Naujųjų skolinių atitikmenys – naujadarai

ACTA LINGUISTICA LITHUANICA LIETUVIŲ KALBOTYROS KLAUSIMAI XLII (2000) Jurga GIRČIENĖ Lietuvių kalbos institutas, Vilnius NAUJŲJŲ SKOLINIŲ ATITIKMENYS — NAUJADARAI I. Pastaraji dešimtmetį į lietuvių kalba patenka itin daug skolinių. Ne visi jie vertinami vienodai. Vieni, paprastai turintys klasikinių kalbų pagrindą, tradiciškai įsileidžiami, pvz., auditas, graferis'. Tokių skolinių vartojimas ribojamas tik tuo atveju, jei jie iš viešosios vartosenos ima stumti tą patį dalyką įvardijančius lietuviškus žodžius (pvz., ekskliuzyvinį siūloma keisti išskirtiniu, distributorių —platintoju ir pan.). Nekeičiami ir nauji kitų kraštų realijų (pvz., tautybių, specifinių kultūros reiškinių, nacionalinių valgių, atogrąžų vaisių, prieskonių ir pan.) pavadinimai. Tai gali būti gana plačiai vartojami skoliniai (pvz., avokada, karis, spagečiai) ir labai reti, vadinamieji egzotizmai (pvz., ¢iunio, hadži: Žurnalistų apsilankymo dieną boliviečio ir lietuvės šeima pietums valgė tradicinį Bolivijos patiekalą iš sušalusių ir sudžiovintų bulvių — čiunio LR 97 05 03. Musulmonai gerbia aplankiusius pranašo miestą Meką ir vadina juos hadži R 96 01 06). Prie nekeičiamų skolinių, matyt, reikėtų priskirti ir moderniosios kultūros reiškinius, ypač — šiuolaikinės muzikos, meno kryptis, stilius įvardijančius skolinius, pvz.: hepeningas, reivas, repas. Kitiems skoliniams mėginama ieškoti lietuviškų atitikmenų. Tie skoliniai, kuriuos manoma esant keistinus, paprastai vadinami naujosiomis svetimybėmis. Tai nėra labai tikslus terminas®, bet jis, matyt, vartojamas norint bent salygiškai atskirti įsileidžiamus skolinius nuo vengtinų, keistinų. Reiškinį, kuris įvardijamas žodžių junginiu naujosios svetimybės, galima laikyti dvipusiu, apimančiu skolinimasi ir naujų darinių radimąsi“. Skolinimasis ir daryba yra pagrindiniai naujažodžių (arba kitaip neologizmų) radimosi kalboje būdai (Urbutis 1978: 28-29). Vadinamosios svetimybės (dėl jau minėto šio pavadinimo netikslumo šiame straipsnyje bus vartojamas terminas skoliniai) ir jų lietuviški atitikmenys — tų būdų konkurencijos apraiška. ! Graferio keičiama tik angliška priesaga: teikiama vartoti formą grafitininkas. ? Vienuose kalbos norminamuosiuose leidiniuose svetimybe vadinamas tiesiog svetimos kilmės žodis (be išankstinio vertinimo), o kituose ji laikoma lietuvišku barbarizmo atitikmeniu, sinonimu. Laikantis pastarosios nuostatos, svetimybėmis nelabai tikslu vadinti ne uždraustus, o tik vengtinus skolinius, kuriems siūloma atitikmenų (pvz.: distributorius, topas ir pan.). * Dėl kalbų kontaktų atsirandantys skolinių atitikmenys taip pat gali būti traktuojami kaip tam tikros rūšies skoliniai (Haugenas 1972: 352-354, 365-372; Pazusis 1975: 33). 33 Kaip jau buvo minėta, naujųjų skolinių atitikmenys yra tam tikri nauji dariniai. Tai gali būti tikrieji darybiniai naujadarai (vediniai, dūriniai), semantiniai neologizmai*, nominatyviniai Žodžių junginiai. Naujus dalykus galima pavadinti jau esamų žodžių junginiais, tačiau daugiažodžiai pavadinimai ne visada patogūs ir kalba vien jais neišsiverčia. Kalboje taip pat pastebimas polinkis vengti homonimų ir neribotos polisemijos. Taigi žodžių darybai tenka svarbiausias lietuviško žodyno turtinimo vaidmuo (Urbutis 1978: 27-29). Regis, žodžių daryba turėtų būti ir pagrindinis skolinių atitikmenų šaltinis. Mat dažniausiai teigiama, kad naujieji skoliniai ateina kaip naujus dalykus (modernias technologijas, naują techniką, inagius ir pan.) įvardijantys zodziai. Atrodytų, kad jiems pakeisti siūlomi lietuviški atitikmenys taip pat turėtų būti nauji žodžiai — naujadarai. Tačiau yra ne visai taip. Tai paaiškėja patyrinėjus visuomenei teikiamus naujųjų skolinių atitikmenis. Šiame straipsnyje remiamasi dviem šaltiniais: 1) Valstybinės lietuvių kalbos komisijos patvirtintu oficialiu dokumentu „Nevartotinos naujosios svetimybės“ (LKKN 130-132); 2) rekomendacinio pobūdžio sąrašu „Siūlomi naujųjų svetimybių atitikmenys“ (KK 71, 84-95). Sie šaltiniai neapima visų naujiesiems skoliniams siūlomų atitikmenų, bet tai sąrašai, perėję tam tikrą kalbinę ir visuomeninę atranką (plg. individualius teikinius), todėl juos galima laikyti tam tikru visų rekomenduojamų atitikmenų modeliu. Pirmojo sąrašo (toliau — NS sąrašas) naujadarai sudaro tik apie ketvirtadalį visų skolinių atitikmenų, antrojo (toliau — SA sąrašas) — maždaug apie trečdalį (visą nagrinėjamų naujadarų sąrašą žr. straipsnio pabaigoje). Kodėl naujieji skoliniai gana retai keičiami naujais lietuviškais žodžiais? Toki santyki lemia kelios priežastys (vienos iš jų lingvistinės, kitos — ekstralingvistinės). 1. Ne visuomet nauju skoliniu įvardijamas dalykas yra išties naujas, todėl jam pavadinti neprireikia naujo lietuviško žodžio. Pvz.: šopas = parduotuvė, krautuvė; vykendas = savaitgalis; tyneidžeris = paauglys; presa = spauda; hotelis = viešbutis; polismenas = policininkas ir pan. 2. Kartais skolinys keičiamas esamais lietuvių kalbos žodžiais, turinčiais šiek tiek kitokį reikšmės atspalvį nei keičiamasis (pvz.: pabas = alinė, aludė, smuklė; imidžas = įvaizdis), bet vargu ar tokius atitikmenis būtų galima laikyti net ir semantiniais neologizmais. 3. Kita priežastis — dažni daugiažodžiai (sudėtiniai) atitikmenys, kurie beveik visi yra keleto įprastų žodžių ar jų formų junginiai, pvz.: rankos lenkimas; kukurūzų dribsniai, dribsniai su priedais; nakvynės namai; alternatyvioji muzika, kultūra; perkamiausias albumas, graibstoma knyga; standinamasis kremas ir pan. * Semantiniais neologizmais laikomos naujos žodžių reikšmės (Jakaitienė 1986: 102). 34 Nominatyvinius žodžių junginius, įvardijančius naują realiją ar sąvoką, galima laikyti tam tikrais naujadarais (Gaivenis 1980: 31), tačiau jų sudedamaisiais dėmenimis labai retai kada eina nauji žodžiai — darybiniai naujadarai, kurie kaip tik ir yra šio tyrimo objektas. 