Lietuvių kalbos švarko pavadinimai

LIETUVIŲ KALBOTYROS KLAUSIMAI XXXVII (1997) Danutė SABALIAUSKAITĖ — LIUTKEVIČIENĖ LIETUVIŲ KALBOS ŠVARKO PAVADINIMAI Švafkas — „liemenį dengianti kostiumo dalis su susegamais kraštais“. Lietuvoje, kaip ir apskritai Pabaltijyje, tautinio drabužių komplekso dalimi jis tapo gana neseniai. Moteriški švarkeliai imti dėvėti XIX a. pab. — XX a. pr., kai iš mados pradėjo trauktis liemenės. Iš viršutinio drabužio jos virto daugiau apatiniu, o jų funkcijas kaip tik ir perėmė švarkeliai. Jie paplito visoje Lietuvoje (Mastonytė 1961: 173; Kulikauskienė 1990: 263) . Vyrisko kostiumo dalimi švarkas tapo apie XIX a. vidurį (kai kuriose Lietuvos vietose kiek vėliau). Iki tol populiariausias šios paskirties drabužis buvo sermėga (At Pr 109). Kartais atskirti švarko tipo ir sermėgos ar palto tipo drabuziy funkcijas gana sudėtinga: juk vasarą švarkas tampa viršutiniu drabužiu, o rudenį ar žiemą ant jo velkami šiltesni rūbai ir tuomet jis jau yra tik „kambarinis“ drabužis. Be to, pradžioje ir savo kirpimu švarkai priminė sermėgas ar paltus: dažnai jie buvo ilgi, siūti iš tokios pat medžiagos kaip ir viršutiniai drabužiai. Tokia funkcijų painiava atsispindi ir pavadinimuose. Daugeliu atvejų švarkams jie perkelti iš viršutinių drabužių, pvz. sermégéle, trinyčiai. Todėl nemaža tokio tipo žodžių turi kelias reikšmes, plg. binZokas „trumpas švarkas; milu aptraukti kailiniai“; pa/etonas „švarkas; paltas“; Ziponas „švarkas; puspaltis“. Panašiai yra ne tik lietuvių kalboje, plg. abi reikšmes turinčius est. pihtsark, lat. svarki, pranc. paletot. XIX a. pabaigoje plinta europietiškas kostiumas. Tuomet pasirodo jau kiek kitokio tipo švarkai, į kaimą atėję iš miestų. Jų būta įvairiausių fasonų, visokių paskirčių ir dažniausiai į Lietuvą jie atkeliavo su savo pavadinimais. Todėl šiame leksiniame — semantiniame pogrupyje yra tiek daug skolinių. Pagrindinis pavadinimas dabar yra bendrinės kalbos žodis švarkas. Jis yra stilistiškai ir semantiškai neutralus. Vilniškių ir uteniškių šnektose pasitaiko forma švarka (LKZ XV 452). Žemaičiai vartoja ir formą Šarkas „t.p.“, šarkai, Sarkar „sermėga; drabužiai; kamža“ (LKŽ XIV 517). Keliuose žodynuose užfiksuota sarkus (N; KZ; LKZ XIV 519). K.Būgos nuomone, ankstesnės formos yra be -vFormos su -vgalėjo atsirasti dėl žodžio svarūs įtakos, plg. svarūs sarkas (Būga II 314). Tokie dubletai su -vir be jo lietuvių tarmėse yra gana dažnas reiškinys, plg. svogūnas / sogūnas, kvotas „budelis“ / kotas, kvuėlas / kuolas ir kt. Žodis švarkas, kaip ir jo atitikmuo latvių kalboje svarks „t.p.“, siejamas su bažnyt. slavų cpaxa „marškiniai; drabužis“, rus. copoxxa, brus. 152 copouka „t.p.“. Labai galimas daiktas, kad tai savas žodis, bendras baltų ir slavų kalboms. Kai kurie kalbininkai jį sieja su ide. šaknimi *serk- „pynimas“. Ryšys būtų toks: pynimas> audimas> drabužis (Karulis II 331). Kitų kalbininkų nuomone, pavadinimas į baltų ir slavų kalbas galėjęs patekti iš viduramžių lotynų kalbos, plg. lot. serica: sarica „šilkas“ (Būga II 314; Fraenkel 1955-1965: 964, 1039; ME III 1144). Tačiau tokiai prielaidai lyg ir prieštarautų gana aiškus reikšmės neatitikimas: baltų ir slavų kalbų žodis nieko bendro su šilku neturi (Fasmer III 724-5). Lietuvių raštų kalboje forma Šarkai pirmą kartą pasirodo XVII a. sermeégos reikšme (C I 812). Kamžos bei apsiausto nuo dulkių reikšme šis žodis fiksuojamas XVIII a. pr. vadinamajame Krauzės žodyne (O 110, 413). Forma švarkas minima XIX a. raštuose (Mit I 235; J). Be abejo, ji turėjo egzistuoti gerokai anksčiau; lat. svarki randamas jau XVII a. latvių kalbos žodynuose (Laumane 1986: 151). Kiti šio leksinio-semantinio pogrupio pavadinimai yra retesni, vartojami atskirose tarmėse ar raštuose. Esama ir savų žodžių, ir skolinių. LIETUVIŠKOS KILMĖS PAVADINIMAI Visi jie jau yra konotuoti: semantiškai ar stilistiškai. Semantiškai konotuoti pavadinimai būtų šie: apsiaūstas „vyriškas švarkas“ : apsraūsti. Tokia reikšme vartojamas Eržvilko apylinkėse (Kulikauskienė 1970: 144). Įprastinė reikšmė yra „lengvas, plonos medžiagos vasarinis paltas; apsisiaučiamas drabužis“. lietšvarkis „Švarkas nuo lietaus“ : fetus + švarkas. Pasitaiko XX a. raštų kalboje (Sig; J. Balt; LKZ VII 447). palaidinis, palaidinis „švarkelis, striukė“ : paldidas. Vartoja vakarų aukstaičiai kauniskiai (LKZ IX 227). Bendrinéje kalboje jo reikšmė kiek kitokia — „gydytojy, pardavėjų ir pan. ilgas ir platus chalatas“ (DZ, 486). pussvarkis „trumpas švarkas“ : puse + švarkas. Bendrinės kalbos žodis (DŽ, 635; LKŽ X 1067). Tokios darybos pavadinimas yra ir latvių kalboje, plg. lat. pussvarks, pussvarcis „toks švarkas; puskailiniai“ (EH II 335; At Pr 335). šarkinikė „Švarkelis“ : sarkas. Retas žodis (Kin; LKŽ XVI 518). šimtaklostis, simtakloste „klostytas moteriškas drabužis (ppr. sijonas ar švarkelis)“ : širntaklėstis, -€ „turintis daug klosčių“ < širntas + kloste. Pasitaiko XX a. raštų kalboje (S.Ciurl; NdŽ; LKŽ XIV 815). Dažnesnis tarmėse hibridas šimtakvoldis. trinyčiai, frinyčia, trinytis „prastos drobės švarkas“: trinytis „eglute austas audeklas“, trinytas, -a „eglute austas“< trys + nytys. Reikia pasakyti, kad pagrindinė šio žodžio reikšmė yra „baltos storesnės drobės apsiaustas (ppr. be pamušalo), uzsivelkamas ant viršutinių drabužių apsisaugoti nuo