XVII a. dvarų inventoriai – Rytų Lietuvos antroponimikos ir demografijos šaltinis

LIETUVIŲ KALBOTYROS KLAUSIMAI XXXVIII (1997) Zigmas ZINKEVIČIUS XVII A. DVARŲ INVENTORIAI —- RYTŲ LIETUVOS ANTROPONIMIKOS IR DEMOGRAFIJOS SALTINIS Straipsnio tikslas — išanalizuoti Rytų Lietuvos antroponimus, užfiksuotus K. Jablonskio ir M. Jučo sudarytame ir 1962 m. Vilniuje išleistame XVII a. Lietuvos inventorių rinkinyje (Jablonskis, Jučas 1962) ir padaryti demografines išvadas. Imama ne visa Rytų Lietuva, bet tik tos jos vietovės, iš kurių minėtuose inventoriuose yra duomenų ir kuriose lietuvių kalba ilgainiui labiausiai apnyko, būtent šios gyvenvietės (skliaustuose nurodomas nuotolis nuo Vilniaus tiesia linija, inventoriaus numeris ir leidinio puslapiai): Ne me n ¢ in € (23 km, Nr. 18, p. 110 ir Nr. 70, p. 329-330), MaiSiagala (28 km, Nr. 19, p. 111), Z alavas (62 km, Nr. 28, p. 141-142; Zalavo dvare 1867 m. gimė Lenkijos marsalas Juzefas Pilsudskis!), V 6 kė (dabar Vilniaus priemiestis, Nr. 30, p. 146— 150), Buivydžiai (35 km, Nr. 57, p. 272-273), Sužionys (40 km, Nr. 77, p. 346-349), Sudervė (18 km, Nr. 78, p. 350-352), Karvys (25 km, Nr. 83, p. 363-364), Šalčininkai (45 km, Nr. 88, p. 374), taip pat dvi vietovės už Lietuvos Respublikos ribų, Gudijoje: Kam 6jys (98 km, Nr. 9, p. 59-60) ir Lazūnai(100 km, Nr. 106, p. 416; dar žr. 1 pav.). Šių gyvenviečių inventoriai rašyti ne vienu metu: anksčiausiai Kamojų dvaro inventorius — 1611 m. (vienintelis slavų kanceliarine kalba bei kirilica, visi kiti lenkiškai), vėliausiai parašytas Lazūnų dvaro inventorius — 1696 m. Inventoriuose esamų antroponimų analizė rodo, kad tuomet dvinarė asmens įvardijimo sistema (vardas + pavardė) dar nebuvo nusistovėjusi. Asmuo galėjo būti įvardijamas, sakysim, praleidžiant krikšto vardą, bet nurodant tėvavardį, pvz., Krynelis Markuns, t.y. Krynelis Morkaus sūnus (Nemenčinė), šalia Mikotay Kripe, £awryn Kripe, Piotr Kripe yra ir Kripe Stanisfawonias, taigi Kripė Stanislavo sūnus (Sužionys), arba vien krikšto vardu, pvz., Urban (be antrojo įvardijimo nario; Nemenčinė). Asmuo galėjo turėti du tėvavardžius, padarytus iš tėvo vardo ir jo pravardės ar kitokio asmenvardžio, be to, dar ir savo pravarde, pvz., Marssc Cumorosuy J/loižiMoBuųu — Motiejus Simono Laimos sūnus; Muxo/raii Cracio/reBuu J/loivsoBuu Kuruii'krke/rrncb — Mikalojus Stasiulio Laimos sūnus, vadinamas Kiškeliu; ffxyrr'rsix Hl'xoBusu JlomyroBrd — Jakustinas (greičiausiai pravardė) Jankaus (tėvo krikšto vardas) Lapūno (tėvo pravardė) sūnus; Tomanr a Maprux MareeBrun Mariokosuyel CBnup'r/reBe — Tamošius ir Martynas Motiejaus bei Matiuko sūnūs, pravarde Svirpliai (visi pavyzdžiai iš Kamojų). Vietoj antrojo įvardijimo nario (dabartinės pavardės) neretai 63 ) Kamojys Dubingiai o o5 oe 2 Ka | J Lentupis Dubingių 7 / e i . 8 Sužionys Švokšto ež. Eitminiškiai e eo / Nemenčinė Svyriai Riešė o. S Sudervė Varnionys Svyrių ež. % o Vyšniavo ež. < VILNIUS Gervėčiai O ~ 0 L. Smurgainys “Ze Ro / Vyšniavas . get) Valažinas| Esminis O Jurotiškės Zirmūnai O {ot d Lazūnai FJ Lyda Ų 1 pav. Straipsnyje nagrinėjama teorija (ištirtų vietovių pavadinimai pabraukti). 64 eina užsiėmimo (amato) arba socialinės padėties nurodymas, pvz., Jan bednarz (kubilius), Jan piwowar (aludaris), Jan strzelec (šaulys, medžiotojas), Jerzy trębacz (trimitininkas), Mikotay borarzyn (bajoras; visi iš Nemenčinės), Pawel £0wal (kalvis), Jerzy kucharz (virėjas), Jan szwiec (siuvėjas ar batsiuvis; šie iš Sužionių), Stephan kolesnik (račius), Kazimierz pisarz (raštininkas; iš Sudervės), Andrzey cieslia (dailidė), Andrzey Mžynarz (malūnininkas), Markowa wdowa (našlė; iš Maišiagalos), Stanistaw krawiec (siuvėjas; Karvys), Jan Czapocznik (kepurininkas; Zalavas). Iš tokių amato ir pan. nurodymų gali būti daromi tėvavardžiai, pvz., Krzysztoph Zawnikiewiecz — Kristupas lovininko, t.y. teismo tarėjo (posėdininko), sūnus, Wdowa Kopaczowanašlė duobkasio duktė ar žmona (Vokė), £otyszaniec(latvio sūnus; tautybė nurodoma panaudojus apslavintą lietuvišką tėvavardžių priesagą -onis; Nemenčinė), Litwinowicz (pirmykštė reiksmé — lietuvio sūnus; Sudervė). Jie