Jono Bretkūno „Postilės“ perikopių autorystė: „Kosanies“ šaltiniai

LIETUVIŲ KALBOTYROS KLAUSIMAI XXXIX (1998) Ona ALEKNAVIČIENĖ Vytauto Didžiojo universitetas, Kaunas JONO BRETKŪNO POSTILĖS PERIKOPIŲ AUTORYSTĖ: „Kosanies“ šaltiniai 1. Bretkūno Postilės perikopiy' autorystės klausimas 1.1. Liudvikas Gediminas Rėza bene pirmą kartą lietuvių literatūros istoriografijoje paminėjo, kad Jonas Bretkūnas sudarė Postilę (1591, toliau — BP) remdamasis Baltramiejaus Vilento versta knyga Euangelias bei Epistolas (1579, toliau — EE). Knygoje Geschichte der litthauischen Bibel (1816: 9), apžvelgdamas Biblijos ir kitų religinių raštų vertimo į lietuvių kalbą istoriją, vienoje išnašoje jis nurodė, kad dėl išsimokslinusių vyrų stokos ne visoms parapijoms galėjo būti skiriami kunigai ir dėl to pasidarė itin reikalinga turėti pamokslų rinkinį, iš kurio būtų galima skaityti bažnyčiose. Tuo pasirūpino Jonas Bretkūnas ir pagal Vilento išverstas evangelijas išleido postilę“. Vėliau į tai atkreipė dėmesį ir vėlesnieji mūsų senosios raštijos tyrėjai: Adalbertas Bezzenbergeris (1893: 128), Eduardas Hermannas (1923: 119-20), Jurgis Gerulis (1927: 110) ir kiti. Jie mėgino paaiškinti ir priežastis, kodėl Bretkūnas parašė pamokslus remdamasis kito autoriaus verstomis evangelijomis bei epistolomis, nors pats jau prieš 11 metų buvo išvertęs visą Naująjį Testamentą (baigtas versti 1580, toliau — BNT). "gr. f nepixont ‘iStrauka’; mepuxémrery "aplinkui apkapoti, apipjauti, apkirpti". Perikopės sąvoka Biblijoje nėra paliudyta. Jas prie Biblijos ištraukų, skaitomų per krikščioniškas pamaldas, imta žymėti tik XVI a. Pirmasis šią sąvoką Biblijos ištraukai reikšti pradėjo vartoti Justinas (NBL 1997: 113). Iš perikopių susideda specialiai leidžiamos liturginės skaitinių knygos (RŽ 1991: 292). Pirmoji lietuviška tokių skaitinių knyga yra Baltramiejaus Vilento Euangelijos bei Epistolos, išleistos 1579 m. Karaliaučiuje. > Rhesa 1816: 9: „Da nicht ber allen Gemeinden, wegen Mangel an willen[chaftlich gebildeten Mannern, Pfarrer und Prediger angeltellt werden konnten, [o war es wohl hėchlt nothwendig, ein Homiliarium oder eine Predigtfammlung [...] 3um Ablefen in den Kirchen, ju veran(talten. Janus Bretke [orgte auch dafūr, indem er 3u den Evangelien von Willentus eine Poftille [...] im Jahr 1591 herausgab®. 39 1.1.1. Eduardas Hermannas (1923: 119-120), svarstydamas, kas galėjo paskatinti Postilės sudarytoją atsisakyti savo tekstų, iškėlė mintį, kad galbūt Vilento lietuvišką vertimą jis laikė geresniu nei savo, todėl šį faktą buvo linkęs laikyti netgi vienu iš argumentų, rodančių, kad Bretkūnas buvęs vokietis, 0 ne lietuvis. Jo nuomone, ir šių tekstų kalba turėtų būti patikimesnė nei pamokslų, nes nėra aišku, kas šiuose versta, kas paties parašyta, tuo tarpu perikopių pagrindą sudaro iš Lietuvos kilusio Vilento vertimas. Pastarieji du teiginiai gali būti ilgų diskusijų ir tyrimo objektas, tačiau Hermanno minties apie Bretkūno abejojimą savo vertimu negalime visiškai atmesti. Kad Bretkūnas nuolat ieškojo tinkamesnio žodžio ar posakio varianto ir dažnai jam nepavykdavo apsispręsti, liudija visas įvairiais taisymais išmargintas jo verstos Biblijos, ypač Naujojo Testamento, rankraštis. Net ir Postilėje randame variantų, pateikiamų lenktiniuose skliaustuose, ar kitais žodžiais dar paaiškinamų žodžių ir frazių, paprastai prijungiamų jungtuku alba ir žodžių junginiu tatai efti. Gal abejodamas savo darbo tinkamumu, o gal paveiktas Martyno Liuterio pavyzdžio, Bretkūnas pats prašė, kad jo parengtą Postilę įvertintų patyrę teologai, gerai mokantys vokiečių ir lietuvių kalbą. Šį jo prašymą Valstybės Taryba 1589 10 14 laiške perdavė Georgui Frydrichui“ ir tam reikalui kunigaikštis paskyrė keletą kunigų. 1590 05 13 Ragainėje sušauktos konferencijos dalyviai 1590 06 01 laiške kunigaikščiui jau pareiškė savo nuomonę apie šį pamokslų rinkinį. Jie rašė autoriui atvirai išsakę dėl Postilės turinio ir stiliaus kilusias abejones, o Bretkūnas geranoriškai sutikęs ne tik pats taisyti rankraštį, bet ir mielai leidęs tai daryti korektoriams“. Visa Biblija tuo metu dar nebuvo išversta — paskutiniosios knygos baigtos 1590 lapkričio 29 d. Konferencija Biblijos leidimo klausimu sušaukta tiktai 1592 09 20: Jos dalyviai, aišku, norėjo, kad ši protestantams itin svarbi knyga būtų kuo greičiau išspausdinta, bet dabar jau konsistorija pageidavo, kad Bretkūnas vertimą patikrintų. 1593 05 18 laiške jis rašo jį jau peržiūrėjęs ir tikisi, kad kunigaikštis, pasinaudodamas „daugiau kitų ir lietuvių kalbą geriau mokančių paslaugomis ir man dalyvaujant, lieps jį visiškai parengti spaudai ir [...] išspausdinti“ (retinta mano — O.A). Tai liudija, kad pats Bretkūnas net ir 1593m. savo Biblijos vertimą laikė dar galutinai neparengtu ir netinkamu spausdinti. Ir vėliau kunigaikščiui rašytuose laiškuose (1595 07 11, 1598 12 10, 1599 09 19) jis vis prašo rankraštį „perduoti kitiems, kurie geriau moka šią nevokišką kalbą arba šiaip gausiau [...] dievo apdovanoti gabumais, pataisyti“ (Bretkūnas 1983: 324), o jei vertimas pasirodytų netinkamas, grąžinti jam 3 Ištrauką iš šio laiško pateikia Falkenhahn 1941: 98. * Tai matyti iš korektorių 1590 06 01 laiško Prūsijos kunigaikščiui (Falkenhahn 1941: 103— 104). 40 atgal. Vėlesniuosiuose laiškuose šios abejonės, žinoma, galėjo būti reiškiamos ir dėl to, kad jis vis laukė kunigaikščio sprendimo, o spausdinimo reikalai nejudėjo iš vietos. Tik 1602 03 01 laiške Bretkūnas praneša, kad savo darbą dar kartą peržiūrėjo, kiek įmanoma, pataisė, ir prideda: „lietuvių skaitytojas, tikiuosi, šiuo vertimu dabar bus labiau patenkintas“. Taigi išlikę jo laiškai rodo buvus tam tikro nepasitikėjimo savo darbu ir noro remtis kitų teologų pagalba ir patarimais. 1.1.2. Paulius Salopiata (1929: 45-56), nustatinėdamas Mikalojaus Daukšos Postilės (1599) ir Konstantino Sirvydo Punktų Sakimų perikopių santykį su lenkišku, lotynišku, graikišku originalais, lygino jas ir su Vilento Euangelijomis bei Epistolomis. Jis visai nesistebi, kad šiais Vilento tekstais, nors jų vertėjas buvo protestantas, protarpiais rėmėsi ir katalikiškų leidinių rengėjai. Tai esąs ženklas, kad Vilento knyga turėjusi didelį autoritetą — juk ir Bretkūnas prieš pamokslus deda ne savo, o Vilento verstus tekstus. Tačiau XVI-XVII a. lietuvių raštijos istoriografijoje atsiliepimai apie Vilento vertimą nėra tokie palankūs. Antai „Visuotiniame nuostate“ (1639), kalbant apie lietuviškų raštų rengimą, pabrėžiama Bretkūno Naujojo Testamento išspausdinimo būtinybė, nes jį išspausdinus „taip pat būtų pateiktos ir parengtos sekmadienių evangelijos bei epistolos, kurios šiaip evangelijų bei epistolų knygose* spausdinamos labai netikusiai išverstos“ (LLICh: 15). Teodoras Lepneris Prūsų lietuvyje (1744), parašytame apie 1690 m., irgi mano, kad dėl tos pačios priežasties turi būti padarytas visuomenei prieinamas bent Bretkūno išverstas Naujasis Testamentas: jame būtų ir evangelijos bei epistolos, nes „senosios evangelijų ir epistolų knygos yra labai klaidingai ir nesklandžiai išverstos“ (LLICh: 22). Antra vertus, ir viename, ir kitame šaltinyje nurodoma, kad Euangelijų bei Epistolų egzemplioriai susidėvėję ir išparduoti, kad knygynuose jų jau nebėra ir nebegalima gauti (LLICh: 15, 22). Vadinasi, tai galėtų liudyti, kad ši Vilento knyga buvo kunigams labai reikalinga ir populiari. Ją turint, jiems nebereikėjo patiems verstis Biblijos tekstų ir posakių į lietuvių kalbą“. Be to, visiems buvo žinoma, kad prieš spausdinant vertimas buvo peržiūrėtas lietuviškai mokančių kunigų (apie tai autorius rašo EE pratarmėje"). Šia knyga vėliau pasinaudojo ir 1600 m. reformatų postilės (vadinamos Morkūno postile) vertėjas, ir kai kurių katalikiškų leidinių rengėjai. 1.1.3. Vaclovas Biržiška (1953: 160; 1960: 110) Bretkūno rėmimąsi Vilentu aiškina tuo, kad pirmosios lietuvių kalba išleistos evangelijos bei epistolos * Turima galvoje Vilento EE ir 1612 m. Lozoriaus Sengstako kiek pataisytas jų perspaudas. * Tokią praktiką dar mini Ch. Hartknochas „Preussische Kirchen-Historia“ (1686), žr. LLICh: 20. "EE : III „[...] šiam vertimui pritarė didžiausią patirtį turintys tos kalbos mokovai bei šio mokslo specialistai, ir rūpestingas tekstų sulyginimas tai parodys.“ (Koženiauskienė 1990: 86). 41 buvo iš karto paskelbtos oficialiaisiais, Prūsijos Kunigaikštystės bažnyčiose skaitomais tekstais. Ragainėje susirinkusi kunigų konferencija siekė paspartinti Bretkūno Postilės leidimą, nes norėjo užkirsti kelią lietuviškoms katalikų knygoms plisti. Dėl to buvo skubiai surasta lėšų ir jau 1591 m. ji išspausdinta daug didesniu nei kitos knygos tiražu. Biržiškos (1953: 142) nuomone, „spausdinant [...] Bretkūno tekstas tiek tebuvo pakeistas, kad vietoje paties Bretkūno išverstų evangelijų tekstų buvo įdėti atitinkami 1579 m. Vilento evangelijų tekstai“. Šis teiginys nėra paremtas jokiais dokumentais ir neatrodo labai patikimas, kadangi tarp BP ir EE perikopių yra gana daug nesutapimų. Kai kurios EE ir BP perikopės skiriasi versetų skaičiumi: antai EE Lk 1,26-38 praleista dalis 36-ojo verseto, BP ji įrašyta; EE vienam sekmadieniui numatyta Lk 1,39-55, o BP — Lk 1,39-56, taigi BP vienu versetu daugiau. Antra vertus, rasta vietų, kur BP yra puse verseto mažiau nei EE: Jn 16,26, Mt 9,4, Mt 7,18, nors ir BNT šios verseto dalys yra. Keliose vietose skiriasi sakinio mintis: Apd 2,3, Lk 5,9, Lk 8,13, Jn 6,11, Jn 10,14. Atsižvelgdamas į tai, kad Biblijos ištraukos skaitomos tikintiesiems prieš pamokslą, Bretkūnas kai kur prieš pirmąjį versetą prideda paaiškinančią frazę (pvz., Iefus biloia mokintiniump fawa prieš Mt 5,20), nors nei EE, nei BNT jos nėra, arba patikslina veikėją (vietoj ghis, anas parašo Iefus). Be to, šiuose EE ir BP tekstuose yra nemaža rašybos, morfologijos, leksikos bei sintaksės skirtumų“. Vieną tekstą tik keičiant kitu, ir tai jau spausdinant, negalėtų atsirasti tiek daug ir nuoseklių rašybos, morfologijos, leksikos, sintaksės ir ypač paties teksto nesutapimų. Kai kurių skirtumų gali būti atsiradę ir dėl to, kad konferencijos dalyviai patys taisė rankraštį ir dar nurodė, ką reikia autoriui pataisyti (apie tai jie rašo 1990 06 01 laiške Prūsijos kunigaikščiui (Falkenhahn 1941: 103-104). Taigi tekstai iš EE galėjo būti imami veikiau jau sudarinėjant Postilę ir kartu lyginant Vilento vertimą su kitais šaltiniais. Juo labiau kad pamokslų tekste yra tokių vietų, kurios sutampa su EE tekstu, nors pačioje BP perikopėje atitinkamos vietos skiriasi nuo EE. Vadinasi, Vilento knyga greičiausiai gulėjo Biržiškos motyvas, kad Vilento tekstai buvo pripažinti privalomais, laikytinas pakankamai pagrįstu“. Juk jie išspausdinti ir dėl to nesunkiai prieinami * Kaip Vilento šalutinius sakinius Bretkūnas kai kur keitė absoliutiniu naudininku ir kokią įtaką tam turėjo originalai, t.y. Liuterio Biblija ir Vulgata, yra nagrinėjęs Vytautas Ambrazas 1962: 34. ) Apie būtinumą suderinti į postiles dedamus Biblijos tekstus ir posakius su Bažnyčios pripažintais tekstais liudija ir J. Ouandto įvadas Christiano Langhanzeno postilėje „Trumpas ir prastas išguldymas vissų nedelės ir šventu dienu evangeliu...