Lietuvių priesaginiai deminutyviniai helonimai

ACTA LINGUISTICA LITHUANICA LIETUVIŲ KALBOTYROS KLAUSIMAI XLI (19990) Laimutis BILKIS Lietuvių kalbos institutas, Vilnius LIETUVIŲ PRIESAGINIAI DEMINUTYVINIAI HELONIMAI 1. Svarbiausi lietuvių deminutyvų darybos bruožai 1.1. Lietuvių kalba pasižymi deminutyvų gausa. Tai pabrėžiama visuose tiek sinchroniniams, tiek diachroniniams žodžių darybos tyrimams skirtuose darbuose (LKG I 254; Urbutis 1978: 280; Ambrazas 1994: 130; ir kt.). Ypač akcentuotina jų darybos įvairovė: didelis darybos afiksais galinčių būti priesagų kiekis, reali ar potenciali galimybė kone iš kiekvieno daiktavardžio ir nemažos dalies būdvar- džių pasidaryti deminutyvų ir pan. Chronologiniu požiūriu išskiriami keturi lietuvių deminutyvų sluoksniai: 1) indoeuropietiškasis: vediniai su determinatyvu *-k-; 2) atskiruose ide. kalbų dia- lektuose bei jų grupėse pradėję rastis deminutyvai: vediniai su determinatyvais |, *-9-/-e'-, *-s- bei su būdvardžių priesaga *-ino-; 3) prabaltiškasis: vediniai su determinatyvu *-t-, būdvardžių priesaga *-ino- ir ypatybės turėtojų pavadinimų priesaga *-itio- (< *-ito- +*-jo-); čia dar išskiriamas bendras lietuvių ir latvių deminutyvų sluoksnis (vediniai su priesagomis *-ėno- (< *-ėn- + *-0-), *-inio- (< *ino- + *-io-), *-atio- (< *-ūto- + *-io-) bei su slaviškomis priesagomis -ka, -uška); 4) lietuviškasis: vediniai su -aitis (-aitė), -eitė, -uolis (-uolė), -yklė, -uklis, taip pat su įvairiomis slaviškomis priesagomis (Ambrazas 1994: 153). 1.2. Tiriant lietuvių kalbos deminutyvų darybą gana plačiai naudojamasi to- ponimijos (ypač hidronimijos) duomenimis'. Vandenvardžiai, kaip mažai kin- tanti vietovardžių klasė, gali suteikti vertingų duomenų apie lietuvių deminuty- vų raidą (chronologiją, paplitimą ir kt.). Apie deminutyvinius lietuvių upių ir ežerų vardus yra rašęs J. Senkus (Sen- kus 1963: 249-260), ypač detaliai jie ištirti A. Vanago hidronimų darybos studi- joje (Vanagas 1970). Iš šių tyrimų matyti, jog lietuvių vandenvardžių su deminu- tyvinėmis priesagomis daryba yra adekvati apeliatyvinių deminutyvų darybos tendencijoms: pasižymi darybos produktyvumu (pvz., tarp priesagų vedinių dau- giausia yra upių ir ežerų vardų su deminutyvų priesaga -elė, -elis) bei pakanka- mai gausiu darybos afiksų inventoriumi. Panašios tendencijos pastebimos ir lat- vių hidronimijoje — tarp priesaginės darybos limnonimų produktyviausios vėlgi deminutyvų darybos priesagos -it- ir -in- (Balode 1985: 61). Taigi čia pateiksima ! Be nurodyto S. Ambrazo straipsnio, dar plg. P. Skardžiaus žodžių darybos studiją (Skardžius 1996). 51 kalbamosios kategorijos helonimų, arba pelkėtų vietų vardy?, analizė, atrodo, galėtų būti reikalinga bei nuosekli vandenvardžių tyrimų tąsa. Be to, ši analizė suteiktų galimybę palyginti deminutyvinių helonimų“* ir kitų hidronimų darybą, atskleistų jų panašumus bei skirtumus. 2. Deminutyvinių helonimų darybos analizės problemos Pradedant analizuoti priesaginius deminutyvinius helonimus, spręstinos ke- lios svarbiausios problemos, susijusios su 1) darybos būdo nustatymu; 2) dary- bos pamato leksinio statuso nustatymu; 3) darinio darybos reikšmės nustatymu, t. y. jo priskyrimu tam tikrai darybos kategorijai. 2.1. Kalbant apie darybos būdo nustatymo problemą minėtini atvejai, kai darybos pamatas yra bendrinis daiktavardis, nes greta bet kurio iš jų kalboje egzistuoja su įvairiomis priesagomis padarytų deminutyvinių variantų, todėl he- lonimai gali būti atsiradę tiesiog iš pastarųjų, pvz., Balėlė b. Rm < balėlė < bala; Raist-ūkas b. Dbg < raistūkas < raistas ir pan. Teigiant tokį darybos modelį, pelkėtų vietų vardus reikėtų laikyti priesagėtaisiais, t. y. turinčiais priesagą, kuri yra ne darybos afiksas, o tik tiesiog iš pamatinio apeliatyvo perimta morfema. Tačiau, rodos, tai nebūtų teisinga. Gana akivaizdu, jog absoliuti dauguma demi- nutyvų, teoriškai galinčių būti pamatiniais žodžiais, nėra nominaciniai nomen- klatūriniai geografiniai terminai, kadangi leksine prasme jie nėra neutralūs, iš- reiškia ir tam tikrą vertinamajj emocinį aspektą. Išimtis būtų nebent nominaci- nis terminas upėlis. Tokių apeliatyvų beafiksė toponimizacija nėra dažnas vieto- vardžių radimosi būdas. Žinoma, tai nereiškia, kad jis negalimas, tačiau išskirti šių atvejų beveik neįmanoma, todėl visi helonimai, turintys deminutyvų darybai būdingas priesagas, laikytini priesagų vediniais. 2.2. Lietuvių toponimikų darbuose ypač reikšmingu laikomas darybos pama- to leksinis pobūdis: visų pirma jo priklausymas apeliatyvy arba onimų klasei, o toliau — tam tikriems smulkesniems poklasiams (žr. Vanagas 1970; 1973: 209— 219; Razmukaitė 1981: 199-206; 1983: 146-153; 1988: 88-104; 1989: 138-147; 1991: 53-60). Pavyzdziui, teigiama, jog oikonimy darybai greta vienos kitos uni- versalesnés priesagos būdingi keli priesagu tipai, kurie atsirado dėl priesagy priklausymo nuo leksemos, prie kurios jos jungiamos, t. y. nuo to, koks yra darybos pamatas: apeliatyvas, asmenvardis, toponimas (Razmukaitė 1989: 139). Netgi manoma, jog šiuo pamatu atlikta visais darybos būdais padarytų vietovar- džių diferenciacija galėtų būti pirmasis darybinės klasifikacijos žingsnis (Savu- ? Šių terminų vartojimas yra aptartas išsamiau (žr. Bilkis 1997: 35-57). 3 Sekant nusistovėjusia apeliatyvinių deminutyvų tyrimų tradicija terminas deminutyvinis helo- nimas čia ir toliau straipsnyje suprantamas plačiąja prasme: deminutyvais laikomi ir amplifikatyvai, melioratyvai bei pejoratyvai, juolab kad kalbant apie helonimus (kaip ir apskritai — toponimus) tokių vedinių reikšmes atskirti kažin ar įmanoma. 52 kynas 1971: 168). Todėl šio skirstymo nevengiama analizuojant ir deminutyvi- nius priesaginius helonimus, nes norima išsiaiškinti priesagų santykius su atitin- kamiems leksikos sluoksniams priklausančiais pamatiniais žodžiais. Tiesa, tenka pripažinti, kad tai nėra struktūrinė, o tam tikra prasme semantinė klasifikacija, todėl konstatuotinas klasifikavimo nevienarūšiškumas (plg. Toporov 1963: 228). Tačiau jis pateisinamas, kadangi, kaip minėta, nuo helonimų darybos pamato leksinio pobūdžio gali priklausyti priesaginių helonimų struktūrinės ypatybės. Be to, tai nėra helonimų, o jų pamatinių žodžių semantinis klasifikavimas. Re- miantis tuo, kas pasakyta, išskiriamos dvi pagrindinės deminutyvinių helonimų grupės. Pirmajai (1.) priskiriami helonimai, padaryti iš apeliatyvų (priesaginė toponimizacija), antrajai (2.) — helonimai, padaryti iš onimų (toponimų) (prie- saginė transtoponimizacija). Jos skirstomos smulkiau — pirmoji: iš fiziografinių terminų, iš augalų pavadinimų, iš gyvūnų pavadinimų, iš objektų kuopą reiškian- čių vietų pavadinimų ir t. t.; antroji: iš kitų helonimų, iš upių ir ežerų vardų, iš oikonimų, iš kitokių toponimų. Skirstant deminutyvinius helonimus pagal pamatinio žodžio leksinį statusą kai kada sunku nustatyti, kuriai grupei — apeliatyvų ar onimų (konkrečiau — toponimų) — pastarasis priskirtinas. Tas faktas, jog šalia helonimo su deminuty- vine priesaga neužfiksuotas tos pačios šaknies vietos vardas be priesagos dar nepatvirtina, kad tokio pelkėtos vietos vardo gyvojoje kalboje nėra ar nebuvo anksčiau. Tačiau nesant konkrečios galimybės tai įrodyti transtoponimizacinei grupei priskirtini tik tie helonimai, kurių pamatiniu žodžiu esantis vietovardis yra realiai paliudytas, t. y. užrašytas iš gyvosios kalbos. Pažymėtina ir tai, jog kai kuriais atvejais pamatinis helonimas gali būti ne savarankiškas toponiminis vienetas, o gretiminė vedinio lytis, tačiau tai nustatyti taip pat labai sunku. Be to, ši galimybė neturi svarbesnės įtakos darybos pamato leksinei charakteristikai, nes abiem atvejais derivantas yra vietovardis, konkre- čiau — helonimas. 2.3. Priesaginių helonimų darybos reikšmės tyrimą komplikuoja tai, kad ne- mažės šių vedinių dalies pamatinis žodis ne visai aiškus ar visiškai neaiškus, o priesagos išskirtinos gretinant helonimą su kitais bendrašakniais helonimais, upių ir ežerų vardais, kitokiais toponimais bei tokiais vediniais, kuriuose taip pat galima išskirti analogišką formantą (priesagą): Al-iūlė b. Šš — plg. Aliai plk. Švnč; At-aisai plk. Šlv — plg. At-uonės b. Tiš, At-esys ez. Smn; dėl priesagos plg. Ilg-aisis rst. Krn, Juod-aisės plk. Btr, Rim-aisai k. Rm, lat. Raūnaisis ež., Klavai- sa up., Araisis ež. ir pan. Tokiais atvejais, be abejo, yra neaiški ir helonimų (tarp jų ir turinčių deminutyvų darybai būdingas priesagas) darybos reikšmė, todėl kalbant apie deminutyvinius helonimus turimi omenyje tik aiškios darybos pel- kėtų vietų vardai, t. y. tokie, kurių pamatinis žodis visiškai aiškus. Helonimų, padarytų su deminutyvų darybai būdingomis priesagomis, dary- bos reikšmė nevienoda, o kai kuriais atvejais kiek kitokia nei atitinkamų apelia- tyvų. 53 2.3.1. Tikraisiais deminutyviniais helonimais galima laikyti tik tokius, kurių pamatinis žodis — bendrinis daiktavardis, pvz., Sak-élés < šaka; Ąžuolyn-ėlė < ąžuolynas; Uodeg-ikė < uodega „žemės, pievos, dirvos, miško siaurėjanti dalis“ (LKŽ XVII 460, 464); Ežer-iūkas < ėžeras ir pan. Šie helonimai analizuojami pirmojoje (1.) grupėje. 2.3.2. Iš būdvardžių padaryti helonimai veikiau priskirtini ne deminutyvų, o vardažodinės ypatybės turėtojų pavadinimų (nomina attributiva) darybos kate- gorijai, pvz., helonimo Zal-élis santykis su pamatiniu būdvardžiu žalias maždaug toks pat, kaip ir daiktavardžio kart-ėlė „kartenė (kryžmažiedžių augalų gentis)“ (LKG I 360) su pamatiniu būdvardžiu kartūs; helonimo Apskrit-ūtė santykis su darybos pamatu apskritas, -a maždaug toks pat, kaip ir daiktavardžio rausvite „pušynūose ant gryno smėlio auganti samana“ (LKG I 352) su darybos pamatu raūsvas, -a ir pan. Dėl šios priežasties apie tokio tipo priesaginius helonimus deminutyvinių helonimų analizės metu kalbėti, rodos, nereikėtų. 2.3.3. Iš veiksmažodžių su deminutyvų darybai būdingomis priesagomis iš- vesti helonimai laikytini ne deminutyvais, o veiksmažodinės ypatybės turėtojų pavadinimų (nomina agentis) darybos kategorijai priklausančiais derivatais. He- lonimų Murm-élés, Išpūv-ėlė, Siūb-ūkas, Pump-utis, Kriok-užis ir kt. santykis su atitinkamais pamatiniais veiksmažodžiais murmėti (mūrma) „marmėti, gurgėti, burgėti“ (LKŽ VIII 426), išpilti (išpūvo) „visiems supūti, išgesti; pavirsti puve- nomis“ (LKŽ X 1125), siūbūoti „į šalis linguoti, svyruoti; svyruoti, linksėti pavir- šiui, liūlėti“ (LKŽ XII 585-586), purnpti „plėstis, pūstis“ (LKŽ X 909, IX 312), kriokti „sunkiai alsuoti, karkuoti, puškuoti; smarkiai ūžti, šniokšti“ (LKŽ VI 605-606) yra adekvatus apeliatyvų čiūpelis „čiupa, čiupna“ (LKG I 334), su- griūvėlis (LKG I 319), šlamūkas „graižažiedžių šeimos augalas, šlamutis“ (LKG I 328), blizgūtis „blizgalas, žibutis“ (LKG I 324) santykiui su pamatiniais veiks- mazodziais čiūpti (čiūpo), sugriiiti (sugriūvo), šlamėti (Slama), blizgėti (blizga). 2.3.4. Iš kitų toponimų su deminutyvams būdingomis priesagomis padaryti helonimai taip pat pasižymi darybos reikšmės specifika. Tokie vediniai pamati- nio žodžio atžvilgiu reiškia ne tik deminutyvumą (dėl to jie dar vadinami toponi- minės mažybės vediniais*), bet ir posesyvumą. Kilmės, priklausymo santykiai tarp derivanto ir derivato čia pakankamai akivaizdūs ne tik dėl to, jog juos lemia pačių įvardijamųjų objektų santykis (Vanagas 1970: 75), bet ir dėl darybos for- manto ypatybių. Pavyzdžiui, helonimų Meldutišk-aitė, Bagm-élis, Zydbal-yté, Ku- den-iokas, Svendr-itikas, kurie padaryti iš atitinkamų bendrašaknių nepriesagi- nių vietovardžių Meldutiske, Bagmas (Bagma), Zydbalé, Kudeénis, Svéndra, prie- sagos -ait-, -el-, -yt-, -(i)ok-, -(i)uk- gali būti ir apeliatyviniy deminutyvuma bei posesyvuma reiškiančių vedinių darybos formantas — plg. karal-ditis, ant-¢lis, kat-ytis, stirn-iokas, generol-inkas (LKG I 411) ir pan. * Vanagas 1970: 75. 54 Tiesa, upių ir ežerų vardų semantikos tyrimuose iš įvairių klasių vietovardžių padarytų vedinių darybos reikšmė traktuojama nevienodai: iš kitų upių ir ežerų vardų išvesti hidronimai laikomi deminutyvais (kartu su posesyvumo išraiška), o išvesti iš visų likusiųjų toponimų — posesyvais. Tokia diferenciacija yra paremta nevienodais pamatiniu žodžiu ir vediniu įvardijamų objektų kiekybiniais santy- kiais (Vanagas 1981: 4648; 94-97). Tačiau toks kriterijus kai kuriais atvejais galbūt kiek formalus, nes deminutyviniai toponimų (derivanto ir derivato), kaip kalbos vienetų, santykiai gali būti ir neadekvatūs jais įvardijamų objektų kieky- biniams santykiams: pvz., pieva Sidabrinė gali būti mažesnė už ežerą Sidab- rinditis, bet vedinys Sidabrinditis pamatinio žodžio Sidabrinė atžvilgiu gali būti deminutyvas. Juolab tai pasakytina kalbant apie helonimų santykius su kitais toponimais, esančiais jų pamatiniais žodžiais, nes šiuo atveju įvardijamų objek- tų kiekybinių santykių (pvz., raisto ir pievos, balos ir pievos, pelkės ir ežero ir pan.) išvis neįmanoma apibrėžti. Dėl šių priežasčių visi iš kitų vietovardžių (tiek helonimų, tiek ir kitokių toponimų) padaryti helonimai darybos reikšmės požiū- riu laikytini deminutyvais bei posesyvais, t. y. vediniais, pamatinio žodžio atžvil- giu reiškiančiais deminutyvumą bei posesyvumą. Tokie, t. y. iš kitų toponimų padaryti, helonimai sudaro antrąją (2.) analizuo- jamųjų pelkėtų vietų vardų grupę. Pabrėžtina tai, jog nustatant šios grupės pelkėtų vietų vardų darybos pamatą paisytina pamatiniu žodžiu ir vediniu įvardijamų objektų lokalizacijos duome- nų, nes tik tada, kai abu objektai yra greta ar netoli vienas kito, vedinį galima laikyti transtoponimizacijos produktu“. 2.3.5. Dar kitaip suvoktina antropohelonimų darybos reikšmė. Iš asmenvar- džių padaryti vediniai rodo priklausomybę pamatinio žodžio atžvilgiu, todėl te- gali būti priskiriami posesyvų kategorijai, pvz., helonimo Abrom- alis plk. Slnt : Abromas avd. (LPŽ I 60) darybos reikšmė būtų „Abromui priklausantis“; helo- nimo Tamul-ianka b. Krkn : Tamūlis avd. (LPŽ II 1017) — „Tamuliui priklausan- tis“; helonimo Bišl-aitė b. Jnš, kuris greičiausiai atsiradęs iš *Bisl-aité : Bislis i, (LPŽ I 266) — „Bisliui priklausantis“ ir pan. Taigi ir ši helonimų grupė nėra deminutyvinių helonimų analizės objektas. 3. Priesaginių deminutyvinių helonimų analizė 3.1. Vediniai su lietuviškomis (baltiškomis) priesagomis. Priesaga -aič- -aičė (-aičės). 1. Rūd-aičės rst. Sem < rūda“ „gamtinė mineralinė medžiaga, iš kurios gaminami metalai; prasta, pelkėta žemė su durpių priemaiša, rūdynė“. 3 Ši nuostata netaikytina tik metaforiniams helonimams. ® Nustatant priesaginių deminutyvinių helonimų pamatiniais žodžiais esančius apeliatyvus, nau- dotasi įvairiais lietuvių kalbos žodynais, kurie, siekiant išvengti dažno jų paminėjimo po kiekvieno pamatinio žodžio, nurodyti po straipsnio pateiktame literatūros sąraše. Dėl tos pačios priežasties nurodomos ne visų, o tik mažiau lietuvių kalboje paplitusių apeliatyvų reikšmės. 55 Priesaga -aič- reta ne tik helonimų, bet ir kitų vietovardžių bei apeliatyvų dary- boje (dėl pastarųjų žr. LKG I 286). Ji laikytina sufikso -ait- (-aité) variantu. Priesaga -ait- -aitė (-aitės). Pagal pamatinių žodžių leksinį statusą aiškios darybos vediniai skirstytini į dvi grupes: apeliatyvinius ir oniminius (toponiminius). 