Lietuvių ir latvių kalbų daiktavardžių darybos svarbiausi skirtumai

ACTA LINGUISTICA LITHUANICA LIETUVIŲ KALBOTYROS KLAUSIMAI XLIII (2000) Saulius AMBRAZAS Lietuviy kalbos institutas, Vilnius LIETUVIU IR LATVIU KALBU DAIKTAVARDZIU DARYBOS SVARBIAUSI SKIRTUMAI Tyrinėdamas lietuvių kalbos daiktavardžių darybos raidą, esu pastebėjęs nemaža struktūrinių skirtumų lietuvių ir latvių kalbų darybos sistemose. Svarbiausius iš jų ir norėčiau šiame straipsnyje trumpai apžvelgti'. Ypač skiriasi šių kalbų veiksmų, kuopinių pavadinimų ir deminutyvų darybos struktūra. Pirmiausia į akis krinta tai, kad produktyvieji lietuvių kalbos veiksmų pavadinimai su priesaga *-i-mo-/-i-moturi atitikmenų ne latvių, o tolimesnėse slavų (Liukkonen 1987), albany (Jokl 1963: 131-133; Desnickaja 1983: 20), hetitų (Laroche 1956; Kronasser 1963: 177-178) kalbose. Latvių, kaip ir prūsų, kalboje tėra tik būdvardžių su šia priesaga, plg. la. dial. talims ir lie. tolimas/ tolymas (LVG 332), taip pat pr. stesmu aucktimm-ien (den Obersten) III 91,. (SV 47; PKEŽ I 114-116). i Latvių kalboje veiksmų pavadinimai gana plačiai daromi su kita iš *-mokilusia priesaga *-u-mo- (LVG 333-337; Baltynja 1979: 15-16). Tuo tarpu lietuvių kalboje atitinkamų vedinių su *-umopastebėta vos keliolika, daugiausia senuosiuose raštuose, ypač M. Daukšos Postilėje, plg. lie. įradumas/inradumas „paslaugumas, pareiga“ DP 289, 551 ir la. ieradums „paprotys, įprotis“ (DaiktvDrR 73-75). Šiaip lietuvių kalboje su priesaga *-umopaprastai daromi ypatybių pavadinimai, kurie produktyvūs ir latvių kalboje, plg. lie. sausūmas ir la. sausums (LVG 333-334). Tačiau tai irgi — inovacija. XVI-XVII a. lietuviškuose raštuose, ypač pagrįstuose žemaičių bei rytų aukštaičių tarmėmis, ir ypatybių pavadinimų su *-umoyra dar palyginti nedaug (DaiktvDrR II 8 tt.). Kadaise baltų, kaip ir kai kuriose kitose giminiškose kalbose (plg. Hamp 1973; 1983), su priesaga *-mo-, matyt, buvo daromi tiek būdvardžiai, iš kurių išriedėjo es. laiko neveikiamieji dalyviai, tiek ir abstraktai (veiksmų ir ypatybių pavadinimai). Vėliau, veikiausiai jau formuojantis atskiroms lietuvių ir latvių kalboms, prie *-moprilipus kamiengaliams i ar u, atsirado naujos priesagos -imas ir -umas. L. Vabos (1995) pateikti Baltijos finų kalbų baltizmai (plg. estų porm „dulkės, pelenai“ < balt. *bermair lie. bėrimas, suomių tarmo „energija, | Šiek tiek plačiau apie lietuvių ir latvių kalbų daiktavardžių darybos struktūrą kalbama anglų kalba parašytame straipsnyje, išspausdintame leidinyje „Linguistica Baltica“ (t. 8, 2000, 7—33). 111 jėga“ < balt. *tarpmair lie. tarpimas ir kt.), matyt, rodo, kad lietuvių ir latvių kalbų bendrystės laikais (galbūt dar V-VI a., kai rytų baltų gentys smarkiai pasislinko į šiaurės rytus, į Baltijos finų apgyventas vietas) abstraktai buvo gana dažnai daromi su grynąja priesaga *-mo-, panašiai kaip ir senosiose slavų kalbose (plg. Liukkonen 1987). Svarbiausią vaidmenį latvių kalbos veiksmų pavadinimų darybos kategorijoje suvaidino ne priesaga *-mo-, o Kita būdvardinė priesaga *-no-. Būtent iš pastarosios išriedėjo svarbiausia latvių kalbos veiksmų pavadinimų darybos priemonė -šana (< *-s-io-na, pvz.: būšana „buvimas“, miršana „mirtis“ ir t. t.) bei taip pat nuo seno dari priesaga -iens (< *-ei-no-, pvz.: gūjiėns „ėjimas“, Saviéns „Šovimas“ ir t. t.)*. Šiuo požiūriu latvių kalba artimesnė ne lietuvių, o prūsų kalbai, kur su giminiška priesaga -sna (< *-s-na) irgi plačiai daromi veiksmų pavadinimai, pvz.: billisna „bylojimas, pasakymas“ (Sprūche) III 85,, crixtisna „krikštijimas“ (Tauffe) III 59, ir t. t. (SV 46-47; Bammesberger 1973: 87-89; Parenti 1998; Schmid 1998: 205-206). Daiktavardėdami priesagos *-nobūdvardžiai nepadarė žymesnio poveikio lietuvių kalbos veiksmų pavadinimų darybai, išskyrus tik žemaičių tarmę, ypač šiaurinę jos dalį, kur kadaise gyveno kuršiai. Čia produktyvūs veiksmų pavadinimai su priesaga -s-ena (DaiktvDr 295). Aukštaičių tarmėje šio tipo vedinių yra nedaug, o be to, jie