Daiktavardžių morfologiniai variantai G. Mancelio „Lettische Postill“ (1654)

LIETUVIŲ KALBOTYROS KLAUSIMAI XL (1998) Everita MILČONOKA Latvijos universiteto Matematikos ir informatikos institutas, Ryga DAIKTAVARDŽIŲ MORFOLOGINIAI VARIANTAI G. MANCELIO „LETTISCHE POSTILL“ (1654) Seniesiems raštams būdingas kalbos dalių gramatinis formų varijavimas, apie kurį galima kalbėti kaip apie kalbos istorijos ir jos raidos reiškinį. Daiktavardžių morfologiniai variantai apžvelgiami G. Mancelio Postilės fragmente (Postiles I, 100 psl. fragmente). Tiriant panaudota Latvijos universiteto Matematikos ir informatikos instituto Dirbtinio intelekto laboratorijos senųjų tekstų duomenų bazė. G. Mancelis (1593–1654) buvo išsilavinęs XVII a. žmogus Žiemgaloje ir Kuržemėje, turėjo humanitarinį ir humanistinį išsilavinimą ir, aišku, gerai mokėjo lotynų kalbą. 1637 m. hercogas Frydrichas pakvietė G. Mancelį sugrįžti iš Terbatos (dabartinis Tartu), kur jis tuo metu ėjo universiteto rektoriaus pareigas, į Jelgavą. Atvykęs G. Mancelis tapo rūmų pastoriumi, o vėliau generaliniu superintendentu. Čia dirbdamas jis parašė Postilę, kuri buvo išspausdinta 1654 m. G. Mancelio gyvenimui ir darbams skirta keletas monografijų ir straipsnių. A. Ozolas monografijoje „Veclatviešu rakstu valoda“ mini G. Mancelį kaip patį svarbiausią autorių, įvedusį ortografijos normas. Jo dėka raštu kalbos pagrindu buvo pasirinktos žiemgališkos šnektos. G. Mancelio autoriteto nesugriovė ir K. Fūrekeris, kuris pasiūlė dar racionalesnę latvių kalbos ortografijos sistemą. Biblijos vertėjai savo darbo pagrindu pasirinko G. Mancelio rašybos normas. Taip susidarė G. Mancelio rašybos sistema, kuri buvo patikslinta tiktai XVIII a., kada buvo parengtas spaudai antras Biblijos leidimas. E. Lamė (1933) rašė apie G. Mancelio rašybos principus, A. Augstkalnis (1930) nagrinėjo tekstologiją, P. Šmitas (1895) G. Mancelio kalbos leksikos, morfologijos ir sintaksės klausimus, o L. Berzinis šias problemas nagrinėjo stilistikos aspektu1 (1944). Iš naujesnių tyrinėjimų, skirtų 1 Lamė E. Loģiskais princips Glika rakstībā. – Filoloģijas materiāli, Rīga, 1933, 104–110; Augstkalns A. Veclatviešu rakstu apskats. – RLB Zinību Komisijas Rakstu krājums 20, 1930, 92–137; Ш м и д т П. Особенности языка латышского писателя Г. Мансели. – Живая старина. Выпуск 2. Год пятый. Санкт Петербург, 1895, 162–170; Bērziņš L. Valoda un izteiksme Manceļa rakstos. – Izglītības Mēnešraksts 1, 1944, 8–12; 2, 1944, 29–31; Darž. Endzelīne M. Apcerējums par Jūra Manceļa dzīvi un viņa literārisko darbību. – Rakst- 46 G. Manceliui, galima būtų paminėti J. Krėslinio veikalą „Dominus narrabit in scripturis populorum: A Study of Early Seventeenth-Century Lutheran Teaching on Preaching and the Lettische lang-gewünschte Postill of Georgius Mancelius“ (1989). Jame apžvelgiama G. Mancelio biografija, remiantis archyvo medžiaga2. Suskirsčius nagrinėjamo fragmento (100 psl.) daiktavardžius (300 vyriškosios giminės ir 336 moteriškosios giminės daiktavardžius kartu su gramatinėmis formomis) pagal dabartinės latvių kalbos kamienų sistemą, yra pastebimas kamienų morfologinis varijavimas. o ir ā kamienų