Dvibalsių ir mišriųjų dvigarsių priegaidės Eržvilko šnektoje: kiekybė ir spektrai

LIETUVIŲ KALBOTYROS KLAUSIMAI XL (1998) Daiva ATKOČAITYTĖ Lietuvių kalbos institutas, Vilnius DVIBALSIŲ IR MIŠRIŲJŲ DVIGARSIŲ PRIEGAIDĖS ERŽVILKO ŠNEKTOJE: KIEKYBĖ IR SPEKTRAI 1. Pietų žemaičių raseiniškių dvigarsių priegaidės, jų distribucija ir akustinė charakteristika kol kas nėra išsamiau ištirta ir aprašyta. Ypač maža duomenų iš pietinio tarmės pakraščio, kur yra tiriamoji Eržvilko šnekta. Ir monografinių, ir apžvalginių darbų autoriai paprastai remiasi empiriniais stebėjimais, kurie ne visada būna tikslūs ir tik apytikriai gali nusakyti akustinius priegaidės požymius. Darbų, kur būtų eksperimentiškai ištirtos atskirų šnektų ar visos tarmės priegaidės, visai nėra, be to, niekur nekalbama, kuo raseiniškių priegaidės artimos kitų žemaičių atitinkamoms priegaidėms, o kuo panašesnės į bendrinės kalbos priegaides. Šiame straipsnyje kaip tik ir bandoma instrumentine analize pagrįsti dviejų priegaidžių — tvirtapradės ir tęstinės — skyrimą dvigarsiuose, nustatyti svarbesnius skiriamuosius požymius ir palyginti juos su artimesnių žemaičių tarmių ir bendrinės kalbos atitinkamais tyrimais". 2. Nors raseiniškių tarmėje įprasta skirti tvirtapradę ir tęstinę priegaides, kartais tarmės tyrėjai vartoja ir kitus terminus. Pavyzdžiui, M. Slušinskaitė akūtinę priegaidę Lomių šnektoje vadina staiginiu akūtu, kuris esąs panašus į bendrinės kalbos tvirtapradę priegaidę, nors aiškaus nusakymo, kuo ši priegaidė skirtųsi nuo bendrinės kalbos priegaidės, nėra (Slušinskaitė 1981: 20). Z. Zinkevičius irgi nevartoja tvirtapradės priegaidės termino. Jo nuomone, pietrytiniame žemaičių pakraštyje (taigi ir Eržvilko šnektoje) žemaičių laužtinė priegaidė pereinanti į aukštaičių stumtinę. Pabrėžiamai tariant žodį, stumtinė virstanti tikra laužtine (Zinkevičius 1966: 35). Cirkumflekso kilmės tęstinė priegaidė labiau skiriasi nuo bendrinės kalbos atitikmens: įprasta manyti, kad jos spūdis padalinamas abiem dvigarsio dėmenims. Bet nors ši priegaidė būdinga visam raseiniškių plotui, V. TamošaitytėJokubauskienė aprašinėdama Pagramančio šnektą vartoja tvirtagalės priegaidės terminą (Tamošaitytė-Jokubauskienė 1974: 27). Lieka neaišku, ar taip čia ' Šiame darbe daugiausia bus lyginama su artimiausios pietų žemaičių varniškių tarmės (Bagvilaitė 1975; Bukantis 1984), šiaurės žemaičių (Girdenis 1974) ir bendrinės kalbos (Pakerys 1968; Pakerys ir kt. 1972; Pakerys 1974; Pakerys ir kt. 1974; Pakerys 1982) dvigarsių priegaidžių duomenimis. Remtasi ir kitų tarmių priegaidžių tyrimo metodika (Girdenis, Pupkis 1974; Kosienė 1982; Girdenis 1996). 88 vadinama įprasta tęstinė priegaidė (šį terminą vartojo ir P. Jonikas (Jonikas 1939: 12)), ar Pagramančio šnektoje tariama priegaidė iš tikrųjų sutampa su bendrinės kalbos tvirtagale. Kadangi aiškios motyvacijos vartoti kokius naujus terminus nėra, šiame straipsnyje laikomasi tradicinės nuomonės, kad raseiniškių tarmėje skiriamos dvi — tvirtapradė ir tęstinė — priegaidės (plg. Grinaveckis 1973: 83; Zinkevičius 1994: 108), o kitos kartais pasitaikančios priegaidės tėra šių variantai (Žr. § 3). 