Dėl daugkartinio veiksmo raiškos pietrytinėse lietuvių kalbos tarmėse

LIETUVIŲ KALBOTYROS KLAUSIMAI XXXIX (1998) Aloyzas VIDUGIRIS Lietuvių kalbos institutas, Vilnius DĖL DAUGKARTINIO VEIKSMO RAIŠKOS PIETRYTINĖSE LIETUVIŲ KALBOS TARMĖSE Daugkartinis (pasikartojantis, kartotinis ar dažninis) veiksmas, kartais būsena pietrytinėse lietuvių kalbos tarmėse kaip ir kitur gali būti nusakomas įvairiai: žodžiais su tam tikromis priesagomis, žodžių junginiais, tų pačių žodžių kartojimu ir pan. Nėra vieningos to reiškinio raiškos sistemos. Kaip ir daugelyje kitų tarmių, taip ir pietrytinėse lietuvių kalbos tarmėse daugkartinis veiksmas ar būsena gali būti reiškiama tiek kartotiniais, iteratyviniais, tiek kitokios apibendrintos reikšmės veiksmažodžiais (LKG 1971: 24, 91–107; DLKG 1994: 283–291). Čia nesirengiama nagrinėti visų tų vartojimo atvejų, o daugiau rūpi vadinamojo būtojo dažninio laiko nykimo ir iteratyvinių veiksmažodžių su priesagomis -inėti, -dinėti, -dyti daugėjimo tendencijos lietuvių kalbos pietrytinio pakraščio šnektose. Vadinamasis būtasis dažninis laikas (praeteritum frequentativum) yra sudarytas iš bendraties kamieno ir priesagos -dav- (dėl -dav- ir apskritai formanto -d- kilmės žr. Otrębski 1956: 222; Smoczyński 1989: 5–10). Tai tam tikras būtojo kartinio laiko variantas, tik iš tradicijos laikomas atskiru laiku, nes kartojimasis yra ne laiko, o veiksmo pobūdžio reikšmė (DLKG 1994: 291). Būtojo dažninio laiko formos, manoma, yra vėlyvas lietuvių kalbos aukštaičių tarmės padaras. Jų nėra nei kitose baltų kalbose, nei apskritai indoeuropiečių kalbose (Zinkevičius 1981: 115–116). Žemaičiai vietoj jų turi junginį, sudarytą iš pagalbinio veiksmažodžio liuobėti ir asmenuojamojo veiksmažodžio formų. Net ir ne visose aukštaičių tarmėse jos vienodai paplitusios. Būtojo dažninio laiko formų, rodos, neturi M. Mažvydo raštai (Urbas 1996), nedaug jos Daukšos postilės indekse (Kudzinowski 1977: 183 ir kt.) ir Kristijono Donelaičio leksikoje (Kabelka 1964: 76 ir t.t.). A. Bezzenbergeris, tyręs XVI–XVII a. Mažosios Lietuvos rašto paminklus, būtojo dažninio laiko formų irgi užfiksavo vos keletą (Bezzenberger 1877: 208). Pietrytiniais, ypač pietiniais lietuvių kalbos ploto pakraščiais būtojo dažninio laiko formos retos arba visai nebevartojamos. Gal tik rytų aukštaičių tarmių rytiniais pakraščiais (nuo Breslaujos iki Gervėčių) jos kiek dažnesnės. Sakinyje būtasis dažninis laikas, kaip ir bet kokia kita veiksmažodžio forma, paprastai eina tariniu, t. y. atlieka predikato funkciją, pvz.: My­lėdavau ją labiausia Vlk. Ir nuvažiuodavau, ir nueidavau Eiš., Senovėn būdavo sveiki žmono 183 nės Kb. Kartais būtojo dažninio laiko formos sudaromos iš jas pavaduojančių priesagos -dinėti vedinių, pvz.: Seniau jis pas mus dažnai ateidinėdavo Rdš. Mūsų (mūsų) kunigas visur atvažiuodinėdavo Lz. Pasikartojantis praeities veiksmas čia gana dažnai nusakomas sustabarėjusiu, įterptiniu žodžiu einančia forma būdavo arba jo variantais, pvz.: Būdavo, tuo metù sudygsta bulbòs Sem. Būdavo, verpì verpi, pečiùs sopa Nč. Būdavo, pjautuvais pjové Brsl. Pietų Lietuvoje ši forma neretai sutrumpinama, pvz.: Seniau, būdau, suveinam ir giedam Eiš. Būdau, ateina pas mus ir sėdi Pls, Rod. Kiek plačiau vartojamas variantas