Dėl tarmybių pateikimo „Dabartinės lietuvių kalbos žodyne“

LIETUVIŲ KALBOTYROS KLAUSIMAI XXXIX (1998) Vilija LAZAUSKAITĖ Lietuvių kalbos institutas, Vilnius DĖL TARMYBIŲ PATEIKIMO „DABARTINĖS LIETUVIŲ KALBOS ŽODYNE“ Pirmojo „Dabartinės lietuvių kalbos žodyno“ (1954) Įvade (p. V) skelbta nuostata, kad „sutinkamai su praktiniu, norminamuoju Žodyno pobūdžiu, į šį Žodyną įeina <...> liaudies kalbos bei įvairių tarmių žodžiai, plačiau užtinkami literatūroje arba reikalingi kai kurioms sąvokoms reikšti, pvz., buklus, skubrus, namiegas“, nepakito rengiant ir kitus du šio žodyno leidimus. Pasirodžius antrajam „Dabartinės lietuvių kalbos žodyno“ leidimui (1972) tarmybės rengėjų ir recenzentų vertintos kaip bendrinės kalbos turtinimo šaltinis, nes, pasak A. Lyberio (1973: 4), visa tai, kas yra geriausia liaudies kalboje, liejasi į bendrinę kalbą ir ją turtina naujais žodžiais, posakiais, naujomis išraiškos priemonėmis. Kad tarminiai žodžiai buvo (ir tebėra) laikomi lietuvių kalbos turtu, papildančiu bendrinės kalbos žodžių lobyną, nurodoma ir kitų kalbininkų (Paulauskas 1979: 77). E. Grinaveckienė (1973: 5), pasidžiaugusi, kad žodynas teisingai sprendžia bene pačią sudėtingiausią mūsų laikų praktinę kalbos problemą – bendrinės kalbos ir tarmių sąveiką, pastebėjo, kad į žodyną „be reikalo bus pakliuvę kai kurie dialektizmai ar šnekamosios kalbos žodžiai“. Atkreiptas dėmesys į tarminių variantų atrankos problemą, nes bendrinėje kalboje atsirado daug variantų, tik išplečiančių jos žodžių fondą, o leksikos reikšmių fondui nieko neduodančių (Paulauskas 1979: 77). Svarstant tarminių žodžių pateikimo klausimus, pabrėžiami du dalykai: bendrinės kalbos žodžiais laikytinos tarmybės, reiškiančios sąvokas, kurioms pavadinti nėra kitų tinkamų žodžių (Paulauskas 1974: 43), ir tarmybių įsigalėjimas, jų vartojimo išplitimas bendrinėje kalboje (Lyberis 1983: 148). Šios nuostatos laikytinos svarbiausiais tarmybių atrankos kriterijais, į kuriuos iki galo taip ir nebuvo atsižvelgta rengiant trečiąjį „Dabartinės lietuvių kalbos žodyno“ (1993) leidimą. Palyginus pirmąjį ir trečiąjį žodyno leidimus, matyti, kad tarmybių gausėjo. Pavyzdžiui, antrajame žodyno leidime atsirado tokių tarmybių, kurių visai nebuvo pirmajame: jų, vien prasidedančių raide d, J. Paulauskas (1974: 43) pateikė keiolika: deinauti, dygmuo, dykoji, dylatė, dilikas, dosai ir kt. K. Morkūnas (1997: 43) atkreipė dėmesį į tai, kad trečiajame leidime yra žodžių, būdingų vienai ar kitai lietuvių kalbos ploto daliai, kurie specialiųjų pažymų neturi, nors tarmėse vartojami gana siaurai, pvz., kapōklė (2) 3. ‘vedega’ ir kt. Visa tai rodo, kad pirmajame „Dabartinės lietuvių kalbos žodyno“ leidime (p. VI) užsibrėžtas tikslas į žodyną nedėti siaurai vartojamų ir ma- 228 žai reikalingų bendrinei kalbai termininių žodžių (pvz., šutrus ‘karštas’, klūkti ‘labai prašyti’)1 nebuvo iki galo įgyvendintas. Pavyzdžiui, antrajame žodyno leidime pateikta žemait ybė 2 klūkti, ~ia, ~ė ‘labai prašyti, melsti’, nors akademinio „Lietuvių kalbos žodyno“ medžiaga rodo, kad tarmėse ji vartojama gana retai – J, Vdk, Užv (LKŽ VI 166). Trečiajame žodyno leidime jos ir vėl atsisakyta. Dar labiau nesuprantamas homonimo klūkti, ~ia, ~ė žem. ‘žvejoti žiemą iškirtus aketes ir baidant į jas žuvis’ pateikimas visuose trijuose žodyno leidimuose. Akademiniame žodyne tėra tik viena santrumpa J (LKŽ VI 166). Terminų žodžių atranka, paskirtis, santykis su bendrinės kalbos leksika ir kiti klausimai įvairiais aspektais svarstomi iki šiol. Visuose trijuose „Dabartinės lietuvių kalbos žodyno“ leidimuose įvairuojantis tarmybių pateikimas ir trečiojo leidimo tarmybių analizė rodo, kad būsimajam bendrinės kalbos žodynui būtini nauji jų atrankos kriterijai. Juolab kad bendrinės kalbos žodynas turi būti norminamasis. Jo leksika turi apimti įvairius kalbos sluoksnius, o funkcijos požiūriu maksimali informacija turėtų būti pateikiama minimaliomis išraiškos priemonėmis (Zabarskaitė 1996: 106). Tarmybių atrankos kriterijai Trečiajame „Dabartinės lietuvių kalbos žodyno“ leidime pateikta apie 2150 žodžių su pažymomis tarm., aukšt., dz., ryt., vak., žem. Tai sudaro maždaug tris procentus visų DŽ3 pateiktų žodžių (Grumadienė 1995: 15). Daugiausia jų randama su pažymomis tarm. ir žem. (iš viso 698 ir 687), su nuorodomis ryt., dz. ir