Jono Bretkūno „Postilės“ perikopių autorystė: „Kosanies“ šaltiniai

LIETUVIŲ KALBOTYROS KLAUSIMAI XXXIX (1998) Ona ALEKNAVIČIENĖ Vytauto Didžiojo universitetas, Kaunas JONO BRETŪNO POSTILĖS PERIKOPIŲ AUTORYSTĖ: „Kosanės“ šaltiniai 1. Bretkūno Postilės perikopių1 autorystės klausimas 1.1. Liudvikas Gediminas Rėza bene pirmą kartą lietuvių literatūros istoriografijoje paminėjo, kad Jonas Bretkūnas sudarė Postilę (1591, toliau – BP) remdamasis Baltramiejaus Vilento versta knyga Euangelias bei Epistolas (1579, toliau – EE). Knygoje Geschichte der litthauischen Bibel (1816: 9), apžvelgdamas Biblijos ir kitų religinių raštų vertimo į lietuvių kalbą istoriją, vienoje išnašoje jis nurodė, kad dėl išsimokslinusių vyrų stokos ne visoms parapijoms galėjo būti skiriami kunigai ir dėl to pasidarė itin reikalinga turėti pamokslų rinkinį, iš kurio būtų galima skaityti bažnyčiose. Tuo pasirūpino Jonas Bretkūnas ir pagal Vilento išverstas evangelijas išleido postilę2. Vėliau į tai atkreipė dėmesį ir vėlesnieji mūsų senosios raštijos tyrėjai: Adalbertas Bezzenbergeris (1893: 128), Eduardas Hermannas (1923: 119–20), Jurgis Gerulis (1927: 110) ir kiti. Jie mėgino paaiškinti ir priežastis, kodėl Bretkūnas parašė pamokslus remdamasis kito autoriaus verstomis evangelijomis bei epistolomis, nors pats jau prieš 11 metų buvo išvertęs visą Naująjį Testamentą (baigtas versti 1580, toliau – BNT). 1 gr. ἡ περικοπή ‘ištrauka’; περικόπτειν ‘aplinkui apkapoti, apipjauti, apkirpti’. Perikopės sąvoka Biblijoje nėra paliudyta. Jas prie Biblijos ištraukų, skaitomų per krikščioniškas pamaldas, imta žymėti tik XVI a. Pirmasis šią sąvoką Biblijos ištraukai reikšti pradėjo vartoti Justinas (NBI 1997: 113). Iš perikopių susideda specialiai leidžiamos liturginės skaitinių knygos (RŽ 1991: 292). Pirmoji lietuviška tokių skaitinių knyga yra Baltramiejaus Vilento Euangelijos bei Epistolos, išleistos 1579 m. Karaliaučiuje. 2 Rhesa 1816: 9: „Da nicht bey allen Gemeinden, wegen Mangel an wissenschaftlich gebildeten Männern, Pfarrer und Prediger angestellt werden konnten, so war es wohl höchst nothwendig, ein Homiliarium oder eine Predigtsammlung […] zum Ablesen in den Kirchen, zu veranstalten. Janus Bretke sorgte auch dafür, indem er zu den Evangelien von Willentus eine Postille […] im Jahr 1591 herausgab“. 39 1.1.1. Eduardas Hermannas (1923: 119–120), svarstydamas, kas galėjo paskatinti Postilės sudarytoją atsisakyti savo tekstų, iškėlė mintį, kad galbūt Vilento lietuvišką vertimą jis laikė geresniu nei savo, todėl šį faktą buvo linkęs laikyti netgi vienu iš argumentų, rodančių, kad Bretkūnas buvęs vokietis, o ne lietuvis. Jo nuomone, ir šių tekstų kalba turėtų būti patikimesnė nei pamokslų, nes nėra aišku, kas šiuose versta, kas paties parašyta, tuo tarpu perikopių pagrindą sudaro iš Lietuvos kilusio Vilento vertimas. Pastarieji du teiginiai gali būti ilgų diskusijų ir tyrimo objektas, tačiau Hermanno minties apie Bretkūno abejojimą savo vertimu negalime visiškai atmesti. Kad Bretkūnas nuolat ieškojo tinkamesnio žodžio ar posakio varianto ir dažnai jam nepavykdavo apsispręsti, liudija visas įvairiais taisymais išmargintas jo verstos Biblijos, ypač Naujojo Testamento, rankraštis. Net ir Postilėje randame variantų, pateikiamų lenktiniuose skliaustuose, ar kitais žodžiais dar paaiškinamų žodžiu ir fraziu, paprastai prijungiamų jungtuku alba ir žodžių junginiu tatai elti. Gal abejo-damas savo darbo tinkamumu, o gal paveiktas Martyno Liuterio pavyzdžio, Bretkūnas pats prašė, kad jo parengtą Postilę įvertintų patyrę teologai, gerai mokantys vokiečių ir lietuvių kalbą. Šį jo prašymą Valstybės Taryba 1589 10 14 laiške perdavė Georgui Frydrichui3 ir tam reikalui kunigaikštis paskyrė keletą kunigų. 1590 05 13 Ragainėje sušauktos konferencijos dalyviai 1590 06 01 laiške kunigaikščiui jau pareiškė savo nuomonę apie šį pamokslų rinkinį. Jie rašė autoriui atvirai išsakę dėl Postilės turinio ir stiliaus kilusias abejones, o Bretkūnas geranoriškai sutikęs ne tik pats taisyti rankraštį, bet ir mielai leidęs tai daryti korektoriams4. Visa Biblija tuo metu dar nebuvo išversta – paskutiniosios knygos baigtos 1590 lapkričio 29 d. Konferencija Biblijos leidimo klausimu sušaukta tiktai 1592 09 20. Jos dalyviai, aišku, norėjo, kad ši protestantams itin svarbi knyga būtų kuo greičiau išspausdinta, bet dabar jau konsistorija pageidavo, kad Bretkūnas vertimą patikrintų. 1593 05 18 laiške jis rašo ją jau peržiūrėjęs ir tikisi, kad kunigaikštis, pasinaudodamas „daugiau kitų ir lietuvių kalbą geriau mokančių paslaugomis ir man dalyvaujant, lieps jį visiškai parengti spaudai ir […] išspausdinti“ (retinta mano – O.A.). Tai liudija, kad pats Bretkūnas net ir 1593 m. savo Biblijos vertimą laikė dar galutinai neparengtu ir netinkamu spausdinti. Ir vėliau kunigaikščiui rašytuose laiškuose (1595 07 11, 1598 12 10, 1599 09 19) jis vis prašo rankraštį „perduoti kitiems, kurie geriau moka šią nevokišką kalbą arba šiaip gausiau […] dievo apdovanoti gabumais, pataisyti“ (Bretkūnas 1983: 324), o jei vertimas pasirodytų netinkamas, grąžinti jam 3 Ištrauką iš šio laiško pateikia Falkenhahn 1941: 98. 4 Tai matyti iš korektorių 1590 06 01 laiško Prūsijos kunigaikščiui (Falkenhahn 1941: 103–104). 40 atgal. Vėlesniuose laiškuose šios abejonės, žinoma, galėjo būti reiškiamos ir dėl to, kad jis vis laukė kunigaikščio sprendimo, o spausdinimo reikalai nejudėjo iš vietos. Tik 1602 03 01 laiške Bretkūnas praneša, kad savo darbą dar kartą peržiūrėjo, kiek įmanoma, pataisė, ir prideda: „lietuvių skaitytojas, tikiuosi, šiuo vertimu dabar bus labiau patenkintas“. Taigi išlikę jo laiškai rodo buvus tam tikro nepasitikėjimo savo darbu ir noro remtis kitų teologų pagalba ir patarimais. 1.1.2. Paulius Salopiata (1929: 45–56), nustatinėdamas Mikalojaus Daukšos Postilės (1599) ir Konstantino Sirvydo Punktų Sakimų perikopių santykį su lenkišku, lotynišku, graikišku originalais, lygino jas ir su Vilento Euangelijomis bei Epistolomis. Jis visai nesistebi, kad šiais Vilento tekstais, nors jų vertėjas buvo protestantas, protarpiais rėmėsi ir katalikiškų leidinių rengėjai. Tai esąs ženklas, kad Vilento knyga turėjusi didelį autoritetą – juk ir Bretkūnas prieš pamokslus deda ne savo, o Vilento verstus tekstus. Tačiau XVI–XVII a. lietuvių raštijos istoriografijoje atsiliepimai apie Vilento vertimą nėra tokie palankūs. Antai „Visuotiniame nuostate“ (1639), kalbant apie lietuviškų raštų rengimą, pabrėžiama Bretkūno Naujojo Testamento išspausdinimo būtinybė, nes jį išspausdinus „taip pat būtų pateiktos ir parengtos sekmadienių evangelijos bei epistolos, kurios šiaip evangelijų bei epistolų knygose5 spausdinamos labai netikusiai išverstos“ (LLICh: 15). Teodoras Lepneris Prūsų lietuvyje (1744), parašytame apie 1690 m., irgi mano, kad dėl tos pačios priežasties turi būti padarytas visuomenei prieinamas bent Bretkūno išverstas Naujasis Testamentas: jame būtų ir evangelijos bei epistolos, nes „senosios evangelijų ir epistolų knygos yra labai klaidingai ir nesklandžiai išverstos“ (LLICh: 22). Antra vertus, ir viename, ir kitame šaltinyje nurodoma, kad Euangelijų bei Epistolų egzemplioriai susidėvėję ir išparduoti, kad knygynuose jų jau nebėra ir nebegalima gauti (LLICh: 15, 22). Vadinasi, tai galėtų liudyti, kad ši Vilento knyga buvo kunigams labai reikalinga ir populiari. Ją turint, jiems nebereikėjo patiems verstis Biblijos tekstų ir posakių į lietuvių kalbą6. Be to, visiems buvo žinoma, kad prieš spausdinant vertimas buvo peržiūrėtas lietuviškai mokančių kunigų (apie tai autorius rašo EE pratarmėje7). Šia knyga vėliau pasinaudojo ir 1600 m. reformátų postilės (vadinamos Morkūno postile) vertėjas, ir kai kurių katalikiškų leidinių rengėjai. 1.1.3. Vaclovas Biržiška (1953: 160; 1960: 110) Bretkūno rėmimąsi Vilentu aiškina tuo, kad pirmosios lietuvių kalba išleistos evangelijos bei epistolos 5 Turima galvoje Vilento EE ir 1612 m. Lozoriaus Sengstako kiek pataisytas jų perspaudas. 6 Tokią praktiką dar mini Ch. Hartknochas „Preussische Kirchen-Historia“ (1686), žr. LLICh: 20. 7 EE : III „[...] šiam vertimui pritarė didžiausią patirtį turintys tos kalbos mokovai bei šio mokslo specialistai, ir rūpestingas tekstų sulyginimas tai parodys.“ (Koženiauskienė 1990: 86). 41 buvo iš karto paskelbtos oficialiaisiais, Prūsijos Kunigaikštystės bažnyčiose skaitomais tekstais. Ragainėje susirinkusi kunigų konferencija siekė paspartinti Bretkūno Postilės leidimą, nes norėjo užkirsti kelią lietuviškoms katalikų knygoms plisti. Dėl to buvo skubiai surasta lėšų ir jau 1591 m. ji išspausdinta daug didesniu nei kitos knygos tiražu. Biržiškos (1953: 142) nuomone, „spausdinant […] Bretkūno tekstas tiek tebūvo pakeistas, kad vietoje paties Bretkūno išverstų evangelijų tekstų buvo įdėti atitinkami 1579 m. Vilento evangelijų tekstai“. Šis teiginys nėra paremtas jokiais dokumentais ir neatrodo labai patikimas, kadangi tarp BP ir EE perikopių yra gana daug nesutapimų. Kai kurios EE ir BP perikopės skiriasi versetų skaičiumi: antai EE Lk 1,26–38 praleista dalis 36-ojo verseto, BP ji įrašyta; EE vienam sekmadieniui numatyta Lk 1,39–55, o BP – Lk 1,39–56, taigi BP vienu versetu daugiau. Antra vertus, rasta vietų, kur BP yra puse verseto mažiau nei EE: Jn 16,26, Mt 9,4, Mt 7,18, nors ir BNT šios verseto dalys yra. Keliose vietose skiriasi sakinio mintis: Apd 2,3, Lk 5,9, Lk 8,13, Jn 6,11, Jn 10,14. Atsižvelgdamas į tai, kad Biblijos ištraukos skaitomos tikintiesiems prieš pamokslą, Bretkūnas kai kur prieš pirmąjį versetą prideda paaiškinančią frazę (pvz., Jefus biloia mokintinium fawa prieš Mt 5,20), nors nei EE, nei BNT jos nėra, arba patikslina veikėją (vietoj ghis, anas parašo Jefus). Be to, šiuose EE ir BP tekstuose yra nemaža rašybos, morfologijos, leksikos bei sintaksės skirtumų8. Vieną tekstą tik keičiant kitu, ir tai jau spausdinant, negalėtų atsirasti tiek daug ir nuoseklių rašybos, morfologijos, leksikos, sintaksės ir ypač paties teksto nesutapimų. Kai kurių skirtumų gali būti atsiradę ir dėl to, kad konferencijos dalyviai patys taisė rankraštį ir dar nurodė, ką reikia autoriui pataisyti (apie tai jie rašo 1990 06 01 laiške Prūsijos kunigaikščiui (Falkenhahn 1941: 103–104). Taigi tekstai iš EE galėjo būti imami veikiau jau sudarinėjant Postilę ir kartu lyginant Vilento vertimą su kitais šaltiniais. Juo labiau kad pamokslų tekste yra tokių vietų, kurios sutampa su EE tekstu, nors pačioje BP perikopėje atitinkamos vietos skiriasi nuo EE. Vadinasi, Vilento knyga greičiausiai gulėjo ant stalo ir buvo į ją pasižiūrima ir rašant pamokslus. Tačiau pagrindinis Biržiškos motyvas, kad Vilento tekstai buvo pripažinti privalomais, laikytinas pakankamai pagrįstu9. Juk jie išspausdinti ir dėl to nesunkiai prieinami 8 Kaip Vilento šalutinius sakinius Bretkūnas kai kur keitė absoliutiniu naudininku ir kokią įtaką tam turėjo originalai, t.y. Liuterio Biblija ir Vulgata, yra nagrinėjęs Vytautas Ambrazas 1962: 34. 9 Apie būtinumą suderinti į postilės dedamus Biblijos tekstus ir posakius su Bažnyčios pripažintais tekstais liudija ir J. Quandto įvadas Christiano Langhanzeno postilėje „Trumpas ir prastas išguldymas vissų nedelės ir šventu dienu evangeliu...“, išleistoje 1750 m. Karaliaučiuje. Norėdamas parūpinti naują lietuvišką postilę (nes dar ir XVIII a. pradžioj sekmadieniais ir šventadieniais tebebuvo skaitoma iš Bretkūno pamokslų rinkinio, „nors siaurai ir paprastai para- 42 kunigams, be to, prieš spausdinant jiems pritarė „didžiausią patirtį turintys tos kalbos mokovai bei šio mokslo specialistai“. Šios evangelijos bei epistolos jau 12 metų buvo skaitomos bažnyčiose, tuo tarpu dėl Bretkūno Biblijos tinkamumo spaudai tuo metu dar tik buvo svarstoma, laukiama korektorių įvertinimų ir pasiūlymų. 1.2. Salopiata (1929: 45) tvirtina, kad Postilės perikopės beveik tiksliai sutampa su Vilento tekstais, o Guido Michelini (1995: 250) laiko juos perspausdintais iš EE ir dėl to nesvarbiais (jo nuomone, tiriant Postilės kalbą galima į juos, taip pat ir į pamokslus įterptus jų sakinius neatsižvelgti), tačiau detalesnis šių tekstų lyginimas rodo, kad Postilės perikopių autorystės klausimas nėra toks paprastas. Visų pirma tai nėra tiesioginis perspausdinimas – BP perikopės nėra visiškai tapačios su atitinkamais EE tekstais. Antra, Postilėje yra dvi perikopės, kurių Vilento EE nėra. Vilento knyga susideda iš 94 evangelinių ir 87 epistolinių perikopių10 (iš viso 181), BP yra atitinkamai 67 evangelinės ir 2 epistolinės perikopės (iš viso 69). Iš jų 65 evangelinės ir 2 epistolinės perikopės (iš viso 67) Postilėje yra tos pačios kaip EE. Taigi Bretkūnas iš šios knygos gali būti ėmęs 67 iš 181, daugiausia evangelines11, o 2 pridėjęs pats. 1.3. Abi ne iš EE imtos perikopės išspausdintos pirmojoje Postilės dalyje. Viena iš jų sudaryta iš trijų evangelistų sinoptikų Mato, Morkaus, Luko evangelijų bei pirmojo Pauliaus laiško Korintiečiams ir pavadinta „KOSANIS APE VVÆCŽÆ-||re Pono muſu Ieſaus Chriſtaus, Dienoie || kaledu ant šyto“), jis buvo pasiryžęs išversti Langhanzeno postilę, bet susidūrė su daugybe sunkumų. Labiausiai jo užmojui trukdė tai, kad nebuvo Bibli jos lietuvių kalba. Tik 1727 m. išleides Naująjį Testamentą, jis pavedė vienam kunigui peržiūrėti vertimą ir sulyginti su Biblija esamus biblinius posakius, nes šis vertimas ne tik nebuvo tobulas ir neatitiko „grynos lietuvių tarmės“, bet ir nebuvo suderintas „su parengta ir į visas parapijas įvesta Biblija“ (LLICh: 40–41) 10 Senojo Testamento vertėjas į lietuvių kalbą arkivyskupas Juozapas Skvireckas (1991: 448) krikščionių bažnyčiose jau nuo pirmųjų amžių šventadieniais skaitomas Evangelijų bei Apaštalų raštų dalis vadina tokiais lotyniškais terminais: pericopae evangeliorum et lectiones. Čia jos bus vadinamos evangelinėmis ir epistolinėmis perikopėmis. 11 Nevisiškai tikslų laikytinas teiginys, kad BP nėra epistolinių perikopių (plg. Range 1992: 33). Rinktis daugiau evangelines perikopes jį veikiausiai bus paskatinusi 1570 m. „Kirchenordnung“ nuostata, kad nevokiečių bažnyčiose skaityti epistolas netikslinga. Pastoriams vietoj jų rekomenduojama skaityti ir aiškinti ištraukas iš katekizmo, kad žmonės išmoktų tikėjimo pagrindų (Zieger 1967: 66). Šiuo nurodymu norėta pasiekti, kad tikintieji geriau susipažintų su Martyno Lutherio Mažuoju katekizmu arba nors su pagrindinėmis jo dalimis, todėl čia ypač akcentuojamas mokymas apie du Liuterio pripažintus sakramentus – krikštą ir Eucharistiją (Zieger 1967: 48). Savo pažiūras apie sakramentus jis yra išdėstęs teologams skirtame programiniame veikale „De captivitate Babylonica ecclesiae praeludium“ („Įvadas į Bažnyčios Babilono tremtį“, WA 6, 497–573), parašytame 1520 m. (KBI II 1997: 12–13; Heussi 1991: 284). Būtent šiuos sakramentus ir aiškina Bretkūno papildomai įdėtos perikopės ir jas komentuojantys pamokslai. 