daiktavardžiai yra stabilūs, beveik neturintys morfologinių variantų. o kamieno paradigma: Nom | Gen | Dat | Acc | Loc Sg | Zillwāhr; Pa=tehwiš | Zillwāta | Zillwātam; Pagganam | Zillwāhu; Maizeš=Reežini; Wactar=ehden | Zeetumā Pl | Zillwāti; Pāhroni | Zillwāto; Pagganā=Lauteem | Zillwāteem; Zillwāteems | Zillwāhuš; Pagganus | Darrbohā jo kamieno paradigma: Nom | Gen | Dat | Acc | Loc Sg | Behrniņš; Zellsch; Jesulins | Berniņa; Zellu=Wiers | Roninjam | Behrniņu; Zelhu; Jezulīn | Wahjiņa; Muhscha' Pl | Behrniņi | Roninjo | Lautineem; Karreems | Raiminus; Zelhuš | muhschobā Senuosiuose raštuose yra akivaizdus jo kamieno daiktavardžių rašybos varijavimas galūnėje. Pagal tai, koks yra vartojamas priebalsis norint pažymėti palatalizaciją, galima teigti, kad XVII a. latvių kalboje dar nebuvo galutinai nieku sejas. Serija skolai un jaunatnei. A. Dauges un V. Plūdona redakcija. Nr.1. Juris Mancelis, Rīgā, 1927; Blese E. Latviešu literatūras vēsture. Vecākais un vidējais posms. No XVI g.s. vidus līdz XIX g.s. vidum, Gaismas pils, 1947, 317. 2 J. Krėslinis savo darbe papildo Blesės teiginius, nurodydamas, kad Jelgavos Lotynų mokyklos direktorius buvo A. Gecelis – vienas iš žymiausių ankstesnių religinių tekstų vertėjų. K. Krėslinis rašo, jog sunku yra įrodyti, kokia buvo A. Gecelio įtaka G. Manceliui, tačiau pabrėžia, kad G. Mancelis buvo vieno iš pirmųjų latvių rašybos pradininkų mokinys. Taip pat J. Krėslinio veikale randama istorinių įvykių panorama, leidžianti geriau suprasti G. Mancelio gyvenimo peripetijas. Čia nurodyta literatūra, daugiausia išleista ir saugoma užsienyje, yra labai naudinga, norint sužinoti kuo daugiau apie kultūrinę ir istorinę situaciją Baltijos šalyse ir Europoje XVII a. 47 įvykęs asimiliacijos procesas3. Mancelis rašo viñs, vīriñs, vārdiņš, o priešais priebalsį -š vartojo dar nepalatizuotą priebalsį, pvz., celš, kumelš4. Kaip morfologinis variantas galėtų būti ir daiktavardis jėzulins, turintis kitokią priesagą, bet tai yra vienintelis toks daiktavardis. Todėl galima manyti, kad šitas daiktavardis yra skolinys iš vokiečių kalbos su visu afiksu, bet ne sisteminis reiškinys. Galima teigti, kad išvardytos rašto ypatybės tuo pačiu metu atspindi ir morfologines ypatybes5. ijo kamieno paradigma: Nom | Gen | Dat | Acc | Loc Sg | Apustulis | Bausla | Bauslam | Bausli | Stalln Apustuls | Bausles⁶ | Bauslim | Bauslu Engels | Brahha | Bauslei | Knehweli | | | Engelam | | Pl | Burrwi | Burrwjo | Burrweem | Bauslus | Sullaini | | Apustuleem | Burrwjus Prometees⁷ | | Mirroneems | 3 Rašybą Mancelio tekstuose nagrinėjo A. Ozolas monografijoje „Veclatviešu rakstu valoda“, kur paminėta, kad Mancelis nereguliariai žymi garsą [ŋ] [Ozols 1965: 167]. Tačiau tie žodžiai, kurie baigiasi su -ņš, raštuose visada žymėti su -ngs. Tai galime laikyti rašybos norma. 4 Forma celš randama taip pat ir G. Mancelio žodyne „Lettus“ [Fennell 1988: 15]. Reikia pridurti, kad kituose linksniuose vartotas minkštasis priebalsis, tai patvirtina ir Postilės knygos fragmento medžiaga, taip pat „Lettus“ žodyne minėti pavyzdžiai Gen Sg: cela barība, cela lapa, cela rādītājs, cela vīrs, Acc Sg: ceļu griezt, Nom Pl: divi ceļi [Fennell 1988: 16]. Taip pat Nom Sg sutinkama forma kumeļš, o Acc Sg forma yra kumelu, panašiai ir minėta forma „Lettus“ žodyne: kumeļa pēdi [Fennell 1988: 43]. 