“, išleistoje 1750 m. Karaliaučiuje. Norėdamas parūpinti naują lietuvišką postilę (nes dar ir XVIII a. pradžioj sekmadieniais ir šventadieniais tebebuvo skaitoma iš Bretkūno pamokslų rinkinio, „nors siaurai ir paprastai para42 kunigams, be to, prieš spausdinant jiems pritarė „didžiausią patirtį turintys tos kalbos mokovai bei šio mokslo specialistai“. Šios evangelijos bei epistolos jau 12 metų buvo skaitomos bažnyčiose, tuo tarpu dėl Bretkūno Biblijos tinkamumo spaudai tuo metu dar tik buvo svarstoma, laukiama korektorių įvertinimų ir pasiūlymų. 1.2. Salopiata (1929: 45) tvirtina, kad Postilės perikopės beveik tiksliai sutampa su Vilento tekstais, o Guido Michelini (1995: 250) laiko juos perspausdintais iš EE ir dėl to nesvarbiais (jo nuomone, tiriant Postilės kalbą galima į juos, taip pat ir į pamokslus įterptus jų sakinius neatsižvelgti), tačiau detalesnis šių tekstų lyginimas rodo, kad Postilės perikopių autorystės klausimas nėra toks paprastas. Visų pirma tai nėra tiesioginis perspausdinimas — BP perikopės nėra visiškai tapačios su atitinkamais EE tekstais. Antra, Postilėje yra dvi perikopės, kurių Vilento EE nėra. Vilento knyga susideda iš 94 evangeliniy ir 87 epistolinių perikopių"" (iš viso 181), BP yra atitinkamai 67 evangelinės ir 2 epistolinės perikopės (iš viso 69). Iš jų 65 evangelinės ir 2 epistolinės perikopės (iš viso 67) Postilėje yra tos pačios kaip EE. Taigi Bretkūnas iš šios knygos gali būti ėmęs 67 iš 181, daugiausia evangelies", 0 2 pridėjęs pats. 1.3. Abi ne iš EE imtos perikopės išspausdintos pirmojoje Postilės dalyje. Viena iš jų sudaryta iš trijų evangelistų sinoptikų Mato, Morkaus, Luko evangelijų bei pirmojo Pauliaus laiško Korintiečiams ir pavadinta „KOSANIS APE VV/ECZ/E-|re Pono mulfu Ieflaus Chriltaus, Dienoie || kaledu ant šyto“), jis buvo pasiryžęs išversdinti Langhanzeno postilę, bet susidūrė su daugybe sunkumų. Labiausiai jo užmojui trukdė tai, kad nebuvo Biblijos lietuvių kalba. Tik 1727 m. išleidęs Naująjį Testamentą, jis pavedė vienam kunigui peržiūrėti vertimą ir sulyginti su Biblija esamus biblinius posakius, nes šis vertimas ne tik nebuvo tobulas ir neatitiko „grynos lietuvių tarmės“, bet ir nebuvo suderintas „su parengta ir į visas parapijas įvesta Biblija“ (LLICh: 40-41) " Senojo Testamento vertėjas į lietuvių kalbą arkivyskupas Juozapas Skvireckas (1991: 448) krikščionių bažnyčiose jau nuo pirmujų amžių šventadieniais skaitomas Evangelijų bei Apaštalų raštų dalis vadina tokiais lotyniškais terminais: pericopae evangeliorum et lectiones. Čia jos bus vadinamos evangelinėmis ir epistolinėmis perikopėmis. "! Nevisiškai tiksliu laikytinas teiginys, kad BP nėra epistolinių perikopių (plg. Range 1992: 33). Rinktis daugiau evangelines perikopes jį veikiausiai bus paskatinusi 1570 m. „Kirchenordnungo“ nuostata, kad nevokiečių bažnyčiose skaityti epistolas netikslinga. Pastoriams vietoj jų rekomenduojama skaityti ir aiškinti ištraukas iš katekizmo, kad žmonės išmoktų tikėjimo pagrindų (Zieger 1967: 66). Šiuo nurodymu norėta pasiekti, kad tikintieji geriau susipažintų su Martyno Liuterio Mažuoju katekizmu arba nors su pagrindinėmis jo dalimis, todėl čia ypač akcentuojamas mokymas apie du Liuterio pripažintus sakramentus — krikštą ir Eucharistiją (Zieger 1967: 48). Savo pažiūras apie sakramentus jis yra išdėstęs teologams skirtame programiniame veikale „De captivitate Babylonica ecclesiae praeludium“ („Įvadas į Bažnyčios Babilono tremtį“, WA 6, 497-573), parašytame 1520 m. (KBI II 1997: 12-13; Heussi 1991: 284). Būtent šiuos sakramentus ir aiškina Bretkūno papildomai įdėtos perikopės ir jas komentuojantys pamokslai. 43 Mifchparo fakama“ (BP I 62)". Šis tekstas taip pat laikytinas perikope, kadangi skirtas skaityti bažnyčioje prieš pamokslą, išspausdintas tokiu pat šriftu kaip ir kitos Biblijos ištraukos, o jį aiškina 6,5 puslapių ilgio pamokslas. Kita ne iš EE imta perikopė yra Mt 3,13-17, ji numatyta skaityti pirmą sekmadienį po Naujųjų metų. Kyla klausimas, iš kur šios perikopės galėjo būti imtos — iš kokio nors jau išėjusio leidinio, o galbūt verstos ir įdėtos paties Bretkūno. Prūsijos Kunigaikštystėje nuo pat pirmųjų lietuviškų raštų pasirodymo pastebima tendencija remtis jau turimomis lietuviškomis knygomis ir rankraščiais, perimti kitų autorių neišleistus darbus, juos sutvarkyti ir paskelbti, todėl pasirodė tikslinga atitinkamų tekstų ieškoti iki 1591 m. parengtuose vertimuose ir jau išėjusiuose leidiniuose. Mt 3,13-17 iki pasirodant Postilei išleistose knygose rasti nepavyko. Pirmajame rankraštiniame XVI a. evangelikų liuteronų pamokslų rinkinyje Wolfenbiittelio postile (WP, baigta perrašyti 1573 m.) parašyta tik jos pirmojo sakinio pradžia“. Nors pamokslo pavadinime nurodoma, kad jį galima sakyti remiantis Evangelijos pagal Joną 3-iuoju skyriumi, tačiau iš tikrųjų čia pateikiama Mt 3,13 pradžia (WP 285a). Visa perikopė yra tik Bretkūno išversto Naujojo Testamento rankraštyje, tačiau detalesnis šių tekstų lyginimas rodo, kad BP perikopė veikiausiai versta iš naujo, o ne imta iš BNT"“. Tuo tarpu į „Kosanį“ panašių tekstų randame bent 4 knygose ir bent 5 kartus. Pagal išleidimo metus jie išsidėsto taip: 1. Martyno Mažvydo Catechismvsa prasty szadei (1547, toliau — MžK). 2. Martyno Mažvydo Gesmes Chriksczoniskas, II d. (1570, išleistos Baltramiejaus Vilento, toliau — MžG). 3. Baltramiejaus Vilento Enchiridionas (1579, toliau — E); jame yra 2 tekstai: a) skyriuje „Sacramentas Altoriaus / kaip || t6 Hukinikas [cheimina [awa || pralchc3iaulei tur || mokinti“ (E 33,3-17); 12 Žodis kozonis sf (ar kozonius sm) BP ir kituose senuosiuose raštuose, taip pat kai kuriose dabartinėse lietuvių kalbos tarmėse vartojamas ‘pamokslo’ reikšme (LKZ VI 1962: 392), tačiau patogumo dėlei šiame straipsnyje „Kosanimi“ bus vadinama minėtoji perikopė, o ne po jos einantis pamokslas. Panašiai ir kitur BP perikopė ir pamokslas turi vieną bendrą pavadinimą (net ir tada, kai pačios perikopės nėra, tik nurodomas evangelijos skyrius, o toliau eina pamokslas, pvz., BP I 69-78 ar BP I 78-86). 3 Šioje postilėje visos perikopės nededamos; kiekvieno pamokslo antraštėje nurodoma evangelija ir jos skyrius, o prieš pamokslą parašomas tiktai pirmasis sakinys ar jo pradžia ir dedamas sutrumpinimo ženklas. '* Apie šios Postilės ir BNT perikopės skirtumus ir jų priežastis išsamiau rašoma straipsnyje „Jono Bretkūno Postilės perikopių autorystė: Mt 3,13-17 šaltiniai“ (Aleknavičienė 1998). 44 b) skyriuje „Trumpas klaufi=||mas ir prieprowimas tu kurie || nor prijmti [chventaghi Sacra=||menta Altoraus. M.M.“ (E 68,10-21). 4. Martyno Mažvydo Paraphrasis (1589, Jono Bretkūno įdėtas į Giesmes Duchaunas ir išleistas kartu su Kancionalu ir Kollectomis; toliau — MzP). Kadangi ši perikopé ypatinga tuo, kad sudaryta iš 4 Naujojo Testamento ištraukų, tai panašių fragmentų randame dar ir atitinkamose Bretkūno versto Naujojo Testamento vietose. 1.4. Šiame straipsnyje bus mėginama palyginti tik šią vieną perikopę, t.y. „Kosanį“, su minėtais lietuvių kalbos paminklais, išėjusiais ar parengtais Prūsijos Kunigaikštystėje iki pasirodant Postilei, nustatyti skirtumus bei panašumus, pagal galimybes paaiškinti jų priežastis ir pabandyti atsakyti į klausimą, kuris iš čia išvardytų leidinių galėjo būti pagrindinis jos šaltinis. Atliekant skirtumų lingvistinę analizę bus remiamasi 1996-1998 m. Lietuvių kalbos institute parengtomis kompiuterinėmis Postilės, Enchiridiono, kai kur ir Euangelijų bei Epistolų žodžių formų konkordancijomis. Jas Valstybinės lietuvių kalbos komisijos prie Lietuvos Respublikos Seimo lėšomis pagal „Lietuvos Respublikos valstybinės kalbos vartojimo ir ugdymo 1996-2005 metų programą“ parengė Kalbos istorijos ir dialektologijos skyriaus darbuotojai: habil. dr. Saulius Ambrazas (darbo vadovas), Ona Aleknavičienė, Ričardas Petkevičius ir Vytautas Zinkevičius (programuotojas)". Lyginamoji tekstų analizė rodo, kad „Kosanis“ artimiausia vienam iš Vilento Enchiridiono tekstų, esančių klausimų ir atsakymų forma parašytame skyriuje „Sacramentas Altoriaus... “ (E 33), todėl čia išsamiausiai bus apžvelgiamas „Kosanies“ santykis su šio skyriaus tekstu. Tačiau pirmiausia vis dėlto dera pažiūrėti, ar Bretkūnas nesirėmė pirmąja lietuviška knyga — Martyno Mažvydo Katekizmu. 2. „Kosanies“ santykis su Mažvydo Katekizmo tekstu 2.1. Į Bretkūno Postilės „Kosanį“ panašų tekstą pirmą kartą išspausdintą randame Mažvydo Katekizme. Ketvirtoje dalyje esančiame skyriuje „Ape Swetalti alba Sacramenta altariaus...