Kanceliarinės kalbos pradmenys Jono Jablonskio raštuose

ACTA LINGUISTICA LITHUANICA LIETUVIŲ KALBOTYROS KLAUSIMAI XLII (2000) Pranas KNIŪKŠTA Lietuvių kalbos institutas, Vilnius KANCELIARINĖS KALBOS PRADMENYS JONO JABLONSKIO RASTUOSE Įžanga Mūsų kanceliarinei kalbai buvo lemta atsilikti nuo kitų sričių kalbos ir kitų funkcinių stilių. Lietuvių rašomoji kalba, kaip žinome, atsirado XVI amžiuje, bet ilgą laiką ja buvo leidžiami tik religiniai ir grožiniai raštai. Tik gerokai vėliau, XIX amžiuje, ėmė rodytis mokslo ir publicistikos veikalų, pradėjo klostytis mokslinės ir publicistinės kalbos pradmenys, 0 oficialiajame valstybės gyvenime lietuvių kalba iki pat XX amžiaus nebuvo vartojama, dokumentai ir reikalų raštai (išskyrus atskirus Rytprūsiuose rašytus aplinkraščius) lietuvių kalba nebuvo rašomi. Net XIX a. pabaigoje, kai imta tvarkyti ir norminti bendrinę lietuvių kalbą, kanceliarinės kalbos reikalų atskirai niekas nekėlė ir nesvarstė. Carizmo priespaudos ir spaudos draudimo laikais sunku buvo įsivaizduoti dokumentus, rašomus lietuviškai. Ir atgavus spaudą, oficialieji dokumentai ir šiaip reikalų raštai buvo rašomi rusų kalba; tuo metu taip reikėjo rašyti net Lietuvių mokslo draugijos protokolus. Lietuvių kanceliarinė kalba kaip atskiras funkcinis stilius pradėjo klostytis tik XX a. pradžioje. Ją kurti pirmiausia paskatino atgauta spauda ir tuo metu veikusios draugijos bei jų reikalų viešas svarstymas. Pasirodė net leidinėlių, kuriuose buvo aptariami reikalų raštų bei raštvedybos dalykai. Iš jų minėtini 1904 m. išspausdinti „Vilniaus lietuvių šelpimos draugovės įstatymai“ ir leidinėlis „Visuotinas, lygus, slaptas ir betarpiškas balsavimas“. Kaip kanceliarinės kalbos istorijos dokumentas įdomus 1906 m. Rygoje išleistas „Lietuvių Raštvedys“, kaip paantraštėje pasakyta, „Pamokinanti knyga, kaip rašyti laiškus, pasveikinimus, prašymus (prašenes) ir kitus raštus puikiai ir priderančiai sutaisytus kiekvienam reikalui ir dėl kiekvieno žmogaus ir nemokantis išmokti rašyti“ (Ryga. Lietuviškų knygų spaustuvė L. Jakavičiaus. 1906 m.). Čia aptarti bendriausi įvairių raštų rašymo klausimai, yra patarimų, laiškų ir adresų rašymo pavyzdžių. Tiesa, „valdiškųjų“ raštų — prašymų, vekseliy, sutarčių, testamentų, įgaliojimų — pavyzdžiai yra rusų kalba, bet pratarmėje ir paaiškinimuose jie aptariami lietuviškai. Iš knygutėje esančių pasakymų verta atkreipti dėmesį į ir dabar vartojamus duoti atsakymą, kreipiasi su prašymu bei vėliau pakeistus lietuviškesniais: laiškai rašomi pas viršininką „viršininkui“, į pirklius „pirkliams“, pirklystės reikaluose „reikalais“; paduodu „pateikiu“ keletą paveikslėlių „pavyzdžių“. 190 Iš prigijusių terminų svarbesni viršininkas, prierašas, prašymas (skliausteliuose paaiškinta — prašenė), adresas (rašoma skliausteliuose greta antrašo), kontraktai (rašoma skliausteliuose greta sankalbos). Iš neprigijusių, be paveikslėlių, prašenės, sankalbos, dar įdomūs įgaliotinė „įgaliojimas“ ir pasarga „pastaba“. Kanceliarinės kalbos pradmenų yra to meto laikraščių straipsniuose, kur rašoma apie mokyklas, draugijas, kitus visuomenės gyvenimo dalykus. Nemažai tokių straipsnių yra parašęs ir Jonas Jablonskis. Savo straipsniuose ir kitokiuose raštuose, kalbėdamas apie tuos