Samplaikinių priebalsių „kietumo : minkštumo“ priešpriešos nykimas Pelesos šnektoje

LIETUVIŲ KALBOTYROS KLAUSIMAI XXXVIII (1997) Edmundas TRUMPA SAMPLAIKINIŲ PRIEBALSŲ KIETUMO : MINKŠTUMO PRIEŠPRIEŠOS NYKIMAS PELESOS ŠNEKTOJE Pelesos (Varanãvo raj., Baltarusija) šnekta, kaip ir kitos lietuvių kalbos periferinės šnektos, pasižymi įdomiu fonologiniu reiškiniu – priebalsių grupės, esančios prieš priešakines eiles arba supriešakėjusius užpakalinės eilės balsius (t.y. [(…C'₁)C'₂ Vi⁄Vᵘ] pozicijoje), nėra ištisai minkštos. Priebalsių samplaikos kairieji nariai dažnai nepaklūsta minkštumo asimiliacijos dėsniui, pvz.: nuzgãn.d'.i.s ‘nusigandęs’, s'iept'.i.n'ù. ‘septynių’, sk'ĩ.l'e.s ‘skylės’, g'iesm'ã.s ‘giesmes’, v'izg'i ‘visgi’, tr'ĩ.nau ‘tryniau’, mã.rš'k'in'us ‘marškinius’, šašč'ĩ ‘šešti’, g'irg'ė.t' ‘girdėt(i)’, garz'ĩ ‘gardi’. Šį bendrinės kalbos taisyklių neatitinkantį tarmių reiškinį yra pastebėję ir aprašę nemaža kalbininkų (plg. Zinkevičius 1966: 157, 163; Sudnik 1975: 65; Grumadienė 1988: 132). Paprastai tokius regresyvinio palatalizavimo atvejus linkstama aiškinti samplaikos narių funkcinio minkštumo neturėjimu arba svetimų kalbų fonologinių sistemų įtaka (Pelesos lietuviai ir gudai priebalsius r, š, ž, č, dž taria kietai, nors samplaikose jie gali būti ir minkšti). Bandoma reiškinį modeliuoti ir pagal fonotaktikos taisykles, kai nepalatalizuotos samplaikos signalizuoja atvirą sandūrą (Strimaitienė, Girdenis 1978: 61; Girdenis 1995: 40). Aptariant šį reiškinį ypač paranku remtis Pelesos šnektos medžiaga, nes daugelis šios šnektos žodžių, turinčių minėtų samplaikų, yra dažni. Samplaikos lengvai išgirstamos, „negožiamos“ specifinių tarmės ypatybių, todėl minkštuosius ir kietuosius jų narius nesunku skirti net neįgudusia ausimi. Juolab įdomiau, kad šios samplaikos neretai turi variantų, liudijančių proceso buvimą ir leidžiančių daryti prielaidą, jog nepalatalizuotų samplaikų gausėjimas nėra chaotiškas. Medžiaga rinkta 1994 metais Pelesos apylinkių kaimuose: Pavalakėje, Leliušiuose, Dubiniuose, Piliūnuose, Paditvyjė, ir pačioje Pelesoje. Apylinkėje, kuri traktuojama kaip lietuvių ir gudų bilingvizmo sala, tarsi atsispindi kelios nevienodai pakitusios kalbinės situacijos stadijos: nuo kone visiško lietuvių kalbos užgesimo (Leliušiuose), kai lietuvių kalbą, taigi ir dvikalbiškumą, išlaikė tik patys senieji gyventojai (1994 m. išlikę tik keli gyvi), per dvikalbiškumo pusiausvyrą (Pelesa, Piliūnai, Dubiniai, Paditvys) iki tikro, nedaug paliesto lietuvių kalbos vyravimo (Pavalakė) (Sudnik 1980: 181; Vidugiris, 1988: 24). Še- 214 šiose magnetofono kasetėse, saugomose Lietuvių kalbos instituto Kalbos istorijos ir dialektologijos skyriuje (registracijos Nr. 353–355, 360–362) užfiksuota 17-os pateikėjų rišli šneka (pasakojimas arba pokalbis). Pagal sociolingvistinę anketą visi pateikėjai, gimę 1909 – 1936 metais, – lietuviai, nuo mažens namuose ir su savo kartos žmonėmis kalbėję lietuviškai (išskyrus vieną, gimusią 1941 m., turėjusią motiną lenkę ir dabar