Dvasininkų pavadinimai ir jų istorija

ACTA LINGUISTICA LITHUANICA XLIV (2001), 189–200 Dvasininkų pavadinimai ir jų istorija Algis Rubinas Lietuvių kalbos institutas, Vilnius The article deals with the Lithuanian names for clergy, and their history. Among them, three layers can be distinguished: (1) older loan words, ultimately of Greek or Latin origin, but borrowed through the intermediary of other European languages (Polish, German etc.) and bearing traces of this mediation; (2) artificial loan words, created in recent times by adding Lithuanian endings to Latin stems; (3) loan translations created to replace words of foreign origin. 0. ĮVADAS Į Lietuvą krikščionybė atėjo vėlai, kai mūsų kaimyninės tautos jau buvo krikščioniškos. Senasis lietuvių tikėjimas kilo iš amžių gilumos. Jis toks senas, kokia sena yra lietuvių tauta ir drauge kiek seni yra baltai. Baltų prokalbės metu visi baltai kalbėjo ta pačia prokalbe ir turėjo tą patį tikėjimą. Senoji lietuvių religija buvo gamtos religija. Senovės lietuviai garbino dievus, reikšdami pagarbą ugniai, žalčiams, medžiams, saulei, mėnuliui. Atėjus į Lietuvą krikščionybei reikėjo atsisakyti senųjų dievų ir apeigų, todėl turėjo keistis ir visa religinė leksika, nes senosios pagoniškos sąvokos netiko įvardinti naujos krikščioniškos religijos sąvokas. Senoji, pagoniška religija, pradėta laikyti demonų religija, todėl buvo atsisakyta jos apeigų o kartu ir visų religinių sąvokų. Senoji lietuvių pagoniška leksika buvo nustumta į šalį, o į jos vietą turėjo ateiti visiškai nauja krikščioniška leksika ir nauji vardai, nes nei senieji pagoniški vardai, nei senosios pagoniškos sąvokos netiko naujai religijai. Pasikrikštijęs lietuvis gaudavo naują nelietuvišką krikščionišką vardą ir turėjo dalyvauti naujose iki tol jam nepažįstamose krikščionių apeigose, kurių nežinojo nė pavadinimo. Reikėjo pavadinti svarbiausias apeigas ir tuos, kurie toms apeigoms vadovauja, todėl turėjo atsirasti krikščionių dvasininkų ir pagrindinių krikščioniškų sąvokų pavadinimai. Šiame straipsnyje bus kalbama apie tai, kaip atsirado dvasininkų pavadinimai lietuvių kalbos religinėje leksikoje, nes su dvasininkų pavadinimais naujai pakrikštytas žmogus susidūrė pirmiausia, todėl pirmiausia reikia išsiaiškinti, kas gi yra dvasininkų pavadinimai religinėje leksikoje? Kaip ir kada atsirado lietuviški dvasininkų pavadinimai? Kokiais keliais jie galėjo ateiti į Lietuvą? Kuo jie panašūs į kaimyninių krikščioniškų tautų dvasininkų pavadinimus ir kuo skiriasi? Dvasininkų pavadinimais laikysime tuos žodžius, kuriais pavadinami asmenys, turintys kokį nors ryšį su Dievu, ir turėdami ryšį su Dievu jie stengiasi, kad tą ryšį turėtų kuo daugiau žmonių. Didžiąją dalį šios leksikos 190 | A L G I S R U B I N A S sudaro asmenys, turintys kokius nors šventimus arba teisėtai priimti į vienuolių luomą. Religinė leksika į Lietuvą atėjo dviem keliais. Dalis religinės leksikos atėjo per kaimynus, nes lietuviai vienokiu ar kitokiu būdu turėjo su tais kaimynais santykiauti, susidūrė su jų kalbomis, ir daugiau ar mažiau iš jų yra pasiskolinę įvairių žodžių. Vokiečiai pirmą kartą krikštijo, o lenkai – antrą, todėl, reikia manyti, dalis religinės leksikos atėjo per šias kalbas. Kita dalis religinės leksikos atėjo per bažnytine lotynų kalba parašytus teologijos veikalus. Straipsnio tikslas – patyrinėti, kaip religinė leksika atėjo į Lietuvą. Lyginant kaimyninių krikščioniškų tautų religinę leksiką, bus bandoma nustatyti, iš kur ir kada, kokiomis sąlygomis ir kaip krikščioniškoji religinė leksika pateko į lietuvių kalbą. Pagrindinis šaltinis šiam straipsniui parengti yra Lietuvių kalbos žodynas ir senieji raštai (katekizmai, biblijos, postilės ir senieji žodynai). 1. SENIEJI SKOLINIAI 1.1. Vieni dvasininkų pavadinimai į lietuvių kalbą atėjo seniai, o kiti yra nauji skoliniai ir dariniai. Pagoniški lietuvių dvasininkų pavadinimai netiko krikščionių dvasininkams pavadinti, todėl krikščioniška religinė leksika buvo skolinama iš Lietuvą krikštijusių tautų. Pirmą kartą lietuvius krikštijo vokiečiai, tačiau tas Lietuvos krikščioninimo darbas greitai, Mindaugui žuvus, nutrūko. Po antrojo krikšto, kuris atėjo per lenkus, buvo užbaigtas Lietuvos krikščioninimas. Kartu su krikštu pateko į Lietuvą pirmoji skolintinė religinė leksika per lenkus. Tą senąją religinę leksiką vadiname senaisiais skoliniais. Prie jų pirmiausia priklausytų šventimui laipsnį turintys dvasininkai. Tai būtų diakonas, kunigas ir vyskupas. Pirmiausia reikėjo pavadinti dvasininką, aukštesnį už diakoną ir žemesnį už vyskupą, kuris turėjo palaikyti ryšius su žmonėmis ir gyventi prie bažnyčios. Jis vadovavo pamaldoms, sakė pamokslus, krikštijo, tuokė, laidojo, todėl žmonėms buvo reikalinga žinoti to dvasininko pavadinimą. Šiam dvasininkui pavadinti buvo pasirinktas vokiečių skolinys kunigas, kuriam buvo suteikta antroji reikšmė. Dabar kunigas reiškia tik dvasininką, bet pirminė jo reikšmė yra buvusi ‘ponas, viešpats; valdovas, kunigaikštis’. Valdovo reikšme žodis vartotas seniausiuose mūsų rašto paminkluose, plg.: Sultoiole karalus ƀemes ir Kunigai fueiole rodon wienon priſch wielchpati / ir priſch io Chriſtu Mž 506. Šia reikšme skolinys vartotas: C₁ 908, KLG 24, R, Mž, K. Senuosiuose raštuose kunigas vartojamas ir katalikų ar liuteronų dvasininko, aukštesnio už diakoną ir žemesnio už vyskupą, reikšme, plg.: Kunigas idant makitu ƀmanes Mž 11. TAS jra ludimas Iona / kada ſunte Szidai ich Įerusalem Kunigus ir Leuitas / idant ghi klauſtu / kas tu eſſi? VLn EE 7 Jn 1,19. Šia reikšme pavadinimas vartojamas: BB Jn 18,19, BP₁ 149, DK 13, 97, 99, 68, 98, 101, 89, 100, PK 160, DP 17, 27, 50, 158, 67, 205, 65, 158, 67, 205, 322, 24, 49, 69, 95, 410, ¹SD 51, 67, 139, 172, SD 84, SP 41,73, MT 101, ChB Jn 18,19, Mk 1, 44, C, 908, BK 22, 25, H, R, Mž, GN Lk 10,31, Jn 18,19, N, K, R tž, M. Sirvydas savo žodyne kunigą lotyniškai verčia jau tik ‘sacerdos’, lenk. ‘kapłan, ksiądz’, bet kunigė jam reiškia ne tik vienuolyno viršininkę, bet ir kunigaikštienę (lot. principis uxor, lenk. księżna). Kadaise vartota ir trumpesnė forma kungas. Ši forma randama Anoniminiame katekizme AK 30, 32. Senuosiuose žodynuose randama forma kūningas, kuri reiškia ‘viešpatį, DVASININKŲ PAVADINIMAI IR JŲ ISTORIJA 191 valdovą, poną¹ N, ‘kunigaikštį’ R 208, K ir ‘kunigą’ N. Valančius Žemaičių vyskupystėje vartoja formą kunegas M. VALANČ Ž, 19, 24 ir iš jo pasidarytą darinį kunegystė. Latviai turi žodį kungs ‘ponas’, bet baznīckungs yra ‘katalikų kunigas’. Prūsų Elbingo žodynėlyje irgi randamas konags ‘karalius’. Visi trys lietuviški kunigo pavadinimai, taip pat latvių ir prūsų atitikmenys yra vokiški skoliniai. Žodis kūnigas yra pasiskolintas iš vid. vok. aukšt. formos kunig ‘karalius’, kurią dabar atitinka vokiečių König ‘karalius’. Vid. vok. aukšt. kunig yra kilęs iš germ. *kuningaz ‘karalius’; sen. vok. aukšt. sen. saksų kuning, sen. anglų cyning (dabar king). Antrame ar trečiame amžiuje iš germ. *kuningaz suomiäi ir estai yra pasiskolinę savo kuningas ‘karalius’. Iš to paties šaltinio, tik gal kiek vėliau, yra kilęs ir slavų *kunegъ, *kunezь: rus. князь ‘kunigaikštis’, ček. kněz ‘kunigaikštis; kunigas’, lenk. ksiądz ‘kunigas’ (reikšmė pasikeitė dėl lot. dominus įtakos). Lenkai dar XVI a. ksiądz vadino ne tik kunigą, bet ir pasaulietinį valdovą. Lietuviai su senovės germanais nebendravo, todėl kuningo negalima laikyti skoliniu iš germanų prokalbės. Visiems baltams čia skolintojai buvo vokiečiai, besibaigiant XII a. atsikraustę į Padauguvį ir kiek vėliau į Pavyslį. Vokiečių kalavijuočių ir kryžiuočių ordino broliai buvo kilę iš įvairių Vokietijos vietų ir, žinoma, jų kalboje buvo nemaža tarminių skirtumų. Tie skirtumai žymu ir ano meto kronikose bei dokumentuose. XIII ir XIV a. šaltiniuose galima išskirti net keturias atmainas: kunings, kuniges, kunges ir konigs. Iš tų rašytinių variantų galima daryti išvadą, kad s. vok. aukšt. kuning tarimas nebuvo svetimas ir XIII a., nors to amžiaus galo Eiliuotoji kronika vartoja tik vid. vok. aukšt. kunig. Rašyba taip pat liudija ir vėlesnį tarimą kung, konig. Taigi praktiškai kunigo vardas iš vokiečių galėjo būti skolinamas visomis tomis formomis. Todėl abejotina, kad ir kungas, ir lat. kungs būtų atsiradę iš kunigo, vėliau iškritus balsiui. Kadangi lietuviai su vokiečiais visu pirma susidūrė Padauguvyje, tai galima spėti, kad iš ten apie 1200 m. pasiskolintas kūnigas. Fonetiškai kiek senoviškesnis kuningas gautas greičiau iš kryžiuočių. Greta pavadinimo kūnigas senuosiuose raštuose šiam dvasininkui pavadinti randame ir kaplanas, todėl reikia manyti, kad žodis kūnigas dar nebuvo prigijęs ir visuotinai vartojamas. Tas svyravimas tarp kaplano ir kunigo labai ryškus Vilento Evangelijose ir Epistolo-se. Vienur jis vartoja kaplanas, plg.: Nūlidave tada / iog eia tū kieliu kaplanas / ir ilchwides ghj aplenke EE 107 (Lk 10,31); Bet eik / ir paffirodik kaplanui / VLN EE 27–28 (Mt 8,4); kaplanas vardu Zacharialchus BB Lk 1,5, BB Lk 10,31, ChB Lk 10,31, BP 375 (Lk 10,31), DP 56, SP 81, KN 263, o kitur vartoja kūnigas: Chriftus elti ateghies / ieng ghis butu wiraulefki kunigas VLN EE 51 (Hbr 9,11). Senuosiuose žodynuose vartojamos ir kitos šio skolinio formos: kaplonas N, MŽ 119, kāplionas K. Forma kaplonas atėjo iš lenkų kalbos, plg. lenk. kapłan. Iš kunigo lietuviai pasidarė kunigaikštį, kuris užfiksuotas jau Mažvydo raštuose, plg.: Idant Karalems ir Kunigaikfchtems pakajiu ir f̄andara dūtumbi Prafchom tawe ifch klaufik mus MŽ 557 ir Vilento Evangelijose ir Epistolose: Nefa ifch tawes ateis man Kunigaigchtis / kurfai būs Wiefchpatis ant mana f̄moniu Ifrahel EE 22 Mt 2,6; Ifch Suda priegtam iog Kunigaikfchtis fchio Swieta jau apfuditas jra EE 69 Jn 16,11. Lietuvių kalbos žodis kunigáikštis pasidarytas iš žodžio kūnigas su priesaga -aikštis. Iš pavadinimo kunigas kilo nemaža vedinių. Vieni šio pavadinimo dariniai priklauso vien tik katalikams arba katalikams ir protestantams, o kiti – tik protestantams. Katali- 192 | ALGIS RUBINAS kams ir protestantams priklauso dariniai: kunigauti LKŽVI 893 ‘būti kunigu’, kunigavimas LKŽVI 893 ‘buvimas kunigu’, kunigobavis