43 Milchparo fakama“ (BP I 62)12. Šis tekstas taip pat laikytinas perikope, kadangi skirtas skaityti bažnyčioje prieš pamokslą, išspausdintas tokiu pat šriftu kaip ir kitos Biblijos ištraukos, o jį aiškina 6,5 puslapių ilgio pamokslas. Kita ne iš EE imta perikopė yra Mt 3,13–17, ji numatyta skaityti pirmą sekmadienį po Naujųjų metų. Kyla klausimas, iš kur šios perikopės galėjo būti imtos – iš kokio nors jau išėjusio leidinio, o galbūt verstos ir įdėtos paties Bretkūno. Prūsijos Kunigaikštystėje nuo pat pirmųjų lietuviškų raštų pasirodymo pastebima tendencija remtis jau turimomis lietuviškomis knygomis ir rankraščiais, perimti kitų autorių neišleistus darbus, juos sutvarkyti ir paskelbti, todėl pasirodė tikslinga atitinkamų tekstų ieškoti iki 1591 m. parengtuose vertimuose ir jau išėjusiuose leidiniuose. Mt 3,13–17 iki pasirodant Postilei išleistose knygose rasti nepavyko. Pirmajame rankraštiniame XVI a. evangelikų liuteronų pamokslų rinkinyje Wolfenbüttelio postilė (WP, baigta perrašyti 1573 m.) parašyta tik jos pirmojo sakinio pradžia13. Nors pamokslo pavadinime nurodoma, kad jį galima sakyti remiantis Evangelijos pagal Joną 3-iuoju skyriumi, tačiau iš tikrųjų čia pateikiama Mt 3,13 pradžia (WP 285a). Visa perikopė yra tik Bretkūno išversto Naujojo Testamento rankraštyje, tačiau detalesnis šių tekstų lyginimas rodo, kad BP perikopė veikiausiai versta iš naujo, o ne imta iš BNT14. Tuo tarpu į „Kosanį“ panašių tekstų randame bent 4 knygose ir bent 5 kartus. Pagal išleidimo metus jie išsidėsto taip: 1. Martyno Mažvydo Catechismvsa prasty szadei (1547, toliau – MžK). 2. Martyno Mažvydo Gesmes Chriks czoniskas, II d. (1570, išleistos Baltramiejaus Vilento, toliau – MžG). 3. Baltramiejaus Vilento Enchiridionas (1579, toliau – E); jame yra 2 tekstai: a) skyriuje „Sacramentas Altoriaus / kaip ‖ tȏ Hukinikas ʃcheimina fawa ‖ praſchcziaufei tur ‖ mokinti“ (E 33,3–17); 12 Žodis kozonis sf (ar kozonius sm) BP ir kituose senuosiuose raštuose, taip pat kai kuriose dabartinėse lietuvių kalbos tarmėse vartojamas ‘pamokslo’ reikšme (LKŽ VI 1962: 392), tačiau patogumo dėlei šiame straipsnyje „Kosanimi“ bus vadinama minėtoji perikopė, o ne po jos einantis pamokslas. Panašiai ir kitur BP perikopė ir pamokslas turi vieną bendrą pavadinimą (net ir tada, kai pačios perikopės nėra, tik nurodomas evangelijos skyrius, o toliau eina pamokslas, pvz., BP I 69–78 ar BP I 78–86). 13 Šioje postilėje visos perikopės nededamos; kiekvieno pamokslo antraštėje nurodoma evangelija ir jos skyrius, o prieš pamokslą parašomas tiktai pirmasis sakinys ar jo pradžia ir dedamas sutrumpinimo ženklas. 14 Apie šios Postilės ir BNT perikopės skirtumus ir jų priežastis išsamiau rašoma straipsnyje „Jono Bretkūno Postilės perikopių autorystė: Mt 3,13–17 šaltiniai“ (Aleknavičienė 1998). 44 b) skyriuje „Trumpas klausimas ir priepro(v)imas tu kurie nor prijimti fchwentaghi Sacramenta Altoraus. M.M.“ (E 68,10–21). 4. Martyno Mažvydo Paraphrasis (1589, Jono Bretkūno įdėtas į Giesmes Duchaūnas ir išleistas kartu su Kancionalu ir Kollectomis; toliau – MžP). Kadangi ši perikopė ypatinga tuo, kad sudaryta iš 4 Naujojo Testamento ištraukų, tai panašių fragmentų randame dar ir atitinkamose Bretkūno versto Naujojo Testamento vietose. 1.4. Šiame straipsnyje bus mėginama palyginti tik šią vieną perikopę, t.y. „Kosani“, su minėtais lietuvių kalbos paminklais, išėjusiais ar parengtais Prūsijos Kunigaikštystėje iki pasirodant Postilei, nustatyti skirtumus bei panašumus, pagal galimybes paaiškinti jų priežastis ir pabandyti atsakyti į klausimą, kuris iš čia išvardytų leidinių galėjo būti pagrindinis jos šaltinis. Atliekant skirtumų lingvistinę analizę bus remiamasi 1996–1998 m. Lietuvių kalbos institute parengtomis kompiuterinėmis Postilės, Enchiridiono, kai kur ir Evangelijų bei Epistolų žodžių formų konkordancijomis. Jas Valstybinės lietuvių kalbos komisijos prie Lietuvos Respublikos Seimo lėšomis pagal „Lietuvos Respublikos valstybinės kalbos vartojimo ir ugdymo 1996–2005 metų programą“ parengė Kalbos istorijos ir dialektologijos skyriaus darbuotojai: habil. dr. Saulius Ambrazas (darbo vadovas), Ona Aleknavičienė, Ričardas Petkevičius ir Vytautas Zinkevičius (programuotojas)15. Lyginamoji tekstų analizė rodo, kad „Kosanis“ artimiausia vienam iš Vilento Enchiridiono tekstų, esančių klausimų ir atsakymų forma parašytame skyriuje „Sacramentas Altoriaus...“ (E 33), todėl čia išsamiausiai bus apžvelgiamas „Kosanies“ santykis su šio skyriaus tekstu. Tačiau pirmiausia vis dėlto dera pažiūrėti, ar Bretkūnas nesirėmė pirmąja lietuviška knyga – Martyno Mažvydo Katekizmu. 2. „Kosanies“ santykis su Mažvydo Katekizmo tekstu 2.1. Į Bretkūno Postilės „Kosani“ panašų tekstą pirmą kartą išspausdintą randame Mažvydo Katekizme. Ketvirtoje dalyje esančiame skyriuje „Ape Swetaltį alba Sacramenta altariaus...“, aiškinančiame Eucharistijos prasmę, jis pateikiamas kaip „tefiaūfelis liudimas ir tefta=mentas nogi kieturiu Evangelijųtų parapchitas“ (MžK 25,23–25). Lyginant šiuos du fragmentus, pirmiausia į akis krinta paties teksto nesutapimai. Jie verstiniuose tekstuose paprastai atsiranda tada, kai vertėjai naudojasi skirtingais originalais. Katekizmo ketvirtąją dalį, kaip įrodė 15 Apie jų parengimo principus žr. 18 išnašoje, taip pat Ambrazas, Aleknavičienė, Zinkevičius 1998, kur pateikiama ir šių konkordancijų pavyzdžių. 45 Christianas Stangas (1929: 6, 179), Mažvydas vertė iš 1545 m. išleisto Jano Seklucjano katekizmo Katechismv text prosti dla prostego lvdu wkrolewczv. 1.5.4.5. (toliau – SK), kai kur pasiremdamas ir Jano Maleckio katekizmu Catechismvs to iest. Nauka Krzescijanska... Wkrolewczv 1546 (toliau – MK). Seklucjano Katekizmas taip pat nėra originalus – į lenkų kalbą jis verstas iš dvikalbio – lotyniško ir vokiško (niederdeutsch) Martyno Liuterio Mažojo katekizmo, 1531 m. išleisto Magdeburge, – lotyniškosios dalies (ją išvertė Georgas Majoras), atsižvelgiant dar į pirmąjį lotynišką 1529 m. ir vokišką 1531 m. Wittenbergo leidimus (Neumann 1941: 84). Vilento Enchiridiono skyrius „Sacramentas Altoriaus...“ verčtas iš vokiško Liuterio Mažojo katekizmo. Reinholdo Trautmanno (1909: 478–479) nuomone, pagrindinis Vilento Enchiridiono šaltinis yra 1543 m. Leipzigo leidimas ENCHIRIDION Der Kleine Catechifmus. Fur die gemeine Pfarherr vnd Prediger. D. Mart. Luther. Leipzig. (toliau – LK), bet jis gali būti naudojęsis ir visais ar keliais Wittenbergo leidimais. 2.2. Lyginamieji BP, E ir MžK tekstai paprastai sutampa tais atvejais, kai sutampa lenkiškas ir vokiškas originalai ir aiškiai skiriasi tada, kai vokiškas ir lenkiškas originalai skiriasi. Tie skirtumai išryškėja pirmiausia tarp MžK ir E, o dėl to, kad Bretkūnas sekė Vilentu (tai paaiškės iš toliau pateikiamų pavyzdžių, o išsamiau bus kalbama šio straipsnio 4 skyriuje), matyti ir tarp BP ir MžK. Štai keletas su MžK nesutampančių BP ir E fragmentų ir atitinkamų vokiško bei lenkiško originalų¹⁶ sintagmų, atskleidžiančių to nesutapimo priežastį: BP I 62,4–6 ſchito ‖ naktije kurioje buwa iſchdotas / Eme ‖ dona E 33,4–5 ſchito naktie kurio buwa iſchdū=ſtas / Eme ‖ dūna MžK 26,3–5 ſchitage nakteje \ kuria ‖ tureia buti iſchdotas \ e=‖me dona LK 389 Inn der nacht, da er Verraten ward, Nam er das brod SK 13,2–3 tej nocži \ ktorei miał bijć ‖ widan \ wział chlep BP I 62,12–13 dawe ġiemus / bilodams / ‖ Imkite ir gerkite / wiſſi iſch to E 33,11–13 dawe ġiemus bi=‖lodams / Imkite ir gerkite / wiſſi iſch ‖ to MžK 26,13–15 dewe gims \ biladams \ ‖ Gierkiet iſch ta wiſſij LK 389–90 gab jn den und ſprach: Nemet hin und trincket alle dar aus SK 13,12–13 dał jim \ mowiąc \ ‖ pijcie ſtego wſzęcij ¹⁶ Liuterio 1543 m. Mažasis katekizmas (LK) cituojamas iš: Martin Luther. Werke. Kritische Gesamtausgabe. Bd. 30(I). Weimar, 1910 (skaičiai rodo šio tomo puslapius), o Seklucjano katekizmas (1545) iš 1997 m. Lietuvos mokslų akademijos bibliotekoje surasto (Baniulienė 1997) egzemplioriaus. 46 BP I 62,16–17 Tadai dariket / || kaip dažnai gerfit ant mana atminimo E 33,16–17 Tatai dariket / kaip dažnai || gerfit ant mana atminimo MžK 27,5–7 tatai darikiet kiek karttu gierffit ant atminima mana LK 390 Solches thut, so offt jr trinckt zu meinem gedechtnis SK 14,3–4 tho cžincžie \ ile || krocž bądžiecie pijc na || pamiątkę moje BP I 62,15–16 uβ jus bus prelietas / || ant atleidima grieku E 33,14–16 vſch || jus pralietas būs / ant atleidima || grieku MžK 27,3–5 vſ jus bus iſchle=||tas ant atleidima greku || juſſu LK 390 fur euch vergossen wird zur vergebung der funden SK 14,1–3 zawas ieſt wilana na od=||pvybžcženie grzechow wa=||ſchich BP I 62,11–12 Schitou budu eme Kilika po Wecże=||res E 33,10–11 Schitūgi budu eme Kilika po We=||cžeres MžK 26,12–13 Schitugi budu pa wecžie||res \ eme kilika LK 389 Deffelbigen gleichen nam er auch den kelch nach dem abendmal SK 13,10–11 Them objiczaiem po=||wieczerzi wzal \ kelich BP I 62,12–14 Tas Ki=||likas eſtinauias Teſtamentas mana || Kraujieje E 33,13–14 Tas Kilikas eſti naujas Teſta=||mentas mana Kraujieje MžK 26,15–27,1–2 Tas || kilikas naujes teſtamen=||tas eſti mana Krauġeje LK 390 Dieſer kelch iſt das newen teſtament jnn meinem blut SK 13,13–15 Ten || Kelich nowij Testament || ieſt wmoiei krwji Kaip matyti iš čia pateiktų pavyzdžių17, BP ir E fragmentai paprastai sutampa, bet aiškiai skiriasi nuo Mažvydo Katekizmo, ir skiriasi būtent dėl to, kad Mažvydas ir Vilentas vertė ne iš tų pačių originalų, o jie šiose vietose nesutampa. Kadangi pirmajame sakinyje Seklucjano katekizme yra miat bijč || widan, tai Mažvydas šią vietą verčia tureia buti iſchdotas, tuo tarpu Vilentas, Liuterio katekizme radęs Verraten ward, verčia buwa iſchdū=||tas. Bretkūnas čia seka Vilentu ir rašo buwa iſchdotas. Mažvydo frazė Gierkiet iſch ta wilſij atitinka Seklucjano pijcie ſtego wſilcžij, o Vilento Imkite ir gerkite / wilſi iſch to sutampa su Liuterio Nemet hin und trincket alle dar aus. Bretkūnas čia tiksliai pakartoja Vilentą. MžK fragmente ant atleidima greku || juſſu įvardis jūsų atsiradęs dėl to, kad jis yra ir SK: na od=||pvybžcženie grzechow wa=||ſchich, o E (ir BP) šio įvardžio nėra: ant atleidima || grieku, nes jo nėra ir LK: zur vergebung der funden. Skirtinga žodžių tvarka MžK ir E (ir BP) taip pat susijusi su žodžių tvarka atitinkamuose originaluose. Šitokie akivaizdūs teksto 17 Jų yra ir daugiau, ypač žodžių tvarkos, tačiau čia pateikiami ne visi pavyzdžiai. 47 nesutapimai ir skatina daryti išvadą, kad Mažvydo Katekizmo skyriuje „Ape Swetafti arba Sacramenta altariaus…“ esantis tekstas negalėjo būti pagrindinis „Kosanės“ šaltinis. 2.3. Tarp „Kosanės“ ir MžK teksto rasta gana daug (apie 80) ir įvairių skirtumų. Jų yra beveik 3,5 kartus daugiau ir žymiai didesnių nei tarp šios perikopės ir Enchiridiono skyriaus „Sacramentas Altoriaus...“ teksto (plg. 4.1). Dėmesį labiausiai patraukia skirtingos veiksmažodžių liepiamosios nuosakos daugiskaitos 2a. formos: kur Mažvydo veiksmažodis turi tipišką žemaičių liepiamosios nuosakos formantą -ke-, ten Bretkūno ir Vilento veiksmažodis turi formantą -ki-, išskyrus tik vieną ir šiuose abiejuose leidiniuose tą pačią formą su -ke-: dariket BP I 62,13 ir E 33,16, nors pirmoje šių tekstų pastraipoje buvo darikite BP I 62,9 ir E 33,9: MžK BP I E imkiet 26,7 wal=||gikiet 26,7–8 darikiet 26,10 — Gierkiet 26,15 darikiet 27,5 Imkite 62,7 walgi=||kite 62,7–8 darikite 62,9 Imkite 62,13 ger kite 62,13 dariket 62,16 Imkite 33,7 walgikite 33,7 darikite 33,9 Imkite 33,12 gerkite 33,12 dariket 33,16 Peržiūrėjus abiejuose Bretkūno Postilės tomuose esančias šių keturių veiksmažodžių liepiamosios nuosakos daugiskaitos 2a. formas, paaiškėjo, kad joje šie žodžiai vis dėlto dažniau vartojami su žemaitišku formantu -ke-, ir trumpesnioji, o ne ilgesnioji jų forma. Antai imket Postilėje iš viso pavartota 10 kartų, o imkite 6x; dariket 13x, o darikite 7x; walgiket 6x, o walgikite tik 1 kartą ir tik šioje perikopėje. Taip pat tik šioje perikopėje randame ir formą gerkite (1x), tuo tarpu gerket Postilėje užfiksuota 3 kartus18. Šių formų dažnumą 18 Čia ir toliau šiame straipsnyje pateikiami duomenys, apskaičiuoti remiantis kompiuterinėmis Postilės, Enchiridiono, kai kur ir Evangelijų bei Epistolų žodžių formų konkordancijomis. Rengiant Postilės žodžių formų konkordanciją atsižvelgta į tai, kad šią knygą sudaro verso ir pusiau originalaus teksto fragmentai, taip pat ir į tai, kad jų autorystė siejama su skirtingais vardais. Renkant kompiuteriu Postilės tekstą, perikopės ir tokiu pat šriftu išspausdintos jų ištraukos pamoksluose buvo pažymėtos specialiais ženklais, todėl konkordancijoje matyti, kurios žodžių formos yra iš BP perikopių, esančių ir Vilento EE (jų metrikoje po eilutės numerio yra ženklas ∇), kurios iš „Kosanės“ (metrikoje raidė k), Mt 3,13–17 (ženklas ◊), maldų (raidė m) ir „Passijų“ (ženklas #). Žodžiai iš pamokslų yra be jokio ženklo, lentelėse pamokslai žymimi Ø. Tai leidžia atlikti gana patikimą statistinę analizę pagal žodžių ir jų formų pasiskirstymą tokios sudėtingos struktūros BP tekste. Nedidelė paklaida galima dėl korektūros klaidų, ypač žodžio pradžioje, kai dėl to žodis konkordancijoje patekęs prie kitos abėcėlės 48 įvairiuose BP fragmentuose, t.y. tose perikopėse, kurios yra ir Vilento EE (▽), „Kosanyje“ (k), pamoksluose (∅), „Passijose“ (#) bei E ir MžK19 rodo šioje lentelėje pateikiami skaičiai: 1 lentelė BP | E | MžK | ∇ | ∅ | # | k | BP iš viso | | imket | 3 | 5 | 2 | | 10 | 0 | 0 imkite | | 2 | 220 | 2 | 6 | 7 | 0 imkiet | | | | | 0 | 0 | 3 walgiket | | 421 | 2 | | 6 | 0 | 0 walgikite | | | | 1(!) | 1(!) | 422 | 0 walgikiet | | | | | 0 | 0 | 1 dar iket | 2 | 823 | 2 | 1 | 13 | 1 | 0 darikite | 2 | 424 | | 1 | 7 | 7 | 0 dar ikiet | | | | | 0 | 0 | 3 gerket | | 2 | 1 | | 3 | 0 | 0 gerkite | | | | 1(!) | 1(!) | 425 | 0 gerkiet | | | | | 0 | 0 | 1 Kaip matyti iš lentelėje esančių skaičių, Mažvydo Katekizme tevartojamos tik formos su formantu -ke- (rašoma -kie-). Postilėje beveik visuose teksto fragmentuose taip pat dažnesnė žemaitiškoji šių veiksmažodžių liepiamosios nuosakos daugiskaitos 2a. forma: iš viso joje yra 32 pavyzdžiai su formantu -ke- ir 15 su -ki-, t.y. žemaitiškųjų formų apie 2,1 karto daugiau nei aukštaitiškųjų. raidės, arba kai jis yra tapęs per klaidą BP drauge parašyto žodžio antruoju dėmeniu. Šią paklaidą padeda ištaisyti atvirkštinė žodžių formų konkordancija (parengta 1998 m.). Ji labai naudinga tiriant morfologijos ypatybes. Šiame straipsnyje bus remiamasi ir panašiu principu sudarytomis kompiuterinėmis Vilento Evangelijų bei Epistolų ir Enchiridiono žodžių formų konkordancijomis bei atvirkštiniais jų variantais. Plačiau apie juos Ambrazas, Aleknavičienė, Zinkevičius 1998. 