Kielės pavadinimai lietuvių kalbos tarmėse

LIETUVIŲ KALBOTYROS KLAUSIMAI XXXVIII (1997) Vita PRANSKŪNAITĖ KIELĖS PAVADINIMAI LIETUVIŲ KALBOS TARMĖSE Nedidelio, ilga judria uodega paukštelio (Motacilla) daugiausia lietuvių kal- bos tarmėse paplitęs pavadinimas — kre/ė'. Tiesioginių atitikmenų lie. Kre/e turi kitose baltų kalbose, plg.: la. ciélava, pr. kylo. Etimologai šį žodį sieja su ide. *kėi* šaknies veiksmažodžiais, reiškiančiais judėjimą (Fraenkel 1962: 251; Karulis 1992: 170-171; Sabaliauskas 1990: 149; Toporov 1980: 361-365). Kitose ide. kalbose šio paukščio pavadinimų, tiesiog atitinkančių lietuvių Kre/ė, rodos, nežinoma. Tačiau semantiniu požiūriu lie. Kre/eė galima sieti su sudurtiniais kitų kalbų pavadinimais, plg.: rusų 7pscoryska, TDpHCOXBOcTKA, lenkų trzęsio- gonek, vok. Bachstelze, pranc. hochegueue, angl. wagtail ir kt., kurių vienas dėmuo reiškia judėjimą, kitas — uodegą. Iš lietuvių tarmių tik viename punkte užfiksuotas tokios darybos kielės pavadinimas — Švytrauodėgė (Musninkai, Šir- vintų raj.). V. Toporovas, lygindamas baltišką Kre/e su kitų ide. kalbų pavadini- mais, mano galėjus ir baltų kalbose egzistuoti sudurtinį žodį su antruoju dėme- niu, reiškusiu „uodega“, nors patikimų duomenų tokios struktūros rekonstravi- mui nepateikiama (Toporov 1980: 364). Kielės pavadinimas randamas K. Sirvydo žodyno pirmajame leidime (apie 1620 m.), rankraštiniame XVII a. vokiečių-lietuvių kalbų žodyne „Lexicon Lit- huanicum“, P. Ruigio žodyne (1747 m.) bei kituose XVIII-XIX a. leksikografi- jos darbuose ir leidiniuose (K. Milkaus, E. Kuršaičio, A. Juškos žodynuose, S. Daukanto raštuose). Beveik visose dabartinėse lietuvių tarmėse paplitusi pastovaus kirčiavimo pavadinimo forma — k7e/é (1), tačiau daugelyje vietų šis žodis yra ir kilnojamos (3) paradigmos — kre/ė. Daug kur abi formos vartojamos pramaišiui, nors viena iš jų paprastai yra vyraujanti. Pavyzdžiui, pietų aukštaičių plote ir rytinėse kau- niškių šnektose tokia forma yra kielė, kitur — kielė. Tiktai pastaroji forma daugiausia užrašyta visuotinio kirčio atitraukimo zonoje (pvz., šiaurinėje pane- ! Kielės pavadinimai, jų paplitimas ir vartojimas lietuvių kalbos tarmėse apžvelgiama daugiausia remiantis duomenimis, kurie užrašyti pagal A. Salio 1941 m. sudarytą anketą „Apklausas 1“ žodžių geografijai tirti. Tie duomenys iš daugelio Lietuvos vietų surinkti 1942— 1943 m. ir toliau pildomi nuo 1972 m. Taip pat pasinaudota didžiuoju „Lietuvių kalbos žodynu“ (LKŽ), jo kartoteka ir kitais šaltiniais. 