Lietuvių kalbos papildinio vardininko su bendratimi kilmė

LIETUVIY KALBOTYROS KLAUSIMAI XXXVIII (1997) Vytautas AMBRAZAS LIETUVIY KALBOS PAPILDINIO VARDININKO SU BENDRATIMI KILME 0.1. IS archeologijos ir lyginamosios kalbotyros tyrimy zinoma, jog ryty balty gentys mazdaug VI a. po Kr. pajudéjo nuo deSiniojo Dauguvos kranto j Siaure ir émé kurtis dabartinéje Siaurés ir Vidurio Latvijos teritorijoje. Joje nuo senovés gyvenusiy vakary finy dialektai ilgainiui buvo asimiliuoti, o jy substratas turéjo lemiama vaidmenj ryty balty prokalbés suskilimui ir latviy kalbos susidarymui. Beveik tuo paciu metu prasidéjo ir didzioji slavy ekspansija j Siaure ir vakarus. Iki VIII-IX a. ryty slavy gentys isplito dabartiniame Siaurinés Rusijos plote iki Naugardo ir toliau, asimiliuodamos ten gyvenusius vakary finus. Del ty procesy turéjo susidaryti didelés intensyviy kalbiniy kontaktu, interferencijos ir substrato bei superstrato zonos Siaurinéje ryty balty ir ryty slavy dialekty dalyje. Tuos dialektus ligi Siol sieja i8tisa virtiné bendry fonetikos, leksikos ir gramatikos ypatybiy. Viena i§ bendry tam arealui sintaksiniy izoglosy yra vad. papildinio vardininkas konstrukcijose su bendratimi, padalyviais, kai kur — su kitomis veiksmazodzio formomis. Papildinio vardininko (resp. nominatyvo') terminas taikomas beasmenéms konstrukcijoms, kuriose tranzityviniy veiksmazZodziy bendratis ar kita forma siejama su vardininku, turin¢iu tokiq pat funkcija kaip papildinio galininkas atitinkamuose asmeniniuose sakiniuose: lie. reikia sienas pjaut (plg. turiu siena pjaut); la. zifgs Vajadzés mazgat' ‘arklys reikés maudyt’; §.rus. nado trava kosit'‘reikia zolé pjaut’; suom. faytyy kisjoittaa kirje ‘reikia ra8yti laiSkas’. Tokio tipo konstrukcijos biidingos jvairioms finy kalboms (Collinder 1957: 217, 300, 323, 427; Timberlake 1974: 210-215). Ta¢iau indoeuropiediy kalbose nominatyvas eina bendraties papildiniu tik jau minétame siaurés vakary areale: Siaurinése rusy kalbos tarmése bei jy ypatybes atspindinéiuose XII-XVIII a. ratuose, jvairiose latviy kalbos tarmése, o lietuviy kalboje — ryty bei piety aukStaiLietuvi8kais vardininko, galininko it pan. pavadinimais toliau Zymimi lietuviy ir latviy kalby linksniai, o tarptautiniai nom/natyvo, akuzatyvo etc. terminai vartojami minint kitas kalbas, turinéias daugiau ar maziau skirtinga linksniy sistema. 93 éiy tarmése ir dalyje vakary auk&taiéiy (pagal Lietuviy kalbos atlaso kartotekos duomenis — j pietus nuo apytikrés linijos Jonava — Cékiské — Sakiai —Sintautai). Konstrukcijos kilmé ryty balty ir slavy kalbose jvairiai aiskinama daugelyje darby. Tuose aiskinimuose galima i&skirti dvi svarbiausias kryptis. 0.2. Pirmosios krypties atstovai laiko nominatyvo su bendratimi konstrukcija paveldéta i8 indoeuropieciy prokalbés. Manoma, kad nominatyvas joje iS pradziy turéjes veiksnio funkcija, 0 bendratis yra sustabaréjes paskirti reisSkiancio veiksmazodinio daiktavardzio datyvas. Tokioms veiksnio konstrukcijoms su paskirties datyvu randama atitikmeny kity giminisky kalby senuosiuose paminkluose. Siai krypéiai baltistikoje rySkiausiai atstovauja Jablonskis (1935: 29-33; 1957: 458-459) ir Endzelynas (1951: § 392), slavistikoje — Potebnja (1958: 405407), Borkovskis (1949: 347-350), Stepanovas (1984) ir kt. Konstrukcijos i8likima