F. W. Haacko „Vocabvlarivm Litthvanico–Germanicvm, et Germanico–Litthvanicvm“ (Halle, 1730)

LIETUVIŲ KALBOTYROS KLAUSIMAI XXXIX (1998) Vincentas DROTVINAS Vilniaus pedagoginis universitetas F.W.HAACKO ,,VOCABVLARIVM LITTHVANICO-GERMANICVM, ET GERMANICO-LITTHVANICVM¢ (HALLE, 1730)’ 1. Hallés pietizmas. XVII a. pab. Vokietijos liuteronų bažnyčioje atsirado nauja kryptis — pietizmas. Jo pradininkas vokiečių teologas Philippas Jakobas Speneris (1635-1705) programiniame veikale „Pia desideria“ siekė pagerinti bažnyčios gyvenimą per plečiamą individualų pamaldumą ir tobulinamus reformų tikslus. Šias idėjas įgyvendinti praktiškai pradėjo Spenerio draugas kunigas Augustas Hermannas Francke (1663-1727). Studijavęs teologiją, rytų ir moderniąsias kalbas, savo pietistines idėjas skelbė Leipzige ir Erfurte, tapo vienu aktyviausių Spenerio pasekėjų Hallės (Brandenburgo) žemėje. 1692 m. Francke buvo pakviestas į Hallę kunigo ir universiteto profesoriaus pareigoms. 1694 m. įkurtas Hallės universitetas tapo pietizmo centru. Francke pradėjo savo veiklą teturėdamas 4 talerius ir 16 grašių, globojo savo parapijos namuose Hallės priemiesčio Glauchos varguolių vaikus. Jo pietizmo propagandą lydėjo energinga organizacinė pedagoginė veikla. Pirmaisiais XVIII a. dešimtmečiais Hallėje pradėjo veikti kelių lygių mokyklos, buvo įsteigta prieglauda beglobiams ir neturtėliams (Waisenhaus) su gamybiniais ir ūkiniais padaliniais (duonos kepykla, skalbykla, vaistinė, spaustuvė su leidykla, botanikos sodas ir kt.). Iš viso 1730 metais buvo 3000 auklėtinių ir auklėtojų. Pietizmas kaip religinė srovė netruko išplisti Europos šalyse tiek dėl platinamos įvairiomis kalbomis pietistinės literatūros, tiek ir dėl Hallėje studijavusių daugelio kraštų moksleivių. Pietizmo misijų veikla siekė Rusiją, Indiją, Šiaurės Ameriką. ' Šis straipsnis parengtas išplėsto paranešimo, skaityto kolokviume „Hallė kaip vertimo veiklos centras“ (Halle als Zentrum der Ūbersetzungstatigkeit) Hallėje 1996 m. lapkričio 14 d., pagrindu. Vokišką straipsnio variantą žr. (Drotvinas : 1998). Už sudarytą galimybę tyrinėti Hallės lituanistiką ir dirbti Hallės archyvuose ir bibliotekoje nuoširdžiai dėkoju Hallės-Wittenbergo Martyno Liuterio universiteto teologijos fakulteto Franckeschen Stiftungen direktoriui prof. dr. Pauliui Raabe'i ir minėto fakulteto Pietizmo tyrimo interdisciplininio centro direktoriui prof. dr. Udo Strateriui, taip pat bibliotekos (Hauptbibliothek Franckeschen Stiftungen) direktoriui dr. Thomas Miilleriui. Šia proga negaliu nepadékoti doc. dr. Gertrudai Bense'i, Hallės baltistikos tyrinėtojai ir tradicijų puoselėtojai, už nuoširdų dalykinį bendradarbiavimą. 82 Nors Karaliaučiaus universiteto teologai ilgiau laikėsi tradicinės, ortodoksinės liuteronybės, Hallės pietizmas turėjo įtakos ir čia. Po 1709-1711 m. didžiojo maro ir bado ypač išryškėjo pamokslininkų ir mokytojų stoka Mažojoje Lietuvoje. Dėl to Hallės universitetas ėmėsi rengti pietistinės pakraipos kunigus, be vokiečių, mokančius tautines kalbas, taigi pamokslininkus lietuviškoms ir lenkiškoms parapijoms. 2. Hallės lietuvių kalbos seminaras ir jo žmonės. Prūsijos valdžia dėjo nemaža pastangų liuteronybei stiprinti ir šalies švietimui plėsti. Dar 1718 m. Prūsijos karalius Friedrichas I įsakė įsteigti lietuvių kalbos seminarus Karaliaučiuje ir Hallėje. Pirmasis seminaras pradėjo veikti Karaliaučiuje 1723 m. Prie Hallės universiteto teologijos fakulteto toks seminaras (Seminarium Lithuanicum, Littauisches Seminar, Preuflisch Seminar) pradėjo veikti tik 1727 m. ir dirbo iki 1740 m.“ Seminaras siekė ir germanizacinių tikslų. Rinkdamas kandidatus, Francke turėjo vadovautis karaliaus nurodymu į pamokslininkus ir mokytojus, skiriamus į Prūsus, siūlyti tokius žmones, kurie kilimo nėra prūsai (Skrupskelis 1967 : 15-16). Teologijos studentai, būsimieji lietuviškų parapijų pamokslininkai ir bažnytinių mokyklų mokytojai, išlaikymą gaudavo iš vad. Freitisch, t.y. buvo valdžios remiami. Kasmet seminarą lankydavo po keliolika žmonių, iš viso jame mokėsi apie 40 asmenų (Schiller 1994 : 195—223). Viena sėkmingo pasirengimo pastoraciniam darbui sąlygų buvo lietuvių kalbos mokėjimas. Mat visi Hallės lietuvių kalbos