Lietuvių „dativus cum infinitivo“ ir latvių infinityviniai santykiniai sakiniai

ACTA LINGUISTICA LITHUANICA LIETUVIŲ KALBOTYROS KLAUSIMAI XLII (2000) Axel HOLVOET Lietuvių kalbos institutas, Vilnius LIETUVIŲ DATIVUS CUM INFINITIVO IR LATVIŲ INFINITYVINIAI SANTYKINIAI SAKINIAI Šiame straipsnyje aptariama kai kurių lietuvių ir latvių kalbų infinityvinių konstrukcijų raida, ypač atsižvelgiant į lietuvių kalbos dativus cum infinitivo kon- strukciją ir jos genetinius atitikmenis latvių kalboje". Lietuvių kalboje yra vartojami du dativus cum infinitivo konstrukcijos, reiš- kiančios objekto paskirtį, variantai: vienu atveju daiktavardžio naudininkas at- lieka objekto funkciją, pvz., nupirkau arklį laukams arti, kitu — subjekto funkciją, pvz., įpyliau pieno šuniukams užlakti (pavyzdžiai pagal Vytautą Ambrazą 1995). Tačiau šie variantai yra kilę iš vienos konstrukcijos. Atrodo, kad dativus cum infinitivo atsirado tais laikais, kai bendratis dar buvo nominalinė forma, grei- čiausiai veiksmo pavadinimo [nomen actionis] naudininkas*, taigi ją galima api- būdinti kaip „nuo sakinio branduolio priklausom[ą] dvejybin[i] paskirties (tiks- lo) naudinink[a]“ (Ambrazas 1995: 79). Todėl tik vėliau, bendračiai virstant grynai veiksmažodine forma, galėjo susidaryti antrinis ryšys tarp bendraties ir daikta- vardžio kaip tarp predikato ir nuo jo priklausomo objekto arba subjekto. Da- bar, bendračiai netekus savo pirminio nominalinio pobūdžio, jau galime kalbėti apie daiktavardžio atliekamą objekto ar subjekto funkciją bendraties atžvilgiu. Bendraties pobūdžio pasikeitimas gali sudaryti sąlygas tolesnei dativus cum in- finitivo konstrukcijos raidai, o galų gale ir jos išnykimui. Būtent toks procesas įvyko slavų kalbose, kuriose dativus cum infinitivo yra paliudytas, bet dabar nie- kur nebevartojamas (paliudijimus senojoje bažnytinėje slavų ir senojoje čekų kalbose ir literatūrą cituoja Ambrazas 1995: 83). Latvių kalboje yra atitikmenų tik antrajam iš minėtųjų variantų: kaip relikti- nis reiškinys paliudytas dativus cum infinitivo, kuriame naudininkas atlieka ben- draties subjekto funkciją (žr. Endzelins 1951: 990): lai paliek galotnite putniniem uzmesties “kad liktų viršūnėlė paukšteliams nutūpti". ! Autorius dėkingas prof. Vytautui Ambrazui, maloniai sutikusiam perskaityti ir pakomen- tuoti pirmąją šio straipsnio redakciją. Už straipsnyje likusius netikslumus ir klaidas yra atsakin- gas tiktai autorius. ? Plg. Stang (1966: 447-448), Ambrazas (1995: 74-75). 105 Atrodo, kad bendrinėje latvių kalboje ir daugumoje latvių tarmių pirmas variantas su objekto naudininku jokio atitikmens neturi“. Minėtas sakinys paliudytas ir su santykiniu įvardžiu kur prieš bendraties kon- strukciją (žr. Endzelins 1951: 990): lai paliek galotnite, kur putnam uzmesties “kad liktų viršūnėlė paukščiui nutūpti | kur paukštis galėtų nutūpti". Tokiu būdu susidaro infinityvinis santykinis sakinys — latvių kalbai labai bū- dingas, bet lietuvių kalboje beveik nežinomas sintaksinis tipas. Tiksliau sakant, lietuvių kalboje (panašiai kaip slavų kalbose) vartojamas tik vienas jo variantas, kuriame santykinis sakinys yra priklausomas nuo egzistencinio sakinio forma- liai neišreikšto subjekto (pvz., čia yra | nėra ką valgyti) arba nuo posesyvinės konstrukcijos su veiksmažodžiu turėti formaliai neišreikšto objekto (pvz., furiu | neturiu ką valgyti); apie