Dvibalsių ir mišriųjų dvigarsių priegaidės Eržvilko šnektoje: kiekybė ir spektrai
Full text
LIETUVIŲ KALBOTYROS KLAUSIMAI XL (1998)
Daiva ATKOČAITYTĖ
Lietuvių kalbos institutas, Vilnius
DVIBALSIŲ IR MIŠRIŲJŲ DVIGARSIŲ PRIEGAIDĖS ERŽVILKO ŠNEKTOJE: KIEKYBĖ IR SPEKTRAI
1. Pietų žemaičių raseiniškių dvigarsių priegaidės, jų distribucija ir akustinė charakteristika kol kas nėra išsamiau ištirta ir aprašyta. Ypač maža duomenų iš pietinio tarmės pakraščio, kur yra tiriamoji Eržvilko šnekta. Ir monografinių, ir apžvalginių darbų autoriai paprastai remiasi empiriniais stebėjimais, kurie ne visada būna tikslūs ir tik apytikriai gali nusakyti akustinius priegaidės požymius. Darbų, kur būtų eksperimentiškai ištirtos atskirų šnektų ar visos tarmės priegaidės, visai nėra, be to, niekur nekalbama, kuo raseiniškių priegaidės artimos kitų žemaičių atitinkamoms priegaidėms, o kuo panašesnės į bendrinės kalbos priegaides. Šiame straipsnyje kaip tik ir bandoma instrumentine analize pagrįsti dviejų priegaidžių – tvirtapradės ir tęstinės – skyrimą dvigarsiuose, nustatyti svarbesnius skiriamuosius požymius ir palyginti juos su artimesnių žemaičių tarmių ir bendrinės kalbos atitinkamais tyrimais1.
2. Nors raseiniškių tarmėje įprasta skirti tvirtapradę ir tęstinę priegaides, kartais tarmės tyrėjai vartoja ir kitus terminus. Pavyzdžiui, M. Slušinskaitė akūtinę priegaidę Lomių šnektoje vadina staiginiu akūtu, kuris esąs panašus į bendrinės kalbos tvirtapradę priegaidę, nors aiškaus nusakymo, kuo ši priegaidė skirtųsi nuo bendrinės kalbos priegaidės, nėra (Slušinskaitė 1981: 20). Z. Zinkevičius irgi nevartoja tvirtapradės priegaidės termino. Jo nuomone, pietrytiniame žemaičių pakraštyje (taigi ir Eržvilko šnektoje) žemaičių laužtinė priegaidė pereinanti į aukštaičių stumtinę. Pabrėžiamai tariant žodį, stumtinė virstanti tikra laužtine (Zinkevičius 1966: 35).
Cirkumflekso kilmės tęstinė priegaidė labiau skiriasi nuo bendrinės kalbos atitikmens: įprasta manyti, kad jos spūdis padalinamas abiem dvigarsio dėmenims. Bet nors ši priegaidė būdinga visam raseiniškių plotui, V. Tamošaitytė-Jokubauskienė aprašinėdama Pagramančio šnektą vartoja tvirtagalės priegaidės terminą (Tamošaitytė-Jokubauskienė 1974: 27). Lieka neaišku, ar taip čia
1 Šiame darbe daugiausia bus lyginama su artimiausios pietų žemaičių varniškių tarmės (Bagvilaitė 1975; Bukantis 1984), šiaurės žemaičių (Girdenis 1974) ir bendrinės kalbos (Pakerys 1968; Pakerys ir kt. 1972; Pakerys 1974; Pakerys ir kt. 1974; Pakerys 1982) dvigarsių priegaidžių duomenimis. Remtasi ir kitų tarmių priegaidžių tyrimo metodika (Girdenis, Pupkis 1974; Kosienė 1982; Girdenis 1996).
88
vadinama įprasta tęstine priegaide (ši terminą vartojo ir P. Jonikas (Jonikas 1939: 12)), ar Pagramančio šnektoje tariama priegaidė iš tikrųjų sutampa su bendrinės kalbos tvirtagale.
Kadangi aiškios motyvacijos vartoti kokius naujus terminus nėra, šiame straipsnyje laikomasi tradicinės nuomonės, kad raseiniškių tarmėje skiriamos dvi – tvirtapradė ir tęstinė – priegaidės (plg. Grinaveckis 1973: 83; Zinkevičius 1994: 108), o kitos kartais pasitaikančios priegaidės tėra šių variantai (žr. § 3).
3. Jau empiriniai stebėjimai parodė, kad dvigarsiuose šnekta gerai skiria akūto ir cirkumflekso kilmės priegaidžių opoziciją, pvz.: lá.uk ‘láuk’ – lā.ū.k ‘laũk’, ká.lts ‘káltas’ – kā.l.ts ‘kaltas’.
Akūto kilmės priegaidė šnektoje yra tik tvirtapradė. Laužtinę priegaidę išgirsti galima labai retai. Ji pasirodo tik sporadiškai, dažniausiai šalutiniu kirčiu kirčiuotame skiemenyje, pvz.: ta_tas antrašis | valėi jų.˟kˡiˑ iš juó || tās tė.ī.niˑ sā.u | rìsas || Ekspresyviai kalbant kartais laužtinė priegaidė gali pasigirsti ir pagrindiniu kirčiu kirčiuotame skiemenyje, pvz.: tai_gerai padā.rī | pliešìks dá. bū.tu plieše(s) žmúonis || kuokė būwa žūdˑnˑi || Šis gana retas ir nereguliarus tvirtapradės priegaidės variantas, dažniausiai priklausantis nuo frazės intonacijos, beveik nepasitaiko dvigarsiuose, todėl apie laužtinės priegaidės distribuciją ar akustinius požymius čia nebus kalbama.