19 Skaičiuota pagal Dominyko Urbo Martyno Mažvydo raštų žodyną, Vilnius, 1996, sudarytą iš J. Gerulio 1922 m. išleisto fotografuotinio Mažvydo raštų leidimo. 20 Viena iš šių formų su dalelyte -gi: Imkitegi BP I 376,12. 21 Į šį skaičių įeina ir newalgiket BP II 467,19. 22 Iš jų viena sutrumpinta: walgikit E 39,15. 23 Į šį skaičių įeina ir ne dariket BP II 241,14 bei nedariket BP II 250,3. 24 Į šį skaičių įeina ir nedarikite BP II 357,7–8. 25 Iš jų viena sutrumpinta: gierkit E 39,15. 49 Liepiamoji nuosaka su formantu -ke- būdinga ir kitiems BP veiksmažodžiams: pvz., eiket Postilėje iš viso pavartota 40x (iš jų 11x perikopėse, 25x pamoksluose, 4x „Passijose“), o eikit(e) – tik 6x (iš jų 3x perikopėse, 2x „Passijose“, įskaitant į bendrą skaičių ir dar vieną formą su dalelyte -gi: Eikiteghi BP II 470,9, esančią pamoksle); fakiket iš viso yra 7x (iš jų 3x perikopėse, 3x pamoksluose, 1x „Passijose“), o fakikite – tik 3x (iš jų 2x perikopėse, 1x „Passijose“). Iš viso Postilėje rastos 242 liepiamosios nuosakos daugiskaitos 2a. formos su -ket, 112 su -kite ir 10 su -kit. Taigi joje beveik 2 kartus dažnesnės formos su žemaitiškuoju formantu -ke-. Tuo tarpu „Kosanyje“ randame 5 aukštaitiškas šių veiksmažodžių liepiamosios nuosakos daugiskaitos 2a. formas su -ki- ir tik 1 su -ke-, taigi čia yra 5 kartus dažnesnės aukštaitiškosios. Vadinasi, dažnesnis aukštaitiškų formų vartojimas „Kosanyje“ neatitinka bendros šių formų vartojimo tendencijos, vyraujančios visoje Postilėje. Šioje perikopėje minėtų veiksmažodžių formų su -ki- ir -ke- santykis yra toks pat (5:1) kaip Vilento Enchiridiono skyriaus „Sacramentas Altoriaus…“ tekste. Vilento Enchiridione veiksmažodžių imti, valgyti, daryti, gerti liepiamosios nuosakos daugiskaitos 2a. su formantu -ki- rastas 24 kartus, o su -ke- tik 1 kartą. Taigi šių 4 veiksmažodžių aukštaitiškų formų visame Enchiridione yra 24 kartus daugiau nei žemaitiškų26. Tai, kad 6 tokios pačios formos kaip E skyriaus „Sacramentas Altoriaus…“ tekste tiksliai pasikartoja ir „Kosanyje“ (5 aukštaitiškos ir viena žemaitiška, o 2 iš jų – walgykite ir gerkite – iš viso terandamos tik šiame Postilės fragmente), negali būti atsitiktinis sutapimas. Nors BP ir įprastesnės liepiamosios nuosakos daugiskaitos 2a. formos su formantu -ke-, bet būtent tuo, kad jų yra gerokai mažiau nei su -ki-, „Kosanis“ skiriasi nuo MžK teksto, bet visiškai sutampa su Vilento E tekstu. Šis faktas laikytinas vienu iš argumentų, kad šiai Postilės perikopei didelę įtaką darė ne Mažvydo Katekizme, o Vilento Enchiridiono skyriuje „Sacramentas Altoriaus…“ esančios formos (žr. dar ir 4.6, 4.9–10). 26 Tačiau lyginant apskritai visų Enchiridiono veiksmažodžių liepiamosios nuosakos daugiskaitos 2a. formas, matyti, kad tokio didelio atotrūkio tarp formų su -ki- ir -ke- nėra: jame tik šiek tiek daugiau formų su formantu -ki. Su formantu -ki- iš viso rasti 33 pavyzdžiai su (iš kurių 26 su -kite, o 7 su -kit). Su žemaitišku formantu -ke- rastas 31 pavyzdys (iš jų 28 su -ket, 2 su -keteli ir 1 su -kiet). Gordonas Fordas (1969: 31–32) pateikia kiek kitokius skaičius: Vilento E jis nurodo esant 19 liepiamosios nuosakos daugiskaitos 2a. formų su -kite ir 7 su -kit (iš viso 26 su formantu -ki-) ir 21 formą su -ket bei 2 su -ketefi (iš viso 23 su formantu -ke-). Iš jo suregistruotų pavyzdžių matyti, kad kai kurie žodžiai liko nepastebėti, pvz.: darikite E 8,9 ir E 8,13, Imkite E 75,9 ir E 75,10; DEkawoket E 38,4, Pallifeminuket E 44,4, nejnarinket E 42,16, auginket E 42,17 ir kt. 50 Ir kitame E skyriuje „Trumpas klausimas ir priepravimas...“ vartojamos aukštaitiškos šių veiksmažodžių liepiamosios nuosakos daugiskaitos 2a. formos (5x): Imkite E 68,13, valgikite E 68,13, darikite E 68,14 ir E 68,20, Gerkite E 68,17, bet čia nėra nė vienos žemaitiškos. Šitas pačias formas randame ir 1570 m. Vilento išleistų Mažvydo Gesmių Chriksčzoniškų II dalyje esančiame skyrelyje „Sźodźei ape S. Wecźere…“, kuris yra beveik identiškas su E skyriaus „Trumpas klausimas ir priepravimas...“ tekstu. Sunku tiksliai ir užtikrintai pasakyti, kuris iš čia minimų trijų tekstų įtakojo tokių formų vartojimą BP perikopėje, tačiau toks pat jų santykis (5:1) kaip E skyriuje „Sacramentas Altoriaus...“ labiausiai orientuoja būtent į šį tekstą. Be to, tarp „Kosanies“ ir MžG bei kito E skyriaus atitinkamų tekstų yra daugiau nesutapimų nei tarp „Kosanies“ ir pirmojo E teksto (apie tai 3 ir 5 sk.). Nuosekliai formantas -ke- šiuose veiksmažodžiuose (5x), neskaitant MžK, išlaikomas tik Bretkūno 1589 m. išleistame Mažvydo Paraphrasyje. 2.4. Nuo Mažvydo Katekizmo teksto „Kosanis“ skiriasi ir veiksmažodžio duoti būtojo kartinio laiko 3a. forma: kur Mažvydo parašyta žemaitiška forma dewe (MžK 26,4 ir MžK 26,14), ten Bretkūnas pavartoja aukštaitišką dawe (BP I 62,6 ir BP I 62,12). Visoje Postilėje randame taip pat tik dawe (81x). Vietoj žemaitiškos pronominalinės daugiskaitos naudininko formos gims MžK 26,14 šioje perikopėje yra aukštaitiška ghiemus BP I 62,12 (kitu Postilėje irgi tik ghiemus 62x ir ghiems 1x). Vilento katekizme šiose vietose randame taip pat dawe E 33,6 ir E 33,11 bei ghiemus E 33,11. 2.5. Tarp „Kosanies“ ir MžK teksto yra daug skyrybos (13) ir iš dalies su ja susijusių žodžių rašymo didžiosiomis raidėmis skirtumų (6), taip pat kitokio pobūdžio didžiųjų raidžių vartojimo skirtumų (5). Tuo tarpu tarp „Kosanies“ ir Enchiridiono skyriaus „Sacramentas Altoriaus...“ teksto tėra 1 skyrybos, nėra nė vieno didžiųjų raidžių rašymo skirtumo (žr. 4.1). 2.6. Tačiau nepaisant daugybės nesutapimų, vis dėlto yra keletas pavyzdžių, skatinančių daryti prielaidą, kad Bretkūnas galėjo būti naudojęsis ir Mažvydo Katekizmu. Jau pirmoje „Kosanies“ pastraipoje į akis krinta tai, kad žodžiuose duona, išduotas ir išduodamas vietoj dvibalsės uo rašoma balsė o: acc. sg. dona BP I 62,5, ifchdotas BP I 62,5 ir ifchdodams BP I 62,9, Mažvydo Katekizme taip pat randame acc. sg. dona MžK 26,5, ifchdotas MžK 26,4 ir ißldotas MžK 26,9–10, tuo tarpu Vilento Enchiridione čia yra dūna E 33,5, ifchdū=||tas E 33,4–5 ir ifchdūtas E 33,8. Rašmenų ū ir o skirtumo klausimas gana sudėtingas. Šiaip Postilėje šiuose žodžiuose įprastesnis rašmuo ū. Šių žodžių grafiniai variantai ir jų dažnumas visoje BP ir MžK pateikiami 2 lentelėje: 51 2 lentelė BP MžK ∇ Ø # k BP iš viso dõna 17 1 1 19 5 dūna 60 7 67 0 ifchdotas 2 1 3 2 ifchdūtas 15 4 19 0 ifchdodams 1 1 0 ifchdūdams 1 1 2 0 Kaip matyti iš lentelės, daiktavardis duona Postilėje iš viso pavartotas 86 kartus, iš jų 67x yra su ū (60x pamoksluose ir 7x „Passijose“), ir 19x su o (18x perikopėse ir tik 1x pamoksluose). Neveikiamasis būtojo laiko dalyvis išduotas su ū užfiksuotas 19x (iš jų 15x pamoksluose ir 4x „Passijose“), su o – 3x ir tik perikopėse. Neveikiamasis esamojo laiko dalyvis išduodamas su ū rastas 2x (po 1x pamoksluose ir „Passijose“), o su o – 1x (t.y. tik šiame tekste). Toks rašmens o rašymas vietoj ū, žyminčio dvibalsį [uo] (<ide *ō), žodžiuose acc. sg. dona, ifchdotas ir ifchdodams orientuotų į Mažvydo Katekizmą – jame šiuose žodžiuose taip pat randame rašmenį o. MžK dona iš viso pavartota 5 kartus ir tik su rašmeniu o, vėlesniuose jo raštuose rašoma jau tik dūna (16x) ir duna (3x)²⁷; išdotas su o yra irgi tik MžK: ifchdotas 26,4 ir iſſǁdotas 26,9–10, vėlesniuose raštuose taip pat terašomas tik su ū (6x). Rašmuo ū nevartojamas dar ir antrojoje Mažvydo knygelėje Giesmę S. Ambrazejiaus (Dini 1994: 58), išėjusioje 1549 m. (autoriui dar gyvam esant). Jį Mažvydas įsiveda tik 1559 m. išleistoje Formoje Chrikshtima (Palionis 1967: 22). Be Mažvydo Katekizmo, nė viename iš likusių į „Kosanį“ panašių lietuviškų tekstų balse o vietoj dvibalsės uo minėtuose žodžių formose nėra rašoma: ir MžG, ir abiejuose E tekstuose, ir MžP randame acc. sg. dūna ir ifchdūtas (2x). Tik BNT Evangelijoje pagal Luką, kur taip pat pasakojama apie Eucharistijos įsteigimą, Lk 22,19 šiuose žodžiuose vietoj uo parašoma o: acc. sg. dona, dodamas. Kadangi šis „Kosanies“ fragmentas panašus į BNT Lk 22,19 dar ir tuo, kad jame pavartota ta pati sudėtinė neveikiamosios rūšies 27 Formos duna skaičių reikėtų patikslinti atsižvelgiant į Pietro U. Dini (1996: 21) pastabas dėl neaiškiai atspaustos ū raidės Gerulio parengtame Mažvydo raštų leidime. Dominykas Urbas kaip tik iš jo sudarinėjo Mažvydo raštų žodyną. Palyginęs Upsalos universitete saugomą Paraphrasia originala su Gerulio išleistu tekstu, Dini nustatė, kad MžP 137,9 ir 140,8 šiame žodyje yra rašmuo ū. Vadinasi, formos duna Mažvydo raštuose telieka vienas atvejis – Gesmėse Chriksconiskose, II d. (1570) (Gerullis 1922: 380,19). 52 veiksmažodžio esamojo laiko forma su esamojo laiko neveikiamuoju dalyviu: BP I 62,9 ira ilchdodams, BNT Lk 22,19 ira dodamas, ir aiškiai skiriasi nuo MžK ir visų kitų lyginamųjų tekstų – juose yra sudėtinė neveikiamosios rūšies būsimojo laiko forma su būtojo laiko neveikiamuoju dalyviu bus ilchdūtas28, – dėl to galime manyti, kad prieš rašydamas šį sakinį Bretkūnas gali būti pasižiūrėjęs ir į atitinkamą BNT fragmentą (apie tai dar ir 7 sk.). Jochenas D. Range (1992: 49) yra atkreipęs dėmesį, kad iš lotynų kalbos Bretkūno verstai Evangelijai pagal Luką būdingas rašmens o rašymas žymint iš indoeuropietiškojo *ō kilusį dvibalsį [uo]. Zigmo Zinkevičiaus (1987: 32) nuomone, dalies Prūsijos lietuvių, gyvenusių buv. Nadruvos ir Skalvos srityse, kalboje, fiksuotoje nuo XVI a. antrosios pusės, pasitaikantį [o·] ir [uo] (iš baltų *ā ir *ō) sumišimą reikėtų laikyti prūsų kalbos įtaka. Ar BP tai yra tik rašybos dalykas, ar ir fonetikos, nustatyti be specialių tyrinėjimų sunku. Danielius Kleinas savo gramatikoje, išėjusioje 1653 m., t.y. po 64 m. nuo Postilės pasirodymo, raidės o tarimo išsamiau neaprašo, tik skyriuje „Apie raides, jų rašybą, tarimą ir skirstymą“ nurodo, kad raidės „m, n, o, p, r, w su lotynų ir vokiečių raidėmis reiškia tuos pačius garsus“, o dvibalsės „uo, arba ū“ tarimą jis palygina su hebrajų j tarimu ir greta hebrajiškų pateikia du lietuviškus pavyzdžius: akmū ir dūna (PLKG: 425). Be to, autorius pamini, kad kitose kalbose ši dvibalsė visai nevartojama, išskyrus čekų. Kadangi ši gramatika skirta pirmiausia svetimšaliams, kad galėtų įvairuojančią lietuvių kalbą „lengviau ir teisingiau tvirtai įsisavinti“, tarimą stengiamasi aprašyti kuo išsamiau ir aiškiau. Kai kur jis nurodo ir tarmėse pasitaikančius skirtumus, kaip, sakykim, kitokį a tarimą Klaipėdos krašto tarmėje, lietuvių kalbos faktus lygina su lotynų, graikų, vokiečių bei kitomis kalbomis. Tačiau o ir uo kitoniško tarimo Prūsų Kunigaikštystėje, sekančioje „kauniečių tarme, kaip visų geriausia ir tinkamiausia“ (PLKG: 406), nei Grammaticoje nei Compendiume Kleinas nemini. Be to, ir kitame skyriuje „Apie įvairias raidžių padetis, arba akc idencijas“ kalbėdamas apie raidžių (=garsų) kitimus, jis tvirtina, kad „Dvibalsių atžvilgiu lietuviams jokių pasikeitimų nepasitaiko...“ (PLKG: 428)29. Vadinasi, darytina prielaida, kad Bretkūnas rašmeniu o žymėjo ir balsį [o·] (<ide *ā), ir dvibalsį [uo] (<ide *ō), t.y., kad tai yra rašybos dalykas – laikymasis ankstesnės, nuo Mažvydo pirmųjų knygų prasidėjusios tradicijos. 28 Skiriasi tik rašyba: MžK 26,9-10 bus iß||dotas; E 33,8 būs ilchdūtas. 29 Įdomu čia tai, kad Kleinas į savo raidžių sąrašus dviaukščio rašmens ū nėra įtraukęs, nors pats ir Grammaticoje, ir Compendiume jį vartojo. Jono Palionio (1996: 34) nuomone, jis tai darė veikiausiai tik dėl to, kad ū žymėjo ne atskirą balsį, o dviejų balsių junginį ir tai būtų prieštaravę bendram raidyno, kaip atskirus garsus žyminčių grafinių ženklų sistemos, supratimui. 53 2.7. Be jau minėtų acc. sg. dona MžK 26,5, ifchdotas MžK 26,4 ir iſ||ldotas MžK 26,9–10, yra dar keletas pavyzdžių, kur BP tekstas sutampa su MžK, bet skiriasi nuo E teksto: BP I 62,8 Tatai eſt Kunas mana E 33,7–8 Tas eſt Kunas || mana MžK 26,8–9 tatai eſti Kunas ma||na LK 389 Das iſt mein leib SK 14,6–7 tocƶ ielt || cƶialo moje BP I 62,15 kurſai uƶ jus bus pralietas E 33,14–15 kurſai vſch || jus pralietas būs MžK 27,3–4 kurſfai vſ jus bus ifchle=||tas LK 390 das fur euch vergossen wird SK 13,15–14,1 ktora || ƶawas ieſt wilana Pirmajame fragmente BP ir MžK esantis tatai atitinka ne tik lenkų tocƶ, bet ir visuose lotyniškuose Liuterio katekizmuose randamą hoc30. Antrajame fragmente BP skiriasi nuo E, bet sutampa su MžK sudėtinės veiksmažodžio formos žodžių tvarka. Atkreiptinas dėmesys tik į tai, kad šioje sintagmoje Mažvydas, nors ir išlaikęs tokią žodžių tvarką kaip Seklucjano, tačiau pavartojęs veiksmažodžio būsimojo laiko sudėtinę neveikiamosios rūšies formą su būtojo laiko neveikiamuoju dalyviu bus ifchle=||tas ir tuo yra nutolęs nuo jo katekizmo – pastarajame yra esamojo laiko forma ielt wilana. Mažvydas čia artimesnis Jano Maleckio katekizmui, išleistam 1546 m. taip pat Karaliaučiuje: ktora za waß wylana be=||dzie MK 10,4–531. 1997 m. Lietuvos mokslų akademijos bibliotekoje surastame Seklucjano katekizmo egzemplioriuje32 šis fragmentas yra taisytas: žodis ielt ranka rudu rašalu išbrauktas, o virš jo įrašyta beƶdzie. Neumannas (1941: 17) nurodo, kad žodis ielt išbrauktas ir Karaliaučiaus SK egzemplioriuje33, kurį raudonu rašalu yra taisęs 30 Čia ir kitur lyginama su lotyniškais Liuterio Mažaisiais katekizmais, pateikiamais kritiniame jo raštų leidime: Martin Luther. Werke. Kritische Gesamtausgabe. Bd. 30(I). Weimar, 1910. 31 Cituojama iš Neumanno knygoje „Studien zum polnischen frühreformatorischen Schrifttum“ (1941) perspausdinto Maleckio katekizmo. 32 Apie jo suradimą pasakoja Daiva Baniulienė straipsnyje „Nepaprastas Mažvydo metų atradimas“ laikraštyje „Lietuvos aidas“ Nr. 162, 1997 08 20. 33 Sprendžiant iš Stango (1929: 13) ir Neumanno (1941: 7 ir 9) aprašymų, Vilniuje rastasis yra ne šitas jų minimas, o kitas egzempliorius: Karaliaučiaus valstybinio archyvo bibliotekoje iki Antrojo pasaulinio karo saugotas vienintelis išlikęs egzempliorius buvo įrištas kartu su keturiais kitais įvairaus turinio ir formato leidiniais, tomo Nr. 784. II. Be to, šio egzemplioriaus tekste ir 54 Janas Maleckis. Jame kita ranka (ne Jano Maleckio34) bei kitu rašalu viršuje taip pat užrašyta bėdžie. Kurio laikotarpio šiedu įrašai ir ar abiejuose egzemplioriuose padaryti ta pačia ranka, dar reikia nustatyti. Kad ieft taisyta į bėdžie, o Mažvydo versta bus nukrypstant nuo Seklucijano, bet priartėjant prie Maleckio, rodo, kad Mažvydas čia gali būti atsižvelgęs į Maleckio pastabas, išsakytas dėl Seklucijano Katekizmo, arba naudojęsis dar kokiu nors kitu šaltiniu35. Lotyniškuose Liuterio Mažuosiuose katekizmuose paprastai randame praesens indicativi passivi formą effunditur, vokiškuose vergolten wird. „Kosanies“ žodžių tvarka skiriasi nuo vokišką variantą tiksliai atitinkančios Vilento Enchiridiono žodžių tvarkos ir sutampa su Mažvydo. 