Poljakov Oleg. „Das Problem der balto-slavischen Sprachgemeinschaft“

LIETUVIŲ KALBOTYROS KLAUSIMAI XL (1998) Apžvalgos. Recenzijos. Pastabos. Opinions. Reviews. Observations Uberblicke. Rezensionen. Anmerkungen Poljakov Oleg, Das Problem der balto-slavischen Sprachgemeinschaft [Heidelberger Publikationen zur Slavistik, A. Linguistishe Reihe, Band 8. Hrsg. Baldur Panzer], Frankfurt am Main: Peter Lang, Europaischer Verlag der Wissenschaften, 1995, XXX 336 p. Recenzuojamoji Vilniaus universiteto Slavy filologijos katedros docento Olego Poliakovo knyga yra bene stambiausias tyrinėjimas po Janio Endzelyno ,,Slavobaltiskyju etiudų“, skirtas vienai iš, galima sakyti, amžinųjų istorinės kalbotyros problemų — seniausiųjų baltų ir slavų kalbų santykių problemai. Knyga susideda iš „Pratarmės“ (p. XIII-XIX), trijų dalių (p. 1-302), „Bendrųjų išvadų“ (p. 303—305) ir literatūros sąrašo (p. 307—334). „Pratarmėje“ apibūdina teoriniais principais remdamasis pagrindinius metodus, taikytus sprendžiant seniausiųjų baltų ir slavų kalbų santykių problemą, nusako savo tyrimo metodą kaip "Systemanalyse, systematische Behandlung", pabrėždamas, kad šią problemą galima esą išspręsti ne išskaičiuojant atskirus bendrus tų kalbų reiškinius, bet analizuojant visų kalbos lygmenų izoglosas ir tokiu būdu išvengiant priešingų ir viena kitai prieštaraujančių hipotezių savivalės (p. XVII), ir apibrėžia gana kuklų tikslą, kuris esąs „aber nicht, endgūltige Losungen vieler Probleme vorzuschlagen, sondern eine neue Diskussion ūber das Problem der balto-slav. Sprachgemeinschaft und der Sprachverwandschaft ūberhaupt anzuregen, die der modernen Entwicklung der Sprachwissenschaft entsprach“ (p. XIX). Kaip vėliau skaitant knygą paaiškėja, O. Poliakovas šiuo savo tyrinėjimu siekė kur kas didesnių tikslų. Pirmojoje dalyje „Įvadas. Baltų-slavų kalbinės bendrystės problemos istorija ir metodologijos klausimai“ (p. 1—58) detaliai apibūdina seniausiųjų baltų ir slavų kalbų santykių tyrimo metodus, išskirdamas Brugmanno metodą ir Meilleto metodą bei paliesdamas apskritai baltų ir slavų kalbų kilmės klausimą, taip pat referuodamas naujausią lingvistinę literatūrą apžvelgia seniausiųjų baltų ir slavų kalbų santykių tyrimo padėtį atskirais kalbos lygmenimis — leksiniu (sekdamas W. Manczaku, žodyną laiko svarbiu veiksniu nustatant kalbų giminystės laipsnį; sumini bendras šių kalbų žodžių darybos priesagas), fonetiniu-fonologiniu (apžvelgia tik prozodijos ir kirčiavimo dalykus), morfologiniu (liečia tik veiksmažodžio sistemą), sintaksiniu ir netgi „ekstralingvistiniu“ lygmeniu (apžvelgęs daugiausia iš metodologinės pusės indoeuropiečių protė- '9un3ennn HK. M. Craeano-6anmuiickue omrodn, Xapskos, 1911. 243 vynės tyrinėjimus, padaro išvadą, kad kitų mokslų, pvz., archeologijos, duomenys negali baltų - slavų kalbinės bendrystės nei patvirtinti, nei paneigti). Krinta į akis, kad, apžvelgdamas baltų ir slavų kalbų seniausiųjų santykių problemos padėtį kalbos lygmenimis, mini, komentuoja ir kritikuoja tik tuos argumentus, kurie nukreipti prieš baltų - slavų bendrystę, o tos bendrystės šalininkų argumentacijos neliečia, pasitenkindamas bendra pastaba, kad jų argumentai taip pat ginčytini (p. 58). Iš metodologinės pusės vertas dėmesio O. Poliakovo pastebėjimas, kad baltų ir slavų kalbų seniausiųjų santykių problemą galima išspręsti suminint, išskaičiuojant ne atskirus tų kalbų reiškinius ar jų grupes, bet analizuojant visų kalbos lygmenų