3. Jau empiriniai stebėjimai parodė, kad dvigarsiuose šnekta gerai skiria akūto ir cirkumflekso kilmės priegaidžių opoziciją, pvz.: ld.uk “lauk' — lū.ū.k laūk', kd.lts ‘kaltas’ — ka.Lts ‘kaltas’. Akūto kilmės priegaidė šnektoje yra tik tvirtapradė. Laužtinę priegaidę išgirsti galima labai retai. Ji pasirodo tik sporadiškai, dažniausiai šalutiniu kirčiu kirčiuotame skiemenyje, pvz.: ta_tas_antrasis | valei ji “kit's iš juo || tas tė.i.ni: sa.u | rūsas || Ekspresyviai kalbant kartais laužtinė priegaidė gali pasigirsti ir pagrindiniu kirčiu kirčiuotame skiemenyje, pvz.: tai — gerai padd.ri | pliešiks da: būtu plieše(s) žmūonis || kuokde būwa Zudrni || Šis gana retas ir nereguliarus tvirtapradės priegaidės variantas, dažniausiai priklausantis nuo frazės intonacijos, beveik nepasitaiko dvigarsiuose, todėl apie laužtinės priegaidės distribuciją ar akustinius požymius čia nebus kalbama. Cirkumflekso kilmės priegaidę apibūdinti sunkiau. Kartais kamiene gana aiškiai ištariama tęstinė priegaidė, kurios spūdis išsidėstęs per abu dėmenis, bet kartais sunku nustatyti, ar pabrėžiami abu dėmenys, ar kuris vienas iš jų. Kaip pozicinis variantas absoliučioje galūnėje dažniau tariama vidurinė priegaidė, kurios spūdį linkstama koncentruoti pirmajame dėmenyje, o antrasis dėmuo smarkiai redukuojamas, pvz.: pavd.saris | tetervindi šū.ū.k || pakrūoviem | ta višta i tupieie geerai || Tokiu atveju didžioji balso spūdžio dalis atitenka pirmajam dėmeniui, o antrasis ištariamas daug silpniau“. Dėl šios priežasties parenkant tiriamąsias žodžių poras daugiau dėmesio kreipta į priegaidžių opoziciją šaknyje, kur aiškiai ištariamos abi priegaidės, nors visi dvibalsiai buvo tiriami ir absoliučiose galūnėse. Pagrindiniai tyrimo uždaviniai — nustatyti: 1) kaip viso dvigarsio ir atskirų jo dėmenų trukmė priklauso nuo priegaidės, 2) kaip su priegaide susijusi dėmenų kokybė, 3) ar priklauso viso dvigarsio ir atskirų jo dėmenų trukmė nuo dėmenų kokybės. * Toliau straipsnyje tokia vidurinė priegaidė neskiriama ir vadinama tęstine. 89 4. Kadangi rūpėjo dvigarsių kokybės ir kiekybės santykis su priegaidėmis, eksperimentiškai tirti tik kirčiuotieji a’, e+u, i, I, m, n, r. Visai neaptariamas dvibalsis «i, nes šnektoje jis gana retai vartojamas ir sunku rasti tinkamas eksperimentui žodžių poras, be to, šio dvibalsio priegaidės prastai skiriamos. Nekalbama čia ir apie mišriuosius dvigarsius i, u-+/, m, n, r, nes jų pirmųjų demenų kokybės ir kiekybės santykis su priegaidėmis jau yra aptartas ankstesnėje publikacijoje (žr. Atkočaitytė 1997), o viso dvigarsio ir antrojo dėmens trukmés santykis su priegaide neturėtų skirtis nuo tendencijų, kurios būdingos kitiems čia ištirtiems mišriesiems dvigarsiams. Eksperimentui paimti žodžiai, kurių kirčiuoti skiemenys turi tvirtapradę arba tęstinę priegaides. Minimaliąsias žodžių poras įskaitė šios šnektos atstovai: du pateikėjai (vyras, g. 1932 m., ir moteris, g. 1939 m.), gyvenantys šiauriniame šnektos plote, Varlaukio kaime, ir straipsnio autorė, irgi kalbanti šia šnekta. Iš viso ištirti 148 žodžiai, ištarti konstatuojamąja intonacija. Skaitytos šios žodžių grupės: 1) dvibalsiai: gd.uti “gauti' : ga.