2.8. Atsižvelgiant į gausius skirtumus tarp „Kosanies“ ir Mažvydo Katekizmo teksto, esančio 4 dalies skyriuje „Ape Swetafti alba Sacramenta altariaus...“, darytina išvada, kad jis negali būti laikomas pagrindiniu „Kosanies“ šaltiniu, tačiau šiuo pirmosios lietuviškos knygos tekstu Bretkūnas gali būti naudojęsis kaip papildomu. 3. „Kosanies“ santykis su Mažvydo Gesm̃ių Chriksčioniškų II dalies skyreliu „Sźodzei ape S. Weczere…“ 3.1. Antroji knyga, kurioje išspausdintas į „Kosanį“ panašus tekstas, yra Mažvydo Gesm̃ių Chriksčioniškų II dalis, išleista 1570 m. Vilento. Jos gale įdėtame skyriuje „Catechifma pral̄tas Textas“ yra skyrelis, pavadintas „Sźodzei ape S. Wecze=||re Pona Ieſaus Chriſtaus / taip || ralcha S. Ewange-||liſtai S. Matth. 26 || S. Mar. 14. S. Luc. 22. S. || Pawilas. 1. Cor. II. || Paguldi-||muſu.“ (MžG 633–634). Kas šį skyrių įdėjo – pats Mažvydas ar Vilentas – kol kas nėra nustatyta. Gerulis (1922: XXV) buvo linkęs manyti, kad prozos dalis į giesmyną įdėjo pats sudarytojas: „Tiek daug liturgiškos prozos į paraštėse raudonu rašalu yra įrašyta daug pataisymų ir kritinių pastabų, o pirmuosiuose puslapiuose yra skirtingos rašysenos įrašų. Vilniškis katekizmas, nors ir turi tą pačią signatūrą Nr. 784. II. 4° (įrašytą pieštuku viršelio vidinėje pusėje ir dar kartą užrašytą ant balto popieriaus ir užklijuotą ant nugarėlės, tik su nusilupusiu paskutiniu skaičiumi „4“), yra įrištas su 5 įvairaus formato XVIII ir XIX a. leidiniais (2 iš jų – pirmasis ir antrasis – tie patys 1808 m. leidiniai). Jame tėra vienas jau minėtas pataisymas, t. y. 2 brūkšniais rudų rašalu išbraukta ieft ir viršuje užrašyta bėdžie SK 14,1. Dar vienas žodis – lafka SK 11,13 yra taip pat 2 brūkšniais ir, rodos, tuo pačiu rašalu, tik kiek ryškesniu, išbrauktas, bet nieko neįrašyta. Kad egzempliorius su Maleckio pataisymais iki karo buvo Karaliaučiaus valstybiniame archyve, nurodo ir Stanislawas Rospondas (Seklucjan 1979: 29), tačiau tolesnio jo likimo neaprašo. Gali būti, kad Lietuvos mokslų akademijos bibliotekoje saugomas Seklucjano katekizmas šiuo metu yra vienintelis žinomas originalas. 34 Stango (1929: 15) nuomone, minėtame egzemplioriuje ieft į bėdžie taisęs Janas Maleckis. 35 Stangas (1929: 12–16) nurodo ir daugiau pavyzdžių, kur Mažvydas skiriasi nuo Seklucijano, bet sutampa su Maleckiu. 55 giesmių knygas įkimšdamas Mažvydas trūkstančios lietuviškos agendos vietą papildyti norėjo“. Vaclovo Biržiškos (1960: 86) nuomone, antrąją 1566 m. giesmyno dalį sudarė pats Mažvydas, įtraukdamas čia ir visus savo senesnius raštus. Tačiau jis neatmeta galimybės, kad leisdamas šį rinkinį ir Vilentas „tam tikrą dalį nuo savęs pridėjo, nors ne savo, bet kitų darbo, galimas daiktas, rasto taip pat Mažvydo raštų palikime“. Tarp Bretkūno perikopės ir šio giesmyno teksto rasti 56 skirtumai. „Szọdžei ape S. Wecžere…“ gerokai skiriasi ir nuo „Kosanies“, ir nuo Mažvydo Katekizmo teksto. Keletas skirtumų tarp „Kosanies“ ir šio giesmyno teksto gali rodyti, kad pastarasis turi tam tikrą ryšį su MžK tekstu ir jo pagrindiniu šaltiniu Sėklucjano katekizmu. Aiškus vertimo iš lenkiškojo originalo pėdsakas išlikęs pirmajame sakinyje: BP I 62,4–6 ſchito ‖ naktije kurioie buwa iſchdotas / Eme ‖ dona E 33,4–5 ſchito naktie kurio buwa iſchdū=‖tas / Eme ‖ dūna LK 389 Inn der nacht, da er Verraten ward, Nam er das brod MžG 589,13–14 ſchitoie nakteie kurio tureia bu=‖ti iſchdūtas / Eme dūna MžK 26,3–5 ſchitage nakteie \ kuria ‖ tureia buti iſchdotas \ e=‖me dona SK 13,2–3 tei nocži \ ktorei miał bić ‖ widan \ wźiał chleb MžG tureia bu=‖ti iſchdūtas atitinka MžK tureia buti iſchdotas ir Sėklucjano miał bić ‖ widan, o „Kosanies“ buwa iſchdotas atitinka E buwa iſchdū=‖tas ir Liuterio Verraten ward. Kadangi šio MžG skyriaus šaltiniai nėra nustatyti, kai kuriose vietose sunku tiksliai pasakyti, dėl kokių priežasčių „Szọdžei ape S. Wecžere…“ ir „Kosanis“ skiriasi. Dar vienos su „Kosanimi“ nesutampančios MžG frazės atitikmuo taip pat galėtų būti lenkiškas Sėklucjano katekizmas: BP I 62,12–13 dawe ghiemus / bilodams / ‖ Imkite ir gerkite / wiſſi iſch to E 33,11–13 dawe ghiemus / bi=‖lodams / Imkite ir gerkite / wiſſi iſch ‖ to LK 389–90 gab jn den und sprach: Nemet hin und trincket alle dar aus MžG 590,2–3 dawe iemus bi=‖lodamas: Gerkite iſch to wiſſi MžK 26,13–15 dewe gims \ biladams \ ‖ Gierkiet iſch ta willǯ SK 13,12–13 dał jim \ mowiąc \ ‖ pijcie ſtego wſiłcǯi Tačiau ši MžG frazė atitinka ir abiejuose lotyniškuose 1529 m. Wittenberge išėjusiuose Liuterio Mažuosiuose katekizmuose, ir vėlesniuose Georgo Majoro (1531) bei Justo Jono (1539) į lotynų kalbą verstuose jo katekizmuose esančią frazę dedit illis dicens, Bibite ex hoc omnes. Juose visuose nėra BP ir E skyriuje „Sacramentas Altoriaus…“ randamų žodžių Imkite ir, o LK Nemet hin 56 und atitikmenų. Taigi neaišku, ar šiuo atveju MžG galėjo būti pasiremta Seklucjano, ar kuriuo nors lotynišku Liuterio katekizmu. Sunku nustatyti ir kito skirtumo tarp „Kosanės“ ir giesmyno teksto priežastį: BP I 62,8–9 kurfai vſch || ius ira ifchdodams E 33,8 kurſai vſch jus būs ifchdūtas LK 389 der fur euch gegeben wird MžG 589,17–18 kurfai vſch jus bus || ifchdūtas MžK 26,9–10 kurſſai vβ jus bus iſ⟦ldotas SK 13,7–8 ktore ӡawas || będӡę wijdano MžG bus || ifchdūtas sutampa su MžK bus iſ⟦ldotas bei SK będӡę wijdano, tuo tarpu „Kosanės“ ira ifchdodams skiriasi nuo E būs ifchdūtas ir priartėja prie lotyniškuose Liuterio Mažuosiuose katekizmuose ir Vulgatos Lk 22,19 esančio datur. Šiuo požiūriu Postilės perikopė skiriasi nuo visų penkių lietuviškų lyginamųjų tekstų (žr. dar 2.6 ir 7.1). 3.2. Vis dėlto dauguma giesmyne įdėto skyrelio sakinių jau nutolę nuo lenkiškojo varianto ir priartėję prie vokiškojo Liuterio katekizmo ir, žinoma, prie Postilės bei Vilento Enchiridiono tekstų: BP I 62,16–17 Tadai dariket / || kaip dafnai gerfit ant mana atminimo E 33,16–17 Tatai dariket / kaip dafnai || gerfit ant mana atminima LK 390 Solches thut, ſo oft jr trinckt ӡu meinem gedechtnis MžG 590,6–8 Tatai || darikite / kaip dafnai gerfite / ant || mana / atminima MžK 27,5–7 tatai darikiet kiek kalrtu gierſſit ant atminima mana SK 14,3–4 tho cӡincӡie \ ile || krocӡ bądӡięcie piję na || pamiątkę moje BP I 62,11–12 Schitou budu eme Kilika po Wecӡe=||res E 33,10–11 Schitūgi budu eme Kilika po We=||ӡeres LK 389 Deſſelbigen gleichen nam er auch den kelch nach dem abendmal MžG 590,1–2 Schitū budu ęme kņlika powe=||ӡeres MžK 26,12–13 Schitugi budu pa wecӡie||res \ eme kilika SK 13,10–11 Them obijcӡaiem po=||wiecӡerӡi wӡał \ kelich BP I 62,15–16 bus pralietas / || ant atleidima ghrieku E 33,15–16 pralietas būs / ant atleidima || ghrieku LK 390 vergolſſen wird ӡur vergebung der ſunden MžG 590,5–6 praletas || buſs ing atleidima ghreku MžK 27,3–5 bus ifchle=||tas ant atleidima greku || iuffu SK 14,1–3 ieft wilana na od=||pvβӡęnie grӡechow wa=||ſchich 57 Kaip matyti iš čia pateiktų pavyzdžių, vietoj Mažvydo Katekizme buvusio kiek ka ‖ rtu, išversto pagal Seklucjano ile ‖ krocž, giesmyno tekste yra kaip dažnai, atitinkantis vok. Jo oft. Vietoj MžK esančio bus ifchle=‖tas (SK 14,1–3 ieft wilana; MK 10,4–5 wylana be=‖dzie) čia yra praletas ‖ bufs (LK vergollen wird). Nebėra šioje MžG sintagmoje ir asmeninio įvardžio tu daugiskaitos kilmininko jūsų, nors MžK ir pagrindiniame jo šaltinyje SK jis buvo. Su vokiškąja variantu paprastai sutampa ir MžG teksto žodžių tvarka. Žinoma, norint nustatyti tikruosius Mažvydo giesmyne išspausdinto teksto šaltinius, reikia atlikti išsamią analizę, tačiau tai nėra šio straipsnio tikslas. 3.3. Kai kur šis tekstas dar panašesnis į atitinkamą vokiškų Liuterio Mažųjų katekizmų tekstą (šios vietos juose iš esmės nesiskiria) ir dėl to šiek tiek nesutampa su Vilento Enchiridiono skyriaus „Sacramentas Altoriaus...“ ir atitinkamai „Kosan ies“ tekstu: BP I 62,6–7        dawe pafiunti=‖nems ława / bilodams E 33,6              dawe pafiuntiniems ława / bilodams LK 389             gabs feinen jungern und sprach MžG 589,15–16      dawe pafiuntiniems ława / ‖ ir tare BP I 62,8          Tatai eſt Kunas mana E 33,7–8           Tas eſt Kunas ‖ mana MžG 589,16–17      Tas eſt ‖ mana kunas LK 389             Das iſt mein leib Neatmestina čia taip pat ir kurio nors lotyniško šaltinio įtaka giesmyno tekstui. Antai pirmasis MžG pavyzdys atitinka ir 1539 m. Wittenberge išleisto Justo Jono katekizmo deditaue discipulis suis et dixit (kituose lotyniškuose katekizmuose vartojamas participium praesentis activi dicens). 3.4. Atkreiptinas dėmesys į dar vieną MžG fragmentą, kuris skiriasi ne tik nuo „Kosan ies“ ir jai artimiausio E teksto, bet ir nuo MžK bei vokiškųjų ir lenkiškųjų katekizmų: BP I 62,13–15        Tas Ki=‖likas eſtinauias Teſtamentas mana ‖ Kraujeje E 33,13–14           Tas Kilikas eſti nauias Teſta=‖mentas mana Kraujeje LK 390                Dieſer kelch iſt das newen teſtament jnn meinem blut MžG 590,3–5          Tas ‖ eſt kraujes mana / Nauia Teſta=‖menta MžK 26,15–27,1–2    Tas ‖ kilikas nauies teſtamen=‖tas eſti mana Kraugeje SK 13,13–15          Ten ‖ Kelich nowij Testament ‖ ieſt wmoiei krwji MK 10,2–3            Teno kielich jest nowy ‖ testament we krwi moie 58 Kadangi remdamiesi Mažvydo, vokiškaisiais Liuterio, lenkiškuoju Seklucjano, taip pat ir Maleckio katekizmais šito skirtumo paaiškinti negalime, žvilgsnis vėl krypsta į lotyniškuosius. Šis sakinys atitinka Justo Jono 1539 m. lotyniškojo katekizmo variantą: hic est sanguis meus novi testamenti. Tuo tarpu BP ir E esantis variantas iš esmės sutampa su vokiškaisiais ir 1529 m. lotyniškaisiais bei 1531 m. Majoro verstu katekizmu: Hic calix Novum Testamentum eft in meo fanguine (B)36. 3.5. Kaip matyti iš čia pateiktų pavyzdžių, Vilento 1570 m. išleistų Mažvydo Gesmių Chriksčoniškų II dalies gale įdėtame skyriuje „Catechifma praftas Textas“ esantis skyrelis „Szodzei ape S. Wecżere...“ yra tarsi kompiliacinis, t.y. sudarytas iš sakinių, kurių pagrindą sudaro vertimai iš lenkiško (ar lotyniško) bei vokiško originalų. Kas yra šio teksto pagrindinis šaltinis ir kas jį įdėjo – pats Mažvydas, ar Vilentas, kol kas neaišku (tam nustatyti reikia detalesnės analizės), bet išlikę vertimo iš Seklucjano katekizmo pėdsakai rodytų, kad šis tekstas turi ryšį su Mažvydo Katekizmu, todėl gali būti pagrįsti Gerulio ir Biržiškos spėjimai, kad prozos tekstus vertė ir į giesmyno antrąją dalį įdėjo pats Mažvydas. Tačiau kai kurie rašybos ir morfologijos dalykai jau sutampa su abiejų Vilento Enchiridiono skyrių tekstais. 3.6. Kadangi tarp Bretkūno „Kosan ies“ ir Mažvydo Gesmių Chriksčoniškų II dalyje įdėto teksto yra gana daug skirtumų (apie 56, taigi irgi daug daugiau nei tarp „Kosanies“ ir E skyriaus „Sacrementas Altoriaus…“ teksto), be to, dalis jų susiję su rėmimusi skirtingais originalais, tai jis negali būti laikomas pagrindiniu „Kosanies“ šaltiniu. 4. „Kosanies“ santykis su Vilento Enchiridiono skyriaus „Sacramentas Altoriaus…“ tekstu 4.1. Straipsnio įvadinėje dalyje (1.4) buvo minėta, o kalbant apie „Kosanies“ santykį su Mažvydo Katekizmo tekstu pateiktais pavyzdžiais (2.2) ir kai kuriais faktais (2.3–2.4) jau parodyta, kad „Kosanis“ artimiausia Vilento Enchiridiono 36 Kadangi nagrinėjamasis tekstas ypatingas tuo, kad sudarytas iš trijų evangelistų Mato, Morkaus ir Luko evangelijų bei Pirmojo Pauliaus laiško Korintiečiams, tai šio fragmento pagrindu galėjo būti ne tos pačios apie Eucharistijos įsteigimą pasakojančios Biblijos vietos. Sakykim, MŽG tapatus atitikmuo yra Mk 14,24: G τοῦτό ἐστιν τὸ αἷμά μου τῆς διαθήκης; V Hic est sanguis meus novi testamenti; LB Das ift mein Blut, des newen Teftaments. Labai artimas ir Mt 26,28: G τοῦτο γάρ ἐστιν τὸ αἷμά τῆς διαθήκης; V hic est enim sanguis meus novi testamenti; LB das ift mein Blut des newen Teftaments. Su BP, E, MŽK, LK ir SK sutampantį variantą randame Lk 22,20: G τοῦτο τὸ ποτήριον ἡ καινὴ διαθήκη ἐν τῷ αἵματί μου; V Hic calix novum testamentum est in sanguine meo; LB Das ift der Kelch, das newe Teftament in meinem Blut. 59 skyrjuje „Sacramentas Altoriaus...“ (E 33,3–17) esančiam tekstui. Ši BP perikopė nuo jo skiriasi palyginti nedaug – rasti 23 skirtumai; iš jų tik vienas žodžių tvarkos ir vienas skyrybos, nėra ryškių teksto nesutapimų, nė vieno žodžių rašymo didžiąja raide skirtumo, nepridėta ir nepraleista žodžių, todėl labai tikėtina, kad šis tekstas gali būti buvęs pagrindinis „Kosanies“ šaltinis. Kuo vis dėlto šie palyginti nedideli tekstai skiriasi? Ar nuoseklūs jų nesutapimai? Koks jų santykis su tais pačiais kalbos faktais likusioje vieno ir kito leidinio dalyje? Norint atsakyti į šiuos klausimus, reikia nustatyti kiekvieno besiskiriančio kalbos vieneto bendras vartojimo tendencijas abiejuose šaltiniuose. Todėl pirmiausia čia pateikiami visi pastebėti šių tekstų skirtumai (išskyrus skyrybos): 3 lentelė E BP I naktie 33,4 naktjie 62,5 kurio 33,4 kurioie 62,5 ifchdū=||tas 33,4–5 ifchdotas 62,5 dūna 33,5 dona 62,6 paliuntiniems 33,6 paliunti=||nems 62,6–7 Tas 33,7 Tatai 62,9 jus (2x) 33,8; 33,15 ius (2x) 62,9; 62,15 būs ifchdūtas 33,8 ira ifchdodams 62,9 ifchdūtas 33,8 ifchdodams 62,9 atminima (2x) 33,9; 33,17 atminimo (2x) 62,10; 62,17 Schitūgi 33,10 Schitoiu 62,11 eſti naujas 33,13 eſtinaujas 62,14 vſch 33,14 uſ 62,15 būs 33,15 bus 62,15 pralietas 33,15 prelietas 62,15 pralietas būs 33,15 bus prelÍetas 62,15 Tatai 33,16 Tadai 62,16 4.2. Iš lentelės matyti, kad daugiausia yra rašybos skirtumų. Jų skaičių didina 3 aiškios Postilės korektūros klaidos: eftinauias BP I 62,14, prelietas BP I 62,15 ir Tadai BP I 62,16. Forma prelietas BP užfiksuota tik vieną kartą, visos veiksmažodžio pralieti ir veiksmažodinio daiktavardžio praliejimas formos rašomos tik su priešdėliu pra- (jų yra atitinkamai 17 ir 4), priešdėlis pre- nepastebėtas ir kaip kitų veiksmažodžių bei daiktavardžių darybos formantas. Bevar- 60 dės giminės įvardis Tadai (=tatai) tepavartotas taip pat tik vieną kartą greta tatai (999x) ir tatai (2x)37. 