čia yra gavę specialesnę veiksmo būdo reikšmę. Tiesa, pačių priesagų forma la. -šana, -iens, pr. -sna, kuršių -sena gerokai skiriasi. Be to, prūsų kalbos veiksmų pavadinimai su -sna turi tikslių atitikmenų lietuvių (pvz., dulksna), bet ne latvių kalboje. Latvių kalboje, atrodo, visai nėra ir veiksmų pavadinimų su priesagomis *-na, *-e-na, *-0-na (be determinatyvo *-s-), kurių pasitaiko lietuvių kalboje (DaiktvDrR 58-60) ir kai kuriose kitose giminiškose kalbose. Ypač senas yra vedinys kdina, plg. sl. *céna „kaina“, av. kaéna „kerštas, bausmė, atpildas“, gr. xo:vrį „kraujo kerštas; bauda už nužudymą“ (LEW 202; Skardžius 1998: 595; Ind. 809). Jo galimas atitikmuo latvių kalboje ciens „pagarba, orumas, dėmesys“ dėl šaknies vokalizmo nėra visai aiškus (ME I 394—395). Taigi šiuo atveju galima kalbėti tik apie bendrą latvių, prūsų bei kuršių kalbu tendenciją veiksmų pavadinimų daryboje plačiau panaudoti būdvardinę priesaga *-no-/-na. Tačiau atskirose minėtose kalbose ši tendencija buvo realizuota iš pastarosios išriedėjusiomis skirtingomis išvestinėmis priesagomis. Lietuvų ir latvių kalbos skiriasi darybos tipais, įsitvirtinusiaisirdeminutyvų darybos kategorijos centre. Jeigu lietuvių kalboje priesagos *-eliovediniai vyrauja, tai latvių kalboje jų yra daug mažiau ir ne visose tarmėse. Jie būdingiausi vakarinei ir vidurinei Kur- * Pastaruosius galima lyginti su retais lietuvių kalbos atitinkamais vediniais su -iena, pvz.: gaišiena „džiūtis, nykuma“ Rms, šaliena „Šalimas“ Grz (DaiktvDrR 65). 112 šo ir Žiemgalos daliai. Be to, deminutyvai su *-eliošiose vietose dažnai turi suminkštintą prieš priesagą einantį priebalsį (pvz., s—, z—ž ir kt.). Tad kai kurie latvių kalbos vediniai beveik visai sutampa su lietuviškaisiais, plg. la. maišelis (: maiss „maišas“) ir lie. maišėlis, la. ūželis (: azis ,,0zys") ir lic. ožėlis (DL 246— 270). Dėl to A. Bielensteinas (1863: 308-309) ir A. Leskienas (1891: 481) net manė, kad latvių kalbos deminutyvai su *-elioatsiradę dėl lietuvių kalbos įtakos. Tačiau J. Endzelynas (1909: 376; LVG 343), V. Rūke-Dravina (DL 259— 262) tuo abejoja, nes šio tipo vediniai vartojami ne tik prie Lietuvos pasienio, bet ir gerokai toliau nuo jo. Prūsų kalboje deminutyvai su *-elioirgi, matyt, nebuvo labai paplitę. Šią priesagą turi giminystės terminu virtęs vedinys patowelis „patėvis“ (Stiffater) E 179, galbūt wayklis (< *vaikelis, plg. woikello GrG) „sūnus“ (Son) E 190 (PKEŽ IV 213; Smoczynski 2000: 199-200), kai kurie asmenvardžiai (pvz.: Madelle, Jannell, Katell, žr. Trautmann 1925: 175), vietovardžiai (pvz.: Grabelle, Scabelle, Wirbell, žr. Gerullis 1922: 250). Grynąją mažybinę reikšmę galima įžvelgti nebent Baselio universiteto bibliotekoje surastoje rankraštinėje prūsiškoje epigramoje pavartotame vedinyje thewelyse, kuris, V. Mažiulio (1975; 1981: 62) ir F. Kortlandto (1998; 1998a) nuomone, reiškęs „dėdelis“. Tačiau dėl pastarojo žodžio reikšmės bei formos dar diskutuojama (plg. McCluskey, Schmalstieg, Zeps 1975; Schmid 1994: 287-290; Bammesberger 1998). Taigi veikiausiai deminutyvai su *-elioįsigalėjo lietuvių kalbos savarankiškos raidos laikais. Lietuvių kalboje žymiai daugiau negu latvių kalboje deminutyvų padaryta ir su kitomis priesagomis, kilusiomis iš determinatyvų *-/-, *-g'-, *-s-, *-t- (plg. DaiktvDrR II 93-105). Latvių kalboje deminutyvai dažniausiai daromi su priesagomis *-inioir *.itio-. Jos yra susijusios savotišku papildomosios distribucijos santykiu. Su priesaga *-itiopaprastai daromi deminutyvai iš iio ir € kamienų daiktavardžių, o atitinkami vediniai su *-inio- — iš visų kitų kamienų vardažodžių, plg. bralitis, saulite, bet dėlinš. Žinoma, tarmėse yra vienokių ar kitokių nukrypimų nuo šios bendros taisyklės (DL 168-188, 232-242). Lietuvių kalboje deminutyvų reikšmę turi tik vienas kitas vedinys su priesaga *-inio-, pvz.: bobiné „prasta moteris“ Tvr; Aps (LKŽ I? 962), karvinė „karvutė“ Šv (Salys 1992: 338), lazdinė „lazdelė“, pirštininė „pirštiniukė“ Grdm (LKA III 