Benita Laumane. „Zeme, jūra, zvejvietas. Zvejniecības leksika Latvijas piekrastē“

ar sąvoka nemotyvuotos pravardės neprieštarauja pravardės sampratai? Juk jei- gu pravardžių Bébras, Ėrkė, Kreidaklynis (p. 119) ir kt. motyvai renkant šiuos asmenvardžius nebuvo užrašyti, tai nerodo, kad jos atsiradusios kokiu nors kitu būdu nei visos lietuvių pravardės, t.y. kad jos yra nemotyvuotos. Vertinant „Lietuvių pravardes“ visų pirma buvo stengtasi atkreipti skaity- tojų dėmesį į šio naujo lietuvių antroponimikos darbo privalumus. O čia pa- teiktos poleminės pastabos ar kitokia nei autoriaus nuomonė kai kuriais klau- simais galbūt pravers tolesniems šio unikalaus lietuvių asmenvardžių klodo tyrimams. Vitalija Maciejauskienė Benita Laumane. Zeme, jūra, zvejvietas. Zvejniecibas leksika Latvijas piek- rastė. Riga, 1996: Zinatne, 397 Ipp.: il., [8] Ip. kr. il. Per pastaruosius keletą metų pasirodė nemaža reikšmingų baltų onomastikos darbų. Neabejotinai vienas iš tokių — 1996 m. išėjusi latvių kalbininkės B. Lauma- nės knyga, skirta Baltijos jūros apylinkių Latvijos teritorijoje žvejybos leksikos tyrimui!. Šis darbas apibendrina ir papildo ankstesnes autorės studijas“. Reikia pasakyti, jog tai yra pirmasis tokio pobūdžio baltų onomastikos (ir apskritai lingvistikos) darbas: jame labai visapusiškai ir išsamiai nagrinėjama gana specifinės teritorijos — pajūrio — apeliatyvinė ir oniminė leksika. Tiesa, yra šiek tiek rašyta ir apie Lietuvos teritorijos Baltijos pajūrio vietovardžius“, tačiau tai daugiau tėra supažindinimas su toponimija, 0 ne išsami jos analizė. B. Laumanės knygą sudaro „Pratarmė“, „Įvadas“ ir trys dideli skyriai: „Žve- jų gyvenviečių ir prieplaukų pavadinimai“ („Zvejniekciemu un valgumu nosau- kumi“), „Reljefo pavadinimai“ („Reljefa apzimėjumi“) bei „Žvejybos vietų pa- vadinimai“ („Zvejvietu nosaukumi“). Šie skyriai susideda iš tam tikrų detales- nių poskyrių. Įvade (p. 5-16) pateikta įvariapusė Baltijos jūros pakrantės teritorijos cha- rakteristika: apžvelgiama žvejų gyvenviečių atsiradimo istorija, žvejybos verslo vystymasis, gyventojų etninė sudėtis ir jos kitimas. Istorijos šaltinių duomeni- I Knyga, be abejonės, nusipelno išsamios recenzijos ar detalaus aptarimo. Tuo tarpu apsiri- bojama tik jos pristatymu. 2 Plg. JJayMare B. CemaHTHKa H crpyKTypa Ha3BaHUH TOHel rIOOepexss1 Jlarauickož CCP. — Baltu valodas senak un tagad, Riga: Zinatne, 1985, 115-127; Laumane B. Zvejvietu nosaukumi Latvijas PSR piekrastė, Riga: Zinatne, 1987 ir kt. 37Zr.Tynenuc B. Crmcok reorpadbrueckux Ha3BaHnū 3amBa Kypiurio Mapec H riprieratolnmež K HeMy TeppuropuHu. — Kypwio mapec, BunbHioc, 1959, 541-546; Vanagas A. Mūsų pajūrio vandenvardžiai. — Baltija, Vilnius: Mintis, 1984, 72-77; Razmukaité M. Kuršių nerijos ir Kur- šių marių vietų vardai. — Kalbos kultūra 69, 1997, 74-81. 