Lietuvių „dativus cum infinitivo“ ir latvių infinityviniai santykiniai sakiniai

ACTA LINGUISTICA LITHUANICA LIETUVIŲ KALBOTYROS KLAUSIMAI XLII (2000) Axel HOLVOET Lietuvių kalbos institutas, Vilnius LIETUVIŲ DATIVUS CUM INFINITIVO IR LATVIŲ INFINITYVINIAI SANTYKINIAI SAKINIAI Šiame straipsnyje aptariama kai kurių lietuvių ir latvių kalbų infinityvinių konstrukcijų raida, ypač atsižvelgiant į lietuvių kalbos dativus cum infinitivo konstrukciją ir jos genetinius atitikmenis latvių kalboje1. Lietuvių kalboje yra vartojami du dativus cum infinitivo konstrukcijos, reiškiančios objekto paskirtį, variantai: vienu atveju daiktavardžio naudininkas atlieka objekto funkciją, pvz., nupirkau arklį laukams arti, kitu – subjekto funkciją, pvz., įpyliau pieno šuniukams užlakti (pavyzdžiai pagal Vytautą Ambrazą 1995). Tačiau šie variantai yra kilę iš vienos konstrukcijos. Atrodo, kad dativus cum infinitivo atsirado tais laikais, kai bendratis dar buvo nominalinė forma, greičiausiai veiksmo pavadinimo [nomen actionis] naudininkas2, taigi ją galima apibūdinti kaip „nuo sakinio branduolio priklausom[ą] dvejybin[ę] paskirties (tikslo) naudinink[ą]“ (Ambrazas 1995: 79). Todėl tik vėliau, bendračiai virstant grynai veiksmažodine forma, galėjo susidaryti antrinis ryšys tarp bendraties ir daiktavardžio kaip tarp predikato ir nuo jo priklausomo objekto arba subjekto. Dabar, bendračiai netekus savo pirminio nominalinio pobūdžio, jau galime kalbėti apie daiktavardžio atliekamą objekto ar subjekto funkciją bendraties atžvilgiu. Bendraties pobūdžio pasikeitimas gali sudaryti sąlygas tolesnei dativus cum infinitivo konstrukcijos raidai, o galų gale ir jos išnykimui. Būtent toks procesas įvyko slavų kalbose, kuriose dativus cum infinitivo yra paliudytas, bet dabar niekur nebevartojamas (paliudijimus senojoje bažnytinėje slavų ir senojoje čekų kalbose ir literatūrą cituoja Ambrazas 1995: 83). Latvių kalboje yra atitikmenų tik antrajam iš minėtųjų variantų: kaip reliktinis reiškinys paliudytas dativus cum infinitivo, kuriame naudininkas atlieka bendraties subjekto funkciją (žr. Endzelīns 1951: 990): lai paliek galotnīte putniņiem uzmesties ‘kad liktų viršūnėlė paukšteliams nutūpti’. 1 Autorius dėkingas prof. Vytautui Ambrazui, maloniai sutikusiam perskaityti ir pakomentuoti pirmąją šio straipsnio redakciją. Už straipsnyje likusius netikslumus ir klaidas yra atsakingas tiktai autorius. 2 Plg. Stang (1966: 447–448), Ambrazas (1995: 74–75). 105 Atrodo, kad bendrinėje latvių kalboje ir daugumoje latvių tarminių pirmas variantas su objekto naudininku jokio atitikmens neturi3. Minėtas sakinys paliudytas ir su santykiniu įvardžiu kur prieš bendraties konstrukciją (žr. Endzėlins 1951: 990): lai paliek galotnīte, kur putnam uzmesties ‘kad liktų viršūnėlė paukščiui nutūpti | kur paukštis galėtų nutūpti’. Tokiu būdu susidaro infinityvinis santykinis sakinys – latvių kalbai labai būdingas, bet lietuvių kalboje beveik nežinomas sintaksinis tipas. Tiksliau sakant, lietuvių kalboje (panašiai kaip slavų kalbose) vartojamas tik vienas jo variantas, kuriame santykinis sakinys yra priklausomas nuo egzistencinio sakinio formaliai neišreikšto subjekto (pvz., čia yra | nėra ką valgyti) arba nuo posesyvinės konstrukcijos su veiksmažodžiu turėti formaliai neišreikšto objekto (pvz., turiu | neturiu ką valgyti); apie šias