Daiktavardžio ir įvardžio genityvo vieta senojoje lietuvių kalboje

LIETUVIŲ KALBOTYROS KLAUSIMAI XXXVIII (1997) Virginija VASILIAUSKIENĖ DAIKTAVARDŽIO IR ĮVARDŽIO GENITYVO VIETA SENOJOJE LIETUVIŲ KALBOJE 1. Įvadinės pastabos 1.1. Lietuvių kalboje beveik kiekvienas daiktavardis gali turėti nederinamąjį pažyminį, reiškiamą daiktavardžio arba įvardžio genityvu (Dievo valia, mano knyga), be to, tokia pažyminio raiška čia yra įsigalėjusi daug plačiau negu giminiškose kaimynų kalbose (plg.: rus. божья воля, моя книга; lenk. wola boska, moja książka; vok. mein Buch, das Jüdishe Land). Taigi lietuvių kalbos nederinamasis pažyminys pagal poziciją kai kuriais atvejais atitinka kitų kalbų derinamąjį pažyminį. Būdvardinis pažyminys ir daiktavardžio genityvas gali būti vartojami pagrečiui: aukso žiedas/auksinis žiedas. Tai susiję su abiejų pažyminių kilme ir jų raida. Kai kuriose indoeuropiečių kalbose senaisiais jų raidos laikais genityvas yra pakeitęs senesnį būdvardinį pažyminį, pvz.: lot. domus patria; rus. убийство Игорево (Handry 1985: 54; Историческая грамматика русского языка 1978: 149–151). Abu šie pažyminiai savo vartosena artimi. Pasak L. Tesnière’o, pažyminys, reiškiamas genityvu, nuo būdvardinio pažyminio skiriasi tik morfologiškai (Tesnière 1969: 150; 365). 1.2. Dabartinės lietuvių kalbos nederinamasis pažyminys, reiškiamas daiktavardžio ar įvardžio kilmininku, paprastai eina prieš pažymimąjį žodį (GenN), tokia jo pozicija yra neutrali, nežymėta. Išimtį sudaro tik kiekybės santykius nusakantis kilmininkas – bendrinės kalbos norma yra jo postpozicija (Ambrazas 1986: 96–97; Kniūkšta 1979: 73–74; Lietuvių kalbos gramatika 1976: 420; Dabartinės lietuvių kalbos gramatika 1994: 655–656; Durys 1927: 82). Postpoziciškai vartojamas daiktavardžio kilmininkas (NGen) yra smarkiai pabrėžiamas, o įvardžio kilmininko postpozicijos atveju paprastai pabrėžiamas pažymimasis daiktavardis. Dabartinėje kalboje įsitvirtinusi genityvo prepozicija pastebimai skiriasi nuo pirmuosiuose rašytiniuose šaltiniuose užfiksuoto polinkio dažniau vartoti jį postpoziciškai, pvz.: žwirždai mariu PS 34416, širdis iusu PS 30416; giesmes Angelu BrP 8716–17; motinos sawa BrP 314. Spėjama, kad dažnoka genityvo postpozicija yra atsiradusi dėl slavų ar kitų kalbų įtakos, matyt, nemažą lėmės ir verstinis senųjų raštų pobūdis. 104 2. Genityvo pozicija senojoje lietuvių kalboje: statistiniai duomenys Tirdami genityvo poziciją senojoje lietuvių kalboje remiamės K. Sirvydo „Punktų sakymų“ pirmąja dalimi ir J. Bretkūno „Postilės“ pirmuoju šimtu puslapių (dėl pasirinkimo motyvų žr. Vasiliauskienė 1995: 125). Papildomai patyrinėta nederinamojo pažyminio pozicija kelete ištraukų iš J. Bretkūno Biblijos vertimo (Rutos knyga, Teisėjų knyga ir Kunigų knyga)¹ norint palyginti jo kompiliacinį (t.y. „Postilės“) tekstą su verstiniu. Išanalizuota 3742 junginių su nederinamuoju pažyminiu, einančiu daiktavardžio ar įvardžio kilmininku, dėmenų tvarka (2197 – iš PS; 866 – iš BrP ir 679 – iš BrB). Abiejuose pagrindiniuose šaltiniuose vyrauja genityvo postpozicija: PS 76,4%; BrP 52,5% (1 lentelė), prepozicijos dominavimas Biblijos ištraukose yra susijęs su santykinai dažnesniu savybinio įvardžio – o jam būdingesnė prepozicija – vartojimu pažyminio pozicijoje (2 lentelė). 1 lentelė. Genityvo pozicija senųjų raštų tekstuose Šaltinis | Bendras skaičius | Prepoziciniai (sk.; %) | Postpoziciniai (sk.; %) PS | 2197 | 518 | 23,6 | 1679 | 76,4 BrP | 866 | 411 | 47,5 | 455 | 52,5 BrB | 679 | 414 | 61 | 265 | 39 2 lentelė. Daiktavardžio ir įvardžio genityvo pozicija (be evangelijų ištraukų) Šaltinis | Daiktavardžio genityvas: Bendras sk. (sk.; %), Prepoziciniai (sk.; %), Postpoziciniai (sk.; %) | Įvardžio genityvas: Bendras sk. (sk.; %), Prepoziciniai (sk.; %), Postpoziciniai (sk.; %) PS | 1291 | 58,8 | 247 | 19,3 | 1044 | 80,7 | 906 | 41,2 | 271 | 29,9 | 635 | 70,1 BrP | 510 | 58,9 | 165 | 32,4 | 345 | 67,6 | 356 | 41,1 | 246 | 69,1 | 110 | 30,9 BrB | 333 | 49 | 115 | 34,9 | 218 | 65,5 | 346 | 51 | 299 | 86,4 | 47 | 13,6 Palyginę nederinamojo pažyminio vietą K. Sirvydo ir J. Bretkūno veikaluose, pastebime nemažą skirtumų. Labiausiai nesutampa įvardžių kilmininko 1 Bretkūnas J. Rinktiniai raštai. V., 1983. 105 pozicija: „Punktuose sakymų“ jis dažniausiai eina po pažymimojo žodžio (Po 70,1%), o „Postilėje“ ir Biblijoje atvirkščiai – dominuoja jo prepozicija (Pr: BrP 69,1%, BrB 86,4%). Be to, nors visuose šaltiniuose aiškiai vyrauja daiktavardžio genityvo postpozicija (Po: PS 80,7%, BrP 67,6%, BrB 65,5%), tačiau vartojimo dažnumas šių dviejų autorių tekstuose irgi skiriasi. Atskirai buvo patyrinėtos „Punktų sakymų“ ir „Postilės“ evangelijų ištraukos. Norėta patikrinti, ar skiriasi nederinamojo pažyminio vieta verstiniame ir originaliame ar pusiau originaliame tekste.Pasirodė, kad genityvo postpozicija šiose ištraukose daug dažnesnė negu pagrindiniuose tekstuose. J. Bretkūno „Postilės“ perikopėse net įvardžio genityvas dažniausiai eina po pažymimojo daiktavardžio (Po 77,4%). Jų statistiniai duomenys pateikiami atskiroje lentelėje ir į bendrą statistiką neįtraukti (3 lentelė). 3 lentelė. Genityvo pozicija „Punktų sakymų“ ir „Postilės“ evangelijų ištraukose Šaltinis | Daiktavardžio genityvas: Prepoziciniai (sk., %) | Postpoziciniai (sk., %) | Įvardžio genityvas: Prepoziciniai (sk., %) | Postpoziciniai (sk., %) | PS | 1 | 1,8 | 54 | 98,2 | 2 | 4,4 | 43 | 95,6 | BrP | 5 | 13,1 | 32 | 86,5 | 7 | 22,6 | 24 | 77,4 Beje, „Postilės“ evangelijų ištraukos yra verstos ne paties J. Bretkūno, o paimtos iš B. Vilento „Evangelijų ir epistolų“. Palyginus genityvo poziciją šio autoriaus verstoje Biblijoje ir bent iš dalies originalioje „Postilėje“ esminių skirtumų pastebėta nebuvo. K. Sirvydo raštuose daiktavardžio (GenN) ir įvardžio kilmininko (Gen N) pozicija tik šiek tiek nesutampa: postpoziciškai vartojama 80,7% daiktavardžių ir 70,1% įvardžių, o J. Bretkūno darbuose daiktavardinio ir įvardinio pažyminio vieta skiriasi iš esmės: GenN, kaip ir „Punktuose sakymų“, dažniau eina po pažymimojo žodžio (Po: BrP 67,6%, BrB 65,5%), o Gen N, atvirkščiai, būdinga prepozicija (Pr: BrP 69,1%; BrB 86,4%). Dėl minėtų nesutapimų daiktavardinio ir įvardinio nederinamojo pažyminio vietą pažymimojo žodžio atžvilgiu tikslinga panagrinėti atskirai, atsižvelgiant į šių sakinio dalių specifiką, aktualiąją sakinio skaidą bei galimą kitų kalbų įtaką. 