Dėl tarmybių pateikimo „Dabartinės lietuvių kalbos žodyne“

LIETUVIŲ KALBOTYROS KLAUSIMAI XXXIX (1998) Vilija LAZAUSKAITĖ Lietuvių kalbos institutas, Vilnius DĖL TARMYBIŲ PATEIKIMO „DABARTINĖS LIETUVIŲ KALBOS ŽODYNE“ Pirmojo „Dabartinės lietuvių kalbos žodyno“ (1954) Įvade (p. V) skelbta nuostata, kad „sutinkamai su praktiniu, norminamuoju Žodyno pobūdžiu, į šį Žodyną įeina <...> liaudies kalbos bei įvairių tarmių žodžiai, plačiau užtinkami literatūroje arba reikalingi kai kurioms sąvokoms reikšti, pvz., buklus, skubrus, namiegas“, nepakito rengiant ir kitus du šio žodyno leidimus. Pasirodžius antrajam „Dabartinės lietuvių kalbos žodyno“ leidimui (1972) tarmybės rengėjų ir recenzentų vertintos kaip bendrinės kalbos turtinimo šaltinis, nes, pasak A. Lyberio (1973: 4), visa tai, kas yra geriausia liaudies kalboje, liejasi į bendrinę kalbą ir ją turtina naujais žodžiais, posakiais, naujomis išraiškos priemonėmis. Kad tarminiai žodžiai buvo (ir tebėra) laikomi lietuvių kalbos turtu, papildančiu bendrinės kalbos žodžių lobyną, nurodoma ir kitų kalbininkų (Paulauskas 1979: 77). E. Grinaveckienė (1973: 5), pasidžiaugusi, kad žodynas teisingai sprendžia bene pačią sudėtingiausią mūsų laikų praktinę kalbos problemą — bendrinės kalbos ir tarmių sąveiką, pastebėjo, kad į žodyną „be reikalo bus pakliuvę kai kurie dialektizmai ar šnekamosios kalbos žodžiai“. Atkreiptas dėmesys į tarminių variantų atrankos problemą, nes bendrinėje kalboje atsirado daug variantų, tik išplečiančių jos žodžių fondą, o leksikos reikšmių fondui nieko neduodančių (Paulauskas 1979: 77). Svarstant tarminių žodžių pateikimo klausimus, pabrėžiami du dalykai: bendrinės kalbos žodžiais laikytinos tarmybės, reiškiančios sąvokas, kurioms pavadinti nėra kitų tinkamų žodžių (Paulauskas 1974: 43), ir tarmybių įsigalėjimas, jų vartojimo išplitimas bendrinėje kalboje (Lyberis 1983: 148). Šios nuostatos laikytinos svarbiausiais tarmybių atrankos kriterijais, į kuriuos iki galo taip ir nebuvo atsižvelgta rengiant trečiąjį „Dabartinės lietuvių kalbos žodyno“ (1993) leidimą. Palyginus pirmąjį ir trečiąjį žodyno leidimus, matyti, kad tarmybių gausėjo. Pavyzdžiui, antrajame žodyno leidime atsirado tokių tarmybių, kurių visai nebuvo pirmajame: jų, vien prasidedančių raide d, J. Paulauskas (1974: 43) pateikė keliolika: deinauti, dygmuo, dykoji, dylatė, dilikas, dosai ir kt. K. Morkūnas (1997: 43) atkreipė dėmesį į tai, kad trečiajame leidime yra žodžių, būdingų vienai ar kitai lietuvių kalbos ploto daliai, kurie specialių pažymų neturi, nors tarmėse vartojami gana siaurai, pvz., kapokle (2) 3. ‘vedega’ ir kt. Visa tai rodo, kad pirmajame „Dabartinės lietuvių kalbos žodyno“ leidime (p. VI) užsibrėžtas tikslas į žodyną nedėti siaurai vartojamų ir ma228 žai reikalingų bendrinei kalbai tarminių žodžių (pvz., Sutrus ‘karStas’, klūkti labai prašyti')' nebuvo iki galo įgyvendintas. Pavyzdžiui, antrajame žodyno leidime pateikta žemaitybė 2 klūkti, ~ia, ~¢é “labai prašyti, melsti', nors akademinio „Lietuvių kalbos žodyno“ medžiaga rodo, kad tarmėse ji vartojama gana retai — J, Vdk, Uzv (LKZ VI 166). Trečiajame žodyno leidime jos ir vėl atsisakyta. Dar labiau nesuprantamas homonimo klūkti, ~ia, -ė žem. ‘Zvejoti žiemą iškirtus aketes ir baidant į jas žuvis' pateikimas visuose trijuose žodyno leidimuose. Akademiniame žodyne tėra tik viena santrumpa J (LKŽ VI 166). Tarminių žodžių atranka, paskirtis, santykis su bendrinės kalbos leksika ir kiti klausimai įvairiais aspektais svarstomi iki šiol. Visuose trijuose „Dabartinės lietuvių kalbos žodyno“ leidimuose įvairuojantis tarmybių pateikimas ir trečiojo leidimo tarmybių analizė rodo, kad būsimajam bendrinės kalbos žodynui būtini nauji jų atrankos kriterijai. Juolab kad bendrinės kalbos žodynas turi būti norminamasis. Jo leksika turi apimti įvairius kalbos sluoksnius, o funkcijos požiūriu maksimali informacija turėtų būti pateikiama minimaliomis išraiškos priemonėmis (Zabarskaitė 1996: 106). Tarmybių atrankos kriterijai Trečiajame „Dabartinės lietuvių kalbos žodyno“ leidime pateikta apie 2150 žodžių su pažymomis tarm., aukšt., dz., ryt., vak., žem. Tai sudaro maždaug tris procentus visų DZ, pateiktų žodžių (Grumadiené 1995: 15). Daugiausia jy randama su pazymomis tarm. ir žem. (iš viso 698 ir 687), su nuorodomis ryz., dz. ir vak. akivaizdžiai mažiau (atitinkamai — 478, 161, 111), o su pažyma aukšt. tik keletas ( 8). Didžiausią dalį visos tarminės medžiagos, pateiktos DZ, sudaro daiktavardžiai ir veiksmažodžiai, o būdvardžių ir prieveiksmiy gerokai maZiau. Maždaug trečdalį daiktavardžių galima laikyti etnografizmais, pvz., karinys (3b) dz. “įkeltas į medį avilys, inkilas bičių spiečiams gaudyti', kėkšis (2) ryt. “kartis su kabliu’, 2 mazginys (3b) 1. žem. “pintinė bulvėms, obuoliams ir kt. nesti’, 2. žem. “virtuvėje ar prie sienos prikalta pintinė indams, šaukštams dėti', 3. dz. “daiktai surišti į skepeta’, pamaūitas (2) žem. “apynasris be žąslų", rézge (2) dz. “pintinė grūdams, miltams nešioti', riūitė (2) vak. 1. “rinčiuota lentelė, su kuria raičiojamas kočėlas, lyginant skalbinius’, 2. “skalbiamoji rinčiuota lenta, rumbė', sąmatas (1) ryt., dz. “virvelė ar šikšnelė pavalkams suveržti kinkant', strustis, ~iés (4) vak., dz. 1. ‘skieto dantis’, 2. “pintinės perpinas' ir kt. Tačiau tik keletas jų žodyne pateikiami su nuoroda etnogr., pvz., darytinis (1) etnogr. dz.'varškė, sumaišyta su saldžiu ar rūgusiu pienu arba su grietine’, palankynos ! Skliausteliuose pateikti pirmojo žodyno leidimo įvade nurodyti pavyzdžiai. 229 dgs. (2) etnogr. dz. "gimdyvės lankymas’, pirmaryciai dgs. (1) etnogr. ryt., dz. jaunųjų prikélimo apeigos pirmąjį rytą po vestuvių", sodas (2) 3. etnogr. ryt., dz. ‘vestuvinis šiaudų reketukas, kabinamas ties stalu’ ir kt. Nemažą grupę sudaro daiktavardžiai, turintys specifinę reikšmę (daiktų arba reiškinių pavadinimai), pvz., barigas (4) dz. ‘smarkus lietus su audra’, blaiizdlauža (1) žem. “laikas, kai pašalusi purvynė dar lūžta', čirškė (1) dz., “sausa pušies ar