Nauji prancūzų mokslininko darbai apie lietuvių kalbą

rymą, koks jų pasiskirstymas. Tai svarbus indėlis ne tik į gramatikos teoriją. Išsamus visų tų variantų aprašas labai reikalingas ir kalbos praktikai. Užvertę paskutinį „Funkcinės lietuvių kalbos gramatikos“ lapą turime pasakyti, kad tai kapitalinis lietuvių kalbos gramatinės sistemos aprašas, kuris apibendrina ne tik pačios autorės, bet ir daugelio kitų kalbininkų gramatikos tyrinėjimus ir atveria erdvę naujai iškeltoms problemoms gvildenti. Be šio darbo negalės išsiversti ne tik kalbininkai profesionalai, bet ir mokytojai lituanistai, studentai filologai bei labiau išprusę bendrinės lietuvių kalbos vartotojai. Gramatika, kurią skoningai ir patraukliai išleido Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas Valstybinės lietuvių kalbos komisijos prie Lietuvos Respublikos Seimo lėšomis, svariai pagausina lietuvių kalbotyros lobyną. Albertas Ružė Vilniaus universiteto Kauno humanitarinis fakultetas NAUJI PRANCŪZŲ MOKSLININKO DARBAI APIE LIETUVIŲ KALBĄ Daniel Petit Prėsentation de la langue lituanienne. — Lalies. Actes des sessions de linguistigue et de littėrature 19, Paris, 1999, 7—22. Phonologie du Lituanien. Systėme vocaligue et accentuation. — Op. cit., 23—42. Morphologie nominale du Lituanien. Le systėme des déclinaisons et I'expression du genre grammatical. — Op. cit., 43-74. Morphologie verbale du Lituanien. Diathése et voix passive. — Op. cit., 75-111. Syntaxe lituanienne. Syntaxe des participes. — Op. cit., 113-135. A propos du lituanien Sambaris: La racine IE. *bheren baltique oriental. — Bulletin de la Société de Linguistique de Paris 93(1998), fasc. 1, 229-288. Lietuvių kalbos tyrinėjimas Prancūzijoje nuo Ferdinando de Saussure’o, Antoine'o Meillet, Roberto Gauthiot laikų turi senas tradicijas; vėliau jas tęsė Raymondas Schmittleinas, Paulis Garde'as, Jeanas Haudry ir kiti kalbininkai, rašę apie lietuvių kalbą ir naudojęsi jos duomenimis lyginamosioms bei tipologinėms studijoms. Tačiau pastaraisiais dešimtmečiais, kuriantis naujiems baltistikos centrams Lenkijoje, Italijoje, Vokietijoje ir kitose šalyse, lituanistikos tyrimai Prancūzijoje buvo kiek susilpnėję. Todėl didelį susidomėjimą ža214 dina neseniai Paryžiuje pasirodžiusi ištisa serija jauno prancūzų kalbininko Danielio Petit darbų, skirtų lietuvių kalbos fonologijai, gramatikai ir leksikologijai. Paryžiuje leidžiamas Aukštosios pedagoginės mokyklos (Ecole Normal Supérieure) lingvistinis metraštis „Lalies“, kurio 19-ame tome paskelbta daugumas kalbamy darbų, jau kelinti metai didžiąją tomy dalį skiria nušviesti atskirų kalbų (pvz., naujosios graikų, etruskų, arabų, koptų) ypatybėms. Jau pirmame šio metraščio tome (1979) buvo paskelbtas žymaus indoeuropeisto Jeano Haudry „Lyginamasis įvadas į lietuvių kalbą“ (Introduction comparative au lituanien). Penkios Danielio Petit studijos apie lietuvių kalbos gramatinę sandarą apima 135 talpius 19-to tomo puslapius, tad jau savo apimtimi jos prilygsta monografijai. Įvadiniame straipsnyje (7—22) aptarta baltų kalbų vieta indoeuropiečių kalbų šeimoje, svarbiausios rytų ir vakarų baltų skirtybės (daugiausia atsiradusios dėl rytų baltų inovacijų), lietuvių kalbos konservatyvumas. Apibūdinant seniausius ryšius su vakarų finais ir slavų bei germanų kalbomis parodytas laipsniškas baltų kalbų ploto siaurėjimas