LKŽVI 893 ‘buvęs kunigas’, kunigėdra LKŽVI 893 ‘kunigų priešas’, kunigėjimas LKŽVI 893 ‘įgavimas kunigo ypatybių’, kunigėti LKŽVI 894 ‘įgauti kunigo ypatybių’, kunigesnis LKŽVI 894 ‘daugiau turintis kunigo ypatybių’, kunigybė LKŽVI 894 ‘kunigybė’, kunigybė LKŽVI 894 ‘kunigystė’, kunigija LKŽVI 894 ‘kunigai, jų visuma’. Prie vien tik protestantams priklausančių darinių priskiriami Mažosios Lietuvos žodynuose randami dariniai: kuniginas LKŽVI 894 ‘pastorius’, kunigynė ‘buvęs kunigo ūkis’, kunigininkas LKŽVI 894 ‘kunigo mokinys, rengiamas įžegnojimui’, kuniginis LKŽVI 894 ‘kas kunigo pažiūrų, kunigų šalininkas’, kunigpalaikis LKŽVI 895 ‘menkas kunigas’, kunigužis LKŽVI 895 ‘protestantų ar liuteronų kunigas’. Kaip patys lietuviai senų senovėje, dar būdami pagonys, iš tikrųjų yra vadinę savo kunigus, tuo tarpu tikrai nežinome. Lietuvių liaudies dainų kalboje sutinkamas šventikas (Reiks maldyti šventikus, kad laikytų maldeles JD 1228), atrodo, turėtų būti gana senas darinys: viena, šis žodis lietuvių kalboje dar vartojamas pavarde Šventikas, kuris visiškai sutinka su prūsų asmenvardžiu Sventicke. Pirminykštė šio žodžio reikšmė galėjo būti ‘šventas žmogus, šventasis, šventuolis’. Matyt, sen. lietuviai, kaip ir kai kurios kitos senovinės indoeuropiečių tautos, savo tikybinio kulto atstovus tarp ko kito bus vadinę ir nuo šventumo, plg. sen. graikų ἱερεύς ‘kunigas, aukotojas, žynys, šventikas’ (iš ἱερός ‘stiprus, galingas, dieviškas, šventas, pašvęstas’), lot. sacerdos ‘kunigas’ (iš *sacri-dot- ‘šventadavīs’: sacer ‘šventas’ ir -dot- iš veiksmažodžio dare ‘duoti’ šaknies), rusų священник ‘šventikas’. Kitos krikščioniškos tautos dvasininką, aukštesnį už diakoną ir žemesnį už vyskupą, vadina įvairiai. Slavų stačiatikių kalbose, asmuo priimtas į dvasinį luomą, vadinamas popu (žodis vartojamas ir lietuvių kalboje), o lenkų katalikų kunigui rusai turi pavadinimą ксендз, kuris pasiskolintas iš lenkų ksiądz. Vokiečiai turi Priester, kuris atėjo iš bažn. lot. k. presbyter ‘presbiteris, vyresnysis kunigas’. Į bažn. lot. k. jis atėjo iš graikų kalbos πρεσβύτερος < πρεσβύτης ‘senas, garbingas, svarbus’. Religijotyros ir tarptautinių žodžių žodynuose randame pavadinimą presbiteris, kuris reiškia ‘pirmųjų krikščionių bendruomenės vado-vas’. Kas buvo tas dvasininkas, kurį vadino presbiteriu, nėra aišku. Net ir dabar teologai negali pasakyti, nes nėra duomenų, kas buvo vadinama lotynišku žodžiu presbyter. Dabartiniai Šventojo Rašto vertėjai šį žodį į lietuvių kalbą verčia vyresnysis, tačiau ankstesnieji vertėjai lotynų presbyter į lietuvių kalbą vertė įvairiai. Bretkūno Biblijoje randame Plebonai (paraštėje Wirejnieji) kurie 1 Tim 5,17. Giedraitis šią vietą verčia Kunigai, kurie gerai priweizda 1 Tim 5,17. Chylinskio Biblijoje randame Teprypažįsta jog Wirauley kurie redi gierey. Skvireckas verčia Gerai viršininkaujantys kunigai 1 Tim 5,17. Latviai turi mācītājs. Protestantiskos bendruomenės, kad atskirtų nuo katalikų, savo dvasininką vadina pastoriumi. Nors kunigas vadovavo pamaldoms, teikė sakramentus, tačiau jis negalėjo nei išventinti į kunigus, nei teikti Sutvirtinimo sakramento. Tą galėjo daryti tik aukščiausius šventimus turintis krikščionių dvasininkas, vyskupystės šventimais kunigystės pilnybę pasiekęs dvasininkas – vyskupas. Vyskupas valdė vyskupiją, skyrė parapijoms kunigus, spręsdavo įvairius reikalus. Šia reikšme žodis randamas jau pačiuose pirmuosiuose lietuvių kalbos paminkluose: ³SD, 400, SP I 60, 160, SP I 285–286, SP II 198, Q 182, H 163, R, R75, Mž, GN 1 Tim 3,2, Fil 1,1, KlG 160, Sut, D. Pošk, N, K, Mit VI 42, M. Valanč, PrL XVII 8, JV 1005, NS 1251 (Škn), J, K. Būg. DVASININKŲ PAVADINIMAI IR JŲ ISTORIJA 193 Pavadinimo vyskupas šaltinis yra bažn. lotynų kalbos žodis episcopus, kuris yra kilęs iš graikų ἐπίσκοπος ‘prižiūrėtojas’, nes vyskupo uždavinys pirmaisiais krikščionybės amžiais buvo suprantamas tiesiogine žodžio prasme – prižiūrėti bendruomenės gyvenimą. Į lietuvių kalbą šis pavadinimas pateko per kalbas tarpininkes. Pirmiausia šį pavadinimą gavo vokiečiai, plg., s. vok. aukšt. bisc of, vid. vok. aukšt. bischof. Iš vokiečių pasiskolino čekai, plg. biskup, o iš čekų šį pavadinimą pasiskolino ir lenkai, plg. lenk. biskup, wiskup. Per lenkų kalbą tas žodis pateko į lietuvių kalbą. Šį krikščionišką dvasininko, turinčio aukščiausius šventimus, lietuvišką pavadinimą pagal reikšmę atitinka lenkų biskup, wiskup, rusų епископ (tiesiog iš graikų kalbos), vokiečių Bischof (per vokiečių kalbą perimta latvių forma bīskaps), anglų bishop. M. Mažvydo katekizme randame dabar jau gyvojoje kalboje išnykusią formą biskupas dvasininkui, turinčiam aukščiausius šventimus, pavadinti, plg. Reik tadrin Bilkupas butu cžiltas jr nepatepta kuna MŽK 29. Kiti Mažosios Lietuvos autoriai šią Biblijos vietą verčia: BIlkupas tur buti benutarties VLN ENCH 39 (1 TIM 3,2); Bet Bilkupas tur buti benutarties BB 1 TIM 3,2. Daukšos katalikiškoje postilėje irgi randame bilkupai DP 120, 28, 59, 61, 205, 68. Evangelikų reformatų Morkūno postilėje randame BIlkupas MP₃ 82. Chylinskio