Reikšmingi darbai iškilaus kalbininko šimtmečiui

tančių skaičius dar siekė ko ne tūkstantį asmenų, kurių daugiausia buvo Zase- čių sodžiuje, mažiau Pagiriuose, Narčiuose, Strėloje, Teteikiuose ir kt. Nežinia, kiek lenkų kalbininkai J. Rozwadowskio palikimo archyve dar ras skelbtinų da- lykų, tačiau leidinys „Zietelos apylinkių lietuvių tarmė Naugarduko krašte“ liks kaip vienas vertingiausių J. Rozwadowskio lituanistinių darbų, praturtinusių lie- tuvių dialektologiją. Už tai visiems lenkų kalbininkams, prisidėjusiems prie šio darbo parengimo spaudai, didžiausia mūsų padėka. Aloyzas Vidugiris REIKŠMINGI DARBAI IŠKILAUS KALBININKO ŠIMTMEČIUI XX amžiaus Europos kalbotyra neatskiriamai susijusi su lenkų kalbininko Jerzy Kurytowicziaus vardu. Remdamasis struktūrinės analizės metodais šis ne- paprastai plataus akiračio tyrinėtojas atskleidė naujų perspektyvų lyginamojoje ir bendrojoje kalbotyroje, o savo novatoriškas mintis realizavo daugelyje mo- nografijų ir kitų darbų, kurie savo tematika apima ne tik indoeuropiečių, bet ir kitų šeimų (ypač semitų) kalbas. Kokios gyvos dabar jo idėjos ir tradicijos, aki- vaizdžiai rodo du dideli straipsnių rinkiniai, sudaryti Woiciecho Smoczynskio ir paskelbti šimtųjų Kurytowicziaus gimimo metinių proga. Vienas iš tų rinkinių, skirtas baltistikai ir slavistikai, išėjo kaip mūsų kalbininkams gerai žinomo tarp- tautinio žurnalo „Linguistica Baltica“ ketvirtasis tomas (Kurytowicz Memorial Volume Part Two, Krakow, 1995, 333 p.). Kitas, dar didesnis, rinkinys yra skir- tas bendriesiems bei metodologiniams kalbotyros klausimams ir įvairių (dau- giausia indoeuropiečių) kalbų raidai (Kurytowicz Memorial Volume Part One. Analecta Indoeuropaea Cracowiensia Vol. II, Krakėw,1995, 593 p.). Tą rinkinį čia ir norėtume trumpai aptarti. Iš jame paskelbtų darbų matyti, kaip Kuryto- wicziaus mintys toliau tęsiamos ir atsispindi dabartiniuose įvairių kalbų raidos tyrimuose. Lietuvių istorinei kalbotyrai Kurytowicziaus darbai ypač svarbūs savo meto- dologiniais ir teoriniais principais. Iš daugelio rinkinyje paskelbtų straipsnių čia norėčiau atkreipti dėmesį į tuos, kuriuose nagrinėjami dalykai galėtų paskatinti mūsų kalbininkus apmąstyti ir atidžiau patyrinėti atitinkamų lietuvių kalbos ir kitų baltų kalbų reiškinių raidą. Įžymiojo kalbininko biografija, mokslo darbai ir jų metodiniai postulatai ap- tarti rinkinio sudarytojo ir redaktoriaus Smoczynskio įvadiniame straipsnyje („Jerzy Kurytowicz 1895-1978. On the hundredth anniversary of his birth“, XI- XXIV). Taikydamas indoeuropiečių kalbų lyginamajai gramatikai funkcinį po- žiūrį į kalbą, Kurytowiczius daugiausia tyrė ne atskirus kalbos elementus, bet jų tarpusavio santykius ir jų sistemų geneologiją, o tuos kalbų vienetų santykius apibrėžė atsižvelgdamas į jų opozicijas, neutralizacijos atvejus ir hierarchiją. 