3. Daiktavardžio genityvo pozicija 3.1.1. Genityvo pozicija to paties daiktavardžio atžvilgiu dažnai įvairuoja (nors postpozicija ir vyrauja). Didelę galimybę kaitalioti poziciją rodo dažniausiai vartojamas nederinamasis pažyminys Dievo: skirtumas tarp šio pažyminio prepo- 106 zicijos ir postpozicijos yra mažesnis negu rodo bendri statistiniai duomenys – „Punktuose sakymų“ GenN 38%, NGen 62%; „Postilėje“ GenN 58,3%, NGen 41,7% (plg. su 2 lentele): Diewo išmintį PS 31328– išmintį Diewo PS 11324–25; Diewo baymes PS 4012 – baymes Diewo PS 2128–9; Diewo malone BrP 1001 – malone Diewo BrP 912; Diewo akim BrP 9116–17 – akim Diewo BrP 7223. O junginyje Diewo žodis vyrauja genityvo prepozicija (PS 21: 8; BrP 18: 6). 3.1.2. Daiktavardžio kilmininko pozicija gali įvairuoti tuose pačiuose junginiuose be ryškesnio reikšmės skirtumo: Schwentas Euangelista Lukoschus Schestame pagul. rascha/ jog thū cžiesu kaip J a n o m o k i n t i n e i ateia/ tadda Kristus buwa begidas daug negalinčziu szmoniu BrP 3410–14. Tadda Kristus roda m o k i n t i n e m s J a n o sawa darbus/ kaip kada tartu... BrP 34223–24. Labai mums priwalu ira szinnoti pilna raschta ape K r i s t a u s u s z g i m i m m a/ nesa kas to neszina/ tas u s z g i m i m m a K r i s t a u s nieku nuleidž... BrP 5318–20. Schiteipo nu mes D i e w o s t a l o p eidami tikekem/ jog Dūna ir Wina perszengnota imdami drauge gaunam ir imam paties musu Jesaus Kristaus kuna ir kraughi... BrP 6620–23. Todelei schita buda niekadai ne turrim apleisti/ Bet s t a l o p D i e w o eiti/ teip mes teip musu waikai...BrP 6419–20. Turrim teipaieg dabotissi/ isch kieno isakimo Angelas piemenims K r i s t a u s u s z g i m i m a apsake BrP 8212–14. Schcze szinnok mielas Krikschczonie/ Angela piemenims u s z g i m i m a K r i s t a u s apreischkusi... BrP 8212–14. T i e s a ž m o n i u turi wietu kurioy darosi PS 45–6. T i e s o n ž m o n i u susirinka tiesadari ey/ kurie ira unt to pastatiti PS 422–24. Vnt ž m o n i u t i e s o s/ dažnai reykia turet rayšitoiu ir swiedku PS 59–11. Šitoks žodžių tvarkos įvairavimas frazėje rodo, kad genityvo vieta daiktavardžio atžvilgiu nėra apibrėžta; pozicijos kaitaliojimas, matyt, buvo tam tikra retorinės kalbos (pamokslų) raiškos priemonė, padedanti pabrėžti norimus teksto žodžius ar jų grupes. Ši raiškos priemonė kai kuriais atvejais galėjo būti perimta iš kitų kalbų. 3.1.3. Paimkime „Punktuose sakymų“ dažnokai pasitaikantį daiktavardžio junginį karaliste dunga us/dungaus karaliste ir pasižiūrėkime, kaip jis vartojamas skirtinguose sakiniuose: (1) K a r a l i s t e d u n g a u s/ aba szwentieji/ kurie dunguy su Die w u iau karalauia PS 32017–20. (2) Miegas ira mustimas szwentu ir vmžinu dayktu ape Diewu/ ape Christu/ ape k a r a l i s t y d u n g a u s ir ape kitus PS 28423–27. (3) O tokieys turi but ir wisi krikščionis/ kurie willasi apturet k a r a l i s t y d u n g a u s PS 29913–16. (4) ... del to nupelno žmogus teysus ažu iuos k a r a l i s t i d u n g a u s/ kuri praminta ira algu/ karunu teysibes/ grasū ažu darbu PS 32722–27. (5) Todrin ir k a r a l i s t y d u n g a u s siula iam kayp grasī/ iey...PS 32514–16. (6) Noreio Diewas žmoguy duot k a r a l i s t y d u n g a u s kayp algu/ ape... PS 32528–30. 107 (7) ... pakolay darbimete dirbkime/ nes savo metu pjausime/ tai ira penesimes k a r a l i s t e y d u n g a u s nupeńays gieru darbu PS 28420–22. (8) Graśis užsimano k a r a l i s t e d u n g a u s aba vmžinas giwenimas su Diewu... PS 3239–11. (9) Iog turi patogiby vnt vmžinos laymibes d u n g a u s k a r a l i s t e y/ kuri vžguli swiesiami regeimi weydo Diewo PS 906–10. (10) Po kayrey ožiey/ a po deśiney awis stowes dienoy paskutiney. Nes ožiey paskundon/ a awis d u n g a u s k a r a l i s t e n eys PS 2419–13. (11) ... nes prisiartino iusump ne pragaras/ kuri buwot nupelnly/ bet d u n g a u s k a r a l i s t e PS 13024–1312. Pirmaisiais dviem sakiniais (1), (2) pradedamos naujos teksto pastraipos, tokiais atvejais postpozicija labai dažna (plačiau žr. 3.4.1 ), be to, (2) sakinyje nederinamąjį pažyminį turi tik viena iš vienarūšių sakinio dalių; (3) sakinyje genityvas eina paskutinėje, neemfatinėje frazės pozicijoje; (4) sakinyje postpozicinio kilmininko pažymimasis daiktavardis eina šalutinio pažyminio sakinio atliepiamuoju žodžiu (žr. 3.3.2 ), bet galimas ir priešingas atvejis (9); (3) ir (4) sakiniuose stipriau pabrėžiamas pažymimasis daiktavardis; postpozicinis genityvas, matyt, nepabrėžiamas ir (5), (6), (7) sakiniuose: (5) sakinyje dalelytė ir labiau paryškina pažymimąjį daiktavardį, (6) pavyzdyje genityvo poziciją galėjo sąlygoti viso sakinio inversija; sakiniuose, turinčiuose sudurtinį tarinį, postpozicinis genityvas dažniausiai eina vardinės dalies (8) arba veiksnio nederinamuoju pažyminiu (pavyzdžių su aptariamu junginiu nebuvo rasta): O iog s u n u s D i e w o ira žodis ir iszminstis Tewo PS 2221–23. (10), (11) sakiniuose genityvas vartojamas prepoziciškai, jis eina vienos iš vienarūšių sakinio dalių, sujungtų priešin maisiais jungtukais a, bet, pažyminiu. Lenkiškame tekste šių kilmininkų atitikmenys yra postpoziciniai: Bo kozłowie do piekła/ a owce do k r o l e s t w a n i e b i e s k i e g o poyda PS 24112–14: ... abowiem się przybliża do was nie piekło/ ktoreście byli zasłużyli/ a k r o l e s t w o n i e b i e s k i e PS 13025–1312. 