Lietuvių ir latvių kalbų daiktavardžių darybos svarbiausi skirtumai

ACTA LINGUISTICA LITHUANICA LIETUVIŲ KALBOTYROS KLAUSIMAI XLIII (2000) Saulius AMBRAZAS Lietuvių kalbos institutas, Vilnius LIETUVIŲ IR LATVIŲ KALBŲ DAIKTAVARDŽIŲ DARYBOS SVARBIAUSI SKIRTUMAI Tyrinėdamas lietuvių kalbos daiktavardžių darybos raidą, esu pastebėjęs nemažą struktūrinių skirtumų lietuvių ir latvių kalbų darybos sistemose. Svarbiausius iš jų ir norėčiau šiame straipsnyje trumpai apžvelgti1. Ypač skiriasi šių kalbų veiksmių, kuopinių pavadinimų ir deminutyvų darybos struktūra. Pirmiausia į akis krinta tai, kad produktyvieji lietuvių kalbos veiksmių pavadinimai su priesaga *-i-mo-/-ī-mo- turi atitikmenų ne latvių, o tolimesnėse slavų (Liukkonen 1987), albanų (Jokl 1963: 131–133; Desnickaja 1983: 20), hetitų (Laroche 1956; Kronasser 1963: 177–178) kalbose. Latvių, kaip ir prūsų, kalboje tėra tik būdvardžių su šia priesaga, plg. la. dial. tālīns ir lie. tólimas/tólymas (LVG 332), taip pat pr. stesmu auktimm-ien (den Obersten) III 91₂₅ (SV 47; PKEŽ I 114–116). Latvių kalboje veiksmių pavadinimai gana plačiai daromi su kita iš *-mo- kilusia priesaga *-u-mo- (LVG 333–337; Baltynja 1979: 15–16). Tuo tarpu lietuvių kalboje atitinkamų vedinių su *-umo- pastebėta vos keliolika, daugiausia senuosiuose raštuose, ypač M. Daukšos Postilėje, plg. lie. įradumas/inradumas „paslaugumas, pareiga“ DP 289, 551 ir la. ieradums „paprotys, įprotis“ (DaiktvDrR 73–75). Šiaip lietuvių kalboje su priesaga *-umo- paprastai daromi ypatybių pavadinimai, kurie produktyvūs ir latvių kalboje, plg. lie. sausumas ir la. sausums (LVG 333–334). Tačiau tai irgi – inovacija. XVI–XVII a. lietuviškuose raštuose, ypač pagrįstuose žemaičių bei rytų aukštaičių tarmėmis, ir ypatybių pavadinimų su *-umo- yra dar palyginti nedaug (DaiktvDrR II 8 tt.). Kadaise baltų, kaip ir kai kuriose kitose giminiškose kalbose (plg. Hamp 1973; 1983), su priesaga *-mo-, matyt, buvo daromi tiek būdvardžiai, iš kurių išriedėjo es. laiko neveikiamieji dalyviai, tiek ir abstraktai (veiksmų ir ypatybių pavadinimai). Vėliau, veikiausiai jau formuojantis atskiroms lietuvių ir latvių kalboms, prie *-mo- prilipus kamiengaliams i ar u, atsirado naujos priesagos -imas ir -umas. L. Vabos (1995) pateikti Baltijos finų kalbų baltizmai (plg. estų põrm „dulkės, pelenai“ < balt. *berma- ir lie. bėrimas, suomių tarmo „energija, 1 Šiek tiek plačiau apie lietuvių ir latvių kalbų daiktavardžių darybos struktūrą kalbama anglų kalba parašytame straipsnyje, išspausdintame leidinyje „Linguistica Baltica“ (t. 8, 2000, 7–33). 111 jėga“ < balt. *tarpma- ir lie. tarpìmas ir kt.), matyt, rodo, kad lietuvių ir latvių kalbų bendrystės laikais (galbūt dar V–VI a., kai rytų baltų gentys smarkiai pasislinko į šiaurės rytus, į Baltijos finų apgyventas vietas) abstraktai buvo gana dažnai daromi su grynąja priesaga *-mo-, panašiai kaip ir senosiose slavų kalbose (plg. Liukkonen 1987). Svarbiausią vaidmenį latvių kalbos veiksnių pavadinimų darybos kategorijoje suvaidino ne priesaga *-mo-, o kita būdvardinė priesaga *-no-. Būtent iš pastarosios išriedėjo svarbiausia latvių kalbos veiksnių pavadinimų darybos priemonė -šana (< *-s-io-nā, pvz.: būšana „buvimas“, miršana „mirtis“ ir t. t.) bei taip pat nuo seno dar priesaga -iens (< *-ei-no-, pvz.: gājiens „ėjimas“, šāviens „šovimas“ ir t. t.).2 Šiuo požiūriu latvių kalba artimesnė ne lietuvių, o prūsų kalbai, kur su giminiška priesaga -sna (< *-s-nā) irgi plačiai daromi veiksnių pavadinimai, pvz.: billisna „bylojimas, pasakymas“ (Sprūche) III 85₆, crixtisna „krikštijimas“ (Tauf-fe) III 59₆ ir t. t. (SV 46–47; Bammesberger 1973: 87–89; Parenti 1998; Schmid 1998: 205–206). Daiktavardėdami priesagos *-no- būdvardžiai nepadarė žymesnio poveikio lietuvių kalbos veiksnių pavadinimų darybai, išskyrus tik žemaičių tarmę, ypač šiaurinę jos dalį, kur kadaise gyveno kuršiai. Čia produktyvūs veiksnių pavadinimai su priesaga -s-ena (DaiktvDr 295). Aukštaičių tarmėje šio tipo vedinių yra nedaug, o be to, jie čia yra gavę specialesnę veiksmo būdo reikšmę. Tiesa, pačių priesagų forma la. -šana, -iens, pr. -sna, kuršių -sena gerokai skiriasi. Be to, prūsų kalbos veiksnių pavadinimai su -sna turi tikslių atitikmenų lietuvių (pvz., dulksnā), bet ne latvių kalboje. Latvių kalboje, atrodo, visai nėra ir veiksnių pavadinimų su priesagomis *-nā, *-e-nā, *-o-nā (be determinatyvo *-s-), kurių pasitaiko lietuvių kalboje (DaiktvDrR 58–60) ir kai kuriose kitose giminiškose kalbose. Ypač senas yra vedinys káina, plg. sl. *čěna „kaina“, av. kaēnā „kerštas, bausmė, atpildas“, gr. ποινή „kraujo kerštas; bauda už nužudymą“ (LEW 202; Skardžius 1998: 595; Ind. 809). Jo galimas atitikmuo latvių kalboje ciens „pagarba, orumas, dėmesys“ dėl šaknies vokalizmo nėra visai aiškus (ME I 394–395). Taigi šiuo atveju galima kalbėti tik apie bendrą latvių, prūsų bei kuršių kalbų tendenciją veiksnių pavadinimų daryboje plačiau panaudoti būdvardinę priesagą *-no-/-nā. Tačiau atskirose minėtose kalbose ši tendencija buvo realizuota iš pastarosios išriedėjusiomis skirtingomis išvestinėmis priesagomis. Lietuvių ir latvių kalbos skiriasi darybos tipais, įsitvirtinusiais ir d e m i n u t y v ų darybos kategorijos centre. Jeigu lietuvių kalboje priesagos *-el̇io- vediniai vyrauja, tai latvių kalboje jų yra daug mažiau ir ne visose tarmėse. Jie būdingiausi vakarinei ir vidurinei Kur- 2 Pastaruosius galima lyginti su retais lietuvių kalbos atitikmenais vediniais su -iena, pvz.: gūsiė-na „džiūtis, nykuma“ Rmš, šalienā „šalimas“ Grž (DaiktvDrR 65). 