dulkių ar dregmés; pakulinis piemens drabužis“. Audeklo reikšme žodis (vienaskaitos forma) vartojamas ir lietuvių, ir latvių kalbose, plg. liet. frinytis „eglute austas audek153 las“, lat. trinitis „languotas audeklas“, lat. frinite „toks audeklas“. Liet. trinytis, kaip ir galima spręsti iš šio pavadinimo, audžiamas per tris nytis, tačiau lat. trinitis gali būti audžiamas ir per keturias (ME IV 237; Rekėna 1975: 391). Panašiai atsitikę ir su liet. trinyciais. „Trinyčiai būdavo siuvami iš storo, nebaltinto, per keturias nytis austo pašukinio, pakulinio, rečiau lininio audeklo“ (LEB 373). Tai senas žodis, fiksuojamas (apsiausto, vėliau ir švarko reikšme) lietuvių raštų paminkluose nuo XVI a. pab. (BB 1 Moz 3,21; BB Ez 26,16; BP II 104, 194; B 5; O 202; K.Donel; R I 98; MŽ I 186; N; KB II 72; K I 307). Švarko reikšme vartojamas Suvalkijoje, pasitaiko kai kuriose kitose Lietuvos vietose, buvo žinomas Mažojoje Lietuvoje (Kulikauskienė 1990: 256; LKŽ XVI 848, 853). Apsiausto reikšme iki XX a. pr. vartotas beveik visoje Lietuvoje, rečiau Žemaičiuose (LKŽ XVI 848, 853; Kulikauskienė 1990: 255; Kulikauskienė 1970: 144; At Pr 128). Kai kuriose vietose šis žodis dar galėjo reikšti kailinius, marškinius ar drabužį apskritai. Dabar išnykusi pati realija, taigi ir pavadinimas gyvojoje kalboje retai vartojamas. Žodį iš lietuvių kalbos pasiskolino kai kurios slavų kalbos, plg. brus. 7psrHIina „lengvas, į palaidinę panašus apsiaustas, kaimiečių vilkimas virš palto ar kailinių darganotu oru“, 7psIHITSI „trinyčiai“, TDLIHITHEI „iš trinyčio pasiūtas, trinytinis (apie drabužius)“, lenk. dial. frynica „storas naminis audeklas; storo audeklo apsiaustas, kaimiečių vilkimas virš kitų viršutinių drabužių“, frynitny „iš storo naminio audeklo“, trynit „toks audeklas (trinytis)“, fr(z)ynitny „trinytas (apie pakulinį, marškonį audeklą)“. Kai kurie iš šių lituanizmų slavų kalbose fiksuojami jau nuo XVII a.(Urbutis 1969 : 154-5; Grinaveckienė 1995: 491; Zinkevičius I 265, II 129, III 119, 126; Laučiūtė 1982: 50). trumpikė, frurūpė „trumpas moteriškas švarkelis“ : frurūpas. Vartojama apie Eržvilką (Kulikauskienė 1970 : 146, LKŽ XVI 1022, 1024). Dar gali reikšti trumpa moterišką palaidinukę ir (forma trumpikės) trumpas kelnaites. Stilistiškai konotuoti pavadinimai paprastai reiškia kokį nors prastą, padėvėtą, apiplyšusį švarką. Šie žodžiai gali turėti ir papildomą semantinį požymį. bizdė niek. „trumpas švarkas“. Veikiausiai sietina su kitais šios šaknies žodžiais, plg. bizdė „bezdalė; mergiotė“, bizdas „užpakalis“, bizdailis „kas laksto .basas, pusplikis, be kelnių“, bizdelioti niek. „be reikalo greitai lakstyti“ ir kt. Retas žodis (Krt; LKŽ I, 862). pliurponas „toks moteriškas švarkas“. Sietina su kitais šios šaknies žodžiais, plg. pliurpūoti „eiti keistai, neįprastai apsirengus; negražiai, bjauriai rengtis“, pliūrpa „kas netvarkingas, apsileidęs; kas nerimto elgesio; kvaiša“. Dar plg.: Kaip pliurpa pasirėdžius ir pliurpuoja (Jrb); Su pliurponu pasirėdžius pliurpuoja, t. J. eina (J). Pavadinimas randamas kai kuriuose žodynuose (LKŽ X 274). šikelis „trumpas vyriškas drabužis, švarkas“. Veikiausiai sietina su šikė „užpakalis“. Plg. Už šikės užeina palitokas (J) ir Šikelis lig bambos pasiūtas, t.y. drabužis vyriškas (J). Retas pavadinimas (LKŽ XIV 757). 154 šikšarkis „toks trumpas vyriškas ar moteriškas švarkas“, plg. šikti + šarkas. Pasitaiko kai kuriose žemaičių šnektose (LKŽ XIV 764). šliurpis, sliurpokas „padėvėtas švarkas ar apsiaustas“. Kilmė nėra visiškai aiški. Galbūt pavadinimas atsirado iš Š/iūrpa „atlapas, atvartas“. Taip pat įmanomas jo ryšys su kitais Šliuršaknies žodžiais, turinčiais neigiamą atspalvį, plg. šliūrpa „vėpla, apsileidėlis“, Šliurpsėti „Žliugsėti“ (pvz., Šliūrpsintis apavas), sliurnoti „prastai, netvarkingai apsirengus vaikštinėti, šliurinėti“, s/iurna „apsileidėlis“, Š/iūrti „darytis purvinam, nešvariam“. Retas pavadinimas (Tl; LKŽ XV 6,7). švarkiūkštis „prastas švarkas“ : švarkas (LKŽ XV 453). švarkpalaikis „prastas, apiplyšęs švarkas“ : švarkas + palaikis (LKŽ XV 453). SLAVIZMAI POLONIZMAI gunčia, gunčėlė „vyriškas švarkas“, plg. lenk. gunia, gurika, gunieczka „šiltas viršutinis drabužis iš grubios medžiagos“ (LKA I 145). Švarko reikšme labai retas (Kulikauskienė 1971: 167, 168). Dažniau šio žodžio variantai vartojami kitomis reikšmėmis: gūnia „apsiaustas nuo lietaus, pintas iš šiaudų, nešiojamas piemenukų, naktigonių“, gūnčė „milinis kelionės apsiaustas“, gufnčiai „ilgi aptraukti kailiniai“. Pavadinimas randamas daugelyje slavų kalbų, plg. brus. ryra „marška vežimo sėdynei ar arkliui apdengti; šilta didelė skara“, rus. ryxg „prastas drabužis“, ukr. ryHa „sermėga“, bulg. ryHz „apsiaustas iš ožkos vilnos“ ir kt. Tolesnė Zodžio etimologija nėra aiški, esama visokių hipotezių, plg. lot. gunna „kailiniai“, kimr. gwn „suknelė“, avest. gadna- „plaukas, spalva“ , n. pers. gun „spalva“ (Trubačev 7, 175-177; Fasmer I 475; ĖSBM III 114; "Slawski I 378). Lenkų kalboje žodis pradėtas vartoti XV-XVI a. (Borejszo 141). Lietuvių kalbą jis pasiekė gana greitai: pati realija minima jau XVI a. Lietuvos inventoriuose (LI 551[23]), o žodis gūnia pasirodo XVII a. raštų kalboje, ten jis reiškia maršką vežimo sėdynei ar arkliui apdengti (SD (1) 40, 57). Pastaroji reikšmė ir „šiaudinis