Zanavykai – sūduvių ar žemaičių palikuonys

LIETUVIŲ KALBOTYROS KLAUSIMAI XL (1998) Aloyzas VIDUGIRIS Lietuvių kalbos institutas, Vilnius ZANAVYKAI — SŪDUVIŲ AR ŽEMAIČIŲ PALIKUONYS Plačiau pasidomėti zanavykų šnekta paskatino prof. Juozas Pikčilingis. Šis darbas, nors ir pavėluotas, tebus velionio profesoriaus valios įvykdymas jo 70 metų ir pirmosios lietuviškos knygos 450 metų jubiliejų proga bei asmeninių autoriaus sentimentų šiam kraštui išraiška. Zanavykais paprastai vadinama pietinių vakarų aukštaičių šiaurinė pašnektė, t. y. viena iš kauniškių patarmės šnektų. Tai pati šiaurinė vadinamosios Uznemunés, arba Sūduvės, dalis, iSsitenkanti tarp Némuno, Sesupés ir Višakio upių. Bemaž visa ji telpa į dabartinį Šakių rajoną (dabar įeinantį į Marijampolės apskritį). Zanavykų šnekta kartu su gretimais kapsais yra viena iš svarbiausių lietuvių bendrinės kalbos pagrindo tarmių. Iš šio ploto yra kilęs pats lietuvių bendrinės kalbos tėvas — Jonas Jablonskis ir daugelis kitų iškilių atgimstančios lietuvių tautos ir valstybės kultūros veikėjų. Pats zanavykų pavadinimas yra nelietuviškos darybos, atsiradęs iš suslavinto Nėvos upės vardo Nava (1561 m. inventoriuose užrašyta Navupe) ir slaviško priešdėlio za- 'už-', plg. analogiškos darybos vedinius zanemūnščikas, zanemūnščikai, arba zalemūnščikai (pastarosios formos priebalsis / vietoj n atsirado dėl disimiliacijos) ir vietovardžius Zadvariškė, Zagriaužis, Zapurvė. Taigi zanavykūs lietuviškai reikėtų vadinti užnoviškiais. Pavadinimą zanavykai paprastai vartoja pietiniai jų kaimynai kapsai (jie vietoj žodžio kaip sako kap), norėdami pabrėžti zanavykams būdingą per abu dvibalsių ir dvigarsių dėmenis tariamą tvirtagalę priegaidę ir išlaikytą sveiką prielinksnį kaip. Skiriamąja kapsų ir zanavykų riba paprastai laikomas dešinysis Šešūpės intakas Višakis ir Šešūpės vidupys iki Kudirkos Naūmiesčio. Pavadinimas zanavykai yra grynai geografinis ir ne visai tikslus. Tikrieji zanavykai prasideda dar prieš Nova, tuojau už Šešūpės vidupio ir Višakio intako, ir baigiasi šiek tiek už Nėvos vidupio, už Griškabūdžio, nes nuo Sintautų, Lukšių ir Lekėčių apylinkių jau nevisada gerai išlaikoma atviros galūnės nekirčiuotų ilgųjų balsių kiekybė. Tam tikrus zanavykų šnektos skirtumus yra nulėmusios istorinės, politinės aplinkybės. Iš istorijos žinoma, kad visoje Užnemunėje ir gerokai toliau į pietus ir pietryčius iki XIII a. antrosios pusės yra gyvenusi savita vakarinių baltų gentis, iš metraščių žinoma keliais sritiniais, dabar apibendrintais pavadinimais — sūdūviai (žinomi iš Vakarų Europos ir Kryžiuočių metraščių), jotvingiai (iš slavų), dainaviai (lietuvių), palekiai arba paleksėnai (lenkų). Sūduviai, kaip viena gau22 siausių ir organizuočiausių vakarų baltų gentis, narsiai gynusi savo egzistenciją, manoma, kadaise užėmė nemažą dabartinės šiaurės rytų Lenkijos, vakarų Gudijos ir pietų Lietuvos dalį. Galingesnių kaimynų suspausti, XIII a. jie bemaž išsiteko tarp Nemuno šiaurėje ir rytuose, Bėbro upės pietuose, Ramintos girios ir maždaug dabartinės sienos su Karaliaučiaus (Kaliningrado) sritimi vakaruose. XIII a. gale kryžiuočių jie buvo galutinai palaužti ir žiauriai nusiaubti. Didžioji Sūduvos dalis, manoma, buvo virtusi bemaž visiška dykra (Totoraitis 1938: 1-15). Sūduvių likučius dar ilgokai gyvenusius dabartinės Lietuvos užnemunėje rodo išlikęs nemažas sluoksnis senoviškų vietovardžių ir įvairių kalbos ypatybių. Kad