laikančią save lenke). Informantai gudiškai bendrauja su kitakalbiais kaimynais, kai kurie – su gudėmis žmonomis, su nemokančiais lietuviškai kalbėti vaikais ir vaikaičiais. Dėl to, matyt, skyrėsi pateikėjų šnekos turtingumas, įvairavo žodžių su samplaikinėmis priebalsių konstrukcijomis gausa. Domino trejopos priebalsių samplaikos: ištisai palatalizuotos ([C₁C₂ Vi/Vᵘ]), samplaikos, kurių ištisai nepaveikė asimiliacinis minkštinimas ([C₁C₂ Vi/Vᵘ]), ir ištisai kietos ([C₁C₂ Vi/Vᵘ]) samplaikos (plačiau žr. Trumpa 1994: 23). Jas sudaro du vienas šalia kito esantys priebalsiai, sąlygiškai išskirti iš dvinarės, trinarės ar ketur narės grupės (pavyzdžiui, žodyje aŋks'c'í ‘anksti’ iškeltos ŋk, ks', s'c' samplaikos) (plg. Sudnik 1972: 15). Proporcingai įrašytam kiekvieno pateikėjo teksto kiekiui išrinkta po 30, 50 ar 60 priebalsinių grupių. Bendras surastų pavyzdžių skaičius 923. Jie pasiskirsto taip: a) ([C₁C₂ (…) ]) – 92 samplaikos (437 vartojimo atvejai); b) ([C₁C₂ (…) ]) – 82 samplaikos (313 vartojimo atvejų); c) ([C₁C₂ (…) ]) – 46 samplaikos (183 vartojimo atvejai). Kadangi sociolingvistiniai pateikėjų duomenys nėra labai skirtingi, kalbant apie variantų sandarų vartoseną tikslinga remtis amžiaus kriterijumi. Pastebėta, kad maždaug 1909 – 1920 m. gimę pateikėjai minkštuosius priebalsių sandūros koreliatus išlaikė apytikriu santykiu 2 : 1, gimę 1920 – 1925 m. šį santykį išlaiko maždaug 1.5 : 1, o jaunesniosios kartos atstovų, gimusių 1925 – 1941 m., išlaikytas santykis 1 :1. Priežasčių, lemiančių minkštųjų koreliatų nykimą, tarsi būtų galima paieškoti vietinėse gudų šnektose ir aiškinti bilingvizmo poveikiu, tačiau šitokio požiūrio reikėtų laikytis atsargiai, kadangi, anot M.Lekomcevos, „lietuvių, lenkų, gudų tarmių sąveika yra kalbų kontaktų, prasidėjusių Vilnijoje dar XIII – XIV a., tęsinys.“ (Lekomceva 1972: 127). Priebalsių samplaikų minkštųjų – kietųjų koreliatų variantai įmanomi ir gudų šnektoje: s'p'avái / sp'avái ‘dainuok’, z'm'él'im / zm'él'im ‘sumalsime’; arba: lietuviškų substratui aiškinamas minkštojo r’ varianto, einančio dažniausiai minkštųjų priebalsių grupėje, vartojimas: barv'óna / barv'óna ‘rastai’, p'ars't'ónik / p'ár's't'ónik ‘žiedelis’ ir pan. (Lekomceva 1972: 126, 127). 215 Taigi negalima neigti lenkų kalbos ir gudų šnektos, turinčių sudėtingą konsonantizmą, poveikio, tačiau būtina ieškoti pokyčio prielaidų ir pačioje Pelesos lietuvių šnektos fonologinėje sistemoje. T.Sudnik, 8-ajame dešimtmetyje Lazūnuose tyrinėjusi lietuvių, gudų, lenkų šnektas, nustatė šių šnektų fonemų distribucijos laukus ir sudarė išsamias galimų fonemų samplaikų lenteles (Sudnik 1972: 10, 22, 31 lentelės). Pelesos ir Lazūnų šnektų fonologinės sistemos mažai skiriasi, todėl įmanomas atsargus duomenų gretinimas, leidžiantis daryti kai kurias teorines prielaidas. Į šiuo atveju atrastų [R/R′ T′ Vᶦ/Vᵘ] tipo sandūrų lentelę galima perkelti pažymas iš T.Sudnik parengtos lentelės (simboliu „P“ pažymint Pelesos lietuvių šnektoje atrastas samplaikas, „L“ – Lazūnų lietuvių