135), mergelinė „maža mergaitė“ Sv, merginė „tarnaitė“ Pnd; Kp; Sb; SI (LKŽ VIII 26, 28), vaikinis „vaikinas“ K. Donel (Kabelka 1964: 249). Šiaip čia su *-iniodažniausiai daromi būdvardžiai, kurie latvių kalboje labai reti ir turimi tik kai kuriose tarmėse (plg. lie. geležinis ir la. dzelzinis, lie. lapinis ir la. lapinš „iš lapų padarytas“, lie. molinis ir la. malinis, žr. LVG 312-313; Vulane 1986; Rekėna 1996: 61-62). Daiktavardėdami jie lietuvių kalboje dažniausiai virsta ypatybės turėtojų pavadinimais. Tai irgi nebūdinga latvių kalbai, plg. lie. kdiminis „kaimietis“ ir la. kaiminš „kaimynas“ (LVG 113 313), lie. rytinis ir la. ritinis „rytų vėjas“, lie. kelminė/kėlminė ir la. celmine „paprastasis kelmutis“ (Rekėna 1996: 63-64)“. Lietuvių kalboje nelabai populiarūs deminutyvai ir su senesnėmis priesagomis, kilusiomis iš būdvardinės priesagos *-no-. Deminutyvai su *-inodabar daromi pietų ir rytų aukštaičių tarmėse, o su *-ino- — vakarinėje žemaičių tarmės dalyje maždaug tarp Klaipėdos ir Šilutės (LKA III Žemėl. Nr. 119, p. 134-135); anksčiau jų dar būta ir Rytų Prūsijoje (Gerullis, Stang'as 1933: 26-27; DaiktvDrR II 106-107). Visos šios tarmės yra netoli Latvijos, kur atitinkami vediniai su *-ino-, *-inovartojami dviejuose nesusisiekiančiuose arealuose: pietvakariniame kampe prie Lietuvos sienos ir nemazame šiaurrytiniame plote prie Estijos (DL 198-199, Žemėl. Nr. 1). Taigi galimas daiktas, kad Latvijoje buvo baltiškų deminutyvų su priesaga *.nopaplitimo centras“. Kitų giminiškų kalbų duomenys irgi rodo, kad ši būdvardinė priesaga į deminutyvų darybos paradigmą pateko gana vėlai. Nors deminutyvų su *-i-noyra dar slavų, germanų, italikų, keltų, albanų, graikų kalbose (Brugmann 1906: 275; Jokl 1963: 134), tačiau jie čia neseni, vartojami paprastai greta gilesnes indoeuropietiškas šaknis turinčių būdvardžių su *-ino-. Antai lotynų kalboje su *-inobuvo iš pradžių daromi būdvardžiai, o deminutyvai su šia priesaga pasirodė tik vėlyvuoju jos raidos laikotarpiu, vadinamojoje liaudies lotynų kalboje, ir labiau paplito tik iš jos išriedėjusiose romanų kalbose, ypač italų ir portugalų (Niedermann 1954; Ettinger 1980: 28-29). Germanų kalbose, daiktavardėjant būdvardziams su *-ino-, pirmiausia, manoma, atsirado gyvūnų jauniklių pavadinimų (plg. germ. *gaitinaz „ožiukas“ ir lo. haedinus „ožio“) ir tik vėliau (ypač vokiečių kalboje) — ir kitokių deminutyvų (Meid 1967: 110-114). Lietuvių kalboje deminutyvų su priesaga *-itioirgi yra gerokai mažiau negu latvių kalboje, plg. lie. brolytis, saulytė. Lietuvių kalbai daug būdingesni deminutyvai su šios priesagos apofoniniu variantu *-oitio- (pvz.: brolditis, mergditė DaiktvDr 271-272), kurie visai neturi atitikmenų latvių kalboje. Priesagos *-itio-, *.oitio-, dabar dažniau vartojamos deminutyvams daryti, ir *-eitio-, su kuria lietuvių kalboje dar ir dabar plačiai daromi ypatybės turėtojų pavadinimai, — tai vis tos pačios priesagos apofoniniai variantai, plg. lie. vokietis, la. vacietis ir lie. vokytis, la. vūcitis, lie. giminditis ir giminiėtis ir t. t. Su šia priesaga iš pradžių 3 Jie turi giminaičių ir prūsų kalboje, plg. lie. drėvinė „statinaitė taukams“ ir pr. drawine „(drevinis) kubilas“ (Bote) E 393 (PKEZ I 223-226), lie. šoninė ir pr. grawyne „Šoninė (vežimo lenta)“ (Tuncbret) E 304 (PKEŽ I 404). *Lietuvių (skirtingai negu latvių) kalboje daiktavardėdami priesagos *-nobūdvardžiai padarė žymų poveikį ne deminutyvų, o ypatybės turėtojų (plg. DaiktvDrR II 144-167) ir iš dalies veikėjų pavadinimų (plg. DaiktvDrR 124-129) darybos kategorijoms. 