ū.sti ‘gausti’ — buvd.u ‘buvau’; k'd.ura “kiaurą': k'ū.ū.le “kiaūlę'— jū.ū. ‘jal’ :ajd.u ‘¢jal’; leisti “Ičisti'": sklė.Lsti ‘skleisti’ — kvi'té.i “kvietei' : kvi'tė.i. “kviečiai""; ld.ida “laido (mėto)': la.i.da ‘laido’ — sakd.i ‘vksm. sakai' :saka.i. ‘dktv. sakai'; 2) mišrieji dvigarsiai: ld.pks ‘langas’ : la.j.ks ‘lafikas’; kd.lts ‘kaltas’ : ka.lts ‘kaltas’; vaikd.ms ‘vaikams’: ka.r.(p)s® ‘kampas’; kd.rs ‘karas’: ka.F.sts ‘kafstas’; pé.rs ‘péras’ : pé.i.st ‘pefsti’; ké.lti ‘kélti’ : ke.Lti “keltį', lé.mpa ‘lémpa’ : le.m.ts ‘lemtas’, lé.nks ‘1énkas’- lė.rj.kts "lenktas". Informanty jskaitytos žodžių poros buvo įrašytos i magnetofono juostą ir suleistos į kompiuterio atmintį, o autorės pavyzdžiai skaityti tiesiai į kompiuteri. Akustinei analizei naudota P. Kasparaičio programa “Kalbam44”. Padarytos tiriamų dvigarsių oscilogramos, pjūvio tipo ir dinaminės spektrogramos. Išmatuota dvigarsių bendroji ir atskirų dėmenų trukmė milisekundėmis (ms). Dvibalsių, ypatingai au, ei, abu dėmenys susilieja, be ryškesnio lūžio pereina vienas į kitą, todėl buvo sunku nustatyti šių dvibalsių dėmenų ribas ir tikslią trukmę. Mišriųjų dvigarsių duomenys patikimesni, nes jų dėmenis atskirti lengviau — ribą rodo spektro pasikeitimas. Spektrinės dvibalsių ir mišriųjų dvigarsių pirmųjų dėmenų analizės tikslas — nustatyti, koks priegaidžių poveikis balsių kokybei. Dėmenų a ir e formančių * Šaknyje au tirtas ir po kietojo, ir po minkštojo priebalsio, nes pozicijoje [C'—-] pasirodo kitokios kokybės balsis 'a ir susidaro dvibalsis 'au. * Nesurasta poros, kuri galūnėje skirtųsi d.u ir a.i., bet šnektoje veiksmažodžių galūnių kirčiavimas nėra nuoseklus, todėl tie patys informantai tokį galūnės dvibalsį gali tarti dvejopai — vieną kartą kirčiuotą tvirtaprade priegaide, o kita — tęstine. * Bendrinės kalbos -iai atliepiančio dvibalsio pirmasis dėmuo 'ažemaičių tarmėje seniai supriešakėjo ir virto -e, niekuo nesiskiriančiu nuo senojo dvibalsio -ei pirmojo sando. 6 Tarp lūpinio m ir dusliojo s esantys lūpiniai p ir b beveik visada išmetami. 90 dažniai nustatyti trijuose taškuose: pradžioje, viduryje ir pabaigoje. Segmentuose u ir i atlikta po vieną pjūvį, nes šie garsai trumpesni už a, e, todėl sunku rasti jų pradžią, vidurį ir pabaigą. Ypač sunku nustatyti # formantinius daznius. Dėl to nebuvo tiriami ir sonantai. Matavimų duomenys statistiškai apdoroti programa “Student”. Apskaičiuoti šie statistiniai parametrai: a) aritmetinis vidurkis (x), b) standartinis nuokrypis (s), c) variacijos koeficientas (v), d) 9596 patikimumo intervalas, e) Stjūdento kriterijus (t) ir jo kritinė reikšmė (t,)“. Segmentų kompaktiškumo, bemoliškumo ir tonalumo indeksai apskaičiuoti A. Girdenio programa ,FORMANTES.PASTM. 