Lietuvių rašomosios kalbos ir tarmių santykis XVIII a. Rytų Prūsijoje

LIETUVIŲ KALBOTYROS KLAUSIMAI XXXVIII (1997) Jonas PALIONIS LIETUVIŲ RAŠOMOSIOS KALBOS IR TARMIŲ SANTYKIS XVIII a. RYTŲ PRŪSIJOJE l1.Įžanginės pastabos. Rašomosios kalbos ir tarmių santykis — tai viena iš svarbiausių, pagrindinių bet kurio laikotarpio rašomosios kalbos istorijos problemų. Juk nuo to, kurios tarmės ar tarmių pagrindu kuriasi bei plėtojasi rašomoji kalba, labai daug priklauso tiek jos struktūra, tiek jos raida tam tikru istoriniu laikotarpiu. Iš ankstesnio, seniausiojo lietuvių rašomosios kalbos periodo lingvistinės analizės žinoma), kad ligi XVII a. tas santykis buvo gana komplikuotas. Prūsinėje lietuvių rašomosios kalbos atšakoje iš pradžios dar nebuvo griežčiau laikomasi vienos kurios nors tarmės, bet vėliau (pradedant 1625 m. Jono Rėzos giesmynu) čia įsigalėjo prūsų vakarų aukštaičių tarmė, kuri galutinai įtvirtinta D. Kleino gramatikose. Po šių gramatikų pasirodymo rašę Rytų Prūsijoje (toliau — RP) XVIII a. lietuviškų raštų autoriai, apskritai imant, jau nenukrypo nuo to aukštaitiško vakarietiško kelio. Kiek kitoks lietuvių rašomosios kalbos ir tarmių santykis ligi nagrinėjamojo amžiaus buvo Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje (toliau — LKD). Čia šio santykio atžvilgiu išsiskyrė dvi rašomosios kalbos atšakos: vidurietiškoji ir rytietiškoji (tiksliau — dzūkiškoji bei rytietiškoji). Senesnes tradicijas turėjo pastaroji, tačiau tvirtesnes pozicijas XVIII a. įgijo su ja koreliuojanti vidurietiškoji atšaka. Tos tvirtesnės pozicijos veikiausiai ir nulėmė tai, kad šio amžiaus pirmoje pusėje rytietiškąją-dzūkiškąją išstūmė vidurietiškoji, o šio amžiaus antroje pusėje ėmė tolydžio vis stipriau veikti, ypač fonologijos ir morfologijos lygmenyse, žemaičių tarmė. Vidurietiškosios lytys buvo įtvirtintos 1737 m. išspausdintoje anoniminėje gramatikoje „Universitas Linguarum Litvaniae““, o žemaitiškosios tame amžiuje dar nesusilaukė gramatinės kodifikacijos. Toliau čia, remiantis dabartinės lietuvių dialektologijos bei dialektografijos duomenimis bei lyginamąja XVIII a. raštų kalbos analize, bus mėginama detaliau panagrinėti žymesniųjų šio amžiaus RP autorių kalbą jos tarminio pagrindo atžvilgiu. Nagrinėjant daugiausia bus ribojamasi fonologijos ir morfologijos lygmenimis, nes juose ryškiausiai atsispindi tarmių skirtybės. ! Palionis J. Lietuvių literatūrinė kalba XVI-XVII a., Vilnius: Mintis, 1967, 51-91. 38 $2.Danieliaus Kleino gramatikų norminės lytys. Nors XVIII a. RP lietuviškų raštų autoriai, kaip minėta ($ 1.), ėjo D. Kleino gramatikose nužymėtomis gairėmis, t. y. rėmėsi prūsų vakarų aukštaičių tarmės pagrindu, tačiau lietuvių rašomosios kalbos istorijos požiūriu svarbu nustatyti, kokiu mastu tuo pagrindu tada buvo remiamasi. Ar laikytasi tiktai pagrindinių šios tarmės ypatybių, fiksuotų D. Kleino gramatikose, ar nevengta ir siaurų dialektizmų? Jeigu nevengta siaurų dialektizmų, tad kokiuose lygmenyse jų esam daugiausia ir kaip jie buvo ano meto rašančiųjų traktuojami? Tai klausimai, į kuriuos ir bus mėginama toliau atsakyti, panagrinėjus turimus duomenis. Kaip žinoma, prūsų vakarų aukštaičių (kaip ir apskritai vakarų aukštaičių) tarmė nebuvo vienalytė. Ji buvo susiskaldžiusi į tris patarmes (šiauriečių, veliuoniečių ir pietiečių), kurių kiekviena dar turėjo savo šnektų, šnektelių?*. Turint galvoje tai, kad D. Kleinas buvo kilęs iš Tilžės, priklausiusios vakarų aukštaičių šiauriečių teritorijai, būtų galima tikėtis jo gramatikose rasti nemažai tilžėnų šnektai būdingų bruožų: [uo] ir [o], [ie] ir [ė] suplakimo, nekirčiuotų galūnių trumpinimo, judriojo [a] išmetimo, tvirtapradžių dvibalsių [Ai], [au], [či] vienabalsininimo atvejų. Tačiau taip nėra: D. Kleinas pasirinko ne savo gimtojo krašto, bet tą tarmę, kuri jam rodėsi lietuvių kalbos gramatikos dėsniams bei taisyklėms nustatyti esanti „visų geriausia“, būtent kauniečių tarmę: ,,Hanc Caunenfium Dialectum fegvimur in Ducatu Prufiae, utpote omnium optimam et commodipBimam“ (GL XVI). Todėl D. Kleino gramatikose buvo pateiktos ne prūsų vakarų aukštaičių šiauriečių, bet pietiečių patarmės, artimos „Kauno krašto“ tarmei, norminės lytys, plg.: a) n. pl. f. dizbes GL 146, imper. 2 sg. Duk t. p. 61, n. sg. m. Piemū..., praes. 1 sg. bėgu GL 83, praet. 3 /edėjo t. p. 5, inf. fėti Comp. 5 ..., b) praet. 3 buwo GL 146, g. sg. /awo, tawo t. p. 147, praes. 3 f/ako t. p. 112, finno t. p. 115 .., ¢) n. sg. m. gėras Comp. 107, grajumas GL 66, jūdas, jūkas t. p. 8, d) dūdamas// dūdams t. p. 119, regėdamas/| regėdams t. p. 110... e) n. sg. m. ddiktas GL 2, Aukštas t. p. 24, inf. /čifti Comp. 55, con). jEy t. p35... Palyginus kleiniSkasias fonetikos ir morfologijos lytis su atitinkamomos XVIII a. RP raštų lytimis, matyti, kad pastaruosiuose anaiptol ne visada laikytasi D. Kleino gramatikose kodifikuotų pietietiškų normų. Ypač tai pasakytina apie Samuelio Bitnerio 1701 m. „Naują Testamentą“, kuriame dėl jo parengėjų samoningo noro įtikti vertimo kalba tiek RP, tiek LDK skaitytojui daugiau negu kituose anuometiniuose to krašto raštuose yra visokio tarminio mišinio. $3.Tarmių derinimo bandymai S. Bitnerio testamente. S. Bitneris (apie 1632-1710), kaip rodo jau pati pavardė, nebuvo *Salys A. Raštai 4. Lietuvių kalbos tarmės, Roma: Lietuvių katalikų mokslo akademija, 1992, 76 tt. 39 lietuvis. Lietuviškai jis išmoko eidamas reformatų (kalvinų) kunigo pareigas Biržuose, Kėdainiuose ir kitur?. Kadangi ankstesnieji (XVI-XVII a.) Lietuvos kalvinų leidiniai rėmėsi vidurio aukštaičių tarme (daugiausia Kėdainių apylinkių šnekta)“, tad ir jis, versdamas iš graikiškojo originalo testamentą, laikėsi šios tarmės pagrindinių ypatybių. Tai rodo, iš vienos pusės, dažnai rašomas 7 prieš [e], [ė] balsius, o iš antros — reguliariai vartojamos lytys su tautosilabiniais [am], [an], [em], [en] ir nosiniais [a], [ę]: a) praet. 3 Baukiejo Pov. 1. Tim. 5, 10, iBteide Ap. d. 4,23, g. pl. fantū Ap. d. 27, 44, n. sg. fėtas Jok. 1. 1,9, pafaiftuwe I Pov. 1. rym. 7, 3, /aufe Jon. apr. 6, 12, g. pl. dfaktū t. p. 21,17 ...,b) inf. /famdit Mat. 20, 1, n. sg. wam3jdis I Pov. 1. kor. 14, 7, praep. ant Mat. 7, 26, n. sg. pafkandintas Mork. 16, 16, a. sg. f. kemping Mat. 27, 48, imper. 