Lietuvių ir latvių kalbų daiktavardžių darybos svarbiausi skirtumai

ACTA LINGUISTICA LITHUANICA LIETUVIŲ KALBOTYROS KLAUSIMAI XLIII (2000) Saulius AMBRAZAS Lietuviy kalbos institutas, Vilnius LIETUVIU IR LATVIU KALBU DAIKTAVARDZIU DARYBOS SVARBIAUSI SKIRTUMAI Tyrinėdamas lietuvių kalbos daiktavardžių darybos raidą, esu pastebėjęs ne- maža struktūrinių skirtumų lietuvių ir latvių kalbų darybos sistemose. Svarbiau- sius iš jų ir norėčiau šiame straipsnyje trumpai apžvelgti'. Ypač skiriasi šių kalbų veiksmų, kuopinių pavadinimų ir deminutyvų darybos struktūra. Pirmiausia į akis krinta tai, kad produktyvieji lietuvių kalbos veiksmų pavadinimai su priesaga *-i-mo-/-i-mo- turi atitikmenų ne latvių, o tolimes- nėse slavų (Liukkonen 1987), albany (Jokl 1963: 131-133; Desnickaja 1983: 20), hetitų (Laroche 1956; Kronasser 1963: 177-178) kalbose. Latvių, kaip ir prūsų, kalboje tėra tik būdvardžių su šia priesaga, plg. la. dial. talims ir lie. tolimas/ tolymas (LVG 332), taip pat pr. stesmu aucktimm-ien (den Obersten) III 91,. (SV 47; PKEŽ I 114-116). i Latvių kalboje veiksmų pavadinimai gana plačiai daromi su kita iš *-mo- kilusia priesaga *-u-mo- (LVG 333-337; Baltynja 1979: 15-16). Tuo tarpu lietu- vių kalboje atitinkamų vedinių su *-umo- pastebėta vos keliolika, daugiausia senuosiuose raštuose, ypač M. Daukšos Postilėje, plg. lie. įradumas/inradumas „paslaugumas, pareiga“ DP 289, 551 ir la. ieradums „paprotys, įprotis“ (DaiktvDrR 73-75). Šiaip lietuvių kalboje su priesaga *-umo- paprastai daromi ypatybių pa- vadinimai, kurie produktyvūs ir latvių kalboje, plg. lie. sausūmas ir la. sausums (LVG 333-334). Tačiau tai irgi — inovacija. XVI-XVII a. lietuviškuose raštuose, ypač pagrįstuose žemaičių bei rytų aukštaičių tarmėmis, ir ypatybių pavadinimų su *-umo- yra dar palyginti nedaug (DaiktvDrR II 8 tt.). Kadaise baltų, kaip ir kai kuriose kitose giminiškose kalbose (plg. Hamp 1973; 1983), su priesaga *-mo-, matyt, buvo daromi tiek būdvardžiai, iš kurių išriedėjo es. laiko neveikiamieji dalyviai, tiek ir abstraktai (veiksmų ir ypatybių pavadinimai). Vėliau, veikiausiai jau formuojantis atskiroms lietuvių ir latvių kalboms, prie *-mo- prilipus kamiengaliams i ar u, atsirado naujos priesagos -imas ir -umas. L. Vabos (1995) pateikti Baltijos finų kalbų baltizmai (plg. estų porm „dulkės, pelenai“ < balt. *berma- ir lie. bėrimas, suomių tarmo „energija, | Šiek tiek plačiau apie lietuvių ir latvių kalbų daiktavardžių darybos struktūrą kalbama anglų kalba parašytame straipsnyje, išspausdintame leidinyje „Linguistica Baltica“ (t. 8, 2000, 7—33). 111 jėga“ < balt. *tarpma- ir lie. tarpimas ir kt.), matyt, rodo, kad lietuvių ir latvių kalbų bendrystės laikais (galbūt dar V-VI a., kai rytų baltų gentys smarkiai pasislinko į šiaurės rytus, į Baltijos finų apgyventas vietas) abstraktai buvo gana dažnai daromi su grynąja priesaga *-mo-, panašiai kaip ir senosiose slavų kalbo- se (plg. Liukkonen 1987). Svarbiausią vaidmenį latvių kalbos veiksmų pavadinimų darybos kategori- joje suvaidino ne priesaga *-mo-, o Kita būdvardinė priesaga *-no-. Būtent iš pastarosios išriedėjo svarbiausia latvių kalbos veiksmų pavadinimų darybos priemonė -šana (< *-s-io-na, pvz.: būšana „buvimas“, miršana „mirtis“ ir t. t.) bei taip pat nuo seno dari priesaga -iens (< *-ei-no-, pvz.: gūjiėns „ėjimas“, Saviéns „Šovimas“ ir t. t.)*. Šiuo požiūriu latvių kalba artimesnė ne lietuvių, o prūsų kalbai, kur su gimi- niška priesaga -sna (< *-s-na) irgi plačiai daromi veiksmų pavadinimai, pvz.: billisna „bylojimas, pasakymas“ (Sprūche) III 85,, crixtisna „krikštijimas“ (Tauf- fe) III 59, ir t. t. (SV 46-47; Bammesberger 1973: 87-89; Parenti 1998; Schmid 1998: 205-206). Daiktavardėdami priesagos *-no- būdvardžiai nepadarė žymes- nio poveikio lietuvių kalbos veiksmų pavadinimų darybai, išskyrus tik žemaičių tarmę, ypač šiaurinę jos dalį, kur kadaise gyveno kuršiai. Čia produktyvūs veiks- mų pavadinimai su priesaga -s-ena (DaiktvDr 295). Aukštaičių tarmėje šio tipo vedinių yra nedaug, o be to, jie čia yra gavę specialesnę veiksmo būdo reikšmę. Tiesa, pačių priesagų forma la. -šana, -iens, pr. -sna, kuršių -sena gerokai skiria- si. Be to, prūsų kalbos veiksmų pavadinimai su -sna turi tikslių atitikmenų lietu- vių (pvz., dulksna), bet ne latvių kalboje. Latvių kalboje, atrodo, visai nėra ir veiksmų pavadinimų su priesagomis *-na, *-e-na, *-0-na (be determinatyvo *-s-), kurių pasitaiko lietuvių kalboje (DaiktvDrR 58-60) ir kai kuriose kitose giminiš- kose kalbose. Ypač senas yra vedinys kdina, plg. sl. *céna „kaina“, av. kaéna „kerštas, bausmė, atpildas“, gr. xo:vrį „kraujo kerštas; bauda už nužudymą“ (LEW 202; Skardžius 1998: 595; Ind. 809). Jo galimas atitikmuo latvių kalboje ciens „pagarba, orumas, dėmesys“ dėl šaknies vokalizmo nėra visai aiškus (ME I 394—395). Taigi šiuo atveju galima kalbėti tik apie bendrą latvių, prūsų bei kuršių kalbu tendenciją veiksmų pavadinimų daryboje plačiau panaudoti būdvardinę priesa- ga *-no-/-na. Tačiau atskirose minėtose kalbose ši tendencija buvo realizuota iš pastarosios išriedėjusiomis skirtingomis išvestinėmis priesagomis. Lietuvų ir latvių kalbos skiriasi darybos tipais, įsitvirtinusiaisirdeminutyvų darybos kategorijos centre. Jeigu lietuvių kalboje priesagos *-elio- vediniai vyrauja, tai latvių kalboje jų yra daug mažiau ir ne visose tarmėse. Jie būdingiausi vakarinei ir vidurinei Kur- * Pastaruosius galima lyginti su retais lietuvių kalbos atitinkamais vediniais su -iena, pvz.: gaišie- na „džiūtis, nykuma“ Rms, šaliena „Šalimas“ Grz (DaiktvDrR 65). 