5. Nors esama kai kurių kiekybės ir kokybės bendrybiy, dvibalsiai ir mišrieji dvigarsiai šiame straipsnyje aptariami atskirai. 5.1. Dvibalsiai. 5.1.1. Bendrosios trukmės duomenys rodo, kad konstatuojamąja intonacija ištartų dvibalsių, kurių pirmieji dėmenys a, e, bendroji trukmė yra pastovus priegaidės požymis. Tvirtapradžiai dvibalsiai ilgesni už tęstinius santykiu 1,2:1. Šis skirtumas gana patikimas, nes kiekvienas tvirtapradis dvibalsis paimtas atskirai yra ilgesnis už tęstinį (žr. 1 lentelę), jų patikimumo intervalai, išskyrus ei ir au (plg. ei — 316+ 341 ms ir 288 + 316 ms; au — 297+ 348 ms ir 228 + 322 ms)’, nesusikerta, o f kriterijaus reikšmės (išskyrus au) viršija kritinę 9596 reikšmingumo ribą. 1 lentelė. Bendroji dvibalsių trukmė (ms) * Dvibalsis | n | x | s | v(96) |patikint (95%) | tq, di 12 366 8.6 23 355 + 376 82 > 5,0** ai 12 324 7.5 23 315 = 333 di 12 328 9,9 3,0 316 + 341 3,9 >3,8* ei 12 302 1,4 3.8 288 + 316 du 12 359 8,8 24 348 +370 52 >5,0** ad. 12 317 15,8 5,0 297 + 337 du 8 322 27,9 8,6 297+ 348 23> 22 id 8 275 44,7 16,2 228 + 322 ' Plačiau apie matematinės statistikos metodiką zr. Girdenis 1974; Kosiené 1982. * Skaičiavimo formules ir metodiką žr. Piotrovskis 1960. ? Kadangi vidurkis skaičiuotas nepriklausomai nuo pozicijos, tokius rezultatus galėjo lemti dvibalsių sandara. Kadangi abu dėmenys yra tos pačios eilės, atvirose galūnėse antrieji šių dvigarsių dėmenys labiau asimiliuojami ir yra trumpesni negu šaknyje. Kartu trumpėja ir visas dvibalsis, todėl skaičiuojant bendrą vidurkį tokios reikšmės gerokai padidina patikimumo intervalą ir mažina skyrimo tikimybę. * Lentelése ** pažymėtos poros skiriasi 99,9%, o * — 99% tikimybe. Vidurkis x ir patikimumo intervalo skaičiai suapvalinti iki vieneto. 91 Skaičiuotas bendras ir kamieno, ir galūnės dvibalsių trukmės vidurkis, nors atviroje galūnėje tęstiniai ir tvirtapradžiai dvibalsiai trumpesni negu šaknyje, nes šnektoje pastebėta tendencija šiek tiek redukuoti ir kirčiuotąjį galūnės skiemenį, pvz.: tuo dvd.ra kūmetei| ten ši'na pjūovi|| kūr ten priič.i.si| miškai didž'a.usi|| Antrojo dėmens pradžia susilieja su pirmojo pabaiga ir jį paveikia tiek, kad pirmojo pabaigoje jau aišku, kokio pakilimo bus antrasis garsas, todėl šio dėmens galima iki galo neištarti, sutrumpinti. Tvirtapradžiai dvigarsiai Zodžio gale trumpėja mažiau, nes didesnė dvibalsio trukmės dalis koncentruota pirmajame sande, kuris nepatiria redukcijos. Vis dėlto trukmės santykis tarp tvirtapradžių ir tęstinių dvibalsių nepriklauso nuo pozicijos: ir kamiene, ir galūnėje tvirtapradžiai dvibalsiai ilgesni. Šiuo atžvilgiu Eržvilko šnekta skiriasi nuo šiauriau esančių žemaičių tarmių, kur žymiai ilgesni cirkumfleksiniai dvibalsiai (plg. Bukantis 1984a: 72; Girdenis 1974: 175), ir panašesnė į bendrinę kalbą, kurios sudėtinių dvibalsių ilgumai nuo priegaidės nepriklauso: kartais būna ilgesni tvirtapradžiai, kartais — tvirtagaliai (Pakerys 1968: 107; Pakerys ir kt. 1972: 10). 