2 sg. perjenk Mat. 5, 27 ..., ¢) a. sg. gafwą Mat. 13, 20, miefta Ap. d. 21, 5, drobę didę t. p. 10, 11, tulijbe Mork. 9, 14... Tačiau reikia neužmiršti, kad S. Bitneriui vertimo darbe dar talkininkavo Jonas Božimovskis jaunesnysis (gyvenęs Kėdainiuose, Vilniuje ir kitur)® ir Frydrichas Susteris (RP kunigas, dirbęs Būdviečiuose)“. Sie talkininkai, be abejonės, taip pat yra palikę savo pėdsakus vertimo kalboje, ypač pastarasis. Vaclovas Biržiška rašo, kad „Didesnę vertimo dalį atliko pats Bitneris, kiek jam padėjus Jonui Bozimovskiui jaunesniajam ir Mažajai Lietuvai pritaikius P. Z. Šusteriui“". Kiek ir kaip yra prisidėjęs prie 1701 m. „Naujo Testamento“ vertimo bei redagavimo J. BoZimovskis, tuo tarpu nieko konkretaus negalima pasakyti. Bet apie F. Susterio, kurį Liudvikas Rėza vadino „revizorium“ (Revizor)*, kalbinį redagavimą šį tą gi alima spręsti jau iš jo paties lietuviškosios pratarmės, pridėtos prie vertimo. Cia jis rašė: „O kadangi Lietuwnikai didžios LietuwiBkos žėmės nekurius daiktus tokeis 36džeis iBkalba / kokiū Liutuwninkai KaraliBkoje Pruffoje tame iBmanime newartoja / tada todeley fkijru padarem / ir žodžus Lietuwnikū KaraliBkoje Pruffoje irakinom Bitokiomis 3ijmemis ( ) kaip ant pawčikflo: Didžios Lietuwos Lietuwnikai fako: Giria [tow ore; bet KaraliBkos Pruffos Lietuwnikai kalba: Pufčia stow laukė““. Iš šios citatos išryškėja, kad F. Šusteris, norėdamas padaryti vertimo kalbą prieinamesmę RP žmonėms, prie tam tikrų vertimo žodžių lenktiniuose skliauteliuose prirašė šiam kraštui įprastesnius atitikmenis, pvz.: g. sg. alijwos (aliejaus) Luk. 10, 34,part. cont. elgdamasis (ubagaudamas) Mork. 9, 46, praes. 3 3Biržiška V. Aleksandrynas 1, Čikaga: JAV LB Kultūros fondas, 1960, 356. *Palionis J. Ten pat, 71-79. "Biržiška V. Ten pat, 1, 357. Biržiška V. A/eksandrynas 2, Čikaga; JAV LB Kultūros fondas, 1963, 15. " Ten pat, 1, 357. 8 R hesa L. Geschichte der littauischen Bibel, Kėnigsberg, 1816, 30. Novum Testamentum lithvanicum. Naujas testamentas Lietuwifkas..., Karalauczuje, 1701, pratarme. 40 iBdergia (nečijįtą daro) Mat. 15, 11, lingūdami gatwomis (kratijdami gatwas) Mork. 27, 39, nutranke jam (apjūke jį) t.p. 27, 44, g. sg. pitwo (Įkilwio) Pov. 1. Tim. 5, 13, fafparos (kampinis akmū) Mork. 12, 10. Jau iš šių pavyzdžių matyti, kad FE Šusteris nesiribojo vien leksikos atitikmenimis: kartais drauge su atskirų žodžių prirašymu jis buvo priverstas pakeisti ir sintaksinę konstrukciją, be to, vietoj vieno žodžio įrašyti sinomišką (RP būdingesnį) žodžių junginį. Taip pat yra pagrindo manyti, kad derindamas vertimo kalbą prie prūsinės vartosenos E Šusteris galėjo pakeisti ir kai kurias fonologijos, morfologijos lytis, juoba kad daugeliu atvejų prie prūsinės buvo priderinta ir 1701 m. testamento rašyba. Tačiau nustatyti, kiek ir kokių pakeitimų šiuose lygmenyse jis galėjo padaryti, o tuo pačiu prisidėti ir prie tam tikros fonologinių bei morfologinių lyčių įvairovės atsiradimo testamento kalboje, neturint rankraščio, neįmanoma. Galima tiktai konstatuoti tokios įvairovės egzistavimą ir hipotetiškai pasvarstyti jos atsiradimo priežastis. $4.Fonologinių ir morfologinių lyčių įvairavimas Bitnerio testamente. 1701 m. testamento fonologinių bei morfologinių lyčių įvairavimą rodo tokie faktai: a) retkarčiais pasitaikantis [uo] ir [0] kaitaliojimasis, ypač žodžių šaknyse bei kamiengaliuose, plg. praet. 3 /aidūjo Ap. d. 8, 2, adv. namūp Mork. 5, 19, praes. 3 putūja t. p. 9, 18, Luk. 19, 29, a. pl. m. raudūjančius Mork. 5, 38 ... ir praes. 3 baltoja Jon. 4, 35, part. cont. ;:Bwašžiodamas Mat. 25, 14, d. sg. m. foBam Mork. 9, 43, n. sg. wienolika Mat. 28, 16 ...; b) palyginti dar retesnis [ie] ir [¢] kaitaliojimasis: a. sg. m. mieBfą Luk 14, 35 || i. sg. m. méBfu t. p. 13, 8, d. pl. f. padangiems t. p. 17, 24 || giminems Mat 24, 14 ...; c) palyginti retas [0] ir [a] kaitaliojimasis nekirCiuotoje žodžių galunéje: praet. 3 dugo Ap. d. 19, 20, buwo Mork. 6, 44, praes. 3 kfaufo Luk. 8, 8...“ ir: praes. 3 dia Mat. 26, 23, kaba t. p. 22, 40, ne Fina Mork. 13, 32...; d) daznokas sutrumpejusiy lyčių (su numestais trumpais galūniniais -¢, -7) ir atitinkamų nesutrumpejusiy kaitaliojimasis, plg.: in. sg. f. antroj' dienoj” Mork. 11, 12 wiffoj’ Bfowej' Luk. 12, 27 ... ir: girioje Mat. 3, 1, faiweje t. p. 4, 21; imper. 2 pl. dizkit Mat. 10, 8, eikit t. p. 10, 6 ... ir apfakijkite t. p. 10, 7, gijdikite t. p. 10, 8...; inf. dūt t. p. 10, 34, rugot (bart) t. p. 11, 20... ir elgetduti (ubagauti) Luk. 16, 3, tuf/kėnti Ap. d. 12, 16; e) retkarčiais pasitaikantis lyčių su ,,judriuoju® [a] ir be jo kaitaliojimasis: n. sg. m. wienas Mat. 20, 21 || ne wiens t. p. 10, 29, katbédamas t. p. 26, 42, mokjdamas t. p. 26, 55, norėdamas t. p. 1, 19 || kalbédams Mat. 26, 48, Luk. 9; 38; 22, 9... 10 Preteritinėse lytyse reguliariai rašomas -o. 41 Šitokių (ir kitokių) fonologinių bei morfologinių lyčių įvairavimą galima visaip aiškinti. Visų pirma, jau minėtu noru suderinti dvi (kiek skirtingais tarminiais pagrindais paremtas) rašomosios kalbos atšakas. Bederinant jas galėjo likti ir nesuvienodintų tam tikrų fonologinių bei morfologinių lyčių. Antra, tam tikra dalis tokių gretybių galėjo būti paveldėtos iš ankstesnių raštų (kaip minėta, jų būta ir D. Kleino gramatikose). Pagaliau trečia, šiek tiek gretybių galėjo rastis ir dėl vertėjų ar redaktorių individualaus požiūrio į tam tikras lytis, spaustuvės kaltės ir kt. priežasčių. Bet, apskritai imant, 1701 m. testamento kalba tarminio pagrindo atžvilgiu daug kuo nesiskyrė nuo XVIII a. prūsinės rašomosios kalbos. Tai lėmė ne tik vidurio ir vakarų aukštaičių tarmių artumas, bet ir sąmoningos pastangos derinti šias tarmes. $5.Grįžimas prie kleiniškųjų normų 1727m. testamente. Suprantama, dar artimesnis ankstesnei prūsinei rašomosios kalbos tradicijai, nuo J. Rėzos laikų besirėmusiai vien prūsų vakarų aukštaičių šnektomis, buvo Jono Kvanto (Quandt, 1686-1772) iniciatyva parengtas 1727 m. „Naujas Testamentas“. Jame atsisakyta tarmių derinimo idėjos ir grįžta prie kleiniškųjų normų, nes 1701 m. leidimas neįtiko RP lietuviams kalbos atžvilgiu ir buvo vadinamas „kėdainiškiu““"!. 1727 m. leidimą iš pradžios rengė Tilžės kun. Reinholdas Rozenbergas ir Gumbinės kun. Kristupas Rebentišas, o šiems mirus (1724 m.) — Ragainės kun. Hiobas Naunynas ir Valtarkiemio kun. Pilypas Ruigys". Visi jie, išskyrus pastarąjį, buvo ne lietuviai, bet, matyt, neblogai pramokę lietuviškai, jeigu jiems buvo pavestas toks darbas. Be abejonės, iš jų geriausiai lietuviškai mokėjo Pil. Ruigys, kuriam lietuvių kalba buvo gimtoji ir kuris, kaip manoma, daugiausia prisidėjo prie 1727 m. leidimo redagavimo". Dar 1930 m. Vac. Biržiška yra pažymėjęs, kad šie žmonės tiktai taisę 1701 m. vertimą, labiausiai stengdamiesi priartinti pastarąjį prie vokiško vertimo, ir tam reikalui kiek pasinaudoję J. Bretkūno rankraščiu ir 1625 m. J. Rėzos psalmynu’. Tokį pat tvirtinimą jis yra pakartojęs ir 1953 m."” Iš tikrųjų tų dviejų ,,Naujo Testamento“ leidimų palyginimas remia V. Biržiškos tvirtinimą dėl to, kad 1727 m. leidimo rengėjai ne iš naujo vertė, o tiktai taisė Bitnerio vertimą. Abejuose leidimuose galima rasti nemaža visiškai sutampančių tekstų, nors įvairių U Rhesa L. Geschichte der littauischen Bibel, 28. 