XVI a. II pusės Kauno miestiečių lietuviškos kilmės asmenvardžiai

ACTA LINGUISTICA LITHUANICA LIETUVIŲ KALBOTYROS KLAUSIMAI XLI (1999) Alma RAGAUSKAITĖ Lietuvių kalbos institutas, Vilnius XVI A. II PUSĖS KAUNO MIESTIEČIŲ LIETUVIŠKOS KILMĖS ASMENVARdŽIAI Lietuvos miestiečių asmenvardžiai jau yra tirti. Pirmiausia minėtina Z. Zinkevičiaus monografija „Lietuvių antroponimika“, kurioje analizuojami Vilniaus šv. Jono bažnyčios 1602–1615 m. santuokų bei 1611–1616 m. krikšto registracijos knygų antroponimai, ir keletas jo straipsnių (Zinkevičius 1973: 17–19; 1974a: 136–143; 1974b: 78–85; 1977; 1980: 151–156). Autorius išsamiai aptarė vilniečių asmenvardžių kilmę, darybą, analizavo kai kurias pavardžių formavimosi problemas. Turint omenyje miestiečių asmenvardžių kilmės, darybos, raidos ir kt. savitumus, šių antroponimų tyrimas yra aktualus ir tęstinas. Šio straipsnio tikslas – aptarti XVI a. Kauno miestiečių lietuviškos kilmės asmenvardžius, palyginti juos su dabartiniais lietuvių vardais bei pavardėmis. Svarbu buvo nustatyti, kiek ir kokių asmenvardžių, vartotų XVI a., neatejo iki mūsų dienų, t.y. šiandien nefunkcionuoja lietuvių vardyne. Be to, atrodė tikslinga pateikti šių antroponimų darybinę analizę, aptarti būdingesnius slavinių reiškinius. Antroponimija straipsniui rinkta iš XVI a. (1561–1565 m.1, 1564–1569 m.2, 1587–1591 m.3) Kauno vaito knygų. Tai unikalūs istorijos šaltiniai, išlikę nuo XVI a. pirmosios pusės. Šias Kauno vaito knygas rašė raštininkai lenkų ir lotynų kalbomis. Knygas sudaro vaito teisme nagrinėtų bylų įrašai4. Dauguma jose užrašytų asmenų yra lietuviai – tiek kauniečiai, tiek atvykėliai (Kiaupa 1988: 28). Kauno miestiečiai kalbamuosiuose šaltiniuose įvardyti nevienodai. Dažniausiai jie užrašomi dviem asmenvardžiais, pvz.: Wojciech Kiszkielentis miełczanin 1 Vilniaus universiteto bibliotekos Rankraščių skyrius (toliau – VUBRS). F. 7. Nr. 13846. 2 Ten pat. F. 7. Nr. 13844. 3 Ten pat. F. 7. Nr. 13851. 4 Detaliai sudarytą šių šaltinių aprašą, kuriame nurodomos žinios apie dokumento saugojimo vietą, signatūrą, knygos būklę, įrašų kalbą, teisingą lapų eilę, publikacijas žr. Kiaupa 1988: 40–45. 145 Kowien[ki (V₃ 206)⁵, Mikołaj Pempe mieszczanin Kowien[ki (V₃ 206), Grigą Raczułf mieszczanina Kowien[skiego⁶ (V₂ 168), Macziej zalis mieszczanin Kowien[ki (V₂ 167) ir kt. Pasitaiko įvardijimų ir trimis asmenvardžiais, pvz.: Sczepan Pawłowicz Dowgierdowicz Mie[czanin Kowien(ski) (V₃ 99); Vthcziny Jakubelis Janowicz fuxtulis mieszczanin Kowien[ki (V₂ 49) ir kt. Svarbu aiškiai apibrėžti, kokie istorijos dokumentuose užrašyti antroponimai priskirtini Kauno miestiečiams. Analizei pasirinkti tokie šaltiniai, kuriuose pažymėta, kad kalbamasis asmuo yra miestietis. Mat dažnai bažnyčių metrikų knygose miestiečių specialia nuoroda nežymėdavo. Su šia problema, tirdamas vilniečių asmenvardžius, susidūrė Z. Zinkevičius (plg. Zinkevičius 1977: 46). Kauno vaito knygose miestiečiai vadinami civis, mieszczanin, pvz.: Macźiel Połodeli[ mieszczanin Kowienski (V₂ 281), Jakuba Sawodonya mieszczanina Kowien- skiego (kil.⁷; V₃ 324), Macźiei Odega civis Kowien(ski) (V₂ 85) ir kt. Šitaip pažymėtus asmenis Z. Kiaupa vadina tikraisiais miesto piliečiais (Kiaupa 1989: 31). Jie būdavo prisiekę miestui ir galėjo dalyvauti jo valdyme. Identifikuojant miestiečius, svarbūs aktų kalbos elementai yra garbės vardai. Kai kurie jų nurodo priklausomybę miestiečių luomui, pvz.: spectabilis, godny, zacny, honoratus, famatus, sławetny, circumspецtus, providus, opatrzny, honestus, uczciwy⁸. Kauno miesto vaito knygas rašė raštininkai, kurių gimtoji kalba, matyt, buvo nelietuvių. Todėl, fiksuodami lietuviškos kilmės amenvardžius, tam tikras jų lytis jie pateikė labai nevienodai. Kai kurie antroponimai užrašyti palyginti taisyklingai, pvz.: Dwilis (V₁ 186)⁹, Kapkasionis (V₃ 185), Krutinonis (V₃ 39) ir kt. Tačiau daugelis kalbamųjų antroponimų įvairiai pakeisti. Tai iš dalies lėmė lingvistinės priežastys, ypač lietuvių-lenkų kalbų sąveika (plg. Antonovič 1961: 120–140). Dėl nedidelės medžiagos apimties (219 lietuviškos kilmės antroponimų) čia apsiribojama tik būdingesnių slav inimo atvejų pateikimu. ⁵ 1561–1565 m. Kauno vaito knyga žymima V₁, 1564–1569 m. – V₂, 1587–1591 m. – V₃. Visi pateikiami asmenvardžiai yra met rik uoti. Prie kiekvieno jų skliaustuose nurodytas šaltinis, šaltinio lapo numeris. Pateikiant asmenvardžius stengiamasi išlaikyti autentiškas, istorijos dokumentuose fiksuotas lytis. Paprastumo sumetimais pakeisti tik keli specifiniai rašmenys, t.y. ð – d, þ – h, ȝ – s. ⁶ Istorijos dokumentuose užfiksuotos abreviatūros pildomos. Prierašas pateikiamas skliaustuose. ⁷ Straipsnyje vartojami šie linksnių pavadinimų sutrumpinimai: kilm. – kilmininkas, naud. – naudininkas, įnag. – įnagininkas. ⁸ Šiems tikslams renkant medžiagą naudotasi miestiečių amatą, užsiėmimą, titulų hierarchiją atspindinčia lenkiškų-lotyniškų terminų sistema (Prinke 1992: 109–120). ⁹ Trumpumo sumetimais čia pateikiami tik antrieji asmenvardžiai. 