vak. akivaizdžiai mažiau (atitinkamai – 478, 161, 111), o su pažyma aukšt. tik keletas (8). Didžiausią dalį visos tarminės medžiagos, pateiktos DŽ3, sudaro daiktavardžiai ir veiksmažodžiai, o būdvardžių ir prieveiksmių gerokai mažiau. Maždaug trečdalį daiktavardžių galima laikyti etnografizmais, pvz., karinỹs (3b) dz. ‘įkeltas į medį avilys, inkilas bičių spiečiams gaudyti’, kėkšis (2) ryt. ‘kartis su kabliu’, 2 mazginỹs (3b) 1. žem. ‘pintinė bulvėms, obuoliams ir kt. nešti’, 2. žem. ‘virtuvėje ar prie sienos prik alta pintinė indams, šaukštams dėti’, 3. dz. ‘daiktai surišti į skepetą’, pamautas (2) žem. ‘apynasris be žąslų’, rėzgė (2) dz. ‘pintinė grūdams, miltams nešioti’, rintė (2) vak. 1. ‘rinčiuota lentelė, su kuria raičiojamas kočėlas, lyginant skalbinius’, 2. ‘skalbiamoji rinčiuota lenta, rumbė’, sąmatas (1) ryt., dz. ‘virvelė ar šikšnelė pavalkams suveržti kinkant’, strustis, ~iės (4) vak., dz. 1. ‘skieto dantis’, 2. ‘pintinės perpinas’ ir kt. Tačiau tik keletas jų žodyne pateikiami su nuoroda etnogr. pvz., darýtinis (1) etnogr. dz. ‘varškė, sumaišyta su saldžiu ar rūgusiu pienu arba su grietine’, palankynos 1 Skliausteliuose pateikti pirmojo žodyno leidimo įvade nurodyti pavyzdžiai. 229 dgs. (2) etnogr. dz. ‘gimdyvės lankymas’, pirmaryčiai dgs. (1) etnogr. ryt., dz. ‘jaunųjų prikėlimo apeigos pirmąjį rytą po vestuvių’, sōdas (2) 3. etnogr. ryt., dz. ‘vestuvinis šiaudų reketukas, kabinamas ties stalu’ ir kt. Nemažą grupę sudaro daiktavardžiai, turintys specifinę reikšmę (daiktų arba reiškinių pavadinimai), pvz., bangas (4) dz. ‘smarkus lietus su audra’, blauždlaūža (1) žem. ‘laikas, kai pašalusi purvyne dar lūžta’, čirškė (1) dz., ‘sausa pušies ar eglės šakelė, spygl ys’, dalgėna (3b) ryt. ‘didžioji gaidžio ar kito paukščio uodegos plunksna’, gaidūonė (1) tarm. ‘gaudžiantis vabzdelis’, iesmė (3) tarm. ‘kiekis malkų vienu kartu dedamų į krosnį’, irmedė (1) ryt. ‘peršalus, pervargus ar nusigandus gauta liga; šalčio kretimas, drebulys’, kimša (1) vak. ‘stogo ar lubų anga, pro kurią kemšamas šienas ar šiaudai ant tvarto’, kriōgis (2) žem. ‘iš pagalių sukaltas trikampis, maunamas ant kaklo kiaulei, kad nelįstų pro tvorą, karvei, kad nesižįstų, galvijams, kad nelakstytų ganant’, pūtra (1) vak. ‘koks nors supuvęs daiktas (namas, medis)’, rūopis (1) žem. ‘bulvių, burokų laikomasis kaupas’, šešiaūninkė (1) tarm. ‘gimdyvė per šešias savaites po gimdymo’ ir kt. Kai kurie šių daiktavardžių įvardija sąvokas, kurioms pavadinti kitų žodžių ar terminų bendrinėje kalboje nėra, pvz., balymas (1) ryt. ‘pernykštė nenupjauta žolė’, dangùs (4) 3. tarm. ‘krosnies vidaus viršus’, skēršė (2) 3. tarm. ‘ilgas, platus senovinis dryžuotas sijonas’, šēkštis (2) žem. ‘kartelė, statoma į vežimo šonus, kad daugiau tilptų’, trīnalas (3ᵇ) 2. dz. ‘lašinių gabalas keptuvei patrinti, kad kepant nesviltų’, žindenė (2) vak. ‘žindama kiaulė, kumelė’ ir kt. Tačiau dauguma tokių daiktavardžių bendrinėje kalboje turi įprastesnius, dažniau vartojamus pakaitus, pvz., dėrgna (1) tarm. ‘dargana, šlapdriba’, gimulys (3ᵇ) tarm. ‘naujagimis, kūdikis’, likštis, ~iēs m. (4) tarm. ‘yda, trūkumas’, skyrà (4) žem. ‘skirtumas’, skivytas (2) vak., žem. ‘skarmalas, skuduras’, sōpė (1) ryt., dz. ‘skaudėjimas, sopulys’, spandà (4), spánda (1) ryt., dz. ‘ramstis, spyr ys’, spirgà (4) vak. ‘kaitra, džiova’, stalgītis, ~iēs (4) ryt. ‘didelis noras’ ir pan. Atlikus veiksmažodžių su nuorodomis tarm., dz., ryt., vak., žem. semantinę analizę, matyti, kad daugumai jų būdingas ekspresyvumas, pvz., čiōkšti, ~škia, ~škē dz. ‘smarkiai, čiurkšlėmis bėgti, lyti’, šliōti, ~ja, ~jo tarm. ‘smarkiai ką daryti (mušti, lyti, eiti)’, tuliōti, ~ja, ~jo ryt. ‘vyti su šauksmu, lelioti’ ir kt. Dar išsamiau panagrinėjus, pavyzdžiui, džiukybės paaiškėjo, kad dominuoja judėjimą arba veiksmą reiškiantys žodžiai, pvz., plūkti, plūnka, ~o ‘tekėti, srov enti’, salvėti, salva, ~jo ‘pamažu tekėti, sunk tis’ ir kt. Iš garsą reiškiančių veiksmažodžių minėtinos džiukybės, apibūdinančios kalbėjimą, pvz., kvōkšti, ~čia, ~tē ‘užkimusiu balsu kalbėti, rėkti’, švarnōti, ~ja, ~jo ‘niekus kalbėti, tauzyti’ ir kt. Šviesą, fizines ar psichines ypatybes, visuomeninius santykius nusakančių veiksmažodžių žodyne tėra tik keletas, plg. džiukybės jūnkyti, ~o, ~ė ‘lavinti, mokyti’, nogėti, nōgisi, ~josi ‘norėtis, geisti’, žverblėti, žvērblà, ~jo ‘tviskėti, spindėti’ ir kt. (Lazauskaitė 1997: 130). Įdomu šiuo aspektu paanalizuoti ir kitus veiksmažodžius su pažymomis, nurodančiomis juos esant tarminius. Pavyzdžiui, iš žemaičių išsiskiria veiksmažodžiai, reiškiantys destrukciją, pvz., ingti, ~sta, 230 ~o 1. ‘plikti, šertis’, 2. prk. ‘skursti, smukti’, spilgti, ~sta, ~o ‘menkti be saulės, stilbti’ ir kt. Ekspresyvieji veiksmažodžiai dažniausiai nesuteikia naujo semantinio atspalvio, o įvardija tai, ką įprasčiau nusako kiti bendrinės kalbos žodžiai, pvz., dulbsti, ~čia, ~tė vak. ‘pamažu dirbti’, gorūoti, ~ūoja, ~āvo tarm. ‘sunkiai eiti, vos krutėti’, niógti, ~ia, ~ė dz., vak. 1. ‘greitai eiti, bėgti’, 2. ‘sunkiai nešti, tempti’, plūncinti, ~a, ~o tarm. 1. ‘sunkiai eiti, vilktis’, 2. ‘mušti’, šižinti, ~a, ~o žem. ‘pykinti, erzinti’ ir pan. Šalia ekspresyvumu išsiskiriančių veiksmažodžių DŽ3 neretai pateikiami ir jų priesaginiai arba galūniniai vediniai. Pastarieji yra asmenų pavadinimai, turintys neigiamos konotacijos atspalvį (kaip, beje, ir jų pamatiniai žodžiai), plg. palašiaūti, ~iāuja, ~iāvo vak. ‘ieškoti nemokamai išgerti’ ir palašys, ~ė dkt. (3b) vak. ‘kas ieško nemokamai išgerti’; pliaūnyti, ~ija, ~ijo tarm. ‘niekus kalbėti, pliaukšti’ ir pliaūnius, ~ė dkt. (2) tarm. ‘kas pliaunija’; tvoróti, ~ja, ~jo ryt. ‘niekus kalbėti, rėkauti’ ir tvorónas (2) ryt. ‘kas tvo­roja, rėkauja’; varėzgoti, ~ja, ~jo tarm. ‘niekus kalbėti, plepėti’ ir varėzgà b. (2) tarm. ‘kas varėzgoja, plepys’ ir kt. Vediniai paprastai tarmėse vartojami dar rečiau nei jų pamatiniai žodžiai, pvz., knėkšlýs, ~ė dkt. (4) dz. ‘verksnys, rėksnys, zirzeklis’ LKŽ VI 216 (Lš, Sn) ir plg. knėkšti, ~čia, ~tė dz. ‘silpnu balsu verkti’ LKŽ VI 216 (Sn, Lp, Mrs, Kb, Šn); purlà b. (4) dz. ‘nešvarus, purvinas žmogus’ LKŽ X 982 (Rdm, Mrs, Krok) ir plg. puržlìnti, ~a, ~o dz. ‘teršiant taškyti, laistyti’ LKŽ X 992 (Lp, Rdm, Lš, Lzd, Pns) ir kt. Visi jie gana neįprasti bendrinei kalbai. Iš DŽ3 pateiktų tarmybių bene labiausiai ekspresyvumas būdingas būdvardžiams, pvz., mūrglinas, ~à (3b) dz. ‘purvinas, išsitepliojęs’, rakštìs, ~i (4) ryt., dz. 1. ‘dygus, duriantis’, 2. ‘neaiškus, painus, sunkus’, skaugùs, ~i (4) žem. ‘šykštus’, uvėrùs, ~i (4) tarm. 1. ‘įžūlus, landus, atkaklus’, 2. ‘godus, ėdrus; gobšus’ ir kt. Jie, kaip ir asmenų pavadinimai, dažniausiai turi neigiamą reikšmės atspalvį. Taigi iš to, kas pasakyta, matyti, kad į bendrinės kalbos žodyną neturėtų patekti: 1. Nemaža dalis ekspresyviosios leksikos, pvz., atlagénti, ~ēna, ~ēno ryt. ‘ristelė, pamažu atbėgti’, dulbsti, ~čia, ~tė vak. ‘pamažu dirbti’, kluikti, ~ia, ~ė vak., kluókti, ~ia, ~ė žem. ‘labai prašyti, kaulyti’, krēištis, ~iasi, ~ėsi žem. 1. ‘gintis, spirtis, priešintis’, 2. ‘kėsintis, baustis’, tuliōti, ~ja, ~jo ryt. ‘vyti su šauksmu, lelioti’, vaimétis, ~jasi, ~josi dz. ‘rodytis, vaid entis’, vampāžyti, ~ija, ~ijo tarm. ‘vambryti, taukšti’, žiubrēnti, ~ēna, ~ēno dz. ‘greitai kramtyti, ėsti ir kt.; kemžỹs, ~ė dkt. (4) vak. ‘suskurdėlis, neužauga’, pasiūtùkailis (1) žem. niek. ‘pasiutėlis, išdykėlis’, plūja b. (4) ryt. 1. ‘bastūnas, valkata’, 2. ‘niektauza’, terliūzas b. (2) tarm. 1. ‘terlius’, 2. ‘riebus, nutukęs žmogus’ ir kt.; agniùs, ~i (4) žem. ‘smarkus, judrus, energingas’, grauždùs, ~i (4) 2. dz. ‘piktas, šiurkštus, žiaurus’, širdingas, ~a (1) 3. tarm. ‘piktas, staigus’, vizgùs, ~i (4) žem. ‘judrus, apsukrus, gyvas’ ir kt. 231 Pateikiant vaizdingą tarminę medžiagą daugeliu atvejų galima tenkintis tik nuoroda šnek. (pirmiausia tai taikytina veiksmažodžiams su nuoroda tarm.). Juolab kad tarmy bėms artimi šnekamosios kalbos žodžiai, pasižymintys išraiškos laisvumu, kartais menkinamuoju ar niekinamuoju atspalviu (Lyberis 1983: 149). 