“, aiškinančiame Eucharistijos prasmę, jis pateikiamas kaip „teiliaufefis liudimas ir te/ta=||mentas nogi kieturiu Enangelij[tu paral||/chitas“ (MŽžK 25,23-25). Lyginant šiuos du fragmentus, pirmiausia į akis krinta paties teksto nesutapimai. Jie verstiniuose tekstuose paprastai atsiranda tada, kai vertėjai naudojasi skirtingais originalais. Katekizmo ketvirtąją dalį, kaip įrodė “ Apie jų parengimo principus žr. 18 išnašoje, taip pat Ambrazas, Aleknavičienė, Zinkevičius 1998, kur pateikiama ir šių konkordancijų pavyzdžių. 45 Christianas Stangas (1929: 6, 179), Mažvydas vertė iš 1545 m. išleisto Jano Seklucjano katekizmo Katechismv text prosti dla prostego lvdv wkrolewczv. 1.5.4.5. (toliau — SK), kai kur pasiremdamas ir Jano Maleckio katekizmu Catechismvs to iest. Nauka Krzescianska... Wkrolewczu 1546 (toliau — MK). Seklucjano Katekizmas taip pat nėra originalus — į lenkų kalbą jis verstas iš dvikalbio — lotyniško ir vokiško (niederdeutsch) Martyno Liuterio Mažojo katekizmo, 1531 m. išleisto Magdeburge, — lotyniškosios dalies (ją išvertė Georgas Majoras), atsižvelgiant dar į pirmąjį lotynišką 1529 m. ir vokišką 1531 m. Wittenbergo leidimus (Neumann 1941: 84). Vilento Enchiridiono skyrius „Sacramentas Altoriaus...“ verstas iš vokiško Liuterio Mažojo katekizmo. Reinholdo Trautmanno (1909: 478-479) nuomone, pagrindinis Vilento Enchiridiono šaltinis yra 1543 m. Leipzigo leidimas ENCHIRIDION Der Kleine Catechilmus. Fur die gemeine Pfarherr vnd Prediger. D. Mart. Luther. Leip3ig. (toliau — LK), bet jis gali būti naudojęsis ir visais ar keliais Wittenbergo leidimais. 2.2. Lyginamieji BP, E ir MžK tekstai paprastai sutampa tais atvejais, kai sutampa lenkiškas ir vokiškas originalai ir aiškiai skiriasi tada, kai vokiškas ir lenkiškas originalai skiriasi. Tie skirtumai išryškėja pirmiausia tarp MzK ir E, o dėl to, kad Bretkūnas sekė Vilentu (tai paaiškės iš toliau pateikiamų pavyzdžių, o išsamiau bus kalbama šio straipsnio 4 skyriuje), matyti ir tarp BP ir MzK. Štai keletas su MžK nesutampančių BP ir E fragmentų ir atitinkamų vokiško bei lenkiško originaly'® sintagmų, atskleidžiančių to nesutapimo priežastį: BP I 62,4—6 [chito || naktije kurioie buwa ifchdotas / Eme || dona E 33,4-5 [chito naktie kurio buwa if/chdū=||tas / Eme || dina MzK 26,3-5 [chitage nakteie | kuria || tureia buti ifchdotas \ e=||me dona LK 389 Inn der nacht, da er Verraten ward, Nam er das brod SK 13,2-3 tei noc3i | ktorei mia? bijc || widan | w3iat chiep BP I 62,12-13 dawe ghiemus / bilodams / || Imkite ir gerkite / willi i[ch to E 33,11-13 dawe ghiemus bi=|lodams / Imkite ir gerkite / willi ilch || to MzK 26,13-15 dewe gims \ biladams \ || Gierkiet ich ta wilfij LK 389-90 gab jn den und [prach: Nemet hin und trincket alle dar aus SK 13,12-13 dal ijm \ mowigc ||| pijcie [tego wfsilc3i] * Liuterio 1543 m. Mažasis katekizmas (LK) cituojamas iš: Martin Luther. Werke. Kritische Gesamtausgabe. Bd. 30(I). Weimar, 1910 (skaičiai rodo šio tomo puslapius), o Seklucjano katekizmas (1545) iš 1997 m. Lietuvos mokslų akademijos bibliotekoje surasto (Baniulienė 1997) egzemplioriaus. 46 BP I 62,16-17 Tadai dariket / || kaip dafsnai gerfit ant mana atminimo E 33,16-17 Tatai dariket / kaip dafsnai || gerlit ant mana atminima MzK 27,5-7 tatai darikiet kiek kallrtu gier[[it ant atminima mana LK 390 Solches thut, [0 offt jr trinckt 3u meinem gedechtnis SK 14,34 tho ciinczie \ ile || kroc3 bad3igcie pijc na || pamigtke moig BP I 62,15-16 ufz ius bus prelietas / || ant atleidima ghrieku E 33,14-16 vich || gus pralietas būs / ant atleidima || ghrieku MŽžK 27,3-5 vfs ius bus ifchle=||tas ant atleidima greku || iuffu LK 390 fur euch vergollen wird 3ur vergebung der [unden SK 14,1-3 3awas ielt wilana na od=||pvicjenie grzechow wa=||[chich BP162,11-12 Schitoiu budu eme Kilika po Wecze=|res E 33,10-11 Schitagi budu eme Kilika po We=||c3eres MŽžK 26,12-13 Schitugi budu pa wecs3ie|res \ eme kilika LK 389 Dellelbigen gleichen nam er auch den kelch nach dem abendmal SK 13,10-11 Them obijczaiem po=|wiec3ersi wiat | kelich BP 162,12-14 Tas Ki=||likas eltinauias Teltamentas mana || Krauieje E 33,13-14 Tas Kilikas elti nauias Telta=|[mentas mana Krauieje MzK 26,15-27,1-2 Tas || kilikas nauies te[tamen=|tas e[ti mana Kraugeie LK 390 Dieler kelch ift das newen teltament jnn meinem blut SK 13,13-15 Ten || Kelich nowij Testament || ieft wmoiei krwij Kaip matyti iš čia pateiktų pavyzdziy'/, BP ir E fragmentai paprastai sutampa, bet aiškiai skiriasi nuo Mažvydo Katekizmo, ir skiriasi būtent dėl to, kad Mažvydas ir Vilentas vertė ne iš tų pačių originalų, o jie šiose vietose nesutampa. Kadangi pirmajame sakinyje Seklucjano katekizme yra mia? bijc || widan, tai Mažvydas šią vietą verčia tureia buti ilchdotas, tuo tarpu Vilentas, Liuterio katekizme radęs Verraten ward, verčia buwa ifchdū = ||tas. Bretkūnas čia seka Vilentu ir rašo buwa ifchdotas. Mažvydo frazė Gierkiet ilch ta wilTij atitinka Seklucjano pijcie /tego wfilczij, o Vilento Imkite ir gerkite / willi ilch to sutampa su Liuterio Nemet hin und trincket alle dar aus. Bretkūnas čia tiksliai pakartoja Vilentą. MzK fragmente ant atleidima greku || iullu įvardis jūsų atsiradęs dėl to, kad jis yra ir SK: na 0od=||pvfGcjenie grsechow wa=||(chich, o E (ir BP) šio įvardžio nėra: ant atleidima | ghrieku, nes jo nėra ir LK: jur vergebung der funden. Skirtinga žodžių tvarka MzK ir E (ir BP) taip pat susijusi su žodžių tvarka atitinkamuose originaluose. Šitokie akivaizdūs teksto "7 Jų yra ir daugiau, ypač žodžių tvarkos, tačiau čia pateikiami ne visi pavyzdžiai. 47 2.7. Be jau minėtų acc. sg. dona MŽK 26,5, ifchdotas MzK 26,4 ir ifi|ldotas MŽžK 26,9-10, yra dar keletas pavyzdžių, kur BP tekstas sutampa su MZK, bet skiriasi nuo E teksto: BP I 62,8 Tatai elt Kunas mana E 33,7-8 Tas eft Kunas || mana MzK 26,8-9 tatai efti Kunas majl|na LK 389 Das ilt mein leib SK 14,6-7 toc3 ielt || cziato moie BP I 62,15 kur[ai uf ius bus prelietas E 33,14-15 kurlai vlch || gus pralietas bus MzK 27,34 kuriai vf5 ius bus ifchle=||tas LK 390 das fur euch vergolfen wird SK 13,15-14,1 ktora || 3awas ielt wilana Pirmajame fragmente BP ir MžK esantis tatai atitinka ne tik lenkų roc3, bet ir visuose lotyniškuose Liuterio katekizmuose randamą hoc“. Antrajame fragmente BP skiriasi nuo E, bet sutampa su MZK sudėtinės veiksmažodžio formos žodžių tvarka. Atkreiptinas dėmesys tik į tai, kad šioje sintagmoje Mažvydas, nors ir išlaikęs tokią žodžių tvarką kaip Seklucjano, tačiau pavartojęs veiksmažodžio būsimojo laiko sudėtinę neveikiamosios rūšies formą su būtojo laiko neveikiamuoju dalyviu bus i/chle=||tas ir tuo yra nutoles nuo jo katekizmo — pastarajame yra esamojo laiko forma ielt wilana. Mažvydas čia artimesnis Jano Maleckio katekizmui, išleistam 1546 m. taip pat Karaliaučiuje: ktora za was wylana bę=||dzie MK 10,4-5“". 1997 m. Lietuvos mokslų akademijos bibliotekoje surastame Seklucjano katekizmo egzemplioriuje“* šis fragmentas yra taisytas: žodis ie/t ranka rudu rašalu išbrauktas, o virš jo įrašyta będ3ie. Neumannas (1941: 17) nurodo, kad žodis ieft išbrauktas ir Karaliaučiaus SK egzemplioriuje““, kurį raudonu rašalu yra taisęs * Čia ir kitur lyginama su lotyniškais Liuterio Mažaisiais katekizmais, pateikiamais kritiniame jo raštų leidime: Martin Luther. Werke. Kritische Gesamtausgabe. Bd. 30(I). Weimar, 1910. *" Cituojama iš Neumanno knygoje „Studien zum polnischen frūhreformatorischen Schrifttum“ (1941) perspausdinto Maleckio katekizmo. 32 Apie jo suradimą pasakoja Daiva Baniulienė straipsnyje „Nepaprastas Mažvydo metų atradimas“ laikraštyje „Lietuvos aidas“ Nr. 162, 1997 08 20. 33 Sprendžiant iš Stango (1929: 13) ir Neumanno (1941: 7 ir 9) aprašymų, Vilniuje rastasis yra ne šitas jų minimas, o kitas egzempliorius: Karaliaučiaus valstybinio archyvo bibliotekoje iki Antrojo pasaulinio karo saugotas vienintelis išlikęs egzempliorius buvo įrištas kartu su keturiais kitais įvairaus turinio ir formato leidiniais, tomo Nr. 784. II. Be to, šio egzemplioriaus tekste ir 54 Janas Maleckis. Jame kita ranka (ne Jano MaleckioTM) bei kitu rašalu viršuje taip pat užrašyta będzie. Kurio laikotarpio šiedu įrašai ir ar abiejuose egzemplioriuose padaryti ta pačia ranka, dar reikia nustatyti. Kad ie/t taisyta į bgdsie, 0 Mažvydo versta bus nukrypstant nuo Seklucjano, bet priartėjant prie Maleckio, rodo, kad Mažvydas čia gali būti atsižvelgęs į Maleckio pastabas, išsakytas dėl Seklucjano Katekizmo, arba naudojęsis dar kokiu nors kitu šaltiniu“. Lotyniškuose Liuterio Mažuosiuose katekizmuose paprastai randame praesens indicativi passivi formą effunditur, vokiškuose vergolfen wird. „Kosanies“ žodžių tvarka skiriasi nuo vokišką variantą tiksliai atitinkančios Vilento Enchiridiono žodžių tvarkos ir sutampa su Mažvydo. 2.8. Atsižvelgiant į gausius skirtumus tarp „Kosanies“ ir Mažvydo Katekizmo teksto, esančio 4 dalies skyriuje „Ape Swetalti alba Sacramenta altariaus...“, darytina išvada, kad jis negali būti laikomas pagrindiniu „Kosanies“ šaltiniu, tačiau šiuo pirmosios lietuviškos knygos tekstu Bretkūnas gali būti naudojęsis kaip papildomu. 3. „Kosanies“ santykis su Mažvydo Gesmių Chriksczoniskų II dalies skyreliu „S30dz7ei ape S. Weczere...“ 3.1. Antroji knyga, kurioje išspausdintas į „Kosanį“ panašus tekstas, yra Mažvydo Gesmių Chriksczoniskų 11 dalis, išleista 1570 m. Vilento. Jos gale įdėtame skyriuje „Catechilma praltas Textas“ yra skyrelis, pavadintas „S30d3ei ape S. Wec3e=||re Pona Ielaus Chriltaus / taip || rafcha S. Ewangeliftai S. Matth. 26 || S. Mar. 14. S. Luc. 22. S. || Pawilas. 1. Cor. II. || Paguldimulu.