Dėl rytų aukštaičių tarmės skirstymo

LIETUVIŲ KALBOTYROS KLAUSIMAI XXXVIII (1997) Apžvalgos. Recenzijos. Pastabos Opinions. Reviews. Observations Überblicke. Rezensionen. Anmerkungen DĖL RYTŲ AUKŠTAIČIŲ TARMĖS SKIRSTYMO Gerai suklasifikuoti tarmę įmanoma tik tada, kai kalbos plotas yra kruopščiai ištirtas, kada jau žinomos visos svarbesnės izoglosos. Tačiau praktiškas tarmių tyrimo darbas verčia klasifikuoti (skirstyti) tarmes, kad ir netobulai, jau darbo pradžioje. Rytų aukštaičių tarmė prieš karą buvo nepalyginti mažiau ištirta negu vakarų (ir pietų) aukštaičių ar žemaičių tarmės, todėl ją suskirstyti į patarmes ir dar smulkesnius vienetus buvo sunku. Prof. Antanas Salys, iš dalies sekdamas Kazimieru Jauniumi, tarpukario laikotarpiu pasiūlė rytų aukštaičius (jis vadino aukštaičiais rytiečiais) skirstyti į tris patarmes: 1) pántininkus, kurie tvir tapradžius an, am, en, em išlaika sveikus, o tvirtagalius verčia ɔn, ɔm, ɛn, ɛm, taip pat tvirtagalius ą, ę išverčia ɔˀ; ɛˀ; 2) pón tininkus, kurie minėtus garsus verčia ɔn, ɔm, ɛn, ɛm resp. ɔˀ; ɛˀ (iš ą, ę) ne tik tvirtagaliuose, bet ir tvirtapradižiuose skiemenyse, ir 3) pùntininkus, kurie vietoj an, am, en, em, ą, ę turi un, um, in, im, ū, ī. Tačiau gerai ištyrus paaiškėjo, kad jo pantininkų, pontininkų ir pakraštinių puntininkų plotuose iš tikrųjų yra daug sudėtingiau. Čia vietomis esama kitokių virtimų, A. Salio dar nežinotų. Antai apie Krekenavą, Ramygalą tvirtapradžiai an, am, en, em išlaikomi sveiki, bet tvirtagaliai verčiami un, um, in, im, taigi iš esmės čia yra puntininkiškas pantininkų variantas, kurio A. Salys nebuvo numatęs. Apie Panevėžį tvirtapradžius šiuos garsus verčia kaip pontininkai, o tvirtagalius – kaip puntininkai, taigi čia vėl savitas puntininkiškas pontininkų hibridas. Apie Pasvalį, Saločius, atvirkščiai, tvirtapradžius taria kaip puntininkai, o tvirtagalius – kaip pontininkai, čia jau pontininkiškas puntininkų hibridas. Be to, ne visur en, em virtimas yra analogiškas an, am virtimui: esama tokių šnektų, kur án, ám verčiami ɔn, ɔm, bet én, ém išlaikomi sveiki (Joniškėlis, Vaškai...), taigi pusiau pontininkų, pusiau pantininkų. Maža to, tvirtagalių ẽn, ẽm virtimas daug kur priklauso nuo tolimesnio skiemens: prieš minkštą priebalsį būna ẽn, ẽm, o prieš kietą – ˀɔn, ˀɔm. Įvairovę dar didina gausūs skirtumai nekirčiuotuose skiemenyse. Balsių ą, ę virtimas irgi daug kur nepriklauso A. Salio nuostatos. Daugelis pantininkų ir pontininkų ą kirčiuotą verčia o nežiūrėdami priegaidės, o nekirčiuotą taria ɔ, tik pakraštyje apie Krekenavą turima ā (po kirčiu) resp. a (nekirčiuotame skiemenyje). Apie Pasvalį tariama ū arba ɔ priklausomai nuo 237 kirčio (ne priegaidės !). Vietoj ę žodžio viduryje daugelis taria atvirą e (kirčiuotas ilgas, nekirčiuotas trumpas, priegaidės nepaisoma), o galūnėje – susiaurėjusį ę (apie Krekenavą e). Rytuose, apie Pasvalį, tariama ī arba ę žiūrint kirčio (ne priegaidės). Esant tokiai padėčiai neįmanoma tiksliai suformuluoti, kas yra tie pantininkai ir