Linksnis ir jo funkcijos lietuvių kalboje

ACTA LINGUISTICA LITHUANICA LTETUVIŲ KALBOTYROS KLAUSIMAI XLII (20090) Adelė VALECKIENĖ Lietuvių kalbos institutas, Vilnius LINKSNIS IR JO FUNKCIJOS LIETUVIŲ KALBOJE 0.1. Linksnio funkcija yra žymėti daiktavardžio bei jo atitikmens santykį su kitais sakinio žodžiais, paprastai su veiksmažodžiu arba kitu daiktavardžiu. Pvz., rašo laišką — gal. laišką reiškia santykį su veiksmažodžiu rašo ir rodo objekta, į kurį nukreiptas veiksmas, 0 tévo namas — kilm. tėvo reiškia santykį su daiktavardžiu namas ir rodo daikto priklausymą kam (posesyvinis santykis). Taigi linksniai padeda jungti žodžius į sakinį. Lietuvių, taip pat kitose fleksiją išlaikiusiose indoeuropiečių kalbose vardažodžių formos yra derinamos linksniu, taip pat gimine ir skaičiumi, pvz., sūnus buvo mylimas — sūnus ir mylimas yra vyriškosios giminės vienaskaitos vardininko linksniai. Linksnio kategorija paprastai išskiriama tose kalbose, kur daiktavardžiai turi linksnių morfemas (galūnes). W. P. Lehmannas (1958: 185) nurodo, kad kalboje nėra linksnio, jeigu jis neturi formos, kontrastuojančios tam tikroje sistemoje su kita forma. Dėl to linksnis, kuris išsiskiria funkciniais bei formaliosios raiškos požymiais, tradicinėje kalbotyroje laikomas morfologine kategorija kaip skaičius ir giminė. Linksnio sudėtingumas yra tai, kad jis, nors ir turėdamas apibrėžtą forma (galūnę), vis dėlto neturi pakankamo semantinio apibrėžtumo, t. y. tokios semantinės funkcijos, pagal kurią būtų galima vieną linksnį priešinti kitam. Galima sakyti, kiekvienas linksnis turi keletą ar keliolika neretai sunkiai viena su kita siejamų funkcijų, o atskiriems linksniams tam tikrame kontekste būdingos vienodos funkcijos. Skirtingų kalbų linksnių sistemose tie patys linksniai gali turėti skirtingas funkcijas. Jau seniai pastebėta, kad tam tikrų linksnių funkcijos neretai atitinka prielinksninių konstrukcijų funkcijas arba yra joms artimos. Dėl to kai kurie tyrinėtojai, sakysim, J. Kurytowiczius (1960: 131-134) prielinksnį laiko nesavarankiška (sinsemantine) morfema, implikuojančia linksnio galūnę ir kartu su pastarąja rodančia linksnio funkciją. Prielinksninėje konstrukcijoje jis įžvelgia dvigubą dichotomiją, pvz., lot. extra|urblem: I dichotomija — šaknis urb: prielinksnis extra su priklausomo akuzatyvo galūne -em; II dichotomija — pagrindinė submorfema extra: papildoma submorfema akuzatyvo galūnė -em. Dėl linksnių funkcijų tapatumo su prielinksninių konstrukcijų atitinkamomis funkcijomis daugelis tyrinėtojų pastaruoju metu nagrinėja linksnių ir prielinksnių konstrukcijų funkcijas kartu, laikydami sintetines linksnių formas ir prielinksnines konstrukcijas tos pačios linksnio kategorijos išviršinėmis formomis (Fillmore 1968: 32 t., Eroms 1981). 66 Linksnių funkcijų specifika — reikšti žodžių santykius — bei jų semantinė įvairovė priklausomai nuo konteksto (apsupties) ir funkcinis tapatumas su prielinksninėmis konstrukcijomis leido tyrinėtojams padaryti išvadą, kad linksnis yra sintaksės reiškinys, t. y. kad linksnio kategorijos prigimtis sintaksinė, o ne (vien tik) morfologinė (Fillmore 1968: 21). Atitinkamai pakito ir tyrinėjimo kryptis — nuo funkcijos prie formos. Be to, linksnių semantinės („giluminės“) funkcijos nagrinėjamos ir tose kalbose, kur linksnių morfologinių rodiklių (galūnių), galima sakyti, nebėra (pvz., anglų kalboje). Teoriniu požiūriu bendrojoje kalbotyroje linksnio bei linksnių funkcijų klausimą nagrinėjo daugelis žymių pasaulio mokslininkų. Pagal linksnių funkcijas pateikta įvairių linksnių klasifikacijų. Čia bus aptariamos trijų pagrindinių autorių — R. Jakobsono, J. Kurytowicziaus ir Ch. J. Fillmore'o linksnių funkcijų teorijos, kurios yra skirtingos ir atspindi mokslo apie linksnį bei jo funkcijas raidą. 0.2. Vieno iš žymiausių Prahos lingvistinės mokyklos atstovų Romano Jakobsono darbe „Beitrag zur allgemeinen Kasuslehre“ (1971: 23-71) linksnis siejamas su morfologiniu lygmeniu, analogiškai kaip giminė ir skaičius. Jakobsonas, išrutuliojęs gramatinių opozicijų mokslą, vaisingai pritaikytą gramatinėms kategorijoms tirti, siekia ir linksnius suklasifikuoti pagal jų diferencinius požymius bei nustatyti jų opozicijas, 0 pastarosiose — žymėtuosius ir nežymėtuosius narius. Savo darbe analizuodamas rusų kalbos duomenis, jis išskiria kiekvieno linksnio bendrąją reikšmę (Gesamtbedeutung), kuri nepriklauso nuo konteksto, ir dalines, kontekstines reikšmes (Sonderbedeutungen), kurias sąlygoja kontekstas — linksnių apsuptys (įvairūs junginiai). Pastarąsias reikšmes Jakobsonas laiko bendrosios reikšmės kombinaciniais variantais. Jakobsono bendroji linksnio reikšmė yra abstrakti, išvesta iš dalinių reikšmių ir neturi tiesioginio ryšio su konkrečia vartosena. Dėl to ji neduoda tvirto pamato konkrečioms linksnių funkcijoms tirti. Ne be pagrindo ji buvo kritikuota daugelio tyrinėtojų (KypujroBuu 1955: 78; Kurytowicz 1960: 136; 149-150; Vicauenxro 1965: 96, 105; Helbig 1973: 158 t.; Jlokyjiuji 1978: 97 tt. ir lit.; Fillmore 1968: 10). Antra vertus, Jakobsono linksnių teorija (dar Zr. jo 1971: 154— 183) neretai remiamasi nagrinėjant įvairių kalbų linksnius (plg. Barnetova ir kt. 1979 — rusų kalbos linksnius, JIuxauesa 1986 — lietuvių ir rusų kalbos linksnius). 0.3. J. Kurytowicziaus (1960: 131-150; 1964: 179-206) linksnių mokslas daugiau atspindi praktinę linksnių vartoseną ir geriau pritaikytas tirti linksnių funkcijas. Kurytowiczius kurdamas savo teoriją remiasi įvairių ide. kalbų duomenimis, tarp kitų ir lietuvių. Jis skiria dvejopo tipo linksnių funkcijas: sintaksines ir semantines. Sintaksinėmis laikomos sistemos sąlygotos funkcijos, nepriklausomos nuo semantinio konteksto, neturinčios jokios semantinės vertės. Jos išryškėja priešinant vieną linksnį kitam pagal tam tikrą diferencinį požymį, pvz., tiesioginio papildinio galininką veiksnio vardininkui ir pan. Semantinėmis laikomos funkcijos, pasižyminčios nuo konteksto priklausomais semantiniais at67 spalviais (vietos, laiko, tikslo ir pan.). Sintaksinės ir semantinės funkcijos gali būti pirminės ir antrinės. Pirminės funkcijos yra dominuojančios, svarbiausios, pagrindinės tam tikram linksniui, O antrinės — periferinės, šalutinės, mažiau išreikštos, ribotos. Linksniai klasifikuojami pagal pirminių funkcijų pobūdį. Skiriami: 1) gramatiniai, arba sintaksiniai (vardininkas, galininkas, kilmininkas), ir 2) konkretieji, arba prieveiksminiai, linksniai (įnagininkas, vietininkas ir naudininkas su tam tikromis išlygomis). Gramatinių linksnių pirminės funkcijos yra sintaksinės. Pvz., galininko pirminė funkcija yra tiesioginio papildinio, t. y. veiksmo perėjimo į objektą žymėjimas su tranzityviniais veiksmažodžiais. Pagal Kurylowiczių (1960: 136 t.; 1964: 181), ji yra sintaksinio pobūdžio ir nepriklauso nuo semantinio konteksto. Gramatinių linksnių antrinės funkcijos yra semantinės, priklausomos nuo konteksto, jas riboja santykiaujančių žodžių leksinės reikšmės, pvz., laiko galininkas yra tik laiko sąvokas žyminčių daiktavardžių. Konkrečiųjų linksnių, atvirkščiai — pirminės yra semantinės funkcijos, priklausomos nuo santykiaujančių žodžių leksinės reikšmės, o antrinės — sintaksines, pagal savo pobūdį atitinkančios gramatinių linksnių pirmines funkcijas. Taigi sintaksinės funkcijos yra pirminės gramatiniams ir antrinės konkretiesiems linksniams, o semantinės funkcijos, priešingai — pirminės konkretiesiems ir antrinės gramatiniams linksniams. Kurytowiczius kuria sintaksinę linksnių teoriją. Be to, jo teorijoje ryški kryptis ir į semantiką. Palyginti su Jakobsono teorija, Kurytowicziaus mokslas apie linksnius yra žingsnis į priekį. Antra vertus, Kurylowiczius taip pat neišvengia prieštaravimų. Jis neįvertino tokių semantinių linksnių funkcijų (semantinių ,,rolių“), kurias lemia veiksmažodžio ir daiktavardžio linksnio semantinis santykis (žr. toliau Ch. Fillmore'o darbus). O tokias semantines funkcijas iš tikrųjų turi ne tik konkretieji, bet ir gramatiniai linksniai. Sakysim, veiksnio vardininkas ar tiesioginio papildinio galininkas atlikdami atitinkamas sintaksines funkcijas tuo pačiu metu turi ir tam tikras semantines funkcijas. Pvz.: Tėvas kirto medį — tėvas turi sintaksinę veiksnio ir semantinę agento (veiksmo atlikėjo) funkciją, o medį — sintaksinę tiesioginio papildinio ir semantinę patiento (kas ką patiria) funkciją. Kurylowiczius mano, kad veiksnio vardininkas ir tiesioginio papildinio galininkas, be savo sintaksinių funkcijų, kitų, t. y. semantinių, funkcijų visai neturi. Plg. jo pastabą apie galininką: „Su tranzityviniais veiksmažodžiais, kai šis linksnis (galininkas) žymi vidinį ar išorinį veiksmo objektą, galininko galūnė neturi jokios semantinės vertės, o yra grynai sintaksinis daiktavardžio priklausymo veiksmažodžiui rodiklis.“ (Kurytowicz 1960: 136-137). 