Būdvardžių reikšmė ir valentingumas

LIETUVIŲ KALBOTYROS KLAUSIMAI XL (1998) Loreta VAIČIULYTĖ-SEMĖNIENĖ Lietuvių kalbos institutas, Vilnius BŪDVARDŽIŲ REIKŠMĖ IR VALENTINGUMAS 1. Pastaraisiais dešimtmečiais daug rašoma ne tik apie veiksmažodžių1, bet ir apie būdvardžių valentingumą. Kadangi būdvardis, kaip ir veiksmažodis, yra semantinis predikatas, jis gali būti aprašomas panašiai kaip ir veiksmažodis. Plg.: Svečiai dėkoja šeimininkams už vaišes (Sližienė 1994: 173). Jis yra dėkingas man už pagalbą DŽ. 1.1. Kalbant apie valentingumą, skirtingai nusakomas tarinio jungties (Kopula) ir būdvardžio santykis. Vieni, pvz., G. Helbigas (1992: 111), J. Erbenas, U. Engelis, W. Flämigas, W. Jungas (Starke 1973: 138), A. Valeckienė (1998: 41) tarinio jungtį būti aptaria kaip ir kitus veiksmažodžius, kurie gali prisijungti aktantus ir atlikti sakinio formuojamąjį vaidmenį. Kiti, pvz., U. Fixas (1970: 485), K. Junkeris (1969: 111) tarinio jungtį atskiria nuo kitų savarankiškos reikšmės veiksmažodžių kaip semantiškai tuščią, kuri gali būti tik tarpininke tarp daiktavardžio ir predikatinio būdvardžio. G. Helbigas (1992: 111), aptardamas būdvardžio valentingumą, kalba apie valentingumo hierarchiją ir skiria dvi pakopas. Pirmoje pakopoje yra jungties valentingumas, o antroje – predikatinio būdvardžio valentingumas. Jungties valentingumas esąs sintaksės lygmenyje, o semantikos lygmenyje galima esą kalbėti tik apie predikatinio būdvardžio valentingumą, nes jungtis šiame lygmenyje pasirodanti tik kaip tarpininkė. Paėmę lietuvišką pavyzdį: sūnus yra panašus į tėvą, šias dvi pakopas galėtume pavaizduoti šitaip: 1 Išsamesnė literatūra apie veiksmažodžių valentingumą pateikiama N. Sližienės „Lietuvių kalbos veiksmažodžių junglumo žodyne“ T. 1. (1994: 55–57). 59 Pirmoje pakopoje, pagal G. Helbigą, būdvardis, kaip ir daiktavardis, yra jungties sintaksinis aktantas. Antroje pakopoje, kuri yra semantikos lygmenyje, būdvardis yra predikatas. Būtent su juo, o ne su jungtimi ir būdvardžiu, siejami du aktantai – subjektinis vardininkas ir tiesiogiai nuo būdvardžio priklausoma prielinksninė konstrukcija. Jungtis, kuri semantikos lygmenyje negali būti predikatu, nes neturi leksinės reikšmės (Fix 1970: 486), yra tik tarpininkė, padedanti būdvardžiui išreikšti santykį tarp jo priklausomųjų (aktantų) (Helbig 1992: 111). Būdvardžio vartojimas sakinyje atributiškai taip pat rodo, kad jungtis nėra reikšminga, nusakant būdvardžio, kaip predikatinio žodžio, valentingumą. Apskritai kalbant, tarinio jungties valentingumas kelia abejonių ir sintaksės lygmenyje. Jei valentingumas yra veiksmažodžio reikšmės lemiama ypatybė, o tarinio jungtis yra „semantiškai tuščia“, tai kuo galėtų remtis jos sintaksinis valentingumas? Tai, kad tarinio jungtis siejasi su subjekto vardininku ir predikatiniu žodžiu, ko gero, priklauso nuo jos, kaip veiksmažodžio, grynai gramatinio pajėgumo prisijungti kitus žodžius bei jų formas. Toks pajėgumas būdingas veiksmažodžiams apskritai (plg. Apresian 1974: 120). Šiame straipsnyje daugiausia dėmesio bus skiriama būdvardžių reikšmės ir valentingumo santykio tyrinėjimams.2 2. Būdvardis, kaip atskira kalbos dalis, reiškia daikto ypatybę, kuri neegzistuoja savarankiškai.3 Ypatybė priklauso daiktui, kuris yra jos turėtojas. Būd- 2 Reikšmės ir valentingumo santykis bus nagrinėjamas, remiantis N. Sližienės (1986: 45–95) straipsniu. 3 Šiame straipsnyje atsiribota nuo būdvardžių bevardės giminės formų, kurios „paprastai nesiejamos su daiktavardžiais ir ypatybę reiškia apibendrintai“ (DLKG 1994: 169). Lietuvių kalboje nėra bevardės giminės daiktavardžių, todėl jos negali eiti pažyminiais, negali būti su daiktavardžiais derinamos. 