Dėl lietuvių pavardžių vertinimo darybos požiūriu

ACTA LINGUISTICA LITHUANICA XLIV (2001), 167-187 Dėl lietuvių pavardžių vertinimo darybos požiūriu VITALIJA MACIEJAUSKIENĖ Lietuvių kalbos institutas, Vilnius The article deals with Lithuanian surnames considered from the viewpoint of word formation. In anthroponymy and toponymy, the usual mechanisms of derivation (compounding, affixation etc.) are observed, but there is also a specific mechanism consisting in creating anthroponyms and toponyms without formal markers of derivation, yielding primary (non-derivative) personal names and place names, e.g., common noun — place name, personal name, nickname; proper noun — place name, personal name, nickname. Lithuanian surnames are a specific category in that they acquire no derivational markers in the process of derivation. A surname is an original patronymic, nickname etc., used as a surname. Therefore a derivational analysis of surnames as such is impossible, for they are all primary (non-derivative) units. Morphological segmentation of surnames is, of course, possible. 1. IVADINES PASTABOS Pavardės yra lietuvių kalbos tikrinių žodžių, arba onimu, dalis, sudaranti asmenvardžių klasės subklasę. Be pastarosios, lietuvių onomastikos tyrimų kontekste dar minėtinos vardų bei pravardžių subklasės bei didžiulė vietovardžių klasė. Ją sudaro įvairius objektus įvardijančių vietovardžių (pvz., vandenvardžių, arba hidronimų, gyvenamuju vietų vardų, arba oikonimų, pelkėtų vietų vardų, arba helonimų, kalnų vardų, arba oronimų, ir pan.) subklasės. Onimų vertinimo darybos požiūriu specifika yra išsamiai aptarta teoriniuose onomastikos darbuose. Čia išryškinti skirtumai tarp bendrinių ir tikrinių žodžių darybos sampratos bei apibūdinti vieną ar kitą onimų klasę (subklasę) sudarančių tikrinių žodžių tyrimo ypatumai (plg. Nepokupnyj, red. 1986: 162-173, 207-208). Nesiplečiant ir išsamiau čia nekomentuojant su šiomis problemomis susijusių teiginių (to nereikalauja šio straipsnio tikslas) svarbu atkreipti dėmesį į siūlymus tiriant onimus atskirti vadinamąją gyvąją darybą, kai tarp pamatinio žodžio ir darinio yra išlikę ar egzistuoja darybos motyvacijos santykiai, ir istorinę darybą, kuri siejama su onimų morfeminiu skaidymu' (dar minima ir morfologinės struktūros analizės sąvoka) (Nepokupnyj, red. 1986: 162-163). Kaip matyti, kalbama apie tikrinių žodžių darybinę ir struktūrinę analizę aiškiai atskiriant šias sąvokas vieną nuo kitos. Kuris iš minėtų — darybinės ar struktūrinės analizės — modelis taikytinas tiriant onimus, be kita ko, turėtų lemti ir tai, kokiai klasei (subklasei) pastarieji priklauso. į Dėl morfeminio skaidymo plačiau žr. Urbutis (1978: 137—142). 168 | VITALIJA MACIEJAUSKIENĖ Labai svarbu kiek įmanoma daugiau žinoti apie vienos ar kitos onimų klasės (subklasės) specifiką: kaip atsirado, susidarė tikrinių žodžių sistema, ar ji dar tebepildoma naujais vienetais ar yra uždara ir nekintanti, kokios lingvistinės ir ekstralingvistinės aplinkybės lėmė jos pobūdį ir pan. Atsakymai į šiuos klausimus leistų onimus bent sąlygiškai suskirstyti į dvi grupes. Vieną jų sudarytų onimų klasės (subklasės), kurių tikriniai žodžiai gali ir turi būti tiriami darybos požiūriu išskiriant darybos tipus (būdus), nustatant pamatinius žodžius, darybos formantus, identifikuojant darinius ir pan. Kitoje grupėje būtų onimai, kuriuos tiriant reikėtų pasirinkti tik morfeminio skaidymo (morfologinės struktūros analizės) modelį. Šio straipsnio tikslas — aptarti, kaip šiuo požiūriu yra ar galėtų būti tiriami lietuvių onimai, ir tokiame kontekste pamėginti surasti vietą lietuvių pavardėmis. Iš to, kas pasakyta, turėtų būti aišku, kad straipsnyje bus remiamasi lietuvių onomastikos tyrimų patirtimi ir nesiekiama išsamių teorinių apibendrinimų. Todėl čia išdėstytos mintys bei teiginiai vertintini kaip viena iš keleto galimų nuomonių apie lietuvių pavardžių tyrimą darybos požiūriu. 2. VIETOVARDŽIŲ DARYBOS TYRIMŲ APŽVALGA 2.1. Išsamiausiai šiuo metu yra ištirta lietuvių vandenvardžių daryba. Tam skirta išsami monografija (Vanagas 1970). Darbo įvade (Vanagas 1970: 6-27) yra aptarti ir įvertinti visi jau atlikti lietuvių vandenvardžių darybos tyrimai atkreipiant dėmesį į tai, kad kai kuriuose darbuose „nagrinėjama ne hidronimų daryba, o jų morfologinė sandara“. Vadinasi, nebuvo laikomasi „darybinio principo“, suniveliuojami būtini išskirti keli darybiniai (struktūriniai-gramatiniai) hidronimų tipai, suplakami į vieną vietą skirtingos darybos vandenvardžiai. Prieš apibūdinant hidronimų darybos specifiką yra pateikta nuomonių apie bendrinių ir tikrinių žodžių panašumus bei skirtumus apžvalga ir konstatuota, kad hidronimų „darybos nagrinėjimo uždavinys yra kiek kitoks negu bendrinių žodžių“. Tiriant pastarųjų darybą stengiamasi nustatyti, „kokiu būdu kalba kuriasi naujus žodžius, kaip papildo savo žodžių atsargą“. Tuo tarpu hidronimų sistema jau susiformavusi ir nekintanti, t. y. nėra veikiama vidinių kalbos dėsnių. Todėl tiriant vandenvardžių darybą „tyrinėtojo žvilgsnis visada daugiau nukreiptas į praeitį, į tuos laikus, kai dabar jau statiška sistema dar tik formavosi“. Toliau įvade aptarta labai svarbi hidronimų darybos analizei jų klasifikacijos problema ir apžvelgti bei įvertinti jau esantys vietovardžių skirstymo į klases bandymai. Tai padarius pasirinktas struktūrinės-gramatinės lietuvių hidronimų klasifikacijos modelis manant, kad jis galėtų būti pritaikytas ir kitiems lietuvių vardyno sluoksniams. Pagal pasirinktą klasifikaciją visi lietuvių vandenvardžiai darybos požiūriu suskirstyti į pirminius ir antrinius. Pirmieji toliau skiriami į daiktavardinius (iš bendrinių ir tikrinių žodžių) ir būdvardinius. Antrieji — į vedinius, sudurtinius ir sudėtinius. Galima pridurti, kad tiriant vedinius ieškoma sąsajų tarp bendrinių žodžių ir vandenvardžių derivacijos principų ir pripažįstama, jog terminas vedinys preciziškiausiai vartojamas įvardijant tuos hidronimus, kurių „derivacinis ryšys su atitinkamais bendriniais ar tikriniais žodžiais dar tebėra visiškai aiškus“. Kitų hidronimų daryba neaiški, bet juos galima skaidyti morfemomis, t. y. laikyti turinčiais afiksą; be to, yra neaiškios DĖL LIET. PAVARDŽIŲ VERTINIMO DARYBOS POŽIŪRIU | 169 