užtiesalas, užleidžiamas žiemą ant lango ar durų, kad nebūtų šalta“ yra žymiai dažnesnės už drabužio reikšmes. jūpkis, jupkéle „striukė, moteriškas švarkas“, plg. lenk. jupka < jupa „senoviškas moteriškas drabužis, striukė“. Į slavų kalbas pavadinimas atėjo iš vokiečių kalbos, plg. vok. Joppe, Juppe „švarkas, liemenė“. Vokiečiai šį drabužio pavadinimą apie 1200 metus pasiskolino iš s. italų kalbos, plg. it. gruppa „švarkas; apatinis drabužis“, gavusios jį iš arabų, plg. arab. gubba „viršutinis drabužis ilgomis rankovėmis; apatinis medvilninis drabužis“ (Brūckner 1927: 209; Stawski I 591; Fasmer IV 525; Kluge 1957: 333; Pfeifer 1993: 599-600). Pasitaiko šiauliškių $nektoje (LKZ IV 430). Dar plg. kitus šios šaknies drabužių pavadinimus, gautus per slavų kalbas, plg. jupa „toks viršutinis drabužis; suknelė“, jupikas, jupikis „sijonas“, ir per vokiečių kalbą, plg. jope, jopke, jopa 155 „trumpas moteriškas švarkas; liemenė“, jiiopa „trumpas švarkas; palaidinė“. Iš to paties šaltinio kilę ir per slavus gauti ŠūbA „ilgi apmušti kailiniai“ bei Ziponas „švarkas; puspaltis“. Vokiškos kilmės yra lat. jupkins, jupks „moteriškas švarkas“ (EH I 567). kaptanikas „švarkas“, plg. lenk. kaftanik „palaidinukė“. Lenk. kaftanik atsirado XVI a. iš kaftan „toks viršutinis drabužis“ (Borejszo 1990: 145). Pavadinimas paplitęs ir kitose slavų kalbose, plg. brus. xagran, KarITaH, rus. KaddTan, ukr. xagran, Karrra ,ček. kaftan ir kt. Tai gana senas skolinys (lenkų k. užfiksuotas XV a., baltarusių k. — XVI a.). Į slavų kalbas jis pateko per turkų kalbą, plg. turk. kaftan „toks ilgas lengvas drabužis“, iš persų kalbos, plg. pers. gaftan „toks drabužis“. Į kai kurias Vakarų Europos kalbas galėjo patekti ir per arabų kalbą, plg. arab. gaftan (Stawski II 20; Borejszo 1990: 145; ESBM IV 314; Fasmer II 212; Machek 1968: 235; Dauzat 1954: 126; Kluge 1957: 338; Pfeifer 1993: 607-8; Klein 1966-1967: 81; Webster 1976: 155). Liet. kaptanikas yra retas pavadinimas, pasitaikantis pietų Lietuvoje (LKŽ V 252). Žymiai dažnesnis yra kaptonas „vatinukas, puspaltis; sermėga, paltas; žieminis švarkas“. Šis drabužis minimas XVI a. Lietuvos inventoriuose (LI 251[43]). Raštuose pirmą kartą užfiksuotas apie 1620 m. (SD (1)50). Vartoja pietų aukštaičiai, bet pasitaiko ir kitose Lietuvos tarmėse (DrskZ 138; Kulikauskiené 1990: 256; LzZ 107; Stravinskiené 1968: 157; LKZ V 253; At Pr 51 zemel.). Skolinys yra ir latvių kalboje, plg. lat. kaftans „ilgas senovinis švarkas“ (LLV V IV 81). kuzijakas, kuzijokas, kuziokas, kuzjakė „trampas švarkas ar apsiaustas“, plg. lenk. kozyjaka, kazyjaka, kazyaka „viršutinis vyriškas drabužis, primenantis liemenę“. Lenkų kalboje paplito XVI a. Neaišku, per kokią kalbą atėjo į lenkų, plg. viduramžių lot. casaca „toks drabužis“, pranc. casague „apsiaustas, palaidinis“, it. casacca „apsiaustas, durtinys“, isp. casaca „striukė“, vid.vok.a. kasugele, kasuckel „arnotas“ (iš romanų kalbų) (Stawski III 26-7, 36; Borejszo 1990: 147-8, 153). Kai kurių kalbininkų manymu, šis pavadinimas į lietuvių kalbą galėjęs patekti iš vokiečių kalbos, plg. liet. kūzas (< vok. dial. kus „prastas drabužis“, Rytų Prūsijos vok. kuz „trumpas, mažas“) ir liet. jakas (< vok. Jacke „trumpas švarkas, striukė“), plg. t.p. vok. dial. koz jake „kelioninis apsiaustas“ (Alminauskis I 77; Janavičienė 1992: 83). Pavadinimas randamas D. Poškos raštuose, XIX a. žodynuose (N; K; K II 336; J). Jį vartoja vakarų žemaičiai ir šiaurės žemaičiai kretingiškiai, pasitaiko pietų žemaičių varniškių šnektose (LKŽ VI 1017, 1018). Dar gali reikšti liemenę, palaidinę. panciérius „švarkas“, plg. lenk. pancerz „šarvas“ (Skardžius 1931: 155). Į lenkų kalbą žodis atėjo iš vokiečių kalbos, plg. vid.vok.a panzi(e)r, vok. Pancer „t.p.“, galėjo tarpininkauti čekų kalba, plg. s. ček. pancier, pancir „t.p.“ (Brickner 156 1927: 393; Borejszo 1990: 166). Švarko reikšme žodis retas (Dr; LKŽ IX 328). Šiaip ir lietuvių kalboje jis reiškia šarvą ir randamas jau XVI-XVIII a. raštuose (DP 553; ChB 304; O 379). spancėrka, spancierka „švarkas“ “, plg. lenk. spencer, spencerka „striukė“ (Fraenkel 1955-1965: 859; LKŽ IX 327, 328, XIII 317). Yra šis pavadinimas ir rusų kalboje, plg. rus. crrexcep „tokia striukė“. Į slavų kalbas pateko iš anglų, vokiečių ar prancūzų kalbų, plg. angl. spencer, vok. Spencer, pranc. spencer „tam tikras trumpas apsiaustas ar švarkas“. Pavadinimas kilo iš pavardės anglų politiko lordo Džordžo Džono Spencerio (Spencer, 1758-1834), kuris tokį drabužį mėgo dėvėti. Minėtose kalbose pavadinimas paplito XVIII a. pabaigoje — XIX a. viduryje (Fasmer III 733; Brūckner 1927: 508; Webster 1976: 1118; Klein 1966-1967: 1485; Kluge 1957: 724; Dauzat 1954: 680). Lietuvių kalboje švarko reikšme vartojamas gana retai, pasitaiko pietų aukštaičių tarmėje. Dažniau jis reiškia liemenę. Turi šį pavadinimą ir latviai, plg. lat. spenceris „liemenė; švarkas“. Čia jis pateko iš vokiečių kalbos (Sehwers 1953: 115, 207, 232; ME III 989; EH II 549). šaračkinė, sarackinukas (hibr.) „Šaračkinis švarkelis“, plg. liet. Šaračkinis,-ė „iš šaračkos pasiūtas“, Šaračka „prastas pakulinis audeklas kelnėms, švarkams, rainis“, iš lenk. szaraczek „tokia gelumbės rūšis; prasta suknelė iš tos medžia119 gos“. Pasitaiko XX a. lietuvių raštų kalboje (V.Krėv; NdŽ; LKŽ XIV 513). BALTARUSIZMAI kulikas „trumpa rudinėlė, švarkelis“. Kilmė nėra visai aiški, bet veikiausiai pasiskolinta iš baltarusių kalbos, plg. brus. xyzéx „naminės medžiagos švarkas“ (SBG II 564). Pasitaiko šiaurinėje vilniškių šnektos dalyje (LKŽ VI 831). Dar plg. lat. kuliks, kulka „vyriškas švarkas“, prūs. kuliks „kapšiukas, maišelis“. Yra lietuvių kalboje ir kulinė „kumštinė (ppr. kailinė) pirštinė. sermėga „švarkas“, plg. s. brus. cepmsra „valstietiškas viršutinis drabužis iš grubaus audeklo“ (Fraenkel 1955-1965: 777; Skardžius 1931: 196; LKA I 145). Pavadinimas paplitęs ir kai kuriose kitose slavų kalbose, plg. lenk. siermigga, rus. cepmara, ukr. cepMara „t.p.