Cirkumflekso kilmės priegaidę apibūdinti sunkiau. Kartais kamiene gana aiškiai ištariama tęstinė priegaidė, kurios spūdis išsidėstęs per abu dėmenis, bet kartais sunku nustatyti, ar pabrėžiami abu dėmenys, ar kuris vienas iš jų. Kaip pozicinis variantas absoliučioje galūnėje dažniau tariama vidurinė priegaidė, kurios spūdį linkstama koncentruoti pirmajame dėmenyje, o antrasis dėmuo smarkiai redukuojamas, pvz.: pavā.saris | tetervīnāi šā.ū.k || pakrúoviēm | ta_višta_i_tupieje gerāi || Tokiu atveju didžioji balso spūdžio dalis atitenka pirmajam dėmeniui, o antrasis ištariamas daug silpniau2. Dėl šios priežasties parenkant tiriamąsias žodžių poras daugiau dėmesio kreipta į priegaidžių opoziciją šaknyje, kur aiškiai ištariamos abi priegaidės, nors visi dvibalsiai buvo tiriami ir absoliučiose galūnėse.
Pagrindiniai tyrimo uždaviniai – nustatyti:
1) kaip viso dvigarsio ir atskirų jo dėmenų trukmė priklauso nuo priegaidės,
2) kaip su priegaide susijusi dėmenų kokybė,
3) ar priklauso viso dvigarsio ir atskirų jo dėmenų trukmė nuo dėmenų kokybės.
2 Toliau straipsnyje tokia vidurinė priegaidė neskiriama ir vadinama tęstine.
89
4. Kadangi rūpėjo dvigarsių kokybės ir kiekybės santykis su priegaidėmis, eksperimentiškai tirti tik kirčiuotieji a3, e+u, i, l, m, n, r. Visai neaptariamas dvibalsis ui, nes šnektoje jis gana retai vartojamas ir sunku rasti tinkamas eksperimentui žodžių poras, be to, šio dvibalsio priegaidės prastai skiriamos. Nekalbama čia ir apie mišriuosius dvigarsius i, u+l, m, n, r, nes jų pirmųjų dėmenų kokybės ir kiekybės santykis su priegaidėmis jau yra aptartas ankstesnėje publikacijoje (žr. Atkočaitytė 1997), o viso dvigarsio ir antrojo dėmens trukmės santykis su priegaide neturėtų skirtis nuo tendencijų, kurios būdingos kitiems čia ištirtiems mišriesiems dvigarsiams.
Eksperimentui paimti žodžiai, kurių kirčiuoti skiemenys turi tvirtapradę arba tęstinę priegaides. Minimaliasias žodžių poras įskaitė šios šnektos atstovai: du pateikėjai (vyras, g. 1932 m., ir moteris, g. 1939 m.), gyvenantys šiauriniame šnektos plote, Varlaukio kaime, ir straipsnio autorė, irgi kalbanti šia šnekta. Iš viso ištirti 148 žodžiai, ištarti konstatuojamąja intonacija.
Skaitytos šios žodžių grupės:
1) dvibalsiai: gá.u.ti ‘gáuti’ : gá.ū.sti ‘gaūsti’ – buvá.u ‘buvau’⁴; k’á.ura ‘kiáurą’ : k’á.ū.le ‘kiaũlę’– jā.ū. ‘jaũ’ : ajá.u ‘ėjau’; lé.istī ‘leĩsti’ : sklē.ī.stī ‘skleĩsti’ – kvì.tē.i ‘kvietei’ : kvì.tē.ī ‘kviečiai’⁵; lá.ida ‘láido (mėto)’ : lā.ī.da ‘laidō’ – sakā.i ‘vksm. sakai’ : sakā.ī ‘dktv. sakai’;
2) mišrieji dvigarsiai: lá.ŋks ‘lángas’ : lā.ŋ.ks ‘lañkas’; ká.lts ‘káltas’ : kā.l.ts ‘kaltàs’; vaiká.ms ‘vaikáms’ : kā.m.(p)s⁶ ‘kãmpas’; ká.rs ‘kãras’ : kā.r.sts ‘karstas’; pé.rs ‘pėras’ : pė.r.št ‘peršti’; ké.lti ‘kėlti’ : kē.l.ti ‘keļti’, lé.mpa ‘lém̄pa’ : lē.m.ts ‘lėmtas’, lé.ŋks ‘lénkas’- lē.ŋ.kts ‘leñktas’.
Informantų įskaitytos žodžių poros buvo įrašytos į magnetofono juostą ir suleistos į kompiuterio atmintį, o autorės pavyzdžiai skaityti tiesiai į kompiuterį. Akustinei analizei naudota P. Kasparaičio programa “Kalbam44”. Padarytos tiriamų dvigarsių oscilogramos, pjūvio tipo ir dinaminės spektrogramos.
Išmatuota dvigarsių bendroji ir atskirų dėmenų trukmė milisekundėmis (ms). Dvibalsių, ypatingai au, ei, abu dėmenys susilieja, be ryškesnio lūžio pereina vienas į kitą, todėl buvo sunku nustatyti šių dvibalsių dėmenų ribas ir tikslią trukmę. Mišriųjų dvigarsių duomenys patikimesni, nes jų dėmenis atskirti lengviau – ribą rodo spektro pasikeitimas.
Spektrinės dvibalsių ir mišriųjų dvigarsių pirmųjų dėmenų analizės tikslas – nustatyti, koks priegaidžių poveikis balsių kokybei. Dėmenų a ir e formančių
3 Šaknyje au tirtas ir po kietojo, ir po minkštojo priebalsio, nes pozicijoje [C’–] pasirodo kitokios kokybės balsis 'a ir susidaro dvibalsis 'au.
4 Nesu rasta poros, kuri galūnėje skirtųsi á.u ir ã.ū. bet šnektoje veiksmažodžių galūnių kirčiavimas nėra nuoseklus, todėl tie patys informantai tokią galūnės dvibalsį gali tarti dvejopai – vieną kartą kirčiuotą tvirtapradę priegaide, o kitą – tęstine.
5 Bendrinės kalbos -iai atliepiančio dvibalsio pirmasis dėmuo 'a- žemaičių tarmėje seniai su- priešakėjo ir virto -e-, niekuo nesiskiriančiu nuo senojo dvibalsio -ei pirmojo sando.