šnektoje galimas samplaikas, „G“ – Lazūnų gudų šnektoje galimas samplaikas): p′ | b′ | t′ | d′ | k′ | g′ | c′ | č′<c′ | ʒ′ m | PLG | G | P | P | LG | LG | PLG | | PG m′ | PLG | LG | L | L | LG | LG | LG | | LG n | PG | G | P | P | PG | PG | P | | P n′ | LG | LG | PL | PL | PLG | PLG | PLG | | LG l | G | PG | | | PG | G | G | | G l′ | LG | LG | PL | PL | PLG | PLG | PLG | | PLG r | PLG | PLG | PL | PL | PLG | PLG | PLG | PLG | PLG r′₂ | P | P | P | P | P | P | P | | P 1 Minkštojo m buvimas šio tipo samplaikose yra gana problemiškas; patikrinti jo palatališkumą derėtų laboratorijos sąlygomis. 2 Lazūnai yra į pietus nuo ribos, už kurios r neturi pozicinio ir funkcinio minkštumo, (plg. Urbanavičiūtė 1970: 78), tuo tarpu Pelesoje r′ tam tikrais retais atvejais (pvz., samplaikose) minkštumą išlaikė. Sugretinus duomenis rasime keliolika samplaikų, iš kurių: 1) mʒ′ (pasamʒ′ič′i ‘pasamdyti’), np′ (bɪn̥p′iːl′eːm ‘įpylėm(e)’), nk′ (laŋk′aːla ‘lankelė’), ŋg′ (laŋg′v′aũ. ‘lengviau’), lb′ (žukalb′eːc′u ‘užkalbėt(i)’), lk′ (šakā.lk′e. ‘vieta, kur malkas kapoja’) – teoriškai įmanoma paaiškinti kaip atsiradusias dėl gudų priebalsių fonotaktikos poveikio; 2) mt′ (krəmt′iːc′is ‘kramtytis’), md′ (pasəmd′aũ. ‘pasamdžiau’), nt′ (šv′eːnt′ino.), nd′ (dund′aːkl′is ‘Dundeklis’), nc′ (pašv′aːnc′iio. ‘pašventijo’), nʒ′ (n′esužinōːʒ′inʲin′eːjo. ‘nesužinodindinėjo’), taip pat r′p′ (ʒ′iːr′p′c′ ‘dirbt(i)’), r′b′ (ab′d′iːr′b′t′in′eːjo. ‘apdirbinėjo’), r′t′ (dabar′t′eːs ‘dabartės’), r′d′ (gar′d′in′i ‘Gardinė’), r′k′ (prɪs′p′iːr′k′i. ‘prisipirkę’), r′g′ (paš′k′er′g′e. ‘paskerdė’), r′c′ (ar′c′aũ. ‘arčiau’), r′ʒ′ (g′iːr′ʒ′u ‘girdžiu (girdau)’) – gudų fonologinėmis taisyklėmis nepaaiškinamos. Taigi samplaikų neįmanoma apibūdinti vien kaip kalbų sąveikos rezultato – reiškinys daug platesnis ir, ko gero, turintis savo vidinius dėsnius. 216 Todėl atsižvelgtina į samplaikų užimamą vietą žodyje, taip pat į tai, kokią tų samplaikų struktūrą ir kokių savybių turi jas sudarantys priebalsiai. Pirmiausia atkreiptinas dėmesys tai, kad minėtų samplaikų nariai priklauso skirtingiems fonologiniams skiemenims (o neretai – ir skirtingoms morfemoms, kurių ribos sutampa su skiemenų ribomis), plg. p’engk’i ‘penki’, v’ienk’ė.m’ei ‘vienkiemiai’, nurinŋd’it’ ‘nurinkdyt(i)’, nuzgɔn.d’is ‘nusigandęs’, turt’iŋg’i ‘turtingi’, skurd’ei. ‘skurdžiai’, pirk’ă.l’e.i ‘pirk(e)lėj(e)’, v’ierp’əm ‘verpiam(e)’, á.rc’ (< á.rc’i) ‘art(i)’, d’ă:šimc’ (< d’ă:šimc’is) ‘dešimt’, šįrz’įn. ‘širdin’. RT priebalsių sandūros tipas (kaip ir RS, TS, TT, RR, SS tipai) turi potencialią galimybę depalatalizuoti pirmąjį sandūros narį. Šio tipo sandūra reiškia tam tikrą takoskyrą tarp implozinės (pirmasis narys) ir eksplozinės (antrasis narys) grupių, ir šios takoskyr os minkštinimo asimiliacija neretai negali įveikti: má.ršk’in’us ‘marškinius’, l’á.ŋk’iška ‘lenkiška’, i.