darybos vandenvardžių, kurių ir skaidymas morfemomis gali būti tik spėjamas. Pastaraisiais atvejais minėtas terminas vartojamas sąlygiškai (Vanagas 1970: 54-57). Kaip matyti, lyginant su bendrinių žodžių daryba dėl onimų specifikos yra išskirtas naujas darybos būdas, kurio rezultatas — pirminiai vandenvardžiai. Tai tokie hidronimai, kurie yra kilę iš bendrinių ir tikrinių žodžių ir toponimizacijos* metu, t. y. virsdami vandenvardžiais, jie nėrą įgiję jokių formalių darybinių požymių (plg. Vanagas 1970: 28), pvz.: Adomaitis ež? < Adomaitis avd., Akivaras ež. < akivaras, Balandis ež. < balandis, Balta up. < balta, Globys up. < Globys avd., Gulbis ež. <gulbis, Janavas ez. < Janavas k., Kriaušiūs up. < kriaušiūs, Kūndrotas up. < Kūndrotas avd., Leimantas up. < Leimantas avd., Nėndrė up. < nėndrė, Piliakalnis ež. < piliakalnis, Sirvydis ež. < Sirvydis avd., Skersūtinis up. < skersūtinis, Smailiūtis up. < smailiūtis „smailas“, Šermukšnynas ež. < šermukšnynas, Siupiéniai ež. < Siupiéniai k., Tėkančioji up. < tėkančioji, Trilypis ež. < trilypis, Vendrykštis up. < vendrykštis „vingiarykštė“, Žalioji up. < žaliėji. Pirminiai vandenvardžiai čia pateikti pagal abėcėlę, nes darybos požiūriu jie visi — susidarę iš bendrinių ar tikrinių žodžių, daiktavardžių ar būdvardžių, asmenvardžių ar kitų vietovardžių — yra lygiaverčiai (plg. dar Vanagas 1970: 29). 2.2. Pritaikius tą pačią hidronimų darybos analizei sudarytą struktūrinę-gramatinę klasifikaciją yra aptarta ir dalies (apie 4,6 tūkstančio) lietuvių kalnų vardų, arba oronimų, daryba (Vanagas 1973). Pirmiausia jie skiriami į pirminius ir antrinius, O toliau, kaip ir hidronimų darybos tyrimo atveju, grupės skaidomos detaliau. Pirminiai kalnų vardai apibūdinami kaip ir pirminiai hidronimai: jie yra kilę iš apeliatyvų, kitų vietovardžių arba asmenvardžių ir neturi formalių darybinių požymių (Vanagas 1973: 209), pvz.: Apušotas < apusétas, Aujėda < Aujėda up., Aukštas < aukštas, Degimas < degimas, Didžiūlis < didžiūlis, Gūbrys < gūbrys, Kapėliai < kapėliai, Krištapas < Krištapas avd., Lydeka < lydeka, Obelėlė < obelėlė, Pašlaitė < pašlaitė, Prancūzai < prancūzai, Smailūsis < smailūsis, Šaltupys < Šaltupys up., Visginas < Visginas avd. 2.3. Kitų lietuvių vietovardžių klasių (subklasių) daryba išsamiai nėra ištirta. Dėl pelkėtų vietų vardų, arba helonimų, gausos kol kas dėmesio sulaukė tik vienas jų darybos tipas — priesaginiai pelkėtų vietų vardai (Bilkis 1998). Šie vietovardžiai minėtos hidronimų klasifikacijos kontekste kvalifikuotini pirmiausia kaip antriniai, toliau — kaip vediniai, o konkretinant — priesagų vediniai. Tiriant priesaginės darybos helonimus remiamasi A. Vanago hidronimų darybos analizės pagrindais atkreipiant dėmesį į jau senokai teoriškai pagrįstą sąvokų darybinė analizė ir morfeminė analizė (morfeminė skaida) netapatumą. Todėl priesagų vediniais laikomi pelkėtų vietų vardai, kurių „priesaga yra ne morfeminės skaidos ar formų darybos elementas, o darybinis afiksas, t. y. naujų žodžių darybos priemonė“ (Bilkis 1998: 32). Minėtų nuostatų laikomasi ir tiriant priesaginės darybos gyvenamųjų vietų vardus, arba oikonimus (Razmukaitė 1998). Išsamios jų darybos analizės kol kas nėra (tyrimų apžvalgą žr. Razmukaitė 1998: 1-4). Gal čia geriau tiktų hidronimizacijos sąvoka, nes yra ir iš kitų vietovardžių susidariusių hidronimų, t. y. atvejų, kai vietovardis virsta vietovardžiu (toponimas — toponimu). * Ciair kitur sutrumpinimai tokie pat kaip ir aptariamame bei kituose lietuviy onomastikos darbuose. Dél ju iprastumo atskiras sutrumpinimy sąrašas nepateikiamas. 170 | VITALIJA MACIEJAUSKIENĖ Bandymai apibūdinti galimas klasifikacines grupes kalbant apie gyvenamųjų vietų vardų darybą pastebimi P. Joniko straipsnyje ,,Asmenvardziai ir vietovardžiai“ (Jonikas 1968). Čia minimi priesaginiai, priešdėliniai, sudėtiniai ir sudurtiniai gyvenamųjų vietų vardai (plg. A. Vanago hidronimų klasifikaciją). O vietovardžiai, kurie, kaip teigia autorius, „sutampa su asmenvardžio bei pavardės vienaskaitos lytimi (plg. Birštonas, Kaūnas, Skuodas, Sudargas)“ (Jonikas 1968: 564), be abejo, kvalifikuotini kaip jau anksčiau aptarti pirminiai. Trumpai apžvelgus lietuvių vandenvardžių, kalnų vardų, pelkėtų ir gyvenamųjų vietų vardų darybos tyrimus svarbu dar konstatuoti, kad šie ir kiti vietovardžiai, be jokių abejonių, galėtų būti tiriami ir kitaip, t. y. pritaikant morfeminės analizės (morfeminės skaidos) modelį. Tokių tyrimų tikslai, forma ir turinys skirtųsi nuo čia aptartos vietovardžių darybinės analizės. 3. ASMENVARDZIU DARYBOS (STRUKTUROS) VERTINIMU APZVALGA Specialių tyrimų, skirtų kitos lietuvių kalbos onimų klasės — asmenvardžių — darybos analizei, kol kas nėra. Tačiau kai kuriuose antroponimikos darbuose galima rasti požiūrio į asmenvardžių darybą ar jų struktūrą elementų. 3.1. „Lietuvių vardų kilmės žodyne“ (Kuzavinis, Savukynas 1987), bene išsamiausiame šių onimų rinkinyje, yra pateikti įvairios darybos bei kilmės ir nevienodo senumo vardai. Pagal funkcionavimo lietuvių vardyne laiką šiuos asmenvardžius galima skirti į tris grupes — senuosius, krikščioniškus ir naujuosius vardus. Kiekvieno šių sluoksnių vardų darybos analizė, matyt, turėtų specifinių bruožų, kurie, be kita ko, būtų susiję ir su vardų šaltiniais, atsiradimo dabartiniame vardyne aplinkybėmis bei pan. Senieji vardai — tai dalis pagoniškuoju laikotarpiu funkcionavusių lietuvių asmenvardžių, vartotų tada, kai dar nebuvo susiformavusi dvinario lietuvių įvardijimo vardu ir pavarde sistema. Taigi jie buvo vieninteliai tuo metu lietuvių turėti asmenvardžiai, bet ne vardai turint omenyje dabartinę termino vardas sampratą“. Taigi kaip apibūdintinas ryšys tarp istorinių asmenvardžių ir dabartinių vardų? Nuomonių galėtų būti įvairių. Matyt, įmanoma tiesiog sutapatinti dabartinius vardus ir istorinius asmenvardžius pripažįstant, kad pastarieji nepakitę atėjo iki mūsų dienų ir dabar funkcionuoja kaip vardai. Tokį sutapatinimą (aišku, formalų bei sąlygišką) iš dalies pateisintų ir tai, kad svarbiausia istorinių asmenvardžių funkcija — įvardyti asmenį išskiriant jį iš kitų tarpo — tam tikra prasme suponuoja ir dabartinių vardų, ir dabartinių pavardžių funkcijas (šiuo atveju svarbiausia tai, kad suponuoja ir vardų funkciją)“. Tokia istorinių asmenvardžių ir senaisiais vadinamų dabartinių vardų ryšio samprata galima pagrįsti tai, kas apie šių vardų darybą (aiškinant jų kilmę) kalbama minėtame žodyne. Čia išskiriami keturių darybos tipų senieji vardai: 1) dvikamieniai dūriniai, 2) iš jų padaryti trumpiniai, 3) priesaginiai trumpinių vediniai, 4) apeliatyviniai — tiesiog bendri4 Dėl šio termino vartosenos tiriant istorinę antroponimiją dar žr. Maciejauskienė (1991: 14). 