146 Dažniausi garsų substitucijos atvejai: a keičiama į o, pvz.: *Sausagrobis – faušograbīja (kilm.; V₁ 165; V₂ 254), *Sausakojis – faušokaiβ (V₂ 24), *Savadūonis – Sowodūonya (kilm.; V₃ 122), *Sedeika (*Sėdeika?) – Jėdeyko (V₂ 215) ir kt. o keičiama į ą, pvz.: *Arvydavičius – Orwidowicza (kilm.; V₂ 139). au keičiama į ow, pvz.: *Daugirdavičius – Dowgierdowicz (V₃ 99) bei kt. s keičiama į š, pvz.: *Kairys – Kayriβ (V₂ 132), *Kimeklis – Kimekliβ (V₁ 144), *Plikis – Plikiβ (V₂ 156), *Skersys – Skierbiβ (V₂ 55), *Spalis – Sjpal (V₃ 18) ir kt. Asmenvardžiai dažniausiai rašomi su galūnėmis, išskyrus tik pavienius atvejus, pvz.: Gotarth (V₂ 63), Jkirmont (V₃ 118), Skolondɜ (V₃ 77), βpal (V₃ 18). Ir su galūne, ir be jos rastas tik vienas atvejis: Lankielis (V₃ 175) ir Lankyël (V₃ 222). Asmenvardžiai, sudaryti su lietuviškomis patroniminėmis priesagomis, paprastai rašomi su galūnėmis. Tik vienas asmenvardis, turintis lietuvišką patroniminę priesagą -ūnas, yra užrašytas be galūnės: Swiencziun (V₃ 245). Be galūnių rašomi slaviškų patroniminių priesagų -evič, -ovič vediniai, pvz.: biwÿlyowicz (V₃ 210), Dwiliewicz (V₃ 154), Eÿthwÿlowicz (V₁ 10) ir t.t. Tiriamuose istorijos šaltiniuose užfiksuota 900 skirtingų asmenų10 – Kauno miestiečių – dvinarių įvardijimų. Įvertinus kilmės požiūriu jų antruosius narius, buvo išskirtos dvi asmenvardžių grupės: lietuviškos ir nelietuviškos kilmės (plg. Maciejauskienė 1997b: 108). Pirmoji grupė yra žymiai mažesnė. Joje 219 (24%) antroponimų, o antrojoje 681 (76%). Pastarojoje yra 410 (~61%) antroponimų, kilusių iš krikščioniškų vardų, 206 (30%) asmenvardžiai, kilę iš įvairių slaviškų apeliatyvų, 35 (5%) – germaniškos kilmės, 30 (4%) – neaiškios kilmės. Straipsnyje, kaip jau buvo minėta, tiriami tik pirmosios grupės, t.y. lietuviškos kilmės, antroponimai – besiformuojančios pavardės ar jas atstojantys asmenvardžiai. Čia laikomasi V. Maciejauskienės nuomonės, kad lietuviškos kilmės asmenvardžiai yra tik tie, kurie kilę „iš genetiškai savų lietuvių kalbos žodžių“ (Maciejauskienė 1997b: 109). Pavyzdžiui, tokie yra straipsnyje pateikti atvejai: *Balčius – Balcziuβ (V₂ 1), plg. liet. báltas „šviesus, kone sniego, pieno spalvos ir kt.“ (LKŽ II 609–610); *Smilgius – Jmilgus (V₁ 225), plg. liet. smilgìus „kieno žemėje auga vien smilgos“ (LKŽ XIII 173); *Sprindis, *Sprindys – Jprÿndzja (kilm.; V₂ 85), plg. liet. sprìndis, sprindỹs „matas, lygus atstumui tarp nykščio ir kurio kito piršto, išskėstų į šalis“ (LKŽ XIII 515); *Stulgis, *Stulgys – Jtulgÿβ (V₂ 174), plg. liet. stulgỹs „brastinis tilvikas (Tringa ochropus); réksnys“ (LKŽ XIII 1022), stulgùs „pailgai apvalainas, ovalus; išdidus, išpuikęs“ (ten pat, 1022–1023) ir kt. 10 Kauno vaito knygose esama atvejų, kai tas pats asmuo užrašytas keletą kartų. Todėl kai kada tą patį asmenį įvardijantis antrasis dvinar io įvardijimo narys gali turėti variantų, plg. p. 149. Tad turėtina omenyje tam tikra skaičiavimo paklaida. 147 Tiriamų 219 asmenvardžių daryba įvairi. Pagal ją išskirtinos dvi didesnės jų grupės: patroniminiai ir nepatroniminės kilmės asmenvardžiai. Pastaroji grupė žymiai gausesnė. Joje 109 (49,7%) antroponimai, pvz.: Pawła Belzgy (kilm.; V₃ 159), Piotrowi Bridzju (naud.; V₃ 159), Jana Burny (kilm.; V₁ 190), pawła Jedy (kilm.; V₁ 229), Mikołai Trumpoł (V₂ 60) ir kt. Pirmojoje grupėje 67 (30,6%) patronimai. Dalis jų turi lietuviškas patronimines priesagas -aitis, -(i)onis, -(i)ūnas, pvz.: Mikolaia Burbaicza (kilm.; V₂ 150), Macžiei Manukaiczis (V₂ 16), Bernot Narubaicził (V₁ 301); Janowi Jagminonis (naud.; V₃ 157), Jurgia Jagwilanis (kilm.; V₁ 77), Pawel Jaфwilanіł (V₁ 102); Pawlowy Gniewzunowi (naud.; V₃ 189), Gregier Sedeikun (V₁ 275) ir kt. Kiti šios grupės asmenvardžiai užrašyti su slaviškomis patroniminėmis priesagomis -evič, -ovič, pvz.: Macžieia Balłjewicza (kilm.; V₂ 53), Thomas Sзpaliewicz (V₃ 146), Crȳbtoph Zagarewicz (V₃ 213); Bartholomeus Meylowicz (V₁ 129), Jana Narkowycza (kilm.; V₃ 67), Janka Puфphilophiczа (kilm.; V₃ 136), Jana Radwiłowicza (kilm.; V₃ 107), ƒtaniławowi Wilbutowiczowi (naud.; V₃ 137) ir pan. Dalis, t.y. 43 (19,7%) tiriamų lietuviškos kilmės antroponimų – deminutyvinių priesagų -elis (-elė), -ėlis (-ėlė), -ikas, -ikis, -ulis, -utis vediniai, pvz.: Mikas Karwielis (V₃ 216), Janelis Kuprelis (V₁ 110), Jakubelia Pilvelia (kilm.; V₁ 120), Pawel Wergelił (V₂ 203); Januз Kiermielis (V₃ 224), Jan Wawerela (V₁ 82); Tomała Knuxdzika (kilm.; V₁ 293), Jakub Winxnikos (V₁ 174); Jan Winxnikisз (V₁ 174); Jan Skorulis (V₁ 125, 292; V₃ 106); Jakub Pumpuczjis (V₃ 86) ir kt. Kai kuriais atvejais šios priesagos gali turėti ir patroniminę reikšmę (Zinkevičius 1977: 238; Maciejauskienė 1991: 229; 1994: 42). Aptariami lietuviškos kilmės miestiečių asmenvardžiai rekonstruojami iš patronimų ir iš nepatroniminės kilmės antroponimų. Atstatytosios jų lytys pažymėtos žvaigždute ir abėcėlės tvarka rašomos lietuviškai. Po to pateikiami istorijos šaltiniuose užfiksuoti asmenvardžiai, kuriais remiantis buvo atstatyta antroponimo lytis. Rekonstruotos lytys lyginamos su „Lietuvių vardų kilmės žodyne“ (LVKŽ) bei „Lietuvių pavardžių žodyne“ (LPŽ) esančiais dabartiniais vardais bei pavardėmis. Kai kuriais atvejais palikti keli teoriškai galimi variantai. Neradus tikslių atitikmenų šių dienų vardyne, pateikiama keletas būdingesnių atitinkamos šaknies (arba kamieno) asmenvardžių. Iš šaltiniuose užfiksuotų asmenvardžių yra rekonstruojamos lytys be patroniminio priesagų. Mat apslavintose antroponimų lytyse rašomos slaviškos patroniminės priesagos -evič ir -ovič, bet manoma, jog lietuviai gyvojoje kalboje ne vienu atveju galėjo vartoti lietuviškas patronimines priesagas (-aitis, -ėnas, -onis, -ūnas ir kt.) (plg. Maciejauskienė 1994: 25–31). Kitaip elgėsi Z. Zinkevičius 11 Patronimas apibrėžiamas taip: „asmenvardis, su specialiomis priesagomis sudarytas iš tėvo bet kurio įvardijimo nario.“ (Maciejauskienė 1991: 16). 148 XVII a. pradžios vilniečių patronimus, turinčius priesagas -evič, -ovič, rekonstruodamas į asmenvardžius su priesaga -aitis (plg. Zinkevičius 1977: 118). Rekonstruotos lytys be patroniminių priesagų parankesnės ir todėl, kad dažnai tas pats asmuo tiriamuose šaltiniuose (kartais net tame pačiame puslapyje) gali būti įvardijamas nevienodai – vartojamos įvairios antrojo asmenvardžio lytys, pvz.: piotr powirpanis (V1 102), piotra powirpowicza (kilm.; V1 189, 262, 289, 302; V2 6, 9), piotr Powirpos (V2 50); Tomaſ Jermuxnianis (V1 168, 229), Tomaſu Jermuxniu (naud.; V1 261; V2 97, 146), Tomasa Jermuxniewicza (kilm.; V1 305), Tomasu Jermuxniewiczu (naud.; V2 134), Tomas Jermuxnianib (V2 177, 235), Tomas Jermuxnib (V2 224), Tomaſ Jermuxniewicz (V1 261) ir t. t. Atstatant rekonstruotų dvikamienių asmenvardžių galūnes, laikomasi K. Būgos nuomonės, kad „dvikamienės pavardės lygiomis teisėmis gali turėti galūnėmis vienaskaitos vardininke ir -as arba -a, ir -is“ (Būga 1958: 224). Straipsnyje vartojami antroponimikos terminai, apibrėžti bei aptarti monografijoje „Lietuvių pavardžių susidarymas“12. Aptariami lietuviškos kilmės asmenvardžiai suskirstyti į lietuvių senuosius dvikamienius asmenvardžius, jų trumpinius bei pastarųjų priesaginius vedinius ir pravardinius asmenvardžius (pravardes). Tokia tvarka jie ir pateikiami. Lietuvių senieji dvikamieniai asmenvardžiai Tarp aptariamų XVI a. Kauno miestiečių lietuviškos kilmės antroponimų 29 yra tokie, iš kurių galima rekonstruoti senuosius dvikamienius asmenvardžius. Toliau pateikiama 15 tokių rekonstrukcijų (tai sudaro 19% visų atstatytų asmenvardžių). *Ar-vyd-as: Orwidowicza (kilm.; V1 139). Plg. db. v. Arvydas (LVKŽ 80). *By-vil-is: Biwilis (V3 7), Biwilewicz (V3 45, 210), Biwylyewiczowy (naud.; V3 196). Plg. db. pvd. Bivilis, Bivylis, Bývilis, Bývilis (LPŽ I 269). *Dau-gint-as, *Dau-gint-is: Daugintowicza (kilm.; V1 240). Plg. db. v. Daugintas, Daugintis (LPŽ 469). *Dau-gird-a, *Dau-gird-as: Dowgierdowicz (V2 22). Plg. db. v. Daugirdas (LVKŽ 118), pvd. Daugirda, Daugirdas (LPŽ I 469). *Dau-nor-a, *Dau-nor-as: Dawnaranis (V1 247). Plg. db. v. Daunoras (LVKŽ 122), pvd. Daunara, Daunora, Daunorà, Daunóras, Daunõras (LPŽ I 473–474). *Eid-vil-as: Eydwilowicz (V1 10, 54, 86, 94), Eydwilowicza (kilm.; V1 107). Plg. db. v. Eidvilas (LVKŽ 136). *Go-tart-as: Gotarth (V2 23). Plg. db. v. Gótartas (LVKŽ 185). *Jag-min-as, *Jog-min-as: Jegminonis (V3 157). Plg. db. v. Jógminas (LVKŽ 206), pvd. Jagminas, Jagminas, Jógminas, Jogminas (LPŽ I 783–784, 838). 12 Jų apžvalgą žr. p. 12–19. 