Linksnis ir jo funkcijos lietuvių kalboje

ACTA LINGUISTICA LITHUANICA LTETUVIŲ KALBOTYROS KLAUSIMAI XLII (20090) Adelė VALECKIENĖ Lietuvių kalbos institutas, Vilnius LINKSNIS IR JO FUNKCIJOS LIETUVIŲ KALBOJE 0.1. Linksnio funkcija yra žymėti daiktavardžio bei jo atitikmens santykį su kitais sakinio žodžiais, paprastai su veiksmažodžiu arba kitu daiktavardžiu. Pvz., rašo laišką — gal. laišką reiškia santykį su veiksmažodžiu rašo ir rodo objek- ta, į kurį nukreiptas veiksmas, 0 tévo namas — kilm. tėvo reiškia santykį su daik- tavardžiu namas ir rodo daikto priklausymą kam (posesyvinis santykis). Taigi linksniai padeda jungti žodžius į sakinį. Lietuvių, taip pat kitose fleksiją išlai- kiusiose indoeuropiečių kalbose vardažodžių formos yra derinamos linksniu, taip pat gimine ir skaičiumi, pvz., sūnus buvo mylimas — sūnus ir mylimas yra vyriškosios giminės vienaskaitos vardininko linksniai. Linksnio kategorija pa- prastai išskiriama tose kalbose, kur daiktavardžiai turi linksnių morfemas (ga- lūnes). W. P. Lehmannas (1958: 185) nurodo, kad kalboje nėra linksnio, jeigu jis neturi formos, kontrastuojančios tam tikroje sistemoje su kita forma. Dėl to linksnis, kuris išsiskiria funkciniais bei formaliosios raiškos požymiais, tradici- nėje kalbotyroje laikomas morfologine kategorija kaip skaičius ir giminė. Linksnio sudėtingumas yra tai, kad jis, nors ir turėdamas apibrėžtą forma (galūnę), vis dėlto neturi pakankamo semantinio apibrėžtumo, t. y. tokios seman- tinės funkcijos, pagal kurią būtų galima vieną linksnį priešinti kitam. Galima sakyti, kiekvienas linksnis turi keletą ar keliolika neretai sunkiai viena su kita siejamų funkcijų, o atskiriems linksniams tam tikrame kontekste būdingos vie- nodos funkcijos. Skirtingų kalbų linksnių sistemose tie patys linksniai gali turėti skirtingas funkcijas. Jau seniai pastebėta, kad tam tikrų linksnių funkcijos neretai atitinka prie- linksninių konstrukcijų funkcijas arba yra joms artimos. Dėl to kai kurie tyrinė- tojai, sakysim, J. Kurytowiczius (1960: 131-134) prielinksnį laiko nesavarankiš- ka (sinsemantine) morfema, implikuojančia linksnio galūnę ir kartu su pastarą- ja rodančia linksnio funkciją. Prielinksninėje konstrukcijoje jis įžvelgia dvigubą dichotomiją, pvz., lot. extra|urblem: I dichotomija — šaknis urb: prielinksnis extra su priklausomo akuzatyvo galūne -em; II dichotomija — pagrindinė submorfema extra: papildoma submorfema akuzatyvo galūnė -em. Dėl linksnių funkcijų tapatumo su prielinksninių konstrukcijų atitinkamo- mis funkcijomis daugelis tyrinėtojų pastaruoju metu nagrinėja linksnių ir prie- linksnių konstrukcijų funkcijas kartu, laikydami sintetines linksnių formas ir prielinksnines konstrukcijas tos pačios linksnio kategorijos išviršinėmis formo- mis (Fillmore 1968: 32 t., Eroms 1981). 66 Linksnių funkcijų specifika — reikšti žodžių santykius — bei jų semantinė įvai- rovė priklausomai nuo konteksto (apsupties) ir funkcinis tapatumas su prie- linksninėmis konstrukcijomis leido tyrinėtojams padaryti išvadą, kad linksnis yra sintaksės reiškinys, t. y. kad linksnio kategorijos prigimtis sintaksinė, o ne (vien tik) morfologinė (Fillmore 1968: 21). Atitinkamai pakito ir tyrinėjimo kryptis — nuo funkcijos prie formos. Be to, linksnių semantinės („giluminės“) funkcijos nagrinėjamos ir tose kalbose, kur linksnių morfologinių rodiklių (ga- lūnių), galima sakyti, nebėra (pvz., anglų kalboje). Teoriniu požiūriu bendrojoje kalbotyroje linksnio bei linksnių funkcijų klau- simą nagrinėjo daugelis žymių pasaulio mokslininkų. Pagal linksnių funkcijas pateikta įvairių linksnių klasifikacijų. Čia bus aptariamos trijų pagrindinių au- torių — R. Jakobsono, J. Kurytowicziaus ir Ch. J. Fillmore'o linksnių funkcijų teorijos, kurios yra skirtingos ir atspindi mokslo apie linksnį bei jo funkcijas raidą. 0.2. Vieno iš žymiausių Prahos lingvistinės mokyklos atstovų Romano Ja- kobsono darbe „Beitrag zur allgemeinen Kasuslehre“ (1971: 23-71) linksnis siejamas su morfologiniu lygmeniu, analogiškai kaip giminė ir skaičius. Jakob- sonas, išrutuliojęs gramatinių opozicijų mokslą, vaisingai pritaikytą gramati- nėms kategorijoms tirti, siekia ir linksnius suklasifikuoti pagal jų diferencinius požymius bei nustatyti jų opozicijas, 0 pastarosiose — žymėtuosius ir nežymė- tuosius narius. Savo darbe analizuodamas rusų kalbos duomenis, jis išskiria kiek- vieno linksnio bendrąją reikšmę (Gesamtbedeutung), kuri nepriklauso nuo kon- teksto, ir dalines, kontekstines reikšmes (Sonderbedeutungen), kurias sąlygoja kontekstas — linksnių apsuptys (įvairūs junginiai). Pastarąsias reikšmes Jakob- sonas laiko bendrosios reikšmės kombinaciniais variantais. Jakobsono bendroji linksnio reikšmė yra abstrakti, išvesta iš dalinių reikš- mių ir neturi tiesioginio ryšio su konkrečia vartosena. Dėl to ji neduoda tvirto pamato konkrečioms linksnių funkcijoms tirti. Ne be pagrindo ji buvo kritikuo- ta daugelio tyrinėtojų (KypujroBuu 1955: 78; Kurytowicz 1960: 136; 149-150; Vicauenxro 1965: 96, 105; Helbig 1973: 158 t.; Jlokyjiuji 1978: 97 tt. ir lit.; Fill- more 1968: 10). Antra vertus, Jakobsono linksnių teorija (dar Zr. jo 1971: 154— 183) neretai remiamasi nagrinėjant įvairių kalbų linksnius (plg. Barnetova ir kt. 1979 — rusų kalbos linksnius, JIuxauesa 1986 — lietuvių ir rusų kalbos linksnius). 0.3. J. Kurytowicziaus (1960: 131-150; 1964: 179-206) linksnių mokslas dau- giau atspindi praktinę linksnių vartoseną ir geriau pritaikytas tirti linksnių funk- cijas. Kurytowiczius kurdamas savo teoriją remiasi įvairių ide. kalbų duomeni- mis, tarp kitų ir lietuvių. Jis skiria dvejopo tipo linksnių funkcijas: sintaksines ir semantines. Sintaksinėmis laikomos sistemos sąlygotos funkcijos, nepriklauso- mos nuo semantinio konteksto, neturinčios jokios semantinės vertės. Jos išryš- kėja priešinant vieną linksnį kitam pagal tam tikrą diferencinį požymį, pvz., tiesioginio papildinio galininką veiksnio vardininkui ir pan. Semantinėmis lai- komos funkcijos, pasižyminčios nuo konteksto priklausomais semantiniais at- 67 spalviais (vietos, laiko, tikslo ir pan.). Sintaksinės ir semantinės funkcijos gali būti pirminės ir antrinės. Pirminės funkcijos yra dominuojančios, svarbiausios, pagrindinės tam tikram linksniui, O antrinės — periferinės, šalutinės, mažiau išreikštos, ribotos. Linksniai klasifikuojami pagal pirminių funkcijų pobūdį. Ski- riami: 1) gramatiniai, arba sintaksiniai (vardininkas, galininkas, kilmininkas), ir 2) konkretieji, arba prieveiksminiai, linksniai (įnagininkas, vietininkas ir naudi- ninkas su tam tikromis išlygomis). Gramatinių linksnių pirminės funkcijos yra sintaksinės. Pvz., galininko pirminė funkcija yra tiesioginio papildinio, t. y. veiks- mo perėjimo į objektą žymėjimas su tranzityviniais veiksmažodžiais. Pagal Ku- rylowiczių (1960: 136 t.; 1964: 181), ji yra sintaksinio pobūdžio ir nepriklauso nuo semantinio konteksto. Gramatinių linksnių antrinės funkcijos yra semanti- nės, priklausomos nuo konteksto, jas riboja santykiaujančių žodžių leksinės reikš- mės, pvz., laiko galininkas yra tik laiko sąvokas žyminčių daiktavardžių. Kon- krečiųjų linksnių, atvirkščiai — pirminės yra semantinės funkcijos, priklausomos nuo santykiaujančių žodžių leksinės reikšmės, o antrinės — sintaksines, pagal savo pobūdį atitinkančios gramatinių linksnių pirmines funkcijas. Taigi sintaksi- nės funkcijos yra pirminės gramatiniams ir antrinės konkretiesiems linksniams, o semantinės funkcijos, priešingai — pirminės konkretiesiems ir antrinės grama- tiniams linksniams. Kurytowiczius kuria sintaksinę linksnių teoriją. Be to, jo teorijoje ryški kryp- tis ir į semantiką. Palyginti su Jakobsono teorija, Kurytowicziaus mokslas apie linksnius yra žingsnis į priekį. Antra vertus, Kurylowiczius taip pat neišvengia prieštaravimų. Jis neįvertino tokių semantinių linksnių funkcijų (semantinių ,,ro- lių“), kurias lemia veiksmažodžio ir daiktavardžio linksnio semantinis santykis (žr. toliau Ch. Fillmore'o darbus). O tokias semantines funkcijas iš tikrųjų turi ne tik konkretieji, bet ir gramatiniai linksniai. Sakysim, veiksnio vardininkas ar tiesioginio papildinio galininkas atlikdami atitinkamas sintaksines funkcijas tuo pačiu metu turi ir tam tikras semantines funkcijas. Pvz.: Tėvas kirto medį — tėvas turi sintaksinę veiksnio ir semantinę agento (veiksmo atlikėjo) funkciją, o me- dį — sintaksinę tiesioginio papildinio ir semantinę patiento (kas ką patiria) funk- ciją. Kurylowiczius mano, kad veiksnio vardininkas ir tiesioginio papildinio ga- lininkas, be savo sintaksinių funkcijų, kitų, t. y. semantinių, funkcijų visai netu- ri. Plg. jo pastabą apie galininką: „Su tranzityviniais veiksmažodžiais, kai šis linksnis (galininkas) žymi vidinį ar išorinį veiksmo objektą, galininko galūnė neturi jokios semantinės vertės, o yra grynai sintaksinis daiktavardžio priklau- symo veiksmažodžiui rodiklis.“ (Kurytowicz 1960: 136-137). 0.4. Naują linksnių koncepciją pateikė Ch. J. Fillmore'as (1968: 1-88; 1977: 59-81) remdamasis anglų kalbos duomenimis. Anglų kalboje, galima sakyti, nėra linksnių žymiklių (galūnių), išskyrus vienaskaitos kilmininką ir daugiskai- tos linksnius (skiriant juos nuo vienaskaitos), tačiau sakinyje egzistuoja univer- salios linksnių sąvokos, suvokiamos iš daiktavardžio ar jo atitikmens santykio su veiksmažodžiu ar kitu daiktavardžiu. Be to, ir tose kalbose, kur yra linksnių 68 žymikliai, linksnių skaičius neidentiškas jų reiškiamoms sąvokoms: tas pats links- nis turi ne vieną funkciją, o ta pati funkcija būdinga ne vienam linksniui. Todėl Fillmore'as kuria „giluminių“ linksnių teoriją. Jo nuomone, linksnių yra tiek, kiek yra reikšmių, sąlygojamų situacijos, t. y. priklausomų nuo daiktavardžio santykio su veiksmažodžiu. Jis išskiria „propozicijos rėmą“, kurį sudaro veiks- mažodis (V) ir jam priklausoma vardažodinė grupė (NP) — paprastai daiktavar- dis. Čia svarbiausia veiksmažodžio reikšmės tipas. Jis lemia daiktavardžio pa- rinkimą bei linksnio semantinę funkciją". Jau L. Tesniėre'as (1959: 102 t.) išskyrė veiksmažodį, užimantį centrinę vietą sakinyje, ir aktantus (veiksmo dalyvius) bei sirconstantus (veiksmo aplinkybes). Tačiau jo sakinio modelis neišėjo iš sintaksės ribų. Fillmore'o „giluminiai“ links- niai yra reliacinio pobūdžio ir apibūdinami semantiškai. Jie atitinka tam tikrų universalių sąvokų, sprendimų tipus, kuriuos žmogus turi daryti apie įvykius, susijusius su juo ar vykstančius šalia jo, tokio tipo kaip „kas kažką padarė“, „kas su kuo atsitiko“, „kas pasikeitė“ ir pan. Fillmore'as (1968: 24—25) skiria 6 daz- niausiai vartojamus „giluminius“ linksnius: 1) agentas [A] — veiksmo atlikėjo linksnis, 2) instrumentas [I] — veiksmo atlikimo priemonės linksnis, 3) datyvas [D] — veiksmą ar būseną patiriančio gyvo daikto linksnis, 4) faktityvas [F] — veiksmo ar būsenos rezultato linksnis, 5) lokatyvas [L] — veiksmo vietos links- nis, 6) objektyvas [O] — suprantamas semantiškai kaip daikto, į kurį nukreiptas veiksmas ar būsena, linksnis (perspėja, kad jo nereikia painioti su tiesioginio papildinio linksniu sintaksiniame lygmenyje). Be šių, dar mini direktyvą, bene- ficientą ir kitus „giluminius“, t. y. semantinius, linksnius. Fillmore'o „giluminiai“ linksniai atspindi konstrukcijų semantines funkcijas sakinyje, išryškina linksnių semantinę sistemą ir yra universalūs, tinka bet ku- riai kalbai. Atskirose kalbose skiriasi tik jų raiškos būdai, vadinami išviršine struktūra, išviršiniais linksniais (linksnių galūnės, prielinksnių pridėjimas ir kt.). Prielinksnines konstrukcijas Fillmore’as taip pat laiko linksniais ir tiria vienoje gretoje su „sintetiniais“ linksniais. Daiktavardžio linksnį prie tam tikro veiks- mažodžio gali atstoti ir šalutinis dėmuo (Aš noriu, kad jis ateitų). ! Fillmore'o darbuose yra ir tokių teiginių, kad propozicijos rėme veiksmažodžio parinkimas priklauso nuo linksnio parinkimo, pvz., veiksmažodis bėgti gali but! įstatytas į rėmą | Al (Vaikas bėga), atidaryti — į rėmą | O+A] (Vaikas atidarė duris), kur A yra agentas (veiks- mo atlikėjas), o O — objektas, suprantamas ne sintaksiškai, bet semantiškai (žr. Fillmore 1968: 27, 31). Čia Fillmore'as siekia skirti veiksmažodžių semantines grupes pagal palydovų (daikta- vardžių) semantines funkcijas. Antra vertus, ilgainiui Fillmore'o ir kitų „linksnių gramatikos“ atstovų darbuose tvirtai nusistovėjo nuomonė, kad veiksmažodis turi centrinį vaidmenį sakinyje ir veiksmažodžio reikšmės tipas lemia daiktavardžio linksnio parinkimą bei reikšmę. Greit buvo suvokta, kad svarbiausia yra ištirti veiksmažodžių semantinius tipus, specifikuoti požymius, kuo skiriasi viena veiksmažodžių grupė nuo kitos, lemianti daiktavardžių linksnių semantines funk- cijas (žr. Yeitd 1975: 114 tt.; 190 t.; Longacre 1976: 38). 69 Fillmore'o „giluminių“ linksnių teorija turėjo tiesioginę įtaką veiksmažodžių valentingumo tyrinėtojams. Buvo išplėtota semantinių funkcijų, atitinkančių Fill- more'o „giluminius“ linksnius, samprata, nagrinėjant veiksmažodžių ir daikta- vardžių konstrukcijas skiriama daugiau semantinių funkcijų (net iki 20)*, nors ne visos jos vienodai apibrėžiamos. Dabar tyrinėjamas ne tik veiksmažodžių (Helbig, Schenkel 1975, Helbig 1982), bet ir būdvardžių (Sommerfeldt, Schrei- ber 1974) semantinis valentingumas. Fillmore'as (1968: 21; 1977: 60) ne kartą pabrėžia „giluminių“ linksnių sin- taksinę, o ne (tik) morfologinę prigimtį, t. y. jų priklausymą sakinio struktūros organizavimo lygmeniui. Jis nurodo, kad „giluminiai“ linksniai yra susiję su sa- kinio struktūros semantika ir šiuose rėmuose nagrinėjamas jų sintagminis, 0 ne paradigminis aspektas, t. y. „giluminiai“ linksniai atitinka tokius semantinius santykius, kurie sieja sakinio struktūros elementus vieną su kitu kontekste, 0 ne su kontrastų ar opozicijų sistema paradigminiame plane. Kai kurie valentingu- mo teorijos autoriai iš viso nepripažįsta linksniui gramatinės kategorijos statu- so. Sakysim, Helbigas (1982: 59-62) teigia: „Linksnis nėra jokia kategorija, bet santykis, arba funkcija. Semantiniai linksniai negali būti apibrėžti semantiniais argumentų požymiais... Semantiniai linksniai apibrėžiami pagal predikato se- mantinius požymius, t. y. veiksmažodžio leksinius požymius... Semantinė pre- dikato struktūra yra bazė semantiniam linksniui.