112 šo ir Žiemgalos daliai. Be to, deminutyvai su *-elio- šiose vietose dažnai turi suminkštintą prieš priesagą einantį priebalsį (pvz., s—, z—ž ir kt.). Tad kai kurie latvių kalbos vediniai beveik visai sutampa su lietuviškaisiais, plg. la. maišelis (: maiss „maišas“) ir lie. maišėlis, la. ūželis (: azis ,,0zys") ir lic. ožėlis (DL 246— 270). Dėl to A. Bielensteinas (1863: 308-309) ir A. Leskienas (1891: 481) net manė, kad latvių kalbos deminutyvai su *-elio- atsiradę dėl lietuvių kalbos įta- kos. Tačiau J. Endzelynas (1909: 376; LVG 343), V. Rūke-Dravina (DL 259— 262) tuo abejoja, nes šio tipo vediniai vartojami ne tik prie Lietuvos pasienio, bet ir gerokai toliau nuo jo. Prūsų kalboje deminutyvai su *-elio- irgi, matyt, nebuvo labai paplitę. Šią priesagą turi giminystės terminu virtęs vedinys patowelis „patėvis“ (Stiffater) E 179, galbūt wayklis (< *vaikelis, plg. woikello GrG) „sūnus“ (Son) E 190 (PKEŽ IV 213; Smoczynski 2000: 199-200), kai kurie asmenvardžiai (pvz.: Madelle, Jannell, Katell, žr. Trautmann 1925: 175), vietovardžiai (pvz.: Grabel- le, Scabelle, Wirbell, žr. Gerullis 1922: 250). Grynąją mažybinę reikšmę gali- ma įžvelgti nebent Baselio universiteto bibliotekoje surastoje rankraštinėje prūsiškoje epigramoje pavartotame vedinyje thewelyse, kuris, V. Mažiulio (1975; 1981: 62) ir F. Kortlandto (1998; 1998a) nuomone, reiškęs „dėdelis“. Tačiau dėl pastarojo žodžio reikšmės bei formos dar diskutuojama (plg. McCluskey, Schmalstieg, Zeps 1975; Schmid 1994: 287-290; Bammesberger 1998). Taigi veikiausiai deminutyvai su *-elio- įsigalėjo lietuvių kalbos savarankiškos raidos laikais. Lietuvių kalboje žymiai daugiau negu latvių kalboje deminutyvų padaryta ir su kitomis priesagomis, kilusiomis iš determinatyvų *-/-, *-g'-, *-s-, *-t- (plg. DaiktvDrR II 93-105). Latvių kalboje deminutyvai dažniausiai daromi su priesagomis *-inio- ir *.itio-. Jos yra susijusios savotišku papildomosios distribucijos santykiu. Su prie- saga *-itio- paprastai daromi deminutyvai iš iio ir € kamienų daiktavardžių, o atitinkami vediniai su *-inio- — iš visų kitų kamienų vardažodžių, plg. bralitis, saulite, bet dėlinš. Žinoma, tarmėse yra vienokių ar kitokių nukrypimų nuo šios bendros taisyklės (DL 168-188, 232-242). Lietuvių kalboje deminutyvų reikšmę turi tik vienas kitas vedinys su prie- saga *-inio-, pvz.: bobiné „prasta moteris“ Tvr; Aps (LKŽ I? 962), karvinė „karvutė“ Šv (Salys 1992: 338), lazdinė „lazdelė“, pirštininė „pirštiniukė“ Grdm (LKA III 135), mergelinė „maža mergaitė“ Sv, merginė „tarnaitė“ Pnd; Kp; Sb; SI (LKŽ VIII 26, 28), vaikinis „vaikinas“ K. Donel (Kabelka 1964: 249). Šiaip čia su *-inio- dažniausiai daromi būdvardžiai, kurie latvių kalboje labai reti ir turimi tik kai kuriose tarmėse (plg. lie. geležinis ir la. dzelzinis, lie. lapinis ir la. lapinš „iš lapų padarytas“, lie. molinis ir la. malinis, žr. LVG 312-313; Vulane 1986; Rekėna 1996: 61-62). Daiktavardėdami jie lietuvių kalboje dažniausiai virsta ypatybės turėtojų pavadinimais. Tai irgi nebūdinga latvių kalbai, plg. lie. kdiminis „kaimietis“ ir la. kaiminš „kaimynas“ (LVG 113 313), lie. rytinis ir la. ritinis „rytų vėjas“, lie. kelminė/kėlminė ir la. celmine „paprastasis kelmutis“ (Rekėna 1996: 63-64)“. Lietuvių kalboje nelabai populiarūs deminutyvai ir su senesnėmis priesago- mis, kilusiomis iš būdvardinės priesagos *-no-. Deminutyvai su *-ino- dabar da- romi pietų ir rytų aukštaičių tarmėse, o su *-ino- — vakarinėje žemaičių tarmės dalyje maždaug tarp Klaipėdos ir Šilutės (LKA III Žemėl. Nr. 119, p. 134-135); anksčiau jų dar būta ir Rytų Prūsijoje (Gerullis, Stang'as 1933: 26-27; DaiktvDrR II 106-107). Visos šios tarmės yra netoli Latvijos, kur atitinkami vediniai su *-ino-, *-ino- vartojami dviejuose nesusisiekiančiuose arealuose: pietvakariniame kampe prie Lietuvos sienos ir nemazame šiaurrytiniame plote prie Estijos (DL 198-199, Žemėl. Nr. 1). Taigi galimas daiktas, kad Latvijoje buvo baltiškų deminutyvų su priesaga *.no- paplitimo centras“. Kitų giminiškų kalbų duomenys irgi rodo, kad ši būdvardinė priesaga į demi- nutyvų darybos paradigmą pateko gana vėlai. Nors deminutyvų su *-i-no- yra dar slavų, germanų, italikų, keltų, albanų, graikų kalbose (Brugmann 1906: 275; Jokl 1963: 134), tačiau jie čia neseni, vartojami paprastai greta gilesnes indoeu- ropietiškas šaknis turinčių būdvardžių su *-ino-. Antai lotynų kalboje su *-ino- buvo iš pradžių daromi būdvardžiai, o deminutyvai su šia priesaga pasirodė tik vėlyvuoju jos raidos laikotarpiu, vadinamojoje liaudies lotynų kalboje, ir labiau paplito tik iš jos išriedėjusiose romanų kalbose, ypač italų ir portugalų (Nieder- mann 1954; Ettinger 1980: 28-29). Germanų kalbose, daiktavardėjant būdvar- dziams su *-ino-, pirmiausia, manoma, atsirado gyvūnų jauniklių pavadinimų (plg. germ. *gaitinaz „ožiukas“ ir lo. haedinus „ožio“) ir tik vėliau (ypač vokiečių kalboje) — ir kitokių deminutyvų (Meid 1967: 110-114). Lietuvių kalboje deminutyvų su priesaga *-itio- irgi yra gerokai mažiau negu latvių kalboje, plg. lie. brolytis, saulytė. Lietuvių kalbai daug būdingesni deminu- tyvai su šios priesagos apofoniniu variantu *-oitio- (pvz.: brolditis, mergditė DaiktvDr 271-272), kurie visai neturi atitikmenų latvių kalboje. Priesagos *-itio-, *.oitio-, dabar dažniau vartojamos deminutyvams daryti, ir *-eitio-, su kuria lietu- vių kalboje dar ir dabar plačiai daromi ypatybės turėtojų pavadinimai, — tai vis tos pačios priesagos apofoniniai variantai, plg. lie. vokietis, la. vacietis ir lie. vokytis, la. vūcitis, lie. giminditis ir giminiėtis ir t. t. Su šia priesaga iš pradžių 3 Jie turi giminaičių ir prūsų kalboje, plg. lie. drėvinė „statinaitė taukams“ ir pr. drawine „(drevinis) kubilas“ (Bote) E 393 (PKEZ I 223-226), lie. šoninė ir pr. grawyne „Šoninė (vežimo lenta)“ (Tuncbret) E 304 (PKEŽ I 404). *Lietuvių (skirtingai negu latvių) kalboje daiktavardėdami priesagos *-no- būdvardžiai padarė žymų poveikį ne deminutyvų, o ypatybės turėtojų (plg. DaiktvDrR II 144-167) ir iš dalies veikėjų pavadinimų (plg. DaiktvDrR 124-129) darybos kategorijoms. 114 buvo daromi ypatybės turėtojų pavadinimai“, vėliau ji pateko į deminutyvų da- rybos kategoriją. Vienas jos apofoninis variantas labiau paplito latvių, o kitas — lietuvių kalboje. Latvių kalboje yra visai išnykęk uopiniai pavadinimai, žymintys žmonių ar šiaip gyvų būtybių kuopą. Lietuvių kalboje tokie vediniai dar produk- tyvūs. Jie dažniausiai daromi su priesaga -ija (plg. lie. brolija „broliai ir seserys“ ir sl. *bratroja „broliai“, gr. gparpia „gentis, giminė“, žr. Brugmann 1906: 647), kartais su -(i)ava (plg. lie. broliava „broliai ir seserys“ ir sl. *dét(s)va „vaikai“, žr. Otrębski 1935: 115, 117) bei jos variantais -(i)uva (plg. lie. broluva „broliai ir seserys“), -auja (plg. lie. šunava ir šunauja „Šunų būrys“) ir visai neturi atitikme- nų latvių kalboje. Minėtos priesagos veikiausiai išriedėjo iš darybos galūnės *-a, su kuria kadaise buvo plačiai daromi kuopiniai pavadinimai“. Tačiau lietuvių ir latvių kalbose tėra vos atpažįstamų šio tipo reliktų, plg. lie. dlksna/alksna „alks- nynas; bala, klonis, slėnis“ ir la. alksna „pelkėta vieta“ (DaiktvDrR II 48). Tiesa, latvių kalbos tarmėse yra nemaža