2. Žodžiai, bendrinėje kalboje turintys įprastesnių pakaitalų, pvz., áitas (1) ryt. ‘padauža, nenuorama’, akėivos dgs. (1) ryt. ‘pasirodymas akyse ko nesamo, burtai’, ãmas (4) vak. ‘žadas, balsas’, 1 nibrė (2) tarm. ‘snukis (ppr. kiaulės)’, smúrgas (3) žem. ‘snarglys’, stãibis (1) žem. ‘blauzda’, veltỹnės dgs. (2) ryt. ‘imtynės, ristynės’ ir kt.; ýlinas, ~à (3ᵃ) žem. ‘smailus’, kutrùs, ~ì (4) tarm. ‘greitas, vikrus’,šliūkinas, ~à (3ᵇ) tarm. ‘purvinas, dumblinas’, tīm̃sras, ~à (4) vak. ‘tamsiai sartas (ppr. apie arklius)’, ūmùs, ~ì (3) 2. ryt. ‘žalias, nedžiovintas (apie augalus, javus)’, 3. ryt. ‘šviežias’ ir kt.; 2 áidėti, ~a, ~ėjo tarm. ‘triukšmauti, rėkauti’, gaksóti, gãkso, ~jo vak. 1. ‘riogsoti’, 2. ‘spoksoti’, niókti, ~ia, ~ė ryt. ‘jaukti, taršyti, velti’, parkílti, ~ýla, ~ilo žem. ‘parkeliauti, sugrįžti’, pužóti, ~ja, ~jo dz. ‘akyti, kilti, rūgti’, skū̃sti, skū̃ndžia, skū̃ndė 4. žem. ‘gailėti, šykštėti’, žabáinoti, ~ja, ~jo žem. ‘painoti’ ir kt.; ikvãliai prv. vak. ‘pakankamai’, nókabrazda prv. tarm. ‘galvotrūkčiais, labai greitai’, patarándom prv. dz. ‘galvotrūkčiais’, tuõžyg prv. žem. ‘vienu metu, kartu, drauge’ ir kt. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad nuoroda žr. daugeliu atvejų verčia suabejoti, ar tarminis žodis apskritai teiktinas bendrinės kalbos žodyne, pvz., kiáukė (1) dz. žr. kuosa, medžiõkas (2) ryt., dz. žr. medkurpė, pãviešis (1) žem. žr. viešnagė, pùtelis (1) žem. žr. putinas, rážas (2) ryt. žr. ražulys, skeliáud(r)a (1) tarm. žr. skeveldra, spáugas (3) aukšt. žr. spuogas ir kt.; eškùs, ~ì (4) tarm. žr. ėdrus, pãtisas, ~à (3ᵇ) ryt. 3. žr. pratisas, slìnkas, ~à (4) žem. žr. tingus, sparùs, ~ì (4) tarm. žr. spartus ir kt.; dvakinėti, ~ja, ~jo ryt. žr. dvoklinėti, pláusti, ~džia, ~dė tarm. žr. plauti, niáugėti, ~ja, ~jo tarm. žr. rau gėti, ribúoti, ~úoja, ~ãvo dz. 1. žr. raibuliuoti, 2. žr. riedėti 1–2, skrūpsėti, skrū̃psi, ~jo vak. žr. skrūpsoti ir kt. 3. Reti, nedideliame tarmės plote vartojami žodžiai, pvz., dabà (4) tarm. ‘papuošalai’ LKŽ II 199 (Pnm), gùlas (4) dz. ‘pelkėje ar ežere gulintis medis’ LKŽ III 705 (Vlk, Asm), ilg vakaris (1) žem. ‘ilgas vakaras’ LKŽ IV 55 (Bržr), tvorõnas (2) ryt. ‘kas tvoroją, rėkauja’ LKŽ XVII 338 (Trgn), vãbolė (1) žem. ‘juodvabalis’ LKŽ XVII 767 (Krkl, Mžk), valgà (4) ryt. 1. ‘valgymas’ LKŽ XVII 1049 (Ln), 2. ‘valgio išteklius, valgis’ LKŽ XVII 1049 (Grš) ir kt.; ėdráuti, ~áuja, ~ãvo dz. ‘ėdinėti, graužinėti’ LKŽ II 1046 (Vlk), varangótis, ~jasi, ~josi tarm. ‘rangytis’ LKŽ XVIII 129 (Lp), vãrškanoti, ~oja, ~ojo žem. ‘glamžyti, raukšlėti’ LKŽ XVIII 311 (Vkš, DūnŽ) ir kt. 4. Žodžiai, kurie akademiniame „Lietuvių kalbos žodyne“ teturi tik pažymą DŽ, pvz., įsagtė (3ᵃ) dz. ‘atsagtė’ LKŽ III 144 (DŽ) ir kt. 232 5. Žodžiai, DŽ₃ vartojami reikšmėmis, kurių nėra akademiniame žodyne. Pavyzdžiui, DŽ₃ žodžio 1 rénta (1) ryt. pateikiamos šios reikšmės: 1. ‘tuščia kalba, tauškalas’, 2. b. ‘kas aiškiai, iš reto kalba’, 3. b. ‘tuščiakalbis žmogus’, o „Lietuvių kalbos žodyne“ antrosios reikšmės nėra (LKŽ XI 455). 6. Žodžiai, į akademinį žodyną patekę iš kitų žodynų, bet pastaruoju metu tarmėse nevartojami, pvz., urėti, ūra, ~jo ryt. ‘būriu bėgti, gužėti’ LKŽ XVII 528 (NdŽ, FrnW, DŽ) ir kt.² Gal pravartu pasinaudoti G. Kirvaičio (1984: 55) siūlymu iš žodyno „išmesti nemažą tarmybių ir šiaip retai vartojamų, pasenusių žodžių. Žodžiu audrotie, blisti, dagoti, keleivystė, laiškus, slasnos, slaptė, šaras, tviega, vystas nesupras nė vienas gatvėje užklaustas žmogus“. Taigi siūlomi šie pagrindiniai tarmybių atrankos kriterijai: 1. Tarmybes išplitimas literatūroje ir žodynuose (XIX–XX a.), pvz., mėdžlie-pis (1) tarm. žr. ‘klevas’ LKŽ VII 999 (LzP, Vaižg, Kos 135; Ak, Sb, Rm, An, Brž, Vj, Kp, Pnd, Pšl …), uverius, ~i (4) tarm. 1. ‘ižūlus, landus, atkaklus’, 2. ‘godus, ėdrus, gobšus’ LKŽ XVII 571 (Š, DŽ, NdŽ, KŽ, V. Myk–Put, V. Krėv; An, Ktk, Rk, Lkm, Dglš, Drsk, Šmn, Ds, Vlk, Vdšk, Žl, Blnk …) ir kt. 2. Žodžio įsigalėjimas tarmėse, pvz., spalgėna (1) ryt. dz. žr. spanguolė LKŽ XIII 312 (Smn, Užg, Brb, Lš, Žln, Dg, Vlk, Dv, Rod, Pb, Ml, Vdš, Dgp, Ob, Pn, Gdr, Dbg, Drsk, Ps, Pv, Glv, Trgn …), vaikis (2) žem. 1. ‘vaikinas, bernas’, 2. ‘samdinys, bernas’ LKŽ XVII 867 (Krž, Skdv, Dov, Krg, Akm, Skd, Vgr, Plt, Jdr, Šts, Pln, KlvrŽ, Vn, Šv, Rdn, Als, Trk, Trkn, Bdr, Krš, Všv, Bržr, End, Rt, Pp, Krtn, Lkž …) ir kt. 3. Sistemiškumas. Šalia raštuose ir tarmėse įsigalėjusių veiksmažodžių būtina pateikti ir jų paplitusius priešdėlinius vedinius, pvz., tėšti, tėšia, ~ė dz. ‘tešmeniui tvinkti prieš atsivedant’ LKŽ XVI 128 (Lp, Lzd, Smn, Mrs, Btr, Skdt, Kč, Vrnv, Užp, Klt, Krok) ir plg. pritešti ‘labai pritvinkti’ LKŽ XVI 129 (Arm, Lp, Švn, Krsn, Smn, Al, Alv, Klt, Osn, Vlk, Srj). Pastarasis vedinys DŽ₃ neminimas. O veiksmažodžio mūginti, ~a, ~o tarm. 1. ‘judinti, klibinti’, 2. ‘raginti, skatinti’ DŽ₃ pateiktas gana retai vartojamas priešdėlinis vedinys įmūginti, ~a, ~o tarm. ‘judinant su vargu įkišti’ LKŽ VIII 383 (Ml). 