Daiktavardžio ir įvardžio genityvo vieta senojoje lietuvių kalboje

LIETUVIŲ KALBOTYROS KLAUSIMAI XXXVIII (1997) Virginija VASILIAUSKIENĖ DAIKTAVARDŽIO IR ĮVARDŽIO GENITYVO VIETA SENOJOJE LIETUVIŲ KALBOJE 1. Įvadinės pastabos 1.1. Lietuvių kalboje beveik kiekvienas daiktavardis gali turėti nederinamąjį pažyminį, reiškiamą daiktavardžio arba įvardžio genityvu (Dievo valia, mano knyga),be to, tokia pažyminio raiška čia yra įsigalėjusi daug plačiau negu giminiškose kaimynų kalbose (plg.: rus. 60X54 BO/IA, MOS KHHra; lenk. wola boska, moja ksiąžka; vok. mein Buch, das Jūdishe Land). Taigi lietuvių kalbos nederinamasis pažyminys pagal poziciją kai kuriais atvejais atitinka kitų kalbų derinamąjį pažyminį. Būdvardinis pažyminys ir daiktavardžio genityvas gali būti vartojami pagrečiui: aukso Ziedas/auksinis žiedas. Tai susiję su abiejų pažyminių kilme ir jų raida. Kai kuriose indoeuropiečių kalbose senaisiais jų raidos laikais genityvas yra pakeitęs senesnį būdvardinį pažyminį, pvz.: lot.domus patria; rus. yYOxnucTBO HropesBo (Handry 1985: 54; Hcropuueckas TpaMMaTHuKa pycckoro s3bIKA 1978: 149-151). Abu šie pažyminiai savo vartosena artimi. Pasak L. Tesniėre'o, pažyminys, reiškiamas genityvu, nuo būdvardinio pažyminio skiriasi tik morfologiškai (Tesniėre 1969: 150; 365). 1.2. Dabartinės lietuvių kalbos nederinamasis pažyminys, reiškiamas daiktavardžio ar įvardžio kilmininku, paprastai eina prieš pažymimąjį žodį (GenN), tokia jo pozicija yra neutrali, nežymėta. Išimtį sudaro tik kiekybės santykius nusakantis kilmininkas — bendrinės kalbos norma yra jo postpozicija (Ambrazas 1986: 96-97; Kniūkšta 1979: 73-74; Lietuvių kalbos gramatika 1976: 420; Dabartinės lietuvių kalbos gramatika 1994: 655-656; Durys 1927: 82). Postpoziciškai vartojamas daiktavardžio kilmininkas (NGen) yra smarkiai pabrėžiamas, o įvardžio kilmininko postpozicijos atveju paprastai pabrėžiamas pažymimasis daiktavardis. Dabartinėje kalboje įsitvirtinusi genityvo prepozicija pastebimai skiriasi nuo pirmuosiuose rašytiniuose šaltiniuose užfiksuoto polinkio dažniau vartoti jį postpoziciškai, pvz.: žwirždai mariu PS 344 , širdis iusu PS 304; giesmes Angelu BrP 87,, ,.; motinos sawa BrP 31,. Spėjama, kad dažnoka genityvo postpozicija yra atsiradusi dėl slavų ar kitų kalbų įtakos, matyt, nemaža lėmęs ir verstinis senųjų raštų pobūdis. 104 2. Genityvo pozicija senojoje lietuvių kalboje: statistiniai duomenys Tirdami genityvo poziciją senojoje lietuvių kalboje remiamės K. Sirvydo „Punktų sakymų“ pirmąja dalimi ir J. Bretkūno „Postilės“ pirmuoju šimtu puslapių (dėl pasirinkimo motyvų žr. Vasiliauskienė 1995: 125). Papildomai patyrinėta nederinamojo pažyminio pozicija keletoje ištraukų iš J. Bretkūno Biblijos vertimo (Rutos knyga, Teisėjų knyga ir Kunigų knyga)! norint palyginti jo kompiliacinį (t.y. „Postilės“) tekstą su verstiniu. Išanalizuota 3742 junginių su nederinamuoju pažyminiu, einančiu daiktavardžio ar įvardžio kilmininku, dėmenų tvarka (2197 — iš PS; 866 — iš BrP ir 679 — iš BrB). Abiejuose pagrindiniuose šaltiniuose vyrauja genityvo postpozicija: PS 76,496; BrP 52,596 (1 lentelė), prepozicijos dominavimas Biblijos ištraukose yra susijęs su santykinai dažnesniu savybinio įvardžio — o jam būdingesnė prepozicija — vartojimu pažyminio pozicijoje (2 lentelė). 1 lentelė. Genityvo pozicija senųjų raštų tekstuose Šaltinis Bendras Prepoziciniai Postpoziciniai skaičius sk. % sk. % PS 2197 518 23,6 1679 76,4 BrP 866 411 47.5 455 52,5 BrB 679 414 61 265 39 2 lentelė. Daiktavardzio ir įvardžio genityvo pozicija (be evangelijų ištraukų) Šaki Daiktavardžio genityvas Įvardžio genityvas is Bendras sk. Prepoziciniai | Postpoziciniai | Bendrassk. | Prepoziciniai | Postpoziciniai sk. Yo sk. To sk. vo sk. % sk. | % sk. % PS 1291 | 58,8 247 | 19,3 | 1044 | 80,7 | 906 | 41,2 | 271 | 29,9 | 635 | 70,1 BrP | 510 58,9 165 | 32,4 | 345 | 67,6 | 356 |41,1 | 246 | 69,1 | 110 | 30,9 BrB | 333 49 115 | 349 | 218 | 65,5 | 346 51 299 | 86,4 47 13,6 Palyginę nederinamojo pažyminio vietą K. Sirvydo ir J. Bretkūno veikaluose, pastebime nemaža skirtumų. Labiausiai nesutampa įvardžių kilmininko !Bretkūnas J. Rinktiniai raštai. V., 1983. 