3 Dėl vardų ir pavardžių funkcijų dar Zr. Maciejauskiené (1991: 14, 19, 50-51). DĖL LIET. PAVARDŽIŲ VERTINIMO DARYBOS POŽIŪRIU | 171 niai žodžiai, virtę vardais (Kuzavinis, Savukynas 1987: 25). Lyginant su anksčiau aptarta hidronimų klasifikacija pirmasis senųjų vardų darybos tipas tapatintinas su antriniais sudurtiniais vietovardžiais, trečiasis su antriniais — priesagų vediniais, o ketvirtasis — su pirminiais vietovardžiais (detalesnio bendrumų ir skirtumų aptarimo atsisakyta, nes to nereikalauja straipsnio tikslas). Trečiojo tipo vardai — dvikamienių trumpiniai (jie dar vadinami ir senaisiais vienkamieniais vardais) vertintini kaip tam tikro vardų susidarymo būdo, o ne onimų darybos tipo (įprasta lingvistine šios sąvokos reikšme) rezultatas“. Dažniausi yra senieji dvikamieniai vardai (vadinamieji dvikamieniai dūriniai), pvz.: Alg-minas, Al-mintas, Ei-bartas, Gėd-rimas, Gos-tautas, Kart-minas, Min-gaudas, Taiit- -gailas, Tol-mantas, Tvir-gedas, Vai-noras, Vais-mantas, Vil-mantas. Kita darybos požiūriu apibudinamu senaisiais vadinamų dabartinių vardų grupę sudaro priesagu vediniai, pvz.: Algėnis, Bartėnis, Birėnis, Dargėnis, Daugėnis, Eidėnis, Eigėnis, Gaudėnis, Gedėnis, Gintėnis, Girdėnis, Girstėnis, Gytėnis, Kantėnis, Klausėnis, Tautėnis, Vaidėnis ir kt. (priesagos -enis vediniai); Bylotas, Darotas, Daūgotas, Eidotas, Milotas, Minotas, Vaidotas, Valiotas, Viltotas (priesagos -otas vediniai); Barūtis, Birūtis, Darūtis, Eigūtis, Eimutis, Gailūtis, Gedūtis, Geistūtis, Girdūtis, Kestutis, Klausūtis, Ramutis (priesagos -utis vediniai); Klausilas, Mantilas, Vaidilas (priesagos -ilas vediniai). Vardų kilmės žodyno autorių nuomone, šių vedinių pamatiniai žodžiai yra dvikamienių vardų trumpiniai. Tik palyginti retai kaip pamatiniai žodžiai nurodyti kitokie senieji lietuvių asmenvardžiai (plg. Augėnis, Baltėnis, Drąsūtis, Jaunūtis, Laimūtis ir kt.)". Tarp senaisiais vadinamų dabartinių vardų lyg ir nepasitaikė tokių, kuriuos darybos požiūriu būtų galima vertinti kaip pirminius (žodyno autoriai juos vadina „apeliatyviniai — tiesiog bendriniai žodžiai virtę vardais“ — žr. Kuzavinis, Savukynas 1987: 25). Tačiau atkreipė dėmesį negausūs galūnių vediniai (pvz.: Budrys, Būdrius iš liet. budrūs, Drąsius iš liet. drąsūs, Jaunys, Jaūnius iš liet. jaunas), nors toks senųjų vardų darybos tipas ir neminimas. Trumpai aptarus tai, kas „Lietuvių vardų kilmės žodyne“ yra pasakyta apie senaisiais vadinamų dabartinių vardų darybą, reikėtų grįžti prie anksčiau suformuluotos nuostatos, jog toks ar panašus šių vardų darybos vertinimas turėtų būti pagrįstas dabartinių vardų ir analogiškų istorinių asmenvardžių sutapatinimu (kaip jau buvo minėta — labai formaliu bei sąlygišku). Kitas ryšio tarp istorinių asmenvardžių ir senaisiais vadinamų dabartinių vardų vertinimo atvejis galėtų būti toks: dabartiniai vardai atsirado iš istorinių asmenvardžių, neįgydami jokių formaliųjų darybos požymių. Vadinasi, darybos požiūriu visi šie vardai būtų kvalifikuojami kaip pirminiai. Taigi minėti dabartiniai vardai Algminas, Almintas, Eibartas, Gėdrimas ir kt. yra atsiradę (susidarę) iš analogiškų istorinių asmenvardžių, kurie darybos vertinimo kontekste turėtų būti kvalifikuojami kaip antriniai sudurtiniai. O vardai Algėnis, Bartėnis, Dargėnis, ... Bylotas, Darotas, Daūgotas, ... Barūtis, Birūtis, Darūtis, ... Klaūsilas, MaritiPlačiau apie juos žr. Maciejauskienė (1997: 113-124). Atkreiptinas dėmesys į tai, kad nurodant senųjų vardų keturis darybos tipus yra įvardyti tik „priesaginiai trumpinių vediniai“ — Kuzavinis, Savukynas (1987: 25). Be to, būtų galima svarstyti, ar tikrai visų šių vardų — priesagų vedinių — pamatiniai žodžiai yra asmenvardžiai, bet tai nesusiję su šio straipsnio tikslais. 172 | VITALIJA MACIEJAUSKIENĖ las ir kt., anksčiau vadinti priesagų vediniais, vėlgi būtų tik atsiradę iš istorinių asmenvardžių, darybos požiūriu — priesaginių vedinių. Taip pat reikėtų vertinti ir kitų senaisiais vadinamų dabartinių vardų darybą. Toks požiūris, be kita ko, būtų priimtinas ir dėl labai sunkiai apibrėžiamų istorinių asmenvardžių funkcijų lyginant jas su dabartinių vardų paskirtimi, ir dėl sąsajų su dabartinių lietuvių pavardžių darybos vertinimo ypatumais, apie kuriuos bus kalbama vėliau. Manant, kad visi senaisiais vadinami dabartiniai vardai darybos požiūriu yra pirminiai, perspektyvus ir įdomus būtų jų tyrimas pritaikant morfeminės analizės (morfeminės skaidos) modelį. Kito dabartinio vardyno sluoksnio — krikščioniškų vardų — darybos analizė yra ne lietuvių kalbos žodžių darybos tyrimo objektas. Visi šie vardai atėjo iš kitų kalbų (graikų, hebrajų, lotynų, germanų, slavų ir kt.) ir atsinešė joms būdingus darybos (struktūros) bruožus. Todėl galima kalbėti tik apie dalykus, susijusius su krikščioniškų vardų adaptacija lietuvių kalboje. Vienas tokių būtų ilgųjų (kanoniškų) krikščioniškų vardų formų ir jų trumpinių santykis bei vartosena, kitas — XVI-XVII a. istorijos šaltiniuose paplitę šių vardų deminutyvinių priesagų vediniai, nustoti vartoti XVIII-XIX a. šaltiniuose, ir pan. (žr. Maciejauskienė 1979; 1991: 34, 38, 41; 1993: 102). Tiesa, įvairūs krikščioniškų vardų deminutyvinių priesagų vediniai gyvojoje kalboje yra paplitę ir dabar, bet tai nėra oficialios, į asmens dokumentus rašomos vardų lytys. Todėl nuo detalesnio jų aptarimo čia, atrodo, galima atsiriboti. Naujieji vardai, sudarantys trečiąjį dabartinio vardyno sluoksnį, kilmės požiūriu paprastai skiriami į lietuviškos ir nelietuviškos kilmės vardus (Kuzavinis, Savukynas 1987: 41-46). Antrieji, t. y. nelietuviškos kilmės vardai, atėjo į lietuvių vardyną iš kitų kalbų. Taigi jų, kaip ir krikščioniškų vardų, darybos aptarimas nėra lietuvių kalbos žodžių darybos analizės objektas. Kitaip yra su naujaisiais