Ne liaudies etimologijos (kelių germanizmų kilmės patikslinimas)

LIETUVIŲ KALBOTYROS KLAUSIMAI XXXVIII (1997) Nijolė ČEPIENĖ NE LIAUDIES ETIMOLOGIJOS (KELIŲ GERMANIZMŲ KILMĖS PATIKSLINIMAS) Kalbininkai kartais, negalėdami paaiškinti skolinio kilmės, nerasdami tinkamo pamatinio žodžio, sieja jį su savu artimos reikšmės panašiai skambančiu, iš dalies morfemine sudėtimi sutampančiu žodžiu, t.y. remiasi liaudies etimologija. Vokiečių kalbos duomenys leidžia patikslinti kai kurių skolinių kilmę, nederinant jų prie savų žodžių. Auslenderis, aūslenderis zool. „karkvabalis (Melolontha)“ ir kiti variantai, paplitę apie Tauragę (žr. LKA I 157, 84 žemėl.) bei apie Šilalę, Telšius turimos formos aūslinda, auslinda, auslinda, tikriausiai kilo iš v. Linde „liepa“, plg. s.s. linda, š. germ. lind (Kluge 1957: 441), Prūsijos /toliau Pr.v./ Lenne „klevas“ (Fr II 20) (nn i$ nd dél asimiliacijos, Lasch 1914: § 323), pridėjus vokiečių prielinksnj aus „iš“. Formos su -a galėtų būti atėjusios iš vokiečių kalbos dialektų su vokalizuotu -a vietoje -er, plg. raka „nutrūktgalvis, išdykėlis“, broda „brolis“ (Mitzka 1919: § 61), muta „motina“, fota „tėvas“ (Wenzel 1919: § 110). Karkvabalis minėtose vietose vadinamas ,liepiniu (kleviniu), iš liepos (klevo)“, nes jis minta šių medžių lapais. Aukščiau pateiktų formų nereikėtų sieti su , listi į ausį“, plg. LKŽ I 505 šalia šio žodžio pateiktą sakinį: „Vaikai, vakare saugokitės, kad auslinda į ausį neįlįstų“ (Užv). Baldė „medinis indas, puskubilis, žema statinaitė“ užrašytas J. Basanavičiaus pasakose (BsMt II 186), vartojamas žemaičių tarmėse (Prk, Klp, Plng), plg. Pr. v. Balge „didelis kubilas skalbiniams skalbti“ (Fr 51), v.v.ž. ba/ge „kubilas, vonia“ (Sehwers 1953: 8). O. Bušas (Buss 1987: 142) mano, kad priebalsis d'galėjo atsirasti dėl kontaminacijos su liet. ba/dai. Tačiau nebūtina šį skolinj derinti prie baldų, nes W. Ziesemerio žodyne randame Pr.v. formas su d: bald), baldj „medinis indas“ (PrW I 379), kurios yra tikriausiai liet. baldė pamatas. Be to, liet. ba/dai reikšme „įvairūs namų daiktai“, randamas S. Daukanto, M. Valančiaus raštuose, A. Juškos žodyne, galėtų būti kilęs iš Pr.v. bald). E. Fraenkelio Zodyne pateiktas leksemos baldai siejimas su bélsti nėra įtikinamas. Didžiajame LKZ pateikti sakiniai rodo lietuviškos žodžio reikšmės artimumą vokiškajai. S. Daukantas baldais vadina indus: „Dailidavo sau patys namų baldus, beje: kubilus, bosus, verpeles, aktainius, legeres, rakandas, pintines“ (LKŽ I 589). Baldai paplitęs vakarinėje ir šiaurinėje Lietuvos dalyje, kur būta kontaktų su vokiečių kalba. O reikšmė „kambario apstatymo daiktai (stalai, kėdes, spin180 tos ir pan.)“ veikiausiai yra nauja, išriedėjusi iš „medinių indų“. Brangvynas „degtinė“ randamas daugiausia Rytų Prūsijos lietuvių raštuose (C 1122, B284, R II 82, MZ, N, K, Kel 1881, 45, KlvD 168, K. Donel, PVG 287, KZ) bei JV 640, Rdm. K. Alminauskis kildina šį žodį iš v.v.Z. brantwin, kuris esas dėl liaudies etimologijos priderintas prie liet. brdngus vynas. Tačiau W. Ziesemerio žodyne pateikta Rytų Pr.v. forma branwin „t.p.“ (PrW I 764), plg. v.