Lietuvių priesaginiai deminutyviniai helonimai

ACTA LINGUISTICA LITHUANICA LIETUVIŲ KALBOTYROS KLAUSIMAI XLI (19990) Laimutis BILKIS Lietuvių kalbos institutas, Vilnius LIETUVIŲ PRIESAGINIAI DEMINUTYVINIAI HELONIMAI 1. Svarbiausi lietuvių deminutyvų darybos bruožai 1.1. Lietuvių kalba pasižymi deminutyvų gausa. Tai pabrėžiama visuose tiek sinchroniniams, tiek diachroniniams žodžių darybos tyrimams skirtuose darbuose (LKG I 254; Urbutis 1978: 280; Ambrazas 1994: 130; ir kt.). Ypač akcentuotina jų darybos įvairovė: didelis darybos afiksais galinčių būti priesagų kiekis, reali ar potenciali galimybė kone iš kiekvieno daiktavardžio ir nemažos dalies būdvardžių pasidaryti deminutyvų ir pan. Chronologiniu požiūriu išskiriami keturi lietuvių deminutyvų sluoksniai: 1) indoeuropietiškasis: vediniai su determinatyvu *-k-; 2) atskiruose ide. kalbų dialektuose bei jų grupėse pradėję rastis deminutyvai: vediniai su determinatyvais |, *-9-/-e'-, *-sbei su būdvardžių priesaga *-ino-; 3) prabaltiškasis: vediniai su determinatyvu *-t-, būdvardžių priesaga *-inoir ypatybės turėtojų pavadinimų priesaga *-itio- (< *-ito- +*-jo-); čia dar išskiriamas bendras lietuvių ir latvių deminutyvų sluoksnis (vediniai su priesagomis *-ėno- (< *-ėn- + *-0-), *-inio- (< *ino- + *-io-), *-atio- (< *-ūto- + *-io-) bei su slaviškomis priesagomis -ka, -uška); 4) lietuviškasis: vediniai su -aitis (-aitė), -eitė, -uolis (-uolė), -yklė, -uklis, taip pat su įvairiomis slaviškomis priesagomis (Ambrazas 1994: 153). 1.2. Tiriant lietuvių kalbos deminutyvų darybą gana plačiai naudojamasi toponimijos (ypač hidronimijos) duomenimis'. Vandenvardžiai, kaip mažai kintanti vietovardžių klasė, gali suteikti vertingų duomenų apie lietuvių deminutyvų raidą (chronologiją, paplitimą ir kt.). Apie deminutyvinius lietuvių upių ir ežerų vardus yra rašęs J. Senkus (Senkus 1963: 249-260), ypač detaliai jie ištirti A. Vanago hidronimų darybos studijoje (Vanagas 1970). Iš šių tyrimų matyti, jog lietuvių vandenvardžių su deminutyvinėmis priesagomis daryba yra adekvati apeliatyvinių deminutyvų darybos tendencijoms: pasižymi darybos produktyvumu (pvz., tarp priesagų vedinių daugiausia yra upių ir ežerų vardų su deminutyvų priesaga -elė, -elis) bei pakankamai gausiu darybos afiksų inventoriumi. Panašios tendencijos pastebimos ir latvių hidronimijoje — tarp priesaginės darybos limnonimų produktyviausios vėlgi deminutyvų darybos priesagos -itir -in- (Balode 1985: 61). Taigi čia pateiksima ! Be nurodyto S. Ambrazo straipsnio, dar plg. P. Skardžiaus žodžių darybos studiją (Skardžius 1996). 51 kalbamosios kategorijos helonimų, arba pelkėtų vietų vardy?, analizė, atrodo, galėtų būti reikalinga bei nuosekli vandenvardžių tyrimų tąsa. Be to, ši analizė suteiktų galimybę palyginti deminutyvinių helonimų“* ir kitų hidronimų darybą, atskleistų jų panašumus bei skirtumus. 2. Deminutyvinių helonimų darybos analizės problemos Pradedant analizuoti priesaginius deminutyvinius helonimus, spręstinos kelios svarbiausios problemos, susijusios su 1) darybos būdo nustatymu; 2) darybos pamato leksinio statuso nustatymu; 3) darinio darybos reikšmės nustatymu, t. y. jo priskyrimu tam tikrai darybos kategorijai. 2.1. Kalbant apie darybos būdo nustatymo problemą minėtini atvejai, kai darybos pamatas yra bendrinis daiktavardis, nes greta bet kurio iš jų kalboje egzistuoja su įvairiomis priesagomis padarytų deminutyvinių variantų, todėl helonimai gali būti atsiradę tiesiog iš pastarųjų, pvz., Balėlė b. Rm < balėlė < bala; Raist-ūkas b. Dbg < raistūkas < raistas ir pan. Teigiant tokį darybos modelį, pelkėtų vietų vardus reikėtų laikyti priesagėtaisiais, t. y. turinčiais priesagą, kuri yra ne darybos afiksas, o tik tiesiog iš pamatinio apeliatyvo perimta morfema. Tačiau, rodos, tai nebūtų teisinga. Gana akivaizdu, jog absoliuti dauguma deminutyvų, teoriškai galinčių būti pamatiniais žodžiais, nėra nominaciniai nomenklatūriniai geografiniai terminai, kadangi leksine prasme jie nėra neutralūs, išreiškia ir tam tikrą vertinamajj emocinį aspektą. Išimtis būtų nebent nominacinis terminas upėlis. Tokių apeliatyvų beafiksė toponimizacija nėra dažnas vietovardžių radimosi būdas. Žinoma, tai nereiškia, kad jis negalimas, tačiau išskirti šių atvejų beveik neįmanoma, todėl visi helonimai, turintys deminutyvų darybai būdingas priesagas, laikytini priesagų vediniais. 2.2. Lietuvių toponimikų darbuose ypač reikšmingu laikomas darybos pamato leksinis pobūdis: visų pirma jo priklausymas apeliatyvy arba onimų klasei, o toliau — tam tikriems smulkesniems poklasiams (žr. Vanagas 1970; 1973: 209— 219; Razmukaitė 1981: 199-206; 1983: 146-153; 1988: 88-104; 1989: 138-147; 1991: 53-60). Pavyzdziui, teigiama, jog oikonimy darybai greta vienos kitos universalesnés priesagos būdingi keli priesagu tipai, kurie atsirado dėl priesagy priklausymo nuo leksemos, prie kurios jos jungiamos, t. y. nuo to, koks yra darybos pamatas: apeliatyvas, asmenvardis, toponimas (Razmukaitė 1989: 139). Netgi manoma, jog šiuo pamatu atlikta visais darybos būdais padarytų vietovardžių diferenciacija galėtų būti pirmasis darybinės klasifikacijos žingsnis (Savu- ? Šių terminų vartojimas yra aptartas išsamiau (žr. Bilkis 1997: 35-57). 3 Sekant nusistovėjusia apeliatyvinių deminutyvų tyrimų tradicija terminas deminutyvinis helonimas čia ir toliau straipsnyje suprantamas plačiąja prasme: deminutyvais laikomi ir amplifikatyvai, melioratyvai bei pejoratyvai, juolab kad kalbant apie helonimus (kaip ir apskritai — toponimus) tokių vedinių reikšmes atskirti kažin ar įmanoma. 52 kynas 1971: 168). Todėl šio skirstymo nevengiama analizuojant ir deminutyvinius priesaginius helonimus, nes norima išsiaiškinti priesagų santykius su atitinkamiems leksikos sluoksniams priklausančiais pamatiniais žodžiais. Tiesa, tenka pripažinti, kad tai nėra struktūrinė, o tam tikra prasme semantinė klasifikacija, todėl konstatuotinas klasifikavimo nevienarūšiškumas (plg. Toporov 1963: 228). Tačiau jis pateisinamas, kadangi, kaip minėta, nuo helonimų darybos pamato leksinio pobūdžio gali priklausyti priesaginių helonimų struktūrinės ypatybės. Be to, tai nėra helonimų, o jų pamatinių žodžių semantinis klasifikavimas. Remiantis tuo, kas pasakyta, išskiriamos dvi pagrindinės deminutyvinių helonimų grupės. Pirmajai (1.) priskiriami helonimai, padaryti iš apeliatyvų (priesaginė toponimizacija), antrajai (2.) — helonimai, padaryti iš onimų (toponimų) (priesaginė transtoponimizacija). Jos skirstomos smulkiau — pirmoji: iš fiziografinių terminų, iš augalų pavadinimų, iš gyvūnų pavadinimų, iš objektų kuopą reiškiančių vietų pavadinimų ir t. t.; antroji: iš kitų helonimų, iš upių ir ežerų vardų, iš oikonimų, iš kitokių toponimų. Skirstant deminutyvinius helonimus pagal pamatinio žodžio leksinį statusą kai kada sunku nustatyti, kuriai grupei — apeliatyvų ar onimų (konkrečiau — toponimų) — pastarasis priskirtinas. Tas faktas, jog šalia helonimo su deminutyvine priesaga neužfiksuotas tos pačios šaknies vietos vardas be priesagos dar nepatvirtina, kad tokio pelkėtos vietos vardo gyvojoje kalboje nėra ar nebuvo anksčiau. Tačiau nesant konkrečios galimybės tai įrodyti transtoponimizacinei grupei priskirtini tik tie helonimai, kurių pamatiniu žodžiu esantis vietovardis yra realiai paliudytas, t. y. užrašytas iš gyvosios kalbos. Pažymėtina ir tai, jog kai kuriais atvejais pamatinis helonimas gali būti ne savarankiškas toponiminis vienetas, o gretiminė vedinio lytis, tačiau tai nustatyti taip pat labai sunku. Be to, ši galimybė neturi svarbesnės įtakos darybos pamato leksinei charakteristikai, nes abiem atvejais derivantas yra vietovardis, konkrečiau — helonimas. 2.3. Priesaginių helonimų darybos reikšmės tyrimą komplikuoja tai, kad nemažės šių vedinių dalies pamatinis žodis ne visai aiškus ar visiškai neaiškus, o priesagos išskirtinos gretinant helonimą su kitais bendrašakniais helonimais, upių ir ežerų vardais, kitokiais toponimais bei tokiais vediniais, kuriuose taip pat galima išskirti analogišką formantą (priesagą): Al-iūlė b. Šš — plg. Aliai plk. Švnč; At-aisai plk. Šlv — plg. At-uonės b. Tiš, At-esys ez. Smn; dėl priesagos plg. Ilg-aisis rst. Krn, Juod-aisės plk. Btr, Rim-aisai k. Rm, lat. Raūnaisis ež., Klavaisa up., Araisis ež. ir pan. Tokiais atvejais, be abejo, yra neaiški ir helonimų (tarp jų ir turinčių deminutyvų darybai būdingas priesagas) darybos reikšmė, todėl kalbant apie deminutyvinius helonimus turimi omenyje tik aiškios darybos pelkėtų vietų vardai, t. y. tokie, kurių pamatinis žodis visiškai aiškus. Helonimų, padarytų su deminutyvų darybai būdingomis priesagomis, darybos reikšmė nevienoda, o kai kuriais atvejais kiek kitokia nei atitinkamų apeliatyvų. 53 2.3.1. Tikraisiais deminutyviniais helonimais galima laikyti tik tokius, kurių pamatinis žodis — bendrinis daiktavardis, pvz., Sak-élés < šaka; Ąžuolyn-ėlė < ąžuolynas; Uodeg-ikė < uodega „žemės, pievos, dirvos, miško siaurėjanti dalis“ (LKŽ XVII 460, 464); Ežer-iūkas < ėžeras ir pan. Šie helonimai analizuojami pirmojoje (1.) grupėje. 2.3.2. Iš būdvardžių padaryti helonimai veikiau priskirtini ne deminutyvų, o vardažodinės ypatybės turėtojų pavadinimų (nomina attributiva) darybos kategorijai, pvz., helonimo Zal-élis santykis su pamatiniu būdvardžiu žalias maždaug toks pat, kaip ir daiktavardžio kart-ėlė „kartenė (kryžmažiedžių augalų gentis)“ (LKG I 360) su pamatiniu būdvardžiu kartūs; helonimo Apskrit-ūtė santykis su darybos pamatu apskritas, -a maždaug toks pat, kaip ir daiktavardžio rausvite „pušynūose ant gryno smėlio auganti samana“ (LKG I 352) su darybos pamatu raūsvas, -a ir pan. Dėl šios priežasties apie tokio tipo priesaginius helonimus deminutyvinių helonimų analizės metu kalbėti, rodos, nereikėtų. 2.3.3. Iš veiksmažodžių su deminutyvų darybai būdingomis priesagomis išvesti helonimai laikytini ne deminutyvais, o veiksmažodinės ypatybės turėtojų pavadinimų (nomina agentis) darybos kategorijai priklausančiais derivatais. Helonimų Murm-élés, Išpūv-ėlė, Siūb-ūkas, Pump-utis, Kriok-užis ir kt. santykis su atitinkamais pamatiniais veiksmažodžiais murmėti (mūrma) „marmėti, gurgėti, burgėti“ (LKŽ VIII 426), išpilti (išpūvo) „visiems supūti, išgesti; pavirsti puvenomis“ (LKŽ X 1125), siūbūoti „į šalis linguoti, svyruoti; svyruoti, linksėti paviršiui, liūlėti“ (LKŽ XII 585-586), purnpti „plėstis, pūstis“ (LKŽ X 909, IX 312), kriokti „sunkiai alsuoti, karkuoti, puškuoti; smarkiai ūžti, šniokšti“ (LKŽ VI 605-606) yra adekvatus apeliatyvų čiūpelis „čiupa, čiupna“ (LKG I 334), sugriūvėlis (LKG I 319), šlamūkas „graižažiedžių šeimos augalas, šlamutis“ (LKG I 328), blizgūtis „blizgalas, žibutis“ (LKG I 324) santykiui su pamatiniais veiksmazodziais čiūpti (čiūpo), sugriiiti (sugriūvo), šlamėti (Slama), blizgėti (blizga). 