izoglosas, — o svarbiausia — kad tų bendrų reiškinių ir elementų negalima projektuoti į tą pačią chronologinę plotmę (p.8). Antrojoje dalyje „Fonetinės-fonologinės balty-slavy kalbinės bendrystės problemos“ (p. 59-192) nagrinėjami gana įvairūs ir įvairiu laiku atsiradę baltų ir slavų kalbų fonetinių-fonologinių sistemų reiškiniai, kaip antai: ide. skiemeninių sonanty ‘, m, m, r likimas, ide. veliariniy ir labioveliarinių gomuriniy priebalsių sutapimas, baltų ir slavų kalbų šaknies balsių pailginimas (vadinamasis Winterio dėsnis), ide. aspiruotųjų ir neaspiruotųjų sprogstamųjų priebalsių sutapimas, ide. palatalinių gomurinių priebalsių palatalizacija, priebalsių grupių pakitimai, ide. "'s pakitimas po i, u, r; k, ide. nosinių priebalsių refleksai žodžio gale ir žodžio baigmens dėsniai slavų kalbose. Nemaža vietos čia skiriama taip pat baltų ir slavų akcentologijos dalykams. Išsamiai apžvelgęs latvių ir prūsų kalbų ir lietuvių kalbos žemaičių tarmių intonacines sistemas, prieina prie įdomios išvados, kad pirmykštį baltoslaviškųjų intonacijų pobūdį (akūtas — krintančioji, cirkumfleksas — kylančioji priegaidė) yra išlaikiusi lietuvių bendrinė kalba ir aukštaičių tarmės. Kontroversiškiausi šio skyriaus dalykai, aišku, yra Winterio dėsnis ir de Saussure'o — Fortunatovo dėsnio veikimas slavų kalbose. Trečioji dalis „Baltų ir slavų kalbų deklinacija ir jų santykiai“ (p. 193—302) skirta baltų ir slavų kalbų linksniavimo sistemoms, kurios, O. Poliakovo nuomone, sprendžiant baltų ir slavų kalbų seniausiųjų santykių klausimą, esančios svarbesnės kaip asmenavimo sistemos, nes deklinacija esanti „statinė“, mažiau kintanti ir pakitusi. Analizės pagrindu priima aštuonių linksnių sistemą (įskaitant ir šauksmininką), kuri buvusi būdinga ide. prokalbės vėlesniajam raidos etapui. Išvada, kurią dėl baltų ir slavų kalbų seniausiųjų santykių padaro O. Poliakovas iš tų kalbų deklinacijos santykių analizės, netikėta — jau po ide. prokalbės suirimo būta bendro baltų ir slavų kalbų deklinacijos šaltinio, kurį galima esą vadinti „prokalbe“ („Ursprache“) arba „kalbine bendryste“ („Sprachgemeinschaft“) (p 302). Bet kai O. Poliakovas priduria, kad to bendro šaltinio būta tokio pat pobūdžio kaip indoiranėnų, viskas tampa aišku: po ide. prokalbės dezintegracijos egzistavo bendra baltų-slavų kalba, iš kurios vėliau išsirutuliojo 244 baltų ir slavų kalbos. Juk indoiranėnų prokalbės buvimas yra indoeuropeistikoje pripažintas faktas. Nėra abejonės, kad O. Poliakovo studijos pasirodymas yra naujas svarbus etapas baltų ir slavų kalbų seniausiųjų santykių tyrimo srityje, jau nekalbant apie tai, kad užsienyje išleista ir vokiškai parašyta knyga yra paties O. Poliakovo — kaip mokslininko -reik§mingas biografijos faktas. Ryšium su tuo būtina pabrėžti, kad parašęs ir išleidęs šią knygą vokiečių kalba — klasikine indoeuropeistikos kalba, — O. Poliakovas patarnavo ir lietuvių kalbotyrai. Su O. Poliakovo knyga į Vakarų mokslininkų akiratį pateko lietuvių kalbininkų darbai, interpretacijos, hipotezės, idėjos. Lietuvių ir latvių kalbininkams labai naudinga, netgi būtina įdėmiai išstudijuoti O. Poliakovo knygą. Iš sykio matai, kad ji rašyta ne tik Lietuvoje, bet ir Vakarų mokslo bei kultūros centruose. Referuojama ir cituojama naujausia indoeuropeistinė literatūra, remiamasi naujausių tyrimų rezultatais, hipotezėmis, išvadomis. Kiekvienu nagrinėjamu klausimu detaliai referuojama literatūra, išdėstomi aiškinimai ir