60 vardis yra predikatinis žodis, kuris reiškia požymį, priskiriamą daiktui. Požymis yra nusakomas kaip daikto savybė arba kaip santykis tarp dviejų ar daugiau daiktų. Būdvardis, kaip predikatinis žodis, sakinyje visada atveria vieną laisvą vietą argumentui, t. y. daiktui, kuris yra požymio turėtojas – deskriptas (D)4. Dauguma būdvardžių atveria tik vieną laisvą vietą argumentui, būtent deskriptui. Tokie būdvardžiai yra vienvalenčiai. Jiems, kaip ir kitiems būdvardžiams, deskripto realizavimas yra būtinas, kadangi būdvardis priklauso nuo daiktavardžio, yra su juo derinamas5. Yra būdvardžių, kurie požymį nusako kaip santykį tarp dviejų ar daugiau daiktų. Būdvardis, atverdamas dvi ar daugiau laisvų vietų predikato argumentams, pats valdo žodžius, žyminčius daiktus, kuriems priskiriamas predikatu reiškiamas požymis – santykis, išskyrus deskriptą, su kuriuo būdvardis derinamas. Atvertų laisvų vietų skaičius priklauso nuo būdvardžio reikšmės. Būdvardžio reikšmė taip pat reikalauja, kad būtų pavartota tam tikra valdomų žodžių forma (kibiras slidinas vandens; sūnus priklausomas nuo tėvų; aš dėkinga tau už pagalbą). 2.1. Būdvardžio vartojimas su kitais žodžiais sakinyje priklauso nuo jo valentinių savybių, t. y. nuo to, kiek būdvardžio reikšmė atveria argumentams laisvų vietų, kurias užpildo tam tikros formos žodžiai. Būdvardžio valentingumas – tai būdvardžio reikšmės lemiama ypatybė atverti tam tikrą skaičių laisvų vietų, kurias sakinyje užima tam tikros reikšmės žodžiai bei jų formos arba jų atitikmenys. Valentingumas siejamas su trimis lygmenimis: abstrakčiu loginės semantikos ir dviem konkrečiais kalbos lygmenimis – sintaksės ir leksinės semantikos. 2.1.1. Predikatinės analizės metodu abstrakčiame loginės semantikos lygmenyje nustatoma, kiek būdvardis, būdamas predikatiniu žodžiu, atveria laisvų vietų argumentams (t. y. tam tikriems vienetams ar individams realiame pasaulyje) (Tekorienė 1982: 135). Atsižvelgiant į tai, ar būdvardis atveria vieną, ar daugiau vietų, skiriami vienvalenčiai ir daugiavalenčiai būdvardžiai. Jei būdvardis nusako daikto x savybę F, jis atveria vieną laisvą vietą argumentui – požymio turėtojui, t. y. deskriptui (mėlynas dangus, gėlė yra graži). Tai vienvalenčiai būdvardžiai. Jei būdvardis nusako santykį tarp dviejų ar daugiau daiktų, jo teiginio funkcija R (x, y…), kur tarp objektų x ir y… yra santykis R (pvz., sūnus panašus į tėvą). Tokie būdvardžiai yra dvivalenčiai arba daugiavalenčiai, pvz.: aš skolingas kaimynui pinigais už iškirstus medžius. Predikatinis būdvardis skolingas „neatsiskaitęs su kuo“ atveria keturias laisvas vietas argumentams: aš [x], kaimynas [y], pinigai [z], medžiai [α]. Būdvardis reiškia šių keturių argumentų santykį (R) ir yra keturvalentis. 4 Deskripto terminas D. Tekorienės (1983: 97–107) ir E. Jakaitienės (1988: 62). 5 Deskripto realizaciją sintaksiniame lygmenyje atitinka deskripto žodis (t.y. daiktavardis) – ND. 61 2.1.2. Loginės semantikos lygmenyje taip pat nustatomos argumentų semantinės funkcijos pagal jų santykį su predikatu bei kitais argumentais. Argumentai su įvardyta semantine funkcija yra semantiniai aktantai. Dažniausios yra šios būdvardžio semantinių aktantų funkcijos6: 1. Deskrīptas [D] – apibendrinta požymio turėtojo ar savininko funkcija, kuri analizuojant konkrečių būdvardžių valentingumą gali būti detalizuojama kaip agentas, pacientas, percipientas, beneficientas, kontentyvas. 2. Agentas [A] – veiksmo atlikėjo funkcija, būdinga gyviems daiktams (ėjo geninas žąsimis vyras). 3. Pacientas [P] – veiksmo poveikio gavėjo arba būsenos turėtojo funkcija, būdinga tiek gyviems, tiek negyviems daiktams, taip pat abstraktiems dalykams (laisvi žmonės, akys pilnos ašarų, karo baisumai priešiški žmogaus prigimčiai). 4. Percipientas [Pcp] – psichinės būsenos patyrėjo funkcija, būdinga gyvoms būtybėms, suvokiančioms tikrovės dalykus, turinčioms tam tikrą nusiteikimą jų atžvilgiu, psichologiškai į juos reaguojančioms (sūnus visiems nuolaidus). 5. Beneficientas [B] – adresato, turėtojo funkcija, būdinga daugiausia gyvoms būtybėms, ypač asmenims, kurių naudai ar nenaudai kas yra (Jonas skolingas tėvui, Juozapota turtinga adatu). 6. Kontentyvas [Con] – būsenos ar ypatybės turinio funkcija, būdinga įvairiems daiktams bei reiškiniams (viršininkas godus garbės, knyga verta šimto litų). 7. Komparatyvas [Comp] – lyginimo standarto funkcija, pasitaikanti greta būsenos paciento ir būdinga daiktui, su kuriuo kas nors lyginama, lygiuojasi (sūnus panašus į tėvą, vertimas artimas originalui). 8. Kauzatyvas [Caus] – būsenos priežasties funkcija (Adomonis nekaltas dėl Izidoriaus vargo). 9. Motyvas [M] – motyvavimo funkcija, būdinga daiktams, reiškiniams, kurie suvokiami kaip būsenos pamatas (vaikai dėkingi už pagalbą). 