5.1.2. Dar aiškesnis ir svarbesnis priegaidės požymis yra atskirų dėmenų trukmė (plg. Pakerys 1982: 158). Trukmės santykis rodo, kad tvirtapradžių dvibalsių pirmieji dėmenys žymiai ilgesni už antruosius (santykiu 2,3 : 1), o tęstinių abiejų dėmenų trukmė skiriasi mažiau, nors pirmasis dėmuo irgi būna ilgesnis antrąjį (santykiu 1,5 : 1) (plg. 2 ir 3 lent.). Tai gana netikėtas rezultatas, nes manoma, kad tęstiniame dvigarsyje trukmė ir balso spūdis turėtų pasiskirstyti abiem dėmenims po lygiai. Galūnėje ir tvirtapradžių, ir tęstinių dvibalsių abiejų dėmenų trukmė yra kiek trumpesnė, bet santykis tarp jų išlieka panašus. 2 lentelė. Pirmųjų dėmenų trukmė (ms) Dvibalsis n | X | S | v(96) | patik. int. (95%) | tz tį d.(i) 12 255 9,6 3,8 243+ 267 13,5>5,0** ū.li.) 12 188 5,3 2,8 182 +195 €.(i) 12 237 17,4 7,3 216 + 259 5,1 >5,0** é.(i.) 12 197 2,7 1,4 194 + 200 'a.(u) 12 252 10,3 4,1 239+ 265 12,9 >5,0** 'ū.(ū.) 12 190 3,3 1,7 186 + 194 d.(u) 8 211 30,5 14.4 183 + 239 4,4 >3,6* a.(a.) 8 146 12,7 8,7 130 + 162 Ir tvirtapradziy, ir tęstinių dvibalsių pirmieji dėmenys a ir 'a ilgesni už e, nes, kaip ir bendrinėje kalboje, didesnis jų savaiminis ilgumas (plg. Pakerys 1982: 48). Matyt, tai lemia ir ilgesnę bendrą trukmę: dvibalsiai su pirmuoju dėmeniu a arba ‘a žymiai ilgesni už ei (Zr. 1 lent.). 92 3 lentelė. Antrųjų dėmenų trukmė (ms) Dvibalsis| n x s | v(96) | patik.int.(9596) | 1%q, (d.)i 12 100 3,8 3,8 96+ 105 10.1 >5,0** (a.)i. 12 126 43 3,4 121 + 131 (ė.)i 12 101 6,8 6,7 93+110 1,7 <23 OF 12 109 6,7 6,1 101 +117 (d.)u 12 103 3,6 3,5 99 + 108 5,7 >5,0** (a.)ū. 12 121 5,8 4,8 113 + 128 (d.)u 8 116 18,0 15,5 97+ 135 15 <23 (a.)ū. 8 132 16,7 12,6 112 + 153 Antrieji tvirtapradžių ir tęstinių dvibalsių dėmenys skiriasi daug mažiau negu pirmieji. Geriausiai tai matyti dvibalsiuose ei ir au: antrųjų dėmenų patikimumo intervalai susikerta ((€.)i 93 + 110 ms — (ė.)i. 101 + 117 ms; (d.)u 97 + 135 ms — (a.)ii. 112 + 153 ms), o t mažesnis už kritinę f, reikšmę ((e)i -1,7 < 2.3, (a)u — 1,5 < 2,3). Mažesnį antrųjų dėmenų trukmės patikimumą patvirtina ir didesni, ypač tęstiniuose dvibalsiuose, variacijos koeficientai (plg. 2 ir 3 lent.). Vadinasi, bent jau ei ir au antrųjų dėmenų trukmė nėra svarbus skiriamasis priegaidės požymis. Kituose dvibalsiuose pirmųjų dėmenų skirtumas irgi didesnis negu antrųjų. Iš matavimo rezultatų matyti, kad nors trukmė tęstiniame dvigarsyje paskirstoma panašiai kaip šiaurinėse žemaičių šnektose, svarbesnis priegaidės indikatorius yra pirmasis dėmuo. Tuo Eržvilko šnekta artimesnė bendrinei kalbai (plg. Pakerys 1968: 114) ir iš esmės skiriasi nuo varniškių, kur reikšmingesnė antrojo dėmens trukmė (žr. Bukantis 1984a: 73). 