Rūdolfui Grabiui atminti

Latvijoje. Juo labiau, kad pats autorius skyrė ištisą skyrelį aprašyti Lietuvių kalbos saloms ir pėdsakams Gudijoje ir Lenkijoje (p. 386-388) ir ten minėjo nepažymėtąsias tarmes. Prie pastabėlių galima įterpti, kad p. 420 neišlaikyta tiksli Daukanto Būdo rašyba: vietoj Daukanto i (diakritikas panašus į cirkumfleksą), reiškiančio spe- cialų žemaitišką paplatėjusį garsą i [e], visur sužymėta i (pirm gimimo). Matyt, nedrįsta žymėti cirkumflekso, o atitinkamo diakritiko neturėta. Vis dėlto italų skaitytojui toks ženklinimas visai nesiskirs nuo gretimo puslapio (p. 421) dainos Mėnuo saulužę vedė žodžių anksti, pirmą, sukirčiuotų kairiniu kirčio ženklu (gra- viu). Taip pat aukštaitiškai perteikiant žemaitišką tekstą praleistas žodis jau (p. 421, 1 e.). Korektūros klaidelių labai maža, nors pasitaiko (p. 296 vietoj Drotvinas yra Drotivinas, p. 440 Ramoniėnė vietoj Ramonienė, p. 511 Vanagieni vietoj Vanagienė). Visos pastabos neturėtų menkinti veikalo, į jas bus svarbu atsižvelgti lei- džiant ateities leidimus. Beje, tarp kalbininkų baltistų jau darosi banalu sakyti, kad Dini veikalas prašyte prašosi verčiamas. Baltų filologijos įvadus rašė Ern- stas Fraenkelis (vokiškai, o Simas Karaliūnas išvertė ir į lietuvių kalbą), Jonas Kabelka. Tačiau Dini knyga — daug platesnis, išsamesnis veikalas. Jau ir iš to, kas pasakyta, matyti, kad Dini nesvetimas sociolingvistinis požiūris, tai rodo net kai kurių poskyrių pavadinimai: „Ribotas kalbinis purizmas“, p. 365, „Inter- ferencija su rusų kalba“, p. 369, „Kalbų kontaktai“, p. 381. Knygoje neapsieita ir be kultūrologinių teorijų pristatymo (Vytauto Kavolio, Tomo Venclovos, p. 298—300), be archeologijos duomenų (Marijos Gimbutienės, Rimutės Riman- tienės, G. Cesnio, V. Šimėno, p. 12-16, 188-190). Šiandien, neturėdami baltų kalbų enciklopedijų, Dini Le Lingue Baltiche galėtume naudoti ir kaip paranki- nę enciklopediją. Sulig paties autoriaus prigimtimi darbas yra enciklopedinio užmojo. Todėl kaip rašant bet kokios enciklopedijos recenziją neįmanoma vis- ko apžvelgti, taip ir visos Dini knygos Le Lingue Baltiche recenzijos pasmerktos likti neišsamios. Tokio lygio knygos apie baltų kalbas nėra išleista jokia kita kalba. Todėl, rizikuojant būti banaliam, knieti pasakyti, kad būtų svarbu ją iš- versti bent į tas kalbas, kuriomis dažniausiai skelbiami baltistikos tyrimai: lietu- vių, latvių, rusų, lenkų, vokiečių, anglų. Tai reprezentacinė baltų filologojos stu- dijų knyga. Giedrius Subačius Ilinojaus universitetas Čikagoje RŪDOLFUI GRABIUI ATMINTI Latvių kalbininkai gražiai pagerbė savo vyresnįjį kolegą Rūdolfą Grabį jo devyniasdešimtojo gimtadienio proga išleisdami įdomų straipsnių rinkinį „Savajai 257 kalbai“ (Savai valodai. Riga, 1997). Tiesa, knyga pasirodė jau po jubiliato mirties, tačiau švęsdamas savo gimtadienį jis dar spėjo pasidžiaugti korektūriniu jos egzemplioriumi. Be paties R. Grabio atsiminimų (Atminu druskas, p. 8-67), baigtų rašyti 1991 m., jo bibliografijos (p. 306-312), knygoje skelbiama 18 įvairios tematikos latvių kalbotyros straipsnių. Dalis straipsnių daugiau ar mažiau gali būti įdomūs ir lietuvių kalbininkams: Laimutės Baluodės „Egzotiškieji“ skoliniai Latvijos toponimijoje“ („Eksotiskie“ aizguvumi Latvijas toponimija, p. 68-72), Maijos Baltinios „Žodžių darybos variantai ir teksto autoritetas raštų kalbos istorijoje“ (Varddarinašanas varianti un teksta autoritate rakstu valodas vėsturė, p. 73— 77), Andrėjaus Bankavo „Apie kalbotyros terminologiją“ (Par valodniecibas terminologiju, p. 78-82), Ainos Blinkenos „Požiūris į svetimžodžius latvių bendrinės kalbos istorijoje“ (Attieksme pret svešvardiem latviešu literaras valodas vėsturė, p. 83-96), Inesės Edelmanés „Kai kurių leksemų mikrolaukai latvių kalbos augalų pavadininų sistemoje“ (Dažu leksėmu mikrolauki latviešu valodas augu nosaukumu sistéma, p. 131-140), Janio Rozenbergo „Implikuota aktualizacija“ (Implicėta aktualizacija, p. 240-246), Martos Rudzytės „Tarmė vietovardžiuose“ (Izloksne vietvardos, p. 247-259), Annos Stafeckos „Įvardis senuosiuose latgaliečių raštuose ir dabartinėse Latgalos tarmėse“ (Vietniekvards senūkajos latgaliešu rakstos un mūsdienu Latgales izloksnės, p. 272—281), Pėterio Vanago „Dvibalsio au variantai seniausiuose latvių raštuose — fonetikos ar ra- šybos klausimas?“ (Divskana au varianti visvecakajos latviešu rakstos—fonétikas vai rakstibas jautajums?“, p. 282-295). Knygoje taip pat spausdinami Brigitos Bušmanės, Elgos Kagaines, Reginos Kvašytės, Sarmytės Lagzdinios, Dainos Nytinios, Kornelijos Pokrotnieces, Ivetos Pūtelės, Valentinos Skujinios, Annos Vulanės straipsniai. Tie, kurie domisi latvių kalbotyros ar apskritai latvių kultūros istorijos klausimais, su didžiausiu malonumu perskaitys jau minėtus R. Grabio atsi- minimus: čia labai ryškus Janio Endzelyno portretas, Latvijos universiteto studentų kultūrinis gyvenimas, gražūs senojo Latvijos kaimo vaizdai, pokario Latvijos mokslų akademijos Kalbos ir literatūros instituto darbuotojų vargai ir džiaugsmai. Kartu čia iškyla ir labai mielo, draugiško turbūt amžino optimisto paties Rūdolfo Grabio paveikslas. Taip ir norisi pacituoti paskutinį jo prisiminimų sakinį: „Jau tada, kai motina mane dar geldoje prausė, taip pat ir vėliau, ji mėgdavo sakyti: „Rūdyčiui bus lengvas gyvenimas: jo greitai džiūsta išplauti plaukai“. Ir dabar, kai man jau eina aštuoniasdešimt penktieji, apie šią motinos pranašystę drįsčiau pasakyti, jog lig šiol ji pildėsi“. Mokslinė knygos redaktorė Aina Blinkena. Algirdas Sabaliauskas 258