2.3.4. Iš kitų toponimų su deminutyvams būdingomis priesagomis padaryti helonimai taip pat pasižymi darybos reikšmės specifika. Tokie vediniai pamatinio žodžio atžvilgiu reiškia ne tik deminutyvumą (dėl to jie dar vadinami toponiminės mažybės vediniais*), bet ir posesyvumą. Kilmės, priklausymo santykiai tarp derivanto ir derivato čia pakankamai akivaizdūs ne tik dėl to, jog juos lemia pačių įvardijamųjų objektų santykis (Vanagas 1970: 75), bet ir dėl darybos formanto ypatybių. Pavyzdžiui, helonimų Meldutišk-aitė, Bagm-élis, Zydbal-yté, Kuden-iokas, Svendr-itikas, kurie padaryti iš atitinkamų bendrašaknių nepriesaginių vietovardžių Meldutiske, Bagmas (Bagma), Zydbalé, Kudeénis, Svéndra, priesagos -ait-, -el-, -yt-, -(i)ok-, -(i)ukgali būti ir apeliatyviniy deminutyvuma bei posesyvuma reiškiančių vedinių darybos formantas — plg. karal-ditis, ant-¢lis, kat-ytis, stirn-iokas, generol-inkas (LKG I 411) ir pan. * Vanagas 1970: 75. 54 Tiesa, upių ir ežerų vardų semantikos tyrimuose iš įvairių klasių vietovardžių padarytų vedinių darybos reikšmė traktuojama nevienodai: iš kitų upių ir ežerų vardų išvesti hidronimai laikomi deminutyvais (kartu su posesyvumo išraiška), o išvesti iš visų likusiųjų toponimų — posesyvais. Tokia diferenciacija yra paremta nevienodais pamatiniu žodžiu ir vediniu įvardijamų objektų kiekybiniais santykiais (Vanagas 1981: 4648; 94-97). Tačiau toks kriterijus kai kuriais atvejais galbūt kiek formalus, nes deminutyviniai toponimų (derivanto ir derivato), kaip kalbos vienetų, santykiai gali būti ir neadekvatūs jais įvardijamų objektų kiekybiniams santykiams: pvz., pieva Sidabrinė gali būti mažesnė už ežerą Sidabrinditis, bet vedinys Sidabrinditis pamatinio žodžio Sidabrinė atžvilgiu gali būti deminutyvas. Juolab tai pasakytina kalbant apie helonimų santykius su kitais toponimais, esančiais jų pamatiniais žodžiais, nes šiuo atveju įvardijamų objektų kiekybinių santykių (pvz., raisto ir pievos, balos ir pievos, pelkės ir ežero ir pan.) išvis neįmanoma apibrėžti. Dėl šių priežasčių visi iš kitų vietovardžių (tiek helonimų, tiek ir kitokių toponimų) padaryti helonimai darybos reikšmės požiūriu laikytini deminutyvais bei posesyvais, t. y. vediniais, pamatinio žodžio atžvilgiu reiškiančiais deminutyvumą bei posesyvumą. Tokie, t. y. iš kitų toponimų padaryti, helonimai sudaro antrąją (2.) analizuojamųjų pelkėtų vietų vardų grupę. Pabrėžtina tai, jog nustatant šios grupės pelkėtų vietų vardų darybos pamatą paisytina pamatiniu žodžiu ir vediniu įvardijamų objektų lokalizacijos duomenų, nes tik tada, kai abu objektai yra greta ar netoli vienas kito, vedinį galima laikyti transtoponimizacijos produktu“. 2.3.5. Dar kitaip suvoktina antropohelonimų darybos reikšmė. Iš asmenvardžių padaryti vediniai rodo priklausomybę pamatinio žodžio atžvilgiu, todėl tegali būti priskiriami posesyvų kategorijai, pvz., helonimo Abromalis plk. Slnt : Abromas avd. (LPŽ I 60) darybos reikšmė būtų „Abromui priklausantis“; helonimo Tamul-ianka b. Krkn : Tamūlis avd. (LPŽ II 1017) — „Tamuliui priklausantis“; helonimo Bišl-aitė b. Jnš, kuris greičiausiai atsiradęs iš *Bisl-aité : Bislis i, (LPŽ I 266) — „Bisliui priklausantis“ ir pan. Taigi ir ši helonimų grupė nėra deminutyvinių helonimų analizės objektas. 3. Priesaginių deminutyvinių helonimų analizė 3.1. Vediniai su lietuviškomis (baltiškomis) priesagomis. Priesaga -aič- -aičė (-aičės). 1. Rūd-aičės rst. Sem < rūda“ „gamtinė mineralinė medžiaga, iš kurios gaminami metalai; prasta, pelkėta žemė su durpių priemaiša, rūdynė“. 3 Ši nuostata netaikytina tik metaforiniams helonimams. ® Nustatant priesaginių deminutyvinių helonimų pamatiniais žodžiais esančius apeliatyvus, naudotasi įvairiais lietuvių kalbos žodynais, kurie, siekiant išvengti dažno jų paminėjimo po kiekvieno pamatinio žodžio, nurodyti po straipsnio pateiktame literatūros sąraše. Dėl tos pačios priežasties nurodomos ne visų, o tik mažiau lietuvių kalboje paplitusių apeliatyvų reikšmės. 55 Priesaga -aičreta ne tik helonimų, bet ir kitų vietovardžių bei apeliatyvų daryboje (dėl pastarųjų žr. LKG I 286). Ji laikytina sufikso -ait- (-aité) variantu. Priesaga -ait- -aitė (-aitės). Pagal pamatinių žodžių leksinį statusą aiškios darybos vediniai skirstytini į dvi grupes: apeliatyvinius ir oniminius (toponiminius). 1. a) iš fiziografinių terminų: Alksn-aitė b. Plv < alksna (alksna) „bala, klonis, slėnis; alksnių priaugusi vieta, alksnynas“, dar plg. alksnis (alksnys) „beržinių šeimos medis“; Apydém-aité b. Ml < apydėmė „sodžiaus bendras žemės sklypas tarp dviejų sodybų; panamė, išvara“; Bal-dité b. Kair, Snt, SI; b., rst. Str; Balaita — apslavinta iš *Bal-aité rst. Grvš; Bal-aité b. Grl, Mrk, Svn¢; pik. Bzl ir t. t. (iš viso 14); Bal-aité’b. Al, Lzd, Lg; plk. SI; rst. KzR ir t. t. (iš viso 15); Bal- -aitės b. SI; plk. Vs; rst. Sem ir t. t. (iš viso 9); Bal-aitės b. MI; plk. Kair, Vrnv; Bal-aitės klampus alksnynas Jnk; plk. Grz, Mrc, SI; plk. Mrs < bala; Duobur-aitė b. Kpč < duoburys „duburys“; Durpinyč-aitė b. Alvt < dūrpinyčia „vieta, kur kasamos ar iškastos durpės; duobė durpyne“; Gir-ditė b. Vs; b., rst. Kpč; plk. Rs, Ššt ir t. t. (iš viso 10); Gir-aitė b. Vs; plk. Šlv; rst. Mrk; Gir-aitė 2b. Kp¢; plk. Dg, Mrk; rst. Arn; Gir-aitės b. Kuč < giria; Išdag-aitė b. Šmk < išdaga (išdaga) „išdegusi ar saulės išdeginta vieta pievoje, miške, durpyne; degimas“; Išdeg-aitė b. Erž < išdegas „išdegusi ar saulės išdeginta vieta pievoje, miške, durpyne; degimas“; Kalianij-aitės b. Vs < *kalianija — plg. kalionija „viensėdis; atskiras žemės sklypas“; Kriauš-aitė plk. Vrd < kriaūšis (kriaušys) „status, skardingas krantas, staigiai pakili vieta“; Kupurn-dité b. Kuč < kupūrna „pievos nelygumas, kemsas, kupstas; sužėlęs kurmiarausis“; Lank-dité plk. Smln < lanka „didelė lygi pieva, dažniausiai prie upės, potvynio metu užliejama vandens; klonis, slėnys, pakalnė“; Lauk-aitė b. Šln < laūkas „lygi, be medžių vieta; dirbama žemė, pasėlių plotas“, bet gali būti ir deadjektyvas — plg. laūkas, -a „su balta kakta ar baltu snukiu“; Paker-dité rst. Mlt < pakerė „vieta po vandens paplautomis medžio šaknimis; vandens paplautas, nusviręs upės, ežero ar duobės krantas, pakriaušė“; Piev-aitė plk. Kr; Piev-aitės rst. Dg; Piev-aitės b. Vs < pieva; Pievel-aitė b. Žmt < pievėlė < pieva; Plyn-aitė b. Kbr; Plyn-aitė b., plk. Šk; Plyn-aitė b. Kbr < plynė „plyna vieta, lyguma; pelkė, raistas“; Sal-aitės b. Alv, Dkšt; Sal-aitės b. Rd < sala „iš visų pusių vandens apsuptas sausumos plotas; pakilesnis, sausas žemės plotelis liūne, raiste, vienos rūšies žolių ar kitokių augalų plotelis, kupstas“; Slyn-dité plk. Alj < šlynas „pilkšvai melsvas arba balkšvas glitus molis su organinių medžiagų priemaišomis; tokio molio dirva; dumblas, purvynas“; b) iš augalų pavadinimų: Egl-aitė b. Krkn; Egl-aitė b. Krkn < ėglė (eglė); Obel-aitė lk. Dg < obelis; c) iš gyvūnų pavadinimų: Kuis-aitė plk., tr. Rt < kuisis (kuisys) „uodas, mašalas“; " Iš gyvosios kalbos užrašytos, bet nesukirčiuotos helonimų lytys čia ir toliau straipsnyje nekirčiuojamos. 56 d) iš įvairių socialinės aplinkos daiktų ar reiškinių pavadinimų: Pil-aitė b. Lzd < pilis; e) iš įvairių daiktų pavadinimų pagal tam tikrą panašumą (metaforiniai vediniai): Niekot-aitė b. Sltn < niekotė „geldelė grūdams, kruopoms niekoti, siausti; gelda“ — dėl semantikos plg. Geld-ėlė b. Ttr. Toponiminiai vediniai pagal pamatinio žodžio priklausomybę tam tikroms toponimų klasėms skirstytini į keletą grupių. 2. a) iš kitų helonimų: Alksnyn-aité b. Vs < Alksnynė b.; Ašutin-aitė b. Mrk < Ašutinė b.; Bal-aitė b. Ckn < Bala b.; Bal-aitė b. Sl < Bala plk.; Diélin-aité b. Mrk < Diéliné b.; Girnalov-aités b. KzR < Girnalove b.; Gojin-dité b. Lzd < Gojiné b.; Yvin-dité b. Slvn < Yviné (Yviné) b.; Jendrin-dité b., rst. Vs < Jendriné b.; Jendrin- -aité b. Vs < Jendriné b.; Kemsin-dité b. Mrc < Kemsiné b.; Kiaulin-aité b. Vs < Kiauliné b.; Krakin-dité b. Vs < Krakiné b.; Kiidabal-aité (|| Kiidabalaitis) b. SInL < Kūdabalė bi ; Kūlyn-aitė b. Lp“ < Kūlynas b.; ; Kupstin-aitė b. Vs < Kupstinė b.; b. Lzd' < Liuotinė b.; Nendrin-titė b. Kuč < Nendrinė b.; Ožkabal-aitė b. Šk. < Ožkabalė plk.; Ožnugar-aitė b. Rtnk < Ožnugarė b.; Polabal-dité b. Lp < Polabale b.; Pridviet-dités plk. Rs < Pritdvietés plk.; Radin-aité b. Kuč < Rūdinė b.; Sirok- -aité plk. Lp. < Siroké plk.; Tunisk-aités b. Vn < Tuniskés b. Pora helonimy padaryti ne iš kitus netoli esančius objektus jvardijanc¢iy pelkėtų vietų vardų, o tiesiog iš gretiminių lyčių: Medušk-aitė b. Alv greičiausiai yra perdirbinys dėl metatezės iš *Medukšt-aitė < Medūkštė, Meduksta; Meldutišk-aitė b. Mrk < Meldutiske. Kalbamasis darybos modelis dėsningai pratęsia ir reprezentuoja lietuvių upių ir ežerų vardų darybos sistemoje pastebėtą vienarūšių toponimų sąveikos rezultatą — vedinius su deminutyvų ir posesyvų darybai būdinga priesaga -ait-, reiškiančius pamatinio toponimo atžvilgiu deminutyvumą bei priklausymą (dėl pastarųjų plg. Vanagas 1970: 75). Tokį darybos modelį reprezentuoja ir kiti panašūs vediniai: b) iš oikonimų: Keryv-dité plk. Grk < Keryvai k.; c) iš kitokių toponimų: Bal-aitės b. Vrn < Balos pv.; Bendrabal-aitė b. Lp < Bendrabolė pv., kuri greičiausiai apslavinta iš *Bendrabalė; Degus-aitė b. Lp < Dėgusė pv.; Kemsin-aité b. Lzd < Kemsinė pv.; Kiauliabal-aitė b. Vin < Kiauliabalis ms. dalis, pv.; Moragin-dité b. Vrn < Moraginés pv.; Plyn-aités plk. KzR < Plyné ar.; Sal-aités b. Mrc < Salos 1., pv.; Sal-aités rst. Dg < Salos pv.; Varnisk-dité b. Kuč < Varniškės pv. -aitis (-ai¢iai). 