112 šo ir Žiemgalos daliai. Be to, diminutyvai su *-elio- šiose vietose dažnai turi suminkštintą prieš priesagą einantį priebalsį (pvz., s→š, z→ž ir kt.). Tad kai kurie latvių kalbos vediniai beveik visai sutampa su lietuviškaisiais, plg. la. maìšelis (: maiss „maisas“) ir lie. maišelis, la. āzelis (: āzis „ožys“) ir lie. oželis (DL 246–270). Dėl to A. Bielensteinas (1863: 308–309) ir A. Leskienas (1891: 481) net manė, kad latvių kalbos diminutyvai su *-elio- atsiradę dėl lietuvių kalbos itakos. Tačiau J. Endzelýnas (1909: 376; LVG 343), V. Rūķe-Draviņa (DL 259–262) tuo abejoja, nes šio tipo vediniai vartojami ne tik prie Lietuvos pasienio, bet ir gerokai toliau nuo jo. Prūsų kalboje diminutyvai su *-elio- irgi, matyt, nebuvo labai paplitę. Šią priesagą turi giminystės terminu virtęs vedinys patowels „patėvis“ (Stiffater) E 179, galbūt wayklis (< *vaikelis, plg. woikello GrG) „sūnus“ (Son) E 190 (PKEŽ IV 213; Smoczyński 2000: 199–200), kai kurie asmenvardžiai (pvz.: Madelle, Jannell, Katell, žr. Trautmann 1925: 175), vietovardžiai (pvz.: Grabelle, Scabelle, Wirbell, žr. Gerullis 1922: 250). Grynąją mažybinę reikšmę galima įžvelgti nebent Baselio universiteto bibliotekoje surastoje rankraštinėje prūsiškoje epigramoje pavartotame vedinyje thewelyse, kuris, V. Mažiulio (1975; 1981: 62) ir F. Kortlandto (1998; 1998a) nuomone, reiškęs „dėdelis“. Tačiau dėl pastarojo žodžio reikšmės bei formos dar diskutuojama (plg. McCluskey, Schmalstieg, Zeps 1975; Schmid 1994: 287–290; Bammesberger 1998). Taigi veikliausiai diminutyvai su *-elio- įsigalėjo lietuvių kalbos savarankiškos raidos laikais. Lietuvių kalboje žymiai daugiau negu latvių kalboje diminutyvų padaryta ir su kitomis priesagomis, kilusiomis iš determinatyvų *-l-, *-g-, *-s-, *-t- (plg. DaiktvDr II 93–105). Latvių kalboje diminutyvai dažniausiai daromi su priesagomis *-inio- ir *-ītio-. Jos yra susijusios savotišku papildomosios distribucijos santykiu. Su priesaga *-ītio- paprastai daromi diminutyvai iš īo ir ē kamienų daiktavardžių, o atitinkami vediniai su *-inio- – iš visų kitų kamienų vardžodžių, plg. brālītis, saulīte, bet dēliņš. Žinoma, tarmėse yra vienokių ar kitokių nukrypimų nuo šios bendros taisyklės (DL 168–188, 232–242). Lietuvių kalboje diminutyvų reikšmę turi tik vienas kitas vedinys su priesaga *-inio-, pvz.: bóbinė „prasta moteris“ Tvr; Aps (LKŽ I² 962), karvinė „karvutė“ Šv (Salys 1992: 338), lazdinė „lazdelė“, pirštinė „pirštiniukė“ Grdm (LKA III 135), mergelinė „maža mergaitė“ Sv, merginė „tarnaitė“ Pnd; Kp; Sb; Sl (LKŽ VIII 26, 28), vaikinis „vaikinas“ K. Donel (Kabelka 1964: 249). Šiaip čia su *-inio- dažniausiai daromi būdvardžiai, kurie latvių kalboje labai reti ir turimi tik kai kuriose tarmėse (plg. lie. geležinis ir la. dzelzinis, lie. lapinis ir la. lapiņš „iš lapų padarytas“, lie. mólinis ir la. màlinis, žr. LVG 312–313; Vulāne 1986; Reķēna 1996: 61–62). Daiktavardėdami jie lietuvių kalboje dažniausiai virsta ypatybės turėtojų pavadinimais. Tai irgi nebūdinga latvių kalbai, plg. lie. káiminis „kaimietis“ ir la. kàimiņš „kaimynas“ (LVG 113 313), lie. rytinis ir la. rītinis „rytų vėjas“, lie. kelminė/kélminė ir la. cēlminė „paprastasis kelmutis“ (Rekēna 1996: 63–64)3. Lietuvių kalboje nelabai populiarūs deminutyvai ir su senesnėmis priesagomis, kilusiomis iš būdvardinės priesagos *-no-. Deminutyvai su *-īno- dabar daromi pietų ir rytų aukštaičių tarmėse, o su *-ino- – vakarinėje žemaičių tarmės dalyje maždaug tarp Klaipėdos ir Šilutės (LKA III Žemėl. Nr. 119, p. 134–135); anksčiau jų dar būta ir Rytų Prūsijoje (Gerullis, Stang’as 1933: 26–27; DaiktvDrR II 106–107). Visos šios tarmės yra netoli Latvijos, kur atitinkami vediniai su *-īno-, *-ino- vartojami dviejuose nesusisiekančiuose arealuose: pietvakariniame kampe prie Lietuvos sienos ir nemažame šiaurrytiniame plote prie Estijos (DL 198–199, Žemėl. Nr. 1). Taigi galimas daiktas, kad Latvijoje buvo baltiškų deminutyvų su priesaga *-no- paplitimo centras4. Kitų giminiškų kalbų duomenys irgi rodo, kad ši būdvardinė priesaga į deminutyvų darybos paradigmą pateko gana vėlai. Nors deminutyvų su *-īno- yra dar slavų, germanų, italikų, keltų, albanų, graikų kalbose (Brugmann 1906: 275; Jokl 1963: 134), tačiau jie čia neseni, vartojami paprastai greta gilesnes indoeuropietiškas šaknis turinčių būdvardžių su *-īno-. Antai lotynų kalboje su *-īno- buvo iš pradžių daromi būdvardžiai, o deminutyvai su šia priesaga pasirodė tik vėlyvuoju jos raidos laikotarpiu, vadinamojoje liaudies lotynų kalboje, ir labiau paplito tik iš jos išriedėjusiose romanų kalbose, ypač italų ir portugalų (Niedermann 1954; Ettinger 1980: 28–29). Germanų kalbose, daiktavardėjant būdvardžiams su *-īno-, pirmiausia, manoma, atsirado gyvūnų jauniklių pavadinimų (plg. germ. *gaitīnaz „ožiukas“ ir lo. haedīnus „ožio“) ir tik vėliau (ypač vokiečių kalboje) – ir kitokių deminutyvų (Meid 1967: 110–114). Lietuvių kalboje deminutyvų su priesaga *-ītio- irgi yra gerokai mažiau negu latvių kalboje, plg. lie. brolytìs, saulýtė. Lietuvių kalbai daug būdingesni deminutyvai su šios priesagos apofoniniu variantu *-oitio- (pvz.: broláitis, mergáitė DaiktvDr 271–272), kurie visai neturi atitikmenų latvių kalboje. Priesagos *-ītio-, *-oitio-, dabar dažniau vartojamos deminutyvams daryti, ir *-eitio-, su kuria lietuvių kalboje dar ir dabar plačiai daromi ypatybės turėtojų pavadinimai, – tai vis tos pačios priesagos apofoniniai variantai, plg. lie. vókietis, la. vācietis ir lie. vókytis, la. vācītis, lie. gimináitis ir giminiėtis ir t. t. Su šia priesaga iš pradžių 3 Jie turi giminačių ir prūsų kalboje, plg. lie. drėvinė „statinaitė taukams“ ir pr. drawine „(drevinis) kubilas“ (Bōte) E 393 (PKEŽ I 223–226), lie. šōninė ir pr. grawyne „šōninė (vežimo lenta)“ (Tuncbret) E 304 (PKEŽ I 404). 4 Lietuvių (skirtingai negu latvių) kalboje daiktavardėdami priesagos *-no- būdvardžiai padarė žymų poveikį ne deminutyvų, o ypatybės turėtojų (plg. DaiktvDrR II 144–167) ir iš dalies veikėjų pavadinimų (plg. DaiktvDrR 124–129) darybos kategorijoms. 114 buvo daromi ypatybės turėtojų pavadinimai⁵, vėliau ji pateko į diminutyvų darybos kategoriją. Vienas jos apofoninis variantas labiau paplito latvių, o kitas – lietuvių kalboje. Latvių kalboje yra visai išnykę kuopiniai pavadinimai, žymintys žmonių ar šiaip gyvų būtybių kuopą. Lietuvių kalboje tokie vediniai dar produktyvūs. Jie dažniausiai daromi su priesaga -ija (plg. lie. brolija „broliai ir seserys“ ir sl. *bratьja „broliai“, gr. φρατρία „gentis, giminė“, žr. Brugmann 1906: 647), kartais su -(i)ava (plg. lie. broliavà „broliai ir seserys“ ir sl. *dět(ь)va „vaikai“, žr. Otrębski 1935: 115, 117) bei jos variantais -(i)uva (plg. lie. broluvà „broliai ir seserys“), -auja (plg. lie. šunavà ir šunaujà „šunų būrys“) ir visai neturi atitikmenų latvių kalboje. Minėtos priesagos veikiausiai išriedėjo iš darybos galūnės *-ā, su kuria kadaise buvo plačiai daromi kuopiniai pavadinimai⁶. Tačiau lietuvių ir latvių kalbose tėra vos atpažįstamų šio tipo reliktų, plg. lie. álksna/alksnà „alks­vynas; bala, klonis, slėnis“ ir la. álksna „pelkėta vieta“ (DaiktvDrR II 48). Tiesa, latvių kalbos tarmėse yra nemaža vedinių, žyminčių augalų ar šiaip daiktų sankaupą vienoje