eglės šakelė, spyglys’, dalgena (3b) ryt. “didžioji gaidžio ar kito paukščio uodegos plunksna’, gaūduonė (1) tarm. ‘gaudZiantis vabzdelis’, iesmė (3) tarm. “kiekis malkų vienu kartu dedamų į krosnį', irmedė (1) ryt. “peršalus, pervargus ar nusigandus gauta liga; šalčio krėtimas, drebulys", kimša (1) vak. “stogo ar lubų anga, pro kurią kemšamas šienas ar šiaudai ant tvarto", kridgis (2) žem. “iš pagalių sukaltas trikampis, maunamas ant kaklo kiaulei, kad nelisty pro tvorą, karvei, kad nesižįstų, galvijams, kad nelakstytų ganant', piitra (1) vak. “koks nors supuvęs daiktas (namas, medis)’, riiopis (1) žem. "bulvių, burokų laikomasis kaupas', šešiūuninkė (1) tarm. “gimdyvė per šešias savaites po gimdymo’ ir kt. Kai kurie šių daiktavardžių įvardija sąvokas, kurioms pavadinti kitų žodžių ar terminų bendrinėje kalboje nėra, pvz., balymas (1) ryt. ‘pernykste nenupjauta žolė", dangūs (4) 3. tarm. “krosnies vidaus virSus’, skef'sė (2) 3. tarm. ilgas, platus senovinis dryžuotas sijonas’, šėkštis (2) žem. “kartelė, statoma į vežimo šonus, kad daugiau tilpty’, trinalas (3°) 2. dz. “lašinių gabalas keptuvei patrinti, kad kepant nesviltų', žindėnė (2) vak. “žindama kiaulė, kumelė"' ir kt. Tačiau dauguma tokių daiktavardžių bendrinėje kalboje turi įprastesnius, dažniau vartojamus pakaitus, pvz., dėrgna (1) tarm. “dargana, šlapdriba', gimulys (3°) tarm. “naujagimis, kūdikis', likštis, ~iés m. (4) tarm. “yda, trūkumas', skyrė (4) žem. ‘skirtumas’, skivytas (2) vak., žem. ‘skarmalas, skuduras’, sépé (1) ryt., dz. ‘skaudéjimas, sopulys’, spanda (4), spanda (1) ryt., dz. “ramstis, spyrys’, spirga (4) vak. ‘kaitra, dziova’, stalgtis, ~iés (4) ryt. “didelis noras’ ir pan. Atlikus veiksmažodžių su nuorodomis tarm., dz., ryt., vak., žem. semanting analizę, matyti, kad daugumai jų būdingas ekspresyvumas, pvz., ¢ioksti, ~Skia, ~§ké dz. “smarkiai, čiurkšlėmis bėgti, lyti', šlioti, ~ja, ~jo tarm. “smarkiai ką daryti (mušti, lyti, eiti)’, fulioti, ~ja, ~jo ryt. “vyti su Sauksmu, lelioti' ir kt. Dar išsamiau panagrinėjus, pavyzdžiui, dzūkybes paaiškėjo, kad dominuoja judėjimą arba veiksmą reiškiantys žodžiai, pvz., plūkti, pluiika, ~o "tekėti, sroventi', salvėti, salva, ~jo “pamažu tekėti, sunktis' ir kt. Iš garsą reiškiančių veiksmazodžių minėtinos dzūkybės, apibūdinančios kalbėjimą, pvz., kvoksti, -čia, ~té ‘uzkimusiu balsu kalbėti, rėkti', svamoti, ~ja, ~jo “niekus kalbėti, tauzyti' ir kt. Šviesą, fizines ar psichines ypatybes, visuomeninius santykius nusakančių veiksmažodžių žodyne tėra tik keletas, plg. dzūkybes junkyti, -0, —ė ‘lavinti, mokyti’, nogėtis, nogisi, ~josi 'norėtis, geisti’, žverblėti, žverbla, ~jo ‘tviskéti, spindėti’ ir kt. (Lazauskaite 1997: 130). Įdomu šiuo aspektu paanalizuoti ir kitus veiksmazodzius su pazymomis, nurodanciomis juos esant tarminius. Pavyzdžiui, iš zemaitybiy išsiskiria veiksmažodžiai, reiškiantys destrukciją, pvz., ingti, ~sta, 230 ~o 1. ‘plikti, šertis', 2. prk. ‘skursti, smukti", spilgti, ~sta, ~o “menkti be saulės, stilbti' ir