Lietuvių rašomosios kalbos ir tarmių santykis XVIII a. LDK

LIETUVIŲ KALBOTYROS KLAUSIMAI XXXIX (1998) Jonas PALIONIS Vilniaus universitetas LIETUVIŲ RAŠOMOSIOS KALBOS IR TARMIŲ SANTYKIS XVIII a. LDK $ 1. Bažnytinės rašomosios koinė kūrimosi pradžia LDK Jau kalbant apie lietuvių rašomosios kalbos ir tarmių santykį XVIII a. Rytų Prūsijoje buvo užsiminta, kad ligi šio amžiaus lietuvių rašomosios kalbos raidoje LDK išsiskyrė dvi atšakos: vidurietiškoji ir rytietiškoji — dzūkiškoji'. Bet nuo XVIII a. pradžios pastaroji akivaizdžiai ėmė nykti ir jos vietoj įsigalėti vidurietiškoji arba, tiksliau sakant, vidurio aukštaičių tarmės pagrindu kurtis tam tikra bažnytinė rašomoji koinė*. Šitokios koinė kūrimąsi galima sieti jau su XVII a. antrosios pusės kėdainiškių kalvinistų leidiniais, kuriuose vidurio aukštaičių šnektų fonetika ir morfologija atmiešta retkarčiais pasitaikančiomis žemaičių bei pažemaités vakarų aukštaičių šnektų lytimis“. Tačiau ypač ryškiai atsispindi tokios koinė kūrimasis 1705 m. evangelijų (,,Ewanielie Polskie y Litewskie“) leidime, kuriame didžioji dalis ankstesniųjų leidimų rytietiškųjų bei dzūkiškųjų lyčių buvo pakeistos vidurietiškosiomis. Pavyzdžiui, jame suvidurietintos lytys su rytietiškais puntininkiškais dvibalsiais [um], [un], [im], [in], plg. 1690 m. leidimo n. sg. m. /umdinikas 78,7, g. pl. duntu 31,19, Vnt untros 14,5, Vnt pinktos 33,4... ir 1705 m. leidimo lamdinikas 71,8, dantu 27,18, Ant antros 11,24, Ant penktos 29,2... Jame suvidurietintos (resp. suvakarietintos) taip pat rytietiškos bei dzūkiškos vnsk. galininko galūnės, plg. 1690 m. leidimo gieru 28,8, runku 29.9, galiby 17,9, įšway3dy 21,8... ir 1705 m. leidimo gierą 24,2, ranką 25,12, galibę 14,12, jway3dę 18,2—3... Plg. dar 1690 m. leidimo i. sg. duonu 46,7, lu giedu 126,7, lu galiby did3u 4,4-5... ir 1705 m. leidimo duona 41,6, fu gieda 119,24, fu galibe didžia 2,3—4..., 1690 m. leidimo in. sg. kami 215,5,mielty 135,2,jiwati 174,5... ir 1705 m. leidimo kame 201,5, mielte 127,14, šiwate 163,16... Be to, 1705 m. leidime jungtukas adunt reguliariai keičiamas į idant, prielinksnis bei priešdėlis ažu į (Palionis J. Lietuvių rašomosios kalbos ir tarmių santykis XVIIa. Rytų Prūsijoje. — LKK XXXVIII, 38-62. *7.Zinkevičius ją vadina neapibrėžtu ir netiksliu „tradicinės raštų kalbos“ terminu, žr. jo „Lietuvių kalbos istorija“ 4, Vilnius: Mokslas,1990, 24 ir kitur. 3 Plačiau žr. Palionis J. Lietuvių literatūrinė kalba XVI-XVII a., Vilnius: Mintis, 1967, 75— 77. Kadangi 1781 m. bene Mykolo Cerausko kiek paredaguotame (daugiausia rašybos ir skyrybos atžvilgiu) „Knigos Nobaznistes Krikščioniszkos“ leidime kalba iš esmės nebuvo taisyta, todėl apie šio leidimo kalbos ir tarmių santykį čia nerašoma. 101 už, prielinksnisterp į tarp. Tačiau su vidurietinimo (resp. vakarietinimo) tendencija nelabai derinosi gana reguliarus 1690 m. leidimo nekirčiuotos galūnės -o keitimas i -a 1705 m. leidime, pvz.: g. sg. m. giero noro 14,4 > giera nora 11,13, giwo 187,14 > giwa 175,23..., praet. 3 dtaio 17,6 > ateia 14,4, buwo 12,4 > buwa 9,17... Toks keitimas veikiausiai rodo, kad 1705 m. leidimo redaktorius buvo kilęs iš šiaurinių Lietuvos šnektų ar norėjęs taikytis prie pastarųjų. $ 2. Rytietiškųjų evangelijų vidurietinimo problema Į klausimą, kodėl 1705 m. evangelijų leidime buvo padarytas staigus posūkis nuo rytų aukštaičių į vidurio aukštaičių tarmę, nelengva atsakyti. Paprastai tai aiškinama lietuvių aukštuomenės sulenkėjimu Vilniaus krašte ir nebuvimu kam rūpintis rytietiškųjų raštų leidimu“. Tačiau šitoks aiškinimas, nors ir turi pagrindo, yra vis dėlto apriorinio pobūdžio ir perdaug bendras. Tai, kad 1713 m. buvo išleistas Vilniuje penktasis K. Sirvydo rytietiško žodyno leidimas, kad ligi XVIII a. trečiojo ketvirčio pabaigos čia buvo spausdinamos rytietiškos krikšto bei kitų apeigų formulės („Ritvale sacramentorvm“), kad yra išlikusių rytietiškų rankraštinių pamokslų tekstų, rašytų ne tik XVIII a. pradžioje („Contiones Litvanicae“)*, bet ir pabaigoje (1797 m. Kiprijono Lukausko pamokslų rinkinys)“, rodo, jog rytietiškų religinių raštų, ypač evangelijų tekstų, poreikis Vilniaus vyskupijoje negalėjo būti visiškai išnykęs. Antra vertus, nebūtinai tik iš Vilniaus krašto kilęs dvasininkas privalėjo rūpintis rytietiškų evangelijų leidimu. Parengti naują, kalbos atžvilgiu nepakeistą ar mažai bepakeistą rytietišką leidimą, remiantis ankstesniaisiais, buvo nesunku bet kurio krašto lietuviškai mokančiam dvasininkui. O tokių dvasininkų, baigusių dar 1582 m. įsteigtą diecezinę Vilniaus kunigų seminariją ir dirbusių tarp rytų aukštaičių, turėjo būti ne visai mažai ir jiems, be abejonės, būtų pravertę rytietiški evangelijų tekstai, nes jie būtų buvę suprantamesni vietiniams žmonėms. Taigi, matyt, būta ir kitokių priežasčių, lėmusių 1705 m. evangelijų leidimo kalbos vidurietinimą. Viena jų galėjo būti — noras, ypač Žemaičių vyskupijos vyresnybės, grįžti prie ankstesnės (M. Daukšos, kalvinistų raštų) tradicijos. Tokį norą galėjo skatinti tos vyresnybės siekimas išplėsti bei sustiprinti katalikybę pietrytinėje vyskupystes dalyje’, kur (ypač Kėdainiuose bei jų apylinkėse) XVII a. antroje pusėje *Zinkevičius Z. Rytietiškoji XVII a. lietuvių raštų kalba, jos kilmė ir išnykimas. — Baltistica 8(2), 1972, 98; Dėl lietuvių raštų kalbos kilmės. — t.p. 13 (1), 1977, 243; Lietuvių kalbos istorija 424; Jonikas P. Lietuvių kalba ir tauta amžių būvyje, Chicago, 1987, 128. > Žr. Palionis J. Dėl „Contiones Litvanicae“ kalbos. — „Kalbotyra“ 23 (1), Vilnius, 1971, 37—42. *Žr. Karaciejus J. Kelios pastabos dėl K. Lukausko „Pamokslų“ kalbos. — Lukauskas K. Pamokslai, Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidykla, 1996,19. 7 Žemaičių vyskupystei priklausė XVII a. ne tik tikrųjų žemaičių gyvenamieji plotai, bet ir nemaža aukštaitiškųjų parapijų: Joniškio, Šeduvos, Smilgių, Radviliškio, Pakruojo, Klovainių, Lygumų, Smilgių, Rozalimo, Krakių, Baisogaios, Krekenavos, Surviliškio, Dotnuvos, Kėdainių, Josvainių, Pašušvio, Veliuonos, Jurbarko, Betygalos, Ariogalos, Vilkijos, Joniškėlio, Kriukų, Pašvitinio, Linkuvos, Saločių, Šiaulėnų ir kt. (žr. Czersky St. Opis Zmudzkiey dyecezyi, Wilno 1830). 102 reformatai turėjo tvirtas pozicijas ir čia leido nemažai vidurio aukštaičių tarmės pagrindu paremtų savo raštų. Kita galimoji priežastis ta, kad vidurio aukštaičių tarmė, būdama pereiginė tarp rytų, vakarų bei pietų aukštaičių, geriau negu kuri kita galėjo tikti bažnytinės praktikos reikalui: ji turėjo ne tik senesnes spausdintų religinių raštų tradicijas, bet ir nemaža bendrų struktūrinių bruožų su nerytietiškomis aukštaičių tarmėmis bei šnektomis. Pagaliau neišleistinas iš akių dar galimas 1705 m. leidimo rengėjo kilmės iš vidurio aukštaičių tarmės atvejis, nors tai vargu ar galėjo turėti lemiamos reikšmės: evangelijų, kaip ir kitų religinių raštų, tekstai turėjo būti aprobuoti bažnytinės vyresnybės. Tiesa, 1705 m. leidimo tituliniame puslapyje aprobata nepažymėta, bet tai nereiškia, kad šis leidimas pasirodė be bažnytinės vyresnybės žinios. 