seminaro klausytojai turėjo pasižadėti baigę studijas vykti į lietuviškas Prūsijos parapijas. Dalis jų buvo studijavę Karaliaučiaus universitete ir lankę ten anksčiau įkurtą lietuvių kalbos seminarą. Hallės seminare dėstyta lietuvių kalba, rengtos jai mokytis priemonės, rūpintasi pietistinės literatūros lietuvių kalba leidimu. XVIII a. trečiajame-ketvirtajame dešimtmečiais Halle tapo antruoju lituanistikos centru po Karaliaučiaus (Gineitis 1990 : 54—55; Gineitis 1995 : 63; Palionis 1995 : 126; Zinkevičius 1990 : 249-252; Drotvinas 1998 : 157-171). Akivaizdu, kad Hallės seminaras savo paskirtį atlikti galėjo tik deramai organizuodamas lietuvių kalbos mokymą. Tam reikėjo kvalifikuotų dėstytojų ir tinkamų vadovėlių. Iš lietuvių kalbos gramatikų istorijos žinoma, kad pirmąją lietuvių kalbos gramatiką „Grammatica Litvanica“ išleido 1653 m. Karaliaučiuje Tilžės lietuvių kunigas, giesmių vertėjas Danielius Kleinas, po metų išėjo ir gramatika vokiečių kalba „Compendium Litvanico-Germanicum“. 1673 m. išėjo Kristupo Sapūno ir Teofilio Šulco gramatika „Compendium Grammaticae Lithvani- * Kiti mano, kad Hallės seminaras veikęs iki 1765 m. (Skrupskelis 1967 : 17; Lebedys 1977 : 151), tačiau nei pirmieji seminaro istorikai (Specht 1935), nei dabartiniai tyrinėtojai (Schiller 1994) šių metų nenurodo. Galbūt šitokia nuomonė galėjo atsirasti dėl to, kad Freitisch buvo finansuojamas iki 1765 m., tačiau jo paslaugomis naudojosi įvairių specialybių studentai. 83 cae“. Nors šios gramatikos ir teikė tam tikrą lietuvių kalbos gramatinės sistemos aprašymų pasiūlą ir jos mokymo priemonių pasirinkimą, vis dėlto pirmasis lietuvių kalbos žodynas Mažojoje Lietuvoje skynėsi kelią kur kas sunkiau nei pirmosios gramatikos. Tiesa, žodynų rengėjų, medžiagos rinkėjų būta. Savo gramatikos pratarmėje D. Kleinas rašė drauge su gramatikomis įteikęs ir lietuvišką žodyną (grammaticam novam una cum annexo Compendio Germanico, ut et Lexico Litvanico, gvae ad pedes Serenisfime Vefirae Celtitud. Subiectiffimi depono), tačiau ilgą laiką lietuvių kalbos žodyno Mažojoje Lietuvoje neturėta. Žodyno nebuvimas sunkino Rytų Prūsijos lietuvių raštijos norminimo darbą, pagaliau žodyno reikėjo, D. Kleino žodžiais tariant, ne tik bažnyčių ir mokslo jaunuomenės naudai, bet ir „tiems, kurie su lietuviais bendrauja arba juos valdo ir teisia“ (Compendium, p. 2). Neišleidus minėto D. Kleino ar kurio kito žodyno, jo rengimas ir išleidimas darėsi vis aktualesnis ir XVIII a. Apie lietuvių kalbos žodyno atsiradimo ar jo rengimo sąlygas Hallėje nedaug težinoma. Nors tarp Hallės ir Karaliaučiaus teologų ir universitetų vyko savotiškos varžybos dėl religinės literatūros lietuvių kalba rengimo ir leidimo, apie konkrečius žodyno rengimo sumanymus nebuvo kalbama.“ Aplinkybės lėmė, kad pirmojo spausdinto lietuvių kalbos žodyno Mažojoje Lietuvoje pribuvėjos vaidmuo teko ne Karaliaučiaus, bet Hallės lietuvių kalbos seminarui. Žodyno atsiradimo sąlygos bent kiek paaiškėja iš dviejų Hallėje dirbusių lietuvių raštijos ir kalbotyros darbuotojų — Johanno Richterio ir Friedricho Wilhelmo Haacko — gyvenimo ir lituanistinės-pedagoginės veiklos Hallėje apžvalgos. Bene pirmoji užuomina apie žodyno rengimą randama Klaipėdos superintendento Johanno Arnoldto Pauli'o (1682-1741) 1727 m. sausio 26 d. laiške Francke'i. Jame Paulis rašė, kad du jo žmonės renka žodžius iš spausdintų protestantų raštų ir rengia žodyną. Galima spėti, kad tas žodynas turėjo tikslą atspindėti to meto religinių raštų leksiką (Winter 1954 : 44—47). Turbūt nesuklysime pasakę, kad kalbinių darbų ir, skyrium imant, žodynų rengimas XVIII a. pirmaisiais dešimtmečiais buvo susijęs su tuo metu suaktyvėjusių protestantų raštų vertimu į lietuvių kalbą, jų rengimu spaudai ir leidimu. Tuo metu pasirodę lietuvių kalba Mažasis Liuterio katekizmas (1722), Naujasis Testamentas (1727), Jono Rėzos giesmyno „Pfalteras Dowido“ antrasis leidimas (1728), Biblija (1735) ir kt. leidiniai tapo leksikografinės darbuotės impulsu: vieniems jie buvo patogus šaltinis žodynams rengti, kitiems atvėrė akis, kad nedera ribotis vien knygine leksika, kad būtina rinkti gyvosios kalbos medžiagą. * Apie Franckes planus rengti Biblijos vertimą ir kitus Hallės lituanistinius leidinius plačiau žr. Kaunas 1996 : 120. 