seniau sūduvių gyventa ir pietų Lietuvoje, rodo nors ir paskiri, bet būdingi visai vakarų Lietuvai tam tikri fonetikos, morfologijos ir leksikos bruožai (žr. žemiau). Po Melno sutarties (1422 m.) šiaurinė Sūduvos dalis (vadinamieji zanavykai) iki Kudirkos Naūmiesčio, Šešūpės, Višakio ir Nevėžio žiočių priklausė Žemaičių seniūnijai. Dėl to kartais manoma, kad dabartiniai Užnemunės (Sūduvos) gyventojai — visi pietiniai vakarų aukštaičiai (pietiniai kauniškiai) yra to meto Žemaitijos aukštaičių išeiviai. Neretai net juokaujama, kad suvalkietis, ypač zanavykas, yra ne kas kitas, kaip per Nemuną persviestas žemaitis. Tą teiginį tarsi patvirtindami pietų aukštaičiai (arba vakarų dzūkai) šiaurinius kaimynus — pietinius vakarų aukštaičius iki šiol dar pavadina žemaičiais. Taigi čia norėtųsi patikslinti, kiek šie teiginiai turi tiesos ir kiek išmonės, pagaliau, kaip vadinamoji dykra pasidarė lietuvių bendrinės kalbos lopšys, Lietuvos atgimimo centras. Plačiau pažvelgti į pietinių vakarų aukštaičių (kauniškių), arba vadinamųjų zanavykų, ir jų artimiausių kaimynų praeitį trim lygmenimis (fonetikos, morfologijos ir leksikos) leidžia „Lietuvių kalbos atlaso“ medžiaga. Vienu iš svarbiausių paprastai laikomas fonetinis lygmuo. Nemažiau svarbių papildomų duomenų gali suteikti ir kiti kalbos lygmenys — morfologinės ir leksinės ypatybės, jų paplitimas. Sprendžiant zanavykų praeities ir kilmės klausimą, svarbesnės yra įvairuojančios tarminės ypatybės, kurių vienos gali būti senesnės, kitos — naujesnės, vienos atėjusios iš vienų šnektų, kitos iš kitų, vienos plačiau pasklidusios, kitos — siauriau. Tad nors apytikriai pabandykim nustatyti, kas zanavykų šnektoje yra bendra vakarų lietuviams ir kas atskira, kas paveldėta iš senesniųjų laikų ir kas įgyta iš gretimų šnektų. Apskritai zanavykų šnekta, kaip viena lietuvių vakarinio arealo tarmių, yra išlaikiusi daugiau archajiškų bruožų. Tai matyti iš daugelio žemiau pateiktų ypatybių. Pagal daugelį fonetinių ypatybių zanavykų šnekta darniai įsilieja į to krašto tarmių visumą. Čia nesistengiama nagrinėti šios originalios ir tam tikrais bruožais unikalios šnektos garsyno ypatybių, o telkiamas dėmesys į jų paplitimą. Iš to geriau matyti, prie kurių tarmių zanavykai daugiau šliejasi, iš kur sklido įtaka. Pradėkime nuo didesniame plote paplitusių ypatybių ir eikime siaurėjančia jų seka. 23 1. Visus vakarų lietuvius (vakarų, pietų aukštaičius ir žemaičius ar bent nemažą jų dalį) jungia šie vakarietiško tipo archaizmai: a) nepailgėjęs kirčiuotas balsis a įvardžiuose mano, tavo, savo (LKA 1982: 21-22. Žemėl. nr. 2.); b) nepailgėję kirčiuoti balsiai a, e dviskiemenėse bendratyse ir veiksmažodžių priešdėliuose, pvz.: kast(i), nėšt(i), apsuku, nėnešu, padeda, praneša, tebėkalba, tėšneka (LKA 1982: 31-32. Zemél. nr. 13.); c) išlikęs trumpas kirčiuotas e aukštesniojo laipsnio būdvardžių priesagose, pvz.: aukštėsnis, -ė, gerėsnis, -ė, jaunėsnis, -ė (LKA 1982: 32-33. Žemėl. nr.14.); d) nepailgėję kamieno kirčiuoti trumpieji i, u, pvz.: būtas, būvo, kitas, ližė, lūbos, visas (LKA 1982: 37-38. Žemel. nr. 19.); e) nesusiaurėję tautosilabiniai dvigarsiai am, an, em, en, pvZz.: kampas, langas, lankas, pdntis, samtis, pėmpė, péntis, penktas, šventė, tempti (LKA 1982: 83-89. Žemėl. nr. 68-72.). 