3.2. Kai kuriais atvejais genityvo pozicijos kaitaliojimas gali būti motyvuotas: prepozicija – neutrali, nežymėta, o postpozicija – inversinė. Prepoziciškai vartojamas daiktavardžio genityvas dažniausiai yra nepabrėžiamas: Wisokias D i e w o ž o d i s ira vgnningas/ aba kayp vgnies skida wisiemus turintiemus wilti iumpi PS 3563–7. Labay pridereio idant tasay butu ž m o n i u m o k i t o i a s/ a ne kas kitas...PS 641–2. Ne noreio Christaus aprinkt iš puykos aba s i r d i e s a u k s z t i b e s PS 7416–18. O toki iszminstis ira žmogay s w i e t o s e k i e t o i u y smertis ir prapultis vmžina PS 3827–10. Vnt ž m o n i u t i e s o s dažnai reykia turet raysiotoiu ir swiedku PS 59–11. Tātai kaip ischtiria Janas kosnodieia/ apbara karaliu/ bilodams/ Ne gerai darai iog b r o l i o m o t e r i sawip laikai BrP 294–7. Schestame pagul: rascha/ iog thū cziesu kaip J a n o m o k i n t i n e i Kristauspi ateija/ tadda Kristus buwa begidas daug negalinčių 108 szmonių BrP 3411–13. Tėyp sakau ir ant s m e r t i e s p a t a l o atmin[kem] Kristu usz mus gimusi/ idant... BrP 8422–23. Bet schita strowa tiktai pen s z m o g a u s pi l w a i r k u n a BrP 654–5. Kaip jau minėta, daiktavardžio genityvo postpozicija vyrauja visuose tyrinėjamuose senųjų raštų tekstuose (PS 80,7%; BrP 67,6%; BrB 65,5%). Postpozicinis genityvas gali būti stipriau pabrėžiamas: ...vnt tos teypagi paseio Diewas treiokiu sėklu dowanu prigimtuiu/ d o w a n u m i l i s t o s ir d o w a n u g a r b o s PS 29226–2932. Tąsgi mustidamas saw ape i s z m i n t i D i e w o ir ž m o n i u/praszuko...PS 11323–26. Kaypgi numanot toli baysesnes nupełno kunčias/ kuris s u n u D i e w o paminditu/ ir k r a u i u t e s t a m e n t o/ per kuri buvo paszwistas/ ažu pateptu saw izmanitu...PS 15618–24. Nes iu dusias tasgi/ kurios pirmay kuny giweno/ kunuosna sawo per g a l i b y D i e w o sugružintas buvo PS 882–6. Tai Danielis pranaszas aprašie t o l i g i b y mažo a k m e n e l o/ kuris stulpu aba stiebu iż tuhu rudų nulietu... PS 13226–30. Ant trečio turrim...tirtissi...kam mums pawarguliam Vszgimimas Jesaus Kristaus s u n a u s D i e w o ir M a r i o s dera BrP 531–4. Ponas Jesus Kristus /.../ mus ne isch maszu/ bet didei didžiu wargu noreia ischgelbeti/ ne isch w a r g u k u n o tiktai/ bet kuno ir dusches...BrP 7213–16. Daug Szidu/ d i e n a S e k m i n i u klausa Szódžio Diewo/ Schwentam Petrui sakant kosani ir eit iemus tas szodis per schirdi BrP 954–6. Ghis ira Diewo paskirtas/ idant butu s u d ž i a g i w u ir m i r u s i u BrP 2013–14. ...tas ira uszgimmes kursai g a l w a s z a l c z i o tur sutrinti... BrP804. Bet anus praplatin tatai esti kalba ka anis nūg to Bernelio/isch b u r n o s A n g e l o buwa girdeie BrP 9626–972. Rašytinės kalbos sakinyje nelengva nustatyti, kuris vardažodinės frazės komponentas stipriau pabrėžiamas, tačiau dažnai iš konteksto paaiškėja, kad vieną ar kitą komponentą privalome ištarti stipriau dėl kontrastinio kirčio. Motyvuotai genityvo pozicija kaitaliojama šiame sakinyje: Vnt galo pakrutina ir inartina marias menuo/ kuris kad auga/ ir w u n d u o M A R I U kiečasi ir kayp butu auga/ kad mažin eyt ir gayszta/ ir m a r i u w u n d u o nupuola žiemiaus PS 2741–8. Pirmą kartą pasakytas, daiktavardžio genityvas labiau pabrėžiamas, nes perteikia naują informaciją; pakartotas tame pačiame sakinyje antrąsyk jau nėra tokia svarbi informacija. 3.3. Kai kuriais atvejais kilmininkas nukeliamas po pažymimojo žodžio siekiant labiau pabrėžti kitus sakinio žodžius ar žodžių grupes. Tyrinėjant derinamojo pažyminio vietą šnekamojoje kalboje buvo pastebėta, kad frazės pabaigoje labai dažni nuolatiniai pažyminiai, kurie paprastai neperteikia naujos informacijos ir vartojami frazės intonacinei struktūrai užbaigti (Girdenienė 1981:161–162; Kniūkšta 1979:73–74). 3.3.1. Postpozicinis genityvas (panašiai kaip ir būdvardinis pažyminys) dažniausiai nepabrėžiamas, kai eina frazės pačioje pabaigoje, kuri, žinant pamokslų paskirtį, paprastai esti mažiau informatyvi. Šiuo atveju labiau pabrėžiamas 109 priešpaskutinėje frazės pozicijoje esantis pažymimasis daiktavardis: Kad žinotumey tieg d o w a n u D i e w o/ ir kas ira/ kuris taw kalba/ duok man giert PS 5813–17. Treti darbav Diewo ira garbos aba k a r a l i s t e s d u r- g a u s PS 17920–22. Pateysey bilau iemus/ iey nopsigrišite ir stositės kayp mažin- teley ne ieysite k a r a l i s t e n d u n g a u s PS 29916–17. Bet Dūnaie ira k u- n a s K r i s t a u s/ ir Wine issilaike k r a u i a s K r i s t a u s BrP 668–10. Nauda uszgimimo Kristaus ira schita/ jog ghis szmogumi gimmens/ mus ischgelbeia nūg p r a k e i k i m o S o k a n o BrP 741–3. Schoie pirmoie Aileie Angelai koszna szmogu/moka/ idant ne wienas neuszmirschtu schos m a l o n e s D i e- w o/ alba ana nieku nenuleistu BrP 9016–18. Tas Kristus esti a w i n e l i s D i e- w o/ neschans wiso swieto griekus BrP 4523–24. Paskutinės frazės pozicijos neinformatyvumas dar aiškiau matyti, kai joje eina abstrakčios reikšmės kalbos dalis – įvardžio genityvas (žr. 4.3.4.). Kai kuriais atvejais postpozicinis genityvas eina frazės gale kaip tam tikras pridūrimas; šioje pozicijoje labai dažni terminologizuotų junginių genityvai. 3.3.2. Postpozicinio kilmininko pažymimasis daiktavardis paprastai pabrėžiamas ir tada, kai jis eina šalutinio pažyminio sakinio atraminiu žodžiu. Atraminis žodis yra iškilus, ryškus sakinio komponentas. Postpozicija dar labiau paryškina tą jo iškilumą: Iž tu ir iż kitu tumšibiu niekas negateio patogiaus mum iżgetbet/ kayp mokitoias iż dangaus atais S u n u s D i e w o/ kuris ira pati tikra tiesa ir pati išmintis PS 6315–22. Vntras niekas ira žmogump iż szalies m i l i s t o s D i e- w o/ be kurios nieku ira PS 11922–25. Ir kiti szmones ne nuleidžia nieku s z o- d ž i u s D i e w o kurie iemus per piemienis sakami buwa BrP 1013–4. Winícia namay Israelo aba g i m i n e ž i d u/ ape kuriu Diewas ipačiu tureio apiwayz- du... PS 3203–6. Atskir tas nuo jungiamojo žodžio kuris, pažymimasis daiktavardis turi būti stipriau ištariamas, kad išryškėtų jo ryšys su šalutiniu sakiniu. Ir kitais panašiais atvejais labiau akcentuojamas tas daiktavardinio junginio žodis, su kuriuo siejamas šalutinis dėmuo: Kaypgi numanot toli bayesnes nupėnto kunčias/ kuris sunu Diewo pamindi- tu/ ir k r a u i u t e s t a m e n t o/ per kuri buvo paszwistas/ ažu pateptu saw išmanitu... PS 15618–24. ...tay ira apgriž Diewop paganus/ D i e w o ž ó d ž i u/ kuriuo širdis daužis ir trupins... PS 35624–27. 