šias konstrukcijas žr. Ambrazas ir kt. 1994: 670. Šio varianto atitikmenų randame jau senojoje bažnytinėje bei naujosiose slavų kal- bose, plg. s. b. sl. ne imąte česo ėsti, 1. (nie) mają co ješč ir pan. Latvių kalboje tokie santykiniai sakiniai gali pažymėti taip pat ir daiktavardžius, pvz., Es panėmu gramatas, ko lasit atpūtas laika “Aš pasiėmiau knygų skaityti (| kad skaityčiau) poilsio metu’. Tokie infinityviniai santykiniai sakiniai skiriasi nuo paprastų san- tykinių sakinių (kuriuose tarinio funkciją atlieka veiksmažodžio asmeninė for- ma) tuo, kad jie išreiškia ne realią su apibrėžiamo daiktavardžio žymimu objek- tu susijusią būklę (pvz., Gramatas, ko es lasu "Knygos, kurias aš skaitau"), o tik su tuo objektu susijusią galimybę, to objekto paskirtį (Gramatas, ko lasit *knygos skaitymui, knygos, kurias galima skaityti"). Kadangi latvių infinityviniai santykiniai sakiniai neturi atitikmenų nei lietu- vių, nei slavų kalbose, galima spėti, kad tokie sakiniai yra šios kalbos naujada- rai. Akivaizdu, kad funkcijos atžvilgiu jie labai artimi naudininkui su bendrati- mi. Abiem konstrukcijoms būdinga tarpinė funkcija tarp pažyminio ir tikslo aplinkybės. Vytautas Ambrazas apie naudininką su bendratimi rašo, kad ši kon- strukcija tik retkarčiais turi gryną pažyminio funkciją (pvz., tokiuose sakiniuo- se, kaip Tas kirvis malkoms kapoti visai atšipo), o paprastai ji „siejama su veiks- mazodziu ir su jo valdomu daiktavardžiu ar įvardžiu“, pvz., Atvežiau karčių tvo- rai tverti (Ambrazas 1995: 77), taigi jos funkcija artima tikslo aplinkybei. Latvių infinityviniai santykiniai sakiniai, kaip santykiniai (pažyminio) sakiniai, yra for- maliai susiję su daiktavardžiu, bet gali būti suprantami ir kaip aplinkybės saki- niai, plg.: panėmu gramatas, ko lasit atpūtas laika | panėmu gramatas, lai tas lasitu * Pagal Lidijos Leikumos pateiktą informaciją, dativus cum infinitivo konstrukcijų su objekto funkciją atliekančiu naudininku esama ir latgalių tarmėse. Kol nebus publikuoti duomenys apie šios konstrukcijos pobūdį ir paplitimą latgalių tarmėse, sunku įvertinti jų reikšmę dativus cum infinitivo konstrukcijos raidos latvių kalboje interpretacijai. 106 atpūtas laika. Latvių kalbos infinityviniai santykiniai sakiniai priklauso prie to tipo sakinių, kuriuos F. R. Palmeris (Palmer 1986: 178-179) vadina „santyki- niais paskirties sakiniais“ (relative purpose clauses). Šio tipo sakiniuose, užiman- čiuose tarpinę poziciją tarp pažyminio (santykinių) sakinių ir adverbialinių tiks- lo sakinių, būna vartojamos veiksmažodžio formos, būdingos adverbialiniams tikslo sakiniams: dažnai tai būna bendratis, bet pasitaiko ir konjunktyvas arba perifrastinės konstrukcijos su optatyvine reikšme“. Tarp naudininko su bendratimi ir latvių infinityvinių santykinių sakinių yra ir skirtumų: pirmuoju atveju naudininkas gali reikšti tik veiksmo veikėją ar objek- ta, 0 antruoju tokio pobūdžio apribojimų nėra. Kadangi nuo egzistencinės konstrukcijos neišreikšto subjekto priklausomi infinityviniai santykiniai sakiniai (yra ką valgyti tipo sakiniai) yra paliudyti lietu- vių kalboje bei slavų kalbose, tai įmanoma, kad tokie sakiniai latvių kalboje paplito toliau ir juos buvo imta vartoti taip pat ir daiktavardžiams žymėti. Ta- čiau šiuo atveju infinityviniai santykiniai sakiniai turėjo užimti kitų, senesnių konstrukcijų vietą, ir atrodo