4.3. Šioje perikopėje daiktavardžio dat. pl. paliuntinėms galūnėje Bretkūnas, skirtingai negu Vilentas, neparašo minkštumo ženklo. Minėto žodžio formos su -iems Postilėje nėra visai, tuo tarpu pal(f)juntinėms pavartota 8 kartus. Nerandame su minkštumo ženklu parašyto ir kito ijo kamieno daiktavardžio moki(n)tinys daugiskaitos naudininko, čia yra tik moki(n)tinėms (6x)38, taip pat waikelėms (2x), pawargulems (2x), nebagelems (2x), nebagielems (1x), ßodžems (2x), lautems (1x) ir kt. Minkštumo ženklas BP rašomas tik prieš morfologiškai rašomą i̇jo kamieno daiktavardžių daugiskaitos naudininko galūnę -ams: broliams (2x), braliams (1x), pawarguliams (2x), ßiniams (1x), ßodjiams (2x) ir pan. Vilento Enchiridione yra viena daiktavardžio pasiuntinys daugiskaitos naudininko forma su -iems E 33,6 ir viena su -ems E 68,12. Kitų šio linksnio ijo kamieno daiktavardžių galūnėse E minkštumo ženklas taip pat retas. Čia pastebėtos dar tokios formos: Wirifchkems E 42,3; Hertikems E 41,18, ßatiewainems E 42,6, ßodžems (5x), bet warnikfcżiems E 38,7. Šio kamieno daiktavardžių su morfologiškai parašyta daugiskaitos naudininko galūne Enchiridione nerasta. Taigi Vilento tekste žodyje paliuntiniems prieš raidę e parašytas minkštumo ženklas, nors ir retas, tačiau nelaikytinas visai atsitiktiniu dalyku, tuo tarpu Postilėje i̇jo-kamieniuose daiktavardžiuose, kuriuose balsis [aː] po minkštojo priebalsio rašomas fonetiškai, t.y. raide e, minkštumo ženklas nevartojamas nuosekliai. 4.4. Kai kur lyginamuose Bretkūno ir Vilento tekstuose skiriasi tik rašmenys: ŋ / i; ū / u; v / u; fch / ß; ü / o. Šie skirtumai tarp E ir BP paprastai reguliarūs. Antai Enchiridiono tekste 2 kartus randame asmeninio įvardžio tu daugiskaitos galininko grafinį variantą jus, o „Kosanyje“ – ius. Vilento raštuose raidė ŋ39 žymi balsius [i], [iː] ir priebalsį [j] ir yra dažna tiek žodžio pradžioje, tiek viduryje, tiek gale. Bretkūnas žodžio pradžioje jos nevartoja visai, viduryje palyginti retai (37x) – paprastai tik nelietuviškuose vietovardžiuose, asmenvar- 37 Šie 2 tatati, matyt, irgi laikytini BP korektūros klaidomis. 38 Retkarčiais tokią pastarojo daiktavardžio formą pastebime tik Bretkūno verstame Naujajame Testamente: Mokintiniems Mt 16,20, Mt 17,24, tačiau Mt 14,19 jis jau taisomas į Mokintinems. Čia reikėtų atkreipti dėmesį dar į tai, kad Bretkūnas, taisydamas savo NT, minkštumo ženklą prieš balses e ir ė gana dažnai braukia, ypač po priebalsių k, g, d, kiek rečiau po s ir l: u̇chieltas→u̇chkel tas Mt 11,25; u̇ßmokes→u̇ßmokes Mt 6,4; gieras→geras Mt 1,19, Mt 7,17; pagiend→pagenda Mt 5,13; Todiel→Todel Mt 5,23; 6,25; 7,24; 12,27; 14,7; Apfieftuofius→Apfelftuofius Mt 4,24; lietu→ietu Mt 13,14; Dwalies→Dwales Mt 1,19; palileptos→palileptos Mt 6,18. 39 ŋ = y; Vilento Enchiridione vartojami abu rašmenys – ŋ ir y. 61 džiuose, tautovardžiuose ir svetimžodžiuose (pvz., gen. sg. Egipto BP I 102,22; gen. sg. Tjra BP II 364,15; nom. sg. Sjyrachas BP I 190,24; acc. pl. Egypciakus BP I 225,19; Sjmbolum BP I 71,20; Kjrie­leifon BP I 61,18). Žodžio gale šią raidę Postilėje iš viso randame 4 kartus ir tik jungtuke beŋ (BP I 30,13; BP I 46,18; BP II 332,4 ir BP II 466,10). Įvardžio tu daugiskaitos galininkas Postilėje jokių grafinių variantų neturi, joje tėra forma jus (84x). Enchiridione vartojami 3 grafiniai variantai: jus (15x), ius (3x) ir yus (3x)⁴⁰, bet pats dažniausias yra su rašmeniu ŋ. Vilento EE yra taip pat 3 variantai: jus (52x), ius (3x) ir jus (1x), bet ir čia pats dažniausias jus. Taigi Bretkūnas „Kosanyje“ nuosekliai laikosi visai Postilei būdingos rašmens ŋ nevartojimo žodžio pradžioje ir acc. pl. ius rašymo tradicijos. 4.5. Rašmens ū⁴¹ Bretkūnas nevartoja ilgajam [uː] žymėti taip kaip Vilentas žodyje būs. Brūkšnelis virš u Postilėje yra abreviatūros ženklas, tepasitaikantis, beje, tik vieną kartą žodyje cond. 3 pl. paiūk=||tu ‘įprastų’ BP I 244,9–10. Fordas (1969: 112) formą būs laiko žemait ybe. Postilėje veiksmažodžio būti būsimojo laiko 3a. forma grafinių variantų neturi – joje terandama bus (309x), o štai Enchiridione jie yra 3: bus (9x), būs (6x) ir bufs (1x), Evangelijose bei Epistolose – 2: būs (74x) ir bus (35x). Taigi BP perikopėje randama forma bus atitinka bendrą šios formos rašymo visoje Postilėje principą. 4.6. Lyginamuosiuose tekstuose 2 kartus pavartotas prielinksnis už. Pirmą kartą jo rašyba BP ir E sutampa (vłch E 33,8 ir vłch BP I 62,8), antrą – jau skiriasi (vłch E 33,14 ir uβ BP I 62,15). Šis skirtumas dvejopas: 1) v / u ir 2) /ch / β rašymas, bet abiem atvejais desningas. 1) Raidė v Vilento Enchiridione žodžio pradžioje paprastai žymi balsį [uː]: su v šioje pozicijoje rasti 76 pavyzdžiai ir tik vienas su u (uβ E 75,10). Postilėje žodžio pradžioje v balsiams [u, uː] žymėti vartojama daug rečiau: joje rasti 869 žodžiai su u ir tik 7 su v (5 iš 7 yra perikopėse, 2 pamoksle)⁴². Prielinksnis už čia taip pat rašomas su u: tiek perikopėse, tiek pamoksluose, „Passijose“ ir maldose dažniausiai randame uβ (77x). BP tėra vienintelis pavyzdys – ir jis šioje perikopėje, kai prielinksnis už parašytas su mažąja v. ⁴⁰ 2 iš jų yra pirmuosiuose E puslapiuose (E 2,7 ir E 2,15). Jie rengiant kompiuterinę žodžių formų konkordanciją surinkti iš Fritzo Bechtelio 1882 m. perspausdinto Vilento Enchiridiono, kadangi Vilniaus universiteto bibliotekoje saugomame egzemplioriuje 4 pirmųjų puslapių trūksta. Bechtelis vietoj ŋ visur vartoja rašmenį. ⁴¹ Diakritinis ženklas virš u raidės BP, EE ir E laikomas brūkšneliu, o ne cirkumfleksu (plg. Bechtel 1882: XVIII, Gerullis 1927: 68–75, Palionis 1967: 25–26 ir kt.), taip pat ir virš raidžių a, o, i, e, m, n, virš kurių brūkšnelis BP (kaip ir virš u) yra abreviatūros ženklas. ⁴² Prielinksniai su didžiąja V į šiuos skaičius neįtraukti, nes rašmuo U nei BP, nei E nevartojamas, o V atitinka ir balsius [u,uː] ir priebalsį [v]. 62 2) Tas pat pasakytina ir apie rašmenų ſch ir β santykį šitame prielinksnyje: visame Enchiridione su ſch randame 24 pavyzdžius, o su β – 19, EE atitinkamai yra 126 ir 47 pavyzdžiai. Tuo tarpu Postilėje ir su ſch tėra vienintelis pavyzdys – jis vėlgi šioje perikopėje, o su β – net 81. Taigi Bretkūnas čia su viena išimtimi išlaiko morfologinį šio prielinksnio rašymo principą. Šiuo skardžiojo ir dusliojo priebalsio žodžio gale neutralizacijos atveju Postilėje nuosekliai rašomas skardusis. Prielinksnio už grafiniai variantai ir jų dažnumas tose BP perikopėse, kurios yra ir EE (∇), pamoksluose (∅), „Passijose“ (#), „Kosanyje“ (k), maldose (m), E ir EE pateikiami šioje lentelėje: 4 lentelė BP E EE ∇ ∅ # k m BP iš viso uβ 19 44 12 1 2 77 1 0 vſch 1(!) 1(!) 22 126 vβ 0 16 47 Vβ 1 3 4 2 0 VS₃ 2 2 0 0 Taigi tik vieną kartą visoje Postilėje terandamas rašmenų v ir ſch parašymas prielinksnyje už⁴³ yra vienas iš faktų, rodančių, kad Bretkūnas gali būti naudojęsis šiuo Vilento Enchiridiono tekstu. Antroje „Kosanies“ pastraipoje jau apžiūrėta ir Vilento vſch E 33,14 pakeistas į Bretkūnui įprastą uβ BP I 62,15. Ar galėjo čia turėti įtakos kiti į „Kosani“ panašūs tekstai? Kaip juose rašomas šis prielinksnis? Vilento išleistų Mažvydo Giesmių Chriksčoniškų II dalies skyrelyje „Sźodžei ape S. Wecžere…“ ir Enchiridiono skyriuje „Trumpas klaufimas ir prieprowimas…“ esančiame tekste randame tik variantą vſch (po 2x). Tuo tarpu Bretkūno išleistame Mažvydo Paraphrasyje kaip ir jo Katekizme, abiejose pastraipose yra vβ. Vadinasi, „Kosanies“ pirmojoje pastraipoje išspausdintas vſch sietinas su Vilento rašyba ir, žinoma, labiausiai su nedaug nuo šios perikopės tesiskiriančiu E skyriaus „Sacramentas Altoriaus…“ tekstu. 4.7. Sudėtingas rašmenų ū ir o skirtumo klausimas žodžiuose duona, išduotas, išduodamas jau aptartas 2 skyriaus 2.2. Teiginiui, kad rašmuo o Postilėje žymi ir balsį [oˑ], ir dvigarsį [uo], neprieštarautų ir kitas „Kosanies“ pavyzdys, 43 BP vartojamas ir ilgesnis šio prielinks nio variantas uβu (110x), bet jo rašyba neįvairuoja (į šį skaičių taip pat neįskaičiuoti didžiąja V prasidedantys VS₃u (5x) ir Vβu (3x), EE terastas vβunieke 215,4, o E uβu nepastebėtas visai. 63 kuris o vietoj ū rašymu skiriasi nuo Enchiridiono ir, beje, nuo visų kitų čia lyginamu tekstu. Tai parodomojo įvardžio šitas vienaskaitos įnagininko įvardžiuotinė forma Schitoui BP I 62,11, E yra Schitūgi E 33,10 (kituose šaltiniuose Schitugi MžK 26,12, Schitū MžG 590,1 ir E 68,16, SChitū gi MžP 8(142),4). BP tėra 2 šios formos pavyzdžiai: be jau minėtojo, vienas dar yra „Passijose“ BP I 358,23. Neįvardžiuotinės formos galūnė BP rašoma dvejopai: -ū (8x, tik pamoksluose) ir -u (6x, taip pat tik pamoksluose). Šis „Kosanės“ įvardis skiriasi nuo Enchiridione esančio dar ir tuo, kad neturi postpozicinės dalelytės -gi. Tokios kaip E 33,10 įvardžio šitas vienaskaitos įnagininko formos Schitūgi visoje Postilėje nėra nė vienos. Iš Hermanno (1926: 116) suregistruotų įvardžių su dalelyte -gi matyti, kad BP jų apskritai yra labai nedaug: parodomieji įvardžiai teužfiksuoti 3 kartus: tiegi BP I 188,9 ir BP II 360,16 bei Tamgi BP II 396,2044. Ir Vilento raštuose jie taip pat labai reti: Enchiridione su dalelyte -gi tėra tas vienas pavyzdys, o EE – tik tailgi 190,9 (Hermann 1926: 111)45. 4.8. Raidės o rašymas BP gen. sg. atminimo galūnėje vietoj Vilento -a taip pat laikytinas sistemingu skirtumu: visoje BP randame 7 šio žodžio vienaskaitos kilmininko formas su galūne -o ir tik 2 su -a, tuo tarpu E ir EE visur vartojamos tik formos su galūne -a: atitinkamai 4x (E 33,9; E 33,17; E 68,15; E 68,21) ir 1x (EE 171,4). Tačiau „Kosanėje“ yra dar vienas o-kamienio daiktavardžio vienaskaitos kilmininkas ir jo galūnė, kaip ir E, taip pat yra -a: atleidima BP I 62,13 ir E 33,15. Katra šio daiktavardžio forma dažnesnė BP? BP gen. sg. atleidima terastas 4 kartus, o štai atleidimo – 18 kartų. Taigi ir vienas, ir kitas žodis BP daug dažniau rašomas su galūne -o. Iš visų čia lyginamų tekstų atleidimo randame tik Bretkūno paskelbtame Mažvydo Paraphrasvie. Kituose šaltiniuose vartojama kita prielinksninė konstrukcija: ing su galininku. Tačiau visuose šaltiniuose, išskyrus, žinoma, „Kosanį“, yra gen. sg. atminima. Reikėtų atkreipti dėmesį į tai, kad BP prieš žodį atminimo einančiame įvardyje gen. sg. mana paliekama galūnė -a. Šio įvardžio formų su galūne -a ir -o santykis BP visai kitoks nei minėto daiktavardžio: čia randame 319x mana ir tik 8x mano. Remdamiesi Kleino gramatika galime mėginti nustatyti priežastį, kodėl o-kamienio daiktavardžio vienaskaitos kilmininko galūnė -a BP keičiama į -o. Kleinas nurodo, kad ne visi lietuviai 44 Čia reikėtų pridėti dar parodomųjų įvardžių bevardės giminės formas: Tataigi (3x) ir Įchitaigi (2x). 45 Tuo tarpu MžK šio įvardžio vienaskaitos įnagininkas pavartotas net 3 kartus: Schitugi 26,12, schitogi 37,16 ir Schytogi 34,12 ir dar 2 kartus kituose raštuose Schytogi 103,12 ir 142,4 (Urbas 1996: 365). Ar Vilentui verčiant Enchiridioną čia nėra turėjęs įtakos Mažvydo Katekizmas? Juolab kad yra ir daugiau pavyzdžių, kur Vilentas nukrypsta nuo Liuterio ir priartėja prie Mažvydo Katekizmo (ar jo šaltinių). 64 kilmininko galūnę ištaria kaip o, kad dalis įsrūtiečių, gyvenančių prie Didžio-sios Lietuvos sienų yra „pasiskolinę“ 1-osios linksniuotes vienaskaitos kilmi-ninko ir 1-osios asmenuotės būtojo laiko 3 a. galūnę -o, bet Tilžės, Ragainės ir iš dalies Įsrūties apskrityse įprastesnė yra galūnė -a. Tačiau jo gramatikoje paliekama -o, norint vienaskaitos kilmininką atskirti nuo vienaskaitos galinin-ko ir būtojo laiko 3 a. nuo esamojo laiko 3 a. (PLKG: 406, 439). Matyt, ir Bret-kūnas norėjo, kad spausdintame tekste atsiskirtų šie linksniai (daug kur kon-tekstas reikalavo aiškumo46), ir dėl tos pačios priežasties jis, kaip ir Kleinas, ėmė dažniau rašyti -o nei -a. 4.9. Pirmajame BP ir E tekstų sakinyje matome 2 morfologijos skirtumus, susijusius su skirtinga autorių tarme: Vilentui būdingi sutrumpinti moteriško-sios giminės vienaskaitos vietininkai naktie ir kurio47 Bretkūno keičiami pilno-siomis formomis naktije ir kurioje, tačiau, matyt, per neapsižiūrėjimą palie-kama trumpoji įvardžio forma fchito. Abiejose BP dalyse užfiksuota tik ši vie-nintelė trumpoji pastarojo įvardžio forma ir 6 pilnosios, beje, visos pamoks-luose: fchitoie BP I 92,15; BP I 154,12; BP II 121,12; BP II 488,4 ir Schitoie BP I 90,8; BP II 149,15. Enchiridione, pagal Fordo (1969: 41) apskaičiavimus, yra 45 trumposios ir 23 ilgosios ā-kamienių vardžodžių vienaskaitos vietininko formos. Šio įvardžio jis nurodo esant po vieną ilgąją ir trumpąją formą: fchito E 33,4; fchitoie E 68,10. Tačiau iā-kamienių formų Fordas nefiksavęs ir 2 kar-tus pasitaikiusi forma f. ines. sg. kurio E 33,4 ir E 68,11 jo studijoje neįskai-čiuota. Visoje Postilėje moteriškosios giminės įvardžio kuri vienaskaitos vie-tininko trumposios formos nėra, nors polinkis trumpinti jau pastebimas – 2 iš 5 yra aptrumpėję, bet į dar išlaikytas: Kurioje BP I 54,4, kurioje BP I 62,5 ir BP I 131,1; kurioi BP II 205,12 bei kuroi BP I 415,348. Atsižvelgiant į tai, kad su- 46 Kad Bretkūnas juto būtinumą skirti vienaskaitos kilmininką nuo galininko ir suprato šių linksnių skirtumą, galima pailiustruoti kad ir tokiu pavyzdžiu: Tikiu […] įg wiena Wieſchpati IEſu Kriſtu / Sunu || Diewo vienatighi / ir iſch Tiewo gimuſi / pirm willfu || ambſiu / Diewa iſch Diewo / ſchwieluma iſch ſchwielu= || mo / Diewa tikra iſch Diewo tikro / gimdita / nedarita […] BP II 184,4–10. 