1647 m. (bene antrojo?) evangelijų leidimo tituliniame puslapyje aprobata išreikšta žodžiais „Wydane za dozwoleniem [tar[3ych” (plg. dar analogišką M. Daukšos postilės į įrašą „Su wala ir dataidimu wireufiuių“ arba K. Sirvydo „Punktų sakymų“ įrašus: “z dozwoleniem starszych wydane“ Id., „Za pozwoleniem Starf3ych“ II d.). Aprobuodama 1705 m. evangelijų leidimą, bažnytinė vyresnybė, be abejo, sankcionavo ir šiame leidime padarytus kalbos keitimus. Galima netgi spėti, kad ji, siekdama padaryti kalbos atžvilgiu artimus kėdainiškiams reformatų leidiniams ir tuo būdu labiau paskleisti pietrytinėje Žemaičių vyskupystės dalyje katalikiškus raštus, sąmoningai inspiravo 1705 m. evangelijų leidimo kalbos vidurietinimą. Tačiau nepaisant to, kokios yra buvusios posūkio į vidurio aukštaičių tarmę 1705 m. evangelijų leidime priežastys, tas posūkis buvo labai reikšmingas XVIII a. lietuvių rašomajai kalbai plėtotis. Jis atsispindėjo ir 1737 m. anoniminėje gramatikoje, kurioje buvo rašoma, kad šios gramatikos antraštė rodanti joje vartojamos tarmės visuotinumą [„Praefixus exili huic operae titulus, mon[- trat Univerlalem huius (qua con!/tat) Dialecti per totam Litvaniam acceptationem*). Jis nulėmė didžia dalim ir visa tolimesnę šios kalbos, ypač jos bažnytinio stiliaus, raidą LDK XIX a. Daugelis nerytietiškų XVIII a. raštų čia taip pat rėmėsi vidurio aukštaičių tarmės pagrindu, atmieštu didesniu ar mažesniu kiekiu žemaitybių ar rytietybių. Visų pirma 1705 m. leidimas ėjo pagrindu vėlesniesiems „Evangelijų...“ leidimams, kurių XVIII a. pasirodė daugiau kaip dvidešimt. Ilgą laiką, turbūt norint išlaikyti evangelijų tekstų vienodumą, jų kalba nebuvo keičiama. Tiktai 1779 m. leidime sporadiškai pasitaiko jau viena kita žemaitybė, pvz.: praet. 3 katbeje 63,25, cond. 1 sg. padaricio 49,7, regecio 49,9-10, imper. 2 pl. pafirodikiet 137.8, n. pl. Zodey 81,13 (pastaroji lytis randama jau 1774 m. leidime). Dar daugiau žemaitiškų lyčių esama 1794 m. leidime, nors ir šiame jy tik kur ne kur galima aptikti. Pavyzdžiui, be perkeltų į pastarąjį ką tik suminėtų 1779 m. leidimo žemaitybių, prie jų dar skirtinos tokios: a. sg. m. prižodi 39,5 (// priežodi 100,24), praes. 3 gale 98,4, praes. 2 pl. tikiete 59,12, regiete 74,13, part. act. praes. 103 n. sg. m. plalzanteys „plėšiančiais“ 111,21-22, fu munim 104, 9, adv. tujaus 55,4. Sitokiu ir kitokių Zemaitybiy randama taip pat 1797 ir 1799 m. leidimuose, kurie rėmėsi prieš juos iS€jusiaisiais. $ 3. Bažnytinė koinė „Pamoksle krikščioniškame“ Viena iš pirmųjų bažnytine koinė išleistų XVIII a. knygelių yra 1725 m. pasirodęs , „Pamokstas Krikščioni[(zkas“, skirtas Žemaičių vyskupystės tikintiesiems. Iš joje įdėtos pratarmės būtų galima spręsti, kad ją parašė vysk. A. Horainas: „Jo Mylista kunigas Aleksandras Horainas byskupas Žemaicziu noredamas dusziu sawo aweliu iszganimo kaip perla arba žemcziuga brangiausia but regedamas sawo byskupistes žmonemus palecawoja“. Tačiau manoma, kad Horainas tiktai rekomendavęs spausdinti tą knygelę, o jos autorius buvęs jėzuitų pamokslininkas Pranas Šrubauskas (1620-1680). Jeigu iš tikrųjų buvę taip, tad 1725 m. leidimas turėjo būti ne pirmasis, be to, parengtas žemaičių tarmės atstovo". Kad 1725 m. „Pamoksto...“ fonologijoje ir morfologijoje vyrauja vidurietiškos lytys, tai rodo, iš vienos pusės, išlaikytas kietas [t] prieš [e] tipo balsius, o iš antros — daugeliu atvejų nesusiaurinti [a, e + m, n] dvibalsių pirmieji sandai, plg.: a) inf. attaylt 31,6, adv. ikšiotay 2,2..., inf. gayletis 37,24—25, n. sg. f. meyte 22,13, imper. 2 sg. Mitek 22,10..., b) adv. amžinay 48,11, g. sg. f. amžinos 27,11..., in. sg. f. Antro 20,14, i. sg. m. Brangiauliu 16,19, in. sg. m. danguy 7,14..., n. sg. f. šwenčiaulia 4,10, n. sg. m. žianktas... Tačiau negalima sakyti, kad šiodvi ypatybės, ypač pastaroji, yra nuosekliai išlaikytos. Matyt, dėl ankstesnių rytietiškų tekstų įtakos pasitaiko čia kur ne kur ir reliktinių lyčių su puntininkiškais [um], [un], pvz.: praet. 3 nužingie 12,20, fut. 3 palumdis 46,16, g. sg. f. pinktos 45,16, a. pl. m. žinktus 40, 3. Vėlesniuose (1743, 1762 m. ) „Pamoksto...“ leidimuose bemaž visos šios lytys pakeistos vidurietiškomis (resp. vakarietiškomis): nužęngie 11,13-14, nužiengie Pkr“*, žienktus Pkr“ ..., 29,8. Antra vertus, vėlesniuose leidimuose, ypač 1762 m., randama šiek tiek ir tokių lyčių, kurias galima laikyti žemaitybėmis: g. pl. draudenčiu 19,28; 22,13-14, mitaširdingu t. p. 24,19, g. sg. f. mileftas t. p. 17,23, g. pl. nupelnu 29,23 (// praet. 2 sg. nuopelniey 29.6), pryilz muni 18,19, n. sg. m. prilztarawimas 23,2-3 (šalia priefz 20,24, inf. prielztraut 43,1), inf. faugotyis 32,21, praet. 3 ludiéje 15,25, imper. 2 sg. [zwelkies 41,12-13... Tai leidžia manyti, kad 1762 m. leidimas veikiausiai buvo parengtas žemaičių tarmės atstovo (dounininko), pasinaudojus ankstesniaisiais leidimais. Daugiau žemaitybių esama ir išplėstame 1781 m. leidime, plg.: praes. 3 doud 38,12, a. sg. muni 71,9, praep. nug 35,19, d. pl. wylyms 39,4, adv. Tonkie 17,24 cond. 3 ilzgielbietum 10,19. 8 Biržiška V. Aleksandrynas 1, Čikaga: JAV LB Kultūros fondas, 1960, 322; plg. Lietuvos TSR bibliografija [toliau — LTB], Vilnius: Mintis, 1969, 409. IM. Valančius ji vadino Zemaiciu (zr. Valančius M. Raštai 2, Vilnius: Vaga, 1972, 271), o LTB 403 jis kildinamas iš Kauno. 104 $ 4. Bažnytinė koinė katalikų giesmynuose Bažnytine koinė buvo išspausdintas ir 1726 m. katalikų giesmynas „Balsas sirdies“, priskiriamas (ne be tam tikrų abejonių) minėtam Pr. Šrubauskui ir susilaukęs XVIII a. apie 10 leidimų". Kadangi didžioji šio giesmyno giesmių dalis perimta iš 1646 m. S. Slavočinskio „Giesmių“, o kai kurių psalmių vertimai — iš S. Jaugelio-Telegos parengtos „Knygos nobažnystės“ (tik daugiau ar mažiau paredagavus atskiras giesmių ir psalmių eilutes)", tad jame galėjo būti nemažai perimta ir tų prototipų kalbos elementų. Pavyzdžiui, iš pastarojo galėjo patekti į 1726 m. giesmyną kai kurios žemaitybės (a. pl. f. Gieydenčias BS 235,11, imper. 2 pl. giedokiam t. p. 41,2, adv. /kayltey, in. sg. f. winibey t. p. 150,8 ir kt.). Tačiau daugeliu atvejų Slavočinskio giesmyno žemaitiškos lytys 1726 m. giesmyne pakeistos aukštaitiškomis (plg. imper. 2 pl. džiaukiates SIG 85,13> džiaukites BS 20,24; g. sg. f. Iwas 68,16> Jewos 7,5; n. sg. f. mitaSirdinga 69,12> mietaSirdinga 7,16; praep pri 7,5> prieg 13,5; d. pl. m. wilims 67,15> wiliems 6,18). Ypač dažnai buvo keičiamas nekir¢iuotos galūnės -a | -o, pvz.: praet. 3 atwaddwd SIG 70,4>atwadavo BS 7,25-26; buwa 76,12>buwo 13,12; fawd 75,14> fawo 12,16; tawa 69,7> tawo 7,13... Be kur ne kur pasitaikančių Zemaitybiu, „Batse sirdies“ randama ir tam tikrų rytų aukštaičiams bei dzūkams būdingų lyčių su -u, -i (<-a, -¢): a. sg. gie/mi linkfmu 107,15, koznu žmogu 142,11, kunu ir krauju 108,11, stalu 108,10...; n. sg. dawis 72,15, pajautis 40,5 adv. draugi 73,11... Tačiau tokių lyčių 1726 m. giesmyne nedaug, be to, dažnesnės jos tik kai kuriose giesmėse. Todėl galima manyti, kad tai yra ankstesniųjų rytietiškų religinių raštų kalbos refleksas. Su vidurio (resp. vakarų) aukštaičių tarme „Balso sirdies“ kalbą sieja iš esmės tokios pat fonologijos ir morfologijos ypatybės, kaip ir anksčiau minėtųjų raštų, būtent: a) kietasis [t] prieš [e] tipo balsius, iš vienos pusės, ir b) dvibalsiai [a, e + m, n] su nesusiaurintais pirmaisiais sandais — iš antros. Bet apskritai šio giesmyno fonologijoje ir morfologijoje yra didesnė nei kituose XVIII a. pirmosios pusės raštuose jvairiatarmiy lyčių mozaika, daugiau visokių gretybių, plg. praes. 2 sg. alli 194,19 // Effi 200,12; a. sg. ka 111,24 // ku 5,22; n. sg. f. knigiata V,12 // knigiate V, 25, praet. 3 ataja 32,14 // n. sg. atejas 71,25; ifeja 26,16; d. pl. mums 876 // mumis 92,4; praes. 3 larktis 118,8 // fergt 118,12; imper. 1 pl. giedokem 96,10 // nia parltokim 96,11-12; g. sg. wandenio 54,9 // wandenia 54,19... Bene daugiausia tokių gretybiy atsirado dėl „Balso sirdies“ sudarytojo naudojimosi minėtais ankstesniais giesmynais. Tai rodo, pavyzdžiui, tokie faktai. Šiame giesmyne įdėtose psalmėse, perimtose iš „Knygos nobažnystės“, paprastai veiksmažodinės lytys su enklitiniu įvardžiu mi pakeistos neenklitinėmis, plg.: praet. 