“. Neaiškios kilmės žodis. Vieni kalbininkai mėgina jį sieti su liet. Širmas, kiti — su viduramžių lot. scaramangum ar gr. oKOpoauL dnov „toks drabužis“, esama ir kitokių hipotezių (Fasmer III 609; Borejszo 1990: 178). Švarko reikšme vartojamas žemaičių šnektose (LKZ XII 431-2). Tačiau žymiai dažniau šis žodis reiškia tam tikrą milinį viršutinį drabužį; milinį apsiaustą. Šia reikšme pavadinimas fiksuojamas lietuvių raštuose nuo XVI a. (BB 1 Moz x 21; BB Ez 26,16; BP II 194; SD(3) 402; Lex 71a; K.Donel; H; R 235, 241; MZ; N; J). Simtakvoldis, šimtakvoldė, simtakvaldé (hibr.) ,klostytas moteriškas drabuzis, ppr. sijonas ar $varkelis, Simtaklostis“. Retas žodis, pasitaiko XX a. raštų 157 kalboje (LKŽ XIV 815). šušponas „pusšvarkis“, plg. s. brus. xyrrars „švarkas; puspaltis“ (Grinaveckienė 1993: 176). Fonetiniai pakitimai galėjo atsirasti jau lietuvių kalbos dirvoje, plg. sekšmė < sekmė (Zinkevičius 1966: 196). Lietuvių kalboje šia reikšme retas. Dažnesnis yra susponis „drobinis apsiaustas, paprastai velkamas ant kailinių“. Dar žr. Žiponas. RUSICIZMAI čepanas „žiponas“. Tai nelabai aiškios kilmės žodis. Galimas daiktas, atėjo per rusų kalbą, plg. rus. dial. vad, werd „toks valstietiškas viršutinis drabužis“ (Dal' IV 582, 589). Į rusų kalbą žodis pateko iš tiurkų kalbų (Fasmer IV 315). Tiesa, šis pavadinimas vartojamas rytinėse rusų kalbos tarmėse. Kitas variantas — galbūt pavadinimą reikėtų sieti su visai kitokios kilmės rus. vžrraz, brus. xyrrax, lenk. Zupan „t.p.“. Lietuvių kalboje jis užfiksuotas tik XIX a. dainų rinkiniuose (JR 58; JV 718; LKŽ II, 69). frefifius, prencius „kariško kirpimo švarkas“, plg. rus. gpenv „t.p.“ . Žodį turi ir kai kurios kitos slavų kalbos, plg. brus. Opa; lenk. frencz „t.p.“ . Šis pavadinimas kilo iš I pasaul. karo anglų feldmaršalo Džono Dentono Frenco (French, 1852-1925) pavardės (Fasmer IV 207, O. Trubaciovo pastaba; TrpŽ (3) 169). Lietuvoje tokio tipo švarkas, atėjęs kartu su savo pavadinimu, buvo ypač populiarus XX a. III-IV dešimtmetyje. Žodis vartotas daugelyje Lietuvos vietų, ypač Suvalkijoje bei Dzūkijoje (Kulikauskienė 1970: 147; Kulikauskienė 1990: 256; Grinaveckienė 1993: 164; LKŽ II, 1184; Zinkevičius 1966: 151). Iš slavų kalbų pavadinimas pateko ir į latvių kalbą, plg. lat. bendr. frencis, lat. dial. prencis, prencs „t.p.“ (Rekėna 1975: 465; LLVV II 546). kupšika „trumpas vilnonis švarkas, palaidinukė“, plg. rus. šnek. KyDaikka, dydaiika „vatinukė“. Pavadinimas yra ir baltarusių kalboje, plg. xygasika „t.p.“ Neaiškios kilmės žodis (Fasmer IV 212; ĖSBM V 174). Lietuvių kalboje retas (JD 108; LKŽ 919). Skolinį turi ir latvių kalba, plg. lat. pupaika „t.p.“ (Rekėna 1975: 466). livrėja, livréja, livreja, „tam tikras uniforminis šveicorių ar liokajų švarkas“, plg. rus. /rHBpes „t.p.“. Į rusy kalbą žodis pateko iš prancūzų kalbos, plg. pranc. livreé „t.p.“, s. pranc. livree „drabužis, kurį šeimininkai duodavo (ffeikdavo) savo tarnams“ < pranc. /rvrer „įteikti, pristatyti“. Tai yra veiksmažodžio /rbėrer „išlaisvinti“ dubletas. Toliau kildinamas iš lot. /rberare „t.p.“, liber „laisvas“ (Fasmer II 492; Klein 1966-1967: 899; Dauzat 1954: 440). Pasitaiko raštų kalboje (NdZ; LKZ VII 632; TrpZ (3) 293). Žodis paplitęs ir kai kuriose kitose kalbose, be jau minėtų, dar plg. lat. /vreja, angl. livery, vok. Livree „t.p.“. mundiera, mundiera, mundiérius, mandiera, mandera, mundyras, mundyrius „kareivio ar šiaip tarnautojo uniforminis švarkas“, plg. rus. MYH/IHp, rus. dial. Myryrep „t.p.“ (Fraenkel 1955-1965: 405). Į rusų kalbą žodis atėjo XVIII a. 158 pradžioje, galimas daiktas, tarpininkaujant vokiečių kalbai, plg. vok. Montierung, vok. dial mundierung „kareiviškas švarkas“, iš prancūzų kalbos, plg. pranc. monture „(kario) apranga“ (Dauzat 1954: 484; Fasmer III 9-10; Kiparsky 1975: 134). Pavadinimas fiksuojamas XVIII — XX a. lietuvių raštų kalboje, tarmėse dabar jau retas (R 258; MŽ 345; K; LB 125; JD 621, 1160, 1120; JV 338; BsO 82, 292; KlpD 30; NS 500, 507; LKZ VIII 406, 407) Veikiausiai jau lietuvių kalbos dirvoje atsirado ir forma maridaras „švarkas; eilutė“ (LKZ VII 820-1). Dar plg. mandiira, munduras. Skolinj turi ir bendrinė latvių kalba, plg. lat. mundieris „t.p.“ (ME II 667; LLVV V 290). saraponas „Ssuplyšęs švarkas ar paltas“, plg. rus. capagdarr „toks berankovis rusių moterų drabužis, panašus į suknelę“. Į rusų kalbą pavadinimas atėjo gana seniai, plg. s. rus. capagars, per tiurk. sarap(i) iš persų kalbos, plg. pers. serapa „garbingi drabužiai“, dar plg. gr. O oparig (Fasmer III 561). Lietuvių kalboje švarko reikšme vartojamas retai (Ds; LKŽ XII 150). Dažniau pasitaiko sarafanas „toks berankovis drabužis, panašus į suknelę“. Tokia reikšme jis vartojamas ir kai kuriose latvių tarmėse, plg. sarapanc(Rekéna 1975: 457). sertūkas, sartūkas „dvieilis švarkas, surdutas“ plg. rus. dial. CepryK, rus. ciopryk (Dal' IV 178) „t.p.