Šiaurės vakarų panevėžiškių „murmamieji balsiai“

ACTA LINGUISTICA LITHUANICA IVY KALBOTYROS KLAUSIMAI LIETUYV XLIII (2000) Kazimieras GARSVA Lietuviy kalbos institutas, Vilnius ŠIAURĖS VAKARŲ PANEVĖŽIŠKIŲ „MURMAMIEJI BALSIAI“ Šiaurės panevėžiškius rės vakarų panevėžiški kraštines biržiškių, galima skirti į keturias dalis: didžiausią centrinę šiauų patarmę (apimančią Pakruojo, Pasvalio rajonus) ir papanevėžiečių, joniškiečių šnektas. Šiaurės vakarų panevėria trys fonetinės ypatybės: vadinamasis kirčio atitraukimas, visiška buvusių trumpųjų galūnės balsių redukcija ir balsių i, u vertimas e, 0 (išskyrus pagrindinio kirčio poziciją) bei ę, 4 —¢, o, tvirtagalių arm, an, erh, eri — om, on, em, en (plg. Garšva 1977: 76—77; Urbanavičiūtė-Markevičienė 1994: 85-86). Patarmés ribos nurodytos žemėlapyje. 2 SY A T A } Ny į Ą ~ \ L 9 1 Ri 8 Brunava oY ) . 23 rų i Zz ~N J 37 \ . 37 . 24 Kriukai “Šu A || ! > 2s to a 58 s8 / | so © Joniškis Žeimėlis Salėčiai 3 ' q | si 52 54 o Biržai . ; Pašvitinį 2 kar 5? 59.7: | a aš į 73 oye a 637 75 7 . 73 =. 29 B2 / : 76 Linkuva Joniškėlis su 81 / | 110 Mū Pasvalys ° He 106 " © y 13 7 : 8 t i | 105 107 j : į / j , Lygumai 138 140 p 131 136 Pakrdojis 142 \ o ! i 141 : Šulai 137 139 Pumpénai 7 143 i 83 X 135 Klovainiai Pūšalotas : \ © 164 187 168 | 172 3 Si ' j “5 142 171 | x \ . \ Radviliškis |144 Krikliniai \ 173 | 197 O 200 201 ; 1196 198 \ 202 203 204 , į 199 ; =) 235 . 229 Sn PANEVĖŽYS ; ; \ | Šeduva o 238 . 230 \ 231 233 \ | 228 V. 232 . 234 \ 1 pav. Siaurés vakarų panevéziskiy patarmės plotas 165 1. K. Jauniaus „trumpieji balsiai“ Lygumų parapijos archyvas rodo, kad šiaurės vakarų panevėžiškių balsiai neabejotinai redukuoti jau XVIII a. antrojoje pusėje. 1764 m. užrašytas Wiejas / Wieis, 1765 m., 1766 m. — Peledziuns ir t. t. 1777—1781m. parapijoje iš įvairių (net žymiai tolimesnių) vietovių kasmet užrašyta maždaug po 10 tikrinių vardų su redukuotais uždaros galūnės trumpaisiais balsiais (Motejuns, Jokans, Preymans, Szlondans, Stankuns, Szymkuns, Balczuns, Bajors, Maczuns, Motiejuns, Walantyns, Waytekuns, Zaks), 1782—1785 m. — kasmet nuo 2 iki 6, todėl negalima manyti, jog šie užrašymai atsitiktiniai. 1781 m. užrašyta ir forma Reksc¢ „Regztys“, kuri liudija, kad jau tada galinį priebalsių junginį fs užrašytojas suvokė kaip priebalsį c (be skiriamojo „murmamojo balsio“). 1860 metų rugpjūčio 28 d. Lauksodyje kunigo P. Gomalevskio dailiai parengta „Kniga kurioj ira surasziti wisi brolej ir seseris brostwininkaj prigulitis ir dobrawalnaj isirasziusis ing brotswa blajwistes...“ Čia užrašyti 866 vyrų ir 906 moterų vardai, šeimų pavardės. Pavardžių su redukuotomis galūnėmis yra 1696, vardų — 3096, t. y. beveik dvigubai daugiau. Daugiausia yra vardų ir pavardžių su redukuotu trumpuoju balsiu a, ypač trijų, keturių skiemenų žodžiuose (Kurliuks, Morkuns, Marcions, Nagions, Wilips, Lukusziuns ir t. t.), taip pat su balsiu i (Laszins, Nieks, Noreiks), u (Burks). Forma Ferens „Ferensas“ rodo, kad užrašytojas dviejų priebalsių junginį ss suvokė kaip vieną priebalsį. To paties kaimo ir kartais net tos pačios šeimos Žmonės užrašyti ir su išlaikytu, ir su redukuotu trumpuoju galūnės balsiu (vaikų — dažniau negu tėvų): Jonas / Jons, Motiejis „Motiejus“ / Motiejs ir t. t. Taigi jau tada trumpasis galūnės balsis neturėjo fonologinės prasmės. 