konstrukcijas žr. Ambrazas ir kt. 1994: 670. Šio varianto atitikmenų randame jau senojoje bažnytinėje bei naujosiose slavų kalbose, plg. s. b. sl. ne imatъ česo ěsti, l. (nie) mają co jeść ir pan. Latvių kalboje tokie santykiniai sakiniai gali pažymėti taip pat ir daiktavardžius, pvz., Es paņēmu grāmatas, ko lasīt atpūtas laikā ‘Aš pasiėmiau knygų skaityti (| kad skaityčiau) poilsio metu’. Tokie infinityviniai santykiniai sakiniai skiriasi nuo paprastų santykinių sakinių (kuriuose tarinio funkciją atlieka veiksmažodžio asmeninė forma) tuo, kad jie išreiškia ne realią su apibrėžiamo daiktavardžio žymimu objektu susijusią būklę (pvz., Grāmatas, ko es lasu ‘Knygos, kurias aš skaitau’), o tik su tuo objektu susijusią galimybę, to objekto paskirtį (Grāmatas, ko lasīt ‘knygos skaitymui, knygos, kurias galima skaityti’). Kadangi latvių infinityviniai santykiniai sakiniai neturi atitikmenų nei lietuvių, nei slavų kalbose, galima spėti, kad tokie sakiniai yra šios kalbos naujadarai. Akivaizdu, kad funkcijos atžvilgiu jie labai artimi naudininkui su bendratimi. Abiem konstrukcijoms būdinga tarpinė funkcija tarp pažyminio ir tikslo aplinkybės. Vytautas Ambrazas apie naudininką su bendratimi rašo, kad ši konstrukcija tik retkarčiais turi gryną pažyminio funkciją (pvz., tokiose sakiniuose, kaip Tas kirvis malkoms kapoti visai atšipo), o paprastai ji „siejama su veiksmažodžiu ir su jo valdomu daiktavardžiu ar įvardžiu“, pvz., Atvežiau karčių tvorai įverti (Ambrazas 1995: 77), taigi jos funkcija artima tikslo aplinkybei. Latvių infinityviniai santykiniai sakiniai, kaip santykiniai (pažyminio) sakiniai, yra formaliai susiję su daiktavardžiu, bet gali būti suprantami ir kaip aplinkybės sakiniai, plg.: paņēmu grāmatas, ko lasīt atpūtas laikā | paņēmu grāmatas, lai tās lasītu Pagal Lidijos Leikumos pateiktą informaciją, dativus cum infinitivo konstrukcijų su objekto funkciją atliekančiu naudininku esama ir latgalių tarmėse. Kol nebus publikuoti duomenys apie šios konstrukcijos pobūdį ir paplitimą latgalių tarmėse, sunku įvertinti jų reikšmę dativus cum infinitivo konstrukcijos raidos latvių kalboje interpretacijai. 106 atpūtas laika. Latvių kalbos infinityviniai santykiniai sakiniai priklauso prie to tipo sakinių, kuriuos F. R. Palmeris (Palmer 1986: 178–179) vadina „santykiniais paskirties sakiniais“ (relative purpose clauses). Šio tipo sakiniuose, užimančiuose tarpinę poziciją tarp pažyminio (santykinių) sakinių ir adverbialinių tikslo sakinių, būna vartojamos veiksmažodžio formos, būdingos adverbialiniams tikslo sakiniams: dažnai tai būna bendratis, bet pasitaiko ir konjunktyvas arba perifrastinės konstrukcijos su optatyvine reikšme4. Tarp naudininko su bendratimi ir latvių infinityvinių santykinių sakinių yra ir skirtumų: pirmuoju atveju naudininkas gali reikšti tik veiksmo veikėją ar objektą, o antruoju tokio pobūdžio apribojimų nėra. Kadangi nuo egzistencinės konstrukcijos neišreikšto subjekto priklausomi infinityviniai santykiniai sakiniai (yra ką valgyti tipo sakiniai) yra paliudyti lietuvių kalboje bei slavų kalbose, tai įmanoma, kad tokie sakiniai latvių kalboje paplito toliau ir juos buvo imta vartoti taip pat ir daiktavardžiams žymėti. Tačiau šiuo atveju infinityviniai santykiniai sakiniai turėjo užimti kitų, senesnių konstrukcijų vietą, ir atrodo visai tikėtina, kad juos imta