dalykus, Jablonskis vartoja jiems nusakyti reikalingus žodžius ir pasakymus, kuriuos pagal reiškiamą turinį ir pobūdį galima skirti prie kanceliarinės kalbos. Be to, jis mini ar net aptaria kitų vartojamus šios srities žodžius, taigi prisideda prie jų diegimo ir įteisinimo. Tokių straipsnių ir rašinių yra Jablonskio raštų pirmajame tome „Visuomenės straipsniai“ (Jablonskio raštai. Tomas I. Visuomenės straipsniai. Redagavo J. Balčikonis. Kaunas, 1933; toliau — R., t. 1) ir antrajame tome „Švietimo reikalai“ (Jablonskio raštai. Tomas II. Švietimo reikalai. Redagavo J. Balčikonis. Kaunas, 1933; toliau — R., t. 2). Galima skirti kelias jų grupes. I. Pirmieji straipsniai apie reikalų raštų leidinėlius ir dokumentus 1. Vilniaus lietuvių šelpimos draugovės įstatymai. Vilnius, 1904 [1904 m. „Vilniaus Žinios“ N 10]. — R., t. 1, p. 81. Straipsnelis — trumpa verstinės knygutės anotacija. Nusakyta jos esmė, parodyta ir aptarta kalba. Knygutės turinį Jablonskis nupasakoja vartodamas jos žodžius: Yra tat nedidelė knygelė, kurioje surašyti vienintelės Vilniaus lietuvių draugovės įstatymai. Knygelėje aprašyta: draugovės tikslas, lėšos, nariai, narių tiesos ir priedermės, tvarka pašalpas skiriant, draugovės valdyba, susirinkimai ir t. t. Kaip matome, yra kanceliarinės kalbos terminų, kurių dalis atėjo iki mūsų dienu: lėšos, nariai, pašalpa, valdyba, susirinkimas; kiti dabar patikslinti arba įgiję naują reikšmę: draugovė „draugija“, įstatymai „įstatai“, (narių) tiesos „teisės“, priedermės „pareigos“; prie antrųjų skirtinas ir pasakymas tvarka pašalpas skiriant „pašalpų skyrimo tvarka“. Knygutės kalbą, taigi ir jos kanceliarizmus, Jablonskis vertina palankiai (,,...vertimas gana drąsus, ne vergiskas®), nors ir su išlygomis: „jos kalba, matyti, gerokai apdirbta, gali suteikti šiek tiek materialo ir mųsų terminams išdirbti“. Be abejo, turimi galvoje kanceliarinės kalbos terminai. Atskirai nurodo šiuos knygutėje vartojamus tos srities žodžius: narys (žodis skiriamas nuo sąnarys), paslauga, sąskaita, apskaita, sąmota (sumetimas). Pats pateikia tik vieną savo žodį bendrovė, jį parašo greta draugovės, — galima suprasti, kad juos skiria, bet greičiau pirmenybę teikia bendrovei. 2. Mųsų knygos. Visuotinas, lygus, slaptas ir betarpiškas balsavimas. Parašė P. Višinskis [1905 m. „Lietuvos Ukininkas“ N 1, p. 20]. — R., t. 1, p. 109-110. 191 Straipsnelyje aptariami „Žmonių valdžios“ bei jos rinkimo dalykai ir įvardytoji knygutė. Kaip pačios knygutės žodžiai pateiktas tik jos pavadinimas: Visuotinas, lygus, slaptas ir betarpiškas balsavimas, kur kaip terminas yra žodis balsavimas su savo pažyminiais. Šiaip Jablonskis rašo savo žodžiais bei pasakymais, iš kurių prie reikalų raštų kalbos skirtina: (krašto) vyriausybė, (visos) vyresnybės, (krašto) atstovai, rinkimai, rinkėjai (yra ir veiksmažodis renka); pasakymai pildyti „vykdyti“ visuomenės nusprendimus „sprendimus“; atstoti... gyventojus, savo rinkėjus; sprendžia apie... krašto reikalus. Savaip, kitomis formomis nei knygutės pavadinime, paaiškina balsavimo principus, būtent, atstovus turi rinkti: 1) visi... pilnamečiai žmonės, 2) visi lygiai... 3) visi slapta... 