Lietuvių kalbos leksikos gryninimo tradicija ir dabarties tendencijos

ACTA LINGUISTICA LITHUANICA LIETUVIŲ KALBOTYROS KLAUSIMAI XLII (2000) Loreta VAICEKAUSKIENĖ Lietuvių kalbos institutas, Vilnius LIETUVIŲ KALBOS LEKSIKOS GRYNINIMO TRADICIJA IR DABARTIES TENDENCIJOS Šiame straipsnyje ketinama patyrinėti pirmųjų ir vėlesnių leksikos normintojų palikimą, jų leksikos gryninimo pastangas ir požiūrį į svetimus žodžius. Istorinės apžvalgos tikslas — parodyti, kad Lietuvoje skoliniai turi savitą ir seną norminimo istoriją, kuri siejasi su šių dienų kalbos aktualijomis. Žvelgiant į praeitį, pirmiausia išryškėja vienas skolinių norminimo aspektas — sąmoningas jų keitimas lietuviškais žodžiais. Pirmieji lietuviškų raštų autoriai, vertėjai, neturėdami jokių norminimo teorijų, remdamiesi, rodos, vien intuicija, ėmėsi leksiką gryninti naujadarais ar gyvosios kalbos žodžiais, t. y. sąmoningai rinkosi sunkesnį kelią nei beatodairiškai priimti kiekvieną svetimą žodį. Sunku tiksliai nustatyti naujadaro autorių, ne visada aišku, ar žodis atsirado kaip skolinio pakaitas, ar buvo sukurtas prireikus pavadinimo kokiai naujai sąvokai. Nors senosios literatūros tyrėjams dažnai tenka remtis spėjimais, žymiausiu XV I— XVII a. leksikos grynintoju daugumas sutartinai laiko K. Sirvydą. Sirvydas yra keitęs net tarptautinius žodžius, pavyzdžiui, filosofiją — protomeile, pedagogiką — vaikvedžiu, teatrą — stebukline, melancholiją — paniūryste, fantaziją — ženkladare, vaidadare, veterinariją — arkliogydžiu, architektūrą — namudaryste (Sabaliauskas 1994: 181-182; Pakalka 1979: 65-66; Palionis 1995: 82). Kaip ir kitų autorių, ne visi Sirvydo naujadarai prigijo, nes lietuvių kalba iki pat XIX a. pabaigos nebuvo plačiai vartojama nei mokslo reikalams, nei visuomenės gyvenime. Tačiau jo žodynas buvęs nepaprastai populiarus (per šimtmetį — nuo 1620 iki 1713 m. — išėjo penki leidimai), su kiekvienu nauju leidimu jame vis daugėjo skolinių pakaitų, pvz.: tavoras — prekė, pekla — pragaras, slūžiju — tarnauju (Pakalka 1979: 72). Žodynu naudotasi daugelio kitų — leksikografų, vertėjų, rašto žmonių, padėjusių išplatinti ir šiandien vartojamus žodžius: ištartis, kokybė, kupranugaris, mąstytojas, medvilnė, pratarmė, pražanga, spaustuvė, svarstyklė, taisyklė, turgavietė, virtuvė (Balašaitis 1984: 59). Neįsigalėję naujadarai neturėtų stebinti, vėliau matysime, kad šito neišvengė nė vienas, net pats talentingiausias kūrėjas. Nors visi senosios raštijos tyrėjai pabrėžia XVIII a. pasikeitus lietuvių kalbos padėtį, jos puoselėjimo darbas iš esmės nenutrūko, buvo tęsiamas Mažojoje Lietuvoje (gaila tik, kad iki XIX a. su Didžiąja Lietuva beveik nebuvo palaikoma ryšių). Gumbinės kunigas M. Merlinas iškėlė kalbos reformos idėją ir sudarė konkretų jos gryninimo ir norminimo projektą. 1706 m. jis išleido traktatą „Principium primarium in lingua Lithvanica“. Pagrindiniai jo principai buvo 200 šnekėti su liaudimi gryna kalba, nes lietuviai nesuprantą svetimų žodžių; skolinius geriausia keisti tarmėse rastais atitikmenimis ir tik šių nesant diegti savus naujadarus; reikia atsisakyti net įsigalėjusių svetimybių (Palionis 1995: 125). Merlino knygelė rado šalininkų: tų pačių principų laikėsi J. Šulcas, P. Ruigys ir kt. Pavyzdžiui, Ruigio žodyne „Littauisch-Deutsches und Deutsch-Littauisches Lexicon“ (1747) prie daugelio slavizmų