114 buvo daromi ypatybės turėtojų pavadinimai“, vėliau ji pateko į deminutyvų darybos kategoriją. Vienas jos apofoninis variantas labiau paplito latvių, o kitas — lietuvių kalboje. Latvių kalboje yra visai išnykęk uopiniai pavadinimai, žymintys žmonių ar šiaip gyvų būtybių kuopą. Lietuvių kalboje tokie vediniai dar produktyvūs. Jie dažniausiai daromi su priesaga -ija (plg. lie. brolija „broliai ir seserys“ ir sl. *bratroja „broliai“, gr. gparpia „gentis, giminė“, žr. Brugmann 1906: 647), kartais su -(i)ava (plg. lie. broliava „broliai ir seserys“ ir sl. *dét(s)va „vaikai“, žr. Otrębski 1935: 115, 117) bei jos variantais -(i)uva (plg. lie. broluva „broliai ir seserys“), -auja (plg. lie. šunava ir šunauja „Šunų būrys“) ir visai neturi atitikmenų latvių kalboje. Minėtos priesagos veikiausiai išriedėjo iš darybos galūnės *-a, su kuria kadaise buvo plačiai daromi kuopiniai pavadinimai“. Tačiau lietuvių ir latvių kalbose tėra vos atpažįstamų šio tipo reliktų, plg. lie. dlksna/alksna „alksnynas; bala, klonis, slėnis“ ir la. alksna „pelkėta vieta“ (DaiktvDrR II 48). Tiesa, latvių kalbos tarmėse yra nemaža vedinių, žyminčių augalų ar šiaip daiktų sankaupą vienoje vietoje, su priesaga * -ū-10- (LVG 284), taip pat kilusia iš darybos galūnės *-a, plg. la. alksnajs „alksnynas“ ir lie. alksna/alksna. Tokių vedinių su *-aiolietuvių kalboje yra vos keli, pvz.: riešutojas „lazdynas“ K¢; Vvs (DaiktvDrR II 53). Kita vertus, lietuvių kalbos tarmėse (daugiausia vakarinėse) yra keli panašūs kuopiniai pavadinimai su *-4-to- (plg. alksnotas „alksnynas“ J I 96 ir dlksna/alksna, žr. DaiktvDrR II 58), kurie neturi atitikmenų latvių kalboje, bet gali būti lyginami su prūsų vietovardžiu Rikoyot : rikijs „viešpats“ (Herr) III 37,, (Būga 1958: 160 tt.). Lietuvių kalboje gausu kuopinių pavadinimų, daugiausia žyminčių augalų ir daiktų sankaupą vienoje vietoje, su priesaga *-i-no-. Jie turi atitikmenų prūsų (plg. lie. šeimyna ir pr. seimins (Gesinde) III 83,), slavų (plg. lie. beržynas ir sl. *berzina, žr. Stawski 1974: 121, 123), iš dalies lotynų, galbūt germanų, albanų kalbose (Jokl 1963: 133—-134; Butler 1971: 27-28), bet jų visai nėra latvių kalboje. Čia šiam reikalui vartojama ne priesaga *-ino-, o jos apofoninis variantas *.ei-no-/-oi-no- (plg. lie. eglynas ir la. egliene, egliens, eglainis, žr. LVG 322— 324, 327; MLIVG I 86-87, 132, 137). Kita vertus, lietuvių kalboje kuopinių pavadinimų su *-eino-/-oinodabar reikia su žiburiu ieškoti, plg. raziénos, dirsainė „duona su dirsėmis“ JR 39 (DaiktvDrR II 56). Tiesa, kadaise jų galėjo būti ir "Tai gali būti bendra baltų, slavų (plg. piet. sl. golit'b „nuogas, vargšas žmogus“, brūtit'5 „brolio sūnus“, žr. Stawski 1976: 55 tt.), germanų (plg. s. vok. aukšt. jungidi „žvėries jauniklis“, žr. Mezger 1953) kalbų inovacija. ® Prūsiškame Elbingo žodynėlyje yra visas būrys kuopinės prigimties bevardės giminės daiktavardžių su *-4, pvz.: slayo „rogės, šlajos“ (Slete) 307 : slayan „pavaža“ (Sletekuffe) 309 (Mažiulis 1981; PKEŽ I-IV; Degtjarev 1994). Panašios kilmės gali būti ir lietuvių kalbos kuopinės daugiskaitos formos su -ai, plg. liepai „Jiepynas“ Št (Stundžia 1981). 7 Jų galėjo būti ir prūsų kalboje, plg. vietovardžius Stabayen : stabis „akmuo“ (Steyn) E 32, Wangayen : wangus (Dameraw) E 588 (Gerullis 1922: 247). 115 daugiau, nes kuopinės prigimties galbūt yra ir gausūs priesagos -iena vediniai, žymintys kultūrinių augalų augtąsias vietas, pvz.: bulviena, kopūstiena ir t.t. (ŽD 288; DaiktvDr 400). Be to, vedinys seweynis „kiaulidė“ (Sewstal) E 229 (Karaliūnas 1992: 21) bei tokie vietovardžiai kaip Alkayne, Alkeyne, Zaseynen ir kt. (Gerullis 1922: 252; Blažienė 1998) gali liudyti apie kuopinių pavadinimų su *_eino-/-oinobuvimą ir prūsų kalboje. Tačiau tai nėra visai aišku (plg. Smoczynski 2000: 74). Panašiai balsių kaita lietuvių ir latvių kalbose skiriasi dar dvi priesagos, vartojamos kuopiniams pavadinimams daryti. Kai kuriose rytų ir vakarų aukštaičių šnektose randame priesagos -ytė kuopinių pavadinimų, turinčių tokias pat reikšmes kaip priesagos -ynas (taip pat -ynė) vediniai, pvz.: alksnytė „alksnynas“ J; Sd; Rs; Pg; Klv; Rgv (LKZ I? 105), ąžuolytė „jaunų ąžuolų miškas“ J; Grk; Kp; Rm (IP 535-536), beržytė „jaunų berželių miškas“ Rs; Grk (I“ 777), eglytė „eglynas“ J I 694, karklytė „karklų apžėlusi vieta“ Rgv; Rm (LKŽ V 294), kelmytė „kelmynas“ Grk; Kp; DI (V 526), kemsytė „kemsuota pieva“ Vdšk (V 