12 Tėn pat, 33. 5 Biržiška V. Aleksandrynas?2,2l. Biržiška V. Lietuviškų knygų istorijos bruožai, Kaunas: Spaudos fondas, 1929-1930, 70. Biržiška V. Senųjų raštų istorija 1, Chicago, 1953, 151. 42 kalbos skirtybių juose taip pat apstu. Nesileidžiant į detalesnę tų skirtybių analizę, čia bus iškeliamos aikštėn tik tos, kuriose atsispindi taisymų tarminis pagrindas, 1727 m. leidimo rengėjų pastangos suvakarietinti vidurietiškas 1701 m. leidimo lytis. Fonetikos lygmenyje bene ryškiausiai tokias pastangas rodo vidurietiškųjų lyčių su kietuoju [t] prieš [e], [ė] keitimas vakarietiškosiomis be to kietojo priebalsio, plg.: part. cont. gaifėdams BT Mat. 27, 3 ir praet. 3 gailėjos KNT t. p., adv. Kofay BT Jon. 9, 5 ir Koley KNT t. p., iki Biofay BT Jon. 5, 17 ir ikBioley KNT t.p., praet. 3 piife BT Jon. 11, 32ir piile KNT t. p., G. pl. turkfeli BT Luk. 2, 24 ir Kurklelū KNT t.p. Apskritai grafema 7 1727 m. leidime yra retas reiškinys, rodantis šio leidimo rengėjų norą atsiriboti nuo Bitnerio testamento ne tik fonologija, bet ir grafika (kur ne kur pasitaikantis /galėjo atsirasti del neapsižiūrėjimo ar spaustuvės kaltės, pvz. Karalyfte KNT Jon. 3, 5). Kitas, taip pat lengvai pastebimas fonetinio pobūdžio keitimas — lyčių su „judriuoju“ [a] trumpinimas, plg: n. sg. m. gywas BT Jon. 4, 51 > gyw's KNT t. p., part. cont. mokįdamas BT Mat. 26, 55 > mokidam's KNT t. p., n. sg. m. famdininkas Jon. 10, 13 > Samdinink's KNT t. p., fwietas BT Jon. 3, 17 > Swiet's KNT t. p., wienas BT Jon. 6, 71 > Wien's KNT t. p. ... Kaip matyti, „judriojo“ [a] išleidimas 1727 m. testamente reguliariai grafiškai žymimas apostrofu, kuris ypač dažnai buvo vartojamas tam pačiam reikalui jau 1685 m. J. Rikovijaus giesmyne. Ar visais tokio keitimo atvejais buvo atsižvelgiama į vad. „striukiškųjų“ RP šnektų tarimą, ar čia remtasi daugiau ankstesniąja šio krašto giemynų tradicija, dabar sunku pasakyti. Morfologijos lygmenyje vakarietinimo pastangas gali rodyti tariamosios nuosakos 1 asmens formų su -čia keitimas formomis su -c7au (plg. gėrčia BT Mat. 26, 53 > gėrčiau KNT t. p., iBpildicia BT Jon. 4, 34 > iBpildiciau KNT t. p., trokBčia BT Jon. 4,15 > trokBčiau KNT t. p. ... Tačiau dėl tokio keitimo reikia pridurti, kad jis nėra neginčytinas vakarietinimo rodiklis. Visų pirma todėl, kad formos su -cia buvo vartojamos XVI-XVII a. ne tik vidurietiškosios atšakos (kėdainiškių), bet ir RP autorių (greta -io ir palyginti retesnių formų su -dfau). D. Kleino gramatikų paradigmose jos buvo iškeltos net į pirmą vietą (regécia || regėčiau GL 109, šinnočia || čiau t.p. 115...). Hipotetiškai skiriant -cia > -crau prie vakarietinimo atvejų, turima galvoje tai, kad formos su -c7au ypač reguliariai buvo vartojamos iš pietinės prūsų vakarų aukštaičių srities (,,baltsermegių““) kilusių autorių raštuose (pvz., K. Donelaičio raštuose pastebėtos tiktai su -Čiau). Sintaksės lygmenyje vakarietinimo pavyzdžiu gali eiti iliatyvo gana reguliarus keitimas prielinksnine „į+galininkas“ konstrukcija, plg.: kuriofna tiktay namūjfna BT Luk. 9,4 > kur į kokius Nammus KNT t. p., karoblin Bt Luk. 17, 27 > į Akrutą KNT t. p., rankofna BT Jon. 3, 35 > į Rankas KNT t. p. D. Kleino GL iliatyvas ir „į + galininkas“ konstrukcija buvo apibūdinti kaip tam tikros gretybės ir net buvo suteikta pirmenybė iliatyvui, kaip „elegantiškesnei“ 43 raiškos priemonei!“. Tačiau tokios pirmenybės suteikimas gramatikoje konkrečiau nemotyvuotas. Galimas daiktas, kad čia nemaža svėrė stilistinis požiūris: D. Kleinui, išgarsėjusiam ano meto religinių giesmių vertėjui bei kūrėjui, iliatyvas galėjo rodytis ne tik trumpesnė, bet ir skambesnė krypties reiškimo priemonė. Manyti, kad pirmenybės suteikimas iliatyvui buvo nulemtas didesnio jo paplitimo RP vakarų aukštaičių (ypač pietiečių) tarmėje, nėra tvirto pagrindo: tam prieštarauja, be kita ko, jau nuo XVII a. pabaigos pastebima tolydinė „į + galininkas“ konstrukcijos visuotinio įsigalėjimo RP raštuose tendencija (ši konstrukcija vyravo ir K. Donelaičio raštuose). Bene lengviausia nustatyti vakarietinimo atvejus leksikos lygmenyje, nes 1701 m. testamento tekste lenktiniuose skliautuose, kaip minėta, buvo įrašyta nemažai vakarietiškų (tiksliau, prūsinei rašomosios kalbos atšakai būdingesnių) žodžių, kurių didžioji dalis perkelta ir į 1727 m. leidimą, atsisakius jame „kėdainietiškų“ atitikmenų. Leksikos vakarietinimo pavyzdžiais šiame leidime galima laikyti tokius perkeltuosius (atskliaustuosius)žodžius, kaip drugys [a. sg f. karBtinę (drugį) BT Mat. 8, 14: i. sg. m. Druggiu KNT t. p.], pūsčia [in. sg. f. girioje (puBčzoje) BT Mat. 3, 1: PuBčioje KNT t. p.], skaitytinė [g. sg. f. literos (Įkaitijtines) BT II Pov. 1. kor. 3, 6: n. sg. f. Skaitytine KNT t. p.], skūnė [a. pl. klūnus (fkunes) BT Luk. 12, 18: Skunes KNT t. p.], ubagauti [inf. elgetauti (ubagauti) BT Luk. 16, 3: ubbagauti KNT t. p.], vartai [broma (wartai) BT Mat. 7, 13: Wartai KNT t. p.] ir kt. Tačiau leksikos vakarietinimas nesiribojo vien tik skliauteliuose įrašytų Zodziy perkėlimu į 1727 m. leidimą: nemažai ir šiaip vakarų aukštaičiams nejprastų žodžių jame buvo pakeista jprastesniais šios tarmės atstovams, o ypač labiau paplitusiais ano meto prūsinės rašomosios kalbos vartosenoje. Pavyzdžiui, 1701 m. testamente pavartotas gerdas Mork. 13, 7 buvo pakeistas 1727 m. leidime į šauksmą, gydytojas Luk. 5, 31 —į liekoriy, idant Jon. 11, 57 — 1 jéib, iskala „mokykla“ Ap. d. 6,9 —i Sile, palaikis Mork. 2, 21 — | seną, veizdeti Ap. D. 3, 5—4į žiūrėti, Zuklavimas Luk. 5, 4 — | valksmas. Taigi vakarietinimo atvejų pastebima visuose 1727 m. „Naujo Testamento“ kalbos lygmenyse. Ir tai rodo šio testamento rengėjų pastangas padaryti jo kalbą suprantamesnę RP skaitytojui, artimesnę ankstesnei kleiniškajai tradicijai. Kur ne kur pasitaikantys nukrypimai nuo tos tradicijos gali būti paaiškinami tiek rengėjų individualiomis pažiūromis į atskirus kalbos reiškinius, tiek ir jų noru respektuoti įvykusius pakitimus RP lietuvių rašomosios kalbos vartosenoje pokleiniškuoju laikotarpiu. Dažnokai 1727 m. testamente pasitaiko taip pat [0] ir [uo], [ė] ir [ie] suplakimo atvejų, plg.: a) inf. diwanoti II Petr. 1. 