“ (MzG 633-634). Kas šį skyrių įdėjo — pats Mažvydas ar Vilentas — kol kas nėra nustatyta. Gerulis (1922: XXV) buvo linkęs manyti, kad prozos dalis į giesmyną įdėjo pats sudarytojas: „Tiek daug liturgiškos prozos į paraštėse raudonu rašalu yra įrašyta daug pataisymų ir kritinių pastabų, o pirmuosiuose puslapiuose yra skirtingos rašysenos įrašų. Vilniškis katekizmas, nors ir turi tą pačią signatūrą Nr. 784. II. 4° (įrašytą pieštuku viršelio vidinėje pusėje ir dar kartą užrašytą ant balto popieriaus ir užklijuotą ant nugarėlės, tik su nusilupusiu paskutiniu skaičiumi „4“), yra įrištas su 5 įvairaus formato XVIII ir XIX a. leidiniais (2 iš jų — pirmasis ir antrasis — tie patys 1808 m. leidiniai). Jame tėra vienas jau minėtas pataisymas, t. y. 2 brūkšniais rudu rašalu išbraukta ie/t ir viršuje užrašyta bgdzie SK 14,1. Dar vienas žodis — laffka SK 11,13 yra taip pat 2 brūkšniais ir, rodos, tuo pačiu rašalu, tik kiek ryškesniu, išbrauktas, bet nieko neprirašyta. Kad egzempliorius su Maleckio pataisymais iki karo buvo Karaliaučiaus valstybiniame archyve, nurodo ir Stanistawas Rospondas (Seklucjan 1979: 29), tačiau tolesnio jo likimo neaprašo. Gali būti, kad Lietuvos mokslų akademijos bibliotekoje saugomas Seklucjano katekizmas šiuo metu yra vienintelis žinomas originalas. ** Stango (1929: 15) nuomone, minėtame egzemplioriuje ie/t į bgdjie taisęs Janas Maleckis. * Stangas (1929: 12-16) nurodo ir daugiau pavyzdžių, kur Mažvydas skiriasi nuo Seklucjano, bet sutampa su Maleckiu. 55 giesmių knygas įkimšdamas Mažvydas trūkstančios lietuviškos agendos vietą papildyti norėjo“. Vaclovo Biržiškos (1960: 86) nuomone, antrąją 1566 m. giesmyno dalį sudarė pats Mažvydas, įtraukdamas čia ir visus savo senesniuosius raštus. Tačiau jis neatmeta galimybės, kad leisdamas šį rinkinį ir Vilentas „tam tikrą dalį nuo savęs pridėjo, nors ne savo, bet kitų darbo, galimas daiktas, rasto taip pat Mažvydo raštų palikime“. Tarp Bretkūno perikopės ir šio giesmyno teksto rasti 56 skirtumai. „S30d3ei ape S. Weczere...“ gerokai skiriasi ir nuo „Kosanies“, ir nuo Mažvydo Katekizmo teksto. Keletas skirtumų tarp „Kosanies“ ir šio giesmyno teksto gali rodyti, kad pastarasis turi tam tikrą ryšį su MzK tekstu ir jo pagrindiniu šaltiniu Seklucjano katekizmu. Aiškus vertimo iš lenkiškojo originalo pėdsakas išlikęs pirmajame sakinyje: BP I 62,4—6 [chito || naktije kurioie buwa ifchdotas / Eme || dona E 33,4-5 [chito naktie kurio buwa ifchdū=||tas / Eme || dina LK 389 Inn der nacht, da er Verraten ward, Nam er das brod MŽžG 589,13-14 [chitoie nakteie kurio tureia bu=||ti /chdūtas / Eme dūna MŽžK 26,3-5 [chitage nakteie | kuria || tureia buti ifchdotas \ e=||me dona SK 13,2-3 tei noc3i | ktorei miat bije || widan \ w3iat chtep M2zG tureia bu=||ti ifchdūtas atitinka MzK tureia buti ifchdotas ir Seklucjano mial bij¢ || widan, o „Kosanies“ buwa ilchdotas atitinka E buwa ifchdū = tas ir Liuterio Verraten ward. Kadangi šio MŽžG skyriaus šaltiniai nėra nustatyti, kai kuriose vietose sunku tiksliai pasakyti, dėl kokių priežasčių „S30d3ei ape S. Wecsere...“ ir „Kosanis“ skiriasi. Dar vienos su „Kosanimi“ nesutampančios MzZG frazės atitikmuo taip pat galėtų būti lenkiškas Seklucjano katekizmas: BP I 62,12-13 dawe ghiemus / bilodams / || Imkite ir gerkite / willi ilch to E 33,11-13 dawe ghiemus / bi=||lodams / Imkite ir gerkite / willi ifch || to LK 389-90 gab jn den und [prach: Nemet hin und trincket alle dar aus MzG 590,2-3 dawe iemus bi=|lodamas: Gerkite ilch to willi MzK 26,13-15 dewe gims | biladams ||| Gierkiet ifch ta wil[ij SK 13,12-13 dat ijm \ mowigc ||| pijcie [tego wfilczij Tačiau ši MzG frazė atitinka ir abiejuose lotyniškuose 1529 m. Wittenberge išėjusiuose Liuterio Mažuosiuose katekizmuose, ir vėlesniuose Georgo Majoro (1531) bei Justo Jono (1539) į lotynų kalbą verstuose jo katekizmuose esanCia frazę dedit illis dicens, Bibite ex hoc omnes. Juose visuose nėra BP ir E skyriuje „Sacramentas Altoriaus...“ randamų žodžių Imkite ir, 0 LK Nemet hin 56 und atitikmenų. Taigi neaišku, ar šiuo atveju MžG galėjo būti pasiremta Seklucjano, ar kuriuo nors lotynišku Liuterio katekizmu. Sunku nustatyti ir kito skirtumo tarp „Kosanies“ ir giesmyno teksto priežastį: BP I 62,8-9 kurl[ai vich || ius ira iflchdodams E 33,8 kurfai vfch nus būs ifchdūtas LK 389 der fur euch gegeben wird MžG 589,17-18 kurlai v[ch ius bus || i/chdūtas MŽžK 26,9-10 kur(fai vf3 jus bus if||dotas SK 13,7-8 ktore 3awas || bed3ę wijdano MzG bus | ifchdiitas sutampa su MzK bus ifilldotas bei SK będ3ę wijdano, tuo tarpu „Kosanies“ ira ifchdodams skiriasi nuo E bus ilchdiitas ir priartėja prie lotyniškuose Liuterio Mažuosiuose katekizmuose ir Vulgatos Lk 22,19 esančio datur. Šiuo požiūriu Postilés perikopė skiriasi nuo visų penkių lietuviškų lyginamųjų teksty (žr. dar 2.6 ir 7.1). 3.2. Vis dėlto dauguma giesmyne įdėto skyrelio sakinių jau nutolę nuo lenkiškojo varianto ir priartėję prie vokiškojo Liuterio katekizmo ir, žinoma, prie Postilės bei Vilento Enchiridiono tekstų: BP I 62,16-17 Tadai dariket / || kaip dafynai gerlit ant mana atminimo E 33,16-17 Tatai dariket / kaip dafsnai || ger[it ant mana atminima LK 390 Solches thut, [0 oft jr trinckt 3u meinem gedechtnis MzG 590,6-8 Tatai || darikite / kaip dafsnai gerfite / ant || mana / atminima MzK 27,5-7 tatai darikiet kiek kallrtu gier[[it ant atminima mana SK 14,34 tho cžinczie \ ile || kroc3 bad3zigcie pijC na || pamigtke moig BP162,11-12 Schitoiu budu eme Kilika po Wecze=]|lres E 33,10-11 Schitūgi budu eme Kilika po We=||c3eres LK 389 Del[elbigen gleichen nam er auch den kelch nach dem abendmal MzG 590,1-2 Schitū budu ęme knlika powe =|czeres MŽžK 26,12-13 Schitugi budu pa wecsiellres | eme kilika SK 13,10-11 Them obijczaiem po=|wiec3er3i wal | kelich BP I 62,15-16 bus prelietas / || ant atleidima ghrieku E 33,15-16 pralietas būs / ant atleidima || ghrieku LK 390 vergollen wird 3ur vergebung der (unden MzG 590,5-6 praletas || buls ing atleidima ghreku MzK 27,3-5 bus ifchle=|tas ant atleidima greku || iullu SK 14,1-3 ielt wilana na od=||pvfcienie grzechow wa=||[chich 57 Kaip matyti iš čia pateiktų pavyzdžių, vietoj Mažvydo Katekizme buvusio kiek ka || rtu, išversto pagal Seklucjano ile || kroc3, giesmyno tekste yra kaip dafinai, atitinkantis vok. fo oft. Vietoj MžK esančio bus ifchle=||tas (SK 14,1—3 ieft wilana; MK 10,4-5 wylana bę=||dzie) čia yra praletas || buls (LK vergolTen wird). Nebėra šioje MžG sintagmoje ir asmeninio įvardžio fu daugiskaitos kilmininko jūsų, nors MžK ir pagrindiniame jo šaltinyje SK jis buvo. Su vokiškuoju variantu paprastai sutampa ir MžG teksto žodžių tvarka. Žinoma, norint nustatyti tikruosius Mažvydo giesmyne išspausdinto teksto šaltinius, reikia atlikti išsamią analizę, tačiau tai nėra šio straipsnio tikslas. 3.3. Kai kur šis tekstas dar panašesnis į atitinkamą vokiškų Liuterio Mažųjų katekizmų tekstą (šios vietos juose iš esmės nesiskiria) ir dėl to šiek tiek nesutampa su Vilento Enchiridiono skyriaus „Sacramentas Altoriaus...“ ir atitinkamai „Kosanies“ tekstu: BP 162,6-7 dawe paliunti=||nems [awa / bilodams E336 dawe paliuntiniems [awa / bilodams LK 389 gabs [einen jungern und [prach MzG 589,15-16 dawe paliuntinems [awa / || ir tare BP I 62,8 Tatai eft Kunas mana E 33,7-8 Tas elt Kunas || mana MzG 589,16-17 Tas elt || mana kunas LK 389 Das ift mein leib Neatmestina čia taip pat ir kurio nors lotyniško šaltinio įtaka giesmyno tekstui. Antai pirmasis MžG pavyzdys atitinka ir 1539 m. Wittenberge išleisto Justo Jono katekizmo deditgue discipulis suis et dixit (kituose lotyniškuose katekizmuose vartojamas participium praesentis activi dicens). 3.4. Atkreiptinas dėmesys į dar vieną MZG fragmentą, kuris skiriasi ne tik nuo „Kosanies“ ir jai artimiausio E teksto, bet ir nuo MŽžK bei vokiškųjų ir lenkiškųjų katekizmų: BP I 62,13—-15 Tas Ki=||likas eltinauias Teltamentas mana || Krauieje E 33,13-14 Tas Kilikas e/ti nauias Telta=||mentas mana Krauieje LK 390 Dieler kelch ift das newen te[tament jnn meinem blut MzG 590,3-5 Tas || eft krauijes mana / Nauia Telta=|jmenta MŽK 26,15-27,1-2 Tas || kilikas nauies te[tamen=|[tas e[ti mana Kraugeie SK 13,13-15 Ten || Kelich nowij Testament || ielt wmoiei krwij MK 10,2-3 Tento kielich jest nowy || testament we krwi moie 58 Kadangi remdamiesi Mažvydo, vokiškaisiais Liuterio, lenkiškuoju Seklucjano, taip pat ir Maleckio katekizmais šito skirtumo paaiškinti negalime, žvilgsnis vėl krypsta į lotyniškuosius. Šis sakinys atitinka Justo Jono 1539 m. lotyniškojo katekizmo variantą: hic est saguis meus novi testamenti. Tuo tarpu BP ir E esantis variantas iš esmės sutampa su vokiškaisiais ir 1529 m. lotyniškaisiais bei 1531 m. Majoro verstu katekizmu: Hic calix Novum Teltamentum elt in meo languine (B)TM. 3.5. Kaip matyti i$ čia pateiktų pavyzdžių, Vilento 1570 m. išleistų Mažvydo Gesmių Chriksczonisky 11 dalies gale įdėtame skyriuje „Catechiflma prafltas Textas“ esantis skyrelis „S30d3ei ape S. Wecsere...“ yra tarsi kompiliacinis, t.y. sudarytas iš sakinių, kurių pagrindą sudaro vertimai iš lenkiško (ar lotyniško) bei vokiško originalų. Kas yra šio teksto pagrindinis šaltinis ir kas jį įdėjo — pats Mažvydas, ar Vilentas, kol kas neaišku (tam nustatyti reikia detalesnės analizės), bet išlikę vertimo iš Seklucjano katekizmo pėdsakai rodytų, kad šis tekstas turi ryšį su Mažvydo Katekizmu, todėl gali būti pagrįsti Gerulio ir Biržiškos spėjimai, kad prozos tekstus vertė ir į giesmyno antrąją dalį įdėjo pats Mažvydas. Tačiau kai kurie rašybos ir morfologijos dalykai jau sutampa su abiejų Vilento Enchiridiono skyrių tekstais. 3.6. Kadangi tarp Bretkūno „Kosanies“ ir Mažvydo Gesmių Chriksczoniskų II dalyje įdėto teksto yra gana daug skirtumų (apie 56, taigi irgi daug daugiau nei tarp „Kosanies“ ir E skyriaus „Sacramentas Altoriaus...