visai tikėtina, kad juos imta vartoti būtent vietoj infinityvinių konstrukcijų. Latvių infinityvinių santykinių sakinių bendraties veiksmo subjektas, jeigu jis formaliai išreikštas, visada būna reiškiamas naudininku kaip ir bet kuriame kitame infinityviniame sakinyje. Todėl bendratis su naudininku keičiama infini- tyviniu santykiniu sakiniu be papildomų morfosintaksiniu pokyčių: užtenka, kad prieš bendratį būtų įterptas santykinis įvardis ar prieveiksmis (galotnite putnam uzmesties — galotnite kur putnam uzmesties). Tais atvejais, kai naudininkas atlie- ka objekto funkciją, skirtumas tarp abiejų konstrukcijų yra ryškesnis, kadangi bendraties objektas infinityviniame santykiniame sakinyje reiškiamas ne naudi- ninku, o galininku: Nopirku zirgu, ar ko laukus art. Latvių infinityviniai santykiniai sakiniai turi būti gana senas reiškinys, nes jie tikriausiai slypi ir dabartinio debityvo struktūroje. Kaip žinoma, debityvas yra kilęs iš sudėtinio sakinio tipo su santykiniu sakiniu, o debityvo priešdėlis ja- (kai kuriose tarmėse ju-, kilęs iš pirminės galininko arba įnagininko formos *juo) yra santykinio įvardžio pėdsakas. Konstrukcija lauks ir jūar turėjo atsirasti iš * Lotynų kalboje čia buvo vartojamas konjunktyvas, pvz., Scribebat ... orationes, guas alii dicerent "Rašydavo kalbas kitiems sakyti' (Cicero, Brutus, žr. Palmer 1986: 178). Dabartinėje latvių kalboje santykiniuose paskirties sakiniuose šalia bendraties vartojama ir tiesioginė nuosa- ka su dalelyte lai, dažnai laikoma liepiamosios nuosakos 3-iojo asmens pakaitalu, pvz., nolėma iecelt kasieri, kas lai to naudu uzglabatu (A. Deglavas) “nutarė paskirti kasininką pinigams saugo- ti’. Bendraties ir konstrukcijų su lai distribucija latvių kalbos santykiniuose paskirties sakiniuose nėra išnagrinėta. 107 ankstesnės struktūros *ir lauks juo art, kur *juo atitinka dabartinį santykinį įvar- di kuo. Tiesa, dabartinėje kalboje priešdėlis ja- būna pridedamas ne prie ben- draties formos (išskyrus formą jūbūt “reikia būti', kuri remiasi būtent bendrati- mi), o prie esamojo laiko 3-iojo asmens formos. Ne visi tyrinėtojai pritaria Prell- witzo ir Endzelyno iškeltai minčiai, kad 3-iojo asmens forma čia užėmė anks- čiau buvusios bendraties vietą. Mūhlenbachas (Mūhlenbach 1907: 322) manė, kad debityvo priešdėlis iš pat pradžių buvo pridedamas prie beasmene reikšme vartotos 3-iojo asmens formos, ir man (ir) jubrauc aiškino kaip “y MeHs1 €CThb, Ha yeM e3usT'. Atrodo, kad ir Fraenkelis buvo linkęs 3-iojo asmens formą laikyti pirminiu debityvo pagrindu, nes jis su latvių debityvu gretina lietuvių tarmėse pasitaikančias konstrukcijas su 3-iojo asmens forma bendraties vietoj, tokias kaip jam nebebus, kas ėda “er wird nichts mehr zu fressen haben, jam nebebus ko ėsti' (Fraenkel 1928); iš to galima spręsti, kad tarp jų jis įžvelgė genetinį ryši. Tačiau dar nėra įrodyta, kad minėtosios lietuvių tarmių konstrukcijos yra senos. Iš Vilniaus krašto tarmių Fraenkelis dar cituoja konstrukciją nėr kam ažtaria rūsciuos žūdeliuos ‘nicht einer ist da, der... fiir mich Fūrsprache einlegen konnte bei zornigen Worten' (Fraenkel 1936), panaši konstrukcija pateikta ir „Dabar- tinės lietuvių kalbos gramatikoje“: Nėr kam turgun važiuoja (Ambrazas ir kt. 1994: 671). Naudininko vartojimas čia suprantamas tiktai tada, jei sutiksime, kad 3-iojo asmens forma užėmė bendraties vietą: nėra kam turgun važiuoti, nėra kam užtarti. 