3.4. Visos giminiškos kaimynų kalbos genityvą dažniausiai vartoja postpoziciškai, taigi jos lietuvių kalbos kilmininko postpoziciją galėjo skatinti stipriau negu būdvardinio pažyminio – būdvardis tose kalbose dažniau eina prieš daiktavardį, jo pozicija gali įvairuoti. Gerai žinome, kad K. Sirvydas ir J. Bretkūnas, rašydami savo pamokslus, plačiai rėmėsi bažnytiniais veikalais, parašytais kitomis kalbomis. Daugelio sakralizuotų bažnytinių frazių su genityvu dėmenų tvarka tiesiogiai ar per kitas kalbas galėjo būti pasiskolinta iš pirminių šaltinių: motina Diewo (lot. Mater Dei); sakramentas gaylistos (lot. Sacramentum misericordiae); kara- 110 liste dунгаus (lot. regnum coeli); griežimas dантu (lot. stridor dentium) ir pan. 3.4.1. Greičiausiai dėl svetimų kalbų įtakos genityvas postpoziciškai vartojamas antraštiniuose, pirmuosiuose atskirų skyrių sakiniuose, kurie trumpai nusako tolesnių komentarų esmę, arba tais atvejais, kai kokia nors mintis dėstoma papunkčiui: Kaip priderus buwo a t a i m a s s u n a u s D i e w o swietan iż szalies żmoniu PS 63₂–₄. Apie p r i e ż a s t i s m o t e r i s t e s PS 228₂₈. G r u d a s g a r s t i c i o s ira žinklu bażniczios PS 298₂–₃. A ż u f a y k i m a s g i m i n e s i r f a m i l i o s a b a n a m u PS 231₃–₄. Iż prieżasciu dėl kuriu karalus žiames kariauia/ tos rundasi ir Diewiep... 2. T u r t e s D i e w o pasawinimas... 3. P a ż i e y d i m a s M a i e s t o t o... 4. P e r t r a u k i m a s s u n d a r o s... 5. T a r n u D i e w o iżgiedinimas PS 12₆–₁₃₂. Koksai ira buwes u s z g i m i m a s K r i s t a u s BrP 59₁₇–₁₈. Ape Čžista Vs z g i m i m a K r i s t a u s BrP 54₉. Ape G i m i n e K r i s t a u s BrP 56₉. P i r m a d a l i s Kosanies Ape k l a u s i m a J a n o. Antra dalis. Ape a t s a k i m a K r i s t a u s. Trečia dalis. Ape l i u d i m a K r i s t a u s Jano delei BrP 30₄–₇. 3.4.2. Lietuviškame ir lenkiškame „Punktų sakymų“ tekste nesutampa daugiau kaip ketvirtadalio prepozicinių kilmininko pažyminių pozicija. Genityvo postpozicija čia būdingesnė lenkiškai teksto daliai (žr. 4 lentelę): 22,7% lietuviškos dalies prepozicinių pažyminių (GenN) vieta lenkiškame vertime pasikeičia (NGen): Diewo dowanu – darow Boskich 89₂₃–₂₄; Diewo baymy – boiążnią Bożą 135₃; fortunos atmaynay – odmiane fortuny 184₁₃; welino ira kariewwiu – żolnierczem czartowskim 193₂₃; Diewo milistu – łaską Bożą 300₄; Diewo tarnay – słudzy Boży 308₁₄; ape bażniczios priespaudas – o vćiskach Kościóła 225₂₁–₂₂; Diewo tiesoy – sądzie Bożym 6₄; žmogaus buyti – byt człowieczy 80₂₉–₃₀; Christaus smerti – śmierci Chrystusowey 74₈–₉; Diewo teysibe – sprawiedliwość Boska 161₁₁; Diewo žodis – słowo Boże 307₁₁–₁₂; 304₁₁–₁₂; 305₃; 139₂–₃; Diewo sunus – syn Boży 139₈–₉; vnt žmoniu tiesos – na sądzie ludzkim 5₉; Szwyntieji Diewo – swęći Boży 18₈; ape Christaus smerti – o śmierci Chrystusowey 74₈–₉; Christaus Trybunalas – Trybunał Chrystusow 25₇–₈. 4 lentelė. Genityvo pozicija lietuviškame ir lenkiškame „Punktų sakymų“ tekste Genityvo pozicija sutampa | Genityvo pozicija skiriasi Pr–Pr | Po–Po | Pr–Po | Po–Pr sk. | % | sk. | % | sk. | % | sk. | % GenN | 181 | 73,3 | 1044 | 100 | 66 | 26,7 | – | – GenNₚ | 224 | 82,7 | 629 | 99,1 | 47 | 17,3 | 6 | 0,9 111 5 lentelė. Genityvo pozicija J. Bretkūno „Postilės“ evangelijų ištraukose ir M. Liuterio Biblijoje Genityvo pozicija sutampa | Pr–Pr: sk. 5, 83,3%; Po–Po: sk. 26, 76,5% | Genityvo pozicija skiriasi | Pr–Po: sk. 1, 16,7%; Po–Pr: sk. 8, 23% Genₙ | 5 | 83,3 | 26 | 76,5 | 1 | 16,7 | 8 | 23 GenₚN | 11 | 100 | – | – | – | – | 19 | 100 Lietuvių kalbos nederinamąjį pažyminį lenkiškame tekste labai dažnai atitinka derinamasis. Abiejuose tekstuose dažniausiai nesutampa daiktavardžio kilmininko Diewo pozicija (atitikmenys lenkų kalboje – būdvardžiai) – 69% visų nesutapimų: Diewo milista – łaska Boże (8 kartus); Diewo žodis – słowo Boże (6 kartus); Diewo sunus – syn Boży (5 kartus) ir t.t. Taigi dažniausiai „Punktuose sakymų“ vartojamo nederinamojo pažyminio pozicija lietuviškoje ir lenkiškoje teksto dalyse skiriasi labiausiai. Postpozicinio genityvo vieta abiejose teksto dalyse visur sutampa, t.y. jei lietuviškame jis vartojamas postpoziciškai, tai lenkiškame tekste jo atitikmuo taip pat niekada neina prieš pažymimąjį daiktavardį. Lenkų kalbos įtaką padarytų aiškesnę tik originalių lenkiškų tekstų palyginimas su jų vertimais į lietuvių kalbą. 3.4.3. Palyginę šio pažyminio poziciją J. Bretkūno „Postilės“ evangelijų ištraukose ir M. Liuterio Biblijoje, matome, kad vokiško teksto prepozicinis pažyminys lietuviškame tekste gali eiti po daiktavardžio – 23,5% (5 lentelė), pvz.: des menschen Son (Luko ev. 21 skyr.) – Sunu szmogaus BrP 15₂; inn der Könige heuser (Mato ev. 11 skyr.) – Namuosu karaliu BrP 28₁₂; des Herrn Engel (Luko ev. 2 skyr.) – Angelas Wieschpaties BrP 50₈; inn das Jüdische land (Luko ev. 2 skyr.) – ing szeme Szidu BrP 58₁₀; die menge der himelischen Heerscharen (Luko ev. 2 skyr.) – daug ybe pulku dangaus BrP 51₂–₃. Tad postpozicinę genityvo vartoseną čia galėjo skatinti lotynų kalba. 3.4.4. Ankščiau jau minėtas pabrėžiamojo (emfatinio) genityvo vartojimas po pažymimojo žodžio kai kur taip pat galėjo būti perimtas iš lotynų ar lenkų kalbų kartu su pasiskolintu retorinės kalbos sakinio modeliu. Tačiau neturėtume manyti, kad aiškiau nemotyvuota genityvo postpozicija visuomet yra atsiradusi tik dėl svetimų kalbų poveikio – įvairavimas senojoje lietuvių kalboje, matyt, buvo galimas dėl laisvesnės šio pažyminio pozicijos daiktavardžio atžvilgiu. Griežtos normos nebuvimas leido kaitalioti genityvo vietą, siekiant labiau paryškinti, pabrėžti vieną ar kitą vardažodinės frazės komponentą. Dėl pozicijos 112 neapibrėžtumo senųjų raštų autoriams buvo lengviau perkelti lotynų ar lenkų kalbos žodžių tvarkos modelius į lietuvių kalbą. 4. Įvardžio genityvo pozicija 4.1. Įvardžio genityvo pozicija K. Sirvydo ir J. Bretkūno veikaluose labai skiriasi: „Punktuose sakymų“ vyrauja jo postpozicija (70,1%), o „Postilėje“ ir Biblijoje ji daug retesnė – BrP 30,9%; BrB 13,6% (žr. 2 lentelę). Įvardžio savybinio kilmininko vartojimu ( dėl termino žr. Žulys 1969: 167–177; Rosinas 1988: 23–24) lietuvių kalba skiriasi nuo kaimynų kalbų – latvių, lenkų, vokiečių, rusų kalbose šis įvardis dažniausiai yra derinamas su daiktavardžiu (išskyrus 3 asmens įvardį latvių ir slavų kalbose, pvz.:его книга, ее книга, их книга; vina gramata, vinas gramata, vinu gramata). 