kt. Ekspresyvieji veiksmažodžiai dažniausiai nesuteikia naujo semantinio atspalvio, o įvardija tai, ką įprasčiau nusako kiti bendrinės kalbos žodžiai, pvz., dulbsti, —čia, ~té vak. “pamažu dirbti', goruoti, —-uoja, ~avo tarm. ‘sunkiai eiti, vos krutėti', nidgti, ~ia, —ė dz., vak. 1. “greitai eiti, bėgti', 2. “sunkiai nešti, tempti', pluficinti, ~a, ~o tarm. 1. “sunkiai eiti, vilktis’, 2. mušti", šižinti, ~a, —0 žem. "pykinti, erzinti' ir pan. Šalia ekspresyvumu išsiskiriančių veiksmažodžių Dž, neretai pateikiami ir jų priesaginiai arba galūniniai vediniai. Pastarieji yra asmenų pavadinimai, turintys neigiamos konotacijos atspalvį (kaip, beje, ir jų pamatiniai žodžiai), plg. palašiūuti, ~iduja, -iūvo vak. “ieškoti nemokamai išgerti' ir palašys, -ė dkt. (3%) vak. “kas ieško nemokamai išgerti'; pliaūinyti, -ija, ~ijo tarm. ‘niekus kalbėti, pliaukšti' ir pliaūnius, ~é dkt. (2) tarm. ‘kas pliaunija’; tvoroti, ~ja, ~jo ryt. “niekus kalbėti, rėkauti' ir tvorénas (2) ryt. ‘kas tvoroja, rėkauja'; varėzgoti, ~ja, ~jo tarm. “niekus kalbėti, plepėti' ir varézga b. (2) tarm. ‘kas varezgoja, plepys’ ir kt. Vediniai paprastai tarmėse vartojami dar rečiau nei jų pamatiniai žodžiai, pvz., knékslys, —ė dkt. (4) dz. ‘verksnys, rėksnys, zirzeklis’ LKŽ VI 216 (Lš, Sn) ir plg. knéksti, —čia, ~té dz. “silpnu balsu verkti' LKZ VI 216 (Sn, Lp, Mrs, Kb, Sn); purzla b. (4) dz. “nešvarus, purvinas žmogus' LKŽ X 982 (Rdm, Mrs, Krok) ir plg. purzlinti, ~a, ~o dz. 'teršiant taškyti, laistyti’ LKŽ X 992 (Lp, Rdm, Lš, Lzd, Pns) ir kt. Visi jie gana neįprasti bendrinei kalbai. Iš DŽ, pateiktų tarmybių bene labiausiai ekspresyvumas būdingas būdvardžiams, pvz., muiglinas, ~a (3?) dz. “purvinas, išsitepliojęs', rakstus, ~i (4) ryt., dz. 1. ‘dygus, duriantis’, 2. “neaiškus, painus, sunkus’, skaugūs, ~i (4) žem. ‘Sykstus’, uverus, ~i (4) tarm. 1. ‘jztlus, landus, atkaklus’, 2. ‘godus, ėdrus; gobsus’ ir kt. Jie, kaip ir asmenų pavadinimai, dažniausiai turi neigiamą reikšmės atspalvį. Taigi iš to, kas pasakyta, matyti, kad į bendrinės kalbos žodyną neturėtų patekti: 1. Nemaža dalis ekspresyviosios leksikos, pvz., atlagėnti, ~éna, ~éno ryt. ‘ristele, pamažu atbėgti', dulbsti, —čia, ~té vak. “pamažu dirbti', kluūnikti, ~ia, —ė vak., kluokti, ~ia, —ė žem. ‘labai prašyti, kaulyti', krčištis, ~iasi, —ėsi žem. 1. “gintis, spirtis, priešintis', 2. “kėsintis, baustis’, fulioti, ~ja, ~jo ryt. "vyti su Sauksmu, lelioti’, vaimétis, ~jasi, ~josi dz. ‘rodytis, vaidentis’, vampazyti, ~ija, —ijo tarm. ‘vambryti, taukSti’, Ziubrénti, ~éna, ~éno dz. "greitai kramtyti, esti’ ir kt.; kemzys, ~é dkt. (4) vak. ‘suskurdeélis, netizauga’, pasiutkailis (1) žem. niek. ‘pasiutélis, i8dykelis’, pluja b. (4) ryt. 1. ‘bastiinas, valkata’, 2. ‘niektauza’, terliizas b. (2) tarm. 1. ‘terlius’, 2. “riebus, nutukes Zzmogus’ ir kt.; agnūs, ~i (4) žem. ‘smarkus, judrus, energingas’, grauzdus, ~i (4) 2. dz. ‘piktas, šiurkštus, Ziaurus’, Sirdingas, ~a (1) 3. tarm. “piktas, staigus’, vizgus, ~i (4) Zem. ‘judrus, apsukrus, gyvas’ ir kt. 231 Pateikiant vaizdingą tarminę medžiagą daugeliu atvejų galima tenkintis tik nuoroda šnek. (pirmiausia tai taikytina veiksmažodžiams su nuoroda farm.). Juolab kad tarmybėms artimi šnekamosios kalbos žodžiai, pasižymintys išraiškos laisvumu, kartais menkinamuoju ar niekinamuoju atspalviu (Lyberis 1983: 149). 