3-iojo asmens forma čia greičiausiai prigijo todėl, kad ji buvo varto- jama konstrukcijose, kur santykinis įvardis reiškė veiksmo veikėją, pvz., nėra kas dirba ‘non est, qui laboret' (plg. Ambrazas ir kt. 1994: 671). Taigi minėtosios lietuvių konstrukcijos nėra pakankamas pagrindas atmesti Prellwitzo ir Endze- lyno iškeltą mintį, kad debityvo priešdėlis ja- iš pradžių buvo pridedamas prie bendraties, nors ir atrodo, kad pats Endzelynas vėliau atsisakė savo ankstesnės nuomonės, tikriausiai dėl Fraenkelio įtakos (žr. Endzelins 1951: 885-886; auto- rius čia ankstesnės nuomonės nekartoja, užtat cituoja Fraenkelio iš lietuvių tar- mių pateiktas konstrukcijas). Latvių debityvo bendraties pakeitimo 3-iojo asmens forma priežastys ligi šiol nėra paaiškintos. Įmanoma, kad minėto pakeitimo priežastys buvo panašios į tas, kurios lėmė 3-iojo asmens įtraukimą į minėtąsias lietuvių kalbos konstrukcijas, bet tam tikri argumentai tam prieštarauja. Kaip anksčiau minėta, lietuvių kalbos konstrukcijos nėra kam turgun važiuoja, nėra kam užtaria turėjo atsirasti dėl tokių konstrukcijų įtakos, kuriose santykinis įvardis reiškė veiksmo veikėją (pvz., nėra kas dirba), o tokios konstrukcijos negalėjo turėti įtakos vėlesniojo debityvo raidai, kadangi jomis nėra pagrįstas nė vienas debityvo variantas. Pirma, kaip rodo prieš- dėlio formos (*juo, *ja), debityvas kilo iš konstrukcijų su galininku, įnagininku arba kilmininku santykiniame sakinyje; vardininko arba naudininko pėdsakų (ati- tinkančių panašias formas lietuvių kalbos konstrukcijose nėra kam užtarti / nėra kas užtaria)) čia nerandame. Antra, prie ypatingos tarminės lietuviškos konstruk- cijos jam nebebus, kas ėda atsiradimo galėjo prisidėti lietuvių kalboje dar visai 108 gyvas objekto vardininko reiškinys: vardininko kas vartojimą čia greičiausiai rei- kia sugretinti su kas reikia daryti, kas buvo daryti tipo konstrukcijomis (žr. Ambra- zas 1995: 91-93). Toks objekto vardininkas galėjo atsirasti santykiniuose saki- niuose su bendratimi (nėra kas ėsti = nėra ką / ko ėsti), į kuriuos paskui buvo įtraukta 3-iojo asmens forma (nėra kas ėda “nėra ko esti’). Latvių kalboje tokia vardininko objekto įtaka atrodo mažai tikėtina. Antra vertus, tai, kad pirminis debityvo pagrindas buvo būtent santykinis sakinys su bendratimi, galima paremti keliais argumentais: 1) reliktine forma jūbūr“ ; 2) tuo, kad ir dabar latvių kalboje vartojami infinityviniai santykiniai sakiniai, kurie gali būti tiesiog susiję su pirmi- niais, reliktiniu pavidalu išlaikytais debityvo sudėtyje, tiktai santykinio įvardžio ka- mienas *yo- buvo pakeistas įvardiniu kamienu *k"o-; 3) tuo, kad santykiniams paskirties sakiniams, prie kurių priklauso čia aptariami santykiniai sakiniai, būdin- gesnė ne tiesioginės nuosakos, o kitų veiksmažodžio formų vartosena"; 4) tuo, kad kai kuriais atvejais santykiniai paskirties sakiniai su bendratimi yra paliudyti ir lietuvių, ir slavų kalbose. Jeigu Prellwitzo ir Endzelyno nuomonė apie infinityvinę konstrukciją kaip latvių debityvo pagrindą yra teisinga, tai galima manyti, kad latvių kalbos infini- tyviniai santykiniai sakiniai yra gana senas reiškinys, siekiantis priešistorinį šios kalbos raidos laikotarpį. Tai rodo archajiškas, debityvo sudėtyje reliktiniu būdu išlikęs įvardinio kamieno *yo- vartojimas santykinio įvardžio reikšme