47 Atkreiptinas dėmesys į tai, kad E vienaskaitos vietininkas kurio čia atsiradęs nutolstant ne tik nuo LK, bet ir nuo MžK bei vieno iš jo šaltinių – Seklucjano katekizmo ir priartėjant prie Maleckio katekizmo ir jo šaltinių: E 33,4–5 fchito naktie kurio buwa ifchdū=||tas LK 389 Inn der nacht, da er Verraten ward MžK 26,3–4 fchitage nakteie / kuria || tureia buti ifchdotas SK 13,2–3 tei noczi \ ktorei mial bijč || widan MK 9,4–5 tey nocy w ktorą wydan || był 48 Vardžodžių (i)ā kamieno vienaskaitos vietininkas su sutrumpintais galūnės variantais -oj arba -o dabar vartojamas visame lietuvių kalbos tarmių plote, išskyrus vakarų žemaičius ir 65 trumpinta forma fchito BP tepavartota tik vieną kartą ir gali būti užsilikusi nurašant šį tekstą iš Enchiridiono, ji nelaikytina Bretkūno kalbos morfologijos ypatybe. Dabar ši forma kartais patenka šalia kitų XVI a. autorių pavyzdžių, iliustruojančių sutrumpėjusias vienaskaitos vietininko galūnes (plg. Rosinas 1995: 60, kur fchito BP I 62 pateikiama kartu su Mažvydo Scho Mž 408, Kurio Mž 296, Vilento kobno E 22, to EE 143 ir kt. kaip žemaitiškas moteriškosios giminės įvardžių vienaskaitos įn(e)syvas). Vilento vartojama forma naktie, kaip ir kurio, Bretkūno Postilėje nepastebėta nė karto. Apskritai joje terasti tik 2 šio žodžio vietininkai: naktije BP I 62,5 ir nakteie BP I 394,19. Laikui nusakyti čia paprastai vartojamas galininkas nakti (37x) ir prieveiksmis nakcze (2x). Kadangi abu vietininkai pavartoti verstame tekste, jie gali būti aiškintini kitų kalbų įtaka (pvz., vok. in der Nacht; lo. in nocte). Enchiridione, be naktie, yra ir dar vienas i-kamienio daiktavardžio vienaskaitos vietininkas macie E 8,2149. „Kosanyje“ išlikusi trumpoji moteriškosios giminės vienaskaitos įn(e)syvo forma fchito rodytų, kad Bretkūnas nevertė šio „sudurstyto“ teksto iš vokiečių kalbos pats, o naudojosi jau išverstu Vilento katekizmo tekstu. Be to, naudojimasis šiuo tekstu yra palikęs BP perikopėje ir daugiau pėdsakų. Didelę jo įtaką rodo 5 kartus BP tekste pasitaikančios tos pačios aukštaitiškos veiksmažodžio liepiamosios nuosakos daugiskaitos 2a. formos su formantu -ki- ir viena su -ke-, nors visoje Postilėje įprastesnės žemaitiškos su formantu -ke- (apie tai išsamiau 2.3 kalbant apie „Kosanės“ santykį su Mažvydo Katekizmo tekstu). Dvi iš penkių „Kosanyje“ esančių ir su Enchiridiono formomis sutampančių išvis terandamos tik šiame Postilės fragmente – walgikite ir gerkite. Toks visų liepiamosios nuosakos daugiskaitos 2a. formų sutapimas ir akivaizdus nutolimas nuo bendros jų vartojimo tendencijos Postilėje negali būti atsitiktinis reiškinys. Bretkūno stengimasis išlaikyti tokias pačias formas galėtų būti aiškinamas tuo, kad šis tekstas buvo nuolat kartojamas per pamaldas, daugelio kunigų jau mokėtas atmintinai, ir dėl to nenorėta formų įvairavimo. Be to, lyginant Enchiridiono skyriaus „Sacramentas Altoriaus…“ tekstą su pagrindiniu jo šaltiniu – 1543 m. Leipzige išleistu Liuterio Mažuoju kate- dalį Klaipėdos krašto aukštaičių, o sveika galūnė užfiksuota gana mažame dabartinių lietuvių kalbos šnektų plote ir tik greta sutrumpėjusio jos varianto (LKA III 1991: 49. Žemėl. Nr. 44). 49 Šios galūnės atitinka dabartinių žemaičių i kamieno moteriškosios giminės vietininko senosios galūnės -ėje sutrumpintą variantą -ė (tariama -ie). Tik pačiame pietiniame ploto pakraštyje vartojamos ir gretiminės formos su -y, o prie žemaičių paribio esančios šiaurinių vakarų aukštaičių – Aukščuičių, Kruopių, Šakynos – šnektos šalia aukštaitiškų šio kamieno vienaskaitos vietininko formų vartoja formas ir su žemaitiška galūne -ie (į bendrinę kalbą fonetiškai transponuojama -ė) (LKA III 1991: 52. Žemėl. nr. 46). Toki šio žodžio vietininką vartojo ir Mažvydas Katekizme (1x) bei kituose raštuose (4x). 66 kizmu, matyti, kad Vilentas kai kur vertė griežtai nesilaikydamas Liuterio teksto. Bretkūnas tų neatitikimų paprastai neat aikos, bet seka Vilentu: E 33,4–5 ſchito naktiė kurio buwa ifchdũ=||tas BP I 62,4–5 ſchito || naktije kurioie buwa ifchdotas LK 389 Inn der nacht, da er Verraten ward E 33,6 dawe paliuntiniems ſawa / bilodams BP I 62,6–7 dawe paliunti=||nems ſawa / bilodams LK 389 gabs feinen jungern und sprach E 33, 11–12 dekawoia ir dawe ghiemus bi=||lodams BP I 62,12 dekawoia ir dawe ghiemus / bilodams LK 389 dancket und gab jn den und ſprach E 33, 5–6 dekawoia laubſe / ir || dawe paliuntiniems ſawa BP I 62,6–7 dekawoia laubſe / ir dawe paliunti=||nems ſawa LK 389 danckt und brachs Und gabs feinen jungern E 33,10–11 eme Kilika po We=||ɣeres BP I 62,11–12 eme Kilika po Wecɣe=||res LK 389 nam er auch den kelch nach dem abendmal Jei Bretkūnas būtų vertęs šį tekstą iš kurio nors vokiško Liuterio Mažojo katekizmo pats ar bent lyginęs su kuriuo nors leidimu (šios vietos įvairiuose vokiškuose leidimuose paprastai nesiskiria), būtų, ko gera, atkreipęs dėmesį į tokius, kad ir nedidelius, nukrypimus ir nors keletą pataisęs. Mažai tikėtina, kad šiuos fragmentus būtų išvertęs lygiai taip kaip Vilentas. Vilento rašybos pėdsaku laikytinas ir jau minėtas (4.6) rašmenų v ir ſch rašymas prielinksn yje už: vſch BP I 62,8 ir vſch E 33,8. Kaip parodyta 4 lentelėje, vſch visoje BP pavartotas vienintelį kartą. Antroje „Kosanies“ pastraipoje Vilento vſch E 33,14 pakeistas į Bretkūnui įprastą uſ̌ BP I 62,15. Vilento išleistų Mažvydo Gesmių Chriksčoniškų II dalies skyrelyje „Sʒodʒei ape S. Wecʒere…“ ir Enchiridiono skyriuje „Trumpas klaulimas ir prieprowi-mas…“ esančiame tekste taip pat randame variantą vſch (po 2x). Vertėtų atkreipti dėmesį dar į vieną įdomų Postilės leksikos faktą, kuris taip pat galėtų būti laikomas argumentu, kad Bretkūnas nevertė „Kosanies“ pats, o naudojosi Vilento parengtais tekstais. Abiejuose Postilės tomuose tėra tik vieną kartą pavartotas laiko prieveiksmis dažnai ir būtent „Kosanyje“. BP visur vartojamas kitas laiko prieveiksmis, turintis veiksmo dažnio reikšmę ir kartu žymintis 67 veiksmo kartojimą(si). Tai prieveiksmis tankiai: koſnam pareitiſi tankei ir be paliowimo || meltfiſi BP II 99,16–17; kita ilchwili || tankei didi keli keliauenti / nu ſeme nu wandeimi BP II 377,1–2; Tacżiau tankei ſchitokie || ſchturmai nuramdamni BP I 199,19–20 ir pan. Jo nelyginamasis laipsnis rašomas dvejopai: tankei (35x) ir tankiei (11x), abu variantai pavartoti iš viso 46 kartus. Čia pasitaiko ir šio prieveiksmio aukštesnysis laipsnis, padarytas su priesaga -iaus: tankiaus (3x). Tose Bretkūno versto Naujo Testamento dalyse, iš kurių yra perikopių Postilėje, taip pat paprastai randamas prieveiksmis tank(i)ei ir tankiaus, atitinkantis Liuterio Biblijos (1546) offt ir ofter: Mt 17,15 (2x), Apd 26,11, 2 Kor 8,22, 2 Kor 11,23 (2x), 2 Kor 11,26 (2x). Pats sakinys, kuriame yra vienintelis Postilėje laiko prieveiksmis daſnai, nuo Vilento E skyriaus „Sacramentas Altoriaus…“ sakinio skiriasi labai nedaug: BP I 62,16–17 Tadai dariket / || kaip daſnai gerlit ant mana atminimo E 33,16–17 Tatai dariket / kaip daſnai || gerlit ant mana atminima Prieveiksmis dažnai yra ir Vilento E skyriuje „Trumpas klaufimas ir prieprovimas…“ E 68,20. Iš viso E jis rastas 2 kartus, o tankiai čia nepastebėtas visai. Tačiau EE greta 2 kartus pavartoto daſnai (125,10 ir 189,7) randame ir 7 tankei, vadinasi, Vilentas vartojo abu laiko prieveiksmius. Prieveiksmis daſnai yra ir Vilento išleistų Mažvydo Gesmių Chrikščonišku II dalies gale įdėtame skyrelyje „Sżodżei ape S. Wecżere…“, kuris beveik identiškas su antruoju Enchiridiono tekstu (apie tai žr. 5 sk.). O štai Mažvydo Katekizme ir Bretkūno išleistame jo Paraphrasyje yra lo. quotiescunque ir le. ile krocz atitinkantis kiek kartu50. Postilėje laiko prieveiksmis tankiai vartojamas tik pamoksluose, išskyrus vieną pavyzdį, esantį „Passijose“. Jei jis pasitaikytų ir perikopėse, galėtume palyginti su atitinkamomis Vilento EE vietomis ir nustatyti, ar Vilento vartojamą dažnai Bretkūnas nuosekliai keičia į tankiai. Tačiau tokių vietų šiose knygose nėra, bet štai vietoj EE skyriuje „Hiftoria apie Muka || ir Smerti Pona muſu Ieſaus || Chriſtaus / pagal ketu=||riu Euangeliftu“ Vilento pavartoto dažnai Postilės „Passijose“ atitinkamame sakinyje vis dėlto randame tankiai: EE 189,6–8 Ne=||ſa Ieſus daſnai fuſſieidawa ſu paliuntines ſa=||wa. BP I 365,12–14 nes || IEſus the tankiei fuſſieidawa ſu ſawa Apaſchta=||lais. Tas faktas, kad BP greta 49 kartus pavartoto laiko prieveiksmio tankiai terandamas tik vienas dažnai ir tiktai sakinyje, kuris yra ir Vilento E tekstuose 50 Liuterio Biblijos (1546) wie offt Bretkūnas savo NT taip pat kai kur išverčia kiek || kartu Mt 23,37 ir kiekas || kartu Lk 13,34. 68 bei jo išleisto Mažvydo giesmyno skyrelyje, sustiprina prielaidą, kad BP sudarytojas naudojosi kuriuo nors iš šių tekstų. Kaip šalutinį argumentą, kad Bretkūnas nevertė šio teksto pats, greta kitų galėtume nurodyti dar ir asmenvardžio Kristus rašymo faktą. Tiek verstame, tiek pusiau originaliame BP tekste pastebimas aiškus polinkis asmenvardį Kristus (taip pat ir žodžius krikštas, krikštyti, krikščionis, krikščioniškas, krikščionystė) rašyti su K: Kristus abiejuose Postilės tomuose pavartotas 1793, o Christus – tik 34 kartus. Kaip šį asmenvardį Bretkūnas rašo perikopėse, pamoksluose, „Passijose“, maldose ir Vilentas Enchiridione, taip pat Euangeliose bei Epistolose ir Mažvydas savo raštuose (Mž) atspindi ši lentelė: 5 lentelė BP | E | EE | Mž ∇ | ∅ | # | k | m | BP iš viso Kriſtus | 16 | 1765 | 6 | | 5 | 1792 | 0 | 0 | 0 Krjſtus | | 3 | | | | 3 | 0 | 0 | 0 Chriſtus | 6 | 17 | 10 | 1 | | 34 | 61 | 110 | 332 Vadinasi, nepaisydamas didelės originalų rašybos įtakos, šį asmenvardį Bretkūnas stengėsi rašyti su K (1792x), tuo tarpu Vilentas E, EE, taip pat ir Mažvydas savo raštuose vartoja tik formą Chriſtus (atitinkamai 61x, 110x ir 332x). Jei Bretkūnas būtų vertęs šį tekstą pats, tikėtina, kad šiame asmenvardyje būtų parašęs rašmenį K, o Ch. Beje, taip rašyti vėliau savo gramatikoje siūlė ir Kleinas, nes ch vartojama tik svetimuose žodžiuose ir lietuviai „šią raidę51 vos gali teisingai ištarti“ (PLKG: 421). Dar ir dabartinėse lietuvių kalbos tarmėse priebalsis [ch] (kaip ir [h] bei [ʃ]) laikomas nauju ir retai tevartojamu52. 5. „Kosanies“ santykis su Vilento Enchiridiono skyriaus „Trumpas klaufimas ir priepro wimas…“ tekstu 5.1. Į lyginamąją Postilės perikopę panašus antrasis Enchiridiono tekstas išspausdintas skyriuje „Trumpas klaufi=||mas ir priepro wimas tu kurie || nor 51 Pavyzdžiai rodo, kad turima galvoje ir h, ir ch. 52 Beveik visoje Lietuvoje vietoj priebalsio [ch] paprastai tariamas [k], išskyrus Klaipėdos kraštą, kur šnekos ilgą laiką buvo veikiamos vokiečių kalbos, ir pietrytinius bei rytinius tarmių ploto pakraščius, kur jaučiamas stiprus slavų kalbų poveikis (LKA II 1982: 108–109). Žemaičiai dūnininkai ir dounininkai su [ch] taria tik kelis žodžius ir tai tik jaunesnės kartos atstovai (Grinaveckis 1973: 284–285). 69 priimti fchventaghi Sacra=||menta Altoraus. M. M.“ (E 68,10–21). Jame pateikiant klausimus bei atsakymus aiškinama Eucharistijos reikšmė. Šis fragmentas eina kaip atsakymas į trečiąjį klausimą, nors juo tik prašoma pasakyti „ßodžus teftamenta apie [chwেন=||tanję ſwietałti altoraus“. Jau Fritzui Bechteliui (1882: IV) buvo kilusi mintis, kad M.M. gali būti Martyno Mažvydo kriptonimas, nes buvo žinoma, kad Mažvydas vertęs į lietuvių kalbą ir liturginius raštus. Bechtelis spėjo, kad Vilentas tik perrašęs šį skyrių savo tarme. Jurgis Gerulis (1927: 68) ir Vaclovas Biržiška (1957: 159; 1960: 108) visą skyrių laikė paties Mažvydo išplėstu 1547 m. Katekizmo skirsneliu „Ape Swetaf̄ti alba Sacramenta altariaus…“, kurį Vilentas išspausdinęs iš išlikusio Mažvydo rankraščio. 5.2. Tačiau šiame Enchiridiono skyriuje esantis lyginamasis tekstas gerokai skiriasi ne tik nuo „Kosanies“ ir E skyriaus „Sacramentas Altoriaus…“, bet ir nuo Mažvydo Katekizmo atitinkamo teksto. Jis beveik identiškas su jau 3 šio straipsnio skyriuje minėtu Vilento 1570 m. išleistu Mažvydo Gesmių Chriksconiskų II dalies tekstu „Szodzei ape S. Weczere…“ (MžG 589–590), esančiu giesmyno gale įdėtame skyriuje „Catechifma praftas Textas“. Jie tesiskiria tik keletu nereikšmingų rašybos dalykų: Ponas E 68,10 – POnas MžG II 633,12; Kjlika E 68,16 – kjlika MžG II 634,1; po wecžeres E 68,16 – powe=||cžeres MžG II 634,1–2; ghiemus E 68,17 – iemus MžG II 634,1; to E 68,18 – to MžG II 634,3; kraujes E 68,18 – kraujes MžG II 634,4; ius E 68,19 – ijus MžG II 634,5; pralietas E 68,19 – praletas MžG II 634,5; ghriekų E 68,20 – ghreku MžG II 634,6 (čia paminėti visi pastebėti skirtumai). Kadangi Gesmių Chriksconiskų II dalis išėjo 9 metais anksčiau už Enchiridioną, tai į savo katekizmą šį tekstą Vilentas galėjo perkelti ir iš minėto Mažvydo giesmyno, o ne tiesiogiai iš Mažvydo rankraščio, kaip nurodo Gerulis (1927: 68) ir Biržiška (1957: 159; 1960: 108). Tarp „Kosanies“ ir E skyriaus „Trumpas klaufimas ir prieprowimas…“ teksto yra ne mažiau kaip 55 skirtumai. Kadangi kiti nesutapimai panašūs kaip tarp „Kosanies“ ir Mažvydo giesmyno II dalyje esančio skyrelio „Szodzei ape S. Weczere…“ (apie tai 3.1–3.6), jie čia plačiau nebus apžvelgiami. 6. „Kosanies“ santykis su Mažvydo Paraphrasio tekstu 6.1. Penktasis į Postilės „Kosani“ panašus tekstas, randamas iki 1591 m. išėjusiuose leidiniuose, yra Mažvydo Paraphrasyje. Šį Mažvydui priskiriamą vertimą jau Bretkūnas įdėjo į savo Giesmes Duchau nas ir išleido 1589 m. kartu su Kancionalu bei Kollectomis. Spėjama, kad jį dar 1572 ar 1574 buvo išleidęs Vilentas (Gerullis 1927: 2; 89), tačiau leidinys nėra išlikęs. Gerulis nustatė, kad Paraphrasis verstas iš 1558 m. Prūsų agendos „Preußische Kirchenordnung“ 70 (toliau – KO). Tačiau, kaip bebūtų keista, šis į „Kosani“ panašus tekstas nėra verstas iš minėtosios agendos. Tie patys pavyzdžiai, kuriais remtasi aukščiau (2.2), ir čia parodytų, kad jis verstas ne iš vokiško šaltinio. Paraphrasio tekstas labai artimas Mažvydo Katekizmo tekstui ir jo pagrindiniam šaltiniui – Seklucjano katekizmui. Štai keletas sintagmų, rodančių MžP ir MžK tekstų panašumą ir skirtumą nuo Prūsų agendos bei „Kosanies“. Kadangi šitie patys fragmentai iš vokiško 1543 m. Liuterio Mažojo katekizmo ir lenkiško 1545 m. Seklucjano katekizmo buvo pateikti lyginant BP, E ir MžK tekstus (2.2), jie čia nekartojami, o pridedami pavyzdžiai iš Prūsų agendos: BP I 62,4–5 ſchito ‖ naktije kurioie buwa iſchdotas MžP 7,4–5 ſchitoie nakteia kuroi tureia ‖ buti iſchdūtas MžK 26,3–4 ſchitage nakteie \ kuria ‖ tureia buti iſchdotas KO 141 in der Nacht da er verrathen ‖ ward BP I 62,11–12 Schitoiu budu eme Kilika po Wecże=‖Ires MžP 8,4–5 SChitūgi budu po Wecžeres ‖ eme Kilika MžK 26,12–13 Schitugi budu pa wecžie‖Ires \ eme kilika KO 143 DEſſelben gleichen nam ‖ Er auch den Kelch / nach ‖ dem Abendmal BP I 62,12–13 dawe ghiemus / bilodams / ‖ Imkite ir gerkite / wiſſi iſch to MžP 8,5–9,1– dawe iems ‖ bilodams / Gierket / iſch to wiſſi MžK 26,13–15 dewe gims \ biladams \ ‖ Gierkiet \ iſch ta wiſſii KO 143–144 gab jhn den vnd ‖ ſprach / Nemet hin vnd ‖ trincket alle daraus BP I 62,15–16 uſ jus bus prelėtas / ‖ ant atleidima ghrieku MžP 9,3–5 vſ jus ‖ bus pralietas ant atleidimo Grie=‖ku juſu MžK 27,3–5 vſ jus bus iſchle=‖tas ant atleidima greku juſſu KO 144 für euch vergol=‖len wird / zur vergebung ‖ der Sünden BP I 62,16–17 Tadai dariket / ‖ kaip daſnai gerfit ant mana atminimo MžP 9,5–10,1–2 Tatai dariket / kiek kar=‖tu gierfit ant atmini‖ma mana MžK 27,5–7 tatai darikiet kiek kal‖rtu gierfſit ant atminima ‖ mana KO 144–145 Solches thut ‖ ſo offt jhrs trinckt / zu ‖ meinem gedechtnis 6.2. Paraphrasio tekste išlaikytos Mažvydui būdingos veiksmažodžio liepiamosios nuosakos daugiskaitos 2a. formos su formantu -ke-: Imket walgiket MžP 7,7, dariket MžP 8,2; 9,5, Gerket MžP 9,1, taip pat kaip jo Katekizme rašomas ir prielinksnis už: vſ MžP 8,1; 9,3. Tačiau kur Mažvydo Katekizme buvo žemaitiška 71 veiksmažodžio duoti buvojo kartinio laiko 3a. forma dewe (MžK 26,4; 26,14), ten MžP jau yra aukštaitiška dawe (MžP 7,6; 8,5) Vietoj žemaitiškos pronominalinės daugiskaitos naudininko formos gims (MžK 26,14) Paraphrasio tekste yra aukštaitiška iems MžP 8,5. Neskaitant čia paminėtų skirtumų ir dar kai kurių rašybos dalykų, MžP tekstas ženkliau skiriasi nuo MžK tik vienu priešdėliu (ifchle=||tas MžK 27,3–4, wilana SK 14,1 – pralietas MžP 9,4, vergolten LK ir KO) ir vieno sakinio žodžių tvarka. Šio fragmento žodžių tvarka MžP gali būti pakeista atsižvelgiant į kurį nors Liuterio Katekizmą arba į 1558 m. Prūsų agendą (gal ir į vėlesnes⁵³), tačiau pagal didžiųjų raidžių rašymą darytina prielaida, kad pasižiūrėta vis dėlto į agendą: MžK 26,15–27,1–2　Tas || kilikas nauies teftamen=||tas efti mana Kraugeie MžP 9,2–3　　　 tas Kil ikas efti nauias T eftamen=||tas mana krauieie KO 144　　　　 die=||fer Kelch ift das newe || Teftament in meinem || Blut LK 390　　　　 Dieſer kelch ift das newen teftament inn meinem blut 6.3. Paraphrasyje, kaip ir Prūsų agendose, šis tekstas pateikiamas su gaidomis, tačiau ir jos skiriasi nuo agendose esančių gaidų. Matyt, dėl to, kad tekstas jau buvo kartą išverstas, be to, susietas su gaidomis ir giedamas bažnyčiose, Mažvydas nevertė jo iš vokiečių kalbos dar kartą, bet įdėjo visiems įprastą, gal jau ir mintinai išmoktą variantą⁵⁴. 