2. Žodžiai, bendrinėje kalboje turintys įprastesnių pakaitalų, pvz., ditas (1) ryt. "padauža, nenuorama)", akčivos dgs. (1) ryt. "pasirodymas akyse ko nesamo, burtai', amas (4) vak. “žadas, balsas’, 1 nibrė (2) tarm. “snukis (ppr. kiaulės)", smūrgas (3) žem. ‘snarglys’, staibis (1) žem. ‘blauzda’, veltynės dgs. (2) ryt. ‘imtynės, ristynės' ir kt.; ylinas, ~a (3*) žem. ‘smailus’, kutrūs, —i (4) tarm. “greitas, vikrus’, šliūkinas, ~a (3?) tarm. “purvinas, dumblinas’, tiisras, ~a (4) vak. "tamsiai sartas (ppr. apie arklius)', ūmūs, ~i (3) 2. ryt. “žalias, nedziovintas (apie augalus, javus)’, 3. ryt. 'šviežias' ir kt.; 2 didėti, ~a, ~éjo tarm. “triukšmauti, rėkauti', gaksoti, gakso, ~jo vak. 1. ‘riogsoti’, 2. ‘spoksoti’, nidkti, ~ia, ~¢é ryt. ‘jaukti, tarsyti, velti', parkilti, ~yla, ~ilo žem. ‘parkeliauti, sugrizti’, puzoti, ~ja, ~jo dz. ‘akyti, kilti, ragti’, skųsti, skūndžia, skūndė 4. žem. ‘gailéti, šykštėti', Zabdinioti, ~ja, ~jo žem. ‘painioti’ ir kt.; ikvaliai prv. vak. ‘pakankamai’, nokabrazda prv. tarm. ‘galvotrukciais, labai greitai’, patardndom prv. dz. ‘galvotrik¢iais’, tuézyg prv. žem. “vienu metu, kartu, drauge’ ir kt. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad nuoroda Zr. daugeliu atvejų verčia suabejoti, ar tarminis žodis apskritai teiktinas bendrinės kalbos žodyne, pvz., kiduké (1) dz. žr. kuosa, medžiokas (2) ryt., dz. žr. medkurpė, pūviešis (1) žem. žr. viešnagė, putelis (1) žem. žr. putinas, rgzas (2) ryt. žr. razulys, skeliaūud(r)a (1) tarm. žr. skeveldra, spaugas (3) aukšt. žr. spuogas ir kt.; ėskūs, ~1 (4) tarm. žr. ėdrus, patisas, ~a (3°) ryt. 3. žr. pratisas, sliūkas, ~a (4) žem. žr. tingus, sparūs, ~i (4) tarm. žr. spartus ir kt.; dvakinėti, ~ja, ~jo ryt. žr. dvoklinėti, plausti, ~dzia, ~dé tarm. žr. plauti, riaugėti, ~ja, ~jo tarm. žr. raugėti, ribūoti, —-uoja, ~avo dz. 1. žr. raibuliuoti, 2. žr. riedėti 1-2, skrūpsėti, skriipsi, ~jo vak. žr. skrūpsoti ir kt. 3. Reti, nedideliame tarmės plote vartojami zodziai, pvz., daba (4) tarm. "papuošalai" LKŽ II 199 (Pnm), gūlas (4) dz. “pelkėje ar ežere „gulintis medis' LKŽ III 705 (VIk, Asm), ilgvakaris (1)žem. "ilgas vakaras' LKŽ IV 55 (Bržr), tvordnas (2) ryt. “kas tvoroja, rėkauja' LKŽ XVII 338 (Trgn), vabolė (1) žem. ‘juodvabalis’ LKŽ XVII 767 (Krkl, Mžk), valgė (4) ryt. 1. ‘valgymas’ LKŽ XVII 1049 (Ln), 2. “valgio išteklius, valgis: LKZ XVII 1049 (Grš) ir kt.; ėdrauti, ~duja, ~dvo dz. ‘édinéti, graužinėti' LKŽ II 1046 (VIk), varangotis, ~jasi, ~josi tarm. ‘rangytis’ LKZ XVIII 129 (Lp), vdrskanoti, ~oja, ~ojo žem. ‘glamzyti, rauksléti’ LKZ XVIII 311 (Vkš, DiinZ) ir kt. 4. Žodžiai, kurie akademiniame „Lietuvių kalbos žodyne“ teturi tik pažymą DZ, pvz., įsagtė (3*) dz. ‘atsagté’ LKŽ III 144 (DZ) ir kt. 232 5. Žodžiai, DŽ, vartojami reikšmėmis, kurių nėra akademiniame žodyne. Pavyzdžiui, DŽ, žodžio 1 rėnta (1) ryt. pateikiamos šios reikšmės: 1. "tuščia kalba, tauskalas’, 2. b. ‘kas aiškiai, iš reto kalba’, 3. b. “tuščiakalbis žmogus', o „Lietuvių kalbos žodyne“ antrosios reikšmės nėra (LKŽ XI 455). 