6 Tarp lūpinio m ir dusliojo s esantys lūpiniai p ir b beveik visada išmetami.
90
dažniai nustatyti trijuose taškuose: pradžioje, viduryje ir pabaigoje. Segmentuose u ir i atlikta po vieną pjūvį, nes šie garsai trumpesni už a, e, todėl sunku rasti jų pradžią, vidurį ir pabaigą. Ypač sunku nustatyti u formantinius dažnius. Dėl to nebuvo tiriami ir sonantai.
Matavimų duomenys statistiškai apdoroti programa “Student”. Apskaičiuoti šie statistiniai parametrai: a) aritmetinis vidurkis (x), b) standartinis nuokrypis (s), c) variacijos koeficientas (v), d) 95% patikimumo intervalas, e) Stjūdento kriterijus (t) ir jo kritinė reikšmė (ta7. Segmentų kompaktiškumo, bemoliškumo ir tonalumo indeksai apskaičiuoti A. Girdenio programa „FORMANTES.PAS”8.
5. Nors esama kai kurių kiekybės ir kokybės bendrybių, dvibalsiai ir mišrieji dvigarsiai šiame straipsnyje aptariami atskirai.
5.1. Dvibalsiai.
5.1.1. Bendrosios trukmės duomenys rodo, kad konstatuojamąja intonacija ištartų dvibalsių, kurių pirmieji dėmenys a, e, bendroji trukmė yra pastovus priegaidės požymis. Tvirtagalviai dvibalsiai ilgesni už tęstinius santykiu 1,2 : 1. Šis skirtumas gana patikimas, nes kiekvienas tvirtagalvis dvibalsis paimtas atskirai yra ilgesnis už tęstinį (žr. 1 lentelę), jų patikimumo intervalai, išskyrus ei ir au (plg. ei – 316÷ 341 ms ir 288 ÷ 316 ms; au – 297÷ 348 ms ir 228 ÷ 322 ms)9, nesusikerta, o t kriterijaus reikšmės (išskyrus au) viršija kritinę 95% reikšmingumo ribą.
1 lentelė. Bendroji dvibalsių trukmė (ms)10
Dvibalsis | n | x | s | v (%) | patik. int. (95%) | t ≷ tₐ
á.i | 12 | 366 | 8,6 | 2,3 | 355 ÷ 376 | 8,2 > 5,0**
á.ī. | 12 | 324 | 7,5 | 2,3 | 315 ÷ 333
é.i | 12 | 328 | 9,9 | 3,0 | 316 ÷ 341 | 3,9 >3,8*
é.ī. | 12 | 302 | 1,4 | 3.8 | 288 ÷ 316
'á.u | 12 | 359 | 8,8 | 2,4 | 348 ÷ 370 | 5,2 >5,0**
'á.ū. | 12 | 317 | 15,8 | 5,0 | 297 ÷ 337
ă.u | 8 | 322 | 27,9 | 8,6 | 297 ÷ 348 | 2,3 > 2,2
ă.ū. | 8 | 275 | 44,7 | 16,2 | 228 ÷ 322
7 Plačiau apie matematinės statistikos metodiką žr. Girdenis 1974; Kosienė 1982.
8 Skaičiavimo formules ir metodiką žr. Piotrovskis 1960.
9 Kadangi vidurkis skaičiuotas nepriklausomai nuo pozicijos, tokius rezultatus galėjo lemti dvibalsių sandara. Kadangi abu dėmenys yra tos pačios eilės, atvirose galūnėse antrieji šių dvigarsių dėmenys labiau asimiliuojami ir yra trumpesni negu šaknyje. Kartu trumpėja ir visas dvibalsis, todėl skaičiuojant bendrą vidurkį tokios reikšmės gerokai padidina patikimumo intervalą ir mažina skyrimo tikimybę.
10 Lentelėse ** pažymėtos poros skiriasi 99,9%, o * – 99% tikimybe. Vidurkis x ir patikimumo intervalo skaičiai suapvalinti iki vieneto.
91
Skaičiuotas bendras ir kamieno, ir galūnės dvibalsių trukmės vidurkis, nors atviroje galūnėje tęstiniai ir tvirtapradžiai dvibalsiai trumpesni negu šaknyje, nes šnektoje pastebėta tendencija šiek tiek redukuoti ir kirčiuotąjį galūnės skiemenį, pvz.: tuõ dvã.ra kùmetei | ten_šĩna pjúovi|| kùr_ten priẽ.ĩ.si| mĩškai didžã.us|| Antrojo dėmens pradžia susilieja su pirmojo pabaiga ir jį paveikia tiek, kad pirmojo pabaigoje jau aišku, kokio pakilimo bus antrasis garsas, todėl šio dėmens galima iki galo neištarti, sutrumpinti. Tvirtapradžiai dvigarsiai žodžio gale trumpėja mažiau, nes didesnė dvibalsio trukmės dalis koncentruota pirmajame sandė, kuris nepatiria redukcijos. Vis dėlto trukmės santykis tarp tvirtapradžių ir tęstinių dvibalsių nepriklauso nuo pozicijos: ir kamiene, ir galūnėje tvirtapradžiai dvibalsiai ilgesni.
Šiuo atžvilgiu Eržvilko šnekta skiriasi nuo šiauriau esančių žemaičių tarmių, kur žymiai ilgesni cirkumfleksiniai dvibalsiai (plg. Bukantis 1984a: 72; Girdenis 1974: 175), ir panašesnė į bendrinę kalbą, kurios sudėtinių dvibalsių ilgumai nuo priegaidės nepriklauso: kartais būna ilgesni tvirtapradžiai, kartais – tvirtagaliai (Pakerys 1968: 107; Pakerys ir kt. 1972: 10).