4.2. J. Bretkūnas įvardžių mano, tavo, savo galūnėje rašo -a; -o pasitaiko labai retai, pvz.: mano atėjimo82₁₂; sawo sunaus42₇; sawo tarno59₁₄. Formos su -a savo užrašymu (grafiškai) sutampa su įvardžių manas, tavas, savas vyriškosios giminės vienaskaitos kilmininku ir galininku ir moteriškosios giminės vienaskaitos vardininku, galininku ir įnagininku, todėl gali pasirodyti, kad jos su daiktavardžiu derinamos linksniu: sawa sunu88₂₀; tawa szodi102₇; dusche mana91₆; sawa Tiewo7₁₃; tawa akim66₁₄; tawa dusche68₂₂. Tačiau tai tėra tik rašybos sutapimas, nes eidami su kitais daiktavardžių linksniais šie įvardžiai savo formos nekeičia: tawa prisakimus93₃; sawa Gromatoie64₃; sawa giwenime9₄; sawa Ponui86₇; mana szodžius4₃; tawa pergaleghimas75₁₈. Vadinasi, juos visiškai pagrįstai galime laikyti savybiniais kilmininkais, turinčiais išlaikytą seną ilgąjį a. 4.3.1. Įvardžio genityvo (Gen_N) prepozicija paprastai yra neutrali: Per sawa paszinima/ m a n a p T a r n a s/ daug teisu padaris BrP 11₇–₈. Anis regedami kiek gero Ponas Diewas Swietui dara/ dúdamas iam s a w a s u n u... BrP 90₁₁–₁₂. ... ghis nessibaida ir pacziam Karaliu ape i o newieschliba g i w e n i m a sakiti/ ir ana abbarti BrP 37₅–₆. ... kaip jau schisze ne tiktai dùna bet dùnoie alba su dùna ta/ mana drauge ira kunas/ kursai i u s u g r i e k u delei nepoilgam bus Szídu ischmucźitas ir uszmuchtas BrP 65₁₂–₁₅. Tassai sakau ponas Wissagalins/ gal padariti kaip i o k u n a s i r k r a u i a s dùnaie ir wine issilaika mumus neregimu budu BrP 66₁₇–₁₉. Idant ir mes ieika isch Diewo szodžio ischgirstam/ ka m u s u p r o t a s ne ischmana/ neioktumbimes to/ alba ta nepeiktumbim... BrP 101₂₆–102₂. Schitai t a w a k a r a l i u s ateit taw ubagas/ jodamas ant aslicźios ir ant assilacźio darbams pripratúsios aslicźios BrP 9₁₀–₁₂. Niekas negal iszakat kaip sunku tie daro gayliu ažu s a w o n u o d e m e s PS 161₂₇–₃₀. ... ir sunki butu buwus abida/ kad butu pasilietis i o m o t e r e s ... PS 374₆–₈. Atsakit turi/ m a n o w a r d a s ira ne but/ wadina mani ne esmi PS 79₂₉–80₂. A kad raszty sakos turis akis/ ausis/ runkas ir kitus sunarius žmogus; tay kalba del m u s u i s z m a n i m o PS 96₁₈–₂₂. Tas paraliźius ira t a w o k a- 113 rieywis/kuris prieš manotarnu kariauia... PS 2593–6. Džiaugkites iog iusu warday ira dunguy parašiti PS 15213–15. 4.3.2. Tais atvejais, kai įvardžio kilmininkas vartojamas postpoziciškai, labiau pabrėžiamas ne pats įvardis, o daiktavardis: Nes Tewas io ira Wieszpats wisokiu turtu/ ir liep̌ia... PS 37823–25. Weyzdekite tiek idant širdis iusu ne apsunktu apsiriimu ir girti̇by PS 30415–17. Dowanay dirbau tiek/ be priežasties/ ir tuščiey stipriby ir šilas mano įgaysinau/ nuterioiau/ ižtusia u PS 34325–29. Pamirodik tiek weydu tawo. Nes weydas tawo gražus PS 17531–176₂. Neschkite desimtina wissa Spikeriesna mana/ idant Namousu mana butu strowos BrP 135–7. Teipo nekentem io/ iog weida musu paslepem nūg iog/ ir usz nieko laikem ghi BrP 19. Bet karaliste io prassitenka netiktai ant szmoniu bet ir ant Welino/ peklos/ Smerties BrP 1022–23. Ir wel karaliste io netur sugaischti/ prapult/ ischnikti/ bet amszinai issilaikiti BrP 1023–25. Insigeidz akimis sawa ta brangu Ponaiti Kristu ischwisti kaip Schwentas Simeonas pradžuga Kristu ischwidens BrP 961–3. ... idant ir tu ta szodi Diewo girdeta neuszmirschtumbei/ nieku nepuleistumbei/ bet atmintumbei ir schirdije tawa užturetumbei BrP 961–3. 4.3.3. Postpozicinio įvardžio kilmininko pažymimasis daiktavardis ryškiai pabrėžiamas tada, kai eina šalutinio pažyminio sakinio atraminiu žodžiu: ... ir teysingu ieme atpildimu ažu juos nuog sunaus sawo/ kuris ažu mus kinteio ir numire PS 6112–16. Bet ir čia nera paliginimo su Wieszpatim musu/ kuris vnt kariones sawo budu neperpamonu pergaleio wisus neprietelus musu PS 18513–18. ... per iszeymu tadu io išsimano darbas io/ kuri daro vnt kurios wietos/ aba ir be wietos... PS 3515–8. 4.3.4. Eidamas frazės gale savybinis kilmininkas dažniausiai reikšmingos informacijos nep erteikia, tik padeda išbaigti sakinio intonacinį modelį, pastūmėdamas daiktavardį į stipresnę priešpaskutinę poziciją (Kniūkšta 1979: 73–74): Nes Diewas iew tuo metu degint ne liepe/ todrin ažumirsza prigimimo sawo/ idant klausitu Diewo sutwertoio sawo PS 26424–29. Šitai tiek neteisibese prasidėlaw/ ir griekuose pradeio mani motina mano PS 22914–16. Nuog tu sutwerimu mokikimes klausit Diewo pagat prigimimo musu/ tay ira išpildidami desimt prisakimu io/ kuris ira pagal naturos musu.../ kuriu turime irasitu iszmonioy sawo PS 26520–29. Ir del tos priežasties regisi iog ne reykie sumdit Diewuy musu vnt darbo/ idant nupelnytume grasi/ tay ira tewiksztisti/ kadung Diews ira Tewas musu PS 3245–12. Bet schitie daiktai ira penukschlas duschiu musu BrP 6526–66₁. Newalgams ira kunas Kristaus delei ischalkimo pilwo szmogaus/ Bet delei ischalkusios ir trokstanczos malones Diewo/ duscheles musu BrP 661–3. Šitoks postpozicinio įvardžio kilmininko vartojimas būdingesnis „Punktams sakymų“. 4.3.5. Konteksto poveikis arba žodžio funkcijos sakinyje pasikeitimas gali 114 pakeisti minėtą skirtumą tarp Gen N ir NGenₚ. Pagal žmogistes pridera Christuy sudas iš io szalies ir žmoniu/ kuriuos sudis. Iš szalies io/ iog wisokia wiresnibe prisieyt iam/ todryn iog ... PS 22₃₀–₂₃₂. Idant the wissi sawa waikus/ sawa szekellus/ sawa szeimi-na/ sawa padonus/ ir klausitojus Kristauspi siustu/ idant... BrP 32₂₂–₂₄. Pirmajame pavyzdyje pabrėžiamas postpoziciškai vartojamas įvardis io turi kontrastinį kirtį, o antrajame prieš išvardijamus daiktavardžius keletą kartų pa-kartotas sawo padeda juos pabrėžti (panašiai kaip dalelytė ir). 