„Acta baltico-slavica“ / Archeologia, historia, ethnographia et linguarum scientia

ACTA LINGUISTICA LITHUANICA LIETUVIŲ KALBOTYROS KLAUSIMAI XLIII (2000) Apžvalgos. Recenzijos. Pastabos. _ Opinions. Reviews. Observations Uberblicke. Rezensionen. Anmerkungen Acta baltico-slavica / Archeologia, historia, ethnographia et linguarum scientia/ XXIII. Polska Akademia Nauk, Institut Slawistyki. Warszawa: Slawistyczny Osrodek Wydawniczy, 1996, 260 p. 1 pav. Acta baltico-slavica 23 tomo viršelis Prieš keletą metų Varšuvoje iš spaudos išėjo Acta baltico-slavica leidinio 23 tomas, kuriame tiek kalbininkai, tiek ir įvairūs kultūros tyrėjai ras įdomios su Lietuva ir jos artimiausiais kaimynais susijusios kalbinės ir istorinės medžiagos. Atitinkama ir redakcinės komisijos sudėtis: Varšuvos kalbininkai ir istorikai I. Grek-Pabisowa / atsakomoji redaktorė/, Aleksanderis Gieysztoras, Janas Jaskanis, Michalas Kondratiukas, Piotras Losowskis, Antonina Obrgbska-Jablonska, Jerzis Okuliczius, poznaniečiai Michalis Hasiukas ir Tadeuszas Zdancewiczius, krokuviškis Leszekas Bednarczukas, minskietis Viktoras Martynovas ir vilnietis Vytautas Mažiulis. 183 Nemaža straipsnių susijusių su lietuvių kalba. Tomas pradedamas lituanistiniais stripsniais, kurių pirmieji du rašyti vokiškai. Žaneta Markevičienė ir Vladas Grinaveckis stripsnyje ,,Erweiterung und Kiirzung von manchen Wėrtern in den Mundarten der litauischen Sprachen“ / „Kai kurių žodžių ilginimas ir trumpinimas lietuvių kalbos tarmėse“ / gausiai pateikia daugiausiai iš aukštaičių tarmių pavyzdžių — įvairių lietuvių kalbos dalių žodžių: įvardžius as ir asei, ūšen, ūšeai, ūšeinos, til ir tūjei, tūjen, tūjeinos, man ir manen, manenai; skaitvardius du, dvi ir dūjen, dūjenai, dūjeno, dūjaino, dvijen, dvijenai, dvijenos, dvijeino; veiksmažodžius dūoti ir diūoten, dūotenai, dūotien, dūodienai, sūkti ir sūkten, suktenai, sūktien, sūktienai, einai ‘eina’, sūkai ‘suka’, myliai “myli', tūrai "turi", rašydavai, rašydau ‘raSydavo’, sakydavai ‘sakydavo’;prieveiksmius, prielinksnius, jungtukus ir dalelytes: aplink ir aplinkui, aplinkai, aplinkais, aplinko, aplinkos aplinkos, apliūikuo, aplinkom, apliūkun, atgallatgdl ir atgali, atgaliais, atgalios, atgalion atgalion, atgalionai, atgaliom, atgaliaūs; dabar ir dabaros, dabarčios, dabarciaus, dabarčius, dabarčiai, dabafčiu, dabarkščiai, dabartés, dabartélio, dabartélios, dabartėlės, dabarstė, dabarstėlei, dabargu greta trumpinių ddr, dar, taip pat ar ir a ddr ir da, vėl ir vė, kodėl ir kodė, todėl ir todė, kol, šiol, tol ir kolei, šiolei tolei, kolia, šiolia, tolia, koleik, šioleik, toleik ir kt. V. Grinaveckis straipsnyje „Zu einem Fall des Infinitivgebrauchs in den Mundarten der litauischen Sprache“ / „Apie vieną infinityvo vartojimo atveją lietuvių kalbos tarmėse“ / aptaria daugiausia vakarų Lietuvai būdingą bendraties vartoseną: dūgnas matyti, namai matyti, niėko nematyti, varpai girdėti, gerai išmanyti, aiškiai jaūsti arba justi. Rytų Lietuvoje vietoj bendraties dažniausiai vartojama esamojo laiko 3 a. sąngražinė forma: dūgnas namai matos(i), varpai girdis(i) ir pan. Daugumas kitų straipsnių rašyti lenkiškai. Prie lituanistinių priskirtinas ir gražiai lietuviškai kalbėti mokančio Romano Roszko straipsnis, kurio autorius, remdamasis Punsko šnektos pavyzdžiais, aptaria įvairius kartotinio veiksmo nusakymo atvejus, tiksliau — nagrinėja veiksmažodžių būtojo dažninio laiko / būdavo, eidavo, rašydavo / ir būtojo kartinio laiko / būvo, ėjo, rūšė, rašinėjo / reikšmių niuansus. Autorius šiuo savo darbu patvirtina nuomonę, kad vadinamasis būtasis dažninis laikas tėra tik viena iš būtojo kartinio laiko formų. Vienas iškiliausių Lenkijos baltistų Wojciechas Smoczynskis nagrinėja senosios prūsų kalbos lygiagrečių artikelių stess: steis variantus. Traktuodamas užrašymus morfologiškai, autorius mano, kad artikelio fleksija remiasi dviem kamienais stesir steis-, iš kurių diftonginis kamienas yra naujadaras, atsiradęs dėl opozicijos -pluralis sfei-: singularis sfe-. Torunės kalbininkė Jolanta Mędelska skelbia Vilnijos lenkų kultūrinės kalbos savitus jaustukus ir ištiktukus, vartojamus Lietuvos lenkų spaudoje, tarp kurių nemaža dalis yra lituanizmų, pvz.: am-am, au-au, apshi ‘apsik’, capt, ciuciu, Cirkst, čiuk, dzingul, ga-ga, gurkt, juks, kar, op(a), paplak, pokst, put-put, šast, slep(t), stis, tarkst, zur(u) ir kt. 184 Antras šios kalbininkės straipsnis vadinasi „Lenkų kultūrinis dialektas Lietuvoje po II pasaulinio karo: „senimo“ ir „jaunimo“ kalba“. Čia taip pat, remiantis Lietuvos lenkų spauda, nagrinėjama lietuvių ir rusų kalbų įtaka vietos lenkų kalbai. Teigiama, kad senosios kartos kalboje yra žymiai daugiau baltarusizmų. Jaunosios kartos inteligentų kalba artimesnė lenkų bendrinės kalbos normai. Tai patvirtina daugelio tyrėjų nuomonę, kad pietrytinių pakraščių lietuviai pirmiau sugudėjo (subaltarusėjo) ir tik paskui pradėjo pereiti prie lenkų kalbos. Varšuvos kalbininkai Malgorzata Ostrowka, Norbertas Ostrowskis ir Anna Zielinska aptaria „Dabartinę lenkų kalbinę padėtį Latvijoje/ Daugpilio apylinkėse/“ kuri nei iš tolo neprilygsta Lietuvos lenkų padėčiai. M. Ostrowska straipsniu „Iš lenkų švietimo problematikos Lietuvoje 1993-1994 m.“ konstatuoja, kad Pietryčių Lietuvoje išaugo lenkiškų mokyklų ir lenkų mokinių skaičius ir pagerėjo jų padėtis. Vroclavietė Stefania Walasek pirmame straipsnyje pateikia istorinių duomenų iš baltarusių gimnazijos Klecke ir antrame — iš privačios matematinio profilio (realinės) gimnazijos Naugarduke (1921—1927) baltarusių ir rusų dėstomąja kalba likimo. Rygos filologas Borisas Infantjevas straipsnyje „Rusas ir lenkas latvių dainose“ pateikia daug dainuojamosios tautosakos pavyzdžių, kur dažnai minimos leksemos: krievs ‘rusas’, krievinš ‘ruselis’, krievietė ‘rus€’, polis ‘lenkas’, poliete ‘lenké’ ir pan. Manoma, kad rusų ir lenkų minėjimas dainose yra istorinio palikimo dalis ir atspindi tiek jų laikiną ar pastovų gyvenimą latvių teritorijoje, tiek esamus ir buvusius draugiškus ar priešiškus daugelio amžių jų kontaktus. Totoriams, Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystėje atlikusiems kazokų vaidmeni, skirtas varšuviečio Piotro Borawskio straipsnis. Minskietė Svetlana Prochorova informuoja skaitytojus apie Bratislavoje / Slovakijoje / 1993 m. rugpjūčio 30 — rugsėjo 8 d. vykusį XI tarptautinį slavistų suvažiavimą ir čia vyravusią ,,slavo — balticos“ temą. Diskusijų ir polemikos skyriuje vilnietis Artūras Dubonis straipsniu „Leitis lietuvių visuomenėje /XIII-XVI a./“ kelia mintį, kad Lietuvos istorijos šaltiniuose minimi leičiai buvusi viena iš valstiečių grupių, tiesiogiai priklausiusių didžiojo kunigaikščio dvarui, jo domėnui. Tačiau toliau pateikiami kalbiniai išvedžiojimai kol kas nelabai įtikinami. Recenzijų skyriuje Janas Jurkiewiczius apžvelgia „Senosios Lietuvos literatūros“ 3-čią knygą Devynioliktan amžiun įžengus, Vilnius: Pradai, 1994. Kronikos skyrių sudaro dviejų žymių lietuvių kalbininkų Aleksandro Vanago ir Vlado Grinaveckio bei vieno žymiausių lenkų Lietuvos istoriko Jerzio Ochmanskio netektims skirti straipsniai. Apie A. Vanago gyvenimą, jo svarbiausius darbus ir jų reikšmę parašė artimas velionio bičiulis, lenkų onomastikas Michalas Kondratiukas, V. Grinaveckio gyvenimą ir darbus nušvietė Vytautas Vit185 kauskas, o J. Ochmanskio nueitą mokslo kelią gražiai pristatė velionio kolega Janas Jurkiewiczius. Aloyzas Vidugiris Aloyzas VIDUGIRIS Gauta 2000 01 12 Lietuvių kalbos institutas Antakalnio g. 6 LT-2055 Vilnius, Lietuva IN MEMORIAM TATJANA BULYGINA (1929-2000) 2000 m. balandžio 19 dieną Maskvoje po sunkios ligos mirė Tatjana Bulygina (Šmeliova). Netekome žymios lietuvių kalbos tyrėjos, nuoširdžios mūsų tautos bičiulės. T. Bulygina gimė 1929 m. gegužės 16 dieną Maskvoje. 1951 m. baigė Maskvos universiteto anglų kalbos specialybę. Artimiausi jos studijų draugai buvo vėliau pagarsėję, gerai ir Lietuvoje žinomi rusų mokslininkai: orientalistė Tatjana Jelizarenkova, indoeuropeistas Viačeslavas Ivanovas, tais pačiais metais slavistikos specialybę baigęs Vladimiras Toporovas. Profesoriaus Michailo Petersono vadovaujama T. Bulygina kandidatinę disertaciją parašo apie dabartinės literatūrinės lietuvių kalbos junginius su kilmininku. Disertacijos tema straipsnį ji paskelbia ir „Lietuvių kalbotyros klausimuose“ (1959, 2, p. 90-108). 1960 m. apgynusi disertaciją, T. Bulygina ypač atsideda kalbos mokslo teorijos klausimams. 1964 m. ji paskelbia studiją apie Prahos lingvistinę mokyklą (kn.: Osnovnye napravlenija strukturalizma. M., 1964, p. 46-126). 1968 m. išspausdinamas jos tyrinėjimas, skirtas gramatinių opozicijų problemoms (kn.: Issledovanija po obščej teorii gramatiki. M., 1968, p. 175— 231). Lietuvių kalbos tyrinėtojams ypač svarbus T. Bulyginos darbas „Dabartinės lietuvių literatūrinės kalbos morfologinė žodžio struktūra“ (kn.: Morfologičeskaja struktura slova v indoevropejskich jazykach. M., 1970, p. 7-70), kuriame pirmą kartą pamėginta struktūriškai aprašyti lietuvių kalbos žodžio morfologinę sandarą. 1977 m. atskira knyga paskelbiamas svarbiausias T. Bulyginos veikalas „Morfologinių modelių teorijos problemos“ (Problemy teorii morfologičeskich modelej. M., 1977). Šiame veikale kaip pagrindinė lingvistinė medžiaga autorės pasirinkta rusų ir lietuvių kalbos. 1980 m. už šį darbą T. Bulyginai buvo suteiktas filologijos mokslų daktaro laipsnis. Įdomių straipsnių T. Bulygina paskelbė sakinio semantikos, semiotikos klausimais. Kartu su sūnumi Aleksejum Šmeliovu ji į rusų kalbą išvertė semiotikos 186