84 Pirmasis lietuvių kalbos seminare mokė lietuvių kalbos klaipėdiškis Jonas Richteris (Johann Richter, 1705-1754). Teologijos studijas pradėjo Karaliaučiaus universitete, greičiausiai lankė ir tenykštį lietuvių kalbos seminarą. Hallės universitete Richteris imatrikuliuotas 1727 m. gegužės 12 d., universitetą baigė magister artium laipsniu ir buvo paskirtas seminaro vedėju ir dėstytoju, bet dirbo neilgai, iki 1728 m. rudens. Manoma, kad dabar Hallės Franckes fundacijos bibliotekoje (Hauptbibliothek der Franckeschen Stiftungen) laikomas 1728 m. nežinomo autoriaus rankraštinis vokiečių-lietuvių kalbos žodynas yra perrašytas Richterio. Išvykusio Richterio vieton buvo paskirtas kitas klaipėdiškis Friedrichas Wilhelmas Haackas (1705-1754), Kretingalės lietuvių parapijos kunigo Erdmano Haacko, dalyvavusio redaguojant Lysijaus 1719 m. katekizmą, sūnus. Nuo 1724 m. studijavo Karaliaučiaus, nuo 1727 m. Hallės universitete, kur klausė paskaitų Lietuvių kalbos seminare, o 1728 m., išvykus Richteriui, iki 1732 m. seminare pats dėstė lietuvių kalbą ir vadovavo jam (Biržiška 1963 : 67-69). Apie Haacko gyvenimą ir veiklą naujų duomenų pastaruoju metu nepaskelbta. Tiesa, jis minimas naujausiuose Vokietijos biobibliografiniuose žodynuose, pavyzdžiui „Užsienio kalbų dėstytojų vokiečių kalbos plote biografijų ir bibliografijų žodyne“ (Schroder 1989 : 179). Kiek smulkiau Haacko gyvenimas (tačiau be naujų faktų) ir darbai aprašyti „XVIII a. kalbotyros biobibliografiniame vadovėlyje“ (Bio-bibliographisches Handbuch 1996 : 2-3).* Nors Haacko biografija panaši į Richterio (lietuviška kilmė ar bent iš mažens mokėta lietuvių kalba, teologijos studijos Karaliaučiuje ir Hallėje, tas pat darbas platinant pietizmo idėjas lietuviškose parapijose), tačiau jo veikla truko kiek ilgėliau ir dėl to buvo produktyvesnė. Pirmasis Haacko lietuviškas spaudos darbas buvo greičiausia jo ir mokinių verstas žymaus vokiečių teologo ir giesmių autoriaus, Francke's bendražygio Anastazijaus Freylinghauseno (1670-1739) „Ordentliche Lehre des Heyls der Seele“ (1714) vertimas į lietuvių kalbą, žinomas kaip „Dawadnas Mėkflas apie Dufsiés IGganimą [...] iįgdūtas nig Draugū Lietuwifskos Ifškalos [...]“ (1729). Jo leidimas parodė, kaip sunkiai Hallėje kūrėsi lituanistinė raštų rengimo ir leidimo mokykla, parodė, kad nebuvo daug žmonių, gebančių versti pietistines giesmes į lietuvių kalbą. Mat „Dawadno Mėk|f lo [...]“ pirmame leidime įdėtos keturios, antrame penkios ne naujos, bet seniau verstos į lietuvių kalbą giesmės (Drotvinas 1997 : 461-468). * 1728-1732 m. Haackas buvo pasiųstas Zalcburgo kolonistų vertėju ir palydovu į Įsrutį. Apie šį laikotarpį kokių nors duomenų Zalcburgo krašto archyve (Landesarchiv) nepavyko rasti. — 1733 m. Haackas Berlyne buvo įšventintas kunigu, paskui diakonavo Gumbinėje, kunigavo Gerviškėnuose, nuo 1734 m. iki mirties buvo Pilkalnio kunigas. 85 Dėl to daroma išvada, kad Hallė stokojo reikiamos kvalifikacijos lituanistikos šviesuolių (Gineitis 1995 : 63). Haackas dirbo kiek palankesnėmis sąlygomis, tačiau jis turėjo atlikti užduotį, kurios neįvykdė Richteris. Remdamasis jau spėjusiais Karaliaučiuje išeiti Naujuoju Testamentu (1727) ir psalmynu (1728), Haackas parengė dviejų dalių žodyną „Vocabvlarivm Lit-thvanico-Germanicvm, et Germanico-Litthvanicvm, Darin alle im Neuen Teftament und Pfalter befindlichen Worter nach dem Alphabeth enthalten find, Nebft einem Angang einer kurtzgefaliten Litthauischen Grammatic ausgefertiget von Friedrich Wilhelm Haack [...]. Halle: Druckts Stephanus Orban, Univerf. Buchdr. 1730.“ su trumpu lietuvių kalbos gramatikos priedu.’ Tai buvo pirmasis spausdintas lietuvių kalbos zodynas visai Rytų Prūsijai. Žodyno dalys nelygios: pirmoji — lictuviy-vokieciy kalby — yra didesnė (1-151 p.) ir turi 4886 žodžius (Abažas, 30 das Lager — 3ywatas, o der Leib), antroji — vokiečiųlietuvių kalbų dalis — mažesnė (152-230 p.) — turi 4361 žodį (Aaron — Aornas — Zwolffte — Dwyliktas).” Per 100 žodžių randami tik lietuviu—vokieciy kalbų dalyje, daugiau kaip 50 abiejų dalių žodžių turi skirtingus vokiškus (resp. lietuviškus) atitikmenis, daugiau kaip 20 antraštinių žodžių skiriasi daryba, rašyba ir pan. Vokiečių lietuvių kalbų dalyje matyti, kokį vokišką žodį atliepia vienas ar keli (2-5) lietuviški žodžiai, tačiau jų gramatinė charakteristika ar kitokie požymiai nekartojami. Tai yra greičiau savotiška vokiškų žodžių lietuviškų atitikmenų rodyklė. 