pridėta pažyma e Polon, e pol., pvz.: arielka, klapčius, gadynė, iškada, nedėlė, pėtnyčia, šliūbas, žyvatas. Beje, germanizmai, matyt, buvo tiek įprasti, kad prie jų jokios pažymos nėra, nors žodyne jų apstu, pvz.: kliucis, plecius, stuba, špykėrė, šiupelė (Balašaitis 1984: 65). To paties amžiaus pabaigoje kalbos grynumo principas vėl buvo iškeltas atskirus giesmynus parengusių ir vienas kitą norėjusių nurungti K. Milkaus ir G. Ostermejerio diskusijoje. Abu jie kėlė kalbos grynumą ir aiškumą (neigiamai vertino neaiškius naujadarus), pabrėžė pažodinio vertimo žalą. Nors moksliškesnio skolinių tiriamojo darbo lietuvių kalbai dar ilgai teko laukti, svetimybių vengimo tendencija buvo suformuluota aiškiai. Iš esmės tos pačios kalbos ugdymo idėjos perkeliamos į XIX a. Štai vokiškai parašytoje studijoje „Filologinės kritinės pastabos dėl lietuviškosios Biblijos“ (1816-1824) L. Rėza sakosi siekęs kalbos grynumo, taisyklingumo, aiškumo, reikalavęs raštuose remtis šnekamąja žmonių kalba, rašyti vaizdingai, nevartoti barbarizmų (Zinkevičius 1990: 286). Didžiojoje Lietuvoje garsaus Žemaičių vyskupo J. A. Giedraičio pastangomis Naujojo Testamento leidime (1816) nemažai skolinių (daugiausia tuo metu paplitusių polonizmų) pakeista lietuviškais žodžiais: čėsas — laiku, zokonas — įstatymu, sūdas — indu ir t. t. Vienu ryškiausių XIX a. leksikos grynintoju turbūt laikytinas S. Daukantas, prikūręs naujadarų net daugiau už Sirvydą. G. Subačiaus skaičiavimais, tritomiame Daukanto lenkuy-lietuviy kalbų žodyne esama apie 3800 naujų žodžių (Subačius 1987: 152-154), tarp jų, žinoma, ir skolinių pakaitų. Tai Daukantas dziegorių pakeitė laikrodžiu, sukūrė tokius gramatikos terminus kaip būdvardis, daiktavardis (Palionis 1995: 179). Keisdamas svetimybes, Daukantas naudojosi ir tarmių duomenimis, vartojo Sirvydo naujadarų, darėsi semantinių vertinių (vietovė, plg. slavybę miestas; skersis, plg. slavybę kryžius; versti ir dalis jo gramatikos terminų: kalbos dalys (partes orationis), laipsnis (gradus), kalbos mokslas (Sprachlehre). Nors didelė Daukanto naujadarų dalis plačiau nepaplito, tai jokiu būdu nemenkina jo skleisto požiūrio į kalbą reikšmės — pačios rūpinimosi kalba idėjos, svetimo ir savo žodžio supriešinimo, pakaitų ieškojimo pastangų, kalbos gryninimo principo. Kad ir daug pastangų dėjo minėtieji autoriai, XIX a. pab. — XX a. pr. lietuvių kalboje tebebuvo gausu slavybių. Kovoti su nereikalingais skoliniais ėmė kviesti „Aušra“: entuziastingi jos bendradarbiai, ypač M. Akelaitis, A. Vištelis, J. Miliauskas-Miglovara, patys darėsi naujadarus, skleidė kitų sukurtuosius. Kad būtų aiškiau, naujadaras arba skaitytojams žinomesnė svetimybė būdavo vartojama greta, kurį nors iš jų pateikiant skliaustuose, pvz.: byla (prova), dirbtuvė (pa201 brika), kariauna (vaiskas), bravoras (degtuvė) (Palionis 1995: 312). Aušrininkai teikė atitikmenų ir tarptautiniams žodžiams, pvz.: apšvietumas „civilizacija“, senraštvietė „archyvas“, rašliava literatura”, juokžaislis „komedija“, šviesūnas „filosofas“, pradeivis „iniciatorius“, oramieris „barometras“, šiltamieris ,,termometras“, savininkas „egoistas“, pirmokas „atomas“, vilkalbis „filologas“, meilraštis „lyrika“, pamėklė „ironija“ (Palionis 1995: 252—253). Kadangi aušrininkams trūko lingvistinio pasirengimo, laikraštyje būta nemažai painiavos, pavyzdžiui, kartais