0.4. Naują linksnių koncepciją pateikė Ch. J. Fillmore'as (1968: 1-88; 1977: 59-81) remdamasis anglų kalbos duomenimis. Anglų kalboje, galima sakyti, nėra linksnių žymiklių (galūnių), išskyrus vienaskaitos kilmininką ir daugiskaitos linksnius (skiriant juos nuo vienaskaitos), tačiau sakinyje egzistuoja universalios linksnių sąvokos, suvokiamos iš daiktavardžio ar jo atitikmens santykio su veiksmažodžiu ar kitu daiktavardžiu. Be to, ir tose kalbose, kur yra linksnių 68 žymikliai, linksnių skaičius neidentiškas jų reiškiamoms sąvokoms: tas pats linksnis turi ne vieną funkciją, o ta pati funkcija būdinga ne vienam linksniui. Todėl Fillmore'as kuria „giluminių“ linksnių teoriją. Jo nuomone, linksnių yra tiek, kiek yra reikšmių, sąlygojamų situacijos, t. y. priklausomų nuo daiktavardžio santykio su veiksmažodžiu. Jis išskiria „propozicijos rėmą“, kurį sudaro veiksmažodis (V) ir jam priklausoma vardažodinė grupė (NP) — paprastai daiktavardis. Čia svarbiausia veiksmažodžio reikšmės tipas. Jis lemia daiktavardžio parinkimą bei linksnio semantinę funkciją". Jau L. Tesniėre'as (1959: 102 t.) išskyrė veiksmažodį, užimantį centrinę vietą sakinyje, ir aktantus (veiksmo dalyvius) bei sirconstantus (veiksmo aplinkybes). Tačiau jo sakinio modelis neišėjo iš sintaksės ribų. Fillmore'o „giluminiai“ linksniai yra reliacinio pobūdžio ir apibūdinami semantiškai. Jie atitinka tam tikrų universalių sąvokų, sprendimų tipus, kuriuos žmogus turi daryti apie įvykius, susijusius su juo ar vykstančius šalia jo, tokio tipo kaip „kas kažką padarė“, „kas su kuo atsitiko“, „kas pasikeitė“ ir pan. Fillmore'as (1968: 24—25) skiria 6 dazniausiai vartojamus „giluminius“ linksnius: 1) agentas [A] — veiksmo atlikėjo linksnis, 2) instrumentas [I] — veiksmo atlikimo priemonės linksnis, 3) datyvas [D] — veiksmą ar būseną patiriančio gyvo daikto linksnis, 4) faktityvas [F] — veiksmo ar būsenos rezultato linksnis, 5) lokatyvas [L] — veiksmo vietos linksnis, 6) objektyvas [O] — suprantamas semantiškai kaip daikto, į kurį nukreiptas veiksmas ar būsena, linksnis (perspėja, kad jo nereikia painioti su tiesioginio papildinio linksniu sintaksiniame lygmenyje). Be šių, dar mini direktyvą, beneficientą ir kitus „giluminius“, t. y. semantinius, linksnius. Fillmore'o „giluminiai“ linksniai atspindi konstrukcijų semantines funkcijas sakinyje, išryškina linksnių semantinę sistemą ir yra universalūs, tinka bet kuriai kalbai. Atskirose kalbose skiriasi tik jų raiškos būdai, vadinami išviršine struktūra, išviršiniais linksniais (linksnių galūnės, prielinksnių pridėjimas ir kt.). Prielinksnines konstrukcijas Fillmore’as taip pat laiko linksniais ir tiria vienoje gretoje su „sintetiniais“ linksniais. Daiktavardžio linksnį prie tam tikro veiksmažodžio gali atstoti ir šalutinis dėmuo (Aš noriu, kad jis ateitų). ! Fillmore'o darbuose yra ir tokių teiginių, kad propozicijos rėme veiksmažodžio parinkimas priklauso nuo linksnio parinkimo, pvz., veiksmažodis bėgti gali but! įstatytas į rėmą | Al (Vaikas bėga), atidaryti — į rėmą | O+A] (Vaikas atidarė duris), kur A yra agentas (veiksmo atlikėjas), o O — objektas, suprantamas ne sintaksiškai, bet semantiškai (žr. Fillmore 1968: 27, 31). Čia Fillmore'as siekia skirti veiksmažodžių semantines grupes pagal palydovų (daiktavardžių) semantines funkcijas. Antra vertus, ilgainiui Fillmore'o ir kitų „linksnių gramatikos“ atstovų darbuose tvirtai nusistovėjo nuomonė, kad veiksmažodis turi centrinį vaidmenį sakinyje ir veiksmažodžio reikšmės tipas lemia daiktavardžio linksnio parinkimą bei reikšmę. Greit buvo suvokta, kad svarbiausia yra ištirti veiksmažodžių semantinius tipus, specifikuoti požymius, kuo skiriasi viena veiksmažodžių grupė nuo kitos, lemianti daiktavardžių linksnių semantines funkcijas (žr. Yeitd 1975: 114 tt.; 190 t.; Longacre 1976: 38). 69 Fillmore'o „giluminių“ linksnių teorija turėjo tiesioginę įtaką veiksmažodžių valentingumo tyrinėtojams. Buvo išplėtota semantinių funkcijų, atitinkančių Fillmore'o „giluminius“ linksnius, samprata, nagrinėjant veiksmažodžių ir daiktavardžių konstrukcijas skiriama daugiau semantinių funkcijų (net iki 20)*, nors ne visos jos vienodai apibrėžiamos. Dabar tyrinėjamas ne tik veiksmažodžių (Helbig, Schenkel 1975, Helbig 1982), bet ir būdvardžių (Sommerfeldt, Schreiber 1974) semantinis valentingumas. Fillmore'as (1968: 21; 1977: 60) ne kartą pabrėžia „giluminių“ linksnių sintaksinę, o ne (tik) morfologinę prigimtį, t. y. jų priklausymą sakinio struktūros organizavimo lygmeniui. Jis nurodo, kad „giluminiai“ linksniai yra susiję su sakinio struktūros semantika ir šiuose rėmuose nagrinėjamas jų sintagminis, 0 ne paradigminis aspektas, t. y. „giluminiai“ linksniai atitinka tokius semantinius santykius, kurie sieja sakinio struktūros elementus vieną su kitu kontekste, 0 ne su kontrastų ar opozicijų sistema paradigminiame plane. Kai kurie valentingumo teorijos autoriai iš viso nepripažįsta linksniui gramatinės kategorijos statuso. Sakysim, Helbigas (1982: 59-62) teigia: „Linksnis nėra jokia kategorija, bet santykis, arba funkcija. Semantiniai linksniai negali būti apibrėžti semantiniais argumentų požymiais... Semantiniai linksniai apibrėžiami pagal predikato semantinius požymius, t. y. veiksmažodžio leksinius požymius... Semantinė predikato struktūra yra bazė semantiniam linksniui.“. 0.5. Lietuvių kalbotyroje daugiausia buvo tyrinėta atskirų linksnių réikSmes bei vartojimo atvejai. Jonas Jablonskis (Rygiškių Jonas 1928) savo knygoje „Linksniai ir prielinksniai“ pirmą kartą detaliai išanalizavo bei suformulavo linksnių reikšmes bendrinėje lietuvių kalboje bei tarmėse nurodydamas ir klaidingus linksnių vartojimo atvejus. Jo darbas, skirtas praktikai bei mokykloms, turėjo didelę reikšmę ugdant lietuvių kalbos kultūrą. Jablonskio suformuluotomis linksnių reikšmėmis bei terminais ir dabar remiamasi rašant įvairias gramatikas bei studijas apie linksnius. Antra vertus, Jablonskio linksnių bei prielinksninių konstrukcijų nagrinėjimas nebuvo pagrįstas vientisa metodika. Jo knygoje vienoje plotmėje nediferencijuotai nusakomos ir sintaksinės, ir semantinės linksnių reikšmės, t. y. vienos reikšmės apibrėžiamos sintaksiškai (veiksnio, tarinio vardininkas, nederinamojo pažyminio kilmininkas), o kitos semantiškai (kokybės, kiekybės kilmininkas, įnagio, kelio, meto, skirtumo įnagininkas). Jam svarbu buvo tik nusakyti linksnių reikšmes bei parodyti jų įvairovę. Tuo laiku lietuvių kalbotyroje dar nebuvo keliami linksnių reikšmių skyrimo metodikos klausimai. * Lietuvių kalbos veiksmažodžių semantiniam valentingumui aptarti N. Sližienės „Lietuvių kalbos veiksmažodžių junglumo žodyne“ (1994: 20-25) taip pat skiriama 20 semantinių funkcijų; E. Jakaitienės knygoje „Leksinė semantika“ (1988: 62-63) tuo pat tikslu nurodomos 23 semantinės funkcijos. Šias funkcijas galima detalizuoti arba jungti į didesnes grupes. 70 Tuo pačiu metu kaip Jablonskio knyga pasirodė ir kitas reikšmingas darbas apie lietuvių kalbos linksnius — E. Fraenkelio „Syntax der litauischen Kasus“ (1928). Tai daugiau istorinio pobūdžio veikalas. Parašytas vokiškai, jis plačiau galėjo pasklisti užsienyje tarp besidominčių lietuvių kalba mokslininkų. Šiame darbe aptariami ne tik dabartinės kalbos, tarmių, bet ir mūsų senųjų raštų duomenys, pateikiama sintaksinių konstrukcijų su įvairiais linksniais istorinių aiškinimų, lietuvių kalbos linksnių vartojimas lyginamas su kitų ide. kalbų atitinkamų linksnių vartojimu. Pastaraisiais keliais dešimtmečiais yra parašyta sinchroninio pobūdžio studijų apie atskirus linksnius dabartinėje lietuvių kalboje (apgintų kaip daktaro disertacijos): A. Laigonaitės (1957) apie vietininkų (inesyvo, iliatyvo, aliatyvo) reikšmes bei vartoseną; T. V. Bulyginos-Šmeliovos apie junginius su kilmininku (žr. Byxsiruna-IlIvejieBa 1960); A. Rasimavičiaus apie veiksmažodinius junginius su įnagininku (žr. PacnvsaBuumoc 1965), J. Kiliaus apie vietos, A. Ružės apie laiko konstrukcijas su linksniais bei prielinksninėmis konstrukcijomis (zr. Kumoc 1973; Pyxe 1977)*. Minėtuosiuose darbuose aprėpta plati analizuojamųjų linksnių medžiaga. Skirtingai nuo Jablonskio, linksnių reikšmės čia aptariamos atsižvelgiant į visą junginį. Pažymėtini du pastarieji Kiliaus ir Ružės darbai, kur nagrinėjimo išeities taškas yra vietos ar laiko reikšmės, o jų atspalviai išryškinami aptariant šių reikšmių raiškos priemones — linksnius bei prielinksnines konstrukcijas. Kiliaus darbe linksnių reikšmės skirtumai aptariami remiantis Jakobsono opozicijų bei diferencinių požymių metodika, kuri padeda atskleisti vietos reikšmių sistemą lietuvių kalboje“. Nagrinėjant junginius linksnių bei prielinksninių konstrukcijų reikšmės plačiausiai aptariamos mokslinėse lietuvių kalbos gramatikose. „Lietuvių kalbos gramatikoje“ (LKG 1976: 9—275) pateikiami tik prijungiamieji junginiai. Jų klasifikacijos pagrindas yra junginių raiška, pvz., veiksmažodiniai junginiai su kilmininku, naudininku ir kt., o šių skyrių viduje smulkiai išdiferencijuotos linksnių bei prielinksninių konstrukcijų reikšmės. „Dabartinės lietuvių kalbos gramatikoje“ (DLKG 1994: 483-571) skiriami trijų rūšių junginiai pagal sintaksinių ryšių tipus: tarpusavio sąsajos, prijungiamieji ir sujungiamieji. Atskiri junginių tipai smulkiau klasifikuojami pagal reikšmę. Skiriamos keturios apibendrintos linksnių bei prielinksninių konstrukcijų reikšmės: subjekto, objekto, aplinkybių, požymio, kurios smulkiau detalizuojamos pagal raišką“. 3 Plg. dar darbus apie veiksmažodžių junginius su prielinksniais ir linksniais: V. Jovaišo — su naudininku (žr. Mosaiturac 1964), E. Valiulytés — su galininku (žr. Bamonute 1966), M. Caikausko — su kilmininku (žr. Yaiikayckac 1968). * Kiliaus darbe atsiribojama nuo Jakobsono bendrosios reikšmės, kuri analizuojant tik vietos reikšmės linksnių bei prielinksninių konstrukcijų sistemą nėra aktuali. 3 Dėl subjekto, objekto ir aplinkybių semantinių funkcijų skyrimo žr. Ambrazas 1986: 27 t. 71 Reikšmingas lietuvių kalbotyrai baigiamas leisti N. Sližienės „Lietuvių kalbos veiksmažodžių junglumo žodynas“ (1994—1998), kur prie įtrauktųjų į Žodyną veiksmažodžių pateikiamos ir jiems priklausomų linksnių bei prielinksninių konstrukcijų semantinės funkcijos. Minėtinas kalbos kultūrai labai reikalingas didokas Jono Šukio darbas „Linksniai ir prielinksniai: vartosena ir normos“ (1998), kur normos požiūriu panašiai kaip Jablonskio aptariamas linksnių ir prielinksnių vartojimas bendrinėje kalboje pastaraisiais keliais dešimtmečiais. Apžvelgti bei įvertinti išleistiems darbams apie lietuvių kalbos linksnių reikšmes reikalingas atskiras straipsnis. Čia nurodyti tik svarbesni šios srities leidiniai bei aptartas jų pobūdis. Lietuvių kalbotyroje tebėra aktualūs linksnių klasifikacijos bei jų funkcijų skyrimo kriterijai. 