1. a) iš fiziografinių terminų: Alksn-aitė b. Plv < alksna (alksna) „bala, klonis, slėnis; alksnių priaugusi vieta, alksnynas“, dar plg. alksnis (alksnys) „ber- žinių šeimos medis“; Apydém-aité b. Ml < apydėmė „sodžiaus bendras žemės sklypas tarp dviejų sodybų; panamė, išvara“; Bal-dité b. Kair, Snt, SI; b., rst. Str; Balaita — apslavinta iš *Bal-aité rst. Grvš; Bal-aité b. Grl, Mrk, Svn¢; pik. Bzl ir t. t. (iš viso 14); Bal-aité’b. Al, Lzd, Lg; plk. SI; rst. KzR ir t. t. (iš viso 15); Bal- -aitės b. SI; plk. Vs; rst. Sem ir t. t. (iš viso 9); Bal-aitės b. MI; plk. Kair, Vrnv; Bal-aitės klampus alksnynas Jnk; plk. Grz, Mrc, SI; plk. Mrs < bala; Duobur-aitė b. Kpč < duoburys „duburys“; Durpinyč-aitė b. Alvt < dūrpinyčia „vieta, kur kasa- mos ar iškastos durpės; duobė durpyne“; Gir-ditė b. Vs; b., rst. Kpč; plk. Rs, Ššt ir t. t. (iš viso 10); Gir-aitė b. Vs; plk. Šlv; rst. Mrk; Gir-aitė 2b. Kp¢; plk. Dg, Mrk; rst. Arn; Gir-aitės b. Kuč < giria; Išdag-aitė b. Šmk < išdaga (išdaga) „išde- gusi ar saulės išdeginta vieta pievoje, miške, durpyne; degimas“; Išdeg-aitė b. Erž < išdegas „išdegusi ar saulės išdeginta vieta pievoje, miške, durpyne; degi- mas“; Kalianij-aitės b. Vs < *kalianija — plg. kalionija „viensėdis; atskiras žemės sklypas“; Kriauš-aitė plk. Vrd < kriaūšis (kriaušys) „status, skardingas krantas, staigiai pakili vieta“; Kupurn-dité b. Kuč < kupūrna „pievos nelygumas, kemsas, kupstas; sužėlęs kurmiarausis“; Lank-dité plk. Smln < lanka „didelė lygi pieva, dažniausiai prie upės, potvynio metu užliejama vandens; klonis, slėnys, pakal- nė“; Lauk-aitė b. Šln < laūkas „lygi, be medžių vieta; dirbama žemė, pasėlių plotas“, bet gali būti ir deadjektyvas — plg. laūkas, -a „su balta kakta ar baltu snukiu“; Paker-dité rst. Mlt < pakerė „vieta po vandens paplautomis medžio šak- nimis; vandens paplautas, nusviręs upės, ežero ar duobės krantas, pakriaušė“; Piev-aitė plk. Kr; Piev-aitės rst. Dg; Piev-aitės b. Vs < pieva; Pievel-aitė b. Žmt < pievėlė < pieva; Plyn-aitė b. Kbr; Plyn-aitė b., plk. Šk; Plyn-aitė b. Kbr < plynė „plyna vieta, lyguma; pelkė, raistas“; Sal-aitės b. Alv, Dkšt; Sal-aitės b. Rd < sala „iš visų pusių vandens apsuptas sausumos plotas; pakilesnis, sausas žemės plote- lis liūne, raiste, vienos rūšies žolių ar kitokių augalų plotelis, kupstas“; Slyn-dité plk. Alj < šlynas „pilkšvai melsvas arba balkšvas glitus molis su organinių me- džiagų priemaišomis; tokio molio dirva; dumblas, purvynas“; b) iš augalų pavadinimų: Egl-aitė b. Krkn; Egl-aitė b. Krkn < ėglė (eglė); Obel-aitė lk. Dg < obelis; c) iš gyvūnų pavadinimų: Kuis-aitė plk., tr. Rt < kuisis (kuisys) „uodas, ma- šalas“; " Iš gyvosios kalbos užrašytos, bet nesukirčiuotos helonimų lytys čia ir toliau straipsnyje nekir- čiuojamos. 56 d) iš įvairių socialinės aplinkos daiktų ar reiškinių pavadinimų: Pil-aitė b. Lzd < pilis; e) iš įvairių daiktų pavadinimų pagal tam tikrą panašumą (metafori- niai vediniai): Niekot-aitė b. Sltn < niekotė „geldelė grūdams, kruopoms nieko- ti, siausti; gelda“ — dėl semantikos plg. Geld-ėlė b. Ttr. Toponiminiai vediniai pagal pamatinio žodžio priklausomybę tam tikroms toponimų klasėms skirstytini į keletą grupių. 2. a) iš kitų helonimų: Alksnyn-aité b. Vs < Alksnynė b.; Ašutin-aitė b. Mrk < Ašutinė b.; Bal-aitė b. Ckn < Bala b.; Bal-aitė b. Sl < Bala plk.; Diélin-aité b. Mrk < Diéliné b.; Girnalov-aités b. KzR < Girnalove b.; Gojin-dité b. Lzd < Gojiné b.; Yvin-dité b. Slvn < Yviné (Yviné) b.; Jendrin-dité b., rst. Vs < Jendriné b.; Jendrin- -aité b. Vs < Jendriné b.; Kemsin-dité b. Mrc < Kemsiné b.; Kiaulin-aité b. Vs < Kiauliné b.; Krakin-dité b. Vs < Krakiné b.; Kiidabal-aité (|| Kiidabalaitis) b. SInL < Kūdabalė bi ; Kūlyn-aitė b. Lp“ < Kūlynas b.; ; Kupstin-aitė b. Vs < Kupstinė b.; b. Lzd' < Liuotinė b.; Nendrin-titė b. Kuč < Nendrinė b.; Ožkabal-aitė b. Šk. < Ožkabalė plk.; Ožnugar-aitė b. Rtnk < Ožnugarė b.; Polabal-dité b. Lp < Polabale b.; Pridviet-dités plk. Rs < Pritdvietés plk.; Radin-aité b. Kuč < Rūdinė b.; Sirok- -aité plk. Lp. < Siroké plk.; Tunisk-aités b. Vn < Tuniskés b. Pora helonimy padaryti ne iš kitus netoli esančius objektus jvardijanc¢iy pelkėtų vietų vardų, o tiesiog iš gretiminių lyčių: Medušk-aitė b. Alv greičiausiai yra perdirbinys dėl metatezės iš *Medukšt-aitė < Medūkštė, Meduksta; Meldutišk-aitė b. Mrk < Meldutiske. Kalbamasis darybos modelis dėsningai pratęsia ir reprezentuoja lietuvių upių ir ežerų vardų darybos sistemoje pastebėtą vienarūšių toponimų sąveikos rezul- tatą — vedinius su deminutyvų ir posesyvų darybai būdinga priesaga -ait-, reiš- kiančius pamatinio toponimo atžvilgiu deminutyvumą bei priklausymą (dėl pas- tarųjų plg. Vanagas 1970: 75). Tokį darybos modelį reprezentuoja ir kiti panašūs vediniai: b) iš oikonimų: Keryv-dité plk. Grk < Keryvai k.; c) iš kitokių toponimų: Bal-aitės b. Vrn < Balos pv.; Bendrabal-aitė b. Lp < Bendrabolė pv., kuri greičiausiai apslavinta iš *Bendrabalė; Degus-aitė b. Lp < Dėgusė pv.; Kemsin-aité b. Lzd < Kemsinė pv.; Kiauliabal-aitė b. Vin < Kiauliaba- lis ms. dalis, pv.; Moragin-dité b. Vrn < Moraginés pv.; Plyn-aités plk. KzR < Plyné ar.; Sal-aités b. Mrc < Salos 1., pv.; Sal-aités rst. Dg < Salos pv.; Varnisk-dité b. Kuč < Varniškės pv. -aitis (-ai¢iai). 1. a) iš fiziografinių terminų: Bal-dičiai plk. Str; rst. Dv; Bal- -aičiai plk. Ck; Bal-ditis b. Švnč; Bal-aitis b. Pls; Bal-aitis b. Ons < bala; Eglyn- -diciai b. Lp; Eglyn-ditis b. Lp < eglynas; EZer-diciai 2b. Ut; plk. Zl; rst. Gr, Vyd, Vin; EZer-aiciai plk., rst. ZI; to paties darybos tipo yra ir apslavintas helonimas Ezeroiciai rst. Žl — iš *Ezeraiéiai; EZer-ditis b. Grz; plk. Blnk, Gr; plk., b. Grk; rst. Lel, Mrc, PzZIM; EZer-aitis b. Rod; EZeroitis rst. Btr — apslavintas iš *EZer-aitis < 57 ežeras; Gir-diciai rst. Btr < giria; Karklyn-aičiai plk. Bzl; Karklyn-aitis b. Kpč < karklynas; Kelm-aičiai plk. Mcč < kėlmas; Kvajyn-aitis b. Vs < kvajynas „pušynas“; Liglyndicai b. Lp < *Liglyn-aičiai, matyt, yra tam tikras perdirbinys iš pirminės lyties Eglyn-dičiai (žr.); Lov-aičiai plk. Rs < lovys „loma, latakas, kanalas, grio- vys“; Mulyn-aitis b. Lp < *mulynas < mūlas „dumblas“; Rid-diciai rst. Gr < rūda „gamtinė mineralinė medžiaga, iš kurios gaminami metalai; prasta, pelkėta že- mė su durpių priemaiša, rūdynė“; Rūdyn-aitis b. Erž < rūdynas „pelkė su rudu vandeniu, durpynas; turintis rūdžių, rūdinas vanduo; rūdos turinti žemė“; Sama- nyn-aitis b. Švn < samanynas; Šil-aičiai b. Knv; Šil-aičiai Ik. Dg < šilas; b) iš augalų pavadinimų: 4Zuol-ditis b. Dg, Vrn < ąžuolas; c) iš gyvūnų pavadinimų: Dél-ditis b. Sltn < dėlė „krauju mintanti gėlųjų vandenų kirmėlė, siurbėlė“; Gaigal-aitis rst. Pkn < gaigalas „antinas“; Varn-aitis b. VIZ < vdma; Vilk-aičiai rst. Blnk < vilkas. SE darinius patikimai galima laikyti įvairių toponimy vediniais: 2.a)iš kitų helonimų: Bendraraist-aitis b. Vin < Berdraraistis rst.; Kūdabal- -aitis (|| Kūdabalaitė) < Kūdabalė b.; Skundabal-aitis b. ŠlnL < Skūndabalis b.; Svokslin-aitis b. Onš < Švokšlinis b.; b) iš upėvardžių: Akl-ditis rst. Dbg < Aklis upl.; c) iš kitokių toponimų: Gulbin-aitis plk. Grz < Gulbinas mš.; Veršišk-aitis rst. Dg < Veršiškis pv. Kiekybinė helonimų — priesagos -ait- vedinių — charakteristika pagal jų pa- matinio žodžio leksinį statusą bei nuo jo priklausančią darybos reikšmę būtų tokia: vediniai iš apeliatyvų (toponimizacija), t. y. tikrieji deminutyvai, yra gau- sesni — 75%, vediniai iš toponimy (transtoponimizacija), t. y. deminutyvumą bei posesyvumą reiškiantys vediniai, sudaro 2590. Atskirai paminėtinas pelkėvardis Mutrung-aitis plk. Grk, nes jo santykis su oikonimu Mūtrungis k. gali būti kitoks: galbūt pirminė helonimo lytis buvo *Mut- rungis, o vėliau, tuo pačiu vardu pavadinus kaimą, šių onimų santykiai transfor- mavosi, ir helonimas, jau kaip posesyvas, įgavo priesagą -aitis. Toks reiškinys gana dažnas upių ir ežerų vardyne (žr. Vanagas 1970: 77, 126 ir kt.). Išryškėja keli gana aiškiai apibrėžti vedinių su -ait- arealai. Didžiausia jų koncentracija išskirtina pietiniame ir pietvakariniame Lietuvos pakraštyje — apie Lazdijus, Alytų, Varėną, Šakius, Vilkaviškį. Kitos kiek didesnio paplitimo vietos yra rytinė Lietuvos dalis, taip pat teritorija apie Raseinius, Tauragę. Pažymėti- na, jog didele dalimi sutampa helonimų ir upių bei ežerų vardų (dėl pastarųjų žr. Vanagas 1970: 79) su šia priesaga arealai. Tiesa, upių bei ežerų vardų šiauri- nė riba (Priekulė — Jūžintai) helonimų praplečiama toliau į šiaurę iki Šiaulių, Gruzdžių. Priesaga -al- -alė (-alės). 1. a) iš fiziografinių terminų: Bryl-alė plk. Ms < brylas „grams- tas“; Daub-alės plk. Pšk < dauba „slėnys, klonis, griova“; Ganykl-alė plk. Žlb < ganykla; Grauž-alės plk. Obl < graužas (graūžas) „žvyro sudėtinė dalis; žvyras, 58 žvirgždas; žemė prie graužo; graužynė; potvynio sunešta smėlio krūva, salelė; žvirgžduotas, smėlėtas upės ar ežero pakraštys; kriaušis“; Lank-alė plk. Msd < lanka „didelė lygi pieva, dažniausiai prie upės, potvynio metu užliejama van- dens; slėnys, pakalnė“; Mark-alė b., plk. Vg; Mark-alės b. Dr; Mork-alės b. NmZ — perdirbinys iš *Mark-alés < marka „vieta linams merkti, linmarka®; Pelk-alé plk. Kltn; Pelk-alė plk. Nm2?Ž; Pelk-alės plk. Kltn, Varn < pėlkė; Piev-ūlė plk. Rt; Piev-alės b. Kl < pieva; Prūd-alė (|| Prūdėlė) plk. Užv; Prūd-alės plk. Mcč < prūdas (priidas) „tvenkinys“; Rūd-alė b. Klm < rūda; Sil-dlé plk. Vvr < šilas; Tyr-alé plk. Tl < tyras „klampi pelkė, apaugusi retais mažais medžiais“; Turpyn-alé plk. Pkšt, Sl < turpynas „vieta, kur yra turpių, durpynas“; b) iš augalų pavadinimų: Gurgžd-alė plk. Lk < gūrgždis „skėtinių šeimos augalas; miškinis skudutis; vaistinė šventagaršvė; vaistinis liubystras; paprastoji garšva; nuodingoji nuokana; dėmėtoji mauda“; Karkl-alė b. Dr < karklas; Kytr- -alė plk. Tv < kytrė „žinginys (pelkinis žinginys)“; Vingrykšt-alė b. Krž < vingrykštis „vingiarykštė“; c) iš gyvūnų pavadinimų: Gerv-alės plk. Als < gėrvė (gervė); d) iš įvairių socialinės aplinkos daiktų ar reiškinių pavadinimų: Pil-alė plk. Krt < pilis; e) iš kitokių apeliatyvų: Šak-alės plk. Pln < šaka „medžio, krūmo ar šiaip kokio augalo stiebo atauga, išauga“. Tiesa, šis helonimas gali būti ir kitokios darybos — galūnės vedinys iš apeliatyvo šakalys „nestoras, nedidelis pagalys, mal- kagalis“. Kita dalis -aitė vedinių padaryti iš įvairių toponimų: 2. a) iš kitų helonimų: Lakstin-alé plk. Plng < Lakštinė plk.; b) iš oikonimų: Lendrym-alė plk. Dglk < Lendrymai k. dalis; c) iš kitokių toponimų: Lank-alė plk. Pkšt < Lanka pv.; Liekn-alės plk. Plt < Liekna mš., pv.; Mark-alės plk. Pdv < Markos pv.; Šil-alės plk. Žlb < Šilai mš.; Tyr-alės pik. Stlg < Tyrai drp., gn. Helonimas Pekl-alė plk. Paš greičiausiai išvestas iš tą patį objektą jvardijan- čios pirminės lyties Pekla. -alis (-aliai). 1. a) iš fiziografiniy terminų: Dumbur-aliai plk. Kltn < dum- burys „duburys“; Ežer-alis plk. Žlb; rst. Pln < ėžeras; Gyvatyn-alis rst. Varn < gyvatynas „vieta, kur daug gyvačių; raistas“; Mark-aliai plk. Varn; Mark-alis b. Varn < marka „vieta linams merkti, linmarka“; Paliūn-aliai (|| Paliūnėliai) plk. Nv < paliūnė „vieta prie liūno; liūno, pelkės kraštas; šlapia drėgna, pelkėta pie- va“; Paversm-alis plk. Plt < pavėrsmis, pavėrsmė „pažliugusi, niekad neišdžiūs- ry žiemą neuzSalanti vieta palei versme; šaltinis, versmė“; Pjaun-alis 2plk. Sli < pjaunys „krūmokšnių priaugusi pjaunama pelkė, loma, kur pavasarį ir rudenį laikosi vanduo“; Priid-aliai plk. Jc¢; Prūd-aliai b. Lk; Prūd-alis b. Tt; plk. Pšln < prūdas (prūdas) „tvenkinys“; Pušyn-alis plk. Plt; rst. Varn < pušynas; Rub-alis plk. Žr < ruba , riba, linija“; Skynim-aliai rst. Trg < skynimas (skynimas) „išskin- ta, iškirsta miško vieta“; Smuklyn-alis plk. NmZ < smuklynas „smukli, klampi 59 vieta, klampynė“; Šaltin-alis b. End < šaltinis (šaltinys); Tarp-aliai plk. Krt — greičiausiai iš *tarpa, *tarpas ar pan. — plg. lenk. dial. tarfa „durpės“ (Nitsche 1964: 88), brus. mapn, mapga „durpės“ (SBG V 91); Tyr-aliai plk. Pkšt; Tyr-alis plk. Vgr, Žr; Tyr-alis plk. Pln, Tv, Žlb; rst. Rt < tyras „klampi pelkė, apaugusi retais mažais medžiais“; b) iš augalų pavadinimų: Berž-aliai plk. Brs < bėržas; Kež-alis plk. Plt < kėžas „mažas, kumpas, nususęs medis; kelmas; kežinių šeimos kerpė“, kiti du šio helonimo variantai Kez-alis, Kiž-alis laikytini antriniais, tam tikrais perdirbiniais iš pirmojo; c) iš objektų kuopą reiškiančių vietų pavadinimų: OZyn-alis plk. Kv < *ožynas < OŽYS; d) iš įvairių socialinės aplinkos daiktų ar reiškinių pavadinimų: Aptvor- -alis plk. Tv < aptvoras „tvora, aptvara“; Num-aliai plk. Skdv < nūmas „namas“; e) iš įvairių daiktų pavadinimų pagal tam tikrą panašumą (metafori- niai vediniai): Jūr-alis b. Skd < jūra. 2. a) iš kitų helonimų: Tyr-alis plk. Tl < Tyrai drp.; Zaltatyr-alis tr. KI < Zaltatyris mš.; b) iš kitokių toponimų: Liūgn-aliai plk. Kltn < Liūgnai pv.; Pakryž-alis plk. Varn < Pakryžis ar. Darybos pamato leksinio statuso bei darybos reikšmės požiūriu -al- vediniai pasiskirstę šitaip: vediniai iš apeliatyvų (toponimizacija), t. y. tikrieji deminuty- vai, — 8496, vediniai iš toponimų (transtoponimizacija), t. y. deminutyvai bei posesyvai, — 16%. Helonimai Marg-aliai plk. Krt; Marg-alis b. Plt gali būti pamatuoti tiek būd- vardžio mdrgas, -a, tiek daiktavardžio margas „žemės matas“. Helonimų su priesaga -al- arealas šiek tiek skiriasi nuo tokio paties darybos tipo upių ir ežerų vardų (dėl pastarųjų žr. Vanagas 1970: 90): jis truputį dides- nis, labiau išplitęs į rytinę Žemaitiją — siekia Tytuvėnus, Bazilionus. Patys „kraš- tiniai“ arealo taškai — Žemaičių Naumiestis — Dauglaukis — Kelmė — Tytuvėnai — Micaičiai — Barstyčiai — Pašilė — Skuodas, tačiau vakarinėje ir šiaurės vakarinėje Žemaičių dalyje tokių vedinių koncentracija kur kas didesnė. Priesaga -eik- -eika (-eikos). 1. Bal-eikos rst. Btrm < bala. Plg. apeliatyvinį deminutyvą ži- veika „žuvelė“ (Ambrazas 1994: 131). Kita vertus, priesaga gali būti slaviška — plg. brus vw. Bamneiixa, Bapaiika, Pydameiixa ir pan. (Lemciugova 1970: 89). Priesaga -ék- -ėkas. 1. Berž-ėkas plk. Aln < bėržas; Ežer-ėkas b. Kurn < ėžeras; Francūz-ėkas rst. Glv < *francūzas — plg. prancūzas. Priesaga -el- -elė (-elés). Išskirtini helonimai, padaryti iš apeliatyvų (toponimizacija) ir kitų toponimų (transtoponimizacija), nuo to priklauso ir jų darybos reikšmė: dari- 60 niai iš apeliatyvų laikytini deminutyvais, o vediniai iš kitų toponimų pamatinio žodžio atžvilgiu išreiškia tiek deminutyvinius, tiek priklausomybės santykius. 1. a) iš fiziografinių terminų: Ak-ėlė b. Ig, Stk; rst. Sem; Ak-ėlės plk. Vdn; rst. Vrn, Žž; rst., plk. Nmt < akis „Jliūne kiaura vieta; pelkių ar baigiančių užakti ežerų nedidelis vandens plotas || iš gilumos prasimušęs šaltinis, akivaras“; Alksn- -ėlė rst. Bud < alksna (alksna) „bala, klonis, slėnis; alksnių priaugusi vieta, alks- nynas“, bet, antra vertus, plg. alksnis „beržinių šeimos medis“; Bagn-ėlė rst. Aln; Bagn-elé b. Mlt < bagna „pelkė, liūnas, armuo || didelis purvas, klampynė“; Bal- -ėlė b. Mrc, Nj, Trgn; plk. Krkn, Rd; rst. Pnm ir kt. (iš viso apie 110); Bal-ėlė (|| Kertynė) b. Sd; Bal-ėlės b. Mšk, Sv, Šmn; rst. ZI ir kt. (iš viso apie 18) < bala; Birž-ėlė b. Alns, Trk; rst. Trgn; Birž-ėlės rst. 71 < biržė „beržų miškelis, beržynas, beržynėlis“; Brast-ėlė b. Pmp, Vs; plk. Slv; rst. Mlt ir kt. (iš viso 12); Brast-ėlės b. Kp¢, Ldvn, Lkšt; rst. Msn, Saml < brasta; Bucht-ėlė b. Glv; rst. Auk — plg. lenk. buchta „įlanka, užutekis; gili vieta upėje“ (Nitsche 1964: 165); Bukt-elé plk. Tl < bukta „upės, ežero ar balos įlanka; užtakys; gili vandens išsukta vieta“; Daub-ėlė plk. TI < dauba; Degsn-élés 1k. Mšk < dėgsnė (degsnė) „degimas, išdegusi vieta“, dar plg. degsnis „degimas, išdaga“, degsnys „išdaga, degsnė“; Diegl-ėlė lk. Dj — greičiausiai iš *Dėgl-ėlė — plg. dėglė „gili, klampi vieta pelkėje“; Dirv-élés b. Ds; rst. Lkm < dirva; Dirž-ėlė b. Rk < diržas „žemės rėžis“; Dumbl-ėlė b. Dj, Jnšk; Dumbi-elė b. Stč; Dumbi-ėlės b. Jnš < dumblas; Duob-élé b. Jk, Vs; rst. Kvr, Lel, Pbs ir kt. (iš viso 15); Duob-elé rst. Prn, Vv; Duob-élés b. Trgn; plk. Jk, Pmp; rst. Stk < duobė; Dzern-élé b. Lp < dzema „velėna, derna®; Gal-élé b. Rz < galas „kraštas; siena; riba; pabaiga“; Gemb-élés b. Kair < gėmbė „vingis, iSsilenkimas®; Gir-ėlė b. Antz, Km; plk. Sgl; rst. SIk, Žl ir kt. (iš viso 19); Gir-elė b. Bsg, Šd, Vs; Gir-ėlės b. Užp; rst. Pbs < giria; Goj-ėlė b. Lzd; rst. Pbs; Goj-elé plk. Alksd < gojus „nedidelis, gražus miškelis“; Grub-ėlė plk. Rd; rst. Šmn< grūbas „kupstas“; Grūb- -ėlė b. PnmR < grūba „baloj pakilesnė vieta, apaugusi krūmokšniais, berželiais; kalva, kauburys“; Kamš-ėlė b. Krkn, Lp; plk. Ktv, Pn; rst. Sug ir kt. (iš viso 9); Kamš-elė b. Brz, Kpč, Tršk; rst. Nmt; Kams-élés b. Bb, Rk; plk. Grnk, Jon < kamsa „žabais, virbais iškimštas, išklotas kelias; prikimšta, užtaisyta duobė; klampi vieta“; čia minėtinas ir helonimas Kamašalė b. Rtn, kuris galbūt atsiradęs iš *Kamaš-elė, o pastarasis dėl anaptiksės — iš *Kamš-elė; Kapč-ėlė rst. Dg < kapcius „sukastas žemės kauburys (kaupas) lauko ribai, ežiai, sienai pažymėti; ežiažen- klis, erekys; kurmiarausis“; Kems-ėlė rst. Žl: Kems-ėlės b. Aln < kėmsa, kémsas „samanomis ar žole apžėlęs kelmas ar žemės kauburėlis, kęsas“; Kin-ėlė rst. Eiš < kinė (kinė) „pakilesnė vieta pievoje, raiste ar vandenyje; padirvio galas, kur prieina į dirvą, panuovolis“, kinis „ant vandens užžėlusi pluta; liūnas; atvira vieta liūne; akis“; Kopt-élé plk. Mcč < kopta „brasta, perėja; prieplauka“; Kūdr-ėlė b. Ck, Ds, Grz; plk. Pkr; rst. Lbn ir kt. (iš viso 32); Kūdr-elė 2b. Dg, b. Ds; Ik. Pp; Kidr-élés b. Dnv, Mšk, Rm, Sml, Vyd; Kūdr-elės plk. Sk < kūdra (kūdra); Kul-ėlė rst. Pnvž < kulys (kūlis) „įlanka, iškyšulys; užsisukimas, vingis; kampas; kraštas, gabalas“; Kusc-élé b. Pklnš — plg. brus. kycue „alksnynas“ (Jaškin 1971: 102); 61 Lank-élé b. Kri, Lks; plk. Akm; rst. Ut ir kt. (iš viso 19); Lank-elė b. Pn, Pnd, Skm; Lank-ėlės 1k. Pn; rst. Btr, Mrk; Lank-elės b. Vžns; plk. Prv < lanka „didelė lygi pieva, dažniausiai prie upės, potvynio metu užliejama vandens; klonis, slė- nys, pakalnė“; Liekn-élé b. Pbr; Liekn-ėlės b. Pn < lieknas (lieknas) „šlapia, klam- pi pieva, pelkė, bala; liūnas; šlapia vieta, apaugusi krūmais ir skurdžiais me- džiais, raistas“; Liūn-ėlė b. Antz, Pknš, Vp; rst. Luok < liūnas; Mark-élé b. An, Pbs, 2b. Mlt, ZI; rst. Vdn; Mark-élés b. Aln, Dbk, Rk, Šš; plk. Slv; Mark-elės b. An, Rgl, Rk < marka „vieta linams merkti, linmarka“; Pekl-ėlė b. KzR, Nj, 3b. Pn, b. Srv; plk. Srv ir kt. (iš viso 10); Pekl-elė b. Ars, Upt; plk. Grk; rst. Krn < pekla „pragaras; labai nuošali, tolima vieta; prastas, vargingas kelias, klampy- nė“; Pelk-ėlė b. Kršk, Pp, Zg; Ik. Pp; plk. Krp, Pp, Vgr; Pelk-elė b. Šd; plk. Yl < pėlkė; Piev-élé b. Pls; rst. Jnn; Piev-élés b. Kpč, Pls, Vrn; rst. Lin, Mrc < pieva; Pleck-élé b. Sd — galbūt iš *plecka ar pan. — plg. plécius „žemės gabalas, sklypas; vieta, plotas, aikštė“; Plyn-élés rst. Brš < plyné „plyna vieta, lyguma; pelkė, rais- tas“; Prūd-ėlė b. Moc < priidas (priidas) „tvenkinys“; Rag-élé b. Tj < rūgas „smai- lus žemės plotas, įsikišęs į jūrą, ežerą ar mišką, pusiasalis“; Riev-elės rst. Srj < rieva „sekluma; iškilesnė vieta pelkėje, salelė“; Rub-ėlė plk. Rd < ruba „riba, linija“; Rūd-ėlė b. Al, Kn, Njn, Tz; Rūd-ėlės plk. Stp < rūda „gamtinė mineralinė medžiaga, iš kurios gaminami metalai; prasta, pelkėta žemė su durpių priemai- ša, rūdynė“; Sal-ėlė b. Pg, Pnm, Rm, Užp; rst. Sv ir kt. (iš viso 13); Sal-elė b. Kur; rst. Skm; Sal-ėlės b. Ddsl, Km, Vb; Ik. Kpr; Sal-elės plk. Krn; rst. Jz < sala „iš visų pusių vandens apsuptas sausumos plotas; pakilesnis, sausas žemės plotelis liū- ne, raiste; vienos rūšies žolių ar kitokių augalų plotelis, kupstas“; Šil-ėlė b. Bč, Nj, Pmp, Všk; plk. Pš ir kt. (iš viso 26); Šil-elė 2b. Nj, b. Pnt; lk. Pmp; plk. Kri; Šil-ėlės b. Slč < šilas „smėlynuose augantis aukštų, tiesių spygliuočių miškas; - krūmais apaugęs laukas, ganykla; viržis, šilojas“; Tékm-élé b. Luok; Tékm-élés b. MIt < tėkmė „vandens srovė upėje; upė, upelis; (upės) vaga; duburys gilesnėje upės ar pelkės vietoje“; Tyr-elės plk. Nv, Sd; rst. Plt < tyras „klampi pelkė, apau- gusi retais mažais medžiais“; Trak-ėlės rst. Srj < trūkas „aukšta, sausa pieva, apaugusi retais krūmais bei medžiais, miško aikštelė; iškirsta ar išdegusi miško vieta, skynimas“; Up-ėlė rst. Gdr; Up-ėlės plk. Rd < ūpė; kita vertus, šiedu heloni- mai gali būti atsiradę tiesiog iš nominaciniu nomenklatūriniu geografiniu termi- nu laikytino apeliatyvo upėlė; Vad-élés b. Glv < vada „miško aikštė, laukymė; kelias“: Valk-ėlė b. Dbk, Ob; rst. Rms; Valk-elé 2b. Ut; plk. SInL; Velk-elé — grei- čiausiai hipernormalizmas iš *Valk-elė b. Žž < valka „klanas“; Versm-élé b. Aln, Blnk, Gaid; plk. Moc; rst. Sug ir kt. (iš viso 9); Versm-ėlės 2b. Rk, b. Ut; rst. Sv; Versm-elės b. Trgn; rst. Skm; rst. Aln < versmė „šaltinis“; b) iš augalų pavadinimų: Bambl-élé b. Brž < bamblys „toks balų ir ežerų augalas“; Bart-ėlės b. Lzd < bartis „senas išpuvęs, kiauras medis (pušis, eglė); drevė“; Barzd-ėlė b. Kpč < barzdis „skėtinių šeimos augalas; miškinis skudutis®; Egl-élé b. Srj, Vn; plk. Pnt < églé (eglė); Graz-elés rst. Sem < grūžis „asiūklis, ozkabarzdis“; Iev-élé b. Dbg < ieva; Kirz-élé plk. Rs < kirza „mažas, kreivas, susi- 62 raičiusiomis šakomis medis; Liep-ėlė b. Pkn < liepa; Pūk-ėlė b. Ob < pūkai „švy- lys“, puke „tokia pelkių žolė, švylys“; Pup-elé b., rst. Ut < pupa; Pus-élé rst. Zl; Pus-elé plk. An; Pus-élés b. Vs; plk., rst. Mrk; Pus-elés b. Ar < pušis; Roz-élé b. Vs; plk. Knv <rėžė „dekoratyvinis erškėtinių šeimos lanksviniy pošeimio auga- las; vandens lelija“; Rūčk-ėlės rst. Krn < rūčka „rūgštynė“; Train-ėlės b. Brž < trainė (trainė) „viksvinių šeimos žolė, auganti drėgnose vietose; prasta, smulki žolė ar šienas; prasta pieva, ganykla“; Uog-ėlė b. Rtnk < uoga „nedidelis, sultin- gas daugiasėklis augalo vaisius“; Verb-ėlė b. V; Verb-élés b. Lp < verba „žilvitis, gluosnis“; Vinkšn-ėlė b. Dbk < vinkšna „aukštas medis plačia laja, svyrančiomis šakomis“; c) iš gyvūnų pavadinimų: Blus-ėlės b. Pš < blusa; Bried-ėlė rst. Aln < briedis (briedys); Dél-élés b. Smn < délé; Gerv-élé b. Brz < gėrvė (gervė); Krek-élé b. Šmnš < krėkė „karosas“; Mešk-ėlės rst. Šš < meška; Vėž-elė b. Rim < vėžys; Zuv-élé rst. Gdr < žuvis; d) iš įvairių socialinės aplinkos daiktų ar reiškinių pavadinimų: Būd-ėlė rst. Lbn < būda „palapinė, pastogė, namelis (sargo, piemens ar kt.)“; Pil-ėlė b. Šmn < pilis; Pirk-ėlės rst. Čln < pirkia „gyvenamas namas, troba, gryčia“; Pirt-ėlė b. Grk < pirtis; Svirn-ėlės b. Trak < svirnas „trobesys, kur pilami grūdai; didesnė klėtis“; Šuln-ėlė b. Ars; plk. Vdn < šulnis, šulnys „Šulinys“; e) iš įvairių daiktų pavadinimų pagal tam tikrą panašumą (metafori- niai vediniai): Bačk-ėlė rst. Mlt < bačka „statinė“; Geld-ėlė b. Srv, Ttr; Geld-elė b. Lel, Šd; Geld-ėlės b. Prnv, Sdb < gėlda „iš vieno medžio išskobtas pailgas indas, niekotė; gyvulių šeriamas ar girdomas lovys; lomelė, duobė dirvoj“ — dėl semantikos plg. Niekot-ėlė b. Luok; Koj-ėlė b. Vrn; rst. Vin < kdja; Kuž-ėlė rst. Užp < kūžas „pagrėbstų pėdas; nedailiai surištas, išdrikęs javų pėdas; kužulas; pluoštas, kuokštas“; Pamp-elés b. Užp < pampa „nedidelis išsipūtimas, gumbas; dumšlė, nelygumas“; f) iš kitokių apeliatyvų: Čvert-ėlės b. Dg; rst. Zmt < čvėrtis „ketvirtadalis, ketvirtis“; Gelž-ėlė plk. Rdn < gelžis „geležis“; Rėksn-ėlė b. Kp, Všn < rėksnys „kas nuolat rėkia; kas išduoda didelį garsą, dar plg. rėksnūs „triukšmingas“ — dėl semantikos plg. Rėk-ynė rst. Zp; Sak-élés rst. Vp < šaka „medžio, krūmo ar šiaip kokio augalo stiebo atauga, išauga“. 2. a) iš kitų helonimų: Bal-élé b. Mlt < Bala b.; Bal-ėlė b. Ob < Bala b.; Bal- -ėlė plk. Pnd < Bala plk.; Brast-ėlės b. Dkšt < Brasta b.; Brast-ėlės b. Plvn < Brastos b.; Čelk-ėlės rst. Švn < Čelkės b.; Degsn-ėlė b. Kvr < Dėgsnė b.; Degsn-élé b. Ars < Dėgšnė b.; Dub-ėlė b. Sdk < Dubé plk.; Jaur-élés rst. Lel < Jauros rst.; Kams-élé b. Upt < Kamša b.; Kams-élé b. Vs < Kamša b.; Kams-élés b. Dbg < Kamšos rst.; Kadr-élés b. Lnkv < Kūdros b.; Lank-élé b. Rk < Lanka b. Rk; Lank- -ėlė plk. Krk < Lanka plk.; Lank-elė b. Lzd < Lanka b.; Lank-elė b. Pš < Lanka b.; Lygiabal-ėlė b. Mdš < Lygiabalé b.; Naid-élé plk., rst. Zb < Naidė rst.; Nendr-élé plk. VIž < Nėndrės b.; Pagubr-ėlė b. Blnk < Pagubrė b.; Pal-ėlės rst. Lkš < Paliai rst.; Purv-élé b. Vad < Pūrvė b.; Rūd-ėlė rst. Pun < Rūdė rst.; Sal-élés b., plk. Vrn 63 < Sala b., rst.; Sen-ėlės plk. Šlvn < Sėnės b.; Spaln-élés rst. Lin < Spalnios rst.; Stiepr-ėlė b. Vad < Stieprės, Stieprai b.; Stumbr-élé rst. Sdk < Stumbrė b.; Šarka- bal-ėlė b. Krkn < Šarkabalys, Sarkabalis b.; Sil-élé b. Pn < Šilė b.; Šil-ėlė b. Pšl < Šilė b.; Šil-ėlė b. Stč < Šilas, Šilė b.; Šil-ėlė plk. Sdb < Šilai plk.; Šilv-ėlė b. Krk < Šilvė b.; Valk-ėlės b. Vrn < Valka b.; Virsn-élé b. Tj < Virsnė b.; Virsn-elė b. Sml < Virsnė b.; Žydbal-ėlė b. Pn < Žydbalė b.; b) iš upių bei ežerų vardų: Alksn-élés rst. Sug < Alksnas ež.; Audr-élé plk. Rgl < Audra up.; Balt-elé rst. Trgn < Baltys ež.; Grūd-ėlė b. Rmn < Grūda up.; Kūdrė-ėlė b. Ptr < Kūdra upl.; Kuksv-elé b. Pg < Kūksvė up.; Luokst-ėlė plk. Grz < Luoksta up.; Rud-élé b. Alksnp < Rūdė upl.; c) iš oikonimų: Babr-elė b. Švn < Babrai k.; Pun-élé b. Jk < Punia k.; d) iš kitokių toponimų: Bal-ėlė plk. Alz < Bala gn.; Bal-ėlė plk. Ppl < Bala pv.; Bal-ėlės 4b. Mrk < Balos pv.; Bal-ėlės b. Vrn < Balos pv.; Brast-ėlė b. Rm < Brasta pv.; Degsn-ėlės b. Sd < Dėgsnė drp., pv.; Dub-ėlė b. Lzd < Dūbis kln.; Dub- -élé plk. Ds < Dubé pv.; Dub-elė b. Km < Dubé pv.; Duob-ėlė b. Žmt < Duobės pv.; Duob-élé rst. Btr < Duobės kln.; Duob-élés b. Vb < Duobės linmarkos; Juod-élé Ik. Dj < Juodis krm.; Kams-élé b. Pls < Kamša pv.; Kams-élé plk. Pn < Kamša kl; Kūdr-ėlė b. Nj < Kūdra d.; Kūdr-elė b. Dg < Kūdra ar., pv.; Laiv-élé b. Pnd < Laiva pv.; Lank-élé b. Rk < Lanka pv.; Lank-élés b. Pls < Lankos pv.; Lank-élés b. Stp < Lankos pv.; Lyg-élés b. Vk. < Lygios pv.; Marg-élés 1k. Rdšk < Marges pv.; Palt-élé b. Srv < Paltis pv.; Pleik-élé b. Tj < Pleiké pv.; Sal-élé b. Tršk < Sala krm.; Sal-elés rst. Rms < Sala ar., pv.; Sil-élé b. Bč < Šilė mš.; Sil-élé b. Jnšk < Šilė krm.; Sil-élé b. Nj < Silas kln.; Sil-élé b. Sml < Silia pv.; Sil-élé plk. Lnkv < Šilai 1.; Slyn-élé b. Svn < Šlynės 1; Trak-élé b. Srj < Trakas ms. -elis (-eliai). Helonimai su šia priesaga, kaip ir -elé vediniai, pamatinio žodžio leksinio statuso, o atitinkamai ir darybos reikšmės požiūriu skirstytini | dvi gru- pes bei keletą pogrupių. 1. a) iš fiziografiniy terminų: Alk-élis rst. Pg < alkas „kalnelis, apaugęs medžiais; senovės lietuvių šventovė, alka“; Bogn-élis b. Rtn < bognas, bogna ,,pel- kė“; Boj-élis plk. Pšl < bo.jus „pelkė, klampynė“; panašios darybos galbūt yra ir helonimas Buj-élis b. Sml, galėjęs atsirasti iš *Boj-ėlis; Brad-éliai rst. Kpč; Brad- -ėlis b. Lp; rst. Dg, Jk < brada, bradas „didelis purvas, klampus kelias, šlapia vieta“; Buoj-ėlis b. Lnkv < buojis „bala, klampynė“; DarZ-éliai b. Ds, PnmR, Str; plk. Bkn; Darž-ėlis rst. Aln; rst. dalis Tj; Darž-elis rst. Žž < daržas; Degsn-éliai b. Kri; Degsn-élis b. Dj, Pšl < dėgsnė (degsnė) „degimas, išdegusi vieta“, dar plg. degsnis „degimas, išdaga“, degsnys „išdaga, degsnė“; Dugn-éliai b. Eiš, Vrn; rst. Žž; Dugn-eliai rst. Auk; Dugn-élis b. Al, Kdl < dūgnas „žemės jdubimo, indo, padargo ar kokio daikto apačia, galas; giluma“; Dumbl-elis b. Jnšk < dumblas; Duob-élis plk. Ut < duobė; Goj-éliai b. Sd, Sn; plk. Jk, Smn; rst. Onš ir kt. (Iš viso 10); Gojeėlis b. Km; plk. Luok; rst. Mlt, Ukm, Zmt ir kt. (iš viso apie 48); Goj-elis b. Brž, Rd; Ik. Vrn; plk. Pš; rst. Šš ir kt. (iš viso 16) < gėjus „nedidelis, gražus miškelis“; Gur-ėliai b. Arn < gūras „kauburys, išsikišimas; kalno viršūnė; atskiras 64 kalnelis kalnuose“; Kakl-ėlis plk. Jrb < kaklas „vingis, įlanka, sąsiauris; pusiasa- lis, iškyšulys“; Kaln-ėlis b. Pls; plk. Pmp; rst. Dglšk < kalnas; Kamp-élis b. Pkn; rst. Sld; Kamp-elis b., lk. DI < kampas „vieta, kur susikerta dvi linijos, plokštu- mos, sienos ar daiktai; kertė; kraštas, šalis; pusė; plotas, sklypas, pakraštys, ga- balas“; Kamš-elis (|| Kamš-eliai) plk. Btg < kamsa „žabais, virbais iškimštas, išklo- tas kelias; prikimšta, užtaisyta duobė; klampi vieta“; Kapč-ėlis b. Lp; rst. Pun < kūpčius „sukastas žemės kauburys (kaupas) lauko ribai, ežiai, sienai pažymėti; ežiaženklis, erekys; kurmiarausis“; Kems-ėliai b. Eit; Kems-ėlis b. Blnk < kėmsa, kėmsas „samanomis ar žole apžėlęs Kelmas ar žemės kauburėlis, KĘsas"; Klan- b. Pom < klonis (klonis) „slėni vieta, slėnys, lenkė, loma, dauba“; Krantečliai rst. Lin < krantas; Krūmėėliai b. Aln, Kdn; Krūme-eliai rst. PS; Kriim-dlis rst. JnšM < kriimai, krūmas; Kūdrė-ėlis b. Rs < kūdra (kūdra); Kul-éliai rst. Lkm; Kul-eliai rst. Lbn; Kul-élis b. Všn; rst. Lel < kulys (kūlis) „įlanka, iškyšulys; užsisukimas, vin- gis; kampas; kraštas, gabalas“; Lank-élis rst. Mlt < laikas „išsilenkimas iš tiesu- mo, vingis, lankstas“; Lauk-ėliai b. Skėm; Lauk-élis b. Čin, Pmp, Sb; rst. Lel, rst. Lp ir kt. (i$ viso 9); Lauk-elis plk. Skm < laitkas „Jygi be medžių vieta; dirbama žemė, pasėlių plotas“ — kita vertus, kai kurie iš šių helonimy gali būti susiję su būdvardžiu laūkas, -a „su balta kakta ar baltu snukiu“, anksčiau galėjusiu turėti bendresnę — baltumo, šviesumo — reikšmę; Lautelis rst. Zp < laužas „krūva virbų, žabų, šakų, medgalių“; Liekn-éliai b. Jnš, 3b. Kp, b. Pklnš, Sd, Všk; plk. Rdšk; Liekn-eliai b. Sl; Liekn-élis b. Ps, Pšl, Sml; 1k. Pš; plk. Pnv ir kt. (iš viso apie 75); Liekn-elis b. Jnš, Sb, SI¢; 1k. Mšk; plk. Ants ir kt. (iš viso 20) < lieknas (licknas) „šlapia, klampi pieva, pelkė, bala; liūnas; šlapia vieta, apaugusi kru- mais ir skurdžiais medžiais, raistas“; Liūg-ėliai rst. Trgn; Liūg-elis rst. Lkš < liūgas „nedidelė bala, klanas, valka; purvynas, mulvė; liūnas, klampynė“; Liūn-ėliai b. Antz, Blnk, Gaid, Sug; Liūn-eliai b. JZ; plk. Šmn; Liiin-elis b. Aln, Jz, Ktk, Ut; Lian-élis b. Ob, Rgv, Tršk; plk. Vad; rst. Blnk ir kt. (iš viso apie 70); Liūn-elis b. Antz, Mlt, Vs; rst. An, S§ ir kt. (iš viso 16) < liūnas; Lob-éliai rst. Uzp; Lob-élis b. Ut < lébas „dauba, slénys, loma; pakalne; klanas, pelkutė“; Liig-éliai b. Vs; Lig- -eliai b. Kpč; Lag-élis b. Eiš, Luok, Rk, T¢, Vrn; Lig-elis b. Rim < lūgas (ligas) „klanas, bala; liūnas, klampyné; tvenkinys, kūdra“; Mark-élis b., plk. Grnk < marka „vieta linams merkti, linmarka“; Mišk-ėliai rst. Dg; Misk-eliai b. Sv; Mišk- -ėlis b. Lzd, Užp, Žž; rst. Aln, Grk; Misk-elis b. Pnd, Sd; rst. Krn < miškas; Pekl- -elis plk. Sdb < pekla „pragaras; labai nuošali, tolima vieta; prastas, vargingas kelias, klampynė“; Pjaūn-elis b. Šln; Pjaun-élis b. Btg < pjaunys „krūmokšnių priaugusi pjaunama pelkė, loma, kur pavasarį ir rudenį laikosi vanduo“; Plot-ėlis (|| Plot-ėliai) (t. Platėlis, Platéliai) b., plk. Gd < plotas „kieno nors (ppr. žemės) paviršiaus dalis; gabalas, lopas, dėmė“; Plov-ėlis b. Smn < plova „užžėlęs klam- pus, liulantis ežero ar upės krantas; liūnas, kinis; vandenyje augančios žolės, maurai“; Prūd-eliai b. JZ; Prūd-ėliai b. Baib, Pg, PzIM; rst. BvdžV, Lin ir kt. (iš viso 19); Prūd-eliai b. Dl, Ds, Grz; Prūd-elis plk. Prnv; Prūd-ėlis b. Jdp, Pkr, Užp; 65 plk. Jnš; rst. Sug ir kt. (viso apie 75); Prūd-elis b. Alz, Igl, Kp, Ssk; plk. An ir kt. (iš viso 16) < prūdas (prūdas) „tvenkinys“; čia minėtinas ir helonimas Brad-élis rst. Užp, kuris greičiausiai dėl tolimosios asimiliacijos atsiradęs iš *Prūd-ėlis; Purv-éliai rst. Pvš, Sr; Purv-élis b. JnšM, Mlt, Všn; plk. Mrk; rst. Mrk, Sug < purvas; Rag-éliai plk. Vnc; Rag-elis b. Lzd < rūgas „smailus žemės plotas, įsikišęs į jūrą, ežerą ar mišką, pusiasalis“; Raist-ėliai b. Rk, Rmn, Zl; plk. Sem; rst. Alns ir kt. (iš viso apie 36); Raist-eliai b. Km; plk. Lp; Raist-eliai (|| Siauruciai) b. Ktk; Raist-élis b. Antz, Pnm; plk. DI, Rgv; rst. Sug ir kt. (iš viso apie 180); Raist-elis b. Al, Ant; 2rst. Sug; Raist-elis (|| Salelės) rst. Rms < raistas; Rav-éliai b. Lzd, Rgv; plk. Sin, Slv; Rav-élis b. Jrgz, Lbn, Pn, Rin; plk. Sn; Rav-elis b. Lp < rūvas „griovys“; Reist-ėliai plk. Šš; Reist-elis rst. Astr < reistas „raistas“; Sil-ėlis b. Vb — plg. lat. sils „Šilas“ (ME III 839); Skard-élis b. Sdk, Vs < skardis (skardys, skardis) „status šlaitas, krantas, stati atkalnė“; Smél-elis b. Ds < smėlis (smėlys); Sod-élis b. Gdr, Str < sodas; Stauk-élis b. Knv — plg. lenk. staw, stawek „kūdra, mažas ežerėlis“ (SJP VI 407), brus. cmay „vieta upėje, kur buvo užtvanka ar malūnas“ (Jaškin 1971: 178); Stok-elis b. Knv — plg. brus. cmoki „santaka“ (Jaškin 1971: 181), lenk. stok „šlaitas, skardis“ (Nitsche 1964: 39), dar plg. Stok-a-raistis rst. Dbg; Šil-ėliai b. Rk; rst. Zmt; Sil-eliai rst. Mnd, Sr; Sil-élis b. Rk, Tj: Ik. Vb; plk. Km; rst. Rm ir kt. (iš viso apie 47); Sil-elis b. Ar, Jnš, Kt; plk. Pn; rst. Glv ir kt. (iš viso 9) < Silas „smėlynuose augantis aukštų, tiesių spygliuočių miškas; krū- mais apaugęs laukas, ganykla; viržis, šilojas“; Šlait-elis b. Rk < šlaitas „kalno šonas, atkalnė; krantas, skardis; nuolaidi vietovė, apaugusi medžiais, krūmais“; Šniūr-ėliai b. Jz, Rm, Skėm; Ik. Lė; plk. Pg; Šniūr-eliai b. Nj < šniūras „Alaas siauras žemės rėžis“; Tašk-ėliai plk. Pp < tūškas „pelkė, purvynas“; Tyr-eliai plk. Brs, Lkv, plk. Skdv; tr. Trš; Tyr-eliai plk. Lkv; Tyr-eliai plk. Jnš, Kltn; Tyr-elis b. Lnkv, Rdsk; rst. Lnkv, Plt; tr. Sk ir kt. (iš viso 13); Tyr-elis 2b. Grz; plk. Kis, Plt, Škn < tyras „klampi pelkė, apaugusi retais mažais medžiais“; Trak-ėliai b. Všn; plk. Dgč; rst. Kvr, Moc, Pbs ir kt. (iš viso 15); Trak-eliai b. Všn; Trak-ėlis b. Km, Mrk, Všn; plk. Krsn; rst. Rmš ir kt. (iš viso 12); Trak-elis b. Lp; rst. Dbk < trūkas „aukšta, sausa pieva, apaugusi retais krūmais bei medžiais, miško aikštelė; iš- kirsta ar išdegusi miško vieta, skynimas“; Zard-éliai b. Dj, Lnkv, Mžš, Rim; rst. JnšM, Sug < Zardis „aptverta vieta gyvuliams“; b) iš augalų pavadinimų: Berz-éliai rst. Lel; Berž-ėlis rst. Brb; Berž-elis b. Vs < bėržas; Egl-élis b. Ob < églis (ėglis), églius (ėglius) „kadagys“; Gluosn-éliai b. Mrk < gluosnis; Grūš-elis b. Onš < grūšia „kriaušės medis ir vaisius“; Karkl-ėliai b. Trgn < karklas; Klev-elis b. APnm < klėvas; Kal-éliai rst. Vin; Kūl-ėlis b. Kpč — jeigu abi lytys nėra iškreiptos iš *Kul-ėliai, Kul-ėlis (< kulys „įlanka, iškyšulys; užsisukimas, vingis; kampas; kraštas, gabalas“), tuomet gali būti iš *kūlė, *kūlys ar pan. — plg. kūlynas „šlapia, kupstuota pieva, ppr. priaugusi asiūklių ir viksvų; švylys; tokia pelkėtų vietų žolė“; Liep-ėliai rst. Ktk < liepa; Rož-ėliai rst. Srj < rožė PP Mie erškėtinių šeimos lanksvinių nt augalas; vandens as “wv Viki 66 pūvantis, nykstantis medis; medžio galas, šiekštas“; Ščep-ėlis rst. Rtnk — plg. lenk. szczep „skiepas, atžala medžiui skiepyti“ (SJP VI 581); Train-éliai b. Ppl, Ps, SI¢ < trainė (trainė) „viksvinių šeimos žolė, auganti drėgnose vietose; prasta, smulki žolė ar šienas; prasta pieva, ganykla“; Uos-ėlis rst. JnšM < uosis; Virz-élis, Viržėliai b. Atk < viržis, viržis „erikinių šeimos visžalis labai medingas krūmokš- nis šakotu stiebu, smulkiais lapeliais ir rausvais žiedeliais“; c) iš gyvūnų pavadinimų: Kurm-éliai plk. Atk < kūrmis; Lyn-élis plk. Vs < lynas „karpinių šeimos žuvis“; Mešk-ėliai rst. Šš < meška; Ož-ėliai b., rst. Lp < ožys; Ožk-ėliai b. Vrn < ožka; Stark-elis b. Rk <starkas (starkas) „gandras, gužas“; d) iš įvairių socialinės aplinkos daiktų ar reiškinių pavadinimų: Būd- -ėliai b. Pn < būda „palapinė, pastogė, namelis (sargo, piemens ar kt.)