vartoti būtent vietoj infinityvinių konstrukcijų. Latvių infinityvinių santykinių sakinių bendraties veiksmo subjektas, jeigu jis formaliai išreikštas, visada būna reiškiamas naudininku kaip ir bet kuriame kitame infinityviniame sakinyje. Todėl bendratis su naudininku keičiama infinityviniu santykiniu sakiniu be papildomų morfosintaksinių pokyčių: užtenka, kad prieš bendratį būtų įterptas santykinis įvardis ar prieveiksmis (galotnīte putnam uzmesties → galotnīte kur putnam uzmesties). Tais atvejais, kai naudininkas atlieka objekto funkciją, skirtumas tarp abiejų konstrukcijų yra ryškesnis, kadangi bendraties objektas infinityviniame santykiniame sakinyje reiškiamas ne naudininku, o galininku: Nopirku zirgu, ar ko laukus art. Latvių infinityviniai santykiniai sakiniai turi būti gana senas reiškinys, nes jie tikriausiai slypi ir dabartinio debityvo struktūroje. Kaip žinoma, debityvas yra kilęs iš sudėtinio sakinio tipo su santykiniu sakiniu, o debityvo priešdėlis jā- (kai kuriose tarmėse ju-, kilęs iš pirminės galininko arba įnagininko formos *juo) yra santykinio įvardžio pėdsakas. Konstrukcija lauks ir jāar turėjo atsirasti iš 4 Lotynų kalboje čia buvo vartojamas konjunktyvas, pvz., Scribebat ... orationes, quas alii dicerent ‘Rašydavo kalbas kitiems sakyti’ (Cicero, Brutus, žr. Palmer 1986: 178). Dabartinėje latvių kalboje santykiniuose paskirties sakiniuose šalia bendraties vartojama ir tiesioginė nuosaka su dalelyte lai, dažnai laikoma liepiamosios nuosakos 3-iojo asmens pakaitalu, pvz., nolēma iecelt kasieri, kas lai to naudu uzglabātu (A. Deglavas) ‘nutarė paskirti kasininką pinigams saugoti’. Bendraties ir konstrukcijų su lai distribucija latvių kalbos santykiniuose paskirties sakiniuose nėra išnagrinėta. 107 ankstesnės struktūros *ir lauks juo art, kur *juo atitinka dabartinį santykinį įvardį kuo. Tiesa, dabartinėje kalboje priešdėlis ją- būna pridedamas ne prie bendraties formos (išskyrus formą jabūt ‘reikia būti’, kuri remiasi būtent bendratimi), o prie esamojo laiko 3-iojo asmens formos. Ne visi tyrinėtojai pritaria Prellwitzo ir Endzelyno iškeltai minčiai, kad 3-iojo asmens forma čia užėmė ankščiau buvusios bendraties vietą. Mühlenbachas (Mühlenbach 1907: 322) manė, kad debityvo priešdėlis iš pat pradžių buvo pridedamas prie beasmenę reikšmę vartotos 3-iojo asmens formos, ir man (ir) jubrauc aiškino kaip ‘у меня есть, на чем ездят’. Atrodo, kad ir Fraenkelis buvo linkęs 3-iojo asmens formą laikyti pirminiu debityvo pagrindu, nes jis su latvių debityvu gretina lietuvių tarmėse pasitaikančias konstrukcijas su 3-iojo asmens forma bendraties vietoj, tokias kaip jam nebebus, kas ėda ‘er wird nichts mehr zu fressen haben, jam nebebus ko ėsti’ (Fraenkel 1928); iš to galima spręsti, kad tarp jų jis įžvelgė genetinį ryšį. Tačiau dar nėra įrodyta, kad minėtosios lietuvių tarmių konstrukcijos yra senos. Iš Vilniaus krašto tarmių Fraenkelis dar cituoja konstrukciją nėr kam ažtaria rūsičios žadėlios ‘nicht einer ist da, der... für mich Fürsprache einlegen könnte bei zornigen Worten’ (Fraenkel 1936), panaši konstrukcija pateikta ir „Dabartinės lietuvių kalbos gramatikoje“: Nėr kam turgun važiuoja (Ambrazas ir kt. 1994: 671). Naudininko vartojimas čia suprantamas tiktai tada, jei sutiksime, kad 3-iojo asmens forma užėmė bendraties vietą: nėra kam turgun važiuoti, nėra kam užtarti. 