6.4. Skirtumų skaičius tarp Postilės „Kosan ies“ ir Mažvydo Paraphrasio atitinkamo teksto dar didesnis nei tarp „Kosanies“ ir abiejų Vilento Enchiridiono 53 1558, 1568, 1583 ir 1598 m. Prūsų agendose liturginių tekstų žodžiai ir gaidos yra tie patys, kiek skiriasi tik rašyba (Hubatsch 1968: 135) 54 Gaila, kad šis MžP tekstas, kaip giesmė, liko nepastebėtas Dainoros Pociūtės knygoje XVI–XVII a. protestantų bažnytinės giesmės. Knygos gale įdėtame XVI–XVII a. Prūsų Lietuvos bažnytinių giesmių sąraše pirmuoju giesmės „Ponas musu Jefus Kriftus“ šaltiniu laikomas Lozoriaus Sengstako giesmynas, išėjęs 1612 m. (Pociūtė 1995: 169). Po jos pateikta santrumpa vert. sako, kad giesmė yra versta, nors originalas nenurodomas, o santrumpa Vert.? reiškia, kad vertėjas nežinomas. Autorė šią giesmę įtraukė į anoniminių giesmių rodyklę ir priskyrė prie XVI–XVII a. anoniminės kilmės ir nenustatytų autorių giesmių (: 178). Tačiau, kaip minėta (6.3), su gaidomis ji išspausdinta jau 1589 m. Bretkūno Giesmėse Duchaunose, t.y. 23 m. anksčiau, nei pakartota Sengstako giesmyne kartu su visu Paraphrasiu. Ir dėl vertimo autorystės neturėtų kilti abejonių, nes Paraphrasis yra autoriaus pasirašytas darbas: „per Martina Moſwida ifchgulditta“. Juo labiau kad kol kas nėra suabejota ir tuo, kad pirmosios lietuviškos knygos 4-osios dalies skyrius „Ape Swetaſti alba Sa=||cramenta altariaus…“ (kuriame pirmą kartą išspausdintas šis tekstas) vertėjas yra ne Mažvydas. Panašus tekstas, tik be gaidų ir kiek daugiau priartintas prie vokiško varianto, yra ir Mažvydo Gesmių Chrikščoniškų II dalyje (žr. 3.1), išleistoje 1570 m. Vilento, ir Vilento Enchiridione. Sąlyginai pirmuoju šios giesmės (tik išspausdintos be gaidų) šaltiniu galėtume laikyti Mažvydo Katekizmą. Tuomet jos išspausdinimo metai būtų 1547, o ne 1612 ir XVI, o ne XVII amžius. 72 tekstų bei Mažvydo Gesmių Chrikščoniskų II dalies skyrelio – jų suskaičiuota apie 62, t.y. apie 2,5 kartu daugiau nei tarp šios Postilės perikopės ir jai artimiausio Enchiridiono teksto. Tie skirtumai panašūs kaip tarp „Kosanies“ ir MžK: be tų pačių teksto nesutapimų, Paraphrasis skiriasi nuo BP perikopės išlaikytomis žemaitiškomis veiksmažodžių liepiamosios nuosakos daugiskaitos 2a. formomis (visi 5 veiksmažodžiai čia turi formantą -ke-), prielinksnio už rašymu su rašmenimis v ir β, galūne -o gen. sg. atleidimo. Tačiau jame, skirtingai nei MžK ir BP, randame acc. sg. dūna, ilchdūtas ne su rašmeniu o, bet su ū, taip pat ir SChitū gi, o ne Schitoiu kaip BP. Dėl didelio kiekio skirtumų, ypač paties teksto nesutapimų, liudijančių buvus skirtingus šių tekstų originalus, Paraphrasis, kaip ir Mažvydo Katekizmas, negalėjo būti pagrindiniu „Kosanies“ šaltiniu. 7. „Kosanies“ santykis su BNT Lk 22,19 7.1. Prie Evangelijos pagal Luką 22 skyriaus 19 verseto veda vienas „Kosanies“ sakinys, kuris veiksmažodžio išduoti sudėtine neveikiamosios rūšies forma bei laiku skiriasi ir nuo jai artimiausio Enchiridiono skyriaus „Sacramentas Altoriaus…“ teksto, ir nuo MžK, ir nuo visų kitų čia minimų lietuviškų šaltinių: BP I 62,8–9 kurſai vſch || ius ira ifchdodams BNT Lk 22,19 kurſai uſ ius ira || dodamas E 33,8 kurſai vſch nus būs ifchdūtas MžK 26,9–10 kurſſai vſ jus bus iſſldotas MžG 589,17–18 kurſai vſch ius bus || ifchdūtas MžP 8,1–2 kurſſai vſ || ius bus ifchdūtas BP ir BNT Lk 22,19 pavartota ta pati sudėtinė neveikiamosios rūšies veiksmažodžio esamojo laiko forma su esamojo laiko neveikiamuoju dalyviu, tik BP dalyvis yra su priešdėliu ifch- (gal dėl E įtakos, nes čia dalyvis taip pat su priešdėliu ifch- E 33,8). Evangeliją pagal Luką Bretkūnas vertė iš lotyniškosios Vulgatos. Veiksmažodžio išduoti sudėtinė forma BP ir BNT atitinka Vulgatoje Lk 22,19 esančią praesens indicativi passivi forma quod pro vobis datur. Toki patį variantą kaip Vulgatoje randame ir pirmuosiuose lotyniškuose 1529 m. bei vėlesniuose Georgo Majoro ir Justo Jono į lotynų kalbą verstuose Liuterio Mažuosiuose katekizmuose: quod pro vobis datur. Ši vieta iš esmės nesiskiria ir vokiškuose Liuterio Mažuosiuose katekizmuose: der für euch gegeben wird, tačiau ji gali būti 73 verčiama dvejopai: proceso pasyvo esamuoju ir būsenos (rezultato) pasyvo būsimuoju laiku. Kokiu šaltiniu remiasi Postilės sudarytojas – savo verstu BNT, Vulgata ar kuriuo nors lotyniškuoju Liuterio katekizmu, tiksliai pasakyti sunku, nes jie šiuo požiūriu sutampa. Nuo BP ir BNT varianto aiškiai skiriasi tik lenkiškieji Maleckio ir Seklucjano katekizmai: SK 13,7–8: ktore żawas || będzę wydano; MK 9,8–9: kto =||re za was wydano bodzie. 7.2. Į BNT Evangeliją pagal Luką orientuoja ir tame pačiame šios evangelijos sakinyje vietoj dvibalsės uo rašoma balse o: acc. sg. dona, dodamas. Kaip minėta 2 šio straipsnio skyriuje (2.2), „Kosanyje“ taip pat vietoj uo rašoma o: acc. sg. Dona BP I 62,6, ifchdotas BP I 62,5, ifchdodams BP I 62,9, nors visoje Postilėje šie žodžiai daug dažniau (3,8 karto) rašomi su ū. Tuo jis sutampa dar ir su Mažvydo Katekizmu. Pastarajame randame atitinkamai acc. sg. dona MžK 26,5, ifchdotas MžK 26,4 ir ifƀ||dotas MžK 26,9–10. Kadangi ir BP, ir BNT šiame sakinyje pavartota sudėtinė neveikiamosios rūšies veiksmažodžio esamojo laiko forma su esamojo laiko neveikiamuoju dalyviu, tik BP dalyvis yra su priešdėliu ifch-, o MžK yra sudėtinė neveikiamosios rūšies būsimojo laiko forma su būtojo laiko neveikiamuoju dalyviu, galime manyti, kad Bretkūnas šį sakinį lygino su savo verstu BNT Lk 22,19. 7.3. Į BNT Bretkūnas galėjo būti pasižiūrėjęs ir keisdamas žodžių tvarką dar viename šio verseto fragmente. Nors žodžių tvarka BP sutampa dar ir su MžK, tačiau dėl to, kad šiame pavartotas skirtingas priešdėlis (ifchle=||tas MžK 27,3–3, atitinka wilana SK 14,1), šis pavyzdys taip pat labiau orientuoja į BNT Lk 22,19: BP I 62,15 kurfai uẛ ius bus pralietas E 33,14–15 kurfai vſch || nus pralietas būs MžK 27,3–3 kurſfai vẛ ius bus ifchle=||tas BNT Lk 22,19 kurs || uẛ ius bus pralietas 8. Išvados 1. Iš Jono Bretkūno Postilėje (BP) esančių 67 evangelinių ir 2 epistolinių perikopių 65 evangelinės ir 2 epistolinės yra tos pačios kaip Baltramiejaus Vilento knygoje Ewangelias bei Epistolas (EE), tačiau 2 pridėtos Bretkūno. Į vieną iš jų, pavadintą „KOSANIS APE VVAECZAE-||re Pono mufu Iefaus Chriſtaus, Dienoje || kaledu ant Miſchparo ſakama“ (BP I 62), panašus tekstas rastas keturiuose iki 1591 metų išėjusiuose leidiniuose: 1) Mažvydo Katekizme (1547; MžK); 2) Vilento paskelbtų Mažvydo Giesmių Chrikščoniškų II dalyje (1570; MžG); 3) Vilento Enchiridione (1579; E), kuriame jis yra dviejuose 74 skyriuose: a) „Sacramentas Altoriaus / kaip || tô Hukinikas ſcheimina ſawa || praſcheȝiaufei tur || mokinti“ (E 33,3–17); b) „Trumpas klauſi=||mas ir prie= prowimas tu kurie || nor prijmti ſchventaȝghi Sacra=||menta Altoraus. M.M.“ (E 68,10–21) ir 4) Mažvydo Paraphrasyje (1589; MžP). 2. Pagrindiniu šios perikopės šaltiniu laikytinas Vilento Enchiridiono skyriuje „Sacramentas Altoriaus...“ esantis tekstas. Nuo jo „Kosanis“ skiriasi palyginti nedaug: rasti 23 skirtumai (daugiausia rašybos ir morfologijos), nėra ryškių teksto nesutapimų, nei pridėta, nei praleista žodžių, nesiskiria didžiųjų raidžių vartojimas. Kad Bretkūnas naudojosi būtent Enchiridiono skyriuje „Sacramentas Altoriaus...“ esančiu tekstu, rodo šie faktai: a) Postilės perikopėje išlikusi moteriškosios giminės vienaskaitos vietininko trumpoji forma ſchito; b) lygiai toks pat santykis tarp veiksmažodžių imti, daryti, gerti, valgyti liepiamosios nuosakos daugiskaitos 2-ojo asmens formų su aukštaitišku ir žemaitišku formantu (abiejuose tekstuose yra 5 tos pačios formos su -ki- ir 1 su -ke-), nors visoje Postilėje šiuose žodžiuose įprastesnis žemaitiškas formantas -ke- (tai rodo 1 lentelė); c) tie šios perikopės fragmentai, kurie iš esmės sutampa su šio skyriaus atitinkamais fragmentais, nors Vilentas juos versdamas yra kiek nutolęs nuo Liuterio Mažojo katekizmo (1543). „Kosanyje“ yra išlikusių ne tik Enchiridiono skyriaus „Sacramentas Altoriaus...“, bet ir kito Enchiridiono skyriaus „Trumpas klauſimas ir prieprowimas...“ tekstui bei Vilento paskelbtų Mažvydo Gesmių Chriksčoniškų II dalies skyreliui „Sʒodʒei ape S. Wecʒere...“ būdingų rašybos ir leksikos faktų: a) v ir ſch parašymas prielinksnjyje už: vſch BP I 62,8, nors visoje Postilėje paprastai rašoma uſ̌, o vſch tepapvartotas tik „Kosanyje“ (tai atspindi 4 lentelė); b) laiko prieveiksmis dažnai, taip pat terandamas tik „Kosanyje“, nors visoje Postilėje veiksmo dažnumas ir kartojimasis nusakomas laiko prieveiksmiu tankiai. 3. Skirtumai tarp „Kosanės“ ir Enchiridiono skyriaus „Sacramentas Altoriaus...“ teksto rodo, kad rašybą ir morfologiją Bretkūnas nuosekliai artino prie būdingos Postilei: rašė acc. sg. ius BP I 62,9; 62,15, o ne jus kaip E 33,8; 33,15; bus BP I 62,15, o ne būs kaip E 33,15; uſ̌ BP I 62,15, o ne vſch kaip E 33,14; naktije BP I 62,5, o ne naktie kaip E 33,4; kurioje BP I 62,5, o ne kurio kaip E 33,4. 4. Kiti minėti lietuviški tekstai negali būti laikomi pagrindiniu „Kosanės“ šaltiniu dėl šių priežasčių: a) tarp šios perikopės ir Mažvydo Katekizmo atitinkamo teksto yra daug įvairių rašybos, skyrybos, fonetikos ir morfologijos skirtumų (iš viso apie 80), taip pat ryškių teksto nesutapimų, susijusių su skirtingais vertimo originalais. Tačiau jis Bretkūnui galėjo būti padaręs tam tikros įtakos. Tai rodytų rašmens o rašymas vietoj uo (<ide *ō) žodžiuose acc. sg. dona, ichdotas, ichdodams, taip pat gal ir tatai pavar- 75 toji­mas vietoj Vilento Enchiridiono skyriuje „Sacramentas Altoriaus…“ esančio įvardžio tas. b) tarp „Kosanės“ ir Vilento išleistų Mažvydo Gesmių Chriksczoniszkų II dalyje esančio skyriaus „Szodžei ape S. Weczere…“ yra ne mažiau kaip 56 skirtumai. Šie tekstai labiausiai skiriasi dėl to, kad pastarasis sudarytas iš sakinių, kurių pagrindą sudaro vertimai iš lenkiško Seklucjano bei vokiškų Liuterio katekizmų ir dar vieno nenustatyto šaltinio. c) tarp „Kosanės“ ir Vilento Enchiridiono skyriuje „Trumpas klausimas ir prieprowimas…“ išspausdinto teksto pastebėti 55 skirtumai. Kadangi pastarasis labai artimas minėtam Mažvydo giesmyno skyreliui, tai teksto nesutapimai tarp „Kosanės“ ir antrojo Enchiridiono teksto yra tokie patys kaip tarp „Kosanės“ ir minėto giesmyno skyrelio. d) Mažvydo Paraphrasio (MžP) tekstas artimas Mažvydo Katekizmo tekstui, bet gerokai skiriasi nuo „Kosanės“ – tarp jų rasti 62 skirtumai, kai kurie jų (žemaitiškas veiksmažodžių liepiamosios nuosakos daugiskaitos 2a. formantas -ke-, prielinksnis vβ, gen. sg. atminima) panašūs kaip tarp šios Postilės perikopės ir Mažvydo Katekizmo teksto. 5. Bretkūnas, rašydamas „Kosanį“ galėjo būti pasižiūrėjęs ir į savo versto Naujojo Testamento (BNT) Lk 22,19, nes ir „Kosanyje“, ir BNT pavartota ta pati sudėtinė veiksmažodžio (iš)duoti esamojo laiko neveikiamosios rūšies forma su esamojo laiko neveikiamuoju dalyviu ira ilchdodams, o Enchiridione ir Mažvydo Katekizme – vokišką ir lenkišką originalą atitinkanti sudėtinė būsimojo laiko neveikiamosios rūšies forma su būtojo laiko neveikiamuoju dalyviu būs ilchdūtas, bus ifždotas. Bretkūno Naujasis Testamentas, kaip ir Mažvydo Katekizmas, galėjo turėti įtakos ir vartojant rašmenį o vietoj uo55, taip pat keičiant vieno fragmento žodžių tvarką. Gauta 1998 06 16 ŠALTINIAI BP I – Bretkūnas J. 1591: POSTILLA Tatai eſti Trumpas ir Praſtas Iſchguldimas Euangeliu / ſakamuiu Bažniczoje Krikſchczioniſchkoie / nūg Aduento ik 55 Pastaba. Straipsnį jau parengus spaudai, buvo atkreiptas dėmesys į tai, kad ir kitose Postilės perikopėse dvigarsis [uo] rašomas raide o, o ne rašmeniu ū. Visos BP perikopės išspausdintos aukštesniu šriftu (~18 punktų) nei pamokslai ir gali būti, kad spaustuvė neturėjo šio šrifto ženklo ū. Nuoširdžiai dėkoju prof. habil. dr. Zigm[u]i Zinkevičiui ir habil. dr. Sauliui Ambrazui už vertingas redakcines pastabas, Vilijai Gerulaitienei už santraukos vertimą į vokiečių kalbą, Audronei Stanislovaitienei ir Vytautui Zinkevičiui už nuolatinę pagalbą, man teikiamą dirbant kompiuteriu filologinius darbus. 76 Wæliku. Per Iana Bretkuna Lietuvos Plebona Karaliaucȥiuie Pruſſu. Iſſpaude Karaliaucȥiuie Iurgis Oſterbergeras. Mæta Pono 1591. BP II – Bretkūnas J. 1591: POSTILLA tatai eſti Trumpas ir Praſtas Iſchguldimas Euangeliu / ſakamuiu Baſnicȥoie Krikſcȥioniſchkoie / nūg Wæliku ik Aduento. Per Iana Bretkuna Lietuvos Plebona Karaliaucȥiuie Pruſſu. Iſſpauſta Karaliaucȥiuie / Iurgio Oſterbergero. Mæta Pono 1591. BNT – Bretkūnas J. 1580: NAVIAS TESTAMENTAS. Ing Lietuwiſchką Lieſʒuwį perraſchitas. per Ianą Bretkūną Labguwos Plebona. 1580. Cituojama iš: NAVIAS TESTAMENTAS Ing Lietuwiſchką Lieſʒuwį perraſchitas. per Ianą Bretkūną Labguwos Plebona. 1580. DAS NEUE TESTAMENT in die litauische Sprache übersetzt von Johann Bretke, Pastor zu Labiau 1580: Faksimile der Handschrift, Band 7 und 8, Labiau, i. Pr. 1580. Hrsg. von J. D. Range und Fr. Scholz. 1991. Paderborn–München–Wien–Zürich. E – Vilentas B. 1579: ENCHIRIDION Catechiſmas maſʒas / dæł paſpalitu Plebону ir Koʒnadiju / Wokiſchku lieſʒuwiu paraſchits per Daktara Martina Luthera. O iſch Wokiſchka lieſʒuwia ant Lietuwiſchka pilnai ir wier­nai pergulditas / per Baltramieju Willentha Plebona Karalauȥiuie ant Schteindama. Iſchſpaultas Karalauȥiu per Iurgi Oſterbergera / Metu Diewa M. D. LXXIX. EE – Vilentas B. 1579: Euangelias bei Epiſtolas / Nedeliu ir ſchwentuju dienoſu ſkaitomoſias / Baſnicȥoſu Chrikſcȥoniſchkoſu / pilnai ir wier­nai pergulditas ant Lietuwiſchka Sʒodʒia / per Baltramieju Willenta / Plebona Karalauȥiui ant Schteindama. Priegtam / ant gala priedeta ira Hiſtoria apie muka ir ſmerti Wieſchpaties muſu Ieſaus Chriſtaus pagal kieturiu Euangeliſtu. Iſchſpaultas Karalauȥiui per Iurgi Oſterbergera / Metu M. D. LXXIX. LB – Luther M. Das Newe Teſtament Deutʒſch. Vuittemberg. 