vietoje, su priesaga *-ā-jo- (LVG 284), taip pat kilusia iš darybos galūnės *-ā, plg. la. álksnājs „alksnynas“ ir lie. álksna/alksnà. Tokių vedinių su *-ājo- lietuvių kalboje yra vos keli, pvz.: riešutójas „lazdynas“ Kč; Vvs (DaiktvDrR II 53)⁷. Kita vertus, lietuvių kalbos tarmėse (daugiausia vakarinėse) yra keli panašūs kuopiniai pavadinimai su *-ā-to- (plg. alksnótas „alksnynas“ J I 96 ir álksna/alksnà, žr. DaiktvDrR II 58), kurie neturi atitikmenų latvių kalboje, bet gali būti lyginami su prūsų vietovardžiu Rikoyot : rikijs „viešpats“ (Herr) III 37₁₂ (Būga 1958: 160 tt.). Lietuvių kalboje gausu kuopinių pavadinimų, daugiausia žyminčių augalų ir daiktų sankaupą vienoje vietoje, su priesaga *-ī-no-. Jie turi atitikmenų prūsų (plg. lie. šeimýna ir pr. seimīns (Gesinde) III 83₄), slavų (plg. lie. beržýnas ir sl. *berzina, žr. Sławski 1974: 121, 123), iš dalies lotynų, galbūt germanų, albanų kalbose (Jokl 1963: 133–134; Butler 1971: 27–28), bet jų visai nėra latvių kalboje. Čia šiam reikalui vartojama ne priesaga *-ī-no-, o jos apofoninis variantas *-ei-no-/-oi-no- (plg. lie. eglýnas ir la. egliene, egliens, eglainis, žr. LVG 322–324, 327; MLLVG I 86–87, 132, 137). Kita vertus, lietuvių kalboje kuopinių pavadinimų su *-eino-/-oino- dabar reikia su žiburiu ieškoti, plg. ražienos, dirsainė „duona su dirsemis“ JR 39 (DaiktvDrR II 56). Tiesa, kadaise jų galėjo būti ir ⁵ Tai gali būti bendra baltų, slavų (plg. piet. sl. golīt’b „nuogas, vargšas žmogus“, brātīt’b „brolio sūnus“, žr. Sławski 1976: 55 tt.), germanų (plg. s. vok. aukšt. jungidi „žvėries jauniklis“, žr. Mezger 1953) kalbų inovacija. ⁶ Prūsiškame Elbingo žodynėlyje yra visas būrys kuopinės prigimties bevardės giminės daiktavardžių su *-ā, pvz.: slayo „rogės, šlajos“ (Slete) 307 : slayan „pavaža“ (Sletekuffe) 309 (Mažiulis 1981; PKEŽ I–IV; Degtjarev 1994). Panašios kilmės gali būti ir lietuvių kalbos kuopinės daugiskaitos formos su -ai, plg. liepai, liepynas Št (Stundžia 1981). ⁷ Jų galėjo būti ir prūsų kalboje, plg. vietovardžius Stabaven : stabis „akmuo“ (Steyn) E 32, Wangayen : wangus (Dameraw) E 588 (Gerullis 1922: 247). 115 daugiau, nes kuopinės prigimties galbūt yra ir gausūs priesagos -iena vediniai, žymintys kultūrinių augalų augtąsias vietas, pvz.: bulviena, kopūstiena ir t.t. (ŽD 288; DaiktvDr 400). Be to, vedinys seweynis „kiaulidė“ (Sewstal) E 229 (Karaliūnas 1992: 21) bei tokie vietovardžiai kaip Alkayne, Alkeyne, Zaseynen ir kt. (Gerullis 1922: 252; Blažienė 1998) gali liudyti apie kuopinių pavadinimų su *-eino-/-oino- buvimą ir prūsų kalboje. Tačiau tai nėra visai aišku (plg. Smoczyński 2000: 74). Panašiai balsių kaita lietuvių ir latvių kalbose skiriasi dar dvi priesagos, vartojamos kuopiniams pavadinimams daryti. Kai kuriose rytų ir vakarų aukštaičių šnektose randame priesagos -ytė kuopinių pavadinimų, turinčių tokias pat reikšmes kaip priesagos -ynas (taip pat -ynė) vediniai, pvz.: alksnýtė „alksnynas“ J; Šd; Rs; Pg; Klv; Rgv (LKŽ I² 105), ąžuolýtė „jaunų ąžuolų miškas“ J; Grk; Kp; Rm (I² 535–536), beržýtė „jaunų berželių miškas“ Rs; Grk (I² 777), eglýtė „eglynas“ J I 694, karklýtė „karklų apžėlusi vieta“ Rgv; Rm (LKŽ V 294), kelmýtė „kelmynas“ Grk; Kp; Dl (V 526), kemsýtė „kemsuota pieva“ Vdšk (V 564), lazdýtė „vieta, kur lazdynai auga“ Er (VII 214), liepýtė „liepų krūmai“ Rgv (VII 426), molýtė „molynė“ Knr; Er (VIII 340), nendrytė „nendrynas“ Rm (VIII 655), samanytė „samanomis apaugusi vieta“ Er (XII 90). Latvių kalboje apie šio darybos tipo buvimą praeityje gali priminti nebent vietovardžiai Apsīte, Kalmīte ir pan. (LVG 388)8. Šiaip dabar čia atitinkami vediniai daromi su kita balsių kaita besiskiriančia priesaga -aitė, plg. lie. beržýtė ir la. bērzīte „beržynas“ (LVG 389; Laumane 1990). Lietuvių kalboje atitinkamų kuopinių pavadinimų su -aitė beveik nėra, išskyrus gal tik alksnaitė „alksnynas“, beržynaitė „beržynas“ J I 12, 205 (ŽD 360)9. Be to, pažymėtina, kad latvių kalboje atitikmenų visai neturi lietuvių kalbos kuopiniai pavadinimai, padaryti su darybos afiksais, atėjusiais iš ypatybių pavadinimų (DaiktvDrR II 59–63). Iš jų produktyviausi vediniai su priesaga *-ō-men-. Su pastarąja iš pradžių buvo daromi ypatybių pavadinimai, o vėliau ši priesaga panaudota kuopiniams pavadinimams daryti. Antai rytų aukštaičių tarmėje kai kurie vediniai su *-ōmen- greta kuopinės reikšmės yra išlaikę ir senesnę ypatybės reikšmę, pvz.: jaunúomenė „jaunystė“ Ds (LKŽ IV 315), mažúomenė „vaikystė“ Ds; Str; Švnč; Tvr; Brsl (VII 978, plg. dar go. aldōmin „senatvė“, žr. Endzelin 1924: 124; Bammesberger 1998: 110). Pati išvestinė 8 Toliau šio tipo vedinius galima iš dalies sieti su germanų kalbų kuopiniais pavadinimais su -īde (plg. s. vok. aukšt. pflūogide „jaučių pora“, žr. Meid 1967: 149) ir vietovardžiai su -ithi-, kurių daugiausia Vokietijoje, t. y. nelabai toli nuo baltų kalbų arealo (Udolph 1996: 258–274). 9 Juos galbūt galima lyginti su pr. krischaytos „kryklės (aitriosios slyvos)“ (Krichen) E 621, sliwaytos „slyvos“ (Pflumen) E 619, wisnaytos „vyšnios“ (Kirsen) E 620. Laikyti šiuos vedinius diminutyvais, kaip paprastai daroma, trukdo ta aplinkybė, kad nėra aiškių duomenų apie diminutyvų su *-oitio- buvimą prūsų kalboje. Tai gali būti vien lietuvių kalbos inovacija (DaiktvDrR II 109). 116 priesaga *-ō-men-10 kilusi iš senovinės priesagos *-men-, su kuria nuo seno buvo daromi abstraktai (tiek veiksmų, tiek ir ypatybių pavadinimai), plg. lie. mažūomenė ir mažmenė „vaikystė, kūdikystė“ Dkšt; Aps; „smulkūs daiktai“ BM 433; Trgn (LKŽ VII 978). Ryškių skirtumų esama ir kitose lietuvių (ypač jos vakarinių bei pietinių) ir latvių kalbų daiktavardžių darybos kategorijose. Kai kuriomis darybos ypatybėmis lietuvių kalba yra artimesnė ne latvių, o prūsų kalbai. Didžiojoje dalyje lietuvių kalbos tarmių svarbiausia baltų kalbų ypatybių pavadinimų priesaga *-ībā11 turi pakitusią ē-kamienę formą *-ibē (plg. LKA III Žemėl. Nr. 123, p. 137), kurią, atrodo, randame ir prūsų kalboje, plg. lie. pagonýbė ir pr. pagonbē (Heidenschaft) E 79512. Tuo tarpu latvių kalba visur išlaiko senesnę formą -ība. Lietuvių kalboje yra gana paplitę ypatybių pavadinimai su priesaga -ysta (ypač su jos naujesne forma -ystė). Jie irgi turi tikslų atitikmenį prūsų kalboje, plg. lie. krikščionystā ir pr. cristionisto (Kristenheit) E 794. Tuo tarpu latvių kalboje šio tipo vedinių, atrodo, beveik nėra: J. Endzelÿnas (SV 