5 M. Rudzytė, apibūdindama priebalsių palatalizaciją tarmėse, mini, kad -s po -ņ- žodžio gale visoje kalboje yra pakitęs į -š, pvz., viņš, vīriņš. Toliau aiškinama, kad 1638 m. G. Mancelis dar rašo wiņgs (=viņš) ir Wierings (=vīriņš). Pagal M. Rudzytę, „tolaiik vismaz kādā apgabalā asimilācijas vēl nav bijis“ [Rudzīte 1993: 324]. Autorė aiškina, kad -s po l žodžio gale daugelyje šnektų yra pakitęs į -š, pvz., celš, žalš. Žodžio gale G. Mancelis vartoja -š po -ļ-: Zellßch (=celš), diwi Zetti (=ceļi). 6 Forma bausles galėtų atspindėti ankstesnę raštų tradiciją, nes nėra daugiau duomenų, leidžiančių laikyti ją daiktavardžio morfologiniu variantu. Kadangi vokiečių kalboje daiktavardžio das Gebot ‘įsakymas’ Gen Sg galūnė yra -es, galima būtų manyti apie pastarosios įtaką G. Mancelio raštams. Be to, daiktavardis bauslis turi kitokią Dat Sg galūnę, t.y. bauslei. Tai leidžia manyti, kad tuo metu daiktavardžio bauslis buvo ē ir io kamienų variantai. Manau, kad visoje Postilės knygoje galima būtų rasti dar kokią formą, patvirtinančią šią hipotezę. Kadangi nei „Lettus“ žodyne, nei Mīlenbacho–Endzelyno žodyne nėra užfiksuotas ē kamieno daiktavardis bausle, tai negalima galutinai paaiškinti šių Gen Sg ir Dat Sg formų. 7 Formą provietes būtų galima aiškinti kaip ē-kamienio daiktavardžio formą; viename kontekste greta sutinkamos vyriškosios ir moteriškosios giminės galūnės: (..) Tādeh wōgālawōb 20. Seitnbh mißi šmābti Prometees air allasch waigādami waiga- 21. jušchi / [28, 19–21]; 48 Šalia ijo kamieno daiktavardžių Nom Sg formose aptinkamos taip pat ir o kamieno galūnės. Tokia ypatybė pastebima ir kituose linksniuose, pvz., Nom Sg bauslis, Gen Sg bausla, Acc Sg bausli, bauslu; Nom Sg engels, Dat Sg engēlam. ijo kamieno Dat Sg formos rodo, kad dabartinės latvių kalbos forma -im G. Mancelio Postilėje dar nebuvo paplitusi, o vyravo formos su -am/-'am, pvz., bauslam, engēlam, sulainam, vāciešam. Šalia ijo kamieno paradigmos Nom Sg aptinkami daiktavardžiai su o kamieno forma, pvz., apuztuls, blēds, ēzels, engels, proviets, timermans, vilizters. Galima būtų teigti, kad čia buvo paskutinio skiemens trumpojo balsio redukcija, tačiau lieka neaišku, kodėl redukcija neveikia ir kitų žodžių. Visi išvardyti daiktavardžiai yra skoliniai, todėl ši morfologinė ypatybė gali būti susieta su skolinių adaptavimu latvių kalbos sistemoje. ū kamieno paradigma: Nom | Gen | Dat | Acc | Loc Sg | ſeetus; Chriſtus; Chriſt; Ieſus | 2llus; Chriſti; Ieſu Chriſti | (tam Kunaham); Ieſu Chriſto | Wāddus; (Kunahu) Ieſum; (Koninju) Chriſtum; Ieſum | Mancelio Postilėje nėra daug priebalsinių ir u kamieno daiktavardžių; greta paprastųjų u kamieno daiktavardžių, pvz., medus, aptinkami ir tikriniai daiktavardžiai, tokie kaip Jezus, Kristus ir kt., turintys lotynų kalbos linksniavimo paradigmą. (Tik­rinių daiktavardžių linksniavimui yra panaudota lotynų kalbos sistema: Gen Sg galūnė -ī; Dat Sg -ō; Acc Sg -um. Taip pat reikia pripažinti, kad tikrinių daiktavardžių linksniavimas