0.6. Šiame straipsnyje nagrinėjami daiktavardžių bei jų atitikmenų linksniai, prisijungę prie veiksmažodžių arba vardažodžių. Skiriamos sintaksinės ir semantinės linksnių funkcijos. Kiekvienas linksnis tuo pačiu metu atlieka sakinyje tam tikrą sintaksinę ir tam tikrą skaičių semantinių funkcijų. Sintaksinės čia suprantamos tokios funkcijos, kurias lemia žodžių sintaksiniai ryšiai sakinyje, pvz., vardininkas, susijęs su veiksmažodžiu tarpusavio sąsajos ryšiu, žymi veiksmo atlikėją arba būsenos patyrėją ir turi veiksnio (sakinio subjekto) funkciją (vaikas bėga, jis serga); galininkas, susijęs su veiksmažodžiu stipriuoju valdymo ryšiu, t. y. būtinas veiksmažodžiui, žymi veiksmo perėjimą į objektą ir atlieka papildinio (sakinio objekto) funkciją (rašo laišką); o galininkas, susijęs su veiksmažodžiu silpnuoju valdymo ryšiu, t. y. nebūtinas veiksmažodžiui, turi aplinkybės funkciją (išėjo rytą))*. Semantinėmis laikomos tokios linksnių funkcijos, kurios priklauso nuo veiksmažodžio ar vardažodžio ir prie jų prisijungusio linksnio semantinio santykio, kaip Fillmore'o „giluminiai“ linksniai bei valentingumo teorijos atstovų semantinės funkcijos („rolės“). Veiksmažodžio ir daiktavardžio linksnio semantiniam santykiui lemiamą vaidmenį turi veiksmažodžio semantinis tipas. Atskiri linksniai gali turėti ne vieną, o keletą sintaksinių ir semantinių funkcijų. Jos tarpusavy susijusios, nes išplaukia iš tų pačių žodžių santykio. Esant © Veiksnys, papildinys, aplinkybės čia laikomi daiktavardžių bei jų atitikmenų sintaksinėmis funkcijomis. Tarp vadinamųjų „kalbos dalių“ ir „sakinio dalių“, skiriamų tradicinėje gramatikoje, iš tikrųjų yra toks santykis: „kalbos dalys“ — tai žodžių, turinčių vienodus reikšminius bei gramatinius požymius, klasės (daiktavardis, veiksmažodis ir kt.), o „sakinio dalys“ yra ne kas kita kaip tų žodžių klasių funkcijos. Pirmasis pasaulinėje kalbotyroje atsisakęs „sakinio dalių“ kategorijos yra Tesniére’as. Savo knygoje „Ėlėments de Syntaxe Structurale“ jis nurodo: „Vaidmeni, kurį atlieka žodžiai reikšdami (sakinio) mintį, mes vadinsime funkcija“. Ir toliau: „Jeigu mes įsivedame sąvoką funkcija, tai sakinyje Alfred frappe Bernard žodis Alfred atlieka subjekto (veiksnio) funkcija, Bernard — objekto (papildinio), o frappe yra veiksmažodinis centras (mazgas)“ (žr. jo 1959: 39, 50). Dėl to taip pat žr. Halliday 1994: 25; lietuvių kalbotyroje — Valeckienė 1998: 22, 34. 72 tam tikro linksnio vienai sintaksinei funkcijai, paprastai yra vienokios semantinės funkcijos, o esant kitai sintaksinei funkcijai — kitokios semantinės funkcijos. Sintaksinės funkcijos, priklausomos nuo sintaksinių žodžių ryšių, yra neribojamos konteksto. Semantines funkcijas riboja kontekstas. Jos priklauso nuo santykiaujančių žodžių leksinės reikšmės bei jų semantinio santykio. Straipsnyje laikomasi Kurytowicziaus linksnių klasifikacijos — skiriami gramatiniai ir konkretieji linksniai. Tačiau, skirtingai nuo Kurytowicziaus, semantinės funkcijos čia aptariamos tiek konkrečiųjų, tiek gramatinių linksnių. Siekiama atskleisti kiekvieno linksnio pirmines ir antrines funkcijas, kurios yra linksnių klasifikacijos pagrindas. Gramatiniai linksniai 1.0. Kaip kitose ide. kalbose, taip ir lietuvių kalboje prie gramatinių linksnių pagal jų pirmines sintaksines funkcijas priklauso vardininkas, galininkas ir kilmininkas. Vardininkas Veiksnio vardininkas 1.1.1. Vardininkas dažniausiai vartojamas veiksnio funkcija. Tai jo pirminė, dominuojanti sintaksinė funkcija. Šią funkciją vardininkas turi, kai yra sakinyje susijęs su veiksmažodžiu bei jo sintaksiniu atitikmeniu tarpusavio sąsajos ryšiu (pvz.: Šviečia saulė). Kadangi lietuvių kalboje šio modelio sakiniai sudaro didelę dalį, todėl veiksnio vardininkas yra labai plačiai vartojamas prie įvairių veiksmažodžių, jo neriboja kontekstas. Vardininkas, atlikdamas veiksnio funkciją, kartu turi įvairių semantinių funkcijų, kurias didele dalimi lemia veiksmažodžio semantinis tipas. 1) Agento vardininkas. Jis žymi veiksmo atlikėją, paprastai asmenį arba kitą gyvą būtybę, kartais negyvą daiktą, aktyvią fizinę jėgą, pajėgią atlikti veiksmą, pvz.: Vyrai pjovė lentas; Arklys peša žolę; Vėjas gena debesis. Šią funkciją turintis vardininkas jungiamas prie tranzityvinių ir intranzityvinių veiksmažodžių, reiškiančių aktyvų veiksmą, pasiekiantį tam tikrą rezultatą, reikalaujantį iš veiksmo atlikėjo tam tikrų pastangų. Tokie veiksmažodžiai dažniausiai Žymi: a) fizinį veiksmą, susijusį su tam tikra užduotimi, pvz.: Žmonės dirbo laukuose; Mergaitė sėmė vandenį; Mokiniai raškė obuolius; b) mentalinį veiksmą, pvz.: Mokinys sprendė uždavinį; Profesorius skaitė paskaitą; c) su kalbėjimu susijusį veiksmą, pvz.: Draugai kalbėjo apie praėjusius metus; Mokinys atsakinéjo į klausimus; Motina skundėsi savo nedalia; 73 d) su žmonių bendravimu, kontaktavimu susijusį veiksmą (pranešimą, reikalavimą, prašymą, raginimą, įsakymą, linkėjimą, kvietimą, padėką ir pan.), pvz.: Tėvas pranešė apie sūnaus vestuves; Jis prašė paskolinti knygos; Kaimynas kvietė užeiti; Motina liepė vaikams mokytis; e) su judėjimu susijusį veiksmą, pvz.: Jie perėjo mišką; Keliautojai kopė į kalną; Paukščiai išskrido į šiltuosius kraštus; Šuo lėkė keliu; f) momentinį veiksmą, pvz.: Vyras trenkė kumščiu į stalą; Svečias davė vaikui saldainį; Kas paėmė mano knygą?; Jie pasikeitė dovanomis; g) daikto būsenos kitimą, vienos daikto būsenos perėjimą į kitą, pvz.: Ragana pavertė brolius juodvarniais; Tėvas atsisėdo už stalo; Ligonis atsigulė ant šono; h) asmens užsiėmimą kuo, pvz.: Jie vertėsi prekyba; Vaikai grybavo miške; Motina taisė valgyti. 2) Patiento vardininkas. Jis žymi asmenį, gyvūną bei negyvą daiktą, kurį veikia veiksmas arba kuris apimtas tam tikros būsenos, pvz.: Sūnus pasidavė draugo įtakai; Pražydo pieva purienomis. Skirtingai nuo agento, patiento vardininkas jungiamas prie intranzityvinių veiksmažodžių, paprastai reiškiančių įvairias nevalingas būsenas bei savaiminius veiksmus, nereikalaujančius veiksmo patyrėjo pastangų. Plg. agento ir patiento vardininką prie aktyvaus ir savaiminio veiksmo veiksmažodžių: Vėjas [Ag] lenkė medžius ir Medis [Pat] linko nuo vėjo. Veiksmažodžiai, prie kurių jungiamas patiento vardininkas, dažniausiai žymi: a) fizinę asmens bei daikto būseną, jų padėtį, pvz.: Vaikas serga; Žmogus neteko sąmonės; Batai peršlapo nuo lietaus; Žydi pienių laukas; b) psichinę asmens būseną bei bavi, pvz.: Jis dažnai pyksta, nirsta; Visi žmonės klysta; Marytė ilgėjosi namų; c) su egzistavimu, buvimu susijusias asmenų bei daiktų būsenas, pvz.: Jie gyvena kaime; Jų sodybos sueina (gyvena greta); Jų butas susideda iš trijų kambarių; d) jutimais suvokiamas daiktų būsenas, pvz.: Tolumoje lyg kažkas boluoja; Žiba žvaigždės danguje; Gėlės kvepia; e) asmenų, gyvūnų, daiktų fizines būsenas, susijusias su jų skleidžiamais nevalingais garsais, pvz.: Senelė kriokia; Medžiai ošia nuo vėjo; Lėktuvai ūžia; f) su judėjimu, slinktimi susijusią asmens būseną, pvz.: Jonas važiuoja traukiniu; Tėvas joja arkliu; Sesuo skrenda lėktuvu; g) savaiminį fizinį veiksmą, kuris apima daiktą, pvz.: Rugiai byra; Duona rūgsta; Jam rasojo kakta prakaitu; h) proceso pradžią bei perėjimą į naują fizinę būseną, kurią patiria asmuo ar daiktas, pvz.: Vaikas jau gyja; Žmogus anka; Gėlės vysta; i) momentinį veiksmą, proceso baigtį, kurią patiria asmuo ar daiktas, pvz.: Sūnus žuvo kautynėse; Namas virto degėsių krūva. 3) Kontentyvo vardininkas. Jis žymi veiksmo ar būsenos turinį. Šią funkciją vardininkas paprastai turi prie intranzityvinių veiksmažodžių, reiškian74 b)kontentyvo kilmininkas. Jis žymi veiksmo ar būsenos turinį, pvz.: paskaitos skaitymas (<skaito paskaitą), padėties žinojimas (Zino pade0), Žr.:1.2:1. Kitos kilmininko, atliekančio pažyminio sintaksinę funkciją, semantinės funkcijos yra antrinės. Jos priklauso nuo konteksto, t. y. nuo šio kilmininko ir pagrindinio daiktavardžio leksinių reikšmių bei j jų santykio. 2) Posesyvinis kilmininkas. Jis žymi, kam kas priklauso. Šio kilmininko ir pagrindinio daiktavardžio semantinis santykis labai įvairus: a) asmens, gyvūno, daikto kaip visumos ir jo dalies santykis. Visumą žymi kilmininkas, o jo dalį — pagrindinis daiktavardis, pvz.:vaiko koja, arklio karčiai, grėblio dantys, kalno viršūnė, obels žiedas; b) produkto ir jo kilmės, šaltinio santykis. Kilme, šaltinį žymi kilmininkas, 0 patį produktą — pagrindinis daiktavardis, pvz.: beržo sula, lietaus vanduo, ožkos pienas, saulėgrąžų aliejus, žuvų taukai; c) ypatybės, būsenos ir jų turėtojo santykis. Ypatybę, būseną žymi pagrindinis daiktavardis, o jos turétoja — kilmininkas, pvz.: motinos džiaugsmas, širdies ramumas, žmogaus gyvenimas, žodžio reikšmė; d) giminystės, pavaldumo, nuosavybės santykiai, pvz.:dukters vyras, tėvo brolis, mokytojo sūnus, bičių motinėlė, grupės seniūnas, būrio vadas, Kudirkos raštai. 