vedinių, žyminčių augalų ar šiaip daiktų sankaupą vienoje vietoje, su priesaga * -ū-10- (LVG 284), taip pat kilusia iš darybos galūnės *-a, plg. la. alksnajs „alksnynas“ ir lie. alksna/alksna. Tokių vedinių su *-aio- lietuvių kalboje yra vos keli, pvz.: riešutojas „lazdynas“ K¢; Vvs (DaiktvDrR II 53). Kita vertus, lietuvių kalbos tarmėse (daugiausia vakarinė- se) yra keli panašūs kuopiniai pavadinimai su *-4-to- (plg. alksnotas „alksnynas“ J I 96 ir dlksna/alksna, žr. DaiktvDrR II 58), kurie neturi atitikmenų latvių kalboje, bet gali būti lyginami su prūsų vietovardžiu Rikoyot : rikijs „viešpats“ (Herr) III 37,, (Būga 1958: 160 tt.). Lietuvių kalboje gausu kuopinių pavadinimų, daugiausia žyminčių augalų ir daiktų sankaupą vienoje vietoje, su priesaga *-i-no-. Jie turi atitikmenų prūsų (plg. lie. šeimyna ir pr. seimins (Gesinde) III 83,), slavų (plg. lie. beržynas ir sl. *berzina, žr. Stawski 1974: 121, 123), iš dalies lotynų, galbūt germanų, albanų kalbose (Jokl 1963: 133—-134; Butler 1971: 27-28), bet jų visai nėra latvių kalbo- je. Čia šiam reikalui vartojama ne priesaga *-ino-, o jos apofoninis variantas *.ei-no-/-oi-no- (plg. lie. eglynas ir la. egliene, egliens, eglainis, žr. LVG 322— 324, 327; MLIVG I 86-87, 132, 137). Kita vertus, lietuvių kalboje kuopinių pavadinimų su *-eino-/-oino- dabar reikia su žiburiu ieškoti, plg. raziénos, dirsainė „duona su dirsėmis“ JR 39 (DaiktvDrR II 56). Tiesa, kadaise jų galėjo būti ir "Tai gali būti bendra baltų, slavų (plg. piet. sl. golit'b „nuogas, vargšas žmogus“, brūtit'5 „brolio sūnus“, žr. Stawski 1976: 55 tt.), germanų (plg. s. vok. aukšt. jungidi „žvėries jauniklis“, žr. Mezger 1953) kalbų inovacija. ® Prūsiškame Elbingo žodynėlyje yra visas būrys kuopinės prigimties bevardės giminės daikta- vardžių su *-4, pvz.: slayo „rogės, šlajos“ (Slete) 307 : slayan „pavaža“ (Sletekuffe) 309 (Mažiulis 1981; PKEŽ I-IV; Degtjarev 1994). Panašios kilmės gali būti ir lietuvių kalbos kuopinės daugis- kaitos formos su -ai, plg. liepai „Jiepynas“ Št (Stundžia 1981). 7 Jų galėjo būti ir prūsų kalboje, plg. vietovardžius Stabayen : stabis „akmuo“ (Steyn) E 32, Wangayen : wangus (Dameraw) E 588 (Gerullis 1922: 247). 115 daugiau, nes kuopinės prigimties galbūt yra ir gausūs priesagos -iena vediniai, žymintys kultūrinių augalų augtąsias vietas, pvz.: bulviena, kopūstiena ir t.t. (ŽD 288; DaiktvDr 400). Be to, vedinys seweynis „kiaulidė“ (Sewstal) E 229 (Karaliū- nas 1992: 21) bei tokie vietovardžiai kaip Alkayne, Alkeyne, Zaseynen ir kt. (Ge- rullis 1922: 252; Blažienė 1998) gali liudyti apie kuopinių pavadinimų su *_eino-/-oino- buvimą ir prūsų kalboje. Tačiau tai nėra visai aišku (plg. Smoczynski 2000: 74). Panašiai balsių kaita lietuvių ir latvių kalbose skiriasi dar dvi priesagos, var- tojamos kuopiniams pavadinimams daryti. Kai kuriose rytų ir vakarų aukštaičių šnektose randame priesagos -ytė kuopinių pavadinimų, turinčių tokias pat reikš- mes kaip priesagos -ynas (taip pat -ynė) vediniai, pvz.: alksnytė „alksnynas“ J; Sd; Rs; Pg; Klv; Rgv (LKZ I? 105), ąžuolytė „jaunų ąžuolų miškas“ J; Grk; Kp; Rm (IP 535-536), beržytė „jaunų berželių miškas“ Rs; Grk (I“ 777), eglytė „eglynas“ J I 694, karklytė „karklų apžėlusi vieta“ Rgv; Rm (LKŽ V 294), kelmytė „kelmy- nas“ Grk; Kp; DI (V 526), kemsytė „kemsuota pieva“ Vdšk (V 564), lazdyte „vieta, kur lazdynai auga“ Er (VII 214), liepytė „liepų krūmai“ Rgv (VII 426), nolitė „molynė“ Knr; Er (VIII 340), nendrytė „nendrynas“ Rm (VIII 655), samanytė „samanomis apaugusi vieta“ Ėr (XII 90). Latvių kalboje apie šio darybos tipo buvimą praeityje gali priminti nebent vietovardžiai Apsite, Kalmite ir pan. (LVG 388)". Siaip dabar čia atitinkami vedi- niai daromi su kita balsių kaita besiskiriančia priesaga -aite, plg. lie. beržytė ir la. bérzaite „beržynas“ (LVG 389; Laumane 1990). Lietuvių kalboje atitinkamų kuo- pinių pavadinimų su -aitė beveik nėra, išskyrus gal tik alksnaitė „alksnynas“, beržynaitė „beržynas“ J I 12, 205 (ŽD 360)". Be to, pažymėtina, kad latvių kalboje atitikmenų visai neturi lietuvių kal- bos kuopiniai pavadinimai, padaryti su darybos afiksais, atėjusiais iš ypatybių pavadinimų (DaiktvDrR II 59-63). Iš jų produktyviausi vediniai su priesaga *.6-men-. Su pastaruąją iš pradžių buvo daromi ypatybių pavadinimai, o vėliau ši priesaga panaudota kuopiniams pavadinimams daryti. Antai rytų aukštaičių tarmėje kai kurie vediniai su *-Omen- greta kuopinės reikšmės yra išlaikę ir senesnę ypatybės reikšmę, pvz.: jauntiomené „jaunystė“ Ds (LKŽ IV 315), mažuūomenė „vaikystė“ Ds; Str; Švnč; Tvr; Brsl (VII 978, plg. dar go. aldomin „senatvei“, žr. Endzelin 1924: 124; Bammesberger 1998: 110). Pati išvestinė Š Toliau šio tipo vedinius galima iš dalies sieti su germanų kalbų kuopiniais pavadinimais su -ide (plg. s. vok. aukšt. pfluogide „jaučių pora“, žr. Meid 1967: 149) ir vietovardžiai su -ithi-, kurių daugiausia Vokietijoje, t. y. nelabai toli nuo baltų kalbų arealo (Udolph 1996: 258-274). ? Juos galbūt galima lyginti su pr. krischaytos „kryklės (aitriosios slyvos)“ (Krichen) E 621, sliwaytos „slyvos“ (Pflumen) E 619, wisnaytos „vyšnios“ (Kirsen) E 620. Laikyti šiuos vedinius deminutyvais, kaip paprastai daroma, trukdo ta aplinkybė, kad nėra aiškių duomenų apie demi- nutyvų su *-oitio- buvimą prūsų kalboje. Tai gali būti vien lietuvių kalbos inovacija (DaiktvDrR II 109). 116 priesaga *-6-men-" kilusi iš senovinės priesagos *-men-, su kuria nuo seno buvo daromi abstraktai (tiek veiksmų, tiek ir ypatybių pavadinimai), plg. lic. maziiomene ir mažmėnė „vaikystė, kūdikystė“ Dkst; Aps: „smulkūs daiktai“ BM 433; Trgn (LKŽ VII 978). Ryškių skirtumų esama ir kitose lietuvių (ypač jos vakarinių bei pietinių tar- mių) ir latvių kalbų daiktavardžių darybos kategorijose. Kai kuriomis darybos ypatybėmis lietuvių kalba yra artimesnė ne latvių, o prūsų kalbai. Didžiojoje dalyje lietuvių kalbos tarmių svarbiausia baltų kalbų ypatybių pavadinimų priesaga *-iba" turi pakitusią ė-kamienę formą *-ibé (plg. LKA III Žemėl. Nr. 123, p. 137), kurią, atrodo, randame ir prūsų kalboje, plg. lie. pagonybė ir pr. pagonbe (Heidenschaft) E 795%. Tuo tarpu latvių kalba visur išlaiko senesnę formą -iba. Lietuvių kalboje yra gana paplitę ypatybių pavadinimai su priesaga -ysta (ypač su jos naujesne forma -ystė). Jie irgi turi tikslų atitikmenį prūsų kalboje, plg. lie. krikščionysta ir pr. cristionisto (Kristenheit) E 