2. Be pietų aukštaičių, plačiau ar siauriau tarp vakarų aukštaičių (kauniškių, šiauliškių ir klaipėdiškių), kartais ir nemažame žemaičių plote paplitusios šios iš senų laikų paveldėtos ypatybės: a) išlaikomi ilgieji kamieno kirčiuoti ir nekirčiuoti Ą, €, pVZ.: kąsnis, grąžtas, grėžt(i), skėst(i), sprést(i), kąsnėlis, grąžtėlis, žąsėlės, grezimas, tesimas (LKA 1982: 61-63. Zemél. nr. 44 — 45.); b) nesutrumpėjęs atviros galūnės kirčiuotas ¢ įvardžių vienaskaitos galininko formose, pvz.: aną, ką, katrą, tą (LKA 1982: 63. Žemėl. nr. 46.); c) kartu su žemaičiais maždaug iki linijos Zagaré-Siauliai-Kéd4iniai-Katnas-Prienai-Krosna nekietinamas ! prieš e, ei, ę, ė, pvz.: lėdas, leidžia, Iėkia, pelenai, kiaūlė, pėlės, saulę (LKA 1982: 33-35, 53, 66. Žemėl. nr. 15-16, 34, 49.); d) kiek plačiau išlieka ilgas y būsimojo laiko 3 a. mišriųjų veiksmažodžių galūnėje, pvz.: badys, darys, matys (LKA 1982: 60-61. Žemėl. nr. 42.); e) prielinksnis į tariamas ilgai vakarų aukštaičių klaipėdiškių, gretimų žemaičių ir kauniškių plote iki Vilkijos, Kaūno, Marijampolės (LKA 1982: 68. Žemėl. nr. 53.); f) ne tik didesniame žemaičių plote, bet ir mažesnėje kapsų dalyje, maždaug iki Skriaūdžių, Sasnavos, Vištyčio išlikęs nepakitęs žodžio pradžios balsis e - vienas ir junginiuose ei, el, en, er, pvz.: ėglė, eketė, ėsti, ežiū, eilė, eit(i), elnias, éngt(i), erškėtis (LKA 1982: 26-29. Zemél. nr. 9, 10.) Kartu reikėtų nurodyti zanavykų ir gretimų šnektų inovacijas: a) tikriausiai dėl analogijos e yra tariamas ir žodyje ekmué apie Efzvilka, Jurbarka, Šakiūs, Kudirkos Naūmiestį (LKA 1991: 34. Žemėl. Nr. 27.); b) susiaurėjęs e žodyje ėsū 'esu' zanavykų plote iki Kriūkų ir Barzdų, kapsų dalyje iki Vilkaviškio ir į šiaurę nuo Nemuno iki Vilkyškių, Šimkaičių ir Veliuonos (LKA 1991: 82. Žemėl. Nr. 78.) ir kt. 3. Tik kauniškių plote (daugiausia vakarinėje jų dalyje) vartojamos šios senos ar naujesnės ypatybės, paprastai nueinančios į Mažąją Lietuvą: a) išlikęs nesutrumpėjęs atviros galūnės nekirčiuotas ą veikiamosios rūšies dalyvių esamojo laiko daugiskaitos vardininko formose, pvz.: kéikig, laukią, sūką (LKA 1982: 64. Žemėl. nr. 47.); b) išlikęs tokios pat pozicijos ilgas ę veikiamosios rūšies būtojo kartinio laiko vienaskaitos ir daugiskaitos vardininko formose, pvz.: 24 bijojęs, bijoję, būvęs, būvę, sakęs, sūkę (LKA 1982: 66-67. Žemėl. nr. 50-51.); c) sukietėjęs bendraties priebalsis f išnykus balsiui i, pvz.: dust, bijot, nėšt, pjaut (LKA 1982: 105-106. Žemėl. nr. 90.); d) kietai tariamas priebalsis / žodžiuose (skoliniuose) paltas, polka, valsas (LKA 1982: 109-103. Žemėl. nr. 86.); e) žodyje pėsčias, -ia įterpiamas priebalsis k — pėkščias (LKA 1982: 117. Žemėl. nr. 100.); f) metatetinių žodžių primdėlė, primgalys vietoj pirmdėlė, pirmgalys vartojimas (LKA 1982: 121. Žemėl. nr. 104.); g) tvirtapradės šaknies būtojo laiko neveikiamųjų dalyvių kirčiavimas pirmąja kirčiuote, pvz.: pagirtas, -a, nušautas, -a, prikaltas, -a (LKA 1982: 127-128. Žemėl. nr. 108.) ir kt. 4. Vien tik zanavykus su vakariniais veliuoniškiais, klaipėdiškiais, Mažąja Lietuva ir gretimais žemaičiais sieja tvirtagalės priegaidės tarimas per abu dvibalsių ir dvigarsių dėmenis, pvz.: baigia, eina, kdukia, laukas, vaikas, balsas, dalgis, daržas, pėršti, dumblas, gult(i), kimba, linksta, pirštas, pūrvas (LKA 1982: 39-40, 125. Žemėl. nr. 21, 106.). 