Seirijų šnektos mišriųjų dvigarsių priegaidės

ACTA LINGUISTICA LITHUANICA LIETUVIŲ KALBOTYROS KLAUSIMAI XLIII (2000) Asta LESKAUSKAITĖ Lietuvių kalbos institutas, Vilnius SEIRIJŲ ŠNEKTOS MIŠRIŲJŲ DVIGARSIŲ PRIEGAIDĖS 0. Pietų aukštaičių mišriųjų dvigarsių priegaidės, jų akustika nėra plačiau aptarta ir aprašyta1. Bendruose tarmės bei atskirų šnektų aprašuose paprastai remiamasi empiriniais stebėjimais – eksperimentinių darbų šia tema nėra. Čia, remiantis instrumentine analize, aptariama Seirijų šnektos (Lazdijų raj.) mišriųjų dvigarsių kiekybė ir kokybė, tvirtapradės ir tvirtagalės priegaidžių skiriamieji požymiai. 1. Tyrimui2 dvigarsiai pasirinkti šiuose žodžiuose: káːltas, kãːltas, káːm, kãmːpas, pakáːrtas, kãːrtas, tráːntas „senas, netikęs daiktas“, krãːntas, nukẽːltas, tẽlːpa, tãːmsta, kẽmːša, plẽːntas, šʹvẽnːtas, péːrkas, perːka, píːlkas, šílːkas, prikíːmsta, kímːšta, sʹpʹinːta3, apsʹpʹinːta, sʹkíːrtas, pirːktas, užpúːltas, stulːpas, ustúːmtas, kumːpas, púːnskas „Punskas“, atkunːta, užkúːrtas, tūrːtas. Su minėtais žodžiais buvo sudaryti neilgi (3–5 žodžių) sakiniai. Juos tvirtinamąja intonacija įskaitė 3 tarmės atstovai vyrai (du iš Seirijų miestelio ir vienas iš Pošniǫ km.). Jų amžiaus vidurkis – 60 metų. Naudojantis kompiuterine kalbos signalų apdorojimo programa PRAAT386, buvo išmatuota bendroji mišriųjų dvigarsių bei atskirų4 pirmųjų ir antrųjų jų sandų trukmė, nustatytas jų pagrindinis tonas (pustoniais – ht) ir intensyvumas (decibelais – dB), surastos balsinių dėmenų formantės. Gautiesiems kiekybės duomenims įvertinti naudotasi A. Girdenio programa STUDENT.PAS. Formantės įvertintos, kompaktiškumo, difuziškumo, bemoliškumo, tonalumo, įtempimo indeksai nustatyti programa FORMANT2.PAS. Grafikams braižyti naudotasi EXCEL5.0 FOR WINDOWS programa. 1 A. Pakerio pastebima, kad pietų aukštaičiai kirčiuotų skiemenų, kurių pagrindą sudaro mišrieji dvigarsiai, priegaidės ištaria ir suvokia tiksliau negu vakarų aukštaičiai ir žemaičiai (Pakerys 1982: 154). 2 Straipsnyje remiamasi bendrinės kalbos, rytų aukštaičių uteniškių, vakarų aukštaičių, pietų žemaičių raseiniškių ir šiaurės žemaičių tarmių priegaidžių tyrimo metodika (Pakerys 1968; Pakerys 1974; Pakerys ir kt. 1974; Pakerys 1978; Pakerys 1982; Girdenis, Pupkis 1974; Kosienė 1982; Mažiulienė 1996; Atkočaitytė 1998). 3 Tarmėje šis žodis naujas, tačiau jau plačiai vartojamas. Senaji šėpa vartoja tik pati senoji karta. 4 Kadangi kai kurių dvigarsių sandus atskirti nėra lengva, buvo remiamasi ne vien klausa, bet ir atsižvelgiama į oscilogramos bei spektrogramos kitimus, inversiniu būdu klausomasi, ar nesigirdi kitų garsų priemaišų. 153 2.1. Gautì bendrosios mišriųjų dvigarsių trukmės rezultatai (žr. 1 lent.) parodė, kad tvirtrapradžiai dvigarsiai už tvirtagalius šiek tiek ilgesni – maždaug 1,1 karto. Šis santykis labai panašus į pietų žemaičių raseiniškių tvirtrapradžių ir tęstinių mišriųjų dvigarsių trukmės santykį, kuris yra 1,2 : 1 (Atkočaitytė 1998: 96). Bendrinėje kalboje a, e+R nėra ilgesni už tvirtagalius, o, i, u+R ilgesni tvirtagaliai (Pakerys ir kt. 1974: 9). Kai kurie tvirtrapradžiai ir tvirtagaliai dvigarsiai trukme nesiskiria (pvz., áˑm ir ãm. pasikliaujamieji intervalai beveik visiškai persidengia – atitinkamai 188÷246 ms ir 197÷219 ms, o Stjūdento kriterijaus reikšmė mažesnė už kritinę: 0,69<2,1. Tvirtrapradžių dvigarsių pirmieji dėmenys už antruosius ilgesni 1,9 karto (žr. 2–3 lent.). Taigi kirčiuoti balsiniai dėmenys stipriai ilginami (plg. Būga 1961: 25; LKA 2 1982: 38–39, žemėl. 