1, 4, įwejūti Jon. 21,3ir /ingoti Pov. 16 Žr. Pirmoji lietuvių kalbos gramatika, Vilnius: Valstybinė politinės ir mokslinės literatūros leidykla, 1957, 257. 44 1. efez. 4, 14; g. sg. m. Giido „godumo“ Pov. l. rym. 1, 29 ir a. pl. m. LoBus „luošus“ Mat. 15, 30; in. pl. wiffu/e Daiktofe 1 Pov. 1. tes. 5, 18 ir wiffiife Wietiifa I Pov. . Tim. 2, 8 ...; b) n. sg. m. Snégas Jon. apr. 1, 14 ir g. sg. f. Giedos Jud. 1. 1,22; a. pl. f. Jawėmnas „ražienas“ I Pov. 1. kor. 3, 12 ir n. pl. m. Miene/ei Jon. 4, 35 ... Šitokie suplakimai, be abejonės, yra jau tiesioginis prūsų aukštaičių šiauriečių šnektos atspindys. $6. 1735 m. „Naujo Testamento“ kalbos ypatybės. Nuo 1727 m. leidimo mažai kuo tesiskiria ir 1735 m. „Naujo Testamento“ kalba. Tai ir suprantama: pastarąjį rengė H. Naunynas ir Pil. Ruigys, kurie daugiausia buvo prisidėję prie 1727 m. leidimo redagavimo. Šių dviejų leidimų skirtybės dažniausiai ribojasi rašybos ir fonetikos lygmenimis, nors retkarčiais pasitaiko ir tam tikrų morfologijos, sintaksės, leksikos pakeitimų. Pavyzdžiui, 1727 m. leidime dažniau rašomi didžiosiomis raidėmis bendriniai daiktavardžiai, daugiau jame aliatyvų, adesyvų, kurie 1735 m. leidime neretai jau pakeisti prielinksninėmis konstrukcijomis, daugiau senoviškesnių sakinio modelių. $7. Stengimasis laikytis „grynosios“ tarmės 1735 m. biblijoje. 1735 m. buvo išleistas ir Senojo testamento vertimas, kuris drauge su „Nauju Testamentu“ apėmė visą bibliją ),,Biblia, tai efti Wiffas S3wentas RafBtas Seno ir Naujo Tėeftamento...“) Kaip matyti iš vokiškos Jono Kvanto prakalbos, pridėtos prie šio pirmojo visos biblijos leidimo, be H. Naunyno ir Fil. Ruigio, Senąjį testamentą dar vertė Kristupas Štimeris, Abraomas Liuneburgas, Fabijonas Kalau, Adomas Pilgrimas, Kristupas Šperberis ir du Adomai Šimelpenigiai (vyresnysis ir jaunesnysis), o visą vertimo darbą prižiūrėjo Jonas Berentas ir Petras Milkus(šiedu skiatė ir korektūrą). Šitokios nemažos žmonių grupės parengtas vertimo rankraštis kalbos atžvilgiu negalėjo būti visiškai vienodas, juoba kad vertėjai buvo kilę iš įvairių, tarmiškai daugiau ar mažiau skirtingų vietų (pvz., H. Naunynas buvo gimęs Ragainėje, P. Milkus — Tilžėje, K. Štimeris — Įsrutyje, A. Liuneburgas — Gumbinėje, bet ilgą laiką dirbęs Klaipėdoje)". Vis dėlto kokio didesnio kalbos skirtumo ne tik tarp atskirų Senojo testamento dalių, bet ir tarp Senojo ir Naujojo testamento nematyti 1735 m. leidime. Tai, be abejonės, daugiausia nulėmė šio leidimo rengėjų, ypač redaktorių (visų pirma įsrutiškio J. Berento) stengimasis laikytis ankstesnės — kleiniškosios tradicijos, nuo kurios buvo nukrypta S. Bitnerio testamente, ir tos tradicijos pagrindu suvienodinti leidimo kalbą. Kad 1735 m. leidimo redaktoriai iš tikrųjų neignoravo ankstesnės (ne tik kleiniškos, bet ir prieškleiniškos) tradicijos, galima spręsti tiek iš jau minėtos J. Kvanto prakalbos, kurioje rašoma apie J. Bretkūno ir S. Chilinskio biblijų ver- "Biržiška V. A/eksandrynas 2, 10 ir t. 45 timus, tiek ypač iš jo 1730. I. 3 pranešimo RP valdžiai apie naujojo leidimo rengimo eigą. Tame pranešime nurodyta, kad naujajam leidimui naudotasi ir J. Bretkūno biblijos vertimu (iš jo buvę perimti vėjų pavadinimai), tačiau daug naudos iš to neturėta. Neturėta dėl to, kad J. Bretkūnas savo vertime rėmęsis Labguvos tarme, kuri „gryniems“ Įsruties, Ragainės ir Tilžės apskričių lietuviams buvusi ir nesuprantama, ir nepriimtina: „Sie [t.y. J. Bretkūno vertimas, — J. P.) ist aber nach der Labiauschen Mundart, so mit der Curischen Sprache verbunden ist, geschrieben; dahero sie auch von den reinern Littauern ir der Insterburg-Ragnit-und Tilsitschen Aemtern, die doch die weitlauftigsten sind, weder verstanden noch angenommen werden kann und einer durchgangigen Verbesserung von Wort zu Wort bedarf.““'** §8. Pietietinimo tendencija 1755 m. biblijos leidime, A. Pilgrimo, K. Lovyno, V. Régés vertimuose. Tarminio pagrindo atžvilgiu nuo 1735 m. leidimo iš esmės nesiskiria Adomo Šimelpenigio, jaunesniojo (1699-1763), parengtas ir 1755 m. išspausdintas naujas visos biblijos leidimas. Tai ir suprantama: šis leidimas faktiškai buvo tiktai kiek paredaguotas ano variantas. Tačiau jame vis dėlto pastebima tendencija redaguojant labiau supietietinti kalbą. Pavyzdžiui, kur ne kur 1735 m. leidime pasitaikančios beafrikatės lytys čia keičiamos afrikatinėmis (plg.: adv. ap/tey B' I Moz. 3,10 > apBczey B)*; part. act. n. sg. f. pagimdufi t. p. > pagimd3uJfi; pamatufi t. p. > pamacjufi; praes. 3 uffigeid IV Moz. 14, 26 uffigeids’), „striukiškosios“ veiksmažodžių esamojo laiko 3 a. lytys — ,,nestriukiSkomis* (plg.: banda B' Job. 4,2 bando B? barfta Ps 15,7 barfto; klaufa Mork. 4,9 klaufo; walga t. p. 14, 18 walgo). Pietietinimo tendenciją gali rodyti ir kai kurių 1735 m. leidimo Zodziy keitimas (pvz.: adv. apfukar Sal. pam. 9, 14 > aplink, iBkiey Jon. 11, 14 > aiBkiey, fut. 1 sg. pabengfu Rut. 3, 2 > pabaigfu, g. sg. m. pakalo Iz. 30, 6 > nugaros, g. pl. pawer/fmi Job. 8, 2 > Baltinni). Sprendžiant iš didžiajame Lietuviy kalbos žodyne (LKZ) pateiktos šių žodžių lokalizacijos, taip pat iš K. Donelaičio raštų (DR), vakarų aukštaičių pietiečių šnektoms turėjo būti būdingesni 1755 m. leidimo pakaitai. Vakarietiškos pietietiškos lytys vyrauja ir Adomo Pilgrimo, Įsruties kunigo, išverstuose J. Hūbnerio biblinių istorijų aiškinimuose „J6/kir/tyti [...] Nuffidawimai JB Séno bey Naujo Teftamento.. (1742). Čia daugeliu atvejų vartojamos pilnosios galūnės, išskyrus vardažodžių -as, kuri neretai prūsiniams raštams būdingu apostrofiniu būdu trumpinama: n. sg. Adom’s 15, 20, Pon's Diew's 57,5, wert's Daikt's III, 15, wiens nelab’s 15, 21... (nors pasitaiko ir: Diewas 77, 2, Welinas 12,18, Wyras 48, 18...). Esama šiame vertime šiek tiek ir zo /o, BFalkenhahn V. Der Ubersetzer der litauischen Bibel Johannes Bretke und seine "Helfer, Konigsberg und Berlin: Ost-Europa-Verlag, 1941, 238. 