105 pozicija: „Punktuose sakymų“ jis dažniausiai eina po pažymimojo žodžio (Po 70,1%), o „Postilėje“ ir Biblijoje atvirkščiai — dominuoja jo prepozicija (Pr: BrP 69,1%, BrB 86,4%). Be to, nors visuose šaltiniuose aiškiai vyrauja daiktavardžio genityvo postpozicija (Po: PS 80,7%, BrP 67,6%, BrB 65,5%), tačiau vartojimo dažnumas šių dviejų autorių tekstuose irgi skiriasi. Atskirai buvo patyrinėtos „Punktų sakymų“ ir „Postilės“ evangelijų ištraukos. Norėta patikrinti, ar skiriasi nederinamojo pažyminio vieta verstiniame ir originaliame ar pusiau originaliame tekste.Pasirodė, kad genityvo postpozicija šiose ištraukose daug dažnesnė negu pagrindiniuose tekstuose. J. Bretkūno „Postilės“ perikopėse net įvardžio genityvas dažniausiai eina po pažymimojo daiktavardžio (Po 77,4%).Jy statistiniai duomenys pateikiami atskiroje lentelėje ir į bendrą statistiką neįtraukti (3 lentelė). 3 lentelė. Genityvo pozicija „Punktų sakymų“ ir „Postilės“ evangelijų ištraukose Daiktavardžio genityvas Įvardžio genityvas Šalti- | Prepoziciniai Postpoziciniai Prepoziciniai Postpoziciniai nis | sk. % sk. % sk. % sk. % PS 1 1,8 54 98,2 2 4,4 43 95,6 BrP 5 13,1 32 86,5 7 22,6 24 77,4 Beje, „Postilės“ evangelijų ištraukos yra verstos ne paties J. Bretkūno, o paimtos iš B. Vilento „Evangelijų ir epistolų“. Palyginus genityvo poziciją šio autoriaus verstoje Biblijoje ir bent iš dalies originalioje „Postilėje“ esminių skirtumų pastebėta nebuvo. K. Sirvydo raštuose daiktavardžio (GenN) ir įvardžio kilmininko (Gen N) pozicija tik šiek tiek nesutampa: postpoziciškai vartojama 80,796 daiktavardžių ir 70,196 įvardžių, o J. Bretkūno darbuose daiktavardinio ir įvardinio pažyminio vieta skiriasi iš esmės: GenN, kaip ir „Punktuose sakymų“, dažniau eina po pažymimojo žodžio (Po: BrP 67,6%, BrB 65,5%), o Gen N , atvirk$¢iai, būdinga prepozicija (Pr: BrP 69,1%; BrB 86,4%). Dėl minėtų nesutapimy daiktavardinio ir jvardinio nederinamojo pažyminio vietą paZzymimojo žodžio atžvilgiu tikslinga panagrinėti atskirai, atsižvelgiant į šių sakinio dalių specifiką, aktualigjg sakinio skaidą bei galimą kitų kalbų įtaką. 3. Daiktavardžio genityvo pozicija 3.1.1. Genityvo pozicija to paties daiktavardžio atžvilgiu dažnai įvairuoja (nors postpozicija ir vyrauja). Didelę galimybę kaitalioti poziciją rodo dažniausiai vartojamas nederinamasis pažyminys Dievo: skirtumas tarp šio pažyminio prepo106 zicijos ir postpozicijos yra mažesnis negu rodo bendri statistiniai duomenys — „Punktuose sakymų“ GenN 3896, NGen 6296; „Postilėje“ GenN 58,3%, NGen 41,7% (plg. su 2 lentele): Diewo iszminti PS 313,— iszminti Diewo PS 113, Diewo baymes PS 40,, — baymes Diewo PS 212, ; Diewo malone BrP 100, — malone Diewo BrP 91,, Diewo akim BrP 91,, „-— akim Diewo BrP 72,.. O junginyje Diewo žodis vyrauja genityvo prepozicija (PS 21: 8; BrP 18: 6). 3.1.2. Daiktavardzio kilmininko pozicija gali įvairuoti tuose pačiuose junginiuose be ryškesnio reikšmės skirtumo: Schwentas Euangelista Lukoschus Schestame pagul. rascha/ iog thū cžiesu kaip Jano mokintinei ateia/tadda Kristus buwa begidas daug negalincžiu szmoniu BrP 34. Tadda Kristus roda mokintinems Janosawa darbus/ kaip kada tartu... BrP 342, „, Labai mums priwalu ira szinnoti pilna raschta ape Kristaus uszgimimm a/nesa kas to neszina/tas uszgimimma Kristaus nieku nuleidž... BrP 53,, „„Schiteiponumes Diewo stalop eidami tikekem/ iog Dina ir Wina perszegnota imdami drauge gaunam ir imam paties musu Jesaus Kristaus kuna ir kraughi... BrP 66, „. Todelei schita buda niekadai ne turrim apleisti/ Bet stalop Diewo eiti/ teip mes teip musu waikai...BrP 64,, . Turrim teipaieg dabotissi/ isch kieno isakimo Angelas piemenims Kristaus