4) tiesiai arba betarpiškai... Čia reikšmingi du dalykai: pasakymas pilnamečiai žmonės ir greta betarpiškai pateiktas sinonimas tiesiai, kuriam Jablonskis, matyt, teikia pirmenybę. 3. Vilniaus gruodžio 17 D. 1904 M. [1904 m. „Vilniaus Žinios“ N 18].— R., t. 1, p. 79-80. Straipsnyje atpasakojamas ir „Ssaviškai, paprastesniais savo kalbos žodžiais“ aiškinamas „visai Rusų žemei“ išleistas Viršiausiasis paliepimas. Aiškinti jį reikia todėl, kad „męs nėsam įpratę kalbėti teip, kaip kalbama tokiuose paliepimuose“. Taigi Jablonskis tiesiogiai užsimena apie ypatingą dokumentų kalbą, kitaip sakant, kanceliarinę kalbą. Paties Jablonskio stilius aiškiai atpasakojamasis, nemažai net dalyvinės kalbos, kuri netinka dalykiniam stiliui. Kanceliariški yra tik atskiri jo pavartoti žodžiai bei žodžių junginiai: vyriausybė, valdininkai, viešpatystė „valstybė“, luodalykai — „pakeitimai“), sprendžiamas balsas. Daugiau yra prie kanceliarinės kalbos artėjančių pasakymų, iš kurių matyti šio stiliaus užuomazgų pačioje Jablonskio kalboje: kad valstiečiai įgytų tas pačias tiesas „teises“; kad savo tiesomis prilygtų kitus... luomus; prieš teismą visi luomai... lygūs; prievartos... iš vyriausybės pusės... nebūsią; dalykus pavesti tam tikriems įstatymams; apie žmogaus nusikaltimą prieš įstatymus spręs; siaurina ir varžo... gyventojų... tiesas (dažnesnis ta reikšme veiksmažodis siaurinti; pavartota ir mažino svetimtaučių tiesas), teismas turi sprendžiamą balsą. Čia jau matome kanceliarizmus įgyti tiesas „teises“, varžo tiesas „teises“, dalykus pavesti (kam), prieš teismą lygūs, nusikaltimas prieš įstatymą, turi sprendžiamą balsą. Be to, randame sakinį su gretinamaisiais žodžiais viena... antra... (viena, to luomo žmonių esą visų daugiausia ir antra — valstiečių gyvenime daug kas turį būt perdirbta ir sutaisyta). II. Straipsniai apie Panevėžio mokytojų seminariją Daugelis jų išspausdinti laikraštyje „Lietuvos Ūkininkas“ (1906 m. Nr. 22, 24, 29, 32, 37; 1907 m. Nr. 6, 7). — R., t. 2, p. 6-24; (1908 m. Nr. 20, 96). — R., 192 t. 2, p. 40-42; vienas — laikraštyje „Vilniaus Žinios“ (1907 m. Nr. 71). — R., t. 2, p. 27—29. Šio pluošto straipsniuose randame kanceliarinės reikšmės atspalvį turinčių žodžių, susijusių su švietimu, mokymu, stojimu į mokyklą ir šios srities dokumentais. Iš švietimo srities, be įprastų terminų, tokių kaip mokykla, mokytojas, seminarija, minėtini dabar mums jau keisti apšvietimas „Švietimas“ (apšvietimo ministerija, apšvietimo ministeris), pradedamoji „pradinė“ mokykla, žmonių „Jliaudinė, liaudies“ mokykla, įžengiamoji „parengiamoji“ klesa „klasė“. Patekimas į seminariją nusakomas įprastai — su veiksmažodžiu stoti ir Jo priešdėline forma įstoti (įstoti į seminariją, pasitaiko ir įstoti seminarijon, p. 10). Norintys stoti yra priimami į seminariją. Pagrindinis stojimo dokumentas — prašymas. Minimi kiti prie jo pridedami dokumentai (p. 21): metrikai (skliausteliuose — gimimo ir krikšto raštas), paliudinimas apie kilimą, paliudinimas iš mokyklos, tėvų (arba globėjų) raštelis. Dar minimas gydytojo paliudinimas (nėra būtinai reikalingas). Kitoje vietoje (p. 40) vardijama: kandidato metrikai, raštas apie kandidato kilimą (toliau yra ir raštelis apie kilimą), raštelis apie kandidato dorumą. Visi dokumentai bendru vardu pradžioje vadinami popieriais (prašymai su visais