„Linguistica Baltica“ ketvirtasis tomas

titute parengtose gramatikose. Diskutuotina atrodo mintis, jog apibendrintuose teiginiuose ir vad. „amžinųjų tiesų“ nusakymuose nėra praleidžiama jungtis yra, pvz.: žmogus yra mirtingas (212). Šio tipo sakiniai be jungties, reprezentuojantys indoeuropiečių nominalinius sakinius, nuo seno ir plačiai vartojami lietuvių kalboje (ąžuolas kaitrūs medis; žmogus mirtingas etc.). Naujas ir įdomus yra derinimo skyrius (229–235), kuriame apibūdinta daug lietuvių kalbai savitų derinimo atvejų. Paskutiniame knygos skyriuje apie žodžių tvarką (236–247) atskleistas aktualiosios sakinio skaidos vaidmuo įvairių žodžių tvarkos modelių parinkimui, tų modelių santykis su skirtingomis konstrukcijomis anglų kalboje ir daug kitų svarbių šios srities dalykų, kurie tokio pobūdžio gramatikos kursuose iki šiol nebuvo nuosekliai aptarti. Baigdamas norėčiau pabrėžti, kad Terje Mathiasseno knyga pateikia nuoseklų, glaustą ir sistemišką lietuvių kalbos gramatinės sistemos aprašą, kuris bus naudingas ne tik studijuojantiems lietuvių kalbą, bet ir būsimų gramatikos darbų autoriams. Vytautas Ambrazas „LINGUISTICA BALTICA“ KETVIRTASIS TOMAS Štai imamė į rankas jau ketvirtąjį 1992 m. Lenkijoje pradėto leisti tarptautinio baltistikos žurnalo „Linguistica Baltica“ tomą. Šis tomas ypatingas, jis skirtas šimtmečiui nuo didžiojo indoeuropeisto ir baltisto J. Kurylowicziaus gimimo paminėti. Pradžioje po trumpučių pratarmės W. Smoczyńskis (p. XI–XXV), šio puikaus baltistikos žurnalo sumanytojas ir redaktorius, apžvelgia savo mokytojo J. Kurylowicziaus gyvenimą ir mokslinę veiklą. Po to prisiminimais apie J. Kurylowiczių dalijasi W. Skałmowskis (p. XXVII–XXXII), S. Urbańczykas (p. XXXII–XXXVII), F. Sławskis (p. XXXIX–XL). Biografinę dalis užbaigiama išsamia W. Smoczyńskio sudaryta baltistinių ir slavistinių J. Kurylowicziaus darbų bibliografija (p. XLI–XLIX). Toliau skelbiami 36 anglų, vokiečių, prancūzų, italų, rusų kalbomis parašyti straipsniai įvairiais baltistikos, slavistikos, kai kurie ir indoeuropeistikos klausimais. Džiugu šiame „Linguistica Baltica“ tome (kaip ir kituose) matyti Lietuvos kalbininkų pavardes. Pirmiausia minėtinas Z. Zinkevičiaus straipsnis (p. 83–91), kuriame remiantis rankraštinių tekstų, užrašytų prieš pasirodant M. Mažvydo Katekizmui, analize keliama hipotezė, kad rankraštinių lietuviškų raštų galėjo būti jau Mindaugo laikais. S. Karaliūnas (p. 135–140) pateikia originalią amžiaus etimologiją. Velionis V. Grinaveckis (p. 145–148) žemaičių tarmėje pasitaikantį žodį kanka „pusis“ susiejo su la. kuõks „medis“ 256 (žr. dar Kalbotyra 44(1), 1995, 89–90). B. S t u n d ž i a (p. 75–82) nagrinėja lietuvių kalbos priešdėlinių veiksmažodžių kirčiavimą. Litunistiškai skirti ir kai kurie užsieniečių straipsniai. J. D. R a n g e (p. 93–102) aptaria aliatyvo ir adesyvo vartojimą XVI a. raštuose. Pažymėtina, kad