2 sg. notmiltojey KN 31,6— nia atltojey BS 136,12, praes. 3 iGmisekina t. 0 Biržiška V. Aleksandrynas 1, 321; LTB 1, 403,406. "L ebedys J. S. M. Slavočinskis. Giesmės, Vilnius: Valstybinė grožinės literatūros leidykla, 1958, 52. 105 p. 35,15 — man i/zgayšina t. p. 138,20. Bet kai kur pasitaiko ir nepakeistų: imper. 2 sg. atmitay(k KN 55,21 : atmitay[k BŠ 153,23. Arba vėl: „Knygos nobažnystės“ jungtukas bat ir jo senesnis variantas batayg dažniausiai keičiamas „Balse sirdies“ bet, plg.: Bat KN 29,23 — Bet BS 134,11, Batayg t. p. 41,7 — Bet t. p. 141,9. Tačiau kur ne kur, matyt, dėl prototipo įtakos vietoj KN Batayg 41, 30 BS turi Betayg 142, 21 (čia tik a pakeistas į e). Įdomu, kad ankstesniųjų giesmyny žodžio pradžios [e-] „Batse sirdies“ keičiamas į [a-], plg.: n. sg. m. elnis SIG 235,19; KN 47,21 ir alnis BŠ 143,10, i. pl. m. Ersžkieteys SIG 159,17 ir Arfzkiečiays BS 61,22, praes. 3 eft SIG 73,16 ir aft BS 13,46. Kai kurios lytys su [a-] galėjo būti perimtos iš Slavo¢inskio giesmyno, kur ypač dažnai randamas šis balsis veiksmažodžio būti formose (a. pl. m. Afancius SIG 129,13, d. pl. m. afantiemus t. p. 164,7, d. sg. m. alanciamuy t. p. 254,23...), bet kitos turbūt yra paties giesmyno sudarytojo įvestos, ypač jei sudarytojas buvo kilęs iš vidurio Lietuvos šiaurinės dalies"*. Tam tikrų pėdsakų 1726 m. „Balso sirdies“ kalboje galėjo palikti ir spėjamų ankstesniųjų jo leidimų (1679 ir 1701)" anoniminiai redaktoriai. Vėlesniuose šio giesmyno leidimuose taip pat yra nemaža įvairių gretiminių lyčių, tarminio mišinio. Be to, XVIII a. gale pasirodžiusiuose (pvz., 1790 ir 1793 m.) apstu jau ir fonologinių bei morfologinių Zemaitybiy', plg. 1726 m. leidimo lytis: n. pl. uotas 81,26 praep. Priefz 68,3 i. pl. Arlzkieciays 61,22, zodziays 9,9, a. sg. f. Sauld 19, 3, cond. 1 sg. gaučiau 17,17, faugočiau 143,9, imper. 1 pl. dekawokime 233,4, in. pl. wylokiuole reykatuose pr. II,19—20... ir 1793 m. leidimo: Utas 79,2, prilz 134,2, Erfzkieteys 60,13, žodeys 9,15, Sauli 16,2..., gaučio 14, 3,faugočio 133,25, garbinkiema 213,24, žodžiusi 144,2... Tokių pat žemaitiškų lyčių esama ir nuo 1790 m. mažai besiskiriančiuose 1793 ir 1798 m. leidimuose. Remiantis „Batsu sirdies“ XVIII a. buvo sudarinėjama ir mažesnių giesmynų. Vienas iš tokių — kriptonimu N. W. pasirašiusio Žemaičių Kalvarijos vienuolyno vienuolio parengtas 73 p. giesmynėlis „Giesmes ape szweciausy panna Marya“, kurio bene pirmasis leidimas bibliografy datuojamas 1765 m“ Be šio, dar Zinomi 1773, 1779,1781,1784, 1790, 1796 ir 1799 m. leidimai. Kaip matyti iš XVIII a. pabaigos šio giesmynėlio leidimų palyginimo, vėliau išleistuose yra daugiau žemaitybių (pvz. 1796 m. leidime vartojama: i. pl. Erfzkieteys 10,15, praes. 1 pl. ilzkom 16,23, praep. Pri 12,1,9 pl. Waku 23,1... vietoj 1784 m. leidimo Erfzkieciays 3,7, jelkom 13,13-14,5, 6, Wayku 24,1...). Tačiau 1781 m. leidimo kai kuriose giesmėse esama ir rytietybių: unt kralzto 46, adv. umžinay 47, a. sg. Dienu 46, gielmi 49, Par tu gielmiu 51, ilz runkos tawa 54. 12 Plg. Lietuvių kalbos atlasas 2. Fonetika, Vilnius: Mokslas, 1982, žem. Nr. 9. B Biržiška V. Aleksandrynas 1, 322. '* Tačiau tvirtinti, kad „1790 m. leidimas jau perdėm žemaitiškas“ (Zinkevičius Z. Lietuvių kalbos istorija 4, 36-37), yra perdaug kategoriška. 15 Žr. Biržiška V. Lietuvių bibliografija I d., Kaunas, 1924, 69-70. 106 Savo ryškiu rytietišku sluoksniu iš kitų nedidelių giesmynėlių išsiskiria 1797 m. Vilniaus Akademijos spaustuvėje išspausdintas „Spasabas giedoima nabaznay...“, išlikęs Vilniaus universiteto retų spaudinių skyriuje. Tai 15 p. knygelė, kuri, kaip spėjama, galėjusi būti parengta Antano Strazdo"“. Joje, daugeliu atvejų išlaikomi dvibalsiai [ie], [uo], plg.: a. sg. uz fniegu 3,5, wienas Ponas 6,6, Priefz 6,11..., duok 6,13, a. sg. duonu 8,10, n. pl. puoty „puolę“ 13,9. Bet pasitaiko ir: n. sg. undo „vanduo“ 4,1,dok 11,17; 14,8. Nereguliariai jame vartojamos taip pat puntininkiškos lytys: pagrečiui su g. pl. dungu 7,6, fu mokiesniu brungu 7,7, in. sg. f. [zwintibey 12,17... randamos ir g. sg. Dangaus 7,16, in. pl. dangofe 7,18. Taigi akivaizdus tarminis mišinys. $ 5. Bažnytinė koinė katalikų maldaknygėse a) „Rožančiuje Švenčiausios Marijos Panos...“ Bažnytine koinė buvo dažnai leidžiamos XVIII a. Lietuvoje ir įvairios maldaknygės. Iš jų ypač populiari buvo „Rožancius Szweciausios Maryos Panos yr saldziausy warda Jezusa...“, susilaukusi tame amžiuje net 19 leidimų". Tai domininkonų vienuolio Jurgio Kasakausko parengta maldaknygė, kurios pirmieji du leidimai (1681 ir 1691 m.) pasirodė dar XVII a. pabaigoje. Pirmajame leidime būta labai nedaug žemaitiškų lyčių (tokių, kaip cond. 1 pl. karalautumim 25,7, g. sg. f. mitaSirdiltes 6,6—7, prifz 3,18, n. sg. f. luopulinga 34,34). Bet 1726 m. leidime jos daug kur jau pakeistos aukštaitiškomis (karalautumem 31,9, mietaširdiftes 2,17-18, sopulinga 48,8...). Čia taip pat vietoj pirmame leidime neretai vartotų lyčių su galūniniu -a (g. sg. mana 18,2, tawa 49,11, ftutpa 22,3, duonas 70,4...) randamos lytys su -o (mano 18,20, tawo 59,9, ftutpo 22,3, duonos 104,13...). Tačiau vėlesniuose, ypač XVIII a. pabaigoje pasirodžiusiuose, leidimuose žemaitybių vėl daugiau įsivesta. Antai 1779 m. leidime pakeistos beafrikatėmis kai kurios 1726 m. leidimo afrikatinės lytys, pvz.: g. pl. meldžiančiu 107,16> meldenciu 159,22, i. pl. eršzkiečiays 26,3; 27,22 > Erlzkieteys 90,3,pečieys 133,11 > peteys 177,15. Tame leidime pasitaiko taip pat sužemaitintų [uo], [ie] dvibalsių, pvz.: part. n. sg. m. apnuogintas 24,5-6 > apnugintas 88,5, v. sg. Juozapay 149,14 Juzapay 191,12,nuog 2,1> nug 61,15..., g. sg. Jewos 2,20 > Eywos 62,11, praep. prie 23,16 > pri 87,18, Prielz 21,2 > Prifz 85,7... Tačiau pakeistos anaiptol ne visos — dažnesnės aukštaitinės arba hibridinės (inf. duoti 71,13, praes. 1 pl. puotam 81,14, part. n. sg. m. parduotas 84,2, n. sg. Piemuo 125,17, n. pl. dienas 74,5, I. pl. dienomis 116,6, g. sg. širdies 93,16, in. sg. wienibiey 104,19, n. sg. WIENIOLEKTA 174,10...). Daug kur 1779 m. leidime sužemaitinti ir daugiskaitos naudininkai (pvz.: pakarniems 11,14 > pakarnims 77,9, warkltantiems 73,12 > warkltantims 128,25// pralzantiems 138,27...), daugiskaitos inesyvai tuole dauktuole 11,8 > tuli dayk- '® Zr. LB 66. 17 Apie juos plačiau zr. LTB, 182-185. 107 tuli 77,5, gieruole darbuole 23,1 > gieruli darbufi 87,16—17...), tam tikros sangrąžinių veiksmažodžių formos (pvz.: imper. 2 sg. teikis 5,14 > teykias 71,13, 1 pl. Mellkimes 18,7 > Mellkemos 81,24, cond. 1 pl. /totumemes 18,5 > [totumemos 81,23...) ir kt. Iš tokių lyčių, kaip part. cont. dejuwdami 62,12, d. sg. Atpirktojuw 85,16, Sutwertojuw 85,15, galima spresti, kad 1779 m. leidimo sudarytojas buves Siaures žemaitis (dounininkas), veikiausiai Kretingos vienuolyno vienuolis. Palyginti mažiau žemaitybių negu 1779 m. leidime randama 1791 m. pasirodžiusiame. Pastarajame kai kurios lytys suaukštaitintos ar perimtos iš ankstesniųjų leidimų, plg.: g. sg. Jewos 4,4, praep. nuog 3,18, prie 11,15, Priefz 2,4... ma, nes daugelio jų originalai težinomi tik iš bibliografinių šaltinių ir todėl neprieinami tyrinėtojams. 1797 m., t. y. paskutiniame XVIII a. „Rožanciaus...“ leidime, pastebimas vėl priešingas reiškinys: jame kai kurios 1791 m. leidimo aukštaitybės pakeistos žemaitybėmis, pvz.: g. sg. Jewos 4,4 > Eiwos 4,4, meiles 6,17 > meilis 6,17, in. pl. kaliniuole 7,31 > kaliniule „kalėjimuose“ 7,31, fawuofe 12,8 > fawufe 12,8... Antra vertus, 1797 m. leidime pasitaiko ir hipernormalizmų (n. sg. zodzis 11,7, Zodzis 15,2), rodančių tendenciją aukštaitinti tam tikras lytis. Taigi XVIII a. dažnai leistuose ir religinėje praktikoje dažnai plačiai vartotuose „Rožanciaus...