reikalingais popieriais paduodami, p. 9), vėliau — dokumentais (pareikalavus būsią pristatyti ir kiti dokumentai, p. 21). Taigi dokumentų pavadinimų dar tik ieškoma, dažniausiai verčiamasi bendriausiu žodžiu rastas, bet jau matyti liudijimo pirmtakas paliudinimas. Iš kitų dar nesunormintų dokumentų pavadinimų minėtinas apskelbimas „skelbimas“ (atsakymų vietoje siunčia prašytojams tiktai spausdintus apskelbimus, p. 9). Apibendrintas prašymo pateikimas nusakomas žodžių junginiu paduoti prašymą, o perdavimas paštu dvejopai: leisti prašymą ir siųsti prašymą (antrasis toliau dažnesnis). Apie prašymo gavėjo veiksmus rašoma: priimti, atmesti, peržiūrėti prašymą. Yra ir išpildyti prašymą (prašymai... išpildomi veikiau, p. 15). Prašymo adresatas nusakomas dvejopomis konstrukcijomis — su naudininku (siųsti kam) ir su prielinksnio į konstrukcija (siųsti į ką); abi randamos ne tik su įstaigų, bet ir su pareigūnų pavadinimais: leisti seminarijos direktoriui prašymus (p. 6); reikėtų leisti prašymai į seminarijos direktorių (p. 21). Tų konstrukcijų pramaišiui vartojama net tame pačiame straipsnyje (p. 27): leizdami savo prašymus tiesiok į ministerį; ministeris siunčia tuos prašymus į seminariją; žmonės savo prašymus siunčia ministeriui, ministeris ir tuos prašymus siunčia seminarijai. Tai dar nesunormintos kanceliarinės kalbos pavyzdys. Straipsniuose yra pasakymų, tiesiogiai nesusijusių su minėtomis sritimis. Randame nuo tada įsigalėjusius kanceliarizmus gavo atsakymą (negavo atsakymo), bet konstrukciją gavo atsakymą ant prašymo ištaisėme (dabar sakome — gavo atsakymą į prašymą); išreikšti savo nuomonę (kad... išreikštų apie juos savo nuomonę, p. 27), siųsti per ką (per mokymo globėją siunčia tuos prašymus, p. 27). Greta, matyt, skiriant reikšmes, pavartotos formos prireikus ir pareikalavus (prireikus arba pareikalavus būsią pristatyti ir kiti dokumentai, p. 21). 193 Bet nemažai yra į dabartinę kanceliarinę kalbą nepatekusių žodžių ir pasakymų. Įdomus, bet kaip kanceliarizmas neįsigalėjęs, pasakymas susirašyti su kuo (susirašyti su apšvietimo ministeriu, p. 20) (dabar raštvedyboje vartojama tik susirašinėti su kuo). Dabartine atvejo reikšme Jablonskis vartoja atsitikimą (kiekvienu tokiu atsitikimu reikia susirašyti su apšvietimo ministeriu, p. 20). Jablonskis dar nebuvo radęs tinkamo žodžio juridinio panaikinimo veiksmui nusakyti, ta reikšme vartojo veiksmažodžius paniekinti (senasis įstatymas... nebus dabar paniekintas, p. 7), sugriauti („Įstatymas“... reikia būtinai šią vasarą sugriauti, p. 10). Net veiksmo būdui ir rėmimuisi nusakyti vartojami pasakymai su žodžiu keliu, kurie vėliau buvo priskirti prie klaidų: reikia čia dirbti ir kitais keliais (p. 19), eidama dabartinių įstatymų keliu (p. 21). III. Straipsniai apie renginius ir jų organizavimą 1. Lietuvių-mokytojų suvažiavimas [1906 m. „Lietuvos Ūkininkas“ N 28]. — R., t. 2, p. 11-12. Rašoma apie prašymą surengti mokytojų suvažiavimą (kursus) ir Kauno gubernatoriaus atsakymą. Jablonskis aptaria atsakyme išdėstytas priežastis, kodėl to daryti esą negalima, tam vartodamas su kursų rengimu susijusius žodžius ir pasakymus. Iš iki šiol neaptartų žodžių minėtini suvažiavimas (pavartota tik straipsnio pavadinime) ir kursai (tekste). Tačiau