3. Žodyno Ieksikologinė apžvalga. Haacko žodyno leksikos inventorių sąlygoja šaltiniai. Dėl to jo turinį skirstyti teminėmis grupėmis ir nustatyti jų proporcijas tikslingiausia būtų žinant šaltinių inventorių. Kaip nurodo tyrinėtojai, Haackas žodžius iš minėtų šaltinių ėmė ne ištisai, bet atsirinkdamas (Palionis 1995 : 130). Iki šiol neturime detalesnių žodyno leksikos tyrinėjimų, todėl čia vienu kitu bruožu pabandysime ją aptarti. Vienas būdingesnių turinio teminių sluoksnių yra religinė bažnytinė leksika, kurią patogiau skirti į tikrinę ir bendrinę. Iš tikrinės leksikos pirmiausia pateikiami asmenvardžiai, tiksliau, Biblijos patriarchų, pranašų, apaštalų vardai: Abelas, o; Abraomas, o Abraham; Adomas, o Adam; Aoronas, no Aoron; Baltramėjus, jaus Bartholomaus; Dowidas, do der David; Jékubas, bo Jacob; Jonas, no der Johannes; Powilas, lo der Paulus ir pan., dalis jų išlaikę tarpininkės lenkų kalbos įtaką, pavyzdžiui, Aliofjus, gaus; Eliofsus, gaus der Elias; Ezaiofyus, gaus der Esaias; Malakiofsus, aus der Malachias; Jė3us, * Žodyno pratarmę (Vorbericht) parašė fundacijos vadovas Gothilfas Augustas Francke ir joje apžvelgė lietuvių kalbos seminaro veikimą (Koženiauskienė 1990 : 463). “ Nurodomas ir dvigubai didesnis žodžių skaičius (Palionis 1995 : 131). 86 3aus Jefus; Jobas, bo der Hiob, Kriftus, ftaus Chriftus; Matteufzas, o der Matthaus; Meffiofsus, gaus der Meffias; Moiziefsus, gaus. Retesni moterų vardai, pavyzdžiui, Marya, 6s die Maria; Rebekka Rebecca; 3ore, és die Sarah; 3uzane, nės die Sufanna. Kur kas mažiau žodyne vietovardžių, pavyzdžiui, Akaja, jos Achaja; Egiptas, to Aegypten; Epėzas, 30 Ephefus; Judėa, 6s Judea; Jėruzale, lės Jerusalem; Kenkrea, 6s Cenchrea; Zodoma, mos Sodom ir kt. Pastebėtina, kad žodyne nėra nė vieno Prūsijos ar Mažosios Lietuvos asmenvardžio ar vietovardžio. Bendrinę žodyno leksiką galima iliustruoti kad ir šiomis tam tikras religines sąvokas įvardijančiomis leksemomis: dangus: Dangus, gaus Der Himmel; Dangifškas, ko himmlifch; Dangifska(fis, kojo der Himlifche; Dangun’=3engimmas, mo die Himmelfahrt; dievas: Diewas, o Gott; Diewifzkas, ko gottlich; Diewifskaffis, kojo der Gottliche; Diewo=Niekintojis, jo ein Gottes=Verachter; Diewo=ne(ibijgs, jancio ein Gottlofer; Diewo=nefibijafis, janciojo der Gottlofe; Diewo=Skryne, nės der Gottes=Ka(ten; Diewy(te, (tes die Gottheit; plg. dar Bediewis, wjo ein Gottlofer; Bediewifskas, ko gottloB, Bediewyf(te, és dic Gottlofigkeit; griekas: Griekas, ko die Siinde; Griekingas, ga fūndlich; Griekininkas, ko ein (tinder; Griekininke, es cine Siinderin; Griek=Twanis, nio die Stind—fluth; Grieku=Apiera, ros Stind=Opffer; Griefiti fūndigen; Griefsnas, no fūndlich; Grief3na((is, nojo ein fūndlicher; prarakas: Prarakas, ko der Prophet; Prarakauti weiffagen, propheseyen; Prarakawimas, mo die Weiffagung; Prarakiene, és dic Prophetin; Prarakifskas, ko prophetisch; Praraky(te, és die Weiffagung, die Propheseyung; plg. dar Blu3znijimas, mo die Lifterung; Blu3niti laftern; Blu3nitojis, jo der Lafter. Suprantama, tai anaiptol ne visa religinė leksika, nes dalis žodžių gali turėti tiek tiesioginę („pasaulietinę“), tiek ir religinę (abstraktesnę) reikšmę, pavyzdžiui, džiaugtis (pavyzdžiai rašomi dabartine rašyba ir be vokiškų atitikmenų), keršyti, kentėti, gėdinti(s); gailestis, kerštas, klasta, sąžinė, veidmainis ir pan. Toliau galime paminėti keletą dažnesnių teminių pogrupių, k.a. gyvūnų pavadinimai, iš kurių gausiausi avelė, avinas, avinėlis, avinyčia, avis, avių gardas, ėrytis, taip pat asilas, elnias, kiaulė, ožys; paukščių pavadinimai: genšė „garnys, gandras“, gaidys, karvelis, erelis, kurklelis, kurtinys, putpela, varnas, žvirblis ir kt.; augalų pavadinimai: daržovė, eglė, erškėtis, gluosnis, kadagynas, kviečiai, mėta, miežiai, Pyga eine Feige, plg. Pygos=Medis; verba 87 „ein Palm“ ir kt.; giminystės pavadinimai: brolis, tėvas, uošvis, vaikas, vaikaitis; duktė, marti, merga, motė, moteriškė, motina, našlė, nuotaka, sesuo, uošvė