5. Zanavykų šnektą dalo pusiau (iki linijos, kuri nuo Sintautū eina tarp Lukšių ir Griškabūdžio, Jankų, Lekėčių ir Višakio Rūdės, Zapyškio ir Pažėrū) atviros zodzios galūnės nekirčiuotų ilgųjų balsių nevienodas tarimas: a) vardažodžių vienaskaitos galininko formų -ą, -ę nekirčiuoti išlieka ilgi tik pietinėje kauniškių dalyje, t. y. pietinėje zanavyku dalyje ir kapsų šnektoje, o į šiaurę nuo minėtos linijos tie balsiai yra sutrumpėję, pvz.: gėra kėlia — gėrą kėlią, didele ūpe ~ didelę ūpę (LKA 1982: 64-66. Žemėl. nr. 47-49.); b) atviros žodžio galūnės ė, 0 išlieka nepakitę į pietus nuo minėtos linijos ne tik pietinėje vakarų aukštaičių, bet ir visoje pietų aukštaičių dalyje, o į šiaurę nuo jos tie é, 0 kaip ir veliuoniškių šnektoje yra išvirtę trumpaisiais i, u, pvz.: karvi — karvė, lapi ~ lapė, liėpi ~ liėpė, mati ~ mate, broliu — brolio, laūku — laūko, būvu ~ būvo, sūku ~ sūko (LKA 1982: 49-50, 56-57. Žemėl. nr. 32, 38); c) visoje pietinėje Lietuvoje panašiai išlieka nesutrumpėję atviros galūnės (vns. gal.) balsiai i, ų, O zanavykų šiaurinėje dalyje iki minėtos linijos jie yra trumpi, pvz.: geležini peili ~ geležinį peilį, saldu mėdu ~ saldų mėdų (LKA 1982: 70. Žemėl. nr. 5657). Manoma, kad tas galūnių trumpinimas yra vykęs ne seniau, negu XVII a. (Salys 1966: 37). Matyt, tiek į šiaurinę zanavykų dalį, tiek ir į visą Mažosios Lietuvos vadinamąją striukių patarmę ta galūnių trumpinimo banga yra ėjusi kartu. Vadinasi, iki to laiko visi pietiniai vakarų aukštaičiai, kaip ir pietų aukštaičiai, tos pozicijos galūnių netrumpino. 6. Pagal uždaros galūnės nekirčiuotų nesutrumpėjusių ė, o balsių tarimą pietų aukštaičiai eina kartu beveik su visais kauniškiais (t. y. kapsais, zanavykais ir pietine veliuoniškių dalimi), pvz.: € ir (i)a kamienų vns. kilm. ir dgs. vard. lapés, medinės, pempės, lūpos, saujos. Iš aukščiau apžvelgtų fonetinių ypatybių nevienodo paplitimo galima manyti, kad zanavykų šnektoje susidūrė du įtakų srautai: vienas, ėjęs iš šiaurės (ir galbūt iš šiaurės vakarų), antrasis — iš pietryčių (Zinkevičius 1987: 246). Tačiau kartu negalima nematyti, kad vakarų baltų kalbos pagrindu pietų Lietuvoje, 25 dar prieš nusiaubiant sūduvius, jau turėjo būti susidariusi ar bent pradėjusi formuotis lietuvių vakarų aukštaičių patarmė ir jos pietinis variantas. Ankstyvą vakarinių baltų lietuvėjimą (Mažiulis 1994: 4-6; 1995: 465-469) paskatino audringas slavų veržimasis į baltų žemes, netrukus prasidėjęs spartus lietuvių tautybės formavimasis ir išeivių iš rytinių baltų žemių infiltracija. Kaip nevienodai rytietiškos kalbos ypatybės skynėsi kelią į vakarus, rodo šiaurvakarinė pietų aukštaičių dalis, arba vadinamasis priedzūkis (Morkūnas 1994: 84-92). Rytinė vakarų baltų riba kadaise, matyt, buvo artima išlaikytų tautosilabinių am, an, em, en izofonai, kuri šiaurėje bemaž sutapo su žemaičių ir Upytės žemių riba (Maksimaitienė 1986: 22), o pietuose nuo Okainių (žemiau Ramygalos) — su rytine Trakų vaivadijos siena. Pagal daugelį morfologinių kaitybos ir darybos ypatybių zanavykai nesiskiria nuo kaimynų, ypač aukštaičių, tarmių. Vienomis ypatybėmis jie jungiasi su gretimais veliuoniškiais (šiauriniais kauniškiais) ir žemaičiais, kitomis ypatybėmis su gretimais aukštaičiais kauniškiais ir klaipėdiškiais sudaro tarsi savitą arealą, trečiomis — tarsi stovi kryžkelėje tarp rytų ir vakarų. 1. Žemaičiai, vakarų aukštaičiai ir pietų aukštaičiai maždaug iki linijos Kriukai-Pasvitinys—Lygumai, į rytus nuo Baisėgalos-Šėta-Gegužinė-NerimiVoke-Rudninkai-Butrimonys—Varenavas (Balatna) eina kartu pagal būtojo kartinio laiko 3 a. veiksmažodžių kišo, kniso, rišo galūnės tarimą (LKA 1991: 102. Žemėl. nr. 97.). 