vietoj vė- lesniojo *k*o-". Tačiau baltų prokalbėje jų tikriausiai dar nebūta: ten bendratis 3 Tokių reliktinių formų galėtų atsirasti daugiau, bet kadangi senuosiuose latvių kalbos teks- tuose yra daug morfologijos klaidų, jų interpretacija liks ginčytina. Neaiškios yra, pvz., Elgerio pavartotos formos daud3e man no iums iarunnat vnd iatėsot (Evangelia et epistolae 19r), jeigu šalia randame ir mums nenek wairak iarunna (ibid. 12r, žr. Evangelien und Episteln ins Lettische iibersetzt von Georg Elger... Bd. 1. Texte, hrsg. von Karlis Dravinš, Lund 1961). ® V. Ambrazas dar mini konstrukcijas su esamojo laiko dalyviu, kurias jis teisingai lygina su dativus cum infinitivo ir su latviškomis konstrukcijomis, iš kurių kilo debityvas: nebuvo kas bedir- bas, nėra kas valgą (žr. Ambrazas 1990: 115-116). Apskritai dalyvių vartosena santykiniuose sakiniuose gali būti laikoma archajišku reiškiniu, paveldėtu iš prokalbės (plg. Ambrazas 1989; 1990: 121-122), todėl a priori atrodo ne visai tikėtina, kad į minėtąsias konstrukcijas dalyviai būtų prasiskverbę neseniai, užimdami bendraties vietą. Greičiau galima būtų tikėtis dalyvių pa- keitimo kitomis formomis negu jų tolesnio plitimo. Vis dėlto dalyvinės konstrukcijos nėra kas valgą “nėra ko valgyti' vardininko objektas turbūt yra sietinas su pirmine bendraties vartosena vietoj vėlesnio dalyvio, nes sunku būtų jį išaiškinti kitaip, negu kaip nominativus cum infinitivo pėdsaką. Tais atvejais, kai santykinis įvardis atlieka subjekto funkciją (nebuvo kas bedirbgs), da- lyvio vartojimas atrodo kaip archaizmas. Įtraukiant 3-iojo asmens formą vietoj dalyvių, tuo pa- čiu laiku panašus procesas galėjo vykti ir infinityviniuose santykiniuose sakiniuose. " Nors santykinio įvardžio kamieno *ye/o- ir parodomojo įvardžio kamieno *i- tarpusavio ryšys baltų kalbose ne visai aiškus (žr. Brugmann 1911: 331, 347-348, Stang 1966: 233-234), nėra abejotina, kad kamieno *ye/o- santykinė vartosena yra paveldėta iš prokalbės, todėl ir debi- tyvo sudėtyje išlaikyto įvardinio kamieno vartosenos archajiškumas nekelia abejonės. A. Rosi- nas (1975: 169) neigia įvardžio jis, ji (kurio jis neskiria nuo reliatyvinio *ye/o-) reliatyvinę varto- seną baltų prokalbėje, bet į latvių debityvo kilmę jis neatsižvelgia. 109 greičiausiai buvo dar nominalinio pobūdžio forma. Bendraties pirminį nomina- linį pobūdį liudija būtent lietuvių dativus cum infinitivo. Minėtasis struktūrinis tipas *ir lauks juo art ilgainiui įgijo modalinę funkciją: dabartinėje kalboje lauks ir jaar tiesiog reiškia “reikia arti lauka’. Tačiau kai kuriose tarmėse iš dalies išliko šių konstrukcijų pirminė reikšmė; tai iliustruoja anksčiau minėtas sakinio variantas su vietoj bendraties vartojamu debityvu (žr. Endzelins 1901: 73 = 1971: 149-150): lai stūvėja virsūnite putniniem jauzmetas. Labai įdomūs yra Miihlenbacho (1907: 316-317) iš Vietalvos tarmės cituoja- mi panašaus debityvo vartojimo pavyzdžiai. Šioje tarmėje įvyko dviejų debityvo variantų diferenciacija: vienas iš ju, su priešdėlio forma ja-, turi dabartinės lat- vių bendrinės kalbos debityvo modalinę funkciją: man nau jabraūc ‘st He JIOJDKEKH eXaTb'. Antrasis variantas, su priešdėlio forma ju-, yra išlaikęs pirminę infinityvinio santykinio sakinio funkciją. Mūhlenbacho cituojamuose pavyzdžiuose priešdė- lis ju- atlieka įnagininko funkciją: man nau jubraūc 'MHe He Ha