“ tekstuose bažnytinė koinė buvo nevienodai realizuota. Vienuose jų žemaitybės sudarė didesnį, kituose — mažesnį sluoksnį. Didesnis žemaitybių sluoksnis būdingas kai kuriems šio amžiaus pabaigos leidimams. b) „Attoriuje duchauname...“ XVIII a. LDK buvo leidžiama ne tik „Rožanciaus...“ tipo maldaknygė, bet ir dar populiaresnė „Altorius duchaunas alba afierawone kwepencio altoriaus...“, kurio bene pirmasis leidimas išspausdintas Vilniaus pranciškonų spaustuvėje ketvirtame šio amžiaus deSimtmetyje’®. Iš išlikusio trečiojo (1759 m.) leidimo antraštinio lapo sužinome, kad antrasis jo leidimas pasirodė 1752 m. Trečiajame leidime vidurietiškoji koinė jau gerokai atmiešta žemaitybėmis. Iš būdingesniųjų šios maldaknygės ( tiksliau sakant, maldų, giesmių, psalmių ir litanijų stamboko, bemaž 600 psl., rinkinio) žemaitybių minėtinos: a) gana dažnos būdvardžių, įvardžių, dalyvių daugiskaitos naudininko lytys su -ims, vartojamos pagrečiui su -iems: kitims 37,13 // kitiems 37,8, numirulims 50,13, Swetims 40,7, wilims giwems 32,17 // wiliems 181,20, tiems 23,10..., b) taip pat daznokos ir taip pat gretimineés vardažodžių daugiskaitos inesyvo lytys su -use vietoj aukstaičių -uose: artimule 11,13, rupelniule 142,18 // krizkeluose, (kerlkeluofle 166, 22, [unkiuole priepulule 393,7, wilule pripuolimule 22,15-16 // wilokiuofe nuliminimuole 393,6..., c) reguliariai vartojamos tariamosios nuosakos 1 a. lytys Iš Žr. LTB 1, 14. 108 su -čio: daričio 23,11, palitaysičio 7,3, turečio 11,16, weščio 18,9..., d) gana daznos lytys su [ė], [0] diftongizacija: conj. juog 18,13, g. sg. kuo 32,11, in. pl. rankuofe 127,6..., g. sg. f. Gielmies 174,13, praet. 2 sg. noriejey 18,18-19, praet. 1 sg. nufidiejau 6,10-11, part. cont. turiedamas 18,18... Šiaip kitų Zemaitybiy (beafrikaciy lyčių, lyčių su vienbalsiais [a], [i] vietoj aukstaitisky dvibalsių [uo], [ie], žemaitiško galūnių trumpinimo atvejų) 1759 m. „Altoriaus duchauno...“ leidime nedaug bepasitaiko. Išskyrus retus atvejus (tokius, kaip a. pl. m. kurius 50,17, fut. 1 sg. melfius 10,9, n. sg. f. nupulufi 33,17, praep. pri „prie“, g. sg. f. prizalties 39,11), šiame leidime gana nuosekliai vartojamos lytys su dvibalsiais [ie], [uo], pvz.: g. sg. f. dienos 40,11, inf. jelzkoti 81,17, a. pl. f. liepfnas, n. sg. m. piemo 61,12..., n. sg. m. apnuogintas 102,22, g. sg. f. duonos 46,7, inf. duoti 28,3, ilzjuoktis 91,7... Tas pat pasakytina ir apie 1793 m. Vilniaus bazilijonų spaustuvėje išspausdintą „Altoriaus duchauno...“leidimą, kuriame labiau nenutolta nei nuo 1759 m. leidimo, nei nuo ankstesnės bažnytinės rašomosios kalbos fonologinės bei morfologinės sistemos. Matyt, kad 1793 m. leidimo redaktorius rėmėsi savo pirmtako darbu ir nesisengė nei daugiau žemaitinti, nei aukštaitinti naujojo leidimo kalbos. Mažai kuo skiriasi tarminio pagrindo atžvilgiu nuo 1759 ir 1793 m. leidimų ir 1778, 1746 m. perspaudai, turintys kiek kitokią antraštę — ,,Attorius duchaunas kwepiancia smilkima...“, išspausdinti Vilniaus akademijos spaustuvėje. Juose randama daugelis tų pačių žemaitybių kaip ir 1759 m. leidime, be to, kai kurios jų netgi pakeistos aukštaitybėmis, plg.: d. pl. m. wifims Ad** 7,4 ir wifiems Ad"“ 8,12, praes. 1 sg. gayluws AdTM 5,12-13 ir gayluofe Ad?** 5,16, praes. 3 katb Ad"“ 18,5 ir katba Ad* 20,10, in. pl. f. fg/pudoly AdTM 11,6 ir fulpaudofy Ad** 10,13, in. pl. m. namufli AdTM 24,15 ir namuofi Ad* 24,9. ¢) „Aukso altoriuje...“ Remiantis „Altoriumi duchaunu...“, buvo sudarinėjama dar maldaknygė „Aukso altorius...“, kurios bene pirmasis leidimas pasirodė Vilniuje 1787 m.". Iš išlikusio 1793 m. leidimo egzemplioriaus matyti, kad šioje maldaknygėje palyginti su 1778 m. „Alttoriumi duchaunu...“ esama nemaža įvairių tiek teksto, tiek ir kalbos pakeitimų. Todėl tikslingiau jį laikyti atskiru leidiniu, o ne nauju „Altoriaus duchauno...“ leidimu, kaip tai daroma LTB. Iš kalbos skirtybių visų pirma krinta į akis tam tikrų 1778 m. „Altoriaus duchauno...“ žemaitybių keitimas ukštaitybėmis, plg.: d. sg. m. artojuw Ad” 407,17 ir artojuy AA 442,10, imper. 2 pl. Eykiet AdTM 214,13 ir Eykite AA 125,13, Garbinkiet Ad” 216,10 ir Garbinkit AA 127,15, Nebukiet Ad” 66,6 ir Nebukit AA 89,26, a. pl. f. Utas Ad” 368,4 ir Uolas AA 396,12, paes. 1 sg. Wyluws Ad” 16,11 ir Wyluole AA 21,6. Tačiau toks keitimas nereguliarus: dažnu atveju Zemaitybés išlaikomos, be to, pasitaiko kur ne kur ir priešingų dalykų — Ad” aukštaitybių 19 Žr LTB 1, 16. 109 2,2..., c) in. pl. kituole dayktuofe 88,12-13, reykatuole 34,12..., d. pl. m. efantiems 155,17, wiliems žmoniems 50,17-18..., d) n. sg. giwas 84,7, wiras 155,21, part. cont. duodamas 75,16, taridamas 43,22-23..., e) n. pl. dayktay 12,12, 1. pl. gierays darbays 7,22, adv. kantrey 55,10... Tačiau, antra vertus, knygelėje neretai pasitaiko ir įvairių žemaitybių. Iš jų gana reguliariai vartojamos lytys su neįtemptu balsiu [¢] vietoj [i] žodžių galūnėse, ypač bendraties galūnėje -ti, pvz.: atminte „atminti“, darite 44,2, duote 75,25, turiete 44,3...3*, n. pl. m. jaune „jauni“ 55,13, mokite „mokyti“ t. p., wyle /(zwetieje „visi šventieji“ 191,20, adv. tuole „toli“ 177,3... Neretos taip pat vardažodžių daugiskaitos inesyvo lytys su vienabalsiu [u] kamiengalyje, kartais vartojamos pagrečiui su dvibalsinémis, plg.: Didziufe reykatuole 30,25, kituole reykaluole 74,21-22, wilule dayktufe 18,5, metuofe 94,13 // metule 95,3. Sporadiškai „Pawinastese...“ pasitaiko ir kitokių žemaitybių: šiek tiek beafrikačių lyčių (part. a. sg. f. priederante 73,19, priegulinte 73,21, i. sg. firde „širdžia“ 9,24; 29,3, n. sg. žodey 33,13; 86,8, i. pl. Zodeys 9,23...), lyčių su sutrumpintomis galūnėmis (part. cont. mirdams 19,25, praes. 3 tur 1,15, in. sg. f. burno 31,7, dieno 96,26, neapkanto „neapykantoje“ 169,3, toi pacio ligo 142,24...), tariamosios nuosakos la. lyčių su -čio (bucio 51,18 milecio 186,19, žinocio 113,23...),ja-kamienių tariamosios nuosakos lyčių (2 pl./udikiet 89,12) ir t. ©.3, Iš žemaitybių skyrium minėtinos kalbamoje knygelėje dažnai vartojamos veiksmažodžių esamojo laiko 3 a. lytys su formantu -ai (-ei): galey „gali“ 48,14; 80,1, norey „nori“ 55,15, /(towey „stovi“ 96,12; 101,6, turey 37,3 // turi 37,8 // tur 40,2, weyzay „veizi“ 29,8... Šios lytys aiškiausiai rodo, kad knygelės autorius buvo pajūrio žemaitis, nes jos ypač būdingos Kretingos — Skuodo krašto tarmei*. Tačiau autorius, matyt, sąmoningai labai stengėsi aukštaitinti savo knygelės kalbą, nes vartojo daug hipernormalių priešdėlinių lyčių (su nuo-, prievietoj nu-, pri-): n. sg. nuomulztas 75,17, nuowargintas 24,26 i. sg. su nuoziamintu lirde 126,3, inf. nuowilti 10,21, praes. 3 nuonelza 40,20..., praes. 3 prieduoda 35,19, priefako 78,1, i. sg. priektodu „pavyzdžiu“ 76,26... Siuo atžvilgiu knygelės autorius K. Klimavičius skyrėsi nuo savo amžininko „Ziwato“ vertejo, kuris nepalyginti geriau išlaikė pajūrio žemaičių tarmės sistemą. § 12. S. Jakštavičiaus „Spasabas nobaženstwų...“ tarminis mišinys Jau palyginti kitoks, ne taip kaip „Ziwate“ sužemaitintas, bažnytinės koinė variantas randamas Simono Jakštavičiaus (Jakšto) 1771 m. išspausdintame „Spasabe Nabazenstwu...“ Šiame maldų, giesmių, pamokslų ir šventųjų gyvenimo ištraukų rinkinėlyje žemaitybių palyginti nedaug. Jame kiek dažniau var321765 m. „Pawinastiese...“ bendraties galūnė (kaip ir „Žyvate“) buvo rašoma -ty: Duoty 15, 3, mokiety 9,3, turiety 15, 14... 