hipotezės, nieko nenutylima. Bet O. Poliakovas turi ir savo požiūrį — jį grindžia, argumentuoja, polemizuoja su kitais kitų tyrinėtojų požiūriais. Vadinasi, O. Poliakovo knyga yra mokslinis tyrinėjimas. Kaip teigiamą O. Poliakovo mokslinio metodo bruožą reikia iškelti tai, kad baltų ir slavų kalbų faktus ir reiškinius nagrinėja plačiame ide. kalbų duomenų kontekste — baltų ir slavų kalbų faktai ir reiškiniai pasirodo naujoje šviesoje arba kaip archaizmai, arba kaip inovacijos. Galimybė prieiti prie naujausių indoeuropiečių kalbų tyrimų ir jų rezultatų, taip pat knygos autoriaus sisteminis požiūris leido daugelį baltų istorinės lyginamosios kalbotyros teiginių iš esmės peržiūrėti, pavyzdžiui, neutrum vardažodžių istoriją baltų kalbose (p. 197-209). Kaip jau užsiminta, O. Poliakovo knygoje yra ir kontroversinių dalykų, dėl kurių iš tikrųjų verta pasiginčyti, bet, žinoma, ne tokiu tonu ir stiliumi kaip W. Hockas.* O. Poliakovas skiria du pagrindinius metodus tiriant seniausius baltų ir slavų kalbų santykius bei jų pobūdį — Brugmanno metodą ir Meilleto metodą (p. XIV). O. Poliakovo manymu, jų esmė esanti tokia: bendrųjų ekskliuzyvinių baltų ir slavų kalbų reiškinių bei faktų išskaičiavimu (vadinamieji „aštuoni Brugmanno punktai“) teigiama buvus „eine balto-slavische Sprachgemeinschaft“ (po ide. prokalbės suirimo); tapačių ar panašių atitikmenų, paralelių iš kitų ide. kalbų istorijos nurodymu pripažįstama tarp baltų ir slavų kalbų buvus paralelinę, nepriklausomą raidą (Meilleto metodas). Šie du metodai, du požiūriai ir buvę ta priežastis, kad kilo žinomiausia kalbotyros diskusija, kurioje dalyvavo daugelis mokslininkų. Vieni tyrinėtojai, toliau teigia O. Poliakovas, pripažįsta buvus „balto-slavische Sprachgemeinschaft“, kiti ją neigia ,,ausgehend paradoxerweise von den methodologischen Vorstellungen K. Brugmanns (pro) oder A. Meillets (con2 Žr. Linguistica Baltica 5-6, 1996-97, 227-233. 245 tra)“ (p. XIV). Iš čia atsiranda dvi kategorijos tyrinėtojų — „Anhanger dieser Theorie und Gegner dieser Theorie (d. h. der balto-slavischen Sprachgemeinschaft)“. Toks principinių požiūrių į seniausiųjų baltų ir slavų kalbų santykių problemą skirstymas yra schematizuotas, per stambus ir todėl neatitinka tikrovės. Prisiminę, kad O. Poliakovas Meilleto metodą laiko „im grof3en und ganzen ein groBer methodologischer Fehler“ (p. 14), žinome, kieno pusėje yra O. Poliakovo simpatijos — jis yra karštas baltų ir slavų kalbų vienybės šalininkas. Išankstinis apriorinis nusistatymas šios vienybės buvimu sumenkino geros ir įdomios knygos įtaigumą bei įrodomąją galią. Tikrovė yra ta, kad nėra nei baltų-slavų kalbinės bendrystės priešininkų, nei šalininkų, betyra interpretacijos problema, kuri ir sudaro baltų ir slavų kalbų seniausiųjų santykių tyrimo esmę. Baltų ir slavų kalbos turi pluoštą izoglosų, kurios šias kalbas jungia tarpusavy ir skiria nuo kitų ide. kalbų. Kaip šios izoglosos atsirado? Ar būtina pripažinti egzistavus atskirą baltų-slavų kalbą po ide. prokalbės suirimo, taigi pasiremti prokalbės sąvoka, kuri iš tikrųjų siekia A. Schleicherio „Stammbaumtheorie“ XIX a. viduryje? O galbūt yra galima šio pluošto atsiradimą paaiškinti kaip nors kitaip — paraleline baltų ir slavų kalbų raida, kaip spėjo A. Meilletas, arba konvergentine tų kalbų raida, antriniu suartėjimu, kaip manė J. Endzelynas ir daugelis kitų tyrinėtojų? Didysis prancūzų komparatyvistas A. Meilletas pamėgino surasti kitą problemos sprendima — baltų ir slavų kalbų raidoje įžiūrėjo paralelizmo momentą, — metodologiškai tai ir buvo svarbiausias dalykas sprendžiant seniausiųjų baltų ir slavų kalbų santykių problemą. Baltų ir slavų kalbų struktūrų panašumą, A. Meilleto nuomone, lėmę šie veiksniai: 1) baltų ir slavų kalbos kilo iš ide. kalbinės bendrystės (I'unité indo-europčenne) identiškų dialektų (de parlers indo-européens sensiblement identigues), kurių neskyrė nė viena svarbesnė izoglosa; 2) baltų ir slavų kalbos savo raidoje nepergyveno radikalių sistemos lūžių ((aucune fracture brusgue du systėme), vadinasi, jos yra konservatyvios ir archaiškos ir todėl išlaikė daug senovinių ypatybių; 3) baltai ir slavai visą laiką gyveno gretimuose geografiniuose rajonuose panašiomis civilizacijos sąlygomis, ir tai atsispindėjo jų kalbose. Be to, baltų ir slavų kalbų panašumą padidino skoliniai — ypač baltų kalbų iš slavų“. Konvergentinės raidos tarp baltų ir slavų kalbų galimybės neatmetė nė N. Trubeckojus, pažymėdamas, kad nuosekli divergentinė raida būtų tikriausiai privedusi prie pereiginių, tarpinių kalbų resp. dialektų atsiradimo“. Dar prieš Antrąjį pasaulinį karą buvo sudaryti pagrindinių Europos nacionalinių kalbų — italų, prancūzų, vokiečių ir kt. — atlasai. Kalbos istorijos reiškinių ir kalbų kontaktų tyrimui ypač svarbūs pasirodė esą tie atlasai, kurie apėmė kelias kalbas, kaip, pavyzdžiui, aštuonių tomų K. Jabergo ir J. Judo „Italijos ir 3Meillet A. Les dialectes indo-européens, Nouveau tirage, Paris, 1922, 40-41. ‘*Tpy6euxoit H C. H3bpannsie mpyos no guaosoeuu, Mocksa, 1987, 48. 246 Pietų Šveicarijos kalbų atlasas“ ((I tomas, 1928). Kartografiniu kalbinių duomenų pavaizdavimu — pirmiausia klasikiniu izoglosų bei jų pluoštų pavidalu — buvo padėti arealinio geografinio indoeuropiečių kalbų tyrimo pagrindai. Šie atlasai iškėlė įdomių faktų, rodančių, kad kalbiniai reiškiniai peržengia dialektų ir kalbų arealų ribas, įsiterpia į kitos kalbos plotą. Indoeuropiečių kalbotyroje atrastą komparatyvinį metodą ėmus taikyti ir genetiškai negiminingoms kalboms, paaiškėjo, kad bendrų, tipologinių fonetinės ir gramatinės sistemų ypatybių gali turėti ir skirtingų struktūrinių tipų kalbos". Visa tai tyrinėtojams kėlė mintį, kad dėl kitų kalbų poveikio ir didelės svetimų elementų akumuliacijos kalbos gali iš esmės pasikeisti — iš vieno struktūrinio genetinio tipo pereiti į kitą, pavyzdžiui, iš flektyvinio į agliutinatyvinj®. Todėl Prahos funkcinės lingvistikos atstovai skyrė genealoginę kalbų giminystę (parentė, Verwandtschaft) ir antrinę tipologinę kalbų giminystę (affinitė, Affinitat). Genealoginės giminystės sąvoka, išreiškianti ryšį tarp kalbų, išaugusių iš vieno kelmo, vadinamo čia prokalbe (Ursprache), čia kalba-baze, buvo būdinga visos XIX a. istorinės lyginamosios kalbotyros mąstymo aparatui. Antrinė tipologinė kalbų giminystė atsiranda tarp genetiškai nesusijusių kalbų ir apima bendrus jų bruožus, atsiradusius dėl konvergentinės raidos ir interferencijos (Prahos lingvistų terminas). Balkanų kalbų struktūrų panašumas leido tyrinėtojams imti kalbėti apie kalbines sąjungas (alliance linguistigue, Sprachbund): kaimyninės, kad ir negiminingos kalbos, ilgą laiką palaikiusios patovaus intensyvaus bendravimo ryšius, viena kitą „užkrečia“ ir įgyja panašių tarimo įgūdžių, bendrų garsų bei fonotaktikos elementų, taip pat panašių gramatinės struktūros ypatybių". Matyt, dėl šių arealinių konvergentinių veiksnių yra atsiradęs ir