ir seniausi lietuvių kalbos tarmių skirtumai (beje, p. 19 jie datuojami pagal tradiciją XIII a., nors naujesnių tyrimų duomenimis veikiausiai yra senesni). Toliau nurodyti pagrindiniai rašto paminklai ir bendrais bruožais apibūdinta tolesnė kalbos raida. Šis glaustas įvadas į lietuvių kalbą yra labai informatyvus, parašytas tiksliai, metodiškai, apibendrinant naujausią literatūrą. Reikėtų tik patikslinti teiginį, kad Daukšos Postilė parašyta žemaičių vakariniu dialektu („dans un dialecte bas-lituanien de |'Ouest“ 19) — jis, matyt, atsirado dėl dviprasmiškos žemaičių vardo vartosenos lietuviškuose šaltiniuose. Manyčiau, kad ir veiksmažodžių 3-iojo asmens daugiskaitos ir vienaskaitos formų sutapimo nereikėtų be išlygų laikyti baltų praradimu (9), nes tai gali būti žilos senovės liekana'. Straipsnyje apie lietuvių kalbos fonologiją daugiausia dėmesio skiriama balsių sistemai ir akcentuacijai, kuri dėl savitos dinaminio ir toninio kirčio sintezės seniai domina pasaulio kalbininkus. Tęsdamas prancūzų lingvistinę tradiciją“ autorius morų teorijos pagrindu aprašo lietuvių kalbos ilgųjų ir trumpųjų, taip pat tvirtapradžių ir tvirtagalių balsių, dvibalsių ir mišriųjų dvigarsių skirtumus: trumpieji balsiai laikomi vienamoriais, ilgieji balsiai, dvibalsiai bei dvigarsiai — dvimoriais; ilgieji tvirtapradžiai laikomi turį kirčiuotą pirmąją mora (i = U + u, du = A + u,ar = A+r), ilgieji tvirtagaliai — antraja mora (i = u + U, att = a + U,ar = a + R). Vardažodžių kirčiavimo tipai skiriami pagal žodžio kirčiavimo tendenciją (šakninis — galūninis kirčiavimas) ir šaknies intonacinę struktūrą į Plg. Pisani 1958: 343; Toporov 1961: 62-63; Kazlauskas 1968: 303; Watkins 1969: 49 tt., 85, 126, 213 tt.; 1970: 166—-170; Ivanov 1981: 58-59. > Martinet 1960; Garde 1968: 14 tt., panašiai Trubetzkoy 1977: 180. 215 (tvirtapradės — tvirtagalės šaknys). Tuo būdu išskirti keturi kirčiavimo tipai atitinka tradicines kirčiuotes, bet žymimi skirtingai: A2=1, B2=2, A1=3, B1=4 (32). Toliau aptariamas minėtų pagrindinių kirčiavimo principų realizavimas įvairiuose kontekstuose. Čia visų pirma orientuojamasi ne į pastovų — kilnojamą kirtį paradigmoje, o į individualiai kiekvienam linksniui apibrėžiamus šakninio ir galūninio kirčio santykius. Tuo atžvilgiu autoriaus pateiktas vardažodžių kirčiavimo aprašas skiriasi nuo įprasto lietuvių akcentologijoje. Dėl savo itin sudėtingos ir savitos struktūros lietuvių kalbos akcentuacija, autoriaus manymu, yra svarbus ne tik istorinių, bet ir tipologinių tyrimų objektas. Vardažodžių morfologijos skyriuje (43-74) išsamiai nagrinėjamas lietuvių kalbos linksniavimo tipų santykis su giminės kategorija. Patys linksniavimo tipai, arba linksniuotės, kaip jau dabar įprasta aprašomojoje lietuvių kalbos gramatikoje, skiriami pagal fleksinius kamienus; nurodyti ir ankstesnės klasifikacijos bei numeracijos trūkumai. Konstatuojama, kad daiktavardžių bevardės giminės išnykimas paskatino polinkį poliarizuoti vyriškosios ir moteriškosios giminės linksniavimo tipus: išsiskyrė vyriškosios giminės (i)a/u, moteriškosios giminės — o/é ir mišraus tipo i linksniavimas. Keliama hipotezė, jog vad. „bendroji giminė“ istoriškai remiasi moteriškosios giminės abstraktais, plg. pabdisa — baisa ‘baimé’, gyra ‘pagyrunas’ — gyra ‘gyrimas’; remiamasi ir ta aplinkybe, kad daugelis vad. „bendrosios giminės“ daiktavardžių yra veiksmažodiniai vediniai, plg.: dilba : delbti, niūra : niūrti. Senų moteriškosios giminės abstraktų (mirtis, mintis) apibendrinimu aiškinamas ir moteriškosios giminės vyravimas tarp tų i kamieno daiktavardžių, kurie kitose ide. kalbose nuo senovės buvo vyriškosios giminės (pvz.: avis, ugnis). Manoma, kad polinkis pagal giminę skirti senojo priebalsinio kamieno daiktavardžius (n kamieno — vyr. g., r kamieno — mot. g.) gali būti susijęs su kai kurių r kamieno daiktavardžių (pvz., *bhratér, plg. lie. broterélis) kamieno kitimu (52-53). Kadangi būdvardžių linksniuotės ryškiausiai pasiskirsčiusios giminės pagrindu, daroma prielaida, jog būdvardžių sistema galėjusi būti tas modelis, pagal kurį imta atitinkamai perskirstyti ir daiktavardžius. Morfologinis daiktavardžių ir būdvardžių fleksinių kamienų artimumas sudaręs palankias sąlygas tam procesui (60). Ta aplinkybė, kad lietuvių kalboje nebėra i kamieno būdvardžių (išskyrus vt. didime tipo reliktus), galinti paaiškinti ir i kamieno daiktavardžių giminės įvairumą. Išnagrinėjęs giminių kamienų skirtumus paprastųjų ir įvardžiuotinių būdvardžių paradigmose (plg. didis — didė, bet didysis — didžioji ir pan.) autorius prieina prie išvados, kad lietuvių kalbos būdvardžių giminės koreliacijų pamatą sudarančios dvi iš indoeuropiečių senovės paveldėtos sistemos: 1) pagringinė: we g. -as, mot. g. -a < ide. *-0s, *-a; 2) antrinė: vyr. g. -us, mot. g. -i < ide. *IH, , *ieH ; dabartinei lietuvių kalbai būdingas modelis -is : -¢ (idl : oi laikomas pagrindinės sistemos variantu kildinant -ė iš *-ia < ide. *ieH, (67). Inovaciniu laikomas ir fleksinis kamienas ė, vyraujantis vyriškosios — moteriškosios giminės daiktavardžių, žyminčių asmenis ar gyvūnus, koreliacijoje 216 (vilkas — vilkė, ėlnias — ėlnė, briedis — briedé, miegalius — miegalé). Senoving koreliacija a : 0 (< *o : *a, plg. skr. dšvah ‘arklys’ : ašva ‘kumele’) tebeturi substantiva mobilia su priesagomis -tojas, -€jas, plg.: mokytojas : mokytoja, vežėjas : veZéja. Manoma, kad pakeisti *i-a į į-ė čia trukdes būtinumas išlaikyti pačių priesagy formas, nes *i-ė turėjusi fonetiškai virsti -ė (68). Veiksmažodžių morfologijos skyriuje (75-111) nagrinėjama diatezės ir pasyvo raida. Diatezę autorius apibrėžia kaip aktantų santykio su veiksmažodžiu morfologinę raišką (78), bet daugiausia dėmesio skiria tranzityvumo — intranzityvumo priešpriešai, kuri reiškiama šiais būdais: 1) tų pačių veiksmažodžių formomis, 2) prefiksacija, 3) vidine fleksija (resp. apofonija), 4) išorine fleksija (priesagomis) ir agliutinacija (sangrąžiniais veiksmažodžiais). Toliau pateikiama šių būdų sinchroninė ir diachroninė apžvalga. Seniausia, reliktine, pagrįstai laikoma diatezės raiška tomis pačiomis veiksmažodžio formomis (pvz.: dėgti, kėpti). Priešdėlinių — nepriešdėlinių veiksmažodžių poros taip pat nesudaro tikros priešpriešos tranzityvumo pagrindu; pabrėžiama, kad kai kurie priešdėliniai veiksmažodžiai (pvz., palikti) irgi nuo seno turi dvejopą (t. y. pirmojo tipo) diatezę. Vidinės fleksijos, t. y. apofonijos, panaudojimas tranzityvumo — intranzityvumo priešpriešai reikšti aptariamas kaip baltų kalboms savitas inovacinis procesas. Autorius jį sieja su apofonija kai kurių veiksmažodinių būdvardžių, turinčių priesagą *to, formose (gėrti: girtas, kėlti : kiltas), apibūdina ir skirtingų fleksinių