564), lazdyte „vieta, kur lazdynai auga“ Er (VII 214), liepytė „liepų krūmai“ Rgv (VII 426), nolitė „molynė“ Knr; Er (VIII 340), nendrytė „nendrynas“ Rm (VIII 655), samanytė „samanomis apaugusi vieta“ Ėr (XII 90). Latvių kalboje apie šio darybos tipo buvimą praeityje gali priminti nebent vietovardžiai Apsite, Kalmite ir pan. (LVG 388)". Siaip dabar čia atitinkami vediniai daromi su kita balsių kaita besiskiriančia priesaga -aite, plg. lie. beržytė ir la. bérzaite „beržynas“ (LVG 389; Laumane 1990). Lietuvių kalboje atitinkamų kuopinių pavadinimų su -aitė beveik nėra, išskyrus gal tik alksnaitė „alksnynas“, beržynaitė „beržynas“ J I 12, 205 (ŽD 360)". Be to, pažymėtina, kad latvių kalboje atitikmenų visai neturi lietuvių kalbos kuopiniai pavadinimai, padaryti su darybos afiksais, atėjusiais iš ypatybių pavadinimų (DaiktvDrR II 59-63). Iš jų produktyviausi vediniai su priesaga *.6-men-. Su pastaruąją iš pradžių buvo daromi ypatybių pavadinimai, o vėliau ši priesaga panaudota kuopiniams pavadinimams daryti. Antai rytų aukštaičių tarmėje kai kurie vediniai su *-Omengreta kuopinės reikšmės yra išlaikę ir senesnę ypatybės reikšmę, pvz.: jauntiomené „jaunystė“ Ds (LKŽ IV 315), mažuūomenė „vaikystė“ Ds; Str; Švnč; Tvr; Brsl (VII 978, plg. dar go. aldomin „senatvei“, žr. Endzelin 1924: 124; Bammesberger 1998: 110). Pati išvestinė Š Toliau šio tipo vedinius galima iš dalies sieti su germanų kalbų kuopiniais pavadinimais su -ide (plg. s. vok. aukšt. pfluogide „jaučių pora“, žr. Meid 1967: 149) ir vietovardžiai su -ithi-, kurių daugiausia Vokietijoje, t. y. nelabai toli nuo baltų kalbų arealo (Udolph 1996: 258-274). ? Juos galbūt galima lyginti su pr. krischaytos „kryklės (aitriosios slyvos)“ (Krichen) E 621, sliwaytos „slyvos“ (Pflumen) E 619, wisnaytos „vyšnios“ (Kirsen) E 620. Laikyti šiuos vedinius deminutyvais, kaip paprastai daroma, trukdo ta aplinkybė, kad nėra aiškių duomenų apie deminutyvų su *-oitiobuvimą prūsų kalboje. Tai gali būti vien lietuvių kalbos inovacija (DaiktvDrR II 109). 116 priesaga *-6-men-" kilusi iš senovinės priesagos *-men-, su kuria nuo seno buvo daromi abstraktai (tiek veiksmų, tiek ir ypatybių pavadinimai), plg. lic. maziiomene ir mažmėnė „vaikystė, kūdikystė“ Dkst; Aps: „smulkūs daiktai“ BM 433; Trgn (LKŽ VII 978). Ryškių skirtumų esama ir kitose lietuvių (ypač jos vakarinių bei pietinių tarmių) ir latvių kalbų daiktavardžių darybos kategorijose. Kai kuriomis darybos ypatybėmis lietuvių kalba yra artimesnė ne latvių, o prūsų kalbai. Didžiojoje dalyje lietuvių kalbos tarmių svarbiausia baltų kalbų ypatybių pavadinimų priesaga *-iba" turi pakitusią ė-kamienę formą *-ibé (plg. LKA III Žemėl. Nr. 123, p. 137), kurią, atrodo, randame ir prūsų kalboje, plg. lie. pagonybė ir pr. pagonbe (Heidenschaft) E 795%. Tuo tarpu latvių kalba visur išlaiko senesnę formą -iba. Lietuvių kalboje yra gana paplitę ypatybių pavadinimai su priesaga -ysta (ypač su jos naujesne forma -ystė). Jie irgi turi tikslų atitikmenį prūsų kalboje, plg. lie. krikščionysta ir pr. cristionisto (Kristenheit) E 794. Tuo tarpu latvių kalboje šio tipo vedinių, atrodo, beveik nėra: J. Endzelynas (SV 53) mini tik retą tarminį vedini keniste „karalystė“. Panašių vietą, bet ne ypatybę reiškiančių vedinių pasitaiko ir kai kuriuose latviškuose raštuose. Neatmestina galimybė, kad jie atsirado dėl lietuvių kalbos įtakos (plg. DaiktvDrR II 69-70). Taigi galima manyti, kad su būdvardine priesaga *-istū ypatybių pavadinimus imta daryti pirmiausia vakariniuose baltų kalbų dialektuose, o vėliau ši inovacija plito toliau į rytus. Šią hipotezę remia dar šios aplinkybės: 1) kaip rodo lietuvių kalbos XVI-XVII a. raštai, vediniai su -ystė buvo kadaise ypač produktyvūs vakarų ir vidurio aukštaičių tarmėje (pvz., S. B. Chylinskio Naujojo Testamento vertime, J. Bretkūno Postilėje, XVII a. anoniminiame žodyne „Lexicon Lithuanicum“ šio tipo vediniai vyrauja tarp visų ypatybių pavadinimų, žr. DaiktvDrR II 9); 2 būdvardžiai su priesaga *-istoyra plačiai paplitę daugelyje slavų kalbų (plg. s. bsl. récisty „iškalbingas“, I. jedwabisty „panašus į šilką“ ir t. t.