ir kt.; profesijų ir užsiėmimų pavadinimai: aukskalis, bernas „der Knecht“, darbininkas, daržininkas, kalvis, kerdžius, kūlikas, medžiotojis, muitininkas, puodžius, vartininkas, vamzdininkas, plg. dar skolinius cimerninkas, kažemėkas ir kt., plg. dar knygotyros leksikos apžvalgą (Kaunas 1996 : 141-142). Tęsiant žodyno leksikologing apžvalgą, derėtų apsistoti prie sinonimikos. Savarankiškų leksemų sinonimų žodyne tėra mažai, pavyzdžiui, Banga, gos cine Woge it. Welle ir — Wilnis, iės eine Welle (im Waffer), Buttas, to ir — Nammai, ma das Haus, dainoti ir giedoti — singen ir kt. Kur kas daugiau darybiniy sinonimy (varianty). Jais eina tos pacios Saknies artimų, panašių reikšmių priesagos vediniai, pavyzdžiui, Atmintis, ties, Atminnimas, mo ir Paminklas, klo verčiami tuo pačiu vokiečių kalbos žodžiu das Gedichtnis; Pafekkejas, jo, Sekkejas, jo, Sekkiotojis, jo — ein Nachfolger; Sutwerejas, jo, Sutwertojis, jo — der Schopfer; Aukfstybe, bės, Aukfstummas, mo — die Hohe; Daugybe, bės, Daugummas, mo — die Menge; Gillybe, bės, Gillummas, mo — die Tiefe; Jaunyfte, ės, Jaunummas, mo — die Jugend; Ifsganytas, Isganytingas —{celig; Waikaitis, cio — ein Kindlein (ne Enkelkind „anūkas!“) ir Waikelis, lio — ein Kindlein ir kt., plg. dar Surinkimas, mo eine Gemeine, eine Versammlung ir Sufirinkimas, mo die Verfammlung; S3wiefa, sos, S3wiefybe, ės das Licht (lux) ir pan. Sinonimų su skirtingomis, bet panašios reikšmės priesagomis daromasi ir iš svetimybiy (žodžių kilmė dar nebuvo suvokta ir skiriama), Mierny(te, és, Miernummas, mo — die MaBigkeit; Wiesliby(te, és die Tugend, die Keufchheit; Wie3libummas, mo die Ehrbarkeit, die Tugend. Žodyne sinonimiškai vartojami ne tik du lietuviški, bet ir skirtingos kilmės zodziai, pavyzdžiui, Walanda, dos eine Weile, plg. Walandéle, és cine kleine Weile ir Adyna, nos eine Stunde; Tikkejimas, mo der Glaube, Wiera, ros der Glaube, die Religion, plg. tikketi glauben, wieriti glauben, zutrauen, bet Wierny(te, és, Wiernummas, mo verčiamas die Treue. Iš pavyzdžių apžvalgos galima daryti išvadą, kad nurodyti sinonimai buvo paimti iš skirtingų šaltinių, kurių vertėjai tą patį turinį lietuviškai perteikė nevienodai. Nustatyti, kas iš sinonimų priklauso tam ar kitam vertėjui ir šaltiniui, būtų specialus uždavinys. Galima nurodyti tam tikrą kiekį žodžių, vartotų XVIII a. raštuose ir tebevartojamų ta pačia reikšme dabartinėje kalboje, pavyzdžiui, Ateiwis, wio ein Frembdling; Kar3ygis, gio ein Held, ein Streiter; Kaukaras, ro ein Higel; Negale, ės die Seuche, das Unmėogen; Palaima, més die Glūckfeeligkeit; 88 Palukana, nos der Wucher, der Zinfch; Patyrimas, mo die Erfahrung; Sielwartas, to die Angft, Trūbfal. Iš naujadarų pirmiau minėtini vertiniai, pavyzdžiui, Dangaus=Jifta, ės dic Regenbogen; Jaun=Mienū, nefio Neu Mond; Menefio=Ligga fergąs, ancio ein Mondfūchtiger; Pirmgiedoti Vorfin— gen; Pirmtakunas, no der Vorlauffer; Priefkriftis, fcio der Antichrift. Leksikos archaizmus galima pailiustruoti šiais pavyzdžiais: Jūdikkis, kio ein Heller; fcharfflein; Minau ja nicht adv. neg.; Nūtartis, ties ein Tadel; Pakalba, bos eine Affterrede, bet Pakalbetojis, jo ein Schmaher; Pamokflas, 16 cine Lehre; Tekkunas, no ein Lauffer; 3adas, do die Sprache, die Rede; Sweja, jos ein Fifchzeug. Be leksikos, skirtini ir semantikos archaizmai. Tai žodžiai, tebevartojami dabartinėje lietuvių kalboje, bet igave kitoniSkas reikšmes, pavyzdžiui, Apkaba, 6s der Vorhang, dabar — 1. kabė, sąvarža, 2. plokštelė šoviniams sukabinti ir įdėti į ginklą; Apfakimas, mo die Verkūndigung, Bothfchafft, dabar — 1. pasakojimas, 2. trumpas grožinės prozos kūrinys, plg. dar Atfarga, ės der Schild (Schutz); Dallykas, ko ein Stūck; Narfas, so der 3orn, Grifft, Ernft, Parafsas, šo dic Handschrift, it. Uberschrifft; Patranka, kos eine Raupe: Pawadinimas, mo die Berufung; Reikmene, ės die Nothdurff, plg. Reikmuo; Sawifzke, és das Eigentum ir kt. 4. Leksikografinis metodas. Haacko žodyno lietuviy-vokiec¢iy kalbų dalies straipsnis susideda iš lietuviškos ir vokiškos pusės. Lietuvišką pusę sudaro antraštinis žodis (arba žodžių junginys) ir kaitomųjų kalbos dalių gramatinė charakteristika, pateikiama