5.1.2. Dar aiškesnis ir svarbesnis priegaidės požymis yra atskirų dėmenų trukmė (plg. Pakerys 1982: 158). Trukmės santykis rodo, kad tvirtapradžių dvibalsių pirmieji dėmenys žymiai ilgesni už antruosius (santykiu 2,3 : 1), o tęstinių abiejų dėmenų trukmė skiriasi mažiau, nors pirmasis dėmuo irgi būna ilgesnis antrąjį (santykiu 1,5 : 1) (plg. 2 ir 3 lent.). Tai gana netikėtas rezultatas, nes manoma, kad tęstiniame dvigarsyje trukmė ir balso spūdis turėtų pasiskirstyti abiem dėmenims po lygiai. Galūnėje ir tvirtapradžių, ir tęstinių dvibalsių abiejų dėmenų trukmė yra kiek trumpesnė, bet santykis tarp jų išlieka panašus.
2 lentelė. Pirmųjų dėmenų trukmė (ms)
Dvibalsis | n | x | s | v (%) | patik. int. (95%) | t ≫ tₐ
á.(i) | 12 | 255 | 9,6 | 3,8 | 243 ÷ 267 | 13,5 > 5,0**
ã.(ĩ.) | 12 | 188 | 5,3 | 2,8 | 182 ÷ 195 |
é.(i) | 12 | 237 | 17,4 | 7,3 | 216 ÷ 259 | 5,1 > 5,0**
ẽ.(ĩ.) | 12 | 197 | 2,7 | 1,4 | 194 ÷ 200 |
'á.(u) | 12 | 252 | 10,3 | 4,1 | 239 ÷ 265 | 12,9 > 5,0**
'ã.(ũ.) | 12 | 190 | 3,3 | 1,7 | 186 ÷ 194 |
á.(u) | 8 | 211 | 30,5 | 14,4 | 183 ÷ 239 | 4,4 > 3,6*
ã.(ũ.) | 8 | 146 | 12,7 | 8,7 | 130 ÷ 162
Ir tvirtapradžių, ir tęstinių dvibalsių pirmieji dėmenys a ir 'a ilgesni už e, nes, kaip ir bendrinėje kalboje, didesnis jų savaiminis ilgumas (plg. Pakerys 1982: 48). Matyt, tai lemia ir ilgesnę bendrą trukmę: dvibalsiai su pirmuoju dėmeniu a arba ‘a žymiai ilgesni už ei (žr. 1 lent.).
92
3 lentelė. Antrųjų dėmenų trukmė (ms)
Dvibalsis | n | x | s | v (%) | patik. int. (95%) | t ≷ tₐ
(á.)i | 12 | 100 | 3,8 | 3,8 | 96 ÷ 105 | 10,1 > 5,0**
(ā.)ī. | 12 | 126 | 4,3 | 3,4 | 121 ÷ 131
(é.)i | 12 | 101 | 6,8 | 6,7 | 93 ÷ 110 | 1,7 < 2,3
(ē.)ī. | 12 | 109 | 6,7 | 6,1 | 101 ÷ 117
(á.)u | 12 | 103 | 3,6 | 3,5 | 99 ÷ 108 | 5,7 > 5,0**
(ā.)ū. | 12 | 121 | 5,8 | 4,8 | 113 ÷ 128
(á.)u | 8 | 116 | 18,0 | 15,5 | 97 ÷ 135 | 1,5 < 2,3
(ā.)ū. | 8 | 132 | 16,7 | 12,6 | 112 ÷ 153
Antrieji tvirtapradžių ir tęstinių dvibalsių dėmenys skiriasi daug mažiau negu pirmieji. Geriausiai tai matyti dvibalsiuose ei ir au: antrųjų dėmenų patikimumo intervalai susikerta ((ē)i 93 ÷ 110 ms – (ē.)ī. 101 ÷ 117 ms; (ā.)u 97 ÷ 135 ms – (ā.)ū. 112 ÷ 153 ms), o t mažesnis už kritinę tₐ reikšmę ((ē)i – 1,7 < 2,3, (a)u – 1,5 < 2,3). Mažesnį antrųjų dėmenų trukmės patikimumą patvirtina ir didesni, ypač tęstiniuose dvibalsiuose, variacijos koeficientai (plg. 2 ir 3 lent.). Vadinasi, bent jau ei ir au antrųjų dėmenų trukmė nėra svarbus skiriamasis priegaidės požymis. Kituose dvibalsiuose pirmųjų dėmenų skirtumas irgi didesnis negu antrųjų.
Iš matavimo rezultatų matyti, kad nors trukmė tęstiniame dvigarsyje paskirstoma panašiai kaip šiaurinėse žemaičių šnektose, svarbesnis priegaidės indikatorius yra pirmasis dėmuo. Tuo Eržvilko šnekta artimesnė bendrinei kalbai (plg. Pakerys 1968: 114) ir iš esmės skiriasi nuo varniškių, kur reikšmingesnė antrojo dėmens trukmė (žr. Bukantis 1984a: 73).
5.1.4. Jau iš klausos galima pasakyti, kad tvirtapradžių ir tęstinių dvibalsių dėmenys skiriasi ne tik kiekybe, bet ir kokybe. Ryškesni pirmųjų dėmenų skirtumai: tvirtapradžiai dėmenys panašesni į atitinkamus monoftongus, jie mažiau asimiliuojasi su kitu dvibalsio dėmeniu, kaip ir bendrinėje kalboje (plg. Pakerys 1974: 149), yra žemesnio pakilimo ir kiek užpakalesnės artikuliacijos, o tęstinių pirmieji dėmenys aukštesnio pakilimo, jų artikuliacija priešakesnė (pirmoji formantė F₁ žemesnė, o antroji F₂ aukštesnė) (žr. 1 pav.).
Žemiausio pakilimo pirmasis dėmuo yra dvibalsyje áu: F₁ ≈ 700 Hz, o aukščiausio, kaip ir tikėtasi, – ēī.: F₁ ≈ 440 Hz (žr. 1 pav. b ir c). Aukštutinio pakilimo i tęstiniame dvibalsyje paaukština ir e pakilimą. Ištariamas difuziškesnis ir aukštesnio tono garsas (žr. 2 lent.), panašus į vidurinio pakilimo e. Panašiai i veikia ir a dvibalsyje ai: ir tęstinis, ir tvirtapradis a(i) aukštesnio pakilimo ir priešakesnės artikuliacijos už a dvibalsyje au (plg. 1 pav. b ir d), nes u kiek atitraukia atgal pirmojo dėmens artikuliaciją¹¹ ir tik truputį paaukština jo pakilimą. Tęstiniuose dvibalsiuose antrojo dėmens įtaka dar stipresnė negu tvirtapradžiuose: ā. (ū.) ir ā. (ū.) yra daugiau labializuoti, žemesnio tono negu atitinkami tvirtapradžiai (žr. 4 lent.).