53) mini tik retą tarminį vedinį kenīste „karalystė“. Panašių vietą, bet ne ypatybę reiškiančių vedinių pasitaiko ir kai kuriuose latviškuose raštuose. Neatmestina galimybė, kad jie atsirado dėl lietuvių kalbos įtakos (plg. DaiktvDrR II 69–70). Taigi galima manyti, kad su būdvardine priesaga *-istā ypatybių pavadinimus imta daryti pirmiausia vakariniuose baltų kalbų dialektuose, o vėliau ši inovacija plito toliau į rytus. Šią hipotezę remia dar šios aplinkybės: 1) kaip rodo lietuvių kalbos XVI–XVII a. raštai, vediniai su -ystė buvo kadaise ypač produktyvūs vakarų ir vidurio aukštaičių tarmėje (pvz., S. B. Chylińskio Naujojo Testamento vertime, J. Bretkūno Postilėje, XVII a. anoniminiame žodyne „Lexicon Lithuanicum“ šio tipo vediniai vyrauja tarp visų ypatybių pavadinimų, žr. DaiktvDrR II 9); 2) būdvardžiai su priesaga *-isto- yra plačiai paplitę daugelyje slavų kalbų (plg. s. bsl. rěčistъ „iškalbingas“, l. jedwabisty „panašus į šilką“ ir t. t.13), tuo tarpu baltų kalbose jų yra vos keli (pvz.: lie. balýstas „pelkėtas“, kiaulýstas „nemandagus“, 10 Kamiengalis *ō prieš priesagą nėra visai išskirtinis dalykas baltų kalbose (taip Smoczyński 2000: 118). Antai lietuvių kalboje iš o kamieno vardažodžių daromi būdvardžiai su *-ō-to- (ŽD 345 tt.; Akelaitienė 1999). Taigi vedinio jauniuomenė santykis su jaūnas yra toks pat kaip kalniūotas – su kalnas. Gal taip pat aiškintinas ir pr. tickrōmai „tikri, teisėti“ (gerecht) III 638 : lie. tikras, pr. tickars „tikras“ (rechter) III 47 ? 11 Apie šios priesagos kilmę žr. DaiktvDrR II 15–17. 12 V. Mažiulis (PKEŽ III 208) mano, kad šis vedinys prūsų kalboje turėjęs priesagą *-ibē (su trumpuoju i), panašią į slavų -bba. Tačiau tai kelia abejonių, nes apie priesagos *-ībā ar *-ibē buvimą baltų kalbose kol kas jokių kitų duomenų nėra. Dėl panašių priežasčių kiek abejotinas ir bandymas vedinį pagonbē taisyti į *pagonabē (taip Trautmann 1910: 388; Bammensberger 2000). Tad ar ne paprasčiau minėtą prūsišką vedinį pagonbē kil­ dinti iš *pagōnibē? 13 Winker-Leszyńska 1963; Vaillant 1974: 469–471; Kiparsky 1975: 219. 117 ugnystas/ugnystas „karštas, ūmus; ugnies spalvos“). Tad gal būdvardinė priesaga *-īsto- iš *-īto- kilo slavų kalbose, paskui ji pateko į gretimas vakarų baltų kalbas, kur ir susidarė ypatybių pavadinimai su *-īstā? Prūsų kalboje yra labai daug ypatybių pavadinimų su kita būdvardine priesaga *-iskā, pvz.: deiwūtisku „išganymas“ (Seligkeyt) III 7522, labbisku „gerumas“ (Güte) III 85, ir t. t. (Trautmann 1910: 223 tt.; SV 50). Lietuvių kalboje randame kelis ypatybių pavadinimus su -iškė. Iš jų tik vedinys jauniškė „jaunystė“ (plg. būdvardį jauniškas „jaunystės“) labiau paplitęs senuosiuose raštuose ir tarmėse, o kiti du yra visai reti, dabar išnykę: berniškė „vaikystė, jaunystė“ DP 17x (plg. būdvardį bérniškas), vieniškė „vienišumas“ (užfiksuotas XVIII–XIX a. Mažosios Lietuvos žodynuose). Jie irgi gali būti atšvaitas vakarų baltų kalbų inovacijos14, kuri nepasiekė latvių kalbos. Panašiai galbūt galima būtų aiškinti ir kai kurių ypatybės turėtojų pavadinimų darybos tipų raidą. Antai greta ypatybės turėtojų pavadinimų su priesaga -ulis(-ė)15 lietuvių kalboje yra nemaža atitinkamų vedinių su priesaga -uolis(-ė), plg. aukštūlis „aukščiausiasis, Dievas“ ir aukštuōlis(-ė) „kas aukštas“, greitūlis ir greituōlis „kas greitas“, bičiūlis ir bičiūolis „kas su kitu turi bites; artimas draugas“ ir t. t. (DaiktvDrR II 172–174). Pastarojo tipo vediniai turi atitikmenį prūsų kalboje (plg. lietuvišką vietovardį Aukštuōliai ir pr. Auctoliten, žr. Trautmann 1925: 177; SV 48). Tai irgi gali būti bendra prūsų ir lietuvių kalbų inovacija, nepasiekusi latvių kalbos. Atrodo, vakarinės lietuvių kalbos tarmės ir prūsų kalbą sieja ir odų bei kailių pavadinimai su priesaga -ena, plg. lie. arklenà „arklio oda“, kiškenà „kiškio kailis“, taip pat kojenà „gyvulių kojų oda“, žandenos „žandų oda“ ir pan. (DaiktvDrR II 164–165) bei pr. nognan „oda (išdirbtas kailis)“ (Leder) E 498, jeigu jis kilęs iš *nōgenan, kaip mano V. Mažiulis (PKEŽ III 194–195). Latvių kalboje tokių vedinių nepastebėta. Tačiau ten gausu ypatybės turėtojų pavadinimų su naujesniu io-kamienių priesagos *-eno-/-enā- variantu *-enio-, pvz.: vecenis „senis“, rītenis „rytų vėjas“, mēllene „mėlynė“ ir t. t. (LVG 298–302). Tuo tarpu lietuvių kalboje jų yra labai nedaug, pvz.: bergždėnis(-ė) „bergždžias, nevaisingas gyvulys“, mėlėnė „mėlynė“ (DaiktvDrR II 166). Jie gali turėti atitikmenų ir prūsų 14 Ji galėjo kliudyti ir kai kurias germanų kalbas, plg. s. skand. bernska „vaikystė“ (ir lie. berniškė), fōlska „kvailumas“ (Meid 1967: 197; Range 1977: 128). Gal čia minėtini ir go. barniski „vaikystė“ (Benveniste 1964: 38; Nepokupnyj 1997: 13), s. vok. aukšt. frōnisci „paikumas“, heidiniscī „pagonybė“ ir kt. (Range 1977: 128). Tačiau pastarieji gali būti ypatybių pavadinimai su -ja- kaip ir go. biuhti „įpratimas“ : biuhts „įpratęs“, galeiki „panašumas“ : galeiks „panašus“ ir kt. (Kubryakova 1963: 78, plg. dar Bammesberger 1995: 96). Mat germanų, slavų, italikų, indoiranėnų, graikų kalbose (bet skirtingai nuo baltų kalbų) su afiksu *-(i)jo-/(i)jā buvo plačiai daromi ypatybių pavadinimai. 15 Jie turi aiškių atitikmenų latvių ir prūsų kalbose, plg. lie. bėdulis ir la. bēdulis, lie. mielūlis ir la. mīlulis (LVG 346–347); lie. bandžiūlis „draugas, bičiulis; bendradarbis; sukčius; drąsuolis“ ir pr. antrop. Bandule (Trautmann 1925: 176). 118 kalboje, plg. warene „varinis katilas“ (Messingkessel) E 356, wissene „gailis“ (Pors) E 622, asmenvardžius Drutenne, Jodenne (SV 44–45). Tiesa, kai kas čia įžiūri priesagą -in- (plg. Smoczyński 2000: 197). Mat, trumpasis balsis i prūsų kalboje galėjo būti pavirtęs į e (Girdenis, Mažiulis 2000). Atitikmenį prūsų kalboje gali turėti ir lietuvių kalbos ypatybės turėtojų pavadinimai su sudurtine priesaga *-āt-io-, plg. lie. barzdōtis (taip pat būdvardį barzdōtas) ir pr. nagotis „varinis puodas su kojomis“ (Erintop) E 349: nage „koja“ (Nage) E 145 (PKEŽ III 168). Šio tipo vedinių latvių kalboje, atrodo, nėra. Be to, beveik tik lietuvių kalboje daromi ir deminutyvai su *-ātē, kurie yra tos pačios kilmės kaip ir minėti ypatybės turėtojų pavadinimai (DaiktvDrR II 109). Stebina ir tai, kad svarbiausia lietuvių kalbos ypatybės turėtojų pavadinimų priesaga -inykas (< *-ino- + *-i-ko-) turi tikslų atitikmenį prūsų kalboje, o latvių kalboje šios priesagos