185 vėžiškių ploto dalyje, žemaičių tarmės plote), vakariniame kauniškių pakrašty- je. Tik pakraštinėse žemaičių šnektose (Kelmė, Kuršėnai, Pagramantis, Taura- gės raj., Raseiniai) pasitaiko forma ir su kilnojamuoju kirčiu. Dėl formų kielė ir kielė paplitimo dar žr. 1 pav., taip pat LKŽV 748; kielė DrŽ 151; LzŽ 117. Atskirose rytų aukštaičių ploto vietose (Eriskiai, Panevėžys, Smilgiai) varto- jama šio pavadinimo forma krela (LKŽ V 748). Tarmėse esama nemažai deminutyvinių: šaknies kiel vedinių: kielditis, kireliū- kas, kiel(iJūkė, kielūtis, kielūtis (LKŽ V 748-749), kielaikė (DrŽ 151), kielaitė (LzZ 117). „Apklauso 1“ duomenys dar turtingesni: užrašyta dešimt deminutyvinių krie/ės formų. Iš jų dažniausiai vartojamos: kieléle (pasitaiko bemaž visame lietuvių kalbos plote), kre/ikė (į rytus nuo Šaukėnų, Užvenčio ir Šilalės, t. y. beveik visame raseiniškių plote, Klaipėdos krašto vakariniame kam- pe, taip pat apie Jonavą ir Kauną), kie/ūkė (pietinėse dzūkų šnektose), kre/ditė (lietuvių kalbos pietryčiuose), krelytė (rytų aukštaičių plote apie Rokiškį, Zara- sus, Molėtus). Retesni, pasitaikantys visose tarmėse deminutyviniai Kre/ės ve- diniai: kre/ūtė, kieliūtė, kieliūtė, kieliūkas. Paukščio pavadinimo kielė šaknis atspindima š šį žodį turinčių tarmių ploto vietovardžiuose ir asmenvardžiuose: Kieliai (Širvintų raj. kaimas), Kielionys, Kieliskas (Prienų raj. kaimai), Kieliškės (Kaišiadorių raj. kaimas), Kieliskiai (Biržų raj. kaimas), Kielitgala (Panevėžio raj. kaimas); Kieliskas (Prienų raj. ežeras) (Lietuvos 1963: 74; Vanagas 1970: 172); Kiela, Kield, Kielė, Kielditis, Kieliauskas, Kičlius (Lietuvių 1985: 988-989). Daugiausia žemaičių tarmėje ir gretimose vakarų aukštaičių šiauliškių (Ario- gala, Raseinių raj., Dimšiai, Lieporiai, Šiaulių raj., Stupurai, Joniškio raj.), re- čiau kitose šnektose (pvz., Zapyškis, Kauno raj.) greta pavadinimo kre/ė varto- jamas ir /edspira. Telšiškių ir šiauliškių plote vyrauja forma Jėdspira (1 kirč.), o didesnėje raseiniškių dalyje (Kelmė, Raseiniai, Varniai, Telšių raj.) — /edspira (3? kirč.), žr. 1 pav., taip pat — Vitkauskas 1976: 171. Tik iš vienur kitur yra žinomos šio pavadinimo €- kamienės formos: /ėdspyrė (1; Meškuičiai, Šiaulių raj.), /edspyrė (3?; Kražiai, Kelmės raj.). Tokio kamieno formą yra užfiksavęs A. Juška, plg.: „paukštis, kurs pavasarį pirmiausiai atlekia bi ledą spirti, vadinas Iedspirė“ (LKŽ VII 227). Daug kur šalia pagrindinės formos — /édspira / leds- pira — užrašyta ir mažybinės (maloninės) reikšmės forma J/edspirikė, o Kuršė- nų apylinkėse — /edspyriūkas (Vitkauskas 1976: 171). Tarmėse, kurioms būdingas pavadinimas /édspira (/edspira), dažniausiai žinomas ir pirmasis šio paukštelio pavadinimas — kre/e. Kai kurie atsakytojai į „Apklauso 1“ klausimą nurodo, kad ledspira esanti kielių rūšis. Pavadinimo Jedspira kilmė dažnai pačių žmonių aiškinama: kielė parskri- dusi išspiria su uodega ledą, ją seniau ir vadindavo /edspira (Kaltinėnai, Šilalės raj. (LKŽ kartoteka)). T. Ivanauskas apie šį paukštelį rašo: „pavasarį kartu su gandru pasirodo pirmosios kielės, dažnai ant ledo, upių bei ežerų