klaidingai aiškinta žodžių etimologija ir kai kurios svetimybės laikytos lietuviškais žodžiais. Šiandien galima įvairiai vertinti „Aušros“ reikšmę skolinių norminimo istorijai, tik būtina atsižvelgti į istorinį to meto kontekstą ir lietuvių kalbos padėtį, į būtinumą kelti lietuvių tautinę savimonę. Atėjus laikui kalbos klausimus spręsti konkrečiau ir aiškiau, „Aušros“ bendradarbių parengtoje kalbos gryninimo dirvoje jau galėjo suskambėti „Varpo“, o vėliau ir Jono Jablonskio balsas. Nors ir būdami nuosaikesni už aušrininkus, varpininkai neišvengė kraštutinumų, keisdami tarptautinius žodžius, pvz.: kitavardis „pseudonimas“, saunorystė „egoizmas“, žinpaišys „korespondentas“, pastaruolis „konservatorius“, antnosiai „akulioriai“, virtuvas „samavoras“. Kad skaitytojui būtų lengviau susigaudyti, „Varpas“, kaip ir „Aušra“, skliaustuose kartais pateikdavo įprastąjį skolinį arba naujadarą, pvz.: teismas (sūdas), žingūnė (pačta), učitelis (mokytojis). Tačiau svarbiausias minėtinas su „Varpu“ susijęs dalykas — tai Jono Jablonskio kalbinė veikla. Jablonskis nėra palikęs suformuluotų leksikos gryninimo principų, bet iš jo kalbos straipsnių galima susidaryti gana aiškų požiūrio į skolinius vaizdą. Jablonskis neteikė bendrinei kalbai aiškių svetimybių, tačiau svarstydamas ju likimą, atsižvelgdavo į tai, kada jos atsirado kalboje, kokiomis reikšmėmis vartojamos tarmėse, ar yra žinomos ir ar yra kuo jas pakeisti. Tais atvejais, kai svetimasis žodis nepažeisdavo lietuvių leksikos sistemos, kai jį paremdavo įsisenėjimo, paplitimo ir kiti motyvai, jo nekeisdavo. Taigi Jablonskis taisė tik, jo manymu, neabejotinus barbarizmus, pvz.: abrozdas, anūkas, apieka, biskelis, bujoti, čėsas, darmai, kytras, kukorka, liekarsta, macnas, navatnas, padlagas, pečius, ponas, smertis, sosiedas, šmotas, šposas, veselija, viedras, viera, zabova, zerkolas ir kt. (Piročkinas 1977: 102-105; Palionis 1959: 19). Skirtingai nei ankstesnieji puristai, Jablonskis tarptautinių žodžių nevengė, aiškumo sumetimais ribojo jų vartojimą tik stilistiškai — ne mokslinėje literatūroje; svetimybes keitė naujadarais arba tarmių ir senųjų raštų žodžiais (laikėsi principo, kad pakeitus ar apribojus reikšmę, naujoms sąvokoms reikšti galima pritaikyti senus žodžius; štai keletas jo įdiegtų liaudies kalbos žodžių: bičiulis, grindys, gudrus, kamštis, laiptai, mirtis, suolas, šeimininkas, tvarka, vaistas, velionis). Ypač daug dėmesio Jablonskis skyrė kuriamųjų žodžių darybos taisyklingumui (skolinį vertino labiau už prastą naujadarą) — tai rodo daugybė jo perdarytų ar atmestų naujadarų. „Jablonskis buvo tikras žodžių kūrimo meistras, kai kurie iš jo sukurtųjų naujadarų vėliau 202 buvo rasti kaip esantys tarmėse“ (Salys 1983: 168). Iš tiesų neprigijusių Jablonskio žodžių esama nedaug, pvz.: bendravardis „sinonimas“, pinigynas „iždas“, tikraraštis „originalas“ (Palionis 1959: 25). Jablonskio — kalbos praktiko — palikimą papildo mokslinis Būgos indėlis. Tikrąsias svetimybes ir Būga šalino iš bendrinės kalbos, bet rinko jas žodynui kaip kalbos ir kultūros istorikas, kuriam visi žodžiai lygūs, suprasdamas, kad „nesama pasaulyje tokios kalbos, kurios žodyne nebūtų svetimos kilmės žodžių“ (Būga 1922: IV). Svetimybių norminimą, pakaitų teikimą Būga grindė faktinės vartosenos, istorinės analizės ir funkcinio tikslingumo principais. Jis nurodydavo