3-iojo asmens forma čia greičiausiai prigijo todėl, kad ji buvo vartojama konstrukcijose, kur santykinis įvardis reiškė veiksmo veikėją, pvz., nėra kas dirba ‘non est, qui laboret’ (plg. Ambrazas ir kt. 1994: 671). Taigi minėtosios lietuvių konstrukcijos nėra pakankamas pagrindas atmesti Prellwitzo ir Endzelyno iškeltą mintį, kad debityvo priešdėlis jā- iš pradžių buvo pridedamas prie bendraties, nors ir atrodo, kad pats Endzelynas vėliau atsisakė savo ankstesnės nuomonės, tikriausiai dėl Fraenkelio įtakos (žr. Endzelīns 1951: 885–886; autorius čia ankstesnės nuomonės nekartoja, užtat cituoja Fraenkelio iš lietuvių tarmių pateiktas konstrukcijas). Latvių debityvo bendraties pakeitimo 3-iojo asmens forma priežastys ligi šiol nėra paaiškintos. Įmanoma, kad minėto pakeitimo priežastys buvo panašios į tas, kurios lėmė 3-iojo asmens įtraukimą į minėtąsias lietuvių kalbos konstrukcijas, bet tam tikri argumentai tam prieštarauja. Kaip anksčiau minėta, lietuvių kalbos konstrukcijos nėra kam turgun važiuoja, nėra kam užtaria turėjo atsirasti dėl tokių konstrukcijų įtakos, kuriose santykinis įvardis reiškė veiksmo veikėją (pvz., nėra kas dirba), o tokios konstrukcijos negalėjo turėti įtakos vėlesniojo debityvo raidai, kadangi jomis nėra pagrįstas nė vienas debityvo variantas. Pirma, kaip rodo priešdėlio formos (*juo, *jā), debityvas kilo iš konstrukcijų su galininku, įnagininku arba kilmininku santykiniame sakinyje; vardininko arba naudininko pėdsakų (atitinkančių panašias formas lietuvių kalbos konstrukcijose nėra kam užtarti / nėra kas užtaria) čia nerandame. Antra, prie ypatingos tarminės lietuviškos konstrukcijos jam nebebus, kas ėda atsiradimo galėjo prisidėti lietuvių kalboje dar visai 108 gyvas objekto vardininko reiškinys: vardininko kas vartojimą čia greičiausiai reikia sugretinti su kas reikia daryti, kas buvo daryti tipo konstrukcijomis (žr. Ambrazas 1995: 91–93). Toks objekto vardininkas galėjo atsirasti santykiniuose sakiniuose su bendratimi (nėra kas ėsti = nėra ką / ko ėsti), į kuriuos paskui buvo įtraukta 3-iojo asmens forma (nėra kas ėda ‘nėra ko ėsti’). Latvių kalboje tokia vardininko objekto įtaka atrodo mažai tikėtina. Antra vertus, tai, kad pirminis debityvo pagrindas buvo būtent santykinis sakinys su bendratimi, galima paremti keliais argumentais: 1) reliktinė forma jabūt5; 2) tuo, kad ir dabar latvių kalboje vartojami infinityviniai santykiniai sakiniai, kurie gali būti tiesiog susiję su pirminiais, reliktiniu pavidalu išlaikytais debityvo sudėtyje, tiktai santykinio įvardžio kamienas *yo- buvo pakeistas įvardiniu kamienu *kʷo-; 3) tuo, kad santykiniams paskirties sakiniams, prie kurių priklauso čia aptariami santykiniai sakiniai, būdingesnė ne tiesioginės nuosakos, o kitų veiksmažodžio formų vartosena6; 4) tuo, kad kai kuriais atvejais santykiniai paskirties sakiniai su bendratimi yra paliudyti ir lietuvių, ir slavų kalbose. Jeigu Prellwitzo ir Endzelyno nuomonė apie infinityvinę konstrukciją kaip latvių debityvo pagrindą yra teisinga, tai galima manyti, kad latvių kalbos infinityviniai santykiniai sakiniai yra gana senas reiškinys, siekiantis priešistorinį šios kalbos raidos laikotarpį. Tai rodo archajiškas, debityvo sudėtyje reliktiniu būdu išlikęs įvardinio kamieno *yo- vartojimas santykinio įvardžio reikšme vietoj vėlesnio *kʷo-7. Tačiau