uszgimim aapsakeBrP 82,, ... Schcze szinnok mielas Krikschczonie/ Angela piemenims uszgimima Krista us apreischkusi... BrP 82, ... Tiesa žmoniu turiwietu kurioy darosi PS 4, . Tieson žmoniu susirinka tiesadariey/ kurie ira unt to pastatiti PS 4,, ,,. Vat žm oniu ties os/daznai reykia turet raysitoiu ir swiedku PS 5, ,. Šitoks žodžių tvarkos jvairavimas frazėje rodo, kad genityvo vieta daiktavardžio atžvilgiu nėra apibrėžta; pozicijos kaitaliojimas, matyt, buvo tam tikra retorinės kalbos (pamokslų) raiškos priemonė, padedanti pabrėžti norimus teksto žodžius ar jų grupes. Ši raiškos priemonė kai kuriais atvejais galėjo būti perimta iš kitų kalbų. 3.1.3. Paimkime „Punktuose sakymų“ dažnokai pasitaikantį daiktavardžio junginį karaliste dungaus/dungaus karaliste ir pasižiūrėkime, kaip jis vartojamas skirtinguose sakiniuose: (1)Karaliste dungaus/aba szwentieii/ kurie dunguy su Diewu iau karalauia PS 320, „, (2) Miegas ira mustimas szwentu ir vmžinu dayktu ape Diewu/ ape Christu/ ape karalisty dungausirape kitus PS 284, „„ (3) O tokieys turi but ir wisi kriksčionis/ kurie wilasi apturetkaralisty dungaus PS299,, (4) ... del to nupelno žmogus teysus ažu iuos karalisti dungaus/kuri praminta ira atgu/ karunu teysibes/ grašiu ažu darbu PS 321, . (5) Todrinir karalisty dungaus siula iam kayp grasi/1ey..PS 325,, .. (6) Noreio Diewas žmoguy duot karalisty dungauskaypalgu/ape... PS 325 28-30" 107 (7) ... pakotay darbimete dirbkime/ nes sawo metu piausime/ tai ira penesimes karalistey dunga us nupetnays gieru darbu PS 284, „„ (8) Grasis uzsimano karaliste dun ga usabavmzZinas giwenimas su Diewu... PS 323, ,,. (9) Jog turi patogiby vnt vmZinos laymibes dungaus karalistey/kuri vžguli swiesiami regeimi weydo Diewo PS 90. (10) Po kayrey oZiey/ a po desiney awis stowes dienoy paskutiney. Nes ožiey paskundon/a awis dungaus karalisten eysPS 241, „į (11) ... nes prisiartino iusump ne pragaras/ kuri buwot nupelny/ bet du ngaus karalistePS 130,131, Pirmaisiais dviem sakiniais (1), (2) pradedamos naujos teksto pastraipos, tokiais atvejais postpozicija labai dažna (plačiau žr. 3.4.1 ), be to, (2) sakinyje nederinamąjį pažyminį turi tik viena iš vienarūšių sakinio dalių; (3) sakinyje genityvas eina paskutinėje, neemfatinėje frazės pozicijoje; (4) sakinyje postpozicinio kilmininko pažymimasis daiktavardis eina šalutinio pažyminio sakinio atliepiamuoju žodžiu (žr. 3.3.2 ), bet galimas ir priešingas atvejis (9); (3) ir (4) sakiniuose stipriau pabrėžiamas pažymimasis daiktavardis; postpozicinis genityvas, matyt, nepabrėžiamas ir (5), (6), (7) sakiniuose: (5) sakinyje dalelytė ir labiau paryškina pažymimąjį daiktavardį, (6) pavyzdyje genityvo poziciją galėjo sąlygoti viso sakinio inversija; sakiniuose, turinčiuose sudurtinį tarinį, postpozicinis genityvas dažniausiai eina vardinės dalies (8) arba veiksnio nederinamuoju pažyminiu (pavyzdžių su aptariamu junginiu nebuvo rasta): Oiog sunus Diewo ira žodis ir iszmintis Tėwo PS 22, „„ (10), (11) sakiniuose genityvas vartojamas prepoziciškai, jis eina vienos iš vienarūšių sakinio dalių, sujungtų priešinamaisiais jungtukais a, bef, pazyminiu. Lenkiškame tekste šių kilmininkų atitikmenys yra postpoziciniai: Bo koztowie do piekia/a owce do krolestwa niebieskiego poyda PS 241,, ,„... abowiem šię pržybliža do was nie piekto/ ktorescie byli zasfužyli/ a krolestwoniebieskie PS 130,-131,. 