pakraščiuose. Taigi, teisingai žemaičiai pavadino kielę ledspira, nes, jai parskridus, tirpsta pas- 186 kutinis ledas“ (Ivanauskas 1964: 209). Adomynėje (Kupiškio raj.) užrašyta: mė- lynoji kiela atskridus ledą išspiria, žalioji kiela žolę atneša (LKŽ kartoteka). Dėl to, kad pavasarį parskrenda kartu su gandru (tarmėse vadinamu ir gar- niu), kielė yra įgijusi gandro draugės „reputaciją“. Kai kur (Klampučiai, Vilka- viškio raj.) ji taip ir vadinama — gafnio draūgė. Apie kielę sakoma: ją garnys pavasarį parneša po sparnu iš pietų (Daukšiai, Marijampolės raj. (LKŽ karto- teka)), gandro atneštoji (Dotnuva, Kėdainių raj.), kiela parlekia su starku: sako, starkas ją ant uodegos parneša (Eržvilkas, Jurbarko raj. (LKŽ V 748)), netrukus parlėks gužutis, ant uodegos parneš ledspyrėlę (LKŽ kartoteka). Pa- jevonyse (Vilkaviškio raj.) užrašyta kielės rūšis garninė, Jiezne (Prienų raj.) — baltoji arba busilinė. Šis lyginimas su gandru ar garniu, galimas daiktas, radę- sis ne vien dėl draugystės, bet ir dėl spalvos. Be minėtų pavadinimų, vienur kitur užrašyta ir kitų šaknų pavadinimai: pre- méné (Šlapaberžė, Kėdainių raj.), piemenukas (Antalieptė, Zarasų raj.), pie- menūkė (Alovė, Alytaus raj.), piemendité (Joniškis, Molėtų raj., Krosna, Laz- dijų raj., Plutiškės, Marijampolės raj.), dika vistaite (Dubičiai, Varėnos raj.). Keliose vietose užrašyta zyle, zylėlė, tačiau čia greičiausiai supainioti paukš- čiai, nors Lukošaičiuose (Šiaulių raj.) užrašyta zy/ė kreliūkė. Butrimonyse (Šal- čininkų raj.), Kamojyse (Baltarusija), Pliupuose (Kėdainių raj.), Rodūnioj (Bal- tarusija), Siesikuose (Ukmergės raj.) užfiksuotas slaviškos kilmės pavadinimas pliska, pliška (plg.: brus. mricka, lenk. pliszka*). Tos pačios šaknies yra ir skolintinių lietuvių pavardžių: Pliska, Plyskaitis, Pliskauskas, Pliskévicius, Pliskus, Pliška, Pliškaitis, Pliškauskas (Lietuvių 1985: 477—478), plg.: brus. IVDricka, IDricko, IUrickeBnu, lenk. Pliska, Pliszka. T. Ivanauskas rašo, jog Lietuvoje aptinkamos tik dvi kielių rūšys: baltoji arba žildji kielė, dar vadinama /édspira (Motacilla alba) ir geltonoji kielė arba bandkielė (Motacilla flava). Tačiau, jei tikėtume anketos „Apklausas 1“ duomenimis, užrašytais iš lietuvių tarmių, jų priskaičiuotume daugiau nei dvi- dešimt rūšių. „Rūšiuojama“ įvairiausiais požiūriais. Pagal buvimo ar lizdo suki- mo vietą skiriamos tokios kielių rūšys: ka/nū, stoginé, balų, vandeninė, pievi- nė, arimų. Vilkabaliuose (Vilkaviškio raj.) ir Kalvarijoje (Marijampolės raj.) užrašyta: šokinėja po arimus, dėl to sakoma, kad ją išaria. Pagal spalvą skiriama baltoji arba busilinė (baltūkė), geltonoji (geltonūkė), pilkoji (pilkūtė), mėlynoji (mesivėji, mėlynūkė, mėlynūtė), žiloji (žilūkė, žylė, žylaitė), žebroji, sidabrinė, šėmoji, širmoji, juodoji. Kai kur rūšis nusako konkrečios kūno vietos spalvą ar spalvotumo pobūdį: geltonsnapė, raudonpilvė, geltongū- žė, baltagurklė, baltaburnė, baltašiknė, geltonmargė, mėlynmargė, margoji. Iš kai kurių pavadinimų matyti, jog kielės mėgsta galvijų kaimynystę, sukiojasi 2 Dėl šio slavų kalbų žodžio etimologijos žr. ® ac Me p M. BruMo/rorkgeckHė croBaps pycckoro 43BIKa 3, Mocksa: 1971, 283. 