Lietuvių kalbos subjektiniai ir objektiniai veiksmažodžiai

ACTA LINGUISTICA LITHUANICA XLIV (2001), 145–166 Lietuvių kalbos subjektiniai ir objektiniai veiksmažodžiai STASĖ KRINICKAITĖ Lietuvių kalbos institutas, Vilnius The two semantic types of verbs distinguished in this paper, subject-oriented and object-oriented verbs, reflect the two main types of sentence perspective in Lithuanian. Both define a number of semantic roles which are subsumed by the hyper-roles of subject and object. The hyper-role of subject includes the semantic roles of agent, patient, percipient, result, beneficiary, content, modus, source, directive, instrument. The hyper-role of object comprises the semantic roles of patient, causator, counter-agent, finitive, motive, comitative and retributive. SUBJEKTINIŲ IR OBJEKTINIŲ VEIKSMAŽODŽIŲ SAMPRATA Veiksmažodžiai pagal reikšmę kurių ne kurių tyrėjų skiriami į dvi didesnes grupes: subjektinius ir objektinius veiksmažodžius (Ufimceva 1980: 41, Jakaitienė 1988: 114, Krinickaitė 1997: 40–41). Subjektiniais laikomi tie veiksmažodžiai, kurie žymi veiksmus, siejamus su subjektu ir neišeinančius už jo sferos ribų. Objektiniai veiksmažodžiai žymi veiksmus, nukreiptus į objektą, bet drauge išlaikančius ryšį su subjektu. Vadinasi, subjektiniai veiksmažodžiai sakiniuose suponuoja subjektinius santykius ir nesuponuoja objektinių. Tuo tarpu objektiniai veiksmažodžiai suponuoja visų pirma objektinius, bet taip pat ir subjektinius santykius. Palyginti su objektiniais, subjektiniai santykiai yra prototipiniai (Holvoet 1991: 50–51). Apie beasmenius veiksmažodžius reikia pasakyti, kad vieni iš jų vartojami beasmeniuose sakiniuose šliejasi prie subjektinių veiksmažodžių (Jam nesiseka), kiti – prie objektinių (Man skauda galvą. Sulijo šieną. Mus iššaušo kelyje). Tada, kai sakiniuose nesama subjekto (Vakareja. Temsta), subjektas gali būti numanomas iš visos kalbančiojo patirties. Tai galėtų būti kalbamosios situacijos aplinka, kalbančiojo regimasis laukas. Iš viso to, kas pasakyta, matyti, kad veiksmažodžių skirstymas į subjektinius ir objektinius atitinka seną kalbotyros tradiciją skirstyti veiksmažodžius į tranzityvinius ir intranzityvinius ir ypač į tranzityvinius ir intranzityvinius plačiąja prasme. Tokia veiksmažodžių klasifikacija pagrįsta veiksmo subjekto ir jo objekto sąvokomis. Atskyrus bendriausias veiksmažodžių reikšmes – veiksmo ir būsenos (plačiąja prasme), subjektą ir objektą galima apibrėžti semantinių funkcijų (vaidmenų) terminais. Čia vadovaujamasi požiūriu, pagal kurį subjektu laikomas veiksmo predikatų agentas, rečiau instrumentas, o būsenos predikatų – pacientas, percip jentas, beneficientas, rezultatas, kontentyvas. Objektu laikomas veiksmo predikatų pacientas, rezultatas, beneficientas, 146 | STASĖ KRINICKAITĖ instrumentas, kontentyvas, finityvas ir būsenos predikatų kontragentas, percipientas, posesorius, kontentyvas, rezultatas, aspektas. Semantinės subjekto ir objekto funkcijos aiškiai skiriamos nuo sintaksinių veiksnio ir papildinio funkcijų, kurios priklauso nuo sintaksinės sakinio sandaros. Pavyzdžiui, pasyvinės sandaros sakinyje Laiškas buvo parašytas tėvo subjekto semantinę funkciją atlieka papildinys (tėvo), o objekto funkciją – sakinio veiksnys (laiškas). Skiriant veiksmažodį prie subjektinių ar objektinių, reikia atsižvelgti ir į jo pavartojimą konkrečiame sakinyje tiesiogine ar perkeltine reikšme. Veiksmažodžiai dažnai esti daugiareikšmiai, ir vienos jų reikšmės gali būti subjektinės, o kitos – objektinės. Taip pat reikia pabrėžti, kad skirtingų leksinių bei semantinių grupių veiksmažodžiai numato skirtingas semantines funkcijas. Tačiau ir atsižvelgiant į veiksmažodžių leksines bei semantines grupes dar negalima paaiškinti visų veiksmažodžių vartojimo variantų ar sinonimiškumo. Reikėtų prisiminti, kad kiekvieno sakinio predikatas atitinka ir tam tikras situacijos