atsižvelgti į svetimybės vartojimo kontekstą, draudė „naujovinti“ senųjų rašytojų tekstus: „Tam tikrais atsitikimais ne tiktai galime, bet ir turime vartoti aiškią žodyno svetimybę. [...] Donelaitis turi likti su savo sopagais ir glūpu, o Baranauskas — su savo šiškomis, iščinto ir kapčiumi“ (Būga 1959: 37). Kalbos „susinimu“ ir „darkymu“ Būga vadino aiškių lietuviškų žodžių keitimą „nusikaltaisiais“ naujadarais. Įrodęs, kad kalbos švarintojų keičiamas žodis nėra joks skolinys, Būga apgynė tokius žodžius kaip skriauda, sarmata, krėslas, kūdikis, labas, marios, prašyti, vilna ir kt. „Bevengdami tariamųjų svetimybių tik kalbą nuplėšiame, padarome ją nebegyvą, — rašė jis. — Darytiniai žodžiai, tariamųjų svetimybių atstovai, šnekamojoje kalboje dar neįleidę šaknų, kalbos nedaro gyvos, sklandžios“ (Zinkevičius, Kabelka 1958: 99). Be to, Būga piktinosi naujadarais ir tada, kai jais būdavo bandomi keisti lietuvių kalboje nesamas sąvokas pavadinantys skoliniai. Ne vienam atrodė, kad Būga ardas pradėtą lietuvių kalbos „atlietuvinimo“ darbą, tačiau jis nesipriešino pakaitų teikimui apskritai, tik nenorėjo, kad būtų keičiama viskas be atodairos, 0 naujadarams kėlė ypač griežtus reikalavimus. Pirmaisiais XX a. dešimtmečiais kalbos norminamasis darbas ėmė nusistovėti, darėsi vis sistemingesnis, nebeapsiribojo pavienių entuziastų diegiamais žodžiais. Jablonskio siūlymu 1921 m. buvo sudaryta Terminologijos komisija, o tais pačiais metais ir pakomisės terminams rengti. Be Jablonskio, į ją įėjo K. Būga, A. Vireliūnas, A. Dambrauskas, P. Dovydaitis, P. Mašiotas, A. Varnas ir kiti, tačiau į radikalų purizmą pakrypusi jos veikla — besaikis naujų žodžių kalimas — greitai papiktino kai kuriuos narius. Atsisakius bendradarbiauti ir pasitraukus Jablonskiui, mirus Būgai, komisija ėmėsi dar didesnių kraštutinumų: mėgino keisti tokius senus ir įsigalėjusius žodžius kaip elektra, teatras, direktorius, energija. Galima paminėti keletą aktyvaus kūrėjo S. Dabušio naujadarų: buitpieša „biografija“, saulobuolys „apelsinas“, didžturis „genijus“, trykšlys „fontanas“ ir kt. Neilgai trukus sukėlusi nepasitenkinimą komisija buvo paleista, o 1925 m. įkurta nauja, jos pirmininku paskirtas J. Jablonskis, į darbą įsitraukė J. Balčikonis, A. Salys, P. Skardžius. Naujosios komisijos svarstyta chirurgijos, veterinarijos, artilerijos, melioracijos, žemėtvarkos ir daug kitų sričių terminų, grąžinti tarptautiniai terminai vietoj sukurtųjų naujadarų. 203 Svarbus buvo Jablonskio įdiegtas principas: terminus, nesant jų šnekamojoje kalboje, turį kurti specialistai, o kalbininkai tegalį įvertinti juos taisyklingumo ir gyvosios kalbos požiūriu. Štai keletas Jablonskio atmestų senosios komisijos naujadarų: agna „energija“, džiūgautė „triumfas“, kūnojas „organas“, raštuomenė „literatūra“, įdarbė „kultūra“, mirčioraša „nekrologas“, reikšlas „simbolis“. Pasipiktinęs Jablonskis rašė: „Naujo turėsim darbo, kol įprasim juos kaip reikiant vartoti, 0 įpratę turėsim vėl iš naujo mokytis radę kur tuos savo mestuosius dabartinius žodžius“ (Jablonskis 1935: 307-308). 