Benita Laumane. „Zeme, jūra, zvejvietas. Zvejniecības leksika Latvijas piekrastē“

ar sąvoka nemotyvuotos pravardės neprieštarauja pravardės sampratai? Juk jeigu pravardžių Bébras, Ėrkė, Kreidaklynis (p. 119) ir kt. motyvai renkant šiuos asmenvardžius nebuvo užrašyti, tai nerodo, kad jos atsiradusios kokiu nors kitu būdu nei visos lietuvių pravardės, t.y. kad jos yra nemotyvuotos. Vertinant „Lietuvių pravardes“ visų pirma buvo stengtasi atkreipti skaitytojų dėmesį į šio naujo lietuvių antroponimikos darbo privalumus. O čia pateiktos poleminės pastabos ar kitokia nei autoriaus nuomonė kai kuriais klausimais galbūt pravers tolesniems šio unikalaus lietuvių asmenvardžių klodo tyrimams. Vitalija Maciejauskienė Benita Laumane. Zeme, jūra, zvejvietas. Zvejniecibas leksika Latvijas piekrastė. Riga, 1996: Zinatne, 397 Ipp.: il., [8] Ip. kr. il. Per pastaruosius keletą metų pasirodė nemaža reikšmingų baltų onomastikos darbų. Neabejotinai vienas iš tokių — 1996 m. išėjusi latvių kalbininkės B. Laumanės knyga, skirta Baltijos jūros apylinkių Latvijos teritorijoje žvejybos leksikos tyrimui!. Šis darbas apibendrina ir papildo ankstesnes autorės studijas“. Reikia pasakyti, jog tai yra pirmasis tokio pobūdžio baltų onomastikos (ir apskritai lingvistikos) darbas: jame labai visapusiškai ir išsamiai nagrinėjama gana specifinės teritorijos — pajūrio — apeliatyvinė ir oniminė leksika. Tiesa, yra šiek tiek rašyta ir apie Lietuvos teritorijos Baltijos pajūrio vietovardžius“, tačiau tai daugiau tėra supažindinimas su toponimija, 0 ne išsami jos analizė. B. Laumanės knygą sudaro „Pratarmė“, „Įvadas“ ir trys dideli skyriai: „Žvejų gyvenviečių ir prieplaukų pavadinimai“ („Zvejniekciemu un valgumu nosaukumi“), „Reljefo pavadinimai“ („Reljefa apzimėjumi“) bei „Žvejybos vietų pavadinimai“ („Zvejvietu nosaukumi“). Šie skyriai susideda iš tam tikrų detalesnių poskyrių. Įvade (p. 5-16) pateikta įvariapusė Baltijos jūros pakrantės teritorijos charakteristika: apžvelgiama žvejų gyvenviečių atsiradimo istorija, žvejybos verslo vystymasis, gyventojų etninė sudėtis ir jos kitimas. Istorijos šaltinių duomeniI Knyga, be abejonės, nusipelno išsamios recenzijos ar detalaus aptarimo. Tuo tarpu apsiribojama tik jos pristatymu. 2 Plg. JJayMare B. CemaHTHKa H crpyKTypa Ha3BaHUH TOHel rIOOepexss1 Jlarauickož CCP. — Baltu valodas senak un tagad, Riga: Zinatne, 1985, 115-127; Laumane B. Zvejvietu nosaukumi Latvijas PSR piekrastė, Riga: Zinatne, 1987 ir kt. 37Zr.Tynenuc B. Crmcok reorpadbrueckux Ha3BaHnū 3amBa Kypiurio Mapec H riprieratolnmež K HeMy TeppuropuHu. — Kypwio mapec, BunbHioc, 1959, 541-546; Vanagas A. Mūsų pajūrio vandenvardžiai. — Baltija, Vilnius: Mintis, 1984, 72-77; Razmukaité M. Kuršių nerijos ir Kuršių marių vietų vardai. — Kalbos kultūra 69, 1997, 74-81. 