20; 83, žemėl. 68; 86–87, žemėl. 70; Zinkevičius 1983: 120; Buch 1998: 12; Skardžius 1999: 483–484). Panašus trukmės santykis yra ir pietų žemaičių raseiniškių tarmėje (Pakerys ir kt. 1974: 9; Atkočaitytė 1998: 96). Tai rodo, kad didžioji dalis tvirtrapradės priegaidės spū(d)žio kliūva pirmajam dėmeniui ir šis pailgėja. A. Pakerio ir kitų tyrėjų duomenimis, bendrinėje kalboje pirmieji tvirtrapradžių a, e+R dėmenys taip pat ilgesni už antruosius, tačiau tvirtrapradžių i, u+R pirmieji ir antrieji dėmenys atrodo beveik lygūs (Pakerys ir kt. 1974: 9). Tvirtagalių dvigarsių pirmųjų ir antrųjų dėmenų trukmės santykis yra 1,3 : 1. Toks rezultatas prieštarauja LKA 2 išsakytam „tradiciniam” teiginiui, kad kirčiuotas antrasis mišriųjų dvigarsių dėmuo tariamas ilgiau už pirmąjį (LKA 2 1982: 125; žemėl. 106). Pietų žemaičių raseiniškių Eržvilko šnektoje tęstinių mišriųjų dvigarsių antrieji dėmenys taip pat beveik visada trumpesni už pirmuosius, čia trukmę linkstama koncentruoti pirmame dėmenyje (Atkočaitytė 1998: 97). Bendrinėje kalboje pirmieji tvirtagalių a, e, i, u+R dėmenys trumpesni už antruosius (Pakerys ir kt. 1974: 9). Vadinasi, tiek tvirtrapradžių, tiek tvirtagalių dvigarsių bendrajai trukmei daugiau įtakos turi pirmasis dėmuo. Bendrąją dvigarsio trukmę lemia ne tik priegaidė, bet ir atskirų jų balsinių bei priebalsinių dėmenų savaiminė trukmė. Mišrieji dvigarsiai, kurių pirmasis sandas yra žemutinio pakilimo balsis (a, e), ilgesni už dvigarsius su aukštutinio pakilimo balsiais i, u (trukmės santykiai atitinkamai V̄uR : V̄R = 1,5 : 1; V̄uR : V̄R = 1,3 : 1)5. Taip pat, kaip bendrinėje kalboje (Pakerys ir kt. 1974: 15, 17; Pakerys 1982: 51) bei pietų žemaičių raseiniškių Eržvilko šnektoje (Atkočaitytė 1998: 96), Seirijų šnektos tvirtrapradžių (ir tvirtagalių) dvibalsių ilgumui daugiausia įtakos turi sonantas n. Kiek trumpesni tvirtrapradžiai dvigarsiai, kurių antrasis sandas m. Mažiausiai dvigarsį ilgina l. 2.2. Pažvelgus į atskirų balsių trukmę tvirtrapradiškai ir tvirtagališkai kirčiuotuose mišriuosiuose dvigarsiuose (žr. 2 lent.), matyti, kad α(ī), i(ī), i(m̄), 5 Simbolių reikšmės: Vⁿ – užpakalinės eilės balsis, Vⁱ – priešakinės eilės balsis, R – sonantas. 154 1 lentelė Bendroji tvirtaprAdžių ir tvirtagalių mišriųjų dvigarsių trukmė6 Dvigasiai | n | x̄±s (ms) | v (%) | 95% pasikl. int. (ms) | t ≥ tα; áˑl | 9 | 173±21 | 12,2 | 157÷189 | 2,32>2,11⁷*; ɑ̄l. | 9 | 193±14 | 7,3 | 182÷203; áˑm | 9 | 217±38 | 17,3 | 188÷246 | 0,69<2,1*; ɑ̃m. | 9 | 208±14 | 6,6 | 197÷219; áˑn | 9 | 234±12 | 5,0 | 225÷244 | 4,79>4,01**; ɑ̃n. | 9 | 200±17 | 8,6 | 187÷214; áˑr | 9 | 201±16 | 8,0 | 188÷213 | 6,71>4,02**; ɑ̃r. | 9 | 147±18 | 12,0 | 134÷161; éˑl | 9 | 204±26 | 12,6 | 184÷224 | 2,88>2,11**; el. | 10 | 177±14 | 8,1 | 167÷187; éˑm | 10 | 233±17 | 7,5 | 220÷245 | 6,65>3,92**; ẽm. | 9 | 191±10 | 5,0 | 184÷198; éˑn | 10 | 245±31 | 12,5 | 223÷266 | 3,70>3,22*; ẽn. | 9 | 198±23 | 11,4 | 181÷216; éˑr | 9 | 199±27 | 13,6 | 180÷218 | 2,43>2,11*; ẽr. | 9 | 168±28 | 16,4 | 147÷190; íˑl | 10 | 196±14 | 7,3 | 186÷206 | 0,64<2,10*; il. | 9 | 190±25 | 13,1 | 172÷208; íˑm | 9 | 161±20 | 12,1 | 147÷176 | 1,01<2,11*; ĩm. | 9 | 153±16 | 10,4 | 141÷165; íˑn | 9 | 230±18 | 7,8 | 216÷244 | 6,33>4,02**; ĩn. | 9 | 178±17 | 9,6 | 165÷191; íˑr | 9 | 179±19 | 10,3 | 165÷193 | 5,46>4,02**; ĩr. | 9 | 126±22 | 17,8 | 109÷143; úˑl | 9 | 161±19 | 