5 Žr. dar Zinkevičius Z. LKJ 4, 39-40. 3% Zinkevicius Z. Lietuvių dialektologija, Vilnius: Mintis, 1966, 431. 116 tojamos tik a) tariamosios nuosakos 1a. formos su -čio(s): galečio 14,8, norečio 17.9, palikloniocio 77,8, mokicios 15,6, fergiečios 15,5... (// dekčiau 165,9), b) ja-kamienės tariamosios nuosakos formos: ataduokiem 92,20, Garbinkiem 160,23, padarikiem 85,8, patepkiem 130,17, pribukiet 160,21... (greta i-kamienių: je/zkokite 35,15, dziaukities 45,19, link/minkities 45,19-20...), c) lytys su dvibalsiais [uo], [ie] vietoj vakarų aukštaičių [o], [ė]: g. sg. f. anuos 52,3, tuos 25,25, g. sg. m. juo 82,16, tuo 3,2, conj. juog. 3,2, inf. gieduot 131,26..., inf. dieti 66,10, praet. 3 atfakie 47,23, kintiejo 42,9... ir d) lytys su paplatėjusiu [e] vietoj nekirčiuoto trumpojo [i]: a. sg. dwileką 80,6, gulenti 44,24, fiedenti 42,4, g. sg. mileftos 10,28, praes. 1 pl. negalema 89,11... O šiaip kitos žemaitybės „Spasabe...“ yra retas, sporadiškas reiškinys (pvz. tik kur ne kur galima aptikti žemaitišką beafrikatinę lytį: n. pl. jaunikaytey 149,1-2, paukiztey 86,10, a. sg. f. fergunte 112,4, lytis v. sg. milaufis 13,29, praet. 3 apdowenoja 3,1-2, i. pl. f. duowenomis 3,8, g. sg. meylos „mėsos“ 95,28, praep. Apey 103,16, n. pl. numay 112,8). A daugiau negu žemaitiškų S. Jakštavičiaus knygelėje yra vidurio ir rytų aukštaičių tarmėms būdingų lyčių, plg.: a) a. sg. attaydima 11,15-16, n. sg. Saujeta 51,24, a. pl. Awetas 113,9, i. pl. tadays 140,4, tancugays 69,1, n. sg. Panieta 64,28, Sauta 151,21, praet. 3 fale „Iesė“ 46,2..., b) praep. unt 6,12, praet. 3 palkundino 3726-27, a. pl. pazundes ,pazandes®, pinkius 6,12, praes. 3 kincia 64,4, a. sg. Zinklu 23,5..., c) a. sg. brangu atpirkimu 20,28, duonu laulu 143,21, gieru atgu 37,17, [zwieliu žwaki 63,3, Zuweli wienu 57,22, aklibi ir garbi 95,13..., d) i. sg. fazdu 129.8, fu fmatu 69,8, wilu liep/nu 109,8, fu rultibi 40,1, fu... Iwielibi 72,27..., e) adv. kadu 7.5, tadu 23,8, niekadu 26,18, wilfadu 7,16..., f) a. sg. dieno 93.4, giwo 68,5,ing Mielto 47,12, karuno 68,18, newalo ,,navalia“ 37,6,wilo 55,30... ir kt. Tačiau rytietybés ,,Spasabe...“ vartojamos taip pat nenuosekliai, neretai kaip gretimineés su kitų tarmių lytimis, pvz.: unt 3,9; 18,1; 37,30... // ant 7,16,44,22..., kadu 7,5; 49,26 // kada 63,9, tadu 6,29; 23,8... // tada 50,1, wiladu 7,16 // wilados 19,15, pafitaidis 103,2 // pafitaydes 102,30 ir kt. Apskritai S. JakStaviCiaus „Spasabo...“ fonetikoje ir morfologijoje esama didelio tarminio mišinio, kuris apsunkina nustatyti šio rašto paminklo sąsają su atskiromis tarmėmis. Tą mišinį padidina dar ir gana gausūs hipernormalizmai, rodantys autoriaus norą aukštaitinti-vidurietinti bei vakarietinti — savo knygelės kalbą. Ypač joje dažnos hipernormalinės lytys su [-0] vietoj [-a] veiksmažodžių galūnėse, pvz.: praes. 3 atimo „atima“ 158,20, iro „yra“ 76,27, ifzeyno 55,4, (// eyna 8,29), katbo 96,4, kinčio 86,9 (// kinčia 64,14), lejo 21,11 (// lieje 157,14)..., praes. 1 pl. efmo 47,8, turemo 58,29 (// turema 9,28, turima 153,22), dukfaujemo 157,19... fut. 1 pl. neturefmo 59,1, prapuldifmo 59,3..., imper. 1 pl. duokiemo t. p. (// ataduokiem 92,20), part. cont. matidamo 51,28... Neretos taip pat tokios hipernormalinés lytys, kaip inf. ikuolti „įkąsti“ 101,30, a. sg. kuo „Ką“ 15,16; 116,10... tuo ta“ 13,15 ir pan. Sitokio tarminio mišinio atsiradimą galima aiškinti S. Jakštavičiaus biografijos duomenimis. Vac. Biržiška spėja, kad 117 jis buvo kilęs iš Birštono ir ilgokai dirbęs Papilyje klebonu“. Jeigu toks spėjimas teisingas, tad tą tarminį mišinį galėjo lemti, iš vienos pusės, jo gimtosios vidurio aukštaičių tarmės įtaka, o iš antros — noras taikytis prie savo darbo vietos (rytų aukštaičių) žmonių kalbos. Be to, žemaitybių jis galėjo nusižiūrėti ir iš ryškų žemaitišką sluoksnį turinčių ano meto raštų (ypač „Ziwato“) kalbos. $ 13. S. Jakštavičiaus „Spasabo“ naujas variantas Bemaž visas S. Jakštavičiaus „Spasabas...“ buvo pakartotinai išleistas 1779 m. knygele, pavadinta „Ziwatas Pona musu Jezusa Christusa ir szweciausias Marios Pannos...“**. Pastaroji skiriasi nuo 1771 m. „Spasabo...“ tekstologiniu atžvilgiu tik tuo, kad jos pradžioje pridėta skirtinga pratarmė, skyreliai „Ziwatas Pona musu Jezusa Christusa“ ir „Ziwatas szweciausias Marios Panos“, „Giesme Pannos szweciases“ ir nėra trumpų lenkiškų bei lotyniškų teksteliy (visa tai pateikta atskira numeracija ir sudaro 30 puslapių; šitoji dalis sujungta p. 32 kustodu PA — PAWINASTES su pagrindine, sutampančia su S. Jakštavičiaus „Spasabu...“ ir turinčia 135 puslapius). Kalbos atžvilgiu pakartotasis tekstas taip pat labai mažai tesiskiria nuo pirminio S. Jakštavičiaus „Spasabo...“ Jame tik retsykiais galima aptikti skirtingesnę fonetinę, morfologinę ar sintaksinę lytį, plg. „Spasabo...“: inf. atgrif/zti 23,11, part. cont. /iuzdamas 77,5-6, n. pl. mc. ilzktauli 77,9, praes. 3 iro 77,3, i. sg. f. [wielibi amžinu 27,23, g. sg. Tawo 13,29, ... mes atejom paliktonioti jam o ilzgirdis Karalius Herodas iligando 76,27—29... ir 1779 m. „Ziwato...“: atgrin/zti 19,11, fiunzdamas 73,16, ilzktause 73,19-20, ira 73,13, [wiefibie amžina 23,15-16, [awa 10,2, ... mes atejom, paliktonioti jam? O ilzgirdis Karalius Herodas iligando 73,9— 10... Todėl nuspręsti, ar šio ,,Ziwato...“ pareng€jas buvęs tas pat S. Jakštavičius, be specialių filologiniy tyrinėjimų neįmanoma. § 14. „Novenos švento Antano...“ tarminės skirtybės Pažymėtina dar, kad iš pastarojo „Ziwato...“ du minėti jo pradžios tekstai — „Ziwatai...“ buvo perspausdinti knygelėje „Nowena szweta Antona...“, išleistoje veikiausiai po 1779 m.*' Palyginus šiuos tų abiejų knygelių tekstus matyti, kad „Nowenoje“ ištaisytos tiktai kai kurios korektūros klaidos (pvz. vietoj „Ziwao...“ praet. 3 grąziną 6,10 joje randama grązino 73,14, vietoj adj. ne mazo 75,26 — nemažo 87,15...) ir kiek pakeista kai kurių žodžių rašyba (pvz. vietoj praes. 3 Jjelzkojo 11,17, Jr 3,16 joje išspausdinta ie/zkojo 70,20, Ir 69,18, vietoj Zidu 4,13 — zidu 70,15), o šiaip visa kalba išlaikyta tokia, kokia yra 1779 m. „Ziwate...“. Tačiau tarp S. Jakštavičiaus „Spasabo...“ ir „Novenos...“ naujų teksty, nesančių nei „Ziwate“, nei „Spasabe“, kalbos (maldų apie šv. Antaną, giesmių) pastebima tam tikrų skirtybių. Tuose naujuose tekstuose nėra S. Jakštavičiaus BS Biržiška V. Aleksandrynas 2,159. *0 Platesnį jos bibliografinį aprašą žr. LTB 1, 147. 37 Samprotavimų dėl jos pasirodymo datos pateikta LTB 1, 290. 118 „Spasabui...“ būdingų kuo (=ką) ir eino „eina“ tipo hipernormalizmų (išskyrus, rodos, tik nuotillto „nutilsta“ 46,4, kuris gali būti ir spaudos riktas), nėra lyčių kadu, tadu, taip pat undenio (tėra tik wandens 60,6, wandinio 128,22). Bet, antra vertus, tuose naujuose tekstuose daugiau negu „Spasabe“ pasitaiko žemaitybių (dažnesni žemaitiški daugiskaitos inesyvai: liežuwiufe 3,19, tokiule 12,19—20, reykatufe 23,3..., taip pat daugiskaitos naudininkai efantims 13,7 // efantiems 26,4, kurims 34,3, prafzantims 60,21). Visa tai turint galvoje, neatrodo, kad „Nowena...“ galėjo būti S. Jakštavičiaus darbas, kaip spėjama LTB 1,290. $ 15. J. Bukotos „Knygelės aprašančios broctvą...“ tarminės ypatybės Bažnytine koinė su dideliu žemaitišku sluoksniu ir ryškia aukštaitinimo tendencija buvo išleista 1773 m. ir Tado Juozapo Bukotos „Knigiale apraszanti broctwa“. Žemaitybių gausumo atžvilgiu šią 300 p. knygą (nors ir pavadintą „knygele“) galima gretinti su 1753 m. „Zyvatu“. Jos autorius bei vertėjas, be abejonės, buvo žemaitis, nors kol kas nežinoma jo gimimo vieta (spėjama, kad Šiluvos apylinkėse)**. Žemaitišką, dounininkišką T. Bukotos kilmę rodo tokios lytys kaip praes. 