Dėl Mažosios Lietuvos vietovardžių su „-kehmen“ / „-keimen“ ir „-lauken“

ACTA LINGUISTICA LITHUANICA LIETUVIŲ KALBOTYROS KLAUSIMAI XLI (1999) Daiva DELTUVIENĖ Vilniaus universitetas DĖL MAŽOSIOS LIETUVOS VIETOVARDŽIŲ SU -KEHMEN | -KEIMEN IR -LAUKEN Pastaruoju metu įvairių sričių mokslininkų dėmesys vis dažniau krypsta į Mažają Lietuvą. Toponimikos tyrimo objektas — gausūs šios teritorijos lietuviški (iš dalies baltiški) vietovardžiai. Mažosios Lietuvos vietovardžių kilmę, darybą yra nagrinėję F. Hoppe (Hoppe 1877), O. Natau (Natau 1937), W. Fenzlau (Fen- zlau 1936), V. Pėteraitis (Pėteraitis 1997) ir kt. Šiame straipsnyje panaudota medžiaga surinkta iš Berlyno slaptajame Prūsi- jos archyve esančių Rytprūsių foliantų. Aptariamų vietovardžių nepavyko rasti jokiuose Rytų Prūsijos vietovardžių sąrašuose ar žinynuose. Tai unikali medžia- ga, galinti suteikti daug informacijos apie lietuvininkus, jų kalbą, tuometinį jų gyvenimą, ryšius su kitomis ten gyvenusiomis tautomis. Straipsnyje aptariami XVI-XVII a. sudurtiniai oikonimai, kurių antrasis san- das yra -kehmen / -keimen (liet. kiėmas „atskira kaimo sodyba, ūkis; kaimas, sodžius“ LKŽ V 748; kaimas „valstiečių gyvenvietė; sodžius“ LKŽ V 54) ir -lauken (liet. laūkas ,lygi, be medžių vieta; dirbama žemė; kaimas, sodžius“ LKZ VII 177). Pagal pirmojo sando kilmę duriniai, kurių antrasis sandas -kehmen / -kei- men, suskirstytini į keletą grupių. 1. Lietuviškas asmenvardis + kiemas / kaimas: Drut3keimenn (Amt Insterburg) 1564 (Ostpr. Fol. 4599 99), Drudtschkeh- men 1642-1664 (Ostpr. Fol. 4610 66), Dru3kehmen 1642-1664 (Ostpr. Fol. 4610 81): veikiausiai liet. *Druckiemiai / *Druckiemis ar *Druckaimiai / *Druckaimis. Iš avd. Drūčas arba Drūčkus : drūčkis „storas žmogus, gyvulys“ (LPŽ I 529). Plg. taip pat vv. Drutschellen, Drutschlauken (Goldbeck II 44). Gerkischkeinenn (Amt Insterburg) 1564 (Ostpr. Fol. 4599 55): lietuviška lytis būtų *Gerkiškaimis / *Gerkiškaimiai. Pirmasis sandas yra priesagos -išk- vedinys iš avd. Gėrkis, Gėrkė (LPŽ I 656) arba iš pr. avd. Gerke, Gerko (Traut- mann 1925: 31). Tačiau galima ir vokiška asmenvardžio kilmė". Kostangkehmen (Amt Insterburg) 1642-1664 (Ostpr. Fol. 4610 6): *Kostan- kiemis | *Kostankiemiai. Iš avd. Kastantas (: Konstantas IMKŽ 222). Po k, einan- ! Plg. vok. avd. Gerke, Gehrke (Bach 1974: 71). 101 čios žodžio pradžioje, a gali būti keičiama į 0 (Fenzlau 1936: 22-23), pvz., Koral- lischken (Karališkiai), Kollaten (Kalotė). Kurschkehmen (Amt Insterburg) 1642-1664 (Ostpr. Fol. 4610 172): turbūt liet. vv. *Kurškiemis / *Kurškiemiai. Iš avd. Kurszus, Kurszys, Kurszaitis, Kursza- tis, Kurszis (Kalwaitis 1910: 13). E. Hoppe vietovardžius su šaknimi Kursz- ar Kursch- taip pat kildina iš asmenvardžių Kurszus, Kurszies, Kurszat, Kurschat (Hoppe 1877: 407-408). Meschkakehmen (Amt Insterburg) 1642-1664 (Ostpr. Fol. 4610 