ypatybes, ir ne visas iš jų lemia vien veiksmažodžių reikšmė (Rosen 1996: 191–223). Šiame straipsnyje remiamasi artimiausia veiksmažodžių aplinka sakiniuose, užfiksuotuose Dabartinės lietuvių kalbos žodyne3(1993), Lietuvių kalbos žodyne (I–XIX, 1956–1999) ir N. Sližienės Lietuvių kalbos veiksmažodžių junglumo žodyne (I, 1994; II(1) 1998). Taip pat analizuojami subjektinių ir objektinių veiksmažodžių pavyzdžiai, šio straipsnio autorės surinkti iš publicistikos, mokslo ir mokslo populiarinamųjų darbų, šnekamosios kalbos, tautosakos ir grožinės literatūros. Įprastų šnekamosios kalbos pavyzdžių šaltiniai nenurodomi. Palyginus visus rastus subjektinių ir objektinių veiksmažodžių vartojimo atvejus, matyti, kad skirtingoms leksinėms subjektinių ir objektinių veiksmažodžių grupėms būdingos skirtingos semantinės funkcijos. Įvairioms leksinėms subjektinių ir objektinių veiksmažodžių grupėms būdingi ir tam tikri artimiausios aplinkos ypatumai, o kurioms ne kurioms grupėms – ne tik tam tikri būdingieji aktantai, bet ir laisvieji nariai. Galima teigti, kad veiksmažodžių semantinės funkcijos priklauso nuo jų leksinės reikšmės (resp. leksinės semantinės grupės) ir nuo jų artimiausios aplinkos, kurioje svarbų vaidmenį atlieka ne tik aktantai, bet ir laisvieji nariai. Kai kalbama apie veiksmažodį kaip apie daugiareikšmę leksemą ir turima omeny žodžio reikšmių visuma, skiriamos ir SUBJEKTINIŲ–OBJEKTINIŲ bei OBJEKTINIŲ–SUBJEKTINIŲ veiksmažodžių grupės. Subjektiniais–objektiniais laikomi tie veiksmažodžiai, kurių tiesioginės reikšmės yra subjektinės, o perkeltinės – objektinės arba tie veiksmažodžiai, kurių dažnesnės ir įprastesnės reikšmės yra subjektinės, o retesnės – objektinės (pvz.: kimti, šalti, snypšti, šviesti). Objektinių–subjektinių veiksmažodžių tiesioginės reikšmės yra objektinės, o perkeltinės – subjektinės, taip pat dažnesnės ir įprastesnės reikšmės yra objektinės, o retesnės – subjektinės (pvz.: kalbėti, laikyti, laimėti). Kadangi tas pats veiksmažodis, pavartotas skirtingomis reikšmėmis, kiekvienu atveju yra arba subjektinis, arba objektinis, todėl ir pagrindinės veiksmažodžių grupės yra subjektiniai ir objektiniai veiksmažodžiai. Subjektinių–objektinių ir objektinių–subjektinių veiksmažodžių grupes aktualu skirti tik tada, kai veiksmažodžiai klasifikuojami kaip leksemos ir tiriami bendresniais tranzityvumo teorijos, daugiareikšmiškumo, tipologijos ir pan. aspektais. Reikia pasakyti, kad ir subjektiniai, ir objektiniai veiksmažodžiai kaip bendresnės grupės ligi šiol kalbotyros darbuose nedaug yra tirtos. Taip pat ir terminai subjektiniai, objektiniai yra retesni negu intransityviniai, tranzityviniai. Seną vartojimo tradiciją turintys termi- SUBJEKTINIAI IR OBJEKTINIAI VEIKSMAŽODŽIAI | 147 nai tranzityviniai, intranzityviniai ligi šiol vartojami ir siaurąja, ir plačiąja prasmėmis. Plačiąja prasme tranzityviniai įvardija objektinius, o intranzityviniai – subjektinius veiksmažodžius. Kadangi šių laikų kalbotyroje yra suvokiamas veiksmažodžio reikšmės kompleksiškumas, įvairių pasaulio kalbų aprašuose įprastos yra tranzityvinės ir intranzityvinės frazės (transitive, intransitive phrases), tranzityvinės ir intranzityvinės konstrukcijos (transitive, intransitive construction), tranzityviniai ir intranzityviniai sakiniai (transitive, intransitive clauses), tranzityvinės ir intranzityvinės struktūros (transitive, intransitive structures). Veiksmažodžio tranzityvumas ir intranzityvumas yra svarbus semantinis, iš dalies ir gramatinis požymis, parankus ir tipologijai. Tos reikšmės, kurios nors vienoje iš pasaulio kalbų žymimos morfologijos priemonėmis, laikomos esančios reikšmingos kiekvienai kalbai (Majsak 2000: 10). Subjektinių ir objektinių veiksmažodžių terminai, siejami su semantikos aspektu, dažniau vartojami rusų ir lietuvių kalbotyroje (Ufimtseva 1980: 44; Jakaitienė 1988: 114; Krinickaitė 1997: 39–41). Kalbant