gali eiti net vieni: Wdowa (Zalavas), Rusin (tautybės nurodymas ar pravardė; Vokė). Krikštavardžių dažnai vartojamos ne kanoninės formos, bet liaudiniai jų variantai, paprastai lietuviški diminutyvai, pvz., Januk, Petrul, Stasiul ir pan., neretai su sveikomis galūnėmis: Janukas, Petrulis... Kai kurie iš jų šiandien vartojami tik kaip pavardės, pvz., Czepas (ir be galūnės Czep, trumpinys iš Céponas < lenk. Szczepan « Stefan), Matulis(is), Tum(as), Tumuk(as), Wal(is)... Kartais asmuo įvardijamas dviem tokio krikStavardzio variantais, pvz., Kryniczelis Tumul Tumuk (Nemenčinė). Visa tai rodo, kad dabartinė dvinarė asmens jvardijimo sistema tada dar buvo nenusistovėjusi, gerokai įvairavo, tuo pačiu ir pavardžių formavimasis dar buvo anaiptol nepasibaigęs, taigi antrojo įvardijimo nario (šalia krikšto vardo esamo asmenvardžio) daugeliu atvejų negalima traktuoti kaip pavardės. Lietuviškų asmenvardžių suslavinimo laipsnis nevienodas. Tame pačiame inventoriuje pasitaiko tiksliai užrašytų lietuviškų antroponimų šalia gerokai iškraipytų, be galūnės ar pan. Matyt, daugiausia tai priklausė nuo raštininkų. Tačiau kas buvo tie raštininkai, galima tik spėlioti. Mat inventorių paprastai pasirašydavo ne vienas, bet keli asmenys, traktuojami kaip liudininkai. Galbūt tarp jų buvo ir jį rašęs asmuo, bet tai nenurodyta. Pasirašiusiųjų asmenvardžiai dažnai nelietuviški, be lietuvių kalbos elementų, pvz., Jan Odyniec, Krzysztoph Zakrzewski, Krzysztoph Podwinski, Marcyan Streczon, Jakub Bobrowski, Michat Hordziewski. Bet yra ir lietuvių kilmės asmenvardžių, paprastai suslavintų, pvz., Albrycht Michat Mintowt (Mintautas), Michaf Kazimierz Kirkito (Kirkilas), Piotr Rudamina Dusiatski (Rudamina dusetiškis), Mikofay Tomasz Bildziukiewicz (iš Bildžiukas), Halszka Uniechowska Montowtowa (iš Mantautas), Aleksander Woyna (Vaina). Pasirašę asmenys daugiausia buvo ne vietiniai žmonės. Tai rodo prie jų asmenvardžių esamos pažymos, pvz., woiewoda Pofocki, woiewodzic smolenski, straznik wilkomirski, starosta starodubowski, podkomorzyc brastawski, staroscina mozyrska, kasztelan nowgrodzki, woyski y sedzia grodski orszanski, skarbnik braslawski. 65 Valstiečiai inventoriuose dažnai įvardijami ne po vieną, bet šeimynomis, pvz., rašoma: Stephan Bartajcis, syny Szymon, Stasiuk y Janek; Piotr Eawrynowicz z bratem Stephanem, syny Piotrowe Baftruk y Kazimierz; Crannc/raBs JTlaiiMoBnu Zlpsrropa[H]Jr2 3 x0HoI0 Boddeecio, 3 ChIHOMB HlHOM, 3 JOYKaMH A/X00TOIO H Kar’psrroro. Tokiais atvejais šeimyna laikoma vienu įvardijimu. Iš viso įvardijimų (vieno asmens ar visos šeimynos) nurodytose vietovėse rasta 379. Iš jų maždaug pusė (5196) turi prie krikšto vardo asmenvardžius su lietuvių kalbos elementais. Didžioji jų dalis (31 96 iš visų įvardijimų) užrašyti ištisai lietuviški, su lietuviška galūne, mažesnioji dalis (20 96) — be galūnės, bet jų lietuviškumą rodo asmenvardžio šaknis ar priesaga. Atskirų dvarų inventoriuose tokių asmenvardžių procentas gerokai įvairuoja ir, matyt, priklausė nuo raštininko pasirinkto įvardijimo būdo. Didžiausias lietuvių kalbos elementus turinčių asmenvardžių procentas yra Karvio dvaro inventoriuje — 9196, mažiausias — Sudervės, tik 36%. Kitų vietovių procentai (mažėjančia tvarka): Maišiagalos — 7996, Buivydžių — 7796, Nemenčinės — 7096, Kamojų — 6796, Zalavo — 61 %, Sužionių — 59%, Šalčininkų ir Lazūnų — 50%, Vokės — 38%. Procentų jvairavimas greičiausiai nerodo didesnio ar mažesnio vietovės gyventojų lietuviškumo, nes priklausė, kaip minėta, nuo raštininko pasirinkto asmenų įvardijimo būdo, galbūt, kažkiek atspindinčio pačių žmonių ne visur vienodą antroponimų vartojimą. Asmenvardžiai, neturintys lietuvių kalbos elementų, įeina į 49% visų įvardijimų. Daugiausia (3496 visų įvardijimų) yra tokių, kuriais anuomet galėjo būti įvardijami lygiai vienodai lietuviai ir nelietuviai, taigi turintys krikštavardines šaknis (17%), lietuviškų pravardžių vertimai į lenkų kalbą (apie 10%) ir amatų, užsiėmimo bei socialinės padėties nurodymai (796). Pateikiami asmenvardžių su krikštavardine šaknimi pavyzdžiai: Ambrosewicz, Bartoszewicz, Bartkiewicz, Axumosny, Lawrynowicz, Macieykowicz, Maximowicz, Matuszewicz, Mickiewicz, Mitkiewicz, Osipowicz, Pawtowicz, Sawlewicz, CewexoBru, Stankiewicz, IllacuoBHu, Szymaszko, plg. dabartines lietuvių pavardes Ambrasévicius, Bartasévicius, Bartkėvičius, Jakimavičius, Laurinavičius, Maceikėvičius, Maksimavicius, Matusévicius, Mickévicius, Mitkévicius, Asipavicius, Paulavičius, Saulévicius, Semenavicius, Stankévicius, Cesnavicius, Simaska. Cia priklauso ir asmenvardžiai Czapowski, Iwanowski ir pan. su -sk7 tipo priesaga, plg. dab. lietuvių pavardes Cepkduskas, Ivanauskas (yra ir Ivonas iš Iwan). Kad dauguma ar net visi tokie asmenvardžiai žymi lietuvius, rodo pasitaikančios lietuviškos mažybinės vaikų vardų formos, pvz., Lawrynowicz, syn Baftruk; Romanowicz z bratem Jokubom, syny Baftruk y Januk; Marcinkiewicz, syny Stanistaw y Januk ir t.t. Galimo pravardžių vertimo į lenkų kalbą pavyzdžiai: Baran, Baranowski (plg. dab. pavardes Avinas, Avinauskas šalia Baronas, Baranauskas), Jastrzebski (plg. Vanagas, Vanagiūkas, Vanagaitis šalia Jastrernbskis), Ky/rax (plg. Kumstys šalia Kulokas), Owczyna (plg. Avelis, Avelys šalia Aučyna, Aučinikas). Verstiniai gali būti ir asmenvardžiai Korowka (plg. Karvaitis), Krol (Karalius), Krzywo66 nos( Kreivanosis), Lupka (i§ * Liubka: lubic‘myléti’ šalia Mčilė, Meilius, Meilūtis, Meilūnas), Obrezka (plg. Skūstas, Kirpditis, Rėžys, Raižys), gal ir Malinowicz (plg. Avietėnas, Avietynas), Zelazewski (plg. Glėžius, Geležėlė, Geležinis) ir pan. Pažymėtina, kad daugumos tokių „lenkiškų, asmenvardžių (pvz., Korowka, Kyr/rak, Obrezka, Zelazewski) nėra senųjų lenkų asmenvardžių žodyne (Taszycki 1965-1985), matyt, vartoti tik Lietuvoje. Kaip rodo to paties šimtmečio Vilniaus šv. Jono bažnyčios krikšto ir sutuoktuvių įrašuose užfiksuotų asmenvardžių analizė, pavardžių vertimas į lenkų kalbą tada buvo labai paplitęs (Zinkevičius 1977: 105-11). Kai kurie vertalai įsigalėdavo ir juos kartais vartodavo patys lietuviškai kalbantys, pvz., Grygas Spiewakas (Nemenčinė; plg. Dainius, Dainys, Dainiūnas). Visų įvardijimų 596 turi asmenvardžius, kurių šaknys gali būti traktuojamos ne tik kaip slaviškos, bet ir kaip lietuviškos, pvz., Borewicz, Borowski (plg. Baras, Barys, Bar-gaila), Dorkowski (: Dar-kintis), Kosina ("Kuosinis, plg. Kiiosa, Kuosaitis), San (plg. Sanys iš San-daras, San-dargas, San-galas, San-ginas, Santaras, San-tautas, San-gaila). Kad čia esama greičiausiai lietuvių kilmės suslavintų asmenvardžių, rodo pasitaikančios jais įvardijamiems asmenims priklausančių vaikų vardų diminutyvinės lietuviškos formos, pvz., Borewicz, syn Januk ir pan. Čia priklauso ir galimai iš lietuviškų vietovardžių padaryti asmenvardžiai, pvz., Lawinski (; Loviai ), Szydtowski (: Sidlava iš Šiluva). Beje, daugumos šios rūšies asmenvardžių (Dorkowski, San, Lawinski...) nefiksuoja senųjų lenkų asmenvardžių žodynas. Tik 9% visų įvardijimų turi asmenvardžius su tikrai svetimos kilmės šaknimis, kuriuos sunku įtarti vertalais ar šiaip perdirbiniais, tokius kaip Dzrerszko, Grzybowski, Magier, Magierba, Kroinski, Stronowski, galbūt Zwierkowski ir pan. Tačiau ir tokius asmenvardžius turinčiuose įvardijimuose pasitaiko lietuviškų diminutyvinių vaikų ar brolių vardų formų, pvz., Mikofay nowik, syn Marciuk; Sofoduszka z bratem Krysciukiem (abu iš Vokės). Ir šių asmenvardžių daugumos (Dzierszko, Magierba, Kroinski, Stronowski, Zwierkowski, Sofoduszka...) nefiksuoja senųjų lenkų asmenvardžių žodynas, taigi greičiausiai bus atsiradę čia pat Lietuvoje. Buvo nurodyta, kad asmenvardžiai be lietuvių kalbos elementų, t.y. tokie, iš kurių negalima atpažinti žmogų esant lietuvį (nors pasitaiko šeimos narių lietuviškos vardų formos), yra beveik pusėje visų įvardijimų (4996). Jeigu procentą skaičiuotume ne nuo visų įvardijimų, bet tik nuo tokių, kurių asmenvardžiai pateikti be lietuviškų galūnių (jų rasta 262), tai gautume ne 49%, bet 71%. Taigi tuo atveju tik iš 2996 asmenvardžių galima būtų atpažinti lietuvius. Bet tai apgaulinga, nes lietuviai buvo tada ir dabar tebėra dažnai įvardijami asmenvardžiais be lietuvių kalbos elementų (dabar toks