“; Dvar- -ėlis b. Rm < dvaras; Kap-éliai b. Brz, Pcn, Sl; Kap-eliai b. Lg, Zmt; rst. Mlt < kapai; Kryz-élis b. Dtn; plk. Mrk; rst. Dgl < kryžius; Kuol-élis b. Tj < kuolas „įkala- mas ar jbedamas kur nors pagalys, baslys, mietas“; Liept-éliai b. Sv < liéptas; Stulp-élis rst. Blnk < stulpas „stačias į žemę įkastas rąstas“; Svirn-éliai b. Dbč, Šiūl; rst. Dg; Svirn-ėlis rst. Alv < svirnas „trobesys, kur pilami grūdai; didesnė klėtis“; Šuln-ėliai b. PnmR, 2b. Rk; rst. Vdn; Suln-eliai b. Ck, Grnk; Suln-élis b. Kp, Lel, Svrk, T¢; rst. Pvš ir kt. (iš viso 11) < Sulnis, Sulnys „šulinys“; Tilt-éliai b. Rink, Vt; rst. Alns, Pun; Tilt-élis rst. Stk; Tilt-elis b. Ut; rst. KzR, ZI < tiltas; Turg-eliai b. SIk < turgus; e) iš kitokių apeliatyvy: Blūd-elis b. Srj < bliidas „kliedėjimas, klajojimas; kvailiojimas®; Krokšl-ėlis b. Lp < krokšlys „kriokimas“, dar plg. krokšlys „žmogus, kuris kriokia, krioguoja, užkimęs“; Jiezd-elis b. Lzd < jiėzdas „ūžtvaras skersai upės sulaikyti žuvims; perkalas“; Kupč-ėliai rst. Vrn < kūpčius „pirklys“; Murg- -ėliai b. Vs; Murg-eliai b. Nrg, Vs; Murg-elis rst. Mrs < mūrgas „žemės matas“; Stuk-ėliai b. Int; Stuk-eliai plk. Gdž < stūkas „gabalas, gumulas, luitas; storas medžio gabalas, rąstgalys, trinka“; Šap-ėlis b. Pšl < šūpas „Šiaudgalys, šiukšliu- kas, krislas“; Šul-ėliai b. Dt, Pls < šūlas „nukirstas ar nugenėtas storas medis, rąstas; pastato, vartų, tvoros, tilto ir pan. stačias rąstas, stulpas, ramstis“; Vaid- -elis b. Rd < vaidas „vaiduoklis, šmėkla, vaidalas“. 2. a) iš kitų helonimų: Bagm-élis rst. Aln < Būgmas, Bagma rst.; Baronka- raist-ėlis rst. Aln < Baronkaraistis rst.; Bogn-ėliai rst. Kuč < Bognas rst.; Brad-éliai b. Pls < Bradai b.; Dumbi-ėlis b. Glv < Dumblys b., plk.; Gėgiaraist-elis rst. Lel < Gėgiaraistis rst.; Goj-ėliai b. Ttr < Gėjus b.; Goj-éliai rst. Pun < Gojus rst.; Goj- -ėlis rst. Kuč < Gėjus rst.; Goj-ėlis rst. Pun < Gojus rst.; Goj-elis b. Lzd < Gojus rst.; Grauzup-élis b. Šmn < Graužupis b.; Grūšiaraist-elis rst. Žmt < Grūšiaraistis rst.; Kaln-ėliai b. Krč < Kalnas b.; Kams-éliai (|| Kamsélés) b. Dbg < Kamšai rst.; Kuik-eliai rst. Žl < *Kuikiai ar pan. > Kilikie — tiesa, prie pastarosios, apslavin- tos, lyties nenurodyta, kokį objektą ji įvardija, tačiau remiantis priesaginiu helo- nimu galima spėti, jog tai taip pat turėtų būti raistas; Laiv-élis b. Dbg < Laivas rst.; Liekn-éliai b. Šmn < Lieknas b.; Liekn-éliai b. Kair< Lieknas b.; Liekn-élis b. Rz < Lieknas b.; Liekn-élis b. Sb < Lieknas b.; Liekn-élis b. Žml < Lieknas b.; 67 Liekn-élis 1k. Pmp < Lieknas lk.; Liekn-ėlis plk. Vb < Lieknas krm.; Liekn-elis plk. Jnš < Lieknas b.; Liekn-elis b., plk. Grz < Lieknas 1k.; Liekn-elis b. Rm < Lieknas b.; Liūg-elis b. Krk < Lifigas b.; Liūn-ėlis b. Užp < Liiinas b.; Liiin-élis plk. Aln < Liūnas plk.; Lian-élis rst. Aln < Liūnas plk.; Liūn-elis b. Lel < Liūnas b.; Liūn- -elis b. Mlt < Liiinas b.; Lian-elis plk. Sug < Liūnas plk.; Liūne-elis rst. Skm < Liūnas rst.; Lūg-eliai b. Lp < Lūgas b.; Liig-élis b. Ck < Lūgai b.; Lūg-ėlis b. Kuč < Lūgas b.; Lūg-ėlis b. Mrk < Lūgas b.; Lūgė-ėlis b. Rim < Lūgas b.; Liig-élis rst. Lel < Lūgas plk.; Marg-éliai b. Pls < *Margiai, *Margai ar pan. (< Margi) b.; Piktaraist-ėlis rst. Užp < Piktaraistis rst.; Pjaun-élis b. Grk < Pjaunys plk.; Plov- -ėlis plk. Gdl < Plovas plk.; Priid-éliai b. Sv < Prūdai b.; Prad-éliai rst. Žsl < Prūdai rst.; Prūd-ėlis b. Aln < Prūdas b.; Prūd-ėlis b. Dbk < Prūdas b.; Prūd-ėlis b. Ldk < Priidas b.; Prūd-ėlis b. Str < Prūdas b.; Prūd-ėlis b. Sv < Prūdai b.; Prūd- -ėlis b. Šš < Prūdas rst.; Prūd-ėlis b. Užp < Priidas b.; Prūd-elis b. Lel < Prūdas b.; Priid-elis rst. Z) < Prūdas b.; Raist-ėlis b. Dmnt < Raistas rst.; Raist-ėlis b. Glv < Raistas b.; Raist-ėlis b. Km < Raistas b., rst.; Raist-ėlis b. Kpč < Raistas b.; Raist- -ėlis b. Kpč < Raistas b., rst.; Raist-ėlis b. Šmn < Raistas rst.; Raist-ėlis b. TC < Raistas b.; Raist-élis b. Tj < Raistas b.; Raist-élis b. Vad < Raistas b.; Raist-élis b. Vs < Raistas b.; Raist-ėlis plk. Krn < Raistas rst.; Raist-ėlis plk. Smn < Raistas plk.; Raist-ėlis plk. Sug < Raistas plk.; Raist-ėlis plk. Vvs < Raistas plk.; Raist-ėlis rst. An < Raistas rst.; Raist-ėlis rst. Būd < Raistas rst.; Raist-ėlis rst. Dgč < Raistas rst.; Raist-ėlis rst. Dgl < Raistas rst.; Raist-élis rst. Vžns < Raistas b.; Rubėžup-elis b. Sd < Rubėžupis b.; Sčiūr-ėlis plk. Tvr < Sčiūrys plk.; Sen-éliai b. Srj < Sėnės b.; Smalkst-élis rst. Klvr < Smalkstas rst.; Séiar-élis rst. Sdk < Ščiūrys rst.; Sil-élis b. Srv < Silas b.; Sil-élis b., plk. Sgl < Silé b.; Trak-éliai b. Lel < Trakas rst.; Vilka- raist-élis rst. Šš < Vilkaraistis ( Vilkūraistis) rst.; Žart-ėliai b. Rm < Žafčiai rst.; b) iš upių bei ežerų vardų: Kers-éliai rst. Dbk < Kėršis up.; Liūn-elis b. Km < Liitnas ež.; Sraut-elis plk. Btg < Sraūtas up.; Varl-élis rst. Mlt < Varlys ež.; c) iš kitų toponimų: Ciur-élis rst. Ktk < Ciurys dr., pv.; Darž-ėliai rst. Dg < Daržai 1.; Goj-éliai b. Srj < Gėjus mš., pv.; Goj-ėlis b. Ps. < Gojis ar.; Goj-élis rst. Rtnk < Gėjus pv.; Goj-elis b. Lzd < Gojus mš.; Kamp-eliai rst. Dg < Kampas pv.; Kliep-élis b. Pmp < Kliépas, Kliepis pv.; Klon-ėlis b. Mrk < Klonė 1.; Kul-ėliai b. Ds < Kulys pv.; Lauz-élis b. KzR < Laužas mš.; Liekn-élis b. Kp < Lieknas pv.; Liekn- -ėlis b. Kp < Lieknas b.; Liekn-élis b. Pbr < Lieknas pv.; Liekn-élis b. PnmR < Lieknas krm.; Liekn-élis b. SI¢ < Lieknas mš.; Liekn-élis 1k. Kp < Lieknas pv.; Liekn-élis plk. Pmp < Lieknas mš.; Liekn-élis plk. Pmp < Liéknas gn., pv.; Liekn- -élis rst. Pnv < Liéknas gn.; Liiin-élis b. Int < Liūnai pv.; Liūn-elis b. Aln < Liūnas liūn.; Lūg-ėlis b. Sdk < Liigas pss.; Marg-éliai b. Krk < Margai dr, 1; Oziaraist-elis b. Sug < Oziaraistis pv.; Pjaun-élis plk. Sin < Pjaunys krm.; Prad-élis b. Ck < Priidas pv.; Prid-élis b. Dkšt < Priidas pv.; Prūd-ėlis b. Km < Priidas pv.; Prid- -élis b. Nrg < Priidas tv.; Prid-élis b. Pbs < Priidas dr., pv.; Prid-élis b. Sdl < Priidas tv.; Priid-élis rst. BInk < Priidas pv.; Prid-elis b. Antz < Prūdas pv.; Prid- -elis b. Bink < Priidas pv.; Prad-elis b. Z1 < Priidas d., pv.; Raist-eliai b. Nrg < 68 Raistai pv.; Raist-ėlis b. Gb < Raistas pv.; Raist-ėlis b. Mdš < Raistas gn., krm.; Raist-ėlis b. Rk < Raistas pv.; Raist-ėlis b. Slk < Raistas pv.; Raist-ėlis b. Tj < Raistas pv.; Raist-ėlis b. Žkl < Raistas pv.; Raist-ėlis plk. Glv < Raistas ar., gn.; Raist-élis rst. Ktv < Raistas pv.; Raist-ėlis rst. Pbs < Raistas pv., šlt.; Raist-ėlis rst. Sug < Raistas pv.; Raist-ėlis rst. Sur < Raistas krm.; Skard-élis rst. Vdn < Skardžius grv.; Šil-ėlis plk. Kmn < Šilas mš.; Šil-ėlis plk. Krk < Šilas mš.; Šil-ėlis plk. Pnm < Šilas mš.; Šil-ėlis rst. Prv < Šilai mš.; Šniūr-eliai b. Srv < Šniūros ar.; Trak-éliai b. Rm < Trakai mš.; Trak-elis plk. Srj < Trakas mš. Be abejo, reikia turėti omenyje tai, jog gali būti ir daugiau iš toponimų padarytų -elė (-elės) bei -elis (-eliai) vedinių, nes potencialiai šalia pastarųjų gyvojoje kalboje gali egzistuoti neužfiksuotų bendrašaknių nepriesaginių toponimų, ta- čiau neturint konkrečių duomenų apie tai, belieka apsiriboti tik čia pateiktų derivatų kiekiu. Darybos pamato leksinio statuso bei darybos reikšmės požiūriu -e/- vediniai pasiskirstę taip: vediniai iš apeliatyvų (toponimizacija), t. y. tikrieji deminutyvai, — 86,3%, vediniai iš toponimų (transtoponimizacija), t. y. deminutyvai bei posesy- vai, — 13,7%. Deminutyviniai helonimai su priesaga -el- gausiai paplitę beveik visoje Lie- tuvoje. Todėl galima išskirti tik tas teritorijas, kur jų yra labai nedaug: tai Že- maičių plotas, išskyrus šiaurinę dalį bei rytinį pakraštį. Pabrėžtina, jog upių ir ežerų vardai su priesaga -el- mažiausiai paplitę taip pat Žemaičiuose (plg. Va- nagas 1970: 396). Savitą grupę sudaro -el- vediniai iš daugiau nei du skiemenis turinčių pamati- nių apeliatyvų ar toponimų. Tai morfologinė kai kurių lietuvių tarmių ypatybė, todėl tokie dariniai yra specifinė helonimų sufiksacijos sistemos dalis. -elė (-elės). 1. Šulin-ėlė b. Trk < šulinys; Vytin-ėlė b. Pun < vytinė „vytis, rykštė“. 2. a) iš kitų helonimų: Asiūkl-ėlė b. Aln < Asiūklė b.; Asiūkl-ėlė b. Užp < Asiūklė b.; Juodisk-élés b. Mdš < Jūodiškės b.; Samanyč-ėlė b. Dkšt < Samanyčia bi: b) iš kitokių toponimų: EZeryn-élé plk. Lksn < Ežerynas pv. -elis (-eliai). 1. Aruod-éliai b. Aps < arūodas „klėtyje ar kur kitur nestorų rąstų ar lentų padarytas užtvaras grūdams pilti ar daržovėms laikyti; miega“; Dirvon- -ėliai rst. Sld < dirvonas „apleista, nedirbama, sužėlusi dirva“; Išdag-ėliai b. Brž, Pnm < išdaga (išdaga), išdagas „išdegusi ar saulės išdeginta vieta pievoje, miške, durpyne; degimas“; Kemsyn-élis rst. 71 < kemsynas „šlapia kemsuota vieta“; Pa- berž-ėliai plk. Rdnk < pabėržė (paberžė) „vieta po beržu“; Pravar-élis b. Slk < pravaras „kiaurymė pelkėse, gilus duburys, praraja“; Šaltin-ėlis rst. Pun < šaltinis (šaltinys); Šulin-ėlis plk. Rs < šulinys; Uzrav-élis b. Lz < *užravis < rūvas „grio- vys“; Vertim-éliai plk. Trg < vertimas „suarta dirva, arimas“. 2. a) iš kitų helonimų: Pempyn-élis plk. Lz < Pempynė plk.; 69 b) iš kitokių toponimų: Darym-élis b. Ad < Darymas pv.; Patyr-elis b. End < Patyris ar., pv.; Polym-éliai b. Aps < Polymas pv.; Tyrel-élis b. Grz < Tyrelis gn., pv. Darybos pamato leksinio statuso bei darybos reikšmės požiūriu daugiaskie- meniai helonimai —-e!/- vediniai — pasiskirstę taip: vediniai iš apeliatyvų (toponi- mizacija), t. y. tikrieji deminutyvai, — 55%, vediniai iš toponimų (transtoponimi- zacija), t. y. deminutyvai bei posesyvai, — 4596. Helonimai, su priesaga -el- padaryti iš daugiau nei du skiemenis turinčių žodžių, kaip ir panašios darybos apeliatyvai, paplitę rytiniame Lietuvos pakraš- tyje (o taip pat už jos ribų Baltarusijoje) bei Žemaitijoje. Kelia nemaža abejo- nių didesnės ar mažesnės jų koncentracijos vietos Pietų, Šiaurės rytų Lietuvoje ir teritorijoje apie Želvą, Alantą, Rūdininkus. Galbūt tai kitų kalbų įtakos pa- sekmė: slavų pietuose bei latvių šiaurės rytuose. Priesaga -ėl- Kalbamosios priesagos vediniai darybos reikšme bei pamatinių žodžių leksi- niu statusu visai nesiskiria nuo -e/- derivaty. -ėlė (-ėlės). 1. a) iš fiziografinių terminų: Degim-ėlė b. Ps < degimas (dėgi- mas) „išdegusi vieta (pieva, pelkė, miškas), degesė“; Ežer-ėlė b. Sd; plk. Stč; Ežer-ėlė b. Rd; Ežer-ėlės b. Aps < ėžeras; Ganykl-ėlė b. Slnt < ganykla; Išdag-ėlė b. Ktk; Išdag-ėlės b. Jnš < išdaga (išdaga) „išdegusi ar saulės išdeginta vieta pievoje, miške, durpyne; degimas“; Išdeg-ėlė b. Antz < išdegas „išdegusi ar saulės išdegin- ta vieta pievoje, miške, durpyne; degimas“; Kanav-élés b. Pn < kanava „griovys, tvenkinys“; Kirtim-élés rst. Btr < kirtimas „iškirstas miško plotas, skynimas“; Klam- pyn-élé, Klampyn-élés b. Jsv < klampynė „klampi vieta, klampynas“; Lydim-ėlė rst. Žmt < lydimas (lydimas) „iškirstas ar išdegintas plotas miške, kirtimas, skyni- mas“; Naujien-ėlė rst. Prn; Naujien-ėlės b. Ad, Mrk, Švnč < naujiena (naujiena) „naujai išarta žemė; plėšinys“; Paberž-ėlė b. Gaid < pabėržė (paberžė) „vieta po beržu“; Paežer-ėlė rst. PZIM < paežerė „vieta palei ežerą“; Pagramdč-ėlės b. Antz < *pagramda < pagranda „akmenimis grįstas, šakomis klotas kelias per pelkę, kam- $a“; Pagrand-élés rst. Sdk < pagranda; Pakaln-élé b. Sv < pakalnė (pakdlné, pa- kalné) „žema vieta kalno papėdėje, slénys; kalno šlaitas“; Plentauk-élé b. Ign, Jz < *plentauka — plg. lenk. plantéwka „pelkėta pieva“ (Nitsche 1964: 83); Plentovk- -élé b. Ds — plg. lenk. plantowka; Sėdžiuk-ėlė b. Z1 < *sédZiuka, kuris yra perdirbi- nys iš sėdžiauka „kūdra“; Siaurum-élé b. Rdd < siauruma „Siauroji vieta“; Siu- želk-ėlė b. Krk < *siuželka — plg. soželka „kūdra“; Siužilk-ėlė b. Dv < *siužilka — plg. soželka „kūdra“; Sodzelk-élé b. Aln < sodzelka „kūdra“; Sodžiauk-ėlė b. Btr < sodziauka „kūdra“; Soželk-ėlė b. Rink < soželka „kūdra“; Sudželk-ėlė rst. Vln < *sudzelka — plg. sodželka „kūdra“; Šėdžiauk-ėlė b. Gdr; Šėdžiauk-ėlė b. Mlt < *šedžiauka — plg. šėžiauka „kūdra“; Šėžiauk-ėlė b. Ckn < šėžiauka „kūdra“; Šio- želk-ėlė b. Klvr; Šioželk-ėlės b. Vs < šioželka „kūdra“; Uodeg-ėlė b. Kpč, KzR, Pšl; rst. Arn; Uodeg-ėlės rst. Šš < uodega „žemės, pievos, dirvos, miško siaurėjanti dalis“; Vadaksn-élé rst. Cln, Sug < *vadakšnis — plg. vadaksnis „upės įlanka, kuri 70 tik per potvynius susisiekia su upe; vandens užliejama vieta, užlaja“; Verden-ėlė, Verden-élés b. Pš < verdėnė „šaltinis“; Zapašk-ėlė b. Ds — plg. brus. 3anawka ,,suar- ta žemė“ (Jaškin 1971: 74); b) iš augalų pavadinimų: Asiūkl-ėlė rst. Lel < asiūklis (asiūklis); Kanap-élés b. Knn < kanapé; Lapušėl-ėlės rst. Zl < lapuséle < lapuse „epušė“; Obel-ėlė b. Dgč, Rk < obelis; Vytin-ėlė b. Nmn, Rtnk; Vytin-ėlė b. Lp < vytinė „vytis, rykštė“; c) iš gyvūnų pavadinimų: Vover-ėlė b. Lnkv < voverė; d) iš objektų kuopą reiškiančių vietų pavadinimų: Beržyn-ėlė rst. Lln < beržynė; Bruknyn-élé b. Ad < bruknynė; Dumblyn-élé rst. Kvr < dumblynė; Dur- pyn-ėlė b. Snt < durpyne; Gyvatyn-élé b. Všk < gyvatyné „vieta, kur daug gyvačių; raistas“; Kelmyn-élé b. Jnšk; plk. SI, Šmn < kelmynė; Kemsyn-élé b. Ob; plk. Gdr; rst. Dgč, Ds; Kemsyn-élé (|| Kemsinka) rst. Grs; Kemsyn-élé b. Kp, Ob, Slk < kemsyneé; Mendryn-ėlė b. Dgč; Mendryn-ėlė b. Ob < mendrynė „nendrynė“; Pū- kyn-élé b. Nc < *pūkynė — plg. pūkai „švylys“, pūkas „lapų, stiebų, vaisių pavir- Siaus plaukelis“, pūkė „tokia pelkių žolė, švylys“; Skarbyn-élé plk. Srj < *skarbynė — plg. skarbas „turtas; pinigai, lobis“; Smilgyn-ėlė b. Lln < smilgynė „vieta, kur auga daug smilgų“; Spalgenyt-ėlė b. Sd: Spalgnyt-élé plk. Pnt < *Spalgenyt-élé < *spalgenytė < spalgena „spanguolė“; Zilvityn-éle, Žilvityn-ėlės b. Lzd < žilvitynė; e) iš įvairių socialinės aplinkos daiktų ar reiškinių pavadinimų: Bažnyt- -élé plk. Antz < bažnyčia (bažnyčia); Kapin-élé b. Rdšk; Kapin-élés b. Rtnk < kapi- nes; Karčemėėlė b. Lkš < karčema „smuklė“; Pagar-ėlė rst. Mlt < pagarė „garinė“; Slabad-élé b. Alksnp — plg. brus. caabada „gatvė su dviejomis eilėmis pastatytais namais; priemiestis“ (Jaškin 1971: 176), lenk. sfoboda „nedidelė kaimo gyven- vietė“ (SJP VI 209); f) iš įvairių daiktų pavadinimų pagal tam tikrą panašumą (metafori- niai vediniai): Gaban-ėlė rst. Zb < gabana (gabana) „šieno, šiaudų ar kito pana- šaus daikto glėbelis, kuokštas“; Niekot-ėlė b. Aln, Luok, Šš; Niekot-ėlė b. Mlt < niekotė „geldelė grūdams, kruopoms niekoti, siausti; gelda“ — dėl semantikos plg. Geld-ėlė b. Ttr; Skarvad-élé rst. Brb < skarvada „keptuvė“; Skavrad-ėlė rst. Brš — plg. lenk. skowroda „keptuvė“ (SJP VI 168); Torielk-élé b. Sem < torielka, torielka „lėkštė“: g) iš kitokių apeliatyvų: Giltin-ėlės rst. Rm < giltinė, giltinė „mirties simbo- lis; Ak 2. a) iš kitų helonimų: Akluš-ėlė rst. Žmt < Aklūšė rst.; Akmenyč-ėlė b., plk. Vs < Akmenycia b.; Aptek-ėlės b. Vad < Aptekos b.; Asiūkl-ėlė rst. Vžns < Asiūklė b., rst.; Aukštoj-ėlė rst. Jž < Aukštoja rst.; s Blindynėlė b. Šd < Blindynė b.; Dege- syn-ėlė b. Všn < Degesynė b.; Degutin-ėlė rst. PZIM < Degutinė b.; Dėlyn- ėlė b. Blnk < Dėlynė b.; Dilgin-ėlė rst. Užp < Dilginė b., rst.; Dubak-ėlė b. Švnt < Du- baka