148): liet. vv. *Meskakiemis | *Meskakiemiai. Tai galbūt durinys iš avd. Meška : meška „lokys; nerangus, dramblotas, sunkus, sutinges žmogus“ (LPŽ II 212) ir ape- liatyvo kiemas. Plg. taip pat avd. Meszka, Meszkatis, Meszkis, Meszkys (Kalwai- tis 1910: 14). PluBkehmen (Amt Insterburg) 1642-1664 (Ostpr. Fol. 4610 58): *Pliuskkie- mis / *Pliuskkiemiai ar *Pliuškkiemis / *Pliuškkiemiai. Iš avd. Pliūskis, Pliuskys, Pliuska, Pliūskus : pliūskė „pliauska, atskala, skeveldra; kas suplotas, plokščias“ arba Pliūškis, Pliuskys, Pliūškus : pliūškis „puošeika, pamaiva; nerimtas, lengva- būdis, pasileidęs žmogus; kas pliauškia niekus, viska išplepa, niekakalbis, tauš- kalius“ (LPŽ II 479). Plg. taip pat avd. Pluszis, Pluszys (Kalwaitis 1910: 15). G. Gerulis aptaria pr. vv. Pluselawken 1419, kurio kilmę jis aiškina taip: liet. pliūšė + pr. laucks (Gerullis 1922: 216). F. Hoppe pirmąjį sandą taip pat mano esant lietuviškos kilmės — iš plusze, pluszis „Schnittgras“ (Hoppe 1877: 411). Tačiau nereikėtų atmesti ir asmenvardinės pirmojo sando kilmės galimybės, nes dauguma Mažosios Lietuvos sudurtinių vietovardžių buvo sudaryti pagal gy- ventojų pavardes (Pėteraitis 1997: 15). PruBelkehmen (Amt Insterburg) 1642-1664 (Ostpr. Fol. 4610 57 ), PruBel- kehmen 1687 (Ostpr. Fol. 4627 14): *Pruselkiemis / *Pruselkiemiai. Plg. avd. Prusditis, Priisditis, Prūsas, Prusėlis, Prūsėlis (LPŽ II 519). Skahnkehmen (Amt Insterburg) 1642-1664 (Ostpr. Fol. 4610 106): lietuviš- ka lytis būtų *Skankiemis | *Skankiemiai. Iš avd. Skanas : skanas „skanus; kuris gero skonio, gardus“ (LPZ II 730). Stulkehmen (Amt Insterburg) 1642-1664 (Ostpr. Fol. 4610 57): *Stulgkiemis / *Stulgkiemiai. Iš avd. Stulga, Stulgas, Stulgys, Stulgis : stulgys ,brastinis tilvikas (Tringa ochropus); rėksnys“; stulgūs „pailgai apvalainas, ovalus; išdidus, iSpui- kes“ (LPZ II 845-846). Plg. taip pat avd. Stulgies, Stulgait, Stulgeries (Hoppe 1877: 417) ir Stulgys (Kalwaitis 1910: 17). Schmiilkehmen (Amt Insterburg) 1642-1664 (Ostpr. Fol. 4610 59), Ssmul- kehmen 1642-1664 (Ostpr. Fol. 4610 65), Smulkehmen 1642-1664 (Ostpr. Fol. 4610 79): *Smulkkiemis | *Smulkkiemiai. Iš avd. Smulkys (Kalwaitis 1910: 17), Smulka, Smulkis, Smulkys : smulkūs „susidedantis iš mažų dalelių, kruopeliu; kuris mažo mato, mažų matmenų; plonas ir kt.“ (LPŽ II 772) arba Šmūlis, Šmuilys, kurie iš hebr. kilmės krikščioniško vardo Samuelis, plg. vok. Schmuel : Samuel, Schmu(h)l : Samuel (LPZ II 963). Plg. dar vv. Schmulkehlen, Schmul- 102 ken (Goldbeck II 144). Variantuose S3mulkehmen ir Schmiilkehmen liet. s kei- čiama į š. W. Fenzlau nuomone, tam įtakos turi vokiečių (tiek žemaičių, tiek aukštaičių) kalbos ypatumas tarti [š] prieš kitus priebalsius. Jo manymu, vokie- čiai aukštaičiai dažniausiai išlaiko lietuvišką [s], o vokiečiai žemaičiai keičia jį į [š] (Fenzlau 1936: 80). Tokių variantų galima rasti ir