elementas dažnai būna galūnė, kurią anuomet raštininkai numesdavo). Imkime dabartines Lietuvių kalbos instituto darbuotojų (jie visi lietuviai) pavardes. Numetę tų pavardžių galūnes ir pakeitę lietuvišką rašybą tokia, kokia anuomet buvo vartojama, gautume apie 67 60% pavardžių, kurių turėtojų nebegalétume atpažinti esant lietuvius, ir tik 40% pavardžių toks atpažinimas būtų jmanomas'. Jeigu šį santykį pritaikytume nagrinėjamiems dvarų inventorių įvardijimams, turintiems begalūnius asmenvardžius, ir atsižvelgtume į tai, kad 1096 (iš visų įvardijimų 796) turi amato bei užsiėmimo nurodymus, ko dabar nebėra, tai būtume priversti daryti išvadą, jog mažų mažiausiai 8396 visų mums rūpimų įvardijimų buvo taikomi lietuviams. Sulenkėjusių vietinių gyventojų galėjo tada būti tik dvaruose ir arčiau dvarų esančiose sodybose. Asmenvardžius su lietuviškos kilmės šaknimis turi apie trečdalis visų įvardijimų. Tie asmenvardžiai labai įvairūs. Senųjų, dar iš prieškrikščionybės laikais kilusių dvikamienių antroponimų tarp jų visai nedaug, tik šie (įeina vos į 496 visų įvardijimų): Biwayna (= By-vaina Buivydžiai), Narbut (Nor-butas Sužionys, Lazūnai), Sumbar, gen. sg. Sambora (Sam-baras Nemenčinė), galbūt Mondrygayto (iškraipyta; Nemenčinė), taip pat jie slypi suslavintuose tėvavardžiuose bei -ski tipo vediniuose Bbyfžiamroasunu (Bui-vydas), byrpumosny ( Būt-rimas, abu iš Kamojų), Gielmanowski ( Gil-manas Vokė). Tokių antroponimų trumpiniai (jų kiek daugiau) matyti asmenvardžiuose: Dawszkys (Daug-šys Sužionys), gen. sg. Minety( Min-ela Maišiagala), Naruszewicz (iš Nor-ūšis Sudervė), Rymkielis (Rim-k-elis Sužionys : Rimkus, plg. Rim-kantas), Woinius ( Vainius Maišiagala), galbūt, Buytalaytis (Bui-t-el-aitis Šalčininkai), Butkanelis (But-k-onėlis Karvys), Nargielis (Nor-g-elis Sužionys), Woyszka vytis ( Vaiš-k-aitis Šalčininkai), Zeim (Žeimis ar Žeimys Zalavas, plg. "Žeim-mantas). Pravardinės kilmės lietuviškų asmenvardžių nepalyginti daugiau, juos turi net 32% visų įvardijimų. Būdingesni pavyzdžiai: a) iš Nemenčinės: Bylduk (Bildukas : bildūkas ‘kas trankosi, bilda; kaukas, kipšiukas'), gen. sg. Bifduna (Bildūnas, plg. dab. pavardes Bilda, Bildditis : bildėti), gen. sg. Gaidelia (Gaidélis : gaidys), Kairelis (Kairélis : kairys), Kirynaytis (Kirinaitis : kirinti “erzinti, kibinti"), Klukielis (Kliukelis, plg. Kliūkas : kliūkis ‘plepys; apykvailis’), Krynelis (:krynis 'uodega'?), Kryniczelis (:?), Eapszys (Lapsys : lapsas “silpnas, nesveikas’), Murmulis (Murmūlis : murmėti), Sidabris (plg. Sidabras : sidabras), Swida (Svida, plg. Svidėnis, Svidėnas : svidėti “žvilgėti, blizgėti, spindėti'), Urde (Urdė, plg. Urdavičius : urdėti ‘verztis’); b) iš Maišiagalos: Dakanis (Dakanis : dakanoti ‘draikyti, draskyti, tąsyti varginant’), Gasranis (Gasionis, plg. Gasys, Gasiūnas :?), Giedroic (Giedraitis, plg. Giedra, Giedrys : giédras “saulėtas,, šviesus; skaidrus, tyras, švarus'), Margielis (Margėlis : margas), Narogis (Noragis: noragas), Rudakiszki (Rudakiskis : rūdas + kiškos ‘kinkos; kelnių pusės'), Szarka (Šarka: šarka); c) iš Zalavo: Bafa (Bala, plg. Balas : balti, bala), Kul (Kulys : kulys Slubis), Szakalis (Šakalys : šakalys), Zyrnielis (Žirnėlis : žirnis), 1 Maždaug tokią padėtį rodo ir „Lietuvių pavardžių žodyno“ (Vanagas ir kt. 1985-1989) duomenys (tikrintos raidėmis Air Jprasidedančios pavardės). 68 Zemel (Zemelis, plg. Zemeliiinas : Zémas, arba Ziemélis : Ziemys, žiemiai ); d) iš Vokės: Burba (Birba : burbéti), Kiele (Kielė : kielė), Miazelis (MieZélis : miézis), Rudzis (dial. Rudzys < Rudys : rudas), Wanagiel ( Vanagélis : vanagas); e) iš Buivydžių: Jodaragis (Juodaragis : jiodas + ragas), Kirkilo (Kirkilas ar Kirkila : kirkilas ‘kas kirkia'), Machnis (Maknys : maknys ‘kas mikcioja’; gali būti ir krikštavardinės kilmės, plg. Maxxo — Dnumax), Szypiefaytisir Szypielaye (Šipelaitis, plg. Šipėlis : šipas “vikrus, greitas’); f) iš Sužionių: Augulis (Augūlis : augūs, augti), Auksztawartis (Aukstavartis : aukštas + vartai), Awksztoraytis (Aukštaraitis : aukštas), Garnalis (Garnélis : garnys), Giedroyc (Giedraitis), Jaciowarys (Jaučiavarys : jautis + varyti; plg. kaimo pavadinimą Jaučiavarial), Kierulis (Kerulis : kėras), Kirpe (Kirpė, plg. Kirp-aitis : kirpti), Kukielka (Kukélka, plg. Kukis, Kukénas : kukis “kablys, vasas’, kūkti ‘linkti, svirti, klupti"), Miszkinis (Miškinis : miškinis), Rugiedonis (Rugiaduonis : rugiai + diiona), Statulanis (Stat-ul-ion-is, plg. Stat-ul-évicius, Stat-évi-cius : status), Stukielis (Stukélis, plg. Stūkas : stukas ‘rastgalys; storas nerangus Zzmogus’), Swilzantis (SvilZentisar Svilzandis : svilti + Zéntas, žandas), Szarka( Šarka), Wanags( Vanagas : vanagas), Warna (Varna : varna), Wasarys (Vasaris : vasara), Wilkanis ( Vilkonis, plg. Vilkas : vilkas); g) iš Sudervės: Dzidzienis (Didienis, plg. Didas, Didonis : didis), Pilina (plg. Pilinka : pilis), Skrobel (Skrabelis, plg. Skrabas : skrabėti ‘skrebéti; daug kalbėti, plepėti"); h) iš Karvio: Bamelis (Bomelis, plg. Bomeika :?), Kanapinis (Kanapinis : kanapė); i) iš Šalčininkų: Balinik (Balinykas, Balininkas : bald), Raguza (RaguZza, gali būti perdirbinys iš RagoZa, Ragožius : ragozius‘nerangus, staciokas zmogus’); j) iš Kamojų: Kur 'kerrcs ( Kiskėlis : kiškis), nom. pl. Csup'rvreBe (Svirplys : svirplys), Cry6esa (Stubeda : stūbeda ‘nepaslankus, tingus Zmogus’), gen. sg. //Ba/r'kyka (Švalkūnas, plg. Svalkus : švalkus ‘plepys’, švalka “kas teška"). Kai kurie pravardinės kilmės asmenvardžiai iškraipyti, su slaviška galūne, sunkiai rekonstruojami, pvz.: Berbedz (gal vietoje Kerbedz < Kėrbedis : kerbedynas ‘iSsiskétes krūmas'; Nemenčinė), Boltuszko (Baltuška: baltuska ‘baltaodis’; Sužionys), Borckiel (: ? Zalavas), gen. g. Brackiela (: ? Maišiagala), Czuhielis (gal Ciukelis, plg. Čiukaitis : čiūkė ‘kiaulé’, čiūkinti ‘zulintis’, čiūkti “čiaudéti’; Sužionys) Gayzaniec (Gaizonis Karvys, plg. Gaižys, Gaizidnas : gaizus), Naturgaicis ( Naturgaitis Nemenčinė: ?), Nerabalis (: ? Sužionys), Odrugim (Atrūgimas ? Buivydžiai: at-si-rūgti 7), gen. pl. (?) Slizow (plg. Sližys Vokė: sližys “tokia Zuvis’), Sfusz, g.pl. Sluzow (Sliūžas ar Šliūžas Vokė: šliūžas'kas šliaužia"), Tomoysta (: ? Nemenčinė), Uzelis ( Ūselis ? Sudervė: ūsai), Wagiel ( Vanagėlis ? Vokė). Pasitako padarytų iš skolinių, pvz., Bulkanis (Bulkonis Zalavas, plg. Bulka, Būlkius, Bulkaitis : būlka ‘bandele’; gali būti ir vertalas, plg. Bandel-iduskas), Baciulaitis (Bociulaitis Maišiagala, plg. Bociulis, Bočius: bočius < 6aųga'tėvas'), Balubaniec (Balubonis Zalavas, gal vietoj Balabonas : tot. balaban “su didele galva'), Biskupelis (Byskupėlis Karvys: byskupas ‘vyskupas’), Duda (Dida Mai69 šiagala: diida), Kolęda (Kalenda Sužionys: kalenda“kalėda*), Lowczus (Laucius Sužionys : /aūčas < JIroB4HĖ “vyresnysis medžioklės prievaizdas"), Przystawanis (Pristavonis Maišiagala: pristovas ‘prievaizda’, Przvietoj Prdėl lenkiškos tarties), Spiewakas (Spievokas Nemenčinė: spievokas < Spiewak ‘dainininkas’). Kiti slypi slaviSkuose tévavardziuose ir šiaip dariniuose su slavų priesagomis: Bildziukiewicz, f. Bildziukowa (iš Bildžiūkas Lazūnai : bildZiukas ‘kas bilda, trankosi’), Gielwano(w)ski( GelvanauskasVoke: Gélvonai), Kowlewicz( Kaulevicius Vokė, plg. Kaulys, Kaulditis : kaulas), /lorivopuy (iš Laimas ar Laima Kamojys : /4imé), JTomyrosn4 (iš Lapiinas Kamojys, plg. Lapas : lapas), Popielicki (iš Papilys ar pan. Sužionys : pa + pilis), Iyriaanosuy (iš Puidelis Kamojys, plg. Puaida : puidyti ‘varyti, vyti su triukšmu"), gen .sg. Railowicza (iš Raila Nemenčinė : rdila ‘plepys, rėksnys, mėgstąs bartis’), Bo#Bogsrosud (iš Vaivadėlis Šalčininkai, plg. Vaivadas, Vaivada: vaivada). Vienu atveju pavartotas suslavintas grupinis (šeimynos) pavadinimas: Dudefowczyzna Nemenčinė "pas Dūdelius’. Yra tokių, kuriais nusakoma profesija, kartais etninė priklausomybė: gen. sg. Doktoraycia (Daktaraitis Nemenčinė : daktaras), Gudalis (Gudėlis Zalavas, plg. Gūdas : gūdas), Gudanis (Gudonis Maišiagala, Sužionys : gūdas), Pruszniec (Prusonis Nemenčinė, gal iš Prūsonis, plg. Prūsas : prūsas), gen. sg. Ratodayli (Ratadailis Nemenčinė : ratadailis 'račius"), gen. sg. Zemaytena (Žemaiténas Maišiagala, plg. Žemaitis : žemaitis), Zemoitel (Žemaitėlis