11,6 | 149÷174 | 0,16<2,10*; ul. | 9 | 162±17 | 0,34 | 150÷175; úˑm | 9 | 181±9 | 5,0 | 174÷188 | 4,75>4,02**; ũm. | 9 | 201±9 | 4,2 | 194÷207; úˑn | 9 | 179±26 | 14,6 | 159÷200 | 0,71<2,11*; ũn. | 9 | 187±22 | 11,5 | 171÷204; úˑr | 9 | 164±18 | 10,7 | 150÷177 | 0,41<2,11*; ũr. | 9 | 161±15 | 9,3 | 149÷172 u(m̄.), u(r̄.) pasikliaujamieji intervalai patenka į áˑ(l), íˑ(l), íˑ(m), úˑ(m), úˑ(r) intervalus (plg. áˑ(l) – 97÷128 ms, a(l̄) – 102÷128 ms; iˑ(l) – 93÷114 ms, i(l̄) – 77÷104 ms ir kt.). Vadinasi, minėtais atvejais balsiai iš esmės trukme nesiskiria. 6 Simbolių reikšmės: x̄ – aritmetinis vidurkis, s – standartinis nuokrypis, v – variacijos koeficientas, ÷ – 95% pasikliaujamasis intervalas, t – Stjūdento kriterijus, tα – kritinė Stjūdento kriterijaus reikšmė. 7 * – rezultatų patikimumas 95%, ** – rezultatų patikimumas 99,9%. 155 Susikertantys á·(m) ir α(m̃.), ú·(l) ir u(l̃.) pasikliaujamieji intervalai rodo, kad šiais atvejais balsiai trukme beveik nesiskiria. Apskritai tvirtapradžių dvigarsių pirmasis sandas 1,3 karto ilgesnis už tvirtagalių mišriųjų dvigarsių pirmąjį sandą. Tvirtapradžių dvigarsių pirmuosius sandus sudarantys žemutinio pakilimo a, e yra 1,3 karto ilgesni už tvirtapradžių dvigarsių aukštutinio pakilimo u, i. Tvirtagalių dvigarsių pirmaisiais dėmenimis esantys žemutinio pakilimo a, e ir aukštutinio pakilimo u, i skiriasi kur kas mažiau – 1,1 karto. 2 lentelė Tvirtapradžių ir tvirtagalių mišriųjų dvigarsių pirmųjų dėmenų trukmė Dvigarsiai n x̄±s (ms) v (%) 95% pasikl. int. (ms) t≥t₁α á·(l) 9 113±20 17,8 97÷128 0,28<2,11* α(l̃.) 9 115±16 14,2 102÷128 á·(m) 9 127±24 18,6 109÷145 1,66<2,11* α(m̃.) 9 112±14 12,0 101÷123 á·(n) 9 156±9 5,7 149÷163 5,75>4,02** α(ñ.) 9 116±19 16,1 102÷131 á·(r) 9 151±16 10,6 139÷164 7,95>4,02** α(r̃.) 9 93±15 16,2 81÷104 é·(l) 9 151±32 21,1 127÷176 3,93>3,22** e(l̃.) 10 107±15 14,1 96÷118 é·(m) 10 167±14 8,4 157÷177 8,55>3,97** e(m̃.) 9 90±12 10,7 105÷124 é·(n) 10 167±20 11,8 153÷181 7,09>3,97** e(ñ.) 9 108±16 14,8 96÷120 é·(r) 9 150±24 15,9 132÷168 4,021>4,015** e(r̃.) 9 103±25 24,3 84÷123 í·(l) 10 103±14 13,8 93÷114 1,74<2,11* i(l̃.) 9 91±18 19,9 77÷104 í·(m) 9 92±12 12,4 83÷101 0,76<2,11* i(m̃.) 9 87±17 19,6 74÷100 í·(n) 9 127±13 10,0 117÷137 5,22>4,02** i(ñ.) 9 90±17 19,1 77÷103 í·(r) 9 130±18 14,1 116÷144 7,153>4,015** i(r̃.) 9 74±15 19,6 63÷85 í·(l̃) 9 99±16 15,8 87÷111 1,02<2,11* u(l̃.) 9 109±24 21,9 90÷127 ú·(m) 9 100±14 14,2 90÷110 0,14<2,11* u(m̃.) 9 101±10 10,2 93÷109 ú·(n) 9 114±18 16,0 100÷128 3,03>2,28** u(ñ.) 9 92±12 13,2 83÷101 ú·(r) 9 117±17 14,1 104÷129 1,09<2,11* u(r̃.) 9 109±15 13,9 97÷120 156 Tvirtapr adžių mišriųjų dvigarsių pirmieji dėmenys a, e yra 1,4 karto ilgesni už tvirtagalių dvigarsių aukštutinio pakilimo a, e. Tvirtapradžių ir tvirtagalių dvigarsių pirmųjų dėmenų i, u trukmės santykis yra 1,2 : 1. 3 lentelė Tvirtapradžių ir tvirtagalių mišriųjų dvigarsių antrųjų dėmenų trukmė Dvigarsiai | n | x̄ ± s | v (%) | 95% pasikl. int. (ms) | t > tα (á)ˑl | 9 | 60±19 | 31,7 | 46÷75 | 2,12 > 2,11** (α)l̄ | 9 | 78±15 | 19,5 | 66÷89 | (á)ˑm | 9 | 90±20 | 21,9 | 75÷105 | 0,71 < 2,11* (α)m̄ | 9 | 96±17 | 17,4 | 83÷109 | (á)ˑn | 9 | 78±12 | 16,0 | 68÷87 | 1,04 < 2,11* (α)n̄ | 9 | 84±14 | 16,4 | 74÷95 | (á)ˑr | 9 | 50±6 | 11,7 | 45÷54 | 1,28 < 2,11* (α)r̄ | 9 | 54±10 | 18,2 | 47÷62 | (é)ˑl | 9 | 53±10 | 19,5 | 45÷60 | 3,79 > 3,22** (e)l̄ | 10 | 70±10 | 13,6 | 63÷77 | (é)ˑm | 10 | 66±9 | 13,1 | 60÷72 | 2,57 > 