įdomiausi — kursų rengimą nusakantys žodžiai. Jablonskis dažniausiai vartoja veiksmažodį įtaisyti ir jo formas bei vedinius: įtaisyti vasaros kursus, įtaisomi tokie kursai, rūpintis tokių kursų įtaisymu:; tris kartus randame įkurti bei jo vedinius: kursus... galinti įkurti... vyresnybė, nori įkurdinti... kursus, [vienas] tų kursų įkūrėjų; vieną kartą rašoma apie kursų įrengimą: [atsako] už visą tų kursų įrengimą. Vieno reikiamo žodžio dar nerasta, prie dabartinės vartosenos labiausiai priartėjęs pastarasis, bet ir jis turi kitą priešdėlį — dabar kursus galima tik rengti ir surengti, ne įrengti. Iš dabar įsigalėjusių kanceliarinių pasakymų straipsnyje randame: paduoti prašymą (padavė... prašymą), gauti prašymą (gavęs... mokytojų prašymą), gauti atsakymą (gavęs... atsakymą), duoti nurodymus; iš nepriimtų: prašymą išpildyti (ar galima tų mokytojų prašymas išpildyti), išreikšti geismus „pageidavimus“, eiti „vadovautis“ nurodymais (eiti šiais nurodymais). 2. Dėl naujosios draugijos [1914 m. „Viltis“ N 289; 1915 m. „Viltis“ N 3]. — R., t. 1, p. 159-166. Kalbama apie draugijos, pavadintos Nukentėjusiems dėl karo šelpti, susirinkimą; ji dar vadinama ir pašalpos draugija (p. 162). Čia jau įsigalėjęs terminas draugija, yra draugijos nariai, draugijos valdyba, draugijos renginys vadinasi susirinkimas: draugijos susirinkimas, susirinkimo protokolas, susirinkime kalbėjo, susirinkimo kalbėtojas. Iš kitų žodžių įsidėmėtini: teisės, pakeitusios tiesas (mokytojų teisės, laikraštininkų teisės, p. 166), veiksmažodžiai varžyti (teisės jau tik var194 žomos, p. 166) ir steigti (steigiamas ,, Žiburėlis“), nors apie minimą draugiją rašoma: yra susidariusi (p. 159). 3. Iš antrojo lietuvių mokytojų suvažiavimo [1917 m. „Lietuvos Balsas“ N 59]. - R., t. 2, p. 119-121. Straipsnyje aptariamas 1917 m. įvykęs mokytojų suvažiavimas. Čia irgi randame šiokių tokių su kanceliarine kalba susiejamų naujovių: suvažiavimas jau turi dabartinę terminologizuotą šio žodžio reikšmę — aiškiai skiriama suvažiavimas ir kursai: Daugumą [suvažiavimo narių] sudarė... kursų klausytojai. Kalbama tik apie mokytojų sąjungos kūrimą (nebėra įtaisymo), apie mokytojo teisę (ta reikšme nebėra tiesos). Randame į dabartinę vartoseną įėjusių kanceliarizmų: sprendžiamasis balsas (turinčių sprendžiamąjį balsą), priimti rezoliuciją (buvo priimta rezoliucija), pavesti vykdyti (pavesta vykdyti nusprendimai „sprendimai“. Yra Jablonskio terminologizuotai vartotų, bet dabar neįsigalėjusių dalykų: sprendimai vadinasi nusprendimai, suvažiavimo dalyviai — nariai, darbų tvarka, darbotvarkė — darbų programa. Visai nekanceliariškai rašoma: buvo antrasis lietuvių mokytojų suvažiavimas. IV. Dokumentų (taisyklių, įstatų) pristatymas Tam tikro dokumento („Vyriausiojo paliepimo“) aptarimą apžvelgėme viename iš pirmosios grupės straipsnių (žr. I. 3). Nuodugniai yra aprašyti du reglamentuojamojo pobūdžio dokumentai. 