149 * Jog-vil-as: Jagwilanis (V2), Jagwilowiczu (naud.; V2, 24, 87, 135), Jagwila-nių (V2 129, 156), Jagwilonja (kilm.; V2 209). Plg. db. v. Jógvilas (LVKŽ 207). *Mant-vil-a, *Mant-vil-as: Mantwilanis (kilm.; V1 77). Plg. db. v. Mańtvilas (LVKŽ 261), pvd. Mańtvila, Mańtvilas, Mantvilas, Mońtvila (LPŽ II 155–156, 269). *Rad-vil-a, *Rad-vil-as: Radwilowicza (kilm.; V3 107). Plg. db. v. Radvilas (LVKŽ 306), pvd. Radvilá, Rādvila, Radvylā, Radvilas (LPŽ II 554). *Skir-mant-as: Skirmont (V3 188). Plg. db. v. Skirmantas (LVKŽ 333), pvd. Skirmantas, Skirmántas, Skirmontas, Skirmóntas (LPŽ II 742–743). *Taut-vil-as: Tauthwilanis (V1 254). Plg. db. v. Taūtvìlas (LVKŽ 345). *Vil-but-as: Wilbutowiczowi (naud.; V3 137). Plg. db. v. Vìlbutas (LVKŽ 372), pvd. Vìlbutas, Vīlbutas (LPŽ II 1210). *Žos-taut-as: Zaſtawtaſ (V2 201), Zaſtawtowicz (V2 245). Plg. db. v. Žóstautas (LVKŽ 390), pvd. Zastautas, Žóstaūtas (LPŽ II 1276, 1345). Kaip matyti, pateikti senieji lietuvių dvikamieniai asmenvardžiai sudaryti bent iš poros dešimčių kamienų: ar-, by-, but-, dau-, eid-, gint-, gird-, go-, jog-, mant-, min-, nor-, rad-, skir-, tart-, taut-, vyd-, vil-, žos-. Asmenvardžių, sudarytų su tokiais ar panašiais kamienais, esama ir kituose XVI a. istorijos šaltiniuose. Pastebėta, kad XVII–XVIII a. Kauno savivaldos institucijų dokumentuose13 dvikamienių asmenvardžių palaipsniui mažėja. Lietuvių senųjų dvikamienių asmenvardžių trumpiniai bei jų priesaginiai vediniai Šaltiniuose surasti tik 6 (7%) Kauno miestiečių antroponimai, kuriuos bent jau teoriškai būtų galima sieti su dvikamienių asmenvardžių trumpiniais ir jų priesaginiais vediniais. Jie rekonstruoti iš 10 šaltiniuose užfiksuotų asmenvardžių. Šių antroponimų kiekis, vieta lietuvių vardyne traktuojama nevienareikšmiškai. Z. Zinkevičius įsitikinęs, kad dvikamienių asmenvardžių trumpinių bei jų priesaginių vedinių istorinės antroponimijos kontekste funkcionavo labai daug 13 Magistrato ir vaito knyga. 1603–1629 m. – VUBRS. F 7. Nr. 13855. Magistrato knyga. 1604–1610 m. – VUBRS. F 7. Nr. 13856. Vaito knyga. 1606–1608 m. – VUBRS. F 7. Nr. 13859. Vaito, suolininkų, magistrato knyga. 1608–1616 m. – VUBRS. F 7. Nr. 13860. Suolininkų knyga. 1610–1622 m. – VUBRS. F 7. Nr. 13861. Acta cora honorato judicio scabinall civitatis Cavnen sis ... ab anno domini ~ 1662 ad annum 1673. [Kauno suolininkų knyga]. – VUBRS. F 7. Nr. 13865. Magistrato ir suolininkų knyga. 1683–1773 m. – VUBRS. F 7. Nr. 13868. Aktų įrašų knyga. 1738–1749 m. – VUBRS. F 7. Nr. 13868, 2. Aktų įrašų knyga. 1743–1748 m. – VUBRS. F 7. Nr. 13868, 3. Aktų įrašų knyga. 1749–1753 m. – VUBRS. F 7. Nr. 13868, 4. 150 (plg. Zinkevičius 1988: 100). V. Maciejauskienė mano, kad didesnio svorio XVI–XVII a. antroponimijoje šie asmenvardžiai iš tiesų neturėjo (plg. Maciejauskienė 1991: 245–248; 1997a: 130). Kalbamųjų antroponimų kilmė ir daryba tyrinėtojams nekelia jokių abejonių. A. Salys teigia, kad šie asmenvardžiai yra sutrumpėję iš lietuvių senųjų dvikamienių antroponimų, „pasilikdami dažniausiai pirmojo vardo sando kamieną, arba jau iš senų senovės yra buvę vienkamieniai“ (Salys 1983: 270). P. Skardžius nurodo du šio tipo antroponimų sudarymo būdus: 1) vartotas vienas dvikamienio asmenvardžio sandas, pvz.: Noras : Nor-butas; 2) prie vieno kamieno pridedama ir dalis antrojo, pvz.: Knystas : Knys-tautas ir pan. (Skar-džius 1943: 440–441). Z. Zinkevičius konstatuoja, kad iš senųjų dvikamienių asmenvardžių trumpinių buvo sudaromi įvairūs priesaginiai vediniai, pvz.: Ginelis šalia Ginas (: Gin-tautas), Darulis šalia Daras (: Dargaila) ir kt. (plg. Zinkevičius 1977: 230, 237). Toliau pateikiami antroponimai priskirtini lietuvių senųjų dvikamienių asmenvardžių trumpiniams bei pastarųjų priesaginiams vediniams. *Girdžius: Girdžiunos (V3 24, 90), Gȳrdžyūna (kilm.; V2 238). Galėtų būti dvikamienio antroponimo su sandu gird- trumpinys. Dėl jo plg. db. v. Gird-man-tas, Gird-vainas, Gird-vydas; Al-girdas, By-girdas, Dau-girdas (LVKŽ 181–182; 69, 98, 118) ir kt. Dar plg. db. pvd. Girdžius (LPŽ I 674). *Maniukas: Maniukaicziß (V2 16). Priesagos -ukas vedinys iš senojo dvikamienio asmenvardžio, turinčio kamieną man-, trumpinio *Manys ar pan. Dėl jo plg. db. v. Man-dravas, Man-gailas, Man-gaudas; Al-mantas, Ei-mantas (LVKŽ 257–258; 71, 140) ir pan. Dar plg. db. pvd. Maniūkas (LPŽ II 154). *Norka, *Norkys, *Norkus: Narkowicza (kilm.; V1 243; V3 123). Galėtų būti senojo dvikamienio avd. *Norkantas ar pan. trumpinys. Dėl nor- plg. db. v. Nór-budas, Nór-gailas, Nór-gėlas; Bei-noras, Dai-noras, Ei-noras (LVKŽ 289–290; 94, 122, 141) ir kt. Dėl kant- plg. db. v. Kaṅt-minas, Kaṅt-rimas, Kaṅt-vainas; Bù-kantas, Dau-kantas, Gėd-mantas (LVKŽ 219–220; 103, 121) ir kt. Dar plg. db. pvd. Norkà, Norkỹs, Nõrkus, Nórkus, Nórkus (LPŽ II 333–334). *Norušas, *Norušis, *Norušys: Narufajcziß (V1 301), Narufowicz (V2 209). Priesagos -uš- vedinys iš senojo dvikamienio asmenvardžio, turinčio sandą nor-, trumpinio *Norius ar pan. (LVKŽ 289). Dėl jo plg. *Norka (žr.). Dar plg. db. pvd. Nãrušas, Nãrišis, Nõrušas, Nòrušis, Norušys (LPŽ II 301, 335). *Rimka, *Rimkus: Rimkowicz (V1 222). Galėtų būti dvikamienio avd. Rìmkan-tas ar pan. trumpinys. Dėl rim- plg. db. v. Rìm-butas, Rìm-daugas, Rìm-gailas; Aū-rimas, Bùt-rimas, Ei-rimas (LVKŽ 313–314; 87, 106, 141). Dar plg. db. pvd. Rìmka, Rìmkus, Rìmkaus, Rymkus (LPŽ II 609–610). *Rimušis: Rȳmu/Jewicz (V2 135). Priesagos -uš- vedinys iš senojo dvikamienio asmenvardžio, turinčio sandą rim-, trumpinio Rìmas ar pan. Dėl rim- plg. *Rimka (žr.). 