3.2. Kai kuriais atvejais genityvo pozicijos kaitaliojimas gali būti motyvuotas: prepozicija — neutrali, nežymėta, o postpozicija — inversinė. Prepoziciškai vartojamas daiktavardžio genityvas dažniausiai yra nepabrėžiamas: Wisokias Diewo žodis ira vgningas/ aba kayp vgnies skida wisiemus turintiemus wilti iumpi PS 356, „Labay pridereio idant tasay butu žmoniu mokitoias/ane kas kitas...PS 64, „Ne noreio Christaus aprinkt iž puykos aba širdies auksztibes PS 74, .. O tokiiszmintis ira žmoguy swieto sekietoiuy smetrtis ir prapultis vmzina PS 382, . Vat žmoniu tiesos dažnai reykia turet raysitoiu ir swiedku PS 5, , . Tatai kaip ischtirra Janas kosnodieia/ apbara karaliu/ bilodams/ Ne gerai darai iog brolio mot e r i sawip laikai BrP 29, „Schestame pagul: rascha/ iog thū cziesu kaip Jano mokintinei Kristauspi ateija/ tadda Kristus buwa begidas daug negalincziu 108 szmoniu BrP 34,, .. Téyp sakauirant smerties pata 10 atminkem Kristu usz mus gimusi/ idant... BrP 84, „. Bet schita strowa tiktaipen szmogaus pilwa ir kuna BrP 65, .. Kaip jau minėta, daiktavardžio genityvo postpozicija vyrauja visuose tyrinejamuose senųjų raštų tekstuose (PS 80,796; BrP 67,696; BrB 65,5%). Postpozicinis genityvas gali būti stipriau pabrėžiamas: ...Vnt tos teypagi paseio Diewas treiokiu seklu dowanu prigimtuiu/ dowanu milistosir dowanu garbosPS 292,—293,. Tasgi mustidamas saw ape iszminti Diewo ir Zmoniu/praszuko..PS 113, . Kaypgi numanot toli baysesnes nupelno kunčias/ kuris sunu Die wo paminditu/ir krauiu testam ent o/ per kuri buwo paszwistas/ ažu pateptu saw iszmanitu...PS 156 ,,. Nes iu dusias tasgi/ kurios pirmay kuny giweno/ kunuosna sawo per galiby Die wo sugruzintas buwo PS 88, . Tai Danielis pranaszas aprasie toligiby mažo a k m e n el o/ kuris stulpu aba stiebu i7 tutu rudu nulietu... PS 132, . Ant trecZio turrim...tirtissi...kam mums pawarguliams Vszgimimas Jesaus Kristaus sunaus Diewo ir Marios deraBrP 53 „Ponas Jesus Kristus/.../ mus ne isch maszu/ bet didei didžiu wargu noreia ischgelbeti/ ne isch wargu kuno tiktai/ bet kuno ir dusches..BrP 72, ... Daug SZidu/ diena Se kminiu klausa Szodzio Diewo/Schwentam Petrui sakant kosani ir eit iemus tas szodis per schirdi BrP 95, . Ghis ira Diewo paskirtas/idant butu sudžia g iwu ir mirusiu BrP 20, ....tas ira uszgimmes kursai galwa sZalc Zio tur sutrinti... BrP80,. Bet anus praplatin tatai esti kalba ka anis nug to Bernelio/isch burnos Angelo buwa girdeie BrP 96,-97.. Rašytinės kalbos sakinyje nelengva nustatyti, kuris vardaZodines frazės komponentas stipriau pabrėžiamas, tačiau dažnai iš konteksto paaiškėja, kad vieną ar kitą komponentą privalome ištarti stipriau dėl kontrastinio kirčio. Motyvuotai genityvo pozicija kaitaliojama šiame sakinyje: Vnt gato pakrutina ir inartina marias menuo/ kuris kad auga/ir wunduo M A R I U kietasi ir kayp butu auga/ kad mažin eyt ir gayszta/ir mariu wunduo nupuofa žiemiaus PS 2714, „. Pirmą kartą pasakytas, daiktavardžio genityvas labiau pabrėžiamas, nes perteikia naują informaciją; pakartotas tame pačiame sakinyje antrąsyk jau nėra tokia svarbi informacija. 3.3. Kai kuriais atvejais kilmininkas nukeliamas po pažymimojo žodžio siekiant labiau pabrėžti kitus sakinio žodžius ar žodžių grupes. Tyrinėjant derinamojo pažyminio vietą šnekamojoje kalboje buvo pastebėta, kad frazės pabaigoje labai dažni nuolatiniai pažyminiai, kurie paprastai neperteikia naujos informacijos ir vartojami frazės intonacinei struktūrai užbaigti (Girdenienė 1981:161— 162; Kniūkšta 1979:73-74). 3.3.1. Postpozicinis genityvas (panašiai kaip ir būdvardinis pažyminys) dažniausiai nepabrėžiamas, kai eina frazės pačioje pabaigoje, kuri, žinant pamokslų paskirtį, paprastai esti mažiau informatyvi. Siuo atveju labiau pabrėžiamas 109 priešpaskutinėje frazės pozicijoje esantis pažymimasis daiktavardis: Kad Zinotumey tieg dow anu D ie w o/ir kas ira/ kuris taw katba/ duok man giert PS 58 , .. Treti darbay Diewo ira garbos aba k aralistes du ngaus PS179, ,,. Pateysey bilau iemus/ iey nopsigrisite ir stosites kayp maZinteley ne ieysite karalis ten dungaus PS299, „Bet Dinaie ira k unas Kristaus/ir Wine issilatke krauias KristausBrP 66, . Nauda uszgimimo Kristaus ira schita/ fog ghis szmogumi gimmens/ mus ischgelbeia nig prakeikimo Sokan o BrP 74 .. Schoie pirmoie Aileie Angelai koszna szmogu/ moka/ idant ne wienas neuszmirschtu schos malones Diew o/ alba ana nieku nenuleistu BrP 90,, „Tas Kristusesti awinelis Diew o/ neschans wiso swieto griekus BrP 45, ,.. Paskutinės frazės pozicijos neinformatyvumas dar aiškiau matyti, kai joje eina abstrakčios reikšmės kalbos dalis — įvardžio genityvas (žr. 4.3.4.). Kai kuriais atvejais postpozicinis genityvas eina frazės gale kaip tam tikras pridūrimas; šioje pozicijoje labai dažni terminologizuotų junginių genityvai. 