kamienų, formanto *st6 bei infikso vaidmenį. Konstatuojama, kad šis diatezės raiškos būdas baltų kalbose buvo produktyvus, bet negavo sisteminio pobūdžio dėl dviejų priežasčių: pirma, apofonija galima tik kai kurių veiksmažodžių šaknyse (formalus veiksnys), antra, intranzityviniai veiksmažodžiai dažniausiai reiškė gamtos arba spontaniškus procesus: kyla vėjas, šakos linksta ir pan. (92-93). Čia galėtume pridurti, kad skirtingą balsių kaitos laipsnį turinčių tranzityvinių — intranzityvinių veiksmažodžių priešprieša (keisti : kisti, lefikti : linkti ir pan.) baltų kalbose veikiausiai susiformavo senesnės aktyvaus veiksmo — savaiminės būsenos priešpriešos pagrindu. Palyginti neseną tranzityvumo — intranzityvumo priešpriešos susidarymą rodo ne tik morfologiniai, bet ir lietuvių kalbos istorijoje aiškiai įžvelgiami sintaksiniai procesai: linksnių savarankiško vaidmens silpnėjimas, jų semantinio derinimo su veiksmažodžiu virtimas gramatiniu priklausymu, veiksmažodinio valdymo stiprėjimas. Prieš virsdamas tranzityvumo — intranzityvumo raiškos priemone veiksmažodžio šaknies eX: X tipo apofonija baltų kalbose veikiausiai yra turėjusi semantinį (derivacinį) pobūdį, iš dalies išlikusį ir iki šiol. Infiksacija (skirtingai nuo apofonijos) nėra priklausoma nuo šaknies sandaros ir įvairiai taikoma reikšti tranzityvumo — intranzityvumo priešpriešai: tranzityvumą gali žymėti priesaginis veiksmažodis (dugti — auginti), nepriesaginis (sverti — svėrdėti), gali būti priesaginiai abu priešpriešos nariai (gražėti — grūžinti), sufiksacija įvairiai derinama su apofonija (sėsti — sodinti ir pan.). Daž217 niausiai tranzityvumo požymį turi veiksmažodžiai su priesagomis -inti ir -yti, bet šios priesagos kartu teikia veiksmažodžiams ir kitų reikšmių: su priesaga - inti dažniausiai daromi kauzatyviniai, su priesaga -yti — iteratyviniai veiksmažodžiai, ir tik dedama prie intranzityvinių veiksmažodžių kamienų priesaga - yti keičia jų diatezę. Taigi iš autoriaus pateiktos apžvalgos aiškiai matyti, kad ir infiksacija grindžiama tranzityvinių — intranzityvinių veiksmažodžių priešprieša lietuvių kalboje nėra gramatizuota, turi semantinį bei darybinį pobūdį. Veiksmažodžių sangrąžinis formantas lietuvių kalboje tam tikrais atvejais yra pasidaręs produktyvia intranzityvumo raiškos priemone. Autorius pirmine si reikšme pagal tradiciją laiko datyvinę (100), tačiau tai nėra lengva suderinti su sena ir vyraujančia akuzatyvinio papildinio eliminavimo funkcija, vėliau įgalinusia sangrąžinius veiksmažodžius virsti kitoms ide. kalboms senovėje būdingų medialinių formų atitikmenimis. Darbe glaustai apibūdintos svarbiausios sangrąžinių veiksmažodžių grupės, tarp kurių nurodyti ir artimi pasyvui potenciniai bei sąlygoto būvio refleksyvai (laukas gerai susiarė; daug duonos susivalge). Tokie vartosenos atvejai laikomi marginaliniais (beje, tai rodo ir veiksmažodžių leksinis ribotumas); daroma pagrįsta išvada, kad sangrąžiniai veiksmažodžiai, nors ir produktyvūs, lietuvių kalboje neišsirutuliojo tiek, kad virstų pasyvu, kaip yra virtę slavų kalbose (103). Kalbų tipologijos požiūriu tokios pasyvui artimos konstrukcijos (vad. kvazipasyviniai refleksyvai) yra laikomos jungiamąja grandimi tarp dekauzatyvinių refleksyvų ir pasyvo“, o tai leidžia manyti, kad baltų kalbos šiuo atžvilgiu yra išlaikiusios senesnę būklę. Aptardamas