241 mis prie Baltijos jūros dabartinėje Latvijos teritorijoje įvairiose vietose gyventa ne tik baltų (latvių, kuršių), t.y. indoeuropiečių, bet ir finų (lybių, estų), todėl kiekviena šių tautų kalba paliko savo pėdsakų ir apeliatyvinėje, ir oniminėje leksikoje. Pirmajame skyriuje (p. 17-111) analizuojami prieplaukų bendriniai pavadi- nimai (fiziografiniai terminai) bei žvejų gyvenviečių ir jų gyventojų vardai. Įdo- mu tai, jog visi žvejų prieplaukoms pavadinti latvių kalboje vartojami žodžiai yra skoliniai: labiausiai paplitęs terminas valgums yra kilęs iš lybių kalbos (plg. lyb. valga-mo, valgam „Ladungsplatz“, est. valgma „vieta krasta, kur tiek izvilk- tas laivas“ ir pan. — p. 20); Kuržemėje vartojami sedums, sadums taip pat pasko- linti iš Baltijos finų kalbų (plg. lyb. sadam, sada-mo „osta“, est. sadam „ūdens- kritums, krace; piestatne, krautuve; osta“, sadamus „upes griva“ ir pan. — p. 21); sovietiniais metais atsiradęs pričala, pričals yra skolinys iš rusų kalbos (plg. rus. npuua1 — p. 22). Labai vertinga yra žvejų gyvenviečių vardų analizė. Jų kilmė aiškinama re- miantis gausiais istorijos šaltinių duomenimis, taigi apžvelgiama ir šių toponi- mų raida. Be to, analizuojami ne tik dabar gyvojoje latvių kalboje išlikę vietų vardai, bet ir tie, kurie užfiksuoti vien istorijos dokumentuose. Išsamūs kilmės aiškinimai grindžiami labai gausia literatūra, pateikiamos įvairios kitų autorių konkretaus vietovardžio ar vietovardžių grupės su tam tikra šaknimi kilmės ver- sijos. Pateikiama ir nemaža originalių etimologijų. Tiesa, kai kuriais atvejais, ypač kai pagal vieną kilmės versiją vietovardis laikomas baltišku resp. indoeu- ropietišku, o pagal kitą — finų kilmės, autorės nuomonė galėtų būti labiau ak- centuota bei argumentuota. To galima pasigesti, pavyzdžiui, vietovardžio Čor- kas kilmės aiškinimo atveju (toponimas lyginamas su liet. pvd. Čufkus, brus. Yypko arba est. tsorg „atteka, strautinš, ieleja“ — p. 38). Etimologijos vertingos ir tuo, jog kai kuriais atvejais skatina pasvarstymus apie galimą kitokią nei kny- goje pateikta vieno ar kito vietovardžio kilmę. Pavyzdžiui, sodybos vardas Stieb- ri kildinamas tiesiog iš apeliatyvo stiebrs* (p. 38) „stiebas“. Tačiau motyvacijos (semantikos) požiūriu toks tiesioginis toponimo siejimas su bendriniu žodžiu kelia tam tikrų abejonių. Galbūt šiuo atveju įtikimesnė asmenvardinės kilmės versija, juolab kad latvių kalboje iki šių dienų išlikusi pavardė Stiebrs“. Sodybos vardas Varzas visų pirma siejamas su lyb. varz „kumelš“ (p. 38), tačiau tik po to pateikiamas siejimas su est. varz „stiebri, krūmi“ ypač dėl semantikos, atrodo, būtų labiau motyvuotas. Tam tikrų minčių sukelia autorės pateikiama vietovar- džių Abragciems, Abragciems, Abragi, Abraglikums kilmės aiškinimo versija. Rem- damasi tuo, kad XIX a. istorijos šaltinyje užrašytas vietovardis Abraks, moksli- ninkė nurodytus latvių toponimus laiko skoliniais iš Baltijos finų kalbų: sieja su * Šio žodžio reikšmė latvių kalboje autorės nenurodyta. 3Zr.CrantMmaue B. D. Jamsuuckas anmpononumus. Pamuauu, Mocksa: Hayka, 1981, 199. 