10. Finit yvas [Fin] – tikslo, paskirties funkcija, būdinga daiktams bei reiškiniams, kurių siekiama, kuriems kas skiriama, tinka (kėdė patogi sėdėti, antklodė reikalinga užsikloti, kiaulės reikalingos ir šeriams). Nusakytos būdvardžio aktantų semantinės funkcijos yra būdvardžio semantinis valentingumas, kuris gali būti pavaizduotas būdvardžio semantinio valentingumo struktūra (SemVS). Sakinyje ją realizuoja tam tikra sintaksinio valentingumo struktūra. 6 Semantinių funkcijų pavadinimai čia pateikiami remiantis N. Sl Žienės (1994: 20) ir E. Jakaitienės (1988: 62) darbais. 62 2.1.3. Sintaksės lygmenyje nustatoma, kokios formos žodžiais yra realizuojami semantiniai aktantai. Budvardžio reikalavimas tam tikros formos žodžių arba jų atitikmenų vadinamas būdvardžio sintaksiniu valentingumu, kuris gali būti pavaizduotas tam tikra sintaksinio valentingumo struktūra (SinVS). Būdvardžio sintaksiniai aktantai turi atramą loginės semantikos lygmenyje, nes jie yra semantinių aktantų kalbinės (sintaksinės) realizacijos. Kiek predikatas – būdvardis turi argumentų – semantinių aktantų, tiek yra ir sintaksinių aktantų. 2.1.3.1. Sintaksės lygmenyje nustatomas ir sintaksinių aktantų būtinumas bei fakultatyvumas. Atskirti šiuos aktantus galima naudojantis eliminavimo testu. Būtinųjų aktantų sakinyje negalima praleisti, nes tada sakinys būtų negramatiškas ir nesuprantamas. P vz.: Jis l o j a l u s vyriausybei DŽ. Įstaiga p a v a l d i ministerijai DŽ. *Jis l o j a l u s. *Įstaiga p a v a l d i. Fakultatyvieji sintaksiniai aktantai sakinyje gali būti praleidžiami, o sakinys lieka gramatiškas ir suprantamas.8 P vz.: Mokslas visiems r e i k a l i n g a s DŽ. Ji buvo p a k l u s n i motinai DŽ. Plg.: Mokslas yra r e i k a l i n g a s. Ji buvo p a k l u s n i mergaitė. 2.1.3.2. Be sintaksinių aktantų (būtinųjų ir fakultatyviųjų9), prie būdvardžio gali jungtis ir kiti žodžiai, kurie vadinami laisvaisiais nariais. Laisvieji nariai nepriklauso būdvardžio sintaksinei valentingumo struktūrai, nes nerealizuoja jokių semantinių aktantų loginės semantikos lygmenyje. Todėl jie yra laisvi ir, 7 SinV struktūros – tai būdvardžių sintaksinio vartojimo modeliai, kurie žymimi šiais simboliais: N₍D₎ – deskripto žodis, Adj – būdvardis, Pron – įvardis, Inf – bendratis, Part – dalyvis, SD – šalutinis sudėtinio sakinio dėmuo, Gen – kilmininkas, Dat – naudininkas, Acc – galininkas, Instr – įnagininkas. Pvz., būdvardžio laisvas „neprivalantis laikytis ko, nepaliestas“ SinVS yra N₍D₎ – Adj – nuo Gen (vaikai l a i s v i nuo mokesčių). 8 Eliminavimo testo naudojimas fakultatyviųjų sintaksinių aktantų nustatymui yra skirtingai interpretuojamas. K. Junkerio (1969: 292) nuomone, visų būdvardžių pirmoji argumento laisva vieta būtinai turi būti užimta, o kitų laisvų vietų užėmimas gali būti fakultatyvus. Priešingai teigia K.–E. Sommerfeldtas (1971: 115), sakydamas, kad beveik visi būdvardžio partneriai yra [loginės semantikos lygmenyje] būtini, o tokio partnerio praleidimas yra susijęs su būdvardžio reikšmės kito varianto aktualizavimu. 9 G. Helbigas (1992: 106) aptaria K. J. Saebo apibrėžtus (definit) fakultatyviuosius ir neapibrėžtus (indefinit) fakultatyviuosius aktantus. Jie priklauso nuo konteksto. Pvz.: Peteris negali rasti ž o d y n o. Jis jau ilgai i e š k o, bet veltui. Kalbama apie apibrėžto (definite) aktanto praleidimą; klausyt ojas gali tiesiogiai iš konteksto užpildyti ieško argumento laisvą vietą. Plg. pvz.: Peteris sėdi prie radijo. Jis r ū k o. Kontekstas čia nepadeda. Užpildyti rūko argumento laisvą vietą reikia kalbėtojo bendrų žinių apie pasaulį. 