1926 m. darbais užverstam Jablonskiui atsisakius būti pirmininku, Švietimo ministerija likvidavo komisiją, pavesdama jos darbą organizuoti Kauno universitetui, kur 1927 m. buvo sudaryta dar viena komisija. Į ją įėjo P. Avižonis, S. Šalkauskis ir J. Balčikonis. Tačiau naujoji komisija taip ir nepradėjo veikti. Tiktai 1933 m., pradėjus eiti „Gimtajai kalbai“, po ilgos pertraukos vėl imta svarstyti terminus, o 1935 m. prie Lietuvių kalbos draugijos sudaryta nuolatinė Terminologijos sekcija (pirmininkas P. Skardžius, nariai: J. Balčikonis, J. M. Laurinaitis, A. Salys, S. Šalkauskis, A. Vaičiulaitis), kurios nutarimai, nors ir neturėję juridinės galios, labai prisidėjo prie terminų kūrimo ir kodifikavimo. Iki karo buvo nuveiktas didžiulis terminų norminamasis darbas: išleistas „Lietuviškas botanikos žodynas“, S. Šalkauskio „Bendroji filosofijos terminija“, svarstyta nemažai sporto, teatro, įvairių mokslo sričių terminų. Galima paminėti 1936 m. spaudoje imtus vartoti sporto terminus: baudinis (vietoj pendelio), įvartis (vietoj golo), kampinis (vietoj kornerio), kėlinys (vietoj haftaimo), pražanga (vietoj faulo), saugas (vietoj hafbeko), vartininkas (vietoj golkiperio) ir pan. (Piročkinas 1978: 174—178; Palionis 1995: 283; Sabaliauskas 1994: 295; Piročkinas 1986: 55; Keinys 1967: 27—28; Kusa 1938: 98). 1936 m. „Gimtosios kalbos“ bendradarbių buvo priimtos tokios norminimo nuostatos: lengvai pakeičiamų svetimybių bendrinei kalbai neteikti (vadinasi, palikti jas už normos ribų); stengtis, kad kalba būtų kaip galima grynesnė, palikti tik tiek skolinių, kiek yra neišvengiama (štai norminimo principas, skolinimosi apimtis — imti tik tai, ko negalima pakeisti!); tarptautinių svetimybių nevengti, bet vietoj kai kurių dažnesnių rekomenduoti vartoti tinkamai sudarytus savus žodžius (atitikmenis). Skolinių klausimas šiam žurnalui buvo vienas iš svarbiausių. Teko nustatyti, kurie svetimos kilmės žodžiai vartotini ir kuriuos reikėtų keisti savais. Tai galima buvo padaryti tik ištyrus visus lietuvių kalboje vartojamus svetimžodžius. Nemaža šioje srityje jau buvo nuveikęs Būga, jo darbą tęsė nuosaikaus gryninimo rėmėjas Skardžius, siūlęs „eiti viduriniu keliu“ ir keisti skolinius gerai apgalvojus, radus taisyklingos darybos, neišsiskiriančių iš gyvosios kalbos pakaitų (Skardžius 1997: 79-84). Daugybę svetimžodžių ikikarinė „Gimtoji kalba“ sėkmingai pakeitė lietuviškais žodžiais, be kurių dabar neįsivaizduotume savo žodyno: abzacq — pastraipa, arkūšą — lakštu, lapu, konvertq — voku ir kt. (Jurkynas 1938: 82-83). 204 Balčikonis taip pat buvo didelis gyvosios kalbos žodžių šalininkas. „Darantis terminą, pirmiausia reikia pasižiūrėti į gyvają kalbą, ar ten nerasime tinkamo žodžio, — rašė jis. — Gyvosios kalbos žodynas gali duoti daug pakaitų barbarizmams... Renkant žodžius labiau atsidėjus galima iš liaudies kalbos prižvejoti gražių terminų“ (Balčikonis 1978: 164-165, 195). Naujadarus, sekdamas Buga, jis vertino ypač atsargiai: mieliau vartodavo svetimą žodį, ypač jei jis buvo plačiai vartojamas liaudies kalboje, pvz.: aptieka, aficierius, materijolas, vakacijos. Ilgainiui nusistovėjo tarptautinių žodžių norminimas: 1937 m. „Gimtosios kalbos“ redakcijos apžvalgoje rašoma: „Mes nesame tokie kraštutiniai: tarptautinių svetimybių, sunkiai pakeičiamų visai tinkamais lietuviškais žodžiais, tuo tarpu griežtai nevengiame, nes aiškiai žinome, kad didelė kraštutinybė čia neduos jokių vaisių. Bet, kur galima, patys vartojame ir kitiems patariame vartoti daugiau lietuviškų žodžių, pvz.: vaidmuo, nesąmonė, pradininkas, lingynės, gaubtas, paplūdimis ir kt. vietoj