būdo, pvz.: Dažnai, būdo, sudegina Str. Būdo, ėik, [bitės] ūžia Vlk. Būdo, akmuo (akmuo) stovi an vežimo Mrs. Būdo, arėm žagrem Kls. Kartais šie įterpiniai pavartojami greta tarinio, išreikšto būtojo dažninio laiko forma, pvz.: Būdo, sakydavo ãnas Str. Būdo, neimdavau Ldvn. Pietvakarių Lietuvoje apie Kučiūnus, Veisiejus, Kापčiamiestį, Leipalingį, Liškiavą ir Druskininkus dažniausiai vartojama forma būlavo (< *būdlavo), pvz.: Seniau būlavo kitaip Lš. Būlavo, išeik, tai šunes loja Kč. Būlavo, eina ir dainuoja DrskŽ, Rtn. Variantai būlavos, būlavoc: Būlavos, diediukas vis pòrina ir pòrina DrskŽ. Būlavoc, Švendubrėn būvo geriausia Rtn. Kiek plačiau pasitaiko tos formos variantai būlau arba būlo, pvz.: Būlau, pašakoja seni Dv. Kaip ateina, būlau, tai ir sėdi Arm. Būlau, atvažiuoja ãmys (jie) mūsųmp (pas mus) Lt. Būlo, anksti éjom Dv. Nakcimì mina linùs, būlo DrskŽ. Būlo, ãnas ateina manàp momàp (pas mano motiną) LzŽ. Būlo, paliavòne (medžioklę) dãro Arm. Būlo, nùveit (nueina) an Pėtoro (birželio 29 d.) rugiùs pjáut Zt. Būloc, nueini, gáuni, ko nóri DrskŽ. Dėl bendrinės kalbos įtakos būtojo dažninio laiko formas dabar rodo tendenciją plisti. Tačiau ten, kur bendrinės kalbos įtaka nebesiekia ar menka, gana ribotai bevartojamos net ir sustabarėjusios būtojo dažninio laiko formos. Sustabarėję ir sutrumpėję variantai savo ruožtu rodo, kad jų vartojimas ypač pietiniais pakraščiais yra sunykęs. Būtojo dažninio laiko formas iš vartosenos, matyt, baigia išstumti kartotinės (iteratyvinės) reikšmės veiksmažodžių su priesagomis -inėti, -dinėti, -dyti įsigalėjimas. Būtojo dažninio laiko formų ir kitų dažninės ar apibendrintos reikšmės veiksmažodžių vartosenos santykius yra nagrinėjęs lenkų kalbininkas R. Roszko (Roszko 1996: 51–62). Veiksmažodžiai su priesagomis -(d)inėti, -dyti nusako veiksmo kartojimąsi ne tik praeityje, bet dabartyje ir ateityje. Visos šios priesagos, tiksliau jų vediniai yra pažįstami ir vartojami visame lietuvių kalbos plote. Tačiau pietrytinio pakraščio tarmėse, kur gyventojai yra daugiau ar mažiau dvikalbiai ar daugiakalbiai, veiksmažodžių daryba su šiomis priesagomis ir vartojimas yra smarkiai pagausėjęs. Taip pat yra padidėjusi ir jų semantinė apimtis, t. y. gali reikšti daug- * Vietovardžių sutrumpinimai kaip akademinio „Lietuvių kalbos žodyno“ t. I–XVIII. 1941–1997. 184 kartinį veiksmą, pasikartojančio veiksmo mažumą, laipsniškumą ir tęstinumą (tąsa) ir kt. Nemaža priklauso ir nuo subjekto ir objekto (veikėjo ir veikėjų kiekio) ir apskritai nuo sakinio konteksto. Daugumas veiksmažodžių ypač su priesagomis -dinėti, -dyti esti padaromi dažniausiai iš priešdėlinių veiksmažodžių. Priesagos pridėjimas keičia ir jų veikslą: iš įvykio veikslo jie virsta eigos veikslo veiksmažodžiais. Taigi tie priesagų vediniai, įgydami papildomą leksinę reikšmę, pakinta ir gramatiškai (Vidugiris 1961: 219–231). Antra vertus, tam tikra tokių priesaginių vedinių, t. y. veiksmažodžių su priesagomis -inėti, -dinėti, -dyti dalis gali būti naujadarai ir laikytini savotiškomis kalkėmis(?), slaviškų veiksmažodžių su priesagomis -avatb, -ivatb vertiniais. Jų kilmės šaltinis, matyt, yra pietrytininio lietuvių kalbos paribio gyventojų dvikalbystė ar daugiakalbystė ir įsigalintis mąstymas