63 kaip teigia D. Tekorienė (1983: 106), neaktualūs apibrėžiant būdvardžio reikšmę. Predikatinėje struktūroje laisvieji nariai nariai atitinka ne predikato argumentus, o atskirus predikatus (Helbig-Schenkel 1973: 38; Helbig 1982: 24; Sližienė 1994: 35). Laisvieji nariai gali būti suprantami kaip redukuoti sakiniai (Helbig 1982: 24). Pvz.: Vyras rado šiai popietei patogią poguliui vietelę bk. Plg.: Vyras rado patogią poguliui vietelę, kuri tiko šiai popietei / tinkamą šiai popietei / Ji labai tiko šiai popietei. Laisvieji nariai kartais gali pavaduoti būdvardžio sintaksinius aktantus. Tačiau ir tokiais atvejais laisvieji nariai netraukiami į SinVS. Pvz.: Jis liūdnas ir dėl to […], kad svetimas tapo savo namuose (plg. namams) Smn. Esate visuomenėje (plg. visuomenei) žinomas žmogus, ir aš klausiu jus to, kas tą visuomenę domina Knd. O aš – tik pašalinis, visai nereikalingas jo gyvenime (plg. gyvenimui) Rdzv. Sakinyje laisvieji nariai gali būti pridedami ar numetami. Tačiau negalima paneigti, kad tam tikrame kontekste laisvieji nariai (freie Angabe) sakinio komunikacijai gali būti svarbiausi ir būtini. Toks laisvųjų narių komunikacinis būtinumas nėra susijęs su jų sintaksiniu – semantiniu (kaip laisvųjų narių) statusu (Helbig 1992: 92). Kaip teigia H. Bluhmas (1978: 13), komunikacinis būtinumas yra kalbos vartosenos, o ne gramatikos kriterijus. Pvz.: Stebėtinu būdu Leonardas šį kartą visai ir nebuvo reikalingas to įkalbėjimo ar jo įtikinimo Sv. Laisvasis narys šį kartą komunikaciniu požiūriu yra būtinas. Jeigu jis būtų praleistas, sakinys būtų suprastas neteisingai. Plg.: Leonardas nebuvo reikalingas to įkalbėjimo ar jo įtikinimo Sv. Išeitų, kad Leonardo įkalbinėti nereikia ne tik šįkart, bet ir visą laiką. O sakiniu kaip tik norėta pasakyti, kad to įkalbėjimo ar įtikinimo nereikia tik šį kartą. 2.1.3.3. Laisvųjų narių praleidimas yra kitoks nei fakultatyviųjų aktantų. Jei praleisdami laisvuosius narius, mes prarandame visą informaciją apie jų pateiktus faktus, tai sakiniai be fakultatyviųjų aktantų (palydovų) reiškia maždaug tai, ką ir su jais, nes jais nusakoma tam tikra mūsų suvokiamos situacijos dalis (Sližienė 1995: 61). Pvz.: Tėvas skolingas kaimynui bk. Galima numanyti, kad tėvas skolingas tam tikrą pinigų sumą, kuri šioje situacijoje (kaip mažiau aktuali informacija) nepasakyta. 2.1.3.4. Kaip laisvieji nariai komunikaciniu požiūriu gali būti būtini, taip būtinieji aktantai gali būti praleidžiami, kad būtų išvengta komunikacinio pertekliaus. 64 Pvz.: Čia Severja, prisikrembliavus pilną vytelinę, dar ilgai ilgai žiūrėjo į tolį. Vž. Būtinasis aktantas gali būti praleistas dialoge ir vientisame tekste. Tačiau ir tuomet jis pasakomas netiesiogiai (a) arba gali būti lengvai numanomas (b). Pvz.: a) Jis kažką skubiai rašė į palaidus bloknoto lapus, laikydamas jį ant kelių. Aplinkui mėtėsi jau pilni (plg. rašto) lapai Lnk. Vladukas, kad ir nepilną kibirą pasėmęs, nešiodavo iš prūdžiuko (=tvenkinio) vandenį Ap. Vis pilni ir pilni tie troleibusai, net stebies, kodėl tiek daug tų važiuojančių į miesto centrą Lnk. b) Visas jo gyvenimas pašoko. Aruodai kupini ... (plg. visko) Mč. Mano piniginė pilna (plg. litų), esu dailiai apsirėdęs Šk. – Nenusisekė vaikui, – miglotai burbteli Vainoras pilna (plg. maisto) burna Av. Būtent kontekstas išsaugo visą perteikiamą informaciją ir šis negramatiškumas (būtinųjų aktantų eliminavimas prieštarauja kalbos sistemai) yra neutralizuojamas (Helbig 1992: 50). 2.1.4. Leksinės semantikos lygmenyje nustatoma, kokių semantinių klasių žodžiai gali būti būdvardžio sintaksiniais aktantais. Tai lemia būdvardžio galėjimas jungtis su tam tikros leksinės reikšmės žodžiais. Būdvardžio semantinio derinimosi su kitais žodžiais galimybės vadinamos būdvardžio leksiniu valentingumu.10 Pvz., galima sakyti paklusni motinai dukte, bet nepasakytume * paklusni tėvynei kėdė; su būdvardžiu vedinas einantis deskripto žodis ir įnagininkas turi įvardyti gyvą būtybę [+Anim] arba žmogų [Hum] (vyrai arkliais vedini bk, motina vaiku vedina bk). Būdvardžio nešinas deskripto žodis turi įvardyti gyvą būtybę [+Anim] arba žmogų [Hum], o įnagininkas įvardija gyvą būtybę [+Anim], žmogų [Hum] arba daiktą [–Anim] (nubėgo katinas pelę nešinas bk, grįžo šuo žąsies sparnu nešinas bk, čia perėjo per kiemą merga kibirais nešina M–Pt; eina tuo sodu [moteris] kūdikiu nešina Bl, grįžo motina viščiukais nešina bk). Būdvardžio panašus leksinė aplinka gali būti įvairi. Pvz., vaikas [Hum] panašus į motiną [Hum] bk, į sudžiūvusią šakaliuką [–Anim] bk; skuduras [–Anim] panašus į ratu skriejantį paukštį [+Anim] Cv, į sutryptą viltį [Abstr] bk, į nuskriaustą kačiuką [+Anim] bk; keistas bildesys [Abstr] panašus į svajonių griūtį [Abstr] bk; visos idėjos [Abstr] panašios į nesveiko žmogaus kliedėjimus [Abstr] bk. Taigi sintaksinis ir leksinis būdvardžio valentingumas išorinėje struktūroje realizuoja būdvardžio semantinį valentingumą abstrakčioje giliojoje struktūroje. 