1 pl. doume „duodame“ 283,26, a. sg. kou „ką“ 289,18 (ir kuow 147,1), n. sg. Piemou 81,2 (// piemuo 50,4), Wanduow 107,20 (// wando 99,4), n. pl. juns „jūs“ 236,26, a. pl. Gin/tas 272,3; 274,21, trins „trys“ 215,5, g. pl. tun 238,27, a. pl. žodius 262,5 ir kt. Tačiau šitokių lyčių „Knigialeje...“ yra palyginti nedaug: daugiau joje visiems žemaičiams arba didžiajai jų daliai būdingų, pvz.: a) lytys su dvibalsiais [un], [in] — nufiunzdamas 278,15, n. sg. ilzgrinftas 237,24, In „jį“ 141,1, kurin „kurį“ 29,14..., b) su paplatėjusiu [e]: praes. 3 dziowen „džiovina“ 237,17, v. sg. Moten 263,16, Szalteni 176,6, turemi 298,27 (// turime 32,24), adv. szalen 134,24, ..., c) su [t'], [d'] vietoj afrikatų [č], [dž]: in. sg. m. bulentemy 239,18-19, d. sg. patem 59,12, i. pl. pateys 84,8-9, Zodeys 22,3; 75,6..., adv. [kayltey 259,10 (// lkaylte 176,1)..., d) su sutrumpintomis galūnėmis esamojo laiko 3 a. duod 11,22, mazgo 79,21, put „pučia“ 217,14, fied 13,11, tor 22,16 (// turie 20,26)..., e) su kamiengalio [u] vietoj [uo] daugiskaitos inesyve: anuly aktuly 87,20, Dangilzkuly dayktuly 65,11-12, Koznule tule Poterule 47,12... // darbuole 235,21, f) su vienbalsiu [i] vietoj dvibalsio [ie]: praep. pry 17,39// Prey 21,15; 29.190, fut. 3 ilzkas ,ieSkas“ 168,14; g. sg. f. mitaiSirdiltes 39,21. Bukotos „Knygialeje...“ ryškią aukstaitinimo tendenciją rodo ne tik tokios (tiesa, retokai) pasitaikančios lytys, kaip a. sg. f. duona 79,9, a. pl. m. Nuogus 232,6, n. sg. m. wienas 3,7, g. sg. f. wietas 235,22, d. pl. m. aniems 53..., bet ypač gausūs hipernormalizmai, atsiradę verčiant beafrikatines lytis afrikatinėmis, dvibalsinant vienbalsius: n. sg. m. didzis 287,14, praet. 3nuowedzie „nuvedė“ 135,19, pražudzie 135,17-18, n. sg. f. Žwayždzie 54,21, a. pl. f. Szwecies „šventes“ 217,12, 318. 1. 88. 119 n. pl. m. duomoimay „dūmojimai“ 285,21, i. pl. m. kuokaleys „kūkaliais“ 5,18... Todėl nelabai tikslu sakyti, kad Bukotos „Knygiale...“ esanti „perdėm žemaitiška“*. Tiksliau būtų jos kalbą apibūdinti kaip besiremiančią žemaičių tarme, bet atmieštą negausiomis aukštaitybėmis. $ 16. Bažnytinės koinė apraiškos rankraštiniuose pamoksluose a)Rinkinyje „Contiones litvanicae“ Bažnytinė koinė nuo XVIII a. pradžios ėmė vyrauti ne tik šio amžiaus spaudiniuose, bet ir rankraštiniuose darbuose, ypač pamoksluose, kurių nemaža yra išlikusių ligi mūsų laikų Vilniaus universiteto, Lietuvos Mokslų akademijos ir kt. bibliotekose ir laukia tyrinėtojų dėmesio. Vienas iš tokių anoniminių rinkinių, Vac. Biržiškos pavadintas „Contiones litvanicae““* ir priskiriamas XVIII a. pradžiai, yra saugomas Vilniaus universiteto rankraščių skyriuje (I fondas, D23). Nors šiame rinkinyje dar esama šiek tiek rytietiškų elementų (pvz. lyčių su „puntininkiškais“ [un], [um], [in] dvibalsiais: a. sg. elunti 73, praet. 3 kinte 257, a. sg. f. kimpine „kempinę“ 258, a. pl. žynklus „ženklus“ 57...), bet jų nedaug. Ryškiausias čia dzūkiškasis sluoksnis, kuriam būdinga: a) nereguliarus afrikatų [c], [dz] vietoj [č], [dž] ir [t] prieš [i], [ie] vartojimas, pvz.: cia „Čia“ 29, a. pl. efuncias „esančias“ 26, i. sg. f. marciu 155, n. sg. medzias „medis“ 32, praes. 3 /(zyldzia „šildo“ 154..., adv. cieliogiay 24, d. pl. alanciemus „esantiems“ 102, inf. pakutawocie 23, žiurec „žiūrėti“ 28; b) dažnokas nosnių [a], [ę] siaurinimas tiek žodžių šaknyse, tiek galūnėse: adv. drufiay 28:51, cond. 1 sg. multitau „mąstyčiau“ 118, g. sg. funaria 78, praes. 3 Izula „šąla“ 300..., inf. kiftie „kęsti“ 97 (bet ir: adv. drąfiay 47, g. sg. kąlnia 268, inf. kigltie 76)..., a. sg. amžynu 23, aukfu 100, garbi 58, giarkty 259 wiru piktu 52 (bet ir: a. sg. antrą kartą 182, drufibe 321), c) gana dažnas vnsk. įnagininko ir inesyvo galūnių siaurinimas: i. sg. duonu 69, karfztu firdzu 118, ugniu 51, wienu auliu 119... in. sg. kuriami 43, tokiami daikti 43, wilfami 9, d) įvardinės formos su pridėtiniu [j]: n. pl. iey „jie“ 19, kuriey 13, tiey „tie“ 20 e) tariamosios nuosakos 1 ir 2 asmens formos su -tau, -tai: butau 181, palakitau 139, prafzytau 187...,izgiditay 21, pryliziuretay 78, tarnautay 102), f) i-kamieno daiktavardžių vnsk. naudininko formos su galūne -i: punti 263, po /merti 13, wielzpati 109, g) beafrikatinės formos: praet. 1 sg. /kaitiau 34, fuediau 145, g. pl. paukiztiu 23, g. pl. tarnaytiu 129, k) liepiamosios nuosakos vnsk. 2 a. formos: atminkie 68, darikie 42, mokikie 235 ir kt.*!. Kai kurių tokių fonologinių bei morfologinių lyčių (su susiaurintais [a], [ę], su pridėtiniu [j], su d. sg. galūne -i ir kt.) vartojimo plotas, kaip žinoma, nesiri399 Zinkevičius Z. LKJ 4, 47. “0 Plačiau apie jo istoriografinius duomenis zr. Palionis J. Dėl „Contiones Litvanicae“ kalbos. — Kalbotyra 23(1), 1971,35-37. #1 Žr. Ten pat, 38-41. 120 boja tiktai dzūkais: jis apima taip pat vidurio, rytų aukštaičių didesnius ar mažesnius arealus. Tačiau tai, kad kalbamuosiuose pamoksluose dzūkybių yra visas kompleksas, be to, kad juose, kaip ir ano meto spaudiniuose, nėra griežčiau išlaikytos vienos kurios tarmės sistemos, 0 vyrauja tam tikras tarminis mišinys, leidžia priskirti tų pamokslų kalbą bažnytinės rašomosios koinė tipui. b Rinkinyje „Contio“ Kitas stambokas (221 lapų in 4°) anoniminis lietuviškų, lenkiškų ir lotyniškų pamokslų, rašytų ne vieno autoriaus, rinkinys bibliografijose sąlygiškai vadinamas ,,Contio“*2. Jis saugomas Vilniaus universiteto rankraščių skyriuje (F3-9*) ir taip pat turi bažnytinės koinė elementų, nors šiuos jame užgožia labai ryškus žemaitiškas sluoksnis. Rinkinyje yra apie 20 lietuviškų pamokslų bei jų pradžių, 73 lenkiški ir 1 lotyniškas su antro gabalu, o gale — pluoštas lotyniškų moralinės teologijos tekstų „Sumula Theologiae Moralis“...“ Lietuviški pamokslai rašyti jau gerokai lenkų kalbos paveikto žemaičio, be to, jų tekstas daug kur pribraukytas, juodraštinis, sunkiai skaitomas. Prie kai kurių lenkiškų pamokslų pažymėti ir jų sakymo metai (1718, 1719, 1720, 1739, 1749), taip pat jų sakymo vieta (Postov = Pastovai, w Krokach = Krūkėse ar Krūkiuose, w Mulnikach = Mūsninkuose, Grodnae = Gardine). Šitoks pamokslų sakymo vietų įvairumas rodo, kad jų autoriai“ veikiausiai buvę vienuoliai — misijonieriai. Lietuviškųjų pamokslų žemaitiškajam sluoksniui būdinga: a) lytys su žemaitiškaisiais dvibalsių [ie] ir [uo] atitikmenimis (pvz.: a. sg. dina „dieną“ 1/1**, i. sg. lizowio „liežuviu“ 6, Jsz witas „iš vietos“ 10, in. sg. wieyto „vietoje“ 23, g. sg. weyna „vieno“ 27..., a. sg.Juzapa 30, praet. 3 pule „puolė“ 45, a. pl. kurius 67, b) lytys su ¢ vietoj afrikatos [č]: d. sg. efątem 2, patem „pačiam“ 5, in. sg. treteme t. p., c) lytys su praplatėjusiais [0], [e] vietoj [u], [i]: n. sg. kors „kuris“ 5, g. sg. lizowio 6, fut. 1 sg. benksio „baigsiu“ 10, g. sg. ognies 13, praes. 1 sg. turio 21, n. sg. zmogos „žmogus“ 6..., praet. 3 pasiejodena ,pasijudino® 10, fut. 3 stoses 12, praet. 3 paleka „paliko“ 15, praes. 3 derb „dirba“ 29, wadena 66, n. sg. Powetas 16, d) lytys su vienabalsiu [a] vietoj dvibalsio [ai]: tap „taip“ 5, tykta „tiktai“ 10, kursa „kursai“ 11, aba „Jabai“ 28, n. pl. dakta ,daiktai“..., e) lytys mas „mes“ 5, praes. 3 rek „reikia“ 6, in. sg. dongo „danguje“ 7, in. pl. darbulu t. p., praes. 1 pl. turiema t. p.,eyta „eina“ 15, n. sg. kraus „kraujas“ 16, apley „apie“ 67, kun „ką“ 3, adv. tonkie 11, praes. 