46 Kadangi maldaknygės , kaip minėta, buvo leidžiamos drauge su giesmynais, be to, rengiamos spaudai dažniausiai tų pačių autorių, tad jos savo tarminiu pagrindu negalėjo labiau skirtis nuo pastarųjų. Šiek tiek skirtybių giemynų kalboje (pvz., galūnių trumpinimo dažnesnių atvejų) galėjo rastis dėl eilėdaros poreikių. Bet tai privalo specialių tyrinėjimų, į kuriuos čia nesileisime. Žanriniu atžvilgiu maldaknygėms yra artimos ir agendos, t. y. maldų ir bažnytinių apeigų aprašymų knygos. Bene pirmoji tokios rūšies RP pasirodžiusi knyga — Jono Berento ,,Dawadnas Pamokinnimas kaipo wiffi Lietuwoje [...] Kunnigai kaip Diewo Tarnai tur elgtis [...] Karalduczuje Mete MDCCXXX*. Kadangi Berentas buvo įsrutiškis (ir gimęs, ir ilgą laiką kunigavęs Įsrutyje), tad ir savo raštuose negalėjo labiau nutolti nuo savo gimtojo krašto tarmės, juoba kad jau nuo D. Kleino laikų ji buvo įsitvirtinusi RP rašytinėje tradicijoje. Todėl savo ,,Dawadne Pamokinnime...“, panašiai kaip ir bibliniuose bei giesmių tekstuose, jis labiau laikėsi vakarų aukštaičių pietiečių tarminio pagrindo (vartojo lytis su nesutrumpėjusiomis vardažodžių -(r)o, -(7)os, -€, -ės galūnėmis, kartais ir su „judriuoju“ kamiengalio balsiu galūnėje -as). Tačiau turbūt dėl to, kad Įsruties apylinkės priklausė vad. „striukių“ patarmei, Berentas savo agendoje nevengė ir trumpinti galūnių: išleisdavo „judrųjį“ [a] (budam’s 2, 16, gyw’s 11, 36, Kuaing’s „kunigas“ 2, 23, Pon's 11,16, Salmon’s „Saliamonas“ 12, 17... // Klebonas 9,20, Powilas 11,6, Ponas Diewas 11, 27...), numesdavo -e vardažodžių vnsk. inesyve (Bédojy’ 2, 2, JBmintij' 31,8, Laiwėlij' 3,25, Maloney’ 31,9, tykoj’ Petnycioj’ 38, 2... /| Danguje 4,12, Pakajuje 3,26, odie 11, 9...), numesdavo -e, -7 veiksmažodžių galunese (inf. Ziept’ 10,12 // tarti 10, 13, praes. 3 nor 13,4, pen’ „peni“ 11, 16, fed’ „sėdi“ 516 // gauna 12, 18, randa t. p., imper. 2 pl. imkit 7,7, walgikit 7,8... // augkite 14,22, dekawokite 6, 26...). Pažymėtina taip pat, kad pasitaiko agendoje ir [uo]/[o], [ie]/[€] suplakimo atvejų, plg.: in. pl. pirmidfa Knygofa 10, 20, wiffufa S3aliffa 21, 31, adv. niekados 39,5 // nekados 27,11, d. pl. Bednems 8, 12, inf. pakwefti 9, 11... Tai jau tilzénams būdinga ypatybė, atsispindinti ir kai kuriuose kituose ano meto RP raštuose. Nuo Berento agendos tarminio pagrindo atžvilgiu iš esmės nesiskiria ir bemaž pusšimčiu metu vėliau pasirodžiusi Gotfrydo Ostermejerio „Agenda“ (1775). Savo 1791 m. gramatikoje jis rašė, kad gryniausiomis lietuvių tarmėmis esą laikomos gana artimos Ragainės, Įsruties ir Gumbinės tarmės (,,Der Ragnitsche, Jnsterburgische und Gumbinische Dialect stimmt ziemlich, und wird fiir den reinsten gehalten““, p. 130). Ir iš tikrųjų jo 1775 m. išleistoje ,,Agendoje“ vyrauja vakarietiškos pietietiškos lytys su galūnėmis -(/)o, -(1)OS;, -6, -€s; -ys (g.sg. Adomo3,18, amžino 4,6, mano 43,3, tawo 2,16, fawo 3,2, Mėd3šio 34,10, didžio 6,10, didšžios 51,19...; n. sg. Garbe 8,6, Giefme 74, 12, g. sg. Garbės 3,10, Meilės 4, 20...; n. pl. Aufys 61,11, S3irdys 39, 9...) su „judriuoju“ [a] (n. sg. amžinas 42,14, aprūpinimas 2,26, Birdingas 15,26, Bwentas 10, 8, Bittas 20,3 (betir kitts 32,2), meldžiamas 42,11, pagarbintas 4,2...), su priesaginiu -+ (imper. 2 sg. Apripik 58, 4, atnaujik 68, 15, gaiwik 67,9, 53 Padrutik 17, 4, platik 58, 8, cond. 3 ftippritu 28, 7..., bet ir: imper. 2 sg. [tipprink 29, 21, cond. 3 padruttintu 7, 13-14, pagarbintu 25,4 [tipprintu 5, 10...) ir kt. Kur ne kur „Agendoje“ pasitaiko ir lyčių a. sg. m. waddotą 1,7, n. sg. m. pralétas 30,9, a. sg. f. Weta „vietą“ 32, 22, a. pl. m. Zedus „žiedus“ 31, 22, praet. 2 sg. leper 50, 12, a. sg. m. rg 60, 11; 66, 23, kurias galima sieti su tilzény šnekta, jeigu jos nėra autoriaus tarties atspindys ar paprasčiausi spaustuvės apsirikimai. Gaila, kad neturime išlikusio 1781 m. Ostermejerio giesmyno, kūris palengvintų nustatyti tokių lyčių atsiradimo priežastis. $11. Kleiniškųjų normų vyravimas katekizmuose. XVIII a. RP dažnai buvo leidžiami ne tik bibliniai tekstai, giesmynai bei maldaknygės, bet ir katekizmai (tiek atskiromis knygelėmis šio amžiaus pradžioje, tiek pridedami prie maldaknygių — amžiaus viduryje bei antroje pusėje). Įdomu, kad dar XVII a. čia, matyt, turint galvoje įvairiatautę to krašto gyventojų sudėtį, imta leisti keturkalbį — vokiečių, lotynų, lenkų, lietuvių kalbų — katekizmą: „D. Martini Lutheri Catechismus minor, Germanico-Polonico-Lithvanico-Latinus“ (su prieš šį pavadinimą nurodytą kalbų tvarka). Bibliografų minimi šio anoniminio katekizmo 1670, 1683, 1696, 1700, 1709, 1720 ir 1751 m. leidimai (dėl paskutiniojo pasirodymo datos abejojam)?**. Palyginus Lietuvos mokslų akademijos bibliotekoje turimus 1709 ir 1720 m. mikrofilmus, tuoj pat galima pastebėti, kad jie nei turinio, nei kalbos atžvilgiu (išskyrus kai kuriuos rašybos mažmožius) niekuo nesiskiria, taigi vėlesnysis yra ankstesniojo pakartotinis leidimas. Lietuviškasis šių dviejų leidimų vertimas dažnu atveju yra artimesnis lenkiškajam, tad yra pagrindo manyti, kad vertėjas labiau laikėsi pastarojo, plg.: 1709 m. leid. (1720 m. — laužtiniuose skliaustuose) Vokiškasis Lotyniškasis Lenkiškasis Lietuviškasis tekstas tekstas tekstas tekstas 1. Unfer taglich PanemnostrūguoChleb nal powBedDūną mufu dieBrodt gib uns heutidianum da nobis ni day nam džišia. niBka dik mums. te. [p.20, 9-11] hodie. [p.20, 8-11] [p.21, 8-10] [p.21, 10-12] [Ding mud dieniBka dik mum’s, ib.] 24 Plačiau zr. LTB 1, 228-229; šio tomo “Papildymai”, 1990, 44. 54 2. Du Jolt keine Non habebis Deos Nie miey innych Ne-turrėk kittu andere Gėtter haaliėnos coram me. Bogow podle mnie Diewu pagal maben neben mir. [p.30, 13-15] .[p.31, 14-16] nę. [p.31, 13-14] [p.30, 13-15] [Ne-turrėk kittu Diewu pagal manę, ib.] Vokiškasis Lotyniškasis Lenkiškasis Lietuviškasis tekstas tekstas tekstas tekstas 3. Du Jolt nicht Non loquéris conNie mow falBywego Ne-luddik ne-teifalfch ZeugniB retra proximum tušwiadectwa prieciw [ausluddimo prieB den wider deinen um falfum teftimoBlisniemu twemu. artimą tawą. [p.39, Nechften. [p.38, nium [p.38, 21-23] [p.39, 26-29] 23-25] 20-23] [Ne-luddik neteifaus luddimo prieB artimą tawa, ib.] Keturkalbio (1709 ir 1720) m. katekizmo lietuviškosios dalies lytys, apskritai imant, yra vakarietiškos pietietiškos, daugeliu atvejų sutampančiomis su tomis, kurios kodifikuotos D. Kleino gramatikose, būtent: a) su nesutrumpintomis -(f)0, -6, -os, -ės galūnėmis (praes. 3 laiko K 45,18, g. sg. Diewo 7,5, lobjo'75, 12, mano 27,10, fawo 57,17// Jawa 27,3...,n.sg. NaBle 129, 11, g. sg. amžinos gywatos 83,19, TewiBkos DeiwiBkos gerybes 51, 11-12...), b) su neišleistu „judriuoju“ [a] (n. sg. DeBimtas 11,7, Diewas 11,16, gywas 9,8-9, gywenimas 99,3, kunas ir kraujias 87, 8-9...), c) su nesutrumpintomis liepiamosios nuosakos galūnėmis (2 pl. Eikite 23,13, Imkite ir gerkite 27,18—-19, mokinkite 23, 14-15, walgikite 27, 5...), d) su dažnai nesutrumpintomis vnsk. ir dgsk. inesyvo galūnėmis (m. sg. dūnoje 87,11, maldoje 69, 2, naktijė 25,13, Bloweje 35, 28, teifybeje 85, 9..., bet ir: Danguj 63,11, wienoj' tikroj wieroj' 59 6-7...)