kaip tik Siauriniame indoeuropieciy kalby arealo pakra&tyje Kiparskis (1960, 1969) aiskino konservuojan¢ia gretimy finy kalby jtaka, padejusia i8likti nominatyvui paveldétoje konstrukcijoje, Siai pazitirai pritaré Jacobssonas (1964). Antrosios krypties svarbiausias atstovas yra Timberlake’as (1974), paskyres siam klausimui specialia monografija. Jis priejo igvada, kad ryty balty ir Siaurés rusy kalby nominatyvas konstrukcijose su bendratimi bei padalyviais visais atvejais turi papildinio funkcijq, savo vartosena skiriasi nuo kity indoeuropieciy kalby ir sutampa su vakary finy kalby atitikmenimis, tad laikytinas ,sintaksiniu skoliniu i§ kurios nors vakary finy kalbos“ (1974: 220). Finy kalby jtaka papildinio nominatyvo vartojimui rusy kalboje yra konstatave ir kiti tyrinétojai (plg. Veenker 1967: 158). Minétos paZitiros dazniausiai laikomos viena kitai prieSingomis, konfrontuojanéiomis (plg. Timberlake 1974: 153-154, 220-224; Dunn 1982: 505, 526). Abiem atvejais j nominatyvq su bendratimi Ziirima kaip j pastovios sandaros konstrukcija, kurioje bendraties semantinj objekta rei8kiantis nominatyvas turi arba veiksnio (pirmuoju atveju), arba papildinio (antruoju atveju) funkcija’. Taéiau lietuviy ir latviy tarmiy duomenys rodo, kad vienodai aiskinti vardininko funkcija visuose jo junginiuose su bendratimi negalima. Bendraties vartosenos tyrimo rezultatai, autoriaus jau paskelbti anksciau (1987, 1995), patvirtina poziurj j bendraties kilme i8 paskirties reik8me turéjusio veiksmazZodiniy abstrakty datyvo ir leidzia konstatuoti pirmine veiksnio funkcija kai kuriose vardininko konstrukcijose su bendratimi. Antra vertus, su bendratimi siejamas vardininkas dabar daugeliu atvejy neabejotinai eina papildiniu. Taigi matome vardininko funkcijos kitima. Cia ir norétume atkreipti démesj j vardininko su dalyviu vidines struktiiros pertvarkymo padarinius. 1 pig. kad ir Siuos teiginius: “Tokiuose sakiniuose (ty. su vardininku ir bendratimi V.A.) nominatyvas visada liekti subjektu” (Jablonskis 1935: 32); antra vertus: “The comparable use of the nominative in Lith. and Latv. dialects is an instance of the nominative object; it undeniably does not represent the grammatical subject” (Timberlake 1974: 220). 94 IStyres latviy kalbos vardininko konstrukcijas su debityvu, Holvoetas nustaté jose ,,peréjimg nuo pirminio veiksnio vardininko prie papildinio vardininko, koks yra finy kalbose“ (1993: 160). PanaSy procesa pastebime lietuviy kalbos vardininko konstrukcijose su bendratimi. Jose galima jzvelgti skirtingo amZiaus diachroninius sluoksnius. 1.1. Senovinj sluoksnj reprezentuoja konstrukcijos, kuriose vardininkas yra iSlaikes veiksnio funkcijq, o bendratis — paskirties reiksme, bidinga veiksmazodziy abstrakty datyvui'. Tokiy konstrukcijy paliudyta Siuose vardininko su bendratimi tipuose: (1) su biiseng reiSkianCiais veiksmazodzZiais likti, pa(i )iikti, tekti, klriti, pasitaikyu, rupéti, tiktiir pan., pvz.: Bulvés (mums) liko/teko valgyti; (2) su veiksmazodziu buti (esamojo laiko forma dazZniausiai nuliné), pvz.: a) O ta lazdelé bus pasiremtz, b) Jau visas ezeras (buvo) matyti (su percepcijos veiksmazodziy bendratimi); c) Man vienat (buvo) visi darbai dirbt (reikiamybés reikSme); (3) su tarinio vardine dalimi einanciomis bidvardziy formomis: a) derinamomis: Man degtiné bjauri gerti; b) bevardés giminés (nederinamomis): Bu/viy maisaf sunku nesioti. 1.2. Tose (1) ir (2) tipo konstrukcijose, kurios yra iSlaikiusios pirmine struktira, vardininko atliekama veiksnio funkcijq aiSkiai rodo derinimas su tariniu, turinciu sudéting (perifrasting) arba netiesioginés nuosakos forma, plg.: Jam likes/ripéjes laukas arti; Suny lofimas dar buves girdéti (plg. Troba besanti matytis, zx. Sirtautas 1971: 74); Man vienai buves tas parsas Serti. Pazymétina, kad (1) ir (2) tipo konstrukcijos vartojamos ne tik ryty ir piety aukStaiciuose, bet ir tose Zemaiciy bei vakary aukStai¢iy Snektose, kur beasmeniuose sakiniuose bendratis valdo tik papildinio galininkg. (3b) tipo sakiniuose su bevardés giminés biidvardzZiais derinimas nejmanomas, nes bevardés giminés daiktavardziy lietuviy kalboje nebéra. Apie pirming veiksnio funkcija dalyje tokiy konstrukcijy leidzia spresti jy sintaksiniai rySiai su kitomis. Pirmiausia, bevardeés giminés formos ryty aukStai¢iy tarméje kai kur vartojamos pagretiui su derinamomis vyriskosios bei moteriskosios giminés formomis, pvz.: Medus valeyt gardu/gardus,; Nespartis/nespartu mieziai pjaut (Moletai). Antra, bevardés giminés formos siejamos su veiksnio vardininku taip pat, kaip derinamosios budvardziy formos atitinkamuose sakiniuose, neturin¢iuose paskirtj ar tiksla reiskiancios bendraties, plg.: Medus gardu/gardus; Gyvaté bjauru/bjauri; Sveclas miela/mielas. Tokios konstrukcijos su bevardés giminés biidvardziais, vartojamos tose paciose ryty aukStaiciy 8nektose kaip ir su pritapusia bendratimi, A Veiksmazodziy abstrakty datyvas apskritai laikomas viena is svarbiausiy tikslo bei paskirties raiskos priemoniy, vartoty indoeuropiedciy kalby senovéje, Zr. Jeffers, Pepicello 1980. 95 yra paveldetos i8 zilos senoves, turi atitikmeny jvairiy giminisky kalby senuosiuose paminkluose, o patys bevardés giminés biidvardZiai yra iSlaike grynojo kamieno formas (Zr. aut. 1979: 200-202; 1990: 201-202 su lit.). Panaiiai ir kai kuriuose (2c) tipo sakiniuose, reiskianGiuose reikiamybe, paskirties bendratis (resp. veiksmazodzio abstrakto datyvas) veikiausiai yra prisisliejusi prie senoviskos posesyvinés konstrukcijos (man yra namai + statytl), kurig lietuviy kalboje ilgainiui i’stiimé pasakymai su veiksmazodziu turéti, véliau irgi gavusiu reikiamybeés reiksme. 2.1. Kartu su senosios vardininko funkcijos liekanomis lietuviy ir latviy kalbose aiskiai matyti sintaksiniy rySiy pertvarkymo (reanalizés) padariniai. Daugelyje konstrukcijy, kurios savo iSorine forma atitinka minétuosius tipus, bendratis jau yra glaudZiai susieta su asmenuojamaja veiksmazodzio forma ir praradusi pirming paskirties reikime, o vardininkas yra tiesiogiai priklausomas nuo bendraties. Tokie sakiniai jau suprantami kaip beasmeniai, ir didele dalis lietuviy ir latviy tarmiy juose vietoj vardininko vartoja galininka — tipiska tiesioginio papildinio linksnj. Lietuviy kalboje vardininkas yra geriausia iSlaikes veiksnio funkcija (2a), (2b) ir (3a) tipy konstrukcijose. Jose papildinio galininkas apskritai nevartojamas. Gana reguliari veiksnio funkcija ir (2c) tipo konstrukcijose, budingose zemaiéiams bei kai kurioms vakary aukStaiciy snektoms. Galbit todél Jablonskis (1935: 32; 1957: 560-564) buvo linkes veiksnio funkcijq apibendrinti visiems vardininko su bendratimi vartosenos atvejams. Antra vertus, dauguma 1 tipo konstrukcijy lietuviy ir latviy kalbose jau yra reanalizuotos ir vardininkas jose suprantamas kaip bendraties papildinys, kuri praleidus i esmés kisty sakinio prasmé, pvz.: Man teko matyt tie Zalciai Skp (plg. Man teko Zalciai); Tévui beliko pirkt tas sodas Dt (plg. Tévur beliko sodas) ix pan. (3b) tipo konstrukcijy reanalizei buvo itin palanki apibendrintos busenos reikémé, biidinga bevardés giminés bidvardziy formoms. Ryty ir piety auk8taiéiy sakiniuose su bevardeés giminés formomis vardininkas labai daznai eina bendraties valdomu papildiniu ir yra bitinas sakinio sandarai, plg.: Smagu raskyt pupos (Marcinkonys), bet *Smagu, pupos. Tokio tipo konstrukcijose pagre¢iui su bevardés giminés bidvardziais isigaléj¢ ir bisenos reik’més prieveiksmiai (ar jiems artimos formos), plg.: Gana/Anksti/Metas pupos raskyt. Kai kurie bevardés giminés biidvardzZiai ir busena reiskiantys prieveiksmiai savo ruoztu davé pradziq naujy beasmeniy veiksmazodziy paradigmoms: gailéti (i8 gaila), ganéti (i8 gana), reikéti (i8 reikia ar reiké), zx. Fraenkel 1925: 37-38; aut. 1995: 87-88). Veiksmazodzio resketi junginiai su bendratimi pasidaré itin produktyvis'. Ryty bei piety aukstai¢iy tarmeése su jais vartojamas vardininkas turi tokiq 1 Veiksmazodis reikéti, dazniausiai einantis su bendratimi, bendrinéje kalboje yra virtes vienu iS placiausiai vartojamy veiksmaZodziy (ketvirta vieta tarp visy veiksmazodziy publicistikoje, Zr. Zilinskiené 1990: 10). 96 paciq papildinio funkcijq kaip galininkas vakary aukStaiciuose ar Zemai¢iuose, plg. retkia malkos/malkas skaldyt. 2.2. Taigi bendraties veiksmo semantinj objekta reiSkiantis vardininkas randamas ne tik reliktinio tipo konstrukcijose, kuriose dar galima jzitréti jo pirmine veiksnio funkcija, bet ir placiai vartojamas daugelyje beasmeniy sakiniu, kur jis niekada néra buves veiksniu. Ryty, piety ir dalies vakary aukStaiciy tarmése jsivyravus polinkiui beasmenio sakinio bendraties papildinj reiksti vardininku, vardininko forma iplito ir atitinkamuose beasmeniuose pasakymuos su bitojo kartinio laiko padalyviais. Tranzityviniai biitojo kartinio laiko padalyviai su papildinio vardininku daZniausiai siejami Siais atvejais: (1) konstrukcijose su klausiamaisiais (santykiniais) prieveiksmiais kur, kaip ir jvardziu kas, pvz.: Kur cia dabar arklys pastacius? (Utena); Ale is kur cia ratai i§paisius? (Kupiskis); Uturojam, kap cia ratukai dagyvenus (Zarasai); Kas ¢i man padarius? (Mazeikiai); (2) pageidavimg reiSkianciuose pasakymuose su dalelyte ka(@), pvz.: Tai kad gera bobele kur radus (Utena); Ka teip megztinis nusimezgus (MieziSkiai); (3) panaSios reik8més sakiniuose su biisenos prieveiksmiu geraz, pvz.: Gerai bity stipras darbinykas pasisamdZius (Kupiskis). Sios konstrukcijos paliudytos tarmése, kuriose reguliariai vartojamas papildinio vardininkas su bendratimi, taciau jos retesnés uz atitinkamas bendraties konstrukcijas. Dar reciau papildinio vardininkas priklauso nuo esamojo laiko padalyviy, beasmeniuose pasakymuose einan¢iy aplinkybémis. Lietuviy kalbos atlaso kartotekoje jis uzfiksuotas tik kai kuriose vardininko su bendratimi arealo vietose, pvz.: KoZnas darbas dirbant mokslo reikia (Utena); Senmedis kertant pristigdavo skiedros (Roki&kis); Vienas parsas laikant geriau 1§ rudenio pasilikt (Miezi8kiai). 3.1. Aptarti duomenys sutinka su Timberlake’o (1974: 152) iSvada: ,,lietuviy ir latviy tarmés turi objekto nominatyvo taisykle: aktantas, kuris Siaip bity i8reik8tas akuzatyvu, yra reiskiamas nominatyvu sistemiskai beasmenéje aplinkoje, kai nejmanomas veiksnio nominatyvas“. Ta taisyklé konstrukcijose su bendratimi galéjo jsigaléti po to, kai (t)/- kamieno datyvas atitriko nuo veiksmazodziy abstrakty paradigmos, sustabaréjo ir virto neasmenuojamaja veiksmazodzio forma, kuri émé valdyti tiesioginio papildinio linksnj. Tik tada atsirado prielaidy pertvarkyti sintaksiniams rySiams daugelyje senojo tipo vardininko su bendratimi konstrukcijy. Vis délto vidinés sqalygos dar neleidzia atsakyti j klausima, kodél reanalizuotose j beasmenes konstrukcijose vardininkas nebuvo pakeistas galininku, bet pats gavo papildinio funkcija ir paskui iSplito dideléje ryty balty dialekty dalyje. Papildinio vardininkas neturi aiSkiy atitikmeny kitose indoeuropie¢iy kalbose, 97 isskyrus Siaurinius ryty slavy dialektus'. Tuo tarpu vakary finy kalbose jis nuo seno vartojamas pla¢iai ir intensyviai. Tokiomis aplinkybémis Timberlake’o suponuojamas vakary finy kalby poveikis geriausiai paaiSkina papildinio vardininko jsigaléjimg rytiniy balty dialektuose. Vakary finy substrato jtaka vardininkui su bendratimi veikiausiai nebuvo tik konservuojanti, padedanti i8saugoti vardininko forma, kaip mané Kiparskis (1960, 1969) ir anks¢iau jam pritardamas Siy eiluciy autorius (1987: 215). Ji padéjo senojo tipo vardininko su bendratimi pamatu formuoti konstrukcijas, turinéias nauja viding struktira. Kadangi vakary finy kalbose papildinio nominatyvas vartojamas vien beasmenéje aplinkoje, jis galéjo paveikti rytiniy balty kalbas tik tada, kai bendratis jau buvo virtusi atskira neasmenuojamaja veiksmazZodzio forma ir vardininko konstrukcijos su ja buvo reanalizuojamos ar i dalies reanalizuotos kaip beasmenés. Balty kalbose bendratis iSsiskyré i8 veiksmaZodziy abstrakty paradigmos, matyt, jau po balty bendros prokalbés suskilimo. Jos palyginti vélyva kilme rodo lietuviy-latviy ir prisy kalby bendraties formy skirtumai (aut. 1995: 75), taip pat lietuviy bei latviy kalbose iki Siol gerai i8like jos semantiniai ir funkciniai ry8iai su paskirties datyvu, aiSkiai jauciami ir senojo tipo vardininko su bendratimi konstrukcijose. Tad nepanasu, jog beasmenés konstrukcijos su papildinio vardininku bity susidariusios priegistoriniy balty — finy kalby kontakty laikais, apie kuriuos liudija hidronimija ir senieji leksikos skoliniai. Juo sunkiau laikyti papildinio vardininka su bendratimi dar senesniy laiky liekana, paveldéta i8 ergatyvinés ar ,,aktyvinés“ sakinio sandaros (plg. Larin 1963; Palmaitis 1977: 116-119). Dél minéty aplinkybiy labiausiai tiketina, kad papildinio vardininkas rytiniy balty dialektuose jsigaléjo antruoju balty — finy intensyviy kontakty laikotarpiu, prasidéjusiu VI a. po Kr. Tuo metu rytiniy balty dialektai dar sudaré gana vientisa ir inovacijoms pralaidy arealq. Todél papildinio vardininkas, i8 pradZiy isigaléjes finy substrato veikiamuose Siauriniuose balty dialektuose, galéjo toliau plisti j pietus per dabartinés Latvijos teritorijq ir pasiekti rytinius ir pietinius Lietuvos dialektus. Cia jis jsitvirtino reanalizuoty senojo tipo vardininko su bendratimi konstrukcijy pagrindu. Ta¢iau Sis procesas beveik nepalieté zemaiciy ir didelés dalies vakary aukStaiciy tarmiy, kur vardininkas konstrukcijose su bendratimi iki iol gerai islaiké pirming veiksnio funkcija, o beasmeniuose pasakymuose tranzytiviniy veiksmazodziy bendratis gana reguliariai valdo galininka. 3.2. Slavy ekspansija j vakary finy apgyventas sritis tarp Pskovo ir Naugardo sudaré panaésias sqlygas papildinio nominatyvui iSplisti ir Siauriniuose ryty sla1 Papildinio nominatyvo su bendratimi pédsaky pastebéta ir pietiniuose rusy kalbos dialektuose bei jy pagrindu ra’ytuose tekstuose, vietomis ir gudy bei ukrainy kalby areale, bet ten konstrukcija turi specifiniy ypatybiy ir ligi Siol diskutuojama, ar ji néra atsiradusi dél Siaurés rusy dialekty jtakos, zr. Kuz'mina, Neméenko 1964; StaniSeva 1966; Dunn 1982 su lit. 98 vy dialektuose. Ty dialekty pozymius turinciuose senosios rusy kalbos XIIJ-— XVIII a. raStuose papildinio nominatyvas su bendratimi vartojamas beasmeneéje aplinkoje ir laikomas atsiradusiu (Timberlake 1974: 198) arba iSsaugotu (Kiparsky 1960; 1969) dél vakary finy substrato jtakos. Nors sen. rusy kalbos konstrukcija placiai tyrinéta daugelio autoriy!, taciau pavyzdziy, kuriuose su bendratimi einantis nominatyvas turéty neabejotina veiksnio funkcija, ligSioliniuose darbuose randame tik su derinamomis bidvardziy formomis (pvz., voda Jordana sladka pits ‘vanduo Jordano saldus gerti’, zr. Sprin- €ak 1960: 179) ir su percepcijos veiksmazodziy bendratimi +veiksmazodis byti ‘buti’, pvz.: bé v to vremja vidéti ... pecals gorbkaja Mosk. Letop. 290 ‘buvo tuo metu matyti... liidesys kartus’ (Sabenina 1978: 404, zr. dar aut. 1995: 90-91); jos atitinka lietuviy kalbos tarmiy senujy (2b) ir (3a) tipy pavyzdzius (plg. 1.12). Dabartinése rusy kalbos Siaurinése tarmése vartojamos konstrukcijos su papildinio nominatyvu yra smarkiai pakitusios dél linksniy sinkretizmo, gyvosios — negyvosios giminés prieSprieSos morfologizavimo ir kity specifiniy rusy kalbos raidos procesy (Zr. Timberlake 1974: 104-116; Zuravlev 1984). Tad pirming veiksnio funkcijq nominatyvui, einanciam bendratimi, slavy kalby tyrinétojai rekonstruoja daugiausia remdamiesi lyginamaja analize. Tam ypa¢ reikimingos lietuviy kalbos tarmése iSlikusios senojo tipo vardininko su benratimi konstrukcijos: jos gali biti laikomos argumentu, kad ir slavy kalbose papildinio nominatyvas yra turéjes tokj pat sintaksinj pagrinda. 3.3. Taigi tradiciniu vardininko su bendratimi terminu i tikryju yra vadinamos konstrukcijos, turincios skirtinga viding struktira: (1) indoeuropietiskos kilmés veiksnio vardininkas su bendratimi, isriedéjusia i8 veiksmazZodinio daiktavardzio datyvo ir daugiau ar maZiau iSlaikiusia senajq paskirties reik’me ir (2) bendraties junginys su valdomu papildinio vardininku, gavusiu 8iq funkcijg veikiausiai del vakary finy dialekty jtakos po pirmojo tipo konstrukcijos reanalizés. Pirmojo tipo konstrukcijas galima laikyti bendrais lietuviy ir latviy kalby sintaksiniais arrchaizmais. Beasmenés konstrukcijos su bendraties valdomu papildinio vardininku yra vélesnés kilmés, bet ir jos dabar yra stumiamos i8 vartosenos atitinkamos reikSmés junginiy su galininku. Ypa¢ rySkus jy reliktinis pobidis latviy kalbos tarmése. Skirtingai nuo lietuviy kalbos, kur papildinio vardinininkas gana nuosekliai tebevartojamas apibréztame rytiniy ir pietiniy tarmiy plote, latviy tarmése jo zidiniai salomis iSsibarst¢ ivairiose tarmése ir atskirti vienas nuo kito &nektu, kuriose bendratis valdo tik galininka (Zr. aut. 1995: 96-98). Geriau papildinio vardininkas iSliko tik junginiuose su debityvu (plg. Rudzite 1964: 138, 240, 372). Tai rodo, kad vakary finy jtaka vardininkui su bendratimi baigési jau seniai ir paskui $i konstrukcija ryty balty dialektuose nuéjo savita ir skirtinga raidos ke- ' Literatiiros apzvalga zr. Larin 1963; Kiparsky 1960, 1969; Timberlake 1974; Dunn 1982. 99 lig. Itin jdomi ta aplinkybe, jog papildinio vardininkas labiausiai sunyko latviu tarmése, kuriose kitados turéjo biti jo plitimo Zidinys, bet geriau iSliko periferiniame areale — rytinéje ir pietinéje lietuviy kalbos ploto dalyje. Tai galima paaixkinti skirtinga konstrukcijos vieta lietuviy ir latviy tarmiy sintaksinéje sistemoje. 3.4, Lietuviy kalbos rytiniy ir pietiniy aukStaiciy tarmése semantinio objekto raiska vardininku néra apribota tik pasakymais su bendratimi. Jose iki Siol i8liko bevardés giminés neveikiamujy dalyviy senovinés konstrukcijos su vardininku, reikianéiy veiksmo patienta (semantinj objekta), pvz.: miskas kertama /kirsta; Sienas vezama/suvezta; karvés ganoma/ganyta it pan. (plagiau apie jas aut. 1979: 213=218; 1990: 197-214 su lit.). Kadangi tos konstrukcijos jeina j neveikiamosios raSies paradigma, vardininkas jose laikomas veiksniu, taciau jo semantiné funkcija yra tokia pat kaip junginiuose su bendratimi, plg.: Cia miskas karstair Reikia miskas kirsti; Jau Sienas suveZta ix Rytoj mum Sienas vezt. Tokiy vardinininko junginiy su bevardés gimines neveikiamaisiais dalyviais ir su bendratimi vartosenos arealas ryty aukStai¢iy tarméje beveik iStisai sutampa. Be to, vardininko konstrukcijas su bevardés giminés neveikiamaisiais dalyviais, panagiai kaip su bendratimi, irgi linkstama reanalizuoti kaip beasmenes, ir j vardininko viet kartais skverbiasi jau dalyvio valdomas papildinio galininkas: medus/medy kopama; laiskas/laiska rasoma. Tose paciose lietuviy kalbos tarmése veiksnio vardininkas placiai vartojamas su tariniu einanéiais bevardés giminés biidvardziais: svecias miela; varské gardu ir pan. Prisi8liejus bendraciai susidaro senojo (3b) tipo vardininkas su bendratimi: svecias miela priimti; varské gardu valgyti (plg. 1.2.). Minétieji modeliai su bevardés giminés neveikiamaisiais dalyviais ir budvardziais sudaro natiralig atrama papildinio vardininkui rytinése ir pietinése lietuviy kalbos tarmése. Latviy kalbos tarmése vardininkas su bendratimi tos atramos nebeturi, nes bevardés giminés biidvardziai ir dalyviai jose yra seniai isnyke. Vietoj bevardés giminés biidvardziy Cia su bendratimi siejami prieveiksmiai (griiti ‘sunkiai’, viegii ‘lengvai’ ir pan), kurie sudaro jau aiskiai beasmenes konstrukcijas, plg.: aka nav viegli rakt ‘Sulinys nelengva (paz. nelengvai) kasti’. Tad latviy kalbos vardininkas su bendratimi yra labiau nutoles nuo asmeniniy konstrukcijy. Nutrikus intensyviems kontaktams su vakary finais, jj grei¢iau pakeité iprastinis tiesioginio papildinio linksnis — galininkas. Apskritai bendraties ir neveikiamyjy dalyviu bevardés giminés formy konstrukcijos su objekto (resp. patiento, kontentyvo) vardininku gali turéti bendra pagrinda. Jy tarpusavio santykius ir ry8j su panasia dalyviy vartosena vakary finy kalbose dar reikéty atskirai patyrineti. ISvados 1. Lietuviy kalbos tarmése skiriami du vardininko su bendratimi konstrukci100 ju diachroniniai sluoksniai. Seniausia sluoksni matome sakiniuose su veiksnio vardininku ir bendratimi, iSlaikiusia pirming paskirties reik’me, bidinga veiksmazodziy abstrakty datyvui. Antrajj, naujesni, sluoksnj sudaro konstrukcijos su bendraties valdomu papildinio vardininku. 2. Konstrukcijos su papildinio vardininku galéjo susiformuoti po to, kai bendratis iSsiskyré i$ veiksmazodziy abstrakty paradigmos, virto atskira veiksmazodzio forma ir kai dalis senojo tipo konstrukcijy buvo reanalizuotos kaip beasmenés. Beasmenése konstrukcijose vardininkas jsitvirtino kaip papildinys veikiausiai dé] vakary finy dialekty jtakos. 3. Vardininko su bendratimi diachroniné stratifikacija leidZia suderinti dvi pagrindines hipotezes apie konstrukcijos kilme, iki Siol laikomas prieSingomis. Pirmoji (Jablonskio - Endzelyno - Kiparskio) taikytina seniausiam iy konstrukcijy sluoksniui ir apibidina jy pirming indoeuropietiska struktirg. Antroji (Timberlake’o) taikytina tolesniam jos raidos laikotarpiui ir paaiskina vardininkui nebiidingos papildinio funkcijos jsitvirtinima reanalizuotose beasmenése konstrukcijose su bendratimi. 4. Papildinio vardininkq su bendratimi (kaip ir netiesiogine nuosaka) galima laikyti viena i8 ty ryty balty gramatiniy struktiry, kurios turi indoeuropieti8ka pagrinda, bet dabarting vidine sandara gavo veikiamos intensyviy kontakty su vakary finy kalbomis antroje praeito tikstantme¢io puséje. LITERATURA Ambrazas V. 1977: Netiesioginés nuosakos paplitimas ir kilmés problema. — Lretuviy kalbotyros klausimat 17, 7-54. Ambrazas V. 1979. Lietuviy kalbos dalyviy istoriné sintaksé, Vilnius. Ambrazas V. 1987. Die indogermanische Grunlaage des Dativus und Nominativus cum Infinitivo im Baltischen. - Jndogermanische Forschungen 92, 203-219. Ambrazas V. 1990. Sravnitelnyj sintaksis pricastij baltijskix jazykov/ Vergleichende Syntax der baltischen Partizipien, Vilnius. Ambrazas V. 1995. Lietuviy kalbos bendraties konstrukcijy raida. — Lietuviy kalbotyros klausimat 33, 74-109. Borkovskij V. 1949: Sintaksis drevnerusskix gramot. Prostoe predlozenie, Lvov. Collinder B. 1957: Survey of the Uralic Languages, Uppsala. Dunn J. A. 1982: The Nominative and Infinitive Construction in the Slavonic Languages. — Slavonic and East European Review 60(4), 500-527. Endzelins J. 1951: Latviesu valodas gramatika, Riga. Frankel E. 1925: Zur baltoslavischen Grammatik. — Zeitschrift fiir die vergleichende Sprachforschung auf dem Gebiete der indogermanischen Sprachen 53(1), 36-65. Holvoet A. 1993: On the Nominative Object in Latvian, with particular reference to the debitive. — Linguistica Baltica 2, 151-156. Jablonskis J. 1935: Jablonskio ra8tai 4, red. J. Baléikonis, Kaunas. Jablonskis J. 1957: Rinktiniai ra8tai 1, sud. J. Palionis, Vilnius. Jacobsson G. 1964: Zur Frage vom Nominatviv als Kasus des direkten Objekts im Slavischen. — Lingua viget, commentationes slavicae in honorem V. Kiparsky, Helsinki. Jeffers R, Pepicello W.J. 1980: The Expression of Purpose in Indo-European. — 101