151 Pravardiniai asmenvardžiai (pravardės) Tarp tiriamų lietuviškos kilmės Kauno miestiečių antroponimų daugiausia yra pravardinių asmenvardžių. Jie sietini su konkrečiais lietuvių kalbos daiktavardžiais, būdvardžiais bei veiksmažodžiais. Toliau pateikiami 63 (74%) kalbamosios grupės antroponimai, atstatyti iš 180 šaltiniuose užfiksuotų asmenvardžių. *Balčius: Balcijųf (V₁ 301), Balcžia (kilm.; V₂ 1). Plg. db. pv d. Balčius (LPŽ I 170). *Balsys: Bolβia (kilm.; V₁ 295), Bolβia (kilm.; V₃ 215), Balβiewicza (kilm.; V₂ 53). Plg. db. pvd. Bálsis, Balsys (LPŽ I 176). *Belzga: Belzga (V₃ 138, 159). Galbūt sietina su liet. bélzginti „niekus taukšti“ (LKŽ I 742). *Braidys: Broÿdβiu (naud.; V₂ 184); Broÿdʒifβ (V₂ 213). Iš liet. braidýti „bristi; mindyti brendant“ (LKŽ I 184) ar pan. *Bridžius: Bridžiu (naud.; V₃ 220). Plg. db. pvd. Bridžius (LPŽ I 308). *Burba: Burba (V₂ 53), Burbaicžia (kilm.; V₂ 150). Plg. db. pvd. Būrba (LPŽ I 353). *Burbažentis: Burbožięčis (V₁ 107), Burbožetifβ (V₂ 126, 190, 236, 248), Burbožentis (V₃ 32, 157, 181, 187). Sudurtinis antroponimas: *Burb-a-žentis. Pirmasis sandas iš avd. *Burba ar pan., plg. db. pvd. Būrba (LPŽ I 353), antrasis – iš liet. žéntas „dukters vyras; užkurys“ (DLKŽ 954)¹⁴. *Burna: Burny (kilm.; V₁ 190). Dėl burn- plg. db. pvd. Burnáitis, Burnalis, Burneikà, Burnéika, Burneikis, Burnekaitis, Burnelaitis, Burnélis, Burnialis, Burnỹs ir kt. (LPŽ I 358–359). *Dvylýs: Dwilis (V₁ 112, 186; V₂ 450), Dwiliβ (V₂ 58). Plg. db. pvd. Dvilýs, Dvylis, Dvylýs (LPŽ I 549). *Gniaužius: Gniewżiuβ (V₁ 159), Gniewzunowi (naud.; V₃ 113, 184). Plg. avd. *Gniaužis (Zinkevičius 1977: 144). *Juodis, *Juodys: Jedy (kilm.; V₁ 229), Jodiβ (V₁ 146; V₂ 201). Plg. db. pvd. Júodis, Juodỹs (LPŽ I 858). *Kabald is: Kobaldiβ (V₂ 21). Iš liet. kabálda „kas eina iš lėto šlubuodamas, kabalduodamas; šlubis, netikėlis“ (LKŽ V 4–5). *Kairis, *Kairys: Kavris (V₁ 112, 163), Kairis (V₁ 265), Kayriβ (V₁ 315), Kayriβ (V₂ 132). Plg. db. pvd. Kairis, Kainỹs (LPŽ I 888). *Kapk asys: kapkasionis (V₃ 185). Iš liet. kapakasis, -ė „kas kapuose duobę kasa; duobkasys“ (LKŽ V 222). *Karvelis: Karwielis (V₃ 216). Plg. db. pvd. Karvėlis (LPŽ I 936). *Keida: Kieidÿ (kilm.; V₃ 67, 90). Plg. avd. *Keida (Zinkevičius 1977: 153). ¹⁴ Dėl sudurtinių asmenvardžių su sandu žent- dar žr. Maciejauskienė 1973: 177–181; 1991: 30. 152 *Keliuotis: Kieliocsja (kilm.; V₂ 127). Plg. db. pv. Keliotis, Keliuotis (LPŽ I 968–969). *Kimeklis: Kimeklif (V₁ 144), Kimeklis (V₁ 229), Kỹmeklỹa (kilm.; V₂ 12). Plg. db. pvd. Kimėklis (LPŽ I 995). *Kirmėlis: Kiermelia (kilm.; V₁ 154; V₃ 195), Kiermielis (V₃ 224). Plg. db. pvd. Kirmela, Kirmelaitis, Kirmėlė, Kirmėlėvičius, Kirmėnas (LPŽ I 1001). Dar plg. Kirmėliai k. Juostininkai An (LATSŽ II 135). *Kiškelžentis: Kiškielžentis (V₃ 52), Kiįkielžentis (V₃ 231). Sudurtinis asmenvardis: *Kiškel-žentis. Pirmasis sandas iš avd. *Kiškelis ar pan., plg. db. pvd. Kiškelis (LPŽ I 1006), antrasis – iš liet. žentas „dukters vyras; užkurys“ (DLKŽ 954). *Kojelė: Kaiėla (V₁ 72), Kajėla (V₂ 73, 205, 248). Plg. db. pvd. Kojėlė (LPŽ I 1039). *Kriugždikas, *Krugždikas: Kruzdika (kilm.; V₁ 293). Dėl kriugžd-, kruogžd- plg. db. pvd. Kriugždà, Krugždà, Krùgždas (LPŽ I 1083, 1089). *Kuprelis: Kuprelis (V₁ 110). Plg. db. pvd. Kuprėlis (LPŽ I 1128). *Lankelis: Lankielis (V₃ 175), Lankýel (V₃ 222). Plg. db. pvd. Lankėlis, Lankialis (LPŽ II 21). *Lauželis: Lawželis (V₁ 132). Dėl lauž- plg. *Laužius (žr.). *Laužius: Lawžus (V₁ 78). Plg. db. pvd. Laužius (LPŽ II 37). *Meilius, *Meilus: meylowicз (V₁ 4, 129, 135, 143, 154; V₂ 3), Meÿlowicza (kilm.; V₁ 4), Mieilowicза (kilm.; V₁ 154), Meiliowicзu (naud.; V₁ 143), Meÿtu (naud.; V₂ 4), Mieitowicзu (naud.; V₂ 217). Plg. db. pvd. Meilius, Meilus (LPŽ II 199–200). *Oželis: Ozelib (V₁ 275), Azelis (V₂ 5), Ozelis (V₃ 60). Plg. db pvd. Ožėlis (LPŽ II 356). Dar plg. *Ožys (žr.). *Ožys: Azyb (V₂ 151), Ozjis (V₃ 110). Plg. db. pvd. Ožys (LPŽ II 357). *Pajuodėlis: Poyodelis (V₂ 85, 149), Poiodelib (V₂ 