1. a) iš fiziografinių terminų: Bal-dičiai plk. Str; rst. Dv; Bal- -aičiai plk. Ck; Bal-ditis b. Švnč; Bal-aitis b. Pls; Bal-aitis b. Ons < bala; Eglyn- -diciai b. Lp; Eglyn-ditis b. Lp < eglynas; EZer-diciai 2b. Ut; plk. Zl; rst. Gr, Vyd, Vin; EZer-aiciai plk., rst. ZI; to paties darybos tipo yra ir apslavintas helonimas Ezeroiciai rst. Žl — iš *Ezeraiéiai; EZer-ditis b. Grz; plk. Blnk, Gr; plk., b. Grk; rst. Lel, Mrc, PzZIM; EZer-aitis b. Rod; EZeroitis rst. Btr — apslavintas iš *EZer-aitis < 57 ežeras; Gir-diciai rst. Btr < giria; Karklyn-aičiai plk. Bzl; Karklyn-aitis b. Kpč < karklynas; Kelm-aičiai plk. Mcč < kėlmas; Kvajyn-aitis b. Vs < kvajynas „pušynas“; Liglyndicai b. Lp < *Liglyn-aičiai, matyt, yra tam tikras perdirbinys iš pirminės lyties Eglyn-dičiai (žr.); Lov-aičiai plk. Rs < lovys „loma, latakas, kanalas, griovys“; Mulyn-aitis b. Lp < *mulynas < mūlas „dumblas“; Rid-diciai rst. Gr < rūda „gamtinė mineralinė medžiaga, iš kurios gaminami metalai; prasta, pelkėta žemė su durpių priemaiša, rūdynė“; Rūdyn-aitis b. Erž < rūdynas „pelkė su rudu vandeniu, durpynas; turintis rūdžių, rūdinas vanduo; rūdos turinti žemė“; Samanyn-aitis b. Švn < samanynas; Šil-aičiai b. Knv; Šil-aičiai Ik. Dg < šilas; b) iš augalų pavadinimų: 4Zuol-ditis b. Dg, Vrn < ąžuolas; c) iš gyvūnų pavadinimų: Dél-ditis b. Sltn < dėlė „krauju mintanti gėlųjų vandenų kirmėlė, siurbėlė“; Gaigal-aitis rst. Pkn < gaigalas „antinas“; Varn-aitis b. VIZ < vdma; Vilk-aičiai rst. Blnk < vilkas. SE darinius patikimai galima laikyti įvairių toponimy vediniais: 2.a)iš kitų helonimų: Bendraraist-aitis b. Vin < Berdraraistis rst.; Kūdabal- -aitis (|| Kūdabalaitė) < Kūdabalė b.; Skundabal-aitis b. ŠlnL < Skūndabalis b.; Svokslin-aitis b. Onš < Švokšlinis b.; b) iš upėvardžių: Akl-ditis rst. Dbg < Aklis upl.; c) iš kitokių toponimų: Gulbin-aitis plk. Grz < Gulbinas mš.; Veršišk-aitis rst. Dg < Veršiškis pv. Kiekybinė helonimų — priesagos -aitvedinių — charakteristika pagal jų pamatinio žodžio leksinį statusą bei nuo jo priklausančią darybos reikšmę būtų tokia: vediniai iš apeliatyvų (toponimizacija), t. y. tikrieji deminutyvai, yra gausesni — 75%, vediniai iš toponimy (transtoponimizacija), t. y. deminutyvumą bei posesyvumą reiškiantys vediniai, sudaro 2590. Atskirai paminėtinas pelkėvardis Mutrung-aitis plk. Grk, nes jo santykis su oikonimu Mūtrungis k. gali būti kitoks: galbūt pirminė helonimo lytis buvo *Mutrungis, o vėliau, tuo pačiu vardu pavadinus kaimą, šių onimų santykiai transformavosi, ir helonimas, jau kaip posesyvas, įgavo priesagą -aitis. Toks reiškinys gana dažnas upių ir ežerų vardyne (žr. Vanagas 1970: 77, 126 ir kt.). Išryškėja keli gana aiškiai apibrėžti vedinių su -aitarealai. Didžiausia jų koncentracija išskirtina pietiniame ir pietvakariniame Lietuvos pakraštyje — apie Lazdijus, Alytų, Varėną, Šakius, Vilkaviškį. Kitos kiek didesnio paplitimo vietos yra rytinė Lietuvos dalis, taip pat teritorija apie Raseinius, Tauragę. Pažymėtina, jog didele dalimi sutampa helonimų ir upių bei ežerų vardų (dėl pastarųjų žr. Vanagas 1970: 79) su šia priesaga arealai. Tiesa, upių bei ežerų vardų šiaurinė riba (Priekulė — Jūžintai) helonimų praplečiama toliau į šiaurę iki Šiaulių, Gruzdžių. Priesaga -al- -alė (-alės). 1. a) iš fiziografinių terminų: Bryl-alė plk. Ms < brylas „gramstas“; Daub-alės plk. Pšk < dauba „slėnys, klonis, griova“; Ganykl-alė plk. Žlb < ganykla; Grauž-alės plk. Obl < graužas (graūžas) „žvyro sudėtinė dalis; žvyras, 58 žvirgždas; žemė prie graužo; graužynė; potvynio sunešta smėlio krūva, salelė; žvirgžduotas, smėlėtas upės ar ežero pakraštys; kriaušis“; Lank-alė plk. Msd < lanka „didelė lygi pieva, dažniausiai prie upės, potvynio metu užliejama vandens; slėnys, pakalnė“; Mark-alė b., plk. Vg; Mark-alės b. Dr; Mork-alės b. NmZ — perdirbinys iš *Mark-alés < marka „vieta linams merkti, linmarka®; Pelk-alé plk. Kltn; Pelk-alė plk. Nm2?Ž; Pelk-alės plk. Kltn, Varn < pėlkė; Piev-ūlė plk. Rt; Piev-alės b. Kl < pieva; Prūd-alė (|| Prūdėlė) plk. Užv; Prūd-alės plk. Mcč < prūdas (priidas) „tvenkinys“; Rūd-alė b. Klm < rūda; Sil-dlé plk. Vvr < šilas; Tyr-alé plk. Tl < tyras „klampi pelkė, apaugusi retais mažais medžiais“; Turpyn-alé plk. Pkšt, Sl < turpynas „vieta, kur yra turpių, durpynas“; b) iš augalų pavadinimų: Gurgžd-alė plk. Lk < gūrgždis „skėtinių šeimos augalas; miškinis skudutis; vaistinė šventagaršvė; vaistinis liubystras; paprastoji garšva; nuodingoji nuokana; dėmėtoji mauda“; Karkl-alė b. Dr < karklas; Kytr- -alė plk. Tv < kytrė „žinginys (pelkinis žinginys)“; Vingrykšt-alė b. Krž < vingrykštis „vingiarykštė“; c) iš gyvūnų pavadinimų: Gerv-alės plk. Als < gėrvė (gervė); d) iš įvairių socialinės aplinkos daiktų ar reiškinių pavadinimų: Pil-alė plk. Krt < pilis; e) iš kitokių apeliatyvų: Šak-alės plk. Pln < šaka „medžio, krūmo ar šiaip kokio augalo stiebo atauga, išauga“. Tiesa, šis helonimas gali būti ir kitokios darybos — galūnės vedinys iš apeliatyvo šakalys „nestoras, nedidelis pagalys, malkagalis“. Kita dalis -aitė vedinių padaryti iš įvairių toponimų: 2. a) iš kitų helonimų: Lakstin-alé plk. Plng < Lakštinė plk.; b) iš oikonimų: Lendrym-alė plk. Dglk < Lendrymai k. dalis; c) iš kitokių toponimų: Lank-alė plk. Pkšt < Lanka pv.; Liekn-alės plk. Plt < Liekna mš., pv.; Mark-alės plk. Pdv < Markos pv.; Šil-alės plk. Žlb < Šilai mš.; Tyr-alės pik. Stlg < Tyrai drp., gn. Helonimas Pekl-alė plk. Paš greičiausiai išvestas iš tą patį objektą jvardijančios pirminės lyties Pekla. -alis (-aliai). 1. a) iš fiziografiniy terminų: Dumbur-aliai plk. Kltn < dumburys „duburys“; Ežer-alis plk. Žlb; rst. Pln < ėžeras; Gyvatyn-alis rst. Varn < gyvatynas „vieta, kur daug gyvačių; raistas“; Mark-aliai plk. Varn; Mark-alis b. Varn < marka „vieta linams merkti, linmarka“; Paliūn-aliai (|| Paliūnėliai) plk. Nv < paliūnė „vieta prie liūno; liūno, pelkės kraštas; šlapia drėgna, pelkėta pieva“; Paversm-alis plk. Plt < pavėrsmis, pavėrsmė „pažliugusi, niekad neišdžiūsry žiemą neuzSalanti vieta palei versme; šaltinis, versmė“; Pjaun-alis 2plk. Sli < pjaunys „krūmokšnių priaugusi pjaunama pelkė, loma, kur pavasarį ir rudenį laikosi vanduo“; Priid-aliai plk. Jc¢; Prūd-aliai b. Lk; Prūd-alis b. Tt; plk. Pšln < prūdas (prūdas) „tvenkinys“; Pušyn-alis plk. Plt; rst. Varn < pušynas; Rub-alis plk. Žr < ruba , riba, linija“; Skynim-aliai rst. Trg < skynimas (skynimas) „išskinta, iškirsta miško vieta“; Smuklyn-alis plk. NmZ < smuklynas „smukli, klampi 59 plk. Jnš; rst. Sug ir kt. (viso apie 75); Prūd-elis b. Alz, Igl, Kp, Ssk; plk. An ir kt. (iš viso 16) < prūdas (prūdas) „tvenkinys“; čia minėtinas ir helonimas Brad-élis rst. Užp, kuris greičiausiai dėl tolimosios asimiliacijos atsiradęs iš *Prūd-ėlis; Purv-éliai rst. Pvš, Sr; Purv-élis b. JnšM, Mlt, Všn; plk. Mrk; rst. Mrk, Sug < purvas; Rag-éliai plk. Vnc; Rag-elis b. Lzd < rūgas „smailus žemės plotas, įsikišęs į jūrą, ežerą ar mišką, pusiasalis“; Raist-ėliai b. Rk, Rmn, Zl; plk. Sem; rst. Alns ir kt. (iš viso apie 36); Raist-eliai b. Km; plk. Lp; Raist-eliai (|| Siauruciai) b. Ktk; Raist-élis b. Antz, Pnm; plk. DI, Rgv; rst. Sug ir kt. (iš viso apie 180); Raist-elis b. Al, Ant; 2rst. Sug; Raist-elis (|| Salelės) rst. Rms < raistas; Rav-éliai b. Lzd, Rgv; plk. Sin, Slv; Rav-élis b. Jrgz, Lbn, Pn, Rin; plk. Sn; Rav-elis b. Lp < rūvas „griovys“; Reist-ėliai plk. Šš; Reist-elis rst. Astr < reistas „raistas“; Sil-ėlis b. Vb — plg. lat. sils „Šilas“ (ME III 839); Skard-élis b. Sdk, Vs < skardis (skardys, skardis) „status šlaitas, krantas, stati atkalnė“; Smél-elis b. Ds < smėlis (smėlys); Sod-élis b. Gdr, Str < sodas; Stauk-élis b. Knv — plg. lenk. staw, stawek „kūdra, mažas ežerėlis“ (SJP VI 407), brus. cmay „vieta upėje, kur buvo užtvanka ar malūnas“ (Jaškin 1971: 178); Stok-elis b. Knv — plg. brus. cmoki „santaka“ (Jaškin 1971: 181), lenk. stok „šlaitas, skardis“ (Nitsche 1964: 39), dar plg. Stok-a-raistis rst. Dbg; Šil-ėliai b. Rk; rst. Zmt; Sil-eliai rst. Mnd, Sr; Sil-élis b. Rk, Tj: Ik. Vb; plk. Km; rst. Rm ir kt. (iš viso apie 47); Sil-elis b. Ar, Jnš, Kt; plk. Pn; rst. Glv ir kt. (iš viso 9) < Silas „smėlynuose augantis aukštų, tiesių spygliuočių miškas; krūmais apaugęs laukas, ganykla; viržis, šilojas“; Šlait-elis b. Rk < šlaitas „kalno šonas, atkalnė; krantas, skardis; nuolaidi vietovė, apaugusi medžiais, krūmais“; Šniūr-ėliai b. Jz, Rm, Skėm; Ik. Lė; plk. Pg; Šniūr-eliai b. Nj < šniūras „Alaas siauras žemės rėžis“; Tašk-ėliai plk. Pp < tūškas „pelkė, purvynas“; Tyr-eliai plk. Brs, Lkv, plk. Skdv; tr. Trš; Tyr-eliai plk. Lkv; Tyr-eliai plk. Jnš, Kltn; Tyr-elis b. Lnkv, Rdsk; rst. Lnkv, Plt; tr. Sk ir kt. (iš viso 13); Tyr-elis 2b. Grz; plk. Kis, Plt, Škn < tyras „klampi pelkė, apaugusi retais mažais medžiais“; Trak-ėliai b. Všn; plk. Dgč; rst. Kvr, Moc, Pbs ir kt. (iš viso 15); Trak-eliai b. Všn; Trak-ėlis b. Km, Mrk, Všn; plk. Krsn; rst. Rmš ir kt. (iš viso 12); Trak-elis b. Lp; rst. Dbk < trūkas „aukšta, sausa pieva, apaugusi retais krūmais bei medžiais, miško aikštelė; iškirsta ar išdegusi miško vieta, skynimas“; Zard-éliai b. Dj, Lnkv, Mžš, Rim; rst. JnšM, Sug < Zardis „aptverta vieta gyvuliams“; b) iš augalų pavadinimų: Berz-éliai rst. Lel; Berž-ėlis rst. Brb; Berž-elis b. Vs < bėržas; Egl-élis b. Ob < églis (ėglis), églius (ėglius) „kadagys“; Gluosn-éliai b. Mrk < gluosnis; Grūš-elis b. Onš < grūšia „kriaušės medis ir vaisius“; Karkl-ėliai b. Trgn < karklas; Klev-elis b. APnm < klėvas; Kal-éliai rst. Vin; Kūl-ėlis b. Kpč — jeigu abi lytys nėra iškreiptos iš *Kul-ėliai, Kul-ėlis (< kulys „įlanka, iškyšulys; užsisukimas, vingis; kampas; kraštas, gabalas“), tuomet gali būti iš *kūlė, *kūlys ar pan. — plg. kūlynas „šlapia, kupstuota pieva, ppr. priaugusi asiūklių ir viksvų; švylys; tokia pelkėtų vietų žolė“; Liep-ėliai rst. Ktk < liepa; Rož-ėliai rst. Srj < rožė PP Mie erškėtinių šeimos lanksvinių nt augalas; vandens as “wv Viki 66 pūvantis, nykstantis medis; medžio galas, šiekštas“; Ščep-ėlis rst. Rtnk — plg. lenk. szczep „skiepas, atžala medžiui skiepyti“ (SJP VI 581); Train-éliai b. Ppl, Ps, SI¢ < trainė (trainė) „viksvinių šeimos žolė, auganti drėgnose vietose; prasta, smulki žolė ar šienas; prasta pieva, ganykla“; Uos-ėlis rst. JnšM < uosis; Virz-élis, Viržėliai b. Atk < viržis, viržis „erikinių šeimos visžalis labai medingas krūmokšnis šakotu stiebu, smulkiais lapeliais ir rausvais žiedeliais“; c) iš gyvūnų pavadinimų: Kurm-éliai plk. Atk < kūrmis; Lyn-élis plk. Vs < lynas „karpinių šeimos žuvis“; Mešk-ėliai rst. Šš < meška; Ož-ėliai b., rst. Lp < ožys; Ožk-ėliai b. Vrn < ožka; Stark-elis b. Rk <starkas (starkas) „gandras, gužas“; d) iš įvairių socialinės aplinkos daiktų ar reiškinių pavadinimų: Būd- -ėliai b. Pn < būda „palapinė, pastogė, namelis (sargo, piemens ar kt.)