1. Knygynai prie pradedamųjų mokyklų [1907 m. „Vilniaus Žinios“ N 33]. — R., t. 2, p. 24-27. Rašoma apie naujas mokyklų knygynų taisykles, apšvietimo ministerio patvirtintas 1906 m. Pateikiami aštuoni tų taisyklių punktai. Aiškinamoji straipsnio dalis panaši į kitus tų metų straipsnius. Įdomesnė ir daugiau dalykinės kalbos ypatybių turi pateiktųjų taisyklių kalba, joje randame daugiau apibrėžtos reikšmės žodžių. Antai knygyno organizavimas nusakomas žodžiais steigti ir įkurti (yra ir įkūrimas, įkūrėjai); tik aiškinamosios dalies pačioje pradžioje vieną kartą parašyta, kad knygynai taisomi. Kanceliarine reikšme vartojami junginiai su veiksmažodžiais skirti (skirti pašalpas; vieną kartą yra ir duodamos pašalpos), pavesti (pavesti darbą, knygynų priežiūrą paveda). Be to, skiriamos veiksmažodžių atiduoti ir pavesti reikšmės: Įkūrėjai gali tuos knygynus arba amžinai atiduoti žmonių mokykloms, arba tiktai laikinai, tam tarpui pavesti (p. 25). Iš daiktavardžių junginių, turinčių dalykinės kalbos pobūdį, svarbesni: mokymo įstaigos, visuomenės įstaigos, visuomenės skaityklos, viešieji knygynai (skliaustuose paaiškinta — viešosios bibliotekos, taigi knygynas vartojamas ne dabartine reikšme), laikraščių sąrašas (skliaustuose paaiškinta — katalogas). Pastarieji pa195 vyzdžiai rodo, kad ieškoma reikiamų terminų ir tarptautinių žodžių atitikmenų. Terminų ir žodžių paieška matyti ir daugeliu kitų atvejų: knygyną tvarkantis mokytojas pradžioje įvardijamas kaip knygininkas, vėliau vadinamas knygyno prievaizdu; veiksmo ar reiškinio laikui nusakyti kaip prieveiksmio amžinai priesprieša greta duodama laikinai ir tam tarpui. Tokią paiešką rodo ir minėtoji veiksmažodžių steigti ir įkurti, skirti ir duoti vartosena. Iš tų porų vieni žodžiai (steigti, skirti, laikinai) sukanceliarėjo, kiti (duoti, tam tarpui) turi ne dalykinio stiliaus atspalvį. Šiuo požiūriu nevienodi ir ištisi pasakymai. Kanceliarinės reikšmės atspalvį turi prieveiksmių amžinai — laikinai priešprieša, bet iš tų dalių nepakitusi įsigalėjo tik antroji, prieveiksmis amžinai keičiamas būdvardžių nuolatinis arba neterminuotas vediniais. Skirtingas Jablonskio vartotų pasakymų (knygyną) turi savo žinioje ir turi valią (leisti įkurti knygyną) likimas, — pirmasis toks atėjo į mūsų raštvedybą, antrojo valia pakeista teise. Du kanceliarinėje kalboje neprigiję pasakymai pavartoti aiškinamojoje dalyje: tam tyčia „specialiai“ užginti ir turės vertę „turės galią, galios“. Net taisyklių punktuose pasitaiko nekanceliariškų, iš šnekamosios kalbos paimtų pasakymų: susitaręs su knygyno įkūrėju (dabar sakytume klausimą suderinęs), išlaidas ima ant savęs „padengia pats“, už pasiskaitymą nieko mokėti nereikia, gali leisti imti mažą mokesnėlį, galima skirti ir šiokiątokią algą. Dabar tokius pasakymus laikytume funkcinio stiliaus pažeidimais, bet Jablonskio kalboje jie įdomūs kaip kanceliarinės kalbos istorijos faktai. 2. Čekų taupytojų sąjunga Pragoje [1913 m. „Viltis“ N 75]. — R., t. 1, p. 156-158. Tai dalis didesnio rašinio „Šių dienų aitvaras“ (p. 151-158). Jame rašoma apie taupymą, o pabaigoje, atskirame skyrelyje, aptariami čekų taupytojų sąjungos įstatai. Ir bendrojoje, ir įstatų dalyje yra su finansais ir taupymu susijusių ir kitokių dalykinės kalbos žodžių bei pasakymų. Pirmiausia — iškalbinga organizacijos pavadinimų vartosena: ji įvardijama oficialiu vardu sąjunga, pats Jablonskis ją vadina draugija (įsteigta šiuo vardu draugija), o aptardamas įstatus vis dėlto vartoja sąjungą: taupytojų sąjunga, sąjungos nariai, sąjungos organas (leidinys), sąjungos tikslas ir