b.; Dūdbal-ėlė b. PnmR < Diidbalé b.; Esiūkl-ėlė b. Jz < Esiūkla b.; Eže- riokšn-ėlė b. Šmn < Ežeridkšnės (Ežerokšnė) b.; Girnabal-élé b. Sd < Gimabalė b.; Gyvatyn-élé rst. Lel < Gyvatynė rst.; Goviet-ėlė 1k. Kair < Govietė 1k.; Jendryn-ėlė b. Mrk < Jendrynė b.; Jokumbal-élé b. Jnš < Jokumbalė b.; Karčemė-ėlė b. Ssk < Kar- 71 čema b.; Kelmyn-élé b. Vb < Kelmynė b.; Kemsyn-élé b. Antz < Kemsynė b.; Kem- syn-élé b. Rk < Kemsyné b.; Kemsyn-élé b. Sug < Kemsyné b.; Kemsyn-élé b. Uzp < Kemsyné b.; Krekin-élé b. Rtnk < Krekiné b.; Krinyé-élé b. Dv < Krinycia b.; Kubil- nyč-ėlė b. Mrc < Kubilnyčia b.; ; Kulyn-élé b. Pbr < Ruiz b.; ; Lamat-ėlė b. Grz < Liūdėniškės plk.; Makišk-ėlė rst. JnšM — iš gretiminės lyties Makiška, kuri grei- čiausiai apslavinta iš *Makiškė; Mauruv-élé b. Šd < Mauruva (Mauruva ) b., plk.; Meskin-élé b. Sd < Meskiné b.; Milisk-élé b. Pknš < Miliské b.; Molan-élé b. Rm < Molana b.; Opstein-élé b. Pn — greičiausiai hipernormalizmas iš *Opstain-éle < Opstainé b.; Paduob-élé b. Ps < Paduobé b.; Pakalnin-élés b. Antz < Pakdlninés b.; Pakap-élé b. Blnk < Pakapė b.; Pempin-élé b. Slk < Pémpiné b.; Pempyn-élé b. Pmp < Pempyné b.; Pridbal-élé b. Sd < Priidbalé b.; Puitisk-élé b. Šiūl < Puitiska b.; Pitkin-élé (Pūkyn-ėlė?) b. Ut < Pūkinė (Pitkjné?) b.; Raisbal-élé b. Sd < Raisbalé b.; Riadakas-élé rst. Kpč < Riidakasa b.; Sabal-élé rst. PZIM < Sabala b.; Samanyn- -élé b. Pnm < Samanyné b.; Spangyn-élé, Spangyn-élés plk. Sk < Spangyné b.: Sudakisk-élé šlapia vt. APnm < Sudakiske rst.; Sepet-élé plk. Kp < Sepeta b.; Silin- -élé rst. < Šilinės rst.; Tarpin-élé b. Jz. < Tarpinė b.; Vaidbal-élé b. Lnkv < Vaidbaleé b.; Vaidbal-élé b. Sv < Vaidbalė b.; Vaidul-élé rst. Skm < Vaidūlė b.; Zagviet-élé plk. Sin < Zagvieté plk.; Zydisk-élé rst. Sld < Zydiské rst; b) iš upių bei ežerų vardų: Dikin-élé b. Uzp < Dūkinė up.; Kilév-élé b. Lel < Kiléva up.; Pijūos-ėlė rst. Dsm < Pijūosas ež.; Virčiuv-ėlės b. PS < Virčiuvis, Virčiu- vė up.; c) iš oikonimų: Margavon-élés b. Sd < Margavėniai k.; d) iš kitų toponimų: Asiūkl-ėlė rst. Dbg < Asiūklė pv.; AZuolyn-élé b., plk. Poc <4žuolynė 1.; Bendrov-élés rst. JnšM < Bendrovės pv.; Bubin-élé b. Tj < Bubinė pv.; Darym-élé b. Rim < Darymas pv.; Eglin-ėlė b. Brž < Eglinė pv.; Guobyn-élé plk. Krns < Guobyné pv.; Kairabal-élé plk. Aukšt < Kairabalé pv.; Kelmyn-élé b. Lg < Kelmynė 1g.; Kelmyn-élé b. Slč < Kelmynė sln.; Kemsyn-élé rst. Sv < Kemsynė pv.; Krikišk-ėlė b. PnmR < Krikiškis dr., > PV Lapyn-élé rst. Prv < Lopinė vi. mite; Pagrand-élé plk. Vins < Pagranda pv : Papiliakalnėčlė b. Ds < Papiliakalnė oy Patilt-élé b. Rim < Patiltés dr., pv.; Plentauk-élé b. Sk < Plentauka pv.; Pliukazar- -élé b. Šiūl < Plittkazaré In.; Samanyn-élé b. Sb < Samanyné krm.; Smélyn-élé b. PnmR < Smélyné dr.; Sakaunyé-élé rst. Ktk < Sakaunyéia dr., pv.; Uodeg-élé b. Mrk < Uodega gn., mš.; Vilkaduob-élé b. Pmp < Vilkūduobė krm. Keletos helonimu morfeminé struktūra (dar vienos priesagos buvimas) lei- džia manyti juos esant -ėlė vediniais iš neuzfiksuoty, bet gyvojoje kalboje galin- čių ar galėjusių egzistuoti vietovardžių: Ilgav-ėlė b. Kvr — galbūt iš vv. */lg-ava — plg. Gal-ava rst. Varn; Ged-ava plk. Pdv; Kumpišk-ėlė b. Bč-— galbūt iš vw. *Kump- -iškė — plg. Kūmpis, Kumpys, Kumpius avd. (LPŽ I 1119); Kužišk-ėlė b. Trk — galbūt iš vv. *Kuž-iškė — plg. Kuž-iškės pv. Bnk : Kužas, Kužys avd. (LPZ 11144); 72 Mulain-élé b. Pn — jeigu nėra tarmybe iš *Molain-ėlė, tuomet galbūt iš vv. *Mul- -ainė ar pan. — plg. Mul-ėlės mš., pv., rz. Nc. -ėlis (-ėliai). 1. a) iš fiziografinių terminų: Akmen-éliai b. Vs < akmuo; Ataug- -ėliai b. Ktk < atdugas (ūtaugas) „jaunas miškelis; atžalos“; Avot-ėlis 1k. Sdl — plg. lat. avots „šaltinis“ (LLKŽ 101); Ažusien-ėlis rst. Aln < ažūsienis „galulaukė“; Darymė-ėliai rst. Slk; Darym-éliai rst. An; Darym-élis b. Gb, Mdš, Rim; rst. Int, Moc ir kt. (iš viso 8); Darym-élis rst. Sld < darymas „kemsynė, klampi bala, raistas“; Degés-éliai b. Kp < degésas, degesis, degesys „degimo liekana, apdegęs medis, nuodėgulis“, degésé ,,apdegusi vieta, gaisro vieta“; Deges-élis b. Kp < degėsė „pelkės ar miško išdegusi vieta“, degesys „išdegusi vieta (durpyne)“; Degilm-élis b. Rz — galbūt iš *degilmas „degimas“; Degim-élis b. Jz, Ps, Rd, Srv, Vdn; plk. Kvr ir kt. (iš viso 15); Degim-élis plk. Lp; rst. Mlt, Šš < degimas (dégimas) „išde- gusi vieta (pieva, pelkė, miškas), degesė“; EZer-éliai b. Jnšk, SI¢, Slk; rst. Al, Pun, Švn; Ežer-ėliai plk. Lp; Ežer-ėlis b. Skš; 1k. Dj; plk. Jz; rst. Gdr, Žmt ir kt. (iš viso apie 100); Ežer-ėlis (|| Ežerūkas) b. Srj; Ežer-ėlis b. Pmp, SI¢, Ut, Zb; rst. Krn ir kt. (iš viso apie 21) < ėžeras; čia turbūt priklausytų ir Ažar-ėlis b. Krkn, kuris laikytinas perdirbiniu (apslavinant?) iš *Ežer-ėlis; Išdag-ėlis b. Lp, Ppl, Rgv, Sdk, Svn; b., rst. Prv; Išdag-ėlis b. Pnd; plk. Btr < išdaga (išdaga), išdagas „išdegusi ar saulės išdeginta vieta pievoje, miške, durpyne; degimas“; Išdeg-ėlis b. Šmn < išdegas „išdegusi ar saulės išdeginta vieta pievoje, miške, durpyne; degimas“; Kanal-élis b. Dbn < kanalas; Kirtim-élis b. Tsk < kirtimas „iškirstas miško plotas, skynimas“; Latak-ėlis b. Kpč < latakas „srautas, čiurkšlė; klanas, valka, liūgas; klampi bala; raistas“; Lydim-élis b. Dgč, Sug, Vs; Ik. Stor; plk. Šš < lydimas (lydimas) „iškirstas ar išdegintas plotas miške, kirtimas, skynimas“; Lydym-élis b. Kuč < lydymas „iškirstas ar išdegintas plotas miške, kirtimas, skynimas“; Liūlyn- -ėlis b. Švn < liūlynas „Jiūnas“; MéZim-élis b. Ab — greičiausiai iš *Meézym-élis < mėžymas ,uzmézta dirva“; Paežer-ėlis b. Ob < paežerė, paežerys (paezeris) „vieta palei ežerą“; Pagir-ėlis plk. Šmn < pagirys „girios pakraštys; laukas prie girios“; Pagoj-élis rst. Kvr < pagojis „vieta prie gojaus“; Pakaln-éliai b. Vb < pakalnis (pakalnis, pakalnys) „žema vieta kalno papėdėje, slėnys; kalno šlaitas“; Pakap- -ėliai b. Blnk, Km < pakapé „vieta šalia kapinių“; Paliūn-ėliai (|| Paliūnaliai) plk. Nv < paliūnė „vieta prie liūno; liūno, pelkės kraštas; šlapia, drėgna, pelkėta pieva“; Perkal-ėlis b. Rm < pėrkalas „žabų užtvara upėje su spragomis, į kurias įstatomos varžos žuvims gaudyti“; Perkul-ėlis b. Rm, Trs < *perkulas — plg. per- kuliné „dumbluota pelkė“; Polym-élis plk. Lkm; Polym-élis 3rst. Ktk, rst. Lkm < polymas „žema drėgna, pelkėta vieta, raistas“; Pragar-élis b. Rk < prūgaras „pra- raja, bedugnė, pragarmė“; Pravor-ėlis b. Rok — greičiausiai iš *Pravar-élis < prava- ras „kiaurymė pelkėse, gilus duburys, praraja“; kita vertus, plg. pravoras „spirito gamykla ar alaus darykla, bravoras“; Rūdym-ė-ėlis b. Km; rst. Msn <rūdymas (riidy- mas) „pelkė su rudu vandeniu, durpynas; turintis rūdžių, rūdinas vanduo; rūdos turinti žemė“; Ridyn-élis b. Srd < rūdynas „pelkė su rudu vandeniu, durpynas; turintis rūdžių, rūdinas vanduo; rūdos turinti žemė“; Samanykšt-ėlis b. Antz; rst. 73 Dgl, Gdr, Lel; Samanykšt-ėlis b. Ut; rst. Ds, Vžns < samanykštis, samanykščius (samanykščius) „samanų priaugusi vieta“; Skynim-éliai b. Všn; rst. Brž; Skynim- -ėliai b. Pnd; Skynim-élis b. Brž, Jon, Ob; Skynim-élis b. Lzd, Št < skynimas (skynimas) „išskinta, iškirsta miško vieta“; Šaltin-ėlis b. Krn, Krtš, Mrk, Plv, Stk: Šaltin-ėlis rst. Lkm, Šš < šaltinis (šaltinys) „iš žemės tekanti vandens versmė“; Saltyn-élis b. Sd; Saltyn-élis rst. Auk < šaltynas „Šaltinis“; Telėtnink-ėliai (t. Telėt- nyk-ėliai) rst. Aln; Telėtnink-ėlis (t. Telėtnyk-ėlis) b. Rn; rst. Mlt < telėtninkas (telėtnykas) „veršiukų aptvaras; veršiukų ganykla, pieva prie sodybos“; Ūžbal- -ėliai b. Rz; Užbal-ėlis b. Vb < ūžbalis „vieta už balos, pelkės, užpelkis“; Užsien- -ėlis rst. Rdd < ūžsienis „vieta už sienos; galulaukio rėžis“; Valak-ėliai b. Pš, Srv < valūkas „žemės sklypas apie dvidešimt dešimtinių; žemės rėžis toliau nuo na- mų“; Zardien-élis b. Rm < žardiena „aptverta vieta prie namų; kluoniena, aptva- ras“; b) iš augalų pavadinimų: Apyn-élis b. Švn < apynys; Ąžuol-ėlis 2b. Vs; plk. Ut; rst. Mlt < ąžuolas; Erškėt-ėlis b. Rm < erškėtis (erškėtys, erškėtis); Kanap-ėlis b. Knn < kanapé; Lazdyn-éliai b. Km; Lazdyn-élis rst. JnSM; Lazdyn-élis b. Sv < lazdynas; Paliep-ėlis rst. Šš < paliepė „Jakštabudžių šeimos valgomas grybas“, kita vertus, plg. paliepis „vieta po liepa“; Žilvit-ėlis b. Rgv; rst. Ut < žilvitis; c) iš gyvūnų pavadinimų: Katin-élis plk. Skm < katinas; Meskin-élis b. Lkč < mėškinas; Vabal-ėlis 1k., plk. Grz < vabalas; Vanag-élis b. V < vanagas; d) iš objektų kuopą reiškiančių vietų pavadinimų: Alksnyn-élis b. Kc, Ob, Svn; rst. Vlkv, Zsl ir kt. (iš viso apie 14) < alksnynas; Asyn-élis b. Gdr < *asynas < asys „asiūklis“; BerZyn-élis b. PnmR, Skm; rst. Brš, Lin, Mrs ir kt. (iš viso apie 17); BerZyn-élis b. Gdl, Svn; rst. Pn, Skrd < beržynas; Biriyn-élis rst. Skrm < birfynas „beržynas“; Bruknyn-élis b. Grz < bruknynas; Durpyn-élis plk. Pknš, ZIb < durpynas; Eglyn-éliai rst. Lel; Eglyn-élis b. Sv; plk. JnSM, Lin; rst. Aln, Lel, Trgn, Uzp; Eglyn-élis b. PnmR; rst. Brb < eglynas; Karklyn-éliai b. Sltn; Karklyn-élis rst. Krn; Karklyn-élis b. Sng, Srj < karklynas „vieta, kur karklai auga; daug karklų“; Kemsyn-élis rst. Lel < kemsynas „šlapia kemsuota vieta“; Kupstyn- -élis plk. Skt < kupstynas „vieta, kur daug kupstų; kemsynas“; Liepyn-élis rst. Akm < liepynas ,liepomis apaugusi vieta; liepų miškas“; Nendryn-élis b. Rdm, Sn < nendrynas „nendrėmis apaugęs plotas“; Purvyn-éliai b., rst. JnšM; Purvyn-élis b. Lzd, Trgn < purvynas „vieta, kur daug purvo; ištižusi žemė, dumblynas“; Pu- šyn-ėliai plk. 1g; Pusyn-élis b. Ob; plk. Krč; rst. Jsv, Lel, Žsl ir kt. (iš viso 11); Pušynėėlis b. Bsg, Ob, Sml, Užp < pušynas „pušų miškas“; ; Samanyn-éliai b. Lzd; Samanyn-élis b. Lzd; plk. Lp, Mrs; rst. Alv, Šlvn; Samanyn-élis b. Lzd, Žl < samanynas „samanų priaugusi vieta“; Viksvyn-élis b. Trgn < viksvynas „viksvų priaugusi vieta, viksvų pieva“; e) iš įvairių socialinės aplinkos daiktų ar reiškinių pavadinimų: Abaz- -ėlis b. Km < abazas „pulkas, būrys, gauja; vežimas kareiviams ir jų mantai vežti; stovykla, kariuomenė“; Aboz-ėlis b. Pšl < abozas „vežimas kareiviams ar jų man- tai vežti; vežimų vilkstinė“; Bravor-ėlis b. Smn < bravoras „spirito varykla ar alaus 74 darykla“; Malan-élis rst. Pkln < malūnas; Šulin-ėliai b. Mrk: plk. Jrb; Sulin-élis b. Alksn, Plk: Šulin-ėlis b. Aln, V; rst. Sem < šulinys; f) iš įvairių daiktų pavadinimų pagal tam tikrą panašumą (metafori- niai vediniai): Aruod-ėlis b. Rgv < arūodas „klėtyje ar kur kitur nestorų rąstų ar lentų padarytas užtvaras grūdams pilti ar daržovėms laikyti; miega“; Dunoj-élis b. Srj — greičiausiai iš apeliatyvo dunojus „didelis vanduo“ — plg. Dunėjus up. Europoje; Katil-ėlis rst. Kur; Katil-ėlis b. Aln, Rm < katilas „didelis metalinis indas virti“, kita vertus, plg. katilėlis „katilinių šeimos augalų gentis; vėdryninių šeimos augalas; paprastasis sinavadas; vijoklinių šeimos augalas; patvorinis vi- joklis“; Nemun-élis b. Kpč — greičiausiai per apeliatyvą némunas iš Nėmunas up. (dėl panašios darybos upių ir ežerų vardų žr. Vanagas 1966: 173-182); Vainik- -ėlis plk. Ktk < vainikas „gėlių ar kitokių žolių pynė; medžio šakų ir lapų visuma, laja“; Vėder-ėlis b. Vs < *vėderas — plg. vėdaras „pilvas, viduriai“; g) iš kitokių apeliatyvų: Balad-ėliai rst. Lln — plg. balada „baladojimasis, baladonė“; Baltim-élis rst. Vrn — greičiausiai dėl tarmės i. trumpinimo iš *Bal- tym-élis < baltymas „baltas lapas, baltas taškas“; Ketvirt-éliai b. Rm < ketvirtis „ketvirta dalis“. Atskirai grupei priskirtini dar keli helonimai: Išdeg-ėlė 2b. Rk, b. Ukm; plk. Šš — nežinant kirčio vietos, negalima nustatyti pamatinio žodžio, nes juo gali būti tiek išdegas „išdegusi ar saulės išdeginta vieta pievoje, miške, durpyne; de- gimas“ (šiuo atveju helonimas laikytinas deminutyvu), tiek išdėgti < dėgti „kaisti nuo saulės, džiūti; kaistant gesti, pūti“ (šiuo atveju helonimas laikytinas nomina agentis tipo dariniu); Išgriuv-ėlė rst. Lkm — nežinant kirčio vietos, negalima nu- statyti pamatinio žodžio, nes juo gali būti tiek *išgriuva — plg. išgriova „išgriauta, išgraužta vieta“ (šiuo atveju helonimas laikytinas deminutyvu), tiek išgriūti (iš- griūvo) „išvirsti“ (šiuo atveju helonimas laikytinas nomina agentis tipo dariniu). 2. a) iš kitų helonimų: Akivar-élis b., rst. Glv < Akivaras b.; Asiūklynė-ėlis b. Skm < Asiūklynas rst., Asiūklynė b.; Baltramišk-ėliai plk. Rgv < Baltramiskis rst. BerZyn-éliai rst. Lp < Beržynai rst.; Berfyn-élis b. Lzd < Berzynas b.; Darym-éliai (Antrieji) b. Dgč < Darymai (Antrieji) b.; Darym-éliai plk. Aln < Darymai b.; Darym-élis b. Lel < Darymas b.; Deges-élis b. Lel < Degésis rst.; Degim-éliai b. Žml < Degimai b.; Degim-éliai rst. Šš < Degimai rst.; Degim-élis b. Lnkv < Degimas b.; Degim-élis b. Šmn < Degimas b.; Degim-élis b. Tč < Degimai b.; Degim-élis rst. Vs < Degimas plk., rst.; Dinabark-ėlis rst. Skdt < Dinabarkas rst.; Dumbrav-élis plk. Vb < Dumbravas plk.; Dunaj-ėlis b. Vb < Dunajus b.; Eglyn-élis rst. dalis Trgn < Eglynas rst. dalis; Eglyn-élis rst. Lin < Eglynas rst.; Eglyn-ėlis rst. Onš < Eglynas rst.; Girtuoklyn-élis rst. Aln < Girtuoklynas rst.; Išdag-ėliai b. Všt < Išda- gas b.; Išdag-ėlis b. Rgv < Išdagas b.; Jaujabal-élis b. Mrc < Jaujabalis b.; Juoda- purv-élis rst. Lkm < Juodapurviai rst.; Kapės-ėlis b. Vad < Kapėsis plk.; Kemsyn- -élis rst. Skm < Kemsynas rst.; Kerbal-ėlis b. Rd < Kerbalys b.; Kirtim-éliai rst. Dg < Kirtimai plk.; Klimot-élis rst. Aln < Klimétas rst.; Kupstyn-élis b. Lzd < Kupstynė b.; Kupstyn-élis b. Rdd < Kupstyné b.; Nendryn-élis plk. Brt < Nendryné plk.; 75 Pabal-élis b. Alz < Pabalys plk.; Padag-élis b. Vb < Padagas b.; Palokaraist-élis (Palokaraist-élis) rst. Ppr < Palokaraistis rst.; Paversm-élis rst. Lel < Paversmis rst.; Pavéziaraist-élis rst. Užp < PavéZiaraistis rst.; Pelédraist-élis rst. Dgl < Pelédrais- tis rst.; Pylim-élis b. Ktk < Pylimas b.; Pylim-élis plk. Sug < Pylimas rst.; Pylim- -élis b. Ktk < Pylimas b.; Pylym-élis b. Lel < Pylymas b.; Plésim-élis rst. Alns < Plésimas rst.; Polym-élis rst. Ktk < Polymas rst.; Purvyn-éliai b. Rm < Purvynai b.; Samanykst-élis b. Ob < Samanykscius b.; Samanykst-élis rst. Aln < Samanykscius rst.; Samanykst-élis rst. Cln < Samanykscius rst.; Samanykst-élis rst. Dgl < Sama- nykščius rst.; Samanykst-élis rst. Lel < Samanykstis rst.; Samanykst-élis rst. Sdk < Samanykscius b., rst.; Samanykst-élis rst. Sdk < Samanykstis rst.; Samanykst-élis b. Mlt < Samanykscius b.; Samanykst-élis rst. Aln < Samanykscius rst.; Sama- nykst-élis rst. Užp < Samanykscius rst.; Samanyn-éliai b. Vs < Samanynas b.; Samanyn-éliai rst. Kuč < Samanynai plk.; Samanyn-élis b. Lzd < Samanynas b.; Samanyn-élis b., rst. Lzd < Samanynas b., rst.; Samanyn-élis b., rst. Vs < Sa- manynas b.; Samanyn-élis b. Lzd < Samanynas b.; Samanyn-élis b. Lzd < Sa- manynas tst.; Samanyn-élis b. Svn < Samanynas plk., rst.; Samanyn-élis b., rst. Krsn < Samanynas b.; Samanraist-élis rst. Uzp < Samanraistis rst.; Skynim-éliai plk. Dg < Skynimai plk.; Skynim-élis b. Sn < Skynimas b.; Skynim-élis rst. Aln < Skynimas rst.; Spolisk-élis rst. Kvr < Spoliskis rst.; Starkalizd-élis b. Brz < Starka- lizdis (Didzias) b.; Uzaug-éliai rst. Nmn < UZaugas rst.; Varlin-éliai b. Pkln < Varliniai rst.; Varnaraist-élis rst. Cln < Vdrnaraistis rst.; Velniaraist-élis plk. Jk < Vélniaraistis (Velniaraistis) plk.; Vidubal-élis b. Pmp < Vidubalis b.; Vytyn-élis b. Zr < Vytynas b.; Zotvar-éliai b. Lp < Zotvaras b.; Zotvar-élis b. SInL < Zotvaras b.; Zandag-élis b. , plk. Bč < Zandagas b.; + Žiogiškčliai rst. Moc < Židgiškis rst.; b) iš upių bei ežerų vardų: Gelež-ėlis b. Vad < Gelėžis up.; Ištak-ėlis fat. Tj < Ištakys up.; Perlraist-ėlis rst. Lkč — greičiausiai tam tikras perdirbinys (galbūt dėl liaudies etimologijos) iš *Perlaist-ėlis < Pėrlaisčiai up.; Serbentin-ėlis plk. Bsg < Serbentinis upl.; c) iš kitų toponimų: Apatk-élis rst. Gdl < Apatkas mš.; Apidém-élis b. Rz < Apidėmė pv.; Apušot-ėlis b. Vad < Apušotas pv.; Ataug-élis b. Kp < Ataugas pv.; Darym-éliai rst. Šš < Darymas dr.; Darym-élis b. Rim < Darymas krm., pv.; Da- rym-élis b. Sdk < Darymai dr.; Darym-élis rst. Lkm < Darymas krm., pv.; Degim- -ėlis plk. Gdž < Degimas pv.; Drebulyn-élis rst. Vlkj < Drebulynė ar.; Dubur-élis plk. Kp < Dūburas pv.; Gailiagir-ėlis rst. Kpč < Gailiagiris pasoda, eiguva; Gir- tuoklyn-élis b. Užp < Girtuoklynas pv.; Išdag-ėlis b. Vin < Išdagas pv.; Karalgir- -ėlis b. Ck < Kardlgiris mš. dalis; Kemsyn-ėlis b. Ant < Kemsyné pv.; Lendryn-élis b. KzR < Lendrynas mš.; Lydim-éliai rst. Alns < Lydimai 1.; Lokinink-éliai (t. Lokinykėliai) b. Lz < Lokininkiai (t. Lokinykiai) gn.; Mendryn-élis rst. Pkln < Mendrynė pv.; Pabal-ėliai b. Vs < Pabaliai pv.; Pabal-ėlis b. Pkr < Pabalis pv.; Pailg-éliai b. Kiel < Pailgiai mš.; Pasieksn-élis b. Z| < Pasieksné pv.; Pylim-élis b. Ktk < Pylimas krm., pv.; Pylim-élis (|| Liūnėlis) b. Ktk < Pylimas pv.; Purvyn-élis plk. Sld < Purvynas pv.; Samanykst-élis rst. Aln < Samanykscius pv.; Samanykst- 76 -élis rst. Dgl < Samanykščiai drp.; Samanykšt-ėlis rst. Sug < Samanykščius pv.; Samanyn-élis b. Smn < Samanynas 1.; Samanyn-élis plk. Krsn < Samanynas pv.; Telėtnink-ėliai (t. Telėtnykėliai) b. Ign < Telétninkas (t. Telėtnykas) pv.; Uogim-éliai rst. Sug < Uogimai pv.; Užuvalk-ėlis b. Kp < Užūvalkis krm., pv.; Zotvar-éliai b. Lzd < Zotvūrai pv. Darybos pamato leksinio statuso bei darybos reikšmės požiūriu -é/- vediniai pasiskirstę šitaip: vediniai iš apeliatyvų (toponimizacija), t. y. tikrieji deminuty- vai, — 69,9%, vediniai iš toponimų (transtoponimizacija), t. y. deminutyvai bei posesyvai, — 30,190. Deminutyviniai helonimai su priesaga -é/-, kaip ir -el- vediniai, gausiai papli- te didesnėje Lietuvos teritorijos dalyje. Tik plotas, kur -é/- derivatų neuzfiksuo- ta, yra siauresnis, t. y. vakarinė Žemaičių dalis. Priesaga -ės- Deminutyviniu galbūt galima laikyti tik vieną su šia priesaga padarytą helo- nimą: -ėsia. 1. Up-ėsia b. Gdr < ūpė. Plg. deminutyvinį apeliatyvą mergėsė „paaugusi mergaitė“ (Ambrazas 1994: 139). į Priesaga -ésn- -ėsnis. 