3 spend ,spendzia“ 15, a. sg. moni „mane“ 22 ir kt. Tačiau pro tą ZemaitiSkaji sluoksnį pamoksluose neretai prasikisa ir aukštaitiškosios (vidurietiškosios bei vakarietiškosios) lytys, kurios kaip gretiminės kai- ** LTB 1, 499; gal tiksliau būtų tą rinkinį vadinti „Contiones“ ar „Contio pro Festo“ (taip pavadintas antras rinkinio pamokslas). * Kai kurie lenkiški pamokslai, sprendžiant iš rašysenos, gali būti skirtingų autorių, bet tokiam spėjimui patvirtinti ar paneigti reikalinga speciali tų pamokslų grafologinė analizė. ** Pamokslai autoriaus ar autorių nesunumeruoti, pieštuku rankraščio tvarkytojo sužymėti lapai, kurių iš viso yra 224. 121 taliojasi su žemaitiškomis. Iš aukštaitiškųjų bene dažniausiai pasitaiko lyčių su dvibalsiu [ie], pvz.: a. sg. diena 4, wiena 5, n. sg. tiesa t. p., piens 16, sniegas, g. pl. dienu 15, ir su neišleistu galūnės „judriuoju“ [a]: n. sg. Jonas 1, nogas „nuogas“ t. p., wienas 7, noriedamas 11, wardas 21, giwenemas 30, ponas Diewas 46... c)S. Sabulevičiaus lietuviškuose pamoksluose Palyginti mažesnis žemaitiškas sluoksnis negu „Contio“ rinkinyje ir daugiau bažnytinės rašomosios koinė elementų yra Stepono Sabulevičiaus lietuviškuose pamoksluose, saugomuose Vilniaus universiteto bibliotekos rankraščių skyriuje (F1, C48). Jų iš viso yra 11 (įskaitant ir vieną, kurio tik pradžia lietuviška, o tęsinys — lenkiškas). Po pamokslų tekstų įrašytas nemažas pluoštas Grūšlaukės (Kretingos raj.) ir kitų vietų žmonių vardų bei pavardžių (per 200), be to, lenkiškas įrašas, iš kurio sprendžiama apie pamokslų rinkinio autorystę“*: Roku 1728 26 28 datem talerow bitych Francifzkowi Szakiniowi tynfow dwadziešcie eztery aby szukali Piotra Grycewicza w Lipawie zginionego niby y w rozum obranego Sztefan Sabuttowiez“ (p. 55). Žemaitiškąjį Stepono Sabulevičiaus pamokslų sluoksnį gali pailiustruoti tokie pavyzdžiai: apley „apie“ 5, n. sg. Pons Dyws „ponas Diewas“ t. p., Trety dyna „trečią dieną“ 6, ne pule „nepuolė“ t. p. Jegu kumet „jeigu kuomet“ 10, a. pl. tris dynas „tris dienas“ 21, praes. 3 mil 46, g. sg. Szaltine 44, cond. 3 ktaulitum 17 in. pl. wylufly darbufly 20, d. pl. tyms „tiems“ 8. Toks sluoksnis atsirado ne tik dėl to, kad pamokslų autorius dirbo Žemaitijoje (Grūšlaukėje, Salantuose)**, bet ir todėl, kad jis veikiausiai buvo kilimo žemaitis. Tačiau pagrečiui su žemaitiškomis (dūnininkiškomis) lytimis S. Sabulevičiaus pamoksluose esama ir aukštaitybių, plg.: g. sg. dienos 6, Diewa 22, a. sg. [karbu arbameyty 12, par anu upy 17, skilely 27, n. sg.dayktas 25,27, skarbas „turtas“ 27, prasitas „prašytas“ 3, praes. 3 geydze 44, katba 23, prt. tyktay 21, n. pl. ubagay 5. Kai kurios iš aukstaitybiy galėjo būti pavartotos ir del XVII a. rytietiškų bei XVIII a. vidurietiškų evangelijų teksty įtakos. f)Javorovskio pamokslų rinkinyje Gerokai skiriasi nuo ligi šiol suminėtų tarminio pagrindo atžvilgiu 1786— 1795 m. rašytų lietuviškų ir lenkiškų pamokslų rinkinys, taip pat esantis Vilniaus universiteto bibliotekoje (F3, Nr. 1487). Jame yra 6 lietuviški ir 29 lenkiški pamokslai (pirmojo lenkiško pamokslo gale ryškesniu rašalu įrašyta: „Jaworowski Posessor“ — savininko pavardė). Skiriasi šio rinkinio lietuviški pamokslai tuo, kad juose gana nuosekliai laikomasi bažnytinės rašomosios koinė normų ir labai nedaug tėra žemaitybių, plg.: Zr. Biržiška V. Nežinomi senieji lietuviški tekstai — Tauta ir žodis 7, Kaunas 1931, 263. ** Biržiška V. Aleksandrynas 2, 41. 122 a) praet. 3 aplayde 31, d. sg. awelay 137, v. sg. duliata „dūšele“ 45, 139, 158, n. pl. laday 32, a. pl. tangwus 67, n. sg. sauta 29, b) a. sg. duoną 30, praet. 3 duoda 67, in. pl. dayktuofe mazuose 31, wisole alzarose 44..., iefzka šwiesibes 29, n. sg. sniegas t. p., wienas bajoras 30, a. sg. dieną t. p., d. pl. aniems 32..., c) d. pl. žodziams 30, i. pl. žodzieys 68, praet. 3 geydzia 67, d) imper. 2 pl. aiminkite 29, paklaulikite 68... Žemaitybėmis laikytinos tik kur ne kur sporadiškai pasitaikančios lytys praes. 1 pl. galem 31, praes. 3 gale 42, a. pl. tus 137, in. pl. griekule 139, praep. pry „prie“ 158 (// prielz 164). Prie kai kuriy pamoksly yra pazymetos ir ju sakymo vietos: Raguva, Siluva, Panevėžys, Radviliškis, Šaukėnai, Kelmė. O rinkinio gale, po paskutiniojo pamokslo, kiek ryškesniu rašalu įrašyta: „1775 Citovianis Fr. Ant. Monkewicz“, be to, išbraukyta keletas žodžių, iš kurių šiaip taip įskaitomi: minister provincialis (?). Ar šis įrašas yra pamokslų autoriaus, ar kokios kitos rankos, sunku pasakyti (prof. J. Lebedžiui rodėsi, kad kitos)“. Žodis Citovianis čia reiškia „tytuvėniškis“. Jeigu jis rodytų pamokslų autoriaus kilmę, tai pamoksluose lauktume daugiau žemaitybių, tačiau veikiausiai taip pavadinta įrašo autoriaus parapija. d)Semaškos ir kitų autorių rinkinėliuose Žemaitiškas sluoksnis ryškus ir kai kuriuose lietuviškuose pamoksluose, sudėtuose į vieną rinkinėlį drauge su dviem lenkiškais rankraščiais, susijusiais su reformacija: „Pokrėtki Opis poczatkéw Reformacyi“ ir „Mowa miana przez K. Leopolda Wannowskiego w Kosciele Stuckim Ev. Reforma. w dzien otwarcia nauk“ (VUB RS F1 — D1268). Tame rinkinėlyje iš viso yra 4 lietuviški pamokslai. Prie vieno jų, skirto šv. Kazimiero dienai, pradžioje prirašyta data — 1732 m., o gale — pamokslininko pavardė Siemaszko (= Semaška). Kitų pamokslų autoriai nepažymėti, bet iš rašybos bei rašysenos matyti, kad jie ne tos pačios rankos rašyti. Iš visų tų pamokslų daugiausia žemaitybių esama anoniminiame 4-jame, pavadintame „Pamokstas apej Neczystata“ ir neturinčiame datos. Jame randamos kone visos būdingesnės žemaičių dounininkų patarmės ypatybės plg.: part. n. sg. ipoules 21, n. pl. anij „anie“ 23a, praep. apej „apie“, d. sg. norou „norui“ 19a, sutwerymou 17, adv. paskou 20, wysumet 19a, greyta 17, g. pl. musa „mūsų“ 17, praep. pri 19, prisz 17a, po smerte 17, g. pl. karalistiu 20a, praes. 3 beng „baigia“ 20, nor 19, Nekent t. p., užgen [vartojamas ž dabartinės formos!] 17a, parjem 19a, d. pl. anims „jiems“ 18, g. sg. gimenes 19, praes. 1 pl. Turem t. p., regiam 17a., in. sg. szirdieje t. p., fut. 1 pl. atimsma 17, drysma 17a, cond. 1 sg. parodiczio 18, imper. 1 pl. bukiam 21a, Kariaukiam 23a, sergiekiemos... Tiktai retkarčiais jame pasitaiko lyčių su aukstaitiSkais dvibalsiais [uo], [ie], pvz: praes. 3 atsiduod 19a, parduod 19, a. sg. wieta 18a, su neiSkritusiu „judriuoju“ [a], pvz.: Jonas Apasztalas 18a, sakidamas 17a, darbas 21a, su nesuvienabalsejusiu [ai]: i. pl. artimajs 20a. Šitokios aukstaitybés veikiausiai perimtos iš rašytinės tradicijos. “Lebedys J., Min. veik., 52. 123 Kituose anoniminiuose ir be datų pamoksluose žemaitybių yra arba nedaug, arba ir visai nėra. Pirmajame, kuris šiek tiek išsiskiria savo rašyba (i-dvibalsiai jame rašomi su j, likusiuose — su y) randama nemažai rytietybių, plg.: g. sg. umzinibes, umzinos // amzinos 1a, cond. 1 pl. giwintumim 1, a. sg. brungiu saktu „sėklų“ 5a., golu „galą“ 1a. walju „valią“ 3, unt pasiregeiima Sa, n. sg. meila 2a, meitas t. p., kisdamj „kęsdami“ (bet kentejo 4), cond. 1 sg. katbeciou 2a, praes. 3 soko 2a, i. sg. m. skumboncjo t. p., adv. nekadu t. p. (// tada t. p.), praes. 3 raikja 3... Kaip matyti iš pavyzdžių, šiame pamoksle esama vad. rotininkams ir dadininkams būdingų lyčių. Be to, gana dažnai jame žymimas antrasis dvibalsio [uo] dėmuo raide a (pvz.: imper. 2 sg. aduakit 2, i. pl. Nuadajs 5, in. pl. kapaose 1a// g. sg. Apjuoko 4, i. sg Uoda „oda“) rodo, kad autoriaus tarmėje [0] čia buvo paplatėjęs. Antrame, Semaškos pamoksle, panašiai kaip ir anoniminiame trečiame „Pryktodas pry Numirelia“, verčiamasi 1737 m. gramatikoje kodifikuotomis koinė lytimis, tarp kurių pasitaiko ir viena kita žemaitybė ar hipernormalizmas (pvz. Semaškos pamoksle aple „apie“ 13, i. pl.Jaunikaytcis 11, imper. 