“. Pavadinimas paplitęs ir kai kuriose kitose kalbose, plg. lenk. surdut, brus. cypzyT, alb. surtukė, rum. surtuc, angl. surdout. Žodis pasiskolintas iš prancūzų kalbos, plg. pranc. surtout „apsiaustas, viršutinis drabužis“ (Brūckner 1927: 526; Buck 1949: 420; Fasmer III 823). Tai prancūziškos kilmės žodis, pažodžiui surtout „virš visko“ < sur „ant, virš“ + fout „visas, viskas“ (Dauzat 1954: 693; Klein 1966-1967: 1548). Lietuvių kalboje minėtieji variantai vartojami retai (Auk, Rš; LKŽ XII 168, 433). Sartūkas užfiksuota XIX a. pab. (LB 215). Žymiai dažniau pasitaiko sūrdutas „smaugtas, su ilgais skvernais vyriškas viršutinis dvieilis drabužis“. Jis paplitęs ar bent pasitaiko daugelyje šnektų (LKŽ XIV 210; LzŽP 179; Mastonytė 1970: 121; At Pr 113). NEAPIBREŽTIEJI SLAVIZMAI kapota „švarkas, palaidinis“, plg. lenk. kapota „toks viršutinis drabužis“, brus. karrora „Viršutinis drabužis; švarkas“. Į baltarusių kalbą atėjo iš lenkų kalbos. Lenkų kalba pavadinimą XVIa. pasiskolino iš prancūzų, plg. s.pranc. capot, pranc. capote „apsiaustas su gobtuvu; moteriškas galvos apdangalas“: cape „apsiaustas“, gauto iš lotynų kalbos, plg. lot. cappa „apsiaustas“ (Stawski II 58-9; Borejszo 1990: 147; ĖSBM IV 253; Fasmer II 187; Dauzat 1954: 139; Kluge 1957: 349). Skolinį vartoja širvintiškiai bei uteniškiai (LKŽ V 242). Geriau žinoma reikšmė yra „šiltas viršutinis drabužis“. kurta „trumpas švarkas; moteriškas švarkelis“, plg. lenk. kurta, s. brus. xypra 159 „trumpas viršutinis drabužis“ (Skardžius 1931: 116). Žodį turi ir kai kurios kitos slavų kalbos, plg. rus. xypra, ukr. xypra „t.p.“. Manoma, jog į rytų slavų kalbas atėjo per lenkų kalbą iš viduramžių lotynų kalbos, plg. lot. curtus „trumpas“. Lenkų kalba žodį gavo XVI a., galimas daiktas, kad tarpininkė buvo vengrų kalba, plg. vengr. kurta „trumpas“ (Brūckner 1927: 284; Stawski III 413-4; Borejszo 1990: 155; ĖSBM V 170; Fasmer II 429-430). Tačiau į rusų kalbą žodis kartais galėjo patekti ir kitais keliais, plg. lezg. kurt „trumpi kailiniai“, oset. kurzet „bešmetas (toks vyrų ir moterų drabužis)“ ir kt. (Abaev I 609-610; Fasmer II 430, O. Trubaciovo pastaba). Lietuvių raštų kalboje žodis pirmą kartą užfiksuotas 1642 m. K. Sirvydo žodyno leidime (SD (3) 144). Pati realija minima jau XVI a. Lietuvos inventoriuose (510[2]). Tai gana retas pavadinimas (Užv; N; [K]; LKŽ VI 973, 979). Dažniau pasitaiko kurtka „striukė; kailiniai; palaidinukė“. liberija ,livréja“, plg. lenk. /iberia, rus. smmbepra „t.p.“. Į šias slavų kalbas pavadinimas veikiausiai atėjo per n. vokiečių aukštaičių kalbą, plg. vok. Lib(e)rei iš ispanų kalbos, plg. isp. /ibrea „t.p.“ (Fasmer II 429; Brūckner 1927: 298). Pasitaiko XIX-XX a. raštų kalboje (LKZ VII 398). Dar žr. /ivréja. marinarka, malindrka, maninarka, mananarka „vyriškas švarkas; ilgas vyriškas švarkas“, plg. lenk. marynarka „švarkas“, brus. MapsiHapka „švarkas; puspaltis“. Į baltarusių kalbą pavadinimas atėjo iš lenkų kalbos (ĖSBM VI 242; SBG III 38-9). Lenk. marynarka padaryta iš marynarz „jūrininkas“, kilusio iš lot. marinus „jūros, jūrinis“ (Kartowicz II 890; Doroszewski IV 481). Lietuvių tarmėse gana dažna disimiliacija, kai iš dviejų r pirmasis keičiamas I. Ypač tai būdinga svetimiems žodžiams, plg. almideris „triukšmas“ < armideris, kalikatūra < karikatūra, levolveris < revolveris (Zinkevičius 1966: 172). Tokiu būdu atsirado ir forma malindrka. Pasitaiko atvejų, kai pirmasis r keičiamas n, plg. antilėrija < artilėrija, dezentyras < dezertyras (Zinkevičius 1966: 172). Taip atsitiko ir su forma maninarka. Pavadinimas pasitaiko daugelyje rytų bei pietų Lietuvos vietų (LKZ VII 797, LzZ 155; LzZP 193; Kulikauskiené 1971: 168; Stravinskiené 1968: 155; Miliuviené 1989: 155; Grinaveckienė 1993: 168). nazutka „trumpas moteriškas švarkas ar vatinuke®, plg. lenk. narzutka ,berankovis apsiaustas, pelerina“ (Fraenkel 1955-1965: 488), brus. Haxyrka,,trumpas viršutinis drabužis; Svarkelis, striukė; palaidinė“. Tai lenkiškos kilmės žodis, plg. narzucač ,uzsimesti, ap(si)siausti“ (Kartowicz III 156). Kiek dažnesnė šio žodžio reikšmė yra „palaidinukė“. Viena ar kita reikšme jis vartojamas beveik visose Lietuvos tarmėse, gal tik išskyrus vakarų aukštaičius (LKŽ VIII 595; Stravinskienė 1968: 154; Mastonytė 1964: 146; Miliuvienė 1989: 153; Bdr 157). paletélis (hibr.)“moteriškas švarkelis“, plg. liet. paletas, paltas „ilgas storesnės medžiagos viršutinis drabužis, apsiaustas“ iš lenk. pa/to, paleto „paltas“ ar brus. mamro. (Fraenkel 1955-1965: 534; Sabaliauskas 1990: 249). Į slavų kalbas 160 a. pab. — XX a.pr., išskyrus vėliau jau ir švarko reikšme vartotą frinyčiai (XVI a. pab.) ir šarkas (XVII a.). 6 iš jų pateikiami Dabartinės lietuvių kalbos žodyne (1993), tačiau bendrinėje kalboje švarką reiškia anaiptol ne visi: apsiaūstas, palaidinis, pūsšvarkis, švarkas, trinyciai, trumpikės. Skoliniai skirstomi pagal tai, iš kokios kalbos atėjo. Kai kurie tarmėse vartojami dažnai, kiti — visai reti. Rasta 30 slavizmų (įskaitomi ir hibridai), 10 germanizmų, 3 skoliniai, artimi tarptautiniams žodžiams. Pastarieji į lietuvių kalbą atėjo gana neseniai ir sudėtinga būtų nustatyti, iš kokios konkrečios kalbos. 