10 Leksinis valentingumas nurodomas šiais simboliais: Hum – žmogus, +Anim – gyva būtybė, –Anim – negyvas daiktas, Abstr – abstraktus dalykas. 65 3. Kadangi būdvardžio valentingumas priklauso nuo jo reikšmės, tai tas pats būdvardis, pavartotas skirtingomis reikšmėmis, kiekvienu atveju turi skirtingą arba sintaksinį, arba semantinį ar leksinį valentingumą. Nuo būdvardžio reikšmės taip pat priklauso, keliavalentis yra būdvardis. Pvz., būdvardis kaltas, -a (1) reikšme „nusižengęs, nusikaltęs“ yra dvivalentis: ND - Adj - (dėlGen)11 Tėvas nekaltas (dėl kaimyno nelaimės) bk. ND - Adj - (InstrPron) Aš (niekuo) nekaltas Vž. (2) reikšme „pasiskolinęs ką nors“ šis būdvardis yra trivalentis: ND - Adj - (Dat) - (Acc) Aš kaltas (draugui) (du litus) bk. ND - Adj - (Dat) - (Gen) Jonas kaltas (tėvui) (pinigų) bk.12 (3) reikšme „neatsiskaitęs su kuo“ būdvardis kaltas yra keturvalentis: ND - Adj - (Dat) - (Acc) - (užAcc) Senis kaltas (vaikui) (didelę) (už darbą) bk. ND - Adj - (Dat) - (Gen) - (užAcc) Kaimynas kaltas (man) (pinigų) (už arklių) bk. ND - Adj - (Dat) - (Instr) - (užAcc) Sesuo kalta (broliui) (rugiais) (už veršį) bk. Būdvardis dėkingas, -a (1) reikšme „reiškiantis ar jaučiantis padėką“ yra trivalentis: ND - Adj - (Dat) - (užAcc) Petras dėkingas (nepažįstamajam) (už pagalbą) bk. Pavartotas perkeltine (2) reikšme „palankus, tinkamas“, šis būdvardis yra dvivalentis: ND - Adj - Dat Dėkinga veiklai dirva Ž. Šių būdvardžių skiriasi ne tik sintaksinis, bet ir semantinis valentingumas. Būdvardžio kaltas, -a, pavartoto (1) reikšme, SemVS yra Adj [P, Caus], Adj [P, Con]; pavartoto (2) reikšme – Adj [P, B, Con], o pavartoto (3) reikšme – Adj [P, B, Con, M]. Būdvardžio dėkingas, -a, pavartoto (1) reikšme, SemVS yra Adj [Pcp, B, M], o pavartoto perkeltine (2) reikšme – Adj [P, Fin]. 3.1. Skirtingas sintaksinis valentingumas ne visada rodo, kad būdvardis vartojamas kita reikšme. Skirtingos SinVS gali būti tos pačios reikšmės paraleliniai modeliai. Jie gali būti sutraukiami į vieną modelį su alternacinėmis sintaksinių aktantų formomis, tarp kurių rašomas įžambus brūkšnys (/). Pvz., palankus, -i „tinkamas“ SinVS yra ND - Adj - (Dat/Inf) (Kiekvienas augalas auga ten, kur yra palankios (gyventi) (plg. gyvenimui) sąlygos Ž). Būdvar- 11 Sintaksinėse valentingumo struktūrose ir pavyzdžiuose fakultatyvieji aktantai pateikiami skliausteliuose. 12 Jei sakinyje yra keli fakultatyvūs sintaksiniai aktantai, vienas jų sakinyje dažniausiai turi būti būtinai pasakytas. Pvz.: Jonas kaltas tėvui; Jonas kaltas pinigų. Bet: *Jonas kaltas. 66 džio kaltas, -a „pasiskolinęs ką nors“ SinVS yra ND - Adj - (Dat) - (Acc/Gen) (tevas kaltas (kaimynui) (du litus / pinigų) bk.). Būdvardžio kaltas, -a „neatsiskaitęs su kuo“ SinVS yra ND - Adj - (Dat) - (Acc/Gen/Instr) – (už Acc) (senis kaltas (Jonui) (triušį / pinigų / obuoliais) (už kepurę) bk.). Alternatyvūs sintaksiniai modeliai atitinka tą pačią SemVS (pvz., palankus, -i SemVS - Adj [P, Fin]. 3.2. Ta pati būdvardžio reikšmė galima ir tuomet, kai skiriasi tiek sintaksinis, tiek semantinis valentingumas. Tuomet yra nevienodai interpretuojama nusakomoji situacija. Pvz., būdvardis kaltas, -a „nusižengęs, nusikaltęs“ gali turėti dvi sintaksinio ir semantinio valentingumo struktūras: (1) SinVS ND - Adj - (delGen) SemVS Adj [P, Caus] Pvz.: Tėvas nebuvo kaltas (dėl kaimyno nelaimės), bet vis dėlto jam kažkas sugnybo širdį bk. (2) SinVS ND - Adj - (InstrPron) SemVS Adj [P, Con] Pvz.: (Tuo) ir jis yra kaltas Jb; Aš (niekio) nekaltas Vž; Tėvas badu juos marina, jis vienas kaltas (viskuo) Cv. (1) sakinyje pasakoma konkreti nusižengimo priežastis, (2) sakiniuose pavartotas apibendrintos reikšmės įvardis neįvardija kaltumo priežasties. Tačiau dažniausiai, kai skiriasi ir sintaksinis, ir semantinis valentingumas, būdvardžio reikšmės yra skirtingos. 3.3. Tarp būdvardžio SinVS ir SemVS galimi tokie santykiai. 