2 sg. Buok „būk“ t. p., cond. 2 sg. inpuoltumey 12). e) Troškūnų vienuolyno auklėtinių pamoksluose Bažnytinės rašomosios koinė pagrindu remiasi ir Troškūnų vienuolyno auklėtinių (studentų) rašyti 1774—1799 m. laikotarpiu retorikos pratimų rankraštiniai pamokslai, kurių rinkinių yra išlikę Vilniaus universiteto rankraštyne. Viename rinkinyje (F1-F74), turinčiame 296 p. in folio, tėra tik du lietuviški (kiti lenkiški ir lotyniški) pamokslai, rašyti Teofiliaus Liberavičiaus (=Lyberio?) ir Feliciano Švėgždavičiaus (=Svégzdos)*. T. Liberaviciaus pamoksle, skirtame didžiajam šeštadieniui (na Wielka Subotę), vidurietiškosios bei rytietiškosios lytys neretai kaitaliojasi su žemaitiškosiomis, plg.: n. sg. Sauta 204, g. sg. attaydima 208, meytes 207, a. sg. dideta 205, tironisty t. p., in. sg. grabi t. p., inf. takioti 204 ir: praep. apey // ape 205, a. sg. kan t. p., i. pl. Zodeys 204, in. sg. ugnieje 207, cond. 1 galecio, werkcio 205. Be to, šiame pamoksle, kurio autoriui lietuvių kalba galbūt nebuvo gimtoji, apstu ir hipernormalinių lyčių su priešdėliais nuo-, -prievietoj nu-, prie-: n. sg. nuoludys 204, praes. 3 nuoramda 207, inf. nuomažinti 204, n. pl. nuomiretey t. p.; n. sg. priekattas 205, praes. 1 priepazistu 204, a. y. priekalta 207... E. Švėgždavičiaus pamoksle, skirtame Velykų antrajai dienai, tokio tarminio mišinio nėra: čia tik kur ne kur pasitaiko viena kita rytietybė (pvz.: a. sg. antru spasabu 209, praet. 3 katbejo 208, g. pl. tancingu 209) ar dzūkybė (pvz., žodzis 209). Čia nėra ir Liberavičiaus pamokslui būdingų hipernormalizmų. Kitame dideliame rinkinyje (F1-F31), turinčiame 624 p. in folio, lietuviškų pamokslų daugiau — 7 (kiti lenkiški ir vienas lotyniškas). Jų kalba taip pat nevie8 Jų ištraukų žr. Lebedys J. Min.veik., 38-39. 124 noda. Vienuose bažnytinė rašomoji koinė labiau atmiešta žemaitybėmis, kituose — rytietybėmis. Pavyzdžiui, 1789 m. Fidelio Mažeikos (Mažeyko) rašytame pamoksle, skirtame šv. Petro ir Povilo dienai, yra nemaža žemaitiškų lyčių (tokių, kaip in. pl. amziuse 116, praep. apley „apie“ 119, n. pl.žodey 116, praes. 1 pl. Weyzdiekiam 118, 2 pl. pasiklausikiet 121). Tačiau 1791 m. Klemenso Vonenbergo (Wonenberg) šv. Jono Nepomuceno dienai skirtame pamoksle yra didesnis rytietybių sluoksnis, besikaitaliojantis kartais su žemaitybėmis, plg.: adv. Doug 125, g. sg. wirlzows „viršaus“ 122, a. pl. brungiausus 123, d. pl. klousantems 122, adv. giarey t. p.,tabey t. p., prielzingey t. p. tey ir tey 124, i. sg. pamacziu „pamačia, pagalba“ 122... (bet ir: i. pl. Zodeys 122, cond. 1 pl. garbinkiem t. p., praes. 1 pl. niagalem 124). Matyt, pamokslo autoriui (iš pavardės sprendžiant buvusiam ne lietuvių kilmės) daugiau teko mokytis lietuvių kalbos iš rytietiškos Troškūnų apylinkių šnektos, taip pat naudotis žemaitybių turinčiais anuometiniais leidiniais. g) R. Šimkevičiaus, P. Bukantos ir kt. rinkinyje Jau gerokai daugiau žemaitybių yra kitame XVIII a. pabaigos stambiame (arti 800p. in 4°) lietuviškų pamokslų rinkinyje, parašytame 1790-1793 m. ir taip pat saugomame Vilniaus universiteto bibliotekos rankraščių skyriuje (FI, Nr. C200). Galima sakyti, kad šio rinkinio pamokslų, rašytų ne vieno žmogaus (prie kai kurių minimos Rudolfo Šimkevičiaus, Petro Bukanto, G. Monkevičiaus pavardés)®, kalba yra žemaitiškas-aukštaitiškas mišinys, ir tik speciali analizė gali parodyti, katros tarmės elementų esama daugiau. Kadangi pamokslai sakyti žemaičių ir pažemaitės aukštaičių parapijose (Telšiuose, Tytuvėnuose, Viešvėnuose, Kiaunoriuose, Šiluvoje, Šiauliuose, Pašušvyje, Dotnuvoje), tad žemaitybių gausumas jau ir tuo gali būti aiškinamas. Bet čia, kaip ir kitais atvejais, galėjo nemaža lemti pamokslų autorių kilmė, nors apie ją nedaug ką bežinome. Iš būdingesnių rinkinio žemaitybių minėtinos šios: a)žemaitiškas galūnių trumpinimas (n. sg. gafs 21, Jons 89, kials „kelias“ 101, Pons Diews 13, kraws „kraujas“ 89, dodams 241, eydams 46, dodams 241, praes. 3 giwen 102, nor 143...), b) ja-kamienės veiksmažodžių 3 a. lytys (praes. gale 15, girdzia 115, penie 125, nore 120..., praet. 3 galeje 44, kientieie 126, nieturieje 46...) c) ja-kamienės liepiamosios nuosakos lytys (1 pl. imkiem 16, putkiem 38, eykiem 113, Praszikiem 151, kalbiekiem 299., storokiemos 302...), d) lytys apley „apie“ 13, 34..., a. pl. kurius 16, tus 99, duowanas 136 (// n. sg. dowana 216), i. pl. Zodeys 489, praep. diel 13, inf. kalbieti 16... Tačiau pažymėtina, kad pagrindinių skiriamųjų žemaičių tarmės ypatybių kalbamajame rinkinyje yra nedaug. Jame gana nuosekliai išlaikyti aukštaitiški dvibalsiai [uo], [ie], pvz.: inf. duoti 123 (ir fut. 3 duos 13, imper. 2 sg. duok 25), g. * Plg, Lebedys J. Min. veik., 52. 125 mentoriuose, administracinio pobūdžio raštuose). Visa tai, taip pat ne visai retai pasitaikantys to amžiaus raštuose hipernormalizmai, aiškiai rodo tam tikras lietuvių rašomosios kalbos bažnytinio stiliaus unifikacijos tendencijas. Įdomu ir tai, kad kai kuriuose tiek XVIII a. pradžios, tiek pabaigos raštuose atsispindi ir tam tikros rytų aukštaičių bei dzūkų tarmių ypatybės, kurios bažnytinei koinė suteikia dar daugiau tarminės mozaikos. Gauta 1998 04 21 SUTRUMPINIMAI AA - Auksa Attorius... 1793 Ad“ — Altorius Duchaunas... 1759 Ad” — Altorius Duchaunas... 1778 Ad’ — Altorius Duchaunas... 1796 BS — Balsas sirdies... 1726 KN - Kniga Nobaznistes Krik$¢ioniszkos... 1653 LB — Lietuvos bibliografija 1, 1547-1861. Papildymai, Vilnius 1990. LDK - Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė LKJ - Zinkevičius Z. Lietuvių kalbos istorija 4, Vilnius: Mokslas, 1990 LKK - Lietuvių kalbotyros klausimai 38, Vilnius: Lietuvių kalbos institutas, 1997. LTB - Lietuvos TSR bibliografija 1, 1547-1861, Vilnius: Mintis, 1969 Pav! — Pawinasties Krikscioniszkas...1765 Pav’ -— Pawinastis Krykscionyszkas...1781 PKr* — Pamokstas Krikščioniszkas...1743 PKr* — Pamokstas Krikščioniszkas...1762 RS — rankraščių skyrius SIG — Slavočinskis M. Giesmes... 1646 VUB - Vilniaus universiteto biblioteka BEZIEHUNGEN ZWISCHEN DER LITAUISCHEN SCHRIFTSPRACHE UND DEN MUNDARTEN IM GROSSFURSTENTUM LITAUEN IM 18. JAHRHUNDERT Zusammenfassung Im Beitrag wird auf Grund der phonetischen und morphologischen Analyse der Belege aus den Schriftdenkmalern des 18. Jahrhunderts im GroBfiirstentum Litauen aus den Gesangbūcher, Gebetbiichlein, Ewangelientexten, handschriftlichen Predikten, Fibeln und kanzleisprachlichen Urkunden die mundartliche Basis der litauischen Schriftsprache untersucht. Die Untersuchung zeigt, daB die heterogene mundartliche Basis der 16.-17. Jhs vom 18. Jahrhundert an etwas verandert wurde: die ostaukstaitische Variante der Schriftsprache wurde durch die mittelaukstaitische (resp. westaukstaitische) ersetzt. Diese Wende ist besonders augenscheinlich in der Ausgabe ,,Ewanielie Polskie y Litewskie* 1705 sowie in der Grammatik „Universitas Lingvarum Litvaniae® 1737. Eine groBe Zahl von anderen religiosen Schriften des 18. Jahrhunderts stiitzt sich auch auf den mittelaukstaitischen Dialekt, der jedoch gewisse Elemente des Zemaitischen bzw. Aukstaitischen enthilt. Ausnahmen bilden die Ubersetzungen „Ziwatas Pona yr Diewa musu Jezusa Christusa® 1759 und , Knigiale apraszanti broctwa“ 1773 aus dem Polnishen, in denen viele Zemaitische Elemente 132 vorligen. Im allgemeinen ist die litauische Schriftsprache der 18 Jahrhunderts ein Gemisch verschiedener Mundarten, weshalb sie kirchliche Schriftkoine zu nennen ist. Dabei ist in Betracht zu ziehen, dass eine solche Koine nicht allein im 18.Jh., sondern in dem religiosen Schrifttum fast des ganzen 19. Jahrhunderts gebraucht wurde. 133