2. Pagal įvairių kamienų daugiskaitos naudininko galūnę zanavykų plotą (ypač jo vakarinę dalį iki Lekėčių, Griškabūdžio, Barzdų), kaip ir veliuoniškius (iki linijos Jūrbarkas-Girkalnis-Dubysos vidupis), dengia du sluoksniai: archajiškesnis, nusitęsiantis per šiaurinius kauniškius į žemaičius (pvz.: vyrams, peiliams, boboms, gražioms, akims, nosims, vagims, sūnūms, seserims) ir moderniškesnis, supaprastintas sluoksnis, atėjęs iš aukštaičių tarmių, t.y. be galūnės -s (pvz.: vyram, peiliam, bébom, gražiom, akim, nosim, vagim, seserim, sūnūm greta veliuoniškių ir kitų rytų ir pietų aukštaičių sūndm, žemaičių sūndms) (LKA 1991: 61-65. Žemėl. nr. 56-61.). 3. Zanavykai (be Lekėčių) kartu su veliuoniškių vakarine dalimi (bet be Veliuonos), vakarų aukštaičiais klaipėdiškiais ir žemaičiais eina kartu pagal išlaikytą priesagą -ininkas, pvz.: darbininkas, dafržininkas, šeiminiūkas (LKA 1991: 128-129. Žemėl. nr. 115.). Panašiai tame pačiame plote (tik jau kartu su Lekėčiais ir Veliuonos miesteliu) turimas i kamieno žodis bitis greta retesnio bitė (LKA 1991: 33. Žemėl. nr. 23.). 4. Zanavykai kartu su dalimi veliuoniškių ir aukštaičių klaipėdiškių jungiasi prie pietų ir rytų aukštaičių pagal išlaikomus i kamieno esamojo laiko 3 a. veiksmažodžius gali, gūli, nori (LKA 1991: 97-98. Žemėl. nr. 94.). 5. Tik didesniame ar mažesniame vakarų aukštaičių kauniškių ir gretimų klaipėdiškių plote, daugiausia pagal sieną su Karaliaučiaus (Kaliningrado) sritimi, paplitusios šios ypatybės (dalis jų yra neabejotini archaizmai): a) kirčiavi26 mo variantas musė (LKA 1991: 33. Zemél. nr. 24.); b) nuosekliai išlaikytas u kamieno dgs. vardininkas sūnūs, pietūs (LKA 1991: 57-58. Žemėl. nr. 49.); c) geriausiai išlaikoma visų laikų ir nuosakų veiksmažodžių daugiskaitos 1 a. forma su galūne -e: dirbame, gėriame, mylime, ėjome, bėgdavome (LKA 1991: 85— 86. Žemėl. nr. 82.); d) esamojo laiko 3 a. forma pjduja (LKA 1991: 95. Žemėl. nr. 91.); e) priesagos -ęti vedinys (bendratis) gyvęt(i) ‘gyventi’ (LKA 1991: 151. Žemėl. nr. 142.); f) sutrumpėję prielinksniai gery ‘geryn’, seny ‘senyn’, žemy ‘Zemyn' (LKA 1991: 153. Zemél. nr. 144.);g) iio kamieno vns. vardininko forma zuikys (LKA 1991: 25. Žemėl. nr. 6.). Pavadinimas zuikis, zuikis, zuikys, paplitęs tik vakarų Lietuvoje, yra kartu ir leksikos klausimas, nes į rytus nuo linijos JoniSkis—Radviliskis—KédainiaiJonava-Jiéznas-Druskininkai jau vartojamas žodis kiškis. Pats žodis zuikis, manoma, yra kuršiškos kilmės (Kaukienė 1995: 473). Tačiau kada jis pradėjo savo kelionę į istorinę Sūduvą (į visą Užnemunę ir toliau), nėra aišku, nes sūduviai kiškį seniau vadino kaip ir prūsai žodžiu sasnis (plg. pavadinimą Sasnava). Žodžiui zuikis taip plačiai paplisti vargu ar užteko Nemuną peržengusios tik XV a. Žemaičių seniūnijos įtakos. Tikriausiai šį žodį sūduviai lietuvėdami bus pradėję vartoti dar prieš XIII a. gale juos ištikusią tragediją. Nemažiau svarbūs ir kiti leksikos duomenys, sukeliantys įvairių minčių apie paskirų žodžių kilmę, jų paplitimą ir kt. Zanavykų tarmės plotas pagal daugelį tradicinių pavadinimų daugiausia glaudžiasi prie vakarų aukštaičių. Kartais paskiri objektų pavadinimai (žodžiai) visus zanavykus ar zanavykų ploto atskiras dalis daugiau jungia su šiaurinėmis vakarų aukštaičių ir tolimesnėmis tarmėmis, kartais — daugiau su pietinėmis, o ypač vakarinėmis Mažosios Lietuvos šnektomis. 