4. Yra ir tokių atitikmenų, kurių grafinė raiška sutampa su esančių žodynuose žodžių (dažnai istorizmų, archaizmų arba dialektizmų) raiška, bet leksinė reikšmė yra nutolusi arba visai kita. Iš minėtojo NS sąrašo tokiais galima laikyti sūrainį, glaustinį, (dokumentų) naikiklį, (kokteilių) plaktuvę, dėstą, tampres, timpes, dėklę, suvožtinį, smigę, iš SA sąrašo — gruzdes, iešką (vyr. g.), ausinuką, šveitalą. Kai kurie (gal net daugumas) iš jų gali būti naujai padaryti zodziai’. Pavyzdžiui, čyzburgerio atitikmuo sūrainis („tam tikras sumuštinis su sūriu“) primena archaizma sitrainis („sūrus jūros vanduo; sūrus (apie jūros vandenį)“ (LKŽ XIV 207), bet iš tikrųjų yra naujai pasidarytas sistemiškas priesagos -ainis vedinys (plg. mėsainis, žuvainis). Kad tai du atskiri žodžiai, rodo ir nevienodas darybos pamatas. Vienas yra būdvardžio sūrus, kitas — daiktavardžio sūris vedinys. Sinchroninės darybos požiūriu šiuos žodžius sieja tik darybos formantas — priesaga -ainis. Turint galvoje, kad daug atitikmenų pasiūlo ne kalbininkai, žodžių paieškos žodynuose tikimybė yra nedidelė. Tokie atvejai, kai naujai padarytas žodis pasirodo jau gyvavęs kalboje, nėra naujiena (kad ir J. Jablonskio naujadarai, vėliau aptikti tarmėse). Tai, kad beveik visų įtariamų naujadarų (išskyrus jau minėtą aiškų darybinį homonimą sirainis) daryba tarsi atkartoja gyvosios kalbos žodžių darybą, reikėtų vertinti kaip teigiamą dalyką: gyva, tradiciška. II. Apžvelgus bendrąjį atitikmenų vaizdą, tikslinga sustoti prie įdomiausių — naujadarų. Nustatyti, ar atitikmuo yra naujadaras, gana keblu. Be jau išvardytų aplinkybių (kai atitikmuo turi tokią pačią fonetinę raišką, bet kitokią leksinę reikšmę nei žodis, pateiktas LKŽ), svarbūs ir kiti dalykai — paieškos šaltiniai, laiko riba“. 3 Su panašia problema nagrinėdami dabartinės kalbos terminų darybą susiduria terminologai (Keinys 1975: 8). © Jei lietuviškas skolinio atitikmuo vartosenoje užfiksuotas anksčiau nei buvo įtrauktas į viena ar kitą naują žodyną, jis, be abejo, laikomas naujadaru (pvz., vaizdajuostė, vartojama vietoj videojuostos, įtraukta į LKŽ XVII tomą (LKŽ XVII 971). Kai skolinys keičiamas anksčiau sukurtu žodžiu, pastarasis nelaikomas naujadaru (pvz., riedlentininku (DŽ, 658) keičiamas skolinys skeiteris (LKKN 132). Deja, ne visada įmanoma nustatyti, ar skolinys keičiamas specialiai tam reikalui sugalvotu žodžiu, ar pastarasis jau funkcionavo kalboje iki atsirandant skoliniui ir tik vėliau buvo pasirinktas jam pakeisti. Taigi riba tarp naujadaro ir ne naujadaro netgi darybos požiūriu (nekalbant apie semantinį) nėra labai aiški, bet, norint aptarti darybos polinkius, toks formalus požiūris (ypač pradiniame etape) yra būtinas. 35 Tokių sunkumų kyla ir kitiems naujadarų tyrėjams (plg. Urbutis 1961: 66; Kėzytė 1973: 37-38; Keinys 1975: 8). Naujadarai paprastai atrenkami remiantis žodynais. Taip nagrinėjami įvairūs šiuolaikinės terminijos darybos modeliai (Keinys 1975: 7-56; 1979: 155-183; 1983: 70-123). Šiuo požiūriu tirta bendrinė leksika, pvz., sudurtiniai daiktavardžiai (Urbutis 1961: 65-121). Pradedamos tirti ir didesnės naujadarų imtys: remiantis tekstynais ir kompiuterizuotu DZ, registruojami naujazodziai, kurie pagal kilme dar skiriami į du pogrupius — skolinius ir naujadarus (Mikelioniene 1998: 11). Šio straipsnio autorė rėmėsi [-XIX LKŽ tomais, visais DŽ ir TŽ leidimais, įvairiais terminų žodynais (kompiuterinis terminų bankas dar tik kuriamas, todėl galima paklaida). Tačiau, net ir turint visų žodynų kompiuterinį duomenų banką, negalima būtų absoliučiai garantuoti vieną ar kitą žodį esant naujadarą. Kaip teigia K. Gaivenis, žodžiai gali pasimesti ir nepatekti į žodynus (Gaivenis 1987: 41-51). Ypač tai pasakytina apie potencinius naujadarus: tyrėjas negali tiksliai pasakyti, kuriuos iš jų laikyti naujais dariniais, o kurių — ne (Gaivenis 1987: 33-34; Urbutis 1978: 269). Siame straipsnyje naujadarais laikomi skoliniui pakeisti specialiai sudaryti zodziai — iki to laiko žodynuose neuzfiksuoti dariniai. Atsiribojama nuo nominatyvinių žodžių junginių (kuriuos, kaip jau buvo minėta, taip pat galima laikyti savitais naujadarais) ir galimų semantinių naujadarų. Naujadarai gali būti tiriami įvairiais požiūriais — semantiniu, stilistinės konotacijos, darybiniu. Čia nagrinėjama jų daryba: mėginama išsiaiškinti, ar naujadarai yra tipiškos darybos, bandoma nustatyti jų darybos polinkius (lyginama su bk, šiuo požiūriu gerai ištirta terminija"). Tiriama, ar lietuvių kalbos daryba nepatiria neigiamos kitų kalbų įtakos, ar, įvardijant tikrovės objektus, reiškinius, aklai jomis nesekama®. „Vertinant bet kurį naujadarą, reikia išsiaiškinti ne tik jo darybinę tipologiją, bet ir kitus dalykus“, pavyzdžiui, „ar turi jis kitų lietuviškų arba tarptautinių pakaitų ir kokie jų tarpusavio semantiniai ryšiai“ (Gaivenis 1974: 30). Taigi netikslu būtų nagrinėti skolinių atitikmenis atsietai nuo jų atsiradimo priežasties — pačių skolinių: būtina aptarti ne tik lietuvių kalbos leksiką papildančius naujadarus — atitikmenis, bet ir jų santy- " Vadinamuosiuose naujųjų svetimybių sąrašuose pateikiama nemažai terminų ar terminologizuoty atitikmenų (vadinamųjų nomenklatūrinių žodžių), būdingų viešajai vartosenai (pvz., kampiuterijos terminai valdytuvas, spausdintuvas ir pan.), todėl toks gretinimas yra tikslingas. * Daugiausia naujųjų skolinių ateina iš anglų kalbos ar per anglų kalbą, kurios darybos sistema iš esmės skiriasi nuo lietuvių kalbos (plg. rusų kalbą, per kurią į lietuvių kalbą anksčiau patekdavo daugelis sąvokų: abiejų kalbų žodžių daryba turi nemažai bendrų bruožų (Kaulakienė 1974: 32)), todėl skolinio ir jo atitikmens darybos gretinimas gali atrodyti ganėtinai formalus (išskyrus dūrinius), bet, matyt, pradiniame etape vis dėlto tikslingas, ypač — semantiniu aspektu. Perspektyviausias, matyt, būtų skolinio ir jo atitikmens darybinės reikšmės tyrimas (Pažūsis 1989: 58-71), bet tai — ne šio straipsnio tikslas. Čia apsiribojama trumpu skolinio ir jo atitikmens darybos motyvacijos ir darybos būdo palyginimu. 36 kius su keičiamais skoliniais (aptariamuoju momentu dar negalima tiksliai pasakyti, kurie iš jų — skolinti ar savi žodžiai — iš tiesų prigis, įsitvirtins realiojoje vartosenoje). Kiek įmanoma, mėginama bent fragmentiškai apžvelgti ir atitikmenų vartoseną). Tai tikslinga ir netgi būtina, nes daryba laikytina pradiniu (tai tradicinis požiūris, jo laikėsi jau J. Jablonskis), o vartosena — galutiniu atitikmenų atrankos kriterijumi". Taigi naudinga pasvarstyti jų tarpusavio ryšį. III. Beveik visi į NS ir SA sąrašus patekę naujai padaryti skolinių atitikmenys (išskyrus būdvardžius žingsninė ir ritininė, įeinančius į sudėtinį atitikmenį) yra daiktavardžiai. Jų darybai panaudoti trys iš keturių pagrindinių lietuvių kalbos žodžių darybos būdų: sufiksacija (priesagų vediniai), fleksinė derivacija (galūnių vediniai), kompozicija, arba dūryba (dūriniai). Naujadaru pasiskirstymas pagal darybos būdą (%) | fiz Priesagų vediniai Dūriniai Galūnių vediniai * Remiamasi Naujųjų skolinių ir jų atitikmenų kartoteka (sudarytoja — šio straipsnio autorė). 