11 Bendrinėje kalboje pirmieji dvibalsių dėmenys irgi priklauso nuo antrųjų kokybės: á.(i) priešakėja, o á.(u) – užpakalėja (Pakerys 1974: 150).
93
1 pav. Pirmųjų dvibalsių dėmenų spektrai12
4 lentelė. Kokybiniai dvibalsių indeksai
Dvibalsiai
Formantės
F₁
F₂
Kompaktiškumas
Tonalumas
Bemoliškumas
’á.
740
1860
878
360
163
u
490
980
901
-521
176
’ã.
650
1750
867
250
165
ü.
450
990
886
-510
177
á.
730
1350
915
-150
167
u
540
870
929
-628
176
’ã.
640
1250
906
-250
169
ü.
440
920
892
-575
176
á.
690
1490
894
-10
166
i
330
2240
753
736
170
ã.
620
1640
868
135
167
i.
310
2250
744
755
171
é.
570
2120
829
620
164
i
370
2180
770
677
169
ė.
440
2150
793
650
165
i.
340
2290
754
790
170
12 Tvirtapradžių dėmenų formančių reikšmės žymimos punkt y rine (---), o tvirtagalių – ištisine (—) linijomis.
94
Tęstinių dvibalsių antrieji dėmenys kiek difuziškesni ir aukštesnio tono. Jų formantinių reikšmės labiau nutolusios nuo spektro centro, taigi garsai įtemptesni.
Viso dvibalsio formantinių dinamika rodo, kad tęstine priegaide kirčiuoti pirmieji dėmenys be didesnio lūžio, tolygiau pereina į antruosius (žr. 2 pav.). Tęstinio ė.i. formantinių dažnių trajektorijos mažai kinta, vadinasi, abu garsai yra ne tik tos pačios eilės, bet ir panašaus pakilimo, o tvirtapradžio ė.i pradžios F₂ daug žemesnė, tik pabaigoje, tariant i, staigiai kyla. Dvibalsyje á.i lūžis dar ryškesnis, nes dėmenys yra skirtingų eilių. Panašų ai formantinių vaizdą varniškių tarmėje pateikia J. Bukantis (žr. Bukantis 1984b: 63, 43 pav.), nors, jo nuomone, dažniai nesą pakankamas priegaidės indikatorius (Bukantis 1984a: 79).
a) ė̇.i. (---) – é.i (—)
b) ã.i. (---) – á.i (—)
Hz
Hz
Formantiniai dažniai
Formantiniai dažniai
c) ã.u. (---) – á.u (—)
d) ã.u. (---) – á.u (—)
Hz
Hz
Formantiniai dažniai
Formantiniai dažniai
2 pav. Dvibalsių formantinių dinamika13
Dvibalsių su antruoju dėmeniu u formantinių trajektorijos ne tokios lygios: apie au pradžią, o 'au vidurį matyti didesnė ar mažesnė viršūnė, o po to abiejų formančių kreivės leidžiasi žemyn. Tačiau tvirtapradžių dvibalsių abi formantės, nors dažnių reikšmės ir svyruoja, išlieka aukštesnių dažnių srityje, ryškesnis kritimas tik pačioje segmento pabaigoje. Tęstinių 'ã.ũ. ir á.ũ. abiejų formančių kritimas šiek tiek lygesnis.
13 Formantės matuotos kamieno dvibalsiuose. Kiekviename dvibalsyje imti devyni matavimo taškai.
95
Spektrinės analizės rezultatai neprieštarauja § 5.1.2 padarytai išvadai, kad priegaidei svarbesni pirmojo dvibalsio dėmens požymiai. Nors dėl priegaidės pakinta ir antrojo dėmens spektrinė charakteristika, tai priegaidės suvokimui didelės reikšmės neturi, nes net tęstiniuose dvibalsiuose u, i yra per trumpi, kad nedideli jų skirtumai būtų pastebimi.
5.2. Mišrieji dvigarsiai.
5.2.1. Tvirtapradžių ir tęstinių mišriųjų dvigarsių trukmės santykis panašus į grynųjų dvibalsių: tvirtapradžiai apie 1,2 karto ilgesni už tęstinius. Bendra viso dvigarsio trukmė priklauso ne tik nuo priegaidės, bet ir nuo atskirų dėmenų savaiminės trukmės, nes ilgiausi tie tvirtapradžiai dvigarsiai, kurių antrieji dėmenys yra nosiniai sonantai (žr. 5 lent.). Kaip ir bendrinėje kalboje, labiausiai dvigarsį pailgina n (Pakerys 1982: 51); m šiek tiek trumpesnis, todėl ir a, e+m struktūros dvigarsiai trumpesni.
Trumpiausias iš sonantų yra r, bet su juo sudaryti tvirtapradžiai dvigarsiai gana ilgi. Kadangi tvirtapradžio dvigarsio didesnė balso spūdžio ir trukmės dalis tenka pirmajam dėmeniui, šis labiau pailgėja (a – iki 259 ms, e – iki 253 ms; žr. 6 lent.) ir kompensuoja r trumpumą.