3.3.2. Postpozicinio kilmininko pažymimasis daiktavardis paprastai pabrėžiamas ir tada, kai jis eina šalutinio pažyminio sakinio atraminiu žodžiu. Atraminis žodis yra iškilus, ryškus sakinio komponentas. Postpozicija dar labiau paryškina tą jo iškilumą: IZ tu ir iž kitu tumsibiu niekas negafeio patogiaus mum izgetbet/ kayp mokitoias iž dungaus atais Sunus Die wo/kuris ira pati tikra tiesa ir pati iszmintis PS 63,, „„Vntras niekas ira Zmogump iz szalies milistos Diew o/ be kurios nieku ira PS 119, „. Ir kiti szmones ne nuleidžia nieku s z odžius Diewo kurie iemus per piemenis sakami buwa BrP 101, ,. Winicia namay Israeloaba gimine Zid u/ape kuriu Diewas ipačiu tureio apiwayzdu... PS 320, „Atskirtas nuo jungiamojo žodžio kuris, pažymimasis daiktavardis turi būti stipriau ištariamas, kad išryškėtų jo ryšys su šalutiniu sakiniu. Ir kitais panašiais atvejais labiau akcentuojamas tas daiktavardinio junginio žodis, su kuriuo siejamas šalutinis dėmuo: Kaypgi numanot toli baysesnes nupetno kunčias/ kuris sunu Diewo paminditu/ir krauiutestamento/per kuri buwo paszwistas/ ažu pateptu saw iszmanitu... PS 156,, ,,. ...tay ira apgriž Diewop paganus/ Diewo žodžiu/ kuriuo širdis daužis ir trupins... PS 356,, „„ 3.4. Visos giminiškos kaimynų kalbos genityvą dažniausiai vartoja postpoziciškai, taigi jos lietuvių kalbos kilmininko postpoziciją galėjo skatinti stipriau negu būdvardinio pažyminio — būdvardis tose kalbose dažniau eina prieš daiktavardį, jo pozicija gali įvairuoti. Gerai žinome, kad K. Sirvydas ir J. Bretkūnas, rašydami savo pamokslus, plačiai rėmėsi bažnytiniais veikalais, parašytais kitomis kalbomis. Daugelio sakralizuotų bažnytinių frazių su genityvu dėmenų tvarka tiesiogiai ar per kitas kalbas galėjo būti pasiskolinta iš pirminių šaltinių: motina Diewo (lot. Mater Dei); sakramentas gaylistos (lot. Sacramentum misericordiae); kara110 liste dungaus (lot. regnum coeli);, griežimas duntu (lot. stridor dentium) ir pan. 3.4.1. Greičiausiai dėl svetimų kalbų įtakos genityvas postpoziciSkai vartojamas antraštiniuose, pirmuosiuose atskirų skyrių sakiniuose, kurie trumpai nusako tolesnių komentarų esmę, arba tais atvejais, kai kokia nors mintis dėstoma papunkčiui: Kayp priderus buwo ataimas sunaus Diewo swietan iž szalies žmoniu PS 63, „Apie priežastis moteristesPS228,. Grudas garstičios ira žinklu bažničios PS 298, .. AZutaykimas gimines ir familios aba namuPS 231, „ IZ priežasčiu def kuriu karalus Ziames kariauia/ tos rundasi ir Diewiep...2. Turtes Die wo pasawinimas... 3. P aZieydimas Maiestoto...4. Pertraukimas sundaros...5. Tarnu Diewo ižgiedinimas PS 12-13, Koksai ira buwes uszgimimas KristausBrP 59, „Ape Cžista Vszgimima Kristaus BrP 54, Ape Gimine KristausBrP 56, Pirma dalis Kosanies Ape klausima Jano. Antra dalis.Ape atsakima Kristaus. TrecZia dalis. Ape Ii udima Kristaus Jano delei BrP 30, „. 3.4.2. Lietuviškame ir lenkiškame „Punktų sakymų“ tekste nesutampa daugiau kaip ketvirtadalio prepozicinių kilmininko pažyminių pozicija. Genityvo postpozicija čia būdingesnė lenkiškai teksto daliai (žr. 4 lentelę): 22,796 lietuviškos dalies prepozicinių pažyminių (GenN) vieta lenkiškame vertime pasikeičia (NGen): Diewo dowanu — darow Boskich 89,, „; Diewo baymy — boiąžnią Božą 135,;, fortunos atmaynay — odmiane fortuny 184,., welino ira karieywiu — žolniercžem cžartowskim 193,; Diewo milistu — faską Božą 300,; Diewo tarnay — sfudzy Božy 308,,; ape bažnicios priespaudas — o včiskach Koščiola 225, ,,; Diewo tiesoy — sądžie Božym 6,, žmogaus buyti — byt cztowieczy 80, ,; Christaus smerti — smierci Chrystusowey 74, „Diewo teysibe — sprawiedliwosč Boska161,, „Diewo žodis — stowo Boze 307,, „; 304,; 305, „; 139, ;; Diewo sunus — syn Božy 139,; vnt žmoniu tiesos — na sądžie ludzkim 5; Szwyntieii Diewo — sweci BoZy 18; ape Christaus smerti — o smierci Chrystusowey 74, „„ Christaus Ttybunalas — Trybunat Chrystusow 25, ,. 