794. Tuo tarpu latvių kalboje šio tipo vedinių, atrodo, beveik nėra: J. Endzelynas (SV 53) mini tik retą tarminį vedini keniste „karalystė“. Panašių vietą, bet ne ypatybę reiškiančių vedinių pasitaiko ir kai kuriuose latviškuose raštuose. Neatmestina galimybė, kad jie atsirado dėl lietuvių kalbos įtakos (plg. DaiktvDrR II 69-70). Taigi galima ma- nyti, kad su būdvardine priesaga *-istū ypatybių pavadinimus imta daryti pirmiausia vakariniuose baltų kalbų dialektuose, o vėliau ši inovacija plito to- liau į rytus. Šią hipotezę remia dar šios aplinkybės: 1) kaip rodo lietuvių kalbos XVI-XVII a. raštai, vediniai su -ystė buvo kadaise ypač produktyvūs vakarų ir vidurio aukštaičių tarmėje (pvz., S. B. Chylinskio Naujojo Testamento vertime, J. Bretkūno Postilėje, XVII a. anoniminiame žodyne „Lexicon Lithuanicum“ šio tipo vediniai vyrauja tarp visų ypatybių pavadinimų, žr. DaiktvDrR II 9); 2 būdvardžiai su priesaga *-isto- yra plačiai paplitę daugelyje slavų kalbų (plg. s. bsl. récisty „iškalbingas“, I. jedwabisty „panašus į šilką“ ir t. t.“), tuo tarpu baltų kalbose jų yra vos keli (pvz.: lie. balystas „pelkėtas“, kiaulystas „nemandagus“, "0 Kamiengalis *6 prieš priesagą nėra visai išskirtinis dalykas baltų kalbose (taip Smoczynski 2000: 118). Antai lietuvių kalboje iš 0 kamieno vardažodžių daromi būdvardžiai su *-6-t0- (ŽD 345 tt.; Akelaitienė 1999). Taigi vedinio jauntiomené santykis su jaunas yra toks pat kaip kalniiotas — su kalnas. Gal taip pat aiškintinas ir pr. fickromai „tikri, teisėti“ (gerecht) III 63, : lie. tikras, pr. tickars „tikras“ (rechter) III 47,? 11 Apie šios priesagos kilmę žr. DaiktvDrR II 15-17. 12 V. Mažiulis (PKEZ III 208) mano, kad šis vedinys prūsų kalboje turėjęs priesagą *-ibé (su trumpuoju i), panašią į slavų -5ba. Tačiau tai kelia abejonių, nes apie priesagos *-iba ar *-ibė buvimą baltų kalbose kol kas jokių kitų duomenų nėra. Dėl panašių priežasčių kiek abejotinas ir bandymas vedinį pagonbe taisyti į *pagonabe (taip Trautmann 1910: 388; Bammesberger 2000). Tad ar ne paprasčiau minėtą prūsišką vedini pagonbe kildinti iš *poganibeé? 13 Winker-Leszynska 1963; Vaillant 1974: 469-471; Kiparsky 1975: 219. 117 ugnystas/ugnystas „karštas, ūmus; ugnies spalvos“). Tad gal būdvardinė priesaga *_isto- iš *-ito- kilo slavų kalbose, paskui ji pateko į gretimas vakarų baltų kalbas, kur ir susidarė ypatybių pavadinimai su *-ista? Prūsų kalboje yra labai daug ypatybių pavadinimų su kita būdvardine priesa- ga *-iska, pvz.: deiwūtisku „išganymas“ (Seligkeyt) III 75,,, labbisku „gerumas“ (Gūte) III 85, ir t. t. (Trautmann 1910: 223 tt.; SV 50). Lietuvių kalboje randa- me kelis ypatybių pavadinimus su -iškė. Iš jų tik vedinys jauniškė „jaunystė“ (plg. būdvardi jauniškas „jaunystės“) labiau paplitęs senuosiuose raštuose ir tarmėse, o kiti du yra visai reti, dabar išnykę: berniškė „vaikystė, jaunystė“ DP 17x (plg. būdvardi bėrniškas), vieniškė „vienišumas“ (užfiksuotas XVIII-XIX a. Mažosios Lietuvos žodynuose). Jie irgi gali būti atšvaitas vakarų baltų kalbų inovacijos", kuri nepasiekė latvių kalbos. Panašiai galbūt galima būtų aiškinti ir kai kurių ypatybės turėtojų pavadinimų darybos tipų raidą. Antai greta ypatybės turėtojų pavadinimų su priesaga -ulis(-¢)" lietuvių kal- boje yra nemaža atitinkamų vedinių su priesaga -uolis(-ė), plg. aukštūlis „aukš- čiausiasis, Dievas“ ir aukštuėolis(-ė) „kas aukštas“, greitūlis ir greituolis „kas grei- tas“, bičiūlis ir bičiuolis „kas su kitu turi bites; artimas draugas“ ir t. t. (DaiktvDrR II 172-174). Pastarojo tipo vediniai turi atitikmeni prūsų kalboje (plg. lietuvišką vietovardį Aukštuėliai ir pr. Auctoliten, zr. Trautmann 1925: 177; SV 48). Tai irgi gali būti bendra prūsų ir lietuvių kalbų inovacija, nepasiekusi latvių kalbos. Atrodo, vakarines lietuvių kalbos tarmes ir prūsų kalbą sieja ir odų bei kailių pavadinimai su priesaga -ena, plg. lie. arklena „arklio oda“, kiskena „kiškio kai- lis“, taip pat kojena „gyvulių kojų oda“, Zdndenos „žandų oda“ ir pan. (DaiktvDrR II 164-165) bei pr. nognan „oda (išdirbtas kailis)“ (Leder) E 498, jeigu jis kilęs iš *nogenan, kaip mano V. Mažiulis (PKEŽ III 194-195). Latvių kalboje tokių vedinių nepastebėta. Tačiau ten gausu ypatybės turėtojų pavadinimų su naujes- niu io-kamieniu priesagos *-eno-/-end- variantu *-enio-, pvz.: vecenis „senis“, ritenis „rytų vėjas“, mellene „mėlynė“ ir t. t. (LVG 298-302). Tuo tarpu lietuvių kalboje jų yra labai nedaug, pvz.: bergždėnis(-ė) „bergždžias, nevaisingas gyvu- lys“, mėlėnė „mėlynė“ (DaiktvDrR II 166). Jie gali turėti atitikmenų ir prūsų '* Ji galėjo kliudytiir kai kurias germanų kalbas, plg. s. skand. bernska „vaikystė“ (ir lie. berniškė), folska „kvailumas“ (Meid 1967: 197; Range 1977: 128). Gal čia minėtini ir go. barniski „vaikystė“ (Benveniste 1964: 38; Nepokupnyj 1997: 13), s. vok. aukšt. fronisci „paikumas“, heidinisci „pago- nybė“ ir kt. (Range 1977: 128). Tačiau pastarieji gali būti ypatybių pavadinimai su -ja- kaip ir go. biuhti „įpratimas“ : biuhts „įpratęs“, galeiki „panašumas“ : galeiks „panašus“ ir kt. (Kubrjakova 1963: 78, plg. dar Bammesberger 1995: 96). Mat germanų, slavų, italikų, indoiranėnų, graikų kal- bose (bet skirtingai nuo baltų kalbų) su afiksu *-(i)io-/-(i)ia buvo plačiai daromi ypatybių pavadi- nimai. D Jie turi aiškių atitikmenų latvių ir prūsų kalbose, plg. lie. bėdūlis ir la. bėdulis, lie. mielūlis ir la. milulis (LVG 346-347); lie. bandžiūlis „draugas, bičiulis; bendradarbis; sukčius; drąsuolis“ ir pr. antrop. Bandule (Trautmann 1925: 176). 