248 Tiriant opozicijų kaitą ir jų raidos kryptį galima nustatyti kalbos kitimų santyki- nę chronologiją. Pažymėtina, kad Kurylowicziaus apibrėžta ir išbandyta vidinės rekonstrukcijos metodika buvo panaudota ir Lietuvos kalbininkų Jono Kazlaus- ko, Vytauto Mažiulio ir kt. darbuose; ji sėkmingai taikoma ir dabar. Lietuvių ir kitų baltų kalbų veiksmažodžių laiko ir veikslo kategorijų tyrinė- tojus turėtų sudominti Axelio Holvoeto straipsnis („Jerzy Kurytowicz on verbal aspect“, 19—24). Jame toliau plėtojamos mintys apie indoeuropiečių prokalbei rekonstruojamą nediferencijuotą veikslo/laiko kategoriją, kurios rėmuose im- perfektyvinis esamasis laikas buvęs priešinamas perfektyviniam būtajam laikui (preteritui). Slavų kalbose veikslas yra tiesiogiai nepriklausomas nuo laiko, o imperfektas virtęs būtuoju laiku, tad Kurytowiczius tokią būklę laikė vėlyva lai- ko/veikslo kategorijos raidos pakopa. Palyginęs slavų, romanų ir graikų kalbų duomenis Holvoetas priėjo išvadą, kad slavų kalbų veiksmažodžių skirtingi veiks- lo kamienai galėję susidaryti ir nepriklausomai nuo veikslo požiūriu žymėtų laiko formų. Tad slavų imperfektyvinės (eigos veikslo) formos galėjusios būti artimesnės senajam imperfektui negu buvo manoma iki šiol. Kartu Holvoetas pabrėžia, jog toliau tiriant veikslo kategoriją labai svarbu skirti du veikslo opo- zicijų tipus: tiesiogiai susijusį su laiko nurodymu ir nuo jo nepriklausomą. Leszeko Bednarczuko straipsnyje („Typologie et isomorphisme du systėme indo-europčen“, 39-48) bandoma apžvelgti svarbiausias indoeuropiečių pro- kalbės gramatinės sistemos ypatybes šiuolaikinės kalbų tipologijos požiūriu. Tarp jų autorius nurodo didelį postpozicinės derivacijos vaidmenį, fleksinių galūnių sinkretizmą, labiau išplėtotas vardažodines kategorijas ir mažiau — veiksmažo- dines. Žodžių santykiai buvę reiškiami linksniais ir postpoziciniais prielinks- niais (t. y. polinksniais, arba postpozicijomis), taip pat postpoziciniais jungtu- kais ir daugeliu dalelyčių. Žodžių tvarka buvusi įvairuojanti, bet vyravęs SOP (resp. SOV) modelis. Autorius teigia, kad kai kurių kalbininkų spėjama ergaty- vinė ar aktyvinė sakinio sandara nepalikusi aiškių pėdsakų seniausiuose indo- europiečių kalbų tekstuose. Akuzatyvo vartojimas tiesioginio papildinio links- niu laikomas argumentu, prieštaraujančiu ergatyvinės sakinio sandaros rekonst- rukcijai tuo laikotarpiu, kai indoeuropiečiai turėjo fleksinio tipo gramatinę sis- temą. Straipsnyje keliama mintis, jog agliutinacinio ir izoliacinio tipo elemen- tai, pastebimi kai kuriose indoeuropiečių kalbose, gali būti atsiradę dėl kitų šeimų ir kitokio tipo kalbų poveikio. Išorine kitokio tipo kalbų įtaka aiškinamas ir veiksmažodžio laikų sistemos siaurėjimas, audityvo (resp. netiesioginės nuo- sakos) kategorija, ergatyvinė sakinio konstrukcija ir veiksmažodžio pradinė vie- ta kai kuriose kalbose. Vis dėlto reikėtų atsižvelgti į tai, kad ide. kalbų senovėje pastebime daugiau agliutinacijos bruožų, o santykinių morfemų funkcijos yra labiau diferencijuotos negu vėlesniais raidos laikais, stiprėjant morfemų fuzijai bei sinkretizmui. Tai, beje, ryškiai matyti ir lietuvių kalbos fleksijos, ypač links- niavimo, istorijoje. Tad bent kai kurie agliutinacijos reiškiniai (pavyzdžiui, san- tykinių morfemų, ypač priesagų, didesnis semantinis savarankiškumas) gali bū- 249 ti paveldėti, juos nebūtina aiškinti kontaktais su kitų tipų kalbomis. Baltų kalbų infinityvų ir supino (siekinio) konstrukcijų raidą padeda aiškiau suprasti José Luis Garcia-Ramėono straipsnyje pateikti Vedų kalbos duomenų tyrimo rezultatai („Zur Konkurrenz von Dativ und Akkusativ von Nomina ac- tionis und Abstrakta im Indogermanischen“, 101-114). Iš jų matyti, kad veiks- mažodžio abstraktų akuzatyvas nuo seniausių laikų turėjęs kryptingumo (Ziel) reikšmę, o datyvas reiškęs tikslą (Zweck). Tačiau konteksto sąlygojamais atve- jais su judėjimo veiksmažodžiais (ved. 4-ya'eiti', vah ‘vaziuoti’ ir pan.) tų reikš- mių skirtumas buvęs neutralizuojamas ir abiejų linksnių formos galėjusios reikšti paskirtį. Akuzatyvas buvęs dažniau vartojamas su nepriešdėliniais ir intranzity- viniais, datyvas — su priešdėliniais ir tranzityviniais veiksmažodžiais. Baltų kal- bų infinityvai taip pat yra išriedėję iš paskirtį reiškusio datyvo, supinas — iš aku- zatyvo, tačiau supiną čia paprastai matome tik su judėjimo veiksmažodžiais. Vis dėlto lietuvių ir latvių tarmėse randami supino vartosenos atvejai su 'norėti', ‘galéti’ reikšmių veiksmažodžiais (plg.aut. LKK XXXIII, 100) leidžia manyti, kad kitados ir baltų kalbose veiksmažodžių abstraktų datyvai ir akuzatyvai — infinityvų bei supino pirmtakai — buvo vartojami panašiai kaip senojoje indų kalboje Vedų laikotarpiu. Apie sanskrito infinityvų su -fum, kilusių iš veiksmažodžių abstraktų akuza- tyvų, vartoseną kalbama ir Josto Gipperto straipsnyje („Zur Syntax des Infini- tivs auf -furn im Altindischen“, 255 -277). Iš gausių ir detaliai išnagrinėtų duo- menų matyti, kad beasmenėse konstrukcijose su bevardės giminės būdvardžio forma sakyam ‘galima’ šie infinityvai buvo siejami ir su akuzatyvu, ir su nomina- tyvu panašiai kaip lietuvių kalbos konstrukcijoje galima pjauti rugius / rugiai ir pan. Tad įsidėmėtina autoriaus išvada, jog tokios sanskrito beasmenės konstruk- cijos esančios naujos kilmės, išriedėjusios iš asmeninių. Tai pravartu turėti ome- nyje tiriant lietuvių ir latvių kalbų vad. objekto nominatyvo kilmę. Baltistai, tiriantys veiksmažodžio laikų sistemos raidą, turėtų atkreipti dė- mesį į Paolo di Giovine straipsnį apie preteritą su ilguoju šaknies vokalizmu vakarinėse indoeuropiečių kalbose („Sul preterito a vocalismo radicale lungo nelle lingue indoeuropee 'occidentali'“, 115-129). Kaip žinoma, baltų kalbų būtojo laiko formos su ilguoju balsiu iki šiol interpretuojamos skirtingai: vieni tyrinėtojai kartu su Nicolas van Wijku, Christianu Stangu, Jonu Kazlausku jas laiko senovinėmis, paveldėtomis, o kiti pritaria Kurytowicziui, laikiusiam jas naujesnėmis, susidariusiomis baltų kalbų dirvoje. Staipsnio autorius, 1990 m. paskelbęs didelę knygą apie indoeuropiečių perfektą (Studio sul perfetto indo- europeo. Parte I, Roma: „La Sapienza“), pateikia naujų argumentų už tai, kad ir lotynų, keltų bei germanų kalbų preterito formos su ilguoju šaknies vokaliz- mu esančios ne senojo perfekto refleksai, o inovacijos, susidariusios nepriklau- somai kiekvienoje kalbų grupėje, silpnėjant reduplikacijos vaidmeniui ir nyks- tant pačiam perfektui. Apie indoeuropiečių perfekto kilmę iš perifrastinės kon- strukcijos su veiksmažodiniu vardažodžiu ir jungtimi kalbama taip pat Witoldo 250 Stefanskio straipsnyje („L'origine du parfait en indo-europčen“, 131-135). 