2,11** (e)m̄ | 9 | 76±9 | 11,4 | 70÷83 | (é)ˑn | 10 | 78±14 | 17,3 | 68÷88 | 2,31 > 2,11** (e)n̄ | 9 | 90±11 | 12,3 | 83÷100 | (é)ˑr | 9 | 49±15 | 31,3 | 37÷61 | 2,70 > 2,11** (e)r̄ | 9 | 65±9 | 13,3 | 58÷72 | (í)ˑl | 10 | 92±8 | 8,5 | 87÷98 | 1,44 < 2,11* (i)l̄ | 9 | 99±13 | 13,1 | 89÷110 | (í)ˑm | 9 | 69±12 | 17,3 | 60÷79 | 0,72 < 2,11* (i)m̄ | 9 | 66±6 | 8,8 | 62÷71 | (í)ˑn | 9 | 103±14 | 13,9 | 92÷114 | 2,53 > 2,11** (i)n̄ | 9 | 88±10 | 11,5 | 80÷96 | (í)ˑr | 9 | 49±9 | 18,4 | 42÷56 | 0,58 < 2,11* (i)r̄ | 9 | 52±11 | 21,9 | 43÷60 | (ú)ˑl | 9 | 58±21 | 36,3 | 42÷74 | 0,44 < 2,11* (u)l̄ | 9 | 54±21 | 38,8 | 38÷70 | (ú)ˑm | 9 | 81±11 | 13,7 | 73÷90 | 2,96 > 2,92** (u)m̄ | 9 | 100±16 | 15,6 | 88÷112 | (ú)ˑn | 9 | 66±21 | 31,8 | 50÷82 | 3,51 > 3,25** (u)n̄ | 9 | 95±15 | 15,8 | 84÷107 | (ú)ˑr | 9 | 47±4 | 9,3 | 44÷50 | 1,41 < 2,11* (u)r̄ | 9 | 51±7 | 13,8 | 45÷56 2.3 Analizuojant mišriųjų dvigarsių antrųjų dėmenų trukmę pastebėta, kad (áˑ)m, (áˑ)n, (áˑ)r, (íˑ)l, (íˑ)r, (úˑ)r pasikliaujamieji intervalai patenka į (α)m̄, (α)n̄, (α)r̄, (i)l̄, (i)r̄, (u)r̄ intervalus (plg. (úˑ)r – 44÷50 ms, (u)r̄ – 45÷56 ms; (íˑ)r – 42÷56 ms, (i)r̄ – 43÷60 ms ir kt.). Tai rodo, kad šiais atvejais antrieji dvigarsių dėmenys trukme faktiškai nesiskiria. 157 Antrieji mišriųjų dvigarsių (i̇)m, (u̇)l dėmenys nedaug ilgesni už (i)m̄, ir (u)l̄, antruosius dėmenis (plg. jų pasikliaujamuosius intervalus: (i̇)m – 60÷79 ms, (u̇)l – 42÷74 ms ir (i)m̄ – 62÷71 ms ir (u)l̄ – 38÷70 ms). Iš lyginimo matyti, kad tvirtagalių dvigarsių antrasis sandas 1,1 karto ilgesnis už tvirtapradžių dvigarsių antrąjį sandą. Vadinasi, priegaidė turi įtakos ir antrojo dėmens trukmei (plg. ir Pakerys 1982: 160). 2.5. Kalbinėje literatūroje pietų aukštaičių abiejų dvigarsių dėmenų trukmės žymėjimas įvairuoja. Druskininkų tarmės tiek tvirtapradžių, tiek tvirtagalių dvigarsių kirčiuotieji dėmenys laikomi pusilgiais (pvz., ká.l'v'i „kalvi“ ir ger.s „gers“) (DTŽ 1988). Kitur (LKT 1970; Mikalauskaitė 1975: 140, 142; Markevičienė 1999) visų tvirtapradžių dvigarsių pirmieji dėmenys pateikiami kaip ilgieji, tvirtagalių antrieji dėmenys – kaip pusilgiai. LKA 2 teigiama, kad tvirtagalių am, an, em, en antrasis sandas ilgas (LKA 2 1982: 84–85, žemėl. 69; 87–88, žemėl. 71; 125, žemėl. 125)⁸. Palyginus bendrąją visų dvigarsių ir tvirtapradžių dvigarsių pirmųjų dėmenų trukmę gautas santykis 1,5 : 1, o bendrosios ir antrųjų dėmenų trukmės – 2,8 : 1. Bendrosios trukmės ir tvirtagalių dvigarsių pirmųjų dėmenų santykis – 1,8 : 1, bendrosios ir antrųjų dėmenų trukmės 2,3 : 1. Taigi tvirtapradžių dvigarsių balsinius dėmenis reikėtų laikyti ilgaisiais, o tvirtagalių sonantus vertinti kaip pusilgius. 3. Iš eksperimento rezultatų⁹ matyti, kad tiek tvirtapradžių, tiek tvirtagalių dvigarsių balsiniai dėmenys a, e yra žematonai, o i, u – aukštatoniai (plg. á.(l) F₂=1240 Hz, α(l.) F₂=1210 Hz; í.(n) F₂=2000 Hz, i(n.) F₂=1710 Hz ir kt.). Tai patvirtina ir tonalumo indeksas (plg. é.(r) T=115, í.(r) T=597, á.(l) T=-34, u(n.) T=-13 ir kt.). Aukštesniu tonu tariami tvirtapradžiai balsiniai mišriųjų dvigarsių i, a+r, n dėmenys (plg. T=584, T=364), o e, u, a+l, m yra žemesnio tono (plg. á.(m) T=1, α(n̄.) T=-32). Tvirtapradžių a, e kompaktiškumo indeksas daugiau ar mažiau aukštesnis negu tvirtagaliuose mišriuosiuose dvigarsiuose (plg. á.(n) C=901 ir α(n̄.) C=880; é.(r) C=882 ir e(r̄.) C=861 ir kt.). Balsių i, u difuziškumo indeksas aukštesnis yra tuo atveju, kai mišrieji dvigarsiai kirčiuojami tvirtapradiškai (plg. ú.