Zalavas, plg. Žemaitis). Krikštavardines šaknis turintys asmenvardžiai, kaip minėta, įeina į 1796 visų įvardijimų. Tarp jų pasitaiko su išlaikyta lietuviška galūne ar lietuviškomis priesagomis: a) su galūne: Czapas (Cépas Sužionys < Céponas < Szzepan < Stefan; ir kaip krikšto vardas), Nakas (Nakas Sužionys : Enoch, EHOX); b) su diminutyvinémis priesagomis: Bochdanelis (Bagdonélis Sužionys, plg. Bagdonas < Bogdan, borgars — graikų Theodosios kalkė), Jaczelis (Jočelis Sužionys, plg. Jočys < Jacz + Jakub), Stanulis (Stanulis Karvys, plg. Stanys < Stari, Crans < Stanistaw, Craunc/raBe), Szymuk (Simukas Nemenčinė, plg. Simas < Szym + Szyman ‘Simonas’); c) su patroniminémis priesagomis: Bartajcis (Bartaitis Vokė, plg. Bartas < Bart + Bartholomeus), gen. sg. Jakaycia (Jakaitis Nemenčinė, plg. Jakas < Jak + Jakub), Kazoyc (Kazaitis Karvys, plg. Kazys + Kazimieras), Marciukaycis (Marciukaitis ar Marciukaitis Vokė, plg. Marcius, kuriam pradžią dave Martynas), Miszaycis (Misaitis Vokė, plg. Mišas < Misz, Mum < Michal, Muxaxn/ ), Sawulaycis (Savulaitis Nemenčinė, plg. Savūlis, Savas < CaBa<- CaBenuū), Witeyc( VitaitisKarvys, plg. Vitas); Bananis (Banonis ar Banionis Sužionys, plg. Banys, pradžią davė Benediktas), Jakutonis (Jakutonis Maišiagala, plg. Jakutis, Jakas + Jokūbas), Jiurgianis (Jūrgionis Maišiagala, plg. Jūrgis), gen. sg. Mircinania (Marcinonis ar Marty70 nonis Maišiagala, plg. Martynas), Maszanis (Mosionis Zalavas, plg. Mošius < Masz, Maszo + Matyasz), Mikofanis (Mikalonis Sužionys, plg. Mykolas), Szymananis (Simononis Maišiagala, plg. Simonas ‘Simonas’), Urbananis (Urbononis Maišiagala, plg. Urbonas), gen. sg. Wafania ( Valonis Maišiagala, plg. Vala, Valius < Valentinas), Witanis ( Vitonis Maišiagala, plg. Vitas); gen. sg. Fronckuna (Pranckūnas Maišiagala, plg. Prafckus < Pranciškus), nom. pl. Gryciuny (Griciinas Sužionys, plg. Gricius < Ipuu < Ipuropui), Markuns (Morkūnas Nemenčinė, plg. Morkus), Misiunas (Misiūnas Nemenčinė, plg. Misius < Mis, Mucs < Michal, Maxam), gen. sg. Winciuna ( Vinciūnas Maišiagala, plg. Vincas). Su suzalotomis galūnėmis bei priesagomis: Rakuc (Rakutis Zalavas, plg. ROkas), Bamior ( Valiūlis Kamojys, plg. Valius < Valentinas) ir dar vienas kitas. Pavyzdžiai su slaviškomis tėvavardinėmis priesagomis iš lietuviškų mažybinių ir kitokių krikštavardžių: z Žawrukowiczami (iš Laurūkas Vokė, plg. Laūras < Laurynas), Maciukiewicz (iš Maciūkas ar Mačiūkas Vokė, plg. Macys, Mačys < Motiéjus), Macroresny (iš Masiūlis Kamojys, plg. Masys — Motiėjus), Praniukiewicz, Proniukiewicz (iš Praniūkas Vokė, plg. Pranas), Cracio/rieBuu (iš Stasiūlis Kamojys, plg. Stasys), Walukiewicz, Wafukiewicz (iš Val(i)ukas Vokė, plg. Valius < Valentinas), £. Witkanowa (iš Vitkonis Karvys, plg. Vitkus < Witko + Wit “Vitas'). Kartą pavartotas suslavintas grupinis (šeimynos) pavadinimas: Zėrzefowczyzna Nemenčinė ‘pas Tėrz-el/-ius', plg. Tėrza, spėjamai iš 7ėreza < Tėrėzijus. Lietuviškas diminutyvines priesagas turinčių asmenvardžių inventoriuose yra daug, jie įeina net į 22,3% visų įvardijimų (su -ukas 10%, su -elis 9%, su -ulis 3%, su -utis 0,3%). Jas turi lietuviškai su galūnėmis užrašyti asmenvardžiai (Janukas, Kairelis, Augulis...), raštininkų sutrumpinti variantai (By/duk, Zemel, z Kierulem, Rakuc...), slypi slaviško tipo tėvavardžiuose (Pran-iuk-iewicz, ITyii25/r-oOBHu, Mac-io/r-eBuu, /ĮeB'kr-yr-eBHu...), gauna ir nelietuviškas šaknis turintys arba neaiškios kilmės asmenvardžiai, pvz., Gniwt-e/-ko Nemenčinė, Tatarzyn (totorius!), Ciep-uk Zalavas. Matyt, senovėje lietuviai diminutyvines vardų formas labai mėgo. Nenuostabu, kad šias priesagas, ypač -uk-, skolinosi kaimynų kalbos. Turinéiy rytų Lietuvai būdingas lietuviškas patronimines priesagas asmenvardžių (užrašytų lietuviškai ir suslavintų) palyginti nemažai, jie įeina į 10,3% įvardijimų (su -onis 8%, su -ūnas 2% ir su -énas 0,3%), taigi daugiau negu su -aitis (šių 6%). Tuo būdu lietuvių kilmės patronimines priesagas turi asmenvardžiai, įeinantys net į 16,396 visų įvardijimų. Slavų kilmės patronimines priesagas -avičius, -evičius (-owicz, -ewicz) tarintys asmenvardžiai