5.1.4. Jau iš klausos galima pasakyti, kad tvirtapradžių ir tęstinių dvibalsių dėmenys skiriasi ne tik kiekybe, bet ir kokybe. Ryškesni pirmųjų dėmenų skirtumai: tvirtapradžiai dėmenys panašesni į atitinkamus monoftongus, jie mažiau asimiliuojasi su kitu dvibalsio dėmeniu, kaip ir bendrinėje kalboje (plg. Pakerys 1974: 149), yra žemesnio pakilimo ir kiek užpakalesnės artikuliacijos, o tęstinių pirmieji dėmenys aukštesnio pakilimo, jų artikuliacija priešakesnė (pirmoji formantė F, žemesnė, o antroji F, aukštesnė) (žr. 1 pav.). Žemiausio pakilimo po dėmuo yra dvibalsyje d.u: F;=700 Hz, o auksčiausio, kaip ir tikétasi,— č.i.: Fy = 440 Hz (žr. 1 pav. bir c). Aukštutinio pakilimo i tęstiniame dvibalsyje paatikština ir e pakilimą. Ištariamas difuziškesnis ir aukštesnio tono garsas (Zr. 2 lent.), panašus į vidurinio pakilimo e. Panašiai i veikia ir a dvibalsyje ai: ir tęstinis, ir tvirtapradis a(i) aukštesnio pakilimo ir priešakesnės artikuliacijos už a dvibalsyje au (plg. 1 pav. bir d), nes « kiek atitraukia atgal pirmojo dėmens artikuliaciją“" ir tik truputį paaukština jo pakilimą. Tęstiniuose dvibalsiuose antrojo dėmens įtaka dar stipresnė negu tvirtapradžiuose: '@.(i.) ir 4.(ū.) yra daugiau labializuoti, žemesnio tono negu atitinkami tvirtapradžiai (žr. 4 lent.). '' Bendrinėje kalboje pirmieji dvibalsių dėmenys irgi priklauso nuo antrųjų kokybės: d.(i) priešakėja, o d.(u) — užpakalėja (Pakerys 1974: 150). 93 a) 'a.(u) —'a.(ū.) b) a.(u) — a.(ū.) Hz Hz 20005 vanai aaa, aaa. tam aaa — i 1400 T 1200 Fn a I S i i 1500 T 1000 + so 2034 0 De S —————————0 0 == — c) é.(i) — e.(i.) d) a.(i) — a.(i.) Hz Hz 2500 T 2000 T 2000 amas | | — | ta ta a ma 1500 1500 1900 | ios ae 500 E———————————— 500 + + Bae m 0 1 pav. Pirmųjų dvibalsių dėmenų spektrai“ 4 lentelė. Kokybiniai dvibalsių indeksai Dvibalsiai Formantės Kompaktiškumas Tonalumas Bemoliškumas F, F da. 740 1860 878 360 163 u 490 980 901 -521 176 'a. 650 1750 867 250 165 ū. 450 990 886 -510 177 d. 730 1350 915 -150 167 u 540 870 929 -628 176 a. 640 1250 906 -250 169 i. 440 920 892 -575 176 d. 690 1490 894 -10 166 i 330 2240 753 736 170 a. 620 1640 868 135 167 310 2250 744 755 171 é 570 2120 829 620 164 i 370 2180 770 677 169 é. 440 2150 793 650 165 i. 340 2290 754 790 170 '* Tvirtapradziy dėmenų formančių reikšmės žymimos punktyrine (---), o tvirtagalių — ištisine (—) linijomis. 94 Tęstinių dvibalsių antrieji dėmenys kiek difuziškesni ir aukštesnio tono. Jų formančių reikšmės labiau nutolusios nuo spektro centro, taigi garsai įtemptesni. Viso dvibalsio formančių dinamika rodo, kad tęstine priegaide kirčiuoti pirmieji dėmenys be didesnio lūžio, tolygiau pereina į antruosius (žr. 2 pav.). Tęstinio ė.i. formantinių dažnių trajektorijos mažai kinta, vadinasi, abu garsai yra ne tik tos pačios eilės, bet ir panašaus pakilimo, o tvirtapradžio €.i pradžios F, daug žemesnė, tik pabaigoje, tariant i, staigiai kyla. Dvibalsyje d.i lūžis dar ryškesnis, nes dėmenys yra skirtingų eilių. Panašų ai formančių vaizdą varniškių tarmėje pateikia J. Bukantis (žr. Bukantis 1984b: 63, 43 pav.), nors, jo nuomone, dažniai nesą pakankamas priegaidės indikatorius (Bukantis 1984a: 79). a) é..(~-) — Ei (—) b) G.i.