3) Nusakomasis kilmininkas. Jis nusako bei apibūdina pagrindiniu daiktavardžiu žymimą daiktą. Pagal savo funkciją šis kilmininkas artimas būdvardžiui. Jo semantinis santykis su pagrindiniu daiktavardžiu yra kitoks negu posesyvinio kilmininko. Nusakomuoju kilmininku daiktas apibūdinamas: a) iškeliant jo kokybę (kokybės, arba apibūdinamasis, kilmininkas; dažnai prie jo yra būtinas modifikuojamasis žodis), pvz.: aukšto ūgio vyras (plg.aukštaūgis vyras), geros širdies moteris (plg.geraširdė moteris),laimės kūdikis; b) nurodant panašumą į kokį daiktą (panašumo kilmininkas), pvz.: akmens širdis (plg.akmeninė širdis),arklio sveikata „kaip arklio, stipri“, aukso mintys (plg.auksinės mintys),lino spalvos suknelė, plunksnos formos lapai (plg.plunksniniai lapai); c) žymint medžiagą ar atskirą vienetą, iš ko padarytas bei susideda daiktas (medžiagos kilmininkas), pvz.:aukso žiedas (plg. auksinis žiedas), bulvių košė (plg. bulvinė košė), obuolių vynas, sniego senis, triušio kepurė 'triušio kailio', rugių laukas, vyšnių sodas; d) nurodant, kam skiriamas daiktas (paskirties kilmininkas), pvz.: akių lašai, grindų vaškas, parodų rimai; e) pasakant daikto vardą (vardo kilmininkas), pvz.: Gedimino gatvė, S. Nėries vidurinė mokykla, gruodžio mėnuo, lietuvių kalba. 4) Kiekio kilmininkas. Šis kilmininkas pats savo leksine reikšme žymi laiko, erdvės, talpos, svorio matą bei kiekį ir pagal tai apibrėžia pagrindiniu 81 daiktavardžiu žymimą daiktą. Dėl to jis yra artimas nusakomajam kilmininkui, pvz... mėnesio vaikas, penkių kilometrų kelias, keturių kibirų statinė, dviejų kilogramų lydeka. Prie pagrindinio daiktavardžio neretai jungiami du kilmininkai, kurių vienas (kartu su būdvardiškuoju skaitvardziu) rodo matą, kiekį, dydį, o kitas — mato, kiekio rūšį (laiko, erdvės, tūrio ir pan.); pastarasis ne visada būtinas, pvz.: dvidešimt dvejų metų (amžiaus) sūnus, trijų metrų ilgio, dviejų — pločio kilimas, dviejų colių (storumo) lentos, šešių sieksnių ilgumo drobė, dvidešimt penkių kilogramų (svorio) veršis. Šalia dviejų daiktavardžio kilmininkų būdvardiškojo skaitvardžio kilmininkas yra trečiasis šioje konstrukcijoje. Jis jungiamas prie pirmojo kilmininko ir padeda jam išreikšti matą bei kiekį. Kilmininkų santykį rodo skliausteliai ir strėlės, nukreiptos į priklausomuosius žodžius: { [(Dvidešimt dvejų) «mety) — amžiaus + <— sūnus. 5) Vietos kilmininkas. Šis kilmininkas pats savo leksine reikšme žymi vietos sąvokas — rodo vietą, plotą, kur yra pagrindiniu daiktavardžiu pasakytas daiktas. Kai kurie kilmininkai tik tam tikrame kontekste (su tam tikru pažymimuoju žodžiu) įgyja vietos reikšmę. Pvz.:daržo žolė, kaimo namas, kalnų upė,kiemo teatras, namuy darbai, pievų gėlės, pilies kiemas, šilo uogos. 6)Laiko kilmininkas. Šis kilmininkas rodo laiką, kada yra pagrindiniu daiktavardžiu pasakytas reiškinys, būsena ar daiktas, pvz.: ryto rasa, rudens darbai, vasaros karštis, Velykų rytmetis, žiemos speigas. Kilmininkas pats reiškia laiko sąvokas arba gauna laiko reikšmę kontekste santykiaudamas su pagrindiniu daiktavardžiu. Vietos ir laiko kilmininkas neturi sąsajos su atitinkamos funkcijos vardininku bei galininku, nes pastarieji paprastai jungiami prie veiksmažodžių ir rodo veiksmo vietą bei laiką, o kilmininkas eina prie daiktavardžių ir rodo daikto vietą bei laiką. Laiko kilmininkas gali būti sinonimiškas laiko galininkui tik tada, kai pastarasis jungiamas prie daiktavardžių, plg.: nakties darbas ir darbas nakti. Kilmininkas sintaksiškai neskaidomoje konstrukcijoje 1.3.1.2. Tam tikrais atvejais daiktavardžio kilmininkas yra valdomas kito daiktavardžio bei jo atitikmens, kartais būdvardžio ir kartu abu sudaro sintaksiškai neskaidomą konstrukciją, kuri atlieka pagrindiniam žodžiui būdingą funkciją, pvz.: Į trobą sugužėjo būrys vaikų. Čia būrys vaikų turi sintaksinę veiksnio funkciją. Tokiose sintaksiškai neskaidomose konstrukcijose prie daiktavardžio prisijungęs kilmininkas paprastai eina postpozicijoje po pagrindinio daiktavardžio. Jis turi dvi semantines funkcijas. Jos apibrėžtos konteksto ir yra antrinės. 82 1)Kiekio turinio kilmininkas. Šio kilmininko funkcija yra priklausoma nuo pagrindinio daiktavardžio leksinės reikšmės. Pagrindinis daiktavardis rodo laiko, erdvės, tūrio, svorio, apimties ir pan. matą, kiekį, o jo valdomas kilmininkas — to mato, kiekio turinį, pvz.: praėjo metai laiko, penki kilometrai kelio, metras drobės, kilogramas sviesto, vežimas šieno, statinė ko - pūstų, grupėstudentų. Plg. kiekio kilmininką, kurio funkcija yra priklausoma ne nuo pagrindinio daiktavardžio, o nuo paties kilmininko leksinės reikšmės (žr. 1.3.1.1, 4). Kartais kiekio ir kiekio turinio kilmininko funkcijos sutampa, t. y. pasakymai su vienu ir kitu kilmininku reiškia tą patį, plg.:penkiy kilometrų kelias (kiekio kilmininkas) ir penki kilometraikelio (kiekio turinio kilmininkas); met - ro (ilgumo) drobė (kiekio kilmininkas) ir metras drobės (kiekio turinio kilmininkas). Kiekio kilmininku daugiau pabrėžiamas matuojamasis daiktas, o kiekio turinio kilmininku — daikto kiekis, matas. Kiekio turinio funkcija ypač būdinga daiktavardžio kilmininkui, prisijungusiam prie daiktavardiškųjų skaitvardžių (a) arba daiktavardiškai vartojamų skaitvardiškųjų įvardžių (b): a) dešimt vyrų, trejetas galvijų, penkiolikametų, keturiasdešimtkilometrų, šimtas litų, pustrečios dienos, pusantro colio; b) keletas vaikų, keletas metų, keliolika kilogramų, keliolika moterų. Prie daiktavardiškųjų skaitvardžių bei įvardžių gali jungtis du daiktavardžių ar daiktavardiškųjų žodžių kilmininkai, kurių vienas rodo kiekį, matą, o kitas — kiekio, mato turinį, pvz.: devyniolikakapų kviečių, dešimtporų pirštinių, dvidešimthektarų žemės, keliolikakilogramų medaus, plg. sustabarėjusius pasakymus: dešimtys tūkstančių žmonių, šimtai šimtų gulbių. Kiekio turinį žymintis daiktavardžio kilmininkas taip pat prisijungia prie būdvardžių, turinčių kiekio reikšmės atspalvį: kupinas, -a, pilnas, -a, sklidinas, -a, gausus, -i, turtingas, -a (a), ypač prie kiekį reiškiančių bei tą reikšmę įgyjančių kontekste bevardės giminės formų: maža, didžia, apstu, gaju, gilu, ilga, siaura, striuka (b), pvz.: a) kupinas jėgų, pilnas džiaugsmo, pintinė pilna žuvies, duobė sklidina vandens, turtingas pinigų; b)maža duonos, didžia, siauravietos, apstu, gaju žolės, gilusniego, ilga, striuka dienos, žmonių juoda. 2) Išskirties kilmininkas. Šio kilmininko funkcija priklauso nuo pagrindinio žodžio leksinės reikšmės. Pagrindinis žodis reikalauja kilmininko, nurodančio, iš ko išskiriamas žymimasis daiktas. Išskirties kilmininko reikalauja: a) neapibrėžiamieji daiktavardiškieji ar daiktavardiškai vartojami įvardžiai: kas, daug kas, kuris, -i, katras, -a, kažkuris, -i, vienas kitas, viena kita, nė vienas, -a, tūlas, -a, vienas, -a ir kt. Prie jų jungiamas daiktavardžių daugiskaitos kilmininkas, žymintis visumą, iš kurios išskiriamas įvardžio nurodomas neapibrėžtas daiktas — dalis visumos, pvz.: Ar čia bus kas žmonių? Tršk; Daug kas Užuožerių 83 valstiečių norėjo ir savo sodybose turėti gandrus Vien; Ak, kaip tūla mūsų žo - lelių taip nusirėdė, kad nei boba jau didžiai sukrošusi kumpso Don; b) neapibrėžiamieji daiktavardiškieji įvardžiai: kas, kažkas, kažin kas, kas nors. Prie jų jungiamas daiktavardiškai vartojamo būdvardžio vyriškosios giminės vienaskaitos kilmininkas, turintis apibendrinamąją reikšmę. Būdvardžio kilmininkas žymi ypatybės visumą, o įvardis — neapibrėžtą dalį tos visumos, pvz.: Dėl to kai kurie netiki, kad iš to kas gero bus Myk-Put; Jaunamartė atnešė su savim ir kažką šviesaus rš; Būgnas reiškė, kad bus paskelbta kas norssvarbaus Myk-Put; c) pavieniai nelyginamojo laipsnio daiktavardžio pozicijoje esantys būdvardžiai, kurie savo leksine reikšme žymi tam tikrą išskyrimą: paskutinis, -ė, pirmutinis, -ė, retas, -a ir kt. Prie jų jungiamas daiktavardžių arba daiktavardiškųjų įvardžių daugiskaitos, retai vienaskaitos kilmininkas, rodantis, iš ko išskiriamas daiktas, pvz.: Paskutinieji jųjų dar tebebrazdėjo Janulių sodžiuje Vien; Tik retas jų giminės susilaukė žilos senatvės Vien. Kilmininkas prie veiksmažodžių Papildinio kilmininkas 1.3.2.1.1. Daiktavardžio kilmininkas turi sintaksinę papildinio funkciją, kai yra jungiamas prie veiksmažodžių ir žymi objektą, į kurį pereina veiksmas. Šis kilmininkas daugeliu atvejų susijęs su papildinio galininku, mat konstrukcijos su kilmininku neretai yra konstrukcijų su galininku transformos. Tokie kilmininkai yra išvestinis reiškinys. Atlikdamas sintaksinę papildinio funkciją, daiktavardžio kilmininkas turi keletą semantinių funkcijų. Jos paprastai priklauso nuo papildomo konteksto ir yra kilmininkui antrinės. 1)Neiginio kilmininkas. Papildinio galininkas yra jungiamas prie tranzityvinių teigiamųjų veiksmažodžių, neturinčių neiginio. Kai veiksmažodžiui pridedamas neiginys ne, galininkas automatiškai keičiamas kilmininku, pvz.: myli sūnų irnemylisūnaus, ravėjodaržą ir neravėjo daržo, skynėobuolius ir neskyné obuolių, suprantu tave ir nesuprantu tavęs, žinau kelią ir nežinau kelio. Kilmininkas, kaip ir galininkas, čia rodo veiksmo objektą, tik neigiamasis veiksmažodis (neiginiu ne) neigia veiksmo nukreipimą į objektą. Neiginio kilmininkas vartojamas ir tais atvejais, kai prie neigiamojo veiksmažodžio prisišliejusi dar teigiamojo veiksmažodžio bendratis, prie kurios jungiamas kilmininkas, pvz.: galėjo pirkti namą ir negalėjo pirkti namo, padėjo nešti stalą ir nepadėjo nešti stalo. Mata, kieki reiškiančių daiktavardžių neiginio kilmininkas, prisijungęs prie neigiamojo veiksmažodžio, turi pridėtinį kiekio atspalvį, keičiantį viso pasakymo prasmę, pvz.: dirbo valandą ir nedirbo (nė) valandos. Pastarasis pasakymas 84 reiškia, kad dirbo mažiau negu valandą, visos valandos nereikėjo. Plg. dar: nuvažiavo du kilometrus ir nenuvažiavo (nė) dviejų kilometrų (nepasiekė dar dviejų kilometrų), svėrėkilogramą ir nesvėrė (nė) kilogramo (trūko iki kilogramo). 