136, 217, 218). Iš liet. pajúodėlis „tamsiaveidis, tamsiaplaukis; pajuodęs, juodokas, nevala, suskretėlis“ (LKŽ IX 133). Dar plg. db. pvd. Pajúodis (LPŽ II 369). *Paršelis: porſſela (kilm.; V₁ 58), Parſzelis (V₁ 137, 147), porſelib (V₁ 308), Porſelia (kilm.; V₂ 26, 50, 63, 81, 198), Porſelis (V₂ 84; V₃ 109). Plg. db. pvd. Paršėlis (LPŽ II 397). *Pavirpas: powirpanis (V₁ 102), powirpowicзa (kilm.; V₁ 189, 262, 289, 302; V₂ 6, 9), Powirpos (V₂ 50). Galėtų būti iš liet. pavirpis, -ė „laidininkas, butelninkas“, pãvirpas „vargšas, nuskurdelis“, pavìrpa „erzintojas“ (LKŽ IX 698) ar pan. *Pempė: Pempe (V₂ 206). Plg. db. pvd. Pémpė (LPŽ II 427). *Pilvelis: pilwelvę (kilm.; V₁ 65, 187), pilwelia (kilm.; V₂ 149). Plg. db. pvd. Pilvėlis (LPŽ II 458). *Plikažentis: Plikozentis (V₃ 59, 139, 252), plikozentis (V₃ 201). Sudurtinis asmenvardis: *Plik-a-žentis. Pirmasis sandas iš avd. *Plikis ar pan., plg. db. pvd. Plikis, Plikỹs (LPŽ II 476), antrasis – iš liet. žentas „dukters vyras, užkurys“ (DLKŽ 954). 153 *Plikis, *Plikys: plikis (V₂ 156, 167, 216). Plg. db. pvd. Plìkis, Plikỹs (LPŽ II 476). *Pumputis: Pumpuczis (V₂ 197; V₂ 86, 104). Plg. db. pvd. Pùmputis, Pum̃putis, Pumputis, Pumputỹs (LPŽ II 532). *Račius: Raczuɟ (V₂ 33, 44, 168). Plg. db. pvd. Rãčius (LPŽ II 550). *Rudis, Rudys: Rudiewicz (V₃ 19). Plg. db. pvd. Rùdis, Rudỹs (LPŽ II 630). *Saldžius: saldzuɟ (V₂ 102). Plg. db. pvd. Saldžius (LPŽ II 664). *Sausagrobis: ʃauſagrabjà (kilm.; V₁ 165; V₂ 54). Iš liet. sausagrõbis „kas išdžiūvęs, liesas“ (LKŽ XII 204). *Sausakojis: ʃauſokajau (naud.; V₁ 147), ʃauſokais (V₂ 224), ʃauſokajɟ (V₂ 24). Iš liet. sausakojis „kas sausomis, plonomis kojomis“ (LKŽ XII 205). *Savad(u)onis: Sowodonyà (kilm.; V₃ 122), Sowodonyà (kilm.; V₃ 324). Plg. avd. *Savad(u)onis (Zinkevičius 1977: 193). *Sedeika, *Sėdeika: ʃedeikowicɟ (V₁ 183, 275; V₂ 191), ʃedeikuna (kilm.; V₂ 85), ʃedeika (V₂ 153), ʃedeiko (V₂ 215). Plg. db. pvd. Sedėika, Sedeika (LPŽ II 690). Dar plg. avd. *Sedeika (*Sėdeika?) (Zinkevičius 1977: 193). *Skalandis: Skolondɟ (V₃ 77). Plg. db. pvd. Skalandis (LPŽ II 728). *Skarulis: Skorulis (V₁ 125, 292; V₃ 106). Plg. db. pvd. Skarùlis (LPŽ II 732). *Smilgius: ʃmilugus (V₁ 225). Plg. db. pvd. Smilgìus (LPŽ II 771). *Spalis: ʃpal (V₃ 18), ʃpaliewicz (V₃ 146), Spalyewicz (V₃ 225), ʃpalifa (kilm.; V₃ 225). Plg. db. pvd. Spãlis, Spalỹs (LPŽ II 780). *Sprindis, *Sprindys: ʃpryndzia (kilm.; V₂ 85). Plg. db. pvd. Sprindis, Sprindỹs (LPŽ II 786). *Stangelis: Stangielia (kilm.; V₃ 120). Dėl stang- plg. db. pvd. Stangáitis, Stangỹs (LPŽ II 800). *Stirta: Stỹrta (V₁ 275; V₂ 58, 148). Sietina su liet. stirta „didelė sukrautų šiaudų, javų ar šieno krūva; ko nors didelė krūva“ (LKŽ XIII 826). Dar plg. liet. stìrti „kietėti, darytis nelanksčiam; darytis nejudriam, stingti, tirpti (ppr. nuo šalčio ar kraujo apytakos sutrikimų; lipti nešvarumais, skresti)“ (LKŽ XIII 826–827). *Stulgis, *Stulgys: ʃtulgɟ (V₂ 174). Plg. db. pvd. Stùlgis, Stulgỹs (LPŽ II 845–846). *Šermukšnis: ʃermuxnianis (V₁ 168, 229), ʃermuxnia (kilm.; V₁ 256), ʃermuxniu (naud.; V₁ 261; V₂ 97, 146), ʃermuxniewiczɟ (kilm.; V₁ 305), ʃermuxniewiczu (naud.; V₂ 134), ʃermuxnianif (V₂ 177, 235), ʃermuxnif (V₂ 224), ʃermuxniewicz (kilm.; V₁ 261). Plg. db. pvd. Šermùkšnis (LPŽ II 914). *Trumpas: Trumpa (kilm.; V₁ 161), Trumpof (V₂ 60). Dėl trump- plg. db. pvd. Trùmpa, Trumpáitis, Trumpáuskas, Trumpávičius, Trùmpius ir kt. (LPŽ II 1073–1074). *Uodega: Odega (V₂ 57, 173, 208). Plg. avd. *Uodega (Zinkevičius 1977: 211). *Varnažentis: Wormoʒięciowicz (V₁ 231). Sudurtinis antroponimas: *Varn-a-žentis. Pirmasis sandas iš avd. *Varna ar pan., plg. db. pvd. Várna, Várnas (LPŽ II 1165), antrasis – iš liet. žéntas „dukters vyras; užkurys“ (DLKŽ 954). 154 *Vergelis: Wergelia (kilm.; V2 200), Wergelić (V2 203), Wergielić (V2 210). Plg. avd. *Vergelis (Zinkevičius 1977: 216). *Vinkšnikas, *Vinkšnikis: Winxnikos (V2 174), Winxnikis (V2 174). Dėl vinkšn- plg. db. pvd. Vinkšna, Vinkšnaitis, Vinkšnas, Vinkšnėlis, Vinkšnys (LPŽ II 1225). *Voverėlė: Wawerela (V1 82). Dėl vover- plg. db. pvd. Voveraitis, Voveras, Vóverė, Voverė, Vóveris, Voveris ir kt. (LPŽ II 1256). *Žagaras: Zagarewicz (V3 213). Plg. db. pvd. Žagaras (LPŽ II 1307). *Žalis, *Žalys: Zalis (V2 167). Plg. db. pvd. Žalis, Žalys (LPŽ II 1311). *Žeimis, *Žeimys: Ziemianis (V1 173). Plg. db. pvd. Žeimis, Žeimys (LPŽ II 1320). *Žvirblis, *Žvirblys: Zwierbla (kilm.; V1 116). Plg. db. pvd. Žvirblis, Žvirblys (LPŽ II 1354). Kaip jau buvo minėta, tarp lietuviškos kilmės asmenvardžių vyrauja ką tik pateikti pravardiniai antroponimai. Tai gali