įeina į 1596 įvardijimų, o turintys -sKktipo priesagas — 7%. Nagrinėjamų vietovių lietuviškumą rodo ne tik inventorių asmenvardžiai, bet ir juose minimi vietovardžiai (Buivydžių dvaro inventoriuje vietovardžių nėra), kurie beveik visi lietuviški, tik paprastai apslavinti ir kiek iškraipyti. Dau71 punia “tvartas, peludė, gurbas' (punia iš lie. pūnė); rojst “raistas, pelkė' (w roistach); rum ‘troba, pastatas’ (rum wielki, rum tarcicami obity, za tym rumem, naprzeciwko tego rumus iš lietuvių kalbos germanizmo rūmas) ir diminutyvine forma rumek (do tego rumku); rykunia, rykonia ‘dvaro gyvulius i ir gyvulininkystės produktus tvarkanti moteris' (dlia ciwona y rykoniey; iš rykūnia : rykauti "tvarkyti, šeimininkauti, rikiuoti’); siaber “draugas, bendradarbis’ (z siabrami; iš sébras); sklut “plačiaašmenis kirvis rastams tašyti, skliutas’ (sk/ut ciesielski, nom. pl. skluty); swiren, swieren, swierzen, szwieren ‘svirnas’ (do swirna, w swirnie, w swiernie, w szwiernie, w tem swierznie, za swiernem, dwa swirny, szwierny, gen. pl. swirnow, szwiernow, za swirnami, przed szwiernami, w swiernach) ir diminutyviné forma swirenek (w tem swirenku); trzynitny ‘trinytis’ (zupanik trzynitny ponoszony); untrynik, untrenik ‘ne pagrindinis darbininkas, padėjėjas, antrininkas’ (z untrynikiem, nom. pl. f. untrenicy; iš dial. untrinykas, -€); wicina “senovinis plokščiadugnis prekinis upių laivas, vytiné’ (od wicin, od zamarzlych wicin). Yra reikšmės lituanizmy (kalkių), pvz., strona, stronica “kluono Saline’ (fok nowy z stronami, tok dwadziescia sazi z stronicami), trynog ‘trikojis’ (trynog miedziany). Pasitaiko lietuviškos fonetikos elementų, pvz., priebalsis Kk vietoj lenkų cf. w kacie ‘troboje’ (w chacie). Inventoriuose esama ir šiaip įdomių dalykų. Antai Buivydžių dvaro inventoriuje rašoma, kad grikių derlius prastas, nes jį sunaikino meškos (medzwiedzie popsowali). Pažymėtina, kad Rytų Lietuvoje apie Palūšę, Méironis, Gaveikénus meškų būta net XIX a. pradžioje. LITERATURA Jablonskis K,Ju¢as M. 1962: Lietuvos TSR Mokslų akademija. Istorijos institutas. Lietuvos inventoriai XVII a. Dokumentų rinkinys, Vilnius: Valstybinė politinės ir mokslinės literatūros leidykla. Kulbokienė V. 1966: Lietuvių enciklopedija 35, Boston, 131. Švenčionių aps. sąrašas 1846: Vilniaus gubernijos inventorinio komiteto Švenčionių apskrities gyvenamųjų vietų vardų sąrašas, esantis Lietuvos valstybės istorijos archyve (buv. CVIA), f. 394. ap. 6, b. 350. Taszycki W.[red.] 1965-1985: Stownik staropolskich nazw osobowych 1-7, Wroclaw etc. Vanagas A.ir kt. 1985-1989: Lietuvių pavardžių žodynas 1-2, Vilnius: Mokslas. Zinkevičius Z. 1977: Lietuvių antroponimika. Vilniaus lietuvių asmenvardžiai XVII a. pradžioje, Vilnius: Mokslas. Zinkevičius Z. 1990: Lietuvių kalbos istorija 4: Lietuvių kalba XVIII-XIX a., Vilnius: Mokslas. 78 Zinkevičius Z. 1993: Rytų Lietuva praeityje ir dabar, Vilnius: Mokslas (žr. gyvenviečių rodyklėje nurodytus puslapius). INWENTARZE DWORSKIE XVII W. - JAKO ZRODLO ANTROPONIMII ORAZ DEMOGRAFII LITWY WSCHODNIEJ Streszczenie Artykut ma na celu przedstawienie wnioskéw wysnutych na podstawie analizy imion wiasnych znajdujacych si¢ w inwentarzach dworskich z lat 1611-1696, dotyczacych miejscowosci Nemenčinė (Niemenczyn), Maišiagala (Mejszagota), Zalavas (miejsce urodzenia marszatka J6zefa Pitsudskiego, Zutéw), Vokė (Waka), Buivydžiai (Bujwidze), Sužionys (Suzany), Sudervė (Suderwa), Karvis (Korwie), Šalčininkai (Soleczniki), Kamojai (Komaje), Lazūnai (Lazduny). Najwazniejsze wnioski są nast¢pujace: Rozpatrywany material wykazuje, iz jescze w XVII w. miejscowosci te byly catkowicie litewskie. Dowodza tego nie tylko imiona wtasne znajdujace si¢ w inwentarzach, ale takze toponimia oraz liczne lituanizmy w polszczyznie, kt6ra spisane zostaly inwentarze. Drzisiejszy dwuczionowy system nazywania osoby (imi¢ + nazwisko) w owych czasach nie ustalit si¢ jeszcze, proces ksztattowania si¢ nazwisk dopiero się rozwijal, dlatego drugiego cztonu nazw osobowych (obok imienia nadanego podczas chrztu) nie nalezy w zasadnie traktowac jako nazwisko. Stopiefi slawizacji