“ teksto), be to, dalis jų susiję su rėmimusi skirtingais originalais, tai jis negali būti laikomas pagrindiniu „Kosanies“ šaltiniu. 4. „Kosanies“ santykis su Vilento Enchiridiono skyriaus „Sacramentas Altoriaus...“ tekstu 4.1. Straipsnio įvadinėje dalyje (1.4) buvo minėta, o kalbant apie „Kosanies“ santykį su Mažvydo Katekizmo tekstu pateiktais pavyzdžiais (2.2) ir kai kuriais faktais (2.3-2.4) jau parodyta, kad „Kosanis“ artimiausia Vilento Enchiridiono * Kadangi nagrinėjamasis tekstas ypatingas tuo, kad sudarytas iš trijų evangelistų Mato, Morkaus ir Luko evangelijų bei Pirmojo Pauliaus laiško Korintiečiams, tai šio fragmento pagrindu galėjo būti ne tos pačios apie Eucharistijos įsteigimą pasakojančios Biblijos vietos. Sakykim, MžG tapatus atitikmuo yra Mk 14,24: G tolté éotiv vė atpa wou tig Stadnxng; V Hic est sanguis meus novi testamenti; LB Das ilt mein Blut, des newen Teltaments. Labai artimas ir Mt 26,28: G roūro yap ėotiv to aipa thc Stadnxne; V hic est enim sanguis meus novi testamenti; LB das ilt mein Blut des newen Teltaments. Su BP, E, MzK, LK ir SK sutampantj variantą randame Lk 22,20: G tolto td motnptov 7 xo Stadnxy év TO alpati wou; V Hic calix novum testamentum est in sanguine meo; LB Das it der Kelch, das newe Teltament in meinem Blut. 59 skyriuje „Sacramentas Altoriaus...“ (E 33,3-17) esančiam tekstui. Ši BP perikopė nuo jo skiriasi palyginti nedaug — rasti 23 skirtumai; iš jų tik vienas žodžių tvarkos ir vienas skyrybos, nėra ryškių teksto nesutapimų, nė vieno žodžių rašymo didžiąja raide skirtumo, nepridėta ir nepraleista žodžių, todėl labai tikėtina, kad šis tekstas gali būti buvęs pagrindinis „Kosanies“ šaltinis. Kuo vis dėlto šie palyginti nedideli tekstai skiriasi? Ar nuoseklūs jų nesutapimai? Koks jų santykis su tais pačiais kalbos faktais likusioje vieno ir kito leidinio dalyje? Norint atsakyti į šiuos klausimus, reikia nustatyti kiekvieno besiskiriančio kalbos vieneto bendras vartojimo tendencijas abiejuose šaltiniuose. Todėl pirmiausia čia pateikiami visi pastebėti šių tekstų skirtumai (išskyrus skyrybos): 3 lentelė E BP I naktie 33,4 naktije 62,5 kurio 33,4 kurioie 62,5 ifchdū=||tas 33,4—5 ilchdotas 62,5 dūna 33,5 dona 62,6 paliuntiniems 33,6 paliunti=||nems 62,6—7 Tas 33,7 Tatai 62,9 nus (2x) 33,8; 33,15 ius (2x) 62,9; 62,15 bus ifchdūtas 33,8 ira ifchdodams 62,9 i[chdatas 33,8 ilchdodams 62,9 atminima (2x) 33,9; 33,17 atminimo (2x) 62,10; 62,17 Schitfigi 33,10 Schitoiu 62,11 elti nauias 33,13 eltinauias 62,14 vich 33,14 ufs 62,15 bus 33,15 bus 62,15 pralietas 33,15 prelietas 62,15 pralietas bus 33,15 bus prelietas 62,15 Tatai 33,16 Tadai 62,16 4.2. Iš lentelės matyti, kad daugiausia yra rašybos skirtumų. Jų skaičių didina 3 aiškios Postilės korektūros klaidos: e/tinauias BP I 62,14, prelietas BP I 62,15 ir Tadai BP I 62,16. Forma prelietas BP užfiksuota tik vieną kartą, visos veiksmažodžio pralieti ir veiksmažodinio daiktavardžio praliejimas formos rašomos tik su priešdėliu pra- (jų yra atitinkamai 17 ir 4), priešdėlis prenepastebėtas ir kaip kitų veiksmažodžių bei daiktavardžių darybos formantas. Bevar60 dės giminės įvardis Tadai (=tatai) tepavartotas taip pat tik vieną kartą greta tatai (999x) irtatati (2x)“. 4.3. Šioje perikopėje daiktavardžio dat. pl. paliuntinems galūnėje Bretkūnas, skirtingai negu Vilentas, neparašo minkštumo ženklo. Minėto žodžio formos su -iems Postiléje nėra visai, tuo tarpu pa/(f)iuntinems pavartota 8 kartus. Nerandame su minkštumo ženklu parašyto ir kito iio kamieno daiktavardžio moki(n)tinys daugiskaitos naudininko, čia yra tik moki(n)tinems (6x), taip pat waikelems (2x), pawargulems (2x), nebagelems (2x), nebagielems (1x), fodsems (2x), lautems (1x) ir kt. MinkStumo ženklas BP rašomas tik prieš morfologiškai rašomą iio kamieno daiktavardžių daugiskaitos naudininko galūnę -ams: broliams (2x), braliams (1x), pawarguliams (2x), Giniams (1x), ffodziams (2x) ir pan. Vilento Enchiridione yra viena daiktavardžio pasiuntinys daugiskaitos naudininko forma su -iems E 33,6 ir viena su -ems E 68,12. Kitų šio linksnio iio kamieno daiktavardžių galūnėse E minkštumo ženklas taip pat retas. Čia pastebėtos dar tokios formos: Wirifchkems E 42,3; Hertikems E 41,18, Igtiewainems E 42,6, fodsems (5x), bet warniklcziems E 38,7. Sio kamieno daiktavardžių su morfologiškai parašyta daugiskaitos naudininko galūne Enchiridione nerasta. Taigi Vilento tekste žodyje paliuntiniems prieš raidę e parašytas minkštumo ženklas, nors ir retas, tačiau nelaikytinas visai atsitiktiniu dalyku, tuo tarpu Postilėje ijo-kamieniuose daiktavardžiuose, kuriuose balsis [a*] po minkštojo priebalsio rašomas fonetiškai, t.y. raide e, minkštumo ženklas nevartojamas nuosekliai. 4.4. Kai kur lyginamuose Bretkūno ir Vilento tekstuose skiriasi tik rašmenys:17 / i; @ /u; v / u; Ich | f; i / o. Šie skirtumai tarp E ir BP paprastai reguliarus. Antai Enchiridiono tekste 2 kartus randame asmeninio įvardžio fu daugiskaitos galininko grafinį variantą rus, O „Kosanyje“ — ius. Vilento raštuose raidė n> žymi balsius [i], [i"] ir priebalsį [j] ir yra dažna tiek žodžio pradžioje, tiek viduryje, tiek gale. Bretkūnas žodžio pradžioje jos nevartoja visai, viduryje palyginti retai (37x) — paprastai tik nelietuviškuose vietovardžiuose, asmenvar77 Šie 2 tatati, matyt, irgi laikytini BP korektūros klaidomis. ** Retkarčiais tokią pastarojo daiktavardžio formą pastebime tik Bretkūno verstame Naujajame Testamente: Mokintiniems Mt 16,20, Mt 17,24, tačiau Mt 14,19 jis jau taisomas į Mokintinems. Čia reikėtų atkreipti dėmesį dar į tai, kad Bretkūnas, taisydamas savo NT, minkštumo ženklą prieš balses e ir ė gana dažnai braukia, ypač po priebalsių K, g, d, kiek rečiau po s ir I: ifchkieltas—ilchkeltas Mt 11,25; uGfmokies—-ufmokes Mt 6,4; gieras—geras Mt 1,19, Mt 7,17; pagiend—pagend Mt 5,13; Todiel->Todel Mt 5,23; 6,25; 7,24; 1227; 14,7, Aplieltuolius —Apleltuolius Mt 4,24; [ietu—fetu Mt 13,14; Dwalies—Dwales Mt 1,19; pallieptos —palleptos Mt 6,18. ¥ 1p =y ; Vilento Enchiridione vartojami abu rašmenys — 77 ir y. 61 džiuose, tautovardziuose ir svetimžodžiuose (pvz., gen. sg. Egrnpto BP I 102,22; gen. sg. Tyra BP II 364,15; nom. sg. Snrachas BP I 190,24; acc. pl. Egnpciakus BP I 225,19; Symbolum BP I 71,20; Kryrieleifon BP I 61,18). Žodžio gale šią raidę Postilėje iš viso randame 4 kartus ir tik jungtuke bey (BP I 30,13; BP I 46,18; BP II 332,4 ir BP II 466,10). Įvardžio tu daugiskaitos galininkas Postilėje jokių grafinių variantų neturi, joje tėra forma ius (84x). Enchiridione vartojami 3 grafiniai variantai: pus (15x), ius (3x) ir yus (3x)*’, bet pats dažniausias yra su rašmeniu 75. Vilento EE yra taip pat 3 variantai: nus (52x), ius (3x) ir jus (1x), bet ir čia pats dažniausias gus. Taigi Bretkiinas , Kosanyje“ nuosekliai laikosi visai Postilei būdingos rašmens 1 nevartojimo žodžio pradžioje ir acc. pl. ius raSymo tradicijos. 4.5. Rasmens ū“' Bretkiinas nevartoja ilgajam [vu] žymėti taip kaip Vilentas žodyje būs. Brūkšnelis virš u Postilėje yra abreviatūros ženklas, tepasitaikantis, beje, tik vieną kartą žodyje cond. 3 pl. paiūk=||tu ‘jprasty’ BP I 244,9-10. Fordas (1969: 112) formą būs laiko žemaitybe. Postilėje veiksmažodžio biti būsimojo laiko 3a. forma grafinių variantų neturi — joje terandama bus (309x), o štai Enchiridione jie yra 3: bus (9x), būs (6x) ir buls (1x), Euangelijose bei Epistolose — 2: būs (74x) ir bus (35x). Taigi BP perikopéje randama forma bus atitinka bendrą šios formos rašymo visoje Postiléje principą. 4.6. Lyginamuosiuose tekstuose 2 kartus pavartotas prielinksnis už. Pirmą kartą jo rašyba BP ir E sutampa (v/ch E 33,8 ir vich BP I 62,8), antrą — jau skiriasi (v/ch E 33,14 ir uff BP I 62,15). Šis skirtumas dvejopas: 1) v / u ir 2) [ch / f rašymas, bet abiem atvejais dėsningas. 1) Raidė v Vilento Enchiridione žodžio pradžioje paprastai žymi balsį [u]: su v šioje pozicijoje rasti 76 pavyzdžiai ir tik vienas su u (uf5 E 75,10). Postilėje žodžio pradžioje v balsiams [u, u“] žymėti vartojama daug rečiau: joje rasti 869 žodžiai su u ir tik 7 su v (5 iš 7 yra perikopėse, 2 pamoksle)“. Prielinksnis už čia taip pat rašomas su u: tiek perikopėse, tiek pamoksluose, „Passijose“ ir maldose dažniausiai randame uf; (77x). BP tėra vienintelis pavyzdys — ir jis šioje perikopėje, kai prielinksnis už parašytas su mažąja v. *02 iš jų yra pirmuosiuose E puslapiuose (E 2,7 ir E 2,15). Jie rengiant kompiuterinę žodžių formų konkordanciją surinkti iš Fritzo Bechtelio 1882 m. perspausdinto Vilento Enchiridiono, kadangi Vilniaus universiteto bibliotekoje saugomame egzemplioriuje 4 pirmųjų puslapių trūksta. Bechtelis vietoj iy visur vartoja rašmenį y. “' Diakritinis ženklas virš u raidės BP, EE ir E laikomas brūkšneliu, o ne cirkumfleksu (plg. Bechtel 1882: XVIII, Gerullis 1927: 68-75, Palionis 1967: 25-26 ir kt.), taip pat ir virš raidžių a, o, i, €, m, n, virš kurių brūkšnelis BP (kaip ir virš u) yra abreviatūros ženklas. “> Prielinksniai su didžiąja V į šiuos skaičius neįtraukti, nes rašmuo U nei BP, nei E nevartojamas, o V atitinka ir balsius [wu] ir priebalsį [v]. 62 2) Tas pat pasakytina ir apie rašmenų /ch ir 5 santykį šitame prielinksnyje: visame Enchiridione su [ch randame 24 pavyzdžius, o su ff — 19, EE atitinkamai yra 126 ir 47 pavyzdžiai. Tuo tarpu Postilėje ir su [ch tėra vienintelis pavyzdys — jis vėlgi šioje perikopėje, o su ff — net 81. Taigi Bretkūnas čia su viena išimtimi išlaiko morfologinį šio prielinksnio rašymo principą. Šiuo skardžiojo ir dusliojo priebalsio žodžio gale neutralizacijos atveju Postilėje nuosekliai rašomas skardusis. Prielinksnio už grafiniai variantai ir jų dažnumas tose BP perikopėse, kurios yra ir EE (V), pamoksluose (2), „Passijose“ (#), „Kosanyje“ (k), maldose (m), E ir EE pateikiami šioje lentelėje: 4 lentelė BP E EE V D # k m BP iš viso uf 19 44 12 1 2 77 1 0 vich 1(!) 