ž. brandewin (Sehwers 1953: 16). Daugelyje Rytų Prūsijos vokiečių tarmių garsų junginys nd buvo guturalizuojamas į ng (Mitzka 1919: $$ 74, 123, Ziesemer 1924: 123, 130, 132). Taip pat dideliame vidurinės vokiečių žemaičių kalbos plote buvo tariamas 7 vietoje nd, nors rašyboje liko nd (Lasch 1914: 324). Todėl skolinį brangvynas nebūtina derinti prie brangaus vyno. Buse, -is „metalinė stebulės dalis, kurioje laikosi ašis; mašinos dalis, kurioje sukasi ašis; įvorė“. Šalia skolinių buksal, KZ, Vrn, Klm, Šlčn, Krkl, būksė Krtn, būksas KZ, Up, Vdk, Skd, Sién, būkšas „t.p.“ N, K, KŽ, Br, Snt ir kitų variantų (žr. LKA I 100, 40 žemėl.) užrašyta žodžių ir be k: būšė Klp, bušis BzF 104, J, Pln, Rt, Grg. K. Aliminauskis mano, kad bušis kilo iš Pr.v. buxse „t.p.“, išmetus k, derinant prie liet. ašis. Bet W. Ziesemerio žodyne randame Pr.v.ž. formą be priebalsio x (v. x perteikiamas skoliniuose paprastai priebalsiu K): busse „t.p.“ (PrW I 853). Taigi priebalsis x iškrito jau vokiečių kalboje. Be to, Prūsijos vokiečių kai kuriose tarmėse x buvo tariamas kaip minkštas $ (Riemann 1974: 44). Vadinasi, būšė, bušis nebūtina derinti prie ašis. Inkaras. Jau XVI a. turimą (BP I 203, R, MZ, NdZ, JD, KlpD) bei bendrinėje kalboje vartojamą skolinį ifikaras „prietaisas (kablys) laivui pritvirtinti prie kranto arba jūros, ežero ar upės dugno“ K. Alminauskis, remdamasis A. Leskienu (LsB 446), kildina iš v. Anker „t.p.“, kuris esąs dėl liaudies etimolgijos priderintas prie liet. kdrti, bei turįs pridėtą priešdėlį m - (f). Taip šio žodžio kilmę aiškina ir E. Fraenkelis (FrnW 185). Šiais kalbininkais remiasi ir kiti tyrinėtojai. Minėto skolinio kilmę galima patikslinti. Rytų Prūsijos rytinėje dalyje vietoje a galėjo būti tariamas e arba net ;, ypač prieš / junginius (/, /t, /d, IP) ir nosinius priebalsius (Natau 1937: $$ 11, 13). XVI a. vokiečių kalboje randame užrašytą variantą Enker „inkaras“ (ME I 570). Palyginkime latvių kalbos anikurs, enkurs „inkaras“, kilusius iš v. Anker, Enker. Taigi liet. ifūikaras galėtų būti kilęs iš Rytų Prūsijos vokiečių Enker ar 'Inker „t.p.“. O ankaras „geležinis ar medinis pasaitas“, užrašytas iš Grūžių (Pasvalio r.), kilo tikriausiai tiesiai iš v. Anker, plg. s.v.a. anchar, o nėra atėjęs per lenkų ankra „sankaba, kablys, inkaras“, kaip mano E. Fraenkelis (FrnvW 185), remdamasis A. Leskienu ir K. Brugmannu (LB 201). Krimkė. Be skolinio primkė „kramtomas, čiulpiamas tabakas, guma“, Ss, Vikv, Prk, turimas ir krimkė V.Kudir., Krok, plg. v. Priemchen „t.p.“. Krimkė turbūt nėra priderintas prie liet. krimsti, nes turima daugiau skolinių su priebalsiu k vietoje p arba variantų su p ir 4 pvz.: kraposas „kariuomenės kalėjimo viršininkas“ N, K, plg. v. Profof „t.p.“; purmonas „vežikas, vazmininkas“ MZ II 181 200, N, K, Nv ir kūrmonas „t.p.“ OZ 28, BM 13, LB 164, Ėr, kūrmanas Ds, BM 192, Alks, A.Vien., plg. v. Fuhrmann, 1. furman, brus. churman; plécius „vieta, plotas, aikštė“ H, Q 354, B 850, R II 303, N, K, KZ, JD 1162, Bs Mt II 51, Ck, Jn ir klécius' Lex 68, C 333, II 221, 402, O 391, R 63, II 148, MZ II 374, N, /K/, KZ, kiécius C II 61, B 927,981, 1014, kiécis „veršelių ganiava“ LKZ VI 23 (Rt), plg. v. Platz, 1. plac, brus. pljac. Palyginkime dar slavizmus plebonas ir klebonas, kilusius iš lenkų p/eban, kleban (LKŽ X 121, VI 21). Minėtiems skoliniams nerasta vokiškų pamatinių žodžių su priebalsiu £. Todėl galbūt šie žodžiai su £ pateko į lietuvių kalbą per slavus ar iš kitų dialektų. Luitūoti „kanklėmis groti“ NdZ, FrnW, plg. v.v.