apie veiksmažodinius sakinius, kur subjektiniai ir objektiniai veiksmažodžiai dažnai eina predikatais, matyt, vartotini taip pat subjektiniai ir objektiniai predikatai (subject-oriented predicates, object-oriented predicates) (plg. Venstra 2000: 882). Pastarosios predikatų grupės, matyt, lietuvių kalboje yra dvi didžiausios predikatų grupės – VEIKSMO ir BŪSENOS (plačiąja prasme) predikatai. Tokio bendriausio predikatų skirstymo pakanka tam, kad subjekto ir objekto sąvokas būtų galima susieti su semantinėmis funkcijomis. Atskirai paimtų veiksmo ir būsenos predikatų semantinės funkcijos įeina į bendresnes subjektinių ir objektinių santykių grupes (Ambrazas 1986: 27). Su veiksmo predikatais dažniausiai siejama agento semantinė funkcija, o su būsenos predikatais – paciento, percipiento, beneficiento semantinės funkcijos. Subjektas apibrėžiamas kaip veiksmo predikatų agentas ir būsenos predikatų pacientas, percipientas, beneficientas (Ambrazas 1986: 27): 1 LENTELĖ. SUBJEKTINIŲ IR OBJEKTINIŲ SANTYKIŲ TIPAI Semantiniai santykiai | Su veiksmo predikatais siejamos semantinės funkcijos | Su būsenos predikatais siejamos semantinės funkcijos Subjektiniai | A (Atvažiavo svečių. Lietus suplakė rugius) | P (Stiklinė sudužo); PCP (Visi išgirdo triukšmą); B (Tėvai turėjo žemės) Objektiniai | P (Mergaitė sudaužė stiklinę); R (Kaimynas iškasė griovį); B (Išsiunčiau laišką tėvams); I (Pagręžk smuiku) | CON (Aš nežinau kelio. Trūksta pinigų); R (Pinigai pavirto anglimis) Vadinasi, objektą galima apibrėžti kaip veiksmo predikatų pacientą, rezultatą, beneficientą, instrumentą ir būsenos predikatų kontentyvą ir rezultatą. Palyginti su objektiniais, subjektiniai santykiai yra prototipiniai (plg. Holvoet 1991: 50–51). 148 STASĖ KRINICKAITĖ SUBJEKTINIAI VEIKSMAŽODŽIAI Veiksmo reikšmės subjektiniai veiksmažodžiai dažniausiai numato AGENTO semantinę funkciją, pvz.: Jūs plušot dieną naktį. (KONDR AŽL 50). Visi dirba, skuba. Motina kruopščia be paliovos. Vaikai po kiemą šėl ioja. Komisija posėdžiauja. Subjektiniai veiksmažodžiai tada, kai jie reiškia ne konkrečius fizinius veiksmus (instance of action), o apibendrinto pobūdžio veiklą, veiklos pobūdį (activity), savo reikšme priartėja prie objektinių veiksmažodžių, vartojamų be objekto (vadinamojo absoliučiojo vartojimo atvejais), pvz.: vaikas kalba, mama verda, tėvas smilkčioja. Agentųvumo laipsnis ne visų vienodas, nemažą vaidmenį atlieka ir vartojimo kontekstas. Kalbos vartotojai nevienodai suvokia, ar veiksmažodis žymi valingą veiksmą, ar būseną. Tai paaiškinama tuo, kad tam tikruose kontekstuose subjekto ir objekto priešprieša yra neaktuali ir neutralizuojama, nes kai kada subjektas ir objektas referentiniame lygmenyje atitinka vieną, o ne du daiktus (Krinickaitė 1997: 41; Ono 1999: 16). Galima sakyti, kad tai pasekmė ir kalbos sandaros, nes kalbos vienetų diskretiškumas ir semantikos kontinuumo nediskretiškumas lemia laipsniškus perėjimus nuo vienos reikšmės prie kitos (Lykova 1999: 54–55). Agento funkcija būdinga daiktavardžiams, reiškiantiems ir gyvas būtybes, ir negyvus daiktus bei gamtos jėgas. Skiriamos dvi pagrindinės agento atmainos – agentas₁ [A₁], būdingas gyvoms būtybėms, ir agentas₂ [A₂], būdingas negyviems daiktams, stichinėms jėgoms bei kitiems gamtos ir visuomenės reiškiniams, įvairiems įrenginiams, mašinoms, prietaisams, kurie turi tam tikrą energiją ir dėl to gali atlikti ar sukelti veiksmą, bet neturi savo iniciatyvos (Sližienė 1994: 19). Agento funkciją turintis veiksnio vardininkas sakinyje gali būti atskirai nepasakytas, suponuojamas pačios veiksmažodžio formos, pvz.: Ko liūdi? Aklinėjau tamsoje. Važiavome visą naktį. Vos žengiau per slenkstį. Meluoja per akis. Atsargiai apsil en kėme. Žiopso iš nustebimo. 