8-9’ 4 lentelė. Genityvo pozicija lietuviškame ir lenkiSkame „Punktų sakymų“ tekste Genityvo pozicija sutampa Genityvo pozicija skiriasi Pr-Pr Po-Po Pr-Po Po-Pr sk. % sk. % sk. % sk. % GenN 181 73,3 1044 100 66 26,7 = — Gen,N 224 82,7 629 99,1 47 17,3 6 0,9 111 5 lentelė. Genityvo pozicija J. Bretkūno „Postilės“ evangelijų ištraukose ir M. Liuterio Biblijoje Genityvo pozicija sutampa Genityvo pozicija skiriasi Pr-Pr Po-Po Pr-Po Po-Pr sk. % sk. % sk. % sk. % GenN 5 83,3 26 76,5 1 16,7 8 23 Gen N 11 100 — — - — 19 100 Lietuvių kalbos nederinamąjį pažyminį lenkiškame tekste labai dažnai atitinka derinamasis. Abiejuose tekstuose dažniausiai nesutampa daiktavardžio kilmininko Diewo pozicija (atitikmenys lenkų kalboje — būdvardžiai) — 6996 visų nesutapimų: Diewo milista — taska Bože (8 kartus); Diewo žodis — sfowo Bože (6 kartus); Diewo sunus — syn Božy (5 kartus) ir t.t. Taigi dažniausiai „Punktuose sakymų“ vartojamo nederinamojo pažyminio pozicija lietuviškoje ir lenkiškoje teksto dalyse skiriasi labiausiai. Postpozicinio genityvo vieta abiejose teksto dalyse visur sutampa, t.y. jei lietuviškame jis vartojamas postpoziciškai, tai lenkiškame tekste jo atitikmuo taip pat niekada neina prieš pažymimąjį daiktavardį. Lenkų kalbos įtaką padarytų aiškesnę tik originalių lenkiškų tekstų palyginimas su jų vertimais į lietuvių kalbą. 3.4.3. Palyginę šio pažyminio poziciją J. Bretkūno „Postilės“ evangelijų ištraukose ir M. Liuterio Biblijoje, matome, kad vokiško teksto prepozicinis pažyminys lietuviškame tekste gali eiti po daiktavardžio — 23,596 (5 lentelė), pvz.: des menschen Son (Luko ev. 21 skyr.) — Sunu szmogaus BrP 15,; inn der Konige heuser (Mato ev. 11 skyr.) - Namuosu karaliu BrP 28 .; des Herrn Engel (Luko ev. 2 skyr.) — Angelas Wieschpaties BrP 50,; inn das Jiidische land (Luko ev. 2 skyr.) — ing szeme Sžidu BrP 58 ; die menge der himelischen Heerscharen (Luko ev. 2 skyr.) — daugybė pulku dangaus BrP 51, ,; Tad postpozicing genityvo vartoseną Cia galėjo skatinti lotynų kalba. 3.4.4. Anksčiau jau minėtas pabréziamojo (emfatinio) genityvo vartojimas po pazymimojo žodžio kai kur taip pat galėjo būti perimtas iš lotynų ar lenkų kalbų kartu su pasiskolintu retorinės kalbos sakinio modeliu. Tačiau neturėtume manyti, kad aiškiau nemotyvuota genityvo postpozicija visuomet yra atsiradusi tik dėl svetimų kalbų poveikio — įvairavimas senojoje lietuvių kalboje, matyt, buvo galimas dėl laisvesnės šio pažyminio pozicijos daiktavardžio atžvilgiu. Griežtos normos nebuvimas leido kaitalioti genityvo vietą, siekiant labiau paryškinti, pabrėžti vieną ar kitą vardažodinės frazės komponentą. Dėl pozicijos 112 vardinės frazės komponentas. Rašytinės kalbos sakinyje dažnai sunku nustatyti, kurį daiktavardinio junginio dėmenį turėtume stipriau akcentuoti. Kai kuriais atvejais postpozicijos motyvai nėra labai aiškūs. Kitų kalbų įtaka negalėjo būti vienintelė galima tokios dažnos daiktavardžio genityvo postpozicijos priežastis. 2. Įvardžio genityvo vieta daiktavardžio atžvilgiu yra aiškiau motyvuota negu daiktavardžio: (a) prepozicinis įvardžio genityvas nepabrėžiamas; (b) įvardžio genityvas vartojamas postpoziciškai norint pabrėžti pažymimąjį daiktavardį; (c) PS dominuoja įvardžio genityvo postpozicija dėl lotynų ir lenkų kalbų įtakos; (d) BrP ir BrB dominuoja įvardžio genityvo prepozicija; BrP ir BrB randama nemažai įvardžio genityvo postpozicijos atvejų, nors šie veikalai parašyti remiantis vokiškais šaltiniais; genityvo postpozicija čia iš dalies galėjo atsirasti dėl lotynų kalbos įtakos, bet dažniausiai atspindi negriežtą žodžių tvarką daiktavardinėje frazėje. 