š’ig’á.rc’ ‘įsigert(i)’, ins’ik’le.pó.k ‘įsiklepok (įsižiūrėk)’, peñ.s’įjo.s ‘pensijos’, k’èpc’ (< k’èpc’i) ‘kept(i)’, b’arn’ų.kas ‘berniukas’, ká.rv’e.s ‘karvės’, k’irm’ė.l’ė. ‘kirmėlė’, puss’æs’er’ės ‘pusseserės’. Bendras RT, RS, TS, RR, TT, SS tipo sandūrų skaičius sudaro daugiau kaip pusę (189 iš 313) vieno priebalsio neminkštinimo atvejų. 112 yra homomorfeminės samplaikos, kurias galima paaiškinti narių priklausomybe skirtingiems fonologiniams skiemenims, ir 77 – heteromorfeminės samplaikos, kurias galima traktuoti kaip atvirosios sandūros realizaciją. Lyginant iš dalies minkštumo asimiliacijos paveiktus (C₁C₂) ir minkštuosius (C’₁C’₂) RT, RS, TS, TT, RR, SS tipo koreliatus minkštųjų išlaikyta šiek tiek daugiau (vartosenos santykis 1.89 : 2.05). Šiuos, kaip minėta, dažniau vartoja vyresnio amžiaus pateikėjai. Tačiau kaip galima būtų paaiškinti likusius 124 pusiau minkštų samplaikų atvejus? Tai ST, SR, TR tipo sandūros, nesk aidomos į fonologinius skiemenis ir tik sporadiškai priklausančios skirtingoms morfemoms (39 vartosenos atvejai): sp’ėc’æs ‘spiečias(i)’, sk’ietas ‘skietas’, drùšk’in’i.kuosa ‘Druskininkuose’, rakšč’ė.s ‘rakšties (karsto)’, mō’rk’ė.l’išk’ė. ‘Morkeliškė’, áukšt’ės’n’ė.s ‘aukštesnės’, mišk’i ‘miške’, šašč’i ‘šešti’, bažn’į’ča ‘bažnyčia’, šn’á.ka ‘šneka’, g’ėsm’ă.s ‘giesmes’, pàs’l’æp’ė. ‘paslėpė’, tr’īs ‘trys’, l’itv’ó.kai ‘litviokai (lietuviai)’ pl’įk’ėi ‘Plikiai’, (i) išpl’ė.šč’ (< (i) išpl’ė.šč’i) ‘išplėšt(i)’, bl’į.nu. ‘blynų’ ir t.t. Čia pirmojo samplaikos nario neminkštinimo priežasčių galima ieškoti artikuliacinėje Pelesos šnektos bazėje. Žinoma, kad šioje šnektoje š, ž, (s) ir ypač r yra praradę pozicinį ir iš dalies funkcinį minkštumą. Tuo atsargiai paaiškintinas pirmųjų samplaikų narių kietinimas, plg. šašb’i ‘šeši’/ šn’á.ka ‘šneka’, žūrbi ‘žiūri’/ šešėzd’á:šimc’ ‘šešiasdešimt’, sė.ž’i ‘sėdi’ (nors kietasis s prieš ė, e labai retas)/ sm’ėlė ‘smėlis’. Gali būti, kad priebalsių t, d, p, b (kaip ir m, v) depalatalizacija tebėra dar pradinėje stadijoje (Urbanavičiūtė 1978: 76). Vykstantį procesą liudija T’®R’ tipo variantai: tr’īs ‘trys’/ tr’į:n’áu ‘tryniau’/ trīs ‘tris’. 217 Pusiau minkštos ST, SR, TR tipo sandūros, lyginant su ištisai minkštais jų variantais, jau nėra taip plačiai vartojamos, matyt, dėl to, kad atsiranda šiokių tokių artikuliacijos sunkumų (pirmojo ir antrojo samplaikos nario neatriboja natūralus fonologinio skiemens barjeras). Todėl, nepaisant r, š, ž (tam tikrose pozicijose ir s, t, d, p, b) gana dėsningo kietinimo, samplaikose šie priebalsiai dažniau tariami minkštai. Minėto ST, SR, TR tipo iš dalies minkštų ir ištisai minkštų (t.y. (C1C2) ir (C1C2)) koreliatų vartojimo santykis 1,2 : 2,4. Be to, šio tipo samplaikas dažniau linkstama tarti ištisai kietas (108 iš 183 atvejų). Matyti, kad vieno skiemens ribose skirtingo minkštumo samplaikų nariai nėra „pageidaujami“. Bendras iš dalies depalatalizuotų samplaikų, kurių nariai priklauso skirtingiems fonologiniams skiemenims, ir tam pačiam skiemeniui priklausančių priebalsių grupių santykis 1,89 : 1,22. Todėl į A. Girdenio klausimą „Fonologinio skiemens riba: konstruktas ar realybė?..