1Agento funkciją numato ir veiksmažodžiai, žymintys psichinę veiklą ar elgseną, plg.: Vaikas šypso. Svečiai linksmai juokėsi. Ko jis taip nerimsta? Mergaitės atvirauja. Ko tu raudai – neraudok! Mokinys fantazuoja. Vaikinas savivaliauja, nesilaiko įstatymų. Motina kol kas dar kenčia, nieko nesako. Sesuo įsižeidė. Dėdė juokauja. Mergaitė gražiai pasielgė. Tai veiksmažodžiai, žymintys veiksmus, būdingus žmogui kaip gyvai būtybei ir žmogui kaip asmenybei. Sakiniuose, kuriuose veiksmažodžiai šypsoti(s), juoktis, nerimti, liūdėti, raudoti, įsižeisti ir kt. eina predikatais, kiti sakinio nariai dažnai rodo veiksmo atlikimo būdą, jo kokybinę ir kiekybinę charakteristiką, vietą ar laiką, bet jie dažniausiai yra ne aktantai (t. y. valentiniai palydovai), o laisvieji nariai. Sakiniuose su veiksmažodžiais, žyminčiais veiklos pobūdį (triūsti, plušti, kruopšti ir kt.) tam tikrais atvejais galimi aktantai, turintys objekto, instrumento semantines funkcijas. Laisvieji nariai, rodantys veiksmo erdvės ir laiko parametrus, neskiria vieno veiksmo nuo kito ir galimi visuose veiksmažodiniuose sakiniuose. SUBJEKTINIAI IR OBJEKTINIAI VEIKSMAŽODŽIAI | 149 Veiksmus, laikomus būdingais žmogui kaip civilizacijos ir tam tikros kultūros atstovui, galima skirstyti pagal tikslą: (1) tvarkomieji veiksmai; (2) dorojamieji (perdirbamieji) veiksmai; (3) išgaunamieji veiksmai (padaromieji): (a) materialieji, (b) materialieji–dvasiniai veiksmai, (c) dvasiniai (mentaliniiai) (Stepanov 1997: 210). Tokia klasifikacija daugiau tinka objektiniams veiksmažodžiams, nors nesvetima ir subjektiniams. Judėjimo (slinkties) veiksmažodžiai, numatantys agento semantinę funkciją, žymi veiksmus, būdingus ne tik žmogui ir visoms gyvoms būtybėms, bet ir negyviems daiktams, įvairiems įrenginiams, stichinėms jėgoms. Be agento, galimi kiti aktantai – lokatyvas, direkt yvas (pradinis taškas, galinis taškas, kelias). Lokatyvas ir direkt yvas sakiniuose su judėjimo veiksmažodžiais padeda skirti ir veiksmažodžių reikšmes. Pvz.: Sugrįžo visi atgal. Kas ten bėga? Toliau jis brido vandeniu. Kur jis cimpina, nosį nuleidęs? Vaikai ant ledo čiuožia. Susigėdęs dvylina lauk. Mokiniai ėjo keliu. Vaikas kabarojasi į kalną. Kur dabar visi žioplinėja? Sakiniuose su judėjimo veiksmažodžiais (kaip ir kituose veiksmažodiniuose sakiniuose) svarbų vaidmenį turi semantinis įvairių sakinio komponentų derinimas (Stepanov 1989: 16–17; Krinickaitė 1989: 167–168). Sakiniuose su judėjimo veiksmažodžiais dažni aktantai, atliekantys lokatyvo ir direktyvo semantines funkcijas, taip pat laisvieji nariai, turintys įvairias slankumo ir orientacines reikšmes (žr. Valiulytė 1998: 23–25). Bitės zuja aplink avilį. Jie plaukė nuo tolimų Nemuno kraštų (Cv). Ir aš, sėdęs į liftą, pakilau dar tris aukštus. Kur tie žmonės garma? Pelės tik knibžda po šiaudus. Paukščiai lekia į pietus. Katė šelina prie žvirblių. Zuikis skuodžia per laukus. Vienintelis langas išėjo į niūrų, pridi visusį kiemą (BUBN K 106). Jeigu ne – drožk iš namų! (BUBN K 105). Kai agentas yra žmogus, su judėjimo veiksmažodžiais dažniau eina aktantai, turintys instrumento semantinę funkciją (plaukioja burlente), taip pat dažniau pasitaiko ir laisvųjų narių, reiškiančių antrąjį agentą (skrisime su broliu), motyvą (nuvažiuok už mane), tikslą (važiuosime malkų), atlygį (parvažiavau už du litus). Moduso, kvantitatyvo, lokatyvo, ypač direktyvo (Ab, Ad, VIA) funkcijas reiškiančios sakinio dalys yra įprastos sakiniuose su visais judėjimo veiksmažodžiais. Pvz.: Jis ilgai negrįžta – ėmiau nerimauti. Grįžtu namo. Kur skverbiesi, ar nematai, kad nėra vietos. Sprukau pro duris lauk. Paskui šoko ant dviračio ir pasileidžia atgal (Avyž STM 353). Važiavome prie marių kalnuotu raudonžemio keliu. Klajoja po platų pasaulį. Kam maknoji po purvyną, gali pašalų eiti. Trejetas vyrų ir viena moteris, lydimi Balio Adamonio, pamažu šnekučiuodami atžingsniavo prie užvertų salės durų (BUBN K 91). Bėga paname, įpuola į kiemą [...], dusdamas lekia prieš kalvą (BUBN NRŽ 280). Iš judėjimo veiksmažodžių, žyminčių