palyginti naują pasyvo raišką perifrastinėmis konstrukcijomis su neveikiamaisiais dalyviais autorius išryškina savitus lietuvių kalbai tos raiškos būdus: pasyvo darymą ne tik iš akuzatyvą, bet ir kitus linksnius valdančių veiksmažodžių, taip pat iš intranzityvinių veiksmažodžių (vad. beasmenį pasyvą). Daroma išvada, jog iš ide. paveldėta lietuvių kalbos veiksmažodžio sistema dėl mediumo netekties ir intranzityvinių formų darybos ypatybių istorijos būvyje pritrūkusi vidinių priemonių pasyvui sudaryti ir turėjusi tam reikalui pasinaudoti išorinėmis formomis, t. y. dalyviais (107). Paskutiniame gramatikos studijų skyriuje (113-134) aptariama lietuvių kalbos dalyvių sintaksė apibendrinant tyrimus, daugiausia atliktus Lietuvoje. Autorius pabrėžia, kad lietuvių kalba yra išplėtojusi visas iš indoeuropiečių senovės paveldėtas dalyvių vartosenos galimybes ir tai rodo centrinę dalyvių vietą kalbos sintaksinėje struktūroje (132). Paryžiaus kalbotyros draugijos metraščio 93-io tomo pirmoje dalyje paskelbtoje studijoje „Dėl lietuvių k. Sambaris: ide. šaknis *bherrytų baltų kalbose“ autorius detaliai išnagrinėjo lietuvių kalbos žodžius, turinčius šaknį ber-/bir-, atsižvelgdamas į giminiškų kalbų atitikmenis. Tie žodžiai, etimologiškai siejami 3 Geniušienė 1987: 351. 218 su ide. *bher- “nešti', rytų baltų kalbose turi savitą, skirtingą reikšmę ‘berti, pilti birų daiktą'. Autorius stengiasi įžvelgti indoeuropietiškos vartosenos liekanų vedinyje sambaris, lietuvių kalboje reiškiantį: “sėjos baigimo arba derliaus nuėmimo sudėtinės vaišės*, “(piemenų vaišės per Sekmines’, “surinkimas, rinkliava", “sudėti daiktai ar pinigai’. Remiantis senųjų raštų, tautosakos ir tarmių duomenimis darbe parodyta, kaip vartojamos įvairuojančios šio žodžio kamienų formos (sambaris, sambariai, simbaras, sambara, sūmbarė, simbarés) ir ju atitikmenys latvių kalboje. Konstatuojama, kad žodžiu sambaris buvo žymimas senovinis žemdirbių ritualas, turėjęs dvi dalis: grūdų surinkimas, sunešimas ir bendras jų bėrimas. Pirmoji ritualo dalis, autoriaus manymu, atspindi seniausią veiksmažodžio suberti reikšmę ‘surinkti’, kurią turi ir slavų atitikmuo sibirati. Iš antrosios to ritualo dalies — grūdų bėrimo — galėjusi išsirutulioti šaknies berveiksmažodžio reikšmė “berti grūdus)", vėliau apibendrinta ir kitų smulkių daiktų barstymui. Tiek baltų, tiek slavų kalboms rekonstruojamas veiksmažodis *smi-bher- ‘surinkti’, tačiau slavų kalbose jo vedinys sitborit dėl gr. cuvayoynmn įtakos ėmęs reikšti “dvasininkų susirinkimą, katedra’, o baltų kalbose to veiksmažodžio pirminė reikšmė buvusi taikoma ne žmonių, bet aukojamų javų surinkimui. Autorius prieina prie išvados, kad dėl skirtingų raidos kelių ir savarankiškai vykusių semantinių procesų lie. simbaris ir sl. stiborii neturėtų būti laikomi bendro baltų ir slavų kulto pėdsakais“. Turbūt jau iš šios trumpos Danieliaus Petit darbų apžvalgos matyti, kad juose nagrinėjamos svarbios lietuvių kalbotyros problemos. Darbai labai turiningi, kompaktiški, juose išryškėja geras tiriamų dalykų išmanymas ir aukštas filologinės kultūros lygis. Jie tikrai prisidės prie tolesnio aptartų klausimų sprendimo. Autorius yra gerai išstudijavęs šiuolaikinę baltų kalbotyros literatūrą, remiasi naujausiais lietuvių kalbininkų darbais, įtraukdamas juos į Europos lingvistinės minties apyvartą. Puikiai