“. 0.5. Lietuvių kalbotyroje daugiausia buvo tyrinėta atskirų linksnių réikSmes bei vartojimo atvejai. Jonas Jablonskis (Rygiškių Jonas 1928) savo knygoje „Linksniai ir prielinksniai“ pirmą kartą detaliai išanalizavo bei suformulavo linksnių reikšmes bendrinėje lietuvių kalboje bei tarmėse nurodydamas ir klai- dingus linksnių vartojimo atvejus. Jo darbas, skirtas praktikai bei mokykloms, turėjo didelę reikšmę ugdant lietuvių kalbos kultūrą. Jablonskio suformuluoto- mis linksnių reikšmėmis bei terminais ir dabar remiamasi rašant įvairias gra- matikas bei studijas apie linksnius. Antra vertus, Jablonskio linksnių bei prie- linksninių konstrukcijų nagrinėjimas nebuvo pagrįstas vientisa metodika. Jo kny- goje vienoje plotmėje nediferencijuotai nusakomos ir sintaksinės, ir semantinės linksnių reikšmės, t. y. vienos reikšmės apibrėžiamos sintaksiškai (veiksnio, ta- rinio vardininkas, nederinamojo pažyminio kilmininkas), o kitos semantiškai (kokybės, kiekybės kilmininkas, įnagio, kelio, meto, skirtumo įnagininkas). Jam svarbu buvo tik nusakyti linksnių reikšmes bei parodyti jų įvairovę. Tuo laiku lietuvių kalbotyroje dar nebuvo keliami linksnių reikšmių skyrimo metodikos klausimai. * Lietuvių kalbos veiksmažodžių semantiniam valentingumui aptarti N. Sližienės „Lietuvių kalbos veiksmažodžių junglumo žodyne“ (1994: 20-25) taip pat skiriama 20 semantinių funkci- jų; E. Jakaitienės knygoje „Leksinė semantika“ (1988: 62-63) tuo pat tikslu nurodomos 23 se- mantinės funkcijos. Šias funkcijas galima detalizuoti arba jungti į didesnes grupes. 70 Tuo pačiu metu kaip Jablonskio knyga pasirodė ir kitas reikšmingas darbas apie lietuvių kalbos linksnius — E. Fraenkelio „Syntax der litauischen Kasus“ (1928). Tai daugiau istorinio pobūdžio veikalas. Parašytas vokiškai, jis plačiau galėjo pasklisti užsienyje tarp besidominčių lietuvių kalba mokslininkų. Šiame darbe aptariami ne tik dabartinės kalbos, tarmių, bet ir mūsų senųjų raštų duo- menys, pateikiama sintaksinių konstrukcijų su įvairiais linksniais istorinių aiški- nimų, lietuvių kalbos linksnių vartojimas lyginamas su kitų ide. kalbų atitinka- mų linksnių vartojimu. Pastaraisiais keliais dešimtmečiais yra parašyta sinchroninio pobūdžio stu- dijų apie atskirus linksnius dabartinėje lietuvių kalboje (apgintų kaip daktaro disertacijos): A. Laigonaitės (1957) apie vietininkų (inesyvo, iliatyvo, aliatyvo) reikšmes bei vartoseną; T. V. Bulyginos-Šmeliovos apie junginius su kilminin- ku (žr. Byxsiruna-IlIvejieBa 1960); A. Rasimavičiaus apie veiksmažodinius jun- ginius su įnagininku (žr. PacnvsaBuumoc 1965), J. Kiliaus apie vietos, A. Ružės apie laiko konstrukcijas su linksniais bei prielinksninėmis konstrukcijomis (zr. Kumoc 1973; Pyxe 1977)*. Minėtuosiuose darbuose aprėpta plati anali- zuojamųjų linksnių medžiaga. Skirtingai nuo Jablonskio, linksnių reikšmės čia aptariamos atsižvelgiant į visą junginį. Pažymėtini du pastarieji Kiliaus ir Ružės darbai, kur nagrinėjimo išeities taškas yra vietos ar laiko reikšmės, o jų atspal- viai išryškinami aptariant šių reikšmių raiškos priemones — linksnius bei prie- linksnines konstrukcijas. Kiliaus darbe linksnių reikšmės skirtumai aptariami remiantis Jakobsono opozicijų bei diferencinių požymių metodika, kuri padeda atskleisti vietos reikšmių sistemą lietuvių kalboje“. Nagrinėjant junginius linksnių bei prielinksninių konstrukcijų reikšmės pla- čiausiai aptariamos mokslinėse lietuvių kalbos gramatikose. „Lietuvių kalbos gramatikoje“ (LKG 1976: 9—275) pateikiami tik prijungiamieji junginiai. Jų kla- sifikacijos pagrindas yra junginių raiška, pvz., veiksmažodiniai junginiai su kilmi- ninku, naudininku ir kt., o šių skyrių viduje smulkiai išdiferencijuotos linksnių bei prielinksninių konstrukcijų reikšmės. „Dabartinės lietuvių kalbos gramati- koje“ (DLKG 1994: 483-571) skiriami trijų rūšių junginiai pagal sintaksinių ryšių tipus: tarpusavio sąsajos, prijungiamieji ir sujungiamieji. Atskiri junginių tipai smulkiau klasifikuojami pagal reikšmę. Skiriamos keturios apibendrintos linksnių bei prielinksninių konstrukcijų reikšmės: subjekto, objekto, aplinky- bių, požymio, kurios smulkiau detalizuojamos pagal raišką“. 3 Plg. dar darbus apie veiksmažodžių junginius su prielinksniais ir linksniais: V. Jovaišo — su naudininku (žr. Mosaiturac 1964), E. Valiulytés — su galininku (žr. Bamonute 1966), M. Cai- kausko — su kilmininku (žr. Yaiikayckac 1968). * Kiliaus darbe atsiribojama nuo Jakobsono bendrosios reikšmės, kuri analizuojant tik vie- tos reikšmės linksnių bei prielinksninių konstrukcijų sistemą nėra aktuali. 3 Dėl subjekto, objekto ir aplinkybių semantinių funkcijų skyrimo žr. Ambrazas 1986: 27 t. 71 Reikšmingas lietuvių kalbotyrai baigiamas leisti N. Sližienės „Lietuvių kal- bos veiksmažodžių junglumo žodynas“ (1994—1998), kur prie įtrauktųjų į Žody- ną veiksmažodžių pateikiamos ir jiems priklausomų linksnių bei prielinksninių konstrukcijų semantinės funkcijos. Minėtinas kalbos kultūrai labai reikalingas didokas Jono Šukio darbas „Links- niai ir prielinksniai: vartosena ir normos“ (1998), kur normos požiūriu panašiai kaip Jablonskio aptariamas linksnių ir prielinksnių vartojimas bendrinėje kal- boje pastaraisiais keliais dešimtmečiais. Apžvelgti bei įvertinti išleistiems darbams apie lietuvių kalbos linksnių reikš- mes reikalingas atskiras straipsnis. Čia nurodyti tik svarbesni šios srities leidi- niai bei aptartas jų pobūdis. Lietuvių kalbotyroje tebėra aktualūs linksnių klasi- fikacijos bei jų funkcijų skyrimo kriterijai. 0.6. Šiame straipsnyje nagrinėjami daiktavardžių bei jų atitikmenų linksniai, prisijungę prie veiksmažodžių arba vardažodžių. Skiriamos sintaksinės ir se- mantinės linksnių funkcijos. Kiekvienas linksnis tuo pačiu metu atlieka sakinyje tam tikrą sintaksinę ir tam tikrą skaičių semantinių funkcijų. Sintaksinės čia suprantamos tokios funkcijos, kurias lemia žodžių sintaksiniai ryšiai sakinyje, pvz., vardininkas, susijęs su veiksmažodžiu tarpusavio sąsajos ryšiu, žymi veiks- mo atlikėją arba būsenos patyrėją ir turi veiksnio (sakinio subjekto) funkciją (vaikas bėga, jis serga); galininkas, susijęs su veiksmažodžiu stipriuoju valdymo ryšiu, t. y. būtinas veiksmažodžiui, žymi veiksmo perėjimą į objektą ir atlieka papildinio (sakinio objekto) funkciją (rašo laišką); o galininkas, susijęs su veiks- mažodžiu silpnuoju valdymo ryšiu, t. y. nebūtinas veiksmažodžiui, turi aplinky- bės funkciją (išėjo rytą))*. Semantinėmis laikomos tokios linksnių funkcijos, kurios priklauso nuo veiks- mažodžio ar vardažodžio ir prie jų prisijungusio linksnio semantinio santykio, kaip Fillmore'o „giluminiai“ linksniai bei valentingumo teorijos atstovų seman- tinės funkcijos („rolės“). Veiksmažodžio ir daiktavardžio linksnio semantiniam santykiui lemiamą vaidmenį turi veiksmažodžio semantinis tipas. Atskiri linksniai gali turėti ne vieną, o keletą sintaksinių ir semantinių funk- cijų. Jos tarpusavy susijusios, nes išplaukia iš tų pačių žodžių santykio. Esant © Veiksnys, papildinys, aplinkybės čia laikomi daiktavardžių bei jų atitikmenų sintaksinėmis funkcijomis. Tarp vadinamųjų „kalbos dalių“ ir „sakinio dalių“, skiriamų tradicinėje gramatiko- je, iš tikrųjų yra toks santykis: „kalbos dalys“ — tai žodžių, turinčių vienodus reikšminius bei gramatinius požymius, klasės (daiktavardis, veiksmažodis ir kt.), o „sakinio dalys“ yra ne kas kita kaip tų žodžių klasių funkcijos. Pirmasis pasaulinėje kalbotyroje atsisakęs „sakinio dalių“ kategorijos yra Tesniére’as. Savo knygoje „Ėlėments de Syntaxe Structurale“ jis nurodo: „Vaid- meni, kurį atlieka žodžiai reikšdami (sakinio) mintį, mes vadinsime funkcija“. Ir toliau: „Jeigu mes įsivedame sąvoką funkcija, tai sakinyje Alfred frappe Bernard žodis Alfred atlieka subjekto (veiksnio) funkcija, Bernard — objekto (papildinio), o frappe yra veiksmažodinis centras (maz- gas)“ (žr. jo 1959: 39, 50). Dėl to taip pat žr. Halliday 1994: 25; lietuvių kalbotyroje — Valeckienė 1998: 22, 34. 72 tam tikro linksnio vienai sintaksinei funkcijai, paprastai yra vienokios semanti- nės funkcijos, o esant kitai sintaksinei funkcijai — kitokios semantinės funkcijos. Sintaksinės funkcijos, priklausomos nuo sintaksinių žodžių ryšių, yra neriboja- mos konteksto. Semantines funkcijas riboja kontekstas. Jos priklauso nuo san- tykiaujančių žodžių leksinės reikšmės bei jų semantinio santykio. Straipsnyje laikomasi Kurytowicziaus linksnių klasifikacijos — skiriami gra- matiniai ir konkretieji linksniai. Tačiau, skirtingai nuo Kurytowicziaus, semanti- nės funkcijos čia aptariamos tiek konkrečiųjų, tiek gramatinių linksnių. Siekia- ma atskleisti kiekvieno linksnio pirmines ir antrines funkcijas, kurios yra links- nių klasifikacijos pagrindas. Gramatiniai linksniai 1.0. Kaip kitose ide. kalbose, taip ir lietuvių kalboje prie gramatinių linksnių pagal jų pirmines sintaksines funkcijas priklauso vardininkas, galininkas ir kil- mininkas. Vardininkas Veiksnio vardininkas 1.1.1. Vardininkas dažniausiai vartojamas veiksnio funkcija. Tai jo pirminė, dominuojanti sintaksinė funkcija. Šią funkciją vardininkas turi, kai yra sakinyje susijęs su veiksmažodžiu bei jo sintaksiniu atitikmeniu tarpusavio sąsajos ryšiu (pvz.: Šviečia saulė). Kadangi lietuvių kalboje šio modelio sakiniai sudaro dide- lę dalį, todėl veiksnio vardininkas yra labai plačiai vartojamas prie įvairių veiks- mažodžių, jo neriboja kontekstas. Vardininkas, atlikdamas veiksnio funkciją, kartu turi įvairių semantinių funk- cijų, kurias didele dalimi lemia veiksmažodžio semantinis tipas. 1) Agento vardininkas. Jis žymi veiksmo atlikėją, paprastai asmenį arba kitą gyvą būtybę, kartais negyvą daiktą, aktyvią fizinę jėgą, pajėgią atlikti veiksmą, pvz.: Vyrai pjovė lentas; Arklys peša žolę; Vėjas gena debesis. Šią funkciją turintis vardininkas jungiamas prie tranzityvinių ir intranzityvi- nių veiksmažodžių, reiškiančių aktyvų veiksmą, pasiekiantį tam tikrą rezultatą, reikalaujantį iš veiksmo atlikėjo tam tikrų pastangų. Tokie veiksmažodžiai daž- niausiai Žymi: a) fizinį veiksmą, susijusį su tam tikra užduotimi, pvz.: Žmonės dirbo laukuo- se; Mergaitė sėmė vandenį; Mokiniai raškė obuolius; b) mentalinį veiksmą, pvz.: Mokinys sprendė uždavinį; Profesorius skaitė pa- skaitą; c) su kalbėjimu susijusį veiksmą, pvz.: Draugai kalbėjo apie praėjusius metus; Mokinys atsakinéjo į klausimus; Motina skundėsi savo nedalia; 73 d) su žmonių bendravimu, kontaktavimu susijusį veiksmą (pranešimą, reika- lavimą, prašymą, raginimą, įsakymą, linkėjimą, kvietimą, padėką ir pan.), pvz.: Tėvas pranešė apie sūnaus vestuves; Jis prašė paskolinti knygos; Kaimynas kvietė užeiti; Motina liepė vaikams mokytis; e) su judėjimu susijusį veiksmą, pvz.: Jie perėjo mišką; Keliautojai kopė į kal- ną; Paukščiai išskrido į šiltuosius kraštus; Šuo lėkė keliu; f) momentinį veiksmą, pvz.: Vyras trenkė kumščiu į stalą; Svečias davė vaikui saldainį; Kas paėmė mano knygą?; Jie pasikeitė dovanomis; g) daikto būsenos kitimą, vienos daikto būsenos perėjimą į kitą, pvz.: Ragana pavertė brolius juodvarniais; Tėvas atsisėdo už stalo; Ligonis atsigulė ant šono; h) asmens užsiėmimą kuo, pvz.: Jie vertėsi prekyba; Vaikai grybavo miške; Mo- tina taisė valgyti. 2) Patiento vardininkas. Jis žymi asmenį, gyvūną bei negyvą daiktą, kurį veikia veiksmas arba kuris apimtas tam tikros būsenos, pvz.: Sūnus pasi- davė draugo įtakai; Pražydo pieva purienomis. Skirtingai nuo agento, patiento vardininkas jungiamas prie intranzityvinių veiksmažodžių, paprastai reiškiančių įvairias nevalingas būsenas bei savaimi- nius veiksmus, nereikalaujančius veiksmo patyrėjo pastangų. Plg. agento ir pa- tiento vardininką prie aktyvaus ir savaiminio veiksmo veiksmažodžių: Vėjas [Ag] lenkė medžius ir Medis [Pat] linko nuo vėjo. Veiksmažodžiai, prie kurių jungiamas patiento vardininkas, dažniausiai žy- mi: a) fizinę asmens bei daikto būseną, jų padėtį, pvz.: Vaikas serga; Žmogus neteko sąmonės; Batai peršlapo nuo lietaus; Žydi pienių laukas; b) psichinę asmens būseną bei bavi, pvz.: Jis dažnai pyksta, nirsta; Visi žmonės klysta; Marytė ilgėjosi namų; c) su egzistavimu, buvimu susijusias asmenų bei daiktų būsenas, pvz.: Jie gyve- na kaime; Jų sodybos sueina (gyvena greta); Jų butas susideda iš trijų kambarių; d) jutimais suvokiamas daiktų būsenas, pvz.: Tolumoje lyg kažkas boluoja; Žiba žvaigždės danguje; Gėlės kvepia; e) asmenų, gyvūnų, daiktų fizines būsenas, susijusias su jų skleidžiamais ne- valingais garsais, pvz.: Senelė kriokia; Medžiai ošia nuo vėjo; Lėktuvai ūžia; f) su judėjimu, slinktimi susijusią asmens būseną, pvz.: Jonas važiuoja trauki- niu; Tėvas joja arkliu; Sesuo skrenda lėktuvu; g) savaiminį fizinį veiksmą, kuris apima daiktą, pvz.: Rugiai byra; Duona rūgsta; Jam rasojo kakta prakaitu; h) proceso pradžią bei perėjimą į naują fizinę būseną, kurią patiria asmuo ar daiktas, pvz.: Vaikas jau gyja; Žmogus anka; Gėlės vysta; i) momentinį veiksmą, proceso baigtį, kurią patiria asmuo ar daiktas, pvz.: Sūnus žuvo kautynėse; Namas virto degėsių krūva. 