1929 m. Kazimieras Gasparavičius Puodžiūnų kaime (8 km į pietus nuo Lauksodžio) užrašė tautosakos tekstų, kuriuose buvo redukuota nebe 30 proc., 0 apie 50 proc. trumpųjų galūnių. Galima manyti, kad per 70 metų centrinėje patarmės dalyje redukuota 20 procentų trumpųjų galūnių ir tas procesas paspartėjo, nes per kitus 30 metų redukuota dar apie 40 procentų galūnių. 1960 m. E. Grinaveckienė Steigvilių kaime (1 km. nuo Puodžiūnų link Laūksodžio) trumpųjų balsių rado labai mažai (bet pagal priebalsių ir balsių ypatybes pastebėjo, kad čia „žodžio galo balsių nykimas [...] yra palyginti naujas reiškinys“, Grinaveckienė 1961:168). Sprendžiant pagal nurodytus redukcijos tempus gal būt ją lietuviams perdavė žiemgaliai XIII-XIV a., bet iki XIX a. ji mažai pasireiškė. Šiaurės vakarų panevėžiškių „murmamuosius“ („trumpuosius“) balsius pirmasis 1898 m. aprašė žemaitis Kazimieras Jaunius (plg. 1898 (1970): 127). Remdamasis 1892 metais šiaurės vakarų panevėžiškių pakraštinėse Pampėnų ir Pasvalio šnektose surinktais duomenimis ir Eduardu Volteriu, „trumpuosius“ galūnės balsius jis apibendrino daugeliui patarmės žodžių. XIX a. pabaigoje šiaurės vakarų panevėžiškių paribyje su biržiškiais trumpųjų balsių liekanos buvo taria166 mos dažniau negu dabar, bet ne taip sistemingai, kaip žymėjo K. Jaunius. Apvažiavęs nedaug šnektų ir turėdamas nedaug tikslių tekstų, jis nepastebėjo, kad tas pats žodis galėjo būti tariamas ir su „trumpuoju“ balsiu (fakultatyviniu variantu), ir be jo. Metais anksčiau negu K. Jauniaus užrašytas Antano Baranausko rinkinio tekstas iš Pampėnų, bet jame galūnės balsių liekanų buvo tik 2096*, o Pasvalio apylinkės tekste — 1% (Specht 1920: 162-164, 171-174). 1896 metais prie Grūžių gimęs Petras Būtėnas 1932 metais rašė: „nors kimografas dar galėtų žodžiams galūnių liekanas kartais (visur išretinta mūsų — K. G.) pažymėti, bet jos žmogaus ausiai beveik nebežymios“ (Būtėnas 1932: 169). 1908 metais 10 km į šiaurę nuo Linkuvos (Puodžiūnuose) gimęs minėtas kalbininkas K. Gasparavičius, kirčiuotame tautosakos rinkinyje (1929: 2—123) užrašęs dar apie pusę galūnės balsių liekanų ir šnektą apibūdinęs pagal XIX amžiaus viduryje gimusių informatorių kalbą, 1936 metais pažymėjo, kad galūnės balsiai „pavirsta labai trumpais garseliais, o vėliau gali ir visai išnykti“ (iš praeito amžiaus antrojoje pusėje gimusių Žmonių tekstus daugiausia be „murmamųjų balsių yra užrašę ir vėlesni tyrinėtojai). K. Gasparavičius 1936 m. dar yra pridėjęs, kad tuos „vos girdimus šnibždimuosius garselius [...] beskirta tik senesnieji žmonės palengva tardami“. Dabar teigiama panašiai (plg. Zinkevičius 1978: 60), nors per 40 metų seniais pavirto jaunimas, pagal K. Gasparavičių „murmamojo balsio“ neturėjęs. Nauja K. Jauniaus teorija beveik 70 metų neturėjo pasekėjų (tuo laikotarpiu trumpųjų balsių liekanų buvo daugiau negu dabar). Siu balsių nepripažino ne tik A. Baranauskas (1898: 76), savo aprašą išspausdinęs tais pačiais