4. Reikšmių nesutapimas. Su nuorodomis dz., ryt., vak. ar žem. reikėtų pateikti tuos žodžius, kurie bendrinėje kalboje vartojami viena reikšme, o tarmėje – kita, ir jai įvardyti dažniausia nėra bendrinės kalbos žodžio, pvz., gomurys (3ᵃ) 1. ‘burnos ertmės viršus’, 2. ryt. ‘krosnies vidaus viršus’, stulpas (4) 1. ‘įkastas ar įtvirtintas storas strypas’, 2. ‘statinio atrama’, 3. ‘kas pailgo stataus pavidalo’, 4. dz. ‘šalinė’ ir kt. Taip pat ir tuo atveju, jei žodis tarmėse vartojamas skirtingomis 2 Akademiniame „Lietuvių kalbos žodyne“ pateikiant žodį švirkštelėti, -ja, -jo 2. dz. ‘švilptelėti’ nenurodoma tarmės faktų LKŽ XV 599 (Š, DŽ, NdŽ), nors, pavyzdžiui, L. Gutausko raštuose šis žodis vartojamas dažnai. 233 reikšmėmis, pvz., gróbas (1) 1. aukšt. ‘šonkaulis’, 2. žem. ‘žarna’, šautas (2) 1. žem. ‘lapų sriuba, lapienė’, 2. dz. ‘blogas kvapas, šutas’, vármas (4) 1. žem. ‘uodas’, 2. dz. ‘aklys, sparva’ ir kt. Atsižvelgus į siūlomus atrankos principus, naujajame bendrinės kalbos žodyne tarmybių liktų tikrai mažiau nei pusė DŽ3 pateiktų žodžių (t. y. apie vieną procentą DŽ3 apimties). Pirmiausiai reikėtų atsisakyti beveik visų prieveiksmių, turinčių bendrinėje kalboje įprastesnių pakaitalų, nemažos dalies būdvardžių ir veiksmažodžių, taip pat ir daiktavardžių, išsiskiriančių tik ekspresyvumu (juolab kad kalbama apie norminamąjį bendrinės kalbos žodyną). Tarmybių nuorodų pateikimas Tarmybių atrankos kriterijų nustatymas dar neišsprendžia visų problemų, susijusių su jų pateikimu „Bendrinės lietuvių kalbos žodyne“. Pirmiausia, kaip pastebi K. Morkūnas (1997: 44), „pažymų dz., ryt., vak. turinį skaitytojas dabar jau gali suprasti nevienodai: nuo septintojo dešimtmečio vidurio vietoj K. Jauniaus – A. Salio lietuvių kalbos tarmių skirstymo pradėtame vartoti A. Girdenio – Z. Zinkevičiaus skirstyme (patobulintame A. Baranausko skirstymo variante) dzūkų tarmės visiškai nėra, o rytų ir vakarų aukštaičių tarmių plotai gerokai padidinti. Trys pastarosios pažymos – dz., ryt., vak. – iš tikrųjų daugiau rodo pagrindinius aukštaičių etnografinius regionus“. Tada kyla klausimas, ar iš viso būtina nuoroda aukšt. (juolab kad ją randame tik prie 8 žodžių, iš kurių geriausiu atveju tik 2 arba 3 dėtini į bendrinės kalbos žodyną). Kita vertus, nuoroda aukšt. galėtų būti teikiama vietoj pažymos tarm. tais atvejais, kai tarmybė vartojama tik aukštaičių tarmių plote, pvz., pakaša (3b) tarm. ‘bulvių derlius’ LKŽ IX 158 (Dkš, Tr, Lel, Grl, Sdk, Ktk, Švnč, Slm). Ne visada aišku, kodėl prie vienų žodžių pateikta nuoroda tarm., o prie kitų ryt., dz. arba vak., žem. ir t.t. Paanalizavus žodžių su nuoroda tarm. paplitimą, paaiškėja, kad dažnai minėtą pažymą galima pakeisti dviejų nuorodų junginiu, pvz., rãktis, rãkas, rãkesi tarm. ‘kaltis iš kiaušinių’ LKŽ XI 112 (Skr, Als, Kv). Šiuo atveju galima vietoj tarm. žymėti ir žem., vak.3 Juk labai panašiais kitais atvejais pasirenkamas nuorodų junginys (vak., dz.), o ne pažyma tarm., pvz., pèršelis (1) vak., dz. ‘neužsėtas ruožas dirvoje, apylanka’ LKŽ IX 848 (Kps, Krok, Gdl, Al, Rdm). Kartais akademiniame „Lietuvių kalbos žodyne“ pateikta apskritai per mažai medžiagos, kad būtų galima spręsti apie nuorodų pasirinkimą, pvz., pužóti, ~ója, ~ójo dz., vak. ‘kilti, rūgti’ LKŽ XI 152 (Kt), vėjapjūta (1) 3. b. tarm. ‘vėjaväikis’ LKŽ XVIII 572 (Gs, Žlb) ir kt. 3 Tokių atvejų DŽ3 yra ir daugiau, pvz., vampážyti, ~īja, ~ījo tarm. ‘vambryti, taukšti’ (LKŽ XVIII 76 (Rs, Trk, Jrb). 234 1 priedas. Tarmybių nuorodų vartojimas DŽ₃ (remiantis LKŽ duomenimis) ryt. dz. vak. dz. vak. žem. žem. vak. Vadovaujantis lingvistinės geografijos duomenimis, atlikta dažniau vartojamų tarmybių, DŽ₃ turinčių nuorodas ryt., dz.; vak., dz.; vak., žem. ir žem., vak., paplitimo analizė (žr. 1 priedą). Norint išsiaiškinti, ar visada teiktini nurodytų pažymų junginiai, remtasi akademinio „Lietuvių kalbos žodyno“ medžiaga (žr. 2 priedą). Iš žemėlapio matyti, kad kartais netiksliai parenkami tarminių nuorodų junginiai, pvz., tarmybės medžiokas (2) ryt., dz. žr. medkurpė ir sąmatas (1) ryt., dz. ‘virvelė ar šiukšnelė pavalkams suveržti kinkant’ vartojamos Radviliškyje, skerspjūvė (1) vak., dz. žr. skerspjūklis – Pašvitinyje, Pakruojo