1(1) 22 126 vf 0 16 47 VG 1 3 4 2 0 VS3 2 2 0 0 Taigi tik vieną kartą visoje Postiléje terandamas rašmenų v ir /ch paraSymas prielinksnyje už“ yra vienas iš faktų, rodančių, kad Bretkūnas gali būti naudojęsis šiuo Vilento Enchiridiono tekstu. Antroje „Kosanies“ pastraipoje jau apsižiūrėta ir Vilento v/ch E 33,14 pakeistas į Bretkūnui įprastą uff BP I 62,15. Ar galėjo čia turėti įtakos kiti į „Kosanį“ panašūs tekstai? Kaip juose rašomas šis prielinksnis? Vilento išleistų Mažvydo Gesmių Chriksczoniskų 11 dalies skyrelyje „S30d3ei ape S. Weczere...“ ir Enchiridiono skyriuje „Trumpas klaufimas ir prieprowimas...“ esančiame tekste randame tik variantą v/ch (po 2x). Tuo tarpu Bretkūno išleistame Mažvydo Paraphrasyje, kaip ir jo Katekizme, abiejose pastraipose yra vfę. Vadinasi, „Kosanies“ pirmojoje pastraipoje išspausdintas v/ch sietinas su Vilento rašyba ir, žinoma, labiausiai su nedaug nuo šios perikopės tesiskiriančiu E skyriaus „Sacramentas Altoriaus...“ tekstu. 4.7. Sudėtingas rašmenų # ir o skirtumo klausimas žodžiuose duona, išduotas, išduodamas jau aptartas 2 skyriaus 2.2. Teiginiui, kad rašmuo o Postilėje žymi ir balsį [0], ir dvigarsį [uo], neprieštarautų ir kitas „Kosanies“ pavyzdys, > BP vartojamas ir ilgesnis šio prielinksnio variantas ufju (110x), bet jo rašyba neįvairuoja (i ši skaičių taip pat neįskaičiuoti didžiąja V prasidedantys V.S3u (5x) ir Vfu (3x), EE terastas vGunieka 215,4,0 E ufju nepastebėtas visai. 63 prijmti [chventaghi Sacra=|menta Altoraus. M. M.“ (E 68,10-21). Jame pateikiant klausimus bei atsakymus aiškinama Eucharistijos reikšmė. Sis fragmentas eina kaip atsakymas į trečiąjį klausimą, nors juo tik prašoma pasakyti »3od3us teltamenta apie (chwen=||tarję (wietalti altoraus“. Jau Fritzui Bechteliui (1882: IV) buvo kilusi mintis, kad M.M. gali būti Martyno Mažvydo kriptonimas, nes buvo žinoma, kad Mažvydas vertęs į lietuvių kalbą ir liturginius raštus. Bechtelis spėjo, kad Vilentas tik perrašęs šį skyrių savo tarme. Jurgis Gerulis (1927: 68) ir Vaclovas Biržiška (1957: 159; 1960: 108) visą skyrių laikė paties Mažvydo išplėstu 1547 m. Katekizmo skirsneliu „Ape Swetalti alba Sacramenta altariaus...“, kurį Vilentas išspausdinęs iš išlikusio Mažvydo rankraščio. 5.2. Tačiau šiame Enchiridiono skyriuje esantis lyginamasis tekstas gerokai skiriasi ne tik nuo „Kosanies“ ir E skyriaus „Sacramentas Altoriaus...“, bet ir nuo Mažvydo Katekizmo atitinkamo teksto. Jis beveik identiškas su jau 3 šio straipsnio skyriuje minėtu Vilento 1570 m. išleistų Mažvydo Gesmių Chriksczoniskų 11 dalies tekstu „S3od3ei ape S. Wec3ere...“ (MzG 589-590), esančiu giesmyno gale įdėtame skyriuje „Catechilma praltas Textas“. Jie tesiskiria tik keletu nereikšmingų rašybos dalykų: Ponas E 68,10 — POnas MzG II 633,12; Krnlika E 68,16 — kynlika MzG II 634,1; po wecjeres E 68,16 — powe=||c3eres MzG II 634,1-2; ghiemus E 68,17 — iemus MzG II 634,1; td E 68,18 — to MžG II 634,3; kraurjes E 68,18 — krauijes MzG II 634,4; ius E 68,19 — jus MzG II 634,5; pralietas E 68,19 — praletas MzG II 634,5; ghrieku E 68,20 — ghreku MzG II 634,6 (čia paminėti visi pastebėti skirtumai). Kadangi Gesmių Chriksczonisky 11 dalis išėjo 9 metais anksčiau uz Enchiridioną, tai į savo katekizmą šį tekstą Vilentas galėjo perkelti ir iš minėto Mažvydo giesmyno, o ne tiesiogiai iš Mažvydo rankraščio, kaip nurodo Gerulis (1927: 68) ir Biržiška (1957: 159; 1960: 108). Tarp „Kosanies“ ir E skyriaus „Trumpas klaufimas ir prieprowimas...“ teksto yra ne mažiau kaip 55 skirtumai. Kadangi kiti nesutapimai panašūs kaip tarp „Kosanies“ ir Mažvydo giesmyno II dalyje esančio skyrelio „S30d3ei ape S. Weczere...“ (apie tai 3.1—3.6), jie čia plačiau nebus apžvelgiami. 6. „Kosanies“ santykis su Mažvydo Paraphrasio tekstu 6.1. Penktasis į Postilės „Kosanį“ panašus tekstas, randamas iki 1591 m. išėjusiuose leidiniuose, yra Mažvydo Paraphrasyje. Šį Mažvydui priskiriamą vertimą jau Bretkūnas įdėjo į savo Giesmes Duchaunas ir išleido 1589 m. kartu su Kancionalu bei Kollectomis. Spėjama, kad jį dar 1572 ar 1574 buvo išleidęs Vilentas (Gerullis 1927: 2; 89), tačiau leidinys nėra išlikęs. Gerulis nustatė, kad Paraphrasis verstas iš 1558 m. Prūsų agendos „PreuBische Kirchenordnung“ 70 (toliau — KO). Tačiau, kaip bebūtų keista, šis į „Kosanį“ panašus tekstas nėra verstas iš minėtosios agendos. Tie patys pavyzdžiai, kuriais remtasi aukščiau (2.2), ir čia parodytų, kad jis verstas ne iš vokiško šaltinio. Paraphrasio tekstas labai artimas Mažvydo Katekizmo tekstui ir jo pagrindiniam šaltiniui — Seklucjano katekizmui. Štai keletas sintagmų, rodančių MžP ir MžK tekstų panašumą ir skirtumą nuo Prūsų agendos bei „Kosanies“. Kadangi šitie patys fragmentai iš vokiško 1543 m. Liuterio Mažojo katekizmo ir lenkiško 1545 m. Seklucjano katekizmo buvo pateikti lyginant BP, E ir MZK tekstus (2.2), jie čia nekartojami, o pridedami pavyzdžiai iš Prūsų agendos: BP I 62,4-5 [chito || naktije kurioie buwa ifchdotas MzP 7,4-5 (chitoie nakteia kuroi tureia || buti i[chditas MzK 26,34 [chitage nakteie \ kuria || tureia buti ifchdotas KO 141 in der Nacht da er verrathen || ward BP162,11-12 Schitoiu budu eme Kilika po Wecze=|res MzP 8,4-5 SChitūgi budu po Wec3eres || eme Kilika MŽžK 26,12-13 Schitugi budu pa weczie||res | eme kilika KO 143 DEf([elben gleichen nam || Er auch den Kelch / nach || dem Abendmal BP I 62,12-13 dawe ghiemus / bilodams / || Imkite ir gerkite / wil[i ich to MzP 8,5-9,1dawe iems || bilodams / Gierket / i/ch to wil[i MŽžK 26,13-15 dewe gims | biladams ||| Gierkiet \ ilch ta wi[[i] KO 143-144 gab jhn den vnd || [prach / Nemet hin vnd | trincket alle daraus BP 162,15-16 ufs ius bus prelietas / || ant atleidima ghrieku MzP 9,3-5 vf3 ius || bus pralietas ant atleidimo Grie=|ku iulu MzK 27,3-5 vf5 ius bus ifchle=|[tas ant atleidima greku iuffu KO 144 far euch vergol=||len wird / sur vergebung || der Sinden BP 162,16-17 Tadai dariket / || kaip dafsnai ger[it ant mana atminimo MzP 9,5-10,1-2 Tatai dariket / kiek kar=||tu gier[it ant atmini]jma mana MŽžK 27,5-7 tatai darikiet kiek kal|rtu gier[[it ant atminima || mana KO 144-145 Solches thut || fo offt jhrs trinckt / 3u || meinem gedechtnis 6.2. Paraphrasio tekste išlaikytos Mazvydui būdingos veiksmažodžio liepiamosios nuosakos daugiskaitos 2a. formos su formantu -ke-: Imket walgiket MzP 7,7, dariket MZP 8,2; 9,5, Gerket MZP 9,1, taip pat kaip jo Katekizme rašomas ir prielinksnis uz: vf MŽžP 8,1; 9,3. Tačiau kur Mažvydo Katekizme buvo žemaitiška 71 veiksmažodžio duoti būtojo kartinio laiko 3a. forma dewe (MZK 26,4; 26,14), ten MžP jau yra aukštaitiška dawe (MzP 7,6; 8,5) Vietoj žemaitiškos pronominalinės daugiskaitos naudininko formos gims (MzK 26,14) Paraphrasio tekste yra aukštaitiška iems MzP 8,5. Neskaitant čia paminėtų skirtumų ir dar kai kurių rašybos dalykų, MžP tekstas ženkliau skiriasi nuo MŽK tik vienu priešdėliu (i/chle=||fas MzK 27,3-4, wilana SK 14,1 — pralietas MžP 9,4, vergolfen LK ir KO) ir vieno sakinio žodžių tvarka. Šio fragmento žodžių tvarka MZzP gali būti pakeista atsižvelgiant į kurį nors Liuterio Katekizmą arba į 1558 m. Prūsų agenda (gal ir į vėlesnes“), tačiau pagal didžiųjų raidžių rašymą darytina prielaida, kad Yi . pasižiūrėta vis dėlto į agenda: MzK 26,15-27,1-2 Tas || kilikas nauies te[tamen=||tas e[ti mana Kraugeie MzP 9,2-3 tas Kilikas efti nauias Tel[tamen=||tas mana krauieie KO 144 die=||[er Kelch ift das newe || Te[tament in meinem || Blut LK 390 Dieler kelch it das newen te/tament jnn meinem blut 6.3. Paraphrasyje, kaip ir Prūsų agendose, Sis tekstas pateikiamas su gaidomis, tačiau ir jos skiriasi nuo agendose esančių gaidy. Matyt, dėl to, kad tekstas jau buvo kartą išverstas, be to, susietas su gaidomis ir giedamas baznyčiose, Mažvydas nevertė jo iš vokiečių kalbos dar kartą, bet įdėjo visiems įprastą, gal jau ir mintinai išmoktą variantą““. 6.4. Skirtumų skaičius tarp Postilės „Kosanies“ ir Mažvydo Paraphrasio atitinkamo teksto dar didesnis nei tarp „Kosanies“ ir abiejų Vilento Enchiridiono 31558, 1568, 1583 ir 1598 m. Prūsų agendose liturginių teksty žodžiai ir gaidos yra tie patys, kiek skiriasi tik rašyba (Hubatsch 1968: 135) * Gaila, kad šis MžP tekstas, kaip giesmė, liko nepastebėtas Dainoros Pociūtės knygoje XVI-XVII a. protestantų bažnytinės giesmės. Knygos gale įdėtame XVI-XVII a. Prūsų Lietuvos bažnytinių giesmių sąraše pirmuoju giesmės „Ponas mufu Jelus Kriltus“ šaltiniu laikomas Lozoriaus Sengstako giesmynas, išėjęs 1612 m. (Pociūtė 1995: 169). Po jos pateikta santrumpa vert. sako, kad giesmė yra versta, nors originalas nenurodomas, o santrumpa Vert.? reiškia, kad vertėjas nežinomas. Autorė šią giesmę įtraukė į anoniminių giesmių rodyklę ir priskyrė prie XVI-XVII a. anoniminės kilmės ir nenustatytų autorių giesmių (: 178). Tačiau, kaip minėta (6.3), su gaidomis ji išspausdinta jau 1589 m. Bretkūno Giesmėse Duchaunose, t.y. 23 m. anksčiau, nei pakartota Sengstako giesmyne kartu su visu Paraphrasiu. Ir dėl vertimo autorystės neturėtų kilti abejonių, nes Paraphrasis yra autoriaus pasirašytas darbas: „per Martina Mo[wida ilchguldita®. Juo labiau kad kol kas nėra suabejota ir tuo, kad pirmosios lietuviškos knygos 4osios dalies skyriaus „Ape Swetalti alba Sa=||cramenta altariaus...“ (kuriame pirmą kartą išspausdintas šis tekstas) vertėjas yra ne Mažvydas. Panašus tekstas, tik be gaidų ir kiek daugiau priartintas prie vokiško varianto, yra ir Mažvydo Gesmių Chriksczoniskų II dalyje (žr. 3.1), išleistoje 1570 m. Vilento, ir Vilento Enchiridione. Sąlyginai pirmuoju šios giesmės (tik išspausdintos be gaidų) šaltiniu galbūt galėtume laikyti Mažvydo Katekizmą. Tuomet jos išspausdinimo metai būtų 1547, 0 ne 1612 ir XVI, o ne XVII amžius. 