ž. Jute „Jiutnė“ (tokios kanklés) (MndW II 754). E. Fraenkelis aiškina, kad ur žodyje /urtūoti „kanklėmis groti“ galėtų būti atsiradęs dėl garsų imitacijos ar liaudies etimologijos, priderinus prie liet. /uitioti „(su moliu) užglaistyti, užtepti“ (FrnW 389). Lietuvių kalbos raštuose ir tarmėse turima ir daugiau skolinių su dvibalsiu ur, pvz.: ruimas (rūimas) „erdvi laisva vieta; patalpa, kambarys“, ruilis (rūilis) „velenas, volas žemei lyginti“, Ššrūi/ė (Suilé) „mokykla“, builis „jautis“, stuirė ,laivo vairas“ ir kt. Rytų Prūsijos rytinėje dalyje vokiečių kalbos 7, 6, 0 buvo diftongizuojami į ui, of (žr. Čepienė 1994: 158-161), todėl minėti skoliniai kilo iš Rytų Prūsijos vokiečių tarmių pamatinių žodžių. Taigi veiksmažodis /urtūoti „kanklėmis groti“ yra vedinys iš skolinio Juitas „kanklės“. Orškis (urskis) „dešra. Skolinj orskis Alm, ūrškis KZ, Klp, Prk K. Alminauskis kildina iš v.z. worst „t.p.“ ir derina prie liet. varškės. Tačiau lietuvių kalboje turima žodžių variantų su priebalsiais fir 4, pvz.: builtis „stora vinis ratlankiams kalti“ G 80, KZ, Krt ir bulkis Rt, plg. Pr. v. bult „varžtas, sraigtas, strėlė, stora vinis, strypas, virbalas“ (Alm), v.v.ž. bo/te „strėlė, varžtas“ (Sehwers 1953: 20); spunta „volė“ Rytų Prūsijos lietuvių žodynuose nuo XVII a., spuntas N, Prk, Lž, Dov ir spūnka Rtr, Š, NdZ, KZ, S.Dauk., Sln, Rk, Rd, Slv, plg. Prv. spunt, spunt „t.p.“ (Alm (PrW)), v.z. spund „t.p.“ (Sehwers 1953: 118). Lietuvos ryty-piety ploto pakraščiuose lietuviškuose žodžiuose #’painiojamas su k'(o d’su g) (Zinkevičius 1966: § 154; Savičiūtė, Vitkauskas 1976: 146-148). Bet pateikti skoliniai su & užrašyti vakarų ir šiaurės Lietuvoje. Be to, skolinyje spunta t nėra minkštas. Leksemy variantų su Zir £ randama ir vokiečių kalboje, plg. v.z. Matenir Maken „mergaitė, mergina“ (Hinze 1985: 33), Rytų Pr.v. Stintir Stink „stinta“ (Fr II 372). Todėl skolinyje orškis (ūrškis) „dešra“ priebalsis £ nėra atsiradęs dėl priderinimo prie liet. varške. Ragole (raguole) „lentyna virtuvės indams sudėti“. K. Būga šį žodį laikė lietuvišku ir siejo su ragas. Didžiajame LKŽ (XI 36) ragole KII1168, Žgč, Trg, Žv, Sk, NmS kildinamas iš 1. regaf Tikriausiai šis skolinys pateko į lietuvių ! Tikriausiai apsiriko Pr.Skardžius (Skardžius 1931: 103) priebalsį kskolinyje k/čcius laikydamas rašybos klaida, nes šis žodis pateikiamas daugelyje Rytų Prūsijos lietuvių žodynų. 182 kalbą iš Pr.v. ragd/ „lentyna“, kaip nurodo K. Alminauskis (plg. v.v.Z. rege „eilė, tvarka“ (Mnd W III 453)), o nėra sudarytas iš liet. ragas. Taigi, aiškinant skolinių kilmę, pirmiausia reikėtų ieškoti pamatinių žodžių toje kalboje, iš kurios skolinamasi, jos tarmėse. LITERATŪRA Alm: Alminauskis K. Die Germanismen des Litauischen. Tėil 1: Die deutschen Lehnwėorter im Litauischen, Kaunas : Šv. Kazimiero d-jos knygynas, /1934/. Bušs O. 1987: No germanismu vėstures (balla, bajge, balva).