mokėdamas lietuvių kalbą autorius laisvai operuoja jos duomenimis; norėčiau tik pataisyti konstrukciją džiaugiasi būti (=esąs) giriamas (130), matyt, dirbtinai sudarytą pagal nori būti giriamas. Gausiuose lietuviškuose pavyzdžiuose neradau korektūros klaidų, tik vieną kitą mažmožį vardažodžiuose: Velius = Vėlius (9, 18, 22), Rindaugas = Mindaugas (18), Genušienė = Geniušienė (102, 103, 108). Apskritai čia minimi Danieliaus Petit darbai yra reikšmingi baltistikos pažangai ir nusipelno atidaus lituanistų dėmesio. Juos perskaičius darosi aišku, kad frankofonijos pasaulyje pasirodė talentingas baltų kalbų tyrinėtojas. Dabar lauksime jo tolesnių šios srities darbų. * Tokią bendrumo hipotezę yra iškėlęs Pietro Dini 1995: 147-152. LITERATŪRA Dini P 1995: A propos du vieux sl. ssbors. — Analecta Indoeuropaea Cracoviensia Ioannis Safarewicz Memoriae Dicata, ed. W. Smoczyniski, Cracoviae: Universitas, 147-152. Garde P. 1968: L’accent, Paris: Presses Universitaires de France. Geniusiené E. 1987: The Typology of Reflexives, Amsterdam: Mouton de Gruyter. Ivanov Vįjač. Vs. 1981: HBanos Bsu. Be. Craeanckuii, 6aamuiickuti u pannedanxanckui 21az2on. Hndoesponeiickue ucmoku, Mocksa: Haya. Kazlauskas J. 1968: Lietuvių kalbos istorinė gramatika (kirčiavimas, daiktavardis, veiksmaZodis), Vilnius: Mintis. Martinet A. 1960: Elements de linguistigue générale, Paris: Armand Colin. Pisani V. 1958: Lindoeuropéen reconstruit. — Lingua 7. Toporov V. N. 1961: Tonopos B. H. K sBoripocy 06 3BOoJrtormM1H CTaBSHCKOIO H GaJITHHŪCKOTO ruarojia. — Bonpochi caaesnckoz2o szvikosnanus S, 35-70. Trubetzkoy N. S. 1977: Grundziige der Phonologie, Gottingen: Vandenhoeck und Ruprecht. Watkins C. 1969: Indogermanische Grammatik 3: Formenlehre 1: Geschichte der indogermanischen Verbal flexion, Heidelberg: Carl Winter. Watkins C. 1970: Remarks on Baltic verb inflection. — Baltic Linguistics, ed. Magner T., Schmalstieg W. R., University Park and London: The Pennsylvania State University Press. Vytautas Ambrazas Kanceliarinės kalbos patarimai. Pataisytas ir papildytas leidimas / Lietuvių kalbos institutas; [parengė Pranas Kniūkšta), Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos inst., 1998, 339 p. 1993 m. išleistų „Kanceliarinės kalbos patarimų“ ir 1994 m. pasirodžiusio pakartotinio jų leidimo knygynuose seniai nebepavykdavo užtikti, 0 ne vienas šią įsigytą parankinę knygą buvo ir gerokai suskaitęs. Kadangi reikalų raštų tvarkytojams, gausiam tarnautojų būriui tokio tipo knyga aktuali ir reikalinga ir dėl to, kad per keletą pastarųjų metų nemažai kas pasikeitė, Lietuvių kalbos instituto Kalbos kultūros skyriuje parengti nauji — pataisyti ir papildyti „Kanceliarinės kalbos patarimai“. Rengdami šią knygą, autoriai (pagrindinis rengėjas ir tvarkytojas Pranas Kniūkšta) turėjo peržiūrėti pačius kanceliarinės kalbos reiškinius ir faktus, juos atrinkti. Buvo atsisakyta pasenusių ir iš reikalų raštų dingusių dalykų. Į „Patarimus“ nebeįrašyti tokie nebent pačioje nevalyviausioje rašliavoje bepasitaikantys žodžiai kaip atsinešti (požiūriui, elgsenai reikšti), davinys (faktams, duomenims nusakyti), išnešti (kai nėra nešimo, pvz., išnešti sprendimą, pasiūlymą, papeikimą) ir kt. Kaip antraštiniai įtraukti apie du šimtai per praėjusius metus reikalų raštuose atsiradusių ar pradėtų aktyviau vartoti teisės, administracinės 220