3) Kontentyvo vardininkas. Jis žymi veiksmo ar būsenos turinį. Šią funkciją vardininkas paprastai turi prie intranzityvinių veiksmažodžių, reiškian- 74 čių nevalingus veiksmus bei būsenas, pvz.: Ugnis grėsė ir kitiems pastatams; Jam nelaimė atsitiko; Seniui žemė sukosi po kojų; Jonui sekasi mokslas; Nusi- bodo man tas darbas. 4) Percipiento vardininkas. Jis žymi psichinės būsenos patyrėją bei suvokėją. Šią funkciją vardininkas turi prie tranzityvinių ir intranzityvinių veiks- mažodžių, žyminčių mentalinius veiksmus ar būsenas, susijusias su mąstymu, žmogaus patirtimi, jutimais, pvz.: Sesuo mėgsta muziką; Vaikai myli motiną; Jis susimąstė dėl ateities; Broliai susitaikė; Tėvas abejojo gautąja žinia. 5)Beneficiento vardininkas. Jis Zymi ko norsturėtoją, adresatą, kieno naudai atliekamas, kam skiriamas veiksmas. Ši funkcija vardininkui reta, pa- prastai su veiksmažodžiais gauti, turėti, pritrūkti, pvz.: Vaikas gavo dovanų; Senis turi pinigų; Mes pritrūkom vandens; Aš sužinojau naujieną. 6) Instrumento vardininkas. Jis žymi veiksmo priemonę (paprastai negyvą daiktą bei reiškinį). Ši funkcija vardininkui taip pat nėra dažna, pvz.: Tavo peilis gerai pjausto mėsą; Daina skaidrina gyvenimą; Laikas gydo žaizdas. Be veiksnio funkcijos, daiktavardžio vardininkas turi daugiau sintaksinių funk- cijų: tarinio, predikatinio pažyminio, priedėlio, aplinkybių, tačiau jos vardinin- kui yra antrinės. Šių funkcijų daiktavardžio vardininkas vartojamas rečiau ir priklauso nuo tam tikro konteksto. Tarinio vardininkas 1.1.2. Daiktavardžio vardininkas turi tarinio sintaksinę funkciją, kai eina prie pagalbinio veiksmažodžio biti ir yra derinamas su veiksnio vardininku linksniu bei skaičiumi, dažnai ir gimine, pvz.: Tėvas buvomokytojas. Tarinio vardinin- ko vartojimas yra pagrįstas jo derinimu su veiksnio vardininku. Daiktavardžio vardininkas, atliekantis tarinio sintaksinę funkciją, turi iden- tifikuojamąją semantinę funkciją, pvz.: Aš ne poetas, ne dainius Myk-Put; Brolis buvo gydytojas. Čia nurodoma, kuriai asmenų klasei priklauso identifikuojamasis asmuo, pasakytas veiksnio vardininku". Predikatinio pažyminio vardininkas 1.1.3. Daiktavardžio vardininkas atlieka sintaksinę predikatinio pažyminio funkciją, kai yra susijęs dvigubais sintaksiniais ryšiais: su savarankiškos leksinės reikšmės veiksmažodžiu ir veiksnio vardininku, su kuriuo derinamas linksniu, skaičiumi ir gimine. " Būdvardžio bei dalyvio vardininkas toje pat pozicijoje vartojamas kur kas dažniau ir turi apibūdinamąją (kokybės) semantinę funkciją, pvz.: Vienas brolis buvo turtingas, o antrasnu- skuręs Balč. Cia būdvardis apibūdina veiksnio vardininku reiškiamą asmenį pagal jo ypatybę. 75 Semantiné šio vardininko funkcija yra žymėti veiksnio vardininku pasakyto asmens ar daikto būseną, būvį veiksmažodžio reiškiamo veiksmo metu, pvz.: Sūnus užaugo geras berniokas LTt; Jis įlindo į ausį, apsisuko ir išlindo puikus kareivis LITt. Predikatinio pažyminio funkciją daiktavardžio vardininkas turi retai. Šia funk- cija dažniausiai vartojamas būdvardžio arba jo atitikmens vardininkas, pvz.: Gan- dras parlėkė linksmas. Priedėlio vardininkas 1.1.4. Daiktavardžio vardininkas turi priedėlio sintaksinę funkciją, kai jun- giamas prie kito daiktavardžio vardininko ir yra su juo suderintas linksniu bei skaičiumi, dažnai ir gimine. Priedėlio vardininko (kaip ir kitų priedėlio linksnių) semantinė funkcija yra pažymimoji. Priedėlio vardininkas modifikuoja pagrindinio daiktavardžio sąvo- ką ir padeda apibūdinti žymimąjį asmenį, kartais ir negyvą daiktą, pvz.: Šilėnų kalvis Dundulis buvo garsus visoje apylinkėje Myk-Put. Aplinkybių vardininkas 1.1.5. Vardininkas turi aplinkybių (vietos, laiko, kiekio) sintaksinę funkcija, kai jungiamas prie veiksmažodžio. Jis yra apibrėžtas konteksto ir vartojamas retai. Prie šio vardininko dažnai būtini modifikuojamieji žodžiai, paprastai skait- vardžiai, įvardžiai, rečiau būdvardžiai. Aplinkybių vardininko semantinės funkcijos priklauso nuo daiktavardžio lek- sinės reikšmės. | 1) Laiko vardininkas. Laiko funkciją turi laiko sąvokas žyminčių daik- tavardžių vardininkas. Jis rodo laiko dažnį, pasikartojančius laiko tarpus, pa- prastai su įvardžiais kas, kiekvienas, būdvardžiu dažnas, pvz.: Nuo tos dienos lokys pradėjo ateiti kas vakaras Balč; Ąžuolai dažni metai nušąla LKZ; Kiekvienas pavasaris į sodybą parskrenda gandrai; Juk aš ten rytas va- karas, žinau viską Žem. 2) Vietos vardininkas. Vietos funkciją įgyja kontekste įvairių negyvus daiktus žyminčių daiktavardžių vardininkas. Jis paprastai eina su įvardžiu kas ir žymi pasikartojančia veiksmo vietą, pvz.: Kas Sakytélé — tai gegutėlė kukavo d. 3) Kiekio vardininkas. Kiekio funkciją turi kiekį bei matą žyminčių daikta- vardžių vardininkas, paprastai su skaitvardžiais, pvz.: a) laiko kiekį: Jau antras mėnuo tėvas serga Grl, b) kelio, atstumo kiekį: Reikėtų dar pavažiuoti koks kilometras; Gyvenom penki kilometrai nuo miestelio; Metras nuo namo augo šimtame- tis ąžuolas; c) talpos kiekį: Į tą puodą telpa du litrai. 76 Galininkas Papildinio galininkas 1.2.1. Daiktavardžio galininkas turi papildinio funkciją, kai jungiamas prie tranzityvinių veiksmažodžių ir žymi, į ką nukreiptas veiksmažodžio reiškiamas veiksmas. Tai galininko pirminė, dominuojanti sintaksinė funkcija, pvz.: nešti krepšį, rašyti laišką. Šis galininkas yra būtinas tranzityviniams veiksmažodžiams. Jis realizuoja veiksmažodžių tranzityvumo ypatybę. Papildinio galininkas vartojamas veikiamosiose konstrukcijose. Verčiant vei- kiamąsias konstrukcijas neveikiamosiomis, papildinio galininkas virsta veiks- nio vardininku, pvz.: Brolis pjovė šieną = Šienas buvo pjaunamas brolio. Remiantis šiuo kriterijumi minimasis galininkas vadinamas tiesioginio papildi- nio galininku (žr. DLKG 1994: 487). Kartais papildinio galininką prisijungia veiksmažodžiai, kurie paprastai yra intranzityviniai, bet tada tarp konstrukcijų yra skirtingas reikšmės atspalvis, plg.: bristi purvą, kur pabrėžiama, kad judama grimztant į purvą, ir bristi per purvą, kur nurodoma judėjimo kryptis per galininku reiškiamą daiktą. Tokie pasaky- mai, kaip eiti sargybą, apyvoką, yra sustabarėję. Galininkas, atlikdamas papildinio sintaksinę funkciją, turi ir semantinių funk- cijų, kurios priklauso nuo veiksmažodžio semantinio tipo bei jo santykio su daik- tavardžiu. 1) Patiento galininkas. Jis žymi gyvą arba negyvą daiktą, kurį veikia veiksmas ar kuris yra apimtas tam tikros būsenos, pvz.: Tėvas riekia duoną; Arklys peša žo lę; Kaimynas kinkė arklį; Mane pykina; Vaiką išbėrė spuogais. Patiento galininkas dažniausiai jungiamas prie tranzityvinių veiksmažodžių, kurie reiškia: a) fizinį veiksmą, kuris veikia patiento galininku pasakytą daiktą, pvz.: Mer- gaitė semia vandenį; Vėjas kedena plaukus; Tėvas piktai suraukė kaktą; b) mentalinį veiksmą, kuris susijęs su patiento galininku pasakytu daiktu, pvz.: Jis rengė darbą spaudai; Motina vertė sūnų imtis darbo; Daina skaidrina gyvenimą; c) būseną bei savaiminį veiksmą, kuris apima patiento galininku pasakytą daiktą, pvz.: Vaikas turi dviratį; Žiemą vilkiu kailinius, mūviu pirštines; Man skau- da galvą; Mane išmušė prakaitas, d) momentinį veiksmą, kuris nukreiptas į patiento galininku pasakytą daik- tą, pvz.: Motina pirko sūrį; Duktė atidavė pinigus motinai; Jis kvietė mane į svečius; Sesuo gavo laišką; Draugas paskolino man dviratį; Tėvai paskyrė dukteriai nemažą dalį. 2) Kontentyvo galininkas. Jis žymi veiksmo ar būsenos turinį, kuris paprastai suvokiamas kaip reiškinys ar gyvas bei negyvas daiktas, pvz.: Mokyto- jas paaiškinoužduotį; Profesorius skaitopaskaitą; Tėvas supratopadėtį; Ži- nau kelią; Matau išeitį. 77 Kontentyvo galininkas dažnai jungiamas prie tranzityvinių veiksmažodžių, kurie žymi: a) fizinį arba mentalinį veiksmą, pvz.: Mokiniai žaidžia futbolą; Jis sprendžia uždavinį; Jie aptarė sutarties sąlygas, b) jutimais suvokiamus veiksmus bei būsenas, pvz.: Sesuo pamėgo keliones; Vaikai pamatė kiškį; Girdėjau naujieną; Jai užėmė kvapą. 3) Rezultato galininkas. Jis žymi fizinio ar mentalinio veiksmo pada- rinį bei rezultatą, kuo virsta veiksmo veikiamas daiktas, pvz.: Motina virė va ka- rienę; Ji suka sviestą; Meistras stato namą; Tėvas kapoja malkas; Mergaitė audė drobę marškiniams; Žmonės atstatėpaminklą:; Jis parašė knygą. 4) Adresato galininkas. Jis žymi asmenį, į kurį nukreiptas veiksmas. Adresato galininkas dažnai pasitaiko prie veiksmažodžių klausti, prašyti, pvz.: Jis klausė draugą patarimo; Jis prašėmane paskolinti pinigų. Be papildinio, galininkas turi kitų sintaksinių funkcijų: aplinkybių (kiekio, laiko), retai predikatinio pažyminio. Šios galininko funkcijos yra antrinės. Jos ribojamos konteksto, t. y. santykiaujančių žodžių leksinės reikšmės bei tam tik- rų konstrukcijų. Aplinkybių galininkas 1.2.2. Daiktavardžio galininkas turi aplinkybės funkciją prisijungęs prie tran- zityvinių arba intranzityvinių veiksmažodžių. Šis galininkas dažniausiai vartoja- mas dviem semantinėmis funkcijomis: 1) kiekio bei mato ir 2) laiko funkcija. 1) Kiekio bei mato galininkas. Šią funkciją turi galininkas tokių daiktavardžių, kurie jau savo leksine reikšme žymi kiekį bei matą arba įgyja kiekio bei mato reikšmę kontekste. Prie daiktavardžio galininko dažnai būtini modifikuojamieji žodžiai: būdvardžiai, skaitvardžiai, įvardžiai, patikslinantys kie- kį bei matą, arba daiktavardžio kilmininkas, rodantis kiekio bei mato turinį. Kiekio bei mato galininkas žymi: a) erdvės (ilgio, kelio) kiekį bei mata, pvz.: Gal tikkilometrą tebuvo nuva- žiavę Bt; Vaikasjaupenkius žingsniukus paėjo Kp; b) laiko kieki bei matą (paros dalis, mėnesius ir kt.), pvz.: Laukiau dieną, laukiau antrą Krėv; Jau kelintą mėnesį niekur nedirba; Mėnesį buvau išvykęs Sl; c) svorio kiekį bei matą, pvz.: Prikūlė rugių šimtą centnerių Skp; Sumu- šiau kilogramą sviesto; d) talpos kiekį bei matą, pvz.: Suvalgė lėkštę sriubos; Sugirdžiau (karvei) tris kibirus vandenio Skp. Kiekio galininkas, prisijungęs prie aukštesniojo laipsnio būdvardžių (su pa- galbiniu veiksmažodžiu — pasakytu ar numanomu), žymi ypatybės kiekio skirtu- mą, pvz.: Brolis dvejus metus jaunesnis Krtn; Ta lenta tris pėdas ilgesnė iš; 78 Pats galininkas yra laiko ar erdvės kiekį bei matą reiškiantis daiktavardis (metai — amžiaus, pėda — ilgio ir pan). 2) Laiko galininkas. Šią funkciją turi galininkas tokių daiktavardžių, kurie reiškia laiko sąvokas: paros dalis (rytas, vakaras, diena, naktis), metų lai- kus (pavasaris, vasara, ruduo, žiema), mėnesius, savaites, dienas, įvairias laiko fazes. Prie daiktavardžio galininko dažnai būtini modifikuojamieji žodžiai: būd- vardžiai, skaitvardžiai, įvardžiai. Laiko galininkas žymi: a) momentinį ar kiek ilgiau trunkantį veiksmo laiką daiktavardžio reiškiamu laiko tarpu, pvz.: Vakar vakarą išlėkei viena gulti Žem; Vasarą mūsų karvę nutrenkė; Ištiesk sunkią valandą žmoguiranką Myk-Put; Rapolastą pačią dieną išėjo iš Geišių į Saveikius Vaizg; Vieną popietę atsigulėm pailsėti; b) veiksmo trukmę, apimančią visą daiktavardžiu žymimą laiko tarpą, pvz.: Toks ir darbas naktį! Ktk; Kiauras dienas jis lakstė po gatves Balč; c) veiksmo dažnį — pasikartojančius laiko tarpus, dažniausiai su įvardžiais kiekvienas, -a, kas „kiekvienas“, būdvardžiu dažnas, -a, pvz.: Kiekvieną sa- vaitę jis jojo į medžioklę Balč; Maž kas pavasarį reikėjo mantą į vežimus kraustytis Žem; Dažną dieną lyja; d) rezultatinės būsenos trukmę, apimančią daiktavardžiu žymimą laiko tar- pą ne veiksmo metu, bet ateityje įvykus veiksmui (pobūvio galininkas), pvz.: Išvažiavo tris savaites į užsienį; Ligonis užmigo valandėlę; Kelionę buvau atidėjęs mėnesį; Malkų užteks dvi žiemas. Predikatinio pažyminio galininkas 1.2.3. Šią sintaksinę funkciją retai turi daiktavardžio bei jo atitikmens gali- ninkas, susijęs dvigubais sintaksiniais ryšiais: su savarankiškos leksinės reikš- mės veiksmažodžiu ir papildinio galininku, su kuriuo derinamas linksniu, skai- čiumi ir gimine. Šio galininko semantinė funkcija — žymėti papildinio galininku pasakyto as- mens ar daikto būseną, būvį veiksmažodžio reiškiamo veiksmo metu, pvz.: Štai čia kampe stovėjo „Šarkė“, marčios pasoginė, ją dar telyčaitę atsivarė Krėv; Kaip šiandien jis matė save studentą. Daug dažniau būsenos bei būvio funkcija atitinkamo tipo konstrukcijose var- tojamas būdvardžio bei jo atitikmens galininkas, pvz.: Lapę sugavo gyvą. Kilmininkas 1.3. Skirtingai nuo daiktavardžių vardininko ir galininko, kurie paprastai jun- giami prie veiksmažodžių, kilmininkas vartojamas ne tik prie veiksmažodžių, bet labai dažnai prie kitų daiktavardžių bei jų atitikmenų. Jis neretai yra nomi- nalizacijos ar kitokios transformacijos iš veiksmažodinių konstrukcijų su vardi- 79 ninku ar galininku padarinys. Sinchroniniu požiūriu šiais atvejais kilmininkas yra išvestinis reiškinys. Kilmininkas prie daiktavardžių Pažyminio kilmininkas 1.3.1.1. Daiktavardžio kilmininkas turi sintaksinę pažyminio funkciją, kai yra valdomas kito daiktavardžio ir modifikuoja jo reikšmę. Pažyminio kilmininkas paprastai eina prieš modifikuojamąjį daiktavardį. Jis turi daug semantinių funk- cijų. 1) Subjekto ir objekto kilmininkas. Šią funkciją turi kilmininkas, jungiamas prie veiksmažodinių daiktavardžių. Kilmininko su veiksmažodiniu daiktavardžiu konstrukcija yra veiksmažodinių konstrukcijų su veiksnio vardi- ninku arba papildinio galininku nominalizacija (žr. Fillmore 1968: 49). Nomi- nalizuojant veiksmažodinę konstrukciją prie veiksmažodžio prisijungęs vardi- ninkas arba galininkas virsta kilmininku, pvz.: subjekto kilmininkas: miškas ošia = miško ošimas, širdis plaka = širdies plakimas, vaikas juokiasi = vaiko juokas; objekto kilmininkas: kerta mišką > miško kirtimas, rašo laišką > laiško rašymas, laisto daržą = daržo laistymas. Kartais subjekto ir objekto kilmininko funkcijų raiška sutampa. Sakysim, iš veiksmažodinių konstrukcijų: fėvas neša ir tėvą neša yra ta pati nominalizacija: tėvo nešimas. Tai dviprasmybė. Skirtingą kilmininko funkciją šiuo atveju parodo platesnis kontekstas. Subjekto ir objekto kilmininkas, būdamas tiesiogiai susijęs su veiksnio vardi- ninku ar papildinio galininku, labai plačiai vartojamas, yra dominuojantis. Iš kiekvienos veiksmažodinės konstrukcijos su vardininku ar galininku galima iš- vesti konstrukciją su šios rūšies kilmininku. Dėl to minimųjų konstrukcijų kil- mininko funkcijos yra pirminės. Subjekto ir objekto kilmininko smulkesnės semantinės funkcijos yra tokios pat kaip atitinkamo vardininko arba galininko veiksmažodinėse konstrukcijose. Subjekto kilmininkui būdingos semantinės funkcijos: a)agento kilmininkas. Jis žymi veiksmo atlikėją, pvz.: vaiko žaidi- mas (<vaikas žaidžia), paukščių čiulbėjimas (<pauksciai čiulba); b)patiento kilmininkas. Jis žymi veiksmo patyrėją ar būsenos turėto- ja,pvz.:vaiko miegas (e=vaikas miega), gėlių žydėjimas (<=gėlės žydi), zr. 1.1.1. Objekto kilmininkui būdingos semantinės funkcijos: a) patiento kilmininkas. Jis žymi asmenį, gyvūną bei negyvą daiktą, kurį veikia veiksmas arba kuris yra apimtas tam tikros būsenos, pvz.: arklio kinkymas (<kinko arklį), miško kirtimas (<kerta mišką), batų pirkimas (<per- ka batus); 80 b)kontentyvo kilmininkas. Jis žymi veiksmo ar būsenos turinį, pvz.: paskaitos skaitymas (<skaito paskaitą), padėties žinojimas (Zino pade- 0), Žr.:1.2:1. Kitos kilmininko, atliekančio pažyminio sintaksinę funkciją, semantinės funk- cijos yra antrinės. Jos priklauso nuo konteksto, t. y. nuo šio kilmininko ir pa- grindinio daiktavardžio leksinių reikšmių bei j jų santykio. 