6. Žodžiai, į akademinį žodyną patekę iš kitų žodynų, bet pastaruoju metu tarmėse nevartojami, pvz., urėti, tra, ~jo ryt. "būriu bėgti, gužėti' LKŽ XVII 528 (NdZ, FrnW, DZ) ir kt.? Gal pravartu pasinaudoti G. Kirvaičio (1984: 55) siūlymu iš žodyno „išmesti nemaža tarmybių ir šiaip retai vartojamų, pasenusių žodžių. Žodžių audrotie, blįsti, dagoti, keleivystė, laiškus, slasnos, slaptė, šaras, tviega, vystas nesupras nė vienas gatvėje užklaustas žmogus“. Taigi siūlomi šie pagrindiniai tarmybių atrankos kriterijai: 1. Tarmybės išplitimas literatūroje ir žodynuose (XIX-XX a.), pvz., mėdžliepis (1) tarm. žr. ‘klevas’ LKŽ VII 999 (LzP, Vaižg, Kos 135; Ak, Sb, Rm, An, Brz, Vj, Kp, Pnd, Pšl...), uvėrūs, ~i (4) tarm. 1. ‘izulus, landus, atkaklus’, 2. ‘godus, edrus; gobsus’ LKZ XVII 571 (S, DZ, NdZ, KZ, V. Myk-Put, V. Krév; An, Ktk, Rk, Lkm, Dgl§, Drsk, Smn, Ds, V1k, Vdšk, Zl, Blnk ...) ir kt. 2. Žodžio įsigalėjimas tarmėse, pvz., spalgena (1) ryt. dz. žr. spanguolė LKŽ XIII 312 (Smn, Užg, Brb, LS, Žin, Dg, VIk, Dv, Rod, Pb, MI, Vdš, Dgp, Ob, Pn, Gdr, Dbg, Drsk, Ps, Pv, Glv, Trgn ...), vaikis (2) žem. 1. “vaikinas, bernas’, 2. ‘samdinys, bernas’ LKZ XVII 867 (Krz, Skdv, Dov, Krg, Akm, Skd, Vgr, Plt, Jdr, Sts, Pln, KlvrZ, Vn, Sv, Rdn, Als, Trk, Trkn, Bdr, Krš, Všv, Brzr, End, Rt, Pp, Krtn, LkzZ ...) ir kt. 3 Sistemiškumas. Šalia raštuose ir tarmėse įsigalėjusių veiksmažodžių būtina pateikti ir jų paplitusius priešdėlinius vedinius, pvz., tėšti, tėšia, —ė dz. ‘tešmeniui tvinkti prieš atsivedant' LKŽ XVI 128 (Lp, Lzd, Smn, Mrs, Btr, Skdt, Kč, Vrnv, Užp, Klt, Krok) ir plg. pritėšti “labai pritvinkti’ LKŽ XVI 129 (Arm, Lp, Svn, Krsn, Smn, Al, Alv, Kit, Osn, VIk, Srj). Pastarasis vedinys DZ, neminimas. O veiksmažodžio muginti, ~a, ~o tarm. 1. ‘judinti, klibinti', 2. “raginti, skatinti' DZ. pateiktas gana retai vartojamas priesdelinis vedinys jmuginti, ~a, —0 tarm. judinant su vargu įkišti' LKZ VIII 383 (MI). 4. ReikSmiy nesutapimas. Su nuorodomis dz., ryt., vak. ar žem. reikėtų pateikti tuos žodžius, kurie bendrinėje kalboje vartojami viena reikšme, o tarmeje — kita, ir jai įvardyti dažniausia nėra bendrinės kalbos žodžio, pvz., gomurys (3*) 1. ‘burnos ertmės viršus', 2. ryt. “krosnies vidaus virsus’, stulpas (4) 1. “įkastas ar įtvirtintas storas strypas’, 2. “statinio atrama’, 3. “kas pailgo stataus pavidalo’, 4. dz. 'šalinė' ir kt. Taip pat ir tuo atveju, jei žodis tarmėse vartojamas skirtingomis * Akademiniame „Lietuvių kalbos žodyne“ pateikiant žodį švirkštelėti, ~ja, ~jo 2. dz. ‘Svilptelėti' nenurodoma tarmės faktų LKŽ XV 599 (Š, DŽ, NdŽ), nors, pavyzdžiui, L. Gutausko raštuose šis žodis vartojamas dažnai. 