metais kaip ir K. Jaunius, bet ir K. Būga (1924: 82-83), K. Gasparavičius (1929), A. Salys (1931, plg. 2-rą išnašą), P. Būtėnas (1932: 168, 169), gimęs Grūžių apyl. Dovydų k. Juo, kaip gimtąją šnektą gerai mokančiu lituanistu profesionalu, rėmėsi ir K. Būga, išskyrus J. Gerulį (1930: 41, 61-65). Nepriimta ši ypatybė ir prasidėjus XXa. antrajai pusei, kai apie tarmę atsirado daugiau išsamesnių darbų (Jašinskaitė 1957: 189-194; Grinaveckienė 1961: 167-183; 1962: 147-168; Šukys 1962: 176-183 ir t. t.). Tos pačios nuomonės laikytasi ir tuo metu raSytuose studentų diplominiuose darbuose, 1935 m. parengtame ir išeivijoje išleistame A. Salio apraše „Lietuvių kalbos tarmės“ (1992: 304-305). Maždaug 300 metų prieš K. Jaunių „trumpieji“ visai redukuoti balsiai taip pat buvo, bet niekas jų nežymėjo, plg. Petrošiuns (1600), Gulbins (1678)“. ! Apie pusę žodžių tos liekanos sudaro tik absoliutiniame gale po minkštojo priebalsio, pavyzdžiui, pifti, mazi ir t. t. * 1931 12 01 paskaitoje panašiai teigė ir Antanas Salys (K. .Gasparavičiaus užrašai LLTI bibliotekos rankraštyne). , 3 Joniškio krikšto įrašų knyga, p. 10"; Linkuvos krikšto įrašų knyga, p. 17°. 167 2. „Murmanmieji balsiai“ „Murmamojo balsio“ samprata (terminas) buvo atgaivintas ir išplatintas nuo 1966 m. (Girdenis, Zinkevičius 1966: 143, plg. LDS 1999: 126, 130, 142-145; Girdenis 1981: 61—62 ir t. t). Autoritetingi dialektologai, naująją lietuvių kalbos tarmių klasifikaciją pavadinę pagerintu A. Baranausko skirstymo variantu, atmetė jo nuomonę dėl panevėžiškių trumpųjų balsių, nors jis, kaip rytų aukštaitis, buvo labiau įsigilinęs už žemaitį K. Jaunių (kurio tarmių klasifikaciją kalbininkai atmetė). Trumpuosius balsius ir greta jų esančius priebalsius gana tiksliai jau buvo apibūdinusi E. Grinaveckienė (1961: 168). Lietuvių kalbos ir literatūros instituto parengtoje „Lietuvių kalbos tarmių“ chrestomatijoje (LKT: 33, 35, 237—259) buvo pastebėta, kad dauguma kirtį atitraukiančių rytų aukštaičių galūnės balsius visiškai numeta ir tekstuose jie dirbtinai nežymėti. Bet po išėjusių recenzijų (Girdenis 1971: 206-208; Zinkevičius 1975: 85-86; 1976: 129 ir t. t.) „Lietuvių kalbos atlaso“ fonetikos tome (LKA 1982: 18, 22-26) pripažinta, kad šiaurės šnėktos galūnės trumpąjį balsį paprastai išmeta, išskyrus tris priebalsių samplaikų tipus, kai pasitaiko „tam tikrų murmamojo garso ar kvėptelėjimo pėdsakų“. „Lietuvių kalbos enciklopedijoje“ (LKE: 459-461) jau be išimčių žymimas netariamas „murmamasis garsas“. J. Šliavas, manęs, kad „murmamieji balsiai“ praktinėje kalboje „bėra pastebimi beveik tiktai susidūrus skardiesiems ir dusliesiems žodžio galo priebalsiams“ (1972: 399), tuos „balsius“pradėjo žymėti 1975 metais (dar plg. Zinkevičius 1976: 129). Daugybė painiavos dėl „murmamojo balsio“ atsirado, panevėžiškiams primetant kitų tarmių dėsnius, vienpusišką teoriją, netariamą „balsį“ painiojant su galūnės balsių liekanomis, fonologiją — su fonetika, skirtingai suprantant fonologiją, eksperimentinę komutaciją, remiantis skirtingomis šnektomis, nevienodo amžiaus pateikėjais. Kalbininkai dažniausiai dalinami į neskiriančiuosius reiškinių, susijusių