rolė, absurdas, iniciatorius, lisorai, abažūras, pliažas“ (GK 1937: 119). Taigi kraštutinio purizmo pakraipa buvo būdinga anaiptol ne visiems kalbos grynintojams. Po karo norminant leksiką ir toliau laikytasi grynumo kriterijaus. Buvo stengiamasi vengti tik vienos kurios kalbos skolinių, jiems ir toliau ieškota pakaitų (svetimybėms keisti ir naujadarams diegti skirti specialūs leidiniai). Tarptautiniai žodžiai buvo įsileidžiami, nors, aišku, siūlyta ir lietuviškų atitikmenų. Kalbos gryninimo veiklą tęsė ir iš Lietuvos į JAV pasitraukęs Skardžius. Skolinių ir jų pakaitų tema jis parašė ne vieną straipsnį ir recenziją, o 1973 m. išleido žodynėlį „Lietuviški tarptautinių žodžių atitikmenys“, daugiausia skirtą kalbos praktikai, pakaitams (ypač mažiau vartojamiems) populiarinti. Žodynėlyje sudarytojo pateikiama 900 tarptautinių žodžių ir 1200 jų atitikmenų (Skardzius 1998: 427-507). Į dabartinius kalbos pokyčius kol kas sunku žvelgti iš šalies, nes skolinių vartosenai nusistovėti reikia laiko. Dar neaišku, kas įsitvirtins kaip tikras kalbos reiškinys, o kas taip ir liks vienadienis epochos liudytojas. Tačiau apibrėžti savo požiūrį į svetimybes turime jau dabar — ar laikysimės šimtmetinės, ko gero, sąmoningai formuotos, vienų kitiems perduotos kalbos gryninimo tradicijos ir ar toliau ieškosime pakaitų. Jei ieškosime, tai kaip ir kokių? Kokias išvadas galima padaryti iš skolinių norminimo istorijos? Praeities patirtis rodo, kad prigyja toli gražu ne kiekvienas pasiūlytasis naujadaras, o tik maža jų dalis. Akivaizdu ir tai, kad diletantiškas kraštutinis purizmas bei prievarta nedavė ir neduos gerų rezultatų, ypač demokratiškoje visuomenėje, kokia Lietuva, atrodo, norėtų būti. Tačiau ieškoti atitikmenų, kurti pakaitus naujoms svetimybėms (naudojantis mūsų kalbos darybos modeliais) ir juos diegti (tik, žinoma, palaipsniui, ne vienu mostu griežtai uždraudžiant) tikrai verta pastangų: juk ir ankstesnių laikų šviesuolių įtaka neapsiribojo vien jų gyvenamuoju metu — įdiegtieji Zodžiai, požiūris į kalbą, jos puoselėjimo ir gryninimo pavyzdys neišnyko. 205 Kad norminamasis darbas būtų dirbamas profesionaliai, pirmiausia reikia gerai ištirti dabartinius skolinius, nustatyti, kuriuos (ir kiek) iš jų įsileisti į kalbą, o kuriems galima būtų teikti pakaitų. Čia prisimintinas paplitimo, arba statistinis, kriterijus: tam tikras skolinių kiekis kalboje neišvengiamas, tačiau kiekybinė kalbos struktūra neturi būti pažeista. Norminant svetimybes svarbus ir tikslingumo kriterijus: netikslinga vartoti svetimą žodį, jei esama lietuviškų pakaitų. Tačiau tikslingumas neatsiejamas nuo funkcinės sklaidos: vienaip vertintina viešoji kalba, kitaip — buitinės šnekamosios kalbos svetimybės, trečiaip — jų vartojimas stilistiniais sumetimais grožinėje kalboje. Aiškius atitikmenis turinčių tarptautinių žodžių vartosena taip pat turėtų būti ribojama funkciškai. Beje, tarptautinio žodžio sampratą turbūt reikėtų peržiūrėti. Ką laikyti tikruoju tarptautiniu žodžiu, kuriam tradiciškai tesiūlomas atitikmuo, jei anglų kalba veikia daugelį šiuolaikinių kalbų ir tas pats jos skolinys žaibiškai išplinta visose? Ar visus juos skolinsimės? (Jablonskis kaip tarptautinius pirmiausia palikdavo klasikinių kalbų kilmės žodžius, dabar taip pat, atrodo, linkstama laikytis šio principo.) Apibrėžus santykį tarp savaiminės kalbos raidos ir