būti susiję ir su tiriamų šaltinių specifika. Vaito teisme dažniausiai buvo nagrinėjamos žemesnių miestiečių sluoksnių smulkios bylos (plg. Kiaupa 1988: 27). Įrašų analizė rodo, kad būtent pravardės buvo būdingos šių sluoksnių atstovams, pavyzdžiui, smulkiems amatininkams ar pan.: Ythcзywy Gregier Sedeikowicz Miełczanin Kowien(ski) (V1 183); Kieziu бewczu Kowien(skiemu) (naud.; V2 62); jana Kieidÿ Kożemiaki¹⁵ człowieka Kowien(skiego) (kilm.; V3 90) ir t.t. Iš 219 miestiečių įvardijimų antrųjų narių rekonstravus 84 XVI a. lietuviškos kilmės asmenvardžius ir palyginus juos su dabartiniais vardais bei pavardėmis buvo pastebėta, kad 64 (76%) jų funkcionuoja ir šiandien. Dalis, t.y. 7 (8% visų rekonstruotų), pravardinių antroponimų turi tos pačios kilmės, tik skirtingos darybos dabartinių pavardžių atitikmenis. Tai *Keida (V3 67, 90) – db. pvd. Keidaitis, *Kirmėlis (V1 154; V3 195, 224) – db. pvd. Kirmėlė, *Lauželis (V1 132) – db. pvd. Laužys, *Stangelis (V3 120) – db. pvd. Stangys, *Trumpas (V1 161; V2 60) – db. pvd. Trùmpa, *Vergelis (V2 200, 203, 210) – db. pvd. Vergūtis, *Vinkšni- kas, *Vinkšnikis (V2 174) – db. pvd. Vinkšna. Kiti 13 (16%) atstatyti miestiečių antroponimai neatėjo iki mūsų dienų, neturi atitikmenų dabartiniame vardyne. Tai *Belzga (V3 138, 159), *Braidys (V2 ¹⁵ Kaip matyti, XVI a. antrosios pusės Kauno vaito knygose miestiečių garbės vardas, amatas ir verslas nurodomas lenkų arba lotynų kalba. Tačiau pastebėta atvejų, kai amato ar užsiėmimo pavadinimas pateikiamas lietuviška leksema, pavyzdžiui: Mikotaia Burbaicžia [kultodailidy (kilm.; V2 150) – iš liet. skūltas „senovinis irklinis upių laivas“ (LKŽ II 1128) ir dailidė, dailýda, dailýdė, dailydė „baldų dirbėjas, stalius; namų statytojas“ (LKŽ II 223). Dar plg. з Ythcзyйm panem Janem poczywilowiczem [kilie]iwem Miełczaninem Kowien(skim) (įnag.; V2 244) ir kt. Tai pastebėta ir Joniškio 1599-1621 krikšto knygoje (Lietuvos valstybės istorijos archyvas. F. 1196. Ap. 1. B. 76), kur užrašyti tokie Joniškio miestiečiai: Caspari Meſinika, omnes de oppidulo Janiſki 1599 (Jnš 1); Grigas Warpininiks ... ciues Janiſki 1601 (Jnš 18). Panašių užrašymų, matyt, galima rasti ir kituose Lietuvos miestų istorijos dokumentuose. Į šį faktą, tirdamas XVII a. pradžios Vilniaus miestiečių asmenvardžius, yra atkreipęs dėmesį Z. Zinkevičius (Zinkevičius 1977: 60). 155 184, 213), *Burbažentis (V₁ 107; V₂ 126, 190, 236; V₃ 32, 157, 181, 187), *Gniaužius (V₁ 159; V₃ 113, 184), *Kabaldis (V₁ 21), *Kapkasys (V₃ 185), *Kiškelžentis (V₃ 52, 231), *Pavirpas (V₁ 102, 189, 262, 289, 302; V₂ 6, 9), *Plikažentis (V₃ 59, 139, 201, 252), *Sausakojis (V₁ 147; V₂ 54), *Savadonis (V₃ 122, 324), *Stirta (V₁ 275; V₂ 58, 126,148), *Uodega (V₂ 57, 173, 203). IŠVADOS 1. Ištyrus XVI a. (1561–1565 m., 1564–1569 m., 1587–1591 m.) Kauno vaito knygose užfiksuotų 900 dvinarų Kauno miestiečių įvardijimų, konstatuota, kad 219 (24%) jų antrųjų asmenvardžių (besiformuojančių pavardžių) galėtų būti lietuviškos kilmės. 2. Kalbamuosiuose šaltiniuose pastebėta kai kurių asmenvardžių slav inimo faktų: garsų substitucijos, slaviškų priesagų vartojimo lietuviškos kilmės antroponimuose, galūnių nerašymo ir pan. atvejų. 3. Lietuviškos kilmės Kauno miestiečių antroponimai (antrieji dvinar io įvardijimo nariai) buvo nepatroniminės kilmės asmenvardžiai ir patronimai. Pastarieji sudaryti su lietuviškomis priesagomis -aitis, -onis, -ūnas ir slaviškomis -evič, -ovič. Dalis asmenvardžių turėjo deminutyvines priesagas -elis (-elė), -ėlis (-ėlė), -ikas, -ikis, -ulis, -utis. 4. Iš tirtų lietuviškos kilmės asmenvardžių rekonstruoti 84 nekel iantys abejonių antroponimai. Tarp jų senųjų dvikamienių – 15 (19%), dvikamienių asmenvardžių trumpinių bei jų priesaginių vedinių – 6 (7%), pravardinių – 63 (74%). 5. Palyginus rekonstruotus asmenvardžius su dabartiniais vardais ir pavardėmis, matyti, kad 64 (76%) jų funkcionuoja ir šiandien. Dalis, t.y. 7 (8% visų rekonstruotų), antroponimų turi tos pačios kilmės, tik skirtingos darybos dabartinių pavardžių atitikmenis. Kiti 13 (16%), neatėję iki mūsų dienų, neturi atitikmenų dabartiniame vardyne. Gauta 1999 03 20 LITERATŪRA A n t o n o v i č A. 1961: Антонович А. К. Язык судебной актовой книги Ковенского земского суда 1566–1567 г.