5 lentelė. Tvirtapradžių ir tęstinių mišriųjų dvigarsių trukmė
Dvigarsis | n | x̄ | s | v (%) | patik. int. (95%) | t ≷ tₐ
á.l | 8 | 334 | 5,9 | 1,8 | 326 ÷ 341 | 8,0 >5,0**
á.ĺ. | 8 | 272 | 16,3 | 6,0 | 251 ÷ 292
á.r | 8 | 342 | 5,6 | 1,6 | 336 ÷ 349 | 13,4 >5,0**
á.ṙ. | 8 | 265 | 11,8 | 4,4 | 250 ÷ 279
á.m | 8 | 338 | 3,9 | 1,1 | 333 ÷ 342 | 10,9 > 5,0**
á.ṃ. | 8 | 279 | 11,4 | 4,1 | 265 ÷ 293
á.n | 8 | 393 | 4,1 | 1,0 | 388 ÷ 398 | 8,4 > 5,0**
á.ṇ. | 8 | 348 | 11,2 | 3,2 | 335 ÷ 362
é.l | 8 | 358 | 11,8 | 3,3 | 343 ÷ 373 | 4,5 >3,8*
é.ĺ. | 8 | 334 | 1,0 | 0,3 | 333 ÷ 335
é.r | 8 | 342 | 16,7 | 4,9 | 316 ÷ 369 | 5,3 >4,3*
é.ṙ. | 8 | 271 | 20,9 | 7,7 | 238 ÷ 304
é.m | 8 | 363 | 6,6 | 1,8 | 354 ÷ 371 | 6,1 >5,0**
é.ṃ. | 8 | 340 | 4,7 | 1,4 | 335 ÷ 346
é.n | 8 | 397 | 1,9 | 0,5 | 395 ÷ 400 | 11,1>5,0**
é.ṇ. | 8 | 358 | 7,6 | 2,1 | 349 ÷ 368
5.2.2. Kaip ir dvibalsių, mišriųjų dvigarsių priegaidės gana tiksliai parodo dėmenų trukmė. Tvirtapradžių dvigarsių dėmenų trukmės santykis panašus į bendrinės kalbos: pirmieji dėmenys žymiai ilgesni už antruosius (apie 1,8 karto). Savaiminė pirmojo dėmens trukmė nėra tokia svarbi, balso pailgėjimas labiau priklauso nuo sonanto: daugiausia pailgėja á.r ir é.r pirmieji dėmenys, nes
96
r yra trumpiausias sonantas. n yra iš prigimties gana ilgas ir jam tenka didesnė bendros dvigarsio trukmės dalis, todėl á.n ir é.n pirmieji dėmenys nedaug ilgesni už antruosius (žr. 6 lent.).
6 lentelė. Pirmųjų dvigarsių dėmenų trukmė
Dvigarsis | n | x | s | v (%) | patik. int. (95%) | t ≷ tₐ
á.(l) | 8 | 192 | 11,6 | 6,0 | 178 ÷ 207 | 5,2 >5,0*
ā.(ī.) | 8 | 147 | 15,9 | 10,8 | 127 ÷ 167 |
á.(r) | 8 | 259 | 8,7 | 3,4 | 249 ÷ 270 | 13,3 > 5,0**
ā.(r̄.) | 8 | 192 | 7,3 | 3,8 | 183 ÷ 201 |
á.(m) | 8 | 229 | 1,9 | 0,8 | 227 ÷ 232 | 12,6 >5,0**
ā.(m̄.) | 8 | 166 | 11,1 | 6,7 | 152 ÷ 180 |
á.(n) | 8 | 269 | 5,7 | 2,1 | 262 ÷ 276 | 8,6>5,0**
ā.(n̄.) | 8 | 204 | 16,0 | 7,8 | 184 ÷ 224 |
é.(l) | 8 | 216 | 11,0 | 5,1 | 202 ÷ 230 | 8,2 >5,0**
é.(ī.) | 8 | 159 | 11,1 | 6,9 | 145 ÷ 173 |
é.(r) | 8 | 253 | 4,7 | 1,9 | 246 ÷ 261 | 13,8 >6,0**
é.(r̄.) | 8 | 189 | 8,0 | 4,3 | 176 ÷ 202 |
é.(m) | 8 | 248 | 6,7 | 2,7 | 240 ÷ 257 | 5,1 >5,0**
é.(m̄.) | 8 | 215 | 13,0 | 6,0 | 199 ÷ 231 |
é.(n) | 8 | 283 | 26,6 | 9,4 | 250 ÷ 316 | 4,7 >3,8*
é.(n̄.) | 8 | 208 | 23,2 | 11,1 | 179 ÷ 237
Tęstinių dvigarsių antrieji dėmenys beveik visada trumpesni už pirmuosius. Dvigarsių a, e+l, m, n komponentų trukmė mažiau skiriasi, tačiau a, e + r dėmenų trukmės santykis labiau primena tvirtapradę priegaidę: trukmę linkstama koncentruoti pirmajame dėmenyje. Nors abiejų priegaidžių spūdis ir trukmė koncentruojama pirmuosiuose dėmenyse, tęstinių ir tvirtapradžių pirmųjų dėmenų trukmė reikšmingai skiriasi: visų porų skyrimo tikimybė viršija 99%. Antrieji dėmenys skiriasi daug mažiau, o kai kurių (ar, er ir an) skyrimo tikimybė neviršija 95%, kriterijaus t reikšmė mažesnė už kritinę (žr. 7 lent.).