siekimai (dabartiniu terminu — uždaviniai). Iš finansų srities randame: indėliai, taupomieji indėliai, indėlių knygelės, įnešami indėliai, taupomosios kasos, kredito ir taupymo istaigos (p. 154), finansų įstaigos, įstaigų apyskaitos (ten pat). Prie įdomiausių skirtini prekininkas „prekybininkas“, verteivos (skliaustuose — pramonininkai) „verslininkai“, gyvi „grynieji“ pinigai (pirkite prekes gyvais pinigais, p. 155). Tačiau apskritai kanceliarinės kalbos bruožų čia mažiau kaip knygynų taisyklių apžvalgoje. 3. Lietuvos mokytojų sąjunga [1917 m. „Santara“ N 36]. — R., t. 2, p. 113-117. Tai Jablonskio parengti Lietuvių mokytojų sąjungos įstatai. Iš jų aiškiau matyti, kokią kanceliarinę kalbą Jablonskis įsivaizdavo ir kaip ją kūrė. Siy įstatų 196 kalbą ir jos santykį su dabartine kanceliarine kalba reikėtų nagrinėti atskirame straipsnyje. Čia trumpai aptarsime tik bendrąsias jos ypatybes. Sąjungos įstatuose Jablonskis kartojo daugelį savo kitur vartotų ir apskritai tuo metu vartojamų terminų, pasakymų, sintaksinių konstrukcijų. Bet čia leksika, terminija ir stilius jau kiek skiriasi nuo to, kas buvo prieš dešimtį metų, — jie jau artimesni dabartinei vartosenai. Apstu visai šiuolaikiškų terminų, pvz.: sąjunga, draugija, skyriai, sekcijos, būstinė, ir junginių, pvz.: Sąjungos įstatai, mokyklų atstovai, revizijos komisija, visuotinis susirinkimas. Daugelis platesnių pasakymų irgi prigiję dabartinėje kalboje, pvz.: Sąjungos turtą sudaro; vykdo Sąjungos įstatus; sprendimas yra teisėtas; Sąjungos nariu gali būti kiekvienas; išbraukiamas iš Sąjungos narių skaičiaus; kaip reikiant naudotis kultūros vaisiais. Tiesa, ir čia yra neprigijusių, gal vėliau ir paties Jablonskio atmestų dalykų — žodžių formu, pvz.: įnašos „įnašai“, mokesnis „mokestis“, pasakymų, pvz.: teismo keliu „būdu“, įstatai išdirbti „parengti“, išskiria „paskiria“ iš savo tarpo komisijas. Tokie kanceliarizmai buvo priverstiniai, pavartoti todėl, kad nerasta tinkamesnių, lietuviškesnių pakaitų. Jablonskio ieškojimus rodo, pavyzdžiui, tai, kad parašęs žodį atmainyti, čia pat jį paaiškina kitu — pakeisti; vien pakeisti neužteko, o dabartinis atšaukti tos reikšmės tada neturėjo, todel paliktas atmainyti. Apibendrinamosios pastabos Apžvelgtuose Jablonskio straipsniuose esantys kanceliarinės kalbos pradmenys padeda suprasti, kaip klostėsi mūsų kanceliarinė kalba, įsivaizduoti pirmuosius jos žingsnius, kūrimo būdus ir kryptis. Matome atsirandančios kanceliarinės kalbos ryšį su tuometine bendrąja kalba. Daugelis žodžių ir pasakymų imami iš kasdieninės kalbos, yra net šnekamosios kalbos bruožų. Kanceliarinės kalbos apraiškos dar netvirtos, ieškoma reikiamų žodžių ir raiškos būdų, nemažai jų vartojama lygiagrečiai. Pamažu vieni žodžiai išstumia lygiagrečiai vartotus kitus arba vieni keičiami kitais. Antai iš pradžių vartotas apšvietimas vėliau keičiamas švietimu, draugovė keičiama draugija, jos veiklos dokumentas iš įstatymo virsta įstatais, tiesas pakeičia teisės. Randame Jablonskio dar nesunormintų, vėliau pataisytų ir pakeistų žodžių: paliudinimas — liudijimas, nusprendimas — sprendimas, paniekinimas — panaikinimas. Jaučiama rusų kalbos įtaka, randame ir žodžių darybos vertinių, pvz.: apšvietidi, pvz.: išlaidas ima ant om