2) Posesyvinis kilmininkas. Jis žymi, kam kas priklauso. Šio kilmi- ninko ir pagrindinio daiktavardžio semantinis santykis labai įvairus: a) asmens, gyvūno, daikto kaip visumos ir jo dalies santykis. Visumą žymi kilmininkas, o jo dalį — pagrindinis daiktavardis, pvz.:vaiko koja, arklio kar- čiai, grėblio dantys, kalno viršūnė, obels žiedas; b) produkto ir jo kilmės, šaltinio santykis. Kilme, šaltinį žymi kilmininkas, 0 patį produktą — pagrindinis daiktavardis, pvz.: beržo sula, lietaus vanduo, ožkos pienas, saulėgrąžų aliejus, žuvų taukai; c) ypatybės, būsenos ir jų turėtojo santykis. Ypatybę, būseną žymi pagrindi- nis daiktavardis, o jos turétoja — kilmininkas, pvz.: motinos džiaugsmas, šir- dies ramumas, žmogaus gyvenimas, žodžio reikšmė; d) giminystės, pavaldumo, nuosavybės santykiai, pvz.:dukters vyras, tėvo brolis, mokytojo sūnus, bičių motinėlė, grupės seniūnas, būrio vadas, Kudirkos raštai. 3) Nusakomasis kilmininkas. Jis nusako bei apibūdina pagrindiniu daiktavardžiu žymimą daiktą. Pagal savo funkciją šis kilmininkas artimas būd- vardžiui. Jo semantinis santykis su pagrindiniu daiktavardžiu yra kitoks negu posesyvinio kilmininko. Nusakomuoju kilmininku daiktas apibūdinamas: a) iškeliant jo kokybę (kokybės, arba apibūdinamasis, kilminin- kas; dažnai prie jo yra būtinas modifikuojamasis žodis), pvz.: aukšto ūgio vyras (plg.aukštaūgis vyras), geros širdies moteris (plg.geraširdė mo- teris),laimės kūdikis; b) nurodant panašumą į kokį daiktą (panašumo kilmininkas), pvz.: akmens širdis (plg.akmeninė širdis),arklio sveikata „kaip arklio, stipri“, aukso mintys (plg.auksinės mintys),lino spalvos suknelė, plunksnos formos lapai (plg.plunksniniai lapai); c) žymint medžiagą ar atskirą vienetą, iš ko padarytas bei susideda daiktas (medžiagos kilmininkas), pvz.:aukso žiedas (plg. auksinis žiedas), bulvių košė (plg. bulvinė košė), obuolių vynas, sniego senis, triušio kepurė 'triušio kailio', rugių laukas, vyšnių sodas; d) nurodant, kam skiriamas daiktas (paskirties kilmininkas), pvz.: akių lašai, grindų vaškas, parodų rimai; e) pasakant daikto vardą (vardo kilmininkas), pvz.: Gedimino gat- vė, S. Nėries vidurinė mokykla, gruodžio mėnuo, lietuvių kalba. 4) Kiekio kilmininkas. Šis kilmininkas pats savo leksine reikšme žymi laiko, erdvės, talpos, svorio matą bei kiekį ir pagal tai apibrėžia pagrindiniu 81 daiktavardžiu žymimą daiktą. Dėl to jis yra artimas nusakomajam kilmininkui, pvz... mėnesio vaikas, penkių kilometrų kelias, keturių kibirų stati- nė, dviejų kilogramų lydeka. Prie pagrindinio daiktavardžio neretai jungiami du kilmininkai, kurių vienas (kartu su būdvardiškuoju skaitvardziu) rodo matą, kiekį, dydį, o kitas — mato, kiekio rūšį (laiko, erdvės, tūrio ir pan.); pastarasis ne visada būtinas, pvz.: dvi- dešimt dvejų metų (amžiaus) sūnus, trijų metrų ilgio, dviejų — pločio kilimas, dviejų colių (storumo) lentos, šešių sieksnių ilgu- mo drobė, dvidešimt penkių kilogramų (svorio) veršis. Šalia dviejų daiktavardžio kilmininkų būdvardiškojo skaitvardžio kilmininkas yra trečiasis šioje konstrukcijoje. Jis jungiamas prie pirmojo kilmininko ir padeda jam iš- reikšti matą bei kiekį. Kilmininkų santykį rodo skliausteliai ir strėlės, nukreip- tos į priklausomuosius žodžius: { [(Dvidešimt dvejų) «mety) — amžiaus + <— sūnus. 5) Vietos kilmininkas. Šis kilmininkas pats savo leksine reikšme žymi vietos sąvokas — rodo vietą, plotą, kur yra pagrindiniu daiktavardžiu pasakytas daiktas. Kai kurie kilmininkai tik tam tikrame kontekste (su tam tikru pažy- mimuoju žodžiu) įgyja vietos reikšmę. Pvz.:daržo žolė, kaimo namas, kal- nų upė,kiemo teatras, namuy darbai, pievų gėlės, pilies kiemas, šilo uo- gos. 6)Laiko kilmininkas. Šis kilmininkas rodo laiką, kada yra pagrindiniu daiktavardžiu pasakytas reiškinys, būsena ar daiktas, pvz.: ryto rasa, rudens darbai, vasaros karštis, Velykų rytmetis, žiemos speigas. Kilmininkas pats reiškia laiko sąvokas arba gauna laiko reikšmę kontekste santykiaudamas su pagrindiniu daiktavardžiu. Vietos ir laiko kilmininkas neturi sąsajos su atitinkamos funkcijos vardinin- ku bei galininku, nes pastarieji paprastai jungiami prie veiksmažodžių ir rodo veiksmo vietą bei laiką, o kilmininkas eina prie daiktavardžių ir rodo daikto vietą bei laiką. Laiko kilmininkas gali būti sinonimiškas laiko galininkui tik ta- da, kai pastarasis jungiamas prie daiktavardžių, plg.: nakties darbas ir darbas nakti. Kilmininkas sintaksiškai neskaidomoje konstrukcijoje 1.3.1.2. Tam tikrais atvejais daiktavardžio kilmininkas yra valdomas kito daiktavardžio bei jo atitikmens, kartais būdvardžio ir kartu abu sudaro sintak- siškai neskaidomą konstrukciją, kuri atlieka pagrindiniam žodžiui būdingą funk- ciją, pvz.: Į trobą sugužėjo būrys vaikų. Čia būrys vaikų turi sintaksinę veiks- nio funkciją. Tokiose sintaksiškai neskaidomose konstrukcijose prie daikta- vardžio prisijungęs kilmininkas paprastai eina postpozicijoje po pagrindinio daiktavardžio. Jis turi dvi semantines funkcijas. Jos apibrėžtos konteksto ir yra antrinės. 82 1)Kiekio turinio kilmininkas. Šio kilmininko funkcija yra priklau- soma nuo pagrindinio daiktavardžio leksinės reikšmės. Pagrindinis daiktavar- dis rodo laiko, erdvės, tūrio, svorio, apimties ir pan. matą, kiekį, o jo valdo- mas kilmininkas — to mato, kiekio turinį, pvz.: praėjo metai laiko, penki kilo- metrai kelio, metras drobės, kilogramas sviesto, vežimas šieno, statinė ko - pūstų, grupėstudentų. Plg. kiekio kilmininką, kurio funkcija yra priklauso- ma ne nuo pagrindinio daiktavardžio, o nuo paties kilmininko leksinės reikš- mės (žr. 1.3.1.1, 4). Kartais kiekio ir kiekio turinio kilmininko funkcijos sutampa, t. y. pasaky- mai su vienu ir kitu kilmininku reiškia tą patį, plg.:penkiy kilometrų kelias (kiekio kilmininkas) ir penki kilometraikelio (kiekio turinio kilmininkas); met - ro (ilgumo) drobė (kiekio kilmininkas) ir metras drobės (kiekio turinio kil- mininkas). Kiekio kilmininku daugiau pabrėžiamas matuojamasis daiktas, o kie- kio turinio kilmininku — daikto kiekis, matas. Kiekio turinio funkcija ypač būdinga daiktavardžio kilmininkui, prisijungu- siam prie daiktavardiškųjų skaitvardžių (a) arba daiktavardiškai vartojamų skait- vardiškųjų įvardžių (b): a) dešimt vyrų, trejetas galvijų, penkiolikametų, keturiasdešimtkilomet- rų, šimtas litų, pustrečios dienos, pusantro colio; b) keletas vaikų, keletas metų, keliolika kilogramų, keliolika moterų. Prie daiktavardiškųjų skaitvardžių bei įvardžių gali jungtis du daiktavardžių ar daiktavardiškųjų žodžių kilmininkai, kurių vienas rodo kiekį, matą, o kitas — kiekio, mato turinį, pvz.: devyniolikakapų kviečių, dešimtporų pirštinių, dvidešimthektarų žemės, keliolikakilogramų medaus, plg. sustabarėju- sius pasakymus: dešimtys tūkstančių žmonių, šimtai šimtų gulbių. Kiekio turinį žymintis daiktavardžio kilmininkas taip pat prisijungia prie būd- vardžių, turinčių kiekio reikšmės atspalvį: kupinas, -a, pilnas, -a, sklidinas, -a, gausus, -i, turtingas, -a (a), ypač prie kiekį reiškiančių bei tą reikšmę įgyjančių kontekste bevardės giminės formų: maža, didžia, apstu, gaju, gilu, ilga, siaura, striuka (b), pvz.: a) kupinas jėgų, pilnas džiaugsmo, pintinė pilna žuvies, duobė sklidina vandens, turtingas pinigų; b)maža duonos, didžia, siauravietos, apstu, gaju žolės, gilusniego, ilga, striuka dienos, žmonių juoda. 2) Išskirties kilmininkas. Šio kilmininko funkcija priklauso nuo pa- grindinio žodžio leksinės reikšmės. Pagrindinis žodis reikalauja kilmininko, nu- rodančio, iš ko išskiriamas žymimasis daiktas. Išskirties kilmininko reikalauja: a) neapibrėžiamieji daiktavardiškieji ar daiktavardiškai vartojami įvardžiai: kas, daug kas, kuris, -i, katras, -a, kažkuris, -i, vienas kitas, viena kita, nė vienas, -a, tūlas, -a, vienas, -a ir kt. Prie jų jungiamas daiktavardžių daugiskaitos kilmi- ninkas, žymintis visumą, iš kurios išskiriamas įvardžio nurodomas neapibrėžtas daiktas — dalis visumos, pvz.: Ar čia bus kas žmonių? Tršk; Daug kas Užuožerių 83 valstiečių norėjo ir savo sodybose turėti gandrus Vien; Ak, kaip tūla mūsų žo - lelių taip nusirėdė, kad nei boba jau didžiai sukrošusi kumpso Don; b) neapibrėžiamieji daiktavardiškieji įvardžiai: kas, kažkas, kažin kas, kas nors. Prie jų jungiamas daiktavardiškai vartojamo būdvardžio vyriškosios giminės vie- naskaitos kilmininkas, turintis apibendrinamąją reikšmę. Būdvardžio kilminin- kas žymi ypatybės visumą, o įvardis — neapibrėžtą dalį tos visumos, pvz.: Dėl to kai kurie netiki, kad iš to kas gero bus Myk-Put; Jaunamartė atnešė su savim ir kažką šviesaus rš; Būgnas reiškė, kad bus paskelbta kas norssvarbaus Myk-Put; c) pavieniai nelyginamojo laipsnio daiktavardžio pozicijoje esantys būdvar- džiai, kurie savo leksine reikšme žymi tam tikrą išskyrimą: paskutinis, -ė, pirmu- tinis, -ė, retas, -a ir kt. Prie jų jungiamas daiktavardžių arba daiktavardiškųjų įvardžių daugiskaitos, retai vienaskaitos kilmininkas, rodantis, iš ko išskiriamas daiktas, pvz.: Paskutinieji jųjų dar tebebrazdėjo Janulių sodžiuje Vien; Tik retas jų giminės susilaukė žilos senatvės Vien. Kilmininkas prie veiksmažodžių Papildinio kilmininkas 1.3.2.1.1. Daiktavardžio kilmininkas turi sintaksinę papildinio funkciją, kai yra jungiamas prie veiksmažodžių ir žymi objektą, į kurį pereina veiksmas. Šis kilmininkas daugeliu atvejų susijęs su papildinio galininku, mat konstrukcijos su kilmininku neretai yra konstrukcijų su galininku transformos. Tokie kilmi- ninkai yra išvestinis reiškinys. Atlikdamas sintaksinę papildinio funkciją, daiktavardžio kilmininkas turi ke- letą semantinių funkcijų. Jos paprastai priklauso nuo papildomo konteksto ir yra kilmininkui antrinės. 1)Neiginio kilmininkas. Papildinio galininkas yra jungiamas prie tran- zityvinių teigiamųjų veiksmažodžių, neturinčių neiginio. Kai veiksmažodžiui pri- dedamas neiginys ne, galininkas automatiškai keičiamas kilmininku, pvz.: myli sūnų irnemylisūnaus, ravėjodaržą ir neravėjo daržo, skynėobuolius ir neskyné obuolių, suprantu tave ir nesuprantu tavęs, žinau kelią ir nežinau kelio. Kilmininkas, kaip ir galininkas, čia rodo veiksmo objektą, tik neigiamasis veiksmažodis (neiginiu ne) neigia veiksmo nukreipimą į objektą. Neiginio kilmininkas vartojamas ir tais atvejais, kai prie neigiamojo veiks- mažodžio prisišliejusi dar teigiamojo veiksmažodžio bendratis, prie kurios jun- giamas kilmininkas, pvz.: galėjo pirkti namą ir negalėjo pirkti namo, padėjo nešti stalą ir nepadėjo nešti stalo. Mata, kieki reiškiančių daiktavardžių neiginio kilmininkas, prisijungęs prie neigiamojo veiksmažodžio, turi pridėtinį kiekio atspalvį, keičiantį viso pasakymo prasmę, pvz.: dirbo valandą ir nedirbo (nė) valandos. Pastarasis pasakymas 84 reiškia, kad dirbo mažiau negu valandą, visos valandos nereikėjo. Plg. dar: nu- važiavo du kilometrus ir nenuvažiavo (nė) dviejų kilometrų (nepasie- kė dar dviejų kilometrų), svėrėkilogramą ir nesvėrė (nė) kilogramo (trūko iki kilogramo). 2) Dalies, arba neapibrėžto kiekio, kilmininkas irgi susijęs su tiesioginio papildinio galininku. Prie tų pačių veiksmažodžių galininkas rodo daikto visumą, o kilmininkas — jo dalį. Kilmininkas paprastai gauna dalies bei neapibrėžto kiekio funkciją, kai žymi konkrečius daiktus, dažnai medžiagas, galimas skirstyti dalimis. Dalies kilmininkas turi ir kiekio atspalvį. Pvz.: pirko kumpį, sūrį (visą) ir pirko kumpio, sūrio (neapibrėžtą kiekį, dalį), tačiau šalia pirko namą negalima: *pirko namo. Reikia tada sakyti: pirko dalį namo. Plg. dar dalies kilmininką: valgė mėsos, daržovių, gėrėpieno, kavos (ne- apibrėžtas kiekis) ir valgė mėsą, daržoves, gėrėpieną, kavą (be kiekio reikšmės atspalvio). Čia svarbu ir vienaskaitos ar daugiskaitos formų vartojimas. Pvz.: turim ko - pūstą (sveiką) ir turimkopūsto (dali); turim du kopūstus ir turim ko- pūstų (neapibrėžtas kiekis, daugiau negu vienas). Neapibrėžto kiekio funkciją gali turėti ir abstrakčių daiktavardžių kilminin- kas, jeigu jis reiškia dalimis, vienetais skirstomas sąvokas, pvz.: furim bėdų, idėjų, minčių. Dalies kilmininkui yra artima ir tokia kilmininko funkcija, kai veiksmas nu- kreipiamas į objektą trumpam laikui, pvz.: Duok man peilio (neilgam, trum- pam paskolink). Šia funkcija kilmininkas plačiau vartojamas rytų aukštaičių tar- mėse. 3) Pilnio, arba daugio, kilmininkas. Šis kilmininkas paprastai varto- jamas prie veiksmažodžių su priešdėliu pri-, pvz.: priėjo žmonių, prilijo van - dens. Tie patys tranzityviniai veiksmažodžiai, neturintys priešdėlio pri-, reika- lauja galininko, o turintys šį priešdėlį — kilmininko, pvz.:pylėvandenį ir pripy- lėvandens, pjovė šieną ir pripjovė šieno. 