įprastais lotyniškais sutrumpinimais. Vokišką pusę sudaro vokiškas atitikmuo (atitikmenys), kartais su vartosenos pastabomis vokiečių ar lotynų kalbomis. Apie žodyno lietuviškos ir vokiškos straipsnio pusės santykį pravartu pasakyti vieną kitą pastabą. Be vyraujančio tipo, kai antraštiniu žodžiu eina atskira leksema, tam tikra dalis antraštinių žodžių yra žodžių junginiai. Motyvacijos ir sandaros atžvilgiu jie nevienodi. Visiškai originalių lietuviškų žodžių junginių beveik nerasta, dažnesni verstiniai, pavyzdžiui: Suprafytos=Dūnos Allmofen Gelmés=jéfskomas=S3winnas, no ein Bleywurff Slaptag=Ra3zbaju=Muf3gs, fancio ein Meuchel=Morder. G.M. [zanti, cios. G.F. AntraStiniu žodžiu einančio lietuviško žodžių junginio pobūdį, tiksliau, jo sandarą paprastai sąlygoja vokiškoji žodžio straipsnio pusė (dalis). Pagal tai, kas vokiškoje dalyje atliepia lietuvišką antraštinį žodį, skirtini bene trys ryskesni atvejai: a) žodžių junginys — vienas vokiečių kalbos žodis, b) žodžių junginys — vokiečių kalbos žodžių junginys ir 89 c) žodžių junginys — vokiečių kalbos sudurtinis žodis. a) Lietuviškiems antraštiniams žodžiams Haackas pateikia vieną, du ar daugiau vokiškų atitikmenų. Dažniausiai pateikiama vienas atitikmuo, pavyzdžiui, Adata, tos eine Neh-Nadel Akis, iés | das Auge Dauginti vermehren Diewysté, (tés die Gottheit Girdéti horen Laidoti begraben Paflowinti loben Sekminnes, nū die Pfingften ir pan, du atitikmenys, pavyzdžiui, Bažnysia, cios der Tempel, die Kirche Gyrpelnis, nio ein Ruhmredige, Ehrgeit3iger Kuningaikftis, cio ein Fūrft, Herzog Priangis, gio der Vorhof, die Halle Sakimas, mo die Verhiindigund, die Prediger Surinkimas, mo eine Gemeine, eine Verfammlung Wotis, ties ein Driife, ein Gefchwiir ir pan., rečiau — trys ar keturi, pavyzdžiui, Atfifkyrimas, mo Spaltung, Rotten, Secte Wirfsus, gaus eine Spitze, die Oberhand, Vortheil, das Auswendige. Neretai antras ar trečias vokiškas atitikmuo dar aiškinamas lotynišku sutrumpinimu it. (=item). Banga, gos cine Woge it. Welle (kartais po it. eina lotyniškas atitikmuo, Amijias, Am3io die Ewigkeit it. Seculum) Ilanda, dos eine Grufft, iz. Holle, Grube Vokiški atitikmenys neretai padeda skirti lietuviško antrastinio žodžio daugiareikšmiškumą ar reikšmių atspalvius, pavyzdžiui, Gywata, tos das Leben Gywenimas, mo das Leben Wohnung Gywenti leben wohnen ir pan. Dalies žodžių leksinė reikšmė be vokiškų atitikmenų dar turi vokišką paaiskinimą, pavyzdžiui, Kirpti Scheeren, Schneiden (mit der Scheer) Prifiirti heranrudern, anfahren (mit dem Schiff) 90 ninkas (: griekas), Kromininkas (: kromas), Swodbininkas (: swodba) ir kt., priesagos —ybé: C3yftybé (: c3yftas), priesagos -ystė: Durnyfté (: durnas), Smertelny(té (: smertelnas), Wiezlibyfte (: wiezlibas), priesagos —(in)ycia: Awinyc3ia (: awis), priesagos -umas: Wiezlibummas (: wieslibas) ir kiti hibridai. Dalis slavizmų eina sudurtiniy hibridų elementais, pavyzdžiui, Griek=Twanis, nio (: griekas+tvanas), Strun=3aiflai (: strūna+žaislas). Būdvardžių hibridų dažnesnės priesagos yra —ifskas: C3efligkas (: c3efas), Peklifskas (: pekla), fmertifskas (:fmertis), fwodbifskas (:fwodba), priesagos -ingas: Macningas (: macnus), Pakajingas (: pakajus). Iš minėtų hibridinių būdvardžių dažnai daromasi ir prieveiksmiy, pavyzdžiui, Cz3eflif3 kay, Macningay, Pakajingay, Sylingay ir kt. Germanizmai skirtini dviejų rūšių: senieji ir naujesnieji. Be senųjų Buddelis, lio ein Būttel, Hencker; Kunnigas, go ein Prediger; Pinnigai, gū das Geld, plg. dar Pinnigelis, lio ein Pfennig, taip pat Pinnig=Mainis, nio ein Wechfler, kur kas gausiau naujesniųjų germanizmų, k.a. Dillos, lū der Till; Gwolta, tos die Gewalt, Kalkė, ės der Kalck; Kelnore, rės Keller; Skune, ės die Scheune; Styras, ro ein Ruder; Stukkis, kio ein Stūck; Skrybele, ės ein Schreiber; S3iporus, raus der Schiffer; S3turmas, mo der Sturm; S3uile, lės eine Szule: Žakas, ko ein Sack ir kt. Kita skolinių grupė — tai vokiečių kalbos žodžių, gautų iš lotynų ar graikų kalbų, lietuviški variantai. Šie žodžiai paplitę ir kitose kalbose, todėl vadintini tarptautiniais. Į lietuvių kalba jie pateko pradedant XVI a. per slavų kalbas, o vėliau ir per vokiečių kalbą. Lietuvių kalboje šie žodžiai fonetiškai ar morfologiškai aplietuvinti, pavyzdžiui, Beftya, 6s ein Thier, Bestie; Cimbalas, lo ein Cimbel; Elementas, to das Element; Pyga, os cine Feige; Persona, nos die Perfon; Purpuras, ro der Purpur; Sceptras, ro Szepter; Smaragdas, do der Smaragd; Teftamentas, to ein Teftament ir kt. Tiesa, dalis šių tarptautinių žodžių Haacko žodyne nebuvo „priimti“: ne vieną jų randame išverstus į lietuvių kalbą, pavyzdžiui, S3ikfsna, nos das Leder, Pergament, arba paaiškintus, plg. Skirta=Wiera, os, Skirtas=Mokslas, lo eine Secte, plg. Žodžius keifti difputieren; Žodžiu=Keitimmas, mo eine Difputation.’ ’ Kaip Haacko žodynas buvo naudojamas lietuvių kalbos seminare žr. autoriaus straipsnį „Rankraštiniai papildymai F. W. Haacko „Vocabvlarivm Litthvanico-Germanicvm et Germanico-Litthvanicvm“ (Halle, po 1730 m.) papildymai“ (spausdinama „Lietuvių kalbotyros klausimų“ XL t.). 97 6. Išvados. 1. F.W.Haacko „Vocabvlarivm...“ lietuvių filologijos ir kultūros istorijoje išlieka kaip Hallės lietuvių kalbos seminaro veikimo įrodymas ir XVIII a. pirmosios pusės vokiečių lietuvių kultūrinių ryšių liudininkas. 2. Haacko „Vocabvlarivm...“ — pirmasis spausdintas Prūsijoje dviejų dalių (lietuvių-vokiečių ir vokiečiųlietuvių kalbų) žodynas, apimantis XVIII a. pirmosios pusės Mažosios Lietuvos protestantų raštijos svarbiausią leksiką ir tarnavęs bemaž du dešimtmečius kaip vienintelis publikuotas leksikografijos darbas. Parengęs dviejų dalių žodyną, Haackas tęsė XVII a. rankraštinių vokiečių-lietuvių kalbų žodynų tradiciją, tačiau pirmasis sudarė lietuvišką žodyno registrą ir pateikė jam vokiškus atitikmenis, tuo padarydamas lietuvių kalbos leksiką atvirą ir prieinamą vokiškai kalbantiems dvasininkams ir kitiems asmenims. 3. Pagal apimtį neką nusileisdamas pirmajam lietuvių kalbos žodynui — Konstantino Sirvydo „Dictionarium...“ — Haacko „Vocabvlarivm...“ sudarė pastarajam deramą atsvarą Mažojoje Lietuvoje ir sąlygojo visos lietuvių kalbos leksikos nedalomumą bei vientisumą. 4. Haacko žodynas laikytinas savotišku XVIII a. Mažosios Lietuvos leksikografijos keliastulpiu: į jo to meto protestantų raštų leksikos atrankos būdu sudarytą lietuvišką registrą orientavosi vėlesnieji XVIII a. žodynininkai, o per juos dalis leksikos perėjo į XIX a. vidurio žodynus. Kaip lietuvių kalbos informacijos šaltinis buvo naudojamas Europos istorikų darbuose ir žinomas Didžiosios Lietuvos filologams. 5. Kadangi žodynas paremtas ribotais šaltiniais ir skirtas mokymosi praktikai, jame lietuviškos liaudinės leksikos pateikta palyginti nedaug, o frazeologizmų visai mažai. Žodyno turinys atspindi ano meto raštų kalbai būdingą religinę ir abstrakčiąją leksiką, svarbiausius gamtos (augmenijos ir gyvūnijos), žmogaus socialinės būklės, giminystės, profesijų pavadinimus ir pan. Kilmės atžvilgiu, be verstinių naujadarų, yra naujesnių slavizmų ir germanizmų, taip pat vad. tarptautinių Žodžių. 6. Leksikografiniam metodui būdinga tai, kad „Vocabvlarivm...“ straipsnis susideda iš: 1) antraštinio žodžio (atskiros leksemos, rečiau žodžių junginio), 2) sistemingai rašomų gramatinių pažymų (pavyzdžiui, daiktavardis pateikiamas vardininko forma su kilmininko galūne ar jos skiemeniu ir linksniuotės numeriu, giminės lotynišku sutrumpinimu ir pan.) ir 3) atitikmens (atitikmenų) vokiečių kalba (retkarčiais rašomi reikšmės atitikmenys lotynų kalba arba realijų paaiškinimai vokiečių kalba). Gauta 1998 08 26 98 LITERATŪRA Bense 1974—-Bense Gertrud. Lithuanica in Halle. — Zeitschrift fiir Slavistik 19 (2). Biržiška 1963 —- Biržiška Vaclovas. Aleksandrynas 2, Chicago. Bio-bibliographisches Handbuch 1996 — Bio-bibliographisches Handbuch zur Sprachwissenschaft des 18. Jahrhunderts. Die Grammatiker, Lexikographer und Sprachtheoretiker der deutschsprachigen Raums mit Beschreibung ihrer Werke. Bd. 4. H-L: Max Niemeyer Verlag Tiibingen. Drotvinas 1989 -Drotvinas Vincentas. Dėl sudurtiniy vertiniy Mažosios Lietuvos žodynuose. — Baltistica 11 (1). Drotvinas 1997 -Drotvin as Vincentas. ,Hallifkos Giefmes“: Zur Frithgeschichte der Halleschen Kirchenlieder in litauischer Sprache. — Europa in der Frithen Neuzeit. Festschrift fiir Giinter Miihlpfordt. 