241 mis prie Baltijos jūros dabartinėje Latvijos teritorijoje įvairiose vietose gyventa ne tik baltų (latvių, kuršių), t.y. indoeuropiečių, bet ir finų (lybių, estų), todėl kiekviena šių tautų kalba paliko savo pėdsakų ir apeliatyvinėje, ir oniminėje leksikoje. Pirmajame skyriuje (p. 17-111) analizuojami prieplaukų bendriniai pavadinimai (fiziografiniai terminai) bei žvejų gyvenviečių ir jų gyventojų vardai. Įdomu tai, jog visi žvejų prieplaukoms pavadinti latvių kalboje vartojami žodžiai yra skoliniai: labiausiai paplitęs terminas valgums yra kilęs iš lybių kalbos (plg. lyb. valga-mo, valgam „Ladungsplatz“, est. valgma „vieta krasta, kur tiek izvilktas laivas“ ir pan. — p. 20); Kuržemėje vartojami sedums, sadums taip pat paskolinti iš Baltijos finų kalbų (plg. lyb. sadam, sada-mo „osta“, est. sadam „ūdenskritums, krace; piestatne, krautuve; osta“, sadamus „upes griva“ ir pan. — p. 21); sovietiniais metais atsiradęs pričala, pričals yra skolinys iš rusų kalbos (plg. rus. npuua1 — p. 22). Labai vertinga yra žvejų gyvenviečių vardų analizė. Jų kilmė aiškinama remiantis gausiais istorijos šaltinių duomenimis, taigi apžvelgiama ir šių toponimų raida. Be to, analizuojami ne tik dabar gyvojoje latvių kalboje išlikę vietų vardai, bet ir tie, kurie užfiksuoti vien istorijos dokumentuose. Išsamūs kilmės aiškinimai grindžiami labai gausia literatūra, pateikiamos įvairios kitų autorių konkretaus vietovardžio ar vietovardžių grupės su tam tikra šaknimi kilmės versijos. Pateikiama ir nemaža originalių etimologijų. Tiesa, kai kuriais atvejais, ypač kai pagal vieną kilmės versiją vietovardis laikomas baltišku resp. indoeuropietišku, o pagal kitą — finų kilmės, autorės nuomonė galėtų būti labiau akcentuota bei argumentuota. To galima pasigesti, pavyzdžiui, vietovardžio Čorkas kilmės aiškinimo atveju (toponimas lyginamas su liet. pvd. Čufkus, brus. Yypko arba est. tsorg „atteka, strautinš, ieleja“ — p. 38). Etimologijos vertingos ir tuo, jog kai kuriais atvejais skatina pasvarstymus apie galimą kitokią nei knygoje pateikta vieno ar kito vietovardžio kilmę. Pavyzdžiui, sodybos vardas Stiebri kildinamas tiesiog iš apeliatyvo stiebrs* (p. 38) „stiebas“. Tačiau motyvacijos (semantikos) požiūriu toks tiesioginis toponimo siejimas su bendriniu žodžiu kelia tam tikrų abejonių. Galbūt šiuo atveju įtikimesnė asmenvardinės kilmės versija, juolab kad latvių kalboje iki šių dienų išlikusi pavardė Stiebrs“. Sodybos vardas Varzas visų pirma siejamas su lyb. varz „kumelš“ (p. 38), tačiau tik po to pateikiamas siejimas su est. varz „stiebri, krūmi“ ypač dėl semantikos, atrodo, būtų labiau motyvuotas. Tam tikrų minčių sukelia autorės pateikiama vietovardžių Abragciems, Abragciems, Abragi, Abraglikums kilmės aiškinimo versija. Remdamasi tuo, kad XIX a. istorijos šaltinyje užrašytas vietovardis Abraks, mokslininkė nurodytus latvių toponimus laiko skoliniais iš Baltijos finų kalbų: sieja su * Šio žodžio reikšmė latvių kalboje autorės nenurodyta. 3Zr.CrantMmaue B. D. Jamsuuckas anmpononumus. Pamuauu, Mocksa: Hayka, 1981, 199. 