118 kalboje, plg. warene „varinis katilas“ (Messingkessel) E 356, wissene „Sgailis“ (Pors) E 622, asmenvardžius Drutenne, Jodenne (SV 44-45). Tiesa, kai kas čia įžiūri priesagą -in- (plg. Smoczynski 2000: 197). Mat, trumpasis balsis i prūsų kalboje galėjo būti pavirtęs į e (Girdenis, Mažiulis 2000). Atitikmeni prūsų kalboje gali turėti ir lietuvių kalbos ypatybės turėtojų pava- dinimai su sudurtine priesaga *-at-io-, plg. lie. barzdotis (taip pat būdvardį barzdotas) ir pr. nagotis „varinis puodas su kojomis“ (Erintop) E 349 : nage „koja“ (Nage) E 145 (PKEŽ III 168). Šio tipo vedinių latvių kalboje, atrodo, nėra. Be to, beveik tik lietuvių kalboje daromi ir deminutyvai su *-atė, kurie yra tos pačios kilmės kaip ir minėti ypatybės turėtojų pavadinimai (DaiktvDrR II 109). Stebina ir tai, kad svarbiausia lietuvių kalbos ypatybės turėtojų pavadinimų priesaga -inykas (< *-ino- + *-i-ko-) turi tikslų atitikmenį prūsų kalboje, o latvių kalboje šios priesagos forma skiriasi, plg. lie. laukinykas, pr. laukinikis „žemval- dys“ (Leman) E 407 ir la. laūcinieks (plačiau žr. DaiktvDrR II 118-127). Lietuvių ir prūsų kalbas sieja taip patveikėjų pavadinimų su deminu- tyvine priesaga *-iko- paplitimas. Nuo seno jie buvo ypač būdingi lietuvių vaka- rų aukštaičių tarmei. Antai J. Brodovskio, F. Kuršaičio žodynuose jų užfiksuota net daugiau negu atitinkamų priesagos *-éio- vedinių (DaiktvDrR 135). Rytų aukštaičių tarmei (kaip ir latvių kalbai, plg. LVG 358) jie mažiau būdingi: K. Sir- vydo žodynuose randame tik vieną veikėjo pavadinimą su *-iko- lojikas „kas loja“ SD'57; SD*141 (plg. dar LKA III Žemėl. Nr. 114). Prūsų kalbos pamin- kluose, kaip ir minėtuose lietuviškuose Mažosios Lietuvos žodynuose, veikėjų pavadinimų su *-iko- irgi yra daugiau negu atitinkamų vedinių su *-éio- (DaiktvDrR 136). Kai kurie iš jų turi atitikmenų lietuvių kalboje, plg. lie. mynikas ir pr. mynix „odminys, kailius“ (Gerwer) E 511, lie. siuvikas „siuvėjas“ ir pr. schuwikis „batsiuvys“ (Schuwert) E 496. Tiesa, paskutiniu atveju skiriasi lietuvių ir prūsų kalbos vedinių reikšmė. Tad galbūt jie atsirado abiejose kalbose paraleliai (plg. Smoczynski 2000: 73). Priesaga *-iko- į veikėjų pavadinimų kategoriją atėjo iš deminutyvų, ku- rie prūsų kalboje dažniausiai ir daromi su šia priesaga, pvz.: malnijkix „vaikelis“ (Kindlein) III 113,, acc. sing. gannikan „moterėlę“ (Frewlein) III 105, ir t. t. (DaiktvDrR II 88-89 su lit.). Lietuvių, kaip ir latvių (DL 297-298, 300-305), kalboje dabar šio tipo vedinių tėra tik likučių. Tačiau kadaise vakarinėje Lictu- vos dalyje deminutyvai su *-iko- galėjo būti produktyvūs, nes nemažoje žemai- čių tarmės dalyje ir kai kuriose vakarų aukštaičių šnektose gana dažnai deminu- tyvai daromi su priesaga -ikė, plg. katikė, mergikė (LKA III Žemėl. Nr. 116, p. 131). Čia minėtina ir sudurtinė Zietelos tarmės priesaga -ik-utas, pvz.: bernikūtas „berniukėlis“, paršikūtas „paršiukėlis“ (Vidugiris 1969: 151). Taigi veikėjų pavadinimus su *-iko- matyt imta pirmiausiai daryti vakarų baltų kalbose, o vėliau ši inovacija plito į kai kuriuos rytų baltų dialektus, kliudydama taip pat ir slavų kalbas, plg. lie. siuvikas ir sl. *$evece (plačiau apie šio tipo vedinius slavų kalbose žr. Wojtyta-Swierzowska 1974: 82-87). 119 Sugrįžę atgal prie deminutyvų, rastume dar dvi ryškias lietuvių ir prūsų kalbų darybos izoglosas. Jau seniai pastebėta, kad deminutyvai su priesaga -alis(-¢) (ji, kaip ir anksčiau minėta -elis(-ė), kilusi iš determinatyvo *-/-), paplitę nema- žoje žemaičių tarmės dalyje (LKA III Žemėl. Nr. 117, p. 132), kur kadaise gyve- no kuršiai (Būga 1961: 244), turi tikslų atitikmenį prūsų kalboje, plg. lie. puodalis ir pr. podalis „puodpalaikis“ (Bosetop) E 351. Be to, pažymėtina, kad vienose žemaičių tarmės šnektose (pvz., Pagramančio) šio tipo vediniai turi mažybinę (Jonikas 1939: 34), o kitose (pvz., Švėkšnos, Salantų) — menkinamaja reikšmę (ŽD 175; Salys 1992: 75, 337), kurią matome ir minėtame prūsų kalbos vedinyje. Todėl pr. podalis laikyti germanizmu (taip Smoczynski 2000: 66 tt.) gal nebūtų tikslinga. Latvių kalboje deminutyvų su *-olio- beveik visai nėra (DL 276). Buvusi Sūduvos kraštą (Kybartų, Vilkaviškio, Virbalio apylinkes) su prūsų kalba sieja deminutyvų priesaga *-istio- (Būga 1958: 305; 1959: 229; ŽD 332, 767), plg. lie. ériscias ir pr. eristian „ėriukas“ (Lam) E 681 (DaiktvDrR II 100— 101 su lit.)*“. Kuršių, jotvingių ir prūsų gyventose vietose yra visas būrys vandenvardžių bei vietovardžių su -ing- (ir variantais -ang-, -ung-, -eng-), plg. lietuvių vandenvardžius Liolinga, Alanga, Drubėngis, Babrūngas/Babrungas (Vanagas 1970: 91-92, 134, 168— 169, 203, 410; Bilkis 1998: 54, 126-127, 169), vietovardžius Léipalingis, Kūlingė, Kretinga, Palanga (Savukynas 1966: 172; Vanagas 1994) ir pr. Balyngen, Stabingen, Marang, Marunge, Wandangen ir kt. (Gerullis 1922: 247; Powierski 1985: 7-95). Tai galima būtų iš dalies paaiškinti tuo, kad veikiausiai vakarų baltų kalbose buvo ir būdvardžių priesaga su *-ingo- paplitimo centras. Mat ten su ja šio tipo vediniai buvo daromi ne tik iš vardažodžių (kaip lietuvių it latvių kalbose), bet labai dažnai ir iš veiksmažodžių, pvz.: auschaudiwingins „ištikimus“ (getrewe) III 53,, .: auschauditwei „pasitikėti“ (vertrawen) III 27,,, druwingin „tikintijį“ gleubigen) III 119,, : druwit „tikėti“ (gleuben) III 45,, ir t. t. Be to, prūsų kalboje šio tipo būdvardžiai gana dažnai sudaiktavardėdavo ir virsdavo ypatybės turėtojų pavadinimais, plg. naunings „naujatikis“ (Newling) III 87,, ragingis „el- nias“ (Hircz) E 651, acc. pl. poklusmingins „pavaldinius“ (Vnterthanen) III 91, (Kaukienė 1994). Lietuvių, kaip ir latvių, kalboje tai atsitinka labai retai ir tai daugiausia vakarinėse ir pietinėse tarmėse, plg. kregZdinga „kregždė“, žabangai „spąstai“ (būdingi žemaičių tarmei); rūsingis „rusas“ Zt, juodengė „tokia mėlyna uoga“ Dbč, varliūngis „varlius, mažas vaikas“ Rdm (DaiktvDrR II 148 tt.). Lie- tuvių kalboje, kaip minėta, šia kryptimi dažniausiai daiktavardėja būdvardžiai su priesaga -inis(-ė) be determinatyvo -g-. 16 E Spechtas (1938) dar nurodė keletą ilyriškų asmenvardžių su -ist-. Kitur šio tipo deminutyvai tiesioginių atitikmenų, atrodo, neturi. Priesagoje *-is-t-io- veikiausiai slypi determinatyvai *-s- (plg. priesagas -§é, -i-šas, -u-šis, -iš-kas ir pan.), *-t- (plg. priesagas -u-tis, -u-tas) bei afiksas *-io- (DaiktvDrR II 101). 