187 apie bandas: karvakielé, bandos kielė, bandkiele, kumelkieliké. Kalbéti apie kielės rūšių pasiskirstymą tarmėse sunkoka, nes minėtosios ru- šys užrašytos iš įvairių lietuvių kalbos ploto vietų. Išimtį sudaro bandos kielė arba baridkielė, žinoma tik šiaurės žemaičių. Rečiau pasitaikančios rūšys užra- šytos: Aukštadvaryje (Panevėžio raj.) ir Šiluose (Panevėžio raj.) — Širmoji, Sin- tautuose (Šakių raj.) — „sšėmoji, Vilkaviškyje — sidabrinė. Mažiausiai rūšių pavadinimų užrašyta iš Žemaitijos. Kai kur kielės dar skirstomos į namines ir laukines: /aukinė -— pilkoji, naminė — geltonoji (Virškupėnai, Papilys, Biržų raj.). Ne visi apklauso atsakytojai skiria kielės rūšis. Nuolat matydamas kielę besisukiojančią apie savo namus, tvartus, galvijus, stebėdamas jos elgesį, žmogus dažnai save palygina su ja: ko cia Sokin€ji, kaip kielė (neduodi ramybės) (LKŽ V 748); burčija kaip kielė prieš lietų (LKŽ kartoteka); nenulaikai uodegos kaip kielė (Kazlų Rūda). Turint galvoje kie- lės mažumą ir laibumą, apie menką, ploną žmogų pasakoma: fai jau dideliai kielingas vyras, jei nė pūro avižų nepaneš(a) (LKŽ V 748); apie žmogų plonom kojom — kielakojis, kielablauzdis (LKŽ V 748); apie ploną merginą — kielarūrė (LKŽ kartoteka), o Pilviškiuose (Vilkaviškio raj.) net ir keikiamasi: mat jį kielės (LKŽ V 748)! Vadokliuose užrašytas prietaras — iš kielės elgesio galima nuspėti nelaimę: Jeigu sutinki kur paukštį kielą, tai reikia sakyti „kiela viks, vadegėlą kvips“. Į katrą šoną atkreips uodegą, iš ten lauk nelaimės (LKŽ kartoteka). Palyginus 1942-43 m. atsakymus su naujesniais, užrašytais po 1972 m., ir apibendrinant čia pateiktus duomenis, galima daryti kelias išvadas. Lietuvių kalbos plote labiausiai išplitę pavadinimai kre/ė ir /edspira. Iš daugelio vietų „Apklauso 1“ atsakytojų nenurodyta, ar /edspira vartojama kaip paukščio kie- lės pavadinimas, ar tik kaip rūšis. Dėl kai kurių spragų nuo 1972 m. pildytose anketose sunku pasekti šių dviejų sinonimiškai vartojamų pavadinimų raidą tos pačios tarmės plote (iš daugelio vietų apskritai nėra atsakymų). Bet ir iš tų, gana fragmentiškų, duomenų matyti, kad visame tarmių plote vartojamas ben- drinės kalbos pavadinimas k7e/é stumia iš vartosenos /edspirą. Ledspira po 1972 m. užfiksuota vos šešiuose punktuose: telšiškių rytiniame ir pietrytiniame pakraščiuose (Vegeriai, Raudėnai, Luokė) bei prie šio ploto besišliejančių var- niškių viename punkte (Ginteniai). Bet, kaip minėta, naujesnieji