slavų kalbų pagrindu. Taigi minėtų priesagų vediniai (jų dalis) gali būti svetimų kalbų įtakos padaras, tik įvilktas į lietuvišką drabužį. Be to, dvikalbiai žmonės dažnai yra linkę pavartoti ir apibendrinti raiškos priemones. Vediniai su tomis priesagomis įsigali ten, kur tradicinės lietuvių tarmės išsiverčia pamatiniais ar kitokios darybos išplėstinės reikšmės veiksmažodžiais. Daugumas tų vedinių dabar yra įėję į pakraštinių šnektų sistemą, tapę tos kalbos savastimi, kaip normalus minčių reiškimo būdas. Gal tik mums jie atrodo kaip tam tikri egzotizmai. Atsijoti tuos naujadarus turėtų padėti senoji, per ilgą laiką susiklosčiusi reikšmių eilė, jų seka (sistema). Beveik visų etninės Pietryčių Lietuvos pakraščių pagrečiui gali būti vartojami iteratyviniai veiksmažodžiai su visomis minėtomis priesagomis, tik ne visur yra vienodas jų tarpusavio santykis. Vienur yra labiau įsigalėję veiksmažodžiai su vienokia priesaga, kitur – su kitokia. Toliau pagal atskiras priesagas apžvelgiama tokių veiksmažodžių daryba, vartojimas, reikšmė ir paplitimas. Priesaga -inėti kaip ir kitose, taip ir pietrytinio pakraščio lietuvių kalbos šnektose vartojama kartotinės, dažninės reikšmės veiksmažodžiams sudaryti. Vediniai su priesaga -inėti paprastai sudaromi iš būtojo kartinio laiko formų, pvz.: beginėti : bėgo, buvinėti : buvo, darinėti : darė, davinėti : davė. Jų pagrindinė reikšmė, išskyrus kartojimosi pobūdį, dažniausiai nesiskiria nuo pirminių veiksmažodžių, iš kurių jie padaryti, pvz.: bėginėti 1. lakstyti, bėgioti : bėgti : Bėginėja, skraido aplinkui Dbč. Ko jūs bėginėjat, lakstote, aš jus užlankstysiu (pralenksiu) DrskŽ. Reikia paskui vaiką bėginėt ir prašyt ėst (valgyti) Zt. Kap šilta, tai karvės bėginėja (gyliuoja) Zt. 2. skubiai vaikščioti, triūsti: Treci metai bėginėja su tom avim Vrnv. Aną penkis metus jaunesnė, tai dabar (dar) bėginėja kap kiškas Zt. 3. lakstytis, vaisintis (apie gyvulius): Karvė bėginėja – nuvėzd (nuvesk) veršiop (pas bulių) LzŽ. Kanò ca bėginėja karvė DrskŽ. Mūs karvukė bėginėjas, reikia nuvėsie pas veršį Rod. An turgo visos karvės bėginėtos (pasibėgiojusios) Zt. Veiksmažodis bėginėti išlaiko artimas reikšmes su įvairiais kryptį rodančiais priešdėliais, pvz.: 1. Apbėginėjam vėsę (kaimą, sodžių) ir ir tadaik aĩmam (ei- 185 nam) namō Zt. Žmónės išbeginėjo pasdairyc', kur dėga LžŽ. Mūmi nóris pabeginėc po atšlaimū (kiemą) Dv. Pabeginėj kict namō DrskŽ. Kap saulė prikėpins, tai visi ir pabeginės Rod. 2. Kól visa apbeginėji (apsiruoši) ir vakarās Btrm. 3. Nemātėm, kadū āvys apsibeginėjo Sn. Kumetė jau pabeginėjo Dglš. Ar jūs (jūsu) karvė jau pabeginėjo? LžŽ. Katrì karvė nepabeginės, tai jaip pieno nebūs Zt. Iš visų reikšmių tik trečioji žodžio beginėti ar beginėtis reikšmė, nors ir plačiai vartojama Pietryčių Lietuvoje, laikoma dialektizmu (jos nėra DLKŽ 1993). Bendrinės kalbos ekvivalentai yra begiōtis, lakstýtis, vaikýtis ir kt. (Lyberis 1980: 202). Visos žodžio beginėti reikšmės tarpusavyje glaudžiai susijusios, jog sunku įtarti buvus kokią nors pašalinę įtaką. Nebent kai kuriose pakraštinėse šnektose pagal gudų kalbos бегаць ‘bėgioti’ побегаць ‘pasibėgioti’ pavyzdį pavartojama nesangražinė forma. Apskritai veiksmažodžiai su priesaga -inėti tiek be priešdėlių, tiek su