2) Dalies, arba neapibrėžto kiekio, kilmininkas irgi susijęs su tiesioginio papildinio galininku. Prie tų pačių veiksmažodžių galininkas rodo daikto visumą, o kilmininkas — jo dalį. Kilmininkas paprastai gauna dalies bei neapibrėžto kiekio funkciją, kai žymi konkrečius daiktus, dažnai medžiagas, galimas skirstyti dalimis. Dalies kilmininkas turi ir kiekio atspalvį. Pvz.: pirko kumpį, sūrį (visą) ir pirko kumpio, sūrio (neapibrėžtą kiekį, dalį), tačiau šalia pirko namą negalima: *pirko namo. Reikia tada sakyti: pirko dalį namo. Plg. dar dalies kilmininką: valgė mėsos, daržovių, gėrėpieno, kavos (neapibrėžtas kiekis) ir valgė mėsą, daržoves, gėrėpieną, kavą (be kiekio reikšmės atspalvio). Čia svarbu ir vienaskaitos ar daugiskaitos formų vartojimas. Pvz.: turim ko - pūstą (sveiką) ir turimkopūsto (dali); turim du kopūstus ir turim kopūstų (neapibrėžtas kiekis, daugiau negu vienas). Neapibrėžto kiekio funkciją gali turėti ir abstrakčių daiktavardžių kilmininkas, jeigu jis reiškia dalimis, vienetais skirstomas sąvokas, pvz.: furim bėdų, idėjų, minčių. Dalies kilmininkui yra artima ir tokia kilmininko funkcija, kai veiksmas nukreipiamas į objektą trumpam laikui, pvz.: Duok man peilio (neilgam, trumpam paskolink). Šia funkcija kilmininkas plačiau vartojamas rytų aukštaičių tarmėse. 3) Pilnio, arba daugio, kilmininkas. Šis kilmininkas paprastai vartojamas prie veiksmažodžių su priešdėliu pri-, pvz.: priėjo žmonių, prilijo van - dens. Tie patys tranzityviniai veiksmažodžiai, neturintys priešdėlio pri-, reikalauja galininko, o turintys šį priešdėlį — kilmininko, pvz.:pylėvandenį ir pripylėvandens, pjovė šieną ir pripjovė šieno. 4) Finityvo kilmininkas. Šis kilmininkas žymi veiksmo tikslą arba paskirtį. Jis ribojamas tuo, kad dažniausiai vartojamas su slinkties veiksmažodžiais, pvz.: išėjo duonos, važiuoja daktaro, renkasi pietų. Tokiose konstrukcijose prie veiksmažodžio neretai prisijungia bendratis, kuri tada valdo kilmininką. Su bendratimi tikslo bei paskirties funkcija ryškesnė ir konkretesnė, pvz.: išvažiavo pievų pjauti; išsiruošė sesers aplankyti. Šiose konstrukcijose bendratis būtina, jos negalima išleisti. 5) Veiksmo atlikėjo (agento) bei būsenos patyrėjo (patiento) kilmininkas. Šis kilmininkas vartojamas neveikiamosiose konstrukcijose, kurios yra atitinkamų veikiamųjų konstrukcijų transformos, pvz.: Tėvas rašo laišką = Laiškas rašomas tėvo; Vaikas serga = Vaiko sergama. Kai veiksmažodis reiškia aktyvų veiksmą, neveikiamosios konstrukcijos kilmininkas žymi veiksmo atlikėją. Kai veiksmažodis reiškia būseną, neveikiamosios 85 konstrukcijos kilmininkas rodo būsenos patyrėją. Pastarojo tipo neveikiamosiose konstrukcijose vartojama neveikiamųjų dalyvių bevardės giminės forma. 1.3.2.1.2. Be minėtųjų papildinio kilmininko funkcijų, ribojamų specialaus konteksto bei turinčių nuo konteksto priklausomų pridėtinių semantinių atspalvių, vartojamas tam tikrų veiksmažodžių valdomas papildinio kilmininkas, pagal savo pobūdį atitinkantis papildinio galininką. Kaip ir minėtasis galininkas, šis kilmininkas žymi, į ką nukreiptas veiksmažodžio reiškiamas veiksmas, ir tam veiksmo nukreipimui į objektą žymėti kilmininkas veiksmažodžiams yra būtinas. Kad tam tikri veiksmažodžiai veiksmo nukreipimui į objektą realizuoti būtinai reikalauja ne galininko, o kilmininko, priklauso nuo tų veiksmažodžių leksinės reikšmės, pvz.: bijo tėvo, gaili vaiko, ieško tiesos, ilgisi tėvų, laukia giedros, nori pieno, prašo pinigų, reikia mėsos, siekia mokslo, trokšta žinių, vengia barnių. Neveikiamosiose konstrukcijose šie papildinio kilmininkai ne visada virsta veiksnio vardininku, pvz.: Vaikas bijo tėvo negalima transformuoti = *tėvas bijomas vaiko, sakoma: Vaiko bijoma tėvo. Vieni lietuvių kalbininkai šį kilmininką laiko tiesioginio papildinio kilmininku (DLKG 1994: 488), kiti — netiesioginio papildinio kilmininku (Labutis 1994: 54). Tai tik rodo, kad neveikiamųjų konstrukcijų transformacijos kriterijus nėra pakankamas skirti papildinio rūšis. Veiksmažodžių, būtinai reikalaujančių kilmininko veiksmo nukreipimui į objektą žymėti, yra daug mažiau negu reikalaujančių galininko. Dėl to Kurytowiczius (1960: 138, 143, 146) tokį kilmininką, kaip ir atitinkamą naudininką bei įnagininką, laiko tiesioginio papildinio galininko kombinaciniais variantais. Pagrindinis variantas yra papildinio galininkas. Kitiems linksniams ši funkcija yra antrinė. Minimojo papildinio kilmininkas dažniausiai turi semantinę kontentyvo funkciją. Jis žymi veiksmo ar būsenos turinį, pvz.: Sesuo bijo griaustinio; Vaikai laukia svečių; Mergaitė ilgéjosi motinos. Kontentyvo kilmininkas kartais jungiamas prie būdvardžių, artimų savo leksine reikšme minėtiesiems veiksmažodžiams. Šis kilmininkas žymi ypatybės turinį, pvz.:godusturto (plg.geisti turto),reikalingas pinigų (plg.reikiapinigų), skolingas malkų (plg. skolintis malkų), vertas meilės. Toks kilmininkas taip pat vartojamas prie bevardės giminės būdvardžių, pvz.: baisu karo, čia teisybėsnepanašu. Tarinio kilmininkas 1.3.2.2. Kilmininkas atlieka sintaksinę tarinio funkciją eidamas su pagalbiniu veiksmažodžiu. Jam būtinas modifikuojamasis žodis (būdvardis, dalyvis). Šis kilmininkas turi semantinę apibudinamaja, arba kokybės, funkciją, pvz.: Jis 86 buvo apskrito veido; Ji geros širdies. Plg. tos pat semantinės funkcijos tarinio įnagininką 2.2.2. Gramatinių linksnių santykis 1.4. Vardininkas ir galininkas pagal savo pirmines sintaksines funkcijas sudaro priešpriešą: veiksmo nukreipimas / nenukreipimas į objektą. Žymėtas šioje priešpriešoje yra galininkas, jis žymi objektą, į kurį nukreiptas veiksmas. Veiksnio vardininkas tokio požymio neturi. Jis yra nežymėtas priešpriešos narys. Pagal savo pobūdį veiksnio vardininko ir papildinio galininko priešprieša yra ne semantinė, bet sintaksinė. Ji remiama šių linksnių pirminėmis sintaksinėmis funkcijomis (žr. Kurytowicz 1960: 149). Kilmininkas skiriamas prie gramatinių linksnių dėl to, kad jo pirminė subjekto arba objekto funkcija yra susijusi su pirminėmis veiksnio vardininko arba papildinio galininko funkcijomis, t. y. šie kilmininkai yra veiksmažodinių konstrukcijų su vardininku arba galininku nominalizacijos padarinys. Tarp kilmininkų, prisijungusių prie daiktavardžių, jie yra dominuojantys. Kitos kilmininko, prisijungusio prie daiktavardžių, funkcijos yra antrinės. Kilmininkas, prisijungęs prie veiksmažodžių, dažniausiai yra veiksmažodinių konstrukcijų su galininku transformos (žr. neiginio, dalies, pilnio, veiksmo atlikėjo bei būsenos patyrėjo kilmininkus 1.3.2.1.1.). Jo funkcijos yra antrinės, ribojamos konteksto. Dėl siauros vartosenos papildinio kilmininkui taip pat antrinė yra veiksmo perėjimo į objektą funkcija, atitinkanti tiesioginio papildinio galininko funkciją. Vardininkas, galininkas ir kilmininkas, santykiaudami tarp savęs ir vienas kitą išskirdami pagal savo pirmines sintaksines funkcijas, sudaro linksnio kategorijos branduolį. Sakinio struktūroje jie yra dominuojantys linksniai. Antra vertus, kilmininkas, kaip rodo jo transformos iš vardininko ir ypač iš galininko, sinchroniniu požiūriu yra išvestinis reiškinys. Dėl to linksnių sistemoje jis nėra vienodo lygio kaip galininkas bei vardininkas, kurie sudaro pagrindines struktūras kilmininko atžvilgiu. Konkretieji linksniai 2.0. Palyginti su gramatiniais linksniais, konkrečiųjų linksnių funkcijos labai priklauso nuo konteksto. Jas dažnai riboja daiktavardžio leksinė reikšmė. Be to, jiems būdingos aplinkybių sintaksinės funkcijos. Priešingai gramatiniams linksniams, kuriems aplinkybių bei kitos nuo konteksto priklausomos funkcijos yra antrinės, konkretiesiems linksniams jos yra pirminės. Prie konkrečiųjų linksnių priklauso naudininkas, įnagininkas ir vietininkas. 87 Naudininkas Papildinio naudininkas 2.1.1.1. Šią sintaksinę funkciją turi naudininkas, prisijungęs tiek prie tranzityvinių — kartu su papildinio galininku, tiek prie intranzityvinių veiksmažodžių, kartais prie bevardės giminės būdvardžių su pagalbiniu veiksmažodžiu. Jis žymi asmenį ar daiktą, į kuriuos krypsta veiksmas, bet ne visada sakinyje būtinas, ypač prie tranzityvinių veiksmažodžių. Verčiant veikiamasias konstrukcijas neveikiamosiomis, kai papildinio galininkas virsta veiksnio vardininku, papildinio naudininkas paprastai išlieka nepakitęs, pvz.: Motina pasiuvo suknelę mergaitei = Suknelė motinos buvo pasiūta mergaitei. Pagal šį kriterijų minimąjį naudininką galima laikyti netiesioginio papildinio naudininku. Atlikdamas sintaksinę netiesioginio papildinio funkciją naudininkas kartu turi įvairių semantinių funkcijų, kurios daug priklauso nuo to, ar naudininku pasakytas daiktavardis žymi asmenį, ar daiktą. 1) Beneficiento naudininkas. Šis naudininkas rodo asmenį, kieno naudai ar nenaudai atliekamas veiksmas. Jis jungiamas prie tranzityvinių veiksmažodžių kartu su tiesioginio papildinio galininku ar dalies kilmininku. Galininkas bei dalies kilmininkas pasako, į ką nukreiptas veiksmas, o naudininkas — kieno naudai jis atliekamas, pvz.: rašo laišką tėvui, atiduoda pinigus motinai, dukterims žadėjo didelį kraitį, paaiškinoberniukui uždavinį, jai ištiesė pagalbos ranką, paskolinokaimynei duonos, iškepėvaikams pyrago, davėmerginoms riešutų. Šis naudininkas kartais gali reikšti ir negyvą daiktą, bet kontekstiškai jis suprantamas kaip asmenų grupė, kuopa, pvz.: pjovė šieną visam kaimui (=viso kaimo žmonėms), atliko prievoledvarui (=dvaro savininkams), skyrė lėšų mo - kyklai (mokyklos vadovų kompetencijai), plg. skyrė lėšų mokyklos remontui (tikslo funkcija). 