242 est. Abrok, gen. Abroku, taip pat su est. Abrog, Abruka saar (p. 63). Pripažįstant tokią kilmės galimybę galbūt galima pasvarstyti ir kitaip. Jau pati autorė nurodo V. Veldrės mintį: „Vai Abragciems ir abu ragu ciems?“ Atrodo, jog šiame teiginyje gali būti tam tikros racijos. Prie latviškų vietovardžių dar prišliejus Lietuvoje, Akmenės apylinkėse, užfiksuotą dirbamos žemės vardą Abragas galima iškelti hipotezę, jog visų šių toponimų kamienas abraggali turėti kuršių priešdėlį ab- „ap-“ (plg. K. Būgos nurodytą kuršiškos kilmės žodį ab-linga, ablinga „aplinka“*) ir bendrabaltišką šaknį rag-, plg. liet. rūgas „smailus žemės plotas, įsikišęs į jūrą, ežerą ar mišką, pusiasalis“, lat. rags „iškyšulys, ragas““, pr. ragis „ragas“. Šią hipotezę paremia ir tai, jog tiek latvių, tiek lietuvių kalbamieji vietovardžiai išsidėstę buvusioje kuršių teritorijoje. Beje, kitos latvių toponimikės K. Boiko studijoje, skirtoje Baltijos jūros finų geografinių apeliatyvų ir jų reliktų Latvijos vietovardžiuose analizei“, toponimai su abragnėra minimi. Antrajame skyriuje (p. 112-220) analizuojami pakrantės ir jūros reljefo pavadinimai. Išskiriami žemės reljefą (krantai; kopos, paplūdimiai, pusiasaliai, salos, ragai, žiotys, uostai) ir jūros reljefą (jūra, įlankos, užutėkiai, atvira jūra, sąsiauriai, gelmės, seklumos, akmeningas jūros gruntas, smėlingas jūros gruntas) apibūdinantys fiziografiniai terminai. Terminų analizė atliekama taip pat labai išsamiai ir visapusiškai: nurodomos jų reikšmės, paplitimas, vartojimas istorijos šaltiniuose, aiškinama kilmė. Analizuojant konkretų fiziografinį terminą aptariami ir vietovardžiai, į kurių sudėtį tas terminas įeina. Daug dėmesio skiriama kai kurių terminų semantikai, pvz., upės žiotims pavadinti vartojamo žodžio mute semantinio lauko plitimas aiškinamas ne tik indoeuropiečių, bet ir finougrų kalbų kontekste (p. 158-160). Trečiajame skyriuje (p. 221—320) tais pačiais aspektais tiriama žvejybos vietų leksika. Šio skyriaus įvadas daugiau skirtas fiziografinių terminų analizei, o kitos dalys — žvejybos vietų vardų tyrimui. Darybos poskyryje, trumpai aptarus vietovardžių darybinės analizės problemas, visi vietovardžiai pirmiausia skirstomi į vienkomponenčius ir daugiakomponenčius, o toliau pirmieji — į pirminius ir išvestinius, antrieji — į sudėtinius (jų yra daugiausia), prielinksnines konstrukcijas ir sudurtinius. Čia galima pastebėti vieną kitą diskutuotiną dalyką. Toponimai Irbite ir Ruonitis gali būti padaryti ne tik iš deminutyvų irbite bei ruonitis ar vietovardžių Irbes šaurums bei Ruonu sala (p. 236—237), bet ir iš nepriesaginių apeliatyvų irbe © Žr. Būga K. Rinktiniai raštai 3, Vilnius: Valstybinė politinės ir mokslinės literatūros leidykla, 1961, 171, 296; Klimavičius J. Ablinga. — Mūsų kalba 6, 1977, 10-16. ' Lietuvių kalbos žodynas 11, Vilnius: Mokslas, 1978, 22, 24. 8 Balkevičius J., Kabelka J. Latvių-lietuvių kalbų žodynas, Vilnius: Mokslas, 1977, 548. ? Mažiulis V. Prūsų kalbos etimologijos žodynas 4, Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 1997, 7. 