su „murmamuoju balsiu“ (plg. I. Jašinskaitė, E. Grinaveckienė, J. Šukys ir kt. — žr. Zinkevičius 1975: 84*), ir skiriančiuosius. Iš tikro pastarieji suskyla dar į 3 grupes: minėtus žodžių galūnių skirtumus aiškinančius 1) fonetiškai ir fonologiškai (G. Kačiuškienė, I. Ručinskaitė), 2) tik fonologiškai (A. Girdenis, Z. Zinkevičius), 3) prozodiškai, tai yra nesegmentiškai ir neteikiančius tiems reiškiniams svarbesnės reikšmės, juos laikant tik potencialiai galimomis pagalbinėmis fonologinės sistemos priemonėmis (ankstesnė interpretacija, plg. Garšva 1984: 128-137). Fonetiškai galima kalbėti apie „murmamuosius balsius“, fonologiškai — apie ,,murmamaji balsį“. Pirmoji „murmamuosius balsius“ skiriančiųjų nuomonė yra pati nepatikimiausia, neįrodyta net eksperimentiškai. Iš 14 G. Kačiuškienės (1983: 29) tyrinėtų žodžių porų tik 4 (29%) galėtų parodyti „murmamąjį balsį“ (10 skiriasi pagrindinis kirtis nuo atitrauktinio), bet ir tos 4 „poros“ bent vakarinėje tarmės 168 dalyje pirmiausia skiriasi priešpaskutinio priebalsio kietumu-minkštumu samplaikose ks” — k's’, ps“ — p's’. Taigi ir šie žodžiai minimaliųjų porų nesudaro ir jokio „murmamojo balsio“ negali įrodyti. Su 3 poromis tipo lipés — lipsi (lép’s’) atlikus žymiai platesnius audicinius eksperimentus, natūralesnėmis sąlygomis (kartojant 1 kartą, nieko nepabrėžiant) poros skirtos 55-48% (n=191; Garšva 1984: 132-135). Dirbtinesnėmis sąlygomis (poras kartojant net 5 kartus) skirta 64-58% porų (n=305; Bielskytė 1984: 18-20). Paskutinysis rezultatas gautas ne iš karto, bet atlikus papildomą eksperimentą: ankstesni auditoriai (n=215) teskyrė 58-4896 porų. Taigi net audiciniai eksperimentai „murmamojo balsio“ neįrodo. Žodžius pešiū — peši (pėš") natūraliomis sąlygomis mums skyrė 41% auditorių (ir 2396 apklaustųjų testais), o I. Ručinskaitės (1984: 73) eksperimente panašių homoformų skirtumas pakilo iki 77,796. Yra žinoma, kad audicinių eksperimentų rezultatai būna tuo „geresni“, kuo dirbtiniau eksperimentas atliekamas ir kai tyrinėtojas nori „motyvuotai priimti darbo pradžioje iškeltą hipotezę“ (užmirštant, kad tos hipotezės paneigimas mokslui tiek pat vertingas). Kol tuose eksperimentuose bent kai kurios poros nesiskirs (pvz.: 10 rito kas’ — tė daba kas’, vaike gėr' — vanden' gėr' — pieno gėr' ir t.t.), tol nieko svarbesnio nebus įrodyta. Pešiū — peši tipo poros „dviejų kokybinių tipų“ „murmamaisiais balsiais“ nelabai ir galėtų skirtis, nes dar prieš galutinę redukciją tie balsiai dažnai buvo sutapę, plg.: k'ali „keliu“, doris, gaspadoris, mėlnyczi (Specht 1920: 85, 147, 164, 173), lenk’, verki“, koj's (‘<a), nor, praseker“'s', lyg's ('<u) ir t. t. (Gasparavičius 1929: 25-92; dar plg. Bilevičius 1980: 6 ir kt). Aptardami nes” tipo homonimines formas (es. I. 2 a., bus. I. 1 a. ir 2 a.), K. Gasparavicius (1936: 2), J. Bilevicius* pagristai nurodė, kad jų skirtumą galima susekti tik sintaksiskai. Antroji (fonologin¢) interpretacija teoriškai gana įdomi, bet 1 paneveziskiu tarmę žiūrima daugiau iš šiaurės žemaičių, kitų tarmių, bendrinės kalbos pozicijos, remiantis istorine gramatika, fonologijos teorija. Aiškinama, kad, pavyzdžiui, žodyje