baltų bei Baltijos finų kalbų panašumas. Baltijos finų kalbos ne tik turi iš baltų kalbų pasiskolinusios gausų žodžių būrį, bet su baltų kalbomis yra suartėjusios ir fonetine sistema“, turi jos stebinančių panašumų ir gramatinėse struktūrose, palyginkime, pavyzdžiui, lietuvių miegoti ir estų magama „miegoti“ esamojo laiko paradigmas: lietuvių estų aš miegu mina magan „aš miegu“ tu miegi sina magad „tu miegi“ jis, ji miega tema magab „jis miega“ mes miegame meie magame „mes miegame“ jūs miegate teie magate „jūs miegate“ jie, jos miega nemad magavad „jie miega“ SSl Ko 6conmn P. K xapaxmepucmukxe espasuiickozo a3bix020 coro3a, Ilapux, 1931. ®Tpy6eukoit H.C. Op. cit., 29-30, 53-58. "Jakobson R. Selected Writings. — I. Phonological Studies, The Hague — Paris, 1962, 137-201. SAnttila R. An Introduction to Historical and Comparative Linguistics, New York— London, 1972, 174. 247 Kaip matyti, prieš mus ne pavieniai, atskiri ir todėl, visai galimas daiktas, atsitiktinai panašūs faktai, bet morfologinės sistemos fragmentas, kurio struktūrinis ir funkcinis panašumas apima netgi materialinį elementų tapatumą (daugiskaitos galūnės -me, -te ir pačių veiksmažodžių šaknys mieg-, mag-). Estų kalbos paradigmoje trečiuoju asmeniu eina grynas kamienas — kaip ir baltų kalbose, — nes -b-/-vayra esamojo laiko rodikliai ir -dyra daugiskaitos formantas. Struktūrinis paradigmų panašumas dar padidėja žinant, kad vienaskaitos I asmens galūnės istoriškai būta "-m ir priebalsis m žodžio gale dėsningai virto n — kaip ir baltų kalbose. Materialiai identišką elementą baltų kalbose randame atematinių veiksmažodžių fleksijoje, plg. ei-m-i „einu“. Skirtumas tarp paradigmu tik tas, kad elementas -t-/-destų kalboje funkcionuoja vienaskaitos antrajame asmenyje, o lietuvių kalba jį turi trečiajame, plg. es-t-i. Kitos ide. kalbos, pvz., hetitų, jį turi tiek trečiajame, tiek ir antrajame asmenyje, plg. het. e-eš-ta „tu buvai; jis buvo“. Jeigu konvergentinė raida sugebėjo sukelti tokių stebinančių sutapimų iš esmės skirtingų genetinių struktūrinių tipų kalbose, tad ką tada kalbėti apie baltų ir slavų kalbas, kurios išriedėjo iš vienos kalbos, kad ir dialektais susiskaidžiusios ide. prokalbės ir kurios tūkstantmečius gyvavo kaimynystėje panašiomis geografijos bei civilizacijos sąlygomis ir kurių vartotojai palaikė glaudžius ir intensyvius kontaktus. O. Poliakovas didelę reikšmę teikia bendrajai baltų ir slavų kalbų leksikai, prozodijos bei abliauto reiškiniams, — visa tai rodą bendrųjų baltų ir slavų kalbų faktų genetinę, bet ne paralelinę, nepriklausomą kilmę. Visai galimas daiktas, kad kai kurios morfologinės inovacijos, pvz., 0 kamieno gen. sing. galūnė '-4 (vilko, lat. vilka), -a (s. sl. vloka), a kamieno instr. sing. galūnė "-an (liet. ranka, s. sl. roko), atsirado tuo metu, kai formavosi bendroji baltų ir slavų kalbų leksika (pvz., kūno dalių pavadinimai: galva, s. sl. glava, ranka, s. sl. roka, delnas, serb.- kr. dlan, ragas, s. sl. rogy, pentis, s. sl. peta). Bet ar tai reiškia, kad būta vienos kalbos? o kamieno gen. sing. galūnė yra tikrai stebinanti baltų ir slavų kalbų izoglosa, skirianti šias kalbas nuo kitų ide. kalbų, nes ji yra paradigmos naujadaras, kurį sudaro senosios genityvo formos pakeitimas abliatyvo forma (p. 216). Bet prūsų kalba turi išlaikiusi senąją fleksiją (deiwas „dievo“ su -as iš ide. '-oso). Logiška išvada būtų ta, kad genityvo keitimo abliatyvu metu, visai galimas daiktas, taip pat bendrosios baltų ir slavų kalbų leksikos radimosi metu, baltų kalbos ir slavų kalbos buvo du savarankiški dialektiniai kontinuumai. Priešingu atveju genityvas būtų buvęs pakeistas abliatyvu ir prūsų kalboje. Tą patį, matyt, rodo ir kai kurie fonetiniai reiškiniai, pvz., ide. 