1976 m. žurnale „Baltistica“ XII (1), 25—29 buvo paskelbta įdomi Eriko P. Hampo hipotezė apie indoiranėnų, graikų, armėnų perfektui būdingo augmen- to galimus pėdsakus lietuvių kalbos priešdėlinių veiksmažodžių būtojo laiko formose: tuos pėdsakus rodąs kirčio atitraukimas į priešdėlį iš kitados prieš šaknį buvusio ir vėliau išnykusio kirčiuoto augmento (plg. paduoda — padavė ir pan.). Šiame rinkinyje išspausdintame straipsnyje autorius panašiu būdu re- konstruoja augmentą (ide. e-) ir albanų kalbos veiksmažodžio dha ‘duoti’ for- mose. Lygindamas jas su atitinkamomis baltų kalbų veiksmažodžio formomis jis mano, kad tai galinti būti albanų, baltų ir slavų kalbų bendrybė („Albanian dha ‘give’, 395-398). Svarbūs indoeuropiečių kalbų veiksmažodžio sistemos susidarymo klausi- mai svarstomi ir Reinhardo Stempelio straipsnyje apie statyvo, perfekto ir me- dijaus santykį („Stativ, Perfekt und Medium: Eine vergleichende Analyse fūr das Indogermanische und Semitische“, 518-528). Būsenos — veiksmo opozicija laikoma pirmine, pačia seniausia. Aiškinama, kad būsenos veiksmažodžiai kita- dos buvę nediferencijuoti nei laiko, nei nuosakos ar rūšies atžvilgiu ir sudarę indoeuropiečių perfekto pamatą. Rūšies kategorija ir aktyvo — medijaus prieš- prieša priskiriama tik veiksmo reikšmės veiksmažodžių formoms. Autorius ap- taria atvejus, kur būsenos (statyvinę) ir rezultatinę reikšmę iš pirminių būsenos veiksmažodžių perėmusios medijaus formos, nurodo semitų kalbos paraleles. Lietuvių kalbos kiekiniai skaitvardžiai septyni ir devyni nuo seno kildinami iš rekonstruotų ide. formų "septr/septm ir "neun. Atitinkamos germanų ir ana- tolų kalbų formos nagrinėjamos Kennetho Shieldso Jr. straipsnyje („On the Indo-European origin of the Germanic cardinals “7' and “9'*“, 505-512). Cia aiškinama, kad indoeuropiečių skaitvardis, žymintis ‘7’, turėjęs šaknį "sep-, prie kurios buvę pridėti „nesinguliariniai“ elementai '-£ ir "-177. Tuo būdu susidarę dubletai "sep-t ir "sepn >" sepm, o dėl jų kontaminacijos atsiradęs “septm, kurio refleksas lotynų kalboje yra septem. Tačiau dar prieš "sepr virtimą sepm prie jo germanų ir anatolų dialektuose buvęs pridėtas antrasis „nesinguliarinis“ ele- mentas -£ ir taip susidariusi germanų kalboms rekonstruojama praforma “sepnt. Panašiai prie šaknies ‘mew- buvęs pridėtas „nesinguliarinis *-1, 0 germanų ir anatolų kalbose dar ir "-£. Pirmines formas "sepnt ir "newnt autorius mano kita- dos buvus bent dviejuose — germanų ir anatolų — dialektuose. Pagal šį aiškinimą germanų kalbų skaitvardzius, žyminčius ‘7’ ir ‘9’, reikėtų kildinti iš kiek skirtin- gų praformų negu atitinkamus baltų kalbų