(—) — d.i (—) Hz Hz = = S = 2500 £ 2500 = 8 2000 = —==x 8 2000 — 's 1500 + a 1500 £ 1000 + Co E 1000 | E 500 — £ —— © —— a 500 + £ Di E 0 +t —— į LL 1 2 4 ¢)a.. (---) — d.u (—) d) ‘aa. (---) — 'd.u (—) a N on N = in ‘E2000 > 2 2500 »N | = S 1500 + + X 8 2000 N 8 1000 Za, WE = 0 = £ | = 1000 NN E500 #7 me BT 500 erm ———— £ 0. — ttt E 0 41 o o LL 1 LL 1 2 pav. Dvibalsiy formančių dinamika“ Dvibalsių su antruoju dėmeniu u formančių trajektorijos ne tokios lygios: apie au pradžią, o 'au vidurį matyti didesnė ar mažesnė viršūnė, o po to abiejų formančių kreivės leidžiasi žemyn. Tačiau tvirtapradžių dvibalsių abi formantės, nors dažnių reikšmės ir svyruoja, išlieka aukštesnių dažnių srityje, ryškesnis kritimas tik pačioje segmento pabaigoje. Tęstinių 'a.ū. ir a.ii. abiejų formančių kritimas šiek tiek lygesnis. * Formantės matuotos kamieno dvibalsiuose. Kiekviename dvibalsyje imti devyni matavimo taškai. 95 Spektrinės analizės rezultatai neprieštarauja § 5.1.2 padarytai išvadai, kad priegaidei svarbesni pirmojo dvibalsio dėmens požymiai. Nors dėl priegaidės pakinta ir antrojo dėmens spektrinė charakteristika, tai priegaidės suvokimui didelės reikšmės neturi, nes net tęstiniuose dvibalsiuose u, i yra per trumpi, kad nedideli jų skirtumai būtų pastebimi. 5.2. Mišrieji dvigarsiai. 5.2.1. Tvirtapradžių ir tęstinių mišriųjų dvigarsių trukmės santykis panašus į grynųjų dvibalsių: tvirtapradžiai apie 1,2 karto ilgesni už tęstinius. Bendra viso dvigarsio trukmė priklauso ne tik nuo priegaidės, bet ir nuo atskirų dėmenų savaiminės trukmės, nes ilgiausi tie tvirtapradžiai dvigarsiai, kurių antrieji dėmenys yra nosiniai sonantai (zr. 5 lent.). Kaip ir bendrinėje kalboje, labiausiai dvigarsį pailgina n (Pakerys 1982: 51); m šiek tiek trumpesnis, todėl ir a, e+m struktūros dvigarsiai trumpesni. Trumpiausias iš sonantų yra r, bet su juo sudaryti tvirtapradžiai dvigarsiai gana ilgi. Kadangi tvirtapradžio dvigarsio didesnė balso spūdžio ir trukmės dalis tenka pirmajam dėmeniui, šis labiau pailgėja (a — iki 259 ms, e — iki 253 ms; žr. 6 lent.) ir kompensuoja r trumpumą. 5 lentelė. Tvirtapradžių ir tęstinių mišriųjų dvigarsių trukmė Dvigarsis | n | x | s | vw | patikint (95%) | 1771, al 8 334 5.9 1,8 326 + 341 8,0 >5,0** ū.l. 8 272 16,3 6,0 251 + 292 ir 8 342 5.6 1.6 336+ 349 13,4 >5,0** af 8 265 11,8 44 250 + 279 im 8 338 3,9 1,1 333+ 342 10,9> 5,0** am. 8 279 114 4,1 265 + 293 in 8 393 4,1 1,0 388+ 398 8.4 > 5,0** if. 8 348 11,2 3,2 335 + 362 él 8 358 11,8 3,3 343+ 373 4,5 >3,8* el 8 334 1,0 0,3 333 + 335 ér 8 342 16,7 4.9 316 + 369 5,3 >4,3* či. 8 271 20,9 77 238 + 304 ém 8 363 6.6 1.8 354+ 371 6.1 >5,0** č.m. 8 340 4,7 1,4 335 + 346 én 8 397 1,9 0,5 395+ 400 11,1>5,0** č.ū. 8 358 7,6 2,1 349 + 368 5.2.2. Kaip ir dvibalsių, mišriųjų dvigarsių priegaides gana tiksliai parodo dėmenų trukmė. Tvirtapradžių dvigarsių dėmenų trukmės santykis panašus į bendrinės kalbos: pirmieji dėmenys žymiai ilgesni už antruosius (apie 1,8 karto). Savaiminė pirmojo dėmens trukmė nėra tokia svarbi, balsio pailgėjimas labiau priklauso nuo sonanto: daugiausia pailgėja d.r ir €.r pirmieji dėmenys, nes 96