daugiau: Schmeilen — Smai- len, Schmaleduhmen — Smalleduhmen, Smilgen — Schmilgen ir t.t. (Pėteraitis 1997: 360-361). Galima ir kita vietovardžio kilmės versija — iš būdvardžio smulkūs + kiémas, plg. liet. vv. Schwentakemen 1590 (Barkowski 1928: 34): Svertas + kiemas, Szem- kehmen 1785 (Goldbeck II 211): žėmas + kiemas. Tokia vietovardžių daryba pažįstama lietuvių ir latvių vardynui, plg. liet. vw. AukStalaukiai, Aukštalaukis (LAŽ II 17). 2. Vokiškas asmenvardis + kiemas: Bernigkehmen (Amt Insterburg) 1642-1664 (Ostpr. Fol. 4610 149): *Berni- kiemis / *Bernikiemiai. Pirmasis sandas kilęs iš vok. avd. Bernick(e) (Forste- mann 1900: 259; Heintze 1933: 136). Neatmestina ir šio asmenvardžio lenkiš- kos kilmės galimybė*. Dedekehmen (Amt Insterburg) 1642-1664 (Ostpr. Fol. 4610 124): *Dedekie- mis | *Dedekiemiai. Iš vok. avd. Dede (: Theodulf) (Gottschald 1954: 232). Plg. taip pat vv. Dedewethenn 1557 (Barkowski 1928: 232). Ryšys su liet. avd. Dédys (LPZ I 478) taip pat įmanomas. 3. Lenkiškas asmenvardis + kiemas: Wallnigkehmen (Amt Insterburg) 1642-1664 (Ostpr. Fol. 4610 41): *Valni- kiemis | *Valnikiemiai. Pirmasis sandas sudarytas iš lenk. avd. Wolnik (Rymut 1991: 174) > liet. Valnik- (: valnas frei, los, ledig® LEW II 1192). 4. Bendrinis žodis + kiemas: GroB SzirBkehmen (Amt Insterburg) 1642-1664 (Ostpr. Fol. 4610 92): *Sirs- kiemis | *Sirskiemiai. Iš liet. širšė „Klostinių vapsvy šeimos vabzdys; vapsva; kas labai piktas, uzkliudytas tuoj ituzta, jSirsta“ (LKZ XIV 906) + kiemas. 5. Ne visai aiškūs atvejai: Jellic3kehmen (Amt Insterburg) 1687 (Ostpr. Fol. 4627 11): *Jelickiemis / *Jelickiemiai arba *Jeliskiemis | *Jeliskiemiai. Šio vv. pirmojo sando etimologija galėtų būti dvejopa: iš lenk. avd. Jalec 1383 (Rymut 1991: 136) arba iš vok. avd. Jellies (: Vigelius) (Gottschald 1954: 610)*, nors abi interpretacijos reikalauja nuodugnesnės analizės. Schulckemeij (Amt Insterburg) 1642-1664 (Ostpr. Fol. 4610 13). Jeigu rai- dziy junginys sch atitinka š, tai lietuviška lytis galėtų būti *Sulkiemiai. Tuomet * Plg. avd. Bernikas (: lenk. Bernik : Bernard), Bernikis (LPŽ I 239). 3 Plg. taip pat Bach 1952: 168. 103 pirmasis sandas kilęs iš vok. avd. Schule (: vid. vok. schulen „slapta žiūrėti, tyko- ti“) (Heintze 1933: 433) arba iš liet. avd. Šulys : šūlas „įkastas klojimo durų, medinio šulinio rentinio, vartų, tilto ir kt. stulpas; medinio kibiro, statinės šono lentelė“ (LPŽ II 989)*. Raidžių junginį sch gali atitikti sk, tada lietuviškas atitik- muo būtų *Skulkiemiai. Tuomet pirmasis sandas kilęs iš įmanomo avd. *Skulis ar *Skulys. W. Fenzlau teigimu, raidžių junginys sch gali kai kuriais atvejais at- spindėti ž (Fenzlau 1936: 87), tada lietuviška lytis būtų *Žulkiemiai. Šiuo atveju pirmasis sandas kildintinas iš liet. avd. Žulys : žulys „stačialiežuvis“, žulūs „Ssta- čiokas, nemandagus“ (LPZ II 1348) arba