forma skiriasi, plg. lie. laukinykas, pr. laukinikis „žemvaldys“ (Leman) E 407 ir la. laučinieks (plačiau žr. DaiktvDrR II 118–127). Lietuvių ir prūsų kalbas sieja taip pat veikėjų pavadinimų su deminutyvine priesaga *-iko- paplitimas. Nuo seno jie buvo ypač būdingi lietuvių vakarų aukštaičių tarmei. Antai J. Brodovskio, F. Kuršaičio žodynuose jų užfiksuota net daugiau negu atitinkamų priesagos *-ėjo- vedinių (DaiktvDrR 135). Rytų aukštaičių tarmei (kaip ir latvių kalbai, plg. LVG 358) jie mažiau būdingi: K. Sirvydo žodynuose randame tik vieną veikėjo pavadinimą su *-iko- lojikas „kas loja“ SD³141 (plg. dar LKA III Žemėl. Nr. 114). Prūsų kalbos paminkluose, kaip ir minėtuose lietuviškuose Mažosios Lietuvos žodynuose, veikėjų pavadinimų su *-iko- irgi yra daugiau negu atitinkamų vedinių su *-ėjo- (DaiktvDrR 136). Kai kurie iš jų turi atitikmenų lietuvių kalboje, plg. lie. mynikas ir pr. mynix „odminys, kailius“ (Gerwer) E 511, lie. siuvikas „siuvėjas“ ir pr. schuwikis „batsiuvys“ (Schuwert) E 496. Tiesa, paskutiniu atveju skiriasi lietuvių ir prūsų kalbos vedinių reikšmė. Tad galbūt jie atsirado abiejose kalbose paraleliai (plg. Smoczyński 2000: 73). Priesaga *-iko- į veikėjų pavadinimų kategoriją atėjo iš deminutyvų, kurie prūsų kalboje dažniausiai ir daromi su šia priesaga, pvz.: malnijikik „vaikelis“ (Kindlein) III 113₆, acc. sing. gannikan „moterėlė“ (Frewlein) III 105₂₅ ir t. t. (DaiktvDrR II 88–89 su lit.). Lietuvių, kaip ir latvių (DL 297–298, 300–305), kalboje dabar šio tipo vedinių tėra tik likučių. Tačiau kadaise vakarinėje Lietuvos dalyje deminutyvai su *-iko- galėjo būti produktyvūs, nes nemažoje žemaičių tarmės dalyje ir kai kuriose vakarų aukštaičių šnektose gana dažnai deminutyvai daromi su priesaga -ikė, plg. katikė, mergikė (LKA III Žemėl. Nr. 116, p. 131). Čia minėtina ir sudurtinė Zietelos tarmės priesaga -ik-utas, pvz.: bernikūtas „berniukelis“, paršiikūtas „paršiukelis“ (Vidugiris 1969: 151). Taigi veikėjų pavadinimus su *-iko- matyt imta pirmiausiai daryti vakarų baltų kalbose, o vėliau ši inovacija plito į kai kuriuos rytų baltų dialektus, kliudydama taip pat ir slavų kalbas, plg. lie. siuvikas ir sl. *šъvbъ (plačiau apie šio tipo vedinius slavų kalbose žr. Wojtyła-Świerzowska 1974: 82–87). 119 Sugrįžę atgal prie deminutyvų, rastume dar dvi ryškias lietuvių ir prūsų kalbų darybos izoglosas. Jau seniai pastebėta, kad deminutyvai su priesaga -alis(-ė) (ji, kaip ir anksčiau minėta -elis(-ė), kilusi iš determinatyvo *-l-), paplitę nemažoje žemaičių tarmės dalyje (LKA III Žemėl. Nr. 117, p. 132), kur kadaise gyveno kuršiai (Būga 1961: 244), turi tikslų atitikmenį prūsų kalboje, plg. lie. puodālis ir pr. podalis „puodpalaikis“ (Bosetop) E 351. Be to, pažymėtina, kad vienose žemaičių tarmės šnektose (pvz., Pagramančio) šio tipo vediniai turi mažybinę (Jonikas 1939: 34), o kitose (pvz., Švėkšnos, Salantų) – menkinamąją reikšmę (ŽD 175; Salys 1992: 75, 337), kurią matome ir minėtame prūsų kalbos vedinyje. Todėl pr. podalis laikyti germanizmu (taip Smoczyński 2000: 66 tt.) gal nebūtų tikslinga. Latvių kalboje deminutyvų su *-oļo- beveik visai nėra (DL 276). Buvusi Sūduvos kraštą (Kybartų, Vilkaviškio, Virbalio apylinkes) su prūsų kalba sieja deminutyvų priesaga *-istio- (Būga 1958: 305; 1959: 229; ŽD 332, 767), plg. lie. ėriščias ir pr. eristian „ėriukas“ (Lam) E 681 (DaiktvDrR II 100–101 su lit.)16 Kuršių, jotvingių ir prūsų gyventose vietose yra visas būrys vandenvardžių bei vietovardžių su -ing- (ir variantais -ang-, -ung-, -eng-), plg. lietuvių vandenvardžius Liōlinga, Alangà, Drubėngis, Babrungas/Bābrungas (Vanagas 1970: 91–92, 134, 168–169, 203, 410; Bilkis 1998: 54, 126–127, 169), vietovardžius Lėipalingis, Kūlingė, Kretingà, Palangà (Savukynas 1966: 172; Vanagas 1994) ir pr. Balyngen, Stabingen, Marang, Marunge, Wandangen ir kt. (Gerullis 1922: 247; Powierski 1985: 7–95). Tai galima būtų iš dalies paaiškinti tuo, kad veikiausiai vakarų baltų kalbose buvo ir būdvardžių priesaga su *-ingo- paplitimo centras. Mat ten su ja šio tipo vediniai buvo daromi ne tik iš vardažodžių (kaip lietuvių ir latvių kalbose), bet labai dažnai ir iš veiksmažodžių, pvz.: auschauditwingins „ištikimus“ (getrewe) III 5314–15: auschauditwei „pasitikėti“ (vertrawen) III 2711, druwīngin „tikintįjį“ (gleubigen) III 11913: druwīt „tikėti“ (gleuben) III 4510 ir t. t. Be to, prūsų kalboje šio tipo būdvardžiai gana dažnai sudaiktavardėdavo ir virsdavo ypatybės turėtojų pavadinimais, plg. naunīngs „naujatikis“ (Newling) III 878, ragnīngs „elnias“ (Hircz) E 651, acc. pl. poklusmīngins „pavaldinius“ (Vnterthanen) III 911 (Kaukienė 1994). Lietuvių, kaip ir latvių, kalboje tai atsitinka labai retai ir tai daugiausia vakarinėse ir pietinėse tarmėse, plg. kregždinga „kregždė“, žabangai „spąstai“ (būdingi žemaičių tarmei); rūšingis „rusas“ Zt, juodengė „tokia mėlyna uoga“ Dbč, varliūngis „varlius, mažas vaikas“ Rdm (DaiktvDrR II 148 tt.). Lietuvių kalboje, kaip minėta, šia kryptimi dažniausiai daiktavardėja būdvardžiai su priesaga -inis(-ė) be determinatyvo -g-. 16 F. Spechtas (1938) dar nurodė keletą ilyriškų asmenvardžių su -ist-. Kitur šio tipo deminutyvai tiesioginių atitikmenų, atrodo, neturi. Priesagoje *-is-t-io- veikiausiai slypi determinatyvai *-s- (plg. priesagas -šė, -i-šas, -u-šis, -iš-kas ir pan.), *-t- (plg. priesagas -u-tis, -u-tas) bei afiksas *-io- (DaiktvDrR II 101). 120 Pateikti duomenys leidžia kalbėti apie tam tikrą vakarų baltų kalbų įtaką lietuvių kalbos žodžių darybos raidai. Juo labiau, kad latvių ir prūsų kalbų darybos ryšiai yra gerokai blankesni. Jas sieja vos viena kita lietuvių kalbai mažiau būdinga darybos inovacija. Svarbiausia iš jų – tai jau minėtas polinkis plačiau panaudoti būdvardinę priesagą *-no-/-nā veiksmų pavadinimų darbuoje. Be to, didžioji dalis lietuvių ir latvių kalbų darybos bendrybių yra paveldėta iš prabaltų laikų, o ekskliuzyvinių rytų baltų kalbų darybos inovacijų (ypač naujų ir abiejose kalbose produktyvių darybos tipų) palyginti nedaug ir jos pačios nėra labai aiškios. Antai veikiausiai rytų baltų kalbose imta plačiai daryti abstraktus su priesaga *-mo-, kurių prūsų kalbos paminkluose visai neužfiksuota, čia tėra tik būdvardžių ir iš jų kilusių asmenvardžių su šia priesaga (SV 47–48). Tačiau, kaip matėme, ši tendencija lietuvių ir latvių kalbose realizuota gana skirtingai. Be to, į latvių (ir vienos kitos