1. Ištisame pietvakariniame lietuvių kalbos plote (žemaičių, vakarų ir pietų aukštaičių tarmėse) bemaž vienodai vadinasi šie dalykai: a) pelūdė “vieta ar priestatas kluono krašte pelams pilti' (LKA 1977: 54. Žemėl. nr. 15.); b) ėriūkas, ėrūkas “avių jauniklis' (LKA 1977: 148-149. Žemėl. nr. 74.); c) gluosnis “medis arba krūmas liaunomis šakomis (Galix)' (LKA 1977: 164-165. Žemėl. nr. 90.); d) lydeka "plėšri gėlųjų vandenų žuvis (esox lucius)’ (LKA 1977: 154. Žemėl. nr. 80.); e) šaltinis “iš žemės tekanti versmė' (LKA 1997: 180-181. Zemėl. nr. 104.); f) šiek tiek siauresniame vakarų Lietuvos plote išlikęs senovinis ančių patino pavadinimas gaigalas (LKA 1977: 145-146. Žemėl. nr. 73.); g) dalgis “įrankis javams ar žolei pjauti' (vyriškosios giminės forma vartojama vakarų aukštaičių ir žemaičių tarmėse) (LKA 1977: 111. Žemėl. nr. 50.). 2. Savitos leksikos kampas, bemaž išsitenkantis vakarų aukštaičių kauniškių (vadinamųjų kapsų, zanavykų ir veliuoniškių) plote: a) pértrauktis “kartelė, jungianti ratų pirmagalį su pasturgaliu, paprastai kartu su trainiju’ (LKA 1977: 90-91. Žemėl. nr. 35.); b) kdmpa “rogių skersinis, balžienas ar balžienas ir stipinas kartu’ (LKA 1977: 101. Zemél. nr. 44.); c) jungélis, jiingas “raištis, jungiantis spragilo kota su buoze’ (LKA 1977: 118-119. Zemél. nr. 57.); d) skrdn27 da ‘kailiniai’ (LKA 1977: 144-145. Zemél. nr. 72.); e) vyturys “zvirbliniy būrio paukštis giesmininkas, vieversys (Alanda arvensis)’ (LKA 1977: 151-152. Zemėl. nr. 79.); f) bulvé “daržovė, kurios valgomi šakniagumbiai turi daug krakmolo (Solanum tuberosum)' (LKA 1977: 161. Žemėl. nr. 87.); g) kadugys, kadugis “sausų vietų dekoratyvinis spygliuotis krūmas ar medis juodomis uogomis, kadagys (Juniperus)’ (LKA 1977: 165. Žemėl. nr. 91.); h) dilgėlė, “piktžolė, vaistinis, pluoštinis augalas, kurio stiebas ir lapai turi dilginamųjų plaukelių (Urtica)’ (LKA 1977: 167-168. Žemėl. nr. 94.); i) sravaZolé, stravažolė ‘graizaziedziy š šeimos vaistinis augalas (Achillea)’ (LKA 1977: 168. Žemėl. nr. 95.); j) rikė “javų guba' (LKA 1977: 186-187. Žemėl. nr. 109.); k) žiaunė “kepalo papentis, žiauberė' (LKA 1977: 189-190. Zemél. nr. 112.). 3. Daugiausia tik zanavyky ir kapsu (uZnemunés kauniSkiy) vartojami pavadinimai: a) kdimas “valstiečių gyvenamoji ir darbo vieta, sodZius’ (veliuoniskiai ir gretimi žemaičiai turi variantą kdima) (LKA 1977: 45-46. Žemėl. nr. 9.); b) iSautys, įšautis ‘pertrauk¢io dalis, kartelė, jungianti ratų pirmagalį su pasturgaliv’ (LKA 1977: 90-91. Žemėl. nr. 35.); c) angis “gyvatė' (bendras sūduvių, prūsų ir lietuvių žodis, vartojamas daugiausia kapsų ir pietinių zanavykų, dar pasitaiko gretimose pietų aukštaičių, klaipėdiškių ir Mažosios Lietuvos šnektose) (LKA: 152. Žemėl. nr. 80.); d) statinė “didelis ritinio pavidalo iš šulų daromas medinis indas' (LKA 1977: 68-69. Žemėl. nr. 22.). 4. Tik zanavykų ir veliuoniškių (vidurio ir šiaurės kauniškių) šnektose vartojami pavadinimai ar jų variantai: a) kūšė, kašė “krepšys, pintinė' (LKA 1977: 79-80. Žemėl. nr. 28.); b) avižė “žirgelių būrio stambus, prie vandens gyvenantis vabzdys, laumžirgis (Aeschna)’ (LKA 1977: 158-159. Zemél. nr. 85.). 5. Vien tik zanavykai turi žodį sklendė “įtaisas durims ar langams užsklęsti, skląstis' (LKA 1977: 40-41. Žemėl. nr. 6.). 