3. Senųjų raštų kalbą, matyt, veikė lotynų ir lenkų kalboms būdingas atributinio junginio modelis, kuriame būdvardis dažniau eina prieš daiktavardį, o genityvas vartojamas postpoziciškai. Tai veikiausiai padėjo postpozicijai suteikti „aukštojo stiliaus“ statusą. | Lietuvių kalboje, kaip jau buvo minėta, atributinis genityvas pasitaiko daug dažniau negu kaimynų kalbose (vietoj genityvo jie dažnai vartoja derinamąjį pažyminį). Be to, savybinių įvardžių formos mano, tawo, sawo nederinamos su daiktavardžiais. Tai paaiškina labiau apibrėžtą įvardžių savybinio genityvo poziciją palyginti su daiktavardžio genityvu; įvardžių savybinio genityvo nutolimas nuo vyraujančios tvarkos esti aiškiau motyvuotas. Iš gretinimo matyti, kad senosios lietuvių kalbos atributinio junginio modelis skyrėsi nuo lietuvių ir lenkų kalbų, tačiau nebuvo griežtai apibrėžtas, todėl minėtų kalbų atributinių junginių žodžių tvarkos modeliai tam tikrais atvejais galėjo būti perkeliami į senosios lietuvių kalbos raštų kalbą. 4. Antrojoje J. Greenbergo universalijoje sakoma, kad prielinksninėse kalbose dominuoja genityvo postpozicija (Greenberg 1966: 78). Tad dabartinėje lietuvių kalboje taip pat lauktume GenN dominavimo, tačiau žinome, kad joje vyrauja prepozicinis genityvas. Manoma, kad lietuvių kalboje yra pasikeitusi sakinio branduolio komponentų tvarka iš SOV į SVO (Ambrazas 1982: 101— 104). Taigi prepozicinis genityvas galėjo tipologiškai derintis su SOV ir polinksninėmis konstrukcijomis (4 Greenbergo universalijoje teigiama, kad SOV kalbose dažnesni polinksniai)?. Tačiau sunku paaiškinti, kodėl prepozicinis genityvas vyrauja dabartinėje lietuvių kalboje, kai senojoje lietuvių kalboje jis labai dažnai buvo vartojamas postpoziciškai,- genityvo postpozicija turėjo dažnėti dėl prielinksnių dominavimo. M. S. Drayeris keliuose savo naujausiuose straipsniuose tvirtina , kad SOV modelio kalbas sieja labai stipri implikacija su GenN, 2 J. Hawkins mano, kad senoji lietuvių kalba buvusi prielinksninė (Hawkins 1990: 120-121). 119 tačiau SVO kalbose galima ir GenN, ir NGen (Drayer 1988: 192-193; 1991: 464-465; 1992: 91). Bet jo tyrinėjimai taip pat parodė, kad Greenbergo antroji universalija yra teisinga — prielinksninése kalbose dominuoja NGen. Vadinasi, lietuvių kalba yra išimtis iš šios Greenbergo universalijos. SUTRUMPINIMAI BrB — Biblia tatai asti Wissas Schwentas Raschtas Lietuwischkai pergulditas per Janą Bretkuną... Karaliaucziuie (1579-1590). BrP - Postilla tatai esti Trumpas ir prastas ischguldimas Evangeliu... Per Jana Bretkuna... Karaliaucziuie... 1591. GenN - daiktavardžio genityvas; prepozicinis daiktavardžio genityvas. Gen N - įvardžio genityvas; prepozicinis įvardžio genityvas. NGen - pospozicinis daiktavardZio genityvas. NGenp - pospozicinis jvardZio genityvas. [0] - objektas. Po - postpoziciniy. Pr - prepoziciniy. PS - Pvnkty kazan... Litewskim i¢zykiem z wytlumaczeniem na Polskie przez Kšiędza Konstantego Szyrwida... W Wilnie... 1629. S — sybjektas. V — veiksmažodis. LITERATŪRA Ambrazas V. 1986: Dabartinės lietuvių kalbos žodžių tvarkos modeliai. — Lietuvos TSR mokslų akademijos darbai, A ser. 3(96), 92—102. Ambrazas V. 1982: Žodžių tvarka ir baltų kalbų sakinio tipo rekonstrukcija. — Baltistica, 18(2), 92-102. Dabartinė lietuvių kalbos gramatika, Vilnius: Mokslas, 1994. Dryer M.S. 1988: Object-verb order and adjective-noun order: dispelling a myth. — Lingua 74, 77-109. Dryer M.S. 1991: SVO languages and the OV:VO typology. — Journal of Linguistics 27, 443— 482. Dryer M.S. 1992: The Greenbergian word order correlations. — Language 68(1), 81-138. Durys M. 1927: Lietuvių kalbos sintaksė, Kauna. Faarlund J. T. 1990: Syntactic change: Toward a theory of historical syntax. — Winter | W.