3.3.1. Būdvardžio SinVS skirtingos a) SemVS taip pat skirtingos. Būdvardis dažniausiai vartojamas skirtingomis reikšmėmis (išskyrus tokius atvejus kaip 3.2.). (1) įkyrus, -i a) „įkyrintis, erzinantis nuolatiniu prašymu, lindimu, kartojimu ko nors“: Nebūk [tu] [P] (kitiems) [Pcp] įkyrus Vl. ND -Adj - Dat) Ramučio globa [Con] (jam) [Pcp] pasidarė jau nepakenčiamai įkyri M-Pt. b) „nuobodus“: Strijkauskis [P] (t. y. knyga) yra įkyrus (skaityti) [Fin] Dk. ND -Adj - (Inf) (2) parankus, -i a) „patogus“: Dalgis [P] man [B] parankus Ž. ND -Adj - Dat b) „tinkamas“: Puodelis [P] parankus susipilti [Fin] Ž. ND -Adj - Inf b) SemVS ta pati. Skirtingos SinVS funkcionuoja kaip paraleliniai modeliai. (1) atsparus, -i „nepasiduodantis išorės veikimui“: a. ND -Adj - Dat Paukščio krūtinė atspari vėjams bk Adj [P, Con] b. ND -Adj - prieš Acc Paukščio krūtinė atspari prieš vėją Cv. Bet: karščiui atsparus metalas bk. * metalas atsparus prieš karštį bk. (2) atviras, -a „nuoširdus, viską pasakantis“: 67 a. ND-Adj - (Dat) Aš (tamstai) esu atviras, nes žinau, kad esi geras M-Pt. Adj [Pcp, B] b. ND-Adj - (suInstr) Matote, aš (su jumis) atviras, ponas Vainorai Avž. (3) godus, -i „daug norintis, gobšus“: a. ND-Adj - Gen Veršis godus gėrimo Ž. Adj [Pcp, Con] b. ND-Adj - Inf Veršis godus gerti Ž. (4) lygus, -i „to paties didumo, gerumo; vienodas“: a. ND-Adj - Dat Draugai man buvo lygūs arba už mane aukštesni.13 Adj [P, Comp] b. ND-Adj - suInstr Vaikas lygus su senbernaru bk. (5) malonus, -i „teikiantis džiaugsmo, geras, palankus“: a. ND-Adj -(Dat) Ji (Mazariniui) nebus maloni Dr. Adj [Pcp, B] b. ND-Adj - (suInstr) Bernaras mokėjo būti malonus (su moterimis) Knd. (6) pajėgus, -i „kuris daug pajėgia, stiprus, tvirtas“: a. ND-Adj - Dat Žmogus nepajėgus kūrybai Ž. Adj [P, Con] b. ND-Adj - Inf Žmogus nepajėgus kurti Ž. (7) rangus, -i „vikrus, apsukrus“: a. ND-Adj - (prieGen) Rangus (prie darbo) žmogus DŽ. Adj [P, Fin] b. ND-Adj - (Inf) Jis nerangus (dirbti) DŽ. (8) vertas, -a „tinkamas, nusipelnęs“: a. ND-Adj - Gen Jonas vertas paminėjimo bk. Adj [P, Con] b. ND-Adj - Inf Jonas vertas paminėti bk. 3.3.2. Būdvardžio SinVS ta pati. a) SemVS skirtingos. Būdvardis vartojamas skirtingomis reikšmėmis ir kiekvienu atveju priklauso kitai semantinei grupei, bet jo sintaksinis valentingumas toks pat. Plg.: (1) artimas, -a a) „panašus, beveik atitinkantis ką“: Toks poelgis [P] atrodė artimas išdavystei [Comp] Avž. ND - Adj - Dat b) „turintis glaudžių ryšių“: Kokia tai tauri, protinga, pačia savo prigimtimi tau [B] artima moteris [P] Rdzv. (2) imlus, -i a) „gerai imantis, gabus“: Jis [Pcp] imlus mokslui [Con] bk. ND - Adj - Dat b) „lengvai priimantis“: Dirvožemis [P] imlus drėgmei [Con] bk. (3) kupinas, -a 13 J. Šukys (1998: 504) teigia, kad lyginant pagal ūgį vartojama prielinks-ininė konstrukcija suInstr, bet kai lyginama pagal vertę, kokybę, reikia rinktis Dat. 68 a) „labai pilnas, su kaupu“: Obelis [P] šimet buvo kupina obuolių [Con] Smn. ND - Adj - Gen b) prk. „labai apimtas ko nors“: Kupinas gražiausių įspūdžių [Con] […] grįžau [aš] [Pcp] į mylimą gimtinę Vn. (4) pilnas, -a a) „visiškai užimtas, daug turintis“: Gatvė [P] pilna dulkių [Con] Ap. ND - Adj - Gen b) prk. „apimtas, kupinas jausmo, ypatybės“: Ir vėl Šimonis [Pcp] pilnas geros vilties [Con] žvelgė į ateitį Smn. (5) palankus, -i a) „pritariantis, simpatizuojantis, gera linkintis“: Mums [B] palankus žmogus [Pcp] DŽ. ND - Adj - Dat b) „tinkamas“: Sąlygos [P] palankios (gyvenimui) [Fin] bk. (6) reikalingas, -a a) „be kurio negalima verstis, privalus“: Vaikui [B] reikalinga priežiūra [Con] bk. ND - Adj - Dat b) „kurio reikia“: Kiaulės [P] reikalingos šeriams [Fin] Jb. (7) turtingas, -a a) „daug ko nors savyje turintis“: Maistas [P] turtingas vitaminų [Con] Ž. ND - Adj - Gen b) „daug ko nors turintis“: Juozienė [B] turtinga adatų [Con] bk. 3.4. Skirtingi būdvardžiai gali turėti vienodą sintaksinį, bet skirtingą semantinį valentingumą, ir atvirkščiai: būdvardžių semantinis valentingumas gali būti vienodas, o sintaksinis - skirtingas. Galimi keli atvejai. 