sąmoningo norminimo, tradicinis, šiandien suaktualėjęs kalbos grynumo kriterijus ir toliau turėtų būti taikomas, žinoma, derinant su kitais. Vienas iš skolinių skleidimo šaltinių — vertimai (yra žinoma, kad vertimuose skolinių procentas visada būna didesnis). Tai jokia naujiena, tačiau šiandien atkreiptinas dėmesys į ypač suklestėjusį vertimo amatą bei verstinių tekstų (ir rašomųjų, ir šnekamųjų) įtaką mūsų kalbai. Kaip elgtis samoningiems šių dienų vertėjams, nenorintiems vartoti svetimybių? Kalbininkai dažnai nespėja visko aprėpti ir negali skubiai pateikti visų pakaitų. Ar vertėjui kurtis naujadarą pačiam ir laukti skaitytojų reakcijos? O gal kaip Jablonskiui verstosios knygos pabaigoje įdėti žodynėlį skaitytojui? Be to, net jei reikalingas pakaitas jau teikiamas ir kalbininkų, dar nereiškia, kad jis taip pat gerai pažįstamas visai visuomenei, kaip dažnai suspėjusi įsigalėti keičiamoji svetimybė. Ar toks pakaitų diegimas suderinamas su aiškumo kriterijumi? Kita vertus, bijoti svetimybės ir pakaito ar pačių pakaitų variantų nereikia — mūsų kalba pajėgi išsirinkti tinkamiausią, ji iš karališkojo miesto, miesto pirmutinio, vyriausiojo miesto, sostinės, sostapilio, sostapilės, sostamiesčio, sostavietės, stalyčios išsirinko sostinę, išrankiai atmetė veizdykles, veido stiklus, žiūryklę, žiūronus, žiūriklį, brilius, nosstiklius, akuliorius ir pasirinko akinius. Svarbu spręsti, kaip įtraukti į pakaitų teikiamąjį darbą visuomenę, kaip suderinti įvairiuose šaltiniuose skirtingų autorių pateikiamus naujadarus, greičiau juos platinti ir diegti. Šnekamosios ir rašomosios kalbos santykis šiandien taip pat nebėra koks buvęs, skirtumas tarp jų ima nykti. Kalbininkų susirūpinimą naujųjų skolinių antplūdžiu turbūt sukėlė būtent staigus jų paplitimas viešojoje rašomojoje kalboje (iki šiol nematytas dalykas!). Kalbos normintojų dėmesys visais laikais buvo nukreiptas iš esmės vien į rašomąją kalbą, Jablonskis bendrinės šnekamosios, galima sakyti, netyrė. O juk iš šnekamosios kalbos svetimybes ir sunkiausia iš206 stumti. Pakaitų diegimas taip pat neatsiejamas nuo šios problemos: vienas dalykas, kai svetimybę pakeičia redaktorius ar stilistas, o kitas — kai jos sąmoningai atsisako pats vartotojas. O čia vėl susiduriame su visos visuomenės sąmoningumu ir požiūriu į gimtąją kalbą, neatsiejamu nuo kalbininkų autoriteto ir gimtosios kalbos prestižo. Visų minėtų kalbos grynintojų dėka šiandieninėje bendrinėje kalboje skolinių, atrodo, teturime vos kelis procentus ir gryną kalbą galime sieti su tautos prestižu. Tačiau šiandien svetimybių norminimas turi priklausyti ne nuo pavienių (nors ir autoritetingų) asmenų, o nuo juos palaikančios visuomenės bendradarbiavimo. Šiame straipsnyje sąmoningai pabrėžiama gimtosios kalbos prestižo ir gryninimo nuostata — kosmopolitizmo epochoje visuomenei ji nebėra savaime aiški, dėl to kartais kyla prieštaravimų tarp kalbininkų ir kalbos vartotojų: pirmieji kalba apie tai, kokias ir kaip keisti svetimybes, o antrieji — kam jas apskritai keisti. Turime teorinius svetimybių norminimo pagrindus, šimtametę tradiciją, bet nepamirškime ne mažiau svarbių vidinių nuostatų, prisiminkime ir priminkime kitiems, kad labai norint galima daug nuveikti. Gauta 1998 12 15 LITERATŪRA Balašaitis A. 1984: Žodžiai ir žodynai, Vilnius: Mokslas. Balčikonis J. 1978: Rinktiniai raštai 