233 reikšmėmis, pvz., grébas (1) 1. aukšt. ‘Sonkaulis’, 2. žem. ‘Zarna’, Saiitas 2) 1. žem. lapų sriuba, lapiené’, 2. dz. ‘blogas kvapas, Sutas’, varmas (4) 1. “žem. ‘uodas’, 2. dz. ‘aklys, sparva’ ir kt. Atsižvelgus į siūlomus atrankos principus, naujajame bendrinės kalbos žodyne tarmybių liktų tikrai mažiau nei pusė DŽ, pateiktų žodžių (t.y. apie vieną procentą DZ, apimties). Pirmiausiai reikėtų atsisakyti beveik visų prieveiksmių, turinčių bendrinėje kalboje įprastesnių pakaitalų, nemažos dalies būdvardžių ir veiksmažodžių, taip pat ir daiktavardžių, išsiskiriančių tik ekspresyvumu (juolab kad kalbama apie norminamąjį bendrinės kalbos žodyną). Tarmybių nuorodų pateikimas Tarmybių atrankos kriterijų nustatymas dar neišsprendžia visų problemų, susijusių su jų pateikimu „Bendrinės lietuvių kalbos žodyne“. Pirmiausia, kaip pastebi K. Morkūnas (1997: 44), „pažymų dz., ryt., vak. turinį skaitytojas dabar jau gali suprasti nevienodai: nuo septintojo dešimtmečio vidurio vietoj K. Jauniaus — A. Salio lietuvių kalbos tarmių skirstymo pradėtame vartoti A. Girdenio — Z. Zinkevičiaus skirstyme (patobulintame A. Baranausko skirstymo variante) dzūkų tarmės visiškai nėra, o rytų ir vakarų aukštaičių tarmių plotai gerokai padidinti. Trys pastarosios pažymos — dz., ryt., vak. — iš tikrųjų daugiau rodo pagrindinius aukštaičių etnografinius regionus“. Tada kyla klausimas, ar iš viso būtina nuoroda aukšt. (juolab kad ją randame tik prie 8 žodžių, iš kurių geriausiu atveju tik 2 arba 3 dėtini į bendrinės kalbos žodyną). Kita vertus, nuoroda aukšt. galėtų būti teikiama vietoj pažymos tarm. tais atvejais, kai tarmybė vartojama tik aukštaičių tarmių plote, pvz., pakasa (3%) tarm. “bulvių derlius’ LKZ IX 158 (Dkš, Tr, Lel, Grl, Sdk, Ktk, Švnč, Sm). Ne visada aišku, kodėl prie vienų žodžių pateikta nuoroda tarm., o prie kitų ryt., dz. arba vak., žem. ir t.t. Paanalizavus žodžių su nuoroda farm. paplitimą, paaiškėja, kad dažnai minėtą pažymą galima pakeisti dviejų nuorodų junginiu, pvz., raktis, rakasi, rakesi tarm. "kaltis iš kiauSiniy’ LKZ XI 112 (Skr, Als, Kv). Šiuo atveju galima vietoj farm. žymėti ir Zem., vak.> Juk labai panašiais kitais atvejais pasirenkamas nuorodų junginys (vak., dz.), o ne pažyma tarm., pvz., persėlis (1) vak., dz. ‘neuzsétas ruožas dirvoje, apylanka' LKŽ IX 848 (Kps, Krok, Gdl, Al, Rdm). Kartais akademiniame „Lietuvių kalbos žodyne“ pateikta apskritai per mažai medžiagos, kad būtų galima spręsti apie nuorodų pasirinkimą, pvz., puždti, ~dja, ~djo dz., vak. “kilti, rigti’ LKŽ XI 152 (Kt), vėjapūta (1) 3. b. tarm. ‘véjavaikis’ LKZ XVIII 572 (Gs, ZIb) ir kt. * Tokių atvejų DZ, yra ir daugiau, pvz., vampazyti, ~ija, ~ijo tarm. ‘vambryti, tauksti’ (LKZ XVIII 76 (Rs, Trk, Jrb). 