0 Boiko K. Baltijas jūras somu geogrūfiskie apelativi un to relikti Latvijas vietvardos: Disertūcija filologijas doktora grada iegūšanai, Riga, 1993. 243 bei ruonis. Kita vertus, jeigu Irbes šaurums ir Irbite bei Ruonu sala ir Ruonitis įvardija netoli vienas kito esančius objektus, tai Irbite ir Ruonitis neabejotinai laikytini priesagų vediniais iš atitinkamų sudėtinių vietovardžių. Semantiniu požiūriu visi žvejybos vietų vardai skiriami į 1) nurodančius orientyrus (nosaukumi, kas norada orientierus: Tūjas stekis, Baznicas, Pret Vagariem ir kt.) ir 2) charakterizuojančius žvejybos vietą (nosaukumi, kas raksturo zvejvietu: Dzelme, Mikste, Ravas bedre, Aizkraūls ir kt.). Pasirinkti klasifikavimo kriterijai yra pakankamai motyvuoti, nors kai kuriais atvejais juos atskirti gana nelengva: pvz., vietovardžiai Elksniši (p. 262), Puisinš (p. 264) laikomi nurodančiais orientyrus, o Akmenija (p. 280), Darzinš (p. 285) — charakterizuojančiais žvejybos vietą. Tačiau, atrodytų, ir pirmųjų dviejų funkcija gali būti charakterizuoti vietą (vieta, apaugusi alksniais; vieta, apaugusi pušimis). Paskutiniuose trijuose poskyriuose aiškinama kai kurių žvejybos vietų vardų kilmė, nurodoma keletas semantinių jų paralelių latvių, lietuvių, lenkų ir finų kalbose (pvz., lat. Akminaja, Akmenija : liet. Akmenė, Akmena : lenk. Kamien, W Kamienia : est. Kivismaa „akmenaina zeme“ — p. 307). Taip pat aptariama šių vietovardžių chronologija — pirmieji užrašymai istorijos šaltiniuose ir tolesnė raida. Labai svarbios yra knygos pabaigoje pateikiamos detalios bendrinių ir tikrinių žodžių rodyklės, palengvinančios naudojimąsi šiuo vertingu darbu. Baigiant B. Laumanės knygos pristatymą pabrėžtina dar keletas dalykų, ypač svarbių lietuvių onomastikai. Kaip minėta, knygoje naudojamasi ir lietuvių toponimijos bei antroponimijos duomenimis, kurie analizuojami lyginant juos su kitų baltų, o kai kada — ir finų kalbų faktais. Kita vertus, pasirodžius šiam veikalui atsirado galimybė tiriant lietuvių vietovardžius turėti prieš akis platesnį visapusiškai išanalizuotų latvių vietovardžių, asmenvardžių bei su jais susijusių fiziografinių terminų kontekstą. Apibendrinant tai, kas pasakyta, galima drąsiai teigti, jog ši knyga yra tikrai nemažas indėlis į baltų leksikos (ypač toponimų) tyrimus. Ypač vertingai ji papildo onimų bei apeliatyvų etimologijų sritį tiek baltų, tiek baltų-finų kalbų santykių kontekste. Laimutis Bilkis Vilius Pėteraitis. Mažosios Lietuvos ir Tvankstos vietovardžiai. Vilnius: Mažosios Lietuvos fondas. Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 1997, 607 p. Daugiau kaip prieš metus knygų lentynose pasirodė dar viena Mažosios Lietuvos fondo iniciatyva išleista labai reikšminga knyga — Mažosios Lietuvos fondo steigėjo, germanisto ir žodynininko Viliaus Pėteraičio studija „Mažosios Lietuvos ir Tvankstos vietovardžiai“ (paantraštėje: Jų kilmė ir reikšmė). Tai jau 244