blogs priebalsis g neduslėjąs dėl to, kad po jo teoriškai įsivedamas dažniausiai netariamas ir negirdimas „murmamasis balsis“, o pastarojo reikia dėl to, kad neduslėja g. Bet balts, viens, libdams, alkans,aug, duod ir pan. sako ir šiauliškiai, latviai, kauniškiai (Mažosios Lietuvos „striukiai“), pietų žemaičiai (plg. Zinkevičius 1978:34, 36, 91, 94, 100, 154), o „murmamasis balsis“ įsivedamas tik šiaurės panevėžiškiams. Galūnių redukcijos plotas tęsėsi nuo Rygos iki Tilžės. Šiauriniai šiauliškiai pasako ne tik sauss (kaip ir latviai), bet ir kaušs, daizZs, lėds (ar lads, Zinkevičius 1978: 38) ir t. t. Nieko keista, kad ir panevėžiškiai išlaikė galinius priebalsių junginius b, d, g, Žž, š, s+s, tuo labiau, kad galūnės balsis laipsniškai galutinai redukuotas per paskutiniuosius 100 metų. Minėtas žodžio priebalsių ypatybes *1982 06 10 ir vėlesnė informacija. 169 išsamiai paaiškina išlaikyta skardumo-duslumo opozicija, dviejų priebalsių ss junginys ir pan., todėl ta pati požymį žymėti dar antra fonema (,,murmamuoju balsiu“) netikslinga. Didžiausia tokios interpretacijos blogybė yra ta, kad praktiškai visur be išimties stengiamasi rodyti bendrinę kalbą — net veiksmažodžių bendratyje ir kitose formose (pvz., Kačiuškienė 1984: 15%), kur dar K. Jaunius (1898 (1970): 115— 160) jokio ,,murmamojo balsio“ negirdėjo: laister“ „laistyti“, valgem“ „valgėme“ ir pan. (per 90 metų ir buvusios redukuotų galūnės balsių liekanos beveik visai išnyko). Nėra patikimų įrodymų, kokios priebalsių samplaikos ar kamieno balsių ypatybės rodo, jog „murmamasis balsis“ išliko, pavyzdžiui, žodžiuose lieken „lieknui, lieknu“, rūg'on „raginu, ragina“, šark „Šarka“, taūms „tamsū“ ir pan. Z. Zinkevičius teisingai rašo, kad „jaunimas ir net vidurinė karta murmamojo garso dažnai netaria“ (1978: 60). Šiauriniai panevėžiškiai tą garsą visai suniveliavo, daug kur jis nebegirdimas (Zinkevičius 2000: 8-9). O „negirdimos, klausa nesuvokiamos ir neskiriamos garsų ypatybės negali būti kalbos fonologiniai elementai — jos tiesiog neegzistuoja kalbos sistemoje“ (plg. Girdenis 1981: 189). Netariamų bei negirdimų garsų transkripcijoje nereikia niekaip (apostrofu ir t. t.) žymėti. Trečioji interpretacija atsirado, siekiant tinkamiau įprasminti galimus minimaliųjų porų skirtumus (be fiktyvaus „murmamojo balsio“). Prozodinė interpretacija susilaukė 6 kontraargumentų (Girdenis 1981: 61—62; Kačiuškienė 1983: 33-34; Ručinskaitė 1984: 76). Vienas jų padėtų performuoti dviejų skiemenų tipų hipotezę. Pagal ją I ir II tipo skiemenys skirtųsi tuo, kad pirmiesiems atsidūrus prieš neredukuotą balsį, naujas (nebalsingas) priebalsis prie jų neprisideda nė vienoje to paties žodžio formoje, tai yra skiemens sudėtis nesikeičia. Dviejų tipų skiemenis sudaro 4 rūšių garsai: ilgieji balsiai (pvz.: I tipas voks „vokas“, plg. kilm. vé-ka ir pan. — II tipas voks „vogs“, plg. vog-dava, vok-sem’, nors ir vagem’, vo-ge), dvibalsiai (laūks „laūkas“, laū-ka — laūk, lauk-sem’; mišrieji dvigarsiai (v'olks „vilkas“, v'ol-ka — v'olks „vilks“, v'olg-dava ir pan.) ir trumpieji balsiai (/ėp“s“ „lipės (uodegas)“, Ii. pes’ -lėp's" „Jipsi“, li.p"-kėm' ir