6 pavadinimų kilmė neaiški. Raštuose skoliniai pradėti vartoti gana anksti: panciérius, sermėga — XVI a. pab., kaptonas, Ziponas, kurta — XVII a., kedelys — XVIII a. pr. Dabartinės lietuvių kalbos žodyne fiksuojami tik 4 svetimos kilmės žodžiai: frakas, sermega, smokingas, Zakétas. LITERATŪRA IR ŠALTINIAI Abaev I: A6aes B.WU. HcropHkO-5THMO/JIOIHYECCKHĖ CJIIOBADb OCETHHCKOIO A3BIKA. Mocksa, Jlenunrpan: UznareascrBo Akanemuu Hayk CCCP, 1958. T. 1. Alminauskis K.I: Die Germanismen des Litauischen. Die Deutschen Lehnworter im Litauischen, Kaunas, [1934]. At Pr — Hcropuko-srrorpaguaeckuii ariac Ipubarrnku. Onexaa, Pura: 3unarne, 1986. B-Brodowskij J. Lexicon Germanico-Lithvanicum et Lithvanico-Germanicum .Rankrastinis vokiediy-lietuviy kalbų žodynas, du tomai, apie 1740 m. J.Balt— Juozas Baltušis (1909-1991), jo raštai. BB — Biblia tatai esti wissas Schwentas Raschtas Lietuwischkai perguldytas per Jang Bretk ung Lietuwos Plebona Karaliaucziuie. (1590 m. rankraštis). Bdr-Jablonskis I. Budrių kaimas, Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidykla, 1993. Bielfeldt H. H. 1970: Die baltischen Lehnworter und Reliktworter im Deutschen. — Donum Balticum, Stockholm. Borejszo M. 1990: Nazwy ubiorow w jezyku polskim do roku 1600, Poznan: Wydawnictwo Naukowe UAM. BP — Postilla tatai esti Trumpas ir Prastas Ischguldimas Euangeliu..Per Jana Bretkuna ...Karaliaucziuie...1591. I ir II dalis. Brand J. A. 1702: Raysen durch die Marck Brandenburg, Preussen, Churland, Liefland, Plesscovien, Gross-Naugardien, Tweerien un Moscovien, Wesel. Brickner A.1927: Sfownik etymologiczny jezyka polskiego, Krakow: Wiedza Powszechna. BsO — Ozkabaliy dainos. Surinko J. Basanavic¢ius. Shenandoah, Pa. 1902 m. T 1-2. (Skaitmenys rodo dainos numerį.) Buck C. D. 1949: A Dictionary of Selected Synonyms in the Principal Indo-European Languages, Chicago: The University of Chicago Press. Būga K. I-III: Rinktiniai raštai, Vilnius: Valstybinė politinės ir mokslinės literatūros leidykla, 1958-1961. C I-II - Clavis Germanico-Lithuana. (Buv. Karaliaučiaus archyvo dviejų tomų rankraštis, parašytas 1673-1701 m.). ChB-Kudzinowski Cz Biblia litewska Chyliriskiego. Nowy Tėstament. T. 3. Indeks, Poznan: Poznanskie Towarzystwo Przyjaciot Nauk, 1964. S.CiurlSofija Ciurlioniené-Kymantaité (1886-1958), jos raštai. DS.Daukanto Dajnes Ziamajtiu... Petropilie 1846. (Skaitmenys rodo dainos numerį.) Dal I-IV: Dans B. Tomxosni c/roBaps 1-4, Mocksa: ['ocynapCTBeHHOE H3IIaTEJIbCTBO HHOCTpAaHHbEIX H HAlHOHAJI5HBIX CJIOBapež, 1955. Dauzat A. 1954: Dictionnaire étymologique de Ia langue franšaise, Paris: Librairie Larousse. 167 K.Donel — Christian Donalitius. Litauische Dichtungen... herausgegeben von G. H.FE Nesselm ann, Konigsberg, 1869. Doroszewsky W I-XI: Sfownik jezyka polskiego 1-11, Warszawa: Pafistwowe Wydawnictwo Wiedza Powszechna, 1958-1969. DP — Postilla Catholicka... Per Kuniga Mikaloiv Davksza.. Wilniui...1599. DrskZ — Naktiniené G., Paulauskienė A, Vitkauskas V. Druskininkų tarmės žodynas, Vilnius: Mokslas, 1988. DūnŽ - Vitkauskas V. Šiaurės rytų dūnininkų šnektų žodynas, Vilnius : Mokslas, 1976. DŽ, — Dabartinės lietuvių kalbos žodynas, Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidykla, 1993. Endzelins J. 1943: Senprūšu valoda, Riga: Universitates apgads. EH I-IIEndzelins J, Hauzenberga E. Papildinajumi un labojumi K. Mile nbacha Latviešu valodas vardnicai 1-2, Riga: Kultūras fonda izdevums, 1934— 1946. ĖSBM I-IV — BDrarzazariuksi cCIroijHiK Oe/rapyckaii: MOBEBI 1-4, Minck: HaByka i TaxxiKra, 1978-1988. Fasmer I-IV: — @acmep M. Brumosornyeckuii croBaps pycckoro s3eika 1-4, Mocksa: IIporpecc, 1964-1973. Fraenkel E. 1955-1965: Litauisches etymologisches Worterbuch, Heidelberg-Gottingen : Carl Winter Universitéatsverlag. Frischbier H. I-II: Preussisches Worterbuch. 1-2, Ostund Westpreussische Provinzialismen in alphabetischer Folge, Berlin: Verlag von Th. Chr. Fr. Enslin, 1882-1883. Glagau O. 1970: Lietuvininkų buitis ir budas.— Lietuvininkai, Vilnius: Vaga, 228-255, 446— 447. Grinaveckienė E. 1993: Šaltinių šnektos tekstai. — Lietuvių kalbotyros klausimai. T. 30, 134-180. Grinaveckienė E. 1995: Lituanizmai Šaltinių kaimo baltarusių $nektoje. — Dieveniskés, Vilnius: Mintis, 467-495. Guiraud P. 1971: Les mots etrangers, Paris: Presses Universitaires de France. Guzevičiūtė R. 1991: Lietuvos bajorijos kostiumas bendraeuropietiskos kultūros kontekste (1830-1863 m.). — Lituanistica, 3(7), 3-22. H — Vocabviarivm Litthvanico-Germanicum et Germanico-Litthvanicum. Darin alle im Neuen Testament und Psalter befindliche Worter nach dem Alphabet enthalten sind... Ausgefertigetvon Friederich Wilhelm Ha ack... zur Zeit Docente im Litthauischen Seminario zu Halle. Halle, 1730. ILaurynas Ivinskis (1811-1881), jo raštai. J — JIHTOBCKHĖ croBaps A. FO IK e BM Ya Cb TOJIKOBAHICEMb CJIOBb Ha PYCCKOMb H IIOJIbCKOMb s135IKAXb. Toms I, Bein. 1, CII6, 1897; Bsrr1.2, CII6, 1904, Bem. 3 (Toma II-ro, Bein. 1), Ilerporpaxs, 1922. Janavičienė J. 1992: Žemaičių Naumiesčio lietuvininkai, Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidykla. JD -— Liėtūviškos dajnos užrašytos par Antaną Juškėvičeę 1-3, Kazanė, 1880-1882. (Skaitmenys