10 Pastarasis kriterijus nėra konkrečiai įvardytas, bet apie reikalą atsižvelgti į visuomenės nuomonę, vartoseną užsimenama jau kurį laiką (pvz., Skardžius 1997,: 77, 79; Kniūkšta 1979: 90; Simonaitytė 1979: 102), ypač tai pabrėžiama kalbant apie naujųjų svetimybių atitikmenis (D. Mikulėnienė, J. Klimavičius ir kt. (zr. Girčienė 1997: 111-117). Ir tai neginčytina: realiai nevartojami net ir labai vykę naujadarai liks tik negyvi kalbos faktai. 37 Priesagų vediniai Priesagų vediniai iš visų naujadarų populiariausi. Minėtame NS sąraše jų yra keturiolika, SA — vienuolika, taigi su priesagomis iš viso sudaryta dvidešimt penki naujadarai. Pagal darybos pamatą šie naujadarai skirstomi į veiksmažodinius ir vardažodinius vedinius, kurie dar grupuojami pagal darybos reikšmę. Toks skirstymas kelia problemų, nes „griežtų ribų tarp atskirų darybos kategorijų, beje, paprastai nėra, todėl dažnai ginčijamasi dėl platesnio ar siauresnio darybos kategorijos supratimo ir dėl paties vienos ar kitos realumo“ (LKE 142). Čia remiamasi LKG, DLKG pateikiama klasifikacija. 1. Veiksmažodiniai vediniai Dvylika priesaginių naujadarų išvesta iš veiksmažodžių. Iš jų daugiausia — įrankių pavadinimų. Įrankių pavadinimai -tuvas. Tai pati dariausia šios kategorijos priesaga (LKG I 381). Su ja padaryti ir du nauji atitikmenys: skrudintuvas "prietaisas duonos riekėms skrudinti" ir valdytuvas “funkcinis įtaisas, aptarnaujantis (valdantis) vietinio kompiuterių tinklo mazgus’. Jais siūlomi keisti skoliniai tosteris" (angl. toaster < toast ‘skrudinti, gruzdinti karštyje') ir serveris (angl. server < serve ‘(ap)tarnauti, valdyti"). Šių skolinių ir jų atitikmenų darybos motyvacijos panašumai gana akivaizdūs: priesagos -er vediniai keičiami priesagos -fuvas vediniais; pamatiniai zodziai pasirinkti remiantis tokiais pačiais ar panašiais požymiais. Priesaginės darybos pasirinkimas yra visai suprantamas, nes lietuvių kalboje dauguma įrankių pavadinimų padaroma su priesagomis (pavyzdžiui, tokių terminų yra penkis kartus daugiau nei su galūnėmis išvestų ir sudurtinių įrankių pavadinimų (Keinys 1983: 107)). Konkrečios priesagos -tuvas pasirinkimą, be abejo, lėmė tik lietuvių kalbos darybos sistema. Anglų kalbos priesagos -er vediniais įvardijami ne tik įvairūs įrankiai ir kt. objektai, bet ir subjektai (Beard 1990: 123— 129), o lietuvių kalba jie gali būti vadinami skirtingų priesagų vediniais. Plg. skolinių ir jų atitikmenų poras: šrederis — (dokumentų) naikiklis, šeikeris — (kokteilių) plaktuvė, burgeris — suvožtinis, bestseleris — graibstinys, blisteris — (vaistų) lakštelis, plejeris — ausinukas, dileris — atstovas, referis — teisėjas, kileris — žudikas, menedžeris — vadybininkas ir pan. Kiek kebliau su semantiniu pamatavimu. Bet turbūt svar- |! Skolinių reikšmės nustatytos remiantis šiais Zodynais: ALZ 1997, ED 1995, CID 1995, PLŽ 1997, VLŽ 1997. 38 biau ne tai, ar skolinys turėjo įtakos atitikmens darybai, o tai, kokia ta įtaka. Nedaug naujų realijų ar sąvokų susiformuoja grynai lietuviškoje dirvoje (Gaivenis 1980: 31), todėl natūralu, kad daugelis jas įvardijančių lietuviškų naujadarų „savo forma yra visai mūsiški [...], bet savo reikšme, savo sąvokiniu turiniu yra pritaikinti bendroms, tarptautinėms sąvokoms žymėti“. Tik reikia žiūrėti, kad jie „savo darysena ir turiniu nebūtų atsiję nuo mūsų kalbinio galvojimo, [...] kad būtų organiškai jpinti į mūsų vartoseną“ (Skardžius 1997,; 280—281). Aptariamieji naujadarai, be jokios abejonės, yra sistemiški, tipiški darios priesagos semantiškai „skaidrūs“ vediniai (priesagos -tuvas vediniai gali būti daromi iš įvairios sandaros tranzityvinių veiksmažodžių (LKG I 381; DLKG 129). Jų pamatinė forma, kaip ir įprasta tokiems vediniams, yra bendratis). -iklis. Šios, antrosios pagal darumą (LKG I 383), priesagos vediniai — trys įrankių pavadinimai: segiklis “įrankis popieriaus lapams susegti“, (pranešimų) gaviklis “(prietaisas pranešimams gauti', spalviklis “spalvotas rašiklis norimai teksto vietai pažymėti'. Jais keičiami skoliniai steipleris (angl. stapler < staple “(su)kabinti"), peidžeris (angl. pager < page "iššaukti, iškviesti ka’), markeris (angl. marker < mark ‘(pa)zyméti’). Šios, kaip ir aptartosios, grupės skoliniai ir jų atitikmenys yra priesagų vediniai, tik šiuo atveju atitikmenų semantinė motyvacija jau daug originalesnė nei pirmosios. Kiek panašesnė motyvacija tik steiplerio ir segiklio (įrankis sukabinti / susegti; šiam skoliniui keisti buvo siūlyta ir veiksmažodžio sukabinti vedinių, pvz.: sankabė, sukabukas). Markeris ir spalviklis iš esmės skiriasi nuo kitų šios grupės porų. Spalviklis tėra viena iš markerio reikšmių, kitomis, bendresnėmis reikšmėmis siūlomi panašiai motyvuoti atitikmenys žymiklis, žymeklis. Priesagos -iklis vediniai daromi tiek iš pirminių, tiek iš kitų veiksmažodžių. Paprastai remiamasi būtojo kartinio laiko kamienais (LKG I 383; DLKG 129), tai pasakytina ir apie aptariamuosius atitikmenis (plg. formas gauti, gauna, gavo). Palyginus priesagos -tuvas ir -iklis vedinius, kuriais keičiami anglų kalbos priesagos -er vediniai, galima įžvelgti konkrečios priesagos pasirinkimo motyvus. Priesagos -tuvas vediniais įvardijami didesni prietaisai, -iklis — mažesni prietaisai ar įnagiai. Toks skyrimas nėra atsitiktinis. Nors tarp šių priesagų didesnių skirtumų nėra, vis dėlto su priesaga -tuvas dabar labiau linkstama daryti sudėtingesnių prietaisų, įrenginių pavadinimus, o su -iklis — paprastesnių prietaisų ar jų dalių ir įnagių, rečiau — įrenginių pavadinimus (Keinys 1975: 20—21). -tuvė. Įrankių pavadinimų kategorijai priskirtinas šios priesagos vedinys gruzdintuvė "prietaisas, kuriame apsemti riebalų kepami kulinarijos gaminiai — bulvės, spurgos, žuvis ir pan.’ Jis, remiantis nusistatytais formaliais kriterijais, taip pat laikytinas naujadaru"?. Šiuo vediniu siūloma keisti hibridą fritiūrinė (pranc. 12 Šis žodis vartosenoje aptinkamas jau 1987 m. (Pvz.: Fritiūrinė (gruzdintuvé) — specialus indas <... > kepti karštuose riebaluose — fritiūre (NUE 118), bet į žodynus nepateko. Jį, nepaisant atsiradimo laiko, tikslinga priskirti prie naujadarų, nes, kaip matyti iš pateiktojo pavyzdžio, sugalvotas specialiai skoliniui pakeisti. 