pan.). Nepriimant 2 skiemenų tipų, pagalbinių fonologinių elementų lygmenyje galima įsivesti ,murmamaji balsį“ arba dar 2 antrines ribotos distribucijos priegaides. Ilguosiuose skiemenyse jos būtų tik pagrindinio kirčio pozicijoje (plg. Garšva 1977: 122-128; Kačiuškienė 1984: 7-8), o trumpuosiuose skiemenyse — atitrauktinio kirčio pozicijoje (galiniuose skiemenyse). Kitaip tose pozicijose tektų žymėti dviejų ilgumų dvigarsius, ilguosius balsius ir trumpuosius balsius. Prozodinis skiemens tipas ir segmentiškai ištariama galūnės balsio liekana buvo ir yra nepriklausomi dalykai, jie vienas kitam neprieštarauja. Skiemens tipą sąlygojo buvęs atviras (kiek ilgesnis) ar uždaras (trumpesnis) skiemuo; balsio liekana ištariama nepaprastai retai ir rišliame tekste informacijos dažniausiai taip pat nepakeičia. 170 Parengtas didelis A. Girdenio ir G. Židonytės straipsnis „Šiaurės panevėžiškių (Rozalimo šnektos) balsių sistema“ (Girdenis, Židonytė 1994), iliustruojantis balsių distribuciją, bandantis įvesti šnektą į kitų tarmių sistemą. Bandoma atgaivinti K. Jauniaus nuomonę, jog pozicinio ilgumo balsiai e, a silpnojo (atitrauktinio arba senovinio galinio) kirčio pozicijoje „per nago juodymę“ trumpėlesni už ilguosius. Jau anksčiau buvo nurodyta (plg. Garšva 1977, 1984, 1986 ir t. t.), kad ne tik Rozalimo, bet ir Pakrūojo, Pašvitinio, Linkuvos, Joniškėlio, Pasvalio ir kitų vietų gyventojai jokių trumpųjų balsių nemurma, poras di.r’s’ „dursi“ —du.r’s” „durys“, son.ks’ „suūksi“ —son’k’s’ „sunkiūs“, mar'gės' „Margės“ —mar'ges' „margysi“, n’a.s „nešu“ —n'aš „neš“, kaps „kapsū“ —ka.ps „kapūs“, cėp's' „cipės“ (kalėjimus) —cėp's' „cipsi“ retkarčiais skirdami ne pagal „murmamuosius balsius“, o pagal kirčiuoto balsio ilgumą, priebalsių kietumą — minkštumą, skiemens ribą ir t. t. Dirbtinėmis sąlygomis (eksperimentuose) retkarčiais maksimaliai galbūt priemonėmis ir variantais. Iš 100 informatorių 3 uždaroje galūnėje lyg ir dar išlaikė trumpojo balsio liekaną (son.'k*s' „sunkiūs“). Centrinėse tarmės dalyse tokių balsių liekanų ir dabar ištariama apie 1-3%, o pakraščiuose — iki 7096, todėl murmamųjų balsių nereikia ieškoti XIX a. kapų užrašuose ir pagal juos spręsti apie dabartinę fonologinę sistemą (Girdenis, Židonytė 1994: 115). Naujai pristatyti labai redukuoti bespalviai priešakinės ir užpakalinės eilės balsiai 5, 8 žymimi „tik tada, kai tikslinės balsio spalvos neįmanoma nustatyti“ (Skirmantas, Girdenis 1998: 113). Kai redukcija itin ryški — pasikeičia ne tik balsio kokybė, bet ir balsis nesudaro skiemens, rašmuo dar ir suskliaučiamas. Nežinia, ar kas galėtų įrodyti skirtumus tarp „murmamųjų balsių“ formose žmon'*s' „žmonės“ ir v'e:įYs' „vėjas“, ko.kTM „kokia“ ir v'ašt(* „višta“, v'er.gdam® ,vergdama“ ir apsekabi.n’s „apsikabinusi“ (Skirmantas, Girdenis 1998: 112-114, 120). Tebežymima ir fantastiška forma kakal“* „kaklū“, nors įterptinis balsis dėl to ir atsirado, kad po -/ jokio balsio nebėra. Gausybė prieštaravimų „murmamojo balsio“ pavyzdžiuose rodo, kad, neturėdami aiškių kriterijų dėl tų „balsių“, susipainiojo ir jų šalininkai. 