nėra visiškai reguliarus, nes Gen Sg šalia formos su -i, pvz., Kristi, yra ir forma su -u, pvz., Jezu, taip pat šalia Dat Sg su -o, pvz., Kristo, yra forma su -u, pvz., Jezu, bet Acc Sg ir Jezum, ir Kristum pavartota lotynų kalbos Acc Sg galūnė.) ē kamieno paradigma: Nom | Gen | Dat | Acc | Loc Sg | Paſſaule; Needra | paſſaules | Paſſaulei | Paſſaul; Silli; Needru | Paſſauleh; Sillū Pl | Snymeſ; reiſas | | Drebbehm | Drebheſ; Nahwas | Paddebbeſſes (..) Schis Deſitais gir Chriſtus taſ 26. Kungs / taſ Deſitais fattnu tee ſwahki Prometees und Koninji 27. ghribbeuſchi redſeht [561, 25–26]. 49 ė kamieno daiktavardžiai turi daugiau morfologinių variantų, palyginus su a kamieno daiktavardžiais. Keletą morfologinių variantų turi ė kamieno daiktavardžių Acc Sg: a) vyrauja begalinės formos, pvz., brūt, dvēsel, mut, pasaul (26 atvejai); b) retesnė yra galūnė -u, pvz., atraitnu, nāvu, niedru, reizu (6 atvejai); c) dabartinės kalbos forma su galūne -i yra pavartota tiktai du kartus: nāvi, sili. Teigiama, kad Acc Sg galūnė -u atsirado pagal a kamieno daiktavardžių pavyzdį, bet ši forma nelabai paplitusi G. Mancelio raštuose, nes Postilės fragmentas atspindi begalinės formos įsigalėjimą. L. Berzinis veikale „Valoda un izteiksme Mancel̦a rakstos“ teigia, kad žodžių galūnės ne visur yra taisyklingos, ir begalinės formos sutinkamos kaip Acc Sg, taip Nom Sg (Berzin̦š 1944: 1, 142). i kamieno paradigma: Nom | Gen | Dat | Acc | Loc Sg | Ahwis; Affin̦s; Wehste; Wall̦ta | Debbes; Debbe̦es | Wall̦tai | Affin̦i; Enghela-Wehst; Debbes; Wall̦tu | Nackțn Pl | Ahwis (divi); Wall̦tes | Durwo-Sargs | Ahweem; fahr̦tim | Sin̦is; Wehste̦s | Affin̦ies Daugiausia morfologinių variantų yra i kamieno paradigmoje: čia aptiktos senosios Nom Sg formos, tokios kaip žodis avis: bett / ta tōm buhb̦ 19. Deema Wab̦ru Basn̦ā p̦irrde̦i̦s / attal Mah̦ab̦ p̦ahr- 20. ghai̦s ta labba Ahwis to Dweb̦elles Barr̦ibu att-ahr̦ammoh̦t / 21. Deewam par Ghod̦u / to Ewed̦eenu n̦he Elim̦tod̦ams / bett 22. Deewa Wab̦ru allașh appoh̦madams ib̦șdieboh̦t. [94 18–22] ir balksnis: Wings gir ar to Ghod̦u ar Meeru / 30. to win̦jam Deews deb̦wis / factah̦ affoh̦s / faugama Bal̦knis 31. Turn̦eh̦y [46 29–31]. Dabartinės latvių kalbos i kamieno daiktavardžiai cilts ir valsts Mancelio vartojami kaip ā kamieno daiktavardžiai, o vēsts kaip ē kamieno daiktavardis. Sustingusioje prieveiksmio formoje kārt kārtim yra užfiksuota sena daiktavardžio Dat Pl galūnė -im: 14. Ka nu / factu es / Leela Nabbafiba bn / to Kunghu Jefu 15. Christo peed̦fammoh̦t / jar-ah̦ds / tad leec̦t Wings tomahr sch̦o Lee- 50 16. tu sakiet teem Ghannem ar leelu Ghoddu zau weenu Enghe- 17. li / ap katru Deena Spohschumis kahrt tahtrim spiedeya / wiß 18. Laur by spohsch und atspiedeya ta Bgguns. [54 14–18]. E. Blesė, ištyrinėjęs J. Langijo 1685 m. latvių-vokiečių kalbų žodyną (su trumpu latvių kalbos gramatikos aprašu), teigia, kad „iš viso XVII a. autoriams i kamieno ir priebalsinių kamienų daiktavardžiai sukeldavo didelį galvos skausmą, taip pat Mancelio raštuose šitie kamienai dar neturi jokios griežtos sistemos“.8 Postilėje randama keletas daiktavardžių, kurių giminė yra pakitusi. Jie