2) Adresato naudininkas. Šis naudininkas rodo asmeni — adresatą su priklausymo atspalviu. Jis taip pat jungiamas prie tranzityvinių veiksmažodžių kartu su papildinio galininku. Galininkas rodo, i ką nukreiptas veiksmas, 0 naudininkas žymi asmenį, kuriam priklauso galininku pasakytas daiktas, pvz.: pabučiavomotinai ranką, nukirpovaikui plaukus, aparėkaimynams lauką, vėjasjai draikė plaukus, jis man daug sveikatos atėmė, jai užėmė kvapą, jam pavogė arklį. Si naudininką galima keisti kilmininku: pabučiavo motinai ranką = pabuciavo motinos ranką, tačiau šios konstrukcijos turi skirtingą reikšmės atspalvį. 3) Percipiento naudininkas. Šis naudininkas žymi asmenį, kuriam kas nutinka, yra, kuris ką patiria ar vertina. Jis jungiamas prie būseną ar savaiminį veiksmą reiškiančių intranzityvinių veiksmažodžių, dažnai su veiksnio vardininku, pvz.: nusibodo man tas darbas, vaikams pakyrėjo tokia žiema, tau 88 patinka tos gėlės, seniui nelaimė atsitiko, man kyla pavydas, man jis nei smirdi, nei kvepia, jam tai į galvą neatėjo, jam žemė sukosi po kojų, kastau yra?, Zosei be jokio darbelio be galo prailgo, nuo tų vaistų Elenai nepagerėjo, vaikui pagailo Suns, mums pakanka duonos. Tokią pat funkciją turi naudininkas, jungiamas prie būseną reiškiančio intranzityvinio veiksmažodžio su bendratimi, pvz.:mums reikia eiti,jam sekasi dirbti (plg.: jam sekasi darbas), broliui teko ilgai laukti, nusibodo man megzti. Minėtoji funkcija taip pat būdinga naudininkui, kuris jungiamas prie bevardės giminės būdvardžių su pagalbiniu veiksmažodžiu (pastarasis dažnai išleidžiamas). Prie jų dar gali būti kito veiksmažodžio bendratis. Naudininkas rodo asmenį, kuris patiria tam tikrą būseną ar ją vertina, pvz.: man liūdna, man baisu, man nuobodu, mums čia smagu, man čia gražu gyventi, man sunku pasakyti, mažašeimynai duonos, sveikam ir botagas sveika, jam viskas aisku, man tavo pagalbos privalu. 4)Eksperiento naudininkas. Šis naudininkas taip pat jungiamas prie bevardės giminės būdvardžių su pagalbiniu veiksmažodžiu (pastarasis dažnai numanomas) ir žymi ne asmenį, o tik jo dalį, kuri patiria tam tikrą fizinę buseną, pvz.: gailu akims (graužia akis), kojoms šiurkštu (bado per ražieną einant), rankoms šalta, plg. man šalta rankoms. 5) Finityvo naudininkas. Jis žymi veiksmo paskirtį arba tikslą. Paskirties funkciją turi naudininkas tokių daiktavardžių, kurie žymi konkrečius daiktus. Jis jungiamas prie tranzityvinio veiksmažodžio su papildinio galininku (kilmininku) ir rodo, kokiam daiktui skiriamas galininku reiškiamas daiktas, pvz.: pjovė lentas grindims, drožė dantis grėbliui, audė drobę marškiniams, pirko medžiagossuknelei, kirto kriimus ma lk o ms, gavo ruginių miltų duonai. Prie šio naudininko dažnai pridedama veiksmažodžio bendratis: pirko dalgį šienui pjauti, vežė plytasnamui statyti, tašė kuolus pomidorams pririšti, taisė grietinę sviestui mušti. Tikslo funkciją paprastai turi naudininkas tokių daiktavardžių, kurie žymi abstraktų bei apibendrintą daiktą. Jis jungiamas tiek prie tranzityvinių, tiek prie intranzityvinių veiksmažodžių ir rodo, kokiu tikslu atliekamas veiksmas, pvz.: rengė darbą spaudai, pasisiūdino suknelę vestuvėms, ieško vietos poilsiui, skyrė lėšų mokslui, neužteko pinigų mokesčiams, vežė rąstus statyboms, taisėsi kelionei, rengėsi egzaminams, susikaupė maldai. 2.1.1.2. Palyginti nedaug veiksmažodžių reikalauja papildinio naudininko, pagal savo pobūdį atitinkančio tiesioginio papildinio galininką. Jis yra būtinas veiksmažodžiui reikšti veiksmo nukreipimą į objektą. Tačiau dėl ribotos vartosenos ši funkcija naudininkui yra antrinė, plg. atitinkamą kilmininką 1.3.2.1.2. Šis naudininkas dažniausiai vartojamas su tokiais veiksmažodžiais: atstovauti, aukotis, dėkoti, grasinti, kenkti, keršyti, nusikalsti, nusilenkti, padėti, pasiduoti, 89 pataikauti, patikti, pavydėti, pirštis, prieštarauti, priešintis, prilygti, pritarti, tarnauti, trukdyti, vadovauti, vergauti. Papildinio naudininkas su šiais veiksmažodžiais ne visada virsta veiksnio vardininku neveikiamosiose konstrukcijose, pvz.: Jonas atstovavo firmai = Firma buvo atstovaujama Jono, bet negalima transformacija: Mokiniai dėkojo mokytojui = * Mokytojas buvo dėkojamas mokinių. Galimas pasakymas: Mokinių buvo dėkojama mokytojui. Atlikdamas sintaksinę papildinio funkciją, minimasis naudininkas turi įvairių semantinių funkcijų, priklausomų nuo jo semantinio santykio su veiksmažodžiu. 1) Beneficiento naudininkas. Jis žymi asmenį, žmonių bendruomenę, gyvį, kam skiriamas, kur kreipiamas veiksmas ar būsena, pvz.: Jaunuolis atstovavo firmai; Man niekas nekenkia; Tėvas pagrasino vaikams; Motina padėjo vaikui spręsti uždavinį; Visi jam pavydėjo; Jis piršosi kaimyno dukte - riai; Tėvas pritarėmotinai; Jis vadovauja skyriui. 2) Percipiento naudininkas. Jis žymi psichinės būsenos patyrėją bei suvokéja, pvz.: Seseriai patinka ši daina; Jam rūpi pelnas. 3) Kontentyvo naudininkas. Jis žymi veiksmo turinį. Ši funkcija būdinga abstrakčių daiktavardžių naudininkui, pvz.: Jis pasidavė draugo įtakai; Žmonės pasipriešino tam valdžios nutarimui. 2.1.1.3. Papildinio sintaksinę funkciją turi daiktavardžio naudininkas, jungiamas prie tam tikrų būdvardžių su pagalbiniu veiksmažodžiu. Naudininko dažniausiai reikalauja šie būdvardžiai: apatiškas, -a, būdingas, -a, lygus, -i, naudingas, -a, nuobodus, -i, nuolaidus, -i, paklusnus, -i, palankus, -i, parankus, -i, patogus, -i, pavojingas, -a, prieplaikus, -i, priešingas, -a, reikalingas, -a, skolingas, -a. Naudininkas prie minimųjų būdvardžių turi atžvilgio arba ribojamąją semantine funkciją, pvz.: Man naudingas patarimas; kitam jis gali būti nenaudingas. Plg. dar: Dabar mums pavojingesni lenkai negu kryžiuočiai Vien; Man jie visada buvo priešingi; Jam būdinga tokia nuotaika. Aplinkybės naudininkas 2.1.2.1. Be papildinio, naudininkas turi aplinkybės sintaksinę funkciją. Paprastai vartojamas laiko naudininkas. Laiko funkciją turi laiko sąvokas žyminčių daiktavardžių naudininkas. Priklausomai nuo konteksto laiko naudininkas yra dvejopas. a)Laiko paskirties naudininkas. Jis žymi laiką, kuriam skiriamas bei numatomas daiktas bei reiškinys, kartais asmuo, pasakytas papildinio galininku ar dalies kilmininku, pvz.: Duoną taupyk rytojui, ne darbą prž; Krikštynas atidėjo Valainis Sekminėms Krėv; Nakčiai prisitelkė daugiau bobelių Žem. b)Laiko trukmės naudininkas. Jis žymi rezultatinės būsenos trukmę, apimančią daiktavardžiu žymimą laiko tarpą ateityje įvykus veiksmui. Šią 90 5) Priežasties įnagininkas. Šią funkciją dažniausiai turi abstrakčių daiktavardžių įnagininkas, vartojamas reiškiant emocijas bei pojūčius prie savaiminį veiksmą žyminčių veiksmažodžių, pvz.: akys degė neapykanta, akys švyti laime, miršta badu, visas dega karščiu, plyšta širdisskausmu, susigraudinopalankiais jo žodžiais. Šiuos įnagininkus galima pakeisti prielinksnio iš, kartais nuo, dėl konstrukcijomis su kilmininku: akys švyti iš laimės, miršta iš bado,nuo bado, susigraudino dėl jopalankiy žodžių. Priežasties funkciją taip pat turi veiksmažodinių daiktavardžių įnagininkas kaip atitinkamų veiksmažodinių konstrukcijų nominalizacija, plg.: Jis kviečia draugq = Draugas atvykojo kvietimu; Vadas įsakė atvykti > Jisatvykovado įsaky mu; jis paprato > jo papratimu; jis palaimino = jo palaiminimu; jis suprato = jo supratimu. Vietininkas 2.3. Vietininkas paprastai jungiamas prie veiksmažodžių, kartais prie budvardžių su pagalbiniu veiksmažodžiu ir atlieka aplinkybės sintaksinę funkciją. Jis turi semantines funkcijas: vietos, laiko, rečiau būdo. 1) Vietos vietininkas. Šisvietininkas dažniausias. Jis žymi veiksmo vietą, kur kas yra, vyksta. Vietos funkciją dažnai turi vietininkas tokių daiktavardžių, kurie savo leksine reikšme rodo tam tikrą plotą, vietos paviršių arba pastatą, kokį konkretų daiktą bei sankaupą daiktų, kurių viduje ar tarp kurių vyksta veiksmas, pvz.: buvau kieme, dirbo darže, laukuose, stovi saloje, sužibo žvaigždės danguje, matyti šviesos vieškely, rinko gėles pievoje; sėdėjo kambaryje, troboje miegojodarZinéje, sėdėjo vežime, paukščiukai cypsi lizde, motina stovėjo vartuose,tarpdury,pintinėse sukrauti vaisiai, mergaitė sėdėjo staklėse, laikė saujoj, rankose, akyse švietė viltis, širdyje nerimas, liko atmintyje; miške gegutė kukavo, rugiuose pabaidė kiškį, miestelyje buvo, grybauja beržyne. Vietos funkciją taip pat turi vietininkas tokių daiktavardžių, kurie konkrečiai neįvardija vietos, tik rodo jos kryptį (kairėj, dešinėj, rytuose, vakaruose, lauko gale, knygos pradžioj, užpakaly, kitoj pusėj, šiame krašte) arba žymi aplinką, kur kas vyksta (pasauly, bąla drobėsaulėje, sėdėjo patamsy, slėpėsi užuovėjoj, stovi lietuje, mačiau mėnesienoj), arba kokį renginį, sritį, kur kas yra, dalyvauja (buvo vestuvėse, šoko krikštynose, dalyvavo spaudoje, būk sveika martelėse). Tokių daiktavardžių vietininką su tam tikru veiksmažodžiu neretai galima pakeisti prielinksninėmis konstrukcijomis, plg.: bégioja kieme irpo kiemą, grybauja beržyne ir po beržyną, pasklido vaikaimiške ir po mišką; guli žolėje ir ant žolės, stovėjo vartuose ir tarp vartų, prie vartų; švietė viltis akyse ir iš akių; rašė lentoje ir ant lentos. 97 Vietininkas daiktavardžių, reiškiančių vietą, sritį, aplinką, taip pat jungiamas prie būdvardžių su pagalbiniu veiksmažodžiu ir žymi daikto bei ypatybės buvimo vietą, sritį, aplinką, pvz.: garsus visoje apylinkėje, naudingas ūkyje, gudriausias visame kaime (žmogus), smarkus šokyje, šiurkštus kalbo - je, narsus mūšiuose. 