lietuviškos kilmės vardais. Vertinant juos darybos požiūriu nesunku išskirti keletą klasifikacinių grupių, kurios įvardytos ir anksčiau aptartoje gramatinėje-struktūrinėje vietovardžių klasifikacijoje. Tai pirminiai vardai, kurie, neįgydami jokių formalių darybinių požymių, yra atsiradę iš bendrinių ar tikrinių žodžių, pvz.: Aušra : liet. aušra, Banga : liet. banga, Daina : liet. daina, Dobilas : liet. dobilas, Gintaras : liet. gintaras, Jūra : liet. jūra, Liepa : liet. liepa, Svaja : liet. svaja, Svajonė : liet. svajonė, Žara : liet. žara (iš bendrinių žodžių) arba Agluona : Agluona up., Airė : Airė up., Alanta : Alanta up., Alantas : Alantas up., Gailintas : Gailintas ež., Milda : Milda (mitologinės deivės vardas), Nemunas : Nemunas up., Nida : Nida mstl., Skinija : Skinija up., Svalia : Svalia up., Ūla : Ūla up., Upyna : Upyna up., Vilnius : Vilnius mst., Žeimena : Žeimena up., Žemyna : Žemyna (mitologinės būtybės vardas) ir kt. (iš tikrinių žodžių — vietovardžių, mitonimų, arba mitologinių būtybių vardų, ir pan.). Iš antrinių vardų minėtini aiškūs galūnių vediniai, pvz.: Aidė : liet. didas, Aūdrė : liet. audra, Aūšrė : liet. aušra, Ąžuolė, Ąžuolis : liet. ąžuolas, Dalius : liet. dalia, Gaiva : liet. gaivi, Jautra, Jautrė : liet. jautrus, -i, Jūris, Jūrius : liet. jūra, Miglė : liet. migla, Rytė, Rytis : liet. rytas, Skaidrė, Skaidrė : liet. skaidri, skaidri „maloni, linksma“, Skaistys, Skaistis : liet. skaistūs, skaistus „Šviesus; doras“, Taurys, Taūrius : liet. taurūs „doras; kilnus“, Ūgnė : liet. ugnis. Kita antrinių darybos požiūriu naujųjų vardų grupė — priesagų vediniai, pvz.: Audronė, Audronis, Audronius : liet. audra (priesagų -onė, -onis, -onius vediniai), Audriinas, Audrūnė : liet. audra (priesagu -ūnas, -ūnė vediniai), Ban- DĖL LIET. PAVARDŽIŲ VERTINIMO DARYBOS POŽIŪRIU | 173 guolis : liet. banga (priesagos -uolis vedinys), Laiminta, Laimintas : liet. laimé (priesagų -inta, -intas vediniai), Laisvūnas : liet. laisvė (priesagos -ūnas vedinys), Teisūtis : liet. teisūs (priesagos -utis vedinys), Žydrūnas : liet. Zdris „žydrumas (dangaus)“ (priesagos -ūnas vedinys). Tarp naujųjų vardų yra ir tokių, kurie sudaryti (dažniausiai kalbininkų) pagal senųjų vardų darybinius bei semantinius modelius kaitaliojant ar jungiant žinomus dvikamienių asmenvardžių kamienus, pvz.: Al-ginas, Al-kantas, Aūg-mantas, Bar-mantas, But-mintas, Eig-mantas, Eit-viltas, Gil-mintas, Graz-valdas, Jaū-vaidas, Kės-bartas, Liaud-gintas, Min-vaidas, Rad-vydas, Skir-tautas. Šie vardai yra dirbtiniai, jų vartosenos nepaliudija istorinė antroponimija. Todėl skirtingai nuo senųjų dvikamienių vardu, kuriuos vertinant darybos požiūriu buvo paminėtos dvi įmanomos galimybės — jie yra sudurtiniai (dvikamieniai dūriniai) arba pirminiai — naujieji šio tipo vardai, matyt, galėtų būti vadinami tik sudurtiniais. Kaip matyti, tiriant naujųjų lietuviškos kilmės vardų darybą, galima nustatyti, kokiais būdais daromasi naujų vardų, turtinamas dabartinis vardynas (plg. bendrinių žodžių darybos analizę, kuria siekiama nustatyti, kokiu būdu kalba kuriasi naujus žodžius, šitaip papildydama jų atsargą). Taigi lietuvių vardų, kaip vienos iš onimų subklasės, sistema dar nėra iki galo susiformavusi, yra kintanti ir atvira. Tai lemia šių tikrinių žodžių darybos tyrimo ypatumus. 3.2. Atvira ir kintanti yra kitos lietuvių asmenvardžių subklasės — pravardžių — sistema. Kaip darybos požiūriu vertinami šie asmenvardžiai? Į šį klausimą nėra atsakyta Ž. Urbanavičiūtės ir V. Žičkutės straipsnyje „Lietuvių pravardės“. Čia šie asmenvardžiai „pagal struktūrą ir darybą“ suskirstyti į penkias grupes: 1) neišvestiniai žodžiai (Teta, Slyva, Žinai), 2) derivatai, kurie toliau skiriami į galūninius (Racius, Jūodis, Plikis, Žiūra), priesaginius (Rūgštėlė, Vištūkė, Skiltuvas), priešdėlinius (Beranké, Pakluonis) ir priešdėlinius-priesaginius (Pakapinis, Panaktinūkas), 3) kompozitai, kurie vėlgi toliau skiriami į sudurtinius (Penkplaūkis, Purtagalvis) ir sudėtinius (Guminis Jonas, Stiklo bobūtė), 4) derivatai-kompozitai (Sugrūbnagis, Nulėpaūsis, Skersgalvinis) ir 5) frazės (Tavė perkūnėlis, Gerai sūko) (Urbanavičiūtė, Žičkutė 1975: 60-61). Pateikti pavyzdžiai akivaizdžiai rodo, kad toks skirstymas nėra susijęs su galimų pravardžių darybos tipų (būdų) įvardijimu, o tik apibūdina šių asmenvardžių struktūrą. Monografijoje „Lietuvių pravardės“ šie onimai apibrėžiami kaip onomastiškai motyvuoti neoficialūs asmenvardžiai ir manoma, kad jiems būdinga bendrinio žodžio reikšmė ir tikrinio žodžio funkcija (Butkus 1995: 21, 26). Darbe svarbiausias dėmesys sutelktas į pravardžių motyvų tyrimą manant, kad šių asmenvardžių darybos analizė turėtų būti kito mokslinio darbo objektas. Tačiau kai kurių pravardžių (gimininių, pertarinių, nusakančiųjų gyvenamąją vietą) yra aptariama ir daryba. Tai leidžia apibūdinti vieną kitą su pravardžių tyrimu šiuo požiūriu susijusią nuostatą. Pripažįstama galimybė tiriant pravardes darybos požiūriu suskirstyti jas į pirmines ir derivatus (Butkus 1995: 31, 33). Pirmosios, kaip teigiama, „niekuo nesiskiria nuo motyvuojančio žodžio“ (jau aptartame platesniame onimų darybos vertinimo kontekste pastarasis žodis būtų ne kas kita kaip pamatinis žodis). Ši nuostata leistų manyti, kad tokios pravardės kaip Adatėlė, Dramblys, Duonėlė, Dviratis, Kalvis, Sūrmai- 174 | VITALIJA MACIEJAUSKIENĖ sis, Šlūbis, Valkata ir pan., kurių motyvuojantys žodžiai yra adatėlė, dramblys, duonėlė, dviratis, kalvis, sūrmaišis, šlūbis, valkata, laikytinos pirminėmis. Prieš pradedant kalbėti apie antrąją pravardžių grupę — derivatus — pirmiausia reikėtų atkreipti dėmesį į tai, kad šiuo atveju geriau tiktų vartoti sąvoką antrinės pravardės. Mat derivatai, arba vediniai, tai žodžiai, kurie „remiasi vienu pamatiniu žodžiu ir turi darybos formantą“ (Gaivenis, Keinys 1990: 225). Taigi už tikslios šio termino sampratos lieka toliau autoriaus minimos ir derivatams priskiriamos sudurtinės ir sudėtinės pravardes®. Teigdamas, kad pravardžių darybos vertinimui taikytini kiek kitokie kriterijai nei kalbant apie kitų onimų, pavyzdžiui, vandenvardžių, darybą, autorius laikosi nuostatos, jog apie „derivaciją galima šnekėti tada, kai santykis yra tarp to paties, t. y. onomastinio lygmens