kas pontininkai. Atskirt vienus nuo kitų būtų galima tik pagal kirčiuotų tvir- tapradžių ān, ām (šių dviejų !) tarimą, bet tai turėtų teorinę, bet jokiu būdu ne praktinę reikšmę. Mat žodžių su kirčiuotais tvirtapradžiais án, ám, kuriuos pontininkai iš tikrųjų verčia ón, óm, yra visai nedaug, vos keliolika (dažnesni ántis, lángas, pántis, sámtis...), neskaitant jų priesaginių vedinių. Daug dažniau pontininkų plote vartojami sveiki (neverčiami) tvirtapradžiai ān, ām, būtent, antrinės kilmės (pvz., támsta, dat. sg. tám, gerám, dat. pl. vaikám, 1. pl. dírbam ir kt.), skoliniuose ir iš bendrinės kalbos atėjusiuose žodžiuose (ángelas, bánkas, táŋkas ir t.t.), onomatopėjinės kilmės žodžiuose (ámtelėti, bámbtelėti...) ir kt. Gali žmogus kalbėti visą dieną ir nepavartoti nė vieno iš tų keliolikos žodžių, turinčių verčiamus án, ām. Maža to, dėl nuoseklumo turėtume išskirti dar ir p ú o n t i n i n k u s, plg. tarimą púontis ‘pantis’ Jotāiniai. Pagaliau tokio skirstymo beprasmiškumą rodo tai, kad pagal jį galime suskirstyti tik rytų aukštaičių ploto šiaurės vakarų kampą, o visas kitas kelis kartus didesnis plotas, priklausan- tis vien puntininkams, tuo būdu lieka nesuskirstytas.1 1964 m. su Aleksu Girdeniu tikslindami tarmių klasifikaciją pasiūlėme ry- tų aukštaičius skirstyti kitu pagrindu: į vakarus maždaug nuo Papilio-Vabal- ninko-Kavarsko-Giedraičių-Maišiagalos linijos esančiame rytų aukštaičių plote, kur nekirčiuotuose skiemenyse neskiriami ilgieji ir trumpieji balsiai (jie visi būna tik trumpi), siūlėme išskirti p a n e v ė ž i š k i ų, kurie visus trumpuosius galūninius balsius suplaka į vieną redukuotą balsį (po kieto priebalsio užpakalinį, po minkšto – priešakinį), ir š i r v i n t i š k i ų, kur tokio suplaki- mo nėra, patarmes, o į rytus nuo tos linijos, kur nekirčiuotuose skiemenyse balsių ilgumo skirtumas išlaikomas, mes siūlėme išskirti u t e n i š k i ų, a n y k š t ė n ų, k u p i š k ė n ų ir v i l n i š k i ų patarmes pagal tuos pačius kriterijus kaip ir A. Salio klasifikacijoje, tik davus patarmėms kitus pavadini- mus (ne pravardinės kilmės, bet pagal svarbiausią tame plote miestą). Toks rytų aukštaičių tarmės skirstymas, kaip ir visa patikslinta tarmių klasifikacija, ilgainiui įsigalėjo ir dabar, galima sakyti, visuotinai vartojama. Vėliau gilinantis į tarmių skiriamųjų ypatybių senumą bei kilmę ir apskri- tai tiriant lietuvių kalbos tarmių istoriją, išryškėjo nuomonė, kad susiformavu- sios anykštėnų ir kupiškėnų patarmės ilgainiui perskėlė pusiau senesnį uteniš- kių (tipiškiausių rytų aukštaičių) plotą. Po to iš vakarų atslinkusi inovacinė 1 Detali A. Salio skirstymo kritika išdėstyta leidinyje: Lietuvos TSR Mokslų akademijos darbai, A serija 3(31), 1969, 142–146. 