%. Tačiau, antra vertus, jau nukrypus nuo D. Kleino paradigmose pateiktų normų, keturkalbiame katekizme dažnai vartojamos esamojo laiko lytys su numestomis galūnėmis: 3 a. gauBin „gausina“ 67, 2, gywen 129, 16, Jlauš „Jaužia“ 67, 2, myl 13,14, mokin 63, 12; 113, 14, perwerc3 117, 23-24...; 1 pl. atleidziam 71, 5, gywenam 65,9, tikkim 65, 8... Keturkalbis katekizmas, matyt, netenkino RP bažnytinės vyresnybės poreikių, todėl imta galvoti apie naujo, dvikalbio (vokiečių-lietuvių) katekizmo rengimą. Ypač tokio, kuris būtų standartinis to krašto lietuvių visuomenei. Rengti šitokį katekizmą ėmėsi H. Lyzijus, kurį laiką ėjęs RP mokyklų ir bažnyčių inspekto- * Kadangi 1720 m. leidimas sutampa su 1709 m. leidimu ir puslapių numeracija, čia nurodoma tik pastarojo puslapis ir eilutė. 55 riaus pareigas **. Tačiau jo pastangomis kolektyviniu būdu parengtas 1719 m. vertimo rankraštis nebuvo išspausdintas, 0 1722 m. pasirodė G. Engelio pakoreguotas šio rankraščio leidimas. G. Engelio koreguotame „Mažame Katgisme“ yra nemaža tiek teksto, tiek kalbos skirtybių. Vienur yra išleistos tam tikros teksto dalys, kitur — išplėstos, be to, apstu ir (a) fonetinių, (b) leksinių bei (c) sintaksinių taisymų, plg.: a) praes.3 fdko LK 12, 8 ir /aka EK 6, 8; praes. 1 sg. ¢/mi LK 12,9ir ¢/mi EK 6,9; praes. 3 patenk’ LK 36,5 ir patenka EK 56, 12; a. sg. f. Ewangelią LK 37,13 ir Wangelyd EK 58,27, imper. 1 pl. Klaufykim’ LK 54,18 ir Klaufykem’ EK 83, 13...,b) atfankas Piktenybe LK 12, 11 ir atfankas Griekus EK 6, 13— 14; AB bédnas grieBBnas žmogus LK 29,11 ir AB bédnas wargingas 3mogus EK 40, 4; adv. kodel LK 33,1 ir kam EK 51, 3..;; ¢) ... Bittoje Naktij' kurroje buwo iBdūtas LK 27,12-13 ir ... Bitoje Naktije kuroje turejo but iBditas EK 11, 5-7; Kl4ufimai, ant kurriū wiffi kriBkcionis |...) atfakyti tur. LK 30, 7-8 ir Kiti Kldufimai | kurius wifi KrikBc3onis |...) atfakyti tur. EK 48, 1-6; Argi trys Diewai ijra? LK 30,13 ir Ar trys yra Diewai? EK 48, 16... Kaip matyti jau iš čia pateiktų pavyzdžių, G. Engelis yra šiek tiek taisinėjęs ir Lyzijaus rankraščio rasyba (kai kur nedvigubindavęs priebalsinių rašmenų, ypač r, be to, pakeisdavęs kirčio ženklus ir kt.). Tačiau ryškesnių tarminių skirtybių nuo LK ir ketrukalbio katekizmo (išskyrus vieną kitą šiaurietišką lytį) EK nematyti. Antrasis G. Engelio katekizmo leidimas, kaip manoma®, yra pasirodęs apie 1726 m. Ar jis kuo skyrėsi nuo pirmojo, sunku pasakyti, nes kol kas nesurastas. Bet trečiasis, 1730 m. leidimas yra išlikęs ir jame, palyginti su pirmuoju, esama įvairių skirtybių, plg.: Kldufimai Luteraus Pirmkarčiams ant Gero [udawaditi | fu Atfakimais EK 42,6-10ir Kldufimai Luteraus | prie Diewo Stalo einantiems | fu jū Atfakimais MLK 43,9-12; Ar nufimanaifi ir Finaifi Griekininku éfas? EK 42,11-13ir Ar tikki GrieBnas efas? MLK 43, 13. Tai gali rodyti, kad 1730 m. leidimas buvęs parengtas ne G. Engelio, bet kurio nors kito žmogaus; juoba kad jame yra nemaža ir teksto skirtybių (pvz., gale po katekizmo ir skyrelių „NaBlėms“ ir ,,Wiffiems iB weno“ įdėta keletas Dovydo psalmių, kurių nėra 1722 m. leidime). Tačiau tarminio pagrindo atžvilgiu 1722 ir 1730 m. leidimuose ryškesnių skirtumų taip pat nematyti. Bibliografijose minimi dar 1750, 1751, 1780 m. „Mažo Katgismo“ leidimai, bet jie težinomi tik iš rašytinių šaltinių, todėl apie jų tarminį pagrindą ir apskritai kalbą nieko negalima spręsti. Kas kita — katekizmai, leistieji kaip priedai prie maldaknygių („Maldų knygelių“). G. Ostermejerio liudijimu**, pirmasis toks "7 LTB 1, 96. BOstermeyer G. Erste littauische Liedergeschichte, Konigsberg, 1793, 144. 2% Plačiau apiejį žr. Heinrich Johann Lysius. Mažasis Katekizmas... (parengė Pietro U. Dini), Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidykla, 1993, 8-11. 56 priedas išspausdintas 1740 m. drauge su J. Berento maldaknyge. Iš 1744, 1748 ir 1753 m. tokių katekizmų palyginimų matyti, kad jų tarminis pagrindas yra toks pat kaip ir tų maldaknygių, prie kurių jie buvo pridėti. Tai ir suprantama: katekizmus vertė tie patys žmonės, kurie rengdavo spaudai ir maldaknyges. Tiek dėl tarminio pagrindo, tiek apskritai dėl kalbos skyrium minėtinas Jono Joskaudo (Jaskowd), jėzuitų pamokslininko, dirbusio Tilžėje ir Karaliaučiuje, 1770 m. išleistas ,,KrikBéioniBkas KatalikiBkas Katekizmas“. Kadangi šio katekizmo autorius, kaip spėjama, buvo kilęs iš Palangos apylinkių, o mokėsi Kražiuose?, tad būtų galima laukti jo raštuose didesnio ar mažesnio žemaitybių sluoksnio. Tačiau taip nėra: matyt, norėdamas patraukti į katalikybę Tilžės krašto ir Karaliaučiaus lietuvius, jis turėjo derintis prie RP rašomosios kalbos normų, besiremiančių prūsų vakarų aukštaičių tarme ir kodifikuotų D. Kleino gramatikose. Ir iš tikrųjų Joskaudo katekizme vyrauja vakarietiškos fonetikos bei morfologijos lytys, būdingos daugeliui kitų XVIII a. raštų, pvz.: a) g. sg. am3ino gywénimo 13,11, kraujo 40,16, liešuwjo 56,26, dūnos 56,4, funkos Iliggos 58, 12, praes.3 daro 51,15, [ako 4,3, praet. 3 buwo 7,8, kentėjo 6, 22, nuėjo 7,4...,b) n. sg. meilė 21,2, Moteryfté 35,24, walé 15, 25, praet. 3 ėmė 42,15, padarė 19,10, g. sg. Gentyf/tės 41,9, Kumyjftės 41,10, matonés 16, 12, šėmės 9, 21...,c) n. sg. griekas 37,7, praBimas 15,9, wienas daiktas 5,18, part. cont. atfimindamas 13,9, budamas 10, 10, mirdamas 49, 5..., d) in. sg. antroje pufféje 19,19, wienoje regimoje Daleleje 59,2, wietoje 41, 25, danguje 9,11,in. pl. kurrife daiktūfe 14,5, RaBtūfe 119, Tėf/tamentūfe 3,9..,€) praes.3 atléidsia 63,13, reikia 43,2, werkia 83, 4, cond. 1 sg. bučiau 53, 10 ir kt. Tačiau, antra vertus, kai kuriomis ypatybėmis, ypač „striukišku“ galūnių trumpinimu, Joskaudo katekizmas susisieja su prūsų vakarų aukštaičių šiauriečių šnektomis, plg. dažnai išmetamą „judrųjį“ [a]: n. sg. gers 49,4// gėras 13, 13, nieks 40, 25, Pirms 15,9, wiens 4,4, vyrs 41, 3, part. cont. /iepdams 70, 2, werkdams 71, 25 ... ir gana dažną galūnių -a, -e, -/ numetimą esamajame laike: 7mm 3 5, 7, nenufimin ,nenusimena‘ 13, 8, wadinn 36, 19, praBom 15,13, negal 12, 12... Kiek čia galėjo turėti įtakos jo gimtoji žemaičių tarmė, kiek tilžėnų šnekta, kiek ankstesnioji prūsinė rašytinė tradicija dabar, žinoma, sunku pasakyti. Galima tiktai pridurti, kad tokių trumpinimo atvejų pasitaiko ir jo 1770 m. išleistoje knygelėje ,,Praftas Pamokl|tas...