39 friture “kepimas; riebalai kepimui'). Gruzdintuvės darybinė motyvacija yra neabejotinai autentiška (žr. Klimavičius 1997: 12-14). Kaip ir aprašytieji priesagos -tuvas vediniai, gruzdintuvė įvardija didesnį prietaisą nei atitikmenys su priesaga -iklis. Paprastai priesagos -tuvė vediniai žymi įnagius, nesudėtingus prietaisus arba indus (LKG I 386; DLKG 130). Šiuo požiūriu gruzdintuvė šiek tiek skiriasi: vis dėlto tai yra pakankamai sudėtingas prietaisas (plg. trintuvė, griistuvė), jo negalima laikyti ir indu, nors tokių asociacijų gali kilti (plg. gruzdintuvę ir keptuvę). Abiejuose „daiktuose“ galima gaminti tokius pačius patiekalus ir gauti panašų rezultatą (pvz., bulvės fri dažnai net ir vadinamos keptomis bulvėmis). Tokia analogija galėjo paskatinti pasirinkti priesagą -fuvė. Be abejo, įtakos galėjo turėti ir kiti dalykai. Pažymėtina, kad moteriškosios giminės hibridas" keičiamas moteriškosios giminės atitikmeniu. Tai įdomus faktas, nes daugumas įrankių pavadinimų yra vyriškosios giminės. Priesaga -fuvas yra labiausiai paplitęs įrankių pavadinimų darybos afiksas, 0 priesagos -fuvė vedinių gerokai mažiau (Keinys 1975: 20; Ambrazas 1993: 180). Štai DZ, pateikiama apie du su puse šimto priesagos -fuvas ir tik apie pusšimtį priesagos -tuvė vedinių (ALKZ 103; 415-418). Nemažai pastarosios priesagos vedinių jau nebevartojami arba nevartojami nurodytomis reikšmėmis, pvz., minėtasis skolinio šeikeris atitikmuo (kokteilių) plaktuvė ‘pluktuve; rantuota lentelė šiaudams sulyginti dengiant stogą; kultuvė' (DZ, 562). Pateikti faktai leistų daryti prielaidą, kad keičiamojo hibrido giminė galėjo turėti įtakos parenkant atitikmens giminę“. Priesagos -tuvė vediniai paprastai daromi iš pirminių veiksmažodžių, bet pasitaiko ir kitokių atvejų, pvz., minkytuvė, brandintuvė, perplautuvė (LKG I 386; DLKG 130; Keinys 1975: 24), taigi gruzdintuvė nėra netipiškas vedinys. Daugiausia įrankių pavadinimų padaryta su priesagomis -fuvas ir -iklis. Jų vedinių gausa atitinka bendraji pastebimą darybos polinkį: abi jos yra dariausios šios kategorijos priesagos (LKG I 381; DLKG 129; Keinys 1975: 20-21). Vartosena. Įrankius įvardijančių atitikmenų vartoseną patogiausia aptarti kartu. Iš priesagos -iklis vedinių dažniausiai vartojamas (pranešimų) gaviklis. Iš viešosios vartosenos jis visiškai išstūmė skolinį peidžeris. Valdytuvas yra naujesnis teikinys (įtrauktas į kai kuriuos naujausius kompiuterijos žodynus, pvz., KTŽ 198), turintis mažesnę vartojimo tradiciją (dar tebevartojamas anksčiau pasiūlytas sudėtinis to paties skolinio atitikmuo valdantysis kompiuteris). Atitikmenys skrudintuvas ir gruzdintuvė taip pat baigia iš viešosios vartosenos išstumti jais 3 TŽ (p. 169) pateikiama vyriškosios giminės skolinio forma fritiūras. Šalia reikšmių „riebalai kepimui; kepimas“ duodama ir reikšmė „aparatas kepti riebaluose“. Kaip atsirado skolinio forma fritiūrinė, straipsnio autorei nežinoma, bet priežastis galėjo būti ta, kad prancūzų kalbos daiktavardis friture yra moteriškosios giminės. '* Sunku pasakyti, ar skolinio giminės kategorija būtų svarbus veiksnys teikiant atitikmenis, nes anglų kalboje, iš kurios (per kurią) dabar daugiausia skolinamasi, giminės kategorija morfologiškai nereiškiama. 40 keičiamus skolinius. Spalviklis yra daugiau šnekamosios kalbos dalykas, populiarus tarp jį žinančių, bet neaptinkamas viešojoje vartosenoje. Mat, kaip jau buvo minėta, tai tik vienas iš markerio atitikmenų. Apibendrintai apie šiuos atitikmenis galima pasakyti, kad jie, būdami tipiški darių priesagų vediniai, lengvai prigyja. Tai visai nestebina: juos galima laikyti potenciniais naujadarais, kurie iš visų naujadarų vartotojų priimami lengviausiai. Jie atrodo tarsi įprasti žodžiai, nesukelia psichologinio pasipriešinimo. Veiksmų ir veiksmo rezultato pavadinimai -ioné. Gana netikėtas priesagos -(i)onė vedinys dėlionė “žaidimas, kai iš kibių dalių reikia sudėlioti paveiksla’. Šios priesagos vedinių tradiciškai nėra daug. Jie paprastai daromi iš veiksmažodžių su priesaga -(i)oti (LKG I 297, DLKG 97), šiuo atveju dėlioti. Tradiciškai (formaliai) šį vedinį tegalima priskirti veiksmų pavadinimų (veiksmažodinių abstraktų) kategorijai, bet aiškiai juntama, kad naujadaras įvardija ir veiksmo rezultatą (sudėliotas paveikslas) bei objektą (sudėliotinas paveikslas). Tai nėra atsitiktinis dalykas. Daugelis veiksmų pavadinimų, ypač padarytų iš tranzityvinių veiksmažodžių, žymi ne tik veiksmą, bet ir jo rezultatą bei objektą (LKG I 317; Ambrazas 1993: 108). Įdomi šio naujadaro kilmė. Tai vaikų pasiūlytas ir jų pačių išrinktas kaip vienas iš populiariausių skolinio puzlis (angl. puzlle “galvosūkis') atitikmenų. Dėlionės darybinė motyvacija autentiška (plg. atitikmens ir skolinio reikšmę bei formą). Vaikų naujadaras (kiti rekomenduojami šio skolinio atitikmenys — dėstas, dėstinis, galvosūkis) ėmė sparčiai plisti viešojoje vartosenoje, pvz.: mėgstantys žaisti dėlionę („Puzzle“) LR 96 09 06; konkursų nugalėtojams padovanos dėlionių LR 98 02 21; vaikams patinka dėlionė (puzlis) TV 98 12; įvairūs šios dėlionės kibukai — vandenyno srovės, vėjai ir liūtys — sukimba tarpusavyje V 98 01 29. Tokie pavyzdžiai, kai net keletas leidinių pasirenka tą patį atitikmenį, net vartoja jį perkeltine reikšme, rodo šio naujadaro gyvybingumą, tikimybę prigyti kalboje. Kas galėjo lemti dėlionės populiarumą? Priesagos -ioné vedinių nėra daug (DZ, pateikiami tik 38 — ALKZ 87-88). Iš ju priesagoje kirčiuojamų (taigi panašiai skambančių, ypač vaikams) populiaresnių labai nedaug. Tai kelionė, svajonė, abejonė, vakaronė, iš stilistiškai žymėtų — teplionė, keverzonė, terlionė (pastarasis gali asocijuotis su aptariamuoju žaidimu, kur reikia ilgai „terliotis“). Vienas iš paaiškinimų galėtų būti tinkama motyvacija. Kad šis žaidimas siejamas būtent su veiksmažodžiu dėlioti, rodo vartosenos pavyzdžiai: šventė „Sudėliok savo svajonių „Puzzle“ LR 96 09 06; bus labai sunku sudėlioti savo nutapytą „Puzzle“; vaikai mėgsta ir vadinamąsias „pūzles“ (toks žaislelis, kai iš daugybės mažučių paveikslėlių reikia sudėlioti didelį paveikslą) D 95 01 06. Priesaga -(i)oné dažniausiai reiškiamas ilgokai trunkantis veiksmas, taigi šiuo atveju ji labai tinkama: sudėlioti dėlionę — ilgas ir kruopštus darbas, kartais trunkantis net mėnesius (nelygu dėlionės sudedamųjų dalių skaičius). 