skaitvardžius. Čia paminėti straipsniai, labiau susiję su lietuvių istorinės kalbotyros proble- momis, sudaro tik nedidelę dalį knygoje paskelbtų darbų. Joje randame 61 straipsnį, iš kurių 3 skirti Kurytowicziaus gyvenimui ir darbams, 8 — bendrie- siems ir metodologijos klausimams, 9 — indoeuropeistikos problemoms, 4 — he- tity, 2 — tocharų, 7 — indoiranény, 2 — armėnų, 7 — graikų, 1 — albany, 3— lotynų, 5 — keltų, 6— germany, 3—semitų ir 1 — tiurkų kalboms. Rinkinyje įdėta Woicie- 251 cho Smoczynskio sudaryta Kurytowicziaus darbų bibliografija (XXXV-XLVII), o knygos gale — žodžių ir pavardžių rodyklės. Ši puikiai parengta ir labai turinin- ga knyga nieku nenusileidžia geriausiems tokio pobūdžio Vakarų Europos lei- diniams. Kartu su jau minėtu antruoju Kurytowicziui skirtu tomu (Linguistica Baltica 4) ir to paties Woiciecho Smoczynskio parengtu memorialiniu rinkiniu Janui Safarewicziui (Analecta Indoeuropea Cracoviensia Vol. 1, Cracoviae, 1995) tai gali būti pavyzdys, kaip ir mes turėtume pagerbti žymiausių Lietuvos kalbi- ninkų atminimą. Vytautas Ambrazas LIETUVIŲ KALBOS STUDIJŲ VADOVAS TERJE MATHIASSEN. A SHORT GRAMMAR OF LITHUANIAN, Columbus, Ohio, 1996: Slavica Publishers, INC, 256 P. Pastaruoju dešimtmečiu daugelyje Europos šalių pastebime lietuvių kalbos studijų pagyvėjimą. Lietuvių kalbos kursai skaitomi ne tik Latvijos, Vokietijos, Lenkijos, Rusijos, bet ir Italijos, Švedijos, Norvegijos, Suomijos, Čekijos ir kitų šalių universitetuose, daugelyje jų vykdomi svarbūs lituanistikos tyrimai, kuria- mi nauji periodiniai baltų kalbotyros leidiniai'. Tačiau iki šiol labai trūko uni- versitetinėms studijoms pritaikytų lietuvių kalbos gramatikos vadovų anglų kal- ba. Tą spragą padeda užpildyti neseniai pasirodžiusi Oslo universiteto profeso- riaus Terje Mathiasseno „Trumpa lietuvių kalbos gramatika“. Gramatikos autorius — lietuvių kalbininkams gerai žinomas baltistas ir sla- vistas, Norvegijoje tęsiantis savo mokytojo Christiano Stango lituanistikos stu- dijų tradicijas. Jis puikiai kalba lietuviškai ir yra paskelbęs daug svarbių lietuvių kalbotyrai darbų. Ilgą laiką dėstydamas lietuvių kalbą Oslo universitete jis su- kaupė didelį šios srities patyrimą, kuriuo ir pasinaudojo savo gramatikoje. Gramatika susideda iš trumpo įvado ir 14 skyrių. Įvade pateikiama šiek tiek duomenų apie lietuvių kalbos vietą tarp kitų kalbų, pagrindines jos tarmes ir dabartinę būklę. Pirmajame skyriuje (21-36) apibūdinta bendrinės lietuvių kal- bos fonologinė sistema, jos realizavimas šnekamojoje ir rašomojoje kalboje, taip pat balsių ir priebalsių kaita ir kirtis bei priegaidė. 2—7 skyriuose (37-177) aptarti morfologijos dalykai pagal žodžių klases (vad. kalbos dalis), jų morfolo- gines kategorijas ir kaitybą. Atsižvelgiant į knygos vartotojo praktinius porei- kius, formų ir jų funkcijų aprašymas nėra vienas nuo kito griežtai atskirtas, kny- ! Vienas iš naujausių — Pietro U. Dini ir Nikolajaus Mikhailovo redaguojamas Res Balticae. Miscellanea italiana di studi baltistici. 1, 1995; 2, 1996; 3, 1997, Pisa. 252