(n) df=710 ir u(n̄.) df=580; í.(l) df=1640 ir i(l̄.) df=1130; í.(m) df=1430 ir i(m̄.) df=1340 ir kt.). Visais atvejais tvirtapradžiai mišriųjų dvigarsių pirmieji dėmenys a, e, i, u tariami gerokai įtemptesniais kalbos padargais negu tvirtagalių (plg. á.(l) įt=540 ir α(l̄.) įt=430; í.(m) įt=630 ir i(m̄.) įt=470; ú.(r) įt=690 ir u(r̄.) įt=470 ir kt.). 8 Taip iš pradžių yra maniusi ir E. Mikalauskaitė (1975: 99, 142). 9 Kadangi laikomasi nuomonės, jog tvirtapradžių ir tvirtagalių mišriųjų dvigarsių kokybinius skirtumus daugiau lemia pirmieji dėmenys, o ne antrieji (plg. Pakerys 1982: 64; Atkočaitė 1998: 98), straipsnyje apsiribojama tik balsinių dėmenų kokybinių skirtumų aptarimu. 158 Bemoliškumo indeksas rodo, kad tvirtapradžiuose dvigarsiuose u kiek bemoliškesnis negu tuo atveju, kai antrasis dvigarsio dėmuo gauna tvirtagalę priegaidę (plg. ú·(l) b=112 ir u(l̄) b=111; ú·(m) b=112 ir u(m̄) b=110 ir kt.). Likusieji garsai laikytini nebemoliniais (žr. jų bemoliškumo indeksus). Tvirtapradžių a, e kompaktiškumo indeksas daugiau ar mažiau aukštesnis negu tvirtagaliuose mišriuosiuose dvigarsiuose (plg. á·(n) C=901 ir α(n̄) C=880; é·(r) C=882 ir e(r̄) C=861 ir kt.). Balsių i, u difuziškumo indeksas aukštesnis yra tuo atveju, kai mišrieji dvigarsiai kirčiuojami tvirtapradžiai (plg. ú·(n) df=710 ir u(n̄) df=580; í·(l) df=1640 ir i(l̄) df=1130; í·(m) df=1430 ir i(m̄) df=1340 ir kt.). Visais atvejais tvirtapradžiai mišriųjų dvigarsių pirmieji dėmenys a, e, i, u tariami gerokai įtemptesniais kalbos padargais, negu tvirtagalių (plg. á·(l) įt=540 ir α(l̄) įt=430; í·(m) įt=630 ir i(m̄) įt=470; ú·(r) įt=690 ir u(r̄) įt=470 ir kt.). Bemoliškumo indeksas rodo, kad tvirtapradžiuose dvigarsiuose u kiek bemoliškesnis negu tuo atveju, kai antrasis dvigarsio dėmuo gauna tvirtagalę priegaidę (plg. ú·(l) b=112 ir u(l̄) b=111; ú·(m) b=112 ir u(m̄) b=110 ir kt.). Likusieji garsai laikytini nebemoliniais (žr. jų bemoliškumo indeksus). Pastebimi ir tiriamų dvigarsių artikuliacijos skirtumai. Tvirtapradžių mišriųjų dvigarsių pirmieji dėmenys a, e yra kur kas atviresni negu tvirtagalių (plg. á·(l) F₁=690 Hz, α(l̄) F₁=640 Hz; á·(r) F₁=690 Hz, α(r̄) F₁=630 Hz; é·(m) F₁=730 Hz, e(m̄) F₁=600 Hz; é·(r) F₁=700 Hz, e(r̄) F₁=600 Hz ir kt.; žr. 4 lentelę). Taigi jie yra žemesnio pakilimo (plg. ir bk. Pakerys 1974: 148; Atkočaitytė 1998: 88). Kaip ir bendrinėje kalboje (Pakerys 1995: 174), tvirtapradžių mišriųjų dvigarsių (išskyrus ū·l) pirmieji dėmenys i, u tariami uždarau negu tvirtagalių – plg. ú·(m) F₁=450 Hz, u(m̄) F₁=530 Hz; ú·(n) F₁=450 Hz, u(n̄) F₁=490 Hz; í·(n) F₁=390 Hz, i(n̄) F₁=500 Hz; í·(r) F₁=380 Hz, i(r̄) F₁=490 Hz ir kt. Tvirtapradžių mišriųjų dvigarsių u F₂ žemesnė, o i aukštesnė negu tvirtagalių F₂ (plg. ú·(l) F₂=780 Hz, u(l̄) F₂=890 Hz; ú·(n) F₂=840 Hz, u(n̄) F₂=1050 Hz; í·(n) F₂=2000 Hz, i(n̄) F₂=1710 Hz; í·(r) F₂=1980 Hz, i(r̄) F₂=1590 Hz ir kt.). Vadinasi, tvirtapradžių mišriųjų dvigarsių u yra užpakalesnis, o tvirtagalių u – ne toks užpakalinis. Tariant tvirtapradžius mišriuosius dvigarsius, i kur kas priešakesnis negu tuo atveju, kai esti kirčiuota antroji skiemens su dvigarsiu dalis. Tvirtagalių ir tvirtapradžių mišriųjų dvigarsių pirmųjų sandų a, e F₂ reikšmės įvairuoja (plg. á·(m) F₂=1270 Hz, α(m̄) F₂=1160 Hz; á·(l) F₂=1400 Hz, e(l̄) F₂=1400 Hz; é·(r) F₂=1470 Hz, e(r̄) F₂=1460 Hz). Taigi tvirtapradžių dvigarsių balsinių dėmenų kokybinės savybės ryškesnės, „tikresnės“. Tuo tarpu tvirtagalių jos blankesnės, balsiai pasiduoda redukcijai. Toks tvirtagalių ir tvirtapradžių mišriųjų dvigarsių balsinių dėmenų kokybės skirtumas, kaip ir bendrinėje kalboje bei pietų žemaičių Eržvilko šnektoje (Pakerys 1974: 151; Atkočaitytė 1998: 99), yra vienas iš svarbių priegaidės rodiklių. 