narių, vadinasi, kai pravardė daroma iš tikrinio žodžio ir struktūriškai nuo jo skiriasi, pvz.: Agočiūkas (: Agota), Didžiūkazis (: didis, Kazys)“ (Butkus 1995: 33). Laikantis šio požiūrio antrinėmis pravardėmis gali būti tik tokios, kurių pamatinis žodis yra onimas (kitas asmenvardis), sudurtinių pravardžių vienas iš sandų (arba dažniau — abu), o sudėtinių — dažniausiai abu dėmenys taip pat yra tikriniai žodžiai (paprastai asmenvardžiai), pvz.: Agniėškinis : Agnieška v., Aleksandriokas : Aleksandras v., Baltramaitėlis : Baltramaitis pvd., Bambyziokas : Bambyzas prvd., Gabriokas : Gabrys avd., Kaziškis : Kazys v., Kočėlianka : Kočėlas prvd., Lesvinčiokas : Lesvinčius prvd., Martynūkas : Martynas v., prvd., Matakūtas : Matakas prvd., Niemčiūkas : Niėmčius prvd., Tamošynas, Tamošiokas, Tamošiūkas : Tamošius v. ir kt. (įvairių priesagų vediniai iš kitų asmenvardžių); arba: Baltrajurgis : Baltrus, Jurgis v., Brūžentis : Bružas pvd., liet. žentas, Kaziopetris : Kazys, Petras v., Lapėnžentis : Lapėnas pvd., liet. žentas, Stasiakazis : Stasys, Kazys v., Šimkūžentis : Šimkus pvd., liet. žentas (sudurtinės pravardės) ir Joni Antanas : Jonas, Antanas v., Kazio Vitas : Kazys, Vitas v., Simas Jonas : Simas, Jonas v., Simo Motiėjus : Simas, Motiejus v., Stūskaus Arūnas : Staskus prvd., Arūnas v., Staskyno Stasys : Staskynas prvd., Stasys v., Viūciuvienės Jasionis : Vinciuvienė prvd., Jasionis pvd. (sudėtinės pravardės). Tokių sudėtinių pravardžių kaip Akmens Andrijaitis : liet. akmuo, pvd. Andrijaitis, Alksninis Beiga : liet. alksninis, plg. alksnis, pvd. Beiga, Dūburo Bumbliaūskis : liet. duburas, Bumbliauskis pvd. ir pan. pirmieji dėmenys yra ne onimai, o bendriniai žodžiai. Kaip matyti, vertinant pravardžių darybą gerokai susiaurinta antrinių pravardžių (ypač vedinių) samprata. Dėl tokio požiūrio galima diskutuoti. Tačiau tai nesusiję su šio straipsnio tikslais. O ir aptariamame darbe pravardžių darybos vertinimas tebuvo tik vienas iš periferinių tyrimo tikslų. Pravardžių struktūros analizei skirtas kitas to paties autoriaus darbas (Butkus 1999). Čia vėl patvirtinama nuomonė, kad „apie pravardžių derivaciją galima šnekėti tik tada, kai ji įvyksta onomastiniame, ne apeliatyviniame lygmenyje, t. y. kai pravardė padaroma iš tikrinio žodžio, pvz., Didžiapranis, Adomiėtis“ (Butkus 1999: 91). Kaip tik dėl minėto požiūrio straipsnyje vengiama termino pravardžių daryba, nes, autoriaus nuomone, „pravardžių darybinė analizė labai susiaurintų tyrinėjamąjį ob2 Plačiau dėl šiame darbe minimų terminų bei sąvokų, susijusių su pravardžių darybos vertinimu, vartosenos netikslumų žr. Maciejauskienė (1999: 239-240). DĖL LIET. PAVARDŽIŲ VERTINIMO DARYBOS POŽIŪRIU | 175 jektą: į jį nepatektų apeliatyvinės kilmės pravardės. Tuo tarpu struktūrinė pravardžių analizė leidžia pažvelgti, kokios struktūros apeliatyvai parenkami pravardėms sukurti“ (Butkus 1999: 91-92). Iš to, kas pacituota, matyti, kad šiuo atveju pravardžių tyrimui mėginamas pritaikyti morfeminio skaidymo (morfologinės struktūros analizės) modelis. Dėl daug ko, kas išdėstyta aptariamame tyrime, vėlgi galima diskutuoti: ar pritartina tokiai darybos požiūriu antrinių pravardžių (ypač vedinių) sampratai (juk iš daugybės net straipsnyje pateiktų pavyzdžių matyti, kad pravardės, net suvokiant subtiliausius jų specifikos niuansus, gali būti ir yra sudaromos iš bendrinių žodžių); ar atsiribojus nuo termino pravardžių daryba vartotinos kaip tik su darybine analize susijusios sąvokos galūnių vediniai ir priesagų vediniai (žr. Butkus 1999: 93, 97), kurios rodo darybos tipo, o ne skaidymo morfemomis (ar formanty išskyrimo) rezultatą; ar struktūriškai skaidytinos tik tos pravardės, kurios kilusios iš išvestinių apeliatyvų, ir pan. Tokie ir panašūs klausimai, be kita ko, kyla ir todėl, jog tiriant (i)uir ukamienų pravardžių struktūrą nėra aiškiai ir tiksliai atsiribota nuo jų darybos įprastu lingvistiniu požiūriu. Plg., pavyzdžiui, pirmojoje išvadoje esantį teiginį, kad „vyrauja galūnės -(i)us vediniai“ (Butkus 1999: 99), kuris turėtų rodyti, jog visos taip kvalifikuojamos pravardės yra derivacijos rezultatas, o darybos formantas — minėta galūnė -(i)us, nors tarp taip vadinamų pravardžių yra ir nurodytos galūnės vedinių, ir pirminių darybos požiūriu asmenvardžių. Taigi ar nevertėtų atsisakyti skaitytoją klaidinančios sąvokos galūnių (-ės) vediniai ir tiriant pravardžių struktūrą vertinti jas kitaip — turi vienokią ar kitokią galūnę, yra su galūne ar pan. Tas pats pasakytina ir dėl sąvokos priesagų vediniai vartosenos, nes taip vadinamos pravardės tikrai neturi nieko bendra su vediniais, o tik turi vieną ar kitą autoriaus išskirtą formantą. Paliekant detalesnį šių ir kitų su pravardžių vertinimu darybos požiūriu susijusių probleminių dalykų svarstymą ateičiai galima teigti, jog čia labai trumpai aptartų A. Butkaus darbų turinys ir svarbiausios nuostatos rodo, jog pravardžių darybos bei struktūros (morfeminės sandaros) tyrimas yra ne tik galimas, bet jau ir sėkmingai pradėtas. Iš to, kas jau padaryta, matyti, jog pravardžių specifika lemia ir kai kuriuos tik šiai onimų klasei būdingus darybos bei struktūros bruožus. 3.3. Lietuvių pavardės darybos požiūriu nėra ištirtos. Tačiau šiems onimams skirtuose darbuose, be kitų dalykų, vertinama ir jų daryba. Autoriai, pasirinkdami jų tyrimo tikslus atitinkantį pavardžių aptarimo būdą, kartais net mėgina skirstyti jas į grupes, kurios įvardijamos įprastais žodžių darybos terminais. Bet tai neleidžia kalbėti apie bendrą, bent kiek išsamesnę šių asmenvardžių klasifikaciją. Jos kol kas nėra, o kokia galėtų būti, matyt, lemtu požiūris į šių vėlgi labai specifinių onimų darybą. P. Jonikas lietuvių pavardes darybos požiūriu skiria į tris grupes (Jonikas 1968: 557). Pirmąją sudaro „vienakamieniai, šiandien bepriesagiai bei bepriešdėliai vardai, kaip Ziikas, Baitis, Kedys, Ruga, Pėmpė, Norkus, Šernius“. Kitą grupę, autoriaus nuomone, sudaro priesaginės ir priešdėlinės pavardės. Pirmųjų yra pateikiama daug pavyzdžių (Grūmadas, Dalinda, Tilindis, Aukštiėjus, Toleikis, Bražiškis, Beržinis, Jurkynas, Keliuotis, Dargužas ir kt.) ir teigiama, jog dažniausiai vartojamos priesagos yra -ikas, -ukas, -iškis, -elis, -ėlis, -ėnas, -ynas, -onis, -ūnas, -aitis ir kt. Dėl antrųjų sakoma, kad jų nėra daug (Bepirštis, Nelaimiškis, Nuopénas, Pakalniškis, Uzupis). Trečią grupę sudaro sudurtinės pavardės, kurias autorius lyg ir išskiria į du pogrupius: a. Aukštikalnis, 182 | VITALIJA MACIEJAUSKIENĖ afiksų, taigi sąlygiškai jas siūloma vadinti „pirminėmis“, pvz.: Aukszle, Bar/5tys, Didkriftys, Ludkus, Negrajus, Rimkus, Smilgius, Ukbalis, Walantejus ir pan. Kaip matyti, šiuo atveju aptariant istorinių pavardžių darybą apsiribojama tik kai kurias priesagas turinčių pavardžių išskyrimu. Jos nevadinamos vediniais. Visos kitos pavardės, vadinamosios „pirminės“, tiesiog pateikiamos pagal abėcėlę, o detaliau jų struktūra nėra aptariama. Tai galėtų būti vertinama kaip dalinė morfeminė analizė (ar dalinis morfeminės skaidos modelio pritaikymas). Mat išskiriamos tik kai kurios, autorės požiūriu — svarbios ir reikalingos aptarti, morfemos, t. y. minėtos pavardžių priesagos. 