242 est. Abrok, gen. Abroku, taip pat su est. Abrog, Abruka saar (p. 63). Pripažįstant tokią kilmės galimybę galbūt galima pasvarstyti ir kitaip. Jau pati autorė nuro- do V. Veldrės mintį: „Vai Abragciems ir abu ragu ciems?“ Atrodo, jog šiame teiginyje gali būti tam tikros racijos. Prie latviškų vietovardžių dar prišliejus Lietuvoje, Akmenės apylinkėse, užfiksuotą dirbamos žemės vardą Abragas gali- ma iškelti hipotezę, jog visų šių toponimų kamienas abrag- gali turėti kuršių priešdėlį ab- „ap-“ (plg. K. Būgos nurodytą kuršiškos kilmės žodį ab-linga, ab- linga „aplinka“*) ir bendrabaltišką šaknį rag-, plg. liet. rūgas „smailus žemės plotas, įsikišęs į jūrą, ežerą ar mišką, pusiasalis“, lat. rags „iškyšulys, ragas““, pr. ragis „ragas“. Šią hipotezę paremia ir tai, jog tiek latvių, tiek lietuvių kalbamie- ji vietovardžiai išsidėstę buvusioje kuršių teritorijoje. Beje, kitos latvių toponi- mikės K. Boiko studijoje, skirtoje Baltijos jūros finų geografinių apeliatyvų ir jų reliktų Latvijos vietovardžiuose analizei“, toponimai su abrag- nėra minimi. Antrajame skyriuje (p. 112-220) analizuojami pakrantės ir jūros reljefo pa- vadinimai. Išskiriami žemės reljefą (krantai; kopos, paplūdimiai, pusiasaliai, salos, ragai, žiotys, uostai) ir jūros reljefą (jūra, įlankos, užutėkiai, atvira jūra, sąsiauriai, gelmės, seklumos, akmeningas jūros gruntas, smėlingas jūros grun- tas) apibūdinantys fiziografiniai terminai. Terminų analizė atliekama taip pat labai išsamiai ir visapusiškai: nurodomos jų reikšmės, paplitimas, vartojimas istorijos šaltiniuose, aiškinama kilmė. Analizuojant konkretų fiziografinį termi- ną aptariami ir vietovardžiai, į kurių sudėtį tas terminas įeina. Daug dėmesio skiriama kai kurių terminų semantikai, pvz., upės žiotims pavadinti vartojamo žodžio mute semantinio lauko plitimas aiškinamas ne tik indoeuropiečių, bet ir finougrų kalbų kontekste (p. 158-160). Trečiajame skyriuje (p. 221—320) tais pačiais aspektais tiriama žvejybos vietų leksika. Šio skyriaus įvadas daugiau skirtas fiziografinių terminų analizei, o kitos dalys — žvejybos vietų vardų tyrimui. Darybos poskyryje, trumpai aptarus vieto- vardžių darybinės analizės problemas, visi vietovardžiai pirmiausia skirstomi į vienkomponenčius ir daugiakomponenčius, o toliau pirmieji — į pirminius ir išves- tinius, antrieji — į sudėtinius (jų yra daugiausia), prielinksnines konstrukcijas ir sudurtinius. Čia galima pastebėti vieną kitą diskutuotiną dalyką. Toponimai Irbite ir Ruonitis gali būti padaryti ne tik iš deminutyvų irbite bei ruonitis ar vietovardžių Irbes šaurums bei Ruonu sala (p. 236—237), bet ir iš nepriesaginių apeliatyvų irbe © Žr. Būga K. Rinktiniai raštai 3, Vilnius: Valstybinė politinės ir mokslinės literatūros lei- dykla, 1961, 171, 296; Klimavičius J. Ablinga. — Mūsų kalba 6, 1977, 10-16. ' Lietuvių kalbos žodynas 11, Vilnius: Mokslas, 1978, 22, 24. 8 Balkevičius J., Kabelka J. Latvių-lietuvių kalbų žodynas, Vilnius: Mokslas, 1977, 548. ? Mažiulis V. Prūsų kalbos etimologijos žodynas 4, Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidy- bos institutas, 1997, 7. 