“), tuo tarpu baltų kalbose jų yra vos keli (pvz.: lie. balystas „pelkėtas“, kiaulystas „nemandagus“, "0 Kamiengalis *6 prieš priesagą nėra visai išskirtinis dalykas baltų kalbose (taip Smoczynski 2000: 118). Antai lietuvių kalboje iš 0 kamieno vardažodžių daromi būdvardžiai su *-6-t0- (ŽD 345 tt.; Akelaitienė 1999). Taigi vedinio jauntiomené santykis su jaunas yra toks pat kaip kalniiotas — su kalnas. Gal taip pat aiškintinas ir pr. fickromai „tikri, teisėti“ (gerecht) III 63, : lie. tikras, pr. tickars „tikras“ (rechter) III 47,? 11 Apie šios priesagos kilmę žr. DaiktvDrR II 15-17. 12 V. Mažiulis (PKEZ III 208) mano, kad šis vedinys prūsų kalboje turėjęs priesagą *-ibé (su trumpuoju i), panašią į slavų -5ba. Tačiau tai kelia abejonių, nes apie priesagos *-iba ar *-ibė buvimą baltų kalbose kol kas jokių kitų duomenų nėra. Dėl panašių priežasčių kiek abejotinas ir bandymas vedinį pagonbe taisyti į *pagonabe (taip Trautmann 1910: 388; Bammesberger 2000). Tad ar ne paprasčiau minėtą prūsišką vedini pagonbe kildinti iš *poganibeé? 13 Winker-Leszynska 1963; Vaillant 1974: 469-471; Kiparsky 1975: 219. 117 ugnystas/ugnystas „karštas, ūmus; ugnies spalvos“). Tad gal būdvardinė priesaga *_istoiš *-itokilo slavų kalbose, paskui ji pateko į gretimas vakarų baltų kalbas, kur ir susidarė ypatybių pavadinimai su *-ista? Prūsų kalboje yra labai daug ypatybių pavadinimų su kita būdvardine priesaga *-iska, pvz.: deiwūtisku „išganymas“ (Seligkeyt) III 75,,, labbisku „gerumas“ (Gūte) III 85, ir t. t. (Trautmann 1910: 223 tt.; SV 50). Lietuvių kalboje randame kelis ypatybių pavadinimus su -iškė. Iš jų tik vedinys jauniškė „jaunystė“ (plg. būdvardi jauniškas „jaunystės“) labiau paplitęs senuosiuose raštuose ir tarmėse, o kiti du yra visai reti, dabar išnykę: berniškė „vaikystė, jaunystė“ DP 17x (plg. būdvardi bėrniškas), vieniškė „vienišumas“ (užfiksuotas XVIII-XIX a. Mažosios Lietuvos žodynuose). Jie irgi gali būti atšvaitas vakarų baltų kalbų inovacijos", kuri nepasiekė latvių kalbos. Panašiai galbūt galima būtų aiškinti ir kai kurių ypatybės turėtojų pavadinimų darybos tipų raidą. Antai greta ypatybės turėtojų pavadinimų su priesaga -ulis(-¢)" lietuvių kalboje yra nemaža atitinkamų vedinių su priesaga -uolis(-ė), plg. aukštūlis „aukščiausiasis, Dievas“ ir aukštuėolis(-ė) „kas aukštas“, greitūlis ir greituolis „kas greitas“, bičiūlis ir bičiuolis „kas su kitu turi bites; artimas draugas“ ir t. t. (DaiktvDrR II 172-174). Pastarojo tipo vediniai turi atitikmeni prūsų kalboje (plg. lietuvišką vietovardį Aukštuėliai ir pr. Auctoliten, zr. Trautmann 1925: 177; SV 48). Tai irgi gali būti bendra prūsų ir lietuvių kalbų inovacija, nepasiekusi latvių kalbos. Atrodo, vakarines lietuvių kalbos tarmes ir prūsų kalbą sieja ir odų bei kailių pavadinimai su priesaga -ena, plg. lie. arklena „arklio oda“, kiskena „kiškio kailis“, taip pat kojena „gyvulių kojų oda“, Zdndenos „žandų oda“ ir pan. (DaiktvDrR II 164-165) bei pr. nognan „oda (išdirbtas kailis)“ (Leder) E 498, jeigu jis kilęs iš *nogenan, kaip mano V. Mažiulis (PKEŽ III 194-195). Latvių kalboje tokių vedinių nepastebėta. Tačiau ten gausu ypatybės turėtojų pavadinimų su naujesniu io-kamieniu priesagos *-eno-/-endvariantu *-enio-, pvz.: vecenis „senis“, ritenis „rytų vėjas“, mellene „mėlynė“ ir t. t. (LVG 298-302). Tuo tarpu lietuvių kalboje jų yra labai nedaug, pvz.: bergždėnis(-ė) „bergždžias, nevaisingas gyvulys“, mėlėnė „mėlynė“ (DaiktvDrR II 166). Jie gali turėti atitikmenų ir prūsų '* Ji galėjo kliudytiir kai kurias germanų kalbas, plg. s. skand. bernska „vaikystė“ (ir lie. berniškė), folska „kvailumas“ (Meid 1967: 197; Range 1977: 128). Gal čia minėtini ir go. barniski „vaikystė“ (Benveniste 1964: 38; Nepokupnyj 1997: 13), s. vok. aukšt. fronisci „paikumas“, heidinisci „pagonybė“ ir kt. (Range 1977: 128). Tačiau pastarieji gali būti ypatybių pavadinimai su -jakaip ir go. biuhti „įpratimas“ : biuhts „įpratęs“, galeiki „panašumas“ : galeiks „panašus“ ir kt. (Kubrjakova 1963: 78, plg. dar Bammesberger 1995: 96). Mat germanų, slavų, italikų, indoiranėnų, graikų kalbose (bet skirtingai nuo baltų kalbų) su afiksu *-(i)io-/-(i)ia buvo plačiai daromi ypatybių pavadinimai. D Jie turi aiškių atitikmenų latvių ir prūsų kalbose, plg. lie. bėdūlis ir la. bėdulis, lie. mielūlis ir la. milulis (LVG 346-347); lie. bandžiūlis „draugas, bičiulis; bendradarbis; sukčius; drąsuolis“ ir pr. antrop. Bandule (Trautmann 1925: 176). 