4.4.1. Atskirų įvardžių vartojimo polinkiai gali šiek tiek skirtis nuo bendro statistinio vidurkio, tačiau tekste vyraujanti pozicija visuomet išlaikoma (žr. 6 ir 7 lentelės). J. Bretkūno „Postilėje“ dažniau pasitaiko įvardžio musu postpozicija (Po 43,5%). Šis įvardis vartojamas postpoziciškai nuolat besikartojančiuose junginiuose su priedėliu: Ponas musu Jesus Kristus BrP 5₄–₅; Ischgelbetoias musu Kristus BrP 59₁₅–₁₆; Ischganitoio musu Jesaus Kristaus BrP 69₁₃–₁₆. Šiais atvejais akivaizdi kanonizuotos lotyniškos konstrukcijos įtaka, pastebima ir atitinkamose lenkų kalbos frazėse. Priedėlį minėtuose junginiuose galime pabrėžti dviem būdais: po prepozicinio priedėlio vartodami įvardį musu arba pasakydami patį priedėlį po daiktavardžio (antruoju atveju žodžių tvarka lietuviška): Tiesa Ponas musu Jesus Kristus pirma karta ant szemes labai kudu budu/ ligei kitam pawargusiam žmogui/ passirode... BrP 19₅–₇. Tatai tei-paiegei gerai atminkime/ idant szinotumbim kur Ischgelbetoias musu Kristus uszgime BrP 59₁₅–₁₆ ... dabokimes kur/ alba kokeme Mieste Kristus musu Ischgelbetoias uszgimme BrP 58₅–₆. Postpozicinis priedėlis pabrėžiamas labiau, jei po jo dar eina įvardžio genityvas: Schitai szinnodami ape tha atajima Kristaus Wieschpaties mus u/ didžiu noru pareitis mumus laukti Sudnos dienos BrP 20₁–₃. Ši konstrukcija yra pažodžiui išversta iš lotynų kalbos, plg.: ...de adventu Christi Domini nostri... 6 lentelė. Įvardžių genityvo pozicija J. Bretkūno „Postilėje“ Įvardžio genityvas | Prepoziciniai | Postpoziciniai | sk. | % | sk. | % | io (ios, iu) | 46 | 78 | 13 | 22 | iusu | 4 | 80 | 1 | 20 | mana (-o) | 24 | 85,7 | 4 | 14,3 | musu | 39 | 56,5 | 30 | 43,5 | sawa (-o) | 110 | 67,5 | 53 | 32,5 | tawa (-o) | 23 | 71,6 | 9 | 28,1 115 7 lentelė. Įvardžių genityvo pozicija K. Sirvydo „Punktuose sakymų“ Įvardžio genityvas | Prepoziciniai | Postpoziciniai | sk. | % | sk. | % | io (ios, iu) | 118 | 39,9 | 178 | 60,1 | iusu | 1 | 11,1 | 8 | 88,9 | mana | 3 | 4,4 | 65 | 95,6 | musu | 11 | 13,1 | 73 | 86,9 | sawa | 134 | 33,9 | 261 | 66,1 | tawa | 1 | 2,3 | 42 | 97,7 Rečiausiai J. Bretkūno pamoksluose postpoziciškai vartojami įvardžiai mano (Po 14,3%) ir iusu (Po 20%), bet tekste jų yra per mažai, kad būtų galima padaryti statistiškai pagrįstas išvadas. Beveik vien tik postpozicija būdinga „Punktuose sakymų“ vartojamiems genityvams mano (Po 95,6%) ir tawo (Po 97,7%), tačiau dažniausiai šiame K. Sirvydo veikale vartojamų įvardžių io (ios, iu) ir sawo pozicija labiau įvairuoja (Po 60,1% ir 66,1%). Atskirų įvardžių pozicija abiejuose pamokslų rinkiniuose paprastai nesutampa – K. Sirvydas beveik visada postpoziciškai vartoja įvardį mano (Po 95,6%), o „Postilėje“ šis įvardis postpoziciškai vartojamas rečiausiai (Po 14,3%); panašiai skiriasi ir įvardžio tawo vartojimas (Po: PS 97,7%; BrP 28,1%); gal tik įvardį io (ios, iu) linkstama vartoti prepoziciškai dažniau už kitus abiejuose šaltiniuose (Pr: PS 39,9%; BrP 78%). Beje, pirmojo ir antrojo asmens posesyviniai įvardžiai lotynų kalboje beveik visada (išskyrus emfazes atvejus) postpoziciniai, o trečiojo asmens (pvz., eius) vartojami ir prepoziciškai. Šiuo atžvilgiu J. Bretkūno „Postilė“ ryškiai skiriasi nuo lotynų kalbos. Lyginimas su B. Vilento perikopėmis, kurioms lotyniško teksto įtaka akivaizdi, tai patvirtina. 4.4.2. Jau buvo minėta anksčiau, kad verstiniame tekste – evangelijų ištraukose – įvardžio genityvas vartojamas postpoziciškai daug dažniau negu pačiuose pamoksluose (Po: PS 95,6%; BrP 77,4%). Šis skirtumas ypač ryškus „Postilėje“: pagrindiniame tekste vyrauja įvardžio kilmininko prepozicija (Pr 69,1%), o perikopėse, paimtose iš B. Vilento „Evangelijų ir epistolų,“ – postpozicija (Po 77,4%). J. Bretkūno verstos M. Liuterio Biblijos ištraukose įvardžio genityvas prepoziciškai vartojamas dažniau negu kompiliacinėje „Postilėje“ (Pr: BrP 69,1%; BrB 86,4%) – vokiečių kalboje savybinis įvardis eina prieš daiktavardį. Tad visus perikopių postpozicinius genityvus M. Liuterio Biblijoje atitinka prepoziciniai (100%; žr. 5 lentelę): dein König (Mato ev. 21 skyr.) – karalius tawa2; ire kleider (Mato ev. 21 skyr.) – rubus sawa2; ewer heubter (Luko ev. 21 116 skyr.) – galwas jusu 15₄; maine wort (Luko ev. 21 skyr.) – žodžei mana 15₁₄; meinen Engel (Mato ev. 11 skyr.) – Angela mana 28₁₇; inn seine stad (Luko ev. 2 skyr.) – miestana sawa 48₂₀; inn irem hertzen (Luko ev. 2 skyr.) – schirdije sawa 48₂₀; mein leib (Laiškas korintiečiams, 11 skyr.) – kunas mana 62₉; seine mutter (Luko ev. 2 skyr.) – motina io 102₁₇; ire kinder (Luko ev. 2 skyr.) – vaikus sawa 103₁₇; seines vaters (Luko ev. 2 skyr.) – Tiewo sawa 104₁₀. Kaip matome, vokiškas šaltinis negalėjo skatinti postpozicinės įvardžio genityvo vartosenos evangelijų ištraukose, greičiau priešingai. Matyt, savybinių įvardžių postpoziciją skatino lotyniškų pirminių tekstų ir apskritai lotynų kalbos tradicijos įtaka. 4.4.3. Palyginę genityvo poziciją lietuviškoje ir lenkiškoje K. Sirvydo pamokslų dalyse, matome, kad nesutapimai yra kryptingi (panašūs į daiktavardžio genityvo): 17,3% lietuviško teksto prepozicinių kilmininkų lenkiškame vertime keičia savo vietą daiktavardžio atžvilgiu (4 lentelė): sawo vmžio 135₃₁–136₁ – wieku swego; sawo pagiwenimo 116₄–₅ – żywota swego; sawo essiby 173₃ – istotę swoie; sawo nuodemes 161₂₁–₂₂ – grzechy swe; io dowanu 171₁₅ – daru iego; io giereby 37₂₀ – dobroć iego; io drauginikay 213₉ – towarzysze iego; io pedus 68₆ – trapow iego; musu karalistey 55₂₂–₂₃ – w państwie naszym; iusu warday 152₁₄ – imiona wasze; tawo pačios dusū 163₉ – duszę twa; sawo Wieszpatiemus 135₂₁–₂₂ – panom swoim; iu iztrinimu 111₁₀–₁₁ – zgładzenie ich; iu wałdonay 124₁₇ – poddani ich; pagal sawo noro 168₂₃–₂₄ – widług woley sweiey; sawo piktu darbu 8₉ – złych spraw swoich; ažusiginimas io waldžios 12₁₁–₁₂ – nieprzyznanie władziey iego; wisus sawo nusideimus 237₂₅–₂₆ – wszystkie grzechy swoie; musu galiausia ir didžiausia taymibe 336₁₁–₁₂ – naostateczneysze y nawjększe błogoskawienstwo nasze. Dažniausiai nesutampa įvardžio sawo pozicija – 23,1%. Savybinių kilmininkų iusu, musu, sawo, tawo atitikmenys lenkų kalboje yra derinami su savo pažymimaisiais daiktavardžiais, kilmininko linksnį visuomet išlaiko tik įvardis io (ios, iu). Lietuviško teksto postpozicinis įvardžio kilmininkas atitinkamose lenkiško teksto vietose eina prieš savo pažymimąjį žodį tik 6 kartus (0,9% visų lietuviško teksto postpozicinių įvardžių): nasis iu 256₂₀ – ich nozdrą; apsigrižimo iu 243₁₁–₁₂ – ich nawrocenia; gražibey ios 170₁₈–₁₉ – iey piękności; deł szwento vżaukfeimo iu 212₁₆–₁₇ – dla Świętego ich wychowania; atilisi sawo 352₁₆ – swoy odpocżynek; wiresnius sawo 126₄–₅ – swymi przełożoniemi. „Punktuose sakymų“ kitų kalbų poveikis turėjo būti stipresnis dėl to, kad įvardžio genityvo postpoziciją skatino ir lotynų, ir lenkų kalba. Postpoziciją galėjo veikti ir to meto rytinių tarmių polinkiai. Konkrečiau atsakyti į šį klausimą galėtų padėti lyginimas su senesniais rytų aukštaičių tarmių užrašymais ir folkloru. 