baltų prokalbėje jų tikriausiai dar nebūta: ten bendratis 5 Tokių reliktinių formų galėtų atsirasti daugiau, bet kadangi senuosiuose latvių kalbos tekstuose yra daug morfologijos klaidų, jų interpretacija liks ginčytina. Neaiškios yra, pvz., Elgerio pavartotos formos daudze man no jums iarunat und iatēsōt (Evangelia et epistolae 19r), jeigu šalia randame ir mums nenek wairak iarunna (ibid. 12r, žr. Evangelien und Episteln ins Lettische übersetzt von Georg Elger... Bd. 1. Texte, hrsg. von Kārlis Draviņš, Lund 1961). 6 V. Ambrazas dar mini konstrukcijas su esamojo laiko dalyviu, kurias jis teisingai lygina su dativus cum infinitivo ir su latviškomis konstrukcijomis, iš kurių kilo debityvas: nebuvo kas bedirbęs, nėra kas valgą (žr. Ambrazas 1990: 115–116). Apskritai dalyvių vartosena santykiniuose sakiniuose gali būti laikoma archajišku reiškiniu, paveldėtu iš prokalbės (plg. Ambrazas 1989; 1990: 121–122), todėl a priori atrodo ne visai tikėtina, kad į minėtąsias konstrukcijas dalyviai būtų prasiskverbę neseniai, užimdami bendraties vietą. Greičiau galima būtų tikėtis dalyvių pakeitimo kitomis formomis negu jų tolesnio plitimo. Vis dėlto dalyvinės konstrukcijos nėra kas valgo ‘nėra ko valgyti’ vardininko objektas turbūt yra sietinas su pirmine bendraties vartosena vietoj vėlesnio dalyvio, nes sunku būtų jį išaiškinti kitaip, negu kaip nominativus cum infinitivo pėdsaką. Tais atvejais, kai santykinis įvardis atlieka subjekto funkciją (nebuvo kas bedirbęs), dalyvio vartojimas atrodo kaip archaizmas. Įtraukiant 3-iojo asmens formą vietoj dalyvių, tuo pačiu laiku panašūs procesas galėjo vykti ir infinityviniuose santykiniuose sakiniuose. 7 Nors santykinio įvardžio kamieno *yelo- ir parodomojo įvardžio kamieno *i- tarpusavio ryšys baltų kalbose ne visai aiškus (žr. Brugmann 1911: 331, 347–348, Stang 1966: 233–234), nėra abejotina, kad kamieno *ye/o- santykinė vartosena yra paveldėta iš prokalbės, todėl ir debityvo sudėtyje išlaikyto įvardinio kamieno vartosenos archajiškumas nekelia abejonių. A. Rosinas (1975: 169) neigia įvardžio jis, ji (kurio jis neskiria nuo reliatyvinio *ye/o-) reliatyvinę vartoseną baltų prokalbėje, bet į latvių debityvo kilmę jis neatsižvelgia. 109 greičiausiai buvo dar nominalinio pobūdžio forma. Bendraties pirminį nominalinį pobūdį liudija būtent lietuvių dativus cum infinitivo. Minėtasis struktūrinis tipas *ir lauks juo art ilgainiui įgijo modalinę funkciją: dabartinėje kalboje lauks ir jaur tiesiog reiškia ‘reikia arti lauką’. Tačiau kai kuriose tarmėse iš dalies išliko šių konstrukcijų pirminė reikšmė; tai iliustruoja anksčiau minėtas sakinio variantas su vietoj bendraties vartojamu debityvu (žr. Endzelīns 1901: 73 = 1971: 149–150): lai stāvēja virsūnīte putniņiem jāuzmetas. Labai įdomus yra Mühlenbacho (1907: 316–317) iš Vietalvos tarmės cituojami panašaus debityvo vartojimo pavyzdžiai. Šioje tarmėje įvyko dviejų debityvo variantų diferenciacija: vienas iš jų, su priešdėlio forma jā-, turi dabartinės latvių bendrinės kalbos debityvo modalinę funkciją: man nau jābrauc ‘я не должен ехать’. Antrasis variantas, su priešdėlio forma ju-, yra išlaikęs pirminę infinityvinio santykinio sakinio funkciją. Mühlenbacho cituojamuose pavyzdžiuose priešdėlis ju- atlieka įnagininko funkciją: man nau jābrauc ‘мне не на чем ехать’; brāl’am nau zirga jūecē ‘у брата