žmogaus ir kitų gyvų būtybių bei daiktų judėjimą, vartosenos matyti, kad dažnai kalbėtojui yra svarbu nurodyti tik tam tikrą slinkties atkarpą ar kitus slinkties parametrus, pvz.: 150 | STASĖ KRINICKAITĖ Vistos tupia laktoje. Traukimės po pastoge, kad nesulytų. Šarange varangė po suolu susirangė (FLK). Kadangi veiksmažodžio reikšmė yra kompleksiška, griežtos ribos tarp veiksmažodžių leksinių grupių daugeliu atvejų nėra. Judėjimo veiksmažodžiams yra artimi padėties keitimo veiksmažodžiai, plg.: sėsti, gulti, lipti (į antrą aukštą), taip pat padėties erdvėje veiksmažodžiai (gulėti, sėdėti, kaboti, kyboti, suptis), kurie suponuoja agentą ir lokatyvą bei direktyvą. Pvz.: Jis pats kasdien po valandą stovėdavo ant galvos, įtikinėdamas pasekti jo pavyzdžiu (SIR GIR K 20). Ant mano sprando nesėdėsi (BUBN K 105). Šioje grupėje nemažai yra sangrąžinių veiksmažodžių, kuriems yra būdinga padėties kitimo erdvėje reikšmė (kabarotis, kartis, susiriesti ir kt.). Pvz.: Vaikas susiriesdavo ant suolo ir per naktis miegodavo. Susiriesime prie eglės ant šaknies kokios, prie eglės pridėsi galvą – jau ir miegi. Pasilenk, kad neužsigautum. Subjektyviniai veiksmo reikšmės veiksmažodžiai tik retai numato INSTRUMENTO semantinę funkciją. Pvz.: Dūduoja didelė. Kažkur toli griežė armonika. Ataiđi trimtai. Subjektyvinių veiksmažodžių numatoma agento, semantinė funkcija yra būdinga negyviems daiktams, stichinėms jėgoms, gamtos ir visuomenės reiškiniams, įvairiems įrenginiams, mašinoms, prietaisams, pasižymintiems energetinėmis savybėmis ir galintiems atlikti ar sukelti veiksmą, bet neturintiems savo iniciatyvos, pvz.: Prie Jupiterio laivas atskriejo 1988 m. rugpjūčio mėnesį. Kosminis zondas atsiskirs nuo orbitinio bloko (SP). Vėjarodis sukasi. Raketa pakilo. Autobusas važiuoja. Laivas artėja prie kranto. Šią funkciją reiškiančius žodžius galima skirstyti į poklasius, nelygu kas – negyvas daiktas, gamtos jėga, priežastis ar veiksmo priemonė – yra agentas₂, plg.: Vanduo upeliais plūsta. Žaibas blykčioja. Vėjas pučia. Dvelkia pavasario vėjas. Šaltukas spaudžia. Vien spengia tyla. Įprasti atvejai, kai agentas yra gyva būtybė, ką nors daranti nevalingai, be iniciatyvos. Todėl galima kalbėti apie tam tikrus AGENTO AKTYVUMO LAIPSNIUS, atsižvelgiant į tai, kokiu mastu situacija yra suvokiama kaip agento kontroliuojama ar nekontroliuojama (Holvoet 1991: 164). Agento nekontroliuojamą situaciją žymi savaiminės reikšmės sangrąžiniai veiksmažodžiai. Pvz.: SUBJEKTINIAI IR OBJEKTINIAI VEIKSMAŽODŽIAI 151 Norėjo apmulkin­ti kitą, ir pats [A1] apsimul­kino. Visa apsitaškiau gatvėje. Apmaudžiai apsiskaičiavau. Vaikas apsišlieke vandeniu. Būsenos subjektiniams veiksmažodžiams būdingiausia yra numatoma PATIENTO semantinė funkcija, veiksmo poveikio gavėjo arba būsenos turėtojo funkcija, būdinga tiek gyviems, tiek negyviems daiktams, taip pat ir abstraktiems dalykams (Sližienė 1994: 20). Ypač tai pasakytina apie vadinamuosius savaiminius veiksmažodžius. Pvz.: Ligonis dūsta, kvapo neatgaudamas. Sūnus karščiuoja. Serga mergaitė. Kai paciento funkcija būdinga žmogui, nelygu kontekstas, ją kartais sunku būna atriboti nuo agento1 funkcijos, plg.: Vaikas jau snaudžia. Jis tirta visas nuo šalčio. Ji aikčioja skausmu. Kūdikis klykia. Vaikas nurimo. Anksti nubudau. Berniukas nuobodžiauja. Žymiai apibrėžtesnė paciento funkcija būdinga negyviems daiktams. Tačiau kartais, pavyzdžiui, kalbant apie augalus, juntamas ir tam tikras agent yvumo atspalvis. Pvz.: Žolė pradėjo augti. Rugiai jau dygsta. Uosis lapoja. Ūgliai medėja. Rugiai sybsta pamiškėje. Pavesyje netarpsta medžiai. Rugiai jau varpoja. Kopūstai čia veša. Virbsta žolės. Žolė želia. Obelys žydi. Agentyvumo atspalvis pastebimas ir tais atvejais, kai paciento funkciją numato kintamosios būsenos veiksmažodžiai, dar vadinami dinamiškos savaiminės būsenos veiksmažodžiais, pvz.: Bokštas krypsta į