238 panevėžiškių ir širvintiškių banga ilgainiui užliejo vakarinę „uteniškių“ pusę, tik šiaurėje prie kupiškėnų liko vadinamoji Vabalninko šnekta, priskiriama šiaurės panevėžiškiams, bet dar palyginti artima uteniškiams. Be to, dar paaiškėjo, kad be Vabalninko šnektos, esama kito „uteniškių“ relikto dešiniajame Šventosios krante tarp Kavarsko ir Vidiškių (Gelučiai ir kt. kaimai).2 Neseniai Žaneta Urbanavičiūtė-Markevičienė paskelbė labai įdomų straipsnį3, kuriame teigiama, jog pastarąjį „uteniškių“ reliktą apie Gelučius sudaręs didesnis plotas, būtent, visi Kavarsko ir Vidiškių parapijų kaimai (labai svarbus pastebėjimas!), tik šį plotą, jos nuomone, reikėtų skirti ne prie pietų panevėžiškių, bet prie širvintiškių. Ji iškėlė klausimą, ar apskritai vertėjo širvintiškius atskirti nuo pietinių panevėžiškių, juk šios abi rytų aukštaičių patarmės esančios labai artimos. Daugiau esą pamato šiaurinius panevėžiškius atskirti nuo pietinių ir laikyti atskira rytų aukštaičių patarme. Tačiau dabar esą griauti nusistovėjusios klasifikacijos nebeverta. Dėl iškeltų abejonių ir samprotavimų štai kas pasakytina. Pirmiausia dėl Kavarsko-Vidiškių parapijų priskyrimo širvintiškiams. Kaip Vabalninko apylinkės, taip ir šios parapijos sudaro pakraštines panevėžiškių šnektas (Vabalninko apylinkės – šiaurės, šios parapijos – pietų panevėžiškių), atmieštas reliktinių uteniškių (Vabalninko apylinkėse) arba jų tęsinio dabartinio širvintiškių (Kavarsko ir Vidiškių parapijos) ypatybių. Pereinamasis Kavarsko-Vidiškių šnektos pobūdis akivaizdus. Antai Vidiškiuose sakoma dárbus ‘darbas’, acc. pl. šakùs ‘šakas’ kaip ir visame pietų panevėžiškių plote (plg. širvintiškių dárbas, šakàs), bet šakà (plg. širvintiškių šaką, p. panevėžiškių šakų), dirba (širv. dírba, p. pan. dírbu), kója (širv. kóje, p. pan. kóji) su išlaikytu „uteniškių“ refleksu -a (šakà atveju ir širvintiškių). Esant tokiai padėčiai, šią pereinamąją šnektą galima būtų priskirti tiek pietiniams panevėžiškiams, tiek ir širvintiškiams. Tačiau kadangi galūnėje a raidos kryptis buvo a → α → u (ų), tai turinti baigtinį rezultatą u (kad ir ne visose formose) ši šnekta labiau priskirtina prie pietų panevėžiškių, negu prie širvintiškių, kurie tokio u neturi (ten tėra α laipsnis). Suprantama, čia reikia dialektologų susitarimo, kaip ir kitais atvejais, kur susiduriama su pereinamosiomis šnektomis. Dėl klausimo: ar vertėjo širvintiškius atskirti nuo pietinių panevėžiškių? Ir šiuo atveju abejonė keliama pagrįstai. Iš tikrųjų pietiniai panevėžiškiai, ypač pereinamosios jų šnektos arčiau širvintiškių, yra gana artimos širvintiškiams. Tačiau vienus nuo kitų aiškiai skiria trumpųjų balsių galūnėse likimas: pietiniai panevėžiškiai tuos balsius suplakė į vieną garsą (po kietųjų priebalsių 2 Z i n k e v i č i u s Z. Dėl rytų aukštaičių patarmių istorijos. – Baltistica 16(2), 1980, 138–139. 3 U r b a n a v i č i ū t ė - M a r k e v i č i e n ė Ž. Dar kartą apie rytų aukštaičių tarmių ribas. – Kalbotyra 43 (1), 1994, 85–87. 