baltų) kalbos veiksmų pavadinimų darybos kategorijos centrą įsiveržė vediniai su būdvardine priesaga *-no-. Ši inovacija mažai palietė lietuvių kalbą. Lietuvių ir latvių kalbose produktyvūs veikėjų pavadinimai su *-ļio- (< *-lo- + *-io-, plg. BKGF 83), plg. beglys ir la. bēglis (LVG 341; DaiktvDrR 118–119). Tačiau, kita vertus, išvestinių priesagų *-ē-ļio- ir *-ē-lio- paplitimas lietuvių ir latvių kalbose jau skiriasi: lietuvių kalbai būdingesni veikėjų pavadinimai su *-ėlįo-, o latvių kalbai – atitinkami vediniai su *-elio-, plg. lie. pasmirdėlis ir la. smirdelis. Neretai darybos inovacijos apima ne visą Lietuvos ir Latvijos plotą. Jau matėme, koks skirtingas deminutyvų su *-ėlįo-, *-inio-, *-ino-, *-īno-, *-ītio- paplitimas lietuvių ir latvių tarmėse. Be to, beveik visame latvių tarmių plote paplitusių deminutyvų su priesaga *-ēno- (pvz.: piļēns „jauna antis“ DL 217–230) tik retkarčiais pasitaiko vienoje kitoje lietuvių šnektoje, daugiausia Rytų Aukštaičiuose, pvz.: arklēnas „vidutinis arklys“, bernēnas „pusbernis“ Ds (LKŽ I² 303, 768) ir kt. (DaiktvDrR II 110). Šiaip lietuvių kalboje vediniai su *-ēno- yra išlaikę senesnę ypatybės turėtojų reikšmę, jau retą latvių kalboje, plg. lie. brolēnas ir la. brālēns (LVG 303–304; DL 226, 228–229) bei sl. *bratrēnъ „brolio sūnus“ (Sławski 1974: 128–129). Lietuvių ir latvių tarmėse nevienodai paplitę ir kai kurios išvestinės priesagos, kilusios iš senovinės deminutyvų priesagos *-ko- (apie jos istoriją žr. Jurafsky 1996: 565–569 su lit.). Jeigu deminutyvai su *-u-ko- (plg. lie. suniūkas ir la. sunuks) plačiai vartojami beveik visame lietuvių kalbos plote (LKA III Žemėl. Nr. 116, p. 130–131), tai latvių kalboje jie produktyvūs tik dalyje aukštaičių tarmių (DL 276–286, Žemėl. Nr. 3). Deminutyvai su *-ā-ko- (plg. lie. berniōkas ir la. bērnāks) produktyvesni lietuvių rytų aukštaičių (ŽD 133–134; DaiktvDr 279–280) negu latvių aukštaičių tarmėse (DL 289–294). Atitinkami vediniai su *-ē-ko- (plg. lie. bernēkas ir la. bērņēks), priešingai, žymiai būdingesni latvių (ypač latgalių, žr. DL 295–296) negu pietrytiniems lietuvių tarmėms (DaiktvDrR II 92). 121 Taigi kyla klausimas, kodėl lietuvių kalba, morfologijos (kaitybos) bei fonologijos ypatybėmis tokia artima latvių kalbai, žodžių daryba taip smarkiai nuo pastarosios skiriasi, neretais atvejais priartėdama prie prūsų kalbos. Kai kurie tyrinėtojai ir dėl kitų priežasčių mano, kad nemaža dalis lietuvių kalbos tarmių susidariusi ant vakarų baltų substrato. Antai V. Mažiulis (1994; 1995), be prūsų ir jotvingių, prie vakarų baltų priskiria kuršius, smarkiai paveikusius žemaičių tarmės raidą (LE 212–217), taip pat skalvius su nadruviais, kurių sulietuvėjusiais palikuonimis laikomi Prūsijos lietuviai (apie prūsiškus elementus Mažosios Lietuvos oikonomijoje žr. dar Razmukaitė 1995: 546). Minėtų baltų genčių artimumą rodo ir archeologiniai radiniai (plg. Gimbutienė 1958; 1985: 48–50, 77, 114–115, 179; LE 86–88, 104–109; Merkevičius 1996; Butrimas, Žulkus 1997: 30 tt.). A. Vidugiris (1996; 1996a; 1998), remdamasis „Lietuvių kalbos atlaso“ ir savo paties nuodugniai ištirtais Zietelos tarmės duomenimis, kalba apie ištisinį vakarų baltų arealą, kadaise apėmusį dar ir Didžiosios Lietuvos vakarų, pietų aukštaičių plotą bei Zietelą; vėliau šios sritys (ypač pietų aukštaičiai) patyrusios didesnį ar mažesnį rytų aukštaičių integracijos laipsnį. Archeologai bei istorikai irgi Rytų Lietuvoje linkę ieškoti lietuvių tautos branduolio, kuris galbūt jau I tūkstantmečio po Kr. pabaigoje ir II tūkstantmečio pradžioje ėmė telkti baltų gentis, vėliau padėjusias Lietuvos valstybės pamatus (Volkaitė-Kulikauskienė 1970: 25 tt.; 1978; LE 156, 183–199, 203 tt.; Gudavičius 1998; 1999: 22–24). Kita vertus, keliama ir mintis, kad nebūtina brėžti tokių griežtų ribų tarp vakarų ir rytų baltų (plg. Schmid 1998). Sprendžiant šią nelengvą problemą, siūlyčiau atkreipti dėmesį į labai turtingą Sembos, Notangos ir kai kuriose kitose vakarų baltų žemėse jau, atrodo, žalvario epochos metu iškilusią pilkapių kultūrą, kuri, pasak archeologų, dominavusi Rytų Baltijos kraštuose apie 3 tūkstančius metų, maždaug ligi IV a. po Kr. (Engel 1935; Gimbutienė 1958 ir kt.), ir galėjusi padaryti įtakos net gotams (Žulkus 1995)17. Kai kas mano, kad vakarų baltų regione ilgą laiką egzistavęs ne tik kultūrinis, bet ir religinis visų baltų kulto centras (Vėlius 1983: 221 tt.). Jeigu vakarų baltai nuo seno prekiaudami gintaru jau priešistoriniais laikais buvo artimai susiję su Vidurio ir Šiaurės Vakarų Europa (neatsitiktinai jų vardai pirmieji iš baltų genčių pateko į rašytinius šaltinius), tai besirandantys rytų baltai tada gyveno labiau izoliuotai (Gimbutienė 1985: 179–180). Gal visa tai ir sudarė palankias sąlygas tuo metu iš vakarų į rytų baltus (ypač į gretimas vakarines ir pietines dabartinės Lietuvos sritis) plisti tiek kultūrinėms, tiek ir kalbinėms inovacijoms, visų pirma leksinėms (plg. Ademollo Gagliano 1998) bei darybinėms, jautrioms įvairiems kalbų kontaktams? Vėliau, kaip jau minėta, prasidėjo rytinė 17 Senus vakarų baltų ir germanų kontaktus gali iš dalies rodyti ir kai kurie kalbiniai duomenys (plg. DaiktvDrR II 151–152). 122 integracija. Tad galbūt iš pradžių vakarinių, o vėliau rytinių įtakų lauke ir formavosi lietuvių kalba bei jos tarmės? Be to, gal Rytų Lietuvoje ieškotinas ir pats rytų baltų centras? Žinoma, tai tik preliminarios hipotezės tolesniems tyrinėjimams. Kol kas, deja, nustatytos toli gražu ne visos baltų kalbų žodžių darybos izoglosos. Dar neturime išsamaus pagal šiuolaikinius kalbotyros metodus atlikto latvių ir prūsų kalbų žodžių darybos sistemos aprašo. Trūksta duomenų apie darybos tipų paplitimą lietuvių ir latvių tarmėse. SUTRUMPINIMAI BAM – B a m m e s b e r g e r A. (Hrsg.) Baltistik: Aufgaben und Methoden, Heidelberg: Universitätsverlag C. Winter, 1998. BKGF – E n d z e l y n a s J. Baltų kalbų garsai ir formos, Vilnius: Valstybinė politinės ir mokslinės literatūros leidykla, 1957. DaiktvDr – U r b u t i s V. Daiktavardžių daryba. – Lietuvių kalbos gramatika 1, Vilnius: Mintis, 1965, 261–473. DaiktvDrR – A m b r a z a s S. Daiktavardžių darybos raida. Lietuvių kalbos veiksmažodiniai vediniai, Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidykla, 1993. DaiktvDrR II – A m b r a z a s S. Daiktavardžių darybos raida II. Lietuvių kalbos vardažodiniai