120 Pateikti duomenys leidžia kalbėti apie tam tikrą vakarų baltų kalbų įtaką lietuvių kalbos žodžių darybos raidai. Juo labiau, kad latvių ir prūsų kalbų dary- bos ryšiai yra gerokai blankesni. Jas sieja vos viena kita lietuvių kalbai mažiau būdinga darybos inovacija. Svarbiausia iš jų — tai jau minėtas polinkis plačiau panaudoti būdvardinę priesagą *-no-/-na veiksmų pavadinimų daryboje. Be to, didžioji dalis lietuvių ir latvių kalbų darybos bendrybių yra paveldėta iš prabaltų laikų, o ekskliuzyvinių rytų baltų kalbų darybos inovacijų (ypač naujų ir abiejose kalbose produktyvių darybos tipų) palyginti ne daug ir jos pačios nėra labai aiškios. Antai veikiausiai rytų baltų kalbose imta plačiai daryti abstraktus su priesaga *-mo-, kurių prūsų kalbos paminkluose visai neužfiksuota, čia tėra tik būdvar- džių ir iš jų kilusių asmenvardžių su šia priesaga (SV 47-48). Tačiau, kaip matė- me, ši tendencija lietuvių ir latvių kalbose realizuota gana skirtingai. Be to, į latvių (ir vienos kitos baltų) kalbos veiksmų pavadinimų darybos kategorijos centrą įsiveržė vediniai su būdvardine priesaga *-no-. Ši inovacija mažai palietė lietuvių kalbą. Lietuvių ir latvių kalbose produktyvūs veikėjų pavadinimai su *-lio- (< *-lo- + *-io-, plg. BKGF 83), plg. bėglys ir la. béglis (LVG 341; DaiktvDrR 118-119). a, kita vertus, išvestinių priesagų *-e-lio- ir *-é-lio- paplitimas lietuvių ir lat- viu kalbose jau skiriasi: lietuvių kalbai biidingesni veikėjų pavadinimai su *-élio-, o latvių kalbai — atitinkami vediniai su *-elio-, plg. lie. pasmirdėlis ir la. smifdelis. Neretai darybos inovacijos apima ne visą Lietuvos ir Latvijos plotą. Jau ma- tėme, koks skirtingas deminutyvų su *-elio-, *-inio-, *-ino-, *-ino-, *-itio- papliti- mas lietuvių ir latvių tarmėse. Be to, beveik visame latvių tarmių plote paplitu- sių deminutyvų su priesaga *.eno- (pvz.: pilėns „jauna antis“ DL 217-230) tik retkarčiais pasitaiko vienoje kitoje lietuvių šnektoje, daugiausia Rytų Aukštai- čiuose, pvz.: arklėnas „vidutinis arklys“, bernėnas „pusbernis“ Ds (LKZ 1° 303, 768) ir kt. (DaiktvDrR II 110). Šiaip lietuvių kalboje vediniai su *-éno- yra išlaikę senesnę ypatybės turėtojų reikšmę, jau retą latvių kalboje, plg. lie. brolėnas ir la. bralens (LVG 303-304; DL 226, 228-229) bei sl. *bratrėnv „bro- lio sūnus“ (Stawski 1974: 128-129). Lietuvių ir latvių tarmėse nevienodai pa- plite ir kai kurios išvestinės priesagos, kilusios iš senovinės deminutyvuy priesa- gos *-ko- (apie jos istoriją žr. Jurafsky 1996: 565-569 su lit.). Jeigu deminuty- vai su *-u-ko- (plg. lie. šuniūkas ir la. sunuks) plačiai vartojami beveik visame lietuvių kalbos plote (LKA III Žemėl. Nr. 116, p. 130-131), tai latvių kalboje jie produktyvūs tik dalyje aukštaičių tarmių (DL 276-286, Žemėl. Nr. 3). Deminu- tyvai su *-a-ko- (plg. lie. berniokas ir la. bėrnaks) produktyvesni lietuvių rytų aukštaičių (ŽD 133-134; DaiktvDr 279-280) negu latvių aukštaičių tarmėse (DL 289-294). Atitinkami vediniai su *-ė-ko- (plg. lie. bernėkas ir la. bėrnėks), prie- šingai, žymiai būdingesni latvių (ypač latgalių, žr. DL 295-296) negu pietryti- nėms lietuvių tarmėms (DaiktvDrR II 92). 121 Taigi kyla klausimas, kodėl lietuvių kalba, morfologijos (kaitybos) bei fono- logijos ypatybėmis tokia artima latvių kalbai, žodžių daryba taip smarkiai nuo pastarosios skiriasi, neretais atvejais priartėdama prie prūsų kalbos. Kai kurie tyrinėtojai ir dėl kitų priežasčių mano, kad nemaža dalis lietuvių kalbos tarmių susidariusi ant vakarų baltų substrato. Antai V. Mažiulis (1994; 1995), be prūsų ir jotvingių, prie vakarų baltų priskiria kuršius, smarkiai pavei- kusius žemaičių tarmės raidą (LE 212-217), taip pat skalvius su nadruviais, ku- rių sulietuvėjusiais palikuonimis laikomi Prūsijos lietuviai (apie prūsiškus ele- mentus Mažosios Lietuvos oikonimijoje žr. dar Razmukaitė 1995: 546). Minėtų baltų genčių artimumą rodo ir archeologiniai radiniai (plg. Gimbutienė 1958; 1985: 48-50, 77, 114-115, 179; LE 86-88, 104-109; Merkevičius 1996; Butrimas, Žulkus 1997: 30 tt.). A. Vidugiris (1996; 1996a; 1998), remdamasis „Lietuvių kalbos atlaso“ ir savo paties nuodugniai ištirtais Zietelos tarmės duomenimis, kalba apie ištisinį vakarų baltų arealą, kadaise apėmusį dar ir Didžiosios Lietu- vos vakarų, pietų aukštaičių plotą bei Zietela; vėliau šios sritys (ypač pietų auks- taičiai) patyrusios didesnį ar mažesnį rytų aukštaičių integracijos laipsnį. Arche- ologai bei istorikai irgi Rytų Lietuvoje linkę ieškoti lietuvių tautos branduolio, kuris galbūt jau I tūkstantmečio po Kr. pabaigoje ir II tūkstantmečio pradžioje ėmė telkti baltų gentis, vėliau padėjusias Lietuvos valstybės pamatus (Volkai- tė-Kulikauskienė 1970: 25 tt.; 1978; LE 156, 183-199, 203 tt.; Gudavičius 1998; 1999: 22-24). Kita vertus, keliama ir mintis, kad nebūtina brézti tokių griežtų ribų tarp vakarų ir rytų baltų (plg. Schmid 1998). Sprendžiant šią nelengvą problemą, siūlyčiau atkreipti dėmesį į labai turtin- gą Sembos, Notangos ir kai kuriose kitose vakarų baltų žemėse jau, atrodo, žalvario epochos metu iškilusią pilkapių kultūrą, kuri, pasak archeologų, domi- navusi Rytų Baltijos kraštuose apie 3 tūkstančius metų, maždaug ligi IV a. po Kr. (Engel 1935; Gimbutienė 1958 ir kt.), ir galėjusi padaryti įtakos net gotams (Žulkus 1995)". Kai kas mano, kad vakarų baltų regione ilgą laiką egzistavęs ne tik kultūrinis, betir religinis visų baltų kulto centras (Vėlius 1983: 221 tt.). Jeigu vakarų baltai nuo seno prekiaudami gintaru jau priešistoriniais laikais buvo arti- mai susiję su Vidurio ir Šiaurės Vakarų Europa (neatsitiktinai jų vardai pirmieji iš baltų genčių pateko į rašytinius šaltinius), tai besirandantys rytų baltai tada gyveno labiau izoliuotai (Gimbutienė 1985: 179-180). Gal visa tai ir sudarė pa- lankias sąlygas tuo metu iš vakarų į rytų baltus (ypač į gretimas vakarines ir pietines dabartinės Lietuvos sritis) plisti tiek kultūrinėms, tiek ir kalbinėms ino- vacijoms, visų pirma leksinéms (plg. Ademollo Gagliano 1998) bei darybinėms, jautrioms įvairiems kalbų kontaktams? Vėliau, kaip jau minėta, prasidėjo rytinė 17 Senus vakarų baltų ir germanų kontaktus gali iš dalies rodyti ir kai kurie kalbiniai duomenys (plg. DaiktvDrR II 151-152). 122 integracija. Tad galbūt iš pradžių vakarinių, o vėliau rytinių įtakų lauke ir forma- vosi lietuvių kalba bei jos tarmės? Be to, gal Rytų Lietuvoje ieškotinas ir pats rytų baltų centras? Žinoma, tai tik preliminarios hipotezės tolesniems tyrinėjimams. Kol kas, deja, nustatytos toli gražu ne visos baltų kalbų žodžių darybos izoglosos. Dar neturime išsamaus pagal šiuolaikinius kalbotyros metodus atlikto latvių ir prūsų kalbų žodžių darybos sistemos aprašo. Trūksta duomenų apie darybos tipų pa- plitimą lietuvių ir latvių tarmėse. BAM BKGF DaiktvDr DaiktvDrR DaiktvDrR II DL GrG Ind. LE LEW LKA III LKK LKZ LVG LZ MLLVG I | PKEZ sv ŽD SUTRUMPINIMAI Bammesberger A. (Hrsg.) Baltistik: Aufgaben und Methoden, Heidel- berg: Universitatsverlag C. Winter, 1998. Endzelynas J. Baltų kalbų garsai ir formos, Vilnius: Valstybinė politinės ir mokslinės literatūros leidykla, 1957. Urbutis V. Daiktavardžių daryba. — Lietuvių kalbos gramatika 1, Vilnius: Mintis, 1965, 261-473. Ambrazas S. Daiktavardžių darybos