72 tekstų bei Mažvydo Gesmių Chriksczoniskų II dalies skyrelio — jų suskaičiuota apie 62, t.y. apie 2,5 kartų daugiau nei tarp šios Postilės perikopės ir jai artimiausio Enchiridiono teksto. Tie skirtumai panašūs kaip tarp „Kosanies“ ir MzK: be tų pačių teksto nesutapimų, Paraphrasis skiriasi nuo BP perikopės išlaikytomis žemaitiškomis veiksmažodžių liepiamosios nuosakos daugiskaitos 2a. formomis (visi 5 veiksmažodžiai čia turi formantą -ke-), prielinksnio už rašymu su rašmenimis v ir f;, galūne -o gen. sg. atleidimo. Tačiau jame, skirtingai nei MzK ir BP, randame acc. sg. dūna, ifchdiūtas ne su rašmeniu o, bet su i, taip pat ir SChitū gi, o ne Schitoiu kaip BP. Dėl didelio kiekio skirtumų, ypač paties teksto nesutapimų, liudijančių buvus skirtingus šių tekstų originalus, Paraphrasis, kaip ir Mažvydo Katekizmas, negalėjo būti pagrindiniu „Kosanies“ šaltiniu. 7. „Kosanies“ santykis su BNT Lk 22,19 7.1. Prie Evangelijos pagal Luką 22 skyriaus 19 verseto veda vienas „Kosanies“ sakinys, kuris veiksmažodžio išduoti sudėtine neveikiamosios rūšies forma bei laiku skiriasi ir nuo jai artimiausio Enchiridiono skyriaus „Sacramentas Altoriaus...“ teksto, ir nuo MzK, ir nuo visų kitų čia minimų lietuviškų Saltinių: BP I 62,8-9 kur[lai vlch || ius ira ifchdodams BNT Lk 22,19 kurfai ufs ius ira || dodamas E 33,8 kurfai v[ch nus būs ifchdūtas MzK 26,9-10 kur([ai vfž jus bus ifg||dotas MzG 589,17-18 kur(ai v[ch ius bus || ifchdutas MŽžP 8,1-2 kur([ai vfs || ius bus ifchditas BP ir BNT Lk 22,19 pavartota ta pati sudėtinė neveikiamosios rūšies veiksmazodzio esamojo laiko forma su esamojo laiko neveikiamuoju dalyviu, tik BP dalyvis yra su priešdėliu ifch- (gal del E įtakos, nes čia dalyvis taip pat su priesdeliu ifchE 33,8). Evangeliją pagal Luka Bretkiinas verte iš lotyniškosios Vulgatos. Veiksmažodžio išduoti sudėtinė forma BP ir BNT atitinka Vulgatoje Lk 22,19 esančią praesens indicativi passivi forma quod pro vobis datur. Tokį pati variantą kaip Vulgatoje randame ir pirmuosiuose lotyniškuose 1529 m. bei vėlesniuose Georgo Majoro ir Justo Jono į lotynų kalbą verstuose Liuterio Mažuosiuose katekizmuose: quod pro vobis datur. Si vieta iš esmės nesiskiria ir vokiškuose Liuterio Mažuosiuose katekizmuose: der fur euch gegeben wird, tačiau ji gali būti 73 verčiama dvejopai: proceso pasyvo esamuoju ir būsenos (rezultato) pasyvo būsimuoju laiku. Kokiu šaltiniu remiasi Postilės sudarytojas — savo verstu BNT, Vulgata ar kuriuo nors lotyniškuoju Liuterio katekizmu, tiksliai pasakyti sunku, nes jie šiuo požiūriu sutampa. Nuo BP ir BNT varianto aiškiai skiriasi tik lenkiškieji Maleckio ir Seklucjano katekizmai: SK 13,7-8: ktore jawas || będ3ę wijdano; MK 9,8-9: kto =||re za was wydano bodzie. 7.2. Į BNT Evangeliją pagal Luką orientuoja ir tame pačiame šios evangelijos sakinyje vietoj dvibalsės uo rašoma balsė 0: acc. sg. dona, dodamas. Kaip minėta 2 šio straipsnio skyriuje (2.2), „Kosanyje“ taip pat vietoj uo rašoma o: acc. sg. Dona BP I 62,6, ifchdotas BP I 62,5, ilchdodams BP 1 62,9, nors visoje Postilėje šie žodžiai daug dažniau (3,8 karto) rašomi su ii. Tuo jis sutampa dar ir su Mažvydo Katekizmu. Pastarajame randame atitinkamai acc. sg. dona MzK 26,5, ifchdotas MzK 26,4 ir if;|dotas MZK 26,9-10. Kadangi ir BP, ir BNT šiame sakinyje pavartota sudėtinė neveikiamosios rūšies veiksmažodžio esamojo laiko forma su esamojo laiko neveikiamuoju dalyviu, tik BP dalyvis yra su priešdėliu i/ch-, o MzK yra sudėtinė neveikiamosios rūšies būsimojo laiko forma su būtojo laiko neveikiamuoju dalyviu, galime manyti, kad Bretkūnas šį sakinį lygino su savo versto BNT Lk 22,19. 7.3.1 BNT Bretkūnas galėjo būti pasižiūrėjęs ir keisdamas žodžių tvarką dar viename šio verseto fragmente. Nors žodžių tvarka BP sutampa dar ir su MzK, tačiau dėl to, kad šiame pavartotas skirtingas priešdėlis (:/chle=||tas MzK 27,3-3, atitinka wilana SK 14,1), šis pavyzdys taip pat labiau orientuoja į BNT Lk 22,19: BP I 62,15 kurfai ufy ius bus prelietas E 33,14-15 kurfai vfch || rus pralietas būs MzK 27,3-3 kuriai vf3 ius bus ifchle=||tas BNT Lk 22,19 kurs || ufs ius bus pralietas 8. Išvados 1. Iš Jono Bretkūno Postiléje (BP) esančių 67 evangeliniy ir 2 epistoliniy perikopiy 65 evangelinės ir 2 epistolinés yra tos pačios kaip Baltramiejaus Vilento knygoje Euangelias bei Epistolas (EE), tačiau 2 pridėtos Bretkūno. Į viena iš jų, pavadintą ,,KOSANIS APE VVACZA-|re Pono mulu Iefaus Chriftaus, Dienoie | kaledu ant Milchparo [akama“ (BP I 62), panašus tekstas rastas keturiuose iki 1591 metų iS€jusiuose leidiniuose: 1) Mažvydo Katekizme (1547; MzK); 2) Vilento paskelbtų Mažvydo Gesmių Chriksczoniskų 11 dalyje (1570; MzG); 3) Vilento Enchiridione (1579; E), kuriame jis yra dviejuose 74 skyriuose: a) „Sacramentas Altoriaus / kaip || t6 Hukinikas [cheimina [awa || pralchcziaulei tur | mokinti“ (E 33,3-17); b) „Trumpas klauli=|imas ir prieprowimas tu kurie || nor prijmti [chventaghi Sacra=|menta Altoraus. M.M.* (E 68,10-21) ir 4) Mažvydo Paraphrasyje (1589; MzP). 2. Pagrindiniu šios perikopés šaltiniu laikytinas Vilento Enchiridiono skyriuje „Sacramentas Altoriaus...“ esantis tekstas. Nuo jo „Kosanis“ skiriasi palyginti nedaug: rasti 23 skirtumai (daugiausia rašybos ir morfologijos), nėra ryškių teksto nesutapimų, nei pridėta, nei praleista žodžių, nesiskiria didžiųjų raidžių vartojimas. Kad Bretkūnas naudojosi būtent Enchiridiono skyriuje „Sacramentas Altoriaus...“ esančiu tekstu, rodo šie faktai: a) Postilės perikopėje išlikusi moteriškosios giminės vienaskaitos vietininko trumpoji forma [chito; b) lygiai toks pat santykis tarp veiksmažodžių imti, daryti, gerti, valgyti liepiamosios nuosakos daugiskaitos 2-ojo asmens formų su aukštaitišku ir žemaitišku formantu (abiejuose tekstuose yra 5 tos pačios formos su -kiir 1 su -ke-), nors visoje Postilėje šiuose žodžiuose įprastesnis žemaitiškas formantas -ke- (tai rodo 1 lentelė); c) tie šios perikopės fragmentai, kurie iš esmės sutampa su šio skyriaus atitinkamais fragmentais, nors Vilentas juos versdamas yra kiek nutolęs nuo Liuterio Mažojo katekizmo (1543). „Kosanyje“ yra išlikusių ne tik Enchiridiono skyriaus „Sacramentas Altoriaus...“, bet ir kito Enchiridiono skyriaus „Trumpas klaulimas ir prieprowimas...“ tekstui bei Vilento paskelbtų Mažvydo Gesmių Chriksczoniskų 11 dalies skyreliui „S3od3ei ape S. Wec3ere...“ būdingų rašybos ir leksikos faktų: a) v ir [ch parašymas prielinksnyje už: vich BP I 62,8, nors visoje Postilėje paprastai rašoma ufj, o vfch tepavartotas tik „Kosanyje“ (tai atspindi 4 lentelė); b) laiko prieveiksmis dažnai, taip pat terandamas tik „Kosanyje“, nors visoje Postilėje veiksmo dažnumas ir kartojimasis nusakomas laiko prieveiksmiu tankiai. 3. Skirtumai tarp „Kosanies“ ir Enchiridiono skyriaus „Sacramentas Altoriaus...“ teksto rodo, kad rašybą ir morfologiją Bretkūnas nuosekliai artino prie būdingos Postilei: rašė acc. sg. ius BP I 62,9; 62,15, o ne us kaip E 33,8; 33,15; bus BP I 62,15, o ne būs kaip E 33,15; uff BP I 62,15, o ne vich kaip E 33,14; naktije BP I 62,5, o ne naktie kaip E 33,4; kurioie BP I 62,5, o ne kurio kaip E 33,4. 4. Kiti minėti lietuviški tekstai negali būti laikomi pagrindiniu „Kosanies“ šaltiniu del šių priežasčių: a) tarp šios perikopės ir Mažvydo Katekizmo atitinkamo teksto yra daug įvairių rašybos, skyrybos, fonetikos ir morfologijos skirtumų (iš viso apie 80), taip pat ryškių teksto nesutapimų, susijusių su skirtingais vertimo originalais. Tačiau jis Bretkūnui galėjo būti padaręs tam tikros įtakos. Tai rodytų rašmens o rašymas vietoj uo (<ide *06) žodžiuose acc. sg. dona, ilchdotas, ifchdodams, taip pat gal ir tatai pavar15 tojimas vietoj Vilento Enchiridiono skyriuje „Sacramentas Altoriaus...“ esančio įvardžio tas. b) tarp „Kosanies“ ir Vilento išleistų Mažvydo Gesmių Chriksczoniskų 11 dalyje esančio skyrelio „S30d3ei ape S. Wecz3ere...“ yra ne mažiau kaip 56 skirtumai. Šie tekstai labiausiai skiriasi dėl to, kad pastarasis sudarytas iš sakinių, kurių pagrindą sudaro vertimai iš lenkiško Seklucjano bei vokiškų Liuterio katekizmų ir dar vieno nenustatyto šaltinio. c) tarp „Kosanies“ ir Vilento Enchiridiono skyriuje „Trumpas klaulimas ir prieprowimas...“ išspausdinto teksto pastebėti 55 skirtumai. Kadangi pastarasis labai artimas minėtam Mažvydo giesmyno skyreliui, tai teksto nesutapimai tarp „Kosanies“ ir antrojo Enchiridiono teksto yra tokie patys kaip tarp „Kosanies“ ir minėto giesmyno skyrelio. d) Mažvydo Paraphrasio (MžP) tekstas artimas Mažvydo Katekizmo tekstui, bet gerokai skiriasi nuo „Kosanies“ — tarp jų rasti 62 skirtumai, kai kurie jų (žemaitiškas veiksmažodžių liepiamosios nuosakos daugiskaitos 2a. formantas -ke-, prielinksnis vf, gen. sg. atminima) panašūs kaip tarp šios Postilės perikopės ir Mažvydo Katekizmo teksto. 5. Bretkūnas, rašydamas „Kosanį“ galėjo būti pasižiūrėjęs ir į savo versto Naujojo Testamento (BNT) Lk 22,19, nes ir „Kosanyje“, ir BNT pavartota ta pati sudėtinė veiksmažodžio (iš)duoti esamojo laiko neveikiamosios rūšies forma su esamojo laiko neveikiamuoju dalyviu ira ifchdodams, o Enchiridione ir Mažvydo Katekizme — vokišką ir lenkišką originalą atitinkanti sudėtinė būsimojo laiko neveikiamosios rūšies forma su būtojo laiko neveikiamuoju dalyviu būs ilchdiitas, bus idotas. Bretkūno Naujajasis Testamentas, kaip ir Mažvydo Katekizmas, galėjo turėti įtakos ir vartojant rašmenį o vietoj uoTM, taip pat keičiant vieno fragmento žodžių tvarką. Gauta 1998 06 16 ŠALTINIAI BPI - Bretkūnas J. 1591: POSTILLA Tatai elti Trumpas ir Prafltas Ifchguldimas Euangeliu / [akamuiu Bafnicjoie Krik[chczionifchkoie / nig Aduento ik 55 Pastaba. Straipsnį jau parengus spaudai, buvo atkreiptas dėmesys į tai, kad ir kitose Postilės perikopėse dvigarsis [uo] rašomas raide o, o ne rašmeniu šį. Visos BP perikopės išspausdintos aukštesniu šriftu (—18 punktų) nei pamokslai ir gali būti, kad spaustuvė neturėjo šio šrifto ženklo a. “ Nuoširdžiai dėkoju prof. habil. dr. Zigmui Zinkevičiui ir habil. dr. Sauliui Ambrazui uz vertingas redakcines pastabas, Vilijai Gerulaitienei už santraukos vertimą į vokiečių kalbą, Audronei Stanislovaitienei ir Vytautui Zinkevičiui už nuolatinę pagalbą, man teikiamą dirbant kompiuteriu filolologinius darbus. 