239 užpakalinį υ, po minkštųjų – priešakinį ę), o širvintiškiai tokio suplakimo neturi. Tai lėmė nevienodas a → α → υ galūnėse raidos laipsnis: panevėžiškiai turi υ, o širvintiškiai – dar tik α. Pereinamojoje Kavarsko-Vidiškių šnektoje, kaip matėme, tasai suplakimo procesas dar nepasibaigęs, kai kurios formos išlaikė a ir u, po minkštųjų priebalsių e (ia) ir i skyrimą. Sujungus širvintiškius ir pietų panevėžiškius į vieną patarmę, būtų sunku suformuluoti jos skiriamąjį kriterijų. Visus panevėžiškius – pietinius ir šiaurinius – į vieną patarmę jungia fonologijos požiūriu labai svarbi ypatybė – trumpųjų balsių galūnėse suplakimas. Šiaurės panevėžiškių išskyrimas į atskirą rytų aukštaičių patarmę, nežiūrint jų gana didelio skirtumo nuo pietų panevėžiškių, sudarytų nemažą praktinio pobūdžio sunkumų. Imkime ryškiausią šiaurės ir pietų panevėžiškių skirtumą – trumpųjų balsių galūnėse virtimą murmamaisiais ir jų išnykimą. Labai sunku, tiesiog neįmanoma nustatyti, kur garsas jau murmamasis ir kur dar tik stipriai redukuotas. Net ginčijamasi, kur jo iš viso nebėra ir kur dar esama tam tikrų liekanų. Aišku, kad tokia ypatybė, nesudaranti ryškios izofonos, negali eiti patarmės skiriamuoju kriterijumi, ji tegali būti laikoma tik tos patarmės dalių skirtumu. Tas pat pasakytina dėl kitų svarbiųjų skirtumų, kurių daugelis irgi nesudaro aiškiai apčiuopiamų izofonų (išskyrus gal tik visuotinį kirčio atitraukimą, bet šis būdingas ne visiems šiaurės panevėžiškiams, išimtį sudaro Biržų kampas), kaip antai straipsnio autorės nurodomas ryškesnis šiaurės panevėžiškių plote (lyginant su pietų panevėžiškiais) balsių tarimas kirčiuotuose skiemenyse, ryškesnės jų priegaidės ir pan. Be to, visos skiriamosios izofonos labai išsisklaidžiusios, nesudaro aiškios ribos. Antra vertus, diachroniškai žiūrint pietų panevėžiškiai tebėra, pasakytume, ne visai tikri panevėžiškiai, jeigu tipiškais laikysime šiaurės panevėžiškius. Plg. galūnėse trumpųjų balsių raidą panevėžiškių plote: a, u, e, i → υ, ę → . Todėl straipsnio autorės abejonės visai suprantamos, ypač jeigu į šiuose dialektus žiūrime sinchronijos požiūriu. Bet klasifikuojant tarmes negalima neatsižvelgti ir į diachroniją (tarmės istoriją), jos ignoruoti. Iš viso to, kas pasakyta, darosi aišku, kad pakeitę nusistovėjusį rytų aukštaičių tarmės skirstymą, nieko nelaimėtume, tik darytume painiavą. Beje, ir straipsnio autorė rašo, jog neverta griauti jau nusistovėjusios klasifikacijos. Kavarsko-Vidiškių ir Vabalninko šnektas ir toliau traktuokime kaip pereinamąsias panevėžiškių patarmės šnektas. Tarminių vienetų sandūroje izofonos ne visuomet sudaro ryškius pluoštus, dažnai būna labai išsisklaidžiusios (net pasiekia tarmės vidurį), todėl tarmių klasifikaciją lemiantis svarbesniųjų izofonų parinkimas nėra lengvas darbas, neretai gelbsti tyrėjų susitarimas. Minėtame savo straipsnyje (ir kituose pastarojo laiko darbuose) aš paprastai kalbu apie tarminių ypatybių raidą, o ne apie tarmių klasifikaciją, kaip kartais norėtų suprasti skaitytojas. Iš čia atsirado netikslus Ž.Urbanavičiūtės-Mark evičienės teiginys, esą aš Gelučių šnektą priskyręs uteniškiams (p. 85). To aš nedariau. Ją laikau tik artima uteniškiams (kaip ir Vabalninko apylinkes) 240 šnektą, primenančią širvintiškius (p. 139). Beje, žodį