priešdėliais, nežiūrint kai kurių papildomų reikšmių ar jų atspalvių, daugiausia sutampa su pirminių veiksmažodžių reikšmių struktūra. Tai rodo, kad veiksmažodžiai su priesaga -inėti yra vartojami dažniausiai ir yra vieni seniausių. Tačiau Lietuvoje, ypač vilniškių pakraštinėse šnektose pasitaiko gan dažnai ir lietuvių kalbai nebūdingos priesagos -inėti vartosenos atvejų, pvz.: Toj lepioškà (paplotėlis) razcirinėja ** (trupa, subyra), válgyc nemōžna (negalima) Ad. Nezvālija (neleidžia) jiem grāfas atadavīnėt pjāut' pievų Aps. Sāko itai visiem itep i(š)sidavinėja (rodosi, vaidenasi) Grv. Daūgis niūkė (sakė, pasakojo), kad prisdavinėjo(vaidenosi) Aps. Prisidavinėja tį kās Brsl. Niēkas nevāikšto pirciñ, sāko susdavinėja (vaidenas, plg. gudų выдаваца, прыдаваца ‘vaidentis’) Pst.. Tadū atadinginēja košį Aps. Reikia gi, pademinēju (padedu) Ad. Vienà do nebaigia (giedoti), kità pradėminėja (pradeda) Ad. Drenažis uždėminėja (kloja) Ad. Jau ateininėja namóp Lz. Anės išeininėja ir ateininėja in naktieś Brsl. Tai išeininėja (išeina, tenka) jiem po dù gektarūs Aps. Ūpė apeininėja ratū Ad. Ānys sulānda žemėsin ir pavasarį išėjinėja (išlenda) Ad. Siuvimo kūrsus praėjinė(jo) Ad. Prisejinėja (priseina, tenka) ragutėlėm maistas timpt (tempti, traukti) Ad. Šaltu ūndeniu užgerinėja Str. Ažiminėja gaspadorius šienų dėl sāva kėltavų (galvijų) Aps. Regy (žiūrėk), ānas i(š)sijuokinėja iš tavį Str. Tai ānas mōka ažkatbinėt rōži Aps. Lenkai norėjo šitų kalnų raskasinėt (tirti) Aps. Unsikliuōdė (susipynė) arkliai, tēp va lig šiōl atsikliuotojinėjau (atpainiojau) tį tuōs ārklius Grv. Ėjo pōnam atkurtinėt (atidirbti) ažū žemį Nmč. Gerai ažkrucinėjom (uždirbom), rūblis kadāibinis (senovinis) dideli pinigai būvo Str. Maža užkrutinėja Tyr. Vaikūs kap sugāuna [laumės] tai ažkutinėja (užkutena) Aps. Šeimū vienà išlaikinėjau Ad. Kai palyjinėja, tai būna grybų Ad. Tadū ** Nemaža dalį pavyzdžių su priesaga -inėti, užrašytų 1972 m. ekspedicijos metu, leido nusirašyti A. Bal priešaitis, I. Erman ytė, K. Pakalka. 186 susirinkinėjom (rengėmės)razmušinėti (kovoti) Aps. In karvį priraudojinėjų (virkauju, guodžiuosi) Pst. Apsėda žukai ir žiedus nurijinėja Ad. Aš gvōltu rękc, kad duris atspyrinėtų Str. Aina pasispyrinėdama lazdu Ck. A(ž)siprašinėję (kvietė), sako, bus vakarėlis Grv. Traukinėlis a(ž)siturinėja (stabčioja), kap aina Utenōn Str. nyn išvažiauinēs miestan Ad. Važiuoja išvežinėt miško Aps. Iš čia paminėtų pavyzdžių matyti, kad veiksmažodžiai su priesaga -inėti esti sudaromi ne tik iš būtojo kartinio laiko, bet ir esamojo laiko formų, plg. dėminėti: dė́ti, dė́ma (dėma), dė́jo; eininėti: eiti, eina, ėjo; iminėti : imti, ima, ėmė. Veiksmažodžiai su priesaga -inėti yra ypač įsigalėję šiaurinių vilniškių pietrytiniais pakraščiais nuo Strūnaičio iki Breslaujos. Tos priesagos vedinių vartojimas čia yra tiek apibendrintas ir dažnas, kad jų konkurencijos neatlaiko veiksmažodžiai su kitokiomis priesagomis. Toks priesagos -inėti vartojimas, matyt, išaugęs priverstinės daugiakalbystės metais. 