raj., skivytas (2) vak., žem. ‘skarmalas, skuduras’ – Anykščiuose (plačiau žr. 1 ir 2 priedus). Jei pateikti tarminių faktai, rodantys platesnį žodžių vartojimą, nėra atsitiktiniai, šiais atvejais teiktina nuoroda tarm. Atkreiptinas dėmesys ir į daugiareikšmius žodžius. Kartais nesutampa tarmybės reikšmių vartojimo plotas, pvz., rakštūs, ~į (4) ryt., dz. 1. ‘dygus, duriantis’ LKŽ XI 110 (Mrk, Ds, Sld, Rš, Trgn, Sdk, Dgšl, Tvr), 2. ‘neaiškus, painus, sunkus’ LKŽ XI 110 (Lzd, LTR (Vlk)), strustis, ~iės m. (4) vak., dz. 1. ‘skieto dantis’ LKŽ XIII 1004 (Jz, Ūd, Lš, Švn, Rmš, Žsl, Al, Kt, Bgt, Grš, Lp), 2. ‘pintinės perpinas’ LKŽ XIII 1004 (Rtn, Dbč, Mrc). Kaip matyti iš pateiktų duomenų, nuorodų junginiai teiktini tik pirmosioms tarmybių reikšmėms. Akademinio žodyno medžiaga rodo, kad antrosios pateiktų žodžių reikšmės žinomos nedideliame pietų aukštaičių tarmės plote, todėl, jei šios reikšmės apskritai teiktinos bendrinės kalbos žodynui, abiem atvejais vartotina tik pažyma dz. Matyt, tais atvejais, kai žodis plačiai vartojamas tarmėse, reikalinga pažyma tarm., jei fiksuojamas nedideliame tarmės plote arba iš viso nedėtinas, arba vartotina konkreti nuoroda ryt., vak., dz. arba žem. S. Keinys (1991: 95) mano, kad šių pažymų „nereikėtų suprasti tiesmukiškai“ ir siūlo tarmybes laikyti siaurėliau vartojamais bendrinės kalbos žodžiais, kurie būdingi tam tikro bendrinės kalbos vartojimo arealo ir to arealo išeivių kalbai. Kartais, be tarminių nuorodų, vartojamos dar ir stilistinės – menk., niek., pvz., góngalvis, ~ė dkt. (1) vak. niek. ‘padauža, nenaudėlis’ ir plg. áitas (1) ryt. ‘padauža, nenuorama’; nepaeitūvas b. (2) vak., dz. menk. ‘kas viską daro iš lėto, neskubus žmogus’ ir plg. čiópa (1) žem. ‘nerangus žmogus’ ir kt. Semantiškai pateiktos pavyzdžių poros pernelyg nesiskiria. Matyt, reikėtų laikytis nuoseklumo ir panašiais atvejais šalia tarminių nuorodų pateikti ir stilistines, bet geriau būtų pastarųjų atsisakyti iš viso, nes ekspresyvumas būdingas daugumai DŽ₃ tarmybių. Nekyla abejonių, kad į bendrinės kalbos žodyną dėtini etnografizmai (Klimavičius 1997: 23). A. Lyberis (1983: 148) atkreipęs dėmesį į tai, kad daugelis tarminių žodžių grožinėje literatūroje kuria kaimo gyvenimo kolor itą, o dalis jų bendrinėje kalboje atlieka etnografizmų funkcijas. Beje, dažnai DŽ₃ apskritai nepateikta pažyma etnogr., pvz., raugtinė (3ᵇ) žem. 1. ‘kibiro talpos medinis indas su dangčiu sviestui ar rūgusiam pienui laikyti’, 2. ‘lauknėša’, ratūkai dgs. 235 (2) 2. vak., dz. ‘skridinėliai nytimis vynioti’, kūltuvas (3b) ryt. ‘spragilas’ ir kt. Dėl šios pažymos reikalingumo neturėtų kilti abejonių: pirmiausia turėtų būti teikiama nuoroda etnogr., po to pažyma, rodanti tam tikrą tarminį plotą, nors DŽ3 pasitaiko ir priešingų atvejų, pvz., rytągonė (1) ryt., dz. etnogr. ‘gyvulių ganymas nuo sauletekio iki pusryčių’. Matyt, reikėtų vadovautis nuoseklumo principu: jei pateikiame nuorodą etnogr., apskritai nebūtinos pažymos tarm. vak., ryt., dz., žem.. Galbūt minėtas pažymas reikėtų pateikti tik tada, kai žodis tarmėse vartojamas skirtingomis reikšmėmis, pvz., geinys (4) etnogr. 1. dz. ‘virvinis prietaisas lipti į medį bitėms kopinėti’, 2. ryt. ‘audeklo apmatai, nuimti siūlai’, 3. ryt. ‘ritmuša’, 4. žem. ‘iš raštų surišta prieplauka sieliams krauti’ ir kt. Sprendžiant nuorodų ryt., vak., dz., žem., tarm. ir aukšt. parinkimą, reikia atsižvelgti ne tik į žodžio vartojimo platumą – būtina vadovautis lingvistinės geografijos duomenimis.O pažyma tarm. vartotina ir tais atvejais, kai tarmybė nėra tvirčiau įsigalėjusi bendrinėje kalboje. 2 priedas. Vietovių, nurodytų žemėlapyje, sąrašas medžiokas (2) ryt., dz. žr. medkurpė LKŽ VI 997 142 – Vabalninkas, Biržų raj. 164a – Radviliškis 232 – Naujamiestis, Panevėžio raj. 267 – Ėriškiai, Panevėžio raj. 643 – Miroslavas, Alytaus raj. 684 – Veisiejai, Lazdijų raj. pirmaryčiai dgs. (1) etnogr. ryt., dz. ‘jaunųjų prikėlimo apeigos pirmąjį rytą po vestuvių’ LKŽ X 9 212 – Dūsetos, Zarasų raj. 313 – Dūkštas, Ignalinos raj. 508 – Strūnaitis, Švenčionių raj. rakštūs,~į (4) ryt., dz. 1. ‘dygus, duriantis’, 2. ‘neaiškus, painus, sunkus’ LKŽ XI 110 212 – Dūsetos, Zarasų raj. 276 – Sudeikiai, Utenos raj. 315 – Rimšė, Ignalinos raj. 346 – Tauragnai, Utenos raj. 350 – Daugėliškis, Ignalinos raj. 381 – Saldutiškis, Utenos raj. 420 – Tverėčius, Ignalinos raj. 649 – Valkininkai, Varėnos raj. 672a – Lazdijai 688 – Merkinė, Varėnos raj. šąmatas (1) ryt., dz. ‘virvelė ar šišknėlė pavalkams suveržti kinkant’ LKŽ XII 92 79 – Grūžiai, Pasvalio raj. 111 – Joniškėlis, Pasvalio raj. 146 – Panemunėlis, Rokiškio raj. 164a – Radviliškis 174 – Kupiškis 231 – Sidabravas, Radviliškio raj. 234 – Miežiškiai, Panevėžio raj. 241 – Užpaliai, Utenos raj. 275 – Vyžuonos, Utenos raj. 276 – Sudeikiai, Utenos raj. 315 – Rimšė, Ignalinos raj. 335 – Surviliškis, Kėdainių raj. 378 – Skudutiškis, Molėtų raj. 454 – Kaltanėnai, Švenčionių raj. 630 – Pivašiūnai, Alytaus raj. 670 – Dieveniškės, Šalčininkų raj. 678 – Varėna 686 – Leipalingis, Lazdijų raj. 688 – Merkinė, Varėnos raj. III – Leñtupis, Baltarusija IV – Gervėčiai, Baltarusija 236 sõdas (2) 3. etnogr. ryt. dz. ‘vestuvinis šiaudų reketukas, kabinamas ties stalu’ LKŽ XIII 273 57a – Biržai 176 – Skãpiškis, Kupiškio raj. 212 – Düsetos, Zarasų raj. 238 – Šimonys, Kupiškio raj. 241 – Užpaliai, Utenos raj. 312 – Šalakas, Zarasų raj. 343 – Skiemonys, Anykščių raj. 449 – Žėlyva, Ukmergės raj. 645 – Ál̃ovė, Alytaus raj. 699 – Dubičiai, Varėnos raj. stavariúotas, -a (1) ryt., dz. ‘kuris su stavariais’ LKŽ XIII 725 212 – Düsetos, Zarasų raj. 312 – Šalakas, Zarasų raj. 627 – Krōkialaukis, Alytaus raj. 686 – Leipalingis, Lazdijų raj. 694 – Druskininkai, Varėnos raj. 697 – Marcinkonys, Varėnos raj. VII – Nočia, Baltarusija X – Aziérkai, Baltarusija stōgas (3) 3. ryt., dz. ‘stotas’ LKŽ XIII 825 174 – Kupiškis 275 – Vyžuonos, Utenos raj. 276 – Sudeikiai, Utenos raj. 350 – Daugėliškis, Ignalinos raj. 383 – Vidiškės, Ignalinos raj. 415 – Linkmenys, Ignalinos raj. 454 – Kaltanėnai, Švenčionių raj. 483 – Švenčionys 609 – Balbieriškis, Prienų raj. 630 – Pivašiūnai, Alytaus raj. 677 – Perloja, Varėnos raj. 687 – Liškiava, Varėnos raj. 704 – Kabeliai, Varėnos raj. IV – Gervėčiai, Baltarusija VI – Varanavas, Baltarusija náuda b. (1) vak., dz. iron. ‘geras, pagirtinas žmogus’ LKŽ VIII 578 514 – Lekėčiai, Šakių raj. 565 – Alksnėnai, Vilkaviškio raj. 644 – Alytus 684 – Veisiejai, Lazdijų raj. VIII – Rōdūnia, Baltarusija nepaeitùvas b. (2) vak., dz. menk. ‘kas viską daro iš lėto, neskubus žmogus’ LKŽ VIII 660 468 – Veliuona, Jurbarko raj. 566 – Pilviškiai, Vilkaviškio raj. 585 – Šunskai, Marijampolės raj. 622 – Bartninkai, Vilkaviškio raj. 631a – Dūsemenys, Trakų raj. 649 – Valkininkai, Varėnos raj. 659 – Nemunaitis, Alytaus raj. ratūkai dgs. (2) 2. vak., dz. ‘skridinėliai nyčiams kilnoti’ LKŽ XI 245 547 – Žvirgždaičiai, Šakių raj. 605 – Keturvalakiai, Vilkaviškio raj. 655 – Rudamina, Lazdijų raj. skėršpjūvė (1) vak., dz. žr. skerspjūklis LKŽ XII 833 (skėršpjūvė, skerspjūvė) 76 – Pašvitinys, Pakruojo raj. 512 – Šakiai 530 – Griškabūdis, Šakių raj. 565 – Alksnėnai, Vilkaviškio raj. 569 – Veiveriai, Prienų raj. 603 – Pajevonys, Vilkaviškio raj. 625 – Dauksiai, Marijampolės raj. 642 – Simnas, Alytaus raj. spaṅgas, -à (4) vak., dz. ‘aklas’ LKŽ XIII 319 492 – Gelgaudiškis, Šakių raj. 513 – Lukšiai, Šakių raj. 530 – Griškabūdis, Šakių raj. 546 – Kudirkos Naumiestis, Šakių raj. 548 – Barzdai, Šakių raj. 584 – Vilkaviškis 585 – Šunskai, Marijampolės raj. 605 – Keturvalakiai, Vilkaviškio raj. 237 606 – Marijampolė 622 – Bartninkai, Vilkaviškio raj. 627 – Ūdrija, Alytaus raj. 639 – Kalvarija, Marijampolės raj. strustis, ~iės m. (4) vak., dz. 1. ‘skieto dantis’, 2. ‘pintinės perpinas’ LKŽ XIII 1004 536 – Rumšiškės, Kaišiadorių raj. 538 – Žasliai, Kaišiadorių raj. 549a – Bagotoji, Marijampolės raj. 591 – Jieznas, Prienų raj. 627 – Ūdrija, Alytaus raj. 672 – Šventežeris, Lazdijų raj. 686 – Leipalingis, Lazdijų raj. 687 – Liškiava, Varėnos raj. 697 – Marcinkonys, Varėnos raj. 699 – Dubičiai, Varėnos raj. 702 – Ratnyčia, Varėnos raj. naša (4) 1. žem., vak. ‘derlius, branda, našumas’ LKŽ VIII 568 321 – Teneniai, Šilalės raj. 361 – Skaudvilė, Tauragės raj. 392 – Tauragė 468 – Veliuona, Jurbarko raj. 491 – Jurbarkas 513 – Lukšiai, Šakių raj. 514 – Lekėčiai, Šakių raj. 584 – Vilkaviškis skivytas (2) vak., žem. ‘skarmalas, skuduras’ LKŽ XII 959 33 – Tirkšliai, Mažeikių raj. 305 – Anykščiai 364 – Raseiniai 392 – Tauragė 397 – Vadžgirys, Jurbarko raj. 490 – Sudárgas, Šakių raj. 491 – Jurbarkas 529 – Sintautai, Šakių raj. 565 – Alksnėnai, Vilkaviškio raj. vinis, ~iės (4) 2. žem., vak. ‘greblio dantis’ LKŽ kartoteka 392 – Tauragė 399 – Girkalnis, Raseinių raj. 426 – Plaškiai, Šilutės raj. 491 – Jurbarkas spāras (4) 1. vak., žem. žr. gegnė LKŽ XIII 322 216 – Gargždai, Klaipėdos raj. 364 – Raseiniai 490 – Sudárgas, Šakių raj. 492 – Gelgaudiškis, Šakių raj. 548 – Barzdai, Šakių raj. 550 – Skriaudžiai, Prienų raj. 566 – Pilviškiai, Vilkaviškio raj. 639 – Kalvarija, Marijampolės raj. Gauta 1998 05 28 ŠALTINIAI IR LITERATŪRA Dabartinės lietuvių kalbos žodynas (ats. red. J. Kruopas), Vilnius: Valstybinė politinės ir mokslinės literatūros leidykla, 1954. Dabartinės lietuvių kalbos žodynas (ats. red. J. Kruopas), Vilnius: Mintis, 1972. DŽ₃ – Dabartinės lietuvių kalbos žodynas (ats. red. St. Keinys), Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidykla, 1993. G r i n a v e c k i e n ė E. 1973: Literatūrinės kalbos aruodas. – Literatūra ir menas 6,5. G r u m a d i e n ė L. 1995: „Dabartinės lietuvių kalbos žodyno“ tarmybės. – Leksikografijos problemos: semantika, etimologija, terminų faktų pateikimas, žodyno sudarymo principai. Konferencijos pranešimų tezės. Vilnius: Lietuvių kalbos institutas, 15–16. K e i n y s S. 1991: „Dabartinės lietuvių kalbos žodynas“ ir kalbos normalizacija. – Lietuvių kalbotyros klausimai 29, 92–98. 238 Kirvaitis G. 1984: Kokį norėtume turėti „Dabartinės lietuvių kalbos žodyną“. – Kultūros barai 8, 54–57. Klimavičius J. 1997: Kas yra bendrinės kalbos leksika? Sampratos, nuomonės ir prietarai. Žodyno praktika ir teorija. Vartojimo reikmės ir problemos. – Lietuvių kalbotyros klausimai 37, 20–32. Lazauskaitė V. 1997: Dėl dėsuk-ybių pateikimo „Dabartinės lietuvių kalbos žodyne“. – Jaunųjų kalbininkų konferencija. Konferencijos tezės. Vilnius: Lietuvių kalbos institutas, 13–15. Lyberis A. 1973: Antrasis žodyno leidimas. – Tarybinis mokytojas 19,4. Lyberis A. 1983: Žodžių atrankos problema „Dabartinės lietuvių kalbos žodyne“. – Lietuvių kalbotyros klausimai 22, 147–154. LKŽ II₂ – Lietuvių kalbos žodynas 2, Vilnius: Mintis, 1969. LKŽ III – XVIII – Lietuvių kalbos žodynas 3–6, Vilnius: Valstybinė politinės ir mokslinės literatūros leidykla, 1956, 1957, 1959, 1962; 7–9: Mintis, 1966, 1970, 1973; 10–15: Mokslas, 1976, 1978, 1981, 1984, 1986, 1991; 16–18: Mokslo ir enciklopedijų leidykla, 1995, 1996, 1997. Morkūnas K. 1997: Norminamasis žodynas ir lingvistinė geografija. – Lietuvių kalbotyros klausimai 37, 40–45. Paulauskas J. 1974: Aktualios leksikos norminimo problemos ir žodynas. – Kalbos kultūra 27, 40–49. Paulauskas J. 1979: Leksikos variantų norminimas. – Kalbos kultūra 37, 77–80. Zabarskaitė J. 1996: Bendrinės kalbos žodynas – realybė ar fantazija. – Metai 3, 105–107. ZUM PROBLEM DER DIALEKTISMEN IM „WÖRTERBUCH DER LITAUISCHEN GEGENWARTSSPRACHE“ („Dabartinės lietuvių kalbos žodynas“) Zusammenfassung Aufgrund des im „Dabartinės lietuvių kalbos žodynas“ (Vilnius,1993) vorliegenden Verzeichnisses (insgesamt 2150 Wörter, d. h. cca 3% der Lexik des ganzen DŽ₃ („Großes Wörterbuch der litauischen Sprache“) werden die Auswahlkriterien der Wörter erörtert sowie der Gebrauch der dialektalen bzw. stilistischen Hinweise. Die Analyse der Wörter mit den beigefügten dialektalen Hinweisendz., ryt., vak., žem., aukšt. und tarm. zeigt, daß in das Wörterbuch der Gemeinsprache Folgendes nicht aufzunehmen ist: 1) ein beträchtlicher Teil der „expressiven“ Lexik; 2) Wörter, die in der Gemeinsprache gebräuchlichere Äquivalente haben; 3) seltene, auf einer kleinen Fläche des Dialektes gebräuchliche Wörter; 4) Wörter, die im akademischen „Lietuvių kalbos žodynas“ durch DŽ allein gekennzeichnet sind; 5) DŽ₃ - Wörter, die mit im akademischen Wörterbuch nicht verzeichneten Bedeutungen auftreten; 6) Wörter, die aus anderen Wörterbüchern in das akademische Wörterbuch übertragen sind, doch gegenwärtig in den Mundarten nicht mehr gebraucht werden. Bei der Auswahl der Dialektismen werden als wichtigste Kriterien folgende empfohlen: 1) Verbreitung des Dialektismus in der Literatur und den Wörterbüchern (19.-20. Jh.) 2) Verbreitung des Wortes in den Dialekten; 3) Systematik; 4) Nichtübereinstimmung der Bedeutungen. Unter Berücksichtigung dieser Auswahlkriterien kann cca 1% der DŽ₃ – Dialektismen in das akademische Wörterbuch aufgenommen werden. 239