2) Laiko vietininkas. Laiko funkciją turi vietininkas tokių daiktavardžių, kurie reiškia laiko sąvokas: apibendrintą laiką, metų laikus, mėnesius, savaitės dienas, paros dalis, laiko fazes, laiko periodus, laiko mato vienetus, žmogaus gyvenimo ar istorijos tarpsnius ir pan., pvz.:senovėj daugiau dainuodavo, mirė pavasary,susirgoviduržiemy,sausy prasidėjo šalčiai,pirmadienyje grio namo, pavakary pradėjo lyti, vakare susirinko daug jaunimo, vaikystėj ganė gyvulius, bažnyčia pastatyta penkioliktame šimtmetyje. Laiko funkciją taip pat dažnai turi tų pačių daiktavardžių galininkas ir įnagininkas. Kartais šių linksnių ir vietininkų vartojimas sutampa, pvz.: grįžo vid urnaktyje, vidurnakty, vidurnakčiu, griZopavasaryje, pavasarį, bet nesakoma *grįžo pavasariu, sakoma: grįžo pavasario metu; vartojamas: grižovasarą, vasaros metu,bet nesakoma: *grįžo vasaroj; sakoma: grįžo sa u - syje, sausio mėnesį, bet nesakoma: *grįžo sausiu, *sausio metu; vartojama: grįžo dieną, dienos metu, bet nesakoma: *grįžo dienoj, nors galimas pasakymas: grįžo trečioj dienoj; sakoma: grįžo naktį, nakčia, bet nesakoma: *orižo naktyje, galima: nakties vidury (=vidurnakty); sakoma: grįžo rytą, ryte, bet nesakoma *griZo rytu, galima: grįžo paryčiu ir pan. Vieno ar kito linksnio vartojimas laiko funkcija priklauso nuo daiktavardžio leksinės reikšmes bei jo apsupties. Tiksliau nusakant apibrėžtą laiką vartojami laiko fazes reiškiantys vietininkai: pradžioje, pabaigoje, gale, vidury, pirmoje ar antroje pusėje su laiko sąvokas reiškiančiu kilmininku, pvz.: savaitės pradžioje, mėnesio gale, XX amžiaus pirmoje pusėje, vasaros vidury (=vidurvasary). Laiko funkciją turi vietininkas ir tokių daiktavardžių, kurie žymi su tam tikrais darbais, poilsiu, apeigomis, šventėmis, veikėjo būsena ar gamtos reiškiniais susijusį laiko tarpą, pvz.: neieškok pavėsio rugiapjūtėj, gimė bulviakasy; kur prisiglausi varge?, pažinsidraugąnelaimėje; lyjant pjauk,giedroj grėbk, tokiame karštyje gyvulius gena tvartan. 3)Būdo vietininkas. Jis parodo veiksmo bei būsenos būdą. Šią funkciją turi abstrakčios reikšmės daiktavardžių vietininkas, paprastai su veiksmažodžiais gyventi, augti, pvz.: gyvena santaikoje, meilėje, baimėje, barniuose, augo varge, pulke (didelėj šeimynoj). Ši funkcija artima vietos funkcijai. Konkrečiujų ir gramatinių linksnių santykis 3.0. Konkretieji linksniai yra susiję su gramatiniais linksniais ir sudaro su jais vieną gramatinę linksnio sistemą. Konkrečiuosius linksnius naudininką ir inagi98 ninką galima priešinti gramatiniams linksniams galininkui ir kilmininkui pagal jų atliekamą netiesioginio / tiesioginio papildinio funkciją. Naudininkui ir įnagininkui būdinga netiesioginio papildinio funkcija, jie veiksmažodžiui dažnai nebūtini, o galininkui ir kilmininkui — tiesioginio papildinio funkcija, jie veiksmažodžiui būtini. Antra vertus, naudininkas ir įnagininkas vartojamas ir atitinkama funkcija kaip tiesioginio papildinio galininkas. Tam tikri veiksmažodžiai būtinai reikalauja naudininko, įnagininko ar kilmininko kaip daugelis kitų veiksmažodžių — galininko: arti lauką, bijoti vilko, abejoti gautąja žinia, atstovauti skyriui. Tik galininkui tiesioginio papildinio funkcija yra pirminė, o kitiems linksniams — antrinė. Be to, konkretieji linksniai naudininkas ir įnagininkas tam tikrais atvejais yra gramatinių linksnių galininko ir vardininko transformos. Pvz., instrumento (priemonės) įnagininkas su tam tikrais veiksmažodžiais yra tiesioginio papildinio galininko arba veiksnio vardininko transformos (avėti batus = avėti batais; sumirgėjo žvaigždės danguje = sumirgėjo dangus žvaigždėmis, žr. 2.2.1.1, 1). Laiko reikšmės konstrukcijos su naudininku yra sakinių su veiksnio vardininku transformos (plg.: Saulė leidosi = Saulei leidžiantis, žr. 2.1.2.2.). Tokios sąsajos taip pat daugiau ar mažiau suartina konkrečiuosius linksnius su gramatiniais linksniais. Antra vertus, tarp konkrečiųjų ir gramatinių linksnių yra nemaža skirtumų. Konkretiesiems linksniams būdingos aplinkybių sintaksinės funkcijos. Vietininkas yra grynas aplinkybinis linksnis. Be aplinkybių — vietos, laiko, būdo, kitų funkcijų jis neturi. Įnagininkui aplinkybių funkcijos taip pat yra pirminės. Jis turi daugiau aplinkybių funkcijų net už vietininką: laiko, vietos, kiekio, priežasties, būdo. Mažiau būdinga aplinkybių funkcija naudininkui. Lietuvių kalboje vartojamas tik laiko naudininkas. Aplinkybių funkcijas turi ir gramatiniai linksniai: vardininkas — laiko, vietos, kiekio, o galininkas — laiko, kiekio, bet jiems šios funkcijos antrinės. Konkrečiųjų linksnių funkcijos labai priklauso nuo konteksto bei nuo daiktavardžio leksinės reikšmės. Gramatinių linksnių vartoseną mažiau riboja kontekstas. Nuo daiktavardžio leksinės reikšmės ypač priklauso aplinkybių semantinės funkcijos. Laiko funkciją turi daiktavardžių, žyminčių laiko sąvokas, linksniai (naudininkas, įnagininkas, vietininkas, vardininkas, galininkas); vietos funkciją — daiktavardžių, žyminčių erdvės sąvokas, linksniai (vietininkas, įnagininkas, vardininkas); kiekio bei mato funkciją — daiktavardžių, žyminčių kiekio bei mato sąvokas, linksniai (inagininkas, galininkas, vardininkas). Budo funkciją prie tam tikrų veiksmažodžių paprastai turi abstrakčių daiktavardžių vietininkas ir įnagininkas, o priežasties funkciją — abstrakčių daiktavardžių įnagininkas. Nuo daiktavardžio leksinės reikšmės priklauso ir netiesioginio papildinio naudininko bei įnagininko tam tikros semantinės funkcijos. Pvz., įnagininkas paprastai turi instrumento semantinę funkciją tokių daiktavardžių, kurie reiškia įrankį, priemonę arba įgyja tokią reikšmę kontekste, pvz.: mezgė megztinį 99 virbalais, mašina, rankomis. Beneficiento arba percipiento naudininkas vartojamas tokių daiktavardžių, kurie reiškia asmenis, o finityvo naudininkas — tokių daiktavardžių, kurie reiškia daiktus, plg.: Man privežė lentų grindims (man — beneficientas, grindims — finityvas). Sauksmininkas 4.0. Nuo kitų linksnių yra atsijes Sauksmininkas. Nors pagal savo fleksija (senoji jo forma — grynas kamienas) šauksmininkas yra vienas iš seniausių linksnių, bet dėl savo izoliuotos pozicijos sakinyje nežymi žodžių santykių, taigi sinchroniniu požiūriu iš tikrųjų nėra tikras linksnis. Šauksmininkas turi nuo sakinio izoliuotą kreipinio funkciją ir vartojamas kreipiantis į pašnekovą, kartais ir į negyvą daiktą, pvz.: Vyrai, rytoj mes lažo neisim Myk-Put; Jurgienėle, balandėle, duokš mielių nors lašelį Žem; Spjauk, gerkle, vandenį! L Tt. Kadangi pašnekovas yra antrasis asmuo, reiškiamas įvardžiais fu (jūs), tamsta, dažnai kreipinys eina po šio įvardžio, kartais ir prieš jį, pvz.: Ar tu, Agut, dar nemiegi? Paukšt; Ko tamsta, žmogeli, duodies už nosies vedžiojamas? Žem: Ak, Dočy! Dočy! tu mūs klausyt nenorėjai Don. Paprastai kreipinys yra izoliuotas nuo 2-ojo asmens įvardžio, bet kartais intonaciškai sutampa su juo ir sudaro vieną kreipinio grupę, pvz.: Oi tu seseréle, balta lelijėle, kol viena buvai, vargelį nematei (d) Stan; Tu girele, tu žalioji! Ko graudingai taip vaitoji? Mair; Ai, širdele tu mano, kaimynėle, pasakysiu tau didelę naujieną Myk-Put. Vietoj šauksmininko kartais vartojamas daiktavardžių vardininkas, ypač su įvardžiu fu ir 2-ojo asmens veiksmažodžio formomis, pvz.: Vaiks, ką tu dabar kalbi? Simon; O kur močiutė patrukai? LTt; Ponas gal žinai? Skp; E, kur nenuliiisi žmogus... Krév; Keliauk dabar tu, žmogus, pėsčias tokį kelią Žem. Daiktavardžio vardininką, einantį po fu, galima laikyti šio įvardžio priedeliu — jie abu suderinti linksniu: fu — vardininkas ir daiktavardžio vardininkas, plg.: Kur tu, žmogus, pasidėsi. Kai sakinyje tu neišreikštas, daiktavardžio vardininkas yra nulinės fu formos priedėlis, plg.: Kur (tu — (J) močiutė patrukai? Kitaip būtų nepaaiškinama tariniu einanti 2-ojo asmens veiksmažodžio forma su daiktavardžio vardininku, nes daiktavardžio vardininkas reikalauja 3-iojo asmens veiksmažodžio formos: ponas, močiutė žino. Po įvardžio tu priedėlio vardininkas ir kreipinio šauksmininkas savo pozicijomis labai artimi, plg.: Kur tu, žmogus, pasidėsi; Kur tu, žmogau, eini? Tik pastarajame sakinyje šauksmininkas daugiau izoliuotas, nes jis neturi ryšio su kitais sakinio žodžiais. Tokia paralelinė daiktavardžio vardininko kaip priedėlio ir šauksmininko kaip įterpinio vartosena ir sudaro pagrindą suartėti šiems linksniams. Bet šis linksnių suartėjimas yra kontekstinis, 0 ne gramatinis. Be abejo, 100 turi reikšmės ir tai, kad kai kurios vardininko ir šauksmininko formos lietuvių kalboje sutampa. Taip vardininko vartojimas vietoj šauksmininko padeda šauksmininkui prisišlieti prie linksnių sistemos. Pabrėžtina, kad šis linksnis tik prisišlieja prie linksnių sistemos, bet į ją neįeina, yra jos pašalėje. Bendrosios išvados 1) Lietuvių kalboje linksnio kategorijos pobūdis yra sintaksinis. Daiktavardžių linksniai reiškia žodžių santykius ir taip padeda formuoti sakinį. 2) Linksniai sakinyje tuo pačiu metu atlieka dvejopas funkcijas: sintaksines ir semantines. Sintaksinės linksnių funkcijos priklauso nuo jų sintaksinio ryšio su pagrindiniu žodžiu, prie kurio linksnis jungiamas — paprastai su sakinio centrą sudarančiu veiksmažodžiu bei būdvardžiu su pagalbiniu veiksmažodžiu, taip pat vardažodinėse konstrukcijose su kitu daiktavardžiu bei jo atitikmeniu. Vartojami tokių sintaksinių funkcijų daiktavardžių linksniai: veiksnio vardininkas; papildinio galininkas, kilmininkas, naudininkas, įnagininkas; tarinio vardininkas, kilmininkas, įnagininkas; predikatinio pažyminio vardininkas, galininkas, įnagininkas; aplinkybių visi linksniai, išskyrus kilmininką. Semantinės linksnių funkcijos priklauso nuo daiktavardžio linksnio ir pagrindinio žodžio semantinio santykio, taip pat nemaža dalimi nuo daiktavardžio leksinės reikšmės. Vartojami tokių semantinių funkcijų prie veiksmažodžių jungiami daiktavardžių linksniai: agento vardininkas, kilmininkas, naudininkas; patiento galininkas, kilmininkas, naudininkas, vardininkas; kontentyvo galininkas, kilmininkas, vardininkas, naudininkas; beneficiento naudininkas, vardininkas; percipiento naudininkas, vardininkas; instrumento įnagininkas, vardininkas; rezultato galininkas; adresato galininkas, naudininkas; eksperiento naudininkas; finityvo naudininkas, kilmininkas; laiko naudininkas, inagininkas, vietininkas, galininkas, vardininkas; vietos įnagininkas, vietininkas, galininkas, vardininkas; kiekio bei mato naudininkas, įnagininkas, galininkas, vardininkas; būdo įnagininkas, vietininkas; priežasties įnagininkas ir kt. 3) Pagal pirmines linksnių funkcijas lietuvių kalboje yra gramatiniai ir konkretieji linksniai. Gramatinių linksnių pirminės, dominuojančios yra veiksnio vardininko, tiesioginio papildinio galininko, subjekto bei objekto kilmininko funkcijos. Konkrečių linksnių pirminės yra aplinkybių vietininko, inagininko, naudininko bei netiesioginio papildinio naudininko, įnagininko funkcijos. Tiesioginio papildinio galininka atitinkančios naudininko, inagininko, kilmininko funkcijos pastariesiems linksniams yra antrinės. 