41 vindserfingas'® atitikmuo (angl. windsurfing “burlenčių sportas' < wind ‘vejas’ + surf "bangų mūša, bangavimas’), garsajuostė “magnetinė juosta garsui įrašyti ir atgaminti', kuria keičiama audiokasetė (lot. audio ‘girdziu’ + pranc. cassette ‘dežutė'), dantisiūliai “specialūs siūlai dantims valyti’, siūlomi vietoj skolinio flosai (angl. floss ‘Zzaliavinis šilkas*) ir vaizdajuostė “magnetinė juosta vaizdui ir garsui įrašyti ir atgaminti', kuria keičiamas skolinys videokaseté (lot. video ‘matau’ + pranc. cassette ‘dézute’). Trys minėtieji duriniai siūlomi sudurtiniams skoliniams pakeisti (banglenté, garsajuostė, vaizdajuosté). Vieno iš sandy darybinés motyvacijos panašumai sietų dvi skolinių ir atitikmenų poras vaizdajuostę ir videokasetę (plg. kitą vartojamą atitikmenį vaizdo kasetė), garsajuostę ir audiokasetę (plg. sudėtinį atitikmenį garso kasetė). Visus šiuos sudurtinius daiktavardžius galima laikyti determinatyviniais — pirmasis jų sandas apibrėžia, susiaurina antrojo sando reikšmę. Tokio tipo daiktavardiniai dūriniai būdingiausi bk (Urbutis 1961: 68). Jie visi padaryti iš daiktavardžių, neturinčių priesagų ar priešdėlių. Tai taip pat atitinka sudurtinių daiktavardžių su abiem daiktavardiniais sandais darybos polinkius (Urbutis 1961: 75). Trys dūriniai turi jungiamąjį balsį, du — neturi. Tai atitinka bk polinkius (žr. Urbutis 1961: 77). Jungiamieji balsiai a ir i, kaip ir įprasta tokiems dūriniams, sutampa su pirmojo sando pamatinių žodžių kamiengalio balsiais (garsas, vaizdas, dantis). Keturi naujadarai sudaryti iš būdvardžio ir daiktavardžio. Tai atitikmuo sauskelnės 'neperšlampamos vienkartinės kūdikių kelnaites’, kuriuo keičiamas skolinys pampersai (angl. pampers < pamper ‘lepinti, paikinti’), didkepsnis “didelis mėsos gabalas kepti arba kepsnys', siūlomas vietoj skolinio steikas (angl. steak “didelis mėsos (žuvies) gabalas kepti; toks kepsnys'), didmaišis “didelis kroviniams dėti maišas", skolinio bigbegas atitikmuo (angl. big “didelis', bag “maišas, krepšys, ranking’), greitmaistis “iš anksto paruoštas ir labai greitai tam tikrose užkandinėse patiekiamas maistas’, siūlomas vietoj angliško žodžių junginio fastfood (fast ‘greitas’, food ‘maistas’). Iš minėtųjų duriniy du siūlomi skoliniams iš dviejų sandų pakeisti (didmaišis, greitmaistis). Šių atitikmenų ir jais keičiamų skolinių poras sieja akivaizdūs darybinės motyvacijos panašumai. Semantinės motyvacijos panašumų galima įžvelgti ir tarp didkepsnio bei steiko. Šie naujadarai taip pat laikytini determinatyviniais. Jų darybinė reikšmė maždaug sutampa su leksine. Visi šie, kaip ir pirmosios grupės, dūriniai sudaryti iš pamatinių žodžių, kurių kamienai yra lygūs šaknims (didkepsnis ir didmaišis būtų aiškinami kaip ‘didelis maiSas’, ‘kepsnys’, bet darybiškai skaidomi didis (r. “didelis' DZ, 120) + ‘maiSas’, ‘kepsnys’, plg. didstinte, didmiestis ir pan.). 5 Anglų kalbos žodžiu windsurfing įvardijamas burlenčių sportas, bet NS sąraše kaip skolinio vindserfingas atitikmuo duodamas ne tik burlenčių sportas, bet ir burlentė. ¢ Sp 48 Nė vienas iš šios grupės dūrinių neturi jungiamojo balsio. Toks polinkis būdingas lietuvių kalbai, kur daugiau kaip pusė tokio tipo dūrinių niekada neturi jungiamojo balsio arba dažniau vartojami be jo (Urbutis 1961: 87). Du naujadarai padaryti iš veiksmažodžio ir daiktavardžio. Tai autentiškos semantinės motyvacijos sinonimai gruzdataukiai ir gruzdintaukiai “riebalai kepti gruzdintuvéje’, siūlomi vietoj skolinio fritiūras (pranc. friture “kepimo būdas, kai patiekalas apsemtas riebalų"). Šie dūriniai taip pat laikytini determinatyviniais. Abiejų pirmieji sandai greičiausiai sietini su pamatinių veiksmažodžių esamojo laiko forma, nors darybos pamatu galėjo būti paimta ir kita pagrindinė forma (su dalyviais nesusijusių pirmųjų veiksmažodinių sandų forma dažnai neparodo, su kuriuo iš trijų pamatinių veiksmažodžių kamienų tokie sandai labiau sietini (Urbutis 1961: 100). Tokie dūriniai, kurių pirmasis sandas santykiauja apskritai su veiksmažodžiu ar tik su viena kuria jo pamatine forma, yra kiek retesni nei tie, kurie siejasi su būtojo laiko dalyviais (Urbutis 1961: 96). Kaip ir būdinga tokio tipo dūriniams, pirmuoju atitikmenų sandu eina kamienai be priešdėlių, o antrasis sandas remiasi daiktavardžiu, kurio kamienas lygus šakniai. Netradiciška yra tik tai, kad dūrinio gruzdintaukiai pamatinis veiksmažodis nėra pirminis. Gruzdataukiai turi jungiamaji balsį a. Tai nėra labai būdinga lietuvių kalbai, nes didžioji dalis darinių su pirmuoju veiksmažodiniu ir antruoju daiktavardiniu sandu visada ar bent jau dažniau yra vartojami be jungiamojo balsio, bet — pateisinama, nes kiti tokio tipo dariniai turi būtent tokį jungiamąjį balsį (Urbutis 1961: 100). Dūrinių pasiskirstymo pagal pirmąjį sandą negalima pavadinti visai tradiciniu. Bk dūriniai su abiem daiktavardiniais sandais sudaro didesnę dalį (tris ketvirtadalius) visų daiktavardžių, turinčių antrą daiktavardinį sandą (terminai — apytiksliai 60 %), o atitikmenys — šiek tiek mažiau negu pusę. Dūriniai su pirmuoju būdvardiniu sandu bk sudaro daugiau kaip penktadalį tokio tipo daiktavardžių (terminai — apytiksliai 22 %), atitikmenys — šiek tiek daugiau negu trečdalį. Dūriniai, turintys pirmą veiksmažodinį sandą (po skaitvardinio) bk yra reti (terminijoje — 3,4 96), o atitikmenys sudaro beveik penktadalį (DLKG 151; Urbutis 1961: 68; Keinys 1983: 75). Dūriniai su antruoju veiksmažodiniu sandu Likusių trijų dūrinių antrasis sandas yra veiksmazodinis, o pirmasis — daiktavardinis. Tai dažasvydis “ginkluotą kovą imituojantis žaidimas, kurį žaidžiant naudojami dažais užtaisomi šautuvai', juo keičiamas skolinys peintbolas" (angl. paintball < paint ‘dazai’ + ball ‘kamuolys’), rinkodara “produkto pardavimo organizavimas, apimantis kainos nustatymą, paklausos tyrimą, reklamos rengimą), kuris 9 Peintbolas, kitaip dažasvaidis (STZ 1996: 381). 49 siūlomas vietoj skolinio marketingas (angl. marketing < market ‘rinka’) ir odašveitis “kremas, pašalinantis suragėjusias odos daleles’, vienas iš skolinio pilingas atitikmenų (angl. peeling < peel ‘luptis (apie 0da)’). Iš visų trijų skolinių ir jų atitikmenų porų darybinės motyvacijos panašumai sietų tik dažasvydį ir peintbolą (ir tik — vieno iš sandų). Rinkodaros, odašveičio ir dažasvydžio pirmuoju daiktavardiniu sandu pasakomas veiksmažodžiu reiškiamo veiksmo objektas (toks santykis būdingas didžiajai daliai tokio tipo darinių (Urbutis 1961: 106): rinką daryti, odą šveisti, dažus sviesti. Veiksmazodiniai vediniai su šaknies balsių kaita nedazni, bet ie : y kaita yra populiari (Urbutis 1961: 109-110). Su antruoju sandu -svydis yra keletas sporto terminų, pvz., vandensvydis, orasvydis. Visi šie dūriniai turi jungiamąjį balsį (bk beveik pusė, o terminijoje trečdalis vartojama be jo, žr. Urbutis 1961: 110; Keinys 1983: 111): du a, vienas o. Bk šio tipo dūriniai dažniausiai turi jungiamąjį balsį a, kuriuo paprastai jungiami tik a (kaip ir šiuo atveju) ir 0 kamienų daiktavardžiai, o jungiamasis balsis 0 yra daug retesnis, ir paprastai vartojamas tada, kai pirmuoju sandu eina o kamieno daiktavardis (Urbutis 1961: 110). Taigi rinkodara būtų netipiškas, bet tikrai ne vienišas tokio tipo darinys: kaip teigia Urbutis (1961: 110), į a-kamienius daiktavardžius (dažniausiai neologizmus) su kokiais