Zulka, *Žulkys, Žulkus (su priesaga -k- iš šaknies žul-) (LPŽ II 1348). Dūrinius, kurių antrasis sandas yra -lauken, taip pat galima suskirstyti i kele- tą grupių: 1. Lietuviškas asmenvardis + laukas: Kiegstlaugken (Amt Insterburg) 1642-1664 (Ostpr. Fol. 4610 143): *Kėkšt- laukis | *Keékstlaukiai. Iš avd. Kėkštas (LPZ 1967), Kékszts, Keksztatis (Kalwaitis 1910: 12). Plg. dar Kiegskehmen oder Kdgsten (Goldbeck II 69). Tiesa, pirmojo sando kilmė (iš avd. Kėkštas) reikalauja iSsamesnio tyrimo, nes W. Fenzlau nuo- mone, liet. é ir ie vokiečių kalboje perteikiami e, pvz., Bittehnen = Bitėnai, Szard- wethen = Zardvieciai (Fenzlau 1936: 37-40). Panašų atvejį nurodo ir O. Barkow- skis: Pietzschlaucken gleich Petzlaucken 1584 (Barkowski 1928: 228). Kirkutlauck (Amt Ragnit) 1549 (Ostpr. Fol. 9392 51), Kirkuttlaugk 1556 (Ostpr. Fol. 9396 41): *Kirkutlaukis. Iš avd. Kirkutis : kirkutis „pirmas jaunikles vištos kiaušinis“ (LPZ I 1000), Kirkutis (Kalwaitis 1910: 12). Kugstlaugken (Amt Insterburg) 1642-1664 (Ostpr. Fol. 4610 20): *Kukst- laukis | *Kukstlaukiai. Iš avd. Kuksta, Kukstas, Kukstys : kuksta, kūkštas „kuokš- tas, pluoštas; suzelusi krūva; medžio vainikas“ (LPŽ I 1109). Vokiečiai aukštai- čiai lietuvišką [š], esantį tarp dviejų priebalsių, keičia į [s], pvz., Birstonischken = Birštoniškiai, Bersteningken = Berštininkai (Fenzlau 1936: 83-88). Padtlaugken (Amt Insterburg) 1642-1664 (Ostpr. Fol. 4610 171): *Puodlau- kis | *Puodlaukiai. Pirmasis sandas iš avd. Puodas, Puodys : puodas „metalinis indas valgiui virti; molinis indas, puodynė“ (LPZ II 533-534). W. Fenzlau teigi- mu, vokiečių kalboje lietuvių [uo] paprastai keičiamas | [0] (Fenzlau 1936: 40-46), pvz., Kooden = liet. Kūodžiai (Fenzlau 1936: 40). Plg. taip pat vv. Jodeg- lienen, Jodschen, Jodlaucken (Goldbeck II 76, 77). Balsis [a] atsiranda greičiau- siai vokiečių žemaičių kalbos įtakoje (Ziesemer 1924: 128). PruBlaucken (Amt Insterburg) 1642-1664 (Ostpr. Fol. 4610 85): *Pruslaukis / *Pruslaukiai. Sudurtinis vietovardis iš avd. Priisas (LPZ II 518), Prusaitis, Prusas * Plg. dar wv. Schulkeim (Goldbeck I 170), Schulen, Schulkeim, Schulstein (Verzeichnis 1906: 247), Schulwiese (Verzeichnis 1939: 132). 104 (Kalwaitis 1910: 15), Prussas, Prusseit, Pruszatis (Hoppe 1877: 411) + laukas. Plg. taip pat vv. Prusgirren, Prussellen, Prussen (Goldbeck II 126). Rugelaucken (Amt Taplaucken) 1534 (Ostpr. Fol. 11181 9): *Rugialaukis / *Rugialaukiai. Iš avd. Ruga, Rugis, Rugys (LPZ II 633-634), Rugys (Kalwaitis 1910: 16) arba iš liet. apeliatyvo rugys ,varpinis (ppr. žieminis) javas, iš kurio grūdų miltų kepama duona“ (LKŽ XI 890). Schuslaucken (Amt Labiau) 1591 (Ostpr. Fol. 5277 37), SchuBlauckenn 1615 (Ostpr. Fol. 5301 44): *Šiušlaukis / *Šiušlaukiai. Iš avd. Šiuša, Šiūšas, Šiūšė, Šiūšė, Šiūšis, Šiušys, Šiūšis : šiuša, šiūša „Šiūšas“, šiūšas, šiūšas „Šiurpas, baimė, pasibaisėjimas“ (LPŽ II 943), Szusza (Kalwaitis 1910: 18). 