3.4.1. Būdvardžių SinVS vienodos. a) SemVS taip pat vienodos. (1) a. Taukų [Con] kupina gelda [P] Ž. b. Grioviai [P] pilni žolės [Con] Cv. ND - Adj - Gen c. Stiklinė [P] sklidina pieno [Con] bk. d. Maistas [P] turtingas vitaminų [Con] Ž. Visiems šiems būdvardžiams būdinga bendra reikšmė „daug ko nors savyje turintis“. Žinoma, jų individualios reikšmės gali būti skirtingos, bet gali būti ir sinonimiškos (plg. pilnas, sklidinas). b) SemVS skirtingos. (2) a. Jis [P] arklio [Con] reikalingas Jb. b. Ona [B] turtinga adatų [Con] bk. ND - Adj - Gen c. Žmonės [Pcp] gobšūs (pinigų) [Con] Ž. 69 Nors būdvardžių sintaksinis valentingumas vienodas, jų reikšmės yra visiškai skirtingos. 3.4.2. Būdvardžių SinVS skirtingos. a) SemVS vienodos. Tokie būdvardžiai priklauso skirtingoms sintaksinėms klasėms, bet tai pačiai semantinei grupei. (3) a. ND - Adj - Gen Žmogus pilnas pasiutimo bk. b. ND - Adj - Dat Vincas abejingas poezijai bk. c. ND - Adj - Instr Brolis tikras savo mirtimi bk. Adj [Pcp, Con] d. ND - Adj - užAcc Žmogus atsakingas už savo pasirinktą kelią bk. Šie būdvardžiai nusako asmens psichinį santykį su daiktu ar reiškiniu. b) SemVS skirtingos. (4) a. ND - Adj - Dat Duktė [Pcp] paklusni motinai [B] DŽ. b. ND - Adj - Instr Vyrai [A] pareina arkliais [P] vedini DŽ. c. ND - Adj - nuoGen Vyro požiūris [P] skirtingas nuo žmonos požiūrio [Comp] bk. d. ND - Adj - (Inf) Tėvas [Pcp] gabus (mokyti) [Fin] bk. Būdvardžių reikšmės yra skirtingos, nes nusakomos skirtingos situacijos. 4. Taigi būdvardžio (panašiai kaip ir veiksmažodžio) reikšmių santykiai su jo valentingumu gali būti gana įvairūs. Jeigu būdvardžio sintaksinis valentingumas yra vienodas, skiriasi jo semantinis valentingumas, ir reikšmės yra taip pat skirtingos. Jei būdvardžio sintaksinis valentingumas skiriasi, gali skirtis ir jo semantinis valentingumas, be to, dažniausiai skirtingos yra ir būdvardžio reikšmės. Bet tą pačią būdvardžio SemVS gali atitikti ir kelios sintaksinio valentingumo struktūros, kurios paprastai funkcionuoja kaip paraleliniai modeliai, o būdvardžio reikšmė yra iš esmės ta pati. Gali būti kelių būdvardžių vienodas ir sintaksinis, ir semantinis valentingumas. Tuomet visiems šiems būdvardžiams būdinga bendra reikšmė (jie priklauso tai pačiai semantinei grupei), ta reikšmė toliau gali būti detalizuojama. Tačiau kai būdvardžių sintaksinis valentingumas sutampa, semantinis valentingumas gali skirtis, tada būdvardžių reikšmės skiriasi, nes nusako skirtingas situacijas. Tokie būdvardžiai priklauso skirtingoms ir sintaksinėms klasėms, ir semantinėms grupėms. Galima sutikti su N. Slizie-ne (1995: 69), kad sintaksinis valentingumas, kuris kalbos vartotojui pirmiausia krinta į akis, vienas pats nerodo nei reikšmių tapatumo, nei jų skirtumo. Gauta 1998 11 02 SUTRUMPINIMAI Ap – Juozas Aputis Avž – Jonas Avyžius 70 Blt – Juozas Baltušis bk – bendrinė kalba Cv – Petras Cvirka Dk – Simonas Daukantas Dr – Petras Dirgėla DŽ – Dabartinės lietuvių kalbos žodynas. Vilnius, 1993 Jb – Jonas Jablonskis Knd – Saulius Tomas Kondrotas Lnk – Romualdas Lankauskas Mč – Jonas Mačiulis M-Pt – Vincas Mykolaitis-Putinas Rdzv – Bronius Radzevičius Sv – Jurgis Savickis Smn – Ieva Simonaitytė Šk – Antanas Škėma Vl – Motiejus Valančius Vn – Antanas Vienuolis Vž – Vaižgantas (Juozas Tumas) Ž – Lietuvių kalbos žodynas. T. I–XVII. Vilnius, 1968–1996. LITERATŪRA A p r e s i a n 1974: Апресян Ю. Д. Лексическая семантика, Москва: Наука. B l u h m H. 1978: Über kommunikative Notwendigkeit und Valenz. – Valence, Semantic Case and Grammatical Relations. Ed. W. Abraham, Amsterdam: John Benjamins B.V., 9–21. DLKG 1994 – Dabartinės lietuvių kalbos gramatika. Red. V. Ambrazas, Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidykla. DŽ 1993 – Dabartinės lietuvių kalbos žodynas. Vyr. red. St. Keinys, Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidykla. F i x U. 1970: Zum Verhältnis von Syntax und Semantik im Wortgruppenlexem. – WZ der Karl-Marx-Universität Leipzig. GSR. 19(4), 483–501. H e l b i g G., Schenkel W. 1973: Wörterbuch zur Valenz und Distribution deutscher Verben, Leipzig: VEB Bibliographisches Institut. H e l b i g G. 1982: Valenz-Satzglieder-Semantische Kasus-Satzmodelle, Leipzig: VEB Verl. Enzyklopädie. H e l b i g G. 1992: Probleme der Valenz – und Kasustheorie, Tübingen: Niemeyer. J a k a i t i e n ė E. 1988: Leksinė semantika. Vilnius: Mokslas. J u n k e r K. 1969: Zur Valenz beim Adjektiv. – WZ der Humbolt – Universität zu Berlin. GSR. 18(2), 291–293. Ž I–XVII – Lietuvių kalbos žodynas 1–2, Vilnius: Mintis, 1968-1969; 3–6: Valstybinė politinės ir mokslinės literatūros leidykla, 1956, 1957, 1959, 1962; 7–9: Mintis, 1966, 1970, 1973; 10–15: Mokslas, 1976, 1978, 1981, 1984, 1986, 1991; 16–17: Mokslo ir enciklopedijų leidykla, 1995, 1996. S l i ž i e n ė N. 1986: Lietuvių kalbos veiksmažodžių valentingumas ir sintaksinė klasifikacija, – Lietuvių kalbotyros klausimai 25, 45–97. 