76 BPII - BNT - EE +- LK - MK - Waliku. Per lana Bretkuna Lietuvos Plebona Karaliauczivie Pruftfu. Iffpaude Karaliaucsiuie Turgis Ofterbergeras. Mata Pono 1591. Bretkiinas J. 1591: POSTILLA tatai elti Trumpas ir Prafltas Ifchguldimas Euangeliu / [akamuiu Bafynicjoie Krik[chcsionilchkoie / nig Weliku ik Aduento. Per [ana Bretkuna Lietuvos Plebona Karaliaucziuie Prufūfu. If[paulta Karaliaucsiuie / Iurgio Ofterbergero. Mata Pono 1591. Bretkinas J. 1580: NAVIAS TESTAMENTAS. Ing Lietuwilchka Lielsuwi perrafchitas. per Ilana Bretkuna Labguwos Plebona. 1580. Cituojama iš: NAVIAS TESTAMENTAS Ing Lietuwilchka Liel3uwi perralchitas. per lana Bretkuna Labguwos Plebona. 1580. DAS NEUE TESTAMENT in die litauische Sprache ibersetzt von Johann Bretke, Pastor zu Labiau 1580: Faksimile der Handschrift, Band 7 und 8, Labiau i. Pr. 1580. Hrsg. von J. D. Range und Fr. Scholz. 1991. Paderborn-Miinchen-Wien—Ziirich. Vilentas B. 1579: ENCHIRIDION Catechifmas mafjas / del palpalitu Plebonu ir Ko3znadiju / Wokilchku liefjuwiu paralchits per Daktara Martina Luthera. O ilch Wokilchka liefuwia ant Lietuwilchka pilnai ir wiernai pergulditas / per Baltramieju Willentha Plebona Karaliaucjuie ant Schteindama. Ifch[pauftas Karalauc3ui per Iurgi Ofterbergera / Metu Diewa M. D. LXXIX. Vilentas B. 1579: Euangelias bei Epiltolas / Nedeliu ir [chwentuju dienolu [kaitomolfias / Bafsniczofu Chrik[c3onilchkofu / pilnai ir wiernai pergulditas ant Lietuwilchka S3od3ia / per Baltramicju Willenta / Plebona Karalauczui ant Schteindama. Priegtam / ant gala priedeta jra Hiltoria apie muka ir [merti Wielchpaties mufu Iefaus Chriftaus pagal kieturiu Euangeliltu. Ifchlpaultas Karalauc3ui per Iurgi Ofterbergera / Metu M. D. LXXIX. Luther M. Das Newe Teftament Deut3fch. Vuittemberg. 1546. Cituojama iš: Luther M. Werke. Kritische Gesamtausgabe. Die Deutsche Bibel. Bd. 6. Weimar, 1929. Skaitmenys rodo šio tomo puslapius. Luther M. 1543: ENCHIRIDION Der Kleine Catechifmus. Cituojama iš: Luther M. Werke. Kritische Gesamtausgabe. Bd. 30". Weimar, 1910. Skaitmenys rodo šio tomo puslapius. Malecki J. 1546: Catechismvs to iest. Nauka Krzescianska od Apostolow dla prostich ludzi we trzech czastkach zamkniona, y z drugiemi czgstkami ku teyze nauce krzescianskie przilezacemi, z Lacinskiego igzika pilnie przelozona. Przez Jana Maleczkiego S. [...] VV Krolevvezv. M. D. XLVI. Cituojama iš: Neumann F.W. 1941: Studien zum polnischen frithreformatorischen Schrifttum. T. 1: Die Katechismen von 1545 und 1546 und die Polemik zwischen Seklucyan und Maletius. Leipzig. Mažvydas M. 1547: CATECHISMVSA PRAI[ty Szadei, Mak(las [kaitima ralchta yr gielmes del krik[c3ianiftes bei del berneliu iaunu nauiey [ugulditas KARALIAVCZVI VIII. dena Menefes Saulia, Metu vfsgimima Diewa. M. D. XLVII. Sis ir visi kiti Mažvydo darbai cituojami iš: Martynas Mažvydas 1993: Katekizmas ir kiti raštai. Vilnius. Mažvydas M. 1570: GESMES Chrik[c3zonilkas gedomas bafsniczolu per Welikas ir Sekminias ik Aduenta. Ifch(paultas Karalauc3ui / nig Iona Daubmana. Metu Diewa / M. D. LXX. Mažvydas M. 1589: PARAPHRASIS. Permanitina poteraus malda / per Martina Molwida ifchguldita. [Karaliaučius, 1589]. 77 KO - PreuBische Kirchenordnung 1558: Cituojama iš: Hubatsch W. Geschichte der evangelischen Kirche Ostpreussens. Bd. 3: Dokumente. 1968, Gottingen. Skaitmenys rodo šio tomo puslapius. SK - Seklucjan J. 1545: Katechilmv text profti dla proftego lvdv wkrolewc3v. 1.5.4.5. V — Vulgata. Cituojama iš: Nestle-Aland 1994: Novum Testamentum Graece et Latine. Stuttgart. G - Graikiškas Naujasis Testamentas. Cituojama iš: Nestle-Aland 1994: Novum Testamentum Graece et Latine. Stuttgart. LITERATURA Aleknavičienė O. 1998: Jono Bretkūno Postilés perikopiy autorystė: Mt 3,13-17 šaltiniai. In: Baltistica, V priedas. Ambrazas S,Aleknavičienė O,ZinkeviciusV.1998: Istorinis lietuvių kalbos žodynas ir senųjų raštų kompiuterizavimas. In: LKK XXXIX. Ambrazas V. 1962: Absoliutinis naudininkas XVI-XVII a. lietuvių kalbos paminkluose. In: LKK V, 3-106. Baniulienė D. Nepaprastas Mažvydo metų atradimas. In: „Lietuvos aidas“ Nr. 162, 1997 08 20. Bechtel FE 1882: Bartholomius Willent's litauische Uebersetzung des Luther'schen Enchiridions und der Episteln und Evangelien, nebst den Varianten der von Lazarus Sengstock besorgten Ausgabe dieser Schriften. Gottingen. Bezzenberger A. 1893: Zur litauischen Litteraturgeschichte. In: Mitteilungen der Litauischen Litterarischen Gesellschaft. Bd. 3. Hf. 13-18. Heidelberg. Biržiška V. 1953: Senųjų lietuviškų knygų istorija. D. 1. Chicago. Biržiška V. 1957: Senųjų lietuviškų knygų istorija. D. 2. Chicago. Biržiška V. 1960: Aleksandrynas: Senųjų lietuvių rašytojų, rašiusių prieš 1865 m., biografijos, bibliografijos ir biobibliografijos. T. 1: XVI-XVII amžiai. Čikaga. Bretkūnas J. 1983: Rinktiniai raštai. Parengė J. Palionis ir J. Žukauskaitė. Vilnius. Dini P 1994: L'Inno di S. Ambrogio di Martynas Mažvydas: Studio filologico-linguistico del testo antico lituano (1549) e delle sue fonti latine e polacche. Roma. Dini P 1996: Apie J.Gerullį — Mažvydo (GA, MPr) leidėją. In: LKK XXXVI. Vilnius. Falkenhahn V. 1941: Der Ubersetzer der litauischen Bibel Johannes Bretke und seine Helfer: Beitriige zur Kulturund Kirchengeschichte Altpreussens. Konigsberg (Pr) und Berlin. Fo r d G. 1969: The Old Lithuanian Catechism of Baltramiejus Vilentas (1579): A Pfonological Morphological and Syntactical Investigation. The Hague—Paris. Gerullis J. 1922: Mažvydas Seniausieji lietuvių kalbos paminklai iki 1570 metams. Kaunas. Gerullis J. 1927: Senieji lietuvių skaitymai. I dalis: Tekstai su įvadais. Kaunas. Grinaveckis V. 1973: Žemaičių tarmių istorija. Vilnius. Hermann E. 1923: Bemerkungen zum altlitauischen Schrifttum in Preussen. In: Die Nachrichten der K. Gesellschaft der Wissenschaften zu Gėttingen. Philologischhistorische Klasse. Gėttingen. Hermann E. 1926: Litauische Studien: Eine historische Untersuchung schwachbetonter Wėorter im Litauischen. Berlin. Heussi K. 1991: Kompendium der Kirchengeschichte. 18 Aufl. Tūbingen. Hubatsch W. 1968: Geschichte der evangelischen Kirche Ostpreussens. Bd. 3: Dokumente. Gottingen. KBI 1997: Lenzenweger J. ir kt. Katalikų bažnyčios istorija. T. 2. Vilnius. Kleinas D. 1653: Grammatica Litvanica ... Regiomonti. Cituojama iš: Pirmoji lietuvių kalbos gramatika 1957. Parengė T. Buchiené ir J. Palionis. Vilnius. Koženiauskienė R. 1990: XVII-XVIII amžiaus prakalbos ir dedikacijos. Vilnius. 78 JJuxaues JĮ. 1983: Texcmonozua: Ha mamepuane pycckoti numepamypti X-XVII eeroe. LKA II 1982: Lietuvių kalbos atlasas. T. 2: Fonetika. Vilnius. LKA III 1991: Lietuvių kalbos atlasas. T. 3: Morfologija. Vilnius. LKŽ VI 1962: Lietuvių kalbos žodynas. T. 6. Vilnius. LLICh: Lietuvių literatūros istoriografijos chrestomatija (iki 1940 m.). Parengė L. Gineitis. Vilnius, 1988. Luther M. 1910: Werke. Kritische Gesamtausgabe. Bd. 30'. Weimar. Luther M. 1929: Werke. Kritische Gesamtausgabe. Die Deutsche Bibel. Bd. 6. Weimar. Michelini G. 1995: Ūber die Stellung des Objektes in der Postille von Bretkūnas. In: Analecta Indoevropaea Cracoviensia Ioannis Safarewicz memoriae dicata. Krakow. S. 249-256. NBL 1997: Neues Bibel-Lexikon. Lieferung II. Obadja — Oudschu. Hrsg. von Manfred Gorg, Bernhard Lang. Zūrich und Dūsseldorf. Nestle-Aland 1994: Novum Testamentum Graece et Latine. 3. neubearb. Aufl. Stuttgart. Neumann E W 1941: Studien zum polnischen friihreformatorischen Schrifttum. T. 1: Die Katechismen von 1545 und 1546 und die Polemik zwischen Seklucyan und Maletius. Leipzig. Palionis J. 1967: Lietuvių literatūrinė kalba XVI-XVII a. Vilnius. PLKG: Pirmoji lietuvių kalbos gramatika. Parengė T. Buchienė ir J. Palionis. Vilnius, 1957. Pociūtė D. 1995: XVI-XVII a. protestantų bažnytinės giesmės: Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė ir Prūsų Lietuva. Vilnius. Range J. 1992: Bausteine zur Bretke-Forschung: Kommentarband zur Bretke-Edition (NT). Paderborn-Miinchen-Wien-Ziirich. Rhesa L. 1816: Geschichte der litthauischen Bibel. Kénigsberg. Rosinas A. 1995: Baltų kalbų įvardžiai: morfologijos raida. Vilnius. RŽ 1992: Religijotyros žodynas. Vilnius. Salopiata P 1929: Das Verhaltnis der Evangelien-Texte in den dltesten katholisch-litauischen Drucken. Gottingen. Seklucjan J. 1979: Wybor pism. Dokonal, opracowal i wstgpem poprzedzit S.Rospond. Pojezierze—Olsztyn. Skvireckas J. 1991: Bendrasis įvadas į Šventąjį Rasta. In: Šventasis Raštas. Senasis Testamentas. T. 3. P. 439-505. Stang Chr. 1929: Die Sprache des litauischen Katechismus von Mažvydas. Oslo. Trautmann R. 1909: Die Ouellen der drei altpreussischen Katechismen und des Enchiridions von Bartholomaeus Willent. In: Altpreussiche Monatsschrift. Bd. 46. Konigsberg. Urbas D. 1996: Martyno Mažvydo raštų žodynas. Vilnius. WP: Wolfenbiittelio postilė. Parengė J. Karaciejus. Vilnius, 1995. Zieger A. 1967: Forschungen und Quellen zur Kirchenund Kulturgeschichte Ostdeutschlands. Bd. 5: Das religiose und kirchliche Leben in Preussen und Kurland im Spiegel der evangelischen Kirchenordnungen des 16. Jahrhunderts. Hrsg. von Bernhard Stasiewski. Koln Graz. Zinkevičius Z. 1987: Lietuvių kalbos istorija. T. 2: Iki pirmųjų raštų. Vilnius. Zinkevičius Z. 1966: Lietuvių dialektologija: Lyginamoji tarmių fonetika ir morfologija. Vilnius. 79