234 Wag BA 0 < (snuruouronp ZY snuernwad) fz sewilfojrea hpotonu higuiey, ‘sepond ! / 7 paud T Vadovaujantis lingvistinės geografijos duomenimis, atlikta dažniau vartojamų tarmybių, DZ, turinčių nuorodas ryt., dz.; vak., dz.; vak., žem. ir žem., vak., paplitimo analizė (žr. 1 priedą). Norint išsiaiškinti, ar visada teiktini nurodytų pažymų junginiai, remtasi akademinio „Lietuvių kalbos žodyno“ medžiaga (žr. 2 priedą). Iš žemėlapio matyti, kad kartais netiksliai parenkami tarminių nuorodų junginiai, pvz., tarmybės medžiokas (2) ryt., dz. žr. medkurpė ir sąmatas (1) ryt., dz. ‘virvelé ar šikšnelė pavalkams suveržti kinkant' vartojamos Radviliškyje, skerspjūvė (1) vak., dz. žr. skerspjūklis — Pašvitinyje, Pakruojo raj., skivytas (2) vak., žem. ‘skarmalas, skuduras' — Anykščiuose (plačiau žr. 1 ir 2 priedus). Jei pateikti tarmių faktai, rodantys platesnį žodžių vartojimą, nėra atsitiktiniai, šiais atvejais teiktina nuoroda tarm. Atkreiptinas dėmesys ir į daugiareikšmius žodžius. Kartais nesutampa tarmybės reikšmių vartojimo plotas, pvz., rakstus,~i (4) ryt., dz. 1. “dygus, duriantis) LKZ XI 110 (Mrk, Ds, SId, RS, Trgn, Sdk, Dgšl, Tvr), 2. “neaiškus, painus, sunkus' LKZ XI 110 (Lzd, LTR (Vik)), strustis,~iés m. (4) vak., dz. 1. ‘skieto dantis' LKŽ XIII 1004 (Jz, Ud, Lš, Švn, Rmš, Zsl, Al, Kt, Bgt, Grš, Lp), 2. “pintinės perpinas' LKŽ XIII 1004 (Rtn, Dbč, Mrc). Kaip matyti iš pateiktų duomenų, nuorodų junginiai teiktini tik pirmosioms tarmybių reikšmėms. Akademinio žodyno medžiaga rodo, kad antrosios pateiktų žodžių reikšmės žinomos nedideliame pietų aukštaičių tarmės plote, todėl, jei šios reikšmės apskritai teiktinos bendrinės kalbos žodynui, abiem atvejais vartotina tik pažyma dz. Matyt, tais atvejais, kai žodis plačiai vartojamas tarmėse, reikalinga pažyma tarm., jei fiksuojamas nedideliame tarmės plote arba iš viso nedėtinas, arba vartotina konkreti nuoroda nyt, vak., dz. arba žem. S. Keinys (1991: 95) mano, kad šių pažymų „nereikėtų suprasti tiesmukiškai“ ir siūlo tarmybes laikyti siaurėliau vartojamais bendrinės kalbos žodžiais, kurie būdingi tam tikro bendrinės kalbos vartojimo arealo ir to arealo išeivių kalbai. Kartais, be tarminių nuorodų, vartojamos dar ir stilistinės — menk., niek., pvz., gongalvis, ~é dkt. (1) vak. niek. "padauža, nenaudėlis' ir plg. ditas (1) ryt. “padauža, nenuorama’; nepaeitūvas b. (2) vak., dz. menk. ‘kas viską daro iš lėto, neskubus žmogus' ir plg. ¢idpa (1) žem. “nerangus žmogus' ir kt. Semantiškai pateiktos pavyzdžių poros pernelyg nesiskiria. Matyt, reikėtų laikytis nuoseklumo ir panašiais atvejais šalia tarminių nuorodų pateikti ir stilistines, bet geriau būtų pastarųjų atsisakyti iš viso, nes ekspresyvumas būdingas daugumai DZ, tarmybiy. Nekyla abejonių, kad i bendrinės kalbos žodyną détini etnografizmai (Klimavicius 1997: 23). A. Lyberis (1983: 148) atkreipes dėmesį į tai, kad daugelis tarminiy žodžių grožinėje literatūroje kuria kaimo gyvenimo koloritą, o dalis ju bendrinėje kalboje atlieka etnografizmų funkcijas. Beje, dažnai DŽ, apskritai nepateikta pažyma etnogr., pvz., raugtiné (3°) žem. 1. “kibiro talpos medinis indas su dangčiu sviestui ar rūgusiam pienui laikyti', 2. 'laukneša*, vatūkai dgs. 235