šoną. Nuo obuolių net šakos linksta. Dagiai r zga į drabužius. Medžio vidus dumba. Dūmai rūksta iš kamino. Vežimas įmuko į purvyną. Akmuo skęsta. Žemė atsi­vėrė. REGIMOJO BŪVIO veiksmažodžiai taip pat suponuoja PATIENTO semantinę funkciją. Pvz.: Už sodo plytėjo laukai. Akmuo rėpso vidury kelio. Valtis ežere skendi. Tuščios šakos styro. Kalnai stūkso tolumoje. Medžio šakos svyra žemyn. Tarp tų kalvelių ežerai tyvuliuoja. Prie pat mūsų žioėjo gili praraja. Grybai tarp medžių marguliuoja. Linai mėlynuoja. Miškas tolumoje mėlynuoja. Šie veiksmažodžiai artimi savaiminiams, plg.: Jau tavo plaukai žiluoja. Tais atvejais, kai veiksmažodžiai žymi gyvūnų būsenas, paciento funkcija priartėja prie agento1 funkcijos. Pvz.: 152 | STASĖ KRINICKAITĖ Trobelėje kažkas slypi. Šmėško kažin kas iš patamsio. Urve tūno lapė. Sakiniuose su būsenos kitimą žyminčiais savaiminiais veiksmažodžiais paciento funkcija būdinga negyvus daiktus ar medžiagas reiškiantiems daiktavardžiams, pvz.: Upė tvinsta. Upė slūgsta. Mūsų upės sekėja. Nuo šilumos medus skystėja. Netep­ta mašina labai dyla. Jau jo kaulai po žemėmis dūla. Dan­tys genda (kiūra). Pamatai yra. Pomidorai rausta. Lempos dagtis ang­lėja. Cukrus tirpsta. Lajus stingsta. Spaliai byra. Pienas jau gyžta. Sena lepšė glemba. Drėgni miltai greit karsta. Ledas akija nuo saulės. Gyvsidabris termometro stulpelyje nebeslinko aukštyn (AVYŽ STM 478). Panašiai paciento semantinė funkcija priskiriama ir žmogaus kūno dalims, pvz.: Rankos dreba. Grumba rankos. Veidas blyškta. Akys ašaroja prieš vėją. Nuo bulvių rankos juosta. Karštoje saulėje kempa lūpos. Galva plinka. Oda munka. Paciento semantinė funkcija suponuojama ir savaiminiams veiksmažodžiams, žymintiems meteorologinius ir kitus gamtos reiškinius, pvz.: Šaltis lyžta. Rimsta vėjas. Rūkas kyla. Rasa krinta. Oras šyla, bjura. Sniego danga plonėja. Dangus ėmė šviesėti. Naktis vis labiau tamsėjo. Pamažu ėmė gesti giedros šviesa (BUBN K 94). Sakiniuose su garsų veiksmažodžiais paciento funkcija esti gana artima agento funkcijai. Pvz.: Balsas miške aidi. Šnara lapai. Varpeliai tilindžiuoja. Ginklai žvanga. Nuo šaudymo net langai žvaga. Miškas ūžia. Ledas traškėjo. Barkši spintoje indai. Obuoliai krisdami bubsi. Vėjui pučiant, miškas ošia. Kai šnekos procese svarbu skirti agentą nuo paciento šios dvi semantinės funkcijos esti pakankamai apibrėžtos. Esama atvejų, kai situacijos šiuo atžvilgiu interpretuojamos kaip sinkretiškos, o agento ir paciento semantinės funkcijos skiriamos iš platesnio konteksto. Prireikus kalbantysis gali pasitelkti papildomų raiškos būdų, padedančių atriboti agentą nuo paciento. Paciento semantinė funkcija būdinga daiktavardžiams, reiškiantiems ir abstrakčius dalykus, pvz.: Būklė blogėja. Aiškėja esmė. Nuotaikos nuolat kinta. Menksta jo sveikata. Silpsta regėjimas. O Mar­iaus apetitas augo proporcingai išbadutų dienų skaičiui (AVYŽ STM 483). Sakiniuose su egzistavimo veiksmažodžiais paciento semantinė funkcija yra akivaizdi (egzistavimo veiksmažodžiais laikomi ir atsiradimą žymintys veiksmažodžiai, plg. Valeika 1998: 63). Pvz.: SUBJEKTINIAI IR OBJEKTINIAI VEIKSMAŽODŽIAI | 153 Gyveno trys broliai. Buvo buvo kalvė ir nuvirto bebūdama. Absoliučiai gyno vandens gamtoje visai nėra. Vakare atsirado uodų. Kamaroje priviso pelių. PERCIPIENTO – psichinės būsenos patyrėjo – semantinę funkciją implikuoja percepcijos veiksmažodžiai. Pvz.: Motina nuliūgo. Pasakotojas jaudinasi. Šuo pasišiaušė. Mergaitė sutriko. Tėvas sukluso. Vaikas nuliūdo. Ji tikrai susikrimto. Arklys gaščioja. Kačiukai jau mato. Percipiento funkcija sakiniuose gali būti nusakoma ne tik vardininku, bet ir naudininku, pvz.: Man nematyti. Jam patinka detektyvai. Mums lašiniai neskanėja. Kaip tau rodosi? Būsenos reikšmės subjektiniai veiksmažodžiai implikuoja ir BENEFICIENTO – veiksmo adresato, gavėjo – semantinę funkciją, kuri sakiniuose dažniausiai realizuojama