““, kurią iš dalies taip pat galima vadinti katekizmu, nes joje klausimų-atsakymų forma aiškinami įvairūs katechetiniai dalykai, tiktai dar pridėta maldelių, plg.: n. sg. Wiens 3, 12, neutr. wiff 5, 2, praes. 3 aptur 18,13, gal 8,25, gird 11, 19, mirSt 11,22 // mirBta 11, 26 (dažniau), ne futtar 10, 15, perm. te laupfin 9 Plačiau apie jo gyvenimą zr. Biržiška V. Aleksandrynas?2, 154. 57 23, 17. Į vėlesnius šios knygelės leidimus (1772, 1797 m.) daugelis tokių sutrumpintų lyčių taip pat buvo perkelta. Bet labiausiai išplėstame 1797 m. leidime sutrumpinty lyčių galūnės dažnai pažymėtos apostrofu, plg.: a. neutr. w/ff PrPTM5, 2ir wiff’ PrP” 9, 12, praes. 3 mirBt PrP” 11, 22, mirBt PrP"*16, 6 ir mirBt’ PrP 22,18, g. sg. f. moters PrP” 17,17 ir moter’s PrP” 39, 12. Be to, pažymėtina, kad kai kurios ankstesniųjų leidimų sutrumpintos lytys 1797 m. leidime pakeistos nesutrumpintomis, plg.: n. sg. m. Rajums PrP” 53, 21 ir Rajzumas PrP” 105, 7, in. sg. m. Dang[u)j PrP"*,21,12ir Danguje PrP” 37, 8, praes. 3 yr PrP27,6ir yra PIP” §, 25. Apskritai 1779 m. ,,Prafto Pamokfto...” leidimas yra ne tik gerokai papildytas (įdėta naujų eiliuotų maldeliy, išplėsta klausimy-atsakymy dalis ir kt.), bet ir žymiai perredaguotas kalbos ir rašybos atžvilgiu (kai kur pakeisti polonizmai lietuviškais atitikmenimis, reguliariau negu ankstesniuose leidimuose žymimas ygreku ilgasi [i] ir kt.). Palyginti su kai kuriais kitais XVIII a. pabaigos RP religiniais raštais (pvz. minėto Vilhelmo Rėgės verstinėmis knygomis) Joskaudo ,,Prafto Pamokjto...“, kaip ir jo ,„,„KrikBčioniko KatalikiBko Kateki3mo““, kalba yra gana gryna. Tai, rodos, yra pastebėjęs ir S. Daukantas, kuris 1846 m. balandžio 5 d. laiške M. Valančiui rašė, kad kun. Barauskas Peterburgo bibliotekoje radęs jėzuito lietuvišką katekizmą, spausdintą Karaliaučiuje 1770 m., kurio kalba esanti gryniausia („język naiczytszy Litewski)®. Žinoma, sakyti, kad Joskaudo kalba yra „gryniausia“ dabar nebūtų tikslu (joje taip pat esama anuometinei epochai būdingų skolinių, tokių kaip asaba, pekla, sūdyti, viera ir pan.), tačiau ji iš tikrųjų yra grynesnė, ypač sintaksės atžvilgiu, už ne vieno kito tos epochos religinių raštų autoriaus ar vertėjo kalbą. $12. Kristijono Donelaičio tarminis pagrindas. Jau visai vakarietiškas pietietiškas yra Donelaičio raštų tarminis pagrindas. Tai daugiausia lėmė rašytojo gimimo ir darbo vieta: kaip žinoma, jis gimė Lazdynėlių kaime, netoli Gumbinės, o didesnę savo gyvenimo dalį dirbo Tolminkiemyje, taigi vakarų aukštaičių pietiečių (vad. baltsermėgių) patarmės ribose. Be to, jam nemaža čia galėjo sverti ir ankstesnioji rašytinė tradicija, ypač 1755 m. biblijos kalba, redaktorių priartinta prie pietiečių šnektų. Pietietišką Donelaičio raštų kalbos pagrindą rodo: a) dėsningas lyčių su nekirčiuotomis galūnėmis -(/)0, -(i)os;, -€, -ės; -ys ir -ūs vartojimas (pvz.: praet. 3 bėgo DRr 23, 23, buwo t.p.3,11; aude t.p. 3,23, lope t.p. 4,18, g. sg. diddelio Pulko t. p. 3,27, fzalto Pajfzalio t. p. 3,13, n. pl. Kdfos irgi 30 Žr. Daukanto laiškai / paskelbė A. Janulaitis. — Mūsų senovė 1, kn. 4/5, Kaunas, 1922, 787. Kalbamojo laiško spausdintame tekste yra įsibrovusi klaida: vietoj 1770 m. išspausdinti 1740 m. Vac. Biržiškos tvirtinimu, tokios klaidos Daukanto laiške nebuvę, žr. jo A/eksandryną 2, 155. 58 Kepurrės t. p. 23, 10, skaudsos ... bėdos DR 258, 12, Akys DRr 26, 10, Wagys t. p. 30,29, riebūs t. p. 36,41, /kanūs t. p. 16, 38); b) gana dėsningas, nors ir ne be išimčių, lyčių su priesaginiais -£, -ė- (< im, en) vartojimas (pvz.: inf. augyt DRr 26, 35, buddjt t. p. 41,11, pafirupjt t. p. 15, 40, imper. 2 sg. atfimyk t. p. 9,33, 2 pl. Skubjkimes t. p. 12, 31, part. cont. n. sg. nufimjdams t. p. 15, 19, n. pl. gaiwįdami t. p. 3, 5..., bet ir: inf. gywent t. p. 30, 41, pafikdkint t. p. 6, 21,cond.3 nugabéntu t. p. 14, 38); c) lytys su iSlaikytu galūnės -(7)a veiksmažodžių esam. laiko 3 asmenyje (pvz.: buddina DRr 5, 4, garbina t. p. 5,2, nedryfta t. p. 30,18, nufidida t. p. 5,36, /kalbja t. p. 9, 25, werpja t. p. 35, 36..., bet ir: pa/ilink/min t. p. 9,1, prifiartin’ t. p. 28, 9, Bweplén’). Pietietiškomis laikytinos taip pat K. Donelaičio raštuose pasitaikančios lytys su vad. „judriuoju“ [a]: n. sg. m. Gandras DRr 4, 3, grybas t. p. 35,18, linkfmas t.p. 4,3, Stalas t. p. 39,24, Weikalas t. p. 22, 28... Tačiau jo eiliuotuose kūriniuose daug dažniau (daugiausia dėl hegzametrinės metrikos reikalavimų) vartojama lyčių su išleistu tuo trumpuoju balsiu (išleidimas neretai pažymėtas apostrofu: kitt’s DRr 3, 36, Snieg's t. p. 3,4, Wyr's t. p. 4, 17...). Žinoma, negalima manyti, kad dažnas judriojo [a] išleidimas, kaip ir kai kurių kitų galūnių trumpinimas (pvz.: trumpojo -a numetimas veiksmažodžių esam. laiko 3 asmenyje, trumpojo -/ numetimas veiksmažodžių bendratyje ar būsim. laiko 3 asmenyje ir kt.) Donelaičio raštuose susijęs vien tik su jo kūrinių eilėdaros poreikiais. Čia dar galėjo atsispindėti kaimyninės striukių šnektos ir ankstesnės rašytinės tradicijos įtaka (pvz., 1735 ir 1755 m. bibliojos tekstuose taip pat nemaža lyčių su sutrumpintomis ir apostrofu pažymėtomis galūnėmis: n. sg. m. nakwin's I Moz. 24, 54, Nelab’s Sal. pam. 16, 29, pien's 11 Moz. 3, 17, Tėw's wien's Jon. 10, 30..., praes 3 min’ Jon. 13, 18, pritar’ Ap. d. 15, 15..., inf. kalbét’ Mat. 11, 7, prajūt III Moz. 20, 12..., in, sg. f. dwilinkoj' 1 Moz. 25, 9, trėc30j' II Moz. 19, 1...). $13. Kanceliariniy raštų tarminės ypatybės: Apskritai imant, vakarietiškas pietietiškas yra ir XVIII a. RP kanceliarinio stiliaus raštų tarminis pagrindas. Bet juose, panašiai kaip ir kituose to krašto anuometiniuose rašomosios kalbos stiliuose, pasitaiko daugiau ar mažiau ir vakarų aukštaičių šiauriečių („striukių““) patarmei būdingų ypatybių. Be gana dažno „judriojo“ [a] išleidimo, bemaž visuose Prūsų valdžios įsakymuose galima rasti ir [0] — [uo], [ė] — [ie] suplakimo, ir veiksmžaodžių nekirčiuotų trumpųjų galūninių -a, -e, -7 numetimo atvejų, plg.: a) inf. atkartiti PVG 77, 7// atkartūt t. p. 110, 3 ir wajoti t. p. 314, 16; wartoti t. p. 97, 8 ir praet. 3 wartūjo t. p. 97,16; n. sg. m. kiem’s t. p. 198, 28, in. pl. Kiemūj/e t. p. 175, 9 ir in. sg. Kėme t. p. 109, 28, g. pl. Kemi t. p. 101, 22; d. pl. m. efantiems t. p. 299,17ir minnétéms t. p. 236, 2; wiffems piktiems t. p. 73, 8...; b)neutr. ger t. p. 105, 3, menk t. p. 253,16 wiff’ t. p. 262, 3, praes.3 apfed t.p. 222,15, yr t.p. 194,21, pabėgt.p.110, 7, pawag t.p. 153, 16 reik 59 t. p. 60, 32...; praes. 