yra užfiksuoti ir „Lettus“ žodyne arba „Phraseologia Lettica“, pvz., Nom Sg balksne ir balksnis; Nom Pl bėdas ir bėdi; Nom Sg jūris ir jūre. Kai kuriuos pavyzdžius galima aiškinti Mancelio, kaip oratoriaus, bandymais surasti atitinkamą ritmą savo postilei, pvz., nolįkdami tos darbus tās tumsības un aplikdami tos brunus tās ticības; arba: tu svētu dienu nesvėti un neei baznīcā / nemāceis pātarus un Dieva dziesmus; o kai kurie pavyzdžiai lieka neaiškūs: miela tapa (dkt. mieles) arba: tiem citiem trim lieliem piliem. Taip Mancelio vartota forma actiniem (Acc Pl acis, Dat Pl acīm, acīms; bet actiniem). Mühlenbacho-Endzelyno žodyne minimas deminutyvas actina (Mülenbachs 1923–1925: I, 9), bet čia nėra nuorodos, kad galėtų būti ir vyriškosios giminės forma. Tokio deminutyvo nėra nei „Lettus“ žodyne, nei „Phraseologia Lettica“, tačiau T. Fennelas, kalbėdamas apie moteriškosios giminės daiktavardžius su vyriškosios giminės galūnėmis J. Langijo „Latvių-vokiečių kalbų žodyne“ (1685), mini ir tokios formos egzistavimą (Fennell 1991: 344). T. Fennelas teigia, kad tokie atvejai gali pasitaikyti dėl tamniekų šnektos įtakos. J. Endzelynas „Latvių kalbos gramatikoje“ duoda tokių pavyzdžių, nes „visose lybiškose šnektose moteriškosios giminės formos yra dingusios“ (Endzelīns 1951: 461–464). G. Mancelio taip pat vartota įdomi Acc Pl forma pūkus: Muhscham tam labbe nhe iż-dohßeeß / taß 6. tohb Pugkuß sawas Jaunibas Wällam dohd obschnaht / bett 7. tahß beesa Meeles sawas Wetibas Deewam preekschza zell. 8. Tapehtz nhe tahwejees / ô Zillwähr / no Chrāteem atstahteeh. [96 5–8]. G. Mancelijui buvo žinomas ijo-kamienis daiktavardis pukis. Tai leidžia manyti pateiktos „Lettus“ žodyne formos Nom Sg pukis, Dat Pl no pukiem, Acc Pl pūkus lasīt [Fennell 1988: 74], taip pat „Phraseologia Lettica“ pateiktas sakinys 8 E. Blesė mini, kad „jau vispārīgi XVII gadu simteņa rakstniekiem šīs abas (i-celmu un līdzskaņu celmu-pieb.) grupas celmu un fleksijas ziņā darīja lielas galvas sāpes, un arī Manceļa rakstos šais celmos nav nekādas stingras sistēmas“ (Blese 1936: 577). 51 dievs ģērb tos puķus [Fennell 1989: 94], Mülenbacho-Endzelyno žodyne užfiksuota G. Mancelio vartota forma puķis (Mülenbachs 1925–1927: II, 405). Tuo būdu yra paaiškinama tokia Postilės Acc Pl forma. Postilės fragmente sutinkamos daiktavardžio siksna o kamieno ir ā kamieno variantinės formos: kurpes siksna ir kurpes siksnus atraisīt; taip pat G. Mancelio Postilėje sutinkama jau dabartinėje kalboje nebep pažįstama ijo kamieno daiktavardžio solis ā kamieno forma sola, t.y. Acc Pl soļas šalia Dat Pl formos soļiem. „Lettus“ žodyne užfiksuota ā kamieno forma sola [Fennell 1988: 87], „Phraseologia Lettica“ – formos: Nom Sg sola, sole, Acc Sg ne vienu solu viņš manis priekšā ne ir spēris [Fennell 1989: 94]. Mülenbacho-Endzelyno žodyne pateikta G. Mancelio vartota daiktavardžio solis a kamieno forma suola (Mülenbachs 1927–1929: III, 1137). G. Mancelui buvo žinomos abiejų kamienų formos ir vartojamos Postilėje. Nagrinėjamame Mancelio Postilės fragmente randamos dvi Dat Pl variantinės galūnės: senesnė -ms ir naujesnė -m, pvz., acīms, durvīm̄s ir