0 Boiko K. Baltijas jūras somu geogrūfiskie apelativi un to relikti Latvijas vietvardos: Di- sertūcija filologijas doktora grada iegūšanai, Riga, 1993. 243 bei ruonis. Kita vertus, jeigu Irbes šaurums ir Irbite bei Ruonu sala ir Ruonitis įvardija netoli vienas kito esančius objektus, tai Irbite ir Ruonitis neabejotinai lai- kytini priesagų vediniais iš atitinkamų sudėtinių vietovardžių. Semantiniu požiūriu visi žvejybos vietų vardai skiriami į 1) nurodančius orien- tyrus (nosaukumi, kas norada orientierus: Tūjas stekis, Baznicas, Pret Vagariem ir kt.) ir 2) charakterizuojančius žvejybos vietą (nosaukumi, kas raksturo zvej- vietu: Dzelme, Mikste, Ravas bedre, Aizkraūls ir kt.). Pasirinkti klasifikavimo kriterijai yra pakankamai motyvuoti, nors kai kuriais atvejais juos atskirti gana nelengva: pvz., vietovardžiai Elksniši (p. 262), Puisinš (p. 264) laikomi nurodan- čiais orientyrus, o Akmenija (p. 280), Darzinš (p. 285) — charakterizuojančiais žvejybos vietą. Tačiau, atrodytų, ir pirmųjų dviejų funkcija gali būti charakteri- zuoti vietą (vieta, apaugusi alksniais; vieta, apaugusi pušimis). Paskutiniuose trijuose poskyriuose aiškinama kai kurių žvejybos vietų vardų kilmė, nurodoma keletas semantinių jų paralelių latvių, lietuvių, lenkų ir finų kalbose (pvz., lat. Akminaja, Akmenija : liet. Akmenė, Akmena : lenk. Kamien, W Kamienia : est. Kivismaa „akmenaina zeme“ — p. 307). Taip pat aptariama šių vietovardžių chronologija — pirmieji užrašymai istorijos šaltiniuose ir tolesnė raida. Labai svarbios yra knygos pabaigoje pateikiamos detalios bendrinių ir tikri- nių žodžių rodyklės, palengvinančios naudojimąsi šiuo vertingu darbu. Baigiant B. Laumanės knygos pristatymą pabrėžtina dar keletas dalykų, ypač svarbių lietuvių onomastikai. Kaip minėta, knygoje naudojamasi ir lietuvių to- ponimijos bei antroponimijos duomenimis, kurie analizuojami lyginant juos su kitų baltų, o kai kada — ir finų kalbų faktais. Kita vertus, pasirodžius šiam veika- lui atsirado galimybė tiriant lietuvių vietovardžius turėti prieš akis platesnį visa- pusiškai išanalizuotų latvių vietovardžių, asmenvardžių bei su jais susijusių fi- ziografinių terminų kontekstą. Apibendrinant tai, kas pasakyta, galima drąsiai teigti, jog ši knyga yra tikrai nemažas indėlis į baltų leksikos (ypač toponimų) tyrimus. Ypač vertingai ji pa- pildo onimų bei apeliatyvų etimologijų sritį tiek baltų, tiek baltų-finų kalbų san- tykių kontekste. Laimutis Bilkis Vilius Pėteraitis. Mažosios Lietuvos ir Tvankstos vietovardžiai. Vil- nius: Mažosios Lietuvos fondas. Mokslo ir enciklopedijų leidybos institu- tas, 1997, 607 p. Daugiau kaip prieš metus knygų lentynose pasirodė dar viena Mažosios Lie- tuvos fondo iniciatyva išleista labai reikšminga knyga — Mažosios Lietuvos fon- do steigėjo, germanisto ir žodynininko Viliaus Pėteraičio studija „Mažosios Lie- tuvos ir Tvankstos vietovardžiai“ (paantraštėje: Jų kilmė ir reikšmė). Tai jau 244