vediniai, Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2000. DL – R ū k e - D r a v i ņ a V. Diminutive im Lettischen, Lund: Håkan Ohlsson booktryckeri, 1959. GrG – S. Grunau prūsų kalbos žodynėlio (apie 1517–1526 m.) egzempliorius, esantis Göttingeno universiteto bibliotekoje (cit. pagal Mažiulis 1981). Ind. – G a m k r e l i d z e T. V., I v a n o v Vjač. Vs., Indoevropejskij jazyk i indoevropejcy 1–2, Tbilisi: Izdatel'stvo Tbilisskogo universiteta, 1984. KZ – Zeitschrift für vergleichende Sprachforschung auf dem Gebiete der indogermanischen Sprachen (nuo 101 tomo eina pakeistu pavadinimu Historische Sprachforschung), Berlin etc. LE – Lietuvių etnogenezė, Vilnius: Mokslas, 1987. LEW – F r a e n k e l E. Litauisches etymologisches Wörterbuch, Heidelberg: Carl Winter, Göttingen: Vandenhoeck u. Ruprecht, 1962. LKA III – Lietuvių kalbos atlasas 3, Vilnius: Mokslas, 1991. LKK – Lietuvių kalbotyros klausimai, Vilnius. LKŽ – Lietuvių kalbos žodynas, Vilnius, 1941–. LVG – E n d z e l ī n s J. Latviešu valodas gramatika, Rīgā: Latvijas valsts izdevniecība, 1951. LŽ – Lietuvininkų žodis, Kaunas: Litterae Universitatis, 1995. ME – M ū l e n b a c h s K., E n d z e l ī n s J. Latviešu valodas vārdnīca 1–4, Rīgā: Kultūras fonds izdevums, 1923–1932. MLLVG I – Mūsdienu latviešu literārās valodas gramatika 1, Rīgā: Latvijas PSR zinātņu akadēmijas izdevniecība, 1959. PKEŽ – M a ž i u l i s V. Prūsų kalbos etimologijos žodynas 1–4, Vilnius, 1988–1997. SV – E n d z e l ī n s J. Senprūšu valoda, Rīgā: Universitātes apgāds, 1943. ŽD – S k a r d ž i u s P. Lietuvių kalbos žodžių daryba, Vilnius, 1943. Kiti šaltinių sutrumpinimai yra tokie pat kaip didžiajame „Lietuvių kalbos žodyne“. 123 LITERATURA Ademollo Gagliano M. T. 1998: Ereditá lessicali indeuropee in lettone. – BAM, 347–357. Akelaitienė G. 1999: Paviršiaus ypatybę reiškiančių būdvardžių variantai ir jų atsiradimo priežastys. – Baltistica 34(2), 209–213. Baltynja M. 1979: Suffiksal’noe slovoobrazovanie otlagol’nych suščestvitel’nych v latyšskom pis’mennom jazyke (na -šana, -ums, -ība, -iens): Avtoref. dis. … kand. filol. nauk, Riga. Bammesberger A. 1973: Abstraktbildungen in den baltischen Sprachen, Göttingen: Vandenhoeck u. Ruprecht. Bammesberger A. 1995: Die gotischen Adjektiva auf -(w)-isk-. – KZ 108, 93–101. Bammesberger A. 1998: Anmerkungen zum Baseler Epigramm. – BAM, 121–126. Bammesberger A. 1998a: Zur Herkunft des baltischen Suffixes -ingas. – Res Balticae 4, 109–111. Bammesberger A. 2000: Altpreußisch pagonbe. – Res Balticae 6, 59–64. Benveniste É. 1961: Fonktions suffixale en gotique. – Bulletin de la Société de Linguistique de Paris 56, 21–45. Bielenstein A. 1863: Die lettische Sprache nach ihren Lauten und Formen erklärend und vergleichend dargestellt 1, Berlin: F. Dünmler. Bilkis L. 1998: Lietuvių priesaginės darybos heloniniai: Hum. m. daktaro disertacija, Vilnius. Blažienė G. 1998: Dėl XVI–XVII a. Sembos vietovardžių. – Baltistica 5 priedas, 59–78. Brugmann K. 1906: Grundriss der vergleichenden Grammatik der indogermanischen Sprachen. Bd. 2. T. 1, Straßburg: Karl J. Trübner. Būga K. 1958–1961: Rinktiniai raštai 1–3, Vilnius: Valstybinė politinės ir mokslinės literatūros leidykla. Butler J. L. 1971: Latin -īnus, -īna, -īnus and -īneus. From Proto-Indo-European to the Romance Languages, Berkeley-Los Angeles-London: University of California Press. Butrimas A., Žulkus V. 1997: Žemaitijos priešistorė. – Žemaitijos istorija, Vilnius: Regnum fondas, 13–34. Degtjarev V. I. 1994: Refleksy indoevropejskoj formy sobiratel’nosti na *-ā- v baltijskih i slavjanskih jazykach. – Baltistica 4 priedas, 29–41. Desnickaja A. V. 1983: Drevnie balkano-baltijskie sootnošenija i albanskij jazyk. – Baltistica 19(1), 15–22. Endzelin J. 1909: Lettische Miszellen. – KZ 42, 375–379. Endzelin J. 1924: Germanische-baltische Miszellen. – KZ 52, 110–128. Ettinger S. 1980: Form und Funktion in der Wortbildung, Tübingen: Gunter Narr Verlag. Engel C. 1935: Vorgeschichte der altpreussischen Stämme 1, Königsberg. Gerullis G. 1922: Die altpreußischen Ortsnamen, Berlin-Leipzig: Vereinigung wissenschaftlicher Verleger, Walter de Gruyter u. Co. Gerullis J., Stang’as Ch. 1933: Lietuvių žvejų tarme Prūsuose, Kaunas: Švietimo ministerijos knygų leidimo komisija. Gimbutienė M. 1958: Rytprūsių ir Vakarų Lietuvos priešistorinės kultūros apžvalga. – Mažoji Lietuva, New York, 9–121. Gimbutienė M. 1985: Baltai priešistoriniais laikais, Vilnius: Mokslas. Girdenis A., Mažiulis V. 2000: Prūsų kalbos trumpųjų balsių fonologinė sistema. – Tarptautinis baltistų kongresas „Baltų kalbos amžių kaitoje“. Pranešimų tezės, Rīga: LU Latviešu valodas institūts, 90–92. Gudavičius E. 1998: Mindaugas, Vilnius: Žara. Gudavičius E. 1999: Lietuvos istorija 1, Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla. Hamp E. P. 1973: On Baltic, Luwian and Albanian participles in *-m-. – Baltistica 9(1), 45–50. Hamp E. P. 1983: Indo-European substantives in *-mō- and *-mā-. – KZ 96, 171–177. 124 Jokl N. 1963: Die Verwandtschaftsverhältnisse des Albanischen zu den übrigen indogermanischen Sprachen. – Die Sprache 9, 113–155. Jonikas P. 1939: Pagramančio tarmė, Kaunas: Švietimo ministerijos knygų leidimo komisija. Jurafsky D. 1996: Universal tendencies in the semantics of the diminutive. – Language 72(3), 533–578. Kabelka J. 1964: Kristijono Donelaičio leksika, Vilnius: Mintis. Karaliūnas S. 1992: New findings in Prussian etymology (names for foal and swine). – W. Smoczyński, A. Holvoet (eds) Colloquium Pruthenicum Primum, Warszawa: Wydawnictwo Uniwersytetu Warszawskiego, 15–21. Kaukienė A. 1994: Prūsų kalbos būdvardžiai su priesaga -ing-. – Vakarų baltų kalbų ir kultūrų reliktai. Mokslinės konferencijos medžiaga: pranešimai ir tezės. Skiriama Antanui Jakuliui (1939–1984) paminėti, Klaipėda: Klaipėdos universitetas, 9–10. Kiparsky V. 1975: Russische Grammatik 3, Heidelberg: Carl Winter. Universitätsverlag. Kortlandt F. 1998: Two Old Prussian fragments. – BAM, 115–120. Kortlandt F. 1998a: Who is who in the Old Prussian Epigramm? – BAM, 127–128. Kronasser H. 1963: Etymologie der hethitischen Sprachen 2, Wiesbaden: Otto Harrassowitz. Kubryakova E. S. 1963: Imennoe slovoobrazovanie germanskich jazykov. – Sravnitel'naja grammatika germanskich jazykov 3, Moskva: Izdatel'stvo Akademii Nauk SSSR, 39–131. Laroche E. 1956: Hittite -ima-: indo-européen *-mo-. – Bulletin de la Société