71 S l i ž i e n ė N. 1994: Lietuvių kalbos veiksmažodžių junglumo žodynas, Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidykla. S l i ž i e n ė N. 1995: Lietuvių kalbos veiksmažodžių valentingumas ir jo aprašymo principai, – Lietuvių kalbotyros klausimai 33, 54–74. S o m m e r f e l d t K. E. 1971: Zur Valenz des Adjektivs. – Deutsch als Fremdsprache 8(2), Leipzig. 113–117. S t a r k e G. 1973: Satzmodelle mit prädikativem Adjektiv im Deutschen. – Deutsch als Fremdsprache 10(3), Leipzig, 138–147. Š u k y s J. 1998: Lietuvių kalbos linksniai ir prielinksniai: vartosena ir normos, Kaunas: Šviesa. T e k o r i e n ė D. 1982: Sintaksinė semantika, jos nagrinėjimo metodai ir žodžių junginių semantikos problemos. – Kalbotyra 33(1), 132–139. T e k o r i e n ė D. 1983: Lietuvių kalbos būdvardžio semantinis valentingumas. – Kalbotyra 34(1), 97–107. V a l e c k i e n ė A. 1998: Funkcinė lietuvių kalbos gramatika, Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas. BEDEUTUNG UND VALENZ DER ADJEKTIVE Zusammenfassung Im letzten Jahrzehnt sind viele Publikationen erschienen nicht allein zum Problem der Valenz der Verben, sondern auch zu dem der Adjektive. Das Adjektiv als prädikatives Wort im Satz hat immer eine Leerstelle für ein Argument, d. h. für ein Ding, das den Träger der Eigenschaft ausdrückt – für das Deskript. Es gibt Adjektive, die zwei – oder auch mehr – Leerstellen für die Argumente des Prädikats haben. In diesen Fällen reagiert das Adjektiv selber die Wörter, die Dinge ausdrücken, welchen das durch das Prädikat ausgedrückte Kennzeichen zugeteilt wird: es ist eine Beziehung – mit Ausnahme des Deskripts – die auf der Kongruenz des Adjektivs beruht. Die Zahl der Leerstellen hängt von der Bedeutung des Adjektivs ab. Die entscheidende semantische Eigenschaft des Adjektivs ist eine bestimmte Anzahl von Leerstellen zu bedingen, die im Satze Wörter mit einer gewissen Bedeutung sowie deren Formen – oder ihre Entsprechungen – ein nehmen. Die Valenz bezieht sich auf drei Ebenen: auf die abstrakte Ebene der logischen Semantik und auf zwei konkrete Ebenen – auf die der syntaktischen bzw. der lexikalischen Semantik. Die durch die Aktanten des Adjektivs ausgedrückten semantischen Funktionen bilden die semantische Valenz des Adjektivs, die durch die Struktur der semantischen Valenz (Sem VS) dargestellt werden kann. Der Anschluß an das Adjektiv obligatorischer Wortformen (oder ihrer Entsprechungen) heißt syntaktische Valenz des Adjektivs, die durch die entsprechende Struktur der syntaktischen Valenz (Sin VS) darzustellen ist. Die syntaktischen Aktanten des Adjektivs treten dabei als sprachliche Realisierung der semantischen Aktanten auf. Da die Valenz des Adjektivs von seiner Bedeutung abhängt, können die Beziehungen der Bedeutungen des Adjektivs zu seiner Valenz ziemlich unterschiedlich sein. Wenn die syntaktische Valenz des Adjektivs einheitlich ist bei unterschiedlichen Bedeutungen des Adjektivs, kann sich seine semantische Valenz unterscheiden. Aber der gleichen Struktur des Adjektivs Sem VS können einige. Strukturen der syntaktischen Valenz entsprechen, die gewöhnlich als parallele Modelle fungieren, wobei die Bedeutung des Adjektivs im Wesentlichen die gleiche bleibt. Manche Adjektive werden durch die gleiche syntaktische wie auch semantische Valenz 72 gekennzeichnet. In diesen Fällen weisen alle diese Adjektive die gleiche Bedeutung auf (sie gehören zur gleichen semantischen Gruppe) die weiterhin detailliert werden kann. Doch wenn auch die syntaktische Valenz der Adjektive übereinstimmt, kann sich die semantische Valenz unterscheiden, wobei sich auch die Bedeutungen der Adjektive unterscheiden, die unterschiedliche Situationen bezeichnen. Diese Adjektive gehören zu unterschiedlichen syntaktischen und semantischen Klassen bzw. Gruppen. 73