duomenys nė- ra išsamūs. Iš retesnių pavadinimų minėtini šaknies premen- variantai, vartoti Pietų Lietuvoje, bet jie taip pat beveik išstumti Kkse/és. Pastaraisiais metais piemenukė užrašyta vieninteliame punkte — Alytaus rajone, Alovėje. LITERATŪRA IR ŠALTINIAI DrŽ: Naktinienė G., Paulauskienė A, Vitkauskas V. Druskininkų tarmės žodynas, Vilnius: Mokslas, 1988. Fraenkel E. 1962: Litauisches etymologisches Worterbuch, Heidelberg-Gėttingen: Carl Winter. Universitatsverlag. 188 IeWIIUIpeABd sopory “aed T Ivanauskas T 1964: Lietuvos paukščiai 3, Vilnius: Mintis. Karulis K. 1992: Latviešu etimologijas vardnica 1, Riga: Avots. Lietuvių 1985: Vanagas A, Maciejauskienė V, Razmukaitė M. Lietuvių pavardžių žodynas, Vilnius: Mokslas. Lietuvos 1963: Lietuvos TSR upių ir ežerų vardynas, Vilnius: Valstybinė politinės ir moksli- nės literatūros leidykla. Lietuvos 1976: Lietuvos TSR administracinio-teritorinio suskirstymo žinynas 2, Vilnius: Mintis. LKŽ V. VII: Lietuvių kalbos žodynas 5, Vilnius: Valstybinė politinės ir mokslinės literatūros leidykla, 1959; 7: Mintis, 1966. LzŽ: Petrauskas J, Vidugiris A. Lazūnų tarmės žodynas, Vilnius: Mokslas, 1985. Sabaliauskas A. 1990: Lietuvių kalbos Ieksika, Vilnius: Mokslas. Toporov 1980: Tonopos B. H. /Zpycckuiū sseix. Crosaps. H-K, Mocksa: V3uarenberBo „Hayxa“. Vanagas A. 1970: Lietuvos TSR hidronimų daryba, Vilnius: Mintis. Vitkauskas V. 1976: Šiaurės rytų dūnininkų šnektų žodynas, Vilnius: Mokslas. DIE BEZEICHNUNG DER BACHSTELZE (LIT. KIELE) IN DEN LITAUISCHEN MUNDARTEN Zusammenfassung Fiir das Végelchen kielė (Bachstelze) mit dem langen beweglichen Schwanz ist in den litaui- schen Dialekten am weitesten die Bezeichnung kze/e verbreitet. Im grėBten Teil des litauischen Sprachraumes hat dieses Wort eine feste Betonung - lit. kfe/ė (1). Doch in vielen Ortschaften, besonders im Siidosten Litauens, weist dieses Wort innerhalb seines Pradigmas eine wechseln- de Betonung auf, vgl.: kielė. In den Zemaitischen Mundarten und den benachbarten im Gebiet Šiauliai werden neben lit. kielé noch die Bezeichnungen lit. /édspira/ledspira gebraucht. AuBer diesen Bezeichnungen liegen auch Ableitungen von anderen Wurzeln vor: Ableitun- gen von lit. piemen- sowie Bezeichnungen slawischer Herkunft: pliska, pliska. In den Mundarten liegen fiir die kielé — Arten viele Bezeichnungen vor, die sich nach der Farbe bzw. der Buntheit des Gefieders, nach dem Ort wo dieser Vogel lebt bzw. sein Nest flicht ausgerichtet sind. Der Vergleich der von Antanas Salys 1942-43 gesammelten Antworten auf die Fragen, die im Bogen ,, Apklausas 1“ / „Umfrage 1“ vorliegen, mit den neueren Antworten, die 1972 fixiert wurden, zeigt, daB im ganzen Mundartenraum das in der Gemeinsprache gebrauchliche Wort kre/ė alle iibrigen Bezeichnungen dieses Vogels verdrangt. 189