's likimas po į, u, r. k: jeigu po ide. prokalbės suirimo būtų egzistavusi baltų-slavų kalba, tokie žodžiai su išlaikytu sveiku s kaip teisūs, viesulas, blusa, mūsas, muse, ausis, daiisos, klausyti, saūsas, tausytis (plg. s. sl. tichy, s. rus. vichwrs, blrcha, mychy, musica, s. sl. ucho, duchwv, slusati, suchy, po-tuchnoti) vargu ar būtų išlikę. Naujausių tyrimų duomenimis — juos išsamiai referuoja O. Poliakovas (p. 202-205), — prūsų kalbos neutrum vardažodžiai su nom. -acc. sing. galūne 248 -an<ide. '-om (pvz., assaran, creslan : liet. ežeras, krėslas) yra superarchaizmas. Vadinasi, predikatinės funkcijos bevardės giminės formų lietuvių kalboje atsiradimas (pvz., Kaip man gera!) ir neutrum daiktavardžių su -o (ozero, kréslo) pasirodymas slavų kalbose vietoj archainių neutrum formų su “-om yra rytinių baltų kalbų ir slavų kalbų inovacija. O. Poliakovo aiškinimas, kad senoji neutrum forma 'geran (plg. pr. labban) buvusi pakeista į gera dėl analogijos su u kamieno būdvardžiais, kur neutrum niekada neturėjo -n<"-m (plg. gražu ir het. idalu „bloga“), yra visai galimas. Išlyginimo pagal analogiją rezultatas, galimas daiktas, yra ir slavų kalbų neutrum su -o. Nom. acc. sing. “-om fonetiškai dėsningai pakitus į "-2, atsirado rimtas pavojus išnykti neutrum kategorijai. Kad to neįvyktų, iš pronominalinės deklinacijos (plg. to „Ššis“) arba galbūt ir iš s kamieno (plg. slovo<'slovos) ir galėjo būti į neutrum vardažodžius įvesta galūnė -o. Tokiam klasikinės indoeuropeistikos šio reiškinio traktavimui (A. Leskienas, K. Brugmannas, F. Fortunatovas) pritaria ir O. Poliakovas. Vadinasi, protoide. neutrum kategorija su -om buvo eliminuota nepriklausomai baltų kalbose ir slavų kalbose, bet šio reiškinio nebūta vėlyvo — baltiškos kilmės skoliniai Baltijos finų kalbose -an jau neturi (plg. suomių silta „tiltas“, heind ,Sienas®). Paralelinės ir nepriklausomos raidos atvejų vardažodžių deklinacijos sistemoje galima rasti ir daugiau. i kamieno nom. plur. galūnė '-iies >liet. -ys (plg. ugn-ys) ir sl. -oje < -ijes (plg. s. sl. gosteje) yra pakeitusi šio linksnio ide. fleksiją "-eies (plg. s. ind. agnayas „ugnys“) nepriklausomai katroje kalbų grupėje, — tai matyti iš to, kad senąją ide. fleksiją yra išlaikiusi liet. dial. (aukštaičių) forma ugnies su -ies <'-eis <'-eies. Tokią raidą pripažista ir O. Poliakovas (p. 274). Nėra pakankamai aišku, ar i kamieno acc. plur. galūnė -is (liet. akis, lat. acis) ir sl. -i (s. sl. ogni) yra „eine gemeinsame ostbaltish-slavische Neuerung“ (p. 276), nes '-ins >-i yra vienintelis tokio fonetinio pakitimo atvejis ir todėl perdėm probleminis. Veikiau jau čia lauktume tokio pat rezultato kaip ir io kamieno acc. plur. formoje, kur “-iins davė nosinio balsio refleksą, plg. įvardžius s. sl. je „juos“, jęže „kuriuos“, taip pat i kamieno gen. plur. s. sl. gostojo su -6jo iš “-iiom. Baltų ir slavų kalbų šio linksnio fleksija veikiausiai taip pat yra paralelinės, nepriklausomos raidos padarinys. Iš vokalizmo sistemos aiškus paralelinės raidos atvejis yra diftongo “eu pakitimas į liet 'iau ir sl. ju, nes baltų kalbų ir Baltijos finų kalbų kontaktų metu baltų kalbos eu dar tabeturėjo sveiką, plg. suomių leuka ,,Unterkiefer, Kinn“ < baltų, plg. liet. liauka „Drūse“ (dėl reikšmių ryšio plg. liet. geležuonys „Drūse“: lat. dzėlzs „Kinnlade, kiefer“; lat. žuokli „Kinlanden; Mandeln““). Taip pat ne visai suprantama, kodėl i kamieno gen. sing. forma su galūne '"-eis (ugnies, s. sl. ogni) sudaro baltų ir slavų kalbų inovaciją (p. 270). Juk tokią galūnę turi germanų kalbos (gen. sing. s. vok. aukšt. ensti, s. saksų ensti, s. anglų ėste „palankumas, malonė“ su germ. '-eiz <ide. '-eis), oskų kalba (aeteis) ir tikriausiai s. indų (gdtes „ėjimas“)*. Bammesber ger A. Die Morphologie des urgermanischen Nomens, Heidelberger, 1990, 124-125. 249 Greta dat. plur. formų su germ. '-miz, kurios tikriausiai yra instr. plur. kilmés (plg. seniausių germanų šaltinių Saitchamimis), dabar linkstama pripažinti buvus ir dat. plur. formų su galūne "-maz <ide. '-mos, pvz., dat. plur. got. dagam „dienoms“ kildinamas iš 'dagamaz su trečiojo skiemens sinkope ir paskesne asimiliacija 'dagamz >dagam(m)". Slavų kalbų dat. plur. galūnė -m» gali tęsti tiek “-mus, tiek '-mos, o baltų kalbose yra atvejų, kai balsis a išvirsta balsiu u, ypač šalia lūpinių priebalsių (plg. liet. mazgas : muzgas, paskui : puskui, kaponė : kuponė, sambarė : samburė, lat. jūrmala : jūrmule). Tad dat. plur. -mos ir instr. plur. -mis resp. "-mis fleksija yra iš ide. prokalbės paveldėta dialektinė ypatybė, sudariusi opoziciją su kitų ide. kalbų (arijų, graikų, italikų, keltų) fleksija - bhi(i)os. Iš žemiau duodamų dviejų pavyzdžių matyti tas O. Poliakovo metodas, kuriuo jis nori įrodyti buvus baltų-slavų kalbą po ide. kalbinės bendrystės suirimo. o kamieno vardažodžių nom. plur. '-oi (vilkai, s.sl. vleci) esanti „eine gemeinsame genetische Isoglosse im Baltischen und Slavischen“ (p. 236), bet ta pati galūnė graikų kalboje (Ako) jau esanti paralelinės nepriklausomos graikų kalbos raidos rezultatas. Aiškindamas o kamieno dat. sing. fleksijos (vilkui, s. sl. vivku) kilmę, O. Poliakovas remiasi V. Maziulio teorija, kad baltai ir slavai čia turėję bendrą galūnę “6, kuri vėliau slavų kalbose buvusi pakeista iš u kamieno atėjusia -u<'-ou", bet atmeta V. Mažiulio teiginį, kad šita galūnė buvo bendraindoeuropietiška, nes ją su pridėtu '"-i turėjo hetitai, arijai, graikai ir kt. Mat tai menkina balty-slavy vienybės įspūdį (p. 223-224). Netikslus teiginys, kad ilgojo dvibalsio "oi refleksas ui „im Inlaut nie vorkommt“ (p. 217), todėl atmeta "oi > uoi>ui raidą, nes, girdi, jos negalima paremti faktais (p. 219). Tačiau yra žodžių, kurių ui gali būti kilęs iš dvibalsio “6i'. Šakninio '-di galimybę rodo ir liet. kuomija „būstinė, vieta (apie vilką)“, kuris yra tos pačios šaknies kaip kaimas. Tik čia “oi refleksas buvo kitoks — pozicijoje prieš m išnyko i“. Šitai turint galvoje ir žinant, kad 0 kamieno dat. sing. '-di (iš '-o +-ei) ide. kalbose yra gerai paliudytas, nėra visiškai negalimas tradicinis aiškinimas, kad '-0di pakito 1) į '-6 (dėl sandhi nukritus -i) >liet. -uo ir 2) per tarpinę stadiją “-uoi>liet. -ui >-u (su vėliau nukritusiu -i). Netikslus teiginys yra ir tas, kad baltų ir slavų kalbos neišlaikė šakniažodžių su diftongine šaknimi ir kad tai esanti dar viena tų kalbų bendrybė ((p. 290)**. Kad u kamieno dat. sing. galūnė -ui (sūnui) <'-uoi<'-di būtų kilusi iš “-ou-ei (p. 282), yra negalima fonetiškai. Bet dėmesio verta O. Poliakovo mintis, kad u kamieno dat. sing. galūnė "Bammesberger A. Op. cit., 45-46. "Maziulis V. Baltų ir kitų indoeuropiečių kalbų santykiai, Vilnius, 117 ir tolesni. 