4) Finityvo kilmininkas. Šis kilmininkas žymi veiksmo tikslą arba pa- skirtį. Jis ribojamas tuo, kad dažniausiai vartojamas su slinkties veiksmažodžiais, pvz.: išėjo duonos, važiuoja daktaro, renkasi pietų. Tokiose konstrukcijose prie veiksmažodžio neretai prisijungia bendratis, kuri tada valdo kilmininką. Su bendratimi tikslo bei paskirties funkcija ryškesnė ir konkretesnė, pvz.: išvažiavo pievų pjauti; išsiruošė sesers aplankyti. Šiose konstrukcijose bendratis būti- na, jos negalima išleisti. 5) Veiksmo atlikėjo (agento) bei būsenos patyrėjo (patiento) kilmininkas. Šis kilmininkas vartojamas neveikiamosiose konstrukcijose, kurios yra atitinkamų veikiamųjų konstrukcijų transformos, pvz.: Tėvas ra- šo laišką = Laiškas rašomas tėvo; Vaikas serga = Vaiko sergama. Kai veiksmažodis reiškia aktyvų veiksmą, neveikiamosios konstrukcijos kilminin- kas žymi veiksmo atlikėją. Kai veiksmažodis reiškia būseną, neveikiamosios 85 konstrukcijos kilmininkas rodo būsenos patyrėją. Pastarojo tipo neveikiamo- siose konstrukcijose vartojama neveikiamųjų dalyvių bevardės giminės for- ma. 1.3.2.1.2. Be minėtųjų papildinio kilmininko funkcijų, ribojamų specialaus konteksto bei turinčių nuo konteksto priklausomų pridėtinių semantinių atspal- vių, vartojamas tam tikrų veiksmažodžių valdomas papildinio kilmininkas, pa- gal savo pobūdį atitinkantis papildinio galininką. Kaip ir minėtasis galininkas, šis kilmininkas žymi, į ką nukreiptas veiksmažodžio reiškiamas veiksmas, ir tam veiksmo nukreipimui į objektą žymėti kilmininkas veiksmažodžiams yra būti- nas. Kad tam tikri veiksmažodžiai veiksmo nukreipimui į objektą realizuoti bū- tinai reikalauja ne galininko, o kilmininko, priklauso nuo tų veiksmažodžių lek- sinės reikšmės, pvz.: bijo tėvo, gaili vaiko, ieško tiesos, ilgisi tėvų, laukia giedros, nori pieno, prašo pinigų, reikia mėsos, siekia mokslo, trokšta žinių, vengia barnių. Neveikiamosiose konstrukcijose šie papildinio kilmininkai ne visada virsta veiksnio vardininku, pvz.: Vaikas bijo tėvo negalima transformuoti = *tėvas bijomas vaiko, sakoma: Vaiko bijoma tėvo. Vieni lietuvių kalbininkai šį kilmi- ninką laiko tiesioginio papildinio kilmininku (DLKG 1994: 488), kiti — netie- sioginio papildinio kilmininku (Labutis 1994: 54). Tai tik rodo, kad neveikia- mųjų konstrukcijų transformacijos kriterijus nėra pakankamas skirti papildi- nio rūšis. Veiksmažodžių, būtinai reikalaujančių kilmininko veiksmo nukreipimui į ob- jektą žymėti, yra daug mažiau negu reikalaujančių galininko. Dėl to Kurytowi- czius (1960: 138, 143, 146) tokį kilmininką, kaip ir atitinkamą naudininką bei įnagininką, laiko tiesioginio papildinio galininko kombinaciniais variantais. Pa- grindinis variantas yra papildinio galininkas. Kitiems linksniams ši funkcija yra antrinė. Minimojo papildinio kilmininkas dažniausiai turi semantinę kontentyvo funk- ciją. Jis žymi veiksmo ar būsenos turinį, pvz.: Sesuo bijo griaustinio; Vaikai laukia svečių; Mergaitė ilgéjosi motinos. Kontentyvo kilmininkas kartais jungiamas prie būdvardžių, artimų savo lek- sine reikšme minėtiesiems veiksmažodžiams. Šis kilmininkas žymi ypatybės tu- rinį, pvz.:godusturto (plg.geisti turto),reikalingas pinigų (plg.reikiapini- gų), skolingas malkų (plg. skolintis malkų), vertas meilės. Toks kilmininkas taip pat vartojamas prie bevardės giminės būdvardžių, pvz.: baisu karo, čia teisybėsnepanašu. Tarinio kilmininkas 1.3.2.2. Kilmininkas atlieka sintaksinę tarinio funkciją eidamas su pagalbi- niu veiksmažodžiu. Jam būtinas modifikuojamasis žodis (būdvardis, dalyvis). Šis kilmininkas turi semantinę apibudinamaja, arba kokybės, funkciją, pvz.: Jis 86 buvo apskrito veido; Ji geros širdies. Plg. tos pat semantinės funkcijos tarinio įnagininką 2.2.2. Gramatinių linksnių santykis 1.4. Vardininkas ir galininkas pagal savo pirmines sintaksines funkcijas suda- ro priešpriešą: veiksmo nukreipimas / nenukreipimas į objektą. Žymėtas šioje priešpriešoje yra galininkas, jis žymi objektą, į kurį nukreiptas veiksmas. Veiks- nio vardininkas tokio požymio neturi. Jis yra nežymėtas priešpriešos narys. Pa- gal savo pobūdį veiksnio vardininko ir papildinio galininko priešprieša yra ne semantinė, bet sintaksinė. Ji remiama šių linksnių pirminėmis sintaksinėmis funkcijomis (žr. Kurytowicz 1960: 149). Kilmininkas skiriamas prie gramatinių linksnių dėl to, kad jo pirminė sub- jekto arba objekto funkcija yra susijusi su pirminėmis veiksnio vardininko arba papildinio galininko funkcijomis, t. y. šie kilmininkai yra veiksmažodinių kon- strukcijų su vardininku arba galininku nominalizacijos padarinys. Tarp kilmi- ninkų, prisijungusių prie daiktavardžių, jie yra dominuojantys. Kitos kilminin- ko, prisijungusio prie daiktavardžių, funkcijos yra antrinės. Kilmininkas, prisijungęs prie veiksmažodžių, dažniausiai yra veiksmažodi- nių konstrukcijų su galininku transformos (žr. neiginio, dalies, pilnio, veiksmo atlikėjo bei būsenos patyrėjo kilmininkus 1.3.2.1.1.). Jo funkcijos yra antrinės, ribojamos konteksto. Dėl siauros vartosenos papildinio kilmininkui taip pat antrinė yra veiksmo perėjimo į objektą funkcija, atitinkanti tiesioginio papildi- nio galininko funkciją. Vardininkas, galininkas ir kilmininkas, santykiaudami tarp savęs ir vienas kitą išskirdami pagal savo pirmines sintaksines funkcijas, sudaro linksnio kate- gorijos branduolį. Sakinio struktūroje jie yra dominuojantys linksniai. Antra vertus, kilmininkas, kaip rodo jo transformos iš vardininko ir ypač iš galininko, sinchroniniu požiūriu yra išvestinis reiškinys. Dėl to linksnių sistemoje jis nėra vienodo lygio kaip galininkas bei vardininkas, kurie sudaro pagrindines struktū- ras kilmininko atžvilgiu. Konkretieji linksniai 2.0. Palyginti su gramatiniais linksniais, konkrečiųjų linksnių funkcijos labai priklauso nuo konteksto. Jas dažnai riboja daiktavardžio leksinė reikšmė. Be to, jiems būdingos aplinkybių sintaksinės funkcijos. Priešingai gramatiniams links- niams, kuriems aplinkybių bei kitos nuo konteksto priklausomos funkcijos yra antrinės, konkretiesiems linksniams jos yra pirminės. Prie konkrečiųjų linksnių priklauso naudininkas, įnagininkas ir vietininkas. 87 Naudininkas Papildinio naudininkas 2.1.1.1. Šią sintaksinę funkciją turi naudininkas, prisijungęs tiek prie tranzi- tyvinių — kartu su papildinio galininku, tiek prie intranzityvinių veiksmažodžių, kartais prie bevardės giminės būdvardžių su pagalbiniu veiksmažodžiu. Jis žymi asmenį ar daiktą, į kuriuos krypsta veiksmas, bet ne visada sakinyje būtinas, ypač prie tranzityvinių veiksmažodžių. Verčiant veikiamasias konstrukcijas ne- veikiamosiomis, kai papildinio galininkas virsta veiksnio vardininku, papildinio naudininkas paprastai išlieka nepakitęs, pvz.: Motina pasiuvo suknelę mergai- tei = Suknelė motinos buvo pasiūta mergaitei. Pagal šį kriterijų minimąjį naudininką galima laikyti netiesioginio papildinio naudininku. Atlikdamas sintaksinę netiesioginio papildinio funkciją naudininkas kartu turi įvairių semantinių funkcijų, kurios daug priklauso nuo to, ar naudininku pasakytas daiktavardis žymi asmenį, ar daiktą. 1) Beneficiento naudininkas. Šis naudininkas rodo asmenį, kieno naudai ar nenaudai atliekamas veiksmas. Jis jungiamas prie tranzityvinių veiks- mažodžių kartu su tiesioginio papildinio galininku ar dalies kilmininku. Gali- ninkas bei dalies kilmininkas pasako, į ką nukreiptas veiksmas, o naudininkas — kieno naudai jis atliekamas, pvz.: rašo laišką tėvui, atiduoda pinigus motinai, dukterims žadėjo didelį kraitį, paaiškinoberniukui uždavinį, jai ištiesė pa- galbos ranką, paskolinokaimynei duonos, iškepėvaikams pyrago, davėmer- ginoms riešutų. Šis naudininkas kartais gali reikšti ir negyvą daiktą, bet kontekstiškai jis su- prantamas kaip asmenų grupė, kuopa, pvz.: pjovė šieną visam kaimui (=viso kaimo žmonėms), atliko prievoledvarui (=dvaro savininkams), skyrė lėšų mo - kyklai (mokyklos vadovų kompetencijai), plg. skyrė lėšų mokyklos remon- tui (tikslo funkcija). 2) Adresato naudininkas. Šis naudininkas rodo asmeni — adresatą su priklausymo atspalviu. Jis taip pat jungiamas prie tranzityvinių veiksmažodžių kartu su papildinio galininku. Galininkas rodo, i ką nukreiptas veiksmas, 0 nau- dininkas žymi asmenį, kuriam priklauso galininku pasakytas daiktas, pvz.: pa- bučiavomotinai ranką, nukirpovaikui plaukus, aparėkaimynams lauką, vėjasjai draikė plaukus, jis man daug sveikatos atėmė, jai užėmė kvapą, jam pavogė arklį. Si naudininką galima keisti kilmininku: pabučiavo motinai ranką = pabucia- vo motinos ranką, tačiau šios konstrukcijos turi skirtingą reikšmės atspalvį. 3) Percipiento naudininkas. Šis naudininkas žymi asmenį, kuriam kas nutinka, yra, kuris ką patiria ar vertina. Jis jungiamas prie būseną ar savai- minį veiksmą reiškiančių intranzityvinių veiksmažodžių, dažnai su veiksnio var- dininku, pvz.: nusibodo man tas darbas, vaikams pakyrėjo tokia žiema, tau 88 patinka tos gėlės, seniui nelaimė atsitiko, man kyla pavydas, man jis nei smir- di, nei kvepia, jam tai į galvą neatėjo, jam žemė sukosi po kojų, kastau yra?, Zosei be jokio darbelio be galo prailgo, nuo tų vaistų Elenai nepagerėjo, vai- kui pagailo Suns, mums pakanka duonos. Tokią pat funkciją turi naudininkas, jungiamas prie būseną reiškiančio in- tranzityvinio veiksmažodžio su bendratimi, pvz.:mums reikia eiti,jam seka- si dirbti (plg.: jam sekasi darbas), broliui teko ilgai laukti, nusibodo man megzti. Minėtoji funkcija taip pat būdinga naudininkui, kuris jungiamas prie bevar- dės giminės būdvardžių su pagalbiniu veiksmažodžiu (pastarasis dažnai išlei- džiamas). Prie jų dar gali būti kito veiksmažodžio bendratis. Naudininkas rodo asmenį, kuris patiria tam tikrą būseną ar ją vertina, pvz.: man liūdna, man baisu, man nuobodu, mums čia smagu, man čia gražu gyventi, man sunku pasakyti, mažašeimynai duonos, sveikam ir botagas sveika, jam viskas ais- ku, man tavo pagalbos privalu. 4)Eksperiento naudininkas. Šis naudininkas taip pat jungiamas prie bevardės giminės būdvardžių su pagalbiniu veiksmažodžiu (pastarasis dažnai numanomas) ir žymi ne asmenį, o tik jo dalį, kuri patiria tam tikrą fizinę buse- ną, pvz.: gailu akims (graužia akis), kojoms šiurkštu (bado per ražieną ei- nant), rankoms šalta, plg. man šalta rankoms. 5) Finityvo naudininkas. Jis žymi veiksmo paskirtį arba tikslą. Pa- skirties funkciją turi naudininkas tokių daiktavardžių, kurie žymi konkrečius daiktus. Jis jungiamas prie tranzityvinio veiksmažodžio su papildinio galininku (kilmininku) ir rodo, kokiam daiktui skiriamas galininku reiškiamas daiktas, pvz.: pjovė lentas grindims, drožė dantis grėbliui, audė drobę marški- niams, pirko medžiagossuknelei, kirto kriimus ma lk o ms, gavo ruginių miltų duonai. Prie šio naudininko dažnai pridedama veiksmažodžio bendratis: pirko dalgį šienui pjauti, vežė plytasnamui statyti, tašė kuolus pomidorams pririšti, taisė grietinę sviestui mušti. Tikslo funkciją paprastai turi naudininkas tokių daiktavardžių, kurie žymi abstraktų bei apibendrintą daiktą. Jis jungiamas tiek prie tranzityvinių, tiek prie intranzityvinių veiksmažodžių ir rodo, kokiu tikslu atliekamas veiksmas, pvz.: rengė darbą spaudai, pasisiūdino suknelę vestuvėms, ieško vietos poilsiui, skyrė lėšų mokslui, neužteko pinigų mokesčiams, vežė rąstus statyboms, taisėsi kelionei, rengėsi egzaminams, susikaupė maldai. 2.1.1.2. Palyginti nedaug veiksmažodžių reikalauja papildinio naudininko, pagal savo pobūdį atitinkančio tiesioginio papildinio galininką. Jis yra būtinas veiksmažodžiui reikšti veiksmo nukreipimą į objektą. Tačiau dėl ribotos varto- senos ši funkcija naudininkui yra antrinė, plg. atitinkamą kilmininką 1.3.2.1.2. Šis naudininkas dažniausiai vartojamas su tokiais veiksmažodžiais: atstovauti, aukotis, dėkoti, grasinti, kenkti, keršyti, nusikalsti, nusilenkti, padėti, pasiduoti, 89 pataikauti, patikti, pavydėti, pirštis, prieštarauti, priešintis, prilygti, pritarti, tar- nauti, trukdyti, vadovauti, vergauti. Papildinio naudininkas su šiais veiksmažodžiais ne visada virsta veiksnio var- dininku neveikiamosiose konstrukcijose, pvz.: Jonas atstovavo firmai = Firma buvo atstovaujama Jono, bet negalima transformacija: Mokiniai dėkojo mokyto- jui = * Mokytojas buvo dėkojamas mokinių. Galimas pasakymas: Mokinių buvo dėkojama mokytojui. Atlikdamas sintaksinę papildinio funkciją, minimasis naudininkas turi įvairių semantinių funkcijų, priklausomų nuo jo semantinio santykio su veiksmažodžiu. 1) Beneficiento naudininkas. Jis žymi asmenį, žmonių bendruome- nę, gyvį, kam skiriamas, kur kreipiamas veiksmas ar būsena, pvz.: Jaunuolis atstovavo firmai; Man niekas nekenkia; Tėvas pagrasino vaikams; Motina padėjo vaikui spręsti uždavinį; Visi jam pavydėjo; Jis piršosi kaimyno dukte - riai; Tėvas pritarėmotinai; Jis vadovauja skyriui. 2) Percipiento naudininkas. Jis žymi psichinės būsenos patyrėją bei suvokéja, pvz.: Seseriai patinka ši daina; Jam rūpi pelnas. 3) Kontentyvo naudininkas. Jis žymi veiksmo turinį. Ši funkcija bū- dinga abstrakčių daiktavardžių naudininkui, pvz.: Jis pasidavė draugo įtakai; Žmonės pasipriešino tam valdžios nutarimui. 