acīm, durvīm, burviem, akmeniem. L. Berzinis aiškina, kad -s Dat Pl formose jau iki G. Mancelio laikų buvo išnykusi, tačiau raštų tradicija išlaiko senesnę Dat Pl formą. Bet ir senuosiuose raštuose ne visur išlaikyta konsekvencija, nes jau pirmame Postilės puslapyje skaitome: „…nosūtīja Jēzus divi no saviem mācekļiem und sacīja uz tiem“ (I 1), o Reminis cere – sekmadienio tekste rašoma: „neklājas tiem bērniem to mais jem̄t und priekš sun̄iem mest“ ir „no drusciņiems“ (I 296). L. Berzinis daro išvadą, kad galūnė -s Dat Pl formose dar yra pažįstama XVII a., tačiau ji nėra privalomas dalykas, ir autorius gali pasirinkti, kokias formas vartoti (Berziņš 1944: 2, 30). Pastebima tendencija, jog vartoti naujesnę galūnę -m daugiausia būdinga vyriškosios giminės daiktavardžiams, tokių formų yra 82%. Statistinė medžiaga patvirtina, kad iš nagrinėtų Dat Pl formų moteriškoji giminė geriau negu vyriškoji išlaikė senesnę galūnę -ms, t. y. santykiu 33% ir 8%. Postilės medžiaga leidžia teikti, kad Dat Pl galūnė su -m jau yra vyraujanti XVII a., o moteriškosios giminės daiktavardžiai išlaiko dar ir senąją Dat Pl galūnę su -ms. Dabartinėje latvių kalboje yra žinomas dėsnis, kad viena prepozicija valdo pastovų linksnį, o tam tikros prepozicijos du linksnius, bet tokiu atveju tai yra susiję su reikšmių skirtumu. Nagrinėjant prepozicijas caur, iekšan, no, pēc, pie, uz, virs pastebimos dvi tendencijos: 1) vyriškosios giminės daiktavardžiai po prepozicijos vienaskaitoje vartojami tik su Acc Sg linksniu; 2) moteriškosios giminės daiktavardžiams vienaskaitoje po prepozicijos vyraujantis yra Gen Sg linksnis, nors greta vartojamas ir Acc Sg linksnis. D. Nytinia monografijoje „Prielinksnių sistema latvių raštų kalboje“ (Nītiņa 1978: 207) teigia, kad pirmuosiuose latvių raštų paminkluose prielinksnių vartojimas atspindi įvairias kuršių bei žiemgalių vidurio tarmių ypatybes. Tai parodo prielinksnių valdymas. Būtent G. Mancelio darbams būdingas toks Acc var- 52 tojimas vienaskaitoje po visų genityvinių prielinksnių (vyr. gim. 100%). Tokio valdymo ypatybės sutinkamos ne tiktai Kuržemėje ir Žiemgaloje, bet ir Vidžemės šiaurės vakaruose, todėl raštų kalboje jos išsilaiko iki XIX amžiaus antrosios pusės. (Iš kitų prepozicinių konstrukcijų, kuriose galėtum laukti vyriškosios giminės daiktavardžio Gen Sg formos, užfiksuotas tiktai vienas pavyzdys – no nenieka. Galima galvoti, kad šita sustingusi forma buvo pažįstama jau XVII a. ir kad G. Mancelis, girdėdamas žmones vartojant tokį posakį, pavartojo jį ir savo Postilėje.) Morfologiniai variantai leidžia tyrinėti vieno iš svarbiausių XVII a. autorių kalbos ypatybes, be to, patvirtina, kad šnekamosios kalbos varijavimas atsispindi ir raštų kalboje. Gauta 1998 04 17 LITERATŪRA A u g s t k a l n s A. Veclatviešu rakstu apskats. – RLB Zinību Komisijas Rakstu krājums 20, 92–137. B ē r z i ņ š L. 1944: Valoda un izteiksme Manceļa rakstos. – Izglītības Mēnešraksts 1, 8–12; 2, 29–31. B l e s e E. 1936: Nīcas un Bārtas mācītāja Jāņa Langija 1685. gada latviski-vāciskā vārdnīca ar īsu latviešu gramatiku. Pēc manuskripta fotokopijas izdevis un ar apcerējumu par Langija dzīvi, rakstību un valodu