159 4 lentelė Tvirtapradžių ir tvirtagalių mišriųjų dvigarsių pirmųjų dėmenų kokybė10 Dvigarsiai | F₁ (Hz) | F₂ (Hz) | F₃ (Hz) | b³ | C³ | T³ | df | it á·(l) | 690 | 1240 | 2410 | 107 | 900 | -34 | 550 | 540 á(ˉl.) | 640 | 1210 | 2500 | 108 | 891 | -39 | 570 | 430 á·(m) | 690 | 1270 | 2330 | 107 | 897 | 1 | 580 | 590 α(ˉm.) | 630 | 1160 | 2300 | 108 | 895 | -32 | 530 | 670 á·(n) | 700 | 1260 | 2310 | 107 | 901 | -8 | 560 | 630 α(ˉn.) | 630 | 1310 | 2400 | 108 | 880 | 55 | 680 | 420 á·(r) | 690 | 1330 | 2340 | 107 | 892 | 40 | 640 | 520 α(ˉr.) | 630 | 1340 | 2390 | 107 | 877 | 76 | 710 | 400 é·(l) | 670 | 1400 | 2500 | 107 | 881 | 68 | 730 | 270 e(ˉl.) | 600 | 1400 | 2500 | 107 | 865 | 116 | 800 | 200 é·(m) | 730 | 1470 | 2370 | 106 | 888 | 97 | 740 | 390 e(ˉm.) | 600 | 1530 | 2400 | 107 | 856 | 211 | 930 | 230 é·(n) | 690 | 1370 | 2330 | 107 | 888 | 67 | 680 | 490 e(ˉn.) | 610 | 1410 | 2320 | 108 | 868 | 148 | 800 | 380 é·(r) | 700 | 1470 | 2370 | 107 | 882 | 115 | 770 | 360 e(ˉr.) | 600 | 1460 | 2410 | 107 | 861 | 169 | 860 | 230 í·(l) | 360 | 2000 | 2570 | 108 | 764 | 636 | 1640 | 710 i(ˉl.) | 450 | 1580 | 2390 | 108 | 814 | 366 | 1130 | 240 í·(m) | 420 | 1850 | 2300 | 108 | 794 | 549 | 1430 | 630 i(ˉm.) | 460 | 1800 | 2370 | 108 | 807 | 473 | 1340 | 470 í·(n) | 390 | 2000 | 2670 | 107 | 774 | 584 | 1610 | 780 i(ˉn.) | 500 | 1710 | 2530 | 107 | 820 | 364 | 1210 | 240 í·(r) | 380 | 1980 | 2610 | 108 | 772 | 597 | 1600 | 710 i(ˉr.) | 490 | 1590 | 2530 | 108 | 824 | 309 | 309 | 130 ú·(l) | 510 | 780 | 2270 | 112 | 917 | -279 | 710 | 710 u(ˉl.) | 480 | 890 | 2310 | 111 | 888 | -146 | 630 | 820 ú·(m) | 450 | 910 | 2270 | 112 | 874 | -91 | 640 | 870 u(ˉm.) | 530 | 950 | 2370 | 110 | 894 | -144 | 520 | 710 ú·(n) | 450 | 840 | 2200 | 112 | 885 | -147 | 710 | 1010 u(ˉn.) | 490 | 1050 | 2320 | 110 | 869 | -13 | 560 | 640 ú·(r) | 440 | 920 | 2180 | 112 | 870 | -54 | 640 | 960 u(ˉr.) | 500 | 1080 | 1080 | 110 | 868 | -21 | 580 | 470 4. Kaip rodo tokie pavyzdžiai, kaip káltas „kaltas” ir kəl.təs „kaltas”, ká·rk „kark” ir kəˉr.k „kark”, šioje šnektoje (taip pat ir visame pietų aukštaičių plote) mišriuose dvigarsiuose aiškiai skiriamos tvirtapradė ir tvirtagalė priegaidės. E. Mikalauskaitė (1975) apibūdindama pietvakarių dzūkų priegaides rė- 10 Simbolių reikšmės: V – balsis, F₁ – pirmosios formantės reikšmės (Hz), F₂ – antrosios formantės reikšmės, F₃ – trečiosios formantės reikšmės, C₃ – kompaktiškumo indeksas, b₂ – bemoliškumas, T₃ – tonalumo laipsnis, df – difuziškumas, it – įtempimas. Formančių vertinimai atlikti pagal Piotrovskio (Piotrovskij 1960) metodiką. 160 mėsi eksperimentiniais vienabalsių tyrinėjimais. Anot jos, tvirtapradė priegaidė šioje tarmėje yra „daugiau krintančiojo, negu kylančiojo pobūdžio“, o tvirtagalė – kylančioji. Pagrindiniu priegaidės skiriamuoju požymiu autorė laikė spūdžio vietą (Mikalauskaitė 1975: 140–143). Kai mišrusis dvigarsis gauna tvirtapradę priegaidę, jos spūdis koncentruojamas pirmajame, kai tvirtagalę – antrajame dėmenyje11 (plg. ir LKA 2 1982: 125, žemėl. 