(ed.). Trends in Linguistics. Berlin, New York: Mouton de Gruyter. Girdeniené D. 1971: Aktualioji skaida ir jos vaidmuo bei reiškimo būdai lietuvių kalboje. — Kalbotyra, 22(1), 35-47. Girdeniené D. 1981: Derinamojo pažyminio vieta tarminéje ir bendrinėje lietuvių kalboje. — Baltistica, 17(2), 1981, p. 156-169. Greenberg J.H. 1966: Some universals of grammar with particular reference to the order of meaningful elements. — Greenberg J.H.(ed.). Universals of language, 2nd edn., Cambridge, Mass.: MIT Press, 72-113. Handry J. 1985: Les Indo-Europeans, Paris. Hawkins J. A. 1990: Seeking motives for change in typological variation. — Studies in typology and Diachrony. Papers presented to Joseph H. Greenberg on his 75th 120 birthday, Amsterdam/Philadelphia: John Benjamins Publishing Company. Kniūkšta P,Girdenienė D.,Girdenis A. 1979: Apie kalbos „prabangą“ ir žodžių tvarką. — Kultūros barai 1, 73-74. Lietuvių kalbos gramatika, Vilnius: Mokslas, 1976. Palionis J. 1967: Lietuvių literatūrinė kalba XVI-XVII a., Vilnius: Mintis. Rosinas A. 1988: Baltų kalbų įvardžiai, Vilnius: Mokslas. Tesniėre L. 1969: Elements de Syntaxe Structurale, Paris. Vasiliauskienė V. 1994: On the placement of the genitive attribute in Old Lithuanian. — Dept. of General Linguistics University of Umed, Report 35, 99-115. Vasiliauskienė V. 1995: Derinamojo pažyminio vieta senojoje lietuvių kalboje. — Lietuvių kalbotyros klausimai 33, 124-142. Žulys V. 1969: Vadinamųjų nekaitomųjų įvardžių vieta lietuvių kalbos gramatinėje sistemoje. — Baltistica, 5(2), 167-177. TpaMMarHuka JiuTOBCKOTO A36IKa, BuwibHioc: Mokcnac, 1985. Hcropraeckas rpammaTika pycckoro A3sika. Currakcuc. ITpocroe npewroxerue, Mocksa, 1978. THE PLACEMENT OF THE GENITIVE ATTRIBUTE IN OLD LITHUANIAN Summary 1. In most cases a preposed Gen is unstressed.In the case of postposed Gen, different constituents can be stressed: in certain cases the genitive noun and in other cases the head noun.However, sometimes no constituent seems to have stress in noun phrases with a postposed Genn. In such cases the function of the postposed Gen, in Old Lithuanian is unclear.We conclude, however, that influence of other languages cannot be the only possible explanation of the so frequent postposition of Gen_ in Old Lithuanian. For such alternation of placement of Gen, to be possible at all, the language must be, in a sense, prepared for it. We therefore assume that the position of the attribute was less strictly determined in Old Lithuanian than is the case in Modern Lithuanian, and that this made it easy for the authors of the period to take over the Latin or Polish form of the noun phrase. 2. The position of the genitive pronouns is more clearly determined than that of genitive nouns, and we can explain almost all deviations from the predominant word order. The facts are as follows: (a) preposed Gen is unmarked; (b) when Gen, is postposed, its head noun is stressed; (c) in PS postposed Gen, ’ predominates, because of the influence of Latin and Polish; (d) in BrP and BrB preposed Gen, predominates; (e) even though the latter works are based on German, we find not a few examples of postposition in these sources, which partly could be due to the influence of Latin, but in other cases reflect a characteristic feature of Old Lithuanian, that of allowing some freedom of word order in the noun phrase. 3. We would expect Modern Lithuanian to have predominantly postposed genitive attributes, since it has prepositions, not postpositions (Universal 2; Greenberg 1966:78). According to several researchers Lithuanian has undergone a change from SOV to SVO. Preposition of the genitive attribute could thus be a remnant of an earlier grammar with SOV order and postpositions. It is odd, however, that preposition of the genitive attributes is more predominant now than was the case in Old Lithuanian. We would expect postposition of genitive attributes to increase over time, at the expance of prepositions, not the other way around. So Modern Lithuanian remains a counterexample. 121