“; Dvar- -ėlis b. Rm < dvaras; Kap-éliai b. Brz, Pcn, Sl; Kap-eliai b. Lg, Zmt; rst. Mlt < kapai; Kryz-élis b. Dtn; plk. Mrk; rst. Dgl < kryžius; Kuol-élis b. Tj < kuolas „įkalamas ar jbedamas kur nors pagalys, baslys, mietas“; Liept-éliai b. Sv < liéptas; Stulp-élis rst. Blnk < stulpas „stačias į žemę įkastas rąstas“; Svirn-éliai b. Dbč, Šiūl; rst. Dg; Svirn-ėlis rst. Alv < svirnas „trobesys, kur pilami grūdai; didesnė klėtis“; Šuln-ėliai b. PnmR, 2b. Rk; rst. Vdn; Suln-eliai b. Ck, Grnk; Suln-élis b. Kp, Lel, Svrk, T¢; rst. Pvš ir kt. (iš viso 11) < Sulnis, Sulnys „šulinys“; Tilt-éliai b. Rink, Vt; rst. Alns, Pun; Tilt-élis rst. Stk; Tilt-elis b. Ut; rst. KzR, ZI < tiltas; Turg-eliai b. SIk < turgus; e) iš kitokių apeliatyvy: Blūd-elis b. Srj < bliidas „kliedėjimas, klajojimas; kvailiojimas®; Krokšl-ėlis b. Lp < krokšlys „kriokimas“, dar plg. krokšlys „žmogus, kuris kriokia, krioguoja, užkimęs“; Jiezd-elis b. Lzd < jiėzdas „ūžtvaras skersai upės sulaikyti žuvims; perkalas“; Kupč-ėliai rst. Vrn < kūpčius „pirklys“; Murg- -ėliai b. Vs; Murg-eliai b. Nrg, Vs; Murg-elis rst. Mrs < mūrgas „žemės matas“; Stuk-ėliai b. Int; Stuk-eliai plk. Gdž < stūkas „gabalas, gumulas, luitas; storas medžio gabalas, rąstgalys, trinka“; Šap-ėlis b. Pšl < šūpas „Šiaudgalys, šiukšliukas, krislas“; Šul-ėliai b. Dt, Pls < šūlas „nukirstas ar nugenėtas storas medis, rąstas; pastato, vartų, tvoros, tilto ir pan. stačias rąstas, stulpas, ramstis“; Vaid- -elis b. Rd < vaidas „vaiduoklis, šmėkla, vaidalas“. 2. a) iš kitų helonimų: Bagm-élis rst. Aln < Būgmas, Bagma rst.; Baronkaraist-ėlis rst. Aln < Baronkaraistis rst.; Bogn-ėliai rst. Kuč < Bognas rst.; Brad-éliai b. Pls < Bradai b.; Dumbi-ėlis b. Glv < Dumblys b., plk.; Gėgiaraist-elis rst. Lel < Gėgiaraistis rst.; Goj-ėliai b. Ttr < Gėjus b.; Goj-éliai rst. Pun < Gojus rst.; Goj- -ėlis rst. Kuč < Gėjus rst.; Goj-ėlis rst. Pun < Gojus rst.; Goj-elis b. Lzd < Gojus rst.; Grauzup-élis b. Šmn < Graužupis b.; Grūšiaraist-elis rst. Žmt < Grūšiaraistis rst.; Kaln-ėliai b. Krč < Kalnas b.; Kams-éliai (|| Kamsélés) b. Dbg < Kamšai rst.; Kuik-eliai rst. Žl < *Kuikiai ar pan. > Kilikie — tiesa, prie pastarosios, apslavintos, lyties nenurodyta, kokį objektą ji įvardija, tačiau remiantis priesaginiu helonimu galima spėti, jog tai taip pat turėtų būti raistas; Laiv-élis b. Dbg < Laivas rst.; Liekn-éliai b. Šmn < Lieknas b.; Liekn-éliai b. Kair< Lieknas b.; Liekn-élis b. Rz < Lieknas b.; Liekn-élis b. Sb < Lieknas b.; Liekn-élis b. Žml < Lieknas b.; 67 Liekn-élis 1k. Pmp < Lieknas lk.; Liekn-ėlis plk. Vb < Lieknas krm.; Liekn-elis plk. Jnš < Lieknas b.; Liekn-elis b., plk. Grz < Lieknas 1k.; Liekn-elis b. Rm < Lieknas b.; Liūg-elis b. Krk < Lifigas b.; Liūn-ėlis b. Užp < Liiinas b.; Liiin-élis plk. Aln < Liūnas plk.; Lian-élis rst. Aln < Liūnas plk.; Liūn-elis b. Lel < Liūnas b.; Liūn- -elis b. Mlt < Liiinas b.; Lian-elis plk. Sug < Liūnas plk.; Liūne-elis rst. Skm < Liūnas rst.; Lūg-eliai b. Lp < Lūgas b.; Liig-élis b. Ck < Lūgai b.; Lūg-ėlis b. Kuč < Lūgas b.; Lūg-ėlis b. Mrk < Lūgas b.; Lūgė-ėlis b. Rim < Lūgas b.; Liig-élis rst. Lel < Lūgas plk.; Marg-éliai b. Pls < *Margiai, *Margai ar pan. (< Margi) b.; Piktaraist-ėlis rst. Užp < Piktaraistis rst.; Pjaun-élis b. Grk < Pjaunys plk.; Plov- -ėlis plk. Gdl < Plovas plk.; Priid-éliai b. Sv < Prūdai b.; Prad-éliai rst. Žsl < Prūdai rst.; Prūd-ėlis b. Aln < Prūdas b.; Prūd-ėlis b. Dbk < Prūdas b.; Prūd-ėlis b. Ldk < Priidas b.; Prūd-ėlis b. Str < Prūdas b.; Prūd-ėlis b. Sv < Prūdai b.; Prūd- -ėlis b. Šš < Prūdas rst.; Prūd-ėlis b. Užp < Priidas b.; Prūd-elis b. Lel < Prūdas b.; Priid-elis rst. Z) < Prūdas b.; Raist-ėlis b. Dmnt < Raistas rst.; Raist-ėlis b. Glv < Raistas b.; Raist-ėlis b. Km < Raistas b., rst.; Raist-ėlis b. Kpč < Raistas b.; Raist- -ėlis b. Kpč < Raistas b., rst.; Raist-ėlis b. Šmn < Raistas rst.; Raist-ėlis b. TC < Raistas b.; Raist-élis b. Tj < Raistas b.; Raist-élis b. Vad < Raistas b.; Raist-élis b. Vs < Raistas b.; Raist-ėlis plk. Krn < Raistas rst.; Raist-ėlis plk. Smn < Raistas plk.; Raist-ėlis plk. Sug < Raistas plk.; Raist-ėlis plk. Vvs < Raistas plk.; Raist-ėlis rst. An < Raistas rst.; Raist-ėlis rst. Būd < Raistas rst.; Raist-ėlis rst. Dgč < Raistas rst.; Raist-ėlis rst. Dgl < Raistas rst.; Raist-élis rst. Vžns < Raistas b.; Rubėžup-elis b. Sd < Rubėžupis b.; Sčiūr-ėlis plk. Tvr < Sčiūrys plk.; Sen-éliai b. Srj < Sėnės b.; Smalkst-élis rst. Klvr < Smalkstas rst.; Séiar-élis rst. Sdk < Ščiūrys rst.; Sil-élis b. Srv < Silas b.; Sil-élis b., plk. Sgl < Silé b.; Trak-éliai b. Lel < Trakas rst.; Vilkaraist-élis rst. Šš < Vilkaraistis ( Vilkūraistis) rst.; Žart-ėliai b. Rm < Žafčiai rst.; b) iš upių bei ežerų vardų: Kers-éliai rst. Dbk < Kėršis up.; Liūn-elis b. Km < Liitnas ež.; Sraut-elis plk. Btg < Sraūtas up.; Varl-élis rst. Mlt < Varlys ež.; c) iš kitų toponimų: Ciur-élis rst. Ktk < Ciurys dr., pv.; Darž-ėliai rst. Dg < Daržai 1.; Goj-éliai b. Srj < Gėjus mš., pv.; Goj-ėlis b. Ps. < Gojis ar.; Goj-élis rst. Rtnk < Gėjus pv.; Goj-elis b. Lzd < Gojus mš.; Kamp-eliai rst. Dg < Kampas pv.; Kliep-élis b. Pmp < Kliépas, Kliepis pv.; Klon-ėlis b. Mrk < Klonė 1.; Kul-ėliai b. Ds < Kulys pv.; Lauz-élis b. KzR < Laužas mš.; Liekn-élis b. Kp < Lieknas pv.; Liekn- -ėlis b. Kp < Lieknas b.; Liekn-élis b. Pbr < Lieknas pv.; Liekn-élis b. PnmR < Lieknas krm.; Liekn-élis b. SI¢ < Lieknas mš.; Liekn-élis 1k. Kp < Lieknas pv.; Liekn-élis plk. Pmp < Lieknas mš.; Liekn-élis plk. Pmp < Liéknas gn., pv.; Liekn- -élis rst. Pnv < Liéknas gn.; Liiin-élis b. Int < Liūnai pv.; Liūn-elis b. Aln < Liūnas liūn.; Lūg-ėlis b. Sdk < Liigas pss.; Marg-éliai b. Krk < Margai dr, 1; Oziaraist-elis b. Sug < Oziaraistis pv.; Pjaun-élis plk. Sin < Pjaunys krm.; Prad-élis b. Ck < Priidas pv.; Prid-élis b. Dkšt < Priidas pv.; Prūd-ėlis b. Km < Priidas pv.; Prid- -élis b. Nrg < Priidas tv.; Prid-élis b. Pbs < Priidas dr., pv.; Prid-élis b. Sdl < Priidas tv.; Priid-élis rst. BInk < Priidas pv.; Prid-elis b. Antz < Prūdas pv.; Prid- -elis b. Bink < Priidas pv.; Prad-elis b. Z1 < Priidas d., pv.; Raist-eliai b. Nrg < 68 Raistai pv.; Raist-ėlis b. Gb < Raistas pv.; Raist-ėlis b. Mdš < Raistas gn., krm.; Raist-ėlis b. Rk < Raistas pv.; Raist-ėlis b. Slk < Raistas pv.; Raist-ėlis b. Tj < Raistas pv.; Raist-ėlis b. Žkl < Raistas pv.; Raist-ėlis plk. Glv < Raistas ar., gn.; Raist-élis rst. Ktv < Raistas pv.; Raist-ėlis rst. Pbs < Raistas pv., šlt.; Raist-ėlis rst. Sug < Raistas pv.; Raist-ėlis rst. Sur < Raistas krm.; Skard-élis rst. Vdn < Skardžius grv.; Šil-ėlis plk. Kmn < Šilas mš.; Šil-ėlis plk. Krk < Šilas mš.; Šil-ėlis plk. Pnm < Šilas mš.; Šil-ėlis rst. Prv < Šilai mš.; Šniūr-eliai b. Srv < Šniūros ar.; Trak-éliai b. Rm < Trakai mš.; Trak-elis plk. Srj < Trakas mš. Be abejo, reikia turėti omenyje tai, jog gali būti ir daugiau iš toponimų padarytų -elė (-elės) bei -elis (-eliai) vedinių, nes potencialiai šalia pastarųjų gyvojoje kalboje gali egzistuoti neužfiksuotų bendrašaknių nepriesaginių toponimų, tačiau neturint konkrečių duomenų apie tai, belieka apsiriboti tik čia pateiktų derivatų kiekiu. Darybos pamato leksinio statuso bei darybos reikšmės požiūriu -e/- vediniai pasiskirstę taip: vediniai iš apeliatyvų (toponimizacija), t. y. tikrieji deminutyvai, — 86,3%, vediniai iš toponimų (transtoponimizacija), t. y. deminutyvai bei posesyvai, — 13,7%. Deminutyviniai helonimai su priesaga -elgausiai paplitę beveik visoje Lietuvoje. Todėl galima išskirti tik tas teritorijas, kur jų yra labai nedaug: tai Žemaičių plotas, išskyrus šiaurinę dalį bei rytinį pakraštį. Pabrėžtina, jog upių ir ežerų vardai su priesaga -elmažiausiai paplitę taip pat Žemaičiuose (plg. Vanagas 1970: 396). Savitą grupę sudaro -elvediniai iš daugiau nei du skiemenis turinčių pamatinių apeliatyvų ar toponimų. Tai morfologinė kai kurių lietuvių tarmių ypatybė, todėl tokie dariniai yra specifinė helonimų sufiksacijos sistemos dalis. -elė (-elės). 1. Šulin-ėlė b. Trk < šulinys; Vytin-ėlė b. Pun < vytinė „vytis, rykštė“. 2. a) iš kitų helonimų: Asiūkl-ėlė b. Aln < Asiūklė b.; Asiūkl-ėlė b. Užp < Asiūklė b.; Juodisk-élés b. Mdš < Jūodiškės b.; Samanyč-ėlė b. Dkšt < Samanyčia bi: b) iš kitokių toponimų: EZeryn-élé plk. Lksn < Ežerynas pv. -elis (-eliai). 1. Aruod-éliai b. Aps < arūodas „klėtyje ar kur kitur nestorų rąstų ar lentų padarytas užtvaras grūdams pilti ar daržovėms laikyti; miega“; Dirvon- -ėliai rst. Sld < dirvonas „apleista, nedirbama, sužėlusi dirva“; Išdag-ėliai b. Brž, Pnm < išdaga (išdaga), išdagas „išdegusi ar saulės išdeginta vieta pievoje, miške, durpyne; degimas“; Kemsyn-élis rst. 71 < kemsynas „šlapia kemsuota vieta“; Paberž-ėliai plk. Rdnk < pabėržė (paberžė) „vieta po beržu“; Pravar-élis b. Slk < pravaras „kiaurymė pelkėse, gilus duburys, praraja“; Šaltin-ėlis rst. Pun < šaltinis (šaltinys); Šulin-ėlis plk. Rs < šulinys; Uzrav-élis b. Lz < *užravis < rūvas „griovys“; Vertim-éliai plk. Trg < vertimas „suarta dirva, arimas“. 2. a) iš kitų helonimų: Pempyn-élis plk. Lz < Pempynė plk.; 69 b) iš kitokių toponimų: Darym-élis b. Ad < Darymas pv.; Patyr-elis b. End < Patyris ar., pv.; Polym-éliai b. Aps < Polymas pv.; Tyrel-élis b. Grz < Tyrelis gn., pv. Darybos pamato leksinio statuso bei darybos reikšmės požiūriu daugiaskiemeniai helonimai —-e!/- vediniai — pasiskirstę taip: vediniai iš apeliatyvų (toponimizacija), t. y. tikrieji deminutyvai, — 55%, vediniai iš toponimų (transtoponimizacija), t. y. deminutyvai bei posesyvai, — 4596. Helonimai, su priesaga -elpadaryti iš daugiau nei du skiemenis turinčių žodžių, kaip ir panašios darybos apeliatyvai, paplitę rytiniame Lietuvos pakraštyje (o taip pat už jos ribų Baltarusijoje) bei Žemaitijoje. Kelia nemaža abejonių didesnės ar mažesnės jų koncentracijos vietos Pietų, Šiaurės rytų Lietuvoje ir teritorijoje apie Želvą, Alantą, Rūdininkus. Galbūt tai kitų kalbų įtakos pasekmė: slavų pietuose bei latvių šiaurės rytuose. Priesaga -ėlKalbamosios priesagos vediniai darybos reikšme bei pamatinių žodžių leksiniu statusu visai nesiskiria nuo -e/- derivaty. -ėlė (-ėlės). 