1. Up-ėsniai b. Svn; Up-ėsnis b. Inv, Lp; plk. Lp; rst. Dbk, Rtnk < ūpė; nors gali būti padaryti tiesiog iš apeliatyvo upėsnis (upėsnys) „menkas, mažas upelis; vieta, kur upelis įteka į ežerą; pievelė, per kurią bėga upelis“. Priesaga -ėt- -ėtė (-ėtės). 1. Ežer-ėtės b. Ds < ėžeras. Plg. deminutyvinį apeliatyvą vaikėtis „vaikiščias“ (LKG I 286). Priesaga -ik- -ikas. 1. Trein-ikas plk. Žr < treinys (treinis) „viksvinių šeimos žolė, auganti drėgnose vietose“. -ikė (-ikės). 1. a) iš fiziografinių terminų: Bal-ikė 2plk. Kair, plk. Nmk < bala; Brastv-ikė plk. Trg; Brastv-ikės plk. Krž < brastva „brasta“; Daub-ikė plk. Lk; Daub-ikės b. Jnp < dauba; Dumbl-ikė plk. Zgn < dumblas; Duob-ikė plk. Kim, Šlv < duobė; Išlyn-ikės plk. Ll < išlynas „molis, ppr. balsvasis, melsvasis molis; šly- nas“; Kamš-ikė plk. Pšln, Skdv < kamsa „žabais, virbais iškimštas, išklotas kelias; prikimšta, užtaisyta duobė; klampi vieta“; Mark-iké plk. Pdb < marka „vieta li- nams merkti, linmarka“; Pekl-ikė plk. Krkl < pekla „pragaras; labai nuošali, toli- ma vieta; prastas, vargingas kelias, klampynė“; Pelk-ikė b. Pp; plk. Klm, Rdn, Sauk; Pelk-ikė plk. Sauk; Pelk-ikės (|| Pelkiukės) šlapia vt. Vdk < pėlkė; Pjūkl-ikė plk. Bt — manoma, jog galėjo būti apeliatyvas *pjūklė ar pan., reiškęs pjaunama pievą (Vanagas 1981 a: 260), dėl semantikos plg. pjaunys „krūmokšnių priaugusi pjaunama pelkė“; Plyn-iké rst. Alš < plynė „plyna vieta, lyguma; pelkė, raistas“; Rop-ikė plk. Zr — galbūt iš ropa, (répa) „upės slenkstis, akmeninga sekluma, rėva“; kita vertus, pamatinis žodis galėtų būti ropė (ropė) „kryžmažiedžių šeimos pašarinė ar valgomoji daržovė pailga arba apvalia, stora šaknimi“; Sal-ikė plk. 77 Pvn; Sal-ikė plk. Lk; Sal-ikės plk. Sl < sala „iš visų pusių vandens apsuptas sausu- mos plotas; pakilesnis, sausas žemės plotelis liūne, raiste; vienos rūšies žolių ar kitokių augalų plotelis, kupstas“; Sien-ikė plk. Klm < siena „aukšta užtvara, per- tvara; ežia, riba“; Smukl-ikė plk. Pdb < smūklė (smuklė) „smuki vieta, klampy- nė“; Tyrul-ikės plk. Šlv < tyrulis „klampi pelkė, apaugusi retais mažais medžiais“; Uodeg-ikė plk. Pdb, Pdv < uodega „žemės, pievos, dirvos, miško siaurėjanti da- lis“; b) iš objektų kuopą reiškiančių vietų pavadinimų: Torfyn-ikė plk. Klm; Torfyn-ikės plk. Klm < *torfynė < torfas (torfas) „durpės“; Turpyn-ikės plk. Skdv < turpynė, turpynas „vieta, kur yra turpių, durpynas“; c)iš daiktų pavadinimų pagal tam tikrą panašumą (metaforiniai vedi- niai): Geldž-ikės plk. Šlv < gėlda „iš vieno medžio išskobtas pailgas indas, nieko- tė; gyvulių šeriamas ar girdomas lovys; lomelė, duobė dirvoj“ — dėl semantikos plg. Niekot-ėlė b. Luok; d) iš kitokių apeliatyvų: Gelž-ikė plk. Rdn; Gelž-ikė plk. Krš < gelžis „gele- žis“; Mied-ikė plk. Mrk < miédis „varis“. 2. a) iš kitų helonimų: Bal-ikė b. Sl < Bala b.; Drobnyé-iké plk. Trkm — pirminio varianto Drobnyčia; b) iš upėvardžių: Raudž-ikė plk. Pdb < Rauda up.; c) iš oikonimų: Eimanč-ikė plk. Tt < Eimančiai k.; d) iš kitų toponimų: Tyrel-ikė plk. Rdn < Tyrelė mš.; Trak-ikės plk. Mcč < Trakos dr.; Žvyryn-ikė b. Klm < Žvyrynė drb. ž. Helonimas Lenguon-ikė b. Krkl (greičiausiai iš *Linguon-ikė) gali būti pada- rytas iš vv. *Linguona ar pan. — plg. Ling-uokle 1k. Ps. -ikis. 1. Laūm-ikis rst. Prn < laūmė (laumė) „mitologinė būtybė“. Darybos pamato leksinio statuso bei darybos reikšmės požiūriu kur kas gau- sesni -ik- vediniai iš apeliatyvų (toponimizacija), t. y. tikrieji deminutyvai, — 88,1%, vediniai iš onimų (transtoponimizacija), t. y. deminutyvai bei posesyvai, — 11,9%. Helonimų su -ik- (ypač su -ikė, -ikės), kaip ir atitinkamų upių bei ežerų vardų (dėl pastarųjų žr. Vanagas 1970: 404), labai daug Žemaitijoje, į rytus nuo linijos Papilė — Žarėnai — Šilalė — Tauragė, o vakarinėje jos dalyje — visai nėra. Be to, pavienių vedinių užfiksuota Užnemunėje. Priesaga -ykst- -ykštis. 1. Akmen-ykstis rst. Sug < akmuo, akmenas; Ežer-ykštis b. Sr; rst. Švnč < ėžeras. Priesaga -yt- Dauguma helonimų — -yr- vedinių — priskirtini ne deminutyvy, o vietų arba kuopinių pavadinimų darybos kategorijai. Darybos reikšmės požiūriu išskirtini tik iš kitų toponimų padaryti -yt- vediniai, kurie pamatinių žodžių atžvilgiu reiš- kia tiek deminutyvumą, tiek posesyvumą: -ytė (-ytės). 2. Berž-ytės b. Rd < Beržė up.; Dubel-ytė rst. Sug < Dubėlė rst.; Kamšr-ytė b. Rm < Kamšra plk.; Zydbal-yté b. Vin < Žydbalė b. 78 Negausūs deminutyviniai helonimai su priesaga -ytė išsidėstę Vidurio Lie- tuvoje. Priesaga -(i)ok- -(i)okas (-(i)okai). 1. a) iš fiziografinių terminų: Dubn-iokas rst. Ktv — plg. brus. dy6xx „ąžuolais apaugusi vieta“ (Jaškin 1971: 62); kita vertus, helonimas gali būti perdirbtas tiesiog iš brus. dy6xxx „ąžuolynas“ (Jaškin 1971: 62); Ežer- -iokas b. Rk; EZer-iokas b. Jdp, Rk, Slk < ėžeras; Gluš-okas plk. Ant — plg. brus. enyu „gūdi vieta miške; pelkė“ (Jaškin 1971: 50); kita vertus, gali būti perdirbtas tiesiog iš slaviško atitikmens *21ywmax ar pan.; Liekn-iokas b. Sl < lieknas (liėknas) „šlapia, klampi pieva, pelkė, bala; liūnas; šlapia vieta, apaugusi krūmais ir skur- džiais medžiais, raistas“; Polym-iokas rst. Sld < polymas „žema, drėgna, pelkėta vieta, raistas“; Raisč-iokas rst. Užp < raistas; Raistel-iokas rst. Trgn < raistėlis < raistas; Šil-iokas plk. Krk < šilas; b) iš augalų pavadinimų: 4Zuol-okai rst. Ut < ąžuolas; c) iš gyvūnų pavadinimų: Anc-iokai b. Šš < dntis; d) iš objektų kuopą reiškiančių vietų pavadinimų: Eglyn-iokas b. Imbr < eglynas; Vyksvyn-iokas b. Smn < viksvynas „viksvų priaugusi vieta, viksvų pieva“; e)iš kitokių apeliatyvų: Danč-iokai b. Dgč < dantis „grėblio vinis; kuolelis“. 2. Eglyn-iokas b. Rk < Eglynas mš.; Kuden-iokas rst. Dgl < Kudeénis rst. Darybos pamato leksinio statuso bei darybos reikšmės požiūriu -(i)ok- vedi- niai pasiskirstę šitaip: vediniai iš apeliatyvų (toponimizacija), t. y. tikrieji demi- nutyvai, — 88,9%, vediniai iš toponimų (transtoponimizacija), t. y. deminutyvai bei posesyvai, — 11,1%. Deminutyviniai helonimai su priesaga -(i)ok- sudaro pakankamai aiškiai api- brézta arealą — tai Šiaurės rytų ir Rytų Lietuvos plotas. Priesaga -(i)okst- -(i)okstis (-(i)oks¢iai). 1. Bal-6ksc¢iai b. Grz < bala; EZer-iokstis b. Jdp < éZeras. Priesaga -(i)ot- -(i)oté. 1. Balel-ioté b. Antz < balėlė < bala; Kepur-oté rst. Stor < kepūrė. Priesaga -(i)uk- -(i)ukas (-(i)ukai). 1. a) iš fiziografiniy terminų: Deges-iukas plk. Pdb < degése „pelkės ar miško iSdegusi vieta“, degesys ,.iSdegusi vieta (durpyne)®; De- gim-ukai kemsynai Skdv; plk. Pkrz; Degim-ukai plk. Uzv < degimas „išdegusi vieta, degesė“; Degsn-inkai b. Bsg < dégsné (degsné) „degimas, iSdegusi vieta“; Dubur-ukas b. Jrgz, Klvr < duburas, duburys „įdubimas žemėje, duobė, dauba“; Dumbl-iūkas rst. Ktv, Vvs < dumblas; Duobel-iūkas rst. Ktv < duobėlė; Duobur- -iūkas b. Lzd < duoburys „duburys“; Ežer-iūkas b. Pdb, Užp; plk. Plp, Prš, Vdk ir kt. (iš viso 13); Ežer-iukas b. Bsg, Jnš, Klm, Krž; plk. Bt, Siv; Ežer-ūkai plk. Krž; Ežer-ūkas b. Dvl; rst. Išl; Ežer-ūkas (|| Ežerėlis) b. Srj < éZeras; Goj-ūkas b. Šiūl < gojus; Grauž-ūkas plk. Btg <graužas (graūžas) „žvyro sudėtinė dalis; žvyras; zvirgz- das; žemė prie graužo; graužynė; potvynio sunešta smėlio krūva, salelė; žvirgž- duotas, smėlėtas upės ar ežero pakraštys; kriaušis“; Grėbl-iūkas rst. Ššl < grėblia 79 „supiltas ir medžiais išklotas kelias per raistą ar per klampią vietą“; Kakl-iūkas plk. Krž; Kakl-iukas plk. Pdb < kaklas „vingis, įlanka, sąsiauris; pusiasalis, išky- šulys“; Kul-iūkas rst. Čb < kulys (kūlis) „įlanka, iškyšulys; užsisukimas, vingis, kampas; kraštas, gabalas“; Lauž-iūkai plk. Pšš < laužas „krūva virbų, žabų, šakų, medgalių“; Lieknel-iūkas b. Rm < lieknėlis < lieknas (lieknas) „šlapia, klampi pieva, pelkė, bala; liūnas; šlapia vieta, apaugusi krūmais ir skurdžiais medžiais, raistas“; Liekn-iūkas plk. Krp, Pkp, Rd, Rdn, Žg: Liekn-iukas b. Ppl; 1k. SI < lieknas (ličknas); Liūn-ūkas b. Lp < liūnas; Lūg-iūkai plk. Btg < lūgas (lūgas) „klanas, bala; liūnas, klampynė; tvenkinys, kūdra“; Lūgn-iukas 1k. Pp < lūgnas „liūnas“: Pjaun-iūkas plk. Grk; Pjaun-iukas b. Krž; Pjaun-ukai plk. Varn; Pjaun- -ūkas plk. Lk; Pjaun-ukas b. Vg; plk. Lk < pjaunys „krūmokšnių priaugusi pjau- nama pelkė, loma, kur pavasarį ir rudenį laikosi vanduo“; Prūd-ūkas b. Klm; Prūd-ukas plk. Vg < prūdas (priidas) „tvenkinys“; Raisč-iūkas rst. Luok, Saml, Str; Raisč-iukas b. Lkm < raistas; Raistel-iūkas b., rst. Rgv < raistėlis < raistas; Raist-ūkas b. Dbg, Lzd, Vs; 2rst. Pun; Raist-ukas b. Jz, Krsn < raistas; Rėž-iūkai plk. Šlv < rėžis (rézys) „žemės, miško ruožas“; Ryžel-ūkas b. Lp < ryžėlis „kokia atkarpa, dryžiukas“; Samanykšč-iūkas rst. Mlt; Samanykšč-iukas b. Mlt < sa- manykstis, samanykščius (samanykščius) „samanų priaugusi vieta“; Skanduol-ūkas b. Kpč < skanduolys „gylė, giluma“; Sklyp-ūkas plk. Klk < sklypas; Šalten-iūkas plk. Lk < šaltėnis „Šaltinis“; Šaltin-iūkas plk. LI, Skdv; Šaltin-ūkai b. Kč, Lzd: Šaltin-ūkas rst. Krn, Mrk < šaltinis (šaltinys); Šanč-iūkai b. Mrj < šančius , „žemių pylimas; pylimas, žymintis ribą tarp laukų, miškų; išrausta duobė, griovys“; Šil- -iūkas b. Gdž; plk. Skdv; Šil-iukas b. Klm, Krk; plk. Lk < šilas; Šulin-iūkas b. Vdzg; plk. PSS < šulinys; Šulnel-iūkas b. Km < šulnėlis < šulnis, šulnys „Šulinys“; Tabūn-iūkas plk. Pdb < tabūnas „aptverta ganykla gyvuliams“; Tyrel-iūkas b. Sk; plk. Žg < tyrelis < tyras „klampi pelkė, apaugusi retais mažais medžiais“; Tyrul- -iūkas b. Rdšk; 2plk. Pdb < tyrulis < tyras; Up-iūkai plk. Krtv < ūpė; Užgir-ūkas b. Klm < ūžgiris „vieta už girios“; Valak-iūkai plk. Krtv, Pdb < valūkas „žemės skly- pas apie dvidešimt dešimtinių; žemės rėžis toliau nuo namų“ b)iš augalų pavadinimų: Alksn-iūkas b. Ml < alksnis (alksnys); Berž- -iūkas rst. Pkln, Trgn < bėržas; Beržuč-iūkas plk. Rs < beržūtis < bėržas; Berž- -ūkai plk. Pjs < bėržas; Lazdyn-ūkai b. Lbv < lazdynas; Ščiauj-ūkas rst. Plm — plg. brus. wuaye „rūgštynė“ (SBG V 512); Toful-iukas plk. Klm — greičiausiai iš *70- pul-iukas < topulis „topolis“; Trein-iūkai b. Jnš < treinys (treinis) „viksvinių šei- mos žolė, auganti drėgnose vietose; prasta, smulki žolė ar šienas“ ; Žilvit-ukas b. Rdm < žilvitis; c) iš gyvūnų pavadinimų: Bacion-ūkas b. Mlt < bacionas „gandras“; Bebr- -ūkas rst. Vvs < bėbras (bėbras); Geguž-iūkas plk. Krk < gegužė (gegūžė) „gegutė“; Gyvač-iūkas rst. Eit; Gyvat-ūkas rst. Varn < gyvatė; Karos-iukas b. Lln < karosas; Karvel-ūkas rst. Ons < karvélis; Strazd-ukas plk. Kltn < strazdas; Žąs-iūkas b. Jsv < žąsis; 80 d) iš objektų kuopą reiškiančių vietų pavadinimų: Alksnyn-ūkas rst. Gdl < alksnynas; Ąžuolyn-ūkas rst. Cln < ąžuolynas; Beržyn-iūkai plk. Sauk; Beržyn- -iūkas plk. Slv: rst. Mlt; BerZyn-iukas rst. Lel; BerZyn-ukas rst. Pvš, Svn < berzynas; Dumblyn-itikas b. Pkln < dumblynas; Eglyn-iukas rst. Mlt; Eglyn-uikas rst. Gdl; Eglyn-ukas rst. Lzd < eglynas; Karklyn-inkas b. Lel; Karklyn-ukas b. Sng; rst. Stk < karklynas; Kupstyn-uikas plk. Sn < kupstynas: Nendryn-ukas 2b. Rdm < nendrynas; Purvyn-ukas plk. Gir < purvynas; Pusyn-iukai plk. Pkp; Pusyn-iukas 2plk. Krš, Sn < pusynas; Samanyn-ukai b. Stk; Samanyn-ukas plk. Lzd; Samanyn-ukas b. Rdm < samanynas; Torfyn-iukas plk. Klm < *torfynas — plg. torfas (torfas) „dur- pes e) i$ įvairių socialinės aplinkos daiktų ar reiškinių pavadinimų: Aptvor- -iukas plk. Rs < aptvoras „tvora, aptvara“; Magazin-iūkas plk. Pdb < magazinas (magazinas) „sandėlis laikyti kokioms nors atsargoms“; Tilč-iūkas plk. Grnk < tiltas; Užtvar-iūkas plk. Rdn < ūžtvaras „tai, kuo užtverta, tvora; užtverta vieta, aptvaras, gardas“; f) iš įvairių daiktų pavadinimų pagal tam tikrą panašumą (metafori- niai vediniai): Akulior-iūkai plk. Mcč < akuliorai, akulioriai „akiniai“; Bliūd- -ukas b. Mrk; plk. Krž < bliūdas „dubuo“; kita vertus, gali būti iš *bliūdas „blū- das“; Katil-iūkas b. Jsv, Srv; rst. Aln < katilas „didelis metalinis indas virti“; Kepeliuš-iukai b. Kpč < kepeliūšas, kepeliūšė, kepeliūšis, kepeliūšius „skrybėlė“; g) iš kitokių apeliatyvų: Sieksn-iūkas b. Slk < sieksnis (sieksnys) „ilgio ma- tas, lygus 2,13 m.; šiuo matu matuojamo ko nors ilgumo, plonumo ar tūrio kiekis“: Stobr-iūkas b. Šlv — greičiausiai iš *Stuobr-iūkas < stuobrys (stūobris) „nugenėtas, be viršūnės arba išdžiūvęs, pūvantis, nykstantis medis“; Žyd-ūkai rst. Sem < žydas; kita vertus, plg. žydėti. 2. a) i$ kitų helonimų: Akulior-iūkas b. Kuč < Akulioris (Akuliorai) b.; Anks- lyn-ūkas rst. Vs < Ankšlynas plk.; Asiūklin-ūkas rst. Kuč < Asiūklinė b., rst.; Čižabal-iūkas b. Kpč < Cizabalé b.; Degul-iūkas rst. Aln < Degulys rst.; Dielid- -ūkai b. Pun < Dielidai b.; Giliaraist-ūkas rst. Vs < Giliaraistis b., rst.; *Girnakal- -iukas (< Gimakaliuk) rst. Dbg < Girnakalis (Girnakalis) rst.; Gyvatyn-ukas b. Ds < Gyvatynas b.; Granden-ūkai plk. Ll < Grandena plk.; Grigaraist-ūkas rst. Lp < Grigaraistis rst.; Kaliaraist-ūkas rst. Šlvn < Kaliaraistis b.; Kiekšil-iūkas b. Btg < Kiekšilas b.; Klausin-ūkas plk. Varn < Klausinis plk.; Krakin-ūkas b. Sug < Krakinis b., rst.; Liekn-iūkai plk. Krkl < Liėknos plk.; Nelbesč-iūkai b. Sr < Nelbesčiai b.; Pušynpelk-iukas plk. Vdk < Pušynpelkis plk.; Sakand-ūkai rst. KzR < Sakandai rst.: Samanykšč-iūkas rst. Dgl < Samanykščius rst.; Samanin-ukas rst. Brb < Sa- maninis rst.; Samanyn-ukas b. Kuč < Samanynas b.; Šalten-iūkas plk. Grz < Šaltėnis plk.; Šilavain-ūkas b. Lp < Šilavainis b.; Tyrul-iūkas plk. dalis Pkp < Tyrulys (Di- dysis) plk.; Totoraisč-iūkas rst. Zp < Totoraistis rst.; Tremp-ūkai plk. Brt < Trempai plk.; b) iš upėvardžių: Švendr-iūkas plk. Vdk < Švėndra up.; Zaps-ūkas b. Lzd < Zapsė, Zapsa up.; 81 c) iš oikonimų: Blakč-iūkai b., plk. Rd < Blakčiai vs.; d) iš kitokių toponimų: Apšak-iūkas plk. Pšln < Apšakis dr.; Alksnyn-ukas b. Graž < Alksnynas pv.; Kub-ukai plk. Bt < Kūbai mš.; Liekn-iūkas plk. Klk < Liek- nas mš.; Pasaul-iūkas rst. Zp < Pasaulis plynia; Peč-iūkas b. Kpč < Pėčius kln.; Raistel-iūkas plk. Aln < Raistėlis pv.; Vilkasal-iūkas plk. Šln < Vilkasalis pv.; Zotvar-ukai b. Lbv < Zotvarai pv. -(i)uké (-(i)ukės). 1. a) iš fiziografinių terminų: Bal-iūkė b. Grz, Jnš, Lg, Rd; Bal-iūkės b. Jnš; Bal-ūkė b. Lksn, Švn, Vrn; Bal-ūkės b. Lzd, 2b. Sng < bala; Brast-uké b. Srj < brasta; Duob-uké b. Grz; rst. Sem; Duob-uké b. Dg < duobė; Giraič-iukė b. Vs < giraitė (giraitė) < giria; Klampyn-uké rst. Al < klampyné , klam- pi vieta, klampynas®; Kiidr-uké b. Alv < kūdra (kūdra); Maur-inké rst. Kp < mau- rai (matirai), mduras; Pabal-inké b. Mrk < pabalé, pabalys „vieta pagal balą“; Pelk-inké plk. Krp; Pelk-iukés (|| Pelkikés) šlapia vt. Vdk < pélke; Piev-uké b. Krok < pieva; Saltin-uké b. Lzd < šaltinis; b) iš augalų pavadinimų: Asiūkl-iūkė b. Gaid < asiūklis (asiūklis); c) iš įvairių daiktų pavadinimų pagal tam tikrą panašumą (metafori- niai vediniai): Nykot-ūkė b. Vs— greičiausiai perdirbinys iš *Niekot-ūkė < niekotė „geldelė grūdams, kruopoms niekoti, siausti; gelda“; Skarvad-ūkė b. Brb, Švn < skarvada „keptuvė“; d) iš kitokių apeliatyvų: Dal-iūkės 2b. Vs < dalis „tam tikras viso daikto kiekis“; Merkykl-ūkė b. Btr < *merkykla < merkti „dėti, nardinti į vandenį ar kokį kitą skystį; šlapinti, drėkinti“; Mirkykl-ūkė b. Krsn < *mirkykla < mirkti „būti panardintam į vandenį ar kokį kitą skystį, tūnoti vandenyje“; Vytin-ūkė b. Vs < vytinė „Vytis, rykštė“. 