106). Kaip matyti iš 1–3 pav., tvirtapradžių mišriųjų dvigarsių pagrindinio tono kreivės paprastai yra krintančio arba krintančio-kylančio, tvirtagalių – kylančio pobūdžio. Tvirtapradžių dvigarsių pagrindinio tono viršūnės yra arčiau pradžios, tvirtagalių jos arčiau pabaigos. Aukštesniu tonu paprastai ištariami tvirtapradžiai dvigarsiai. Tačiau vis dėlto griežto dėsningumo nėra: kartais tvirtagalių dvigarsių tonas būna aiškiai aukštesnis už tvirtapradžių. 1 pav. Mišriųjų dvigarsių [íˑm] ir [im̄] pagrindinis tonas ir intensyvumas žodžiuose prikˑmsta (—) ir kim̄.šta (– –). 2 pav. Mišriųjų dvigarsių [úˑn] ir [un̄] pagrindinis tonas ir intensyvumas žodžiuose pūˑnskas (– –) ir akun̄.ta (—). 11 Lietuvių bendrinės kalbos, ypač vakarinių tarmių akūtui būdingas energijos koncentravimas viename konkrečiame taške, cirkumfleksui – jos skaidymas visame kirčiuotame skiemenyje (šiaurės žemaičių tarmių – visame skiemens centre) (Girdenis 1996: 71, 82). 161 3 pav. Mišriųjų dvigarsių [ù·m] ir [ùm̥] pagrindinis tonas ir intensyvumas žodžiuose ustù·mas (—) ir kuṁ·pæs (- - -). Analogiškai kinta ir intensyvumas: tvir tapradžių dvigarsių pabaigoje jis silpnėja, tvirtagalių daugiau ar mažiau stiprėja. Pastebėtina, kad tvirtagalių mišrių dvigarsių intensyvumo kreivės labai aiškiai kylančios–krintančios, o tvir tapradžių kurį laiką eina tolygiai, o tarimo pabaigoje krenta. Tvirtapradžių dvigarsių intensyvumo viršūnės, kaip ir pagrindinio tono, yra arčiau pradžios, tvirtagalių – koncentruojamos viduryje ar arčiau pabaigos. Reikia pasakyti, kad tokie tvirtapradžių bei tvirtagalių mišriųjų dvigarsių pagrindinio tono ir intensyvumo santykiai toli gražu nėra nuoseklūs. Dažnai tiek vienų, tiek kitų pagrindinis tonas kinta labai panašiai, t.y. kyla, ir apima siaurą diapazoną. Aukščiausią tašką pagrindinis tonas gali pasiekti tiek tvirtapradžių, tiek tvirtagalių dvigarsių tarimo pabaigoje. Tačiau intensyvumo kreivės aiškiai skiriasi (žr. 4–5 pav). Vadinasi, seirijiškių mišriųjų dvigarsių priegaidžių skyrimui dažnai svarbesnis yra intensyvumas, o ne tonas. Tokia mintis išsakyta apie rytiečių priegaides12. 4 pav. Mišriųjų dvigarsių [í·n] ir [iñ.] pagrindinis tonas ir intensyvumas žodžiuose sp'rįta (—) ir apšpinta (- - -). 12 Manoma, kad rytiečių priegaidžių skyrimui pagrindinis tonas nėra labai svarbus ir labiau pasiduoda frazės intonacijos poveikiui (Kačiūskienė, Girdenis 1997: 35). 162 5 pav. Mišriųjų dvigarsių [áˑr] ir [aˑr] tonas ir intensyvumas žodžiuose pakáˑrtas ( - - ) ir kaˑrtas (—). 5. Iš aptartųjų eksperimento rezultatų galima daryti tokias išvadas: a) Seirijų šnektos tvirtapradžių mišriųjų dvigarsių pirmieji dėmenys laikytini ilgaisiais, o tvirtagalių antrieji dėmenys – pusilgiais; b) pagal bendrąją trukmę tvirtapradžiai dvigarsiai nedaug ilgesni už tvirtagalius; c) priegaidės (tvirtagalė ar tvirtapradė) pobūdis lemia mišriojo dvigarsio balsinio dėmens kokybę; tai savo ruožtu padeda skirti priegaides; d) serijiškų tvirtapradžių ir tvirtagalių mišriųjų dvigarsių priegaidėms skirti svarbesnis intensyvumas, pagrindinis tonas dažnai kinta labai panašiai. e) svarbiausiais priegaidžių skiriamaisiais požymiais reikėtų laikyti dėmenų kiekybę ir kokybę. LITERATŪRA Atkočaitytė D. 1998: Dvibalsių ir mišriųjų dvigarsių priegaidės Eržvilko šnektoje: kiekybė ir spektrai. – Lietuvių kalbotyros klausimai 40, 88–101. Buch T. 1998: Opuscula Lithuanica, Warszawa. Būga K. 1961: Rinktiniai raštai 3. Vilnius: Valstybinė politinės ir mokslinės literatūros leidykla. Girdenis A. 