naudininko linksniu. Pvz.: Jam sekasi. Vaikams klojasi gerai. Kaip tau einasi? Nevyksta jam su darbais. REZULTATO semantinę funkciją subjektiniai veiksmažodžiai numato palyginti retai. Ją galima aptikti tik sakiniuose su kintamosios būsenos reikšmės veiksmažodžiais, pvz.: Kilo triukšmas. Kilo karas. Užsimezgė šneka. Susisluoksniavo žemės pluta. Degant dujoms susidaro smalkės. Prasidėjo sumaištis. Dygsta grybai. Šiaip jau rezultato semantinę funkciją dažniau numato objektiniai veiksmažodžiai. Taip pat tik kintamosios būsenos reikšmės veiksmažodžiai suponuoja KONTENTYVO semantinę funkciją, kuri irgi gana reta, pvz.: Skamba daina. Išėjo nesusipratimas. Atsitiko nelaimė. Apibendrinant reikia pasakyti, kad subjektiniams veiksmažodžiams einant predikatais, subjekto hiperfunkcija apima agento₁, agento₂, paciento, percipiento, rezultato, beneficiento, kontentyvo, instrumento semantines funkcijas. Kiekvieną šių funkcijų numato daugiau ar mažiau apibrėžtų leksinių semantinių grupių veiksmažodžiai. OBJEKTINIAI VEIKSMAŽODŽIAI Subjektinių ir objektinių veiksmažodžių grupės nėra lygiavertės ir simetriškos viena kitos atžvilgiu. Subjektiniai santykiai dažniau būna predikatiniai. Tačiau objektinių santykių raiška taip pat yra svarbi ir kiekvienos kalbos savita. Žinomiausios lingvistinės universalijos – sintaksiniai subjektai ir tranzityviniai sakiniai arba, tiksliau kalbant, jų konceptualieji ir funkciniai atitikmenys ar archetipai (Beck 2000: 277). Tačiau susisteminti visą šią 154 | STASĖ KRINICKAITĖ raiškos priemonių įvairovę vienoje kalboje ir įvairiose kalbose galima pirmiausia tik remiantis semantikos pagrindu. Kurių ne kurių objektinių veiksmažodžių semantika jau šiek tiek yra tirta. Taip pat, kaip anksčiau minėta, yra nustatyta, kad veiksmo predikatai paprastai turi su ja siejamas paciento (Mergaitė sudaužė stiklinę), rezultato (Kaimynas iškasė griovį), beneficiento (Išsiunčiau laišką tėvams), instrumento (Pagriežk smuiku) funkcijas (Ambrazas 1986: 27). Su būsenos predikatais siejamos semantinės funkcijos – kontentyvas (Aš nežinau kelio. Trūksta pinigų), rezultatas (Pinigai pavirto anglimis) (ten pat). Iš objektinių veiksmažodžių vartojimo pavyzdžių matyti, kad įvairuoja taip pat ir numatomos semantinės funkcijos, formuojančios subjekto hiperfunkciją. Semantinės funkcijos, sudarančios pagrindą tiek subjekto, tiek objekto hiperfunkcijoms, implikuojamos skirtingų leksinių semantinių grupių objektinių veiksmažodžių. Didžiausią objektinių veiksmažodžių dalį sudaro veiksmo reikšmės veiksmažodžiai. Šie veiksmažodžiai numato agento semantinę funkciją ir dar implikuoja PATIENTO semantinę funkciją. Pvz.: Seniau, kad kūlė, mindė rugius su arkliais (ŠTS). Vyrai šienauja pievas. Minkštink tešlą, bus neskanūs kukulaičiai (SKR). Kas pėdus nešioja, tas lobsta. Tave žalią džiovino [apie apynį] (LKŽu 1024). Vaikai ištepė kambario sienas. Paciento semantinė funkcija būdinga daiktavardžiams, reiškiantiems ir daiktus, (1) egzistuojančius iki veikimo, ir daiktus, (2) sukuriamus veiksmo metu. Pastaruoju atveju paciento semantinę funkciją būna sunku atriboti nuo rezultato semantinės funkcijos. Kalbotyros darbuose, nagrinėjančiuose tranzityvumo problemas, pirmoji reikšmė (veiksmo objektas pakinta dėl veiksmo poveikio) vadinama efektyviąja, o antroji (veiksmo objektas yra veiksmo rezultatas) neefektyviąja (Stepanov 1975: 169). Plg.: Berniukas skaldo malkas. Darbininkai ruošia pašarus. Duobes sodinukams sodinti iškasiau rudenį. Jis pasidirbo valtį. Efektyvumo ir neefektyvumo požymis padeda skirti rezultato semantinę funkciją nuo paciento semantinės funkcijos, kuri nustatoma kad ir šiuose sakiniuose, pvz.: Aurelija gniaužė nosinę, šnipščiojo (BUBN K 110). Užsimėčiau lietpal­tį. Apsivilko Adelaida Didžiulienė juodąją suknelę ir išėjo iš savo siauro kambario (RIMK). Antanina avėsi batelius (SLUCK R IV 473). Sakiniuose realizuojama