— Latviešu valodas kontaktu pėtijumi, Riga: Zinatne, 135-145. Čepienė N. 1994: Dvibalsio ui kilmė skoliniuose iš vokiečių kalbos. — Lietuvių kalbotyros klausimai 34, 158-161. Hinze FE 1985: Zwei deutsche Lehnworter im Baltischen. — Baltistica 21(1), 33-36. Kluge FE 1957: Etymologisches Worterbuch der deutschen Sprache, 17 Auflage, Berlin: Walter de Gruyter & Co. L asch A. 1914: Mittelniederdeutsche Grammatik, Halle: Verlag von Max Niemeyer. LKZ: Lietuviy kalbos Zodynas, Vilnius: Mokslas [ir kt.], 1956-1996. T. 1-17. ME: K.Milenbacha Latviesu valodas vardnica I, Redig'éjis, papildinajis, nobeidzis J. Endzelins, Riga: Kultūras fonda izdevums, 1923-1925. Mitzka W. 1919: Ostpreussisches Niederdeutsch nordlich vom Ermland, Marburg: N.G. Elwert'sche Verlagsbuchhandlung. MndW : Schiller K,Libben A. Mittelniederdeutsches Worterbuch II, Miinster in Westf.: Aschendorffsche Verlagsbuchandlung, 1931. N atau O. 1937: Mundart und Siedelung im nordostlichen OstreuBen, Konigsberg und Berlin: Ost-Europa-Verlag. Pr W. ZiesemerW.Preussisches Worterbuch 1-2, Konigsberg, 1935-1944. P V G: Prūsijos valdžios gromatos, pagraudenimai ir apsakymai lietuviams valstiečiams. Sudarė P. Pakarklis, Vilnius: Valstybinė politinės ir mokslinės literatūros leidykla, 1960. Riemann E. 1974: Preussisches Worterbuch I, Neumūnster: Karl Wachholtz Verlag. Savičiūtė G,VitkauskasV Priebalsių £:k ir d:;g maišymas Švendubrės šnektoje. — Baltistica 12 (2), 146-149. Sehwers J. 1953: Sprachlich-kulturhistorische Untersuchungen vornehmlich iiber den deutschen Einfluss im Lettischen, Berlin. Skardžius Pr. 1931: Die slavischen Lehnworter im Altlitauischen, Kaunas: Akc. „Spindulio“ b-vés spaustuve. Wenzel FE 1919: Studien zur Dialektgeographie der siidlichen Oberlausitz und Nordb6hmens, Marburg: N. G. Elwert’sche Verlagsbuchhandlung. Ziesemer W. 1924: Die ostpreuBischen Mundarten, Breslau: Ferdinand Hirt. Zinkevičius Z. 1966: Lietuvių dialektologija, Vilnius: Mintis. Po pavyzdžių duodami šaltinių ir gyvenamųjų vietų vardų sutrumpinimai yra tokie pat kaip didžiajame Lietuvių kalbos žodyne. 183 KEINE VOLKSETYMOLOGIEN (PRAZISIERUNG DES URSPRUNGS EINIGER GERMANISMEN IM LITAUISCHEN) Zusammenfassung Bei der Erklarung des Ursprungs der Wėrter stūtzen sich die Sprachforscher manchmal auf die Volksetymologie. Die Angaben der deutschen Sprache erlauben die Prézisierung des Ursprungs einiger Lehnworter ohne ihrer Ankniipfung an einheimische litauische Worter. Lit. 4uslenderis (aislenderis)zool. ,Maikifer (Melolontha)“ und die Formen ads/inda, auslinda, auslinda verbinden sich nicht mit. lit. „Iįsti į ausį“ („ins Ohr kriechen®), sie stammen aus dem dt. Linde. Es is nicht notwendig lit. baldé ,,HolzgefaB, niedriges FaBchen“dem Wort ba/dai „Mėbel“ anzupassen, da die dt. Form mit d (bald), baldj ,HolzgefaB) im W. Ziesemers „Preusisches Worterbuch® steht. AuBerdem ist die in E. Fraenkels „Litauisches etymologisches Worterbuch“ dargebrachte Anlehnung des lit. baldai ,Mobel“ an bélsti „pochen“ nicht liberzeugend. Die Bedeutung „Mėbel (Tische, Stiihle, Schrinke usw.)“ ist wahrscheinlich neu, den „HolzgefaBen“ entsprungen. Brangvynas ,Branntwein ist nicht dem lit. brangus vynas (teuer Wein) angepaBt, weil die Lautverbindung nd in vielen deutschen Mundarten OstpreuBens zu ng gutturalisiert war, vgl. dt. dial. brapwin. Im Artikel wird der Ursprung noch dieser Lehnworter prazisiert: base, -is (Biichse), ifikaras (Anker), krimké (Priemchen), luitioti (auf der Laute spielen), orskis (urskis) (Wurst), ragole (ragudlé) (Regal fiir Kiichengeschirr). Also bei Erkliarung des Ursprungs der Lehnworter mul man zuerst nach den Grundwortern in der Lehnsprache, ihren Mundarten suchen und sich nicht auf die Volksetymologie stiitzen. 184