2.1.1.3. Papildinio sintaksinę funkciją turi daiktavardžio naudininkas, jun- giamas prie tam tikrų būdvardžių su pagalbiniu veiksmažodžiu. Naudininko daž- niausiai reikalauja šie būdvardžiai: apatiškas, -a, būdingas, -a, lygus, -i, naudin- gas, -a, nuobodus, -i, nuolaidus, -i, paklusnus, -i, palankus, -i, parankus, -i, pato- gus, -i, pavojingas, -a, prieplaikus, -i, priešingas, -a, reikalingas, -a, skolingas, -a. Naudininkas prie minimųjų būdvardžių turi atžvilgio arba ribojamąją seman- tine funkciją, pvz.: Man naudingas patarimas; kitam jis gali būti nenaudingas. Plg. dar: Dabar mums pavojingesni lenkai negu kryžiuočiai Vien; Man jie visa- da buvo priešingi; Jam būdinga tokia nuotaika. Aplinkybės naudininkas 2.1.2.1. Be papildinio, naudininkas turi aplinkybės sintaksinę funkciją. Pa- prastai vartojamas laiko naudininkas. Laiko funkciją turi laiko sąvokas žymin- čių daiktavardžių naudininkas. Priklausomai nuo konteksto laiko naudininkas yra dvejopas. a)Laiko paskirties naudininkas. Jis žymi laiką, kuriam skiriamas bei numatomas daiktas bei reiškinys, kartais asmuo, pasakytas papildinio ga- lininku ar dalies kilmininku, pvz.: Duoną taupyk rytojui, ne darbą prž; Krikš- tynas atidėjo Valainis Sekminėms Krėv; Nakčiai prisitelkė daugiau bobe- lių Žem. b)Laiko trukmės naudininkas. Jis žymi rezultatinės būsenos truk- mę, apimančią daiktavardžiu žymimą laiko tarpą ateityje įvykus veiksmui. Šią 90 funkciją turi laiko mato vienetus reiškiančių daiktavardžių naudininkas, pvz.: Aš išėjau tik minute i; Atstovus rinkdavom, rodos, tik trejiems metams Jabl; Atvažiavo dviem dienoms Kn. Laiko trukmę (kiekį) taip pat žymi daiktavardiškojo skaitvardžio naudinin- kas su jo valdomu laiko vienetus reiškiančio daiktavardžio kilmininku, pvz.: Sudarė sutartį dvidešimčiai metų. 2.1.2.2. Naudininko reikalauja padalyvio forma ir abu kartu sudaro laiko aplinkybės konstrukcijas, reiškiančias antraeilio veiksmo laiką, pvz.: Saulei leidžiantis grįžome namo. Tokios konstrukcijos su naudininku yra sakinių su veiks- nio vardininku transformos: Saulė leidosi = Saulei leidžiantis. Abiejų sakinių vardininko ir naudininko semantinės funkcijos tapačios. Kaip ir veiksnio vardi- ninkas, padalyvio valdomas naudininkas minimosiose konstrukcijose atlieka šias semantines funkcijas: a)agento -— žymimas veiksmo atlikėjas, pvz.: Man besemiant vandenėlį ir atlėkė sakalėlis JD; b) patiento — žymimas veiksmo patyrėjas, pvz.: Nužydėjus lazdynams jau galima sėti; c) kontentyvo — žymimas veiksmo turinys, pvz.: Apmaudui pašokus valdyk rankas ir liežuvį Val. Įnagininkas Papildinio įnagininkas 2.2.1.1. Šią sintaksinę funkciją turi įnagininkas, prisijungęs prie veiksmažo- džių, kartais prie būdvardžių su pagalbiniu veiksmažodžiu ir žymintis konkretų daiktą ar abstraktų reiškinį, į kuriuos krypsta veiksmas. Kaip ir papildinio nau- dininkas, jis ne visada būtinas ir dažniausiai atitinka netiesioginį papildinį. Šis įnagininkas taip pat turi semantinių funkcijų. 1) Priemonės, arba įnagio, įnagininkas. Šia funkcija paprastai vartojamas įnagininkas tokių daiktavardžių, kurie patys savo leksine reikšme žymi priemonę, įnagį, kuriuo atliekamas veiksmažodžio reiškiamas konkretus veiksmas. Jis jungiamas tiek prie tranzityvinių, tiek prie intranzityvinių veiks- mažodžių, pvz.: pjauna rugiusmašina, dalgiais, kapoja malkas kirviu, pjau- na medi pjūklu, riekia duoną peiliu, aria dirvą traktorium, rašo pieštu- ku, važiuoja traukiniu, veža rogėmis, skrenda lėktuvu, plaukia valti- mi, joja arkliu, griežia smuiku, vargonėliais; skambina varpais. Dažnai inagininku pasakoma asmens, gyvio kūno dalis kaip įrankis, priemo- nė atlikti veiksmažodžio reiškiamam veiksmui, pvz.:draskonagais, kapojasna - pu, plasnoja sparnais, mezga rankomis (plg.: mezga virbalais, maši- na), duoda kumštimis (mušasi),sudavėplaštaka, remiasi alkūnėmis, spi- riasi kojomis, sugriežė dantimis, pliauškėjo liežuviu, ieškojo akimis. 91 Priemonės funkciją įnagininkas gali įgyti tam tikrame kontekste. Daikta- vardžių, reiškiančių konkrečius daiktus (bet ne įrankius), įnagininkas, prisi- jungęs prie būseną ar tam tikrą veiksmą reiškiančių veiksmažodžių, žymi daiktą kaip priemonę tai būsenai susidaryti ar reiškiamam veiksmui atlikti. Tokie pasakymai su įnagininku yra atitinkamų pasakymų su tiesioginio papildinio galininku transformos, pvz.: avėti batus = avėti batais, nešioti kailinius = nešioti kailiniais, vilkėti imarškinius = vilkėti marškiniais, apsivilkti megztinį = apsivilkti megztiniu, mūvėti pirštines = mūvėti pirštinė- mis, apsisegtisijong => apsisegtisijonu, susijuostijuostą susijuosti juo s- ta, vizgintit uodegą = vizginti uodega, barškinti puodus = barškinti pu o - dais, švytuoti žibintą = švytuoti žibintu. Šie pasakymai pakeičiami vieni kitais, tačiau savo reikšmėmis šiek tiek ski- riasi. Galininkas pasako tik daiktą, į kurį pereina veiksmas. Įnagininkas turi papildomą reikšmę. Jis vartojamas, kai pabrėžiama priemonė. Atitinkami pasakymai su galininku ir įnagininku skiriasi savo aplinka. Kartu su galininku paprastai vartojama prielinksninė konstrukcija, o su įnagininku — kito daiktavardžio galininkas, žymintis daiktą, į kurį nukreiptas veiksmas, plg.: apsigobti skarelę ant galvos, apsigobti galvą skarele; apsimauti žiedus ant pirštų, apsimauti pirštusžiedais; užtiestistaltiesę antstalo, užtiesti stalą stal- tiese; bertipelenus ant galvos, berti galvą pelenais. Kartais, priklausomai nuo veiksmažodžio leksinės reikšmės, prie nepriešdė- linio veiksmažodžio jungiamas galininkas, o prie priešdėlinio — priemonės įna- gininkas, pvz.:džiaustoskalbinius ant tvoros = apdziausté skalbiniais tvo- rą, krauna valgius ant stalo = nukrovėvalgiais stalą. Pagal savo leksinę reikšmę tos pačios šaknies tranzityviniai veiksmažodžiai prisijungia galininką, o sangrąžiniai intranzityviniai veiksmažodžiai — priemo- nės įnagininką, pvz.: laistėalų = laistėsialumi, pilstėvyną = pilstėsi vynu, liejovandenį = liejosivandeniu. Tokių pasakymų reikšmė nėra tapati. Prie tam tikrų intranzityvinių veiksmažodžių, žyminčių būseną ar momentinį veiksmą, jungiamas įnagininkas, reiškiantis tos būsenos susidarymo ar veiksmo priemonę. Tokie pasakymai su įnagininku yra atitinkamų pasakymų su veiksnio vardininku transformos. Jie vienas kitu pakeičiami, pvz.: sumirgėjo žvaigždės danguje = sumirgėjo dangus žvaigždėmis, pagelto javai laukuose = pagelto laukaijavais, pražydopurienos pievoje = pražydo pieva purienomis, žvil- gėjotroboslangai = zvilgéjolangais troba, rasojoprakaitas ant kaktos > rasojoprakaitu kakta. Įnagininkas vartojamas tada, kai pabrėžiama priemonė, o vardininkas tik žymi, kas patiria veiksmą ar būseną. Pasakymai tampa lygiagretūs dėl papildo- mo konteksto. Priemonės įnagininko semantinė sąsaja su galininku bei vardininku rodo jo ryši su minėtaisiais linksniais, tik tas ryšys ribotas — apima nedaug konteksto veikiamų pasakymų. 92 2) Būvio įnagininkas. Šis įnagininkas žymi laikiną asmens būvį, tapi- mą, virsmą kuo. Jis paprastai jungiamas prie veiksmažodžių: apsimesti, atrodyti, būti, darytis, dėtis, dirbti, išrinkti, jaustis, laikyti, parsisamdyti, pasidaryti, pasirody- ti, paskirti, rodytis, skelbtis, vadintis, virsti, pvz.: dirbo mokytoju, buvo ūkve- džiu, paskyrė skyriaus ved éju, išrinkodeputatu, skelbėsiaiškiaregiu, virto juodvarniais. Kartais būvio įnagininkas tampa artimas tarinio vardininkui, pvz.: buvo mo- kytoju // buvo mokytojas. Tačiau tarp jų yra skirtumas; vardininkas mokytojas turi semantinę identifikuojamąją funkciją — žymi nuolatinį asmens užsiėmimą, jo profesiją, tam tikros profesinės klasės atstovą (žr. 1.1.2.), o įnagininkas rodo laikiną kieno užsiėmimą, tik tam tikro meto asmens būvį. Sakinyje su įnaginin- ku veiksmažodis būti „egzistuoti, dirbti“ yra savarankiškos leksinės reikšmės, o su vardininku tas pats veiksmažodis yra pagalbinis. Su kitais minėtais veiksma- žodžiais galimas tik įnagininkas. 2.2.1.2. Yra palyginti nedaug veiksmažodžių, reikalaujančių papildinio įna- gininko, kuris pagal savo pobūdį atitinka tiesioginio papildinio galininką ir lai- komas, kaip tos pat rūšies kilmininkas ir naudininkas, galininko kombinaciniais variantais (žr. 1.3.2.1.2.). Minimoji funkcija įnagininkui yra antrinė. Atlikdamas sintaksinę papildinio funkciją šis įnagininkas turi veiksmo bei veikimo srities ribojimo semantinę funkciją. Įnagininku pasakomas asmuo, kon- kretus ar abstraktus daiktas, kuriais ribojamas veiksmažodžio reiškiamas veiks- mas bei būsena, pvz.: abejoti gautąja žinia, didžiuotis kilme, domėtis menu, džiaugtis vaikais, gėrėtis, grožėtis pavasario žaluma, įkyrėti skundais, įsiti- kintikienonekaltumu, pasitikétidraugu, prekiautivaisiais, pasikliauti žmo - nėmis, prilygti kam mokslu, rizikuoti gyvybe, rūpintis vaikais, skųstis liki - mu, stebėtis puošnumu, sekti tėvais, tikėti ateitimi, verstis amatu, žavėtis kieno sugebėjimu. Ypatybės ribojimo, arba atžvilgio, semantinę funkciją taip pat turi papildi- nio įnagininkas, priklausomas nuo nelyginamojo ar aukštesniojo laipsnio būd- vardžių su pagalbiniu veiksmažodžiu, pvz.: ne vienduona gyvas, viena koja šlubas, kuo jis kaltas?, gražumu sotus nebūsi, garsus žirgynu, kuo jis geres- nis. Tarinio bei predikatinio pažyminio įnagininkas 2.2.2. Įnagininkas atlieka sintaksinę tarinio funkciją eidamas su pagalbiniu veiksmažodžiu ir predikatinio pažyminio funkciją — prisijungęs prie savarankiš- kos leksinės reikšmės veiksmažodžio bei susijęs su veiksnio vardininku. Šiose pozicijose įnagininkas turi tapačią semantinę apibūdinamąją, arba kokybės, funk- ciją. Prie jo paprastai būtinas modifikuojamasis žodis (būdvardis bei jo atitik- muo), pvz.: Šita karvė jau bus trečiu veršiu Jabl; Jis buvo ilgais plau- kais; Išbėgo Simonaitienė raudonu veidu LzP. 93 Apibūdinamasis įnagininkas, jungiamas prie daiktavardžio, turi pažyminio sintaksinę funkciją, pvz.: Nulaužtu ragu karvė pigesnė Al; Pirkčiau žiedužėlį deimanto akele JD. Aplinkybių įnagininkas 2.2.3.Įnagininkas dažnai vartojamas aplinkybių funkcijomis: būdo, laiko, vie- tos, kiekio, priežasties. Jų semantinės funkcijos ypač priklauso nuo daiktavar- džių leksinės reikšmės. 1) Būdo įnagininkas. Šią funkciją paprastai turi abstrakčios reikšmės daiktavardžių, ypač veiksmažodžių ar būdvardžių abstraktų, įnagininkas, jun- giamas prie būseną, momentinį veiksmą, judėjimą, kalbėjimą reiškiančių veiks- mažodžių. Prie tokių daiktavardžių įnagininko formų dažniausiai yra būtinas modiūkuojamasis žodis (būdvardis, dalyvis, daiktavardžio kilmininkas), Pvz.: : tom akim, dėbtelėjo piktų žvilgsniu, ėjo dideliais žingsniais, pasisu- ko šonu į mane, bėgo ratu, laksto juodvarniais. Plg.: laksto motociklu — priemonės įnagininkas ir laksto juodvarniais — būdo įnagininkas: žymi veiksmo atlikimo būdą (pasivertę juodvarniais), 0 ne priemonę. 2) Laiko įnagininkas. Jis turi keletą atspalvių. a) Šiuo įnagininku dažnai pasakomas momentinis ar kiek ilgiau trunkantis veiksmo laikas daiktavardžio reiškiamu laiko tarpu. Šia funkcija paprastai var- tojamas daiktavardžių, žyminčių paros dalis ar tam tikrus laiko tarpus, kurių metu kas vyksta, įnagininkas, jungiamas prie judėjimą, momentinį veiksmą ar būseną reiškiančių veiksmažodžių, pvz.: grįžo vidurnakčiu, priešpiečiais, paryčiu (irparyčiais), pavakariu, apyaušriu (irapyaušriais), sap- navo paryčiu (paryčiais), susitiko pavakariu, darbymečiu ir akmuo juda. Toki įnagininką dažnai galima pakeisti vietininku: grįžovidurnakty, pa- vakary, apyaušry. Šią funkciją taip pat turi daiktavardžių metas, laikas vienaskaitos inagininkai metu, laiku prijungus prie jų paros dalis ar metų laikus bei šiaip laiko tarpą reiš- kiančių daiktavardžių kilmininką, pvz.: įvyko, pasidarė kas nors dienos metu, audros metu, pietų metu, karo metu, pjūties metu, žydėjimo me- tu, vasaros laiku, atostogų laiku. Tokius pasakymus galima pakeisti laiko sąvokas žyminčių daiktavardžių galininku arba galininku su prielinksniu per: dieną, naktį, vasarą, pavasarį; per metus, per audrą, per karą, per žydėjimą ir kt. Pasakymų vartojimas priklauso nuo veiksmažodžio bei laiko sąvokas reiškiančio daiktavardžio parinkimo. Pvz., su daiktavardžiu pietits galimi pasakymai: Atėjo pietų metu // per pietus, tačiau negalimas pasakymas su galininku: “Atėjo pietus. O su daiktavardžiu diena galimi pasakymai: Atėjodienos metu //die- ną, tačiau negalimas pasakymas: *Atėjo per dieną. (Apie laiko reikšmės linksnių bei prielinksninių konstrukcijų sinonimiką žr. Valiulytė 1998: 235 tt.). 