118 kalboje, plg. warene „varinis katilas“ (Messingkessel) E 356, wissene „Sgailis“ (Pors) E 622, asmenvardžius Drutenne, Jodenne (SV 44-45). Tiesa, kai kas čia įžiūri priesagą -in- (plg. Smoczynski 2000: 197). Mat, trumpasis balsis i prūsų kalboje galėjo būti pavirtęs į e (Girdenis, Mažiulis 2000). Atitikmeni prūsų kalboje gali turėti ir lietuvių kalbos ypatybės turėtojų pavadinimai su sudurtine priesaga *-at-io-, plg. lie. barzdotis (taip pat būdvardį barzdotas) ir pr. nagotis „varinis puodas su kojomis“ (Erintop) E 349 : nage „koja“ (Nage) E 145 (PKEŽ III 168). Šio tipo vedinių latvių kalboje, atrodo, nėra. Be to, beveik tik lietuvių kalboje daromi ir deminutyvai su *-atė, kurie yra tos pačios kilmės kaip ir minėti ypatybės turėtojų pavadinimai (DaiktvDrR II 109). Stebina ir tai, kad svarbiausia lietuvių kalbos ypatybės turėtojų pavadinimų priesaga -inykas (< *-ino- + *-i-ko-) turi tikslų atitikmenį prūsų kalboje, o latvių kalboje šios priesagos forma skiriasi, plg. lie. laukinykas, pr. laukinikis „žemvaldys“ (Leman) E 407 ir la. laūcinieks (plačiau žr. DaiktvDrR II 118-127). Lietuvių ir prūsų kalbas sieja taip patveikėjų pavadinimų su deminutyvine priesaga *-ikopaplitimas. Nuo seno jie buvo ypač būdingi lietuvių vakarų aukštaičių tarmei. Antai J. Brodovskio, F. Kuršaičio žodynuose jų užfiksuota net daugiau negu atitinkamų priesagos *-éiovedinių (DaiktvDrR 135). Rytų aukštaičių tarmei (kaip ir latvių kalbai, plg. LVG 358) jie mažiau būdingi: K. Sirvydo žodynuose randame tik vieną veikėjo pavadinimą su *-ikolojikas „kas loja“ SD'57; SD*141 (plg. dar LKA III Žemėl. Nr. 114). Prūsų kalbos paminkluose, kaip ir minėtuose lietuviškuose Mažosios Lietuvos žodynuose, veikėjų pavadinimų su *-ikoirgi yra daugiau negu atitinkamų vedinių su *-éio- (DaiktvDrR 136). Kai kurie iš jų turi atitikmenų lietuvių kalboje, plg. lie. mynikas ir pr. mynix „odminys, kailius“ (Gerwer) E 511, lie. siuvikas „siuvėjas“ ir pr. schuwikis „batsiuvys“ (Schuwert) E 496. Tiesa, paskutiniu atveju skiriasi lietuvių ir prūsų kalbos vedinių reikšmė. Tad galbūt jie atsirado abiejose kalbose paraleliai (plg. Smoczynski 2000: 73). Priesaga *-ikoį veikėjų pavadinimų kategoriją atėjo iš deminutyvų, kurie prūsų kalboje dažniausiai ir daromi su šia priesaga, pvz.: malnijkix „vaikelis“ (Kindlein) III 113,, acc. sing. gannikan „moterėlę“ (Frewlein) III 105, ir t. t. (DaiktvDrR II 88-89 su lit.). Lietuvių, kaip ir latvių (DL 297-298, 300-305), kalboje dabar šio tipo vedinių tėra tik likučių. Tačiau kadaise vakarinėje Lictuvos dalyje deminutyvai su *-ikogalėjo būti produktyvūs, nes nemažoje žemaičių tarmės dalyje ir kai kuriose vakarų aukštaičių šnektose gana dažnai deminutyvai daromi su priesaga -ikė, plg. katikė, mergikė (LKA III Žemėl. Nr. 116, p. 131). Čia minėtina ir sudurtinė Zietelos tarmės priesaga -ik-utas, pvz.: bernikūtas „berniukėlis“, paršikūtas „paršiukėlis“ (Vidugiris 1969: 151). Taigi veikėjų pavadinimus su *-ikomatyt imta pirmiausiai daryti vakarų baltų kalbose, o vėliau ši inovacija plito į kai kuriuos rytų baltų dialektus, kliudydama taip pat ir slavų kalbas, plg. lie. siuvikas ir sl. *$evece (plačiau apie šio tipo vedinius slavų kalbose žr. Wojtyta-Swierzowska 1974: 82-87). 