jis leidžia ir tiria J. Bretkūno Biblijos vertimą: jau pasirodė keli dideli tomai, už tai jam lankantis Lietuvoje 1997 m. suteikta M. Mažvydo premija. G. M i c h e l i n i (p. 103–111), toliau tęsdamas S. Vaišnoro „Margaritos theologicos“ analizę,1, nagrinėja lotyniškos veiksmažodinės frazės vertimą. R. L ü h r (p. 119–130) rašo apie klausiamąsias dalelytes senuosiuose lietuvių kalbos raštuose. E. S t a n k i e w i c z i u s (p. 61–73) aptaria kai kuriuos F. de Saussure’o dėsnio veikimo aspektus. F. K o r t l a n d t a s (p. 141–143) mano, kad istoriniu požiūriu priesagos -auti ir -uoti yra vienos priesagos variantai. G. T. R i k o v a s (p. 131–134) lie. galėti sieja su sl. *golemb „didelis, platus, aukštas“. W. W i t k o w s k i s (p. 149–151) pateikia pastabų apie kelis J. Laučiūtės1 žodyne minimus baltizmus gudų kalboje. W. M a ń c z a k a s (p. 113–117) romanų kalbos analogijomis gina jau J. Kazlausko2 keltą hipotezę, kad lietuvių kalbos tariamosios nuosakos forma -čia kilusi iš -čiau. Tačiau pačios lietuvių kalbos senųjų raštų ir tarmių duomenys, rodos, labiau remia mintį, kad forma -čia yra senesnė už -čiau3, nors paties formato *-tį̯a kilmė nėra dar visai aiški.4 Dalyje straipsnių svarstomos ir platesnės baltistikos problemos. A. E r h a r t a s (p. 1–12) bando atsakyti į klausimą, ar archaiškos, ar konservatyvios yra baltų ir anatolų kalbos. Pratęsdamas J. Kuryłowicziaus mintis, H. B i r n b a u m a s (p. 13–22) rašo apie redukuotą ir nulinį balsių kaitos laipsnį baltų kalbose, o T. M a t h i a s s e n a s (p. 41–53) – apie rytų baltų kalbų ie. E. I. P o l o m é (p. 35–40) apžvelgia baltų kalbų religinius terminus. B. J. D a r d e n a s (p. 217–223) baltų kalbų s futūrą sieja su slavų kalbų s aoristu. H. S e l d e s l a c h t s a s ir P. S w i g g a r s a s (p. 23–33) kelia mintį, kad baltų ir slavų kalbų įrankių pavadinimai su priesaga -to- kilę iš atitinkamų vedinių su *-tlo- (pvz.: lie. káltas < *koltlo-, sl. mlatъ „kaltas“ < moltlo-, plg. lo. marculus). Tačiau ši hipotezė kelia nemažą problemų. Pirmiausia, kaip paaiškinti priebalsių samplaikos tl virtimą priebalsiu t? Be to, reikia turėti omenyje, kad pati įrankių pavadinimų darybos kategorija nėra labai sena; ji veikiausiai pradėjo kurtis tik pačiais paskutiniais indoeuropiečių prokalbės egzistavimo laikais ar net jai suskilus. Juk įrankių pavadinimų priesaga *-tlo-/-tro- tėra tik veikėjų pavadinimų priesagos *-tel-/-ter- variantas.5 Tad nieko keista, kad iš to paties veiksmažodžio vienose kalbose padarytas įrankio pavadinimas su priesaga *-tlo-, o kitose – su būvardine priesaga *-to- (plg. sl. mlatъ ir lo. marculus). Baltų kalbose įrankių pavadinimams daryti panaudotos ir kitos būvardinės priesagos: *-lo-, *-no-, *-ro-, *-uo-.6 Tad ar ne paprasčiau ir toliau baltų kalbų priesagą -tas kildinti iš ide. *-to-? Net 4 straipsniuose nagrinėjami baltų ir finų kalbų ryšiai. R.