraižos jau be žem., o ² ryžti “virsti delčia, nykti, dilti” su žem. – įdėta vietoj DŽ₂ paryžti žem. J.Paulauskas liko prisiekęs turtinimo riteris, tik labai susirūpinęs tarminių variantų atranka: “Tuo tarpu tarminiai žodžiai buvo (ir tebėra) laikomi lietuvių kalbos t u r t u, p a p i l d a n č i u literatūrinės kalbos žodžių l o b y n ą. Dauguma atvejų tai teisingas požiūris. Bet šitaip traktuojant tarmių leksiką, literatūrinėje kalboje atsirado daug variantų, kurie tik išplečia jos žodžių fondą, o leksikos reikšmių fondui nieko neduoda” (Paulauskas 1979: 77). Tikrai reikšminga išvada, bet bendrinės kalbos reikšmių fondo perteklių (ir trūkumą) reikėtų visais atžvilgiais, o ne tik variantų aspektu panagrinėti. 5. Galų gale 1983 m. Antano Lyberio straipsnyje gerai orientuotu pavadinimu “Žodžių atrankos problema “Dabartinės lietuvių kalbos žodyne” trumpai ir aiškiai pasakyta tai, ko seniai reikėjo: “Svarbiausias DŽ žodžių atrankos kriterijus – ž o d ž i ų į s i g a l ė j i m a s, j ų v a r t o j i m o p l a t u m a s literatūrinėje kalboje” (Lyberis 1983: 147–148). Gausiai vardydamas DŽ tarmybes, plačiau neįsigalėjusias bendrinėje kalboje, A. Lyberis nurodo dvi to priežastis: “Žodyno sudarytojų pastangos tuos žodžius paskleisti literatūrinėje kalboje nebuvo sėkmingos. Pagrindinė to priežastis – jų retumas, buvimas kalboje įprastesnių pakaitalų” (Lyberis 1983: 149). Teisinga mintis, kad grožinėje literatūroje tarmybės tik kuria kaimo gyvenimo kolorito, o dalis jų bendrinėje vartosenoje atlieka etnografizmų funkcijas. Nelaimei, šitos blaivios, tikslos mintys nebuvo išgirstos kolegų DŽ₃ rengėjų. Panašus buvo tik vienas neakademiškai formuluotas, utiriruotas pareiškimas: “Pirmiausia iš DŽ reikėtų išmesti nemažą tarmybių ir šiaip retai vartojamų, pasenusių žodžių. Žodžių audrotie, blįsti, dagoti, keleivystė, laiškus, slasnos, 29 slaptė, šaras, tviega, vystas nesupras nė vienas gatvėje užklaustas žmogus” (Kirvaitis 1984: 55). 6. DŽ3 – 1993 m. Leksikografinė aplinka – LKŽ 15 t., terminų, frazeologijos, sinonimų, antonimų žodynų yra. Atkurta valstybė ir valstybinė kalba gavo žodyną, rengtą nykiausiais sąstingio, dvikal bystės metais, redaguotą atgimimo metais. Tarmybių atranka, deja, nepakitusi, dar sustiprinta literatūros klasikų vartosena ir žemaičių tarmės turtu: iš 2152 tarmybių – 698 šiap tarm., 687 žem., 487 ryt., o kiti – 280 (už kompiuterinius skaičius ačiū dr. Vidai Žilinskienei). O pavyzdžiai Įvade labai pakeisti. DŽ3 vyriausiasis redaktorius St.Keinys savo leksikografiniame credo, sinchronizuotame su Žodyno baigimu, tarmybių pagausinimą teisina ir net slepia įtaigiais išly g avimais: “Tokių regioninių žodžių vartoja kiekvienas natūraliai gimtosios kalbos išmokęs žmogus, ypač tie, kurie augo gyvosios (visų pirma, tarminės) kalbos aplinkoje. <...>. Didžioji kalbos leksikos dalis nėra visų kalbos vartotojų pažįstama – <...>. <...