Biblijoje randame vyskupo pavadinimą užweždetojas CHB 1 TIM 3,2, FIL 1,1. Reikia manyti, kad tam pavadinimui atsirasti turėjo įtakos olandiško šaltinio žodis op-sjender, kuriuo išverstas graikų ἐπίσκοπος ‘prižiūrėtojas’. Iš šio pavadinimo kilo nemaža vedinių, kurių reikšmės artimai susijusios su šio žodžio reikšme: vyskupáuti DŽ, NdŽ, LEₓ 275, vyskupáuti NdŽ ‘būti vyskupu’, išvyskupáuti NdŽ ‘kurį laiką būti vyskupu’, vyskupáavimas NdŽ, DŽ¹, A 1884, 96, LEₓ 89, NdŽ, vyskupystė Š, RŽ, DŽ, NdŽ, KŽ, Q 93, H 163, D. Pošk, N, M, L, ŠT 34, vyskūpystė (2) K, RTR, FRNW₁, R 75, MŽ 100, SG 76, GN 1 PvTm 3,1 ‘vyskupo titulas ir jo užimama vieta’, vyskupiškas, -a NdŽ, KŽ, SD 14, D. Pošk, N, L, LL 8, vyskupiškas (1) Krš, vyskūpiškas (1) K₁ 242, K, RTR, NdŽ ‘vyskupo, vyskupui priklausantis, jam būdingas’, 1 vyskupiškis, -ė (2) NdŽ, KŽ, D. Pošk, vyskūpiškis, -ė (2) K, NdŽ ‘gyvenantis prie vyskupo, vyskupo globojamas žmogus’. Pirmąjį kunigystės sakramento šventimų laipsnį turintis dvasininkas negalėjo bažnyčioje atlikinėti pamaldų ir su žmonėmis diakonai nepalaikė ryšių, todėl pavadinimas diakonas atėjo per rašytinius šaltinius, ypač per Šventąjį Raštą. Šia reikšme žodis vartotas jau seniausiuose lietuvių kalbos paminkluose: CHB 1 TIM 3, 8–12, CHB FIL 1,1, GN 1 TIM 3, 8–12, GN FIL 1,1. Mažvydo raštuose vietoje žodžio diakonas vartojami skoliniai kaplanas (Kaplanai leſta wenas moteis wirai MŽK 30 1 TIM 3, 12) ir kunigas (Kunigai ſechto budu weſliby, ne dwileſuwei MŽK 30 1 TIM 3, 8). Bretkūnas šią Biblijos vietą išvertė Teipug, Diakai turi buti cželtingi BB 1 TIM 3, 12. Chylinskio Biblijos ši vieta išversta Diakoney teypag (reykeia idand) butu wiezliweys CHB 1 TIM 3, 12. Giedraičio Naujajame Testamente ši vieta yra išversta Diakonay teipajeg giedingi GN 1 TIM 3, 12. Kodėl Mažvydas diakonui pavadinti vartoja kunigas ir kaplanas neaišku, nes tą Šventojo Rašto vietą Mažvydas paėmė iš lotyniškojo J. Willicho katekizmo, kuriame vartojamas žodis diaconus. Pavadinimo diakonas šaltinis yra graikų kalbos žodis διάκονος ‘tarnas’. Iš graikų kalbos per Naująjį Testamentą jis pirmiausia pateko į lotynų kalbą, plg. diaconus. Iš lotynų kalbos pateko ir į liaudies lotynų kalbą ir taip atsirado diacus. Patekęs į bažn. lot. k. 194 | A L G I S R U B I N A S žodis išlaikė pirmykštę graikišką formą diaconus. Graikų kalbos žodis διάκονος į Europos kalbas ėjo dviem keliais: per bažnytinę lotynų kalbą ir per liaudies lotynų kalbą. Vokiečiai per liaudies lotynų kalbą pasiskolino diacus, plg. vok. vid. aukšt. diaken, o per bažnytinę lotynų kalbą diaconus, plg. vok. Diakon. Iš vokiečių šio pavadinimo abi formas diacus ir diaconus pasiskolino čekai, kur iš diacus atsirado žák, o iš diaconus – diakon. Iš čekų abi šio pavadinimo formas pateko į lenkų kalbą. Per lenkų kalbą pavadinimas atėjo į lietuvių kalbą. Pavadinimas šia reikšme išplito po visus krikščioniškus kraštus: latviai vadina diakons, rusai диакон, kuris į rusų kalbą atėjo per bažnytinę slavų kalbą iš graikų kalbos διάκονος (Vasmer 1964: 512). Rusai turi ir kitas šio pavadinimo formas дьяк ir дьякон. Lenkai turi dyakon, diakon, vokiečiai Diakon. Vokiečiai evangelikai turi kitą žodį diakonui pavadinti Gemeindehelfer. Šis pavadinimas, matyt, siekia pirmuosius krikščionybės amžius, kai viena iš diakono pareigų buvo vargšų ir našlių šelpimas. Iš to paties šaltinio yra kilęs žodis žėkas, kuris turi dvi reikšmes: viena jų reiškia mokinį M. VALANČ: Ei tu, žėke, žėkeli, visų žėkų mokytojau, švento rašto skaitytojau RT. Pasakyk, žėkeli, kas dangų girdėt? LTR (Rod). Esmi žėko mokytojas, švento rašto pildytojas LMD (TVR); kita reiškia ‘kunigo patarnautojas per mišias’ Mž 494: Kadda Ponas Dievas ira garbinams (chwentomis gielemelis, tada ir ghie drauge fu ʃēkeleis tur giedoti BP II 357; Po tam Kunigas alba ʃēkelei tur gedoti MŽ 500. Atrodo, kad Mažvydas bando sugrąžinti ankstesnę diakono reikšmę – atlikinėti pagalbinius darbus bažnyčioje. Pavadinimas žėkas randamas jau senuosiuose raštuose ¹SD 208, Q 465, Sut, N, RtŽ, M. Žodžio šaltinis yra liaudies lotynų kalbos žodis diacus, kuris yra gr. διάκονος trumpinys. Skolinys žėkas į lietuvių kalbą atėjo per lenkų kalbą, plg. żak ‘studentas’. Lenkai šį žodį pasiskolino iš čekų, plg. žák ‘mokinys’. Iš lenkų žodį pasiskolino rusai, plg. rus. жак ‘katalikiškos mokyklos mokinys’ ir ukrainai, plg. ukr. жак ‘bursokas, seminaristas, dvasinės seminarijos auklėtinis’. 1.2. Įvedus krikščionybę reikėjo pavadinti naujai atsiradusias kunigų pareigas, todėl prie senųjų skolinių priskirtini dvasininkų pavadinimai, kurie pavadina dvasininkus pagal jų pareigas. Pirmiausia reikėjo pavadinti parapijos valdytoją, kuris privalėjo palaikyti ryšius su žmonėmis ir turėjo gyventi prie bažnyčios. Parapijos valdytojui pavadinti buvo pasirinktas per lenkus atėjęs skolinys plebōnas, kuris buvo vartojamas iki XVII a. Šį pavadinimą randame BB Sk 31,31, BP 1, DP 388, 366, 299, ¹SD 123, ³SD 114. Forma plebōnas atėjo per lenkų kalbą, plg. pleban. Lenkai šį žodį gavo greičiausiai iš čekų kalbos, plg. ček. pleban ‘kaimo klebonas’, o čekai iš bažn. lotynų kalbos (FrnW)¹. Mažvydas parapijos valdytojui pavadinti vartoja dvi formas: plebōnas Mž 11, 95, 556 ir plebanas Mž 11. Žodis plebonas randamas ir Vilento Enchiridione Catechismas mafas / del palpalitu Plebonu ir Koznadiju Vln ENCH 1, Margarita theologica pirmą kartą pasirodo forma Klibonas MT XIX, kartais šalia Klibonas vartojama ir plebōnas. Nuo XVII a. antrosios pusės raštuose visuotinai įsigali lytis klebōnas. Kadangi XVI a. lenkų kalba šalia pleban turėjo ir lenk. dial. kleban, tai Lietuvoje vietoj žodžio plebonas 1 Salys (1985: 280) mano, kad lietuvių plebōnas, klebōnas, klibōnas kirčio vieta sutinka su gudų plebán, klebán, klibán, tai gudai bus greičiausiai tarpininkavę mums skolinantis žodį klebōnas, nes jei būtų skolinta tiesiai iš lenkų, turėtų būti klebōnas. DVASININKŲ PAVADINIMAI IR JŲ ISTORIJA 195 įsigalėjo klebonas. Šia reikšme žodis vartotas jau seniausiuose lietuvių kalbos paminkluose: KLG 158, LEX 133, B, R, MŽ, GN Mt 12,5. Iš vėlesniųjų šio pavadinimo šaltinių minėtini K, M, J, RtŽ. Iš šio pavadinimo kilo nemažai ir kitų religinės leksikos pavadinimų. Vieni šio pavadinimo dariniai priklauso vien tik katalikams arba katalikams ir protestantams, kiti – tik protestantams. Katalikams ir protestantams priklauso dariniai: klebonáuti LKŽVI 21 ‘būti klebonu’, paklebonáuti LKŽVI 21 ‘kiek, kurį laiką klebonauti’, praklebonáuti LKŽVI 21 ‘išbūti kiek laiko klebonu’, klebonávimas LKŽVI 21 ‘buvimas klebonu’, kleboniêtis LKŽVI 22 ‘klebonijos gyventojas’, klebonýstė LKŽVI 22 ‘buvimas klebonu, klebono vieta’. Prie vien tik protestantams priklausančių darinių priskiriami Mažosios Lietuvos žodynuose randami dariniai: klebonáitis CII 204, N, Q 396 ‘klebono sūnus’, klebonáičia [K], N ‘klebono duktė’, klebonienė K, N, R ‘klebono žmona’, klebonikė [K], N ‘klebono duktė’, kleboniškas ‘klebonui priklausantis’, klebonytis CII 204 ‘klebono sūnus’, klebonkà KII 115 ‘klebono žmona’. Lenkų kalba šalia pleban dar turi proboszcz, per vokiečių kalbą (vid. vok. aukšt. brobest, vok. Propst) pasiskolintą iš lotyniško propositus. Lietuvių kalbos senuosiuose žodynuose, raštuose ir tarmėse randame iš lenkų proboszcz pasiskolintą parapijos valdytojo pavadinimą prābaščius N, [K], S. DAUK, Žem, ŠLN, DS, Č: Prābaščius rašo gromatą an dzekoną, klausia rodos VoL 373; O senasis prabaštėlis dar gyvas? SKRD. Lotynų kalba parapijos valdytoją vadina žodžiu parochus, kuris anksčiau romėnams reiškė pašto stoties šeimininką. Jis už tam tikrą valstybės nustatytą mokestį turėdavo duoti butą ir išlaikymą keliaujantiems magistratams ir pasiuntiniams. Vėliau, atsiradus parapijoms (IV amžiuje), žodis įgavo parapijos valdytojo reikšmę. Šis žodis į lotynų kalbą atėjo iš graikų kalbos πάροχος. Parapijos valdytojas klebonas turėdavo vieną ar kelis pagalbininkus kunigus. Pavadinimas vikāras atėjo per lenkų kalbą, plg. lenk. wikary ‘vikaras’. Žodžio vikāras šaltinis yra lotynų kalbos vicarius ‘pavaduotojas’. Daukšos postilėje randame šio pavadinimo formas: Wikorius DP 99, 247, 612, Wikariumis DP 203. Lenkiškoje Jokūbo Vuje ko postilėje toje vietoje randame Wikary. Iš to matyti, kad pavadinimas buvo tiesiog perimtas iš lenkų kalbos. Atsiradus daug parapijų, reikėjo vyresniojo kunigo, kuris prižiūrėtų parapijų grupę, būtų dekanato valdytojas. Pavadinimas dekānas atėjo per lenkų kalbą, plg. lenk. dziekan ‘dekanas’. Šia reikšme žodis pirmą kartą pavartotas K. Sirvydo žodyne ¹SD 97. Pavadinimo dekānas šaltinis yra bažn. lot. k. žodis decanus ‘dešimtininkas’, vedinys kilo iš lot. kalbos žodžio decem ‘dešimt’. Senovės Romoje žodžiu decanus buvo vadinamas imperatoriaus rūmų dešimties žemesniųjų valdininkų vyresnysis. Vyresniojo kunigo reikšmę žodis bažnytinėje lotynų kalboje gavo vėliau, kai jau atsirado vyskupijų ir dešimčiai parapijų valdyti vyskupai skyrė dekanus. Per bažnytinę lotynų kalbą šis žodis išplito ir visuose krikščioniškuose kraštuose ir dabar visur reiškia kunigą dekanato valdytoją: latviai turi dekāns, lenkai dziekan, vokiečiai Dekan (senesnė forma Dechant), prancūzų doyen (iš jo angl. dean). Katalikų Bažnyčios vadovas yra popiežius. Pavadinimas plačiai vartotas jau seniausiuose mūsų rašto paminkluose: VLN 4, DK 39, PK 206, DP 50, MTP 38, SD 241, ¹SD 119, Q 68, R 274, MŽ, K, RtŽ. 196 | A L G I S R U B I N A S Pavadinimo popiežius šaltinis yra bažn. lotynų kalbos žodis papa ‘tėvas’. Į lietuvių kalbą šis pavadinimas pateko per kalbas tarpininkes. Pirmiausia šį pavadinimą gavo vokiečiai, plg. s. bavarų papas, s. vok. aukšt. babes. Iš vokiečių pasiskolino čekai, plg. papež, o iš čekų šį pavadinimą pasiskolino lenkai, plg. lenk. papież. Per lenkų kalbą žodis pateko į lietuvių kalbą (Būga 1959: 26; FrnW). Iš šio pavadinimo kilo nemaža ir vedinių: Popiežė ‘Anglijos protestantų bažnyčios galva moteris’ DP 85, popiežiauti ‘būti popiežiumi’ NdŽ, popiežiavimas ‘buvimas popiežiumi’ NdŽ, popiežija ‘popiežiai ir jų visuma’ LL 138, NdŽ, popiežinis ‘priklausantis popiežiui, su juo susijęs’ NdŽ, popiežystė ‘popiežystė’ DP 19, popiežystė ‘popiežiaus valdžia’ K II 104, Q 68, SD 119, R 274, DP 84, popiežiškas ‘popiežiui priklausantis, jam būdingas’ DP 89, MT 75, popiežiškai K, popiežiškis ‘priklausantis popiežiui, su juo susijęs’ MT XXV. Katalikų kunigas turėdavo darbuotis ne tik parapijose, bet atlikti liturgijos apeigas privačiose koplyčiose ar vienuolyne, būti tikybos mokytoju. Šias pareigas einantis kunigas buvo vadinamas kapelionu. Tai senas žodis, užfiksuotas jau K. Sirvydo žodyne kapelonas ¹SD 83, SD 96. Lietuvių kapelionas šaltinis yra bažn. lotynų kalbos capellanus. Senuosiuose raštuose vartojamos ir kitos formos: kapelionis M, M. VALANČ, kāplionas K, kaplonas N, MŽ 119. Lietuviškos formos kapelionas minkštasis priebalsis atspindi lenkišką formą kapelan. Pavadinimas paplitęs ir kitose kalbose, plg. vok. Kapellan, pranc. chapelain, angl. chaplain, lat. kapelāns. Iš šio pavadinimo kilo žodžių, kurių reikšmės artimai susijusios su jo reikšme: kapelionauti ‘būti kapelionu’, kapelionavimas ‘buvimas kapelionu’. 1.3. Senuosiuose raštuose vartojami dvasininkų pavadinimai reiškiantys dvasininko garbės titulą. Tokių pavadinimų turime du: vienas jų yra kanaunininkas. Šia reikšme žodis vartotas jau senuosiuose lietuvių kalbos paminkluose S. DAUK, [K], M. VALANČ. Senuosiuose raštuose randame ir formą kanonykas WP 199, KL 30, SD 83. Senasis pavadinimas kanonykas atėjo per lenkų kalbą, plg. lenk. kanonik iš bažn. lotynų kalbos canonicus. Į lotynų kalbą žodis atėjo iš graikų kalbos, plg. gr. κανών ‘norma, taisyklė’. Pavadinimas paplitęs ir kitose kalbose, plg. lat. kanoniķis, lenk. kanonik, rus. каноник. Lenkų kalboje šalia dabar vartojamos formos kanonik dar paliudyta gre­timinė forma kanownik, kuri galėtų būti (nors įrodyti to negalima) lietuviškos formos kanaunininkas šaltinis. Kitas katalikų dvasininkų garbės titulą turintis kunigas yra prelatas. Senuosiuose raštuose vartojamas per lenkų kalbą (plg. prałat) atėjęs lotyniškas žodis prālōtas, užfiksuotas S. DAUK, M. VALANČ, VoL 104. Dauksa Katekizme vartoja lenkišką skolinių prōłatos, plg. Antri tewai pagalėi Dwasią, tai yra kunigai, Pratōtai ir mokitoiei DK 82. Žodžio šaltinis yra bažn. lot. k. praelatus, kuris reiškia ‘turintis pirmenybę, geriausias’. Iš pavadinimo prōłatos M. Valančius pasidarė darinį pralotystė ‘prelato valdoma sritis’. 2. N A U J A D A R A I 2.1. XIX a. antroje pusėje lietuvių tauta atsidūrė ant bedugnės krašto, buvo susirūpinta lietuvių tautos išlikimu. Prasidėjo tautinio atgimimo sąjūdis. Vyko atkakli kova dėl gimtosios kalbos teisių, pirmiausia bažnyčioje. DVASININKŲ PAVADINIMAI IR JŲ ISTORIJA | 197 Susirūpinta visiems lietuviams reikalinga viena bendrinė kalba. Stengtasi ją tobulinti, apvalyti nuo šimtmetinių apnašų – svetimų konstrukcijų, žodyno barbarizmų. Tačiau bažnytinė kalba ilgai atsiliko nuo pasaulietinės. Esama lietuvių bažnytinės kalbos būklė netenkino atgimusios inteligentijos. XIX a. baigiantis tarp kunigų ir klebonijose pradėta kalbėti lietuvių kalba. Lenkuojantys kunigai, pamoksluose darkę lietuvių kalbą, buvo netoleruojami. Supratus, kad daugumas svetimybių į lietuvių kalbą pateko per bažnyčią, stengtasi taisyti praeities klaidas. Reikėjo iš religinės leksikos pašalinti barbarizmus, kurti naują lietuvišką leksiką. Todėl senoji skolintinė religinė leksika buvo verčiama į lietuvių kalbą. Taip atsirado lietuviški dvasininkų pavadinimai, įvestos naujos pavadinimų formos, kurios buvo priartintos prie originalių lotynų kalbos formų. Kaip pavyzdį galima paminėti formą prelátas, kuri buvo padaryta senesnę formą prálotas siekiant priartinti prie lotynų kalbos žodžio praelatus. Pavadinimas užfiksuotas LKŽX 602. Atsirado visiškai naujas pavadinimas pãstorius, kuris reiškia protestantų evangelikų kunigą. Šia reikšme žodis yra užfiksuotas LKŽIX 535. Randama ir kita šio pavadinimo forma pastóras JD 1084. Žodžio šaltinis lotynų kalbos žodis pastor ‘piemuo, ganytojas, kunigas’. Pavadinimas paplitęs ir kitose kalbose, plg. lat. pastors, lenk. pastor, rus. пастор, vok. Pastor, angl. pastor. 2.2. Prasidėjus atgimimui, buvo atsisakoma senųjų lenkiškų skolinių ir daromi nauji lietuviški dvasininkų pavadinimai pagal kitų kalbų modelius. Atsirado būtinybė turėti visu asmenų, teisesitai priimtų į dvasinį luomą, padariusių vienuoliškus įžadus ar kokiu nors būdu priklausančių prie bažnytinės hierarchijos, bendrą pavadinimą. Dvãsininkui atsirasti davė pagrindo ta aplinkybė, kad šalia kunigo pasidarė būtinai reikalingas naujas specialus pavadinimas tam tikrai tikybinei sąvokai reikšti, būtent – kaip anglų priest (anglų saksų prēost iš vėlesniojo lot. presbyter iš gr. πρεσβύτερος ‘senesnis’) ‘kunigas’, pranc. prêtre, vok. Priester yra skiriamas nuo angl. clergyman, pranc. ecclésiastique (iš lot. ecclēsiasticus ‘bažnytinis, bažnyčiai priklausantis’), vok. Geistlicher, taip ir lietuvių kalboje ilgainiui kunigas ‘religinio kulto atstovas, kuris, priėmęs kunigystės sakramentą, atlieka kunigo pareigas’ buvo pradėtas skirti nuo dvasininko ‘dvasinio luomo nario, pašvęsto Dievo tarnybai’. Dvãsininko reikšmė yra žymiai platesnė negu kunigo: dvasininkas yra bendrinė sąvoka, kunigas tėra dvasininko porūšis. Buvo pasidarytas žodis dvãsininkas. Šia reikšme žodis užfiksuotas LKŽII 942. Be ką tik minėtos reikšmės, žodis dvãsininkas lietuvių kalbos tarmėse vartojamas dar ir kita reikšme ‘kas dv asias gaudo, su dvasiomis reikalų turi’ (LKŽII 942). Lietuvių dvãsininkas kilo iš žodžio dvasia ir priesagos -ininkas, su kuria sudaryti daiktavardžiai dažniausiai yra asmenų pavadinimai. Pavadinimas dvãsininkas atsirado neseniai, pirmą kartą randamas Jablonskio raštuose. Į dvasinį luomą priimtiems asmenims buvo vartojamos įvairios šio pavadinimo formos: Sirvydas vartoja formą dvasingystė ¹SD 27, SD 47, [K]; dvasiškija Š ‘dvasininkų luomas’, dvasiškis Š, dvasionis, plg. Pusę viešųjų mokyklų dv asionys veda VAIŽG. Panašiai pasidarytas šis pavadinimas ir kitose kalbose: latviai turi žodį garīdznieks, lenkų duchowieństwo ‘dvasininkija’, rusų духовенство ‘dvasininkija’. Iš šio pavadinimo kilo dvãsininkiškas, -a LKŽII 943 ‘būdingas dvasininkui, kaip dvasininko’. 198 | ALGIS RUBINAS Lietuvoje jau buvo daug vienuolynų, jie turėjo savus pavadinimus, tačiau nebuvo bendro pavadinimo visiems vienuolijų nariams pavadinti. Toks pavadinimas pirmą kartą užfiksuotas J. Jablonskio raštuose vienuolis. Šia reikšme žodis vartotas RtR, BŽ 609, Š, DŽ, NdŽ. Lietuvių vienuolis padarytas iš žodžio vienas ir priesagos -uolis. Galima manyti, kad lietuvių vienuoliui atsirasti turėjo įtakos lotynų kalbos žodis monachus ‘vienuolis’. Lotynų kalba monachus pasiskolino iš graikų kalbos žodžio μόνοχος ‘vienišius, gyvenąs nuošaliai, atsiskyrėlis’. Iš šio graikiško žodžio, tarpininkaujant lotynų kalbai, yra kilę vokiečių Mönch ‘vienuolis’, anglų monk, lenkų mnich (šalia zakonnik ‘vienuolis’), latvių mūks (moteriškos giminės forma mūkene), o tiesiog iš graikų kalbos – rusų монах. Šalia formos vienuolis Kuršaičio žodyne randame vienuōlys, vienuolius. Lietuvių žodis vienuolis atsirado vėlai. Kaip vienuolis buvo vadinamas po Mindaugo ar po Jogailos krikšto, mes nežinome. Nerandame šio pavadinimo ir Mažvydo raštuose. Senuosiuose raštuose vienuolių bendruomenės narys vadinamas minychas (iš lenkų mnich). Pirmą kartą jis užfiksuotas Viento Enchiridione: ik fcholei Minichai ir mi-nichkas y Klochtoriu Vln Ench 46, be to, dar BP II 355, WP 132, Lex 123. Daukša vartoja įvairias formas: minychas DP 89, 91, 233, 565 ir minykas DP 13, 70, 84, 119 ir t. t. Tokią formą randame ir Sirvydo žodyne SD 153, o Mažojoje Lietuvoje ji vartojama Q 349. Senuosiuose raštuose vietoj žodžio vienuolis vartojamas pavadinimas zakonykas, nes XIII a. įsikūrus elgetaujantiems ordinams, kurių nariai siekė ne tik asmeninės tobulybės, bet apaštalavo, vyko į misijas ir bendravo su žmonėmis. Dėl to Katalikų Bažnyčios kanonuose vienuolius imta vadinti Ordens Leute, zakonni, atseit religinės institucijos įstatymų laikąsi žmonės. Žodis į lietuvių kalbą atėjo iš lenkų kalbos zakonnik arba b. sl. законникъ. Skolinys vartojamas Daukšos postilėje zakonykas DP 612, 535, 308, 324 ir DK 131. Skolinio įvairias formas vartoja senieji raštai ir tarmės: žōkanininkas NdŽ, zakōninkas (-ykas), pvz.: Kartą šėrikas, pamokytas vieno zakoninko, išėjo tvartan su grabnyčios žvake ir pamatė velnią jojant ant arklio LTs IV 512; Anys zakōnykai buvo, brolis ir sesuva Dv; žōkanykas (-nykas BzF 201, KŽ), NdŽ, BsMt II 38, S. Dauk, M. Valanč, pvz.: Ir kaip toli mažėjnio Wiebpats Diewas nori nūg tavės/neg užjot kuriū išgi tų žkanniku/idant galėtumbei išbėgti anos kanczios amžinos DP 11, žōkaninkas NdŽ, KŽ, zōkauninkas, pvz.: Zokauninkas paėmė, užudegė grabnyčią ir pastatė ant stalo S I 313, zokonininkas KŽ, žōkoninkas (-ykas; M), I, NdŽ, KŽ, Sut, DP 324, S. Dauk. Iš šio skolinio pasidarytas darinys zokōninkiškas ‘būdingas zokonikams, vienuoliams’. Vienuoliui pavadinti M. Daukšos postilėje vartojamas žodis pūstelnykas DP 196 (plg. lenk. pustelnik arba b. sl. пустельникъ) WP 192. Iš pavadinimo vienuolis kilo nemaža kitų žodžių, susijusių su vienuolių gyvenimu, plg. vienuolystė ‘buvimas vienuoliu, vienuolio gyvenimas’, vienuoliškas, vienuoliškumas, vienuolinis ‘vienuoliui būdingas’, vienuolyniškas ‘toks kaip vienuolyne, vienuolynui būdingas’. Yra bažnyčioje pareigų, kurias kunigas eina tik kurį laiką. Kunigas, klausantis išpažinčių, yra nuodėmklausys. Pirmą kartą rašytiniuose šaltiniuose pavadinimas užfiksuotas M. Valančiaus raštuose. A. Juškos žodyne randama forma nuodėtklausis. Lotynų kalba nuodėmklausiui pavadinti yra net du pavadinimai: paenitentiarius ir confessarius. DVASININKŲ PAVADINIMAI IR JŲ ISTORIJA 199 Kitos giminingos kalbos turi skirtingus pavadinimus kunigui, išpažinčių klausytojui, pavadinti, plg. rus. духовник ‘nuodėmklausys’, lenk. spowiednik, vok. Beichtiger ir Beichtvater (Beichte ‘išpažintis’); iš pastarojo kilo lat. biktstēvs. Kunigas, kuris sako pamokslą, yra pamókslininkas. Pirmą kartą šia reikšme rašytiniuose šaltiniuose pavadinimas užfiksuotas A. Lalio ‘Lietuviškame ir angliškame žodyne’. Tokia reikšme žodis vartotas RtR, LKŽIX 304. Žodis pamókslininkas lietuvių kalbos tarmėse vartojamas dar ir kitomis reikšmėmis: ‘kas mėgsta pamokomai kalbėti, mokyti kitus’ Krš, ‘kas mokosi, ruošiasi konfirmacijai’ TP 1881, 19. Lietuvių kalbos žodis pamókslininkas sudarytas iš žodžio pamókslas ir priesagos -inin-kas, su kuria sudaryti daiktavardžiai dažniausiai yra asmenų pavadinimai. Lietuvių kalbos žodyne užfiksuota Silvestro Gimžausko žodynėlyje randama forma pamokslasakýs LKŽIX 304. Senųjų raštų autoriai pamokslų sakytojui pavadinti vartojo lenkų kalbos skolinį, plg. lenk. kaznodzieja (kazać + *dzieja), sulietuvindami šio žodžio antrąją dalį (lie. -deja dėl dėti). Skiriasi šio skolinio formos: koznadeja [K], VLN ENCH 1, KLG 41, koznadeja BzB 295, M. VALANČ, koznadejas R, MŽ, N, koznadejeus BzB 102, koznodiejus BB Iz 40,3, koznadėjienė N, [K] ‘pamókslininkė’. Žodžiui atsirasti, matyt, turėjo įtakos kitų kalbų pamokslų sakytojo pavadinimai, plg. bažn. lot. k. praedicator < praedicare, rus. проповедник, lat. sprediķotājs. 3. IŠVADOS 1. Visi senieji dvasininkų pavadinimai yra pasiskolinti iš kaimyninių krikščioniškų tautų. Daugiausia buvo skolinamasi iš lenkų kalbos. Pasiskolinti pavadinimai dažniausiai nebuvo lenkų kalbos žodžiai, o tik per lenkus atėję lotyniški dvasininkų pavadinimai. Didžiosios lotyniškų pavadinimų dalies nebuvo galima išversti į kurią nors kalbą, nes tai buvo lotynų kalbos žodžiai, tik bažnytinėje lotynų kalboje įgavę religinę reikšmę. Todėl tų žodžių niekas neversdavo, o palikdavo lotyniškus. Tokie pavadinimai, atėję į kurią nors kalbą, dažniausiai išlaikydavo lotynišką formą arba būdavo pakeičiami pagal tos kalbos dėsnius. Lietuviški dvasininkų pavadinimai labiausiai plito per bažnytinę literatūrą. To meto bažnytinė literatūra dažniausiai buvo verčiama iš bažnytinės literatūros lenkų kalba. O kartu su vertimais ateidavo ir krikščioniškos sąvokos. Taip atėjo pavadinimai popiežius, vyskupas ir kiti. 2. XIX a. pab. atgimimo laikotarpiu susirūpinta bažnytine kalba ir jos leksika. Senieji per lenkų kalbą atėję iš lotynų kalbos kilę pavadinimai vėl buvo lotyninami. Pavyzdžiui, forma prālotas buvo priartinta prie lotyniškos formos ir taip atsirado prėlatas. Susirūpinta ir iš lenkų kalbos skolintais pavadinimais, juos imta keisti lietuviškais. Vietoj lenkiško kaznodzieja pasidarytas pamokslininkas, vietoj zakònininkas – vienuolis. Buvo lietuvinama visa bažnytinė kalba ir religinė leksika. SUTRUMPINIMAI Šaltinių sutrumpinimai tokie pat kaip Lietuvių kalbos žodyne. 200 | Algis Rubinas LITERATŪRA Būga, K. 1958, 1959, 1961: Rinktiniai raštai 1, 2, 3, Vilnius: Valstybinė politinės ir mokslinės literatūros leidykla. Drotvinas, V. 1987: Lexicon Lithuanicum, Vilnius: Mokslas. Fraenkel, E. 1955–1965: Litauisches etymologisches Wörterbuch 1–2, Heidelberg: Carl Winter Universitätsverlag, Göttingen: Vandenhoeck u. Ruprecht. Gutauskas, J. 1992: Krikščionybė Lietuvoje, Kaunas: Caritas leidykla. Jougan, A. 1958: Słownik kościelny łacińsko-polski, Poznań–Warszawa–Lublin: Księgarnia św. Wojciecha. Kabelka, J. 1964: Kristijono Donelaičio raštų leksika, Vilnius: Mintis. Karulis, J. 1992: Latviešu etimoloģijas vārdnīca 1–2, Rīgā: Avots. Kavaliauskas, Č. 1992: Trumpas teologijos žodynas, Vilnius: Logos knyga. Kruopas, J. 1998: Rinktiniai raštai, Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas. Kvietkauskas, V., red. 1985: Tarptautinių žodžių žodynas, Vilnius: Vyriausioji enciklopedijų redakcija. Kudzinowski, Cz. 1977: Indeks-słownik do ‘Daukšos Postilė’ 1–2, Poznań: Wydawnictwo UAM. Lenzenweger, J., Stockmeier, P. 1996: Katalikų Bažnyčios istorija 1–2, Vilnius: Katalikų pasaulis. Machek, V. 1957: Etymologicko slovník jazyka českého a slovenského, Praha: Nakladatelství Československé Akademie V–d. Mayenowa, M., red. 1966–1985: Słownik polszczyzny XVI wieku 1–16, Wrocław–Warszawa–Kraków: Zakład Narodowy im. Ossolińskich. Mažiulis, V. 1988–1997: Prūsų kalbos etimologinis žodynas 1–4, Vilnius: Mokslas (1), Mokslo ir enciklopedijų leidykla (2), Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas (3–4). Michelini, G. 2000: Martyno Mažvydo raštai ir jų šaltiniai, Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas. Newman, B. M. 1971: A concise Greek-English dictionary of the New Testament, Stuttgart: Deutsche Bibelgesellschaft. Rybelis, A., red. 1991: Religijotyros žodynas, Vilnius: Mintis. Sabaliauskas, A. 1990: Lietuvių kalbos leksika, Vilnius: Mokslas. Salys, A. 1985, 1992: Raštai 3, 4, Roma: Lietuvių Katalikų Mokslo Akademija. Stang, Chr. S. 1966: Vergleichende Grammatik der baltischen Sprachen, Oslo–Bergen–Tromsö: Universitetsforlaget. Toporov, V. N. 1975–1990: Русский язык, A–D; E–H; K–L, L, Москва: Наука. Urbas, D. 1996: Martyno Mažvydo raštų žodynas, Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidykla. Urbutis, V. 1981: Baltų etimologijos etiudai, Vilnius: Mokslas. Vasmer [Фасмер], M. 1950–1973: Этимологический словарь русского языка 1–4, Москва: Прогресс. Zinkevičius, Z. 1987–1992: Lietuvių kalbos istorija 1–5, Vilnius: Mokslas. Algis Rubinas Lietuvių kalbos institutas Antakalnio g. 6, 2055 Vilnius, Lietuva Gauta 2001 04 20