1956 m. ekspedicijos į Breslaujos raj. metu tokio priesagos -inėti vartojimo tendencijos dar nebuvo pastebėta. Kitur šios priesagos veiksmažodžiai daug retesni ir vartosena beveik nesiskiria nuo pagrindinių tarmių ir bendrinės kalbos. Užtat ten aktualizuojami panašios reikšmės veiksmažodžiai su priesagomis -dinėti arba -dyti. Priesaga -dinėti, manoma, yra sudėtinė, susidariusi iš priesagų -do (plg. -dyti) ir -inėti (Skardžius 1943: 529). J. Otrębskis (Otrębski 1956 : 414) tokius veiksmažodžius traktuoja, kaip priesagos -inėti vedinius, kuriuose veiksmažodžio šaknį nuo tos priesagos atskiria elementas -d-. Jau iš XVI a. lietuvių rašto paminklų pažįstamų veiksmažodžių su priesaga -dinėti darybos raida būtų ši: gauti : gaudyti : gaudinėti; gyti : gydyti : gydinėti ar gydinėti; gulti : guldyti : guldinėti. Galima nurodyti kitą veiksmažodžių su priesaga -dinėti būrį, kurių daryba tarsi persoka vidurinįjį narį su -dyti, pvz.: duoti : duodinėti; stoti : stodinėti; važiuoti: važiuodinėti ar važiuod inėti. J. Otrębskis mano -d- prieš -inėti čia atsiradus vengiant hiato (Otrębski 1956: 415), nors tas -d- gali būti atėjęs ir analogijos keliu. Veiksmažodžiai su priesaga -dinėti daugiausia esti sudaromi iš bendraties kamieno, pvz.: arti : ardinėti, bėgti : bėgdinėti, duoti : duodinėti, eiti : eidinėti (o ne bėgo : bėginėti, davė : davinėti, ėjo : ejinėti). Zietelos lietuvių šnektoje veiksmažodžiai su priesaga -dinėti dažnai net išlaiko pamatinių veiksmažodžių kirtį, pvz.:dailydinėti : dailýti ‘dalyti’, dėdinėti : dė́ti, važiuodinėti : važiuóti. Dažninės ar apibendrintos reikšmės veiksmažodžiai su priesaga -dinėti dažniausiai vartojami pietinėse lietuvių kalbos tarmėse. Tie vediniai dažnai vartojami tarsi visai be reikalo vietoj dažninės reikšmės veiksmažodžių su priesaga -inėti arba išplėstinės reikšmės pirminių veiksmažodžių. Jie dažniausiai sudaromi iš pirminių veiksmažodžių su priešdėliais, nes be priešdėlių priesagos -dinėti vediniai daug retesni. Be to, jie dažniausiai dubliuoja pagrindinę pirminių veiksmažodžių reikšmę, rečiau žymi arba tam tikrą atskirą reikšmę ar reikšmės atspalvį. Jų reikšmių sistema dažniausiai esti skurdesnė už pirminių ar priesagos -inėti veiksmažodžių reikšmes. Palyginimui imkime veiksmažodį bėgdinėti 187 1. bėgioti, lakstyti: Bėgdzinėja po sėlų (kaimą, sodžių), lygų savo namų netūri LzŽ. Bėgdinėijom ir šen ir ten Zt. 2. srūti : Kraujai [iš kojų] bėgzdinėjo DrskŽ. Jų vaikai kasdien atbegdzinėja Lp. Adbegdzinėja pas tų medžiagų (medį) LzŽ. Adbegdinėja saldotas (kareivis) mūsų pirkion Zt. Adbegdzinėja daug ca iš toli darbūic (dirbti) DrskŽ. Inbegdinėja – viskas šarišta ir pagāudytos vištos Zt. Visi kap kiškiai išbėgzdinėjo Mrp. Išbėgzdinėjo an gönkų pažiūrėt Lp. Išbėgzdinėjo an ūlyčios (į gatvę) pazdairyč bocios (tėvo) LzŽ. Išbėgzdinėj kas kur Zt. Buvōja ir kunodà (bulvė) išbėgdinėja (pritrūksta), ponėliau Zt. Nubėgdinėja tōn karčmōn (į tą smuklę) Zt. Nok frōnto pabėgzdinėjom medžian (į mišką) Rod. Sāulute šildo, jau sniegas pabėgzdinėja (tirpsta) Pls. Ko, gegužėte, ko. mėlynickoji sesėtės(p) padbėgzdinēji (glaudiasi) LzŽ. Piemenūkas parbėgzdinēja namóp Lp. Neužbėgzdinėk kitām už akių – duok jām pasakýc Rod. Nors veiksmažodžiai su priesaga -dinėti savo reikšmėmis neprilygsta priesagos -inėti vediniams, tačiau pastariesiems jie kai kur sudaro rimtą konkurenciją. Jie gana dažni yra pietrytinėje lietuvių kalbos ploto dalyje iki linijos Trākai – Semeliškės – Ōnuškis – Drūskininkai. Neretai