119 Salys A. 1992: Raštai 4, Roma: Lietuvių katalikų mokslų akademija. Savukynas B. 1966: K probleme zapadnobaltijskogo substrata v jugozapadnoj Litve. — Baltistica 1(2), 165-176. Schmid W.P 1994: Linguistica Scientiae Collectanea, Berlin-New York: Walter de Gruyter. Schmid W. P. 1998: Altpreussisch-lettische Sprachbeziehungen. — Baltistica 33(2), 199-208. Skardzius P 1998: Rinktiniai rastai 4, Vilnius: Mokslo ir enciklopedijy leidyklos institutas. Stawski E 1974-1976: Zarys slowotwdrstwa prastowianskiego. — Stownik prastowiarski 1-2, Wroclaw etc.: Wydawnictwo Polskiej Akademii Nauk. Smoczynski W. 2000: Untersuchungen zum deutschen Lehngut im Altpreussischen, Krakow: Wydawnictwo Uniwersytetu Jagiellofiskiego. Specht E. 1938: Zum illyrischen Suffix -ist-. — KZ 65, 175. Stundžia B. 1981: Daugiskaitiniai asmenvardiniai oikonimai ir jy reikšmė linksniavimo bei kirčiavimo sistemų rekonstrukcijai. — LKK 21, 185-198. Trautmann R.1910: Die altpreuflischen Sprachdenkmidler, Gottingen: Vandenhoeck u. Ruprecht. Trautmann R. 1925: Die alipreuflischen Personennamen, Gottingen: Vandenhoeck u. Ruprecht. Udolph J. 1994: Namenkundliche Studien zum Germanenproblem, Berlin-New York: Walter de Gruyter. V aba L. 1995: Baltische m-Deverbale in den ostseefinnischen Sprachen. — VII Starptautiskais baltistu kongress 1995. g. 13-15. junija. Referatu tézes, Riga: Latviešu valodas institats, 117-119. Vaillant A. 1974: Grammaire comparée des langues slaves 4, Paris: Editions Klincksieck. Vanagas A. 1970: Lietuvos TSR hidronimų daryba, Vilnius: Mintis. Vanagas A. 1994: Miesto vardas Kretinga. — LKK 34, 162-163. Vėlius N. 1983: Senovės baltų pasaulėžiūra, Vilnius: Mintis. Vidugiris A. 1969: Zietelos tarmės daiktavardis. — LKK 11, 147-182. Vidugiris A. 1996: Kai kurie vakarų baltų kalbos reiškiniai pietinėse lietuvių tarmėse. — Baltistica 31(1), 31-38. Vidugiris A. 1996a: Dėl Zietelos šnektos priklausomybės ir kilmės. — LKK 36, 127-137. Vidugiris A. 1998: Zanavykai — sūduvių ar žemaičių palikuonys. — LKK 40, 22-31. Volkaitė-Kulikauskienė R. 1970: Lietuviai IX-XII amžiais, Vilnius: Mintis. Volkaitė-Kulikauskienė R. 1978: Lietuvių tautybės susidarymas (archeologijos duomenimis). — Lietuvos istorijos metraštis. 1977 metai, 5—22. Vulane A. 1986: Adjektivu ar -inis, -ine derivacija un atributiva funkcija augšzemnieku dialekta. — Latvijas PSR zinatnu akadėmijas vėstis 1(462), 73-84. Winkler-Leszynska I. 1963: Przyrostki przymiotnikowe -ity||-isty, -aty||-asty w jezyku polskim na tle ogėlnostowianskim. — Jezyk Polski 63, 65-73. Wojtyla-Swierzowska M. 1974: Prastowiariskie nomen agentis, Wroclaw etc.: Wydawnictwo Polskiej Akademii Nauk. Žulkus V. 1995: Vakarų baltai goty-gepidu migracijoje (I-IV a.).— Lietuvininkų kraštas, Kaunas: Litterac Universitatis, 74-127. THE MAIN DERIVATIONAL DIFFERENCIES OF SUBSTANTIVES IN LITHUANIAN AND LATVIAN Summary Between Lithuanian and Latvian there are considerable differences with regard to the derivational structure of substantives. The most productive suffixes of nomina actionis (cf. Lith. *-i-moand Latv. *-s-io-na) and diminutives (cf. Lith. *-e-l-foand Latv. *-i-nio-, *-it-io-) are quite different in Lithuanian and Latvian. 126 Nomina collectiva, which indicate a group of people or living beings, have remained productive in Lithuanian (especially derivatives in *-ij-4), but they are quite extinct in Latvian. In Lithuanian and Latvian there are also some differences in suffixes used to form nomina collectiva with the meaning of forests or concentrations of other plants or things in one place, cf. Lith. *-i-noand Latv. *-ei-no-/-oi-no-, Lith. *-it-¢ and Latv. *-oit-é. A number of derivational isoglosses link the Lithuanian language (especially its western and southern dialects) to Old Prussian and oppose it to Latvian: nomina qualitatis in *-ibé, *-ista, *-isko-; nomina attributiva in *-in-iko-, *-6-lio-, *-e-nd, *-a-tio-; nomina agentis in *-i-ko-; diminutives in *-o-lio-, *_js-t-io-; hydronyms and place names in -ing- (resp. -ang-, -ung-, -eng-). Saulius AMBRAZAS Gauta 2000 02 24 Lietuviy kalbos institutas Antakalnio g. 6 LT-2055, Vilnius, Lietuva El. paštas [email protected] 127