4. DARYBINĖS BEI STRUKTŪRINĖS PAVARDŽIŲ ANALIZĖS GALIMYBĖS 4.1. Apibendrinant tai, kas aptartuose antroponimikos darbuose yra pasakyta apie pavardžių darybą, galima teigti, kad išsamaus, nuoseklaus, svariais argumentais pagrįsto požiūrio į šių asmenvardžių darybos vertinimą kol kas nėra. Pagal tai, kokie buvo darbų autorių tikslai, kartais išskiriami tik svarbesni lietuvių pavardžių struktūros bruožai (Jonikas 1968) ar ieškoma pavardėse vienos ar kitos priesagos, ir šitaip šie asmenvardžiai įtraukiami į bendrą istorinės lietuvių kalbos žodžių darybos kontekstą (Skardžius 1996). Aiškinant lietuvių pavardžių kilmę vėlgi užsimenama ir apie pavardžių darybą. Tačiau tai daroma neskiriant bendrinių ir tikrinių žodžių darybos lygmenų, nesigilinama į pavardžių, kaip specifinių asmenvardžių, darybos vertinimo ypatumus (LPŽ). Dviejose publikacijose mėginama tirti pavardžių darybą (Šukys 1986; Ramonienė 1987). Čia pavardės skirstomos į grupes. Pastarosios įvardijamos terminais, kuriuos įprasta vartoti tiriant bendrinių žodžių ar onimų darybą (plg. neisvestinés, arba pirminės, pavardės, antrinės pavardės, galūnių vediniai, priesaginės, priešdėlinės ir sudurtinės pavardės arba priesagų, priešdėlių vediniai ir dūriniai bei pan.). Abiejuose straipsniuose laikomasi nuostatos, kad dariniais pripažįstamų pavardžių pamatiniai žodžiai gali būti ir apeliatyvai, ir bendriniai žodžiai. Paskutiniame iš minėtų darbų aptariant pavardžių darybą yra taikomas dalinės morfeminės skaidos modelis. Labai svarbu tai, kad čia mėginama aptarti kai kuriuos pavardžių darybos ypatumus (Žemienė 1999). 4.2. Taigi kaip galėtų būti darybos požiūriu vertinamos lietuvių pavardės? Trumpam reikėtų grįžti prie to, kas pasakyta straipsnio pradžioje. Kaip buvo minėta, tiriant onimų darybą labai svarbu atsižvelgti į vienos ar kitos onimų klasės (subklasės) specifiką, t. y. nustatyti, kaip atsirado, susidarė onimų sistema, ar ji dar tebepildoma naujais vienetais ar yra uždara ir t. t. Tai lemia tikrinių žodžių darybos tyrimo galimybes. Ne mažiau svarbu, matyt, yra ir tai, iš ko susidarė, atsirado vienos ar kitos klasės (subklasės) onimai. Visa tai papildžius duomenimis iš dabartinės lietuvių onimų darybos tyrimo patirties galima pamėginti apibūdinti ir pavardžių darybos vertinimo specifiką. Vandenvardžių darybos tyrimo rezultatai rodo, kad jų susidarymą galima pailiustruoti taip: bendrinis žodis — vandenvardis arba tikrinis žodis — vandenvardis. Tokios DĖL LIET. PAVARDŽIŲ VERTINIMO DARYBOS POŽIŪRIU | 183 schemos tinka beveik visiems darybos tipams (būdams), o svarbiausia — ir pirminiams, ir antriniams hidronimams. Tas pats pasakytina apie kalnų vardus, arba oronimus. Gyvenamųjų ir pelkėtų vietų vardų (oikonimų ir helonimų) kol kas išsamiai ištirtas tik vienas darybos tipas — antriniai priesaginiai vietovardžiai. Tyrimo rezultatai patvirtina tuos pačius onimu susidarymo modelius: bendrinis žodis — gyvenamosios ir pelkėtos vietos vardas arba tikrinis žodis — gyvenamosios ir pelkėtos vietos vardas. Nesunku pastebėti, kad ir darybos požiūriu pirminiais vadintini gyvenamųjų vietų vardai gali būti sudaryti pagal minėtus modelius. Plg., pavyzdžiui, kaimų vardus Būda, Giria, Kalnas, Piliakalnis, Sodyba, Trakas, kurių pamatiniai žodžiai yra apeliatyvai būda, giria, kalnas, piliakalnis, sodyba, trūkas. Arba: Kaūnas mst. < Kaūnas avd., Kavarskas mstl. < Kavarskas avd. (Vanagas 1996: 90-94), Alvitas k. < Alvitas ež., Šventežeris mstl. < Sventezeris ež., Vištytis mstl. < Vištytis ež. (Balčikonis 1978: 339-340). Pastaraisiais atvejais gyvenamųjų vietų vardų pamatiniai žodžiai — kiti onimai (asmenvardžiai ir vietovardžiai). Nesunkiai darybos požiūriu įvertinami lietuvių naujieji vardai vėlgi paliudija tuos pačius jų sistemos susidarymo ir pildymo naujais vienetais modelius: bendrinis žodis — vardas arba tikrinis žodis — vardas. Tas pats pasakytina apie pravardes. Nors aptartų darbų autorius pripažįsta tik vieną antrinių pravardžių susidarymo būdą — tikrinis žodis — pravardė, pirminiai darybos požiūriu asmenvardžiai paliudija ir antrąjį — bendrinis žodis — pravardė. Iš visų čia minėtų tikrinių žodžių — vietovardžių ir asmenvardžių — išsiskiria pavardės. Kaip rodo išsamūs šių asmenvardžių sistemos susidarymo tyrimai (Maciejauskienė 1991: 50-116, 215-248), visos pavardės atsirado iš asmenvardžių, taigi pagal modelį tikrinis žodis — pavardė. Teigiant, kad pavardės susidarė iš istorinių asmenvardžių, būtina pridurti, jog šiuo atveju negalima kalbėti apie keletą darybos tipų (būdu) (plg. pirminiai ir antriniai vietovardžiai ar vardai, o antriniai — priešdėlių, priesagų, galūnių vediniai, sudurtiniai ir pan.). Mat istoriniai asmenvardžiai, kurie buvo rašomi po asmens vardo ir pavadavo nesamas pavardes, pamažu įgijo pastariesiems asmenvardžiams būdingus bruožus (tapo paveldimi, bendri visiems vienos šeimos asmenims ir kt.), t. y. virto pavardėmis. Tokie, kokie buvo, kokie tuo metu buvo vartojami. Dėl tokios pavardžių susidarymo specifikos visos jos darybos požiūriu gali būti kvalifikuojamos tik kaip pirminės, atsiradusios iš įvairių istorinių asmenvardžių ir pastariesiems virstant pavardėmis neįgijusios jokių formalių darybinių požymių. Laikantis tokios nuostatos negalima pritarti tam, kas anksčiau minėtuose straipsniuose buvo pasakyta apie pavardžių