kitais jungiamaisiais balsiais (iš jų kiek dažniau pasitaiko tiktai -0-) reikia žiūrėti kaip į išimtis. Pvz.: dujotiekis, naftotiekis, kainodara, kraštotyra, miškotvarka ir pan. Pateiktieji dažnai vartojami dūriniai ir naujai kuriamos niekam neužkliuvusios, visuomenei priimtinos „išimtys“ galbūt leistų daryti prielaidą, kad jungiamasis balsis o tokio tipo dūriniuose nebelaikytinas dideliu nukrypimu. Toks polinkis pastebimas ir kuriant terminus, ypač su antruoju sandu -tyra, -skyra ir -dara (Keinys 1983: 111). Kaip jau buvo minėta, duriniy su antruoju daiktavardiniu sandu yra vienuolika, o su antruoju veiksmažodiniu — tik trys. Tai, kad pirmųjų beveik tris kartus daugiau nei antrųjų, nėra netikėta: pirmojo tipo dūriniai sudaro beveik tris ketvirtadalius visų dabartinės lietuvių kalbos sudurtinių daiktavardžių (LKG I 437; DLKG 151). Sudurtiniai naujadarai populiarūs. Jų išties nemažai pasiūloma skoliniams keisti, pvz., garsaspynė, telefonspynė, akmenstiimis, dribvaisiai, grūdvaisiai, vaisgrūdžiai, didžprekiai, kritribė, didžturgis, komplaužys, tampkelnės, vaizdaskiautės ir pan. Dūrinių populiarumą, priimtinumą liudija ir vartosena. Štai žiniasklaida labai greitai išstūmė neadaptuotą pasakymą mass-media (nepateko į minėtus sąrašus, nes viešojoje rašytinėje kalboje retas) ir pagrečiui su nelietuvišku pasakymu vartotus daugiažodžius atitikmenis (masinės) visuomenės informavimo (bendravimo, komunikacijos) priemonės. Leidinių puslapiuose, reklamoje nebeliko pampersų, kuriuos pakeitė sauskelnės, vis dažniau vietoj marketingo rimtesniuose spaudiniuose renkamasi rinkodara. Vaizdajuostė ir garsajuostė sėkmingai konkuruoja su ilgą vartosenos tradiciją turėjusiais skoliniais videoir audiokaseté, o dėl sporto terminų banglentė ir burlentė tinkamumo vartotojams visai nekyla abejonių (pagal tą patį modelį lengvai daromi ir prigydomi jau kiti naujadarai, 50 pvz., orlenté). Kiti sudurtiniai atitikmenys yra pakankamai nauji teikiniai, dar negalėję labai paplisti (turima tik po keletą didmaišio, odašveičio vartosenos pavyzdžių), dauguma iš jų turi konkurentų. Gruzdataukiams, gruzdintaukiams plisti, matyt, trukdo anksčiau pradėti vartoti fritiūūro atitikmenys kepamasis aliejus, gruzdinamasis aliejus, riebalai gruzdintuvėms. Dantisiūliai ir greitmaistis taip pat turi konkurentų — sudėtinių tas pačias šaknis turinčių žodžių atitikmenų, pavyzdžiui, vartojama: dantų siūlai, greitas maistas. Kurie iš jų įsitvirtins kalboje, dar neaišku. Dūriniai galbūt vilioja aiškia daryba ir reikšme. Tačiau bėda — dažnai jie ilgi, nepatogūs. Dūrinių ir priesagų vedinių santykis (14 : 25) nėra tipiškas. Kaip teigiama LKG (I 253), DLKG (86), bk priesagų vedinių vienų yra daugiau negu visų kitų darinių, o tokių atitikmenų tik keletą kartų (beveik du) daugiau nei vienų iš darinių — dūrinių. Taigi dūrinių tarp aptariamų naujų atitikmenų yra daugiau nei įprasta gyvojoje kalboje. 4. Galūnių vediniai Mažai teišnaudojamas darybos būdas — galūnių vediniai. NS sąraše — tik vienas aiškus toks naujadaras smigis (aptartojo smiginio sinonimas: žr. p. 42). SA sąraše yra du žodynuose neužfiksuoti galūnės vediniai: ieška “radijo ieškos sistema’, kuriuo keičiamas skolinio peidžingas (angl. paging < page ‘Saukti ka’) ir striksé ‘mergina, Sokanti per sporto varžybų pertraukeéles ir palaikanti komanda’, siūloma vietoj neadaptuoto žodžio cheerleader (angl. cheer ‘dziaugsmingai sveikinti, pritarti, drasinti’ + leader ‘vadovas, lyderis’)TM. Galūnės vediniu keičiamas priesagos vedinys (ieška / paging) ir sudurtinis žodis (striksė / cheerleader). Smigis ir darts(as) darybos požiūriu būtų artimesni. Atitikmenų pamatas pasirinktas remiantis kitais semantiniais požymiais nei skolinių. Visi šie atitikmenys yra veiksmažodžių vediniai. Tai atitinka dabartinės lietuvių kalbos polinkius: apie keturis penktadalius galūnės vedinių yra padaryti iš veiksmažodžių (Urbutis 1961: 57), dar daugiau jų yra terminijoje — 90,8 procento (Keinys 1979: 155). Ieška ir smigis laikytini veikmažodžių abstraktais. Pirmasis yra pačios dariausios galūnės vedinys, kuris savo reikšme, kaip ir dauguma tokių vedinių, mažai kuo skiriasi nuo abstrakto su priesaga -imas (plg. LKG I 303). Didžioji dalis galūnės -a abstraktų yra padaryta iš pirminių priešdėlinių veiksmažodžių, tačiau nereti ir tokie vediniai, kurie darybiškai santykiauja su kitokiais (ir nepriešdėliniais) veiksmažodžiais, nors dažniausiai ir neturi pastariesiems 7 . . . . . . sia . . r m . . . *0 Prie jų dar galima priskirti minėtus galimus naujadarus smigė, ieškas, tamprės, timpės, gruzdės. 51 būdingų priesagų, pvz.: ryma (LKG I 304; DLKG 99). Toks yra ir aptariamasis naujadaras ieška. Smigis suvokiamas ne tik kaip veiksmo, bet ir kaip objekto pavadinimas. Tokia darybos reikšmė būdinga daliai veiksmažodinių abstraktų (Keinys 1979: 157). Šios galūnės vediniai kalboje taip pat labai dažni. Iš kitų galūnių vedinių jie išsiskiria tuo, kad dažniau linkę žymėti vienkartinį trumpai trunkantį veiksmą (LKG I 304-305; DLKG 99-100). Formaliai išskyrus smigio veiksmo reikšmę, tai taip pat akivaizdžiai matyti: strėlytės smigis trunka tik akimirką. Taigi šį naujadarą galima laikyti tipišku galūnės -is vediniu. Dar vienas galūnės vedinys striksė įvardija veikėją. Naujadaras gana netikėtas, nes tikrieji veikėjų galūninės darybos pavadinimai yra retoki (juos paprastai linkstama darytis su priesagomis) ir dažniausiai turi menkinamąją reikšme (Keinys 1979: 176). Matyt, jaučiamas ir striksés menkinamasis reikšmės atspalvis, nes šis naujadaras, nors ir įtrauktas į STŽ (p. 533), vartosenoje neplinta. Verčiamasi aprašomuoju būdu arba bendros reikšmės žodžiu. Pvz.: per minučių pertraukėles žavėjosi šokėjų lankstumu R 96 02 03; salėse pasirodė savų komandų „palaikymo grupių“ — šokėjų. Pačios dalyvės nori, kad jas vadintų „profesionalių šokėjų trupe“ LR 95 01 06. Kaip rodytų pateikti pavyzdžiai, striksės darybos reikšmė „ta, kuri striksi“ neperteikia pavadinamo objekto esmės. Teikiant atitikmenis svarbu paisyti ne tik funkcionalumo (šiuo atveju trumpas, patogus žodis), bet ir darybos reikšmės, ypač — pamatinio žodžio semantikos“. Kiek kitokia galūnės vedinio — smigio — istorija. Jo vartotojai neatmetė: tik pasiūlytas smigis pradėjo plisti viešojoje vartosenoje (pvz., televizijoje: neliesk smigio lentos LNK 97 02 24), bet į STŽ kaip terminas įtrauktas priesagos vedinys smiginis (p. 496) smigį išstūmė. Bet tai, kad galūnės vedinys buvo iš tiesų patrauklus, priimtinas, rodytų juo pavadintas oficialus šios sporto šakos klubas: Vilniuje yra vienas oficialus smiginio sporto klubas „Smigis“ LR 98 05 05. Kaip matyti iš pateiktų duomenų, vartotojai palankiai priima tinkamai motyvuotus galūnės vedinius. Jie tikrai parankūs ir kalbai — ypač ekonomijos požiūriu. Galūnių vediniai yra trumpi, aiškūs, tikslūs (Keinys 1979: 157). *! Kad motyvacija yra itin svarbus veiksnys, rodytų pasiūlytų dviejų galūnės vedinių ieško (peidžeris) ir aptariamosios (radijo) ieškos (peidžingas), sudarančių darnią sistemą, likimas. Pastarasis teikinys prigijo, o peidžeris stichiškai pradėtas vadinti pranešimų gavikliu (o ne sistemiškai — iešku). Tokią vartosenos atranką, matyt, lėmė visuomenei nepriimtina semantinė atitikmenų motyvacija. Peidžingas yra radijo ieškos sistema: norintis perduoti informaciją turinčiam pranešimų gaviklį (peidžerį) skambina į radijo ieškos centrą ir perduoda žinutę operatorei, 0 ši ją persiunčia abonentui. Taigi per radijo ryšį ieškoma abonento. O peidžeris yra prietaisas, priimantis radijo ieška siunčiamus signalus (žinutes) — gaunantis pranešimus. Nors abu keičiami skoliniai turi tą pačią šaknį (peidžingas ir peidžeris), vartosenoje įsigalėjo jų atitikmenys, turintys skirtingas šaknis. Tokie pavyzdžiai dar kartą patvirtina, kad skoliniai beveik neturi įtakos jiems pakeisti siūlomų atitikmenų darybos būdui, tipui, motyvacijai. 52 Galūnių vediniai užima antrą vietą po priesagų vedinių (LKG I 251; DLKG 86). Pastarųjų atitikmenų ir dūrinių santykis minėtuose sąrašuose (3 : 14) rodytų polinkį, prieštaraujantį tradiciniam darinių (daiktavardžių) pasiskirstymui kalboje: galūnių vedinių yra gal truputį daugiau negu sudurtinių daiktavardžių (DLKG 86) arba beveik tiek pat (Urbutis 1961: 65). O sąrašuose sudurtinių naujadarų beveik penkis kartus daugiau nei galūnės vedinių. Tokį santykį iš dalies galėjo lemti vienas iš nusistatytų formalių naujadarų skyrimo kriterijų: žodis, nors ir kitokia reikšme pateiktas LKŽ, naujadaru nelaikomas (kaip jau buvo minėta, kai kurie iš jų gali būti ir naujai padaryti, ne tik nauja reikšme atgaivinti lietuvių kalbos žodžiai). Bet, net ir pridėjus tokius galimus naujadarus, dūrinių ir galūnės vedinių santykis neatitiktų tokių darinių santykio bk. Galima būtų įtarti dūrinių perteklių atsiradus dėl kitų kalbų įtakos. Bet vargu ar tokį įtarimą galima pagrįsti. Štai sudurtinių atitikmenų yra kėturiolika, o jais keičiamų sudurtinių skolinių — tik šeši. Taigi ir nesudurtinis skolinys gali būti keičiamas sudurtiniu atitikmeniu, o tai gana netikėta: lietuvių kalboje dūryba menkiau išplėtota, todėl didesnė tikimybė, kad konvergencinėje daryboje anglų kalbos dūrinys bus atliepiamas vediniu (Pažūsis 1989: 65). Ir atvirkščiai: devyniems sudurtiniams skoliniams siūloma su priesagomis padarytų atitikmenų, galūnių vedinių. Tai rodytų, kad tiesioginio ryšio tarp keičiamojo skolinio ir jam siūlomo lietuviško atitikmens darybos būdo veikiausiai nėra. Iš tiesų tokia dūrinių gausa galbūt nė nereikėtų stebėtis, nes viena iš pastebėtų naujadarų darybos tendencijų — sudurtinių žodžių (palyginti su priesagų ir galūnių vediniais) santykinis pagausėjimas (Gaivenis 1980: 31). Kad galūnės vedinių ir dūrinių santykis pastarųjų dešimtmečių kalboje linkęs kisti dūrinių naudai, rodytų ir terminų tyrimai: dūryba čia užima antrą vietą po priesagų vedinių (Keinys 1979: 155; 1983: 70). Bet taip pat teigiama, kad galūnių vediniai visu pajėgumu dar nepanaudojami, ir kuriant įvairių sričių terminiją jais būtų galima ir net patartina daugiau remtis (ten pat, 1979). Matyt, reikėtų į tai atsižvelgti ir teikiant atitikmenis. Išvados 1. Iš visų NS ir SA sąrašuose naujosioms svetimybėms siūlomų atitikmenų naujadarai sudaro apie trečdalį su puse. Tokį santyki lėmė kelios priežastys: 1) ne visada naująja svetimybe įvardijamas naujas dalykas, todėl ji keičiama jau turėtu lietuvišku žodžiu; 2) dažni daugiažodžiai (sudėtiniai) atitikmenys, kurių dėmenimis paprastai eina seni lietuviški žodžiai ar jų formos; 3) atitikmenys, kurių grafinė raiška sutampa su žodynuose esančių lietuvių kalbos žodžių, o leksinė reikšmė nutolusi ar visai kita, remiantis formaliu kriterijumi (žodyne užfiksuotas darinys), darybos požiūriu (išskyrus darybinį homonima) nelaikomi naujadarais. 2. Beveik visi naujadarai (išskyrus keletą būdvardžių, įeinančių į sudėtinį atitikmenį) yra daiktavardžiai. Atitikmenų darybai panaudoti trys iš keturių pagrindinių lietuvių kalbos žodžių darybos būdų: daugiausia priesagų vedinių (25), beveik per pusę mažiau — dūrinių (14), labai nedaug galūnės vedinių (3). Visai nepanaudota priešdėlinė daryba. Tradiciškai priešdėlių vediniai iš visų darinių (daiktavardžių) yra rečiausi, todėl, matyt, ir čia tokia tendencija neturėtų labai stebinti. Toks darinių santykis prieštarauja tradiciniam jų pasiskirstymui kalboje. Tradicine galima laikyti tik priesagų vedinių gausą: jų yra 1,3 karto daugiau negu visų kitų darinių. Didelis dūrinių procentas nėra visai netikėtas, nes pastarojo dešimtmečio tyrinėjimai atskleidė dūrinių gausėjimo polinkį. Šio proceso, matyt, nereikėtų sieti vien su išoriniais veiksniais: germanų kalbų, kuriose dūriniai itin populiarūs, poveikiu. Skolinių ir jų atitikmenų darybos tyrimas rodytų, kad tiesioginio ryšio tarp keičiamojo skolinio ir jam siūlomo lietuviško atitikmens darybos būdo veikiausiai nėra. 3. Daugumos naujadarų darybos motyvacija autentiška. Yra skolinių ir atitikmenų porų, kurių semantinė motyvacija panaši, bet skiriasi darybos būdas. Porų, kurių darybos motyvacijos panašumai akivaizdūs, labai nedaug (pastarieji atitikmenys yra sistemiški, tipiški, semantiškai „skaidrūs“ dariniai). 4. Būtina tirti skolinių ir jų atitikmenų vartoseną, ir, remiantis tais tyrimais, teikti visuomenei priimtinus, turinčius daugiau galimybių prigyti tinkamai motyvuotus naujadarus. Gauta 1999 05 28 Nagrinėjamų naujadarų sąrašas autostopininkas (hitch-hiker) SA gruzdataukiai (frititiras) SA banglenté (serfingas) NS burlenté (vindserfingas) NS dantisiuliai (flosai) SA dazasvydis (peintbolas) NS dešrainis (hotdogas) NS dėlionė (puzlis, piizle) NS déstinis (puzlis, piizlé) NS didkepsnis (steikas) NS didmaisis (bigbegas) SA garsajuostė (audiokaseté) SA gaviklis (peidzeris) SA glaustinuké (bodis) NS graibstinys (bestseleris) SA greitmaistis (fast-food) SA 54 gruzdintaukiai (frititiras) SA gruzdintuvé (fritiiiriné) SA ieška (peidzingas) SA javainiai (miusliai) NS kégliné (kegelbanas) SA kibuciai (puzlis, pūzlė) NS maistalas (junk-food) SA mėsainis (hamburgeris) NS odasveitis (pilingas) SA riedutininkas (skeiteris) NS rinkodara (menedzmentas) SA sauskelnés (pampersai) NS segiklis (steipleris) NS skiautinys (kviltas) SA skrudintuvas (tosteris) SA užkandukas (snekas) NS smiginis (dartas, dartsas) NS užrašinė (organaizeris) NS smigis (dartas, dartsas) NS vadybininkas (menedžeris) SA spalviklis (markeris) SA vaizdajuostė (videokasetė) SA striksė (cheerleader) SA valdytuvas (serveris) SA sūrainis (čyzburgeris) NS žuvainis (fišburgeris) NS SUTRUMPINIMAI ALKŽ X. ALZ CID DLKG „ DZ ED GK KTZ LKE LKG I LKKN LKZ I-XIX LNK VLŽ Atgalinis dabartinės lietuvių kalbos žodynas / sud. V. Žilinskienė, Vilnius: Matematikos ir informatikos institutas, 1995. Anglųlietuvių kalbų žodynas, Vilnius: Žodynas, 1997. Cambridge International Dictionary of English, Cambridge: Cambridge University Press, 1995. dienraštis „Diena“. Dabartinės lietuvių kalbos gramatika, Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidykla, 1994. Dabartinės lietuvių kalbos žodynas, Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidykla, 1993. English Dictionary, London: HarperCollins Publishers, 1995. Gimtoji kalba. Kalbos kultūra. Aiškinamasis anglų-lietuvių kalbų kompiuterijos terminų žodynas, Kaunas: Smaltija, 1997. Lietuvių kalbos enciklopedija, Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 1999. Lietuvių kalbos gramatika 1, Vilnius: Mintis, 1965. Lietuvių kalbos komisijos nutarimai, Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidykla, 1998. Lietuvių kalbos žodynas 1—2, Vilnius: Mintis, 1968-1969; 3-6, Vilnius: Valstybinė politinės ir mokslinės literatūros leidykla, 1956-1962; 7-9, Vilnius: Mintis, 1966-1973; 10-15, Vilnius: Mokslas, 1976-1991; 16-17, Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidykla, 1995-1996; 18-19, Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 1997-1999. Laisvas nepriklausomas kanalas (TV). dienraštis „Lietuvos rytas“. Namų ūkio enciklopedija, Vilnius: Vyriausioji enciklopedijų redakcija, 1987. Prancūzų lietuvių kalbų žodynas, Vilnius: Margi raštai, 1997. dienraštis „Respublika “. Sporto terminų žodynas, Kaunas: Lietuvos kūno kultūros institutas, 1996. žurnalas „Tavo vaikas“. Tarptautinių žodžių žodynas, Vilnius: Vyriausioji enciklopedijų redakcija, 1985. savaitinis žurnalas „Veidas“. Vokieciy-lietuviy, lietuvių-vokiečių kalbų žodynas, Vilnius: TEV, 1997. 55 LITERATŪRA Ambrazas S. 1993: Daiktavardžių darybos raida. Lietuvių kalbos veiksmažodiniai vediniai, Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidykla. Beard R. 1990: The Nature and Origins of Derivational polysemy. — Lingua 81, 101-140. Gaivenis K. 1974: Naujadaras naujadarui nelygu. — Kalbos kultūra 27, 27—30. Gaivenis K. 1980: Naujadarai ir naujažodžiai. — Mokslas ir gyvenimas 2, 31. Gaivenis K. 1987: Margas žodžių pasaulis, Vilnius: Mokslas. Girčienė J. 1997: Seminaras svetimybių tema. — Kalbos kultūra 69, 111—117. Haugenas E.1972: Xayren D. Ilponecc 3anmcTBoBanust. — Hoeoe e auneucmuxe 6, Mocksa: TIporpecc, 344-382. Jakaitienė E. 1986: Dėl semantinės motyvacijos, kaip kodifikavimo kriterijaus. — Kalbotyra 37 (1). Kaulakienė A. 1974: Darybiniai vertiniai tiksliųjų mokslų terminijoje. — Kalbos kultūra 27, 30-32. Keinys S. 1975: Priesaginé lietuviškų terminų daryba. — Lietuvių kalbotyros klausimai 16, 7-56. Keinys S. 1979: Galūninė terminų daryba. — Lietuvių kalbotyros klausimai 19, 155-183. Keinys S. 1983: Lietuviškų sudurtinių terminų daryba. — Lietuvių kalbotyros klausimai 22, 70— 123. Kėzytė S. 1973: „Parduotų vasarų“ nauji žodžiai. — Kalbos kultūra 24, 37—43. Klimavičius J. 1997: Fritiūrinė — gruzdintuvė, fritiūras — keptaukiai. — Gimtoji kalba 2, 12-14. Kniūkšta P. 1979: Lingvistinis ir socialinis kodifikacijos santykis su norma. — Lietuvių kalbotyros klausimai 19, 85—91. Mikelionienė J. 1998: Naujažodžiai Vytauto Didžiojo universiteto kompiuteriniame tekstyne. —Jono Jablonskio konferencija „Nauji kalbos reiškiniai ir jų vertinimas“. Pranešimų tezės. Vilnius: Lietuvių kalbos institutas, 11—12. Pažūsis L. 1975: Vadinamieji tarptautiniai žodžiai Šiaurės Amerikos lietuvių kalboje. — Mūsų kalba 2, 33-39. Paziisis L. 1989: Konvergenciné žodžių daryba. — Kalbotyra 40(1), 58-73. Simonaitytė V. 1979: Socialiniai veiksniai ir žodžių daryba. — Lietuvių kalbotyros klausimai 19, 101-109. Skardžius P. 1996: Rinktiniai raštai 1. Lietuvių kalbos žodžių daryba, Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidykla. Skardžius RP. 1997,: Bendrieji sumetimai. 7. Tarmybės, naujadarai ir svetimybės. — Rinktiniai raštai 2, 76-85, Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidykla. Skardžius P 1997: Verstiniai ir reikšminiai skoliniai. — Rinktiniai raštai 2, 277-281, Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidykla. Urbutis V. 1961: Dabartinės lietuvių kalbos sudurtinių daiktavardžių daryba. — Dabartinė lietuvių kalba, Vilnius: Valstybinės politinės ir mokslinės literatūros leidykla, 65-121. Urbutis V. 1978: Žodžių darybos teorija, Vilnius: Mokslas. NEOLOGISMS AS EOUIVALENTS OF NEW BORROWINGS Summary New borrowings and their Lithuanian eguivalents are a two-fold phenomenon covering the process of borrowings and the evolution of new derivatives. It may include semantic neologisms, nominal word-groups and true derivative neologisms. After having investigated the lists of new borrowings and their equivalents submitted to the society, it has turned out that the latter comprise about one third of all equivalents. 56 Almost all newly-made eguivalents are nouns. They have been produced on the basis of three out of four modes of derivation of the Lithuanian language; the majority of them are suffixation derivatives (25), about half as many are compounds (14) and just a few inflexional derivatives (3). Prefixation has not been employed at all. The proportion of inflexional derivatives to compounds (3 : 14) would testify to a tendency that is contrary to the traditional distribution of derivatives in a language where compounds are nearly as numerous as inflexional derivatives. However, the proportion is not completely unexpected. One of the tendencies of the evolution of neologisms is a relative increase of compounds (as compared to prefixation and inflexional derivatives). It is only the high number of suffixation derivatives that can be attributed to the traditional modes of derivation — there are 1.3 times as many suffixation derivatives as there are other derivatives. Traditionally, the prefixation derivatives are the least productive, therefore the tendency is not surprising. Most borrowings are systemic and belong to the neologisms of typical derivation. No negative influence of other languages has been observed. 57