1. a) iš fiziografinių terminų: Degim-ėlė b. Ps < degimas (dėgimas) „išdegusi vieta (pieva, pelkė, miškas), degesė“; Ežer-ėlė b. Sd; plk. Stč; Ežer-ėlė b. Rd; Ežer-ėlės b. Aps < ėžeras; Ganykl-ėlė b. Slnt < ganykla; Išdag-ėlė b. Ktk; Išdag-ėlės b. Jnš < išdaga (išdaga) „išdegusi ar saulės išdeginta vieta pievoje, miške, durpyne; degimas“; Išdeg-ėlė b. Antz < išdegas „išdegusi ar saulės išdeginta vieta pievoje, miške, durpyne; degimas“; Kanav-élés b. Pn < kanava „griovys, tvenkinys“; Kirtim-élés rst. Btr < kirtimas „iškirstas miško plotas, skynimas“; Klampyn-élé, Klampyn-élés b. Jsv < klampynė „klampi vieta, klampynas“; Lydim-ėlė rst. Žmt < lydimas (lydimas) „iškirstas ar išdegintas plotas miške, kirtimas, skynimas“; Naujien-ėlė rst. Prn; Naujien-ėlės b. Ad, Mrk, Švnč < naujiena (naujiena) „naujai išarta žemė; plėšinys“; Paberž-ėlė b. Gaid < pabėržė (paberžė) „vieta po beržu“; Paežer-ėlė rst. PZIM < paežerė „vieta palei ežerą“; Pagramdč-ėlės b. Antz < *pagramda < pagranda „akmenimis grįstas, šakomis klotas kelias per pelkę, kam- $a“; Pagrand-élés rst. Sdk < pagranda; Pakaln-élé b. Sv < pakalnė (pakdlné, pakalné) „žema vieta kalno papėdėje, slénys; kalno šlaitas“; Plentauk-élé b. Ign, Jz < *plentauka — plg. lenk. plantéwka „pelkėta pieva“ (Nitsche 1964: 83); Plentovk- -élé b. Ds — plg. lenk. plantowka; Sėdžiuk-ėlė b. Z1 < *sédZiuka, kuris yra perdirbinys iš sėdžiauka „kūdra“; Siaurum-élé b. Rdd < siauruma „Siauroji vieta“; Siuželk-ėlė b. Krk < *siuželka — plg. soželka „kūdra“; Siužilk-ėlė b. Dv < *siužilka — plg. soželka „kūdra“; Sodzelk-élé b. Aln < sodzelka „kūdra“; Sodžiauk-ėlė b. Btr < sodziauka „kūdra“; Soželk-ėlė b. Rink < soželka „kūdra“; Sudželk-ėlė rst. Vln < *sudzelka — plg. sodželka „kūdra“; Šėdžiauk-ėlė b. Gdr; Šėdžiauk-ėlė b. Mlt < *šedžiauka — plg. šėžiauka „kūdra“; Šėžiauk-ėlė b. Ckn < šėžiauka „kūdra“; Šioželk-ėlė b. Klvr; Šioželk-ėlės b. Vs < šioželka „kūdra“; Uodeg-ėlė b. Kpč, KzR, Pšl; rst. Arn; Uodeg-ėlės rst. Šš < uodega „žemės, pievos, dirvos, miško siaurėjanti dalis“; Vadaksn-élé rst. Cln, Sug < *vadakšnis — plg. vadaksnis „upės įlanka, kuri 70 tik per potvynius susisiekia su upe; vandens užliejama vieta, užlaja“; Verden-ėlė, Verden-élés b. Pš < verdėnė „šaltinis“; Zapašk-ėlė b. Ds — plg. brus. 3anawka ,,suarta žemė“ (Jaškin 1971: 74); b) iš augalų pavadinimų: Asiūkl-ėlė rst. Lel < asiūklis (asiūklis); Kanap-élés b. Knn < kanapé; Lapušėl-ėlės rst. Zl < lapuséle < lapuse „epušė“; Obel-ėlė b. Dgč, Rk < obelis; Vytin-ėlė b. Nmn, Rtnk; Vytin-ėlė b. Lp < vytinė „vytis, rykštė“; c) iš gyvūnų pavadinimų: Vover-ėlė b. Lnkv < voverė; d) iš objektų kuopą reiškiančių vietų pavadinimų: Beržyn-ėlė rst. Lln < beržynė; Bruknyn-élé b. Ad < bruknynė; Dumblyn-élé rst. Kvr < dumblynė; Durpyn-ėlė b. Snt < durpyne; Gyvatyn-élé b. Všk < gyvatyné „vieta, kur daug gyvačių; raistas“; Kelmyn-élé b. Jnšk; plk. SI, Šmn < kelmynė; Kemsyn-élé b. Ob; plk. Gdr; rst. Dgč, Ds; Kemsyn-élé (|| Kemsinka) rst. Grs; Kemsyn-élé b. Kp, Ob, Slk < kemsyneé; Mendryn-ėlė b. Dgč; Mendryn-ėlė b. Ob < mendrynė „nendrynė“; Pūkyn-élé b. Nc < *pūkynė — plg. pūkai „švylys“, pūkas „lapų, stiebų, vaisių pavirSiaus plaukelis“, pūkė „tokia pelkių žolė, švylys“; Skarbyn-élé plk. Srj < *skarbynė — plg. skarbas „turtas; pinigai, lobis“; Smilgyn-ėlė b. Lln < smilgynė „vieta, kur auga daug smilgų“; Spalgenyt-ėlė b. Sd: Spalgnyt-élé plk. Pnt < *Spalgenyt-élé < *spalgenytė < spalgena „spanguolė“; Zilvityn-éle, Žilvityn-ėlės b. Lzd < žilvitynė; e) iš įvairių socialinės aplinkos daiktų ar reiškinių pavadinimų: Bažnyt- -élé plk. Antz < bažnyčia (bažnyčia); Kapin-élé b. Rdšk; Kapin-élés b. Rtnk < kapines; Karčemėėlė b. Lkš < karčema „smuklė“; Pagar-ėlė rst. Mlt < pagarė „garinė“; Slabad-élé b. Alksnp — plg. brus. caabada „gatvė su dviejomis eilėmis pastatytais namais; priemiestis“ (Jaškin 1971: 176), lenk. sfoboda „nedidelė kaimo gyvenvietė“ (SJP VI 209); f) iš įvairių daiktų pavadinimų pagal tam tikrą panašumą (metaforiniai vediniai): Gaban-ėlė rst. Zb < gabana (gabana) „šieno, šiaudų ar kito panašaus daikto glėbelis, kuokštas“; Niekot-ėlė b. Aln, Luok, Šš; Niekot-ėlė b. Mlt < niekotė „geldelė grūdams, kruopoms niekoti, siausti; gelda“ — dėl semantikos plg. Geld-ėlė b. Ttr; Skarvad-élé rst. Brb < skarvada „keptuvė“; Skavrad-ėlė rst. Brš — plg. lenk. skowroda „keptuvė“ (SJP VI 168); Torielk-élé b. Sem < torielka, torielka „lėkštė“: g) iš kitokių apeliatyvų: Giltin-ėlės rst. Rm < giltinė, giltinė „mirties simbolis; Ak 2. a) iš kitų helonimų: Akluš-ėlė rst. Žmt < Aklūšė rst.; Akmenyč-ėlė b., plk. Vs < Akmenycia b.; Aptek-ėlės b. Vad < Aptekos b.; Asiūkl-ėlė rst. Vžns < Asiūklė b., rst.; Aukštoj-ėlė rst. Jž < Aukštoja rst.; s Blindynėlė b. Šd < Blindynė b.; Degesyn-ėlė b. Všn < Degesynė b.; Degutin-ėlė rst. PZIM < Degutinė b.; Dėlynėlė b. Blnk < Dėlynė b.; Dilgin-ėlė rst. Užp < Dilginė b., rst.; Dubak-ėlė b. Švnt < Dubaka b.; Dūdbal-ėlė b. PnmR < Diidbalé b.; Esiūkl-ėlė b. Jz < Esiūkla b.; Ežeriokšn-ėlė b. Šmn < Ežeridkšnės (Ežerokšnė) b.; Girnabal-élé b. Sd < Gimabalė b.; Gyvatyn-élé rst. Lel < Gyvatynė rst.; Goviet-ėlė 1k. Kair < Govietė 1k.; Jendryn-ėlė b. Mrk < Jendrynė b.; Jokumbal-élé b. Jnš < Jokumbalė b.; Karčemė-ėlė b. Ssk < Kar71 čema b.; Kelmyn-élé b. Vb < Kelmynė b.; Kemsyn-élé b. Antz < Kemsynė b.; Kemsyn-élé b. Rk < Kemsyné b.; Kemsyn-élé b. Sug < Kemsyné b.; Kemsyn-élé b. Uzp < Kemsyné b.; Krekin-élé b. Rtnk < Krekiné b.; Krinyé-élé b. Dv < Krinycia b.; Kubilnyč-ėlė b. Mrc < Kubilnyčia b.; ; Kulyn-élé b. Pbr < Ruiz b.; ; Lamat-ėlė b. Grz < Liūdėniškės plk.; Makišk-ėlė rst. JnšM — iš gretiminės lyties Makiška, kuri greičiausiai apslavinta iš *Makiškė; Mauruv-élé b. Šd < Mauruva (Mauruva ) b., plk.; Meskin-élé b. Sd < Meskiné b.; Milisk-élé b. Pknš < Miliské b.; Molan-élé b. Rm < Molana b.; Opstein-élé b. Pn — greičiausiai hipernormalizmas iš *Opstain-éle < Opstainé b.; Paduob-élé b. Ps < Paduobé b.; Pakalnin-élés b. Antz < Pakdlninés b.; Pakap-élé b. Blnk < Pakapė b.; Pempin-élé b. Slk < Pémpiné b.; Pempyn-élé b. Pmp < Pempyné b.; Pridbal-élé b. Sd < Priidbalé b.; Puitisk-élé b. Šiūl < Puitiska b.; Pitkin-élé (Pūkyn-ėlė?) b. Ut < Pūkinė (Pitkjné?) b.; Raisbal-élé b. Sd < Raisbalé b.; Riadakas-élé rst. Kpč < Riidakasa b.; Sabal-élé rst. PZIM < Sabala b.; Samanyn- -élé b. Pnm < Samanyné b.; Spangyn-élé, Spangyn-élés plk. Sk < Spangyné b.: Sudakisk-élé šlapia vt. APnm < Sudakiske rst.; Sepet-élé plk. Kp < Sepeta b.; Silin- -élé rst. < Šilinės rst.; Tarpin-élé b. Jz. < Tarpinė b.; Vaidbal-élé b. Lnkv < Vaidbaleé b.; Vaidbal-élé b. Sv < Vaidbalė b.; Vaidul-élé rst. Skm < Vaidūlė b.; Zagviet-élé plk. Sin < Zagvieté plk.; Zydisk-élé rst. Sld < Zydiské rst; b) iš upių bei ežerų vardų: Dikin-élé b. Uzp < Dūkinė up.; Kilév-élé b. Lel < Kiléva up.; Pijūos-ėlė rst. Dsm < Pijūosas ež.; Virčiuv-ėlės b. PS < Virčiuvis, Virčiuvė up.; c) iš oikonimų: Margavon-élés b. Sd < Margavėniai k.; d) iš kitų toponimų: Asiūkl-ėlė rst. Dbg < Asiūklė pv.; AZuolyn-élé b., plk. Poc <4žuolynė 1.; Bendrov-élés rst. JnšM < Bendrovės pv.; Bubin-élé b. Tj < Bubinė pv.; Darym-élé b. Rim < Darymas pv.; Eglin-ėlė b. Brž < Eglinė pv.; Guobyn-élé plk. Krns < Guobyné pv.; Kairabal-élé plk. Aukšt < Kairabalé pv.; Kelmyn-élé b. Lg < Kelmynė 1g.; Kelmyn-élé b. Slč < Kelmynė sln.; Kemsyn-élé rst. Sv < Kemsynė pv.; Krikišk-ėlė b. PnmR < Krikiškis dr., > PV Lapyn-élé rst. Prv < Lopinė vi. mite; Pagrand-élé plk. Vins < Pagranda pv : Papiliakalnėčlė b. Ds < Papiliakalnė oy Patilt-élé b. Rim < Patiltés dr., pv.; Plentauk-élé b. Sk < Plentauka pv.; Pliukazar- -élé b. Šiūl < Plittkazaré In.; Samanyn-élé b. Sb < Samanyné krm.; Smélyn-élé b. PnmR < Smélyné dr.; Sakaunyé-élé rst. Ktk < Sakaunyéia dr., pv.; Uodeg-élé b. Mrk < Uodega gn., mš.; Vilkaduob-élé b. Pmp < Vilkūduobė krm. Keletos helonimu morfeminé struktūra (dar vienos priesagos buvimas) leidžia manyti juos esant -ėlė vediniais iš neuzfiksuoty, bet gyvojoje kalboje galinčių ar galėjusių egzistuoti vietovardžių: Ilgav-ėlė b. Kvr — galbūt iš vv. */lg-ava — plg. Gal-ava rst. Varn; Ged-ava plk. Pdv; Kumpišk-ėlė b. Bč-— galbūt iš vw. *Kump- -iškė — plg. Kūmpis, Kumpys, Kumpius avd. (LPŽ I 1119); Kužišk-ėlė b. Trk — galbūt iš vv. *Kuž-iškė — plg. Kuž-iškės pv. Bnk : Kužas, Kužys avd. (LPZ 11144); 72 Mulain-élé b. Pn — jeigu nėra tarmybe iš *Molain-ėlė, tuomet galbūt iš vv. *Mul- -ainė ar pan. — plg. Mul-ėlės mš., pv., rz. Nc. -ėlis (-ėliai). 1. a) iš fiziografinių terminų: Akmen-éliai b. Vs < akmuo; Ataug- -ėliai b. Ktk < atdugas (ūtaugas) „jaunas miškelis; atžalos“; Avot-ėlis 1k. Sdl — plg. lat. avots „šaltinis“ (LLKŽ 101); Ažusien-ėlis rst. Aln < ažūsienis „galulaukė“; Darymė-ėliai rst. Slk; Darym-éliai rst. An; Darym-élis b. Gb, Mdš, Rim; rst. Int, Moc ir kt. (iš viso 8); Darym-élis rst. Sld < darymas „kemsynė, klampi bala, raistas“; Degés-éliai b. Kp < degésas, degesis, degesys „degimo liekana, apdegęs medis, nuodėgulis“, degésé ,,apdegusi vieta, gaisro vieta“; Deges-élis b. Kp < degėsė „pelkės ar miško išdegusi vieta“, degesys „išdegusi vieta (durpyne)“; Degilm-élis b. Rz — galbūt iš *degilmas „degimas“; Degim-élis b. Jz, Ps, Rd, Srv, Vdn; plk. Kvr ir kt. (iš viso 15); Degim-élis plk. Lp; rst. Mlt, Šš < degimas (dégimas) „išdegusi vieta (pieva, pelkė, miškas), degesė“; EZer-éliai b. Jnšk, SI¢, Slk; rst. Al, Pun, Švn; Ežer-ėliai plk. Lp; Ežer-ėlis b. Skš; 1k. Dj; plk. Jz; rst. Gdr, Žmt ir kt. (iš viso apie 100); Ežer-ėlis (|| Ežerūkas) b. Srj; Ežer-ėlis b. Pmp, SI¢, Ut, Zb; rst. Krn ir kt. (iš viso apie 21) < ėžeras; čia turbūt priklausytų ir Ažar-ėlis b. Krkn, kuris laikytinas perdirbiniu (apslavinant?) iš *Ežer-ėlis; Išdag-ėlis b. Lp, Ppl, Rgv, Sdk, Svn; b., rst. Prv; Išdag-ėlis b. Pnd; plk. Btr < išdaga (išdaga), išdagas „išdegusi ar saulės išdeginta vieta pievoje, miške, durpyne; degimas“; Išdeg-ėlis b. Šmn < išdegas „išdegusi ar saulės išdeginta vieta pievoje, miške, durpyne; degimas“; Kanal-élis b. Dbn < kanalas; Kirtim-élis b. Tsk < kirtimas „iškirstas miško plotas, skynimas“; Latak-ėlis b. Kpč < latakas „srautas, čiurkšlė; klanas, valka, liūgas; klampi bala; raistas“; Lydim-élis b. Dgč, Sug, Vs; Ik. Stor; plk. Šš < lydimas (lydimas) „iškirstas ar išdegintas plotas miške, kirtimas, skynimas“; Lydym-élis b. Kuč < lydymas „iškirstas ar išdegintas plotas miške, kirtimas, skynimas“; Liūlyn- -ėlis b. Švn < liūlynas „Jiūnas“; MéZim-élis b. Ab — greičiausiai iš *Meézym-élis < mėžymas ,uzmézta dirva“; Paežer-ėlis b. Ob < paežerė, paežerys (paezeris) „vieta palei ežerą“; Pagir-ėlis plk. Šmn < pagirys „girios pakraštys; laukas prie girios“; Pagoj-élis rst. Kvr < pagojis „vieta prie gojaus“; Pakaln-éliai b. Vb < pakalnis (pakalnis, pakalnys) „žema vieta kalno papėdėje, slėnys; kalno šlaitas“; Pakap- -ėliai b. Blnk, Km < pakapé „vieta šalia