г. Дис. [...] канд. филол. наук, Вильнюс. B ū g a K. 1958: Apie lietuvių asmens vardus. – Rinktiniai raštai 1, Vilnius: Valstybinė politinės ir mokslinės literatūros leidykla, 201–269. DLKŽ – Dabartinės lietuvių kalbos žodynas, Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidykla, 1993. K i a u p a Z. 1973: Kauno miesto senojo archyvo likimas. – Lietuvos TSR mokslų akademijos darbai. Ser A 2(43), 125–140. K i a u p a Z. 1974: Vilniaus ir Kauno vaito teisminės galios raida XV–XVIII amžiais. – Lietuvos TSR mokslų akademijos darbai. Ser A 4 (49), 83–90. K i a u p a Z. 1988: Kauno miesto vaitas ir jo aktų knygos XVI–XVII a. pirmojoje pusėje. – Lietuvos miestų istorijos šaltiniai, Vilnius: Mokslas, 25–46. 156 Kiaupa Z. 1989: Miestietis, miesto pilietis ir miestėnas. – Mokslas ir gyvenimas 6, 31. LATŠ – Lietuvos TSR administracinio-teritorinio suskirstymo žinynas 2, Vilnius: Mintis. LKŽ – Lietuvių kalbos žodynas 1–2, Vilnius: Mintis, 1968–1969; 5, Vilnius: Valstybinė politinės ir mokslinės literatūros leidykla, 1959; 9, Vilnius: Mintis, 1973; 12–13, Vilnius: Mokslas, 1981–1989. LPŽ – Lietuvių pavardžių žodynas 1–2, Vilnius: Mokslas, 1985–1989. LVKŽ – Kuzavinis K., Savukynas B. Lietuvių vardų kilmės žodynas, Vilnius: Mokslas, 1994. Maciejauskienė V. 1973: Naujosios dvivakienės lietuvių pavardės su asmenvardiniu sandu. – Lietuvos TSR Mokslų akademijos darbai. A ser 1(42), 177–181. Maciejauskienė V. 1991: Lietuvių pavardžių susidarymas, Vilnius: Mokslas. Maciejauskienė V. 1993: Kriaunų parapijos XVII–XVIII a. asmenvardžiai. – Lietuvių kalbotyros klausimai 32, 34–99. Maciejauskienė V. 1994: Lietuvių pavardės: raida ir kilmė (habilitacinis darbas), Vilnius. Maciejauskienė V. 1997a: Vienkamieniai lietuviškos kilmės vardai XVI amžiuje. – Darbai ir dienos 4(13), 111–133. Maciejauskienė V. 1997b: Dėl lietuvių pavardžių (asmenvardžių) klasifikavimo. – Baltistica 32(1), 101–109. Prinke Rafał. T. 1992: Poradnik genealoga amatora, Warszawa: Polonia. Salys A. 1983: Mūsų lietuviškieji vardai. – Raštai 2, Roma: Lietuvių katalikų mokslo akademija, 267–284. Skardžius P. 1943: Lietuvių kalbos žodžių daryba, Vilnius: Lietuvių kalbos institutas. Zinkevičius Z. 1973: Kaip vadinosi vilniečiai. – Mokslas ir gyvenimas 4, 17–19. Zinkevičius Z. 1974a: Зинкявичюс З. К вопросу о литовско-польских языковых контактах по данным антропонимии города Вильнюса начала XVII века. – Балто-славянские исследования, Москва: Наука, 136–143. Zinkevičius Z. 1974b: Vilniaus gyventojų vardai XVII a. pradžioje. – Žodžiai ir žmonės, Vilnius: Mintis, 78–85. Zinkevičius Z. 1977: Lietuvių antroponimika. Vilniaus lietuvių asmenvardžiai XVII a. pradžioje, Vilnius: Mokslas. Zinkevičius Z. 1980: Зинкявичюс З. К истории литовских личных имен восточно-славянского происхождения. – Балто-славянские этноязыковые контакты, Москва: Наука, 151–156. Zinkevičius Z. 1988: [Rec.] Lietuvių pavardžių žodynas 1: A–K. – Baltistica 24(1), 94–105. SUTRUMPINIMAI avd. – asmenvardis db. – dabartinis, -ė pvd. – pavardė PERSONENNAMEN LITAUISCHER HERKUNFT DER KAUNASER STÄDTER AUS DER 2. HÄLFTE DES 16. JAHRHUNDERTS Zusammenfassung Die Untersuchung der in den Büchern des Kaunaser „Vaitas“ (Verwalters) aus dem 16. Jh. (1561–1565, 1564–1569, 1587–1591) vorliegenden 900 zweigliedrigen Personenbezeichnungen der Kaunaser Städter führt zum Schluß, daß 219 (24%) der zweiten Personennamen (die sich herausbildenden Familiennamen) litauischer Herkunft sein könnten. 157 In den erwähnten Quellen sind gewisse Anzeichen der Slawisierung mancher Personennamen zu beobachten: Substitutionen von Lauten, Gebrauch von slawischen Suffixen in Anthroponymen litauischer Herkunft, das Nichtaufzeichnen von Endungen u. ä. Die Anthroponyme litauischer Herkunft der Kaunaser Städter (die zweiten Komponenten der zweigliedrigen Bezeichnung) waren Personennamen nichtpatronymischer Herkunft und Patronymika. Die letzteren wurden mit den patronymischen litauischen Suffixen -aitis, -onis, -ūnas und den slawischen -evič, -ovič gebildet. Ein Teil der Personennamen wies die diminutiven Suffixe -elė, -ėlis (-ėlė), -ikas, -ikis, -ulis, -utis auf. Aus den untersuchten Personennamen litauischer Herkunft gelang es, 84 Anthroponyme zu rekonstruieren, die keinem Zweifel unterliegen. Unter ihnen liegen vor: 15 (19%) uralte zweistämmige litauische Personennamen, 6 (7%) Abkürzungen zweistämmiger Anthroponyme sowie Ableitungen von diesen mit Suffixen, 63 (74%) – Spitznamen. Der Vergleich der rekonstruierten Personennamen mit den litauischen gegenwärtigen Vornamen und Familiennamen zeigt, daß 64 (76%) noch heute gebräuchlich sind. Ein Teil – 7 (8%) aller rekonstruierten Anthroponyme – hat unter den gegenwärtigen Familiennamen Entsprechungen der gleichen Herkunft, die sich aber ihrer Wortbildung nach unterscheiden. Die übrigen 13 (16%) sind bis auf den heutigen Tag nicht erhalten geblieben, haben keine Entsprechungen unter den Anthroponymen der Gegenwartssprache. 158