7 lentelė. Antrųjų dvigarsių dėmenų trukmė (ms)
Dvibalsis | n | x | s | v (%) | pasikl. int. (95%) | t ≷ tₐ
(á.)l | 8 | 124 | 4,2 | 3,3 | 119 ÷ 129 | 2,8 >2,3*
(ā.)l̄. | 8 | 132 | 4,8 | 3,6 | 126 ÷ 138 |
(á.)r | 8 | 83 | 7,9 | 9,4 | 74 ÷ 93 | 1,6 <2,3
(ā.)r̄. | 8 | 94 | 12,9 | 13,7 | 78 ÷ 111 |
(á.)m | 8 | 111 | 2,4 | 2,1 | 100 ÷ 114 | 7,3 >5,0**
(ā.)m̄. | 8 | 125 | 3,4 | 2,7 | 120 ÷ 129 |
(á.)n | 8 | 123 | 3,1 | 2,5 | 119 ÷ 127 | 2,3 = 2,3
(ā.)n̄. | 8 | 131 | 7,1 | 5,4 | 122 ÷ 140
97
7 lentelės tęsinys
Dvibalsis | n | x | s | v (%) | pasikl. int. (95%) | t ≫ tₐ
(ė.)l | 8 | 131 | 2,9 | 2,2 | 127 ÷ 135 | 15,9 > 5,0**
(ė.)ī. | 8 | 163 | 3,4 | 2,1 | 158 ÷ 167
(ė.)r | 8 | 91 | 11,9 | 13,0 | 72 ÷ 110 | 0,6 < 2,5
(ė.)r. | 8 | 85 | 17,3 | 20,4 | 57 ÷ 113
(ė.)m | 8 | 116 | 1,1 | 1,0 | 115 ÷ 117 | 13,7 > 5,0**
(ė.)m. | 8 | 148 | 2,9 | 1,9 | 145 ÷ 152
(ė.)n | 8 | 130 | 4,8 | 3,7 | 124 ÷ 136 | 11,1 > 5,0**
(ė.)n. | 8 | 156 | 2,3 | 1,5 | 154 ÷ 159
5.2.3. Tvirtapradžių ir tęstinių dvigarsių kokybiniai skirtumai paprastai atsiranda dėl pirmųjų dėmenų savybių. Įprasta manyti, kad sonantų kokybė mažai teturinti jiems įtakos (Pakerys 1982: 64), todėl ir čia tirti tik balsiai.
Tvirtapradžiai kirčiuotuose dvigarsiuose abi a formantės yra aukštesnės (žr. 3 pav. c ir d). Vadinasi, šis garsas tariamas atviresne burna ir yra žemesnio pakilimo bei priešakesnės artikuliacijos negu a tęstiniame dvigarsyje. Tęstinis a užpakalesnis, uždaresnis ir žemesnio tono (plg. ā – -120, o ā – -220).
3 pav. Mišriųjų dvigarsių pirmųjų dėmenų spektrai14
14 Čia pateikiami tik keli pirmųjų dėmenų spektrai. Kitokios struktūros dvigarsiuose formantų išsidėstymas panašus.
98
Tvirtapradžio dvigarsio e irgi žemesnio pakilimo ir atviresnis, segmento viduryje net panašus į æ tipo garsą. Jo artikuliacija užpakalesnė negu atitinkamo tęstinio garso, kuris būna aukštesnio pakilimo, truputį susiaurėjęs.
Kokybiniai dėmenų indeksai irgi skiriasi: tęstinių dvigarsių e difuziškesnis (plg. ė kompaktiskumo indeksas 900, o ē – 858), įtemptesnis ir aukštesnio tono (plg. é – 400, o ē – 470). Bendrinėje kalboje įtemptesni tvirtapradžiai pirmieji dėmenys, kadangi tvirtagaliuose dvigarsiuose balso spūdis ir įtempimas tenka antrajam dėmeniui (plg. Pakerys 1974: 150-151). Eržvilko šnektoje dešinė dalis tęstinės priegaidės trukmės ir, kaip matyti, įtempimo tenka pirmajam dėmeniui, o antrojo kokybė nėra tokia svarbi.
6. Atliktas eksperimentas parodė, kad ir trukmė, ir garsų kokybė yra svarbūs priegaidžių skyrimo indikatoriai, papildantys vienas kitą. Be to, šių parametrų matavimai patikslina iki šiol buvusį tęstinės priegaidės apibrėžimą raseiniškių pietiniame pakraštyje: balso spūdis ne padalijamas abiem dvigarsio dėmenims (plg. Zinkevičius 1994: 98), o didesnė jo dalis skiriama pirmajam dėmeniui. Tą aiškiai rodo dėmenų trukmės santykis (žr. § 5.1.2.). Žinoma, Eržvilko tęstinės priegaidės balso spūdžio paskirstymas labai skiriasi nuo šiaurinių žemaičių tarmių cirkumflekso: pirmasis dėmuo, nors jam ir tenka didesnė dvigarsio trukmės dalis, yra gerokai trumpesnis už atitinkamą tvirtapradį ir lieka svarbus priegaidės rodiklis. Tuo tarpu kitų žemaičių pirmųjų dėmenų trukmė nuo priegaidės beveik nepriklausanti: varniškiams geresnis priegaidės indikatorius esąs antrojo dėmens, o šiaurės žemaičiams – viso dvigarsio trukmė (Bukantis 1984a: 73; Girdenis 1974: 182).
Ne mažiau svarbios ir kokybinės pirmųjų dėmenų charakteristikos, kurios kitiems žemaičiams irgi nėra tokios reikšmingos (plg. Bukantis 1984a: 79; Girdenis 1974: 171). Šiuo atžvilgiu Eržvilko šnekta panašesnė į bendrinę kalbą (plg. Pakerys 1974: 151). Kokybiniai dėmenų skirtumai padidina priegaidžių atpažinimo galimybę: tęstinio dvigarsio pirmasis dėmuo ne tik trumpesnis, bet ir kiek aukštesnio pakilimo, dažniausiai priešakesnis ir labiau linkęs asimiliuotis su antruoju.
Apibendrinant galima daryti išvadą, kad Eržvilko šnektos priegaidės daug kuo panašios į bendrinės kalbos ir yra tarpinės tarp žemaičių ir aukštaičių priegaidžių15. Tęstinė daugiau išsaugojusi žemaitiškų ypatybių, o tvirtapradė beveik nesiskiria nuo bendrinės kalbos.
Gauta 1998 04 06
15 Įdomu būtų raseiniškių priegaides, ypač tęstinę, palyginti su gretimų vakarų aukštaičių, nes iš klausos jos beveik nesiskiria. Gaila, bet išsamesniam gretinimui trūksta kauniškių šiaurinės dalies priegaidžių eksperimentinio tyrimo.
99
LITERATŪRA
Atkočaitytė D. 1997: Dėl į ir u atvirumo pietų žemaičių raseiniųkių tarmėje.– Kalbotyra 46 (1), Vilnius, 5–12.
Bagvilaitė R. 1975: Varnių tarmės fonetika: Diplominis darbas. Vilnius: Vilniaus universitetas.