kapinių“; Paliūn-ėliai (|| Paliūnaliai) plk. Nv < paliūnė „vieta prie liūno; liūno, pelkės kraštas; šlapia, drėgna, pelkėta pieva“; Perkal-ėlis b. Rm < pėrkalas „žabų užtvara upėje su spragomis, į kurias įstatomos varžos žuvims gaudyti“; Perkul-ėlis b. Rm, Trs < *perkulas — plg. perkuliné „dumbluota pelkė“; Polym-élis plk. Lkm; Polym-élis 3rst. Ktk, rst. Lkm < polymas „žema drėgna, pelkėta vieta, raistas“; Pragar-élis b. Rk < prūgaras „praraja, bedugnė, pragarmė“; Pravor-ėlis b. Rok — greičiausiai iš *Pravar-élis < pravaras „kiaurymė pelkėse, gilus duburys, praraja“; kita vertus, plg. pravoras „spirito gamykla ar alaus darykla, bravoras“; Rūdym-ė-ėlis b. Km; rst. Msn <rūdymas (riidymas) „pelkė su rudu vandeniu, durpynas; turintis rūdžių, rūdinas vanduo; rūdos turinti žemė“; Ridyn-élis b. Srd < rūdynas „pelkė su rudu vandeniu, durpynas; turintis rūdžių, rūdinas vanduo; rūdos turinti žemė“; Samanykšt-ėlis b. Antz; rst. 73 Dgl, Gdr, Lel; Samanykšt-ėlis b. Ut; rst. Ds, Vžns < samanykštis, samanykščius (samanykščius) „samanų priaugusi vieta“; Skynim-éliai b. Všn; rst. Brž; Skynim- -ėliai b. Pnd; Skynim-élis b. Brž, Jon, Ob; Skynim-élis b. Lzd, Št < skynimas (skynimas) „išskinta, iškirsta miško vieta“; Šaltin-ėlis b. Krn, Krtš, Mrk, Plv, Stk: Šaltin-ėlis rst. Lkm, Šš < šaltinis (šaltinys) „iš žemės tekanti vandens versmė“; Saltyn-élis b. Sd; Saltyn-élis rst. Auk < šaltynas „Šaltinis“; Telėtnink-ėliai (t. Telėtnyk-ėliai) rst. Aln; Telėtnink-ėlis (t. Telėtnyk-ėlis) b. Rn; rst. Mlt < telėtninkas (telėtnykas) „veršiukų aptvaras; veršiukų ganykla, pieva prie sodybos“; Ūžbal- -ėliai b. Rz; Užbal-ėlis b. Vb < ūžbalis „vieta už balos, pelkės, užpelkis“; Užsien- -ėlis rst. Rdd < ūžsienis „vieta už sienos; galulaukio rėžis“; Valak-ėliai b. Pš, Srv < valūkas „žemės sklypas apie dvidešimt dešimtinių; žemės rėžis toliau nuo namų“; Zardien-élis b. Rm < žardiena „aptverta vieta prie namų; kluoniena, aptvaras“; b) iš augalų pavadinimų: Apyn-élis b. Švn < apynys; Ąžuol-ėlis 2b. Vs; plk. Ut; rst. Mlt < ąžuolas; Erškėt-ėlis b. Rm < erškėtis (erškėtys, erškėtis); Kanap-ėlis b. Knn < kanapé; Lazdyn-éliai b. Km; Lazdyn-élis rst. JnSM; Lazdyn-élis b. Sv < lazdynas; Paliep-ėlis rst. Šš < paliepė „Jakštabudžių šeimos valgomas grybas“, kita vertus, plg. paliepis „vieta po liepa“; Žilvit-ėlis b. Rgv; rst. Ut < žilvitis; c) iš gyvūnų pavadinimų: Katin-élis plk. Skm < katinas; Meskin-élis b. Lkč < mėškinas; Vabal-ėlis 1k., plk. Grz < vabalas; Vanag-élis b. V < vanagas; d) iš objektų kuopą reiškiančių vietų pavadinimų: Alksnyn-élis b. Kc, Ob, Svn; rst. Vlkv, Zsl ir kt. (iš viso apie 14) < alksnynas; Asyn-élis b. Gdr < *asynas < asys „asiūklis“; BerZyn-élis b. PnmR, Skm; rst. Brš, Lin, Mrs ir kt. (iš viso apie 17); BerZyn-élis b. Gdl, Svn; rst. Pn, Skrd < beržynas; Biriyn-élis rst. Skrm < birfynas „beržynas“; Bruknyn-élis b. Grz < bruknynas; Durpyn-élis plk. Pknš, ZIb < durpynas; Eglyn-éliai rst. Lel; Eglyn-élis b. Sv; plk. JnSM, Lin; rst. Aln, Lel, Trgn, Uzp; Eglyn-élis b. PnmR; rst. Brb < eglynas; Karklyn-éliai b. Sltn; Karklyn-élis rst. Krn; Karklyn-élis b. Sng, Srj < karklynas „vieta, kur karklai auga; daug karklų“; Kemsyn-élis rst. Lel < kemsynas „šlapia kemsuota vieta“; Kupstyn- -élis plk. Skt < kupstynas „vieta, kur daug kupstų; kemsynas“; Liepyn-élis rst. Akm < liepynas ,liepomis apaugusi vieta; liepų miškas“; Nendryn-élis b. Rdm, Sn < nendrynas „nendrėmis apaugęs plotas“; Purvyn-éliai b., rst. JnšM; Purvyn-élis b. Lzd, Trgn < purvynas „vieta, kur daug purvo; ištižusi žemė, dumblynas“; Pušyn-ėliai plk. 1g; Pusyn-élis b. Ob; plk. Krč; rst. Jsv, Lel, Žsl ir kt. (iš viso 11); Pušynėėlis b. Bsg, Ob, Sml, Užp < pušynas „pušų miškas“; ; Samanyn-éliai b. Lzd; Samanyn-élis b. Lzd; plk. Lp, Mrs; rst. Alv, Šlvn; Samanyn-élis b. Lzd, Žl < samanynas „samanų priaugusi vieta“; Viksvyn-élis b. Trgn < viksvynas „viksvų priaugusi vieta, viksvų pieva“; e) iš įvairių socialinės aplinkos daiktų ar reiškinių pavadinimų: Abaz- -ėlis b. Km < abazas „pulkas, būrys, gauja; vežimas kareiviams ir jų mantai vežti; stovykla, kariuomenė“; Aboz-ėlis b. Pšl < abozas „vežimas kareiviams ar jų mantai vežti; vežimų vilkstinė“; Bravor-ėlis b. Smn < bravoras „spirito varykla ar alaus 74 darykla“; Malan-élis rst. Pkln < malūnas; Šulin-ėliai b. Mrk: plk. Jrb; Sulin-élis b. Alksn, Plk: Šulin-ėlis b. Aln, V; rst. Sem < šulinys; f) iš įvairių daiktų pavadinimų pagal tam tikrą panašumą (metaforiniai vediniai): Aruod-ėlis b. Rgv < arūodas „klėtyje ar kur kitur nestorų rąstų ar lentų padarytas užtvaras grūdams pilti ar daržovėms laikyti; miega“; Dunoj-élis b. Srj — greičiausiai iš apeliatyvo dunojus „didelis vanduo“ — plg. Dunėjus up. Europoje; Katil-ėlis rst. Kur; Katil-ėlis b. Aln, Rm < katilas „didelis metalinis indas virti“, kita vertus, plg. katilėlis „katilinių šeimos augalų gentis; vėdryninių šeimos augalas; paprastasis sinavadas; vijoklinių šeimos augalas; patvorinis vijoklis“; Nemun-élis b. Kpč — greičiausiai per apeliatyvą némunas iš Nėmunas up. (dėl panašios darybos upių ir ežerų vardų žr. Vanagas 1966: 173-182); Vainik- -ėlis plk. Ktk < vainikas „gėlių ar kitokių žolių pynė; medžio šakų ir lapų visuma, laja“; Vėder-ėlis b. Vs < *vėderas — plg. vėdaras „pilvas, viduriai“; g) iš kitokių apeliatyvų: Balad-ėliai rst. Lln — plg. balada „baladojimasis, baladonė“; Baltim-élis rst. Vrn — greičiausiai dėl tarmės i. trumpinimo iš *Baltym-élis < baltymas „baltas lapas, baltas taškas“; Ketvirt-éliai b. Rm < ketvirtis „ketvirta dalis“. Atskirai grupei priskirtini dar keli helonimai: Išdeg-ėlė 2b. Rk, b. Ukm; plk. Šš — nežinant kirčio vietos, negalima nustatyti pamatinio žodžio, nes juo gali būti tiek išdegas „išdegusi ar saulės išdeginta vieta pievoje, miške, durpyne; degimas“ (šiuo atveju helonimas laikytinas deminutyvu), tiek išdėgti < dėgti „kaisti nuo saulės, džiūti; kaistant gesti, pūti“ (šiuo atveju helonimas laikytinas nomina agentis tipo dariniu); Išgriuv-ėlė rst. Lkm — nežinant kirčio vietos, negalima nustatyti pamatinio žodžio, nes juo gali būti tiek *išgriuva — plg. išgriova „išgriauta, išgraužta vieta“ (šiuo atveju helonimas laikytinas deminutyvu), tiek išgriūti (išgriūvo) „išvirsti“ (šiuo atveju helonimas laikytinas nomina agentis tipo dariniu). 2. a) iš kitų helonimų: Akivar-élis b., rst. Glv < Akivaras b.; Asiūklynė-ėlis b. Skm < Asiūklynas rst., Asiūklynė b.; Baltramišk-ėliai plk. Rgv < Baltramiskis rst. BerZyn-éliai rst. Lp < Beržynai rst.; Berfyn-élis b. Lzd < Berzynas b.; Darym-éliai (Antrieji) b. Dgč < Darymai (Antrieji) b.; Darym-éliai plk. Aln < Darymai b.; Darym-élis b. Lel < Darymas b.; Deges-élis b. Lel < Degésis rst.; Degim-éliai b. Žml < Degimai b.; Degim-éliai rst. Šš < Degimai rst.; Degim-élis b. Lnkv < Degimas b.; Degim-élis b. Šmn < Degimas b.; Degim-élis b. Tč < Degimai b.; Degim-élis rst. Vs < Degimas plk., rst.; Dinabark-ėlis rst. Skdt < Dinabarkas rst.; Dumbrav-élis plk. Vb < Dumbravas plk.; Dunaj-ėlis b. Vb < Dunajus b.; Eglyn-élis rst. dalis Trgn < Eglynas rst. dalis; Eglyn-élis rst. Lin < Eglynas rst.; Eglyn-ėlis rst. Onš < Eglynas rst.; Girtuoklyn-élis rst. Aln < Girtuoklynas rst.; Išdag-ėliai b. Všt < Išdagas b.; Išdag-ėlis b. Rgv < Išdagas b.; Jaujabal-élis b. Mrc < Jaujabalis b.; Juodapurv-élis rst. Lkm < Juodapurviai rst.; Kapės-ėlis b. Vad < Kapėsis plk.; Kemsyn- -élis rst. Skm < Kemsynas rst.; Kerbal-ėlis b. Rd < Kerbalys b.; Kirtim-éliai rst. Dg < Kirtimai plk.; Klimot-élis rst. Aln < Klimétas rst.; Kupstyn-élis b. Lzd < Kupstynė b.; Kupstyn-élis b. Rdd < Kupstyné b.; Nendryn-élis plk. Brt < Nendryné plk.; 75 c) iš oikonimų: Blakč-iūkai b., plk. Rd < Blakčiai vs.; d) iš kitokių toponimų: Apšak-iūkas plk. Pšln < Apšakis dr.; Alksnyn-ukas b. Graž < Alksnynas pv.; Kub-ukai plk. Bt < Kūbai mš.; Liekn-iūkas plk. Klk < Lieknas mš.; Pasaul-iūkas rst. Zp < Pasaulis plynia; Peč-iūkas b. Kpč < Pėčius kln.; Raistel-iūkas plk. Aln < Raistėlis pv.; Vilkasal-iūkas plk. Šln < Vilkasalis pv.; Zotvar-ukai b. Lbv < Zotvarai pv. -(i)uké (-(i)ukės). 1. a) iš fiziografinių terminų: Bal-iūkė b. Grz, Jnš, Lg, Rd; Bal-iūkės b. Jnš; Bal-ūkė b. Lksn, Švn, Vrn; Bal-ūkės b. Lzd, 2b. Sng < bala; Brast-uké b. Srj < brasta; Duob-uké b. Grz; rst. Sem; Duob-uké b. Dg < duobė; Giraič-iukė b. Vs < giraitė (giraitė) < giria; Klampyn-uké rst. Al < klampyné , klampi vieta, klampynas®; Kiidr-uké b. Alv < kūdra (kūdra); Maur-inké rst. Kp < maurai (matirai), mduras; Pabal-inké b. Mrk < pabalé, pabalys „vieta pagal balą“; Pelk-inké plk. Krp; Pelk-iukés (|| Pelkikés) šlapia vt. Vdk < pélke; Piev-uké b. Krok < pieva; Saltin-uké b. Lzd < šaltinis; b) iš augalų pavadinimų: Asiūkl-iūkė b. Gaid < asiūklis (asiūklis); c) iš įvairių daiktų pavadinimų pagal tam tikrą panašumą (metaforiniai vediniai): Nykot-ūkė b. Vs— greičiausiai perdirbinys iš *Niekot-ūkė < niekotė „geldelė grūdams, kruopoms niekoti, siausti; gelda“; Skarvad-ūkė b. Brb, Švn < skarvada „keptuvė“; d) iš kitokių apeliatyvų: Dal-iūkės 2b. Vs < dalis „tam tikras viso daikto kiekis“; Merkykl-ūkė b. Btr < *merkykla < merkti „dėti, nardinti į vandenį ar kokį kitą skystį; šlapinti, drėkinti“; Mirkykl-ūkė b. Krsn < *mirkykla < mirkti „būti panardintam į vandenį ar kokį kitą skystį, tūnoti vandenyje“; Vytin-ūkė b. Vs < vytinė „Vytis, rykštė“. 2. a) iš kitų helonimų: Bendr-ūkė plk. Sit < Bendrė plk.; Gervin-ūkė b. Slvn < Gėrvinė b.; Mirtykl-ukė b. Al — dėl disimiliacijos iš *Mirkykl-ukė < Mirkykla b.; Pal-iūkės b. Lzd < Palios b. Lzd; Plovin-ukė b. Ūd < Plovinė b.; Sodželk-iūkė b. Prnv < Sodželka b.; b) iš upėvardžių: Baravykin-ukė b. KzR < Baravykinė upl.; c) iš kitokių toponimų: Ašutin-ūkė b. Sng < Ašutinė pv.; Bal-ūkė b. Švn < Bala pv.; Dėlin-ūkė b. Lp < Dėlinė pv.; Kamš-iūkė plk. Ilgž < Kamšos pv. Darybos pamato leksinio statuso bei darybos reikšmės požiūriu -(i)ukvediniai pasiskirstę šitaip: vediniai iš apeliatyvų (toponimizacija), t. y. tikrieji deminutyvai, — 79,9%, vediniai iš toponimų (transtoponimizacija), t. y. deminutyvai bei posesyvai, — 20,190. Deminutyviniai helonimai su priesaga -(i)ukdaugiau ar mažiau paplitę visoje Lietuvoje, išskyrus Žemaičių vakarinę bei šiaurinę dalį. Įdomu tai, kad beveik visos didesnės jų koncentracijos vietos — rytinė bei šiaurrytinė Žemaitija, Vidurio Lietuvos plotas apie Baisogalą, Krekenavą, rytinė Aukštaitijos dalis — sutampa su upių ir ežerų vardų ryškesniais arealais (dėl pastarųjų plg. Vanagas 1970: 418). 