YeM eXATb'; bral'am nau zirga juecé ‘y Gpara HeT JIONNAaJIM, YTOObl OOpOHHTb'; ienas ūdeni jumazgajas ‘IPUHECHU BOJIbI JŲISI MbITbA'; būtu muims bijs pulvers jušaiin ‘ecm Obl y HAC GUT TIOpoXx, YTOOBI CTpeJISTb'. Tokia funkcija atitinka ir priešdėlio formą, nes priešdėlis ju-, proklitinėje pozicijoje sutrumpintas iš *juo, gali būti laikomas arba galininku, arba įnaginin- ku (dėl galininko formos *juo, formaliai atitinkančios liet. moteriškosios gimi- nės formą ją, žr. Stang 1966: 437, Endzelins 1951: 518). Tarp Mūhlenbacho ci- tuojamų pavyzdžių nerandame tokių, kuriuose priešdėlis ju- būtų suprantamas kaip galininkas — gal todėl, kad objekto galininkas buvo išstumtas kilmininko, kuris prasiskverbė iš neigiamųjų konstrukcijų (dėl priešdėlio ja- formos apiben- drinimo plg. Holvoet atiduotą spaudai straipsnį). Variantas su objekto funkciją atliekančiu santykiniu įvardžiu ir tapo debityvo kaip modalinės konstrukcijos pagrindu: tai rodo ir pavyzdys iš Vietalvos tarmės man nait jabratic “st He 10JKeH exaTr'. Šiame variante modalinė reikšmė ilgainiui ir išstūmė pirminę reikšmę, išlikusią dar senųjų latvių tekstų konstrukcijoje teems ne bij ja-ehd ‘jie neturėjo ko valgyti' (Gliuko Biblija, Morkaus VIII.1, žr. Mūhlenbach 1907: 319). Savo pirminę reikšmę išlaikė Vietalvos tarmėje paliudytas variantas su įvardžio įna- gininku, vėliau virtusiu priešdėliu *juo- > ju-. Būtent šį variantą galima sugre- tinti su lietuvių kalbos dativus cum infinitivo variantu, kurio naudininkas reiškia 110 veiksmažodžio objektą. Kadangi priešdėlis *juo- > ju- čia yra įnagininkas, o ne objekto galininkas, tai objekto pozicija prie šio adnominalinio debityvo lieka laisva, ir ją gali užimti daiktavardžio galininkas: pariam kač pavadu zirgu jusapin “BO3bMH XOTb IIOBOJĮ, YTOOBI MM 3aIlyTaTh JIONINAJIb' liet. pasiimk nors pavadį arkliui supančioti. Panašų pavyzdį (iš dainos teksto) cituoja Endzelynas (1901: 73 =1971: 149; 1951: 973) iš kitų tarmių (čia apibendrinta priešdėlio forma ja-): devu savu kumelinu ruožu darzu jūecė liet. daviau savo arklelį rožių sodui akėti; lai stav [naudal ... guovi janopérk liet. tegu būna pinigų karvei nusipirkti. Panašūs debityvai su priešdėliu ja- įnagininko reikšme yra paliudyti ir seno- sios latvių kalbos tekstuose, kaip antai Elgerio „Evangelijose ir epistolose“: vnd kad tems ne by iamakfa, abbems pedewwe ‘non habentibusillis, unde redderent, donavit utrisgue' (64v = Lk 7, 42). Atrodo visai tikėtina, kad būtent konstrukcijos su santykinio įvardžio įnagi- ninku iš pradžių buvo vienas iš pagrindinių infinityvinių santykinių sakinių va- riantų; tuo ir paaiškinamas jų gramatikalizavimas, t. y. ypačios agliutinacinio pobūdžio gramatinės formos atsiradimas suaugus įvardžiui ir veiksmažodžiui. Šis tipas tikriausiai sietinas su lietuvių dativus cum infinitivo kaip jo genetinis atitikmuo. Abi konstrukcijos kilo iš prokalbės konstrukcijų su bendratimi tikslo (paskirties) reikšme, kurios latvių kalboje buvo pakeistos įterpiant santykinio įvardžio įnagininką. Lietuvių kalbos konstrukciją su gryna tikslo bendratimi (be subjekto arba objekto) Vietalvos tarmėje atitinka be objekto vartojamas debity- vas su priešdėliu ju-: brolis neturi arklio akėti = *bral'am nav zirga juo ecėt > bral'am nau zirga juecé. Prokalbės infinityvinė konstrukcija čia buvo pakeista, įterpiant santykinį įvardį; kaip ir konstrukcijose