нет лошади, чтобы боронить’; ienas ūdeni jumazgājas ‘принеси воды для мытья’; būtu mums bijs pūlvers jušain ‘если бы у нас был порох, чтобы стрелять’. Tokia funkcija atitinka ir priešdėlio formą, nes priešdėlis ju-, proclitinėje pozicijoje sutrumpintas iš *juo, gali būti laikomas arba galininku, arba įnagininku (dėl galininko formos *juo, formaliai atitinkančios liet. moteriškosios giminės formą ją, žr. Stang 1966: 437, Endzelīns 1951: 518). Tarp Mühlenbacho cituojamų pavyzdžių nerandame tokių, kuriuose priešdėlis ju- būtų suprantamas kaip galininkas – gal todėl, kad objekto galininkas buvo išstumtas kilmininko, kuris prasiskverbė iš neigiamųjų konstrukcijų (dėl priešdėlio jā- formos apibendrinimo plg. Holvoet atiduotą spaudai straipsnį). Variantas su objekto funkciją atliekančiu santykiniu įvardžiu ir tapo debityvo kaip modalinės konstrukcijos pagrindu: tai rodo ir pavyzdys iš Vietalvos tarmės man nau jābrauc ‘я не должен ехать’. Šiame variante modalinė reikšmė ilgainiui ir išstūmė pirminę reikšmę, išlikusią dar senųjų latvių tekstų konstrukcijoje teems ne bij ja-ehd ‘jie neturėjo ko valgyti’ (Gliuko Biblija, Morkaus VIII.1, žr. Mühlenbach 1907: 319). Savo pirminę reikšmę išlaikė Vietalvos tarmėje paliudytas variantas su įvardžio įnagininku, vėliau virtusiu priešdėliu *juo- > ju-. Būtent šį variantą galima sugretinti su lietuvių kalbos dativus cum infinitivo variantu, kurio naudininkas reiškia 110 veiksmažodžio objektą. Kadangi priešdėlis *juo- > ju- čia yra įnagininkas, o ne objekto galininkas, tai objekto pozicija prie šio adnominalinio debityvo lieka laisva, ir ją gali užimti daiktavardžio galininkas: panām kač pavadu zirgu jusapin ‘возьми хоть повод, чтобы им запутать лошадь’ liet. pasimk nors pavadį arkliui supančioti. Panašų pavyzdį (iš dainos teksto) cituoja Endzelynas (1901: 73 =1971: 149; 1951: 973) iš kitų tarmių (čia apibendrinta priešdėlio forma jā-): devu savu kamelinu ruožu dārzu jāecē liet. daviau savo arklei rožių sodui akėti; lai stāv [nauda] ... guovi jānopeŗk liet. tegu būna pinigų karvei nusipirkti. Panašūs debityvai su priešdėliu jā- įnagininko reikšme yra paliudyti ir senosios latvių kalbos tekstuose, kaip antai Elgerio „Evangelijose ir epistulose“: vnd kad tems ne by iamākla, abbems pedewwe ‘non habentibus illis, unde redderent, donavit utrisque’ (64v = Lk 7, 42). Atrodo visai tikėtina, kad būtent konstrukcijos su santykinio įvardžio įnagininku iš pradžių buvo vienas iš pagrindinių infinityvinių santykinių sakinių variantų; tuo ir paaiškinamas jų gramatikalizavimas, t. y. ypač agliutinacinio pobūdžio gramatinės formos atsiradimas suaugus įvardžiui ir veiksmažodžiui. Šis tipas tikriausiai sietinas su lietuvių dativus cum infinitivo kaip jo genetinis atitikmuo. Abi konstrukcijos kilo iš prokalbės konstrukcijų su bendratimi tikslo (paskirties) reikšme, kurios latvių kalboje buvo pakeistos įterpiant santykinio įvardžio įnagininką. Lietuvių kalbos konstrukciją su gryna tikslo bendratimi (be subjekto arba objekto) Vietalvos tarme atitinka be objekto vartojamas debityvas su priešdėliu ju-: brolis neturi arklio akėti = *brāl’am nav zirga juo ecēt > brāl’am nau zirga juecē. Prokalbės infinityvinė konstrukcija čia buvo pakeista, įterpiant santykinį įvardį; kaip ir konstrukcijose su bendraties subjekto funkciją atliekančiu daiktavardžiu, daugiau čia keisti