2. a) iš kitų helonimų: Bendr-ūkė plk. Sit < Bendrė plk.; Gervin-ūkė b. Slvn < Gėrvinė b.; Mirtykl-ukė b. Al — dėl disimiliacijos iš *Mirkykl-ukė < Mirkykla b.; Pal-iūkės b. Lzd < Palios b. Lzd; Plovin-ukė b. Ūd < Plovinė b.; Sodželk-iūkė b. Prnv < Sodželka b.; b) iš upėvardžių: Baravykin-ukė b. KzR < Baravykinė upl.; c) iš kitokių toponimų: Ašutin-ūkė b. Sng < Ašutinė pv.; Bal-ūkė b. Švn < Bala pv.; Dėlin-ūkė b. Lp < Dėlinė pv.; Kamš-iūkė plk. Ilgž < Kamšos pv. Darybos pamato leksinio statuso bei darybos reikšmės požiūriu -(i)uk- vedi- niai pasiskirstę šitaip: vediniai iš apeliatyvų (toponimizacija), t. y. tikrieji demi- nutyvai, — 79,9%, vediniai iš toponimų (transtoponimizacija), t. y. deminutyvai bei posesyvai, — 20,190. Deminutyviniai helonimai su priesaga -(i)uk- daugiau ar mažiau paplitę viso- je Lietuvoje, išskyrus Žemaičių vakarinę bei šiaurinę dalį. Įdomu tai, kad beveik visos didesnės jų koncentracijos vietos — rytinė bei šiaurrytinė Žemaitija, Vidu- rio Lietuvos plotas apie Baisogalą, Krekenavą, rytinė Aukštaitijos dalis — su- tampa su upių ir ežerų vardų ryškesniais arealais (dėl pastarųjų plg. Vanagas 1970: 418). 82 Priesaga -(i)ukl- -(i)uklis. 1. Ežer-iūklis b. SI¢, Všk < ėžeras. Priesaga -(i)ūkšt- „(i)ūkštė. 1. Bal-iūkštė b. Vies < bala. -(i)ūkštis. 1. Saman-iūkštis (|| Samanykštis) rst. Gdr < sūmana (samanė, sūma- nos). Priesaga -(i)ul- -(i)ulé (-(i)ulės). 1. Bruzg-ulés b. Mrk < bruzgai, brūzgas „tankūs, menki krū- mai, krūmokšniai“; Duob-ūlė b. R; rst. Trgn; Duob-ulė rst. Žž < duobė; Išdeg-iūlė b. Všk < išdegas „išdegusi ar saulės išdeginta vieta pievoje, miške, durpyne; degimas“; Krak-ulés rst. Ant < krake „karosas“; Vaid-ūlė b. Sug; b., rst. Skm; rst. An, Cln; Vaid-ulés b. JnšM < vaidas „vaiduoklis, šmėkla, vaidalas®. -(i)ulis (- (i)uliai). 1. Duob-ūlis b. Kž; rst. Lk < duobė; Tyr-uliai 2b. Sin; plk. Pdb; rst. Sdl; tr. Sl ir kt. (iš viso 8); Tyr-ulis b. SI; plk. Rd < tyras „klampi pelkė, apaugusi retais mažais medžiais“; Trak-ulis b. Krn < trakas „aukšta, sausa pieva, apaugusi retais krūmais bei medžiais, miško aikštelė; iškirsta ar išdegusi miško vieta, skynimas“; Vaid-ūliai plk., rst. JnšM; rst. Pun < vaidas „vaiduoklis, šmėkla, vaidalas“. Kiek daugiau deminutyvinių helonimų su priesaga -(i)ul- užfiksuota Rytų Lietuvoje. Priesaga -(i)ut- -(i)uté (-(i)utės). 1. a) iš fiziografinių terminų: Bal-uté b. Jon, Pn, Pz, V; rst. Dbg < bala; Daub-uté plk. Stn < dauba; Dirv-utés b. Prnv < dirva; Grab-ūtė b. Erz < grabe „griovys“; Kamp-uté b. Srv < kampas „vieta, kur susikerta dvi linijos, plokštumos, sienos ar daiktai; kertė; kraštas, šalis; pusė; plotas, sklypas; pakraš- tys; gabalas“; Kams-uté plk. Vdk < kamša „žabais, virbais iškimštas, išklotas ke- lias; prikimšta, užtaisyta duobė; klampi vieta“; Lank-ūtė b. Graž; plk. Všt; Lank- -utė plk. Pjv < lanka; Mark-utė b. Šlv; Mark-ūtės plk. Skdv < marka „vieta linams merkti, linmarka“; Nuotak-utė b. Pns < nuotaka (nuotaka) „nutekėjimas, nuota- kumas, nubėgimas; nuotaki pieva, kuria prabėga šlaitų vanduo“; Pelk-ūtė b. Grk, Šiv; plk. Ck, Rdd, Rs ir kt. (iš viso apie 25); Pelk-uté b. Grnk, Šln; 2plk. Btg, plk. Rd ir kt. (iš viso 7); Pelk-ūtės 2plk. Rs; šlapia vt. Šmk < pėlkė; Plyn-ūtė plk. Br, Gž, Kt; rst. Lap, Sil i ir kt. id viso 9); fri Lv, Py, Pl, Zal < plyné „plyna „kūdra“; Trak-itė pik. Kim < trakas „aukšta, sausa pieva, apaugusi retais krū- mais bei medžiais, miško aikštelė; iškirsta ar išdegusi miško vieta, skynimas“; b) iš augalų pavadinimų: Karkl-ūtė plk. Varn < karklas; c) iš gyvūnų pavadinimų: Krak-ūtės b. Lksn < krake „karosas“; Kirk-ūtė b., plk. SI < kirka „žuvėdra, kirlė“:; Mešk-ūtė b. Ss; rst. Dg < meška; Ožk-ūtės rst. Trkm < ožka; Vilk-ūtė b., rst. Ašmn < vilkas; d) iš įvairių daiktų pavadinimų pagal tam tikrą panašumą (metafori- niai vediniai): Geld-utės b. Vlkj < gélda „iš vieno medžio išskobtas pailgas in- 83 das, niekotė; gyvulių šeriamas ar girdomas lovys; lomelė, duobė dirvoj“; Pyn-ūtė rst. Rok < pynė „kas nors susiraizgę, susipynę“; e) iš kitokių apeliatyvų: Kap-utė b. SI < kapai, kapas; Lakšt-ūtė rst. Nmt; Lakšt-ūtės rst. Knv < lakštas „augalo lapas“; Lauž-ūtė b. Skėm < laužas „krūva virbų, žabų, šakų, medgalių“; Pul-iūtė (|| Pulka) rst. Zl < pulis „banga, vilnis“; Vaid-ūtė rst. Sug < vaidas „vaiduoklis, šmėkla, vaidalas“; Žab-utė rst. Dbg < žūbas „virbas, žagaras“. 2. a) iš kitų helonimų: Lank-ūtė b. Trg < Lanka b.; Plentauk-ūtė b. Vs < Plentauka b.; Plyn-ūtė b. Sil < Plynė plk.; Plyn-ūtė plk. Mšk < Plynė plk.; b) iš ežerų vardų: Ak-ūtė rst. Lin < Akis ež.; Ilg-ūtė b. Kpč < Ilgis ež.; c) iš kitokių toponimų: Mark-ūtė plk. Trg < Markos pv.; Pelk-utė plk. Sin < Pėlkė pv.; Plyn-ūtė b. Pjv < Plynia drp.; Plyn-ūtė rst. Vv < Plynė pv. Helonimas Kęsuv-ūtė b. Sg gali būti padarytas iš neužfiksuoto vietovardžio *Kesuva ar pan. — plg. késas „kemsas, kupstas“. -utis (-učiai). 1. a) iš fiziografinių terminų: Gal-ūtis rst. KzR < galas „kraš- tas; siena; riba; pabaiga“; Goj-ūtis plk. Onš < gėjus; Kirn-utis rst. Srj < kirna „vandens išplauta medžio ar krūmo šaknis upės krante; krūmuota, šlapia vieta; vieta, kur suvirtę medžiai, laužas, lūžtvė“; Pjaun-ūtis plk. Vdk < pjaunys „krū- mokšnių priaugusi pjaunama pelkė, loma, kur pavasarį ir rudenį laikosi van- duo“; Rag-ūtis b. Ldvn; plk. Lkč < rūgas „smailus žemės plotas, įsikišęs į jūrą, ežerą ar mišką, pusiasalis“; b) iš gyvūnų pavadinimų: Krak-ūtis b. Auk < krūkė „karosas“; Mešk-ūčiai rst. Pvš; Mešk-utis rst. Onš < meška; Vilk-ūčiai rst. Stk < vilkas; c) iš kitokių apeliatyvų: Bačk-ūtis rst. Stk < bačka „statinė“; Kūg-ūčiai plk. Bt < kiigis (kūgys) „didelė šieno, šiaudų ar kt. kupeta, stirta, žagas“. 2. a) iš kitų helonimų: Milk-učiai rst. Dsm < Milkai rst.; b) iš upėvardžių: Berž-ūtis plk. Aukš < Beržė up.; c) iš kitokių toponimų: Judamišk-ūtis rst. Pun < Jūdamiškis ar. Darybos pamato leksinio statuso bei darybos reikšmės požiūriu -(i)ut- vedi- niai pasiskirstę šitaip: vediniai iš apeliatyvų (toponimizacija), t. y. tikrieji demi- nutyvai, — 87,3%, vediniai iš toponimų (transtoponimizacija), t. y. deminutyvai bei posesyvai, — 12,7%. Deminutyviniai helonimai su priesaga -(i)ut- ryškių arealų nesudaro. Paste- bima tik didesnė jų koncentracija Užnemunėje. Į šiaurę nuo linijos Varniai — Šiauliai — Panevėžys — Želva tokių vedinių visai nepasitaiko. Priesaga -(i)ūt- -ūtai. 1. Bebr-iitai b. Šiūl < bébras (bėbras). -(i)até (-(i)ūtės). 1. Abšar-ūtė b. Grv — plg. brus. a6wap , „didelis žemės plotas“ (Jaškin 1971: 7); Egl-iūtė b. Jk < ėglė (eglė); Kel-iūtė b. Cln < kélias. 2. a) iš kitų helonimuy: Kiskiabal-iiité b. Dg < Kiskiabalé b. Helonimai su priesaga -(i)ūt- sudaro du mikroarealus: pirmasis — rytinė Lie- tuvos dalis, antrasis — pietinis dzūkų pakraštys. 84 3.2. Vediniai su slaviškomis priesagomis. Visi šios grupės vediniai padaryti su priesaga -ka bei įvairiais jos variantais. Priesaga -aika 1. Bal-aika plk. Lp < bala; Gir-aika rst. Nmč < giria; Šil-aika (|| Šilėlė) b. Upt < šilas. 2. Kumpuol-aika b. Dgč < Kumpuolé up. Plg. brus. vw. XKopmaiixa (Lemciugova 1970: 89), rus. vv. Hepydaiixa (Podolskaja 1983: 91) ir pan. Priesaga -(i)anka 1. Lerm-anka plk. Vdk < lėrmas „triukšmas“. 2. Milč-ianka b. Grl < Milčiūs up. Plg. brus. vv. Yuécanka, Xeauwuanxa (MB 242, 245), lenk. vw. Chrošcianka (Ha- licka 1976: 201), Kosianka (Halicka 1978: 40) ir pan. Priesaga -atka 1. Kems-atka b. Imbr < kėmsa, kėmsas „samanomis ar žole apžėlęs kelmas ar žemės kauburelis, kęsas“. Vedinys laikytinas hibridiniu dariniu — iš lietuviško pamatinio žodžio ir sla- viškos deminutyvų darybai būdingos priesagos — plg. brus. vv. Jawuamka, Jeanamka (Lemciugova 1970: 89). Priesaga -(i)auk- -(i)auka (-(i)aukos). 1. a) iš fiziografinių terminų: Daub-aukos rst. Bud < dauba „slėnys, klonis, griova“; Kems-duka b. Rk < kémsa, kémsas „samanomis ar žole apžėlęs kelmas ar žemės kauburelis, kesas®; Kul-iauka b. Trgn < kulys (kūlis) „įlanka, iškyšulys; uzsisukimas, vingis; kampas; kraštas, gabalas“; b) iš augalų pavadinimų: Kvašč-iauka plk. Skm — plg. lenk. chwaszcz „asiūk- lis“ (SJP I 309), brus. xgowu „t. p.“ (Jaškin 1971: 199); c) iš gyvūnų pavadinimų: Gandr-aukos plk. Dmnt < gandras; Krak-auka rst. Nmt < krūkė „karosas“; Sakal-auka b. Slk < sakalas; kita vertus, pastarasis helo- nimas dėl metatezės gali būti atsiradęs iš *Salak-auka — tokiu atveju jis laikyti- nas transtoponimizacijos produktu, t. y. vediniu iš ežero vardo Salakas; d) iš įvairių socialinės aplinkos daiktų ar reiškinių pavadinimų: Kryž- -auka plk. Sug; Kryž-auka b. Ob < kryžius; e) iš etnonimų: Žyd-auka b. Luok; plk. Pknš, Skp; rst. Btr, Gdr, Mlt; Žyd- -auka b. Ob; rst. Mlt < žydas; f) iš mitinių būtybių pavadinimų : Cart-auka rst. Mrs < čartas „velnias“; Veln-iauka plk. Srj < vėlnias. -aukė (-aukės). 1. Dumbl-aukės b. Nmk < dumblas „nusėdusios dulkės, šlapias suplaktas purvas“. Tai greičiausiai iš baltarusių kalbos pasiskolinta priesaga, baltarusių priesa- gu -ayxa, -evka, su kuriomis padaroma ypač daug vietovardžių, atitikmuo, plg. brus. vv. Anemwxayxa, Biuneyka (Lemciugova 1970: 83), Ximpayka, /linayka (MB 273) ir pan. 85 Helonimai su priesaga -auka kiek plačiau paplitę šiaurrytinėje, rytinėje ir pietinėje Lietuvoje. Jų arealai tokie patys, kaip ir šią priesagą turinčių upių bei ežerų vardų (dėl pastarųjų žr. Vanagas 1970: 98-99). Priesaga -avatka Tai sudėtinė priesaga, priesagos -atka resp. -ka atmaina. Ji išskirtina grei- čiausiai tik vieno helonimo struktūroje: 1. Kems-avatka b. Gaid < kėmsa, kėmsas „samanomis ar žole apžėlęs kelmas ar žemės kauburelis, kęsas“. Priesaga -(i)avka 1. Kul-iavka b. Dgč < kulys (kūlis) „įlanka, iškyšulys; užsisukimas, vingis; kam- pas; kraštas, gabalas“. Plg. brus. vv. Ilem6paexa (MB 248) ir pan. Priesaga -ka 1. a) iš fiziografinių terminų: Akmén-ka b. Vin < akmuo, akmenas; Pabal- -ka plk. Bsg < pabalė „vieta pagal balą“; Šlin-kos plk. Krk < šlynas „pilkšvai melsvas arba balkšvas glitus molis su organinių medžiagų priemaišomis; tokio molio dirva; dumblas, purvynas“; b) iš gyvūnų pavadinimų: Blus-ka plk. Vdk < blusa; Kumėl-ka rst. Lln < kumelys, kumėlė; Paukštėl-ka plk. Auk < paukštėlis < paūkštis; Vover-kos b. Krn < voverė; c)iš kitokių apeliatyvų: Cigon-ka b. Vrn; rst. Dtn < cigonas „čigonas“; Kar- čem-ka rst. Stk < karčema; Pranciiz-ka rst. Vln < prancūzas; Pūl-ka (|| Pul-iūtė) rst. Z1 < pulis „banga, vilnis“; Ragdn-ka plk. Rs < ragana (ragana); Tvorél-ka b. Pbs < tvoréle < tvord; 2. a) iš upių bei ežerų vardų: Lydekin-ka plk. Mrk < Lydekinis ež.; Mūšėl-ka plk. Tj < Mūšėlė up.; Narant-ka b. Sv < Narantis up.; Palon-ka b. Bsg < Palonas up.; Suraž-ka rst. Sug — greičiausiai iškreipta iš *Suraiž-ka < Suraiža up.; Viršup- -ka rst. Švnč — greičiausiai iš neužfiksuoto upėvardžio *Viršupė ar pan. — plg. Virsupis up. Vrn; b) iš oikonimų: Antup-ka b. Dbk < Antupiai k. Si priesaga labai produktyvi slavų toponimijoje, plg. brus. vv. laywka, Mas3ypra (Lemciugova 1970: 81-83), lenk. vv. Pruska (Halicka 1976: 140), rus. wv. Xoumepka, JIanka (Smolickaja 1976: 27, 128) ir pan. Darybos pamato leksinio statuso bei darybos reikšmės požiūriu -ka vediniai pasiskirstę šitaip: vediniai iš apeliatyvų (toponimizacija), t. y. tikrieji deminuty- vai, — 66,7%, vediniai iš toponimų (transtoponimizacija), t. y. deminutyvai bei posesyvai, — 33,3%. Deminutyviniai helonimai su priesaga -ka užfiksuoti įvairiose tam tikru laiku apslavintose Lietuvos dalyse — Rytų, Vidurio bei Pietryčių Lietuvoje. Kitų helonimų priesaga -ka nelaikytina darybos formantu, kadangi yra ne helonimų darybos, o tiesiog jų, jau su kitokiom priemonėm padarytų, apslavini- mo priemonė. Kai kuriais atvejais tai paliudija gretiminė, neapslavinta, lytis: 86 Amšarin-ka b. Dgč : Amšarinė; Kemsin-ka b. Grs : Kemsynėlė; Marcijan-ka rst. Sug : Marcijanas; Peklel-ka b. Ars : Peklelé; Pusel-kos b. Ar : Pušelės; Vėžel-ka b. Rim : Vėželė; Zgsél-ka plk. Zb : Žąsėlė. Likusiųjų pelkėtų vietų vardų tiesioginių neapslavintų atitikmenų neužfiksuota, tačiau manyti juos esant ar buvus leidžia tik ką pateikti helonimai bei apskritai heloniminis resp. toponiminis kontekstas: Ajerin-ka b. Dbg : *4jeriné — plg. Ajerinė b. Dbg; plk. Mlt; Beržin-kos b. Sr : *Beržinės — plg. Beržinė b. Kč, Prn; Brastel-ka b. Imbr : *Brastelė — plg. Brastėlė b. Žsl; plk. Lel ir pan. Priesaga -(i)onka 1. Kvasc-ionka b. Skm — plg. lenk. chwaszcz „asiūklis“ (SJP I 309), brus. xeowu „t. p.“ (Jaškin 1971: 199). Plg. brus. vv. Jlyxwconxa, Boreonxa, Ilepazeonxa (MB 272) ir pan. Priesaga -ovka 1. Cigon-ovka b. Smal < cigonas „čigonas“; Cert-ovka b. Smal < čeftas „vel- nias“, dar plg. lenk. czart „t. p.“ (SJP I 375). Plg. rus. vv. Anbxoerxa, Bepesoexa, Manunoerxa (Smolickaja 1976: 76, 33, 30) ir pan. . Priesaga -(i)uvka 1. Cert-uvka rst. Dgč < čeitas „velnias“, dar plg. lenk. czart „t. p.“ (SJP I 375); Kems-uvka b. Smal < kėmsas; Mendr-uvka b. JnšM < mėndrė (mendrė) „nendrė“; Žyd-uvka b. Vvs < žydas. Tai iš lenkų kalbos atėjusi priesaga — plg. lenk. vv. Bargtowka, Bobrowka (Ha- licka 1978: 10, 13) ir pan. 4. Svarbiausios priesaginių deminutyvinių helonimų ypatybės 4.1. Iš viso užfiksuota 3 262 priesaginiai deminutyviniai helonimai. Remian- tis turimais duomenimis apie visų priesaginės darybos helonimų kiekį (10 500), deminutyviniai priesagu vediniai sudaro 31% visų šiuo derivacijos būdu padary- tų pelkėtų vietų vardų. Turint omenyje tai, kad yra nemažai helonimų, padarytų su deminutyvų darybai būdingomis priesagomis, bet negalimy patikimai kvalifi- kuoti kaip deminutyvų, nes neaiškus jų pamatinis žodis bei darybos reikšmė (žr. 2.3.), galima daryti prielaidą, jog potencialiai deminutyviniai helonimai gali su- daryti dar didesnę priesagų vedinių dalį. 4.2. Deminutyviniams priesaginiams helonimams sudaryti vartojamos 33 prie- sagos bei atitinkamai kur kas daugiau jų galūninių variantų. Pagal produktyvu- mą jos išdėstytinos taip: -el- — 1705, t. y. 52,3% visų deminutyvinių priesaginių helonimų; -ėl- — 720, t. y. 22,196; -(i)uk- — 244, t. y. 7,596; -ait- — 195, t. y. 6%; -(ijut- — 110, t. y. 3,4%; -al- — 76, t. y. 2,3%; -ik- — 52, t. y. 1,696; -(i)ul- — 26, t. y. 0,896; -el- (iš daugiaskiemenių pamatinių žodžių padarytuose helonimuose) — 25, t. y. 0,896; -ka — 21, t. y. 0,6%; -(i)auk- 20, t. y. 0,696; -(i)ok- — 19, t. y. 0,696; -ėsn- — 6, t. y. 0,296; -(i)ūt- — 5, t. y. 0,1596; -aika, -yt-, -(ijuvka — po 4, t. y. po 87 0,1%; -ėk-, -ykšt- — po 3, t. y. po 0,0996; -(i)anka, -(i)okšt-, -(i)ot-, -ovka, -(i)ukl-, -(i)ūkšt- — po 2, t. y. po 0,06%; -aič-, -atka, -avatka, -(i Javka, -(i)onka, -eik-, -és-, -et- — po 1, t. y. 0,03%. Dėl priesagy inventoriaus bei produktyvumo dar žr. 1 lentele. 4.2.1. Priesagy produktyvumas labai nevienodas: -el- vediniai sudaro dau- giau kaip pusę visų derivatų, tik su 7 priesagomis (-el-, -ėl-, -(i)uk-, -ait-, (i Jut-, -al-, -ik-) padarytų vedinių yra daugiau nei po 196 visų derivatų, t. y. likusiųjų priesagų vediniai sudaro tik nežymią deminutyvinių helonimų dalį. Produkty- viausių priesagų santykis su kitomis priesagomis grafiškai (procentine išraiška) atrodytų taip: -ait- | -al- | ik- (i)ut- kitos R priesagos ROM | Pastebėtina, jog produktyviausios deminutyvinių helonimų priesagos -el-, -ėl-, -(i)uk- yra dažniausios ir deminutyvinių upių bei ežerų vardų daryboje (dėl pastarųjų plg. Vanagas 1981: 94). 4.2.2. Deminutyviniai helonimai padaryti su 23 lietuviškos (baltiškos) kilmės priesagomis ir 10 slaviškos kilmės priesagų. Tai sudaro atitinkamai 69,7% ir 30,396 visų priesagų. Grafinė išraiška (procentais): 7101 60 50 40 30 20 10 Lietuviškos (baltiškos) kilmės Slaviškos kilmės priesagos priesagos 88 4.2.3. Su 23 savos kilmės priesagomis išvesti 3 205 helonimai, t. y. 98,2596 visų deminutyvinių helonimų; su svetimos (slaviškos) kilmės priesagomis — 57 helonimai, t. y. 1,75%. Grafinė išraiška (procentais): Helonimai su Helonimai su savos kilmės svetimos kilmės priesagomis priesagomis 4.3. Iš apeliatyvų padarytų helonimų, t. y. tikrųjų deminutyvų, užfiksuota 2660, t. y. 81,796 visų deminutyvinių helonimų; iš kitų toponimų (helonimų, upių ir ežerų vardų, oikonimų ir kt.) padarytų helonimų, t. y. deminutyvų bei posesyvų, — 597, t. y. 18,3%. Deminutyvinių helonimų procentinis santykis jų darybos reikšmės (kategori- jos) požiūriu grafiškai atrodo taip: 107 Tikrieji Deminutyvai bei deminutyvai posesyvai (toponimizacija) (transtoponi- mizacija) 4.3.1. Gausiausios apeliatyvinių pamatinių žodžių semantinės grupės yra šios: 1) fiziografiniai terminai — iš jų padaryti 2 279 helonimai, t. y. 85,796 visų deape- liatyvų; 2) objektų kuopą reiškiantys vietų pavadinimai — 149, t. y. 5,696; 89 3) augalų pavadinimai — 98, t. y. 3,796; 4) gyvūnų pavadinimai — 53, t. y. 2%. Iš kitokioms semantinėms grupėms priklausančių apeliatyvų padaryti helonimai sudaro tik 3% visų deapeliatyvu. 