-P. R i t t e r i s 257 (p. 193–198), remdamasis baltizmų finų kalbose analize, bando atsakyti į klausimą, kada prasidėjo baltų ir finų kalbų kontaktai. T. K. Nilssonas (p. 199–207) ieško Baltijos finų kalbose lie. laukan tipo prieveiksmių, o K. Liukkonen as (p. 209–210) – konstrukcijos jo būta atitikmenų. L. Vaba (p. 211–216) aptaria baltiškos kilmės gėlių pavadinimus estų kalbos XVII a. žodynuose. 3 straipsniai skirti latvistikai. A. Holvoetas (p. 153–161) nagrinėja latvių kalbos beesmenius sakinius. R. Derksenas (p. 163–168) tyrinėja latvių kalbos priegai­džių kilmę. Velionis V. J. Zepas (p. 169–172) rašė apie kai kurias latgalių tarmės ypatybes. 2 straipsniuose tiriami prūsų ir vokiečių kalbų santykiai. W. Smoczyńskis (p. 173–184) mano, kad dalis prūsų kalbos formų gali būti padaryta pagal vokiečių kalbos pavyzdį (plg., pvz., pr. acc. lab­bas ir vok. nom. -acc. Gutes). Čia galima tik pridurti, kad apie didelę vokiečių kalbos įtaką prūsų kalbos vardų žodžių sistemai kalba ir A. Rosinas savo naujoje monografijoje.1 F. Hinze (p. 185–192) lygina prūsų kalbos darinius, žyminčius paukščius, su vokiečių kalbos atitikmenimis. E. P. Hampas (p. 277–278), rašydamas apie alb. perēndi „imperatorius, viešpats“, mini ir baltiško dievo vardo Perkūnas kilmę. Baltistus galėtų sudominti ir F. Bader (p. 265–276) straipsnis apie lot. sōl, giminišką lie. sáulē. Likę 6 straipsniai skirti slavistikai. Tomas baigiamas J. D. Ranges (p. 279–283) parašyta R. Eckerto, E.-J. Butkevičiūtės, F. Hinze's knygos „Die baltischen Sprachen. Eine Einführung“ (Leipzig-Berlin-München: Langenscheidt, Verlag Enzyklopädie, 1994)2 recenzija, P. Wójcik o su talkininkais sudaryta išsamia 1994 m. baltistikos darbų bibliografija (p. 287–313), „Linguistica Baltica“ redakcijos 1995 m. gautų leidinių sąrašu (p. 315–318), W. Sowos ir M. Grzelako parengtu žodžių indeksu (p. 319–328). Kaip matyti iš šios trumpos vieno tomo apžvalgos, „Linguistica Baltica“ greta J. Kazlausko įkurtos „Baltisticos“ tampa vienu svarbiausių baltistikos žurnalų, telkiančių apie save įvairų šalių kalbininkus, rašančius apie baltų kalbas. Su nekantrumu lauksime tolesnių tiek vidumi, tiek ir išore puikių to žurnalo tomų. Baigiant dar reikėtų priminti, kad tais pačiais 1995 m., kai buvo rengiamas recenzuojamasis „Linguistica Baltica“ tomas, dviejų jaunų energingų baltistų P. U. Dini ir N. Michailovo dėka Italijoje užgimė dar vienas naujas baltistikos žurnalas „Res Balticae“,3 išėjo anksčiau įkurto žurnalo „Ponto Baltica“ VI-asis tomas. Be to, 1995 m., be Rygoje vykusio VII-ojo baltistų kongreso, plačią tarptautinę baltistų konferenciją1 surengė žymus indoeuropeistas ir baltistas A. Bammesbergeris pietų Vokietijoje, Eichstätto mieste. Taigi baltistų balsas ima skambėti vis plačiau po pasaulį; tikėkimės, kad jis bus vis skambesnis ir tvirtesnis. Saulius Ambrazas 258