6. Zanavykų plote susiduria (kartais jį dalydami dalimis) šie pavadinimai: a) šiaurėje iki Sintautū-Lekėčių linijos vartojamas javų kraunamojo trobesio grendymo pavadinimas asla, o pietuose iki linijos Šakiai-Lekėčiai — gréndymas “plūktinė kluono asla’ (LKA 1977: 53-54. Zemél. nr. 4.); b) pietuose iki ŠakiūLukšių ir Lekėčių turimas javų kraunamojo trobesio pavadinimas kliionas, šiaurėje iki Šakių, Sintautų, Griškabūdžio ir Kazlų Rūdės — klojimas, o vakaruose iki Kidulių, Šakių, Sintautų, Žvirgždaičių — germanizmas skiinia (LKA 1977: 53. Žemėl. nr. 14.); c) pietryčiuose iki Veliuonės, Plėkščių, Lukšių ir Sintautų vartojamas žodis krėslas “paprastai priekinė vežimo dalis, į kurią įstatomi rungai', o šiaurvakariuose vartojamas gretimų vakarų aukštaičių veliuoniškių ir klaipėdiškių rytinės dalies hibridas gyvrungis (LKA 1977: 93-95. Žemėl. nr. 37.); d) rytuose iki Šakių ir Plėkščių vartojamas pavadinimas rdgės “pavažomis šliaužianti žiemos kelio važiuoklė", o šiaurvakariuose iki Žaliosios (į pietus nuo Kudirkos Naūmiesčio), Barzdų ir Višakio Rūdės — šlūjos (beje, apie Šakiūs, Lukšiūs, Griškabūdį, Kudirkos Naūmiestį, Barzdūs šlūjos reiškia darbines roges, 0 roges — lengvesnį, išeiginį žiemos vežimą) (LKA 1977: 100-101. Žemėl. 28 nr. 43.); e) pietuose nuo Šešupės vidupio iki Barzdų, Griškabūdžio, Lekėčių, Zapyškio pailgas žemės pažemėjimas vadinasi klonis, o šiaurėje iki Kybartų, Vilkaviškio, Kazlų Rūdos, Skriaūdžių paplitęs pavadinimas loma (LKA 1977: 178-179. Žemėl. nr. 103.). 7.Vakarų aukštaičius (kauniškius, klaipėdiškius ar jų dalį) su didesniais ar mažesniais gretimų tarmių plotais jungia prie Mažosios Lietuvos tarmių šie įvairūs pavadinimai, etnografizmai, skoliniai: a) būtas “priemenė, prieangis' (LKA 1977: 38-39. Žemėl. nr. 5.); b) stuba “valstiečių gyvenamasis namas, troba, pirkia' (kauniškių plote veikiausiai išstūmęs senesnįjį žodį troba) (LKA 1977: 34. Žemėl. nr. 2.); c) dyselys, dyselis ‘vezimo rodiklis, kartelė poriniam vežimui valdyti' (LKA 1977: 93. Žemėl. nr. 36.); d) šlaūinys “vakarų aukštaičių, kauniškių porinio vežimo dalis grąžului įtvirtinti' (LKA 1977: 93. Žemėl. nr. 36..); e) skiétas “vežimo skersinis branktams kabinti, paplitęs tik ribotame vakarų Lietuvos plote’ (LKA 1977: 91-92. Žemėl. nr. 36.); f) būkšas, buks(v)a “rato įvorė' (LKA 1977: 100. Žemėl. nr. 40.); g) kripė, kripės “vežimo gardis, šoninė vežimo tvorelė' (LKA 1977: 99-100. Žemėl. nr. 39.); h) špykis, špykis ‘rato stipinas' (LKA 1977: 98. Žemėl. nr. 41.); i) rinkūtė, rinkėlė ‘dalgés įtvaro dalis, žiedas' (LKA 1977: 114-115. Žemėl. nr. 53.); j) pakalas, prakalas “dalgio pleištas, pakala' (LKA 1977: 115-116. Žemėl. nr. 54.); k) brokstas, brokštėlis ‘medinis indas sviestui mušti, muštuvis' (LKA 1997: 141-142. Žemėl. nr. 71.) ir kt. 8. Prie piety aukštaičių vakarų aukštaičių pietinę dali, o kartais tik kauniskių užnemunę jungia šie pavadinimai: a) tvartas ‘trobesys gyvuliams laikyti' (LKA 1977: 49-50. Žemėl. nr. 13.); b) vežimas “arklių traukiama važiuoklė, ratai’ (LKA 1977: 89-90. Žemėl. nr. 34.); c) keltuvė ‘spragilo kotas’ (LKA 1997: 116-117. Žemėl. nr. 55.); d) mėkšras “karpinių šeimos gėlųjų vandenų ir jūrų nedidelė, plokščia žuvis, kuoja (Rutilus rutilus)’ (pavadinimas, paplitęs pietų ir šiaurvakarių, Lietuvoje, ateina tik iki Nemuno) (LKA 1977: 153-154. Žemėl. nr. 82.); e) apsiaūti (kėlines) ‘apsimauti’ (LKA 1977: 192-193. Žemėl. nr. 110.) ir kt. Čia suminėta leksika yra gan nelygiavertė. Šalia senosios, paveldėtos leksikos yra ir visiškai naujos — nemažas skolinių, ypač germanizmų, klodas. Todėl be