paliudinimas apie kilmę, stato juos pavyzdžiu. Susidūręs su kanceliariniais raštais, to neišvengė net Jablonskis. Tačiau Jablonskis stengiasi kurti savą, lietuvišką kanceliaring kalba. Pirmiausia tam pritaiko esamus žodžius ir įprastus jų darymo būdus: jo straipsniuose apstu priesagos -imas vedinių, pvz.: įstatymai, paliepimas, paliudinimas (pažymėjimo dar nėra); randame su priesaga -ininkas sudarytą knygininką. Oficialiajai kalbai 197 pritaikomi neveikiamieji esamojo laiko dalyviai, pvz., sprendžiamas balsas. Daugiausia kuria ne naujus žodžius, o stengiasi kanceliarinei kalbai pritaikyti, kitaip sakant — terminologizuoti, turimus, pvz.: gina „draudžia“, leidžia „siunčia“ (raštus), knygyno prievaizdas „bibliotekininkas“. Randame tokių apibendrintos reikšmės pasakymų kaip mokymo įstaigos ir sąjungos organas (leidinys). Kartais pakeičia ir sukanceliarina turimų pasakymų reikšmę, pvz.: turės vertę „turės galią, galios“, arba paima visai netikėtą, net ekspresyvų frazeologizmą — padės kūnu versti „padės įgyvendinti“. Jablonskio parengtieji įstatai, kaip sakyta, skiriasi nuo to, kas buvo jo pirmuosiuose su kanceliarine kalba susijusiuose straipsniuose. Jie artimesni dabartinei šios srities kalbai ir rodo tam tikrą nueitą kanceliarinės kalbos etapą. Bet Jablonskio įstatų kalba daug kuo skiriasi ir nuo atitinkamų dabartinių raštų kalbos. Svarbiausia — ne tik atskirais žodžiais ar pasakymais, bet ir esmingesniais dalykais — savo visuma ir pobūdžiu. Mūsų kanceliariniai raštai yra labai sustandartinti, jų stilius suvienodėjęs, o iš Jablonskio teksto dvelkia individuali kalbėsena, dažnai blyksteli ir aiškūs gyvosios kalbos atšvaitai. Antai, apie, mūsų žodžiais tariant, „teisių pažeidimą“ nelauktai parašo — kad teisės nebūtų siaurinamos ir nieku verčiamos. Arba randame įstatuose įsiterpusios dalyvinės kalbos: ar Sąjungos, bedirbant darbą, neiškrypstama kartais iš kelio; išklauso, ką ir kaip dirbusios ir ką pastebėjusios komisijos. Tokių kito funkcinio stiliaus intarpų yra vienas kitas. Šiaip Jablonskio individualusis stilius ir kanceliarinės kalbos poreikiai gražiai suderinti. Lietuvių kanceliarinė kalba nuėjo ne visai tuo keliu, į kurį ją suko Jonas Jablonskis. Ji labiau nutolusi nuo paprastosios kalbėsenos, daugiau standartizuota ir subiurokratinta. Susiformavusiai kanceliarinei kalbai tie bruožai, matyt, neišvengiami, tik dabartinė mūsiškė šios srities kalba yra per daug dirbtinai atitraukta nuo paprastosios kalbos. Dėl to dalį kaltės galima priskirti ir kalbininkams, nes prie šios kalbos atmainos kūrimo jie per mažai teprisidėjo. Kazimierui Būgai visų pirma rūpėjo mokslo reikalai ir žodynas. Juozui Balčikoniui egzistavo tik gyvoji kalba, su ja nesutampančios kanceliarinės kalbos jis neįsivaizdavo. Vėlesnioji kalbininkų karta — Antanas Salys, Pranas Skardžius, Petras Jonikas — atsirado pavėlavusi, kai kanceliarinės kalbos praktika jau buvo įsibėgėjusi, jie besuspėjo prie apdailos darbų. Prie lietuvių kanceliarinės kalbos kūrimo iš kalbininkų daugiausia prisidėjo Jablonskis. Jo didžiausias įnašas — ne tie keli šios srities straipsniai ar parašyti įstatai, o visa kalbos norminimo veikla. Kanceliarinė kalba buvo kuriama ant jo padėtų bendrinės kalbos pamatų. Gauta 1999 03 17 198