94 Kai prie įnagininkų metu, laiku ir kt. jungiami su jais suderinti būdvardžiai ar įvardžiai, laiko įnagininką galima pakeisti prieveiksmiu, pvz.: greitu laiku = grei- tai; tuo metu, tuo sykiu, tuo tarpu, tuo atveju = tada; šiuo metu = dabar, tačiau pasakymams: pastaruoju metu, lietingu metu, vienu metu ir kt., atitinkamų prie- veiksmių nėra. Kartais lygiagrečiai vartojamos konstrukcijos su vn. in. metu, laiku ir dg. in. metais, laikais, pvz.: karo metais ir karo metu, baudžiavos laikais ir baudžiavos laiku. Dg. in. laikais, metais vartojami ir tada, kai vn. in. laiku, metu negalimi, pvz.: mano laikais, gimnazijos laikais. b) Laiko įnagininkas rečiau žymi veiksmo trukmę, apimančią visą daiktavar- džiu reiškiamą laiko tarpą. Šiuo atveju taip pat paprastai vartojamas paros dalis žyminčių daiktavardžių įnagininkas arba vn. įn. metu, laiku su tam tikrą laiko tarpą žyminčių daiktavardžių kilmininku, pvz.:dienos metu jos gulėjo urvuo- se pasislėpusios Balč; keliavo nakčia. Tokius įnagininkus galima pakeisti gali- ninku arba prielinksnio per konstrukcija, plg.:dieną, per dieną gulėjo urvuo- se, keliavonaktį, per (visą) naktį. c) Paros dalis, savaitės dienas reiškiančių daiktavardžių daugiskaitos įnagi- ninkas vartojamas dar tada, kai žymimi pasikartojantys laiko tarpai, paprastai su būtojo dažninio laiko veiksmažodžių formomis, pvz.: dirbo, dirbdavo rytais „kiekvieną rytą“, vakarais, naktimis, šeštadieniais. Šie pasakymai ar- timi ir pakeičiami vienaskaitos vardininku arba galininku su įvardžiu kas: dirbo, dirbdavo kas rytas, kas rytą. 3) Vietos įnagininkas. Šią funkciją turi erdvės sąvokas žyminčių daik- tavardžių įnagininkas. Jis dažnai pakeičiamas prielinksninėmis konstrukcijomis arba vietininku. Daiktavardžių, reiškiančių kokį ploto ruožą (upę, taką, vieskeli, vagą, laip- tus, koridorių) arba plotą (mišką, kalną, ežerą, dangų), kartais kūno dalį (vei- da), įnagininkas, prisijungęs prie linijinį judėjimą reiškiančių veiksmažodžių, žymi: kuria vieta kas eina, juda (kelio įnagininkas), pvz.: plaukia upe, važiuoja vieškeliu, lipalaiptais, eina koridoriumi, debesys slenka dangumi, ko- pia kalno šlaitu, važiuoja mišku, bėga laukais, brenda purvynu, ašaros rieda veidu. Sie inagininkai neretai pakeičiami atitinkamai pagal reikšmę prie- linksnių per (ką) arba išilgai (ko), skersai (ko) konstrukcijomis, plg.: važiuoja per mišką, slenka per dangų, rieda ašaros per veidą, plaukia išilgai upės, eina išilgai koridoriaus, plaukia skersai ežero. Jeigu judėjimas eina pagal kokį plotą, paprastai reiškiamą daiktavardžio su priešdėliu pa- arba sudurtinio daiktavardžio su pirmuoju sandu šalia, šali- įnagi- ninku, šis pakeičiamas prielinksnio pagal konstrukcija; daiktavardis tada eina be priešdėlio pa-, pvz.: einapamiske ir pagal mišką, slenka patvoriu ir pagal tvorą, važiuojapaupiu ir pagal upę (plg.plaukia upe „upės tėk- me“), eina šalikelėmis ir šalia kelio, šienauja pagrioviais ir pagal griovius. Tačiau nepakeičiama šio prielinksnio konstrukcijomis: pašaliais, pa- 95 kampiais, pakraščiais, nes pagrindinio daiktavardžio šalis, kampas, kraštas reikš- mė konkrečiai neapibrėžta. Šių daiktavardžių įnagininkas, prisijungęs prie kartotinių judėjimą arba bū- seną reiškiančių veiksmažodžių, pakeičiamas ne tik prielinksninėmis konstruk- cijomis, bet ir vietininku, pvz.: guléjopasieniais, pagal sienas ir pasie- niuos (e);vaikščiojopamiške, pagal mišką ir pamiškėje;važinėjogat- vėmis, po gatves ir gatvėse; plaukiojo jūromis, po jūras ir jūrose. Prie judėjimo veiksmažodžių vartojami vietos funkcija įnagininkai linkme, kryptimi, tiesumu su prie jų prisijungusiu kilmininku ar derinamuoju modifi- kuojamu žodžiu, rodančiais, kur link krypsta judėjimas, pvz.: pasuko nuro- dyta kryptimi, Sia linkme, bėganosies tiesumu. Beje, vietoj linkme dažniau vartojamas polinksnis link su kilmininku: eina miesto link. (Apie vietos reikšmės linksnių ir prielinksninių konstrukcijų sinonimiką žr. Valiuly- tė 1995, 1998.) 4) Kiekio bei mato įnagininkas. Jis žymi laiko, kelio, ilgio, ūgio, aukščio, ploto, tūrio, saiko, talpos, svorio matą, daiktų skirstymo, dalijimo kiekį. Tai priklauso nuo įnagininku reiškiamo daiktavardžio leksinės reikš- mės. Laiko matą žymi įnagininkas tokių daiktavardžių, kurie reiškia laiko mato vienetus, pvz.:nutilovienu akies mirksniu, akimirksniu dingo, viena diena suvažinėsi į miestą, valandomis sėdėjo, šimtmečiais kovojo. Ši įnagininką galima pakeisti laiko galininku arba prielinksnio per atitinkamos reikš- més konstrukcija:ištisas valandas sėdėjo,šimtmečius kovojo, per vie- ną dieną suvažinėsi, per vieną akies mirksnį nutilo. Kelio, ilgio, aukščio, ūgio, tūrio, svorio, talpos, saiko matą žymi įnagininkas tokių daiktavardžių, kurie savo leksine reikšme rodo šiuos mato vienetus arba įgyja tokią reikšmę kontekste, pvz.: vanduo pakilo dviem centimetrais, už- augo sprindžiu, pūdu kviečių apsėjo lauką, atvežė šieną penkiais veži- mais, minią papenėjopenkiais kepalais duonos, sušelpėpuodyne pieno, užliejo sriubą stikline pieno. Tų pačių daiktavardžių daugiskaitos įnagininkas žymi mato, kiekio vienetus, pagal kuriuos daiktai skirstomi, dalijami, pvz.: daržą apmatavo žingsniais, kelią matavo kilometrais, malkas pirko sieksniais, sviestą pardavė kilog- ramais, pieną — litrais, saldainius dalijo saujomis, miltus sėmė riešku- čiomis, malkas nešė glėbiais, duoną raikoriekėmis, pyragą pjausto gaba- lais, paukščiai skrido būriais, kariuomenė žygiavo kuopomis. Asmenų bei objektų kiekis žymimas skaitvardžių įnagininku, pvz.: šimtais krito kovoj, pralošdavo kortomis tūkstančiais. Mato įnagininkas, prisijungęs prie aukštesniojo laipsnio būdvardžio su pa- galbiniu veiksmažodžiu, išreikštu ar numanomu, žymi ypatybės kiekio mata, kuriuo skiriasi lyginamųjų daiktų ypatybės, pvz.:jo bataivienu numeriu ma- Zesni, jisvisa galva aukštesnis, jis dvejais metais jaunesnis. 96 5) Priežasties įnagininkas. Šią funkciją dažniausiai turi abstrakčių daiktavardžių įnagininkas, vartojamas reiškiant emocijas bei pojūčius prie sa- vaiminį veiksmą žyminčių veiksmažodžių, pvz.: akys degė neapykanta, akys švyti laime, miršta badu, visas dega karščiu, plyšta širdisskausmu, susigrau- dinopalankiais jo žodžiais. Šiuos įnagininkus galima pakeisti prielinksnio iš, kartais nuo, dėl konstrukcijomis su kilmininku: akys švyti iš laimės, miršta iš bado,nuo bado, susigraudino dėl jopalankiy žodžių. Priežasties funkciją taip pat turi veiksmažodinių daiktavardžių įnagininkas kaip atitinkamų veiksmažodinių konstrukcijų nominalizacija, plg.: Jis kviečia drau- gq = Draugas atvykojo kvietimu; Vadas įsakė atvykti > Jisatvykovado įsa- ky mu; jis paprato > jo papratimu; jis palaimino = jo palaiminimu; jis suprato = jo supratimu. Vietininkas 2.3. Vietininkas paprastai jungiamas prie veiksmažodžių, kartais prie bud- vardžių su pagalbiniu veiksmažodžiu ir atlieka aplinkybės sintaksinę funkciją. Jis turi semantines funkcijas: vietos, laiko, rečiau būdo. 1) Vietos vietininkas. Šisvietininkas dažniausias. Jis žymi veiksmo vietą, kur kas yra, vyksta. Vietos funkciją dažnai turi vietininkas tokių daiktavardžių, kurie savo leksi- ne reikšme rodo tam tikrą plotą, vietos paviršių arba pastatą, kokį konkretų daiktą bei sankaupą daiktų, kurių viduje ar tarp kurių vyksta veiksmas, pvz.: buvau kieme, dirbo darže, laukuose, stovi saloje, sužibo žvaigždės dan- guje, matyti šviesos vieškely, rinko gėles pievoje; sėdėjo kambaryje, tro- boje miegojodarZinéje, sėdėjo vežime, paukščiukai cypsi lizde, motina sto- vėjo vartuose,tarpdury,pintinėse sukrauti vaisiai, mergaitė sėdėjo stak- lėse, laikė saujoj, rankose, akyse švietė viltis, širdyje nerimas, liko at- mintyje; miške gegutė kukavo, rugiuose pabaidė kiškį, miestelyje bu- vo, grybauja beržyne. Vietos funkciją taip pat turi vietininkas tokių daiktavardžių, kurie konkre- čiai neįvardija vietos, tik rodo jos kryptį (kairėj, dešinėj, rytuose, vakaruose, lauko gale, knygos pradžioj, užpakaly, kitoj pusėj, šiame krašte) arba žymi aplinką, kur kas vyksta (pasauly, bąla drobėsaulėje, sėdėjo patamsy, slėpėsi užuovė- joj, stovi lietuje, mačiau mėnesienoj), arba kokį renginį, sritį, kur kas yra, dalyvauja (buvo vestuvėse, šoko krikštynose, dalyvavo spaudoje, būk sveika martelėse). Tokių daiktavardžių vietininką su tam tikru veiksmažodžiu neretai galima pakeisti prielinksninėmis konstrukcijomis, plg.: bégioja kieme irpo kiemą, grybauja beržyne ir po beržyną, pasklido vaikaimiške ir po mišką; guli žolėje ir ant žolės, stovėjo vartuose ir tarp vartų, prie vartų; švietė viltis akyse ir iš akių; rašė lentoje ir ant lentos. 97 Vietininkas daiktavardžių, reiškiančių vietą, sritį, aplinką, taip pat jungia- mas prie būdvardžių su pagalbiniu veiksmažodžiu ir žymi daikto bei ypatybės buvimo vietą, sritį, aplinką, pvz.: garsus visoje apylinkėje, naudingas ūky- je, gudriausias visame kaime (žmogus), smarkus šokyje, šiurkštus kalbo - je, narsus mūšiuose. 2) Laiko vietininkas. Laiko funkciją turi vietininkas tokių daiktavar- džių, kurie reiškia laiko sąvokas: apibendrintą laiką, metų laikus, mėnesius, sa- vaitės dienas, paros dalis, laiko fazes, laiko periodus, laiko mato vienetus, žmo- gaus gyvenimo ar istorijos tarpsnius ir pan., pvz.:senovėj daugiau dainuodavo, mirė pavasary,susirgoviduržiemy,sausy prasidėjo šalčiai,pirmadieny- je grio namo, pavakary pradėjo lyti, vakare susirinko daug jaunimo, vai- kystėj ganė gyvulius, bažnyčia pastatyta penkioliktame šimtmetyje. Laiko funkciją taip pat dažnai turi tų pačių daiktavardžių galininkas ir įnagi- ninkas. Kartais šių linksnių ir vietininkų vartojimas sutampa, pvz.: grįžo vid ur- naktyje, vidurnakty, vidurnakčiu, griZopavasaryje, pavasarį, bet nesakoma *grįžo pavasariu, sakoma: grįžo pavasario metu; vartojamas: gri- žovasarą, vasaros metu,bet nesakoma: *grįžo vasaroj; sakoma: grįžo sa u - syje, sausio mėnesį, bet nesakoma: *grįžo sausiu, *sausio metu; vartojama: grįžo dieną, dienos metu, bet nesakoma: *grįžo dienoj, nors galimas pasa- kymas: grįžo trečioj dienoj; sakoma: grįžo naktį, nakčia, bet nesakoma: *orižo naktyje, galima: nakties vidury (=vidurnakty); sakoma: grįžo ry- tą, ryte, bet nesakoma *griZo rytu, galima: grįžo paryčiu ir pan. Vieno ar kito linksnio vartojimas laiko funkcija priklauso nuo daiktavardžio leksinės reikš- mes bei jo apsupties. Tiksliau nusakant apibrėžtą laiką vartojami laiko fazes reiškiantys vietinin- kai: pradžioje, pabaigoje, gale, vidury, pirmoje ar antroje pusėje su laiko sąvokas reiškiančiu kilmininku, pvz.: savaitės pradžioje, mėnesio gale, XX amžiaus pirmoje pusėje, vasaros vidury (=vidurvasary). Laiko funkciją turi vietininkas ir tokių daiktavardžių, kurie žymi su tam tik- rais darbais, poilsiu, apeigomis, šventėmis, veikėjo būsena ar gamtos reiškiniais susijusį laiko tarpą, pvz.: neieškok pavėsio rugiapjūtėj, gimė bulviakasy; kur prisiglausi varge?, pažinsidraugąnelaimėje; lyjant pjauk,giedroj grėbk, tokiame karštyje gyvulius gena tvartan. 3)Būdo vietininkas. Jis parodo veiksmo bei būsenos būdą. Šią funkciją turi abstrakčios reikšmės daiktavardžių vietininkas, paprastai su veiksmažodžiais gyventi, augti, pvz.: gyvena santaikoje, meilėje, baimėje, barniuose, augo varge, pulke (didelėj šeimynoj). Ši funkcija artima vietos funkcijai. Konkrečiujų ir gramatinių linksnių santykis 3.0. Konkretieji linksniai yra susiję su gramatiniais linksniais ir sudaro su jais vieną gramatinę linksnio sistemą. Konkrečiuosius linksnius naudininką ir inagi- 98 ninką galima priešinti gramatiniams linksniams galininkui ir kilmininkui pagal jų atliekamą netiesioginio / tiesioginio papildinio funkciją. Naudininkui ir įna- gininkui būdinga netiesioginio papildinio funkcija, jie veiksmažodžiui dažnai nebūtini, o galininkui ir kilmininkui — tiesioginio papildinio funkcija, jie veiks- mažodžiui būtini. Antra vertus, naudininkas ir įnagininkas vartojamas ir atitin- kama funkcija kaip tiesioginio papildinio galininkas. Tam tikri veiksmažodžiai būtinai reikalauja naudininko, įnagininko ar kilmininko kaip daugelis kitų veiks- mažodžių — galininko: arti lauką, bijoti vilko, abejoti gautąja žinia, atstovauti sky- riui. Tik galininkui tiesioginio papildinio funkcija yra pirminė, o kitiems links- niams — antrinė. Be to, konkretieji linksniai naudininkas ir įnagininkas tam tik- rais atvejais yra gramatinių linksnių galininko ir vardininko transformos. Pvz., instrumento (priemonės) įnagininkas su tam tikrais veiksmažodžiais yra tiesio- ginio papildinio galininko arba veiksnio vardininko transformos (avėti batus = avėti batais; sumirgėjo žvaigždės danguje = sumirgėjo dangus žvaigždėmis, žr. 2.2.1.1, 1). Laiko reikšmės konstrukcijos su naudininku yra sakinių su veiks- nio vardininku transformos (plg.: Saulė leidosi = Saulei leidžiantis, žr. 2.1.2.2.). Tokios sąsajos taip pat daugiau ar mažiau suartina konkrečiuosius linksnius su gramatiniais linksniais. Antra vertus, tarp konkrečiųjų ir gramatinių linksnių yra nemaža skirtumų. Konkretiesiems linksniams būdingos aplinkybių sintaksinės funkcijos. Vietinin- kas yra grynas aplinkybinis linksnis. Be aplinkybių — vietos, laiko, būdo, kitų funkcijų jis neturi. Įnagininkui aplinkybių funkcijos taip pat yra pirminės. Jis turi daugiau aplinkybių funkcijų net už vietininką: laiko, vietos, kiekio, priežas- ties, būdo. Mažiau būdinga aplinkybių funkcija naudininkui. Lietuvių kalboje vartojamas tik laiko naudininkas. Aplinkybių funkcijas turi ir gramatiniai links- niai: vardininkas — laiko, vietos, kiekio, o galininkas — laiko, kiekio, bet jiems šios funkcijos antrinės. Konkrečiųjų linksnių funkcijos labai priklauso nuo konteksto bei nuo daik- tavardžio leksinės reikšmės. Gramatinių linksnių vartoseną mažiau riboja kon- tekstas. Nuo daiktavardžio leksinės reikšmės ypač priklauso aplinkybių semantinės funkcijos. Laiko funkciją turi daiktavardžių, žyminčių laiko sąvokas, linksniai (naudininkas, įnagininkas, vietininkas, vardininkas, galininkas); vietos funkciją — daiktavardžių, žyminčių erdvės sąvokas, linksniai (vietininkas, įnagininkas, vardininkas); kiekio bei mato funkciją — daiktavardžių, žyminčių kiekio bei ma- to sąvokas, linksniai (inagininkas, galininkas, vardininkas). Budo funkciją prie tam tikrų veiksmažodžių paprastai turi abstrakčių daiktavardžių vietininkas ir įnagininkas, o priežasties funkciją — abstrakčių daiktavardžių įnagininkas. Nuo daiktavardžio leksinės reikšmės priklauso ir netiesioginio papildinio naudininko bei įnagininko tam tikros semantinės funkcijos. Pvz., įnagininkas paprastai turi instrumento semantinę funkciją tokių daiktavardžių, kurie reiš- kia įrankį, priemonę arba įgyja tokią reikšmę kontekste, pvz.: mezgė megztinį 99 virbalais, mašina, rankomis. Beneficiento arba percipiento naudininkas vartoja- mas tokių daiktavardžių, kurie reiškia asmenis, o finityvo naudininkas — tokių daiktavardžių, kurie reiškia daiktus, plg.: Man privežė lentų grindims (man — beneficientas, grindims — finityvas). Sauksmininkas 