su bendraties subjekto funkciją atliekančiu daiktavardžiu, daugiau čia keisti nereikėjo. Lietuvių bendrati su ob- jekto funkciją atliekančiu naudininku atitinka Vietalvos ju- debityvo variantas su objekto galininku: pasiimk pavadį arkliui supančioti = *panem pavadu zirgu juo sapit > panem pavadu zirgu jusapin. Čia reikėjo ne tik įterpti įvardį, bet ir pakeisti linksnį, nes daiktavardis tapo santykinio sakinio bendraties objektu. Akivaizdu, kad dativus cum infinitivo konstrukcijos su naudininko objektu ne- buvimas latvių kalboje yra sietinas būtent su šiuo procesu, neaišku tik, kurioje šio proceso stadijoje buvo įtrauktas objekto galininkas. Yra dvi galimybės: 1) objekto galininkas buvo įtrauktas į infinityvinius santykinius sakinius ir tik 111 paskui infinityviniai santykiniai sakiniai išstūmė senąją dativus cum infinitivo (ryšys tarp infinityviniy santykinių sakinių atsiradimo ir dativus cum infinitivo išnykimo šiuo atveju būtų netiesioginis); arba 2) santykinis įvardis buvo įtrauk- tas tiesiog į dativus cum infinitivo konstrukciją, o tik paskui naudininkas buvo pakeistas galininku. Šios paskutinės prielaidos labui liudija įterpto įvardžio vie- ta: įvardis suaugti su veiksmažodžiu konstrukcijose su objektu greičiausiai galė- jo tada, jeigu pirminė žodžių tvarka buvo *panem pavadu zirgu juo sapit, o ne *panem pavadu juo zirgu sapit. Jeigu aukščiau minėtuose pavyzdžiuose paliudy- ta žodžių tvarka nėra atsitiktinė ir objektas (zirgu, ruožu darzu, guovi) visada stovėjo prieš įvardžio ir bendraties kompleksą, tai vėlesnysis bendraties objek- tas iš pradžių turėjo būti ne objektas, o buvo priklausomas nuo to paties daikta- vardžio, su kuriuo prieš įterpiant jvardi tiesiog (kaip tikslo arba paskirties nau- dininkas) buvo siejama ir bendratis. Tokiu atveju savo dabartinę linksnio formą (galininka) jis galėjo įgyti tik vėliau, atsiradus infinityviniam santykiniam saki- niui, o pirminė jo linksnio forma turėjo būti kitokia: greičiausiai tai buvo naudi- ninkas. Tai reiškia, kad konstrukcija panem pavadu zirgu jusapin gali būti kilusi tiesiog iš dativus cum infinitivo konstrukcijos. Tai, kad abu dativus cum infinitivo variantai turėjo egzistuoti jau baltų pro- kalbėje, o vėliau latvių kalboje jie buvo pakeisti kitomis konstrukcijomis, atsi- žvelgiant į lietuvių ir slavų kalbų duomenis, yra a priori tikėtina. Atrodo, kad ir pačios latvių kalbos duomenys leidžia atsekti šios konstrukcijos pėdsakus latvių kalbos infinityvinių konstrukcijų raidoje. Gauta 1999 05 25 LITERATŪRA Ambrazas V. 1989: Baltic languages and the reconstruction of the Indo-European complex sentence. — General Linguistics 29, 52-59. Ambrazas V. 1990: Sravnitel'nyj sintaksis pricastij baltijskich jazykov / Vergleichende Syntax der baltischen Sprachen, Vilnius: Mokslas. Ambrazas V. 1995: Lietuvių kalbos bendraties konstrukcijų raida. — Lietuvių kalbotyros klau- simai 33, 74-109. Ambrazas V.ir kt. 1994: Dabartinės lietuvių kalbos gramatika, Vilnius: Mokslo ir enciklopedi- ju leidykla. Brugmann K. 1911: Grundriss der vergleichenden Grammatik der indogermanischen Sprachen, Bd. II, 2. T,, Strassburg: Karl J. Triibner. Endzelins [Endzelin] J. 1901/1971: Ursprung und Gebrauch des lettischen Debitivs. — Bez- zenbergers Beitrige 26, 66-74. (Perspausdinta: idem, Darbu izlase 1, Riga: Zinatne, 143-150.) Endzelins [Endzelin] J. 1905/1971: Zur Entstehung des lettischen Debitivs. — Bezzenbergers Beitrige 29, 320-321. (Perspausdinta: idem, Darbu izlase 1, Riga: Zinatne, 288- 289.) Endzelins J. 1951: Latviešu valodas gramatika, Riga: Latvijas Valsts izdevnieciba. 