jie pavartojami ir apie Gervėčius, Strūnāitį, Adūtiškį, Kamōjį, Brėslaują. Pavyzdžiai įvairiausi: Seniau neišardzinėj bùlbų Dbč. Apardzinėja rugiāmi lūbinus, kap žydi DrskŽ. Kur mėtais priaugdinėja, vadzina auguliais Arm. Linai žoli užaugdinėja Nč. Čiā apsibūzdzinėj (apsigyveno) ānas Žrm. Jaū mėnelis (mėnulis) atbūzdzinėja (dyla, mažėja) LzZ. Kur jūs prabūzdzinėjat (gyvenate)? Dv. Kur pradedinėjo gyvint, tai niekas nerassakinėj Aps. Kai prasidedzinėijom statýc, tai būvo sunkā Str. Gražų sudedinėja divōnų Pst. Jaū tėvai pridėdzinėja (pratinasi, mokosi bendrinės kalbos) nug vaikų Dbč. Velinai jām padėdzinėjo Nč. Aš su bōbom nesusdedinėju Brsl. Anā nēmiecki, cik tep insiduodzinėja (apsimeta) Rod. Jis dažnai ataidzinėja in mūs Dsm. Klūonan ataidzinėjo mergā in bėrnu Trak. Aš kamišijų pėreidzinėjau Ad. Jauni suveidzinėijom Šlčn. Vis katės razgindzinėjo (vaikė) Arm. Nuimdzinėja kortēļ (nuotrauka) Azr. Tāu brōliai priklegdzinėjo (prikalbėjo) krutēc (dirbti) Grv. Intēdzinėjo pasāldos, kad būt rūgšties Vrn. Svečiai sesdzinėjasi ažu stālo Dv. Dār atsispirdzinėjam, nesugudėjom Bn. Kartais šios priesagos veiksmažodžių pasitaiko ir su dviem priešdėliais, kurie tarsi sustiprina kartotinį veiksmo įspūdį, pvz.: Išpradėdinėja (pradeda) žydėt sōdas Zt. Paatbėgdinėj iti pōnai namóp Zt. Čiā mētė ir paišvaizdinėja miestan Arm. Dapadėdinėja išrinkdalinēt kunodàs (bulvės) Zt. Dvaruosa žemī išpardūodzinėjo LzŽ. Anys tēn parassibėgdinėj (išbėgiojo) iš pōjezdo (traukinio) Zt. Paažsukdzinėj (užsukiok) šriubelas (varžtelius) LzŽ. Pripamirišdzinėjau (primiršau, pamiršau) visūs mišlūs (misles) Dv. Šie veiksmažodžiai, matyt, irgi sudaryti iš pirminių veiksmažodžių turinčių du priešdėlius, pvz.: Tiktai assipradėjoši (prasidėjo) vainā Zt. Mān niekas nenōri dapadēt Zt. Jūmi māža ką dapridėjom (papildėm) Zt. Trūnōn (į karstą) paindēs (įdeda) ir pākopia (palaidoja) Zt. Būvo paatvaizdžavi lietuviai Dv. Vīlkas painsigrīovė (įsibruko) 188 pirkion Dv. Pripamiršau, neateina skaudžiai (greitai) galvon Dv. Žinoma, tai ne lietuvių kalbos ypatybė. Veiksmažodžiai su priesaga -dinėti daugkartiniam veiksmui reikšti nėra svetimi daugeliui lietuvių kalbos šnektų. Tačiau dažniausiai jie vartojami intensyviai su slav ais kontaktuojančiose pakraštinėse Pietryčių Lietuvos šnektose apie Dubičius, Nočią, Pelėsą, Rūdinę, Ašavą, Armoniškes, Dievėniškes, Zietelą. Priesaga -dyti lietuvių kalbos tarmėse vartojama dažninių ir priežastinių veiksmažodžių darybai, kaip antai: ardyti, gaudyti, girdyti, guldyti, spardyti. Tačiau Pietrytiniais pakraščiais daugkartiniam ar tęstiniam veiksmui reikšti daug yra privisę veiksmažodžių su priesaga -dyti, kurių pagrindinės lietuvių tarmės neturi. Priesagos -dyti vediniai išreiškia sudėtingesnius laiko požiūriu veiksmus negu pamatiniai veiksmažodžiai (Naktinėnė 1997: 159). Tai tarsi savotiški priesagos -dinėti trumpiniai, kurių šaknys dažniausiai esti su priešdėliais, pvz.: Bulbas apardzýc reikia Grv. Ános (šarkos) neišbėgo niekur Grv. Aždėdo (peri) motkų (bičių motinėle) nàjų Grv. Kas táu tį padėdė? Grv. Kad regėtus, un galvós u(ž)sidėdo Grv. Ir pradėjo prĭsdǔodzýc (vaidentis) Grv. Anas jau i(š)sigindo (išsigina), kų par jį nieko nėra Grv. Galšią priimdo (superka) linus Dv. Pavandeniai (potvyniai) suskėldo Vrn. Neapklodžyk jó Rod. Kacinėlis ájo žýriun (maitintis), o gaidėlis likdė namie Grv. Aš likdžiau su mažais vaikais Dv. Nuspràuši išlipdo iš vandenio Dv. Reikia akmenùs išrinkdžyc (išrankioti) LžŽ. Nèr su kuõm siūlas pašlàpdo (pavilgyti) Str. Visur vanduõ bìt (būvo), gi dar (dabar) nutekėdo Zt. Pritemdžis, tai galėsi ataič Pls. Ánas davýdo (veja, nori privyti) jį Pls. Veiksmažodžiai su priesaga -dyti dažnumo reikšme daugiausia vartojami pa grečiui su priesaga -inėti arba -dinėti paprastai tik pačiais pietrytiniais pakraščiais. Užvis dažniausiai ši priesaga yra įsigalėjusi Gervėčių šnektoje. Ji čia yra nustel b usi visus priesagų -inėti ir -dinėti vedinius. Kartais ji pridedama net prie priesaginių vedinių, pvz.: Kó neatsidarinėdai durų? Grv.Tai tį ožys prisdavinedė (vaidenosi) Grv. Rugiųm prigamindo žėmį Grv. Nev ienodai priesaga -dyti vartojama kartais ir kitur. Pavyzdžiui apie Rodūnią, kur ta priesaga vartojama pa grečiui su -dinėti, atskiros jaunesniojo amžiaus šeimos žymiai dažniau mėgsta vartoti priesagą -dyti. Kitur ji retesnė. Su paskirais žodžiais ši priesaga užrašyta dar apie Druskininkus, Dubičius, Butrimonis (Šalčininkų r.), Valkininkus, Mari jampolį (Vilniaus r.). Vietoj išvadų. Pietrytiniais lietuvių kalbos ploto pakraščiais, kur būtojo dažninio laiko formų vartojimas yra apsilpęs, daugiausia yra išplitusi veiksmažodžių su priesagomis -inėti, -dinėti, rečiau su -dyti vartosena. Pagrindinė jų funkcija yra reikšti daugkartinį veiksmo pobūdį. Pagrindinėse lietuvių kalbos tarmėse ta reikšme veiksmažodžiai su -inėti ir -dinėti paprastai tik ir tevartojami. Geriausiai tradicinę savo reikšmių sistemą visose net ir pietrytinėse šnektose išlaiko veiksmažodžiai su priesaga -inėti. Tik atskirose šnektose tos priesagos vartoseną riboja įsigalėję veiksmažodžiai su kitomis priesagomis, pvz., Žie- 189 telos ir kartais kitose pietų aukštaičių pakraščio šnektose su priesaga -dinėti, o Gervėčių šnektoje – su priesaga -dyti ir pan. Dėl išaugusios žmonių dvikalbystės ir daugiakalbystės pakraštinėse šnektose priesagų -inėti, -dinėti ar -dyti veiksmažodžiai reiškia jau ne tiek daugkartinį, kiek apibendrintą vientisinį, tęstinį veiksmą. Tokia reikšme veiksmažodžiai su priesaga -inėti pradėjo įsigalėti rytų aukštaičių, šiaurinių vilniškių pietrytiniais pakraščiais apie Apsą, Brėslaują, Vidžius, Adutiškio apylinkėse, taip pat apie Ažudievį, Kamojį, Lentupį, Kliukščionis, mišriai gyvenamoje Strūnaičio apylinkės pietrytinėje dalyje. Vediniai su priesaga -dinėti daugiausia paplitę Pietų Lietuvoje apie Dieveniškes, Butrimonis, kartais apie Dubičius, Druskininkus ir visose apylinkėse atsidūrusiose už Lietuvos sienos apie Ašiųžą, Pėrvalką (Gardino r.), apie Armoniškes, Ašavą, Bālātņą arba Varenāvą, Benekainis, Kaulėliškes, Nočią, Pelėšą, Rodūnią, Žirmūnus (Varenavo r.), Lazūnus (Vijos r.) ir Zietelą (Diatlovo r.). Veiksmažodžiai su priesaga -dyti vartojami pakraštinėse pietų Lietuvos vietose ir ypač apie Gervėčius. Gauta 1998 03 25 LITERATŪRA Bezzenberger A. 1877: Beiträge zur Geschichte der Litauischen Sprache, Göttingen: Verlag von Robert Peppmüller. DLKG 1994: Dabartinės lietuvių kalbos gramatika, Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidykla. DLKŽ 1993: Dabartinės lietuvių kalbos žodynas, Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidykla. Kabelka J. 1964: Kristijono Donelaičio raštų leksika, Vilnius: Mintis. Kudzinowski Cz. 1977: Indeks - słownik do „Daukšos postilė“, Poznań: Wydawnictwo naukowe uniwersitetu im. Adama Mickiewicza w Poznaniu. Lyberis A. 1980: Sinonimų žodynas, Vilnius: Mokslas. LKA 1977: Lietuvių kalbos atlasas 1, Leksika, Vilnius: Mokslas. LKA 1982: Lietuvių kalbos atlasas 2, Fonetika, Vilnius: Mokslas. LKA 1991: Lietuvių kalbos atlasas 3, Morfologija, Vilnius: Mokslas. LKG 1971: Lietuvių kalbos gramatika 2, Morfologija, Vilnius: Mokslas. Naktinienė G. 1997: Pietų aukštaičių ir rytų aukštaičių vilniškių priežastiniai veiksmažodžiai žodynuose. – Lietuvių kalbotyros klausimai 37, 154–162. Otrębski J. 1956: Gramatyka języka litewskiego 3, Warszawa: Panstwowe wydawnictwo naukowe. Roszko R. 1996: Litewskie formy krotne typu eidavo (na przykład z gwary puńskiej).– Acta baltico – slavica 23, Warszawa: Slawistyczny ośrodek wydawniczy, 51–62. Skardžius P. 1943: Lietuvių kalbos žodžių daryba, Vilnius. Smoczyński W. 1989: Studia bałto-słowiańskie 1 (Prace komisji językoznawstwa 57), Wrocław – Warszawa – Kraków – Gdańsk – Łódź: Wydawnictwo Polskiej Akademii nauk. Urbas D. 1996: Martyno Mažvydo raštų žodynas, Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidykla. Vidugiris A. 1961: Veiksmažodžiai su priesagomis -inėti ir -dinėti Zietelos tarmėje. – Lietuvos TSR MA darbai, Serija A, 2 (11), 219–231. Zinkevičius Z. 1981: Lietuvių kalbos istorinė gramatika 2, Vilnius: Mokslas. 1996 – 1998. 02. 10. 190 ÜBER DIE AUSDRUCKSMÖGLICHKEITEN DER FREQUENTATIVEN HANDLUNG IN DEN SÜDÖSTLICHEN LITAUISCHEN DIALEKTEN Zusammenfassung Bei der Untersuchung der südöstlichen litauischen Dialekte haben wir festgestellt, daß der Gebrauch der Formen des sog. frequentativen Präteritums (būtasis dažninis laikas) zum Ausdruck der frequentativen Handlung allmählich abnimmt. Ein wenig häufiger liegt als eingeschaltetes Wort die Form būdavo, manchmal būlavo oder ihre Kurzformen būdau, būdo, būlau, būlo vor. Indessen jedoch wächst die Zahl der Verben mit den Suffixen -ineti, -dineti, -dyti, die eine iterativ-durative Bedeutung haben. Am besten ist das System der traditionellen Bedeutungen bei den Verben mit dem Suffix -ineti erhalten geblieben, die sich aus den Formen des Präteritums (būtasis kartinis laikas), seltener aus denen des Präsens entwickelt haben. In den eigentlichen Dialekten des Randgebietes wird der Gebrauch dieser suffigierten Ableitungen durch die aus dem Infinitiv gebildeten Verba mit dem Suffix -dineti oder -dyti eingeschränkt, die größtenteils von präfigierten Verben stammen. Wegen der sich verbreitenden Zwei-bzw. Mehrsprachigkeit in den Randgebieten bezeichnen die Verba mit den Suffixen -ineti, -dineti oder -dyti häufig keine mehrmalige, sondern eine verallgemeinerte einmalige, sich fortsetzende Handlung. Verba dieser Bedeutung sind in dem Ostaukštaitischen der Vilniuser Randgebiete mit dem Suffix -ineti verbreitet, während solche mit dem Suffix -dineti in den südlitauischen Mundarten und nicht allein in diesen letzteren, sondern vor allem in dem Dialekt von Gervėčiai (am Mittellauf der Ašmena) gebräuchlich sind. 191