nereikėjo. Lietuvių bendratį su objekto funkciją atliekančiu naudininku atitinka Vietalvos ju- debityvo variantas su objekto galininku: pasiimk pavadį arkliui supančioti = *paņem pavadu zirgu juo sapīt > paņem pavadu zirgu jusapin. Čia reikėjo ne tik įterpti įvardį, bet ir pakeisti linksnį, nes daiktavardis tapo santykinio sakinio bendraties objektu. Akivaizdu, kad dativus cum infinitivo konstrukcijos su naudininko objektu nebuvimas latvių kalboje yra sietinas būtent su šiuo procesu, neaišku tik, kurioje šio proceso stadijoje buvo įtrauktas objekto galininkas. Yra dvi galimybės: 1) objekto galininkas buvo įtrauktas į infinityvinius santykinius sakinius ir tik 111 paskui infinitivyviniai santykiniai sakiniai išstūmė senąją dativus cum infinitivo (ryšys tarp infinitivinių santykinių sakinių atsiradimo ir dativus cum infinitivo išnykimo šiuo atveju būtų netiesioginis); arba 2) santykinis įvardis buvo įtrauktas tiesiog į dativus cum infinitivo konstrukciją, o tik paskui naudininkas buvo pakeistas galininku. Šios paskutinės prielaidos labaui liudija įterpto įvardžio vieta: įvardis suaugti su veiksmažodžiu konstrukcijose su objektu greičiausiai galėjo tada, jeigu pirminė žodžių tvarka buvo *panem pavadu zirgu juo sapīt, o ne *panem pavadu juo zirgu sapīt. Jeigu aukščiau minėtuose pavyzdžiuose paliudyta žodžių tvarka nėra atsitiktinė ir objektas (zirgu, ruožu dārzu, guovi) visada stovėjo prieš įvardžio ir bendraties kompleksą, tai vėlesnysis bendraties objektas iš pradžių turėjo būti ne objektas, o buvo priklausomas nuo to paties daiktavardžio, su kuriuo prieš įterpiant įvardį tiesiog (kaip tikslo arba paskirties naudininkas) buvo siejama ir bendratis. Tokiu atveju savo dabartinę linksnio formą (galininką) jis galėjo įgyti tik vėliau, atsiradus infinitiviniam santykiniam sakiniui, o pirminė jo linksnio forma turėjo būti kitokia: greičiausiai tai buvo naudininkas. Tai reiškia, kad konstrukcija panem pavadu zirgu jusapin gali būti kilusi tiesiog iš dativus cum infinitivo konstrukcijos. Tai, kad abu dativus cum infinitivo variantai turėjo egzistuoti jau baltų prokalbėje, o vėliau latvių kalboje jie buvo pakeisti kitomis konstrukcijomis, atsižvelgiant į lietuvių ir slavų kalbų duomenis, yra a priori tikėtina. Atrodo, kad ir pačios latvių kalbos duomenys leidžia atsekti šios konstrukcijos pėdsakus latvių kalbos infinitivinių konstrukcijų raidoje. Gauta 1999 05 25 LITERATŪRA A m b r a z a s V. 1989: Baltic languages and the reconstruction of the Indo-European complex sentence. – General Linguistics 29, 52–59. A m b r a z a s V. 1990: Sravnitel’nyj sintaksis pričastij baltijskich jazykov / Vergleichende Syntax der baltischen Sprachen, Vilnius: Mokslas. A m b r a z a s V. 1995: Lietuvių kalbos bendraties konstrukcijų raida. – Lietuvių kalbotyros klausi- mai 33, 74–109. A m b r a z a s V. ir kt. 1994: Dabartinės lietuvių kalbos gramatika, Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidykla. B r u g m a n n K. 1911: Grundriss der vergleichenden Grammatik der indogermanischen Sprachen, Bd. II, 2. T., Strassburg: Karl J. Trübner. E n d z e l ī n s [Endzelin] J. 1901/1971: Ursprung und Gebrauch des lettischen D जैbitivs. – Be- zenbergers Beiträge 26, 66–74. (Perspausdinta: idem, Darbu izlase 1, Rīga: Zinātne, 143–150.) E n d z e l ī n s [Endzelin] J. 1905/1971: Zur Entstehung des lettischen D जैbitivs. – Bezenbergers Beiträge 29, 320–321. (Perspausdinta: idem, Darbu izlase 1, Rīga: Zinātne, 288–289.) E n d z e l ī n s J. 1951: Latviešu valodas gramatika, Rīga: Latvijas Valsts izdevniecība. 