“ galima pagrįstai atsakyti teigiamai: „(...) fonologinio skiemens riba yra tam tikra psicholingvistinė realybė, intuityviai suvokiama kalbos vartotojų“ (Girdenis 1985: 5, 9). Nykstančioje Pelesos šnektoje fonologinio skiemens ribą signalizuoja priebalsinės samplaikos narių priešprieša palatališkumo atžvilgiu. LITERATŪRA G i r d e n i s A. 1985: Fonologinio skiemens riba: konstruktas ar realybė? – Kalbotyra 36 (1), Vilnius, 5 – 11. G i r d e n i s A. 1995: Fonologija, Vilnius: Petro ofsetas. G r u m a d i e n ė L. 1988: Sociolingvistinis vilniečių lietuvių kalbos tyrimas: konsonantizmas ir akcentuacija. – Lietuvių kalba ir bilingvizmas. Lietuvių kalbotyros klausimai 27, Vilnius, 132 – 149. L e k o m c e v a M. 1972: O vzaimodeistvii fonologičeskich sistem v raione balto-slavjanskogo pograničja. – Balto-slavjanskij sbornik, Moskva: Nauka, 116 – 134. S t r i m a i t i e n ė M. G i r d e n i s A. 1978: Priebalsių junginių trukmė kaip atvirosios sandūros indikatorius bendrinėje lietuvių kalboje. – Kalbotyra 29 (1), Vilnius, 61– 69. S u d n i k T.M. 1972: Lazūnai. Litovskaja, belorusskaja i polskaja fonologičeskije sistemy. – Balto-slavjanskij sbornik, Moskva: Nauka, 15 – 115. S u d n i k T.M. 1975: Dialekty litovsko-slavjanskogo pograničja. Očerki fonologičeskich sistem (Lazduny, Deveniški, Gervjaty, Zetela), Moskva: Nauka. S u d n i k T.M. 1980: K istorii jazykovoj situacii Peljasy. – Balto-slavjanskije etnojazykovyje kontakty, Moskva: Nauka, 181 – 191. T r u m p a E. 1994: Kietumo : minkštumo priešpriešos defonologizacija priebalsių samplaikose (Pelesos šnektos duomenimis). – Lietuvių kalba: tyrėjai ir tyrimai. Konferencijos pranešimų tezės, Vilnius, 22 – 24. [P.Skardžiui paminėti] pranešimų tezės, Vilnius, 22 – 24. U r b a n a v i č i ū t ė Ž. 1970: Priebalsiai l, r, s, (ž?) prieš negalūninius ė, en lietuvių kalbos tarmėse. – Kalbotyra 21, Vilnius, 75 – 87. U r b a n a v i č i ū t ė Ž. 1978: Priebalsių t, d, n ir b, p, m, v kietinimas lietuvių kalbos tarmėse. – Kalbotyra 29, Vilnius, 69 – 78. V i d u g i r i s A. 1988: Iš etnolingvistinių santykių raidos Pelesos ir gretimose apylinkėse. – Lietuvių kalba ir bilingvizmas. Lietuvių kalbotyros klausimai 27, Vilnius, 21 – 36. 218 Zinkevičius Z. 1966: Lietuvių dialektologija. Lyginamoji tarmių fonetika ir morfologija (su 75 žemėl.), Vilnius: Mintis. DEPHONOLOGISIERUNG DER OPPOSITION VON NICHTPALATALEN : PALATALEN KONSONANTENGRUPPEN DER MUNDART VON PELESA Zusammenfassung Ziel dieses Artikels ist es, Ursachen für die nur partielle Palatalisationsassimilation bei den Konsonantengruppen vom Typ [C₁° C₂° Vi / Vu] aufzuzeigen. Einige Konsonantengruppen bleiben hart. Bisher wurden die Fälle der Depalatalisierung durch die einflüsse fremder Sprachen auf das phonologische System der litauischen Mundarten sowie durch das Fehlen einer funktionellen und positionbedingten Palatalisierung in den litauischen Mundarten erklärt. In der Mundart von Peleša stimmen die Grenzen der Palatalisierung gewöhnlich mit den phonologischen Silbengrenzen überein. 219