Bukantis 1984a: Б у к а н т и с Й. Фонология южножемайтского Варняйского говора: Дис. канд. филол. наук, Т.1, Вильнюс: Вильнюсский государственный университет.
Bukantis 1984b: Б у к а н т и с Й. Фонология южножемайтского Варняйского говора: Дис. канд. филол. наук, Т.2, Вильнюс: Вильнюсский государственный университет.
Girdenis A. 1974: Prozodinės priegaidžių ypatybės šiaurės žemaičių tarmėje.– Eksperimentinė ir praktinė fonetika, Vilnius, 160–198.
Girdenis A. 1996: Energetinė šiaurės žemaičių tarmės priegaidžių fonetinės prigimties interpretacija.– Baltistica 31(1), Vilnius, 71–84.
Girdenis A., Pupkis A. 1974: Pietinių vakarų aukštaičių priegaidės: (Prozodiniai požymiai).– Eksperimentinė ir praktinė fonetika, Vilnius, 107–125.
Grinaveckis V. 1973: Žemaičių tarmių istorija (fonetika), Vilnius: Mintis.
Jonikas P. 1939: Pagramančio tarmė, Kaunas: Spindulys.
Kosienė O. 1982: Rytų aukštaičių uteniškių monoftongų priegaidės.– Kalbotyra 33 (1), Vilnius, 61–71.
Pakerys A. 1968: Lietuvių literatūrinės kalbos sudėtinių dvibalsių au, ai, ei, akustiniai požymiai.– Eksperimentinės fonetikos ir kalbos psichologijos kolokviumo medžiaga 3, Vilnius, 7–118.
Pakerys ir kt. 1972: П а к е р и с А., П л а к у н о в а Т., У р б е л е н е Я. Относительная длительность дифтонгов литовского языка.– Garsai, priegaidė, intonacija, Vilnius, 3–36.
Pakerys A. 1974: Tvirtapradžių ir tvirtagalių dvigarsių spektras.– Eksperimentinė ir praktinė fonetika, Vilnius, 142–155.
Pakerys ir kt. 1974: P a k e r y s A., P l a k u n o v a T., U r b e l i e n ė J. Lietuvių kalbos mišriųjų dvigarsių santykinė trukmė.– Eksperimentinė ir praktinė fonetika, Vilnius, 3–47.
Pakerys A. 1982: Lietuvių bendrinės kalbos prozodija, Vilnius: Mokslas.
Piotrovskis 1960: П и о т р о в с к и й Р.Г. Ещё раз о дифференциальных признаках фонемы.– Вопросы языкознания 6, Москва, 24–38.
Slušinskaitė M. 1981: Lominių šnektos fonetika: Diplominis darbas. Vilnius: Vilniaus universitetas.
Tamošaitytė-Jokubauskienė V. 1981: Pagramančio šnektos fonetika: Diplominis darbas. Vilnius: Vilniaus universitetas.
Zinkevičius Z. 1966: Lietuvių dialektologija, Vilnius: Mintis.
Zinkevičius Z. 1994: Lietuvių kalbos dialektologija, Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidykla.
100
AKZENTE DER DIPHTHONGE UND DER GEMISCHTEN
ZWIELAUTE IM DIALEKT VON ERŽVILKAS: DAUER UND SPEKTREN
Zusammenfassung
Im südžemaitischen Dialekt von Raseiniai können die betonten Zwielaute einen Gravis- oder Zirkumflexakzent haben. Im vorliegenden Beitrage sollen die Akzente der Diphthonge ei, ai, au und der gemischten Zwielaute a, e + l, m, n, r einer Mundart erörtert werden: ihre Dauer und qualitative Charakteristik sowie die wichtigsten unterschiedlichen Kennzeichen der Akzente. Die Unterschiede zwischen den Akzenten wurden experimentell untersucht: es wurde die Dauer des ganzen Zwielautes und seiner einzelnen Komponenten gemessen, die Spektralanalyse angewendet, die qualitativen Kennzeichen der Komponenten (Kompaktheit, Tonalität, u. a.)
Die Resultate des Experiments beweisen, daß sowohl die Dauer als auch die Qualität der Komponenten wichtige, einander ergänzende Indikatoren zur Unterscheidung der Akzente sind. Außerdem präzisieren die Messungen dieser Parameter die bisherige Charakteristik des Zirkumflexakzentes: der Atemdruck verteilt sich nicht gleichmäßig auf die beiden Komponenten des Zwielautes (vgl.: Zinkevičius 1994 : 98) - der größere Teil des Druckes bestimmt die erste Komponente. Die erste Komponente jedoch, obwohl ihr der größere Teil der Dauer des Zwielautes zukommt ist viel kürzer als die entsprechende Zwielautkomponente mit Gravisakzent. Das ist sehr wichtig für die Unterscheidung der Akzente, da die Dauer und die Qualität der zweiten Komponente von dem Akzent wenig abhängt. Die Länge der ersten Komponente bestimmt auch die Gesamtdauer des Zwielautes: der Zwielaut mit Gravisakzent ist 1,2-mal länger als der mit Zirkumflexakzent.
Wichtig ist auch die qualitative Charakteristik der ersten Komponente Die qualitativen Unterschiede der Komponenten erlauben das Wesen der Akzente besser zu erkennen: beim Zirkumflexakzent des Zwielautes ist die erste Komponente nicht allein kürzer, sondern auch dem Ton nach ein wenig höher und gewöhnlich als vordere geneigt sich der nachfolgenden anzugleichen.
Die Resultate des Experiments zeigen, daß für die Akzentanalyse im Dialekt von Eržvilkas die Gesamtheit der die Dauer und Qualität kennzeichnenden Charakteristika von Bedeutung ist. Die Akzente in diesem Dialekt nehmen eine Stellung ein zwischen dem Žemaitischen und dem Aukštaitischen: der Zirkumflexakzent hat eher žemaitische Züge, während sich der Gravisakzent von dem entsprechenden in der Gemeinsprache beinahe überhaupt nicht unterscheidet.
101