darybą, nes šie asmenvardžiai negali būti susidarę iš bendrinių žodžių, jie darybos požiūriu negali būti skiriami į pirminius ir antrinius, o pastarieji smulkiau į priesagų, galūnių bei kt. vedinius, sudurtinius ir pan. Taip ar panašiai darybos požiūriu gali būti skirstomi ir tiriami tik istoriniai asmenvardžiai, iš kurių susidarė pavardės (plg., pavyzdžiui, Zinkevičius 1977: 227-242). Vadinasi, skirtingai nuo visų kitų aptartų onimų — vietovardžių ir kai kurių asmenvardžių — tiriant pavardes galimas tik morfeminio skaidymo (morfologinės struktūros analizės) modelis. Toks analizės būdas sėkmingai yra pritaikytas latvių pavardėms (Staltmane 1981). Atsižvelgus į šių asmenvardžių sistemos susidarymo ypatumus ir pripažinus, jog dėl pavardžių specifikos jų daryba kaip nors kitaip negali būti tiria- 184 | VITALIJA MACIEJAUSKIENĖ ma, darbe pateikiama pavardžių morfeminės struktūros charakteristika. Kaip teigia autorė, tiriant pavardžių struktūrą svarbu išsiaiškinti, kokios bendrinių žodžių darybos priemonės ir kaip dažnai pasikartoja pavardėse, ar turi pavardės tik joms būdingus antroponiminius formantus ir pan. (Staltmane 1981: 31-32, 39). 43. Pavardziy morfeminio skaidymo, t. y. ju struktūros analizės, tikslai gali būti įvairūs. Be jau minėtų, kuriuos mano esant svarbiais darbo apie latvių pavardes autorė, galėtų būti ir kitokių. Kaip tik jie, matyt, lemtų, kokių morfemų vienas ar kitas autorius ieškotų pavardėse. Vienas iš svarbesnių tokio tyrimo objektų, be abejo, būtų lietuvių pavardžių turimos priesagos, kurias vertinant reikėtų turėti omenyje ne tik lingvistines, bet ir ekstralingvistines pavardžių atsiradimo ir galutinio jų nusistovėjimo aplinkybes. Štai, pavyzdžiui, tai, kad pavardės turi lietuviškas patronimines priesagas -aitis, -onis, -ūnas ir kt., rodo, kad jos atsirado iš patronimų, kurių darybos formantai ir yra minėtos priesagos. Pavardžių priesagos -avičius, -evičius gali rodyti, kad jos atsirado iš su minėtomis slaviškomis priesagomis sudarytų patronimų, buvo suslavintos arba pasiskolintos iš kitų tautų vardyno". Vadinamosios -sktipo pavardžių priesagos (-auskas, -skas, -skis, -eckas, -inskas ir kt.) yra ženklas, kad tokios pavardės buvo suslavintos arba yra skolintos. Čia paminėtos ir įvairios kitokios lietuvių pavardžių priesagos tyrėją „ves“ į istorinių asmenvardžių darybos lygmenį, kur nesunkiai bus galima išskirti pirminius ir antrinius antroponimus, o tarp pastarųjų įvardyti priesagų, kurias turi dabartinės pavardės, vedinius. Su bendrinių žodžių darybos formantais sutapatintinas priesagas turi pavardės, susidariusios, pavyzdžiui, iš darybos požiūriu pirminių istorinių asmenvardžių, kurių pamatiniai žodžiai — apeliatyvai (tai vadinamieji pravardinės kilmės asmenvardžiai, arba pravardės). Tai, kas čia prabėgomis pasakyta apie pavardžių priesagas, bent iš dalies tinka ir kitoms jų morfemoms — priešdėliams, galūnėms ir pan. Baigiant dar reikėtų pasakyti — kokių tikslų besiektų autorius, tiriantis pavardžių struktūrą, ir kokias morfemas beišskirtų, visos jos galės būti tapatinamos su tikraisiais istorinių asmenvardžių arba apeliatyvų darybos formantais. Tačiau pastarieji nebus pavardžių darybos formantai. Todėl kalbant apie lietuvių pavardžių morfeminį skaidymą, ieškant morfemų ir jas įvardijant, matyt, nereikėtų vartoti žodžių darybai įprastų terminų bei sąvokų (plg. pamatiniai žodžiai, dariniai, priešdėlių, priesagų, galūnių vediniai, pirminės ir antrinės pavardės ir kt.) arba teigti, kad pavardės sudarytos su priešdėliu, priesaga, galūne ar pan. Mokslinio preciziškumo sumetimais geriau tiktų teiginiai pavardė turi priesagą, priešdėlį, galūnę, pavardė yra su priesaga, priešdėliu, galūne, galima išskirti pavardės priesagą, priešdėlį, galūnę ar panašiai kitaip. Mat kartais kaip tik ne visai tiksli terminų bei sąvokų vartosena sukelia skirtingų požiūrių įspūdį. 44. Straipsnyje jau buvo užsiminta (plg. P. Skardžiaus ir J. Šukio darbų aptarimą) apie lietuvių pavardes, kurios vertinant jas darybos požiūriu gali būti vadinamos priesagų vediniais. Tai oficialios lietuvių moterų (ištekėjusių ir neištekėjusių) bei mergaičių pavardės, kurios su tam tikromis priesagomis sudaromos iš vyro arba tėvo pavardės. Skirtingai nei oficialios vyrų pavardės, vadintinos tik pirminėmis, šios moterų bei mergaičių pavardės darybos požiūriu, aišku, kvalifikuotinos kaip antrinės. 1 Plačiau žr. Maciejauskienė (1996: 60). DĖL LIET. PAVARDŽIŲ VERTINIMO DARYBOS POŽIŪRIU | 185 Tas pats pasakytina apie neoficialias vaikų bei jaunuolių (vyriškos bei moteriškos lyties) pavardžių formas, paplitusias gyvojoje kalboje. Joms sudaryti vartojamos įvairios priesagos. Tačiau tai neoficialūs asmenvardžiai, todėl detalesnis jų darybos aptarimas Cia nėra reikalingas. 5. APIBENDRINAMOSIOS PASTABOS 5.1. Onomastikos darbuose yra atkreipiamas dėmesys į onimų darybos vertinimo ypatumus. Manoma, kad vieni tikriniai žodžiai gali būti tiriami šiuo požiūriu, o kitiems taikytinas morfeminio skaidymo (morfologinés struktūros analizės) modelis. Tai lemia vienų ar kitų onimų bei visos jų klasės (subklasės) specifika. Labai svarbu, kaip susidarė onimų sistema, ar ji uždara, jau galutinai susiformavusi ir nekintanti, ar dar tebepildoma naujais vienetais, kokie lingvistiniai ir ekstralingvistiniai faktoriai lėmė jos atsiradimą bei pobūdį ir pan. Laikantis šių nuostatų straipsnyje buvo apzvelgta, kaip yra (ar gali būti) tiriami darybos požiūriu lietuvių kalbos tikriniai žodžiai — vietovardžiai ir asmenvardžiai. Tai darant stengtasi suformuoti ir pateikti nuomonę apie lietuvių pavardžių tyrimo darybos požiūriu ypatumus ir galimybes. 5.2. Išsamiausiai yra atlikta lietuvių vandenvardžių darybinė analizė. Pagal struktūrinę-gramatinę klasifikaciją šie vietovardžiai yra suskirstyti į pirminius ir antrinius, O pastarieji toliau į vedinius, sudurtinius ir sudėtinius. Vediniai skirstomi į galūnių, priesagų ir priešdėlių vedinius. Lyginant su bendrinių žodžių daryba dėl vandenvardžių kaip tikrinių žodžių specifikos yra išskirtas naujas darybos būdas, kurio rezultatas — pirminiai vietovardžiai. Jie yra kilę iš bendrinių ir tikrinių žodžių, kurie virsdami vandenvardžiais nėra įgiję jokių formalių darybinių požymių. Pritaikius tą patį klasifikacijos modelį yra ištirta ir dalies kalnų vardų, arba oronimų, daryba. Tų pačių nuostatų buvo laikytasi tiriant vieno darybos būdo vietovardžius — priesaginius gyvenamųjų ir pelkėtų vietų vardus (oikonimus ir helonimus). Vietovardžių darybos tyrimo rezultatai paliudija tokius jų susidarymo modelius: bendrinis žodis — vietovardis ir tikrinis žodis — vietovardis. Jie tinka ir pirminiams, ir antriniams darybos požiūriu vietovardžiams. Visi vietovardžiai, apie kurių darybinę analizę buvo kalbėta, galėtų būti tiriami ir kitaip, t. y. pritaikant morfeminio skaidymo (morfologinės struktūros analizės) modelį. 