paciento semantinė funkcija įgauna įvairių atspalvių. Tačiau pirmiausia reikėtų skirti pagrindinius semantinės funkcijos požymius. Be to, sakinio analizei yra svarbi ir paties predikato reikšmės komponentinė struktūra bei aktantų referencinės ypatybės (Ambrazas 1986: 28). Susisteminti veiksmo santykio su subjektu ir objektu įvairovę įmanoma ir atsižvelgiant į nevienodą šio santykio ryškumą, plg.: SUBJEKTINIAI IR OBJEKTINIAI VEIKSMAŽODŽIAI | 155 Automato plienas šaldė tavo rankas (BUBN NRŽ 188). Štai tenai ima žybčioti ir už (=po) kiek laiko sudrebina žemę trenksmas – sprogsta sunkios bombos, mūšiškiai daužo vokiečių pusėje esančią geležinkelio stotį (SP). Remas juda bėgiais išilgai sienos ir kloja keramikines (=keramines) plyteles [apie robotą] (SP). Kada nors žaibas trenks į plataną, jis virs tiesiai ant namo ir jį sugriaus. Ryškiausiai santykis manifestuojamas tada, kai nurodomas energijos šaltinis, kurio energija yra kontroliuojama, valdoma ir kuri paveikia objektą, esantį už subjekto sferos ribų. Tačiau santykis gali būti ir sunkiai pastebimas, jei neaišku, ar apskritai esama jėgos ar energijos šaltinio. Vidutinio laipsnio santykis reiškia, kad energija yra nevaldoma ar nepaveikia išorėje esančio objekto (Voorst 1996: 227–245). Todėl galima sakyti, kad ryškiausi objektiniai veiksmažodžiai yra tie, kurie suponuoja ir KAUZATORIAUS semantinę funkciją. Pvz.: Štai gaišini sau ir kitiems brangų laiką, stabdai mokslo pažangą tiems, kurie nori šviestis ir kitus šviesti (ANDR T 11). Glendeilio kapinės paminėtos visai ne tam, kad tave sugraudinčiau (SIR GIR K 162). Ryškiai veiksmo santykis su objektu manifestuojamas sakiniuose su veiksmažodžiais, numatančiais REZULTATO semantinę funkciją. Tai visų pirma veiksmo reikšmės veiksmažodžiai, drauge implikuojantys ir agento ar kauzatoriaus semantinę funkciją. Agentas čia yra dažniausiai veiksmo iniciatorius, sąmoningai atliekantis veiksmą. Tai pasakytina pirmiausia apie vadinamuosius materialiuosius veiksmus, pvz.: Žalią vynelį samstė ir lelijėlę laistė (FLK). Tai dėdė ir subarė, girdi, lietų prišvilpsi, Mikui (DOVYD NK 37). Kai agentas yra žmogus, neretai pasitaiko tokiuose sakiniuose ir aktantų su nusakyta instrumento funkcija. Rezultato semantinė funkcija dažniausiai būna būdinga daiktavardžiams, reiškiantiems medžiagas, instrumentus, įvairius atributus, tikslus, galutinius produktus, būsenas. Pvz.: Pelais duonos neatminkysi. Reikalas ir bailiuosius drąsuoliais padaro. Sveikata turtus sukrauna. Taisyk žodžiui vietą kaip svečiui patalą. Žmonės ką kalba – iškalba. Vasarą tankūs medžių brūzgynai teikė paukštei prieglaudą. Nelygu koks veiksmažodis ir kokia jo reikšmė, rezultato semantinė funkcija taip pat nėra visai vienoda – rezultatas būna tiesioginis ar netiesioginis. Dažnai netiesioginį poveikį žymi veiksmo reikšmės veiksmažodžiai, implikuojantys ir kauzatoriaus semantinę funkciją, plg.: Vėjas sukūravo dulkes ir numetė laikraščius. 156 | STASĖ KRINICKAITĖ Rezultato semantinę funkciją implikuoja ir padaromieji, ir priežastiniai, ir parūpinamieji veiksmažodžiai. Vis dėlto parūpinamieji veiksmažodžiai numato kauzatoriaus ir netiesioginio rezultato semantines funkcijas. Pvz.: Tėvas pasisiūdino kostiumą. Kadaise pasisiūdinęs juodo naminio, dar tetulytės austo milelio uniformą ir tapęs tikru gimnazistu, Algirdas Šaknys nejuokais kibo į darbą (MIKEL LL 546). Aš atvesdinau penkis jaunus brolelius, atvažiuodinau šešiais bėrais žirgeliais (FLK). Išėjęs tomistinės filosofijos mokyklą, įvesdino Lietuvon egzistencializmą (JUŠK). Rezultato semantinę funkciją dažnai suponuoja ir veiksmo reikšmės veiksmažodžiai, žymintys intelektualiuosius (mentalius) veiksmus. Pvz.: Aktorė sukūrė didelės vidinės jėgos vaidmenį. Suvedė trisdešimt trejų metų sąskaitas. Grotus pirmasis pasaulyje sukūrė elektrolizės teoriją (SP). Rezultato semantinė funkcija gana dažnai yra tik suponuojama veiