Lietuvių kalbos papildinio vardininko su bendratimi kilmė

LIETUVIŲ KALBOTYROS KLAUSIMAI XXXVIII (1997) Vytautas AMBRAZAS LIETUVIŲ KALBOS PAPILDINIO VARDININKO SU BENDRATIMI KILMĖ 0.1. Iš archeologijos ir lyginamosios kalbotyros tyrimų žinoma, jog rytų baltų gentys maždaug VI a. po Kr. pajudėjo nuo dešiniojo Dauguvos kranto į šiaurę ir ėmė kurtis dabartinėje Šiaurės ir Vidurio Latvijos teritorijoje. Joje nuo senovės gyvenusių vakarų finų dialektai ilgainiui buvo asimiliuoti, o jų substratas turėjo lemiamą vaidmenį rytų baltų prokalbės suskilimui ir latvių kalbos susidarymui. Beveik tuo pačiu metu prasidėjo ir didžioji slavų ekspansija į šiaurę ir vakarus. Iki VIII-IX a. rytų slavų gentys išplito dabartiniame šiaurinės Rusijos plote iki Naugardo ir toliau, asimiliuodamos ten gyvenusius vakarų finus. Dėl tų procesų turėjo susidaryti didelės intensyvių kalbinių kontaktų, interferencijos ir substrato bei superstrato zonos šiaurinėje rytų baltų ir rytų slavų dialektų dalyje. Tuos dialektus ligi šiol sieja ištisa virtinė bendrų fonetikos, leksikos ir gramatikos ypatybių. Viena iš bendrų tam arealui sintaksinių izoglosų yra vad. papildinio vardininkas konstrukcijose su bendratimi, padalyviais, kai kur — su kitomis veiksmažodžio formomis. Papildinio vardininko (resp. nominatyvo') terminas taikomas beasmenėms konstrukcijoms, kuriose tranzityvinių veiksmažodžių bendratis ar kita forma siejama su vardininku, turinčiu tokią pat funkciją kaip papildinio galininkas atitinkamuose asmeniniuose sakiniuose: lie. reikia šienas pjaut (plg. turiu šieną pjaut); la. zifgs Vajadzės mazgat' “arklys reikės maudyt'; š.rus. nado trava kosit'‘reikia žolė pjaut'; suom. faytyy kisjoittaa kirje “reikia rašyti laiškas". Tokio tipo konstrukcijos būdingos įvairioms finų kalboms (Collinder 1957: 217, 300, 323, 427; Timberlake 1974: 210—215). Tačiau indoeuropiečių kalbose nominatyvas eina bendraties papildiniu tik jau minėtame šiaurės vakarų areale: šiaurinėse rusų kalbos tarmėse bei jų ypatybes atspindinčiuose XII-XVIII a. raštuose, įvairiose latvių kalbos tarmėse, o lietuvių kalboje — rytų bei pietų aukštai- ! Lietuviškais vardininko, galininko ir pan. pavadinimais toliau žymimi lietuvių ir latvių kalbų linksniai, o tarptautiniai nominatyvo, akuzatyvo etc. terminai vartojami minint kitas kalbas, turinčias daugiau ar mažiau skirtingą linksnių sistemą. 93 čių tarmėse ir dalyje vakarų aukštaičių (pagal Lietuvių kalbos atlaso kartotekos duomenis — į pietus nuo apytikrės linijos Jonava — Čėkiškė — Šakiai -Sintautai). Konstrukcijos kilmė rytų baltų ir slavų kalbose įvairiai aiškinama daugelyje darbų. Tuose aiškinimuose galima išskirti dvi svarbiausias kryptis. 0.2. Pirmosios krypties atstovai laiko nominatyvo su bendratimi konstrukciją paveldėta iš indoeuropiečių prokalbės. Manoma, kad nominatyvas joje iš pradžių turėjęs veiksnio funkciją, o bendratis yra sustabarėjęs paskirtį reiškiančio veiksmažodinio daiktavardžio datyvas. Tokioms veiksnio konstrukcijoms su paskirties datyvu randama atitikmenų kitų giminiškų kalbų senuosiuose paminkluose. Šiai krypčiai baltistikoje ryškiausiai atstovauja Jablonskis (1935: 29—33; 1957: 458-459) ir Endzelynas (1951: § 392), slavistikoje — Potebnja (1958: 405407), Borkovskis (1949: 347-350), Stepanovas (1984) ir kt. Konstrukcijos išlikimą kaip tik šiauriniame indoeuropiečių kalbų arealo pakraštyje Kiparskis (1960, 1969) aiškino konservuojančia gretimų finų kalbų įtaka, padėjusia išlikti nominatyvui paveldėtoje konstrukcijoje; šiai pažiūrai pritarė Jacobssonas (1964). Antrosios krypties svarbiausias atstovas yra Timberlake'as (1974), paskyręs šiam klausimui specialią monografiją. Jis priėjo išvadą, kad rytų baltų ir šiaurės rusų kalbų nominatyvas konstrukcijose su bendratimi bei padalyviais visais atvejais turi papildinio funkciją, savo vartosena skiriasi nuo kitų indoeuropiečių kalbų ir sutampa su vakarų finų kalbų atitikmenimis, tad laikytinas „sintaksiniu skoliniu iš kurios nors vakarų finų kalbos“ (1974: 220). Finų kalbų įtaką papildinio nominatyvo vartojimui rusų kalboje yra konstatavę ir kiti tyrinėtojai (plg. Veenker 1967: 158). Minėtos pažiūros dažniausiai laikomos viena kitai priešingomis, konfrontuojančiomis (plg. Timberlake 1974: 153-154, 220-224; Dunn 1982: 505, 526). Abiem atvejais į nominatyva su bendratimi žiūrima kaip į pastovios sandaros konstrukciją, kurioje bendraties semantinį objektą reiškiantis nominatyvas turi arba veiksnio (pirmuoju atveju), arba papildinio (antruoju atveju) funkciją". Tačiau lietuvių ir latvių tarmių duomenys rodo, kad vienodai aiškinti vardininko funkciją visuose jo junginiuose su bendratimi negalima. Bendraties vartosenos tyrimo rezultatai, autoriaus jau paskelbti anksčiau (1987, 1995), patvirtina požiūrį į bendraties kilmę iš paskirties reikšmę turėjusio veiksmažodinių abstraktų datyvo ir leidžia konstatuoti pirminę veiksnio funkciją kai kuriose vardininko konstrukcijose su bendratimi. Antra vertus, su bendratimi siejamas vardininkas dabar daugeliu atvejų neabejotinai eina papildiniu. Taigi matome vardininko funkcijos kitimą. Čia ir norėtume atkreipti dėmesį į vardininko su dalyviu vidinės struktūros pertvarkymo padarinius. 1 Plg. kad ir šiuos teiginius: “Tokiuose sakiniuose (t.y. su vardininku ir bendratimi V.A.) nominatyvas visada liekti subjektu" (Jablonskis 1935: 32); antra vertus: “The comparable use of the nominative in Lith. and Latv. dialects is an instance of the nominative object; it undeniably does not represent the grammatical subject" (Timberlake 1974: 220). 94 Ištyręs latvių kalbos vardininko konstrukcijas su debityvu, Holvoetas nustatė jose „perėjimą nuo pirminio veiksnio vardininko prie papildinio vardininko, koks yra finų kalbose“ (1993: 160). Panašų procesą pastebime lietuvių kalbos vardininko konstrukcijose su bendratimi. Jose galima įžvelgti skirtingo amžiaus diachroninius sluoksnius. 1.1. Senovinį sluoksnį reprezentuoja konstrukcijos, kuriose vardininkas yra išlaikęs veiksnio funkciją, o bendratis — paskirties reikšmę, būdingą veiksmažodziy abstraktų datyvui!. Tokių konstrukcijų paliudyta šiuose vardininko su bendratimi tipuose: (1) su būseną reiškiančiais veiksmažodžiais /ikti, pa(si )likti, tekti, kliūti, pasitaikyti, rūpėti, tikti ir pan., pvz.: Bulvės (mums) liko/teko valgyti; (2) su veiksmažodžiu būti (esamojo laiko forma dažniausiai nulinė), pvz.: a) O ta lazdelė bus pasiremti, b) Jau visas ežeras (buvo) matyti (su percepcijos veiksmažodžių bendratimi); c) Man vienai (buvo) visi darbai dirbt (reikiamybės reikšme); (3) su tarinio vardine dalimi einančiomis būdvardžių formomis: a) derinamomis: Man degtinė bjauri gerti, b) bevardės giminės (nederinamomis): Bulviy maišai sunku nešioti. 1.2, Tose (1) ir (2) tipo konstrukcijose, kurios yra išlaikiusios pirminę struktūrą, vardininko atliekamą veiksnio funkciją aiškiai rodo derinimas su tariniu, turinčiu sudėtinę (perifrastinę) arba netiesioginės nuosakos formą, plg.: Jam likęs/rūpėjęs laukas arti; Suny lojimas dar buvęs girdėti (plg. Troba besanti matytis, žr. Sirtautas 1971: 74); Man vienai buvęs tas parsas Šerti. Pažymėtina, kad (1) ir (2) tipo konstrukcijos vartojamos ne tik rytų ir pietų aukštaičiuose, bet ir tose žemaičių bei vakarų aukštaičių šnektose, kur beasmeniuose sakiniuose bendratis valdo tik papildinio galininką. (3b) tipo sakiniuose su bevardės giminės būdvardžiais derinimas neįmanomas, nes bevardės giminės daiktavardžių lietuvių kalboje nebėra. Apie pirminę veiksnio funkciją dalyje tokių konstrukcijų leidžia spręsti jų sintaksiniai ryšiai su kitomis. Pirmiausia, bevardės giminės formos rytų aukštaičių tarmėje kai kur vartojamos pagrečiui su derinamomis vyriškosios bei moteriškosios giminės formomis, pvz.: Medus valgyt gardu/gardus; Nespartūs/nespartu miežiai pjaut (Molėtai). Antra, bevardės giminės formos siejamos su veiksnio vardininku taip pat, kaip derinamosios būdvardžių formos atitinkamuose sakiniuose, neturinčiuose paskirtį ar tikslą reiškiančios bendraties, plg.: Medus gardu/gardus; Gyvate bjauru/bjauri; Svečias miela/mielas. Tokios konstrukcijos su bevardės giminės būdvardžiais, vartojamos tose pačiose rytų aukštaičių šnektose kaip ir su pritapusia bendratimi, ! Veiksmažodžių abstraktų datyvas apskritai laikomas viena iš svarbiausių tikslo bei paskirties raiškos priemonių, vartotų indoeuropiečių kalbų senovėje, žr. Jeffers, Pepicello 1980. 95 yra paveldėtos iš žilos senovės, turi atitikmenų įvairių giminiškų kalbų senuosiuose paminkluose, o patys bevardės giminės būdvardžiai yra išlaikę grynojo kamieno formas (žr. aut. 1979: 200-202; 1990: 201-202 su lit.). Panašiai ir kai kuriuose (2c) tipo sakiniuose, reiškiančiuose reikiamybeg, paskirties bendratis (resp. veiksmažodžio abstrakto datyvas) veikiausiai yra prisisliejusi prie senoviskos posesyvinés konstrukcijos (man yra namai + statyti), kurią lietuvių kalboje ilgainiui išstūmė pasakymai su veiksmažodžiu fureti, veliau irgi gavusiu reikiamybės reikšmę. 2.1. Kartu su senosios vardininko funkcijos liekanomis lietuvių ir latvių kalbose aiškiai matyti sintaksinių ryšių pertvarkymo (reanalizės) padariniai. Daugelyje konstrukcijų, kurios savo išorine forma atitinka minėtuosius tipus, bendratis jau yra glaudžiai susieta su asmenuojamąja veiksmažodžio forma ir praradusi pirminę paskirties reikšmę, o vardininkas yra tiesiogiai priklausomas nuo bendraties. Tokie sakiniai jau suprantami kaip beasmeniai, ir didelė dalis lietuvių ir latvių tarmių juose vietoj vardininko vartoja galininką — tipišką tiesioginio papildinio linksnį. Lietuvių kalboje vardininkas yra geriausia išlaikęs veiksnio funkciją (2a), (2b) ir (3a) tipų konstrukcijose. Jose papildinio galininkas apskritai nevartojamas. Gana reguliari veiksnio funkcija ir (2c) tipo konstrukcijose, būdingose žemaičiams bei kai kurioms vakarų aukštaičių šnektoms. Galbūt todėl Jablonskis (1935: 32; 1957: 560-564) buvo linkęs veiksnio funkciją apibendrinti visiems vardininko su bendratimi vartosenos atvejams. Antra vertus, dauguma 1 tipo konstrukcijų lietuvių ir latvių kalbose jau yra reanalizuotos ir vardininkas jose suprantamas kaip bendraties papildinys, kurį praleidus iš esmės kistų sakinio prasmė, pvz.: Man teko matyt tie Žalčiai Skp (plg. Man teko žalčiai), Tėvui beliko pirkt tas sodas Dr (plg. Tėvui beliko sodas) ir pan. (3b) tipo konstrukcijų reanalizei buvo itin palanki apibendrintos būsenos reikšmė, būdinga bevardės giminės būdvardžių formoms. Rytų ir pietų aukštaičių sakiniuose su bevardės giminės formomis vardininkas labai dažnai eina bendraties valdomu papildiniu ir yra būtinas sakinio sandarai, plg.: Smagu raskyt pupos (Marcinkonys), bet *Smagu, pupos. Tokio tipo konstrukcijose pagrečiui su bevardės giminės būdvardžiais įsigalėję ir būsenos reikšmės prieveiksmiai (ar jiems artimos formos), plg.: Gana/Anksti/Metas pupos raškyt. Kai kurie bevardės giminės būdvardžiai ir būseną reiškiantys prieveiksmiai savo ruožtu davė pradžią naujų beasmenių veiksmažodžių paradigmoms: gailėti (iš gaila), ganėti (iš gana), reikėti (iš reikia ar reikė), zr. Fraenkel 1925: 37-38; aut. 1995: 87-88). Veiksmažodžio reikėti junginiai su bendratimi pasidarė itin produktyvūs!. Rytų bei pietų aukštaičių tarmėse su jais vartojamas vardininkas turi tokią | Veiksmažodis reikėti, dažniausiai einantis su bendratimi, bendrinėje kalboje yra virtęs vienu iš plačiausiai vartojamų veiksmažodžių (ketvirta vieta tarp visų veiksmažodžių publicistikoje, žr. Žilinskienė 1990: 10). 96 pačią papildinio funkciją kaip galininkas vakarų aukštaičiuose ar žemaičiuose, plg. reikia malkos/malkas skaldyt. 2.2. Taigi bendraties veiksmo semantinį objektą reiškiantis vardininkas randamas ne tik reliktinio tipo konstrukcijose, kuriose dar galima įžiūrėti jo pirminę veiksnio funkciją, bet ir plačiai vartojamas daugelyje beasmenių sakinių, kur jis niekada nėra buvęs veiksniu. Rytų, pietų ir dalies vakarų aukštaičių tarmėse įsivyravus polinkiui beasmenio sakinio bendraties papildinį reikšti vardininku, vardininko forma išplito ir atitinkamuose beasmeniuose pasakymuos su būtojo kartinio laiko padalyviais. Tranzityviniai būtojo kartinio laiko padalyviai su papildinio vardininku dažniausiai siejami šiais atvejais: (1) konstrukcijose su klausiamaisiais (santykiniais) prieveiksmiais kur, kaip ir įvardžiu Kas, pvz.: Kur čia dabar arklys pastačius? (Utena); Ale iš kur čia ratai išpaišius? (Kupiškis); Uturojam, kap čia ratukai dagyvenus (Zarasai); Kas či man padarius? (Mažeikiai); (2) pageidavimą reiškiančiuose pasakymuose su dalelyte k2(d), pvz.: Tai kad gera bobelė kur radus (Utena); Ka teip megztinis nusimezgus (Miežiškiai); (3) panašios reikšmės sakiniuose su būsenos prieveiksmiu gerai, pvz.: Gerai būtų stipras darbinykas pasisamdžius (Kupiškis). Šios konstrukcijos paliudytos tarmėse, kuriose reguliariai vartojamas papildinio vardininkas su bendratimi, tačiau jos retesnės už atitinkamas bendraties konstrukcijas. Dar rečiau papildinio vardininkas priklauso nuo esamojo laiko padalyvių, beasmeniuose pasakymuose einančių aplinkybėmis. Lietuvių kalbos atlaso kartotekoje jis užfiksuotas tik kai kuriose vardininko su bendratimi arealo vietose, pvz.: Kožnas darbas dirbant mokslo reikia (Utena); Senmedis kertant pristigdavo skiedros (Rokiškis); Vienas paršas laikant geriau iš rudenio pasilikt (Miežiškiai). 3.1. Aptarti duomenys sutinka su Timberlake'o (1974: 152) išvada: , lietuviy ir latvių tarmės turi objekto nominatyvo taisyklę: aktantas, kuris šiaip būtų išreikštas akuzatyvu, yra reiškiamas nominatyvu sistemiškai beasmenėje aplinkoje, kai neįmanomas veiksnio nominatyvas“. Ta taisyklė konstrukcijose su bendratimi galėjo įsigalėti po to, kai (t)rkamieno datyvas atitrūko nuo veiksmažodžių abstraktų paradigmos, sustabarėjo ir virto neasmenuojamąja veiksmažodžio forma, kuri ėmė valdyti tiesioginio papildinio linksnį. Tik tada atsirado prielaidų pertvarkyti sintaksiniams ryšiams daugelyje senojo tipo vardininko su bendratimi konstrukcijų. Vis dėlto vidinės sąlygos dar neleidžia atsakyti į klausimą, kodėl reanalizuotose į beasmenes konstrukcijose vardininkas nebuvo pakeistas galininku, bet pats gavo papildinio funkciją ir paskui išplito didelėje rytų baltų dialektų dalyje. Papildinio vardininkas neturi aiškių atitikmenų kitose indoeuropiečių kalbose, 97 išskyrus šiaurinius rytų slavų dialektus'. Tuo tarpu vakarų finų kalbose jis nuo seno vartojamas plačiai ir intensyviai. Tokiomis aplinkybėmis Timberlake'o suponuojamas vakarų finų kalbų poveikis geriausiai paaiškina papildinio vardininko įsigalėjimą rytinių baltų dialektuose. Vakarų finų substrato įtaka vardininkui su bendratimi veikiausiai nebuvo tik konservuojanti, padedanti išsaugoti vardininko formą, kaip manė Kiparskis (1960, 1969) ir anksčiau jam pritardamas šių eilučių autorius (1987: 215). Ji padėjo senojo tipo vardininko su bendratimi pamatu formuoti konstrukcijas, turinčias naują vidinę struktūrą. Kadangi vakarų finų kalbose papildinio nominatyvas vartojamas vien beasmenėje aplinkoje, jis galėjo paveikti rytinių baltų kalbas tik tada, kai bendratis jau buvo virtusi atskira neasmenuojamąja veiksmažodžio forma ir vardininko konstrukcijos su ja buvo reanalizuojamos ar iš dalies reanalizuotos kaip beasmenės. Baltų kalbose bendratis išsiskyrė iš veiksmažodžių abstraktų paradigmos, matyt, jau po baltų bendros prokalbės suskilimo. Jos palyginti vėlyvą kilmę rodo lietuvių-latvių ir prūsų kalbų bendraties formų skirtumai (aut. 1995: 75), taip pat lietuvių bei latvių kalbose iki šiol gerai išlikę jos semantiniai ir funkciniai ryšiai su paskirties datyvu, aiškiai jaučiami ir senojo tipo vardininko su bendratimi konstrukcijose. Tad nepanašu, jog beasmenės konstrukcijos su papildinio vardininku būtų susidariusios priešistorinių baltų — finų kalbų kontaktų laikais, apie kuriuos liudija hidronimija ir senieji leksikos skoliniai. Juo sunkiau laikyti papildinio vardininką su bendratimi dar senesnių laikų liekana, paveldėta iš ergatyvinės ar „aktyvinės“ sakinio sandaros (plg. Larin 1963; Palmaitis 1977: 116-119). Dėl minėtų aplinkybių labiausiai tikėtina, kad papildinio vardininkas rytinių baltų dialektuose įsigalėjo antruoju baltų — finų intensyvių kontaktų laikotarpiu, prasidėjusiu VI a. po Kr. Tuo metu rytinių baltų dialektai dar sudarė gana vientisą ir inovacijoms pralaidų arealą. Todėl papildinio vardininkas, iš pradžių įsigalėjęs finų substrato veikiamuose šiauriniuose baltų dialektuose, galėjo toliau plisti į pietus per dabartinės Latvijos teritoriją ir pasiekti rytinius ir pietinius Lietuvos dialektus. Čia jis įsitvirtino reanalizuotų senojo tipo vardininko su bendratimi konstrukcijų pagrindu. Tačiau šis procesas beveik nepalietė žemaičių ir didelės dalies vakarų aukštaičių tarmių, kur vardininkas konstrukcijose su bendratimi iki šiol gerai išlaikė pirminę veiksnio funkciją, o beasmeniuose pasakymuose tranzytivinių veiksmažodžių bendratis gana reguliariai valdo galininką. 3.2. Slavų ekspansija į vakarų finų apgyventas sritis tarp Pskovo ir Naugardo sudarė panašias sąlygas papildinio nominatyvui išplisti ir šiauriniuose rytų slai Papildinio nominatyvo su bendratimi pėdsakų pastebėta ir pietiniuose rusų kalbos dialektuose bei jų pagrindu rašytuose tekstuose, vietomis ir gudų bei ukrainų kalbų areale, bet ten konstrukcija turi specifinių ypatybių ir ligi šiol diskutuojama, ar ji nėra atsiradusi dėl šiaurės rusų dialektų įtakos, žr. Kuz'mina, Nemčenko 1964; Staniševa 1966; Dunn 1982 su lit. 98 vy dialektuose. Tų dialektų požymius turinčiuose senosios rusų kalbos XIIIXVIII a. raštuose papildinio nominatyvas su bendratimi vartojamas beasmenėje aplinkoje ir laikomas atsiradusiu (Timberlake 1974: 198) arba išsaugotu (Kiparsky 1960; 1969) dėl vakarų finų substrato įtakos. Nors sen. rusų kalbos konstrukcija plačiai tyrinėta daugelio autorių!', tačiau pavyzdžių, kuriuose su bendratimi einantis nominatyvas turėtų neabejotiną veiksnio funkciją, ligšioliniuose darbuose randame tik su derinamomis būdvardžių formomis (pvz., voda Iordana sladka pits “vanduo Jordano saldus gerti’, žr. Sprinčak 1960: 179) ir su percepcijos veiksmažodžių bendratimi +veiksmazodis Dyti “būti', pvz.: bė v to vremja videéti ... pečals gorskaja Mosk. Letop. 290 “buvo tuo metu matyti... liūdesys kartus’ (Sabenina 1978: 404, žr. dar aut. 1995: 90-91); jos atitinka lietuvių kalbos tarmių senųjų (2b) ir (3a) tipų pavyzdžius (plg. 1.1— 2). Dabartinėse rusų kalbos šiaurinėse tarmėse vartojamos konstrukcijos su papildinio nominatyvu yra smarkiai pakitusios dėl linksnių sinkretizmo, gyvosios — negyvosios giminės priešpriešos morfologizavimo ir kitų specifinių rusų kalbos raidos procesų (žr. Timberlake 1974: 104—116; Žuravlev 1984). Tad pirminę veiksnio funkciją nominatyvui, einančiam bendratimi, slavų kalbų tyrinėtojai rekonstruoja daugiausia remdamiesi lyginamąja analize. Tam ypač reikšmingos lietuvių kalbos tarmėse išlikusios senojo tipo vardininko su benratimi konstrukcijos: jos gali būti laikomos argumentu, kad ir slavų kalbose papildinio nominatyvas yra turėjęs tokį pat sintaksinį pagrindą. 3.3. Taigi tradiciniu vardininko su bendratimi terminu iš tikrųjų yra vadinamos konstrukcijos, turinčios skirtingą vidinę struktūrą: (1) indoeuropietiškos kilmės veiksnio vardininkas su bendratimi, išriedėjusia iš veiksmažodinio daiktavardžio datyvo ir daugiau ar mažiau išlaikiusia senąją paskirties reikšmę ir (2) bendraties junginys su valdomu papildinio vardininku, gavusiu šią funkciją veikiausiai dėl vakarų finų dialektų įtakos po pirmojo tipo konstrukcijos reanalizės. Pirmojo tipo konstrukcijas galima laikyti bendrais lietuvių ir latvių kalbų sintaksiniais arrchaizmais. Beasmenės konstrukcijos su bendraties valdomu papildinio vardininku yra vėlesnės kilmės, bet ir jos dabar yra stumiamos iš vartosenos atitinkamos reikšmės junginių su galininku. Ypač ryškus jų reliktinis pobūdis latvių kalbos tarmėse. Skirtingai nuo lietuvių kalbos, kur papildinio vardinininkas gana nuosekliai tebevartojamas apibrėžtame rytinių ir pietinių tarmių plote, latvių tarmėse jo židiniai salomis išsibarstę įvairiose tarmėse ir atskirti vienas nuo kito šnektų, kuriose bendratis valdo tik galininką (žr. aut. 1995: 96-98). Geriau papildinio vardininkas išliko tik junginiuose su debityvu (plg. Rudzite 1964: 138, 240, 372). Tai rodo, kad vakarų finų įtaka vardininkui su bendratimi baigėsi jau seniai ir paskui ši konstrukcija rytų baltų dialektuose nuėjo savitą ir skirtingą raidos ke- ! Literatūros apžvalgą žr. Larin 1963; Kiparsky 1960, 1969; Timberlake 1974; Dunn 1982. 99 lią. Itin įdomi ta aplinkybė, jog papildinio vardininkas labiausiai sunyko latvių tarmėse, kuriose kitados turėjo būti jo plitimo židinys, bet geriau išliko periferiniame areale — rytinėje ir pietinėje lietuvių kalbos ploto dalyje. Tai galima paaiškinti skirtinga konstrukcijos vieta lietuvių ir latvių tarmių sintaksinėje sistemoje. 3.4. Lietuvių kalbos rytinių ir pietinių aukštaičių tarmėse semantinio objekto raiška vardininku nėra apribota tik pasakymais su bendratimi. Jose iki šiol išliko bevardės giminės neveikiamųjų dalyvių senovinės konstrukcijos su vardininku, reiškiančių veiksmo patientą (semantinį objektą), pvz.: miškas kertama [kirsta; šienas vežama |suvežta; karvės ganoma/ganyta ir pan. (plačiau apie jas aut. 1979: 213-218; 1990: 197-214 su lit.). Kadangi tos konstrukcijos įeina į neveikiamosios rūšies paradigmą, vardininkas jose laikomas veiksniu, tačiau jo semantinė funkcija yra tokia pat kaip junginiuose su bendratimi, plg.: Čia miškas kirsta ir Reikia miškas kirsti; Jau šienas suvežtair Rytoj mum šienas vežt. Tokių vardinininko junginių su bevardės giminės neveikiamaisiais dalyviais ir su bendratimi vartosenos arealas rytų aukštaičių tarmėje beveik ištisai sutampa. Be to, vardininko konstrukcijas su bevardės giminės neveikiamaisiais dalyviais, panašiai kaip su bendratimi, irgi linkstama reanalizuoti kaip beasmenes, ir į vardininko vietą kartais skverbiasi jau dalyvio valdomas papildinio galininkas: medus/medų kopama; laiškas | laišką rašoma. Tose pačiose lietuvių kalbos tarmėse veiksnio vardininkas plačiai vartojamas su tariniu einančiais bevardės giminės būdvardžiais: svecias miela; varškė gardu ir pan. Prisišliejus bendračiai susidaro senojo (3b) tipo vardininkas su bendratimi: svecias miela priimti; varškė gardu valgyti (plg. 1.2.). Minėtieji modeliai su bevardės giminės neveikiamaisiais dalyviais ir būdvardžiais sudaro natūralią atramą papildinio vardininkui rytinėse ir pietinėse lietuvių kalbos tarmėse. Latvių kalbos tarmėse vardininkas su bendratimi tos atramos nebeturi, nes bevardės giminės būdvardžiai ir dalyviai jose yra seniai išnykę. Vietoj bevardės giminės būdvardžių čia su bendratimi siejami prieveiksmiai (grūti ‘sunkiai’, viegli ‘lengvai’ ir pan), kurie sudaro jau aiškiai beasmenes konstrukcijas, plg.: aka nav viegli rakt “šulinys nelengva (paž. nelengvai) kasti'. Tad latvių kalbos vardininkas su bendratimi yra labiau nutolęs nuo asmeninių konstrukcijų. Nutrūkus intensyviems kontaktams su vakarų finais, jį greičiau pakeitė įprastinis tiesioginio papildinio linksnis — galininkas. Apskritai bendraties ir neveikiamųjų dalyvių bevardės giminės formų konstrukcijos su objekto (resp. patiento, kontentyvo) vardininku gali turėti bendrą pagrindą. Jų tarpusavio santykius ir ryšį su panašia dalyvių vartosena vakarų finų kalbose dar reikėtų atskirai patyrinėti. Išvados 1. Lietuvių kalbos tarmėse skiriami du vardininko su bendratimi konstrukci100 jų diachroniniai sluoksniai. Seniausią sluoksnį matome sakiniuose su veiksnio vardininku ir bendratimi, išlaikiusia pirminę paskirties reikšmę, būdingą veiksmažodžių abstraktų datyvui. Antrąjį, naujesnį, sluoksnį sudaro konstrukcijos su bendraties valdomu papildinio vardininku. 2. Konstrukcijos su papildinio vardininku galėjo susiformuoti po to, kai bendratis išsiskyrė iš veiksmažodžių abstraktų paradigmos, virto atskira veiksmažodžio forma ir kai dalis senojo tipo konstrukcijų buvo reanalizuotos kaip beasmenės. Beasmenėse konstrukcijose vardininkas įsitvirtino kaip papildinys veikiausiai dėl vakarų finų dialektų įtakos. 3. Vardininko su bendratimi diachroninė stratifikacija leidžia suderinti dvi pagrindines hipotezes apie konstrukcijos kilmę, iki šiol laikomas priešingomis. Pirmoji (Jablonskio - Endzelyno - Kiparskio) taikytina seniausiam šių konstrukcijų sluoksniui ir apibūdina jų pirminę indoeuropietišką struktūrą. Antroji (Timberlake'o) taikytina tolesniam jos raidos laikotarpiui ir paaiškina vardininkui nebūdingos papildinio funkcijos įsitvirtinimą reanalizuotose beasmenėse konstrukcijose su bendratimi. 4. Papildinio vardininką su bendratimi (kaip ir netiesioginę nuosaką) galima laikyti viena iš tų rytų baltų gramatinių struktūrų, kurios turi indoeuropietišką pagrindą, bet dabartinę vidinę sandarą gavo veikiamos intensyvių kontaktų su vakarų finų kalbomis antroje praeito tūkstantmečio pusėje. LITERATŪRA Ambrazas V. 1977: Netiesioginės nuosakos paplitimas ir kilmės problema. — Lietuvių kalbotyros klausimai 17, 7-54. Ambrazas V. 1979. Lietuvių kalbos dalyvių istorinė sintaksė, Vilnius. Ambrazas V. 1987. Die indogermanische Grunlaage des Dativus und Nominativus cum Infinitivo im Baltischen. — Indogermanische Forschungen 92, 203-219. Ambrazas V. 1990. Sravnitelnyj sintaksis pricastij baltijskix jazykov| Vergleichende Syntax der baltischen Partizipien, Vilnius. Ambrazas V. 1995. Lietuvių kalbos bendraties konstrukcijų raida. — Lietuvių kalbotyros klausimai 33, 74—109. Borkovskij V. 1949: Sintaksis drevnerusskix gramot. Prostoe predloženie, Lvov. Collinder B. 1957: Survey of the Uralic Languages, Uppsala. Dunn J. A. 1982: The Nominative and Infinitive Construction in the Slavonic Languages. — Slavonic and East European Review 60(4), 500-527. Endzelins J. 1951: Latviešu valodas gramatika, Riga. Frankel E. 1925: Zur baltoslavischen Grammatik. — Zeitschrift fiir die vergleichende Sprachforschung auf dem Gebiete der indogermanischen Sprachen 53(1), 36-65. Holvoet A. 1993: On the Nominative Object in Latvian, with particular reference to the debitive. — Linguistica Baltica 2, 151-156. Jablonskis J. 1935: Jablonskio raštai 4, red. J. Balčikonis, Kaunas. Jablonskis J. 1957: Rinktiniai raštai 1, sud. J. Palionis, Vilnius. Jacobsson G. 1964: Zur Frage vom Nominatviv als Kasus des direkten Objekts im Slavischen. — Lingua viget, commentationes slavicae in honorem V. Kiparsky, Helsinki. Jeffers R, Pepicello W.J. 1980: The Expression of Purpose in Indo-European. — 101