rodo dainos numerį.) JR -— Svotbinė rėda Velunyčiu Lietuviu surašta par Antaną Juškėvičę, Kasans, 1870. JV - Lietūviškos svotbinės dajnos, užrašytos par Antaną Juškėvičę ir išspaudintos par Jėną Juškėvičę, Petropylė, 1883. (Skaitmenys rodo dainos numerį.) K, [K] - Kurschat E Littauisch-deutsches Worterbuch, Halle, 1883 ([ ] dedama prie žodžių, kurių tikrumu Kuršaitis abejoja). KI-II-Kurschat E Deutsch-littauisches Worterbuch 1, 2, Halle: Verlag der Buchhandlung des Waisenhauses, 1870, 1874. Kagaine I-III: Kagaine E.,Raše S. Ėrgemes izloksnes vardnica 1-3, Riga: Zinatne, 1977-1983. Kapeleris K. 1970: Kaip senieji lietuvininkai gyveno. — Lietuvininkai, Vilnius: Vaga, 339— 168 436. Kartowicz I-VIII: Kartowicz J, Krynski A, Niedžwiedžki W. Sfownik jezyka polskiego 1-8, Warszawa, 1900-1927. Karulis K.I-II: Latviesu etimologijas vardnica 1-2, Riga: Avots, 1992. KB — Beitrige zur Kunde der littauischen Sprache, von Friedrich Kurschat.. Erstes Heft. Deutsch-littauische Phraseologie der Prapositionen, Konigsberg, 1843. — Zweites Heft. Lautund Tonlehre der littauischen Sprache, Konigsberg: Verlag der Hartungschen Hofbuchdruckerei, 1849. Kiparsky V. 1975: Russische historische Grammatik. Bd. 3. Entwicklung des Wortschatzes, Heidelberg: Carl Winter Universitatsverlag. Klein E. 1966-1967: A Comprehensive Etymological Dictionary of the English Language, Amsterdam; London, New York: Elsevier Publishing Company . KlpD — Klaipédiskés dainos. Surinko Jonas Pakalniškis. Išleido A. Bruožis, Vilnius, 1908. (Skaitmenys rodo dainos numerį.) Kluge E. 1957: Etymologisces Worterbuch der deutschen Sprache, Berlin: Walter de Gruyter & Co. V.KrévVincas Krévé-Mickevicius (1882-1954), jo raštai. Kulikauskienė V. 1970: Audiniai ir drabužiai. — Eržvilkas, Vilnius: Mintis, 138-148. Kulikauskienė V. 1971: Vyrų drabužiai. — Dubičiai, Vilnius: Mintis, 165-173. Kulikauskienė V. 1990: Vyrų drabužiai; Miliuvienė M. Moterų drabužiai. — Kudirkos Naumiestis, Vilnius: Mintis, 254-261, 261-347. KŽKuršaitis A. Lietuviškai-vokiškas žodynas... 1-4, Gottingen: Vandenhoeck & Ruprecht, 1968-1973. Laučiūtė J. 1982: Jlaywiore IO. CroBaps Oa/ITH3MOB B CJIABAHCKHX A3BIKaX, Jlenuvurpajl: Hayxa. Laumane B. 1986: Lejaskurzemes leksika J. Langija vardnica (1685). — Dialektalas leksikas jautajumi. S. 2, Riga, 139-159. LB — Litauische Volkslieder und Mérchen aus dem preussischen und dem russischen Litauen, gesammeltvon A. Leskien und K. Brugm ann, Strassburg: Verlag von Karl J. Triibner, 1882. LEB — Lietuvių etnografijos bruožai, Vilnius: Valstybinė politinės ir mokslinės literatūros leidykla, 1964. Lex — Lexicon Lithuanicum. Parengė V. Drotvinas, Vilnius: Mokslas, 1987. (Rankraštinis XVII a. vokiečių-lietuvių kalbų žodynas.) LI - Istorijos archyvas 1. XVI amžiaus Lietuvos inventoriai / surinko K. Jablonskis, Kaunas, 1934. LKA ILietuvių kalbos atlasas 1, Vilnius: Mokslas, 1977. LKŽ L-II,- Lietuvių kalbos žodynas 1-2, Vilnius: Mintis, 1968-1969. LKŽ III-XVI — Lietuvių kalbos žodynas 3-6, Vilnius: Valstybinė politinės ir mokslinės literatūros leidykla, 1956, 1957, 1959, 1962; 7-9: Mintis, 1966, 1970, 1973; 10-15: Mokslas, 1976, 1978, 1981, 1984, 1986, 1991; 16: Mokslo ir enciklopedijy leidykla, 1995. LLVV I-VII: Latviešu literaras valodas vardnica 1-7, Riga: Zinatne, 1972-19809. LVV - Latviešu valodas vardnica, Riga: Avots, 1987. LzŽ - Petrauskas J, Vidugiris A. Lazūnų tarmės žodynas, Vilnius: Mokslas, 1985. LzŽPVidugiris A, Petrauskas J. “Lazūnų tarmės žodyno “ papildymai. — Lietuvių kalbotyros klausimai. T. 29, Vilnius, 1991, 160-203. M-Miezinis M. Lietuviszkai-latviszkai-lenkiszkai-rusiszkas žodynas, Tilžėje 1894. Machek V. 1968: Etymologicky slovnik jazyka ceského, Praha: Academia. Margeris A. 1956: Amerikos lietuviai ir angliskyjy skolinių žodynas, 1872-1949, Chicago. Mastonyté M. 1961: Dzūkijos moterų drabužiai XIX a. antrojoje pusėje — XX a. pradžioje. — Iš lietuvių kultūros istorijos 3, 173-189. Mastonytė M. 1964: Žemaitijos moterų drabužiai XIX a.— XX a. pradžioje. — Iš /ietuvių 169 kultūros istorijos 4, 141—155. Mastonytė M. 1970: Apranga. — Panemunių dzūkai, Vilnius: Mintis, 120-130; 142-143. ME I-IVK.Miilenbacha Latviesu valodas vardnica. Redišėjis, papildinajis, turpinajis J.Endzelins 1-4, Riga: Kultiras fonda izdevums, 1923-1932. Miliuviené M. 1989: Tradiciniai drabužiai. — Gervéciai, Vilnius: Mintis, 151-156. Mit — Mitteilungen der Litauischen Litterarischen Gesellschaft. Bd. 1-6, Heidelberg, 1883 1912. Mz - Mažvydas. Seniausieji lietuvių kalbos paminklai iki 1570 metams. Spaudai parūpino Jurgis Gerulis, Kaunas: Švietimo ministerijos leidinys, 1922. MŽMielcke Ch. G. Littauisch-deutsches und Deutsch-littauisches WorterBuch... Konigsberg: Im Druck und Verlag der Hartungschen Hofbuchdruckereh, 1800. N-Nesselmann G. H. E. Woérterbuch der Litauischen Sprache, Kėnigsberg: Verlag der Gebriider Vorntrager, 1851; N su dainos numeriu — Litauische Volkslieder gesammelt, kritisch bearbeitet und metrisch ūbersetztvon G. H. E Nesselmann, Berlin: Ferd. Diimmlers Verlagsbuchhandlung, 1853. NdZ - Niedermann M, Senn A, Brender FE, Salys A. Lietuvių rašomosios kalbos žodynas 1-5, Lietuviškai-vokiška dalis, Heidelberg: Carl Winter Universitatsverlag, 1932-1961. Niderle L. 1956: Hunepne JI. Crapgrickue ApeBHocrH, Mocksa: 31aTeIbCTBO HHOCTPAHHOMK JIUTEPATYPhI. NS - Lietuvių dainos ir giesmės $iaur-rytinéje Lietuvoje Dr. A. R. Niemi ir kun. A.Sab alia us ko surinktos.