1996: Energetinė šiaurės žemaičių tarmės priegaidžių fonetinės prigimties interpretacija. – Baltistica 31(1), 71–84. Girdenis A., Pupkis A. 1974: Pieninių vakarų aukštaičių priegaidės. – Eksperimentinė ir praktinė fonetika 6, Vilnius, 107–125. Girdenis A., Kačiuškienė G. 1997: Rytų aukštaičių ir šiaurės žemaičių priegaidės: bendrybės ir skirtumai. – Kalbotyra 46 (1), 31–36. Kosienė O. 1982: Rytų aukštaičių uteniškių monoftongų priegaidės. – Kalbotyra 33(1), 61–71. LKA 2 1982: Lietuvių kalbos atlasas. Fonetika, Vilnius: Mokslas. LKT 1970: Lietuvių kalbos tarmės: Chrestomatija, Vilnius: Mintis. Markevičienė Ž. 1999: Aukštaičių tar mių tekstai. I dalis, Vilnius: Vilniaus universiteto leidykla. Mažiulienė I. 1996: Centrinės šiaurės žemaičių tarmės prozodija. – Kalbotyra 45(1), 30–115. Mikalauskaitė E. 1975: Lietuvių kalbos fonetikos darbai, Vilnius: Mokslas. Naktinienė G., Paulauskienė A., Vitkauskas V. 1988: Druskininkų tarmės žodynas, Vilnius: Mokslas. Pakerys A. 1968: Lietuvių literatūrinės kalbos sudėtinių dvibalsių au, ai, ei akustiniai požymiai. – Eksperimentinės fonetikos ir kalbos psichologijos kolokviumo medžiaga 3, 7–118. 163 Pakerys A. 1974: Tvirtapradžių ir tvirtagalių dvigarsių spektras.– Eksperimentinė ir praktinė fonetika 6, 142–155. Pakerys A. 1978: Artificial Modification of Prosodic Features of Lithuanian Accents. – Estonian paper in phonetics. Pakerys A. 1982: Lietuvių bendrinės kalbos prozodija, Vilnius: Mokslas. Pakerys A. 1995: Lietuvių bendrinės kalbos fonetika, Vilnius: Žara. Pakerys ir kt. 1974: Pakerys A., Plakunova T., Urbelienė J. Lietuvių kalbos mišriųjų dvigarsių santykinė trukmė.– Eksperimentinė ir praktinė fonetika 6, 3–47. Pakerys A. ir kt., 1978: The Pitch of Lithuanian Diphthongs. – Estonian paper in phonetics, Tallinn. Piotrovskij 1960: Пиотровский Р. Г. Еще раз о дифференциальных признаках фонемы. – Вопросы языкознания 6, 24–38. Skardžius Pr. 1999: Rinktiniai raštai 5, Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas. Zinkevičius Z. 1966: Lietuvių dialektologija, Vilnius: Mintis. Zinkevičius Z. 1983: Dėl lietuvių kalbos kirčio ir priegaidžių raidos. – Baltistica 19(2), 120–122. Zinkevičius Z. 1994: Lietuvių kalbos dialektologija, Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidykla. PITCH IN DIPHTHONGOID SEQUENCES IN THE SEIRIJAI DIALECT Summary The paper offers an analysis of the mutual relationship between acoustic features and pitch in diphthongoid sequences in the dialect of Seirijai. Experimental investigations show that the principal differentiating features of pitch in such sequences are the quantity and quality of their components. The overall length of diphthongoid sequences with acute pitch slightly exceeds that of sequences with circumflex pitch, the ratio being 1.1 to 1. The first component in a sequence with acute pitch should be considered long, the second component in a sequence with circumflex pitch half-long. Among the remaining prosodic features, viz. fundamental tone and intensity, the latter is more important as a means of differentiating pitch. The timbre quality of the first component in a sequence with acute pitch is more clearly pronounced and closer to that of vowels proper, whereas in circumflexed sequences the first component is subject to various degrees of reduction. Asta LESKAUSKAITĖ Lietuvių kalbos institutas Antakalnio g. 6 LT-2055, Vilnius, Lietuva El. paštas [email protected] Gauta 2000 09 25 164