4) Lietuvių kalboje linksniai turi formaliuosius žymiklius (skirtingas galūnes) ir yra priešinami pagal sintaksines funkcijas. Tiesioginio papildinio galininkas priešinamas veiksnio vardininkui pagal veiksmo nukreipimo / nenukreipimo į objektą pozymi. Tiesioginio papildinio galininkas žymi objektą, į kuri nukreiptas veiksmas, o veiksnio vardininkas tokio požymio neturi. Be to, gali101 ninkas (ir kilmininkas) priešinamas naudininkui ir įnagininkui kaip tiesioginio / netiesioginio papildinio linksniai. Dėl to linksnis lietuvių kalboje nėra vien tik daiktavardžio linksnių formų funkcija, bet tam tikra formų sistema, sudaranti gramatinę kategoriją kaip kitos daiktavardžio kategorijos — giminė ir skaičius. Su daiktavardžiais derinami kiti vardažodžiai ne tik gimine ir skaičiumi, bet ir linksniu. 5) Šauksmininkas lietuvių kalboje atsijęs nuo visos linksnio sistemos, nes jis izoliuotas sakinyje ir nerodo santykio su kitais sakinio žodžiais. Šauksmininko vartosena ribojama jo funkcijos — reikšti kreipimąsi į 2-ąjį asmenį. Dėl to jis eina sakinyje tik su 2-ojo asmens, ypač liepiamosios nuosakos veiksmažodžių formomis. Antra vertus, šauksmininkas šliejasi prie linksnio sistemos dėl jo santykio su veiksnio vardininku, kuris eidamas su 2-ojo asmens veiksmažodžių formomis pakeičia šauksmininką (Kur močiutė patrukai? L Tt). Vardininkas ypač artimas šauksmininkui, kai eidamas po 2-ojo asmens įvardžio turi priedėlio funkciją ir savo izoliuojamaja intonacija atitinka kreipinio Sauksmininka, plg.: Kur tu, žmogus, pasidėsi? ir Kur tu, žmogau, pasidėsi? Gauta 1999 05 27 ŠALTINIŲ SUTRUMPINIMAI Al — Alytūs. Balč — J. Balčikonis (1885-1969). Bt — Batakiai, Tauragės r. d — daina. Don — K. Donelaitis (1714—1780). Grl — Garliava, Kauno r. Jabl — J. Jablonskis (1860-1930). JD — Lietuviškos dainos 1-3 / Užrašė A. Juška, Vilnius, 1954. Kn — Kauno artimoji apylinkė. Kp — Kūpiškis. Krėv — V. Krėvė-Mickevičius (1882-1954). Krtn — Kretinga. LKŽ — Lietuvių kalbos žodynas 1-18, Vilnius, 1941-1997. LTt — Lietuvių tautosaka | UzraSyta 1944-1956, Vilnius, 1957. LzP — Lazdynų Pelėda (S. PSibiliauskiene, 1867-1926, M. Lastauskien¢, 18721957). Mair — Maironis (J. Mačiulis, 1862-1932). Myk-Put — V. Mykolaitis-Putinas (1893-1967). Paukšt — J.Paukštelis (1899-1981). prz — priežodis. rs — raštai, neturintys atskirų sutrumpinimu. Simon — I. Simonaitytė (1897-1978). Skp — Skapiškis, Kupiškio r. Stan — S. Stanevičius (1799-1848). Ši — Šiauliai. 102 Tršk — "Troškūnai, Anykščių r. Vaižg Vaižgantas (J. Tumas, 1869-1933). Val — M. Valančius (1801-1875). Vien —- A. Vienuolis-Žukauskas (1882-1957). Žem — Zemaité (J. Beniuševičiūtė-Zymantienė, 1845-1921). LITERATŪRA Ambrazas V. 1986: Lietuvių kalbos sakinio sintaksinės ir semantinės struktūros vienetai. — Lietuvių kalbotyros klausimai 25: Lietuvių kalbos sintaksės tyrinėjimai, 4—44. Barnetova V. e. a. 1979: Pycckas rpauMaruka, Academia, Praha. DLKG 1994: Dabartinės lietuvių kalbos gramatika / Red. V. Ambrazas, Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidykla. Eroms H. W. 1981: Valenz Kasus und Prūpositionen, Heidelberg. Fillmore Ch. J. 1968: The Case for Case. — Universals in Linguistic Theory / Ed. by E. Bach, R. T. Harms, New York, Chicago, 1-88. Fillmore Ch. J. 1977: The Case for Case Reopend. — Syntax and Semantics 8 / Ed. by P. Cole, J. M. Sadock, New York, San Francisco, London, 59-81. Fraenkel E. 1928: Syntax der litauischen Kasus, Kaunas. Halliday M. A. K. 1994: An Introduction to Functional Graummar, 2 ed., London, New York etc. Helbig G. 1973: Die Funktionen der substantivischen Kasus in der deutschen Gegenwarltssprache, Halle. Helbig G. 1982: Valenz-Satzglieder-Semantische Kasus — Satzmodelle, Leipzig. Helbig G., Schenkel W. 1975: Worterbuch zur Valenz und Distribution deutscher Verben, Leipzig. [Jablonskis J.] 1928: Rygiškių Jono linksniai ir prielinksniai, Kaunas. Jakaitienė E. 1988: Leksinė semantika, Vilnius: Mokslas. Jakobson R. 1971: Beitrag zur allgemeinen Kasuslehre. — Selected Writings 2, The Hague, Paris, 23-71. Jakobson R. 1971: SIxo6cou P. Mopdojiornueckuie Hab moAe HHS HA CJIABSAHCKHM CKJIOHEHHeM. — Selected Writings 2, The Hague, Paris, 154-183. Kurytowicz J. 1960: Le Probleme du Classement des Cas. — Esquisses Linguistiques: Polska Akademia Nauk, Prace Jezykoznawcze, 19, 131-150. Kurytowicz J. 1964: The Inflectional Categories of Indo-European, Heidelberg. Labutis V. 1994: Lietuviy kalbos sintaksé 1-2, Vilnius: Vilniaus universiteto leidykla. Laigonaité A. 1957: Vietininky reikšmė ir vartosena dabartinėje lietuvių kalboje, Vilnius: Valstybiné politinės ir mokslinės literatūros leidykla. Lehmann W. P. 1958: On Earlier Stages of the Indo-European Nominal Inflection. — Language 34, 179-202. LKG 1965-1976: Lietuvių kalbos gramatika 1—3 / Vyr. red. K. Ulvydas, Vilnius. Longacre R. E. 1976: An Anatomy of Speech Notions, Lisse. Sližienė N. 1994-1998: Lietuvių kalbos veiksmažodžių junglumo žodynas 1, Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidykla; 2(1), Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas. Sommerfeldt K. E., Schreiber H. 1974: Worterbuch zur Valenz und Distribution deutscher Adjektive, Leipzig. Sukys J. 1998: Lietuviy kalbos linksniai ir prielinksniai: vartosena ir normos, Kaunas: Sviesa. Tesniére L. 1959: Eléments de Syntaxe Structurale, Paris. Valeckiené A. 1998: Funkciné lietuvių kalbos gramatika, Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas. 103 Valiulytė E. 1995: Vietą nusakome įvairiai. Vietininkas ir jo sinonimai, Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidykla. Valiulytė E. 1998: Dabartinės lietuvių kalbos sintaksiniai sinonimai, Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas. Bynsiruna-Ill Mejreba T. B. 1960: CoueraHns ¢ pOAUTEIBHBIM TIajĮeXOM B COBPEMEHHOM JUTOBCKOM JIHTEpaTypHOM si3bIKe (aBT. Aucc.), Mocksa. Banoaute E. 1966: 3nauenue H yrnorpebieHne TIpejŲIOTOB ¢ BHHHTeJIbHbIM IaICKOM B COBPEMEHHOM JIMTOBCKOM SI3bIKE (ABT. AMCC.), BuibHioc. Joxyana M. 1978: K Bonpocy 0 Mop 010rH4ecKiX MPOTHBOTIOCTABICHHUSX (KPUTHKA TEOpHH OHHADpHBIX KODDpeJIALIHIŪ B MOpOOJIOTHH YEHICKOTO sA3bIKa). — SI3bIKO3HaHue B UexocjioBaxnu, Mocxsa, 88-118. Hcauenxo A. B. 1965: TpaMMarnueckHū CTPOI pYCCKOIO 5135IKA B COTMOCTABJIEHHH C CJIOBalLIKHM. — Mopdonorus 1; 2 u3a., Bbparnejrasa. Hosaitmac B. 1964: IlpejproxXHbie KOHCTDYKIMH C JĮAaTEJIbHbIM MaJeXOM B COBPEMEHHOM PYCCKOM H JIHTOBCKOM s13bIKAX (aBT. Aucc.), BuisHIoC. Kunaioc H. 1973: CucreMa npoCTPaHCTBEHHbIX IIpeJŲIOTOB H aJIeXKei B JIM TOBCKOM JIHTEpaTypHOM s13bIKE (aBT. Aucc.), BuwibHioC. Kypunosuu E. P. 1955: 3aMerku 0 3HaueHHH CJIOBa. — Boripochi S13bIKO3HAaHHsI 3, 73-81. Nnxauensa A. B. 1986: Ilanexnrsie OOpM5I PYCCKOTO H JIMTOBCKOTO A3BIKOB (aBT. JĮHCC.), Bunsnrioc. PacumaBuuioc A. 1965: T tarojibHbIe CJIOBOCOUeTAHHS C TBODpHTeJIbHbIM B COBPEMEHHOM JIATOBCKOM JINTEPATYPHOM sI3bIKe (aBT. AUCC.), BuibHioc. Pyxe A. 1977: BpeMeHHnbie KOHCTDpYKIKH COBPEMEHHOTO JIMTOBCKOTO JUTEPATYPHOTO 5s13bIKA (aBT. mucc.), BuisHioC. Yaitkayckac M. 1968: [naronbHble cI0BOCOYeTaHuMsi ¢ npeaioramu ant, be, is, prie B COBPEeMEHHOM JINTOBCKOM SI3BIKEe (aBT. AMCC.), Bunbnioc. Yeitd V. JI. 1975: 3nayenne H CTpyKTypa fA3bika, Mocksa. CASE AND ITS FUNCTIONS IN THE LITHUANIAN LANGUAGE Summary The article deals with the functions of cases in the Lithuanian language. A distinction is made between the syntactical functions, which depend on the case’s syntactic relation to other words in a sentence (subject, object, adverbial modifiers etc.), and semantic functions (roles). which are determined by the semantic relation between the noun case and the verb or nominal (Agent, Patient etc.). All the cases — concrete and grammatical — at the same time perform syntactic and semantic functions in the sentence. On the basis of the functions that have been analysed, the conclusion is drawn that case is syntactic in character: it refers to the syntactic and semantic relations of words in the sentence and thus contributes to its formation. The cases of the Lithuanian language have formal case markers (endings) and are opposed on the basis of their syntactic functions. Therefore, a case is not merely a function (as pointed out by Helbig) but also a system of forms which constitutes a grammatical category like other nominal categories — gender and number. The paper discusses a variety of treatments of the category of case (Jakobson, Kurylowicz, Fillmore), presents a review of the key works on the Lithuanian cases together with a description of their character. 104