1546. Cituojama iš: Luther M. Werke. Kritische Gesamtausgabe. Die Deutsche Bibel. Bd. 6. Weimar, 1929. Skaitmenys rodo šio tomo puslapius. LK – Luther M. 1543: ENCHIRIDION Der Kleine Catechiſmus. Cituojama iš: Luther M. Werke. Kritische Gesamtausgabe. Bd. 30¹. Weimar, 1910. Skaitmenys rodo šio tomo puslapius. MK – Malecki J. 1546: Catechiſmvs to ieſt. Nauka Krzesczianska od Apostolow dla prostich ludzi we trezech cząstkach zamkniona, y z drugiemi cząstkami ku teyże nauce krzesczianskie przileżącemi, z Lacinskiego jęzika pilnie przełożona. Przez Jana Maleckiego S. […] VV Krolevcv. M. D. XLVI. Cituojama iš: Neumann F.W. 1941: Studien zum polnischen frühreformatorischen Schrifttum. T. 1: Die Katechismen von 1545 und 1546 und die Polemik zwischen Seklucyan und Maletius. Leipzig. MžK – Mažvydas M. 1547: CATECHISMVS PRAſty Sʒadei, Makſlas ſkaitima raſchta yr gieſmes del krikſcȥianiſtes bei del berneliu iaunu nauiey ſugulditas KARALIAVCʒVI VIII. dena Meneſes Sauſia, Metu vſgimima Diewa. M. D. XLVII. Šis ir visi kiti Mažvydo darbai cituojami iš: Martynas Mažvydas 1993: Katekizmas ir kiti raštai. Vilnius. MžG – Mažvydas M. 1570: GESMES Chrikſcȥoniſkas gedomas baſnicȥoſu per Welikas ir Sekminias ik Aduenta. Iſchſpaultas Karalauȥiui / nūg Iona Daubmana. Metu Diewa / M. D. LXX. MžP – Mažvydas M. 1589: PARAPHRASIS. Permanitina poter aus malda / per Martina Moſwida iſchguldita. [Karaliaučius, 1589]. 77 KO – Preußische Kirchenordnung 1558: Cituojama iš: Hubatsch W. Geschichte der evangelischen Kirche Ostpreussens. Bd. 3: Dokumente. 1968, Göttingen. Skaitmenys rodo šio tomo puslapius. SK – Seklucjan J. 1545: Katechizmv text profiti dla proftego lvdv wkrolewczy. 1.5.4.5. V – Vulgata. Cituojama iš: Nestle-Aland 1994: Novum Testamentum Graece et Latine. Stuttgart. G – Graikiškas Naujasis Testamentas. Cituojama iš: Nestle-Aland 1994: Novum Testamentum Graece et Latine. Stuttgart. LITERATŪRA Aleknavičienė O. 1998: Jono Bretkūno Postilės perikopių autorystė: Mt 3,13–17 šaltiniai. In: Baltistica, V priedas. Ambrazas S., Aleknavičienė O., Zinkevičius V. 1998: Istorinis lietuvių kalbos žodynas ir senųjų raštų kompiuterizavimas. In: LKK XXXIX. Ambrazas V. 1962: Absoliutinis naudininkas XVI–XVII a. lietuvių kalbos paminkluose. In: LKK V, 3–106. Baniulienė D. Nepaprastas Mažvydo metų atradimas. In: „Lietuvos aidas“ Nr. 162, 1997 08 20. Bechtel F. 1882: Bartholomäus Willent’s litauische Uebersetzung des Luther’schen Enchiridions und der Episteln und Evangelien, nebst den Varianten der von Lazarus Sengstock besorgten Ausgabe dieser Schriften. Göttingen. Bezzenberger A. 1893: Zur litauischen Litteraturgeschichte. In: Mitteilungen der Litauischen Litterarischen Gesellschaft. Bd. 3. Hf. 13–18. Heidelberg. Biržiška V. 1953: Senųjų lietuviškų knygų istorija. D. 1. Chicago. Biržiška V. 1957: Senųjų lietuviškų knygų istorija. D. 2. Chicago. Biržiška V. 1960: Aleksandrynas: Senųjų lietuvių rašytojų, rašiusių prieš 1865 m., biografijos, bibliografijos ir biobibliografijos. T. 1: XVI–XVII amžiai. Čikaga. Bretkūnas J. 1983: Rinktiniai raštai. Parengė J. Palionis ir J. Žukauskaitė. Vilnius. Dini P. 1994: L’Inno di S. Ambrogio di Martynas Mažvydas: Studio filologico-linguistico del testo antico lituano (1549) e delle sue fonti latine e polacche. Roma. Dini P. 1996: Apie J.Gerullį – Mažvydo (GA, MPr) leidėją. In: LKK XXXVI. Vilnius. Falkenhahn V. 1941: Der Übersetzer der litauischen Bibel Johannes Bretke und seine Helfer: Beiträge zur Kultur- und Kirchengeschichte Altpreussens. Königsberg (Pr) und Berlin. Ford G. 1969: The Old Lithuanian Catechism of Baltramiejus Vilentas (1579): A Phonological Morphological and Syntactical Investigation. The Hague–Paris. Gerullis J. 1922: Mažvydas Seniausieji lietuvių kalbos paminklai iki 1570 metams. Kaunas. Gerullis J. 1927: Senieji lietuvių skaitymai. I dalis: Tekstai su įvadais. Kaunas. Grinaveckis V. 1973: Žemaičių tarmių istorija. Vilnius. Hermann E. 1923: Bemerkungen zum altlitauischen Schrifttum in Preussen. In: Die Nachrichten der K. Gesellschaft der Wissenschaften zu Göttingen. Philologisch-historische Klasse. Göttingen. Hermann E. 1926: Litauische Studien: Eine historische Untersuchung schwachbetonter Wörter im Litauischen. Berlin. Heussi K. 1991: Kompendium der Kirchengeschichte. 18 Aufl. Tübingen. Hubatsch W. 1968: Geschichte der evangelischen Kirche Ostpreussens. Bd. 3: Dokumente. Göttingen. KBI 1997: Lenzenweger J. ir kt. Katalikų bažnyčios istorija. T. 2. Vilnius. Kleinas D. 1653: Grammatica Litvanica … Regiomonti. Cituojama iš: Pirmoji lietuvių kalbos gramatika 1957. Parengė T. Buchienė ir J. Palionis. Vilnius. Koženiauskienė R. 1990: XVII–XVIII amžiaus prakalbos ir dedikacijos. Vilnius. 78 Лихачев Д. 1983: Текстология: На материале русской литературы X–XVII веков. LKA II 1982: Lietuvių kalbos atlasas. T. 2: Fonetika. Vilnius. LKA III 1991: Lietuvių kalbos atlasas. T. 3: Morfologija. Vilnius. LKŽ VI 1962: Lietuvių kalbos žodynas. T. 6. Vilnius. LLICh: Lietuvių literatūros istoriografijos chrestomatija (iki 1940 m.). Parengė L. Gineitis. Vilnius, 1988. Luther M. 1910: Werke. Kritische Gesamtausgabe. Bd. 30I. Weimar. Luther M. 1929: Werke. Kritische Gesamtausgabe. Die Deutsche Bibel. Bd. 6. Weimar. Michelini G. 1995: Über die Stellung des Objektes in der Postille von Bretkūnas. In: Analecta Indoevropaea Cracoviensia Ioannis Safarewicz memoriae dicata. Krakow. S. 249–256. NBL 1997: Neues Bibel-Lexikon. Lieferung II. Obadja – Qudschu. Hrsg. von Manfred Görg, Bernhard Lang. Zürich und Düsseldorf. Nestle-Aland 1994: Novum Testamentum Graece et Latine. 3. neubearb. Aufl. Stuttgart. Neumann F. W. 1941: Studien zum polnischen frühreformatorischen Schrifttum. T. 1: Die Katechismen von 1545 und 1546 und die Polemik zwischen Seklucyan und Maletius. Leipzig. Palionis J. 1967: Lietuvių literatūrinė kalba XVI–XVII a. Vilnius. PLKG: Pirmoji lietuvių kalbos gramatika. Parengė T. Buchienė ir J. Palionis. Vilnius, 1957. Pociūtė D. 1995: XVI–XVII a. protestantų bažnytinės giesmės: Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė ir Prūsų Lietuva. Vilnius. Range J. 1992: Bausteine zur Bretke-Forschung: Kommentarband zur Bretke-Edition (NT). Paderborn–München–Wien–Zürich. Rhesa L. 1816: Geschichte der litthauischen Bibel. Königsberg. Rosinas A. 1995: Baltų kalbų įvardžiai: morfologijos raida. Vilnius. RŽ 1992: Religijotyros žodynas. Vilnius. Salopiata P. 1929: Das Verhältnis der Evangelien-Texte in den ältesten katholisch-litauischen Drucken. Göttingen. Seklucjan J. 1979: Wybór pism. Dokonał, opracował i wstępem poprzedził S.Rospond. Pojezierze–Olsztyn. Skvireckas J. 1991: Bendrasis įvadas į Šventąjį Raštą. In: Šventasis Raštas. Senasis Testamentas. T. 3. P. 439–505. Stang Chr. 1929: Die Sprache des litauischen Katechismus von Mažvydas. Oslo. Trautmann R. 1909: Die Quellen der drei altpreussischen Katechismen und des Enchiridions von Bartholomaeus Willent. In: Altpreussische Monatsschrift. Bd. 46. Königsberg. Urbas D. 1996: Martyno Mažvydo raštų žodynas. Vilnius. WP: Wolfenbüttelio postilė. Parengė J. Karaciejus. Vilnius, 1995. Zieger A. 1967: Forschungen und Quellen zur Kirchen- und Kulturgeschichte Ostdeutschlands. Bd. 5: Das religiöse und kirchliche Leben in Preussen und Kurland im Spiegel der evangelischen Kirchenordnungen des 16. Jahrhunderts. Hrsg. von Bernhard Stasiewski. Köln Graz. Zinkevičius Z. 1987: Lietuvių kalbos istorija. T. 2: Iki pirmųjų raštų. Vilnius. Zinkevičius Z. 1966: Lietuvių dialektologija: Lyginamoji tarmių fonetika ir morfologija. Vilnius. 79 DIE FRAGE NACH DEM ÜBERSETZER DER PERIKOPEN IN DER POSTILLE VON JONAS BRETĶUNAS: QUELLEN VON „KOSANIS“ Zusammenfassung In diesem Artikel wird der Frage nach dem Übersetzer der Perikopen in der Postille (BP) von Jonas Bretkūnas nachgegangen und ein Versuch gemacht, festzustellen, was die Hauptquelle der Perikope „Kosanis“ gewesen sein könnte. Eine vergleichende Textanalyse ermöglicht folgende Schlußfolgerungen: 1. Von den 67 evangelischen und 2 epistolischen Perikopen in der Postille von Jonas Bretkūnas (BP) sind 65 evangelische sowie 2 epistolische Perikopen dieselben wie die im Buch von Baltramiejus Vilentas Evangelias bei Epistolas gedruckten, zwei Perikopen sind aber von Bretkūnas hinzugefügt worden. Den Text, der einer Perikope („KOSANIS APE VVÆCZE-||re Pono mufu Iefaus Chriſtaus, Dienoie || kaledu ant Miſchparo ſakama“; BP I 62) nahe kommt, finden wir in vier bis zum Jahre 1591 erschienenen Ausgaben: 1) im Katechismus von Mažvydas (1547; MžK); 2) im 2. Teil der durch Vilentas veröffentlichten Gesmes Chriksczoniskas von Mažvydas (1570; MžG); 3) im Enchiridionas von Vilentas (1579; E), wo er in zwei Kapiteln zu finden ist: a) im „Sacramentas Altoriaus / kaip || tō Hukinikas ſcheimina fawa || praſchczi aufei tur || mokinti“ (E 33, 3–17), b) im „Trumpas klaufi=||mas ir prieprowimas tu kurie || nor priimti ſchwentaghi Sacra=||menta Altoraus. M. M.“ (E 68, 10–21) und 4) im Paraphrasis von Mažvydas (1589; MžP). 2. Die Hauptquelle für diese Perikope sollte der im Kapitel „Sacramentas Altoriaus…“ des Enchiridionas von Vilentas enthaltene Text sein. „Kosanis“ weist ganz unwesentliche Unterschiede dazu auf: es wurden 23 Unterschiede festgestellt, vor allem in der Rechtschreibung und Morphologie, es gibt keine bedeutsamen Abweichungen im Text, weder fehlen Wörter noch wurden welche hinzugefügt, der Gebrauch von großen Buchstaben unterscheidet sich nicht. Folgende Tatsachen lassen schlußfolgern, daß Bretkūnas gerade den im Kapitel „Sacramentas Altoriaus…“ von Enchiridionas gedruckten Text herangezogen hat: a) die in der Perikope der Postille erhalten gebliebene Kurzform ſchito im Lokativ Singular Femininum; b) das gleiche Verhältnis zwischen den Imperativformen der Verben imti, daryti, valgyti, gerti in der 2. Person Plural mit dem aukštaitischen und žemaitischen Formans (in beiden Texten gibt es fünf gleiche Formen mit -ki- und eine mit -ke-), obwohl in der ganzen Postille das žemaitische Formans -ke- kennzeichnender ist (Tabelle 1); c) die Fragmente von dieser Perikope, die im Prinzip mit entsprechenden Fragmenten dieses Kapitels übereinstimmen, obwohl Vilentas sich bei ihrer Übersetzung in einigem vom kleinen lutherischen Katechismus (1543) entfernt hatte. In „Kosanis“ sind die nicht nur dem Kapitel „Sacramentas Altoriaus…“ von Enchiridionas, sondern auch dem Text eines anderen Kapitels davon („Trumpas klaufimas ir prieprowimas…“) sowie dem Kapitel „Ṡodžei ape S. Wecžere…“ des 2. Teiles der durch Vilentas veröffentlichten Gesmes Chriksczoniskas charakteristischen Tatsachen der Rechtschreibung und Lexik erhalten geblieben: a) der Gebrauch von Buchstaben v und ſch in der Präposition už: vſch in BP I 62, 8, obwohl in der ganzen Postille üblicherweise uſch geschrieben wird, und vſch nur in „Kosanis“ gebraucht wurde (dazu Tabelle 4); b) darüber hinaus das Temporaladverb dažnai, das nur in „Kosanis“ verwendet wurde, obwohl die Häufigkeit und Wiederholung einer Tätigkeit in der ganzen Postille durch ein anderes Temporaladverb – tankiai – wiedergegeben wird. 3. Die Unterschiede zwischen „Kosanis“ und dem Text des Kapitels „Sacramentas Altoriaus…“ von Enchiridionas zeigen, daß Bretkūnas die Rechtschreibung und Morphologie der für die Postille typischen konsequent angeglichen hatte: Acc. Sg. hat er als ius in BP I 62, 9 sowie in BP I 62, 15 und nicht nus wie in E 33, 8 sowie in E 33, 15 geschrieben; uſch in BP I und nicht vſch wie in E 33, 14; naktije in BP I 62, 5 und nicht naktie wie in E 33, 4; kurioie in BP I 62, 5 und nicht kurio wie in E 33, 4. 80 4. Die anderen zum Vergleich herangezogenen Texte können nicht für die Hauptquelle für „Kosanis“ gehalten werden aus folgenden Gründen: a) diese Perikope und der entsprechende Text des Katechismus von Mažvydas unterscheiden sich in Vielem in der Punktuation, Phonetik und Morphologie (es gibt etwa 80 Unterschiede), es gibt auch deutliche inhaltliche Unterschiede, was an unterschiedlichen Vorlagen für die Übersetzung liegt. Andererseits kann er auf bestimmte Weise Bretkūnas beeinflußt haben. Davon zeugt die Schreibung von o anstelle von uo (<ide *ö) in den Wörtern Acc. Sg. dona, ichdotas, ilchdodams sowie vielleicht auch der Gebrauch von tatai anstelle des Pronomens tas, das im Kapitel „Sacramentas Altoriaus...“ des Enchiridionas von Vilentas verwendet wurde. b) „Kosanis“ und das im 2. Teil der durch Vilentas veröffentlichten Gesmes Chriksczoniskas von Mažvydas gedruckte Kapitel „Sʒodʒei ape S. Wecʒere...“ weisen nicht weniger als 56 Unterschiede auf. Diese Texte unterscheiden sich vor allem dadurch, daß der letztere aus Sätzen besteht, deren Grundlage Übersetzungen aus dem polnischen Seclucjanus und der deutschen Katechismen von Luther sowie noch einer weiteren nicht festgestellten Quelle bilden. c) Beim Vergleich von „Kosanis“ und dem Text im Kapitel „Trumpas klaufimas ir prieprowimas...“ wurden 55 Unterschiede festgestellt. Der Text von diesem Kapitel ist dem Kapitel im Gesangbuch von Mažvydas besonders ähnlich. d) Der Text von Paraphrasis von Mažvydas kommt dem Text des Katechismus von Mažvydas nahe, doch unterscheidet sich ziemlich von „Kosanis“, – dabei können 62 Unterschiede verzeichnet werden. Einige von diesen Unterschieden (daszematische verbale Formans -ke- im Imperativ der 2. Person Pl., die Präposition vʒ, Gen. Sg. atminima) sind denen zwischen dieser Perikope der Postille und dem Text des Katechismus von Mažvydas ähnlich. 5. Bei der Arbeit am „Kosanis“ kann Bretkūnas im von ihm selbst übersetzten Neuen Testament (BNT), im 19 Vers des 22 Kapitels des Evangeliums nach Lukas, nachgeschaut haben, denn sowohl im „Kosanis“ als auch im Lk 22,19 des BNT wurde dieselbe zusammengesetzte Passivform vom Verb (iš)duoti mit dem passiven Partizip von Mažvydas die deutsche und polnische Vorlage entsprechende im Präsens ira ichchodams gebraucht, indem in Enchiridionas und im Katechismus zusammengesetzte Passivform im Futur mit dem passiven Partizip im Präteritum būs iʒdūtas, bus iʒdotas zu finden ist. Das Neue Testament von Bretkūnas wie auch der Katechismus von Mažvydas kann den Gebrauch von o anstelle von uo sowie die Änderung der Wortfolge in einem der Fragmente beeinflußt haben. 81