>. DŽ yra atsiribota nuo siaurai vartojamų žodžių. Tad DŽ pažymas dz. (dzūkų), ryt. (rytų aukštaičių), tarm. (tarminis), vak. (vakarų aukštaičių), žem. (žemaičių), taip pat trečiajame leidime pridėtą pažymą aukšt. (aukštaičių), nereikėtų suprasti tiesmukiškai. Daug tiksresnis rodosi tokių žodžių laikymas siaurėliau vartojamais literatūrinės kalbos žodžiais (jie būdingi tam tikro literatūrinės kalbos vartojimo arealo ir to arealo išeivių kalbai)” (Keinys 1991: 95). Bendrinės kalbos arealai yra contradicto in se. Savo pažiūrą čia savaip pasakysiu iš DŽ3 tarmybių sudarytu linkėjimu užsimesti ir susib aus ti tatraip prūnyti – be niūkimo, pūpimo, ardos ir rarito, kad dorai pagynėtumėt nesust umtą žodyną. Stipruokit dorai – gausit žūti (žr. žūti 3)! 7. Kas toliau? Literatūroje seniai žengti “Trys žingsniai į tautosaką” (Vytauto Kubiliaus straipsnio pavadinimas – "Pergalė", 1976, Nr. 10, p. 110–132). Manytina, kad literatūroje žengti ir visi trys žingsniai į liaudies kalbą. Koks bus ketvirtasis norminamosios leksikografijos žingsnis? Semsimės iš bendrinės kalbos leksikos vis platėjančios, gilėjančios srovės ir srautų ar vis dar iš intakų, šaltinių – tarmių? Ar bendrinės kalbos žodynas tikrai “ir toliau turi būti tvarkomas kaip lietuvių kalbos žodynas” (Keinys 1991: 34), liaudies kalbos turtų aruodas ar kaip bendrinės lietuvių kalbos žodynas, šviesuomenės, kultūros (ir tautos kultūros paveldo) kalbos žodynas? Ar užteks 50 tūkst. žodžių lizdų, ar sieksim “bent 80–90 tūkst. žodžių” (Kirvaitis 1984: 54)? Ar nuo DŽ2 5% terminų (Kirvaitis 1984: 55) pakilę iki DŽ3 8,35 % terminų (V.Žilinskienės skelbtas skaičius) neturime siekti pasaulinio standarto – 20 % terminų (Kirvaitis 1984: 55)? Iš kur imtume tuos tūkstančius ir procentus? Jie laukia savo įtvirtinimo norminamajame žodyne kaip sutvirtinimo sakramento. Čia tik pritarti reikėtų ir Kein io minčiai: “Ypač svarbu sistemiškiau pateikti su Lietuvos istorija susijusią leksiką (...). Trečiajame DŽ leidime taip pat stengiamasi sistemiškiau pateikti Lietuvos augalų, gyvūnų vardus, žodžius, atspindinčius Lietuvos kraštovaizdį” 30 (Keinys 1991: 95). Bendrinės kalbos žodynas iš tikrųjų tik tada ir bus bendrasis (universalis), kai visų sričių leksikos būtinąjį minimumą jame ras ne tiek tų sričių specialistai, kiek tokie vartotojai, kuriems reikia iš visur po nemažai – redaktoriai, žurnalistai, mokytojai. LITERATŪRA B – Lexicon Germanico-Lithvanicvm et Lithvanico-Germanicvm, darinnen... von Iacobo Brodowskij, Praecentore Trempensi. [XVIII amž. pradžios (1713–1744 m.) rankraštis.] BsP – Lietuviškos pasakos įvairios. Surinko Dr. J. Basanavičius, I–IV dalis, Chicago, 1903–1905. S.Dauk– Simonas Daukantas (1793–1864), jo raštai. DP – Postilla Catholicka ... Per Kūnigą Mikalojiv Davkszą... iš lėkiško perguldita... Vilniui Drukárnioi Akadémios... 1599. DŽ₁ – Dabartinės lietuvių kalbos žodynas, Vilnius: Valstybinė politinės ir mokslinės literatūros leidykla, 1954. DŽ₂ – Dabartinės lietuvių kalbos žodynas, Vilnius: Mintis, 1972. DŽ₃ – Dabartinės lietuvių kalbos žodynas, Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidykla, 1993. GK – Gimtoji kalba, Kaunas, 1933–1941. Grinaveckienė E. 1973: Literatūrinės kalbos aruodas. – Literatūra ir menas 6, 5. Grinaveckis V., Palionis J., Urbutis V. 1955: Dabartinės lietuvių kalbos žodynas. – Tiesa 54, 3–4. J – Litovskij slovar’ A. Juškeviča... 