4.3.2. Transtoponimizacijos būdu padarytų helonimų dažniausi pamatiniai žodžiai yra kiti helonimai — iš jų išvesti 355 derivatai, t. y. 59,2% visų detoponi- mų. Iš kitokių toponimų (išskyrus upių ir ežerų vardus bei oikonimus) išvesta 200 helonimų, t. y. 33,4%; iš upių ir ežerų vardų — 37 helonimai, t. y. 6,2%; iš oikonimų — 7 helonimai, t. y. 1,2%. 5. Apibendrinamosios pastabos Pateikta kiekybinė priesaginių helonimų charakteristika bei kiti darybinės analizės metu išryškėję dėsningumai bei ypatumai suponuoja keletą išvadų, at- skleidžiančių deminutyvinių priesaginių pelkėtų vietų vardų sufiksacijos specifi- ką. 5.1. Deminutyviniai priesaginės darybos helonimai yra viena iš gausiausių priesaginių helonimų darybos kategorijų — sudaro 3196 visų priesagų vedinių. Šie darybos tipai labai produktyvūs tiek kvalitatyviniu, tiek kvantitatyviniu po- žiūriu — pasižymi ir pačių priesagų gausa (33), ir dideliu darybos tipus reprezen- tuojančių vietovardžių kiekiu. 5.1.1. Deminutyvinių helonimų priesagų produktyvumas labai nevienodas. Šios darybos kategorijos pagrindą sudaro priesagų -el-, -ėl-, -(i)uk-, -ait-, -(i)ut-, -al-, -ik- vediniai; kitų priesagų derivatų yra mažiau nei po 1%. 5.1.2. Dariausios helonimų priesagos -el-, -él-, -(i)uk- yra produktyviausios ir deminutyvinių upių bei ežerų vardų daryboje. Kalbamųjų vandenvardžių priesa- gų produktyvumas, matyt, susijęs su beveik visuotiniu šių darybos afiksų papliti- mu bei intensyviu vedinių vartojimu lietuvių tarmių apeliatyvinėje leksikoje (dėl apeliatyvų darybos bei vartojimo plg. LKA III 130-132; žemėl. Nr. 116, 117). 5.1.3. Autochtoniškosios deminutyvinių helonimų priesagos sudaro absoliu- čią darybos afiksų daugumą (69,7%), juolab kad slaviškos kilmės priesagos lai- kytinos vienos priesagos -ka įvairiais sudėtiniais variantais. Dar didesnis kieky- binis skirtumas išryškėja sugretinus vedinius su savos bei su svetimos (slaviškos) kilmės priesagomis (atitinkamai 98,25% ir 1,75%). Šios dvi priežastys leidžia teigti, kad darybos priemonių požiūriu deminutyviniai priesaginiai helonimai yra beveik vienalytis lietuvių vandenvardžių sluoksnis. 5.2. Nustačius dariausias priesagas bei leksines ir semantines grupes, ku- rioms priklausantys žodžiai dažniausiai esti helonimų derivantai, paaiškėja pro- duktyviausi deminutyvinių priesaginių helonimų darybos modeliai: 1) fiziografi- nis terminas + deminutyvinę funkciją atliekanti priesaga (-el-, -el-, -(i)uk-, -ait-, -(i)ut-, -al-, -ik-) — (tikrasis) deminutyvinis helonimas; 2) objektų kuopą reiš- kiantis vietos pavadinimas + deminutyvinę funkciją atliekanti priesaga (-el-, -ėl- -ait-, -(i)ut-, -al-, -ik-) — (tikrasis) deminutyvinis helonimas; 3) augalo pavadini- 90 mas + deminutyvinę funkciją atliekanti priesaga (-el-, -ėl-, -(ijuk-, -ait-, -(i)ut-, -al-, -ik-) — (tikrasis) deminutyvinis helonimas; 4) gyvūno pavadinimas + demi- nutyvinę funkciją atliekanti priesaga (-el-, -ėl-, -(i)uk-, -ait-, -(i)ut-, -al-, -ik-) — (tikrasis) deminutyvinis helonimas; 5) helonimas + deminutyvinę ir posesyvinę funkciją atliekanti priesaga (-el-, -ėl-, -(i)uk-, -ait-, -(i)ut-, -al-, -ik-) — deminu- tyvinis bei posesyvinis helonimas; 6) toponimas (ne upės ar ežero vardas, ne oikonimas) + deminutyvinę ir posesyvinę funkciją atliekanti priesaga (-el-, -ėl-, -(i)uk-, -ait-, -(i)ut-, -al-, -ik-) — deminutyvinis bei posesyvinis helonimas; 7) upės ar ežero vardas + deminutyvinę ir posesyvinę funkciją atliekanti priesa- ga (-el-, -él-, -(i)uk-, -ait-, -(i)ut-, -al-, -ik-) — deminutyvinis bei posesyvinis helonimas. 5.3. Išskirtini daugiau ar mažiau apibrėžti kai kurių priesagų vedinių papliti- mo plotai. Arealai yra trejopo pobūdžio: 1) būdingi (arba daugiausia būdingi) tik kuriam nors vienam Lietuvos regionui — tokiu atveju helonimai su tam tikra priesaga laikytini ekskliuzyvine to regiono ypatybe; 2) būdingi keliems Lietuvos regionams, iš kurių viename išsidėsčiusi absoliuti dauguma tų priesagų vedinių; 3) būdingi keliems Lietuvos regionams ir daugmaž vienodai juose paplitę. 5.3.1. Deminutyviniai helonimai su priesaga -a!- paplitę tik Žemaitijoje, ypač jos vakarinėje bei šiaurės vakarinėje dalyje; helonimai su priesaga -ik- — tik ryti- nėje Žemaitijoje; su priesaga -yt- — tik Vidurio Lietuvoje; helonimai su priesaga -(i)ok- — tik Rytų bei Šiaurės rytų Lietuvoje. 5.3.2. Didžiausia deminutyvinių helonimų su priesaga -ait- koncentracija — pietinis bei pietvakarinis Lietuvos pakraštys; kiek mažiau šių vedinių užfiksuota rytinėje Žemaitijoje ir rytinėje Aukštaitijoje. 5.3.3. Iš daugiaskiemenių pamatinių žodžių padaryti helonimai su priesaga -el- daugiausia paplitę rytiniame Lietuvos pakraštyje ir Žemaičių teritorijoje; su priesaga -(i)ūt- — tik rytiniame pakraštyje bei kiek toliau į rytus už Lietuvos ribų ir Pietų Lietuvoje, pietiniame dzūkų pakraštyje. 5.3.4. Išskirtini ir tie Lietuvos regionai, kuriuose deminutyvinių helonimų su viena ar kita priesaga nėra užfiksuota: vedinių su priesaga -el- iš dviskiemenių pamatinių žodžių nėra Žemaičiuose, išskyrus jų šiaurinę ir rytinę dalį; helonimų su priesaga -ėl- neužfiksuota Vakarų Žemaičiuose; su priesaga -(i)uk- — Vakarų ir Šiaurės Zemaiciuose; su priesaga -(i)ut- — Lietuvos teritorijoje į šiaurę nuo linijos Varniai — Šiauliai — Panevėžys — Želva. Gauta 1999 03 01 91 92 Deminutyvinių helonimų priesagų produktyvumas 1 lentelė Priesaga (abėcėlės tvarka) Vedinių kiekis Procentinė išraiška -aič- 1 0,03 % -aika 4 0,1 96 -ait- 195 6 % -al- 76 23% -(i)anka 2 0,06 % -atka 1 0,03 % -(i)auk- 20 0,6 % -avatka 1 0,03 % -(i)avka 1 0,03 % -eik- 1 0,03 % -ėk- 3 0,09 % -el- 1705 523% -el-(daugiaskiemeniuose 25 0,8 % helonimuose) -él- 720 221% -ės- 1 0,03 % -ėsn- 6 0,2 96 -ét- 1 0,03 % -ik- 52 1,6 % -ykst- 3 0,09 % -yt- 4 0,1 % -ka 21 0,6 % -(i)ok- 19 0,6 % -(i)okst- 2 0,06 % -(i)onka 1 0,03 % -(i)ot- 2 0,06 % -ovka 2 0,06 % -(i)uvka 4 0.1 % -(i)uk- 244 7,5 % -(i)ukl- 2 0,06 % - (i) akst- 2 0,06 % -(i)ul- 26 0,8 % -(i)ut- 110 34% -(i)at- 5 0,15 % 33 3262 100 % LITERATŪRA IR ŠALTINIAI Ambrazas S. 1994: Lietuvių kalbos deminutyvų darybos raida. — Lietuvių kalbotyros klausimai 34, 130-157. Balode L. 1985: Latvijas PSR ezeru nosaukumu sufiksala derivacija. — Latvijas PSR zinatnu akadėmijas vėstis 2(451), 46-64. Bilkis L. 1997: Lietuvių helonimai: termino teikimas, sąvoka, vieta toponiminėje sistemoje. — Litu- anistica 1(29), 35-57. Dabartinės lietuvių kalbos žodynas, Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidykla, 1993. Halicka I. 1976: Nazwy miejscowe šrodkowej i zachodniej Biatostocczyzny. Dzierzawcze, patroni- miczne i rodzinne, Warszawa: Panstwowe Wydawnictwo Naukowe. Halicka I. 1978: Nazwy miejscowe šrodkowej i zachodniej Biatostocczyzny. Topograficzne i kulturo- we, Warszawa: Panstwowe Wydawnictwo Naukowe. Jaškin 1971: Awkin I. A. Benapyckis zeazpacdiunoia nase, Minck: HaByka 1 ToxHiKa. Lemciugova 1970: Jlemuiorosa B. II. beaapyckas aikanimia, Minck: HaBykra i T5xniKa. LKA - Lietuvių kalbos atlasas 3. Morfologija, Vilnius: Mokslas, 1991. LKG I - Lietuvių kalbos gramatika 1, Vilnius: Mintis, 1965. LKŽ — Lietuvių kalbos žodynas 1-2, Vilnius: Mintis, 1968-1969; 3-6, Vilnius: Valstybinė politinės ir mokslinės literatūros leidykla, 1956-1962; 7-9, Vilnius: Mintis, 1966-1973; 10— 15, Vilnius: Mokslas, 1976-1991; 16-17, Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidykla, 1995-1996; 18, Vilnius, Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 1997. LLKŽ - Balkevičius J., Kabelka J. Latvių-lietuvių kalbų žodynas, Vilnius: Mokslas, 1977. LPŽ— Lietuvių pavardžių žodynas 1, Vilnius: Mokslas, 1985; 2, Vilnius: Mokslas, 1989. MB -— Mikpamananimis Benapyci, Mincx: HaBykra i T9xnixa, 1974. ME - K. Miilenbacha Latviešu valodas vardnica. Redišgėjis, papildinajis, turpinajis J. Endzelins 1-4, Riga: Kultūras fonda izdevums, 1923-1932. Naktinien¢ G., Paulauskienė A., Vitkauskas V. Druskininkų tarmės žodynas, Vilnius: Mokslas, 1988. Nitsche P. 1964: Geographische Terminologie des Polnischen, Koln-Graz: Bohlau Verlag. Petrauskas J., Vidugiris A. Lazūnų tarmės žodynas, Vilnius: Mokslas, 1985. Podolskaja 1983: II o 1 0 1 b c Xx a 1 H. B. Tunoebie eocmounocaaganckue monoocnodbi. Cn06006pa3soeamenbunbiti ananu3, Mocksa: Hayka. Razmukaitė M. 1981: Priesaginės darybos Lietuvos TSR gyvenamųjų vietų vardai iš hidronimų. — Lietuvių kalbotyros klausimai 21, 199-206. Razmukaitė M. 1983: Asmenvardiniai priesaginės darybos Lietuvos TSR oikonimai. — Lietuvos TSR mokslų akademijos darbai. A serija 2(83), 146-153. Razmukaitė M. 1988: Apeliatyviniai priesaginės darybos Lietuvos TSR oikonimai. — Lietuvos TSR mokslų akademijos darbai. A serija 3(104), 88-104. Razmukaitė M. 1989: Būdingesnės Lietuvos TSR oikonimų darybos priesagos. — Lietuvos TSR mokslų akademijos darbai. A serija 3(108), 138-147. Razmukaitė M. 1991: Lietuvos oikonimai, išvesti iš kitų oikonimų. — Lituanistica 2(6), 53—60. Savukynas B. 1971: Kaip padaryti vandenų vardai. — Pergalė 12, 166-169. SBG -— Caovuix Geaapyckix easopak nayvnouna-3axodnaiū Benapyci i se nazpaniuva 1-5, Minckx: Hasyxka i Taxnika, 1979-1986. Senkus J. 1963: Lietuvių kalbos mažybiniai hidronimai. — Lietuvos TSR mokslų akademijos dar- bai. Serija A 2(15), 249-260. SIP — Stownik jezyka polskiego 1, Warszawa: Naktadem prenumeratoréw, 1900; 2-6, Warszawa: Naktadem prenumeratoréw i Kasy im. Mianowskiego, 1902-1915; 7, Warszawa: Przez K. Krėla i W. Niedzwiedzkiego, z zapomogami Kasy im. Mianowskiego, 1919; 8, Warszawa: Wydawnictwo Kasy im. Mianowskiego, 1927. Skardžius P. 1996: Rinktiniai raštai 1, Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidykla. Smolickaja 1976: Cmonuuxkast I'. II. Judponumus 6acceiūna Oxu, Mocxsa: Hayxka. 93 Toporov 1963: Tonopos B. H. K npobieme ki1accupukalun B TONOHUMHUH. — Hecredoeanus no cmpykmypnoū munonozuu, Mocksa: U3a-so Akan. nayk CCCP, 226-331. Urbutis V. 1978: Žodžių darybos teorija, Vilnius: Mokslas. Vanagas A. 1966: Dėl Lietuvos upių vardų Dunojus ir Dniepras kilmės. — Lietuvių kalbotyros klausimai 8, 173-182. Vanagas A. 1970: Lietuvos TSR hidronimy daryba, Vilnius: Mintis. Vanagas 1973: Banarac A. II. CtpykTypHO-C/10B000pa3oBaTeIbHbII aHaTH3 Ha3BaHUi rop JIUTBBI / Lietuvos TSR moksly akademijos darbai. A serija 3(44), 209-219. Vanagas A. 1981: Lietuvių hidronimų semantika. — Lietuvių kalbotyros klausimai 21, 4-153. Vanagas A. 1981 a: Lietuvių hidronimų etimologinis žodynas, Vilnius: Mokslas, 1981. Vitkauskas V. Šiaurės rytų dūnininkų šnektų žodynas, Vilnius: Mokslas, 1976. SUTRUMPINIMAI ar. — arimas, ariama žemė liūn. — liūnas avd. - asmenvardis Ik. — lieknas b. — bala In. - lanka brus. — baltarusių ms. -— miskas d. — duobė pik. - pelkė, pelkėta vieta db. — dauba pss. — pusiasalis dial. - dialekto, dialektizmas pv. - pievak dr. - dirva pvd. - pavardė drb. ž. — dirbama žemė rst. -— raistas drp. - durpynas rus. - rusų ež. - ezeras IZ. - rėžis gn. — ganykla sln. - slėnis grv. -— griovys Sit. - Saltinis k. - kaimas t. - taria kdr. — kudra tr. - tyras kl. — kelias tv. — tvenkinys kln. - kalnas up. - upė krm. - krūmai upl. - upelis I — laukas VS. - viensėdis lat. - latviy vt. — vieta lenk. — lenkų VV. — vietovardis Ig. - lyguma SUFFIXBILDUNGEN ALS DIMINUTIVE HELONYME IM LITAUISCHEN Zusammenfassung Durch die Suffigierung gebildete diminutive Helonyme sind ihrer Bedeutung nach in zwei Grup- pen einzuteilen: 1) diminutive echte Helonyme und 2) diminutive bzw. possessive Helonyme. Als diminutive echte Helonyme sind nur solche zu betrachten, deren Grundwort ein Appellativum ist, vgl.: Sak-élés < Saka; Azuolyn-élé < ąžuolynas; Uodeg-iké < uodega ,schmaler werdender Erd-, Wiesen-, Boden-, Waldstreifen“; EZer-itkas < éZeras u. a. Helonyme, von anderen Toponymen abgeleitet mit den die Diminutiva kennzeichnenden Suffixen, konnen nicht nur die diminutive Be- deutung vermitteln, sondern auch die possessive. Die Bezichungen der Herkunft, der Zugehorig- keit zwischen Derivans und Derivat treten in diesem Falle klar zu Tage, weil sie nicht allein von der Beziehung der zu bezeichnenden Objekte selber bestimmt werden, sondern auch von den Eigen- heiten der Bildungsformanten. 94 Die diminutiven Helonyme mit einem Ableitungssuffix sind — wie die Resultate der Wortbil- dungsanalyse zeigen — eine der zahlreichsten Wortbildungskategorien unter den mit einem Suffix abgeleiteten Helonymen: sie besteht aus 31% aller Suffixbildungen. Diese Wortbildungstypen sind sehr produktiv sowohl aus gualitativer als auch guantitativer Sicht: sie zeichnen sich durch eine Vielzahl von Suffixen (33) und von Ortsnamen aus, die diesen Wortbildungstyp reprasentiert. Die Produktivitat der Suffixe der diminutiven Helonyme ist unterschiedlich. Die Grundlage dieser Wort- bildungskategorie bilden die Ableitungen mit den Suffixen -el-, -ėl-, -(i)uk-, -ait-, -(i)ut-, -al-, -ik-; Ableitungen mit anderen Suffixen bilden weniger als zu 1% der Gesamtzahl. Die fur die Helonyme geeignetesten Suffixe -el-, -ėl-, -(i)uk- sind auch am gebréauchlichsten bei der Bildung von diminuti- ven FluB- und Seenamen. Die Produktivitiat der erwahnten Ableitungssuffixe der Gewéssernamen ist verbunden mit der weiten Verbreitung dieser Wortbildungsaffixe und dem intensiven Gebrauch solcher Ableitungen unter den Appellativa in den litauischen Mundarten. Die autochthonen Suffixe der diminutiven Helonyme bilden die absolute Mehrheit der Wort- bildungsaffixe (69,7%). Das wird noch dadurch bedingt, dal die Suffixe slawischer Herkunft als unterschiedliche Varianten des einen Suffixes -ka zu betrachten sind. Ein noch groBerer Unter- schied ist zu beobachten beim Vergleich der mit eigenen bzw. mit fremden (slawischen) Suffixen abgeleiteten Helonyme (entsprechend 98,25% und 1,75%). Auf solche Weise bilden die mit Suffi- xen abgeleiteten Helonyme eine beinahe einheitliche Schicht der litauischen Gewassernamen. Von Appellativa abgeleitete Helonyme, d. h. echie Diminutiva bilden 81,7% aller diminutiven Helonyme; von anderen Toponymen (Helonymen, FluB- und Seenamen, Oikonymen u. a.) abgelei- tete Helonyme — diminutive und possessive — bilden 18,3%. Nachdem die gebriuchlichsten Suffixe bzw. die lexikalischen und semantischen Gruppen fest- gestellt worden waren — wobei die zu ihnen gehorenden Woérter am haufigsten Derivanten der Helonyme sind — wurden die produktivsten Wortbildungsmodelle der diminutiven suffigierten He- lonyme erkannt: 1) physiographischer Terminus + Suffix mit diminutiver Funktion — (echtes) diminutives Helonym; 2) Lokalbezeichnung, die eine Menge von Objekten ausdriickt + Suffix mit diminutiver Funktion — (echtes) diminutives Helonym; 3) Pflanzenbezeichnung + Suffix mit di- minutiver Funktion — (echtes) diminutives Helonym; 4) Lebewesenbezeichnung + Suffix mit di- minutiver Funktion — (echtes) diminutives Helonym; 5) Helonym + Suffix mit diminutiver und possessiver Funktion — diminutives und possessives Helonym; 6) Toponym (weder als Name eines Flusses oder Sees noch ein Oikonym) + Suffix mit diminutiver und possessiver Funktion — dimi- nutives und possessives Helonym; 7) FluB- bzw. Seenamen + Suffix mit diminutiver und possessi- ver Funktion — diminutives und possessives Helonym. Die Verbreitungsgebiete von Ableitungen mit gewissen Suffixen sind mehr oder weniger genau festgestellt. Es gibt dreierlei Arten von Arealen: 1) Areale, die nur fiir eine bestimmte Region in Litauen charakteristisch (oder am charakteristischsten) sind — in diesen Fallen gelten die Helony- me mit einem bestimmten Suffix fiir cine exklusive Eigenheit dieser Region; 2) Areale, dic fur einige Regionen in Litauen charakteristisch sind, wobei in einem von ihnen die absolute Mehrzahl der Ableitungen mit den betreffenden Suffixen vorliegt: 3) Areale, die fiir einige Regionen Litau- ens charakteristisch sind und ungefahr gleich in ihnen verbreitet sind. 95