raida. Lietuvių kalbos veiksmažodiniai vediniai, Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidykla, 1993. Ambrazas S. Daiktavardžių darybos raida II. Lietuvių kalbos vardažodiniai vediniai, Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2000. Rūke-Dravina V.Diminutive im Lettischen, Lund: Hakan Ohlsson bocktryckeri, 1959. S. Grunau prūsų kalbos Zodynélio (apie 1517-1526 m.) egzempliorius, esantis Gottingeno universiteto bibliotekoje (cit. pagal Mažiulis 1981). Gamkrelidze T. V., Ivanov Vjač. Vs., Indoevropejskij jazyk i indoevropejcy 1-2, Tbilisi: Izdatel'stvo Tbilisskogo universiteta, 1984. Zeitschrift fiir vergleichende Sprachforschung auf dem Gebiete der indogermanischen Sprachen (nuo 101 tomo eina pakeistu pavadinimu Historische Sprachforschung), Berlin etc. Lietuvių etnogenezė, Vilnius: Mokslas, 1987. Fraenkel E. Litauisches etymologisches Worterbuch, Heidelberg: Carl Winter, Gottingen: Vandenhoeck u. Ruprecht, 1962. Lietuvių kalbos atlasas 3, Vilnius: Mokslas, 1991. Lietuvių kalbotyros klausimai, Vilnius. Lietuvių kalbos žodynas, Vilnius, 1941-—. Endzelins J. Latviešu valodas gramatika, Riga: Latvijas valsts izdevnieciba, 1951. Lietuvininkų žodis, Kaunas: Litterae Universitatis, 1995. Mūlenbachs K.,Endzelins J. Latviešu valodas vardnica 1-4, Riga: Kultūras fonds izdevums, 1923-1932. Mūsdienu latviešu literaras valodas gramatika 1, Riga: Latvijas PSR zinatnu akadėmijas izdevnieciba, 1959. Mažiulis V. Prūsų kalbos etimologijos žodynas 1-4, Vilnius, 1988- 1997. Endzelins J. Senprisu valoda, Riga: Universitates apgads, 1943. Skardžius P. Lietuvių kalbos žodžių daryba, Vilnius, 1943. Kiti šaltinių sutrumpinimai yra tokie pat kaip didžiajame „Lietuvių kalbos žodyne“. 123 LITERATŪRA AdemolloGagliano M. T. 1998: Eredita lessicali indeuropee in lettone. — BAM, 347-357. Akelaitienė G. 1999: Paviršiaus ypatybę reiškiančių būdvardžių variantai ir jų atsiradimo priežastys. — Baltistica 34(2), 209-213. Baltynja M. 1979: Suffiksal'noe slovoobrazovanie otglagol'nych suščestvitel 'nych v latyšskom pismennom jazyke (na -šana, -ums, -iba, -iens): Avtoref. dis. ... kand. filol. nauk, Riga. Bammesberger A. 1973: Abstraktbildungen in den baltischen Sprachen, Gottingen: Vandenhoeck u. Ruprecht. Bammesberger A. 1995: Die gotischen Adjektiva auf -(w)-isk-. — KZ 108, 93-101. Bammesberger A. 1998: Anmerkungen zum Baseler Epigramm. — BAM, 121-126. Bammesberger A. 1998a: Zur Herkunft des baltischen Suffixes -ingas. — Res Balticae 4,109— 111. Bammesberger A. 2000: AltpreuBisch pagonbe. — Res Balticae 6, 59-64. Benveniste E. 1961: Fonktions suffixale en gotigue. — Bulletin de la Société de Linguistigue de Paris 56, 21-45. Bielenstein A. 1863: Die lettische Sprache nach ihren Lauten und Formen erklirend und vergleichend dargestelt 1, Berlin: F. Diimmler. Bilkis L. 1998: Lietuvių priesaginės darybos helonimai: Hum. m. daktaro disertacija, Vilnius. Blažienė G. 1998: Dėl XVI-XVII a. Sembos vietovardžių. — Baltistica 5 priedas, 59-78. Brugmann K. 1906: Grundriss der vergleichenden Grammatik der indogermanischen Sprachen. Bd. 2. T. 1, StraBburg: Karl J. Trūbner. Būga K. 1958-1961: Rinktiniai raštai 1—3, Vilnius: Valstybinė politinės ir mokslinės literatūros leidykla. Butler J.L.1971: Latin -inus, -ina, -inus and -ineus. From Proto-Indo-European to the Romance Languages, Berkeley-Los Angeles-London: University of California Press. Butrimas A„Žulkus V. 1997: Žemaitijos priešistorė. — Žemaitijos istorija, Vilnius: Regnum fondas, 13-34. Degtjarev V. I. 1994: Refleksy indoevropejskoj formy sobiratel'nosti na *-4- v baltijskich i slavjanskich jazykach. — Baltistica 4 priedas, 29—41. Desnickaja A. V. 1983: Drevnie balkano-baltijskije sootnošenija i albanskij jazyk. — Baltistica 19(1), 15—22. Endzelin J. 1909: Lettische Miszellen. — KZ 42, 375-379. Endzelin J. 1924: Germanische-baltische Miszellen. — KZ 52, 110-128. Ettinger S. 1980: Form und Funktion in der Wortbildung, Tubingen: Gunter Narr Verlag. Engel C. 1935: Vorgeschichte der altpreussischen Stūmme 1, Konigsberg. Gerullis G. 1922: Die altpreufischen Ortsnamen, Berlin-Leipzig: Vereinigung wissenschaftlicher Verleger, Walter de Gruyter u. Co. Gerullis J.,Stang as Ch. 1933: Lietuvių žvejų tarmė Priisuose, Kaunas: Svietimo ministerijos knygy leidimo komisija. Gimbutienė M. 1958: Rytprūsių ir Vakarų Lietuvos priešistorinės kultūros apžvalga. — Mažoji Lietuva, New York, 9-121. Gimbutienė M. 1985: Baltai priešistoriniais laikais, Vilnius: Mokslas. Girdenis A, Mažiulis V. 2000: Prūsų kalbos trumpųjų balsių fonologinė sistema. — Tarptautinis baltistų kongresas „Baltų kalbos amžių kaitoje“. Pranešimų tezės, Riga: LU Latviešu valodas institūts, 90—92. Gudavičius E. 1998: Mindaugas, Vilnius: Žara. Gudavičius E. 1999: Lietuvos istorija 1, Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla. Hamp E. P. 1973: On Baltic, Luwian and Albanian participles in *-m-. — Baltistica 9(1), 45-50. Hamp E. P. 1983: Indo-European substantives in *-mé- and *-ma-.— KZ 96, 171-177. 124 Jokl N. 1963: Die Verwandschaftsverhiltnisse des Albanischen zu den ūbrigen indogermanischen Sprachen. — Die Sprache 9, 113-155. Jonikas P 1939: Pagramančio tarmė, Kaunas: Švietimo ministerijos knygų leidimo komisija. Jurafsky D. 1996: Universal tendencies in the semantics of the diminutive. — Language 72(3), 533-578. Kabelka J. 1964: Kristijono Donelaičio leksika, Vilnius: Mintis. Karaliūnas S. 1992: New findings in Prussian etymology (names for foal and swine). — W. Smoczynski, A. Holvoet (eds) Cologuium Pruthenicum Primum, Warszawa: Wydawnictwo Universytetu Warszawskiego, 15—21. Kaukienė A. 1994: Prūsų kalbos būdvardžiai su priesaga -ing-. — Vakarų baltų kalbų ir kultūrų reliktai. Mokslinės konferencijos medžiaga: pranešimai ir tezės. Skiriama Antanui Jakuliui (1939-1984) paminėti, Klaipėda: Klaipėdos universitetas, 9—10. Kiparsky V. 1975: Russische Grammatik 3, Heidelberg: Carl Winter. Universititsverlag. Kortlandt F 1998: Two Old Prussian fragments. — BAM, 115-120. Kortlandt F 1998a: Who is who in the Old Prussian Epigramm? — BAM, 127-128. Kronasser H. 1963: Etymologie der hethitischen Sprachen 2, Wiesbaden: Otto Harrassowitz. Kubrjakova E.S. 1963: Imennoe slovoobrazovanie germanskich jazykov. — Sravnitel’naja grammatika germanskich jazykov 3, Moskva: Izdatel’stvo Akademii Nauk SSSR, 39-131. Laroche E. 1956: Hittite -ima-: indo—européen *-mo-. — Bulletin de la Societé de Linguistique de Paris 52, 72-82. Laumane B. 1990: Derivati ar priedékli -ait- augSzemnieku izloksnés. — Onomastica Lettica, Riga: Zinatne, 92-101. Leskien A. 1891: Bildung der Nomina im Litauischen, Leipzig: Hirzel. Liukkonen K. 1987: Vostoénoslavjanskie otglagol’nye suscestvitel’nye na -m- 1, Helsinki: University of Helsinki. Mažiulis V. 1973: Seniausias baltų rašto paminklas. — Baltistica 11(2), 125-131. Mažiulis V. 1981: Prūsų kalbos paminklai 2, Vilnius: Mokslas. Mažiulis V. 1994: Prūsai ir kiti vakarų baltai. — Prūsijos kultūra, Vilnius: Academia, 4—9. Mažiulis V, 1995: Dėl Prūsijos lietuvių kilmės. — LZ 465-469. McCluskey S.C.,Schmalstieg W.R.,Zeps V. 1975: The Basel Epigramm, a new minor text in Old Prussian. — General Linguistics 15, 159—165. Meid W. 1967: Genmanische Sprachwissenschaft. Bd. 3. Wortbildung, Berlin: Walter de Gruyter u. Co. Merkevičius A. 1996: Basic burial patterns of Western and Eastern Balts in the Bronze and Early Iron Ages. — K. Jones-Bley, M. E. Huld (eds) The Indo-Europeanization of Nothern Europe, Washington: Institute of Study of Man, 54-58. Me zger FE 1953: Ahd. jungidi, lit. vilkytis, got. nipjis. — KZ 71, 117-119. Nepokupnyj A. N. 1997: K probleme derivatov v istori¢eskich i etimologiceskich slovarjach baltijskich i slavjanskich jazykov. — LKK 37, 11-19. Niedermann M. 1954: -inus als Diminutivsuffix im spéteren Volkslatein. — Sprachgeschichte und Wortbedeutung. Festschrift Albert Debrunner, Bern: Francke Verlag, 329-342. Otrebski J. 1935: Przyczynki stowiarisko-litewskie 2, Wilno: Nakladem Institutu naukowo- badawczego Europy Wschodne;. Parenti A. 1998: Old Prussian abstract nouns in -sna, -senna, -sennis. — BAM, 129-142. Powierski J. 1985: Polska a Prusowie in Warnia i Mazury, Olsztyn: Osrodek badan naukowych im. Wojciecha Ketrynskiego w Olsztynie. Range J. D. 1977: Zur Entwicklung der Wortbildungskategorie ,,Nomen loci* im Baltischen und Slawischen. — Baltistica 2 Priedas, 124-130. Razmukaité M. 1995: Mažosios Lietuvos oikonimija (gyvenamųjų vietų vardai). — LZ 528-546. Re kéna A. 1996: Dienvidlatgales izlok$nu un lietuvieSu valodas paraléles varddarinasana. — Baltistica 31(1), 53-70. 125 Salys A. 1992: Raštai 4, Roma: Lietuvių katalikų mokslų akademija. Savukynas B. 1966: K probleme zapadnobaltijskogo substrata v jugozapadnoj Litve. — Baltistica 1(2), 165-176. Schmid W.P 1994: Linguistica Scientiae Collectanea, Berlin-New York: Walter de Gruyter. Schmid W. P. 1998: Altpreussisch-lettische Sprachbeziehungen. — Baltistica 33(2), 199-208. Skardzius P 1998: Rinktiniai rastai 4, Vilnius: Mokslo ir enciklopedijy leidyklos institutas. Stawski E 1974-1976: Zarys slowotwdrstwa prastowianskiego. — Stownik prastowiarski 1-2, Wroclaw etc.: Wydawnictwo Polskiej Akademii Nauk. Smoczynski W. 2000: Untersuchungen zum deutschen Lehngut im Altpreussischen, Krakow: Wydawnictwo Uniwersytetu Jagiellofiskiego. Specht E. 1938: Zum illyrischen Suffix -ist-. — KZ 65, 175. Stundžia B. 1981: Daugiskaitiniai asmenvardiniai oikonimai ir jy reikšmė linksniavimo bei kirčiavimo sistemų rekonstrukcijai. — LKK 21, 185-198. Trautmann R.1910: Die altpreuflischen Sprachdenkmidler, Gottingen: Vandenhoeck u. Ruprecht. Trautmann R. 1925: Die alipreuflischen Personennamen, Gottingen: Vandenhoeck u. Ruprecht. Udolph J. 1994: Namenkundliche Studien zum Germanenproblem, Berlin-New York: Walter de Gruyter. V aba L. 1995: Baltische m-Deverbale in den ostseefinnischen Sprachen. — VII Starptautiskais baltistu kongress 1995. g. 13-15. junija. Referatu tézes, Riga: Latviešu valodas institats, 117-119. Vaillant A. 1974: Grammaire comparée des langues slaves 4, Paris: Editions Klincksieck. Vanagas A. 1970: Lietuvos TSR hidronimų daryba, Vilnius: Mintis. Vanagas A. 1994: Miesto vardas Kretinga. — LKK 34, 162-163. Vėlius N. 1983: Senovės baltų pasaulėžiūra, Vilnius: Mintis. Vidugiris A. 1969: Zietelos tarmės daiktavardis. — LKK 11, 147-182. Vidugiris A. 1996: Kai kurie vakarų baltų kalbos reiškiniai pietinėse lietuvių tarmėse. — Baltistica 31(1), 31-38. Vidugiris A. 1996a: Dėl Zietelos šnektos priklausomybės ir kilmės. — LKK 36, 127-137. Vidugiris A. 1998: Zanavykai — sūduvių ar žemaičių palikuonys. — LKK 40, 22-31. Volkaitė-Kulikauskienė R. 1970: Lietuviai IX-XII amžiais, Vilnius: Mintis. Volkaitė-Kulikauskienė R. 1978: Lietuvių tautybės susidarymas (archeologijos duomenimis). — Lietuvos istorijos metraštis. 1977 metai, 5—22. Vulane A. 1986: Adjektivu ar -inis, -ine derivacija un atributiva funkcija augšzemnieku dialekta. — Latvijas PSR zinatnu akadėmijas vėstis 1(462), 73-84. Winkler-Leszynska I. 1963: Przyrostki przymiotnikowe -ity||-isty, -aty||-asty w jezyku polskim na tle ogėlnostowianskim. — Jezyk Polski 63, 65-73. Wojtyla-Swierzowska M. 1974: Prastowiariskie nomen agentis, Wroclaw etc.: Wydawnictwo Polskiej Akademii Nauk. Žulkus V. 1995: Vakarų baltai goty-gepidu migracijoje (I-IV a.).— Lietuvininkų kraštas, Kaunas: Litterac Universitatis, 74-127. THE MAIN DERIVATIONAL DIFFERENCIES OF SUBSTANTIVES IN LITHUANIAN AND LATVIAN Summary Between Lithuanian and Latvian there are considerable differences with regard to the deriva- tional structure of substantives. The most productive suffixes of nomina actionis (cf. Lith. *-i-mo- and Latv. *-s-io-na) and diminutives (cf. Lith. *-e-l-fo- and Latv. *-i-nio-, *-it-io-) are quite diffe- rent in Lithuanian and Latvian. 126 Nomina collectiva, which indicate a group of people or living beings, have remained producti- ve in Lithuanian (especially derivatives in *-ij-4), but they are quite extinct in Latvian. In Lithuanian and Latvian there are also some differences in suffixes used to form nomina collectiva with the meaning of forests or concentrations of other plants or things in one place, cf. Lith. *-i-no- and Latv. *-ei-no-/-oi-no-, Lith. *-it-¢ and Latv. *-oit-é. A number of derivational isoglosses link the Lithuanian language (especially its western and southern dialects) to Old Prussian and oppose it to Latvian: nomina qualitatis in *-ibé, *-ista, *-isko-; nomina attributiva in *-in-iko-, *-6-lio-, *-e-nd, *-a-tio-; nomina agentis in *-i-ko-; diminutives in *-o-lio-, *_js-t-io-; hydronyms and place names in -ing- (resp. -ang-, -ung-, -eng-). Saulius AMBRAZAS Gauta 2000 02 24 Lietuviy kalbos institutas Antakalnio g. 6 LT-2055, Vilnius, Lietuva El. paštas [email protected] 127