1, Vilnius: Mokslas. Būga K. 1922: Kalba ir senovė 1, Kaunas. Būga K. 1959: Del Vaižganto „Pragiedrulių“ kalbos kritikos. — Raštai 2, Vilnius: Valstybinė politinės ir mokslinės literatūros leidykla, 37—77. GK — Gimtoji kalba 11, 1937. Jablonskis J. 1935: Raštai 4, Kaunas. Jurkynas M. 1938: Iš raštinės terminų ir kirčiavimo. — Gimtoji kalba 6, 82—84. Keinys S. 1967: Lietuvių terminologijos apžvalga. — Kalbotyra 18. Kusa J. 1938: Sporto kalbos reikalu. — Gimtoji kalba 7, 97-99. Pakalka K. 1979: K. Širvydo „Dictionarum trium linguarum“. — Pirmasis lietuvių kalbos žodynas, Vilnius: Mokslas. Palionis J. 1959: J. Jablonskio kalbiniai taisymai. — Jablonskis J. Rinktiniai raštai 2, Vilnius: Valstybinė politinės ir mokslinės literatūros leidykla, 5—54. Palionis J. 1995: Lietuvių rašomosios kalbos istorija, Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidykla. Piročkinas A. 1977: Prie bendrinės kalbos ištakų, Vilnius: Mokslas. Piročkinas A. 1978: J. Jablonskis — bendrinės kalbos puoselėtojas, Vilnius: Mokslas. Piročkinas A. 1986: J. Jablonskio kalbos taisymai, Kaunas: Šviesa. Sabaliauskas A. 1994: Iš kur jie? Vilnius: Lietuvių kalbos institutas. Salys A. 1983: Raštai 1, Roma. Skardžius RP. 1997: Bendrinė kalba ir jos vartojimas. — Rinktiniai raštai 2, Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 30-85. Skardžius P. 1997a: Kalbos mokslas ir purizmas. — Rinktiniai raštai 2, Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 519-523. 207 Skardžius P. 1998: Lietuviški tarptautinių žodžių atitikmenys. — Rinktiniai raštai 3, Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 427-509. Subačius G. 1987: Dėl Daukanto lenkų-lietuvių kalbų žodyno genezės. — Lietuvių kalbotyros klausimai 26, 151-157. Zinkevičius Z. 1990: Lietuvių kalbos istorija 4, Vilnius: Mokslas. Zinkevičius Z., Kabelka J. 1958: Kazimieras Būga. - Būga K. Raštai 1, Vilnius: Valstybinė politinės ir mokslinės literatūros leidykla. TRADITION OF PURIFICATION OF LITHUANIAN LEXIS AND TENDENCIES TODAY Summary In Lithuania, borrowings have a special and long tradition of normalisation, and it could be employed in language politics nowadays. The first the authors and translators of Lithuanian literature consciously tried either to coin Lithuanian words or to find some eguivalents in spoken language. Not all of those home-made words have been adopted in our language, however, we still have a remarkable amount of them, and they have survived through the ages and now are widely used. In the fifth decade principles of normalisation of borrowings were formulated. Linguists made efforts to maintain the purity of the Lithuanian language, to try to replace as many loan-words as possible except for the international words, though they also could have eguivalents. Today language politicians carry on the work of their predecessors — a certain amount of old loan-words has been accepted, but newcomers tend to be replaced. Some research has still to be done in this field. We have to find out which of these new loans should be replaced. More attention should be paid to spoken language, in which the home-made words are not always acceptable. The problem is related to the language attitudes and its prestige in general — a field which linguists should promote and remind our society of since it has a tradition of one hundred years. 208