82 Priesaga -(i)ukl- -(i)uklis. 1. Ežer-iūklis b. SI¢, Všk < ėžeras. Priesaga -(i)ūkšt- „(i)ūkštė. 1. Bal-iūkštė b. Vies < bala. -(i)ūkštis. 1. Saman-iūkštis (|| Samanykštis) rst. Gdr < sūmana (samanė, sūmanos). Priesaga -(i)ul- -(i)ulé (-(i)ulės). 1. Bruzg-ulés b. Mrk < bruzgai, brūzgas „tankūs, menki krūmai, krūmokšniai“; Duob-ūlė b. R; rst. Trgn; Duob-ulė rst. Žž < duobė; Išdeg-iūlė b. Všk < išdegas „išdegusi ar saulės išdeginta vieta pievoje, miške, durpyne; degimas“; Krak-ulés rst. Ant < krake „karosas“; Vaid-ūlė b. Sug; b., rst. Skm; rst. An, Cln; Vaid-ulés b. JnšM < vaidas „vaiduoklis, šmėkla, vaidalas®. -(i)ulis (- (i)uliai). 1. Duob-ūlis b. Kž; rst. Lk < duobė; Tyr-uliai 2b. Sin; plk. Pdb; rst. Sdl; tr. Sl ir kt. (iš viso 8); Tyr-ulis b. SI; plk. Rd < tyras „klampi pelkė, apaugusi retais mažais medžiais“; Trak-ulis b. Krn < trakas „aukšta, sausa pieva, apaugusi retais krūmais bei medžiais, miško aikštelė; iškirsta ar išdegusi miško vieta, skynimas“; Vaid-ūliai plk., rst. JnšM; rst. Pun < vaidas „vaiduoklis, šmėkla, vaidalas“. Kiek daugiau deminutyvinių helonimų su priesaga -(i)ulužfiksuota Rytų Lietuvoje. Priesaga -(i)ut- -(i)uté (-(i)utės). 1. a) iš fiziografinių terminų: Bal-uté b. Jon, Pn, Pz, V; rst. Dbg < bala; Daub-uté plk. Stn < dauba; Dirv-utés b. Prnv < dirva; Grab-ūtė b. Erz < grabe „griovys“; Kamp-uté b. Srv < kampas „vieta, kur susikerta dvi linijos, plokštumos, sienos ar daiktai; kertė; kraštas, šalis; pusė; plotas, sklypas; pakraštys; gabalas“; Kams-uté plk. Vdk < kamša „žabais, virbais iškimštas, išklotas kelias; prikimšta, užtaisyta duobė; klampi vieta“; Lank-ūtė b. Graž; plk. Všt; Lank- -utė plk. Pjv < lanka; Mark-utė b. Šlv; Mark-ūtės plk. Skdv < marka „vieta linams merkti, linmarka“; Nuotak-utė b. Pns < nuotaka (nuotaka) „nutekėjimas, nuotakumas, nubėgimas; nuotaki pieva, kuria prabėga šlaitų vanduo“; Pelk-ūtė b. Grk, Šiv; plk. Ck, Rdd, Rs ir kt. (iš viso apie 25); Pelk-uté b. Grnk, Šln; 2plk. Btg, plk. Rd ir kt. (iš viso 7); Pelk-ūtės 2plk. Rs; šlapia vt. Šmk < pėlkė; Plyn-ūtė plk. Br, Gž, Kt; rst. Lap, Sil i ir kt. id viso 9); fri Lv, Py, Pl, Zal < plyné „plyna „kūdra“; Trak-itė pik. Kim < trakas „aukšta, sausa pieva, apaugusi retais krūmais bei medžiais, miško aikštelė; iškirsta ar išdegusi miško vieta, skynimas“; b) iš augalų pavadinimų: Karkl-ūtė plk. Varn < karklas; c) iš gyvūnų pavadinimų: Krak-ūtės b. Lksn < krake „karosas“; Kirk-ūtė b., plk. SI < kirka „žuvėdra, kirlė“:; Mešk-ūtė b. Ss; rst. Dg < meška; Ožk-ūtės rst. Trkm < ožka; Vilk-ūtė b., rst. Ašmn < vilkas; d) iš įvairių daiktų pavadinimų pagal tam tikrą panašumą (metaforiniai vediniai): Geld-utės b. Vlkj < gélda „iš vieno medžio išskobtas pailgas in83 das, niekotė; gyvulių šeriamas ar girdomas lovys; lomelė, duobė dirvoj“; Pyn-ūtė rst. Rok < pynė „kas nors susiraizgę, susipynę“; e) iš kitokių apeliatyvų: Kap-utė b. SI < kapai, kapas; Lakšt-ūtė rst. Nmt; Lakšt-ūtės rst. Knv < lakštas „augalo lapas“; Lauž-ūtė b. Skėm < laužas „krūva virbų, žabų, šakų, medgalių“; Pul-iūtė (|| Pulka) rst. Zl < pulis „banga, vilnis“; Vaid-ūtė rst. Sug < vaidas „vaiduoklis, šmėkla, vaidalas“; Žab-utė rst. Dbg < žūbas „virbas, žagaras“. 2. a) iš kitų helonimų: Lank-ūtė b. Trg < Lanka b.; Plentauk-ūtė b. Vs < Plentauka b.; Plyn-ūtė b. Sil < Plynė plk.; Plyn-ūtė plk. Mšk < Plynė plk.; b) iš ežerų vardų: Ak-ūtė rst. Lin < Akis ež.; Ilg-ūtė b. Kpč < Ilgis ež.; c) iš kitokių toponimų: Mark-ūtė plk. Trg < Markos pv.; Pelk-utė plk. Sin < Pėlkė pv.; Plyn-ūtė b. Pjv < Plynia drp.; Plyn-ūtė rst. Vv < Plynė pv. Helonimas Kęsuv-ūtė b. Sg gali būti padarytas iš neužfiksuoto vietovardžio *Kesuva ar pan. — plg. késas „kemsas, kupstas“. -utis (-učiai). 1. a) iš fiziografinių terminų: Gal-ūtis rst. KzR < galas „kraštas; siena; riba; pabaiga“; Goj-ūtis plk. Onš < gėjus; Kirn-utis rst. Srj < kirna „vandens išplauta medžio ar krūmo šaknis upės krante; krūmuota, šlapia vieta; vieta, kur suvirtę medžiai, laužas, lūžtvė“; Pjaun-ūtis plk. Vdk < pjaunys „krūmokšnių priaugusi pjaunama pelkė, loma, kur pavasarį ir rudenį laikosi vanduo“; Rag-ūtis b. Ldvn; plk. Lkč < rūgas „smailus žemės plotas, įsikišęs į jūrą, ežerą ar mišką, pusiasalis“; b) iš gyvūnų pavadinimų: Krak-ūtis b. Auk < krūkė „karosas“; Mešk-ūčiai rst. Pvš; Mešk-utis rst. Onš < meška; Vilk-ūčiai rst. Stk < vilkas; c) iš kitokių apeliatyvų: Bačk-ūtis rst. Stk < bačka „statinė“; Kūg-ūčiai plk. Bt < kiigis (kūgys) „didelė šieno, šiaudų ar kt. kupeta, stirta, žagas“. 2. a) iš kitų helonimų: Milk-učiai rst. Dsm < Milkai rst.; b) iš upėvardžių: Berž-ūtis plk. Aukš < Beržė up.; c) iš kitokių toponimų: Judamišk-ūtis rst. Pun < Jūdamiškis ar. Darybos pamato leksinio statuso bei darybos reikšmės požiūriu -(i)utvediniai pasiskirstę šitaip: vediniai iš apeliatyvų (toponimizacija), t. y. tikrieji deminutyvai, — 87,3%, vediniai iš toponimų (transtoponimizacija), t. y. deminutyvai bei posesyvai, — 12,7%. Deminutyviniai helonimai su priesaga -(i)utryškių arealų nesudaro. Pastebima tik didesnė jų koncentracija Užnemunėje. Į šiaurę nuo linijos Varniai — Šiauliai — Panevėžys — Želva tokių vedinių visai nepasitaiko. Priesaga -(i)ūt- -ūtai. 1. Bebr-iitai b. Šiūl < bébras (bėbras). -(i)até (-(i)ūtės). 1. Abšar-ūtė b. Grv — plg. brus. a6wap , „didelis žemės plotas“ (Jaškin 1971: 7); Egl-iūtė b. Jk < ėglė (eglė); Kel-iūtė b. Cln < kélias. 2. a) iš kitų helonimuy: Kiskiabal-iiité b. Dg < Kiskiabalé b. Helonimai su priesaga -(i)ūtsudaro du mikroarealus: pirmasis — rytinė Lietuvos dalis, antrasis — pietinis dzūkų pakraštys. 84 3.2. Vediniai su slaviškomis priesagomis. Visi šios grupės vediniai padaryti su priesaga -ka bei įvairiais jos variantais. Priesaga -aika 1. Bal-aika plk. Lp < bala; Gir-aika rst. Nmč < giria; Šil-aika (|| Šilėlė) b. Upt < šilas. 2. Kumpuol-aika b. Dgč < Kumpuolé up. Plg. brus. vw. XKopmaiixa (Lemciugova 1970: 89), rus. vv. Hepydaiixa (Podolskaja 1983: 91) ir pan. Priesaga -(i)anka 1. Lerm-anka plk. Vdk < lėrmas „triukšmas“. 2. Milč-ianka b. Grl < Milčiūs up. Plg. brus. vv. Yuécanka, Xeauwuanxa (MB 242, 245), lenk. vw. Chrošcianka (Halicka 1976: 201), Kosianka (Halicka 1978: 40) ir pan. Priesaga -atka 1. Kems-atka b. Imbr < kėmsa, kėmsas „samanomis ar žole apžėlęs kelmas ar žemės kauburelis, kęsas“. Vedinys laikytinas hibridiniu dariniu — iš lietuviško pamatinio žodžio ir slaviškos deminutyvų darybai būdingos priesagos — plg. brus. vv. Jawuamka, Jeanamka (Lemciugova 1970: 89). Priesaga -(i)auk- -(i)auka (-(i)aukos). 1. a) iš fiziografinių terminų: Daub-aukos rst. Bud < dauba „slėnys, klonis, griova“; Kems-duka b. Rk < kémsa, kémsas „samanomis ar žole apžėlęs kelmas ar žemės kauburelis, kesas®; Kul-iauka b. Trgn < kulys (kūlis) „įlanka, iškyšulys; uzsisukimas, vingis; kampas; kraštas, gabalas“; b) iš augalų pavadinimų: Kvašč-iauka plk. Skm — plg. lenk. chwaszcz „asiūklis“ (SJP I 309), brus. xgowu „t. p.“ (Jaškin 1971: 199); c) iš gyvūnų pavadinimų: Gandr-aukos plk. Dmnt < gandras; Krak-auka rst. Nmt < krūkė „karosas“; Sakal-auka b. Slk < sakalas; kita vertus, pastarasis helonimas dėl metatezės gali būti atsiradęs iš *Salak-auka — tokiu atveju jis laikytinas transtoponimizacijos produktu, t. y. vediniu iš ežero vardo Salakas; d) iš įvairių socialinės aplinkos daiktų ar reiškinių pavadinimų: Kryž- -auka plk. Sug; Kryž-auka b. Ob < kryžius; e) iš etnonimų: Žyd-auka b. Luok; plk. Pknš, Skp; rst. Btr, Gdr, Mlt; Žyd- -auka b. Ob; rst. Mlt < žydas; f) iš mitinių būtybių pavadinimų : Cart-auka rst. Mrs < čartas „velnias“; Veln-iauka plk. Srj < vėlnias. -aukė (-aukės). 1. Dumbl-aukės b. Nmk < dumblas „nusėdusios dulkės, šlapias suplaktas purvas“. Tai greičiausiai iš baltarusių kalbos pasiskolinta priesaga, baltarusių priesagu -ayxa, -evka, su kuriomis padaroma ypač daug vietovardžių, atitikmuo, plg. brus. vv. Anemwxayxa, Biuneyka (Lemciugova 1970: 83), Ximpayka, /linayka (MB 273) ir pan. 85 Helonimai su priesaga -auka kiek plačiau paplitę šiaurrytinėje, rytinėje ir pietinėje Lietuvoje. Jų arealai tokie patys, kaip ir šią priesagą turinčių upių bei ežerų vardų (dėl pastarųjų žr. Vanagas 1970: 98-99). Priesaga -avatka Tai sudėtinė priesaga, priesagos -atka resp. -ka atmaina. Ji išskirtina greičiausiai tik vieno helonimo struktūroje: 1. Kems-avatka b. Gaid < kėmsa, kėmsas „samanomis ar žole apžėlęs kelmas ar žemės kauburelis, kęsas“. Priesaga -(i)avka 1. Kul-iavka b. Dgč < kulys (kūlis) „įlanka, iškyšulys; užsisukimas, vingis; kampas; kraštas, gabalas“. Plg. brus. vv. Ilem6paexa (MB 248) ir pan. Priesaga -ka 1. a) iš fiziografinių terminų: Akmén-ka b. Vin < akmuo, akmenas; Pabal- -ka plk. Bsg < pabalė „vieta pagal balą“; Šlin-kos plk. Krk < šlynas „pilkšvai melsvas arba balkšvas glitus molis su organinių medžiagų priemaišomis; tokio molio dirva; dumblas, purvynas“; b) iš gyvūnų pavadinimų: Blus-ka plk. Vdk < blusa; Kumėl-ka rst. Lln < kumelys, kumėlė; Paukštėl-ka plk. Auk < paukštėlis < paūkštis; Vover-kos b. Krn < voverė; c)iš kitokių apeliatyvų: Cigon-ka b. Vrn; rst. Dtn < cigonas „čigonas“; Karčem-ka rst. Stk < karčema; Pranciiz-ka rst. Vln < prancūzas; Pūl-ka (|| Pul-iūtė) rst. Z1 < pulis „banga, vilnis“; Ragdn-ka plk. Rs < ragana (ragana); Tvorél-ka b. Pbs < tvoréle < tvord; 2. a) iš upių bei ežerų vardų: Lydekin-ka plk. Mrk < Lydekinis ež.; Mūšėl-ka plk. Tj < Mūšėlė up.; Narant-ka b. Sv < Narantis up.; Palon-ka b. Bsg < Palonas up.; Suraž-ka rst. Sug — greičiausiai iškreipta iš *Suraiž-ka < Suraiža up.; Viršup- -ka rst. Švnč — greičiausiai iš neužfiksuoto upėvardžio *Viršupė ar pan. — plg. Virsupis up. Vrn; b) iš oikonimų: Antup-ka b. Dbk < Antupiai k. Si priesaga labai produktyvi slavų toponimijoje, plg. brus. vv. laywka, Mas3ypra (Lemciugova 1970: 81-83), lenk. vv. Pruska (Halicka 1976: 140), rus. wv. Xoumepka, JIanka (Smolickaja 1976: 27, 128) ir pan. Darybos pamato leksinio statuso bei darybos reikšmės požiūriu -ka vediniai pasiskirstę šitaip: vediniai iš apeliatyvų (toponimizacija), t. y. tikrieji deminutyvai, — 66,7%, vediniai iš toponimų (transtoponimizacija), t. y. deminutyvai bei posesyvai, — 33,3%. Deminutyviniai helonimai su priesaga -ka užfiksuoti įvairiose tam tikru laiku apslavintose Lietuvos dalyse — Rytų, Vidurio bei Pietryčių Lietuvoje. Kitų helonimų priesaga -ka nelaikytina darybos formantu, kadangi yra ne helonimų darybos, o tiesiog jų, jau su kitokiom priemonėm padarytų, apslavinimo priemonė. Kai kuriais atvejais tai paliudija gretiminė, neapslavinta, lytis: 86 Amšarin-ka b. Dgč : Amšarinė; Kemsin-ka b. Grs : Kemsynėlė; Marcijan-ka rst. Sug : Marcijanas; Peklel-ka b. Ars : Peklelé; Pusel-kos b. Ar : Pušelės; Vėžel-ka b. Rim : Vėželė; Zgsél-ka plk. Zb : Žąsėlė. Likusiųjų pelkėtų vietų vardų tiesioginių neapslavintų atitikmenų neužfiksuota, tačiau manyti juos esant ar buvus leidžia tik ką pateikti helonimai bei apskritai heloniminis resp. toponiminis kontekstas: Ajerin-ka b. Dbg : *4jeriné — plg. Ajerinė b. Dbg; plk. Mlt; Beržin-kos b. Sr : *Beržinės — plg. Beržinė b. Kč, Prn; Brastel-ka b. Imbr : *Brastelė — plg. Brastėlė b. Žsl; plk. Lel ir pan. Priesaga -(i)onka 1. Kvasc-ionka b. Skm — plg. lenk. chwaszcz „asiūklis“ (SJP I 309), brus. xeowu „t. p.