litewskich imion wiasnych w inwentarzach jest rézny — przewaznie zalezat ad pisarza i od wybranego przez niego sposobu nadawania imion, co z kolei by¢ moze w jakiej$ mierze odzwierciedlato nie wszedzie przeciez jednakowe uzywanie antroponimii przez miejscowa ludnosé. Wsréd nazw osobowych pochodzenia litewskiego przewaza antroponimia zwigzana z przezwiskami (w szerokim znaczeniu); mniej jest archaicznych nazw dwuczltonowych oraz ich skrétéw, odziedziczonych z okresu przedchrzescijanskiego. Wiekszošč nazw osobowych pochodzenia nielitewskiego (imion nadanych podczas chrztu, prektadéw stowianskich itp.) zawiera elementy jezyka litewskiego, zazwyczaj przyrostki oraz koncowki. Ludzie noszacy nazwy osobowe, ktére nie maja elementéw jezyka litewskiego, z reguly takze byli Litwinami, poniewaz ich rodzefistwo lub imionami zawierajacymi elementy języka litewskiego. Przyrostki (sufiksy) stowianskie (przewazne patronimiczne) dotaczone do antroponimii pochodzenia litewskiego, w tamtych czasach jeszcze nie przestanialy przyrostkéw litewskich, w wiekszoéci charakterystycznych dla Litwy Wschodniej i bardziej réznorodnych niz stowianskie. W inwentarzach jest wiele litewskich nazw osobowych, ktérych nie uwzglednia „Lietuvių pavardžių Zodynas,, (,,Stownik litewskich nazwisk,,, t. 1-2, Vilnius, 1985-89), wiec badanie antroponimii znajdujacej si¢ w inwentarzach dworskich otwiera bardzo szerokie perspektywy. OSTLITAUISCHE INVENTARE DES 17. JAHRHUNDERTS ALS QUELLE ANROPONYMISCHEN UND DEMOGRAPHISCHEN STUDIEN Zusammenfassung Das Ziel des vorliegenden Beitrags besteht darin, die Resultate darzulegen, die sich ergeben aus der Analyse der in den Inventaren der Gutshėfe von Nemenčinė, Maišiagala, Zalavas (J. Pilsudskis Geburtsort), Vokė, Buivydžiai, Sužionys, Sudervė, Karvys, Šalčininkai, Kamojys 79 und Lazūnai (1611-1696) vorliegenden Personnamen. Die wichtigsten Ergebnisse sind folende: ji Die zu untersuchenden Ortschaften trugen noch im 17. Jh. einen durchwegs litauischen Charakter. Davon zeugen nicht allein die in den Inventaren belegten Personenund Ortsnamen sondern auch die vielen Lituanismen im Polnischen der Inventare. Damals war das System der zweiteiligen Personenbezeichnungen (Namen + Familiennamen) noch nicht eingewurzelt (die Entstehung der Familiennamen begann sich erst zu entwickeln); deshalb ist der zweite Teil der Personenbezeichnungen (der Personennamen, der neben dem Tafnamen steht) in vielen Fallen nicht als Familiennamen zu betrachten. Der Grad der Slawisierung der litauischen Personennamen ist in den Belegen aus den Inventaren nicht der gleiche. Er hing groBtenteils ab von dem Charakter des Schreibers sowie der von ihm gewihlten Art, die Personen zu bezeichnen. Andererseits spiegeln sich wohl auch in der Bezeichnungsweise die unterschiedlichen Gebrauchsformen der Anthroponyme unter der einheimischen Bevolkerung wider. Unter den Personennamen litauischer Herkunft herrschen aus Spitznamen entstandene Anthroponyme vor; seltener belegt sind zweistammige archaische Personennamen und deren Kurzformen, die aus der vorchristlichen Periode stammen. Die groBte Anzahl der Personennamen nichtlitauischer Herkunft (Taufnamen, slawische Entlehnungen u.a.) enthilt litauische Sprachelemente, meistens Suffixe und Endungen. Personennamen ohne litauische Sprachelemente bezogen sich auch groBtenteils auf Litauer, denn die in den Inventaren belegten Anthroponyme, die Namen der Briider bzw. Kinder ausdriickten, trugen schon einen litauischen Charakter oder enthielten litauische Sprachelemente. Die slawischen Suffixe (gewohnlich in Patronymen), die in den Anthroponymen litauischer Herkunft vorliegen, haben damals die litauischen Suffixe noch nicht verdréngt, von denen viele kennzeichnend fiir Ostlitauen und verschiedenartiger als die slawischen sind. Die Inventare enthalten viele litauische Anthroponyme, die in den „Lietuvių pavardžių Zodynas“ (,,Worterbuch der litauischen Familiennamen®) Bd. 1-2, Vilnius 1985-1989 nicht vorliegen. Deshalb ist die Untersuchung der in den Inventaren belegten Personennamen ein aussichtsreiches Forschungsobjekt. 80