112 Fraenkel E. 1928: Litauische Beitrage. — Indogermanische Forschungen 46, 44-57. Fraenkel E. 1936: Der Stand der Erforschung des im Wilnagebiete gesprochenen Litaui- schen. — Balticoslavica 2, 14—107. Holvoet A. (atiduota spaudai) On the rise and grammaticalisation of the Latvian debitive. — Linguistica Baltica. Mihlenbach [Mijulenbachs] K. 1907: O debitivč. — Izvėstija Otdėlenija russkago jazyka i slo- vesnosti Imperatorskoj Akademii Naukv 12/3, 313-333. Palmer FE R. 1986: Mood and modality, Cambridge: University Press. Prellwitz W. 1904: Zur Entstehung des lettischen Debitivs. — Bezzenbergers Beitrūge 28, 319. Rosinas A. 1975: Ar balty *i-, *io- resp. *i, *ia- kamienai buvo reliatyviniai? — Baltistica 11 (2). 165-170. Stang Chr. S. 1966: Vergleichende Grammatik der baltischen Sprachen, Oslo etc.: Universitet- sforlaget. THE LITHUANIAN DATIVUS CUM INFINITIVO AND THE LATVIAN NON-FINITE RELATIVE CLAUSES Summary The dativus cum infinitivo, an archaic infinitive construction which probably arose from a double dative of purpose (the dative being originally the dative of a verbal noun), is well re- tained in Lithuanian but has hardly left any traces in Latvian. Of the two varieties attested in Lithuanian, with the dative as subject of the infinitive (jpyliau pieno šuniukams uzlakti ‘1 poured out some milk for the dogs to lap’) and with the dative as its object (nupirkau arklį laukams arti ‘I bought a horse to plough the fields with’) only the former is vestigially attested in Latvian. In the paper an attempt is made to bring this fact in connection with the development of non-finite relative clauses in Latvian. In Lithuanian (as in Slavonic) the occurrence of such clauses is restricted to but a few types, and in Latvian their scope was probably extended as relative pro- nouns were inserted in constructions with infinitives expressing purpose. In reconstructing this process, evidence may be drawn from some dialectal varieties of the debitive, which, in a fossi- lised shape, represents an original non-finite relative clause type with the relative pronominal stem *ye/o-. In the dialect of Vietalva an adnominal variety of the debitive with the prefix ju- (an original instrumental) is attested, in which an object may occur (pariam kač pavadu zirgu jusapin ‘take with you a lead to shackle the horse with’). This seems to correspond exactly to the Lithu- anian dativus cum infinitivo with the dative as an object (pasiimk pavadį arkliui supancioti), not only functionally, but also genetically. Though the original dative was replaced with an accusa- tive as the original infinitival construction developed into an infinitival relative clause, a direct connection with the dativus cum infinitivo is suggested, among other things, by word order, as the incorporation of the relative pronoun into the verbal forms (*juo sapit > jusapin) suggests an original word order *panem pavadu zirgu juo sapit, where the second noun, before being reinterpreted as an object in the relative clause, must have been in adnominal position, and must therefore have been in the dative rather than in the accusative. 113