papildinājis E. Blese, Dr. phil., Latvijas universitātes profesors, Rīgā, 577. B l e s e E. 1947: Latviešu literatūras vēsture. Vecākais un vidējais posms. No XVII g.s. vidus līdz XIX g.s. vidum, Gaismas pils, 317. E n d z e l ī n e M. 1927: Apcerējums par Jura Manceļa dzīvi un viņa literārisko darbību. – Rakstnieku sejas. Sērija skolai un jaunatnei. A. Dauges un V. Plūdoņa redakcija. Nr.1. Juris Mancelis, Rīgā. E n d z e l ī n s J. 1951: Latviešu valodas gramatika, Rīgā, 1100. F e n n e l l T. G. 1988: A Latvian-German Revision of G.Mancelius’ Lettus (1638), Melbourne, 110. F e n n e l l T. G. 1989: A Latvian-German Revision of G.Mancelius’ Phraselogia Lettica (1638), Melbourne, 150. F e n n e l l T. G. 1991: Feminine Nouns with Masculine Terminations in Johannes Langius’ Latvian-German Dictionary (1685). – Journal of Baltic Studies, Vol. 22, No. 4, 339–346. K r ē s l i ņ š J. 1989: Dominus narrabit in scripturis populorum: A Study of Early Seventeenth-Century Lutheran Teaching on Preaching and the Lettische lang-gewnschte Postill of Georgius Mancelius. – Doctoral Dissertation, Stockholm, 123–131. L ā m e E. 1933: Loģiskais princips Glika rakstībā. – Filoloģijas materiāli, Rīgā, 104–110. M a n c e l i u s G. Lang-gewnschte Lettische Postill, Das ist: Kurtze un Einfltige, jedoch Schriftmässige Auslesung un Erklärung der Sonntglichen und vornehmsten Fest-Evangelien, so im Frstenthumb Curhland und Semmgallen, auch im überdnische Liefflande, so weit die Lettische Sprache sich erstrecket, gelehsen werden... Verfertigt Durch GEORGIUM MANCELIUM Semgallum... Erster Theil. Vom Advent biss zum Fest der Hochheiligen Drey-Einigkeit. Riga... 1654. 555 S. und 6 unpag. S. Druckfehler; S. 1–100. – Tekstas elektronine forma laikomas Latvijos universiteto Matematikos ir informatikos instituto Dirbtinio intelekto laboratorijoje. 53 Mūlenbachs K. 1923–1932: Latviešu valodas vārdnīca. Rediģējis, papildinājis, turpinājis J. Endzelīns, Rīgā, I, 1923–1925; II, 1925–1927; III, 1927–1929; IV, 1929–1932. Nītiņa D. 1978: Prievārdu sistēma latviešu rakstu valodā, Rīgā, 249. Ozols A. 1965: Veclatviešu rakstu valoda, Rīgā, 626. Rudzīte M. 1993: Latviešu valodas vēsturiskā fonētika, Rīgā, 382. Шмидт П. 1895: Особенности языка латышского писателя Г. Манцелия. – Живая старина, вып. 20, Санкт Петербург, 162–170. THE MORPHOLOGICAL VERSIONS OF SUBSTANTIVES OF G. MANCELIUS „LETTISCHE POSTILL“ (1654) Summary ‘The Morphological Versions of Substantives in the Fragment of G. Mancelius’ Sermon Book Lettische Postill’ (1654)’ deals with the introduction to the language peculiarities of one of the most important authors of the 17th century – G.Mancelius. Some trends of Dat Pl ending’s development are mentioned. The fact that the modern ending -m was dominating in the 17th century has been proved by examples from Sermon Book. Morphological versions covering all stems of substantives and reflecting some cases of substantive transition from one gender into another provide information not only on language of G.Mancelius’ work, but they confirm that versions of spoken languages have their reflections in the written language as well. 54