atodairos ja remtis negalima. Tačiau įtakos kryptims nustatyti jos reikšmė nemažesnė negu fonetikos lygmens. Išvados. Vadinamųjų zanavykų šnektos plotas bemaž visiškai sutampa su dabartinio Šakių rajono ribomis. Nors pavadinimas zanavykai yra grynai geografinis ir ne visiškai tikslus, tačiau į vartoseną tvirtai įėjęs Žodis: eina savaitinis laikraštis „Zanavykai“, veikia kraštiečių Zanavykų klubai. Zanavykai yra viena iš vakarų aukštaičių kauniškių patarmės šnektų. Ji sudaro centrinių kauniškių vakarinę dalį ir darniai įsilieja į lietuvių kalbos tarmių sistemą. Istoriškai zanavykai užima šiaurinę senosios Sūduvos dalį, kuri, manoma, anksčiausiai yra patyrusi besiformuojančios lietuvių tautybės ir kalbos įtaką. Viduramžiais čia atsiradusi dykra, apie kurią kalba Kryžiuočių metraščiai, 29 buvo nuolatinių bemaž du šimtus metų trukusių kovų ir žygių prieš Lietuvos valstybę rezultatas. Tačiau ta dykra nebuvo visiška, o daugiau santykinė. Nors zanavykų plotas XV-XVII a. priklausė Žemaičių seniūnijai, tačiau artimiausių tos seniūnijos kaimynų vakarų aukštaičių (vadinamųjų veliuoniškių) tarmės įtaka vargu ar buvo lemiama. Šį iš šiaurės einantį įtakos srautą į tolimesnes pietryčių sritis smarkiai stabdė toks pat iš Trakų vaivadijos gretimų tarmių slenkantis įtakų srautas. Tačiau Trakų vaivadijos pietinė tarmė nebuvo vienalytė. Ją sudarė du sluoksniai: pirmasis senesnysis vakarietiško pobūdžio sluoksnis, susidaręs veikiausiai dar vakarinių baltų, sūduvių kalbos pagrindu, ir antrasis, daugiau ar mažiau į pirmąjį prasiskverbęs ar jį užklojęs rytietybių sluoksnis. Daugumas tų ypatybių, nepasiekusių zanavykų šnektos, yra sustojusios pereinamajame pietrytinio vakarų aukštaičių kauniškių ir šiaurvakarinio pietų aukštaičių pakraščio ruože. Be to, vakarų aukštaičių kauniškių vakarinį pakraštį, taigi ir zanavykų šnektą, visą laiką tiesiogiai yra veikusios ir Mažosios Lietuvos pietinės vakarų aukštaičių patarmės šnektos. Dėl to zanavykų šnektos šiaurinė dalis iš esmės yra vadinamųjų striukių šnektos tęsinys. Taigi zanavykų šnekta, susidariusi vakarinių lietuvių šnektų pagrindu, yra savitas pietinių vakarų aukštaičių tarmės darinys ir savo šaknimis dar siekia senųjų šio krašto gyventojų sūduvių pagrindą. Gauta 1998 04 17 LITERATURA Kaukiené A. 1995: Kaip kalbėjo kunigaikštienė Birutė. — Lietuvininkų žodis, Kaunas: Literae universitatis, 469-478. LKA 1977: Lietuvių kalbos atlasas 1. Leksika, Vilnius: Mokslas. LKA 1982: Lietuvių kalbos atlasas 2. Fonetika, Vilnius: Mokslas. LKA 1991: Lietuvių kalbos atlasas 3. Morfologija, Vilnius: Mokslas. Maksimaitienė O. Upytės senovė. — Upytė. Vilnius: Mintis, 21—30. Mažiulis V. 1994: Prūsai ir kiti baltai. — Prūsijos kultūra, Vilnius: Academia, 4-6. Mažiulis V. 1995: Dėl Prūsijos lietuvių kilmės. — Lietuvininkų žodis, Kaunas: Litterae universitatis, 465—469. Morkūnas K. 1994: Dėl priedzūkio ir jo ribų. — Lietuvių kalbotyros klausimai 34, Vilnius, 84-92. Salys A. 1966: Zanavykai. — Lietuvių enciklopedija 35, Boston: Lietuvių enciklopedijų leidykla, 34-38. Totoraitis J. 1938: Sūduvos Suvalkijos istorija, Kaunas. Zinkevičius Z. 1987: Lietuvių kalbos istorija, Vilnius: Mokslas. SIND DIE ZANAVYKAI NACHKOMMEN DER SŪDUVIAI ODER DER ŽEMAIČIAI Zusammenfassung Die Grenzen des Gebietes der sog. Zanavykai stimmen beinahe ganz ūberein mit denen des heutigen Bezirkes Šakiai. Die Bezeichnung zanavykai ist eine rein geographische, nicht sehr 30