4.0. Nuo kitų linksnių yra atsijes Sauksmininkas. Nors pagal savo fleksija (senoji jo forma — grynas kamienas) šauksmininkas yra vienas iš seniausių links- nių, bet dėl savo izoliuotos pozicijos sakinyje nežymi žodžių santykių, taigi sin- chroniniu požiūriu iš tikrųjų nėra tikras linksnis. Šauksmininkas turi nuo sakinio izoliuotą kreipinio funkciją ir vartojamas kreipiantis į pašnekovą, kartais ir į negyvą daiktą, pvz.: Vyrai, rytoj mes lažo neisim Myk-Put; Jurgienėle, balandėle, duokš mielių nors lašelį Žem; Spjauk, gerkle, vandenį! L Tt. Kadangi pašnekovas yra antrasis asmuo, reiškiamas įvardžiais fu (jūs), tams- ta, dažnai kreipinys eina po šio įvardžio, kartais ir prieš jį, pvz.: Ar tu, Agut, dar nemiegi? Paukšt; Ko tamsta, žmogeli, duodies už nosies vedžiojamas? Žem: Ak, Dočy! Dočy! tu mūs klausyt nenorėjai Don. Paprastai kreipinys yra izoliuotas nuo 2-ojo asmens įvardžio, bet kartais in- tonaciškai sutampa su juo ir sudaro vieną kreipinio grupę, pvz.: Oi tu seseréle, balta lelijėle, kol viena buvai, vargelį nematei (d) Stan; Tu girele, tu žalioji! Ko graudingai taip vaitoji? Mair; Ai, širdele tu mano, kaimynėle, pasakysiu tau didelę naujieną Myk-Put. Vietoj šauksmininko kartais vartojamas daiktavardžių vardininkas, ypač su įvardžiu fu ir 2-ojo asmens veiksmažodžio formomis, pvz.: Vaiks, ką tu dabar kalbi? Simon; O kur močiutė patrukai? LTt; Ponas gal žinai? Skp; E, kur nenuliiisi žmogus... Krév; Keliauk dabar tu, žmogus, pėsčias tokį kelią Žem. Daiktavardžio vardininką, einantį po fu, galima laikyti šio įvardžio priede- liu — jie abu suderinti linksniu: fu — vardininkas ir daiktavardžio vardininkas, plg.: Kur tu, žmogus, pasidėsi. Kai sakinyje tu neišreikštas, daiktavardžio vardi- ninkas yra nulinės fu formos priedėlis, plg.: Kur (tu — (J) močiutė patrukai? Kitaip būtų nepaaiškinama tariniu einanti 2-ojo asmens veiksmažodžio forma su daiktavardžio vardininku, nes daiktavardžio vardininkas reikalauja 3-iojo asmens veiksmažodžio formos: ponas, močiutė žino. Po įvardžio tu priedėlio vardininkas ir kreipinio šauksmininkas savo pozici- jomis labai artimi, plg.: Kur tu, žmogus, pasidėsi; Kur tu, žmogau, eini? Tik pasta- rajame sakinyje šauksmininkas daugiau izoliuotas, nes jis neturi ryšio su kitais sakinio žodžiais. Tokia paralelinė daiktavardžio vardininko kaip priedėlio ir šauksmininko kaip įterpinio vartosena ir sudaro pagrindą suartėti šiems links- niams. Bet šis linksnių suartėjimas yra kontekstinis, 0 ne gramatinis. Be abejo, 100 turi reikšmės ir tai, kad kai kurios vardininko ir šauksmininko formos lietuvių kalboje sutampa. Taip vardininko vartojimas vietoj šauksmininko padeda šauks- mininkui prisišlieti prie linksnių sistemos. Pabrėžtina, kad šis linksnis tik prisiš- lieja prie linksnių sistemos, bet į ją neįeina, yra jos pašalėje. Bendrosios išvados 1) Lietuvių kalboje linksnio kategorijos pobūdis yra sintaksinis. Daiktavar- džių linksniai reiškia žodžių santykius ir taip padeda formuoti sakinį. 2) Linksniai sakinyje tuo pačiu metu atlieka dvejopas funkcijas: sintaksines ir semantines. Sintaksinės linksnių funkcijos priklauso nuo jų sintaksinio ryšio su pagrindiniu žodžiu, prie kurio linksnis jungiamas — paprastai su sakinio cen- trą sudarančiu veiksmažodžiu bei būdvardžiu su pagalbiniu veiksmažodžiu, taip pat vardažodinėse konstrukcijose su kitu daiktavardžiu bei jo atitikmeniu. Var- tojami tokių sintaksinių funkcijų daiktavardžių linksniai: veiksnio vardininkas; papildinio galininkas, kilmininkas, naudininkas, įnagininkas; tarinio vardinin- kas, kilmininkas, įnagininkas; predikatinio pažyminio vardininkas, galininkas, įnagininkas; aplinkybių visi linksniai, išskyrus kilmininką. Semantinės linksnių funkcijos priklauso nuo daiktavardžio linksnio ir pagrindinio žodžio semantinio santykio, taip pat nemaža dalimi nuo daiktavardžio leksinės reikšmės. Vartoja- mi tokių semantinių funkcijų prie veiksmažodžių jungiami daiktavardžių links- niai: agento vardininkas, kilmininkas, naudininkas; patiento galininkas, kilmininkas, naudininkas, vardininkas; kontentyvo galininkas, kilmininkas, vardininkas, naudininkas; beneficiento naudininkas, vardininkas; perci- piento naudininkas, vardininkas; instrumento įnagininkas, vardininkas; rezultato galininkas; adresato galininkas, naudininkas; eksperiento naudininkas; finityvo naudininkas, kilmininkas; laiko naudininkas, inagi- ninkas, vietininkas, galininkas, vardininkas; vietos įnagininkas, vietininkas, ga- lininkas, vardininkas; kiekio bei mato naudininkas, įnagininkas, galinin- kas, vardininkas; būdo įnagininkas, vietininkas; priežasties įnagininkas ir kt. 3) Pagal pirmines linksnių funkcijas lietuvių kalboje yra gramatiniai ir kon- kretieji linksniai. Gramatinių linksnių pirminės, dominuojančios yra veiksnio vardininko, tiesioginio papildinio galininko, subjekto bei objekto kilmininko funkcijos. Konkrečių linksnių pirminės yra aplinkybių vietininko, inagininko, naudininko bei netiesioginio papildinio naudininko, įnagininko funkcijos. Tie- sioginio papildinio galininka atitinkančios naudininko, inagininko, kilmininko funkcijos pastariesiems linksniams yra antrinės. 4) Lietuvių kalboje linksniai turi formaliuosius žymiklius (skirtingas galū- nes) ir yra priešinami pagal sintaksines funkcijas. Tiesioginio papildinio gali- ninkas priešinamas veiksnio vardininkui pagal veiksmo nukreipimo / nenukrei- pimo į objektą pozymi. Tiesioginio papildinio galininkas žymi objektą, į kuri nukreiptas veiksmas, o veiksnio vardininkas tokio požymio neturi. Be to, gali- 101 ninkas (ir kilmininkas) priešinamas naudininkui ir įnagininkui kaip tiesioginio / netiesioginio papildinio linksniai. Dėl to linksnis lietuvių kalboje nėra vien tik daiktavardžio linksnių formų funkcija, bet tam tikra formų sistema, sudaranti gramatinę kategoriją kaip kitos daiktavardžio kategorijos — giminė ir skaičius. Su daiktavardžiais derinami kiti vardažodžiai ne tik gimine ir skaičiumi, bet ir linksniu. 5) Šauksmininkas lietuvių kalboje atsijęs nuo visos linksnio sistemos, nes jis izoliuotas sakinyje ir nerodo santykio su kitais sakinio žodžiais. Šauksmininko vartosena ribojama jo funkcijos — reikšti kreipimąsi į 2-ąjį asmenį. Dėl to jis eina sakinyje tik su 2-ojo asmens, ypač liepiamosios nuosakos veiksmažodžių formomis. Antra vertus, šauksmininkas šliejasi prie linksnio sistemos dėl jo san- tykio su veiksnio vardininku, kuris eidamas su 2-ojo asmens veiksmažodžių for- momis pakeičia šauksmininką (Kur močiutė patrukai? L Tt). Vardininkas ypač artimas šauksmininkui, kai eidamas po 2-ojo asmens įvardžio turi priedėlio funk- ciją ir savo izoliuojamaja intonacija atitinka kreipinio Sauksmininka, plg.: Kur tu, žmogus, pasidėsi? ir Kur tu, žmogau, pasidėsi? Gauta 1999 05 27 ŠALTINIŲ SUTRUMPINIMAI Al — Alytūs. Balč — J. Balčikonis (1885-1969). Bt — Batakiai, Tauragės r. d — daina. Don — K. Donelaitis (1714—1780). Grl — Garliava, Kauno r. Jabl — J. Jablonskis (1860-1930). JD — Lietuviškos dainos 1-3 / Užrašė A. Juška, Vilnius, 1954. Kn — Kauno artimoji apylinkė. Kp — Kūpiškis. Krėv — V. Krėvė-Mickevičius (1882-1954). Krtn — Kretinga. LKŽ — Lietuvių kalbos žodynas 1-18, Vilnius, 1941-1997. LTt — Lietuvių tautosaka | UzraSyta 1944-1956, Vilnius, 1957. LzP — Lazdynų Pelėda (S. PSibiliauskiene, 1867-1926, M. Lastauskien¢, 1872- 1957). Mair — Maironis (J. Mačiulis, 1862-1932). Myk-Put — V. Mykolaitis-Putinas (1893-1967). Paukšt — J.Paukštelis (1899-1981). prz — priežodis. rs — raštai, neturintys atskirų sutrumpinimu. Simon — I. Simonaitytė (1897-1978). Skp — Skapiškis, Kupiškio r. Stan — S. Stanevičius (1799-1848). Ši — Šiauliai. 102 Tršk — "Troškūnai, Anykščių r. Vaižg Vaižgantas (J. Tumas, 1869-1933). Val — M. Valančius (1801-1875). Vien —- A. Vienuolis-Žukauskas (1882-1957). Žem — Zemaité (J. Beniuševičiūtė-Zymantienė, 1845-1921). LITERATŪRA Ambrazas V. 1986: Lietuvių kalbos sakinio sintaksinės ir semantinės struktūros vienetai. — Lietuvių kalbotyros klausimai 25: Lietuvių kalbos sintaksės tyrinėjimai, 4—44. Barnetova V. e. a. 1979: Pycckas rpauMaruka, Academia, Praha. DLKG 1994: Dabartinės lietuvių kalbos gramatika / Red. V. Ambrazas, Vilnius: Mokslo ir en- ciklopedijų leidykla. Eroms H. W. 1981: Valenz Kasus und Prūpositionen, Heidelberg. Fillmore Ch. J. 1968: The Case for Case. — Universals in Linguistic Theory / Ed. by E. Bach, R. T. Harms, New York, Chicago, 1-88. Fillmore Ch. J. 1977: The Case for Case Reopend. — Syntax and Semantics 8 / Ed. by P. Cole, J. M. Sadock, New York, San Francisco, London, 59-81. Fraenkel E. 1928: Syntax der litauischen Kasus, Kaunas. Halliday M. A. K. 1994: An Introduction to Functional Graummar, 2 ed., London, New York etc. Helbig G. 1973: Die Funktionen der substantivischen Kasus in der deutschen Gegenwarltsspra- che, Halle. Helbig G. 1982: Valenz-Satzglieder-Semantische Kasus — Satzmodelle, Leipzig. Helbig G., Schenkel W. 1975: Worterbuch zur Valenz und Distribution deutscher Verben, Leipzig. [Jablonskis J.] 1928: Rygiškių Jono linksniai ir prielinksniai, Kaunas. Jakaitienė E. 1988: Leksinė semantika, Vilnius: Mokslas. Jakobson R. 1971: Beitrag zur allgemeinen Kasuslehre. — Selected Writings 2, The Hague, Paris, 23-71. Jakobson R. 1971: SIxo6cou P. Mopdojiornueckuie Hab moAe HHS HA CJIABSAHCKHM CKJIOHEHHeM. — Selected Writings 2, The Hague, Paris, 154-183. Kurytowicz J. 1960: Le Probleme du Classement des Cas. — Esquisses Linguistiques: Polska Akademia Nauk, Prace Jezykoznawcze, 19, 131-150. Kurytowicz J. 1964: The Inflectional Categories of Indo-European, Heidelberg. Labutis V. 1994: Lietuviy kalbos sintaksé 1-2, Vilnius: Vilniaus universiteto leidykla. Laigonaité A. 1957: Vietininky reikšmė ir vartosena dabartinėje lietuvių kalboje, Vilnius: Vals- tybiné politinės ir mokslinės literatūros leidykla. Lehmann W. P. 1958: On Earlier Stages of the Indo-European Nominal Inflection. — Language 34, 179-202. LKG 1965-1976: Lietuvių kalbos gramatika 1—3 / Vyr. red. K. Ulvydas, Vilnius. Longacre R. E. 1976: An Anatomy of Speech Notions, Lisse. Sližienė N. 1994-1998: Lietuvių kalbos veiksmažodžių junglumo žodynas 1, Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidykla; 2(1), Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas. Sommerfeldt K. E., Schreiber H. 1974: Worterbuch zur Valenz und Distribution deutscher Adjektive, Leipzig. Sukys J. 1998: Lietuviy kalbos linksniai ir prielinksniai: vartosena ir normos, Kaunas: Sviesa. Tesniére L. 1959: Eléments de Syntaxe Structurale, Paris. Valeckiené A. 1998: Funkciné lietuvių kalbos gramatika, Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas. 103 Valiulytė E. 1995: Vietą nusakome įvairiai. Vietininkas ir jo sinonimai, Vilnius: Mokslo ir en- ciklopedijų leidykla. Valiulytė E. 1998: Dabartinės lietuvių kalbos sintaksiniai sinonimai, Vilnius: Mokslo ir encik- lopedijų leidybos institutas. Bynsiruna-Ill Mejreba T. B. 1960: CoueraHns ¢ pOAUTEIBHBIM TIajĮeXOM B COBPEMEHHOM JUTOBCKOM JIHTEpaTypHOM si3bIKe (aBT. Aucc.), Mocksa. Banoaute E. 1966: 3nauenue H yrnorpebieHne TIpejŲIOTOB ¢ BHHHTeJIbHbIM IaICKOM B COBPEMEHHOM JIMTOBCKOM SI3bIKE (ABT. AMCC.), BuibHioc. Joxyana M. 1978: K Bonpocy 0 Mop 010rH4ecKiX MPOTHBOTIOCTABICHHUSX (KPUTHKA TEOpHH OHHADpHBIX KODDpeJIALIHIŪ B MOpOOJIOTHH YEHICKOTO sA3bIKa). — SI3bIKO3HaHue B UexocjioBaxnu, Mocxsa, 88-118. Hcauenxo A. B. 1965: TpaMMarnueckHū CTPOI pYCCKOIO 5135IKA B COTMOCTABJIEHHH C CJIOBalLIKHM. — Mopdonorus 1; 2 u3a., Bbparnejrasa. Hosaitmac B. 1964: IlpejproxXHbie KOHCTDYKIMH C JĮAaTEJIbHbIM MaJeXOM B COBPEMEHHOM PYCCKOM H JIHTOBCKOM s13bIKAX (aBT. Aucc.), BuisHIoC. Kunaioc H. 1973: CucreMa npoCTPaHCTBEHHbIX IIpeJŲIOTOB H aJIeXKei B JIM TOBCKOM JIHTEpaTypHOM s13bIKE (aBT. Aucc.), BuwibHioC. Kypunosuu E. P. 1955: 3aMerku 0 3HaueHHH CJIOBa. — Boripochi S13bIKO3HAaHHsI 3, 73-81. Nnxauensa A. B. 1986: Ilanexnrsie OOpM5I PYCCKOTO H JIMTOBCKOTO A3BIKOB (aBT. JĮHCC.), Bunsnrioc. PacumaBuuioc A. 1965: T tarojibHbIe CJIOBOCOUeTAHHS C TBODpHTeJIbHbIM B COBPEMEHHOM JIATOBCKOM JINTEPATYPHOM sI3bIKe (aBT. AUCC.), BuibHioc. Pyxe A. 1977: BpeMeHHnbie KOHCTDpYKIKH COBPEMEHHOTO JIMTOBCKOTO JUTEPATYPHOTO 5s13bIKA (aBT. mucc.), BuisHioC. Yaitkayckac M. 1968: [naronbHble cI0BOCOYeTaHuMsi ¢ npeaioramu ant, be, is, prie B COBPEeMEHHOM JINTOBCKOM SI3BIKEe (aBT. AMCC.), Bunbnioc. Yeitd V. JI. 1975: 3nayenne H CTpyKTypa fA3bika, Mocksa. CASE AND ITS FUNCTIONS IN THE LITHUANIAN LANGUAGE Summary The article deals with the functions of cases in the Lithuanian language. A distinction is made between the syntactical functions, which depend on the case’s syntactic relation to other words in a sentence (subject, object, adverbial modifiers etc.), and semantic functions (roles). which are determined by the semantic relation between the noun case and the verb or nominal (Agent, Patient etc.). All the cases — concrete and grammatical — at the same time perform syntactic and semantic functions in the sentence. On the basis of the functions that have been analysed, the conclusion is drawn that case is syntactic in character: it refers to the syntactic and semantic relations of words in the sentence and thus contributes to its formation. The cases of the Lithuanian language have formal case markers (endings) and are opposed on the basis of their syntactic functions. Therefore, a case is not merely a function (as pointed out by Helbig) but also a system of forms which constitutes a grammatical category like other nominal categories — gender and number. The paper discusses a variety of treatments of the category of case (Jakobson, Kurylowicz, Fillmore), presents a review of the key works on the Lithuanian cases together with a description of their character. 104