112 Fraenkel E. 1928: Litauische Beiträge. – Indogermanische Forschungen 46, 44–57. Fraenkel E. 1936: Der Stand der Erforschung des im Wilnagebiete gesprochenen Litauischen. – Balticoslava 2, 14–107. Holvoet A. (atiduota spaudai) On the rise and grammaticalisation of the Latvian debitive. – Linguistica Baltica. Mühlenbach [Mjulenbachъ] K. 1907: O debitivė. – Izvĕstija Otdĕlenija russkago jazyka i slovesnosti Imperatorskoj Akademii Nauk 12/3, 313–333. Palmer F. R. 1986: Mood and modality, Cambridge: University Press. Prellwitz W. 1904: Zur Entstehung des lettischen Debitivs. – Bezenbergers Beiträge 28, 319. Rosinas A. 1975: Ar baltų *i-, *io- resp. *i, *iā- kamienai buvo reliatyviniai? – Baltistica 11 (2), 165–170. Stang Chr. S. 1966: Vergleichende Grammatik der baltischen Sprachen, Oslo etc.: Universitet-sforlaget. THE LITHUANIAN DATIVUS CUM INFINITIVO AND THE LATVIAN NON-FINITE RELATIVE CLAUSES Summary The dativus cum infinitivo, an archaic infinitive construction which probably arose from a double dative of purpose (the dative being originally the dative of a verbal noun), is well retained in Lithuanian but has hardly left any traces in Latvian. Of the two varieties attested in Lithuanian, with the dative as subject of the infinitive (įpyliau pieno šuniukams užlaki ‘I poured out some milk for the dogs to lap’) and with the dative as its object (nupirkau arklių laukams arti ‘I bought a horse to plough the fields with’) only the former is vestigially attested in Latvian. In the paper an attempt is made to bring this fact in connection with the development of non-finite relative clauses in Latvian. In Lithuanian (as in Slavonic) the occurrence of such clauses is restricted to but a few types, and in Latvian their scope was probably extended as relative pronouns were inserted in constructions with infinitives expressing purpose. In reconstructing this process, evidence may be drawn from some dialectal varieties of the debitive, which, in a fossilised shape, represents an original non-finite relative clause type with the relative pronominal stem *ye/o-. In the dialect of Vietalva an adnominal variety of the debitive with the prefix ju- (an original instrumental) is attested, in which an object may occur (paņam kač pavadu zirgu jusapin ‘take with you a lead to shackle the horse with’). This seems to correspond exactly to the Lithuanian dativus cum infinitivo with the dative as an object (pasimk pavadį arkliui supančioti), not only functionally, but also genetically. Though the original dative was replaced with an accusative as the original infinitival construction developed into an infinitival relative clause, a direct connection with the dativus cum infinitivo is suggested, among other things, by word order, as the incorporation of the relative pronoun into the verbal forms (*juo sapīt > jusapin) suggests an original word order *paņem pavadu zirgu juo sapīt, where the second noun, before being reinterpreted as an object in the relative clause, must have been in adnominal position, and must therefore have been in the dative rather than in the accusative. 113