2 Kazlauskas J. Lietuvių kalbos istorinė gramatika, Vilnius, 1968, 120 (su literatūra). 5 Karaliūnas S. Baltų kalbų struktūrų bendrybės ir jų kilmė, Vilnius, 1987, 183. “Karaliiinas S. Op. cit., 188. 250 -uo (žemaičių ir Gervėčių sūnuo) gali būti atėjusi iš loc. sing. -ou (plg. žem. turguo <'-uo-ėn ir <'-Ou ir s. indų sūnau < -Ou). Baltų ir slavų kalbų priebalsinių kamienų istorija ir jų fleksijos raida tikrai nėra ypatingas baltų-slavų kalbinės veiklos įrodymas (p. 299), nes šių kalbų priebalsinio linksniavimo tipas yra aiškiai išlaikyta indoeuropietiškoji senovė, kuri rodo, kad baltų ir slavų kalbos yra kilusios iš ide. prokalbės. Kai kurie bendri baltų ir slavų kalbų šio linksniavimo paradigmų pakitimai (pvz., normaliojo balsių kaitos laipsnių kamiengaliai -en-, -er-) yra sąlygoti bendrosios kalbų raidos tendencijos — paradigmų supaprastinimo ir išlyginimo tendencijos ir todėl yra vėlyvi ir nepriklausomai atsiradę kiekvienoje kalbų grupėje. Ir apskritai baltų ir slavų kalbų deklinacijos sistemos istorija nepatvirtina išvados, kad po ide. kalbinės bendrystės suirimo buvo bendras baltų ir slavų kalbų deklinacijos šaltinis tokio pobūdžio kaip indoiranėnų (p. 302). Tai, kas vardažodžių deklinacijoje yra bendra baltų ir slavų kalboms, yra, pirma, daugeliu atveju išlaikyta ide. archainė būsena, antra, atspindėtos dialektinės ypatybės ide. prokalbės šiaurės vakarų arealo, iš kur išriedėjo baltų, slavų ir germanų (bei tocharų) kalbos ir, trečia, konvergencijos keliu atsiradusios baltų ir slavų kalbų inovacijos tiek morfologijos lygmeniu, tiek fonologijos bei prozodijos ir leksiniu semantiniu lygmeniu dėl baltų ir slavų tautų kaimynystės ir ilgaamžių intensyvių kontaktų bei panašių civilizacijos ir geografijos sąlygų. Abejotinų rekonstrukcijų ar sugretinimų pasitaiko ir daugiau, taip pat vienas kitas apsirikimas. Gal ir galima s. sl. az» atstatyti prolytę 'eg'hom (p. 180), plg. s. indų aham „aš“, bet liet. aš (plg. tarmių ir senųjų raštų eš) bei lat. es<blt. “eZ tegali būti kilęs iš ide. "Heg'h, su nuliniu vokalizmo laipsniu, egzistavusio greta "Heg'ėh, su normaliuoju balsių kaitos laipsniu lotynų ir graikų formose ego ir žyos. Nors diftongo ui kilmė neišaiškinta, kaip teisingai pastebi O. Poliakovas (p. 217-218), bet tikra tai, kad liet. luiSas „Juošas“, kuinas „be ragų, baužas“ ir tuikti „svaigti, glumti“ etimologiškai nieko bendra neturi atitinkamai su liišis „Lynx lynx“, kūnas „Kėrper“ ir tūkti „fett werden“ (p. 218). Be to, ir Chr. Stangas jų nesieja“. Luisas, kaip atrodo, turi ryšį su liūšas „Juošas“, lūšinti „luošinti“, lušonas „Juošys“, ap-lūšti „apluošti“ ir toliau su lūžas „Juošas“; kuinas gali būti etimologine plotme susijęs su kuinas „geinys, ritmuša“, kuinis „lazda, pagalys“ ir toliau per tarpinę formą "kainsu keinis, keinys ,lazda „ripkai“ musti“ (dėl reikšmių ryšio plg. liet. baūžas „be ragų, buolas“ : lat. bauzis „beragis jautis“, bauze „lazda, pagalys; audimo staklių velenas...“), o tuikti neabejotinai priklauso šakniai, kurią turi tvaikti „„..svaigti, kvaisti“. Pr. narvytis „trotzig sein“ (p. 155) iš tikrųjų yra liet. narvytis (-ijasi) ,uzsispyrima rodyti“ LKŽ VII 564, kuris Prūsų lietuvių raštuose vartojamas vietoj kitų tarmių slavizmo naravytis „t. p.“, todėl nieko bendra neturi su noras. Dėl skirtingos šaknų struktūros liet. Stang Chr. S. Vergleichende Grammatik der Baltischen Sprachen, Oslo-Bergen-Tromso, 1966, 72. 251