4.4.4. Abiejuose tyrinėjamuose šaltiniuose pasitaiko sakinių, kur genityvas vartojamas tik prepoziciškai, kai pamokslų autoriai nutolsta nuo kanonizuotų tekstų: 117 Turi marios savo rūbežiu.../ ir tinay susikula iu wilnios: teyp swietas/aba žmones turi savo gatų/ kuriop atai pameta savo puykų/ pagriauja savo širdies ausztyby/palaua siausti... PS 271 14–22. ... tay ira teyp dide esti duota milista/ kayp Christus paskire pagal savo noro. Nes anas mumus nupelne milistu ir wisas dunga us dowanas savo smierčių: todrin kayp Wieszpats savo nupėlnu aba wisokiu dowanu/ dallia kiekwienam kayp nori PS 179 9–19. Mokingimes ieb ir mes szmones Diewui Dekawoti neuszmirschtumbim/ aszu ta brange io dowana/ musu Ischgelbethogi Kristu BrP 89 11–12. Šie pavyzdžiai taip pat patvirtina jau anksčiau išsakytą mintį apie kitų kalbų poveikį savybinio kilmininko postpozicijai senuosiuose raštuose. 5. Dviprasmybių atsiradimo priežastys Dėl palyginti laisvos genityvo pozicijos pažymimojo žodžio atžvilgiu ne visuomet būna aišku, kuriam iš dviejų daiktavardžių genityvas iš tikrųjų priklauso, jį galima sieti tiek su vienu, tiek su kitu: Sutwerimay wadinas k i e l a y D i e w o r a s z t y/ todrin iog iuose regime imitus kayp pedus io... PS 35120–23. Pasetas buwo tasay žodis žiamey židu/ tay ira S u n u s D i e w o ž m o g i s t e y priimtoy pirmiausia židump buwo atsiustas... PS 342–343. I s z m o n i a m u s u k u n y imerkta ir kaip purwuose nuklimpus/ ne esti patogi vnt iszmonimo Diewo... PS 21023–26. Tatai szmoniu gimime/ delei g r i e k u s a w a s c h i r d i j e/ newiena pakai aus netureia... BrP 9114–16. Lenkiškoje „Punktų sakymų“ dalyje šitokio dviprasmiškumo nėra, plg.: ... dla tego zowią się d r o g i B o ż e w pisme/przeto iż... PS 35120–21. ... to jest S y n B o ż y w człowieczeństwie przyjętem naprzód do żydow był posłany... PS 342–343. R o z u m n a s z/ ktory się w ciele zanurzył... PS 21023–24. Kaip matome, dėl griežtai neapibrėžtos pozicijos gali susidaryti dviprasmybių, ypač tada, kai tarp dviejų daiktavardžių eina įvardžio kilmininkas. Manoma, kad dažnesnė genityvo postpozicija dabartinėje lietuvių kalboje sukeltų realią dviprasmybių grėsmę (Knüükšta 1979: 73), pvz.: lauktau sesers vyro. Bet įvairiausių dviprasmybių pasitaiko daugelyje kalbų. Paprastai jų išvengti padeda semantika ir/ar kontekstas arba situacija (žr. Faarlund 1990: 53–54). Dviprasmybių grėsmė nerodo, kad postpozicinis genityvas yra svetimas lietuvių kalbai (dviprasmybių išvengti padėtų ir griežtai apibrėžta postpozicija). IŠVADOS 1. Prepozicinis daiktavardžio genityvas dažniausiai nepabrėžiamas. Daiktavardžio genityvo postpozicijos atveju gali būti pabrėžiamas (a) daiktavardžio genityvas; (b) pažymimasis daiktavardis; (c) nepabrėžiamas nė vienas daikta- 118 vardinės frazės komponentas. Rašytinės kalbos sakinyje dažnai sunku nustatyti, kurį daiktavardinio junginio dėmenį turėtume stipriau akcentuoti. Kai kuriais atvejais postpozicijos motyvai nėra labai aiškūs. Kitų kalbų įtaka negalėjo būti vienintelė galima tokios dažnos daiktavardžio genityvo postpozicijos priežastis. 2. Įvardžio genityvo vieta daiktavardžio atžvilgiu yra aiškiau motyvuota negu daiktavardžio: (a) prepozicinis įvardžio genityvas nepabrėžiamas; (b) įvardžio genityvas vartojamas postpoziciškai norint pabrėžti pažymimąjį daiktavardį; (c) PS dominuoja įvardžio genityvo postpozicija dėl lotynų ir lenkų kalbų įtakos; (d) BrP ir BrB dominuoja įvardžio genityvo prepozicija; BrP ir BrB randama nemažai įvardžio genityvo postpozicijos atvejų, nors šie veikalai parašyti remiantis vokiškais šaltiniais; genityvo postpozicija čia iš dalies galėjo atsirasti dėl lotynų kalbos įtakos, bet dažniausiai atspindi negriežtą žodžių tvarką daiktavardinėje frazėje. 3. Senųjų raštų kalbą, matyt, veikė lotynų ir lenkų kalboms būdingas atributinio junginio modelis, kuriame būdvardis dažniau eina prieš daiktavardį, o genityvas vartojamas postpoziciškai. Tai veikiausiai padėjo postpozicijai suteikti „aukštojo stiliaus“ statusą. Lietuvių kalboje, kaip jau buvo minėta, atributinis genityvas pasitaiko daug dažniau negu kaimynų kalbose (vietoj genityvo jie dažnai vartoja derinamąjį pažyminį). Be to, savybinių įvardžių formos mano, tavo, savo nederinamos su daiktavardžiais. Tai paaiškina labiau apibrėžtą įvardžių savybinio genityvo poziciją palyginti su daiktavardžio genityvu; įvardžių savybinio genityvo nutolimas nuo vyraujančios tvarkos esti aiškiau motyvuotas. Iš gretinimo matyti, kad senosios lietuvių kalbos atributinio junginio modelis skyrėsi nuo lietuvių ir lenkų kalbų, tačiau nebuvo griežtai apibrėžtas, todėl minėtų kalbų atributinių junginių žodžių tvarkos modeliai tam tikrais atvejais galėjo būti perkeliami į senosios lietuvių kalbos raštų kalbą. 4. Antrojoje J. Greenbergo universalijoje sakoma, kad prielinksninėse kalbose dominuoja genityvo postpozicija (Greenberg 1966: 78). Tad dabartinėje lietuvių kalboje taip pat lauktume GenN dominavimo, tačiau žinome, kad joje vyrauja prepozicinis genityvas. Manoma, kad lietuvių kalboje yra pasikeitusi sakinio branduolio komponentų tvarka iš SOV į SVO (Ambrazas 1982: 101–104). Taigi prepozicinis genityvas galėjo tipologiškai derintis su SOV ir polinksninėmis konstrukcijomis (4 Greenbergo universalijoje teigiama, kad SOV kalbose dažnesni polinksniai)2. Tačiau sunku paaiškinti, kodėl prepozicinis genityvas vyrauja dabartinėje lietuvių kalboje, kai senojoje lietuvių kalboje jis labai dažnai buvo vartojamas postpoziciškai, – genityvo postpozicija turėjo dažnėti dėl prielinksnių dominavimo. M. S. Drayeris keliuose savo naujausiuose straipsniuose tvirtina, kad SOV modelio kalbas sieja labai stipri implikacija su GenN, 2 J. Hawkins mano, kad senoji lietuvių kalba buvusi prielinksninė (Hawkins 1990: 120–121). 