— Annales Academiae scientiarum Fennicae. Ser. B, 6 (1911). (Skaitmenys rodo dainos numerį.) Oxford 1985: The Oxford Dictionary of English Etymology. Edited by C.T. Onions, Oxford: At the Clarendon Press. Palionis J. 1967: Lietuvių literatūrinė kalba XVIXVII a., Vilnius: Mintis. Pfeifer 1993: Etymologisches Worterbuch der Deutschen... darchgesehen und erganzt von Wolfgang Pfeifer Berlin: Akademie Verlag. Pridinauskaité A. 1977: Drabužių ir jy detalių pavadinimai. — Ka/bos kultūra. Sas. 32. P. 41-44. Q - Kr a u z é s (vadinamasis) žodynas. (Buv. Karaliaučiaus archyvo rankraštinis vokieciylietuviy kalby XVIII a. Zodynas). R - Ruhig P. Littauisch-deutsches und deutsch-littauisches Lexicon, Konigsberg: Druckts und verlegts I. H. Hartung, 1747 (su I dalies ir puslapio nuoroda, kai Zodis paimtas ne iš abécélinés eilės). R su puslapio nurodymu — Deutsch-Littauisches Lexicon. Rekėna A. 1975: Amatniecibas leksika dažas Latgales dienvidu izloksnės un tas sakari ar atbilstošajiem nosaukumiem slavu valodas, Riga: Zinatne. Sabaliauskas A. 1990: Lietuvių kalbos leksika, Vilnius: Mokslas. SBG I-V — ChHoijgik 6e/rapyckix raBOpak ItaijHO4Ha-32XOJIHAH Be/rapyci i se rmarpariuva 1-5, Mixncx: HaByka i TaxHika, 1979-1986. Schrader O. I-II: Reallexikon der indogermanischen Altertumskunde. 2. Aufl., hrsg. von. A. Nehring 1-2, Berlin, Leipzig; Gruyter, 1917-1923. SD - Dictionarivm trivm lingvarvm... Constantino Szyrwid...Vilnae... (SD(1) žodyno pirmasis leidimas (apie1620), SD(3) žodyno trečiasis leidimas (1642).) Sehwers J. 1953: Sprachlich-kulturhistorische Untersuchungen vornehmlich ūber den deutschen Einfluss im Lettischen, Berlin: In Kommission bei Otto Harrassowitz Wiesbaden. [Simon — I. Simonaitytė (1897-1978), jos raštai Skardžius P. 1931: Die slavischen Lehnworter im Altlitauischen. — Tauta ir žodis 7, 1-252. Stawski E 1-V: Sfownik etymologiczny jezyka polskiego 1-5, Krakéw : Naktadem Towarzystwa Mitošnikėw Jezyka polskiego, 1952-1985. SP I-II — Syrwids Punktay sakimu (Punkty kazar). 1, 1629; 2, 1644... von Dr. Franz 170 Specht, Gėttingen: Vandenhoeck & Ruprecht, 1929. StnD — Daynas Zemaycziu surynktos yr yzdutas par Symona Stan e wicze Mokslynynka Lyteraturas yr Graziuju Prytirymu. Wylniuje Spaustuwej B. Neumana Metuose 1829. Stravinskiené A. 1968: Drabuziai.— Dieveniškės, Vilnius: Vaga, 146-158. Sanskij I-II: Il a Hcrnūž H M. Dmmorormseckmit crosaps pycckoro A3EIKA 1-2, Mocksa: U3narensctBo MockoBckoro YHuBepcureta, 1963-1982. (Tom 2 nox. pen. H. M. IIlanckoro) TrpZ (1) — Tarptautinių žodžių žodynas. Red. J. Žiugžda. [Kaunas]: Spaudos fondas, 1936. TrpŽ (3) — Tarptautinių žodžių žodynas. Ats. Red. V. Kvietkauskas, Vilnius: Vyriausioji enciklopedijų redakcija, 1985. Trubačev 1-19: DTHMO/IOTHYECKHĖ C/IOBADB C/IIABSAHCKHX g3sikos. Ion. pen. O. H. Tpy6aue Ba, Mocksa: Hayxa, 1974-1993. Urbutis V. 1981: Baltų etimologijos etiudai, Vilnius: Mokslas. Urbutis V. 1969: Senosios lietuvių kalbos slavizmai. — Ba/tistica, 5(2), 154—155. Vries J. 1971: Nederlands etymologisch Woordenboek, Leiden. Webster 1976: Webster's New Collegiate Dictionary, Springfield: A Merriam Webster. Zinkevičius Z. 1966: Lietuvių dialektologija, Vilnius: Mintis. Zinkevičius Z. I-VI: Lietuvių kalbos istorija 1—4, Vilnius: Mokslas; 5—6: Mokslo ir enciklopedijų leidykla, 1984-1994. KITOS SANTRUMPOS a. — aukštaičių air. — airių brus. — baltarusių bulg. — bulgarų ček. — čekų dial. — tarminis hibr. — hibridas it. — italų kuršinink. — kuršininkų lat. — latvių lenk. — lenkų liet. — lietuvių lot. — lotynų plg. — palygink rus. — rusų Ss. — senoji sl. — slavų ukr. — ukrainiečių vengr. — vengrų vid. — vidurio vok. — vokiečių žemėl. — žemėlapis žem. — žemaičių Vietovardžių santrumpos kaip LKŽ. 171 COAT NAMES IN THE LITHUANIAN LANGUAGE Summary This article deals with the lexical-semantical subgroup of the names of coat. More than 60 of them may be found in Lithuanian (phonetical variants are even more abundant). A coat as a clothing item appeared only in 19th century, that is why its names were mostly names of other similar clothing items. Because of that names denoting coat may have several meanings. Only one fourth of these names are of Lithuanian origin. The general name of this article of clothing is svarkas „coat“. It is found in Latvian as well (svarki). Perhaps this word is of BaltoSlavic origin. It was first recorded in 17 century (its variant safkas). There are no more neutral names of Lithuanian origin. The others are connotated semantically or stylistically. One of them — trinyčiai „Jinnen overcoat; linnen coat“ — appeared in the written language by the end of the 16th century. Five names are used in Standard Lithuanian. The borrowings are subdivided according to the language they came from. 30 borrowings came from Slavic (kaptonas, Ziponas, kurta etc.), 8 from German (kuzas, kitelis, mantelis etc.). Some of them were adopted in Lithuanian rather long ago (panciérius, serméga - 16th century, kaptonas, Ziponas, kurta — 17th century), but most of them are known only in some Lithuanian dialects or found in some writings. Only 4 borrowings are used in Standard Lithuanian. 172