1 pl. darom t. p. 109, 10, dūdam t.p. 109, 9, norim t. p. 324, 5, Fadam t. p. 109, 22; praet. 1 pl. dawėm' t. p. 152,21, jeBkojom’ t. p. 152,19, iBtyrėm' t. p. 149,5; fut. 1 pl. gurė/im t. p. 233, 18, in. sg. ketwirtoj dienoj t. p. 66, 19, lenkiBkoj Kalboje t. p. 321,26, tam’ patim' Kampė t. p. 141, 20-21, wienam’ t. p. 250, 21, inf. but’ t. p. 158, 21, darryt t. p. 101, 3, fėt' t. p. 272,1, praes. 3 gal t.p. 70, 13, gul t.p. 237,19, nér t.p. 97,9, tur t. p. 113, 4... Tačiau daugelyje Prūsų valdžios kanceliariniy raštų tiek o/ uo, tiek é/ fe suplakimas, tiek galūnių trumpinimas buvo nereguliarus, dažnai tik sporadiškas, be to, šiaurinėms striukių šnektoms būdingo tvirtapradžių dvibalsių [4i], [au], [éi] vienabalsinimo atvejų šio stiliaus raštuose visai nepastebėta. $14. Baigiamosios pastabos. Bendrais bruožais panagrinėjus lietuvių rašomosios kalbos ir tarmių santykį XVIII a. RP, galima atsakyti ir į šio skyriaus pradžioje iškeltuosius klausimus. Rašomosios kalbos vartosenos analizė rodo, kad kalbamuoju laikotarpiu daugelio autorių buvo laikomasi prūsų vakarų aukštaičių tarmės pagrindinių ypatybių, kodifikuotų D. Kleino gramatikose. Išimtį šiuo atžvilgiu sudaro S. Bitnerio 1701 m. testamentas, kuriame mėginta dirbtinai suderinti dvi kiek skirtingais tarminiais pagrindais paremtas rašomosios kalbos atšakas (prūsinę ir vidurietiškąją). Tačiau toks dirbtinis derinimas nebuvo perspektyvus: RP nesusilaukė platesnio pritarimo, ir čia greit buvo grįžta prie ankstesnės, kleiniškosios, tradicijos. Nors tas grįžimas ryškiai atsispindi tiek 1727, tiek 1735 ir 1755 m. biblijos leidimuose, vis dėlto negalima tvirtinti, kad juose buvo nuosekliai laikomasi D. Kleino gramatikose kodifikuotų „kauniečių“ tarmės normų. Tai ypač pasakytina apie 1727 m. Naująjį testamentą, kuriame apstoka lyčių su prūsų vakarų aukštaičių šiauriečių šnektoms būdingu [0] ir [uo], [ė] ir [ie] suplakimu, ne retai perkeltu ir į 1735, 1755 m. leidimus. Bet K. Donelaičio beletristiniuose kūriniuose tokių lyčių nepastebėta, nors jo brošiūroje apie separacijos naudą (išspausdintoje 1769 m.) šiek tiek pasitaiko. Esama jų ir Prūsų valdžios kanceliariniuose raštuose, rašytuose veikiausiai iš įvairių RP tarmių kilusių žmonių. Taigi XVIII a. prūsinės lietuvių rašomosios kalbos vartosenoje (ypač fonologijos ir morfologijos lygmenyse griežtai nesilaikyta kleiniškųjų normų, kartais nevengta ir tam tikrų dialektizmų, prieš kuriuos šio amžiaus pradžioje buvo pakėlęs balsą Mykolas Merlinas*'. Tačiau siauresnių fonologinių ir morfologinių dialektizmų, būdingų tiktai kuriai nors šnektai (pvz., Labguvos) ir labiau nepaplitusių prūsų vakarų aukštaičių tarmėje, vis dėlto buvo vengiama. 3 Maciūnas V. Maz Lietuvos bažnytinės kalbos reformos projektas 18 a. pradžioje. — Archivum philologicum 6, Kaunas, 1937, 80. 60 Ap. d. B? BG BT Comp. DR DRr GG? MLK Mork. Moz. Petr. 1. Pov. 1. efez — Pov. I. rym. — Pov. 1. tes. — Pov. 1. Tim.— Prp"? Prp?? Prp"? Ps. PVG RG RM RS Rūt. Sal. pam. Sal. išm. SG SiGY? SiG’® šiG?! SUTRUMPINIMAI Apaštalų darbai (Biblija) Biblia, tai esti Wissas Szwentas Rasztas ... 1735 Biblia, tai esti Wissas Szwentas Rasztas ...1755 J. Berento Isz naujo pėrweizdėtos ir pagerintos Giesmū Knygos ... 1747 S. Bitnerio Naujas Testamentas ... 1701 D. Kleino Compendium Lituanico-Germanicum ... 1747 K. Donelaičio raštai ... 1977 K. Donelaičio rankraščiai ... 1955 G. Engelio Mažas Katgismas ... 1722 E. Glazerio Kittos naujos Giesmes ...1748 D. Kleino Grammatica Litvanica ...1653 Izaijo knygos (Biblija) Jobo knygos (Biblija) Jono evangelija (Biblija) Jono apreiškimas (Biblija) D. Martini Lutheri Catechismus minor ... 1709 J. Ouandto Naujas Testamentas...1727 H. J. Lyzijaus Mažas Katgismas...1719 Lietuvos TSR bibliografija Luko evangelija (Biblija) Mato evangelija (Biblija) Mažas Katgismas D.Mertino Luterus...1730 Morkaus evangelija (Biblija) Mozės knygos (Biblija) Petro laiškas (Biblija) Povilo laiškas efeziečiams (Biblija) Povilo laiškas rymiečiams (Biblija) Povilo laiškas tesaloniečiams (Biblija) Povilo laiškas Timotiejui (Biblija) J. Joskaudo Prastas Pamokslas...1770 J. Joskaudo Prastas Pamokslas...1772 J. Joskaudo Prastas Pamokslas...1779 Dovydo psalmės (Biblija) Prūsijos valdžios gromatos...1960 J. Rikovijaus Naujos... Giesmju Knygos... 1685 V. Rėgės Mokslas Pamokinnimo... 1788 V. Rėgės Skaitimo Knygeles... 1788 Rūtos knygos (Biblija) Saliamonas pamokslininkas (Biblija) Saliamono išminties knygos (Biblija) F. Susterio 1705 m. giesmynas A. Šimelpenigio Jsz naujo pėrweizdėtos ir pagerintos Giesmjū Knygos... 1755 A. Šimelpenigio Jsz naujo pėrweizdėtos ir pagerintos Giesmjū Knygos... 1776 A. Šimelpenigio Jsz naujo pėrweizdėtos ir pagerintos Giesmjū Knygos... 1791 61 BEZIEHUNGEN ZWISCHEN DER LITAUISCHEN SCHRIFTSPRACHE UND DEN MUNDARTEN IN OSTPREUBEN IM 18. JAHRHUNDERT Zusammenfassung Im vorliegenden Artikel wird auf Grund einer eingehenden phonetischen, morphologischen, zum Teil auch syntaksischen und lexikologischen Analyse der Belege aus den Sprachdenkmalern des 18. Jahrhunderts (aus biblischen Texten, Gesangbiichern, Gebetbiichern, Katechismen wie auch den Werken von K.Donelaitis und kanzleisprachlichen Urkunden) die Mundartliche Basis der litauischen Schriftsprache in OstpreuBen untersucht. Diese Untersuchung hat gezeigt, daB der groBte Teil der damaligen Autoren sich an den siidwesthochlitauischen Dialekt hielt, dessen Eigenschaften in den Grammatiken von Daniel Klein kodifiziert wurden. Eine Ausnahme bildet das , Neue Testament“ von Samuel Bitner (1701), in dem ein Versuch vorliegt die preuBische sowie mittellitauische Abzweigung der Schriftsprache zu verbinden. Aber eine solche Verbindung hatte keine Perspektiven: im OstpreuBen kehrte man sehr bald zur Kleinischer Tradition zuriick. Die Kleinische Tradition blieb in der Ausgabe des ,,Neuen Testaments 1727 wie auch in den Ausgaben der ganzen Bibel 1735 und 1755 erhalten. In diesen Ausgaben werden jedoch die Normen der Grammatik von D.Klein nicht konsequent angewandt: in ihnen liegen auch manche charakteristische Eigenschaften des nordwesthochlitauischen Dialekts (die Vermischung /0/ und /uol, /é/ und /ie/ u.a.) vor. Sie treten auch sporadisch in den damaligen kanzleisprachlichen Urkunden auf. In den belletristischen Werken von K. Donelaitis fehlen indessen solche nordwesthochlitauische Elemente. 62