119 tačiau SVO kalbose galima ir GenN, ir NGen (Drayer 1988: 192–193; 1991: 464–465; 1992: 91). Bet jo tyrinėjimai taip pat parodė, kad Greenbergo antroji universalija yra teisinga – prielinksninėse kalbose dominuoja NGen. Vadinasi, lietuvių kalba yra išimtis iš šios Greenbergo universalijos. SUTRUMPINIMAI BrB – Biblia tatai asti Wissas Schwentas Raschtas Lietuwischkai pergulditas per Janą Bretkuną... Karaliaucziuie (1579–1590). BrP – Postilla tatai esti Trumpas ir prastas ischguldimas Evangelíu... Per Janą Bretkuną... Karaliaucziuie... 1591. GenN – daiktavardžio genityvas; prepozicinis daiktavardžio genityvas. GenₚN – įvardžio genityvas; prepozicinis įvardžio genityvas. NGen – pospozicinis daiktavardžio genityvas. NGenp – pospozicinis įvardžio genityvas. O – objektas. Po – postpozicinių. Pr – prepozicinių. PS – Pvnkty kazan... Litewskim językiem z wytłumaczeniem na Polskie przez Księdzą Konstantego Szyrwida... W Wilnie... 1629. S – sybjektas. V – veiksmažodis. LITERATŪRA Ambrazas V. 1986: Dabartinės lietuvių kalbos žodžių tvarkos modeliai. – Lietuvos TSR mokslų akademijos darbai, A ser. 3(96), 92–102. Ambrazas V. 1982: Žodžių tvarka ir baltų kalbų sakinio tipo rekonstrukcija. – Baltistica, 18(2), 92–102. Dabartinė lietuvių kalbos gramatika, Vilnius: Mokslas, 1994. Dryer M. S. 1988: Object-verb order and adjective-noun order: dispelling a myth. – Lingua 74, 77–109. Dryer M. S. 1991: SVO languages and the OV:VO typology. – Journal of Linguistics 27, 443–482. Dryer M. S. 1992: The Greenbergian word order correlations. – Language 68(1), 81–138. Durys M. 1927: Lietuvių kalbos sintaksė, Kauna. Faarlund J. T. 1990: Syntactic change: Toward a theory of historical syntax. – Winter (ed.). Trends in Linguistics. Berlin, New York: Mouton de Gruyter. Girdenienė D. 1971: Aktualioji skaida ir jos vaidmuo bei reiškimo būdai lietuvių kalboje. – Kalbotyra, 22(1), 35–47. Girdenienė D. 1981: Derinamojo pažyminio vieta tarmėje ir bendrinėje lietuvių kalboje. – Baltistica, 17(2), 1981, p. 156–169. Greenberg J. H. 1966: Some universals of grammar with particular reference to the order of meaningful elements. – Greenberg J.H.(ed.). Universals of language, 2nd edn., Cambridge, Mass.: MIT Press, 72–113. Handry J. 1985: Les Indo-Europeans, Paris. Hawkins J. A. 1990: Seeking motives for change in typological variation. – Studies in typology and Diachrony. Papers presented to Joseph H. Greenberg on his 75th 120 birthday, Amsterdam/Philadelphia: John Benjamins Publishing Company. Kniūkšta P., Girdenienė D., Girdenis A. 1979: Apie kalbos „prabangą“ ir žodžių tvarką. – Kultūros barai 1, 73–74. Lietuvių kalbos gramatika, Vilnius: Mokslas, 1976. Palionis J. 1967: Lietuvių literatūrinė kalba XVI–XVII a., Vilnius: Mintis. Rosinas A. 1988: Baltų kalbų įvardžiai, Vilnius: Mokslas. Tesnière L. 1969: Elements de Syntaxe Structurale, Paris. Vasili auskienė V. 1994: On the placement of the genitive attribute in Old Lithuanian. – Dept. of General Linguistics University of Umeå, Report 35, 99–115. Vasiliauskienė V. 1995: Derinamojo pažyminio vieta senojoje lietuvių kalboje. – Lietuvių kalbotyros klausimai 33, 124–142. Žulys V. 1969: Vadinamųjų neįtomųjų įvardžių vieta lietuvių kalbos gramatinėje sistemoje. – Baltistica, 5(2), 167–177. Грамматика литовского языка, Вильнюс: Мокслас, 1985. Историческая грамматика русского языка. Синтаксис. Простое предложение, Москва, 1978. THE PLACEMENT OF THE GENITIVE ATTRIBUTE IN OLD LITHUANIAN Summary 1. In most cases a preposed Genn is unstressed. In the case of postposed Genn different constituents can be stressed: in certain cases the genitive noun and in other cases the head noun. However, sometimes no constituent seems to have stress in noun phrases with a postposed Genn. In such cases the function of the postposed Genn in Old Lithuanian is unclear. We conclude, however, that influence of other languages cannot be the only possible explanation of the so frequent postposition of Genn in Old Lithuanian. For such alternation of placement of Genn to be possible at all, the language must be, in a sense, prepared for it. We therefore assume that the position of the attribute was less strictly determined in Old Lithuanian than is the case in Modern Lithuanian, and that this made it easy for the authors of the period to take over the Latin or Polish form of the noun phrase. 2. The position of the genitive pronouns is more clearly determined than that of genitive nouns, and we can explain almost all deviations from the predominant word order. The facts are as follows: (a) preposed Genp is unmarked; (b) when Genp is postposed, its head noun is stressed; (c) in PS postposed Genp predominates, because of the influence of Latin and Polish; (d) in BrP and BrB preposed Genp predominates; (e) even though the latter works are based on German, we find not a few examples of postposition in these sources, which partly could be due to the influence of Latin, but in other cases reflect a characteristic feature of Old Lithuanian, that of allowing some freedom of word order in the noun phrase. 3. We would expect Modern Lithuanian to have predominantly postposed genitive attributes, since it has prepositions, not postpositions (Universal 2; Greenberg 1966:78). According to several researchers Lithuanian has undergone a change from SOV to SVO. Preposition of the genitive attribute could thus be a remnant of an earlier grammar with SOV order and postpositions. It is odd, however, that preposition of the genitive attributes is more predominant now than was the case in Old Lithuanian. We would expect postposition of genitive attributes to increase over time, at the expance of prepositions, not the other way around. So Modern Lithuanian remains a counterexample. 121