de Linguistique de Paris 52, 72–82. Laumane B. 1990: Derivati ar priedēkli -ait- augšzemnieku izloksnēs. – Onomastica Lettica, Rīga: Zinātne, 92–101. Leskien A. 1891: Bildung der Nomina im Litauischen, Leipzig: Hirzel. Liukkonen K. 1987: Vostočnoslavjanskie otglagol'nye suščestvitel'nye na -m- 1, Helsinki: University of Helsinki. Mažiulis V. 1973: Seniausias baltų rašto paminklas. – Baltistica 11(2), 125–131. Mažiulis V. 1981: Prūsų kalbos paminklai 2, Vilnius: Mokslas. Mažiulis V. 1994: Prūsai ir kiti vakarų baltai. – Prūsijos kultūra, Vilnius: Academia, 4–9. Mažiulis V., 1995: Dėl Prūsijos lietuvių kilmės. – LŽ 465–469. McCluskey S. C., Schmalstieg W. R., Zeps V. 1975: The Basel Epigramm, a new minor text in Old Prussian. – General Linguistics 15, 159–165. Meid W. 1967: Germanische Sprachwissenschaft. Bd. 3. Wortbildung, Berlin: Walter de Gruyter u. Co. Merkevičius A. 1996: Basic burial patterns of Western and Eastern Balts in the Bronze and Early Iron Ages. – K. Jones-Bley, M. E. Huld (eds) The Indo-Europeanization of Northern Europe, Washington: Institute of Study of Man, 54–58. Mezger F. 1953: Ahd. jungidi, lit. vilkýtis, got. nipjis. – KZ 71, 117–119. Nepokupnyj A. N. 1997: K probleme derivatov v istoričeskich i ėtimologičeskich slovarjach baltijskich i slavjanskich jazykov. – LKK 37, 11–19. Niedermann M. 1954: -inus als Diminutivsuffix im späteren Volkslatein. – Sprachgeschichte und Wortbedeutung. Festschrift Albert Debrunner, Bern: Francke Verlag, 329–342. Otrębski J. 1935: Przyczynki słowiańsko-litewskie 2, Wilno: Nakładem Instytutu naukowo-badawczego Europy Wschodniej. Parenti A. 1998: Old Prussian abstract nouns in -sna, -senna, -sennis. – BAM, 129–142. Powieŕski J. 1985: Polska a Prusowie w Warnia i Mazury, Olsztyn: Ośrodek badan naukowych im. Wojciecha Kętrzyńskiego w Olsztynie. Range J. D. 1977: Zur Entwicklung der Wortbildungskategorie „Nomen loci“ im Baltischen und Slawischen. – Baltistica 2 Priedas, 124–130. Razmukaitė M. 1995: Mažosios Lietuvos oikonimija (gyvenamųjų vietų vardai). – LŽ 528–546. Reķēna A. 1996: Dienvidlatgales izlokšņu un lietuviešu valodas paralēles varddarināšanā. – Baltistica 31(1), 53–70. 125 Salys A. 1992: Raštai 4, Roma: Lietuvių katalikų mokslų akademija. Savukynas B. 1966: K probleme zapadnobaltijskogo substrata v jugozapadnoj Litve. – Baltistica 1(2), 165–176. Schmid W. P. 1994: Linguisticae Scientiae Collectanea, Berlin-New York: Walter de Gruyter. Schmid W. P. 1998: Altpreussisch-lettische Sprachbeziehungen. – Baltistica 33(2), 199–208. Skardžius P. 1998: Rinktiniai raštai 4, Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidyklios institutas. Sławski F. 1974–1976: Zarys słowotwórstwa prasłowiańskiego. – Słownik prasłowiański 1–2, Wrocław etc.: Wydawnictwo Polskiej Akademii Nauk. Smoczyński W. 2000: Untersuchungen zum deutschen Lehngut im Altpreussischen, Kraków: Wydawnictwo Uniwersytetu Jagiellońskiego. Specht F. 1938: Zum illyrischen Suffix -ist-. – KZ 65, 175. Stundžia B. 1981: Daugiskaitiniai asmenvardiniai oikonimai ir jų reikšmė linksniavimo bei kirčiavimo sistemų rekonstrukcijai. – LKK 21, 185–198. Trautmann R. 1910: Die altpreußischen Sprachdenkmäler, Göttingen: Vandenhoeck u. Ruprecht. Trautmann R. 1925: Die altpreußischen Personennamen, Göttingen: Vandenhoeck u. Ruprecht. Udolph J. 1994: Namenkundliche Studien zum Germanenproblem, Berlin-New York: Walter de Gruyter. Vaba L. 1995: Baltische m-Deverbale in den ostseefinnischen Sprachen. – VII Starptautiskais baltistu kongress 1995. g. 13–15. jūnijā. Referātu tēzes, Rīga: Latviešu valodas institūts, 117–119. Vaillant A. 1974: Grammaire comparée des langues slaves 4, Paris: Editions Klincksieck. Vanagas A. 1970: Lietuvos TSR hidronimų daryba, Vilnius: Mintis. Vanagas A. 1994: Miesto vardas Kretingà. – LKK 34, 162–165. Vėlius N. 1983: Senovės baltų pasaulėžiūra, Vilnius: Mintis. Vidugiris A. 1969: Zietelos tarmės daiktavardis. – LKK 11, 147–182. Vidugiris A. 1996: Kai kurie vakarų baltų kalbos reiškiniai pietinėse lietuvių tarmėse. – Baltistica 31(1), 31–38. Vidugiris A. 1996a: Dėl Zietelos šnektos priklausomybės ir kilmės. – LKK 36, 127–137. Vidugiris A. 1998: Zanavykai – sūduvių ar žemaičių palikuonys. – LKK 40, 22–31. Volkaitė-Kulikauskienė R. 1970: Lietuviai IX–XII amžiais, Vilnius: Mintis. Volkaitė-Kulikauskienė R. 1978: Lietuvos tautybės susidarymas (archeologijos duomenimis). – Lietuvos istorijos metraštis. 1977 metai, 5–22. Vulāne A. 1986: Adjektīvu ar -inis, -ine derivācija un atributīvā funkcija augšzemnieku dialektā. – Latvijas PSR zinātņu akadēmijas vēstis 1(462), 73–84. Winkler-Leszyńska I. 1963: Przyrostki przymiotnikowe -ityl-isty, -atyll-asty w języku polskim na tle ogólnosłowiańskim. – Język Polski 63, 65–73. Wojtyła-Świerzowska M. 1974: Prasłowiańskie nomen agentis, Wrocław etc.: Wydawnictwo Polskiej Akademii Nauk. Žulkus V. 1995: Vakarų baltai gotų-gepidų migracijoje (I–IV a.). – Lietuvininkų kraštas, Kaunas: Litterae Universitatis, 74–127. THE MAIN DERIVATIONAL DIFFERENCIES OF SUBSTANTIVES IN LITHUANIAN AND LATVIAN Summary Between Lithuanian and Latvian there are considerable differences with regard to the derivational structure of substantives. The most productive suffixes of nomina actionis (cf. Lith. *-i-mo- and Latv. *-s-io-nā) and diminutives (cf. Lith. *-e-l-io- and Latv. *-i-nio-, *-īt-io-) are quite different in Lithuanian and Latvian. 126 Nomina collectiva, which indicate a group of people or living beings, have remained productive in Lithuanian (especially derivatives in *-ij-ā), but they are quite extinct in Latvian. In Lithuanian and Latvian there are also some differences in suffixes used to form nomina collectiva with the meaning of forests or concentrations of other plants or things in one place, cf. Lith. *-ī-no- and Latv. *-ei-no-/-oi-no-, Lith. *-ī-ē and Latv. *-oit-ē. A number of derivational isoglosses link the Lithuanian language (especially its western and southern dialects) to Old Prussian and oppose it to Latvian: nomina qualitatis in *-ībē, *-īstā, *-isko-; nomina attributiva in *-in-īko-, *-ō-lio-, *-e-nā, *-ā-tio-; nomina agentis in *-i-ko-; diminutives in *-o-lio-, *-is-t-io-; hydronyms and place names in -ing- (resp. -ang-, -ung-, -eng-). Saulius AMBRAZAS Gauta 2000 02 24 Lietuvių kalbos institutas Antakalnio g. 6 LT-2055, Vilnius, Lietuva El. paštas saulाम[email protected] 127