3. Aufbruch zur Moderne. Hrsg. von Erich Donnert. Weimar-Koln-Wien: Bohlau Verlag. Drotvinas 1998 -Drotvinas Vincentas. Das Seminarium Litvanicum an der Universitat Halle (1727-1740) in seinem EinfluB auf die Herausbildung der litauischen Philologie. — Hallesche Forschungen 1: Halle und Osteuropa. Zur europdischen Ausstrahlung des hallischen Pietismus. Hrsg. von Johannes Wallmann und Udo Striter: Verlag der Franckeschen Stiftungen Halle im Max Niemeyer Verlag. Gineitis 1990 -Gineitis Leonas. Kristijonas Donelaitis ir jo epocha, Vilnius: Vaga. Gineitis 1995—- Gineitis Leonas. Prūsiškasis patriotizmas lietuvių literatūroje, Vilnius: Pradai. Kaunas 1996 — K a un as Domas. Lietuviškos knygos istorija, Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidykla. Koženiauskienė 1990 - Koženiauskienė Regina. XVII-XXVIII a. prakalbos ir dedikacijos, Vilnius: Mokslas. Lebedys 1977—-Lebedys Jurgis. Senoji lietuvių literatūra, Vilnius: Mokslas. Palionis 1995 - Palionis Jonas. Lietuvių rašomosios kalbos istorija, Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidykla. Pavlov 1972 — P a v1 o v V.M. Die substantivische Zusammensetzung im Deutschen als syntaktisches Problem, Miinchen: Max Hueber Verlag. Schiller 1994 —- Schiller Christiane. Das litauische Seminar in Halle (1727-1740) und seine Mitglieder. Auf Spurensuche. — Acta Baltica 32. Schroder 1989 — Biographisches und bibliographisches Lexicon der Fremdsprachenlehrer des deutschsprachigen Raumes. Spatmittelalter bis 1800. Bd. 2. Buchstaben D bis H. Augsburger 1x1. Schriften, hrsg. von Thomas Finkenstae dt und Konrad Schroder. Bd. 51, Augsburg. Skrupskelis 1967 —- Skrupskelis Ignas. Lietuviai XVIII a. vokiečių literatūroje, Roma: Lietuvos katalikų mokslų akademijos leidinys. Specht 1935—Specht Franz. Das litauische Seminar an der Universitit Halle. — Archivum Philologicum, 5, Kaunas. Winter 1954 - Winter Eduard. Halle und die Pflege der litauischen Sprache. — Die Pflege der west— und siidslavischen Sprachen in Halle im 18. Jahrhundert, Berlin: AcademieVerlag. Zinkevičius 1990 -Zinkevicius Zigmas. Kalbotyros darbai: Frydrichas Vilhelmas Hakas. — Lietuvių kalba XVIII-XIX a., Vilnius: Mokslas. 99 DAS ,,VOCABVLARIVM LITTHVANICO-GERMANICVM, ET GERMANICO-LITTHVANICVM“ VON F.W.HAACK (HALLE, 1730) Zusammenfassung Das erste in PreuBen gedruckte ,Vocabvlarivm Litthvanico-Germanicvm et Germanico—- Litthvanicvm® wurde von dem Dozenten des Litauischen Seminar an der Universitit Halle (1727-1740) Friedrich Wilhelm Haack (1705-1754) verfasst und als Lehrmittel der litauischen Sprache fiir kiinftige Prediger der litauischen Gemeinden in OstpreuBen vorgeschen. Fir sein Inventar ist das Wortschatz der litauischen protestantischen Drucken in den ersten Jahrzehnten des 18. Jh. verwendet worden. Der litauische Teil umfafit 4486 Lemmata mit den deutschen Entsprechungen; deutsch-litauischer Teil etwa 500 Worter weniger. Obwohl es im „Vocabvlarivm“ die Illustrationen der Verwendung der litauischen Worter, so wie die Worter aus der litauische Umgangsprache fehlen, war es fiir die weitere Lexikographie im Laufe des 18. Jh. von groBen Bedeutung. Das Wortschatz des ,Vocabvlarivm“ wurde in den Worterbiichern von Phillip Ruhig (1747), Jakob Brodowsky (vor 1744), Christian Gottlieb Mielcke (1800) benutzt. Im Beitrag ist das litauische Wortgut nach dem Inhalt und Herkunft analysiert, z.B. sind die Substantiva am meisten die Benennungen der religidsen und abstrakten Begriffe und anderer biblischen Denotaten, auch die Berufs— und Verwandschaftsnamen, die Namen der Pflanzen und des Viehs usw. Neben den Wortern der litauischen Herkunft sind die Lehntibersetzungen nach dem deutschen Vorbild, so wie die lexikalischen Slavismen und einige Germanismen vorhanden. Die grammatische Charakteristik der litauischen Redeteile ist mit den traditionellen lateinischen Abkiirzungen dargestellt, z.B. Genus mit Gen. M., Gen. Foem. und die Deklinationstypen mit den Nummern der Deklination fiir Substantiva, neben dem Modus Indicativus auch die Formen des Prasens, Praeteritum und Futurum usw. Im Beitrag ist die Korrelation der litauischen und deutschen Worter in dem Worterbuch analysiert, und zwar die Gemeinschaften und die Unterschiede der Ubereinstimmung der Semantik. 100