1(1), Sankt Peterburg, 1897; (2), Sankt Peterburg, 1904; (3) [2(1)], Petrograd, 1922. Jablonskis J. 1901: Lietuviškos kalbos gramatika. Rašytojams ir skaitytojams vadovėlis. Parašė Petras Kriaušaitis, Tilžėje 1901. – Jablonskis J. Rinktiniai raštai1, Vilnius: Valstybinė politinės ir mokslinės literatūros leidykla, 1957. JR – Svotbinė réda ... par Antáną Juškevičę 1870 mėtuse, Kazan', 1880. K – Littauisch-deutsches Wörterbuch von Friedrich Kurschat, Halle a. S., 1883. Keinys S. 1991: “Dabartinės lietuvių kalbos žodynas” ir kalbos normalizacija. – Lietuvių kalbotyros klausimai 29, 92–98. Kirvaitis G. 1971: Laukiame žodynų. – Kultūros barai 4, 67–68. Kirvaitis G. 1984: Kokį norėtume turėti “Dabartinės lietuvių kalbos žodyną”. – Kultūros barai 8, 54–57. KN – Kniga Nobaznistes Krikščioniszkos... antra karta perdrukavota Kiedaynise ... 1653. Kos – Litvanica ... przez ... Ambrożego Kossarzewskiego. (Rankraštis. Autorius gyveno 1821–1880 m.) Kruopas J. 1968: Koks turėtų būti literatūrinės kalbos žodynas. – Literatūra ir menas 42, 3. Labutis V. 1973: Naujas “Dabartinės lietuvių kalbos žodynas”. – Tiesa 99, 2. Lyberis A. 1973: Antrasis žodyno leidimas. – Tarybinis mokytojas 19, 4. Lyberis A. 1983: Žodžių atrankos problema “Dabartinės lietuvių kalbos žodyne”. – Lietuvių kalbotyros klausimai 22, 147–154. LKŽ I₁ – Lietuvių kalbos žodynas 1, Vilnius, 1941. LKŽ I₂ – Lietuvių kalbos žodynas 1, Vilnius: Mintis, 1968. LKŽ IX–XVI – Lietuvių kalbos žodynas 9, Vilnius: Mintis, 1973; 10–15: Mokslas, 1976, 1978, 1981, 1984, 1986, 1991; 16: Mokslo ir enciklopedijų leidykla, 1995. MP – Postilla Lietvwiszka ... Wilniwy per Jokubą Morkuną... Metuose ... 1600. MŽ – Mažvydas, Kaunas, 1922. P – Jurgis Pabrėža (1771–1849), jo raštai. Paulauskas J. 1974: Aktualios leksikos norminimo problemos ir žodynas. – Kalbos kultūra 31 27, 40–49. Paulauskas J. 1979: Leksikos variantų norminimas. – Kalbos kultūra 37, 77–80. PK – Polski z Litewskim Katechism ... Malchérá Pietkiewicziá... W Wilnie ... Roku 1598. R – Littauisch-Deutsches und Deutsch-Littauisches Lexicon ... von P h i l i p p R u h i g ... Königsberg ... 1747. RB – L. J. Rhesa. Biblia, ... Tilžėje 1824. Saussure F. 1977: Trudy po jazykoznaniju, Moskva: Progress. Sch – Litauisches Lesebuch und Glossar von A u g u s t S c h l e i c h e r, Prag, 1857. SD – Dictionarium trium lingvarum, ... Avctore ... C o n s t a n t i n o S z y r w i d ... Vilnae, apie 1620, 1642, 1713. Sim – S i m u č i o patarlių rinkinys (iš visur). M.Valanč – M o t i e j u s V a l a n č i u s (1801–1875), jo raštai. V i t k a u s k a s V. 1975: Iš kur siauras vėjas? – Mūsų kalba 3, 64. Vln – B a r t h o l o m ä u s W i l l e n t's litauische Uebersetzung des Luther'schen Erchiridions und der Episteln und Evangelien... Göttingen ... 1882. WAS IST UNTER DEM WORTSCHATZ DER GEMEINSPRACHE ZU VERSTEHEN Zusammenfassung Die Frage, was unter dem Wortschatz der Gemeinsprache zu verstehen sei, wurde 1901 von dem Grundlegler der litauischen Schriftsprache Jonas Jablonskis aufgeworfen. Eine Antwort suchten auch 1933 die Redaktoren der Zeitschrift “Gimtoji kalba” (“Muttersprache”), da sie sich mit den Problemen der Gemeinsprache befaßten. Doch erst 1954 erschien “Dabartinės lietuvių kalbos žodynas” (“Wörterbuch der litauischen Gegenwartssprache”), dessen Neuausgaben 1972 und 1993 nachfolgten. Die Herausgeber, die Rezensenten, die Forscher schlugen sehr unterschiedliche bzw. widersprüchliche theoretische und praktische Lösungen vor. 32