uteniškiai ir rašiau kabutėse, turėdamas omenyje senąjį tos tarmės plotą prieš perskėlimą pusiau. Žanetos Urbanavičiūtės-Markevicienės straipsnyje pareikšta ir kitų dialektologams aktualių minčių, su kuriomis negalima nesutikti. Įdomūs jos samprotavimai dėl Ukmergės miesto tarminės priklausomybės – laiko širvintiškių ir pietinių panevėžiškių sandūros objektu. Tokio požiūrio ir aš visuomet laikiausi4, Ukmergės besąlygiškai niekuomet neskyriau nei panevėžiškiams, nei širvintiškiams (autorė lyg ir linkusi priskirti širvintiškiams). Miestas yra trijų rytų aukštaičių tarmės patarmių (iš šiaurės rytų pusės priartėję anykštėnai) susidūrimo vietoje, bet nepriklauso nei vienai iš jų. Miesto gyventojų kalba mišri, joje galima pastebėti visų trijų patarmių elementų. Kaip ir visuose miestuose, ji labai paveikta bendrinės kalbos įtakos. Dėl buvimo tarmių susikirtimo taške, Ukmergės vardo negalėjau panaudoti patarmei pavadinti (dėl to kartais ukmergiškiai man papriekaištauja), nors šis miestas – mano gimtinė. Įdomūs autorės samprotavimai apie vadinamuosius „ruotininkus“, kur tariama rōtas, net ruōtas ‘ratas’. Dėl tokio tarimo ji rašo: „Priežastis tikriausiai yra dviejų balsių ilgumo sistema. Mat čia vokalizmas yra iš esmės kaip širvintiškių, išskyrus „rotininkavimą“. Jei būtų išlaikyta r̄tas, ǵēras kaip kitų anykštėnų, ɔ, ę turėtų pailgėti ir a, e sutaptų su o, ė. Ir vietoj lapas, ir vietoj lopas kirčiuotoje pozicijoje turėtume lōpas, nekirčiuotoje lapėlis. Balsių o ir ė sutapimas su a ir e būtų labai nepatogus, balsynas taptų labai nediferencijuotas. Reikia turėti galvoje, kad šiose šnektose nekirčiuotoje pozicijoje ir taip jau sutampa a, o ir uo, e, ė ir ie. Dar dviejų balsių porų sutapimo jau tikrai būtų per daug. Todėl ɔ, ę buvo padiftongizuoti“ (p. 86). Su šia išvada galima būtų sutikti. Tačiau pastebėtina, kad pats pietinis anykštėnų kampas – Lyduokių parapijos pietvakarinė dalis Ukmergės link (Nuotekų, Juod ausių, Jogvilų ir kt. kaimai) „neruotininkuoja“ (čia tariama rōtas), nors vokalizmas dar artimesnis širvintiškiams, negu tų, kurie „ruotininkuoja“ (ten esama polinkio į „žadininkavimą“). Prisimintinas ir „puontininkavimas“ (Jotainiai). Reikėtų gerai ištirti visų šnektų vokalizmą fonologijos požiūriu. Įsidėmėtinos autorės mintys apie keistą šio krašto anykštėnų ir širvintiškių šnektų au, ai, ei monoftongizaciją tvirtagaliuose ir nekirčiuotuose skiemenyse, ypač atvirame žodžio gale (tariama matū ‘matau’, miškī ‘miškai’, gáudi ‘gaudei’), kurią sieja su visišku spūdžio perkėlimu į antrąjį dvibalsio sandą. Negalima nepritarti autorei, keliančiai parapijų ribų reikšmę izofonų nusistovėjimui. Tai seniai pastebėta. Parapijų ribos yra senos ir pasižymi pastovumu. Kas kita rajonų ar apylinkių ribos, kurios palyginti naujos, be to, nuolat kaitaliojamos. Dialektologai gali į pastarąsias nekreipti dėmesio, tačiau ignoruoti parapijų ribų nevalia. Zigmas Zinkevičius 4 Žr. Z i n k e v i č i u s Z. Ukmergės rajono tarmė. – Mūsų kalba 4, 1978, 28–31. 241