3. Apibendrinimas Bažnyčių archyvų įrašai rodo, kad šiaurės vakarų panevėžiškių patarmėje galūnės nežymiai buvo redukuojamos XVII a. Iki XX a. pradžios buvo daug trumpųjų galūnės balsių liekanų. A. Baranausko tekstuose trumpųjų balsių daugiau išliko arčiau kirčiuoto skiemens, buvusiose kirčiuotose galūnėse, atviruose skiemenyse, po minkštojo priebalsio (Kačiuškienė 1983: 28). Kai buvo atitraukiamas kirtis, siaurinami dvigarsiai am, an, em, en, galūnės balsiai dar nebuvo redukuoti ir sudarė atskirą skiemenį, plg.: alkans „alkanas“, n'agal" „nega171 liū, negali“ (atitrauktinis kirtis visada pabrėžia seno dvigarsio antrąjį dėmeni, plg. n 'akal.t ,nekalta®). Dalis trumpųjų balsių liekanų ištariamos ir dabar (ypač patarmės pakraščiuose). Jos rodo, kad pirmiau buvo redukuoti neturėję kirčio galūnės balsiai, plg.: laū.ks „Jaūkas“, lou „lova“, bet ron.k“s „rankas“, šaka „šaka“ (Norvaišiai, Mikniūnai, Lygumai). Prieš balsių redukavimą visi galūnės balsiai po minkštojo priebalsio buvo išvirtę į vieną balsį i. Toks atitikmuo likęs A. Baranausko tekstuose, tarmės pakraščiuose, dainose, pvz.: kara-li „karalių“, vélnis’ „velnias“. Žodžio galo priebalsiai yra minkšti prieš redukuotus balsius i, e ar supriešakėjusius u, a(>i) ir po priešakinės eilės balsių ar minkštųjų priebalsių: gal’ „galiū, gali“ , kar'ves' „karvės“, sta-č's | „stačias“. Išimtis — priebalsių pozicija po užpakalinės eilės balsių a, o, > (išeinam, ži.not, gai. I's „gailiūosi“) ir po priešakinės eilės balsių i, e daugiskaitos naudininke, įnagininke (naktim „naktims, naktimis“), veiksmažodžių būsimojo laiko II asmenyje (sidės „sėdės“). Bent dvylika žinomesnių kalbininkų (A. Baranauskas; J. Bilevičius 1978; 1999: 95; K. Būga; P. Būtėnas; A. Butkus 1989: 56-60; K. Garšva; K. Gasparavičius; E. Grinaveckienė; I. Jašinskaitė; A. Salys; J. Šukys; S. Tumėnas 1987: 171-175, plg. LDS 1999: 328-330) trumpųjų balsių liekanas žymėjo tik ten, kur jos iš tikro buvo girdimos. Kitokios nuomonės buvo gal septyni kalbininkai (J. Gerullis, A. Girdenis, V. Grinaveckis, K. Jaunius, G. Kačiuškienė, I. Ručinskaitė, Z. Zinkevičius). Jeigu lygintume tik panevėžiškių tarmės plote užaugusius kalbininkus, tas skirtumas būtų dar ryškesnis — aštuoni prieš dvi. Todėl netinka dialektologijos vadovėliuose, enciklopedijose, paskaitose skelbti vien antrąją nuomonę, visiškai nutylint pirmąją, tuo labiau, kad ir antrosios grupės kalbininkai tarpusavyje ne visiškai sutaria: vieni reikalauja „murmamaisiais balsiais“ atspindėti visus bendrinės kalbos trumpuosius galūnės balsius, o kiti pripažino ir išimtis. Pagalbinės fonologinės priemonės interpretacija skiemenims su redukuotais galūnės balsiais potencialiai palieka tam tikrą vaidmenį. Tai tarp įvairių nuomonių kalbininkų galėtų padėti pasiekti kompromisą. Iš Kazimiero Jauniaus 1898 (1970: 127) formuluotės „kitų tarmių atstovams atrodo, kad panevėžiškių trumpiausieji balsiai visai netariami, tačiau [...] balsinio elemento egzistavimą [...], atidžiai klausantis, lengva išgirsti“ (taigi specialiai nesiklausant, garselis nelabai pastebimas) matyti, kad ir beveik prieš 100 metų daugiau negu pagalbinės reikšmės „murmamasis balsis“ neturėjo. Atsargiai žiūrėdami į K. Jauniaus nurodytą panevėžiškių tarmės penkeriopą balsių kiekybę, kai kurias priegaides, aklai negalime priimti ir „trumpųjų balsių“. „Murmamųjų balsių“ didesnėje šiaurės panevėžiečių tarmės dalyje dabar dažniausiai nėra. Tuos balsius reikėtų žymėti tik tada, kai jie iš tikro ištariami. Taip buvo daroma ir užrašant bei leidžiant šnektų tekstus (plg. Bilevičius 1980; JAST; LRD). 172 SUTRUMPINIMAI APh — Archivum Philologicum 1-8, Kaunas, 1930-1939. JAŠT — Joniškėlio apylinkių šnektos tekstai, sudarė K. Garšva, Vilnius, 1981. LDS — Lietuvių dialektologijos skaitiniai 1,sudarė Z. Babickienė, B. Jasiūnaitė, Vilnius: Vilniaus universiteto bendrosios kalbotyros katedra, 1999. LKA — Lietuvių kalbos atlasas 2, Fonetika, Vilnius: Mokslas, 1982. LKE — Lietuvių kalbos enciklopedija,parengė K. Morkūnas, Vilnius. Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 1999. LKI — Lietuvių kalbos institutas. LKT — Lietuvių kalbos tarmės. Chrestomatija, Vilnius: Mintis, 1970. LLT1 — Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas. LRD — Linelius roviau, dainavau, sudarė B. Stundžienė, Z. Puteikienė, K. Garšva, Vilnius: Vaga, 1990. MB — Mokslinė biblioteka. LTR — Lietuvių tautosakos rankraštynas. ŠPU — Šiaulių pedagoginis universitetas. VU — Vilniaus universitetas. LITERATŪRA Baranauskas A. 1898: bapaHoBckuit A. 3anemku o aumogckom s35iKe u caosape, Cankrrerep6ypr. Plg. LDS: 34-57. Bielskytė J. 1984: Keletas šiaurės vakarų panevėžiškių tarmės fonetikos ypatybių (homoformų audicinis nagrinėjimas) (Kursinis darbas), Šiauliai. ŠPU lietuvių kalbos katedra. Bilevičius J. 1978: Pašvitinio šnektos žodynas (rankraštis), Joniškis. LKI Didžiojo „Lietuvių kalbos žodyno“ skyrius. Bilevičius J. 1980: Pašvitinio šnektos tekstai (rankraštis), Joniškis. LKI Kalbos istorijos ir dialektologijos skyrius. Bilevičius J. 1999: Pašvitinio šnektos dažninis žodynas. — Žiemgala 2, Kaunas: „Žiemgalos“ leidykla, 93-95. Būga K. 1924: Kirčio ir priegaidės mokslas. — Rinktiniai raštai 3, Vilnius: Valstybinė politinės ir mokslinės literatūros leidykla, 1961, 19—84. Būtėnas P. 1932: Aukštaičių tarmės okuojančios pašnektės sienos. — APh3, 168-193. Butkus A. 1989: Latvių kalbos įtaka Skyronių lietuvių šnektai. — Lietuvių kalbotyros klausimai 28 (Kalbų ryšiai ir sąveikos), 55-61. Garšva K. 1973: Šiaurės vakarų panevėžiškių prozodija ir vokalizmas (Diplominis darbas), Vilnius: VU Bendrosios kalbotyros katedra (D 434). Garšva K. 1977: Akcentuacijos ir vokalizmo sąryšis šiaurės vakarų panevėžiškių tarmėje. — Lietuvių kalbotyros klausimai 17 (Lietuvių arealinės lingvistikos klausimai), 76-87. Garšva K. 1982: Svarbesnės šiaurės vakarų panevėžiškių fonologijos ypatybės. — Baltistica 18 (1), 65-74. Garšva K. 1984: Šiaurės vakarų panevėžiškių fonologinės sistemos pagalbinės priemonės ir variantai. — LTSR MA darbai, A serija, 4 (89), 128-137. Garšva K. 1986: Šiaurės panevėžiškių „murmamasis balsis“ ir penkios jo interpretacijos. — Jaunųjų filologų darbai 2, 110—117. Gasparavičius K. 1929: Puodžiūnų sodžiaus tautosaka (LLTI LTR 5373). Gasparavičius K. 1936: Morfologinės linkuvių šnektos ypatybės (rankraštis) LLTI MB. 173