5.3. Specialių darbų, skirtų kitos lietuvių kalbos onimų klasės — asmenvardžių — darybos analizei, kol kas nėra. Tačiau kai kuriuose antroponimikos darbuose yra šių onimų darybos vertinimo elementų. Nesunku pastebėti, kad nėra diferencijuotai žiūrima į galimą asmenvardžių, priklausančių skirtingoms subklasėms (vardai, pravardės, pavardės), darybinę analizę. Visi jie skirstomi į pirminius ir antrinius, o pastarieji toliau detaliau ir pan. Tiriant darybos požiūriu vardus tikrai galima išskirti pirminius ir antrinius, o tarp pastarųjų būtų priesagų, galūnių vediniai, sudurtiniai vardai ir pan. (plg. naujuosius lietuvių vardus). Panašūs galėtų būti ir pravardžių darybos tipai (būdai). Tiesa, dėl šių onimų specifikos, matyt, ne visus juos būtų galima „sutalpinti“, pavyzdžiui, į vandenvardžiams tirti sudarytą, o vėliau ir kitiems vietovardžiams pritaikytą struktūrinę-gramatinę klasifikaciją. 186 | VITALIJA MACIEJAUSKIENĖ Ir vardų, ir pravardžių sistemų susidarymo bei pildymo naujais vienetais modeliai tokie pat kaip vietovardžių: bendrinis žodis — vardas, pravardė ir tikrinis žodis — vardas, pravardė. Ir vardams, ir pravardėms, be darybos analizės, gali būti pritaikytas ir kitas tyrimo būdas — morfeminis skaidymas (morfologinės struktūros analizė). Beje, pravardžių struktūra jau pradėta tirti. 5.4. Pavardės išsiskiria iš kitų asmenvardžių tuo, jog visos jos yra atsiradusios iš istorinių asmenvardžių (patronimų, pravardinės kilmės, arba pravardžių, senųjų dvikamienių ir vienkamienių, krikščioniškų vardų). Taigi šių onimų sistemos susidarymą galima pailiustruoti tik vienu modeliu: tikrinis žodis — pavardė. Be to, šiuo atveju negalima išskirti keleto darybos tipų (būdų). Mat pavardės, atsiradusios iš istorinių asmenvardžių, pastariesiems virstant pavardėmis neįgijo jokių darybinių požymių. Tiesiog pasikeitė asmenvardžio statusas: buvo patronimas, pravardinės kilmės asmenvardis ar pan., o dabar yra pavardė. Taigi visos pavardės darybos požiūriu gali būti kvalifikuojamos tik kaip pirminės, o tolesnė jų darybinė analizė tiesiog neturi jokio pagrindo. Vadinasi, skirtingai nuo kitų onimų — vietovardžių ir kai kurių asmenvardžių — tiriant pavardes taikytinas tik morfeminio skaidymo (morfologinės struktūros analizės) būdas. Tai darant, matyt, reikėtų vengti vartoti žodžių darybai įprastus terminus bei sąvokas. Užuot pavardes vadinus priešdėlių, priesagų, galūnių vediniais ar pan. mokslinio preciziškumo sumetimais geriau būtų vartoti teiginius pavardė turi priešdėlį, priesagą, galūnę, pavardė yra su priešdėliu, priesaga, galūne, galima išskirti pavardės priešdėlį, priesagą, galūnę ar pan. Darybos požiūriu antrinės — priesagų vediniai — yra oficialios lietuvių moterų (ištekėjusių ir neištekėjusių) bei mergaičių pavardės, sudaromos iš oficialių vyro ar tėvo pavardžių. LITERATŪRA BALČIKONIS, J. 1978: Gyvenamų vietų pavadinimai iš ežerų ir upių vardų. Rinktiniai raštai 1, Vilnius: Mokslas, 339-349. BiLKIS, L. 1998: Lietuvių priesaginės darybos helonimai, Vilnius (daktaro disertacija). BUTKUS, A. 1995: Lietuvių pravardės, Kaunas: Asti. BUTKUS, A. 1999: Lietuvių pravardžių struktūra. Darbai ir Dienos 10 (19), 91-100. GAIVENIS, K., KEINYS, S. 1990: Kalbotyros terminų žodynas, Kaunas: Šviesa. JONIKAS, P. 1968: Asmenvardžiai ir vietovardžiai. Lietuvių enciklopedija 15, Bostonas: Lietuvių enciklopedijos leidykla, 555-571. Kuzavinis, K., SAVUKYNAS, B. 1987: Lietuvių vardų kilmės žodynas, Vilnius: Mokslas. LPŽLietuvių pavardžių žodynas 1-2, red. A. Vanagas, Vilnius: Mokslas, 1985-1989. MACIEJAUSKIENE, V. 1979: Lietuvių vardai XVI a. Kalbos kultūra 36, 84—89. MACIEJAUSKIENE, V. 1991: Lietuvių pavardžių susidarymas, Vilnius: Mokslas. MACIEJAUSKIENE, V. 1993: Lietuvių įvardijimas XIX a. pirmojoje pusėje. Lietuvių kalbotyros klausimai 32, 100-113. MACIEJAUSKIENE, V. 1996: Dėl lietuvių pavardžių su priesagomis -avicius, -evicius vertinimo. Lietuvių kalbotyros klausimai 36, 60-70. DĖL LIET. PAVARDŽIŲ VERTINIMO DARYBOS POŽIŪRIU | 187 MACIEJAUSKIENE, V. 1997: Vienkamieniai lietuviškos kilmės vardai XVI a. Darbai ir Dienos 4(13), 111-133. MACIEJAUSKIENE, V. 1999: Reikšmingas lietuvių antroponimikos darbas. Lietuvių kalbotyros klausimai 41, 232-241. NEPOKUPNYIJ, A. P, red. 1986: Teopus u memooduxa onomacmuyeckux uccaedosaruit, Mocksa: Hayka. RAMONIENE, M. 1987: XVIII a. pabaigos pravardinés kilmės pavardžių daryba. Lietuvių kalbotyros klausimai 26, 135-139. RAZMUKAITĖ, M. 1998: Lietuvos priesaginiai oikonimai, Vilnius (daktaro disertacija). SKARDŽIUS, P. 1996: Lietuvių kalbos žodžių daryba. Rinktiniai raštai 1, Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidykla, 1—768. STALTMANE, V. E. 1981: Jlambuuckas anmpononumus. Pamuauu, Mocxsa: Hayka. Šukys, J. 1986: Miežiškėnų pavardės. Ženklas ir prasmé, Vilnius: Mokslas, 81-105. URBANAVIČIŪTĖ, Z., ŽIČKUTĖ, V. 1975: Lietuvių pravardės. Kalbotyra 26 (1), 55-61. URBUTIS, V. 1978: Žodžių darybos teorija, Vilnius: Mokslas. VANAGAS, A. 1970: Lietuvos TSR hidronimų daryba, Vilnius: Mintis. VANAGAS, A. 1973: CTpyKTypHO—C10BOOOpa30BaTe/IbHBIN aHaJIM3 Ha3BaHHH rop JiurBbI. Lietuvos TSR mokslų akademijos darbai. A ser. 3(44), 209-219. VANAGAS, A. 1996: Lietuvos miestų vardai, Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidykla. ZINKEVICIUS, Z. 1977: Lietuvių antroponimika. Vilniaus lietuvių asmenvardžiai XVII a. pradžioje, Vilnius: Mokslas. ZEMIENE, A. 1999: Ragainės apskrities XVIII a. pab.-XIX a. pr. vyrų pavardžių daryba. Lietuvių kalbotyros klausimai 41, 223—231. Vitalija Maciejauskienė Gauta 2000 12 12 Lietuvių kalbos institutas Antakalnio g. 6, 2055 Vilnius, Lietuva vitma(dktl.mii.lt