“ (Jaškin 1971: 199). Plg. brus. vv. Jlyxwconxa, Boreonxa, Ilepazeonxa (MB 272) ir pan. Priesaga -ovka 1. Cigon-ovka b. Smal < cigonas „čigonas“; Cert-ovka b. Smal < čeftas „velnias“, dar plg. lenk. czart „t. p.“ (SJP I 375). Plg. rus. vv. Anbxoerxa, Bepesoexa, Manunoerxa (Smolickaja 1976: 76, 33, 30) ir pan. . Priesaga -(i)uvka 1. Cert-uvka rst. Dgč < čeitas „velnias“, dar plg. lenk. czart „t. p.“ (SJP I 375); Kems-uvka b. Smal < kėmsas; Mendr-uvka b. JnšM < mėndrė (mendrė) „nendrė“; Žyd-uvka b. Vvs < žydas. Tai iš lenkų kalbos atėjusi priesaga — plg. lenk. vv. Bargtowka, Bobrowka (Halicka 1978: 10, 13) ir pan. 4. Svarbiausios priesaginių deminutyvinių helonimų ypatybės 4.1. Iš viso užfiksuota 3 262 priesaginiai deminutyviniai helonimai. Remiantis turimais duomenimis apie visų priesaginės darybos helonimų kiekį (10 500), deminutyviniai priesagu vediniai sudaro 31% visų šiuo derivacijos būdu padarytų pelkėtų vietų vardų. Turint omenyje tai, kad yra nemažai helonimų, padarytų su deminutyvų darybai būdingomis priesagomis, bet negalimy patikimai kvalifikuoti kaip deminutyvų, nes neaiškus jų pamatinis žodis bei darybos reikšmė (žr. 2.3.), galima daryti prielaidą, jog potencialiai deminutyviniai helonimai gali sudaryti dar didesnę priesagų vedinių dalį. 4.2. Deminutyviniams priesaginiams helonimams sudaryti vartojamos 33 priesagos bei atitinkamai kur kas daugiau jų galūninių variantų. Pagal produktyvumą jos išdėstytinos taip: -el- — 1705, t. y. 52,3% visų deminutyvinių priesaginių helonimų; -ėl- — 720, t. y. 22,196; -(i)uk- — 244, t. y. 7,596; -ait- — 195, t. y. 6%; -(ijut- — 110, t. y. 3,4%; -al- — 76, t. y. 2,3%; -ik- — 52, t. y. 1,696; -(i)ul- — 26, t. y. 0,896; -el- (iš daugiaskiemenių pamatinių žodžių padarytuose helonimuose) — 25, t. y. 0,896; -ka — 21, t. y. 0,6%; -(i)auk20, t. y. 0,696; -(i)ok- — 19, t. y. 0,696; -ėsn- — 6, t. y. 0,296; -(i)ūt- — 5, t. y. 0,1596; -aika, -yt-, -(ijuvka — po 4, t. y. po 87 0,1%; -ėk-, -ykšt- — po 3, t. y. po 0,0996; -(i)anka, -(i)okšt-, -(i)ot-, -ovka, -(i)ukl-, -(i)ūkšt- — po 2, t. y. po 0,06%; -aič-, -atka, -avatka, -(i Javka, -(i)onka, -eik-, -és-, -et- — po 1, t. y. 0,03%. Dėl priesagy inventoriaus bei produktyvumo dar žr. 1 lentele. 4.2.1. Priesagy produktyvumas labai nevienodas: -elvediniai sudaro daugiau kaip pusę visų derivatų, tik su 7 priesagomis (-el-, -ėl-, -(i)uk-, -ait-, (i Jut-, -al-, -ik-) padarytų vedinių yra daugiau nei po 196 visų derivatų, t. y. likusiųjų priesagų vediniai sudaro tik nežymią deminutyvinių helonimų dalį. Produktyviausių priesagų santykis su kitomis priesagomis grafiškai (procentine išraiška) atrodytų taip: -ait- | -al- | ik- (i)utkitos R priesagos ROM | Pastebėtina, jog produktyviausios deminutyvinių helonimų priesagos -el-, -ėl-, -(i)ukyra dažniausios ir deminutyvinių upių bei ežerų vardų daryboje (dėl pastarųjų plg. Vanagas 1981: 94). 4.2.2. Deminutyviniai helonimai padaryti su 23 lietuviškos (baltiškos) kilmės priesagomis ir 10 slaviškos kilmės priesagų. Tai sudaro atitinkamai 69,7% ir 30,396 visų priesagų. Grafinė išraiška (procentais): 7101 60 50 40 30 20 10 Lietuviškos (baltiškos) kilmės Slaviškos kilmės priesagos priesagos 88 4.2.3. Su 23 savos kilmės priesagomis išvesti 3 205 helonimai, t. y. 98,2596 visų deminutyvinių helonimų; su svetimos (slaviškos) kilmės priesagomis — 57 helonimai, t. y. 1,75%. Grafinė išraiška (procentais): Helonimai su Helonimai su savos kilmės svetimos kilmės priesagomis priesagomis 4.3. Iš apeliatyvų padarytų helonimų, t. y. tikrųjų deminutyvų, užfiksuota 2660, t. y. 81,796 visų deminutyvinių helonimų; iš kitų toponimų (helonimų, upių ir ežerų vardų, oikonimų ir kt.) padarytų helonimų, t. y. deminutyvų bei posesyvų, — 597, t. y. 18,3%. Deminutyvinių helonimų procentinis santykis jų darybos reikšmės (kategorijos) požiūriu grafiškai atrodo taip: 107 Tikrieji Deminutyvai bei deminutyvai posesyvai (toponimizacija) (transtoponimizacija) 4.3.1. Gausiausios apeliatyvinių pamatinių žodžių semantinės grupės yra šios: 1) fiziografiniai terminai — iš jų padaryti 2 279 helonimai, t. y. 85,796 visų deapeliatyvų; 2) objektų kuopą reiškiantys vietų pavadinimai — 149, t. y. 5,696; 89 3) augalų pavadinimai — 98, t. y. 3,796; 4) gyvūnų pavadinimai — 53, t. y. 2%. Iš kitokioms semantinėms grupėms priklausančių apeliatyvų padaryti helonimai sudaro tik 3% visų deapeliatyvu. 4.3.2. Transtoponimizacijos būdu padarytų helonimų dažniausi pamatiniai žodžiai yra kiti helonimai — iš jų išvesti 355 derivatai, t. y. 59,2% visų detoponimų. Iš kitokių toponimų (išskyrus upių ir ežerų vardus bei oikonimus) išvesta 200 helonimų, t. y. 33,4%; iš upių ir ežerų vardų — 37 helonimai, t. y. 6,2%; iš oikonimų — 7 helonimai, t. y. 1,2%. 5. Apibendrinamosios pastabos Pateikta kiekybinė priesaginių helonimų charakteristika bei kiti darybinės analizės metu išryškėję dėsningumai bei ypatumai suponuoja keletą išvadų, atskleidžiančių deminutyvinių priesaginių pelkėtų vietų vardų sufiksacijos specifiką. 5.1. Deminutyviniai priesaginės darybos helonimai yra viena iš gausiausių priesaginių helonimų darybos kategorijų — sudaro 3196 visų priesagų vedinių. Šie darybos tipai labai produktyvūs tiek kvalitatyviniu, tiek kvantitatyviniu požiūriu — pasižymi ir pačių priesagų gausa (33), ir dideliu darybos tipus reprezentuojančių vietovardžių kiekiu. 5.1.1. Deminutyvinių helonimų priesagų produktyvumas labai nevienodas. Šios darybos kategorijos pagrindą sudaro priesagų -el-, -ėl-, -(i)uk-, -ait-, -(i)ut-, -al-, -ikvediniai; kitų priesagų derivatų yra mažiau nei po 1%. 5.1.2. Dariausios helonimų priesagos -el-, -él-, -(i)ukyra produktyviausios ir deminutyvinių upių bei ežerų vardų daryboje. Kalbamųjų vandenvardžių priesagų produktyvumas, matyt, susijęs su beveik visuotiniu šių darybos afiksų paplitimu bei intensyviu vedinių vartojimu lietuvių tarmių apeliatyvinėje leksikoje (dėl apeliatyvų darybos bei vartojimo plg. LKA III 130-132; žemėl. Nr. 116, 117). 5.1.3. Autochtoniškosios deminutyvinių helonimų priesagos sudaro absoliučią darybos afiksų daugumą (69,7%), juolab kad slaviškos kilmės priesagos laikytinos vienos priesagos -ka įvairiais sudėtiniais variantais. Dar didesnis kiekybinis skirtumas išryškėja sugretinus vedinius su savos bei su svetimos (slaviškos) kilmės priesagomis (atitinkamai 98,25% ir 1,75%). Šios dvi priežastys leidžia teigti, kad darybos priemonių požiūriu deminutyviniai priesaginiai helonimai yra beveik vienalytis lietuvių vandenvardžių sluoksnis. 5.2. Nustačius dariausias priesagas bei leksines ir semantines grupes, kurioms priklausantys žodžiai dažniausiai esti helonimų derivantai, paaiškėja produktyviausi deminutyvinių priesaginių helonimų darybos modeliai: 1) fiziografinis terminas + deminutyvinę funkciją atliekanti priesaga (-el-, -el-, -(i)uk-, -ait-, -(i)ut-, -al-, -ik-) — (tikrasis) deminutyvinis helonimas; 2) objektų kuopą reiškiantis vietos pavadinimas + deminutyvinę funkciją atliekanti priesaga (-el-, -ėl- -ait-, -(i)ut-, -al-, -ik-) — (tikrasis) deminutyvinis helonimas; 3) augalo pavadini90 mas + deminutyvinę funkciją atliekanti priesaga (-el-, -ėl-, -(ijuk-, -ait-, -(i)ut-, -al-, -ik-) — (tikrasis) deminutyvinis helonimas; 4) gyvūno pavadinimas + deminutyvinę funkciją atliekanti priesaga (-el-, -ėl-, -(i)uk-, -ait-, -(i)ut-, -al-, -ik-) — (tikrasis) deminutyvinis helonimas; 5) helonimas + deminutyvinę ir posesyvinę funkciją atliekanti priesaga (-el-, -ėl-, -(i)uk-, -ait-, -(i)ut-, -al-, -ik-) — deminutyvinis bei posesyvinis helonimas; 6) toponimas (ne upės ar ežero vardas, ne oikonimas) + deminutyvinę ir posesyvinę funkciją atliekanti priesaga (-el-, -ėl-, -(i)uk-, -ait-, -(i)ut-, -al-, -ik-) — deminutyvinis bei posesyvinis helonimas; 7) upės ar ežero vardas + deminutyvinę ir posesyvinę funkciją atliekanti priesaga (-el-, -él-, -(i)uk-, -ait-, -(i)ut-, -al-, -ik-) — deminutyvinis bei posesyvinis helonimas. 5.3. Išskirtini daugiau ar mažiau apibrėžti kai kurių priesagų vedinių paplitimo plotai. Arealai yra trejopo pobūdžio: 1) būdingi (arba daugiausia būdingi) tik kuriam nors vienam Lietuvos regionui — tokiu atveju helonimai su tam tikra priesaga laikytini ekskliuzyvine to regiono ypatybe; 2) būdingi keliems Lietuvos regionams, iš kurių viename išsidėsčiusi absoliuti dauguma tų priesagų vedinių; 3) būdingi keliems Lietuvos regionams ir daugmaž vienodai juose paplitę. 5.3.1. Deminutyviniai helonimai su priesaga -a!- paplitę tik Žemaitijoje, ypač jos vakarinėje bei šiaurės vakarinėje dalyje; helonimai su priesaga -ik- — tik rytinėje Žemaitijoje; su priesaga -yt- — tik Vidurio Lietuvoje; helonimai su priesaga -(i)ok- — tik Rytų bei Šiaurės rytų Lietuvoje. 5.3.2. Didžiausia deminutyvinių helonimų su priesaga -aitkoncentracija — pietinis bei pietvakarinis Lietuvos pakraštys; kiek mažiau šių vedinių užfiksuota rytinėje Žemaitijoje ir rytinėje Aukštaitijoje. 5.3.3. Iš daugiaskiemenių pamatinių žodžių padaryti helonimai su priesaga -eldaugiausia paplitę rytiniame Lietuvos pakraštyje ir Žemaičių teritorijoje; su priesaga -(i)ūt- — tik rytiniame pakraštyje bei kiek toliau į rytus už Lietuvos ribų ir Pietų Lietuvoje, pietiniame dzūkų pakraštyje. 5.3.4. Išskirtini ir tie Lietuvos regionai, kuriuose deminutyvinių helonimų su viena ar kita priesaga nėra užfiksuota: vedinių su priesaga -eliš dviskiemenių pamatinių žodžių nėra Žemaičiuose, išskyrus jų šiaurinę ir rytinę dalį; helonimų su priesaga -ėlneužfiksuota Vakarų Žemaičiuose; su priesaga -(i)uk- — Vakarų ir Šiaurės Zemaiciuose; su priesaga -(i)ut- — Lietuvos teritorijoje į šiaurę nuo linijos Varniai — Šiauliai — Panevėžys — Želva. Gauta 1999 03 01 91