2. Vokiškas asmenvardis + laukas: Alt / Neu Baderlaugken (Amt Insterburg) 1642-1664 (Ostpr. Fol. 4610 127): *Baderlaukis | *Baderlaukiai. Iš vok. avd. Bader (Heintze 1933: 126). Plg. dar taip pat Saksonijoje esanti vv. Badersleben (Meyers 1935: 29). Magerlaucken (Amt Taplaucken) 1534 (Ostpr. Fol. 11181 6): *Magerlaukis / *Magerlaukiai. Iš vok. avd. Mager (Heintze 1933: 334). Plg. dar vv. Magerguth (Goldbeck I 108). 3. Bendrinis žodis + laukas: Biberlauck (Amt Ragnit) 1549 (Ostpr. Fol. 9392 5): *Bebralaukis | *Bebra- laukiai. Iš vok. apeliatyvo Biber (: Bieber ,bebras®) + laukas, plg. taip pat wv. Bieberstein, Bieberswalde, Bieberthal (Verzeichnis 1906: 22). Gerschlaugken (Amt Insterburg) 1642-1664 (Ostpr. Fol. 4610 124): *Gers- laukis | *Gerslaukiai. Iš apeliatyvo gérse (: garnys LEW I 148) + laukas. 4. Ne visai aiškūs atvejai: Woimelaucken (Amt Labiau) 1574 (Ostpr. Fol. 5267 26), Woimelaugken 1574 (Ostpr. Fol. 5267 51), Woijmlauchken 1615 (Ostpr. Fol. 5301 48), Woimlauc- ken 1626 (Ostpr. Fol. 5312 46). Įtikinamų šio vietovardžio pirmojo sando kil- mes paaiškinimų nepavyko rasti, galbūt iš liet. avd. *Vaimys. Straipsnyje pateikti ir aptarti 28 XVI-XVII a. Mažosios Lietuvos sudurti- niai vietovardžiai. 19 iš jų abu sandai yra lietuviškos (baltiškos) kilmės. 5 oiko- nimų pirmasis sandas yra vokiškas asmenvardis ar apeliatyvas, 1 — lenkiškas asmenvardis. Trijų vietovardžių kilmė ne visai aiški. Gauta 1999 05 03 LITERATŪRA IR ŠALTINIAI Bach A. 1952: Deutsche Namenkunde 1(1), Heidelberg: Carl Winter, Universitatsverlag. Bach A. 1974: Deutsche Namenkunde 3, Heidelberg: Carl Winter, Universitatsverlag. Barkowski O. 1928/1930: Die Besiedlung des Hauptamtes Insterburg 1525-1603, Konigsberg: Nachdruck Hamburg 1993. Fenzlau W. 1936: Die deutschen Formen der litauischen Orts- und Personennamen des Memel- gebietes, Halle / Scale: Max Niemeyer Verlag. 105 Fėrstemann E. 1900: Altdeutsches Namenbuch. Personennamen, Bonn: Hanstein, Nachdruck 1966. Gerullis G. 1922: Die altpreupischen Ortsnamen, Berlin und Leipzig: Vereinigung wissen- schaftlicher Verleger, Walter de Gruyter u. Co. Goldbeck J. FE I — Volstūndige Topographie des Konigreichs Preussen. Erster Teil welcher die Topographie von Ost=Preussen enthdlt, Volstandige Topographie vom Ost=Preus- sischen Cammer=Departement, Kėnigsberg und Leipzig. Goldbeck J. E. II — Voistindige Topographie des Kėnigreichs Preussen, Volstandige Topogra- phie vom Litthauischen Cammer=Departement, Kėnigsberg und Leipzig. Gottschald M. 1954: Deutsche Namenkunde, Berlin: Verlag Walter de Gruyter u. Co. Heintze — Cascorbi 1933: Die deutschen Familiennamen, Halle / Saale, Berlin. Hoppe E. 1877: Ortsnamen der Provinz Preussen. — Altpreussische Monatsschrift 14, Konigs- berg i. P. Kalwaitis W. 1910: Lietuwiszkų wardų klėtele su 15000 wardų, Tilžėje: Spausdinta Otto v. Mauderodės. LAŽ: Lietuvos TSR administracinio — teritorinio suskirstymo žinynas 2, Vilnius: Mintis. LEW — Fraenkel E. Litauisches etymologisches Worterbuch 1, Heidelberg-Gėttingen: Carl Winter, Universitatsverlag, 1962; 2, Heidelberg-Gėttingen: Carl Winter, Univer- sitatsverlag, 1965. LKŽ — Lietuvių kalbos žodynas 5, Vilnius: Valstybinė politinės ir mokslinės literatūros leidykla, 1959; 7, Vilnius: Mintis, 1966; 11, Vilnius: Mokslas, 1978; 14, Vilnius: Mokslas, 1986. LPŽ — Lietuvių pavardžių žodynas 1, Vilnius: Mokslas, 1985; 2, Vilnius: Mokslas, 1989. LVKZ - Lietuvių vardų kilmės žodynas, Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidykla, 1994. Meyers 1935: Ortsund Verkehrslexikon des Deutschen Reiches, Leipzig. Natau O. 1937: Mundart und Siedelung im nordostlichen Ostpreussen, Konigsberg und Berlin: Ost — Europa Verlag. Ostpr. Fol. — Ostpreussische Folianten, Geheimes Staatsarchiv „Preussischer Kulturbesitz“, Berlin (skliausteliuose nurodomas dokumento numeris ir puslapis). Pėteraitis V. 1997: Mažosios Lietuvos ir Tvankstos vietovardžiai, Vilnius: Mažosios Lietuvos fondas, Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas. Rymut K. 1991: Nazwiska polakéw, Wroctaw-Warszawa-Krakėw: Zaktad Narodowy im. Os- solinskich — Wydawnictwo. Trautmann R. 1925: Die altpreuflischen Personennamen, Gėttingen: Vandenhoeck u. Rup- recht. Verzeichnis 1906: Verzeichnis samtlicher Ortschaften in der Provinz Ostpreussen, Berlin. Verzeichnis 1939: Neues Ortsnamenverzeichnis von Ostpreussen mit den alten und neuen Orts- namen, Konigsberg. Ziesemer W. 1924: Die ostpreussischen Mundarten, Breslau: Ferdinand Hirt. SUTRUMPINIMAI avd. — asmenvardis hebr. — hebrajų liet. — lietuvių lenk. — lenkų vok. — vokiečių Vv. — vietovardis 106 ZU DEN ZUSAMMENGESETZTEN ORTSNAMEN KLEIN-LITAUENS MIT -KEHMEN | -KEIMEN UND -LAUKEN Zusammenfassung Im Artikel werden zusammengesetzte Ortsnamen mit -kehmen / -keimen (lit. kiėmas „Hof“, kūimas „Dorf“) und -lauken (lit. laūkas „Feld“) strukturell und etymologisch untersucht. Das verwendete Material ist aus den Ostpreussischen Folianten des Geheimen Staatsarchivs „Preus- sischer Kulturbesitz“ in Berlin eingesammelt worden. Die erwahnten Ortsnamen sind in kei- nem Verzeichnis der Ortschaften Ostpreussens zu finden. Dieser einzigartige Stoff kann viel Information ūber die Litauer, ihre Sprache, ihr damaliges Leben, Beziehungen zu anderen Volkern erteilen. In dem Artikel sind 28 zusammengesetzte Ortsnamen Klein-Litauens des 16.—17. Jahrhun- derts vorgestellt. In 19 Fallen sind beide Komponenten des Kompositums litauischer (oder we- nigstens baltischer) Herkunft. Die erste Komponente von 5 Ortsnamen ist ein deutscher Perso- nen- oder Gattungsname, in einem Fall — ein polnischer Personenname. In 3 Fallen gelang es nicht, die Herkunft endgiiltig festzustellen. 107