„Acta baltico-slavica“ / Archeologia, historia, ethnographia et linguarum scientia

ACTA LINGUISTICA LITHUANICA LIETUVIŲ KALBOTYROS KLAUSIMAI XLIII (2000) Apžvalgos. Recenzijos. Pastabos. Opinions. Reviews. Observations Überblicke. Rezensionen. Anmerkungen Acta baltico-slavica / Archeologia, historia, ethnographia et linguarum scientia/ XXIII. Polska Akademia Nauk, Institut Slawistyki. Warszawa: Slawistyczny Ośrodek Wydawniczy, 1996, 260 p. 1 pav. Acta baltico-slavica 23 tomo viršelis Prieš keletą metų Varšuvoje iš spaudos išėjo Acta baltico-slavica leidinio 23 tomas, kuriame tiek kalbininkai, tiek ir įvairūs kultūros tyrėjai ras įdomios su Lietuva ir jos artimiausiais kaimynais susijusios kalbinės ir istorinės medžiagos. Atitinkama ir redakcinės komisijos sudėtis: Varšuvos kalbininkai ir istorikai I. Grek-Pabisowa / atsakomoji redaktorė/, Aleksanderis Gieysztoras, Janas Jaskanis, Michalas Kondratiukas, Piotras Losowskis, Antonina Obrębska-Jabłońska, Jerzis Okuliczius, poznaniečiai Michalis Hasiukas ir Tadeuszas Zdancewiczius, krokuviškis Leszekas Bednarczukas, minskietis Viktoras Martynovas ir vilnietis Vytautas Mažiulis. 183 Nemaža straipsnių susijusių su lietuvių kalba. Tomas pradedamas lituanistiniais stripsniais, kurių pirmieji du rašyti vokiškai. Žaneta Markevičienė ir Vladas Grinaveckis stripnyje „Erweiterung und Kürzung von manchen Wörtern in den Mundarten der litauischen Sprachen“ / „Kai kurių žodžių ilginimas ir trumpinimas lietuvių kalbos tarmėse“ / gausiai pateikia daugiausiai iš aukštaičių tarmių pavyzdžių – įvairių lietuvių kalbos dalių žodžiu: įvardžius aš ir ašei, ašen, ašeai, ašeinos, tū ir tūjei, tūjen, tūjeinos, mán ir mánen, mánenai; skaitvardžius dù, dvi ir dùjen, dùjenai, dùjeno, dùjaino, dvìen, dvìenai, dvìenos, dvìeino; veiksmažodžius duóti ir dúoten, dúotenai, dúotien, dúodienai, sùkti ir sùkten, sùktenai, sùktien, sùktienai, éinai ‘eina’, sùkai ‘suka’, mylìai ‘myli’, tùrai ‘turi’, rašydavai, rašydau ‘rašydavo’, sakýdavai ‘sakydavo’; prieveiksmius, prielinksnius, jungtukus ir dalelytes: aplink ir aplinkui, aplinkai, aplinkais, aplinkó, aplinkos ap- linkós, aplinkuo, aplinkom, aplinkun, atgal/atgal ir atgalì, atgalìais, atgalìos, atga- lion atgalion, atgalìonai, atgalìom, atgalìaus; dabar ir dabarós, dabarčios, dabarčiaus, dabarčius, dabarčiai, dabarčiu, dabarškčiai, dabartės, dabartėlio, dabartėlios, da- bartėlės, dabarstė, dabarštėlei, dabar̃gu greta trumpinių dár, dar, taip pat ar ir à dár ir dá, vėl ir vė, kodėl ir kodė, todėl ir todė, kõl, šìol, tõl ir kõlei, šiõlei tõlei, kõlia, šiõlia, tõlia, kõleik, šiõleik, tõleik ir kt. V. Grinaveckis straipsnyje „Zu einem Fall des Infinitivgebrauchs in den Mundarten der litauischen Sprache“ / „Apie vieną infinityvo vartojimo atvejį lietuvių kalbos tarmėse“ / aptaria daugiausia vakarų Lietuvai būdingą bendraties vartoseną: dūgnas matyti, namai matyti, nieko nematyti, varpai girdėti, gerai išmanyti, aiškiai jausti arba jùsti. Rytų Lietuvoje vietoj bendraties dažniausiai vartojama esamojo laiko 3 a. sąngražinė forma: dūgnas namai mátos(i), varpai gìrdis(i) ir pan. Daugumas kitų straipsnių rašyti lenkiškai. Prie lituanistinių priskirtinas ir gražiai lietuviškai kalbėti mokančio Romano Roszko straipsnis, kurio autorius, remdamasis Punsko šnektos pavyzdžiais, aptaria įvairius kartotinio veiksmo nusakymo atvejus, tiksliau – nagrinėja veiksmažodžių būtojo dažninio laiko / būdavo, eidavo, rašydavo / ir būtojo kartinio laiko / buvo, ėjo, rašė, rašinėjo / reikšmių niuansus. Autorius šiuo savo darbu patvirtina nuomonę, kad vadinamasis būtasis dažninis laikas tėra tik viena iš būtojo kartinio laiko formų. Vienas iškil iausių Lenkijos baltistų Wojciechas Smoczyńskis nagrinėja senosios prūsų kalbos lygiagrečių artikel ių stess: steis variantus. Traktuodamas užrašymus morfologiškai, autorius mano, kad artikelio fleksija remiasi dviem kamienais stes- ir steis-, iš kurių diftonginis kamienas yra naujadaras, atsiradęs dėl opozicijos -pluralis stei-: singularis ste-. Torunės kalbininkė Jolanta Mędelska skelbia Vilnijos lenkų kultūrinės kalbos savitus jaustukus ir ištiktukus, vartojamus Lietuvos lenkų spaudoje, tarp kurių nemaža dalis yra lituanizmų, pvz.: am-am, au-au, apshi ‘apsik’, capt, ciu-ciu, čirkšt, čiuk, dzingul, ga-ga, gurkt, jukš, kar, op(a), paplak, pokšt, put-put, šast, šlep(t), štiš, tarkšt, zur(u) ir kt. 184 Antras šios kalbininkės straipsnis vadinasi „Lenkų kultūrinis dialektas Lietuvoje po II pasaulinio karo: „senimo“ ir „jaunimo“ kalba“. Čia taip pat, remiantis Lietuvos lenkų spauda, nagrinėjama lietuvių ir rusų kalbų įtaka vietos lenkų kalbai. Teigiama, kad senosios kartos kalboje yra žymiai daugiau baltarusiizmų. Jaunosios kartos inteligentų kalba artimesnė lenkų bendrinės kalbos normai. Tai patvirtina daugelio tyrėjų nuomonę, kad pietrytinių pakraščių lietuviai pirmiau sugudėjo (subaltarusėjo) ir tik paskui pradėjo pereiti prie lenkų kalbos. Varšuvos kalbininkai Malgorzata Ostrówka, Norbertas Ostrowskis ir Anna Zielińska aptaria „Dabartinę lenkų kalbinę padėtį Latvijoje/ Daugpilio apylinkėse/“ kuri nei iš tolo neprilygsta Lietuvos lenkų padėčiai. M. Ostrówска straipsniu „Iš lenkų švietimo problematikos Lietuvoje 1993–1994 m.“ konstatuoja, kad Pietryčių Lietuvoje išaugo lenkiškų mokyklų ir lenkų mokinių skaičius ir pagerėjo jų padėtis. Vroclavietė Stefania Walasek pirmame straipsnyje pateikia istorinių duomenų iš baltarusių gimnazijos Klecke ir antrame – iš privačios matematinio profilio (realinės) gimnazijos Naugarduke (1921–1927) baltarusių ir rusų dėstomąja kalba likimo. Rygos filologas Borisas Infantjevas straipsnyje „Rusas ir lenkas latvių dainose“ pateikia daug dainuojamosios tautosakos pavyzdžių, kur dažnai minimos leksemos: krievs ‘rusas’, krieviņš ‘ruselis’, krieviete ‘rusė’, polis ‘lenkas’, poliete ‘lenkė’ ir pan. Manoma, kad rusų ir lenkų minėjimas dainose yra istorinio palikimo dalis ir atspindi tiek jų laikiną ar pastovų gyvenimą latvių teritorijoje, tiek esamus ir buvusius draugiškus ar priešiškus daugelio amžių jų kontaktus. Totoriams, Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystėje atlikusiems kazokų vaidmenį, skirtas varšuviečio Piotro Borawskio straipsnis. Minskietė Svetlana Prochorova informuoja skaitytojus apie Bratislavoje / Slovakijoje / 1993 m. rugpjūčio 30 – rugsėjo 8 d. vykusį XI tarptautinį slavistų suvažiavimą ir čia vyravusią „slavo – balticos“ temą. Diskusijų ir polemikos skyriuje vilnietis Artūras Dubonis straipsniu „Leitis lietuvių visuomenėje /XIII–XVI a./“ kelia mintį, kad Lietuvos istorijos šaltiniuose minimi leičiai buvusi viena iš valstiečių grupių, tiesiogiai priklausiusių didžiojo kunigaikščio dvarui, jo domenui. Tačiau toliau pateikiami kalbiniai išvedžiojimai kol kas nelabai įtikinami. Recenzijų skyriuje Janas Jurkiewiczius apžvelgia „Senosios Lietuvos literatūros“ 3-čią knygą Devynioliktan amžiun įžengus, Vilnius: Pradai, 1994. Kronikos skyrių sudaro dviejų žymių lietuvių kalbininkų Aleksandro Vanago ir Vlado Grinaveckio bei vieno žymiausių lenkų Lietuvos istoriko Jerzio Ochmańskio netektims skirti straipsniai. Apie A. Vanago gyvenimą, jo svarbiausius darbus ir jų reikšmę parašė artimas velionio bičiulis, lenkų onomastikas Michalas Kondratiukas, V. Grinaveckio gyvenimą ir darbus nušvietė Vytautas Vit- 185 kauskas, o J. Ochmańskio nueitą mokslo kelią gražiai pristatė velionio kolega Janas Jurkiewiczus. Aloyzas Vidugiris Aloyzas VIDUGIRIS Lietuvių kalbos institutas Antakalnio g. 6 LT-2055 Vilnius, Lietuva Gauta 2000 01 12 IN MEMORIAM TATJANA BULYGINA (1929–2000) 2000 m. balandžio 19 dieną Maskvoje po sunkios ligos mirė Tatjana Bulygina (Šmeliova). Netekome žymios lietuvių kalbos tyrėjos, nuoširdžios mūsų tautos bičiulės. T. Bulygina gimė 1929 m. gegužės 16 dieną Maskvoje. 1951 m. baigė Maskvos universiteto anglų kalbos specialybę. Artimiausi jos studijų draugai buvo vėliau pagarsėję, gerai ir Lietuvoje žinomi rusų mokslininkai: oriental istė Tatjana Jelizarenkova, indoeuropeistas Viačeslavas Ivanovas, tais pačiais metais slavistikos specialybę baigęs Vladimiras Toporovas. Profesoriaus Michailo Petersono vadovaujama T. Bulygina kandidatinę disertaciją parašo apie dabartinės literatūrinės lietuvių kalbos junginius su kilmininku. Disertacijos tema straipsnį ji paskelbia ir „Lietuvių kalbotyros klausimuose“ (1959, 2, p. 90–108). 1960 m. apgynusi disertaciją, T. Bulygina ypač atsidėda kalbos mokslo teorijos klausimams. 1964 m. ji paskelbia studiją apie Prahos lingvistinę mokyklą (kn.: Osnovnye napravlenija strukturalizma. M., 1964, p. 46–126). 1968 m. išspausdinamas jos tyrinėjimas, skirtas gramatinių opozicijų problemoms (kn.: Issledovanija po obščej teorii gramatiki. M., 1968, p. 175–231). Lietuvių kalbos tyrinėtojams ypač svarbus T. Bulyginos darbas „Dabartinės lietuvių literatūrinės kalbos morfologinė žodžio struktūra“ (kn.: Morfologičeskaja struktura slova v indoevropejskich jazykach. M., 1970, p. 7–70), kuriame pirmą kartą pamėginta struktūriškai aprašyti lietuvių kalbos žodžio morfologinę sandarą. 1977 m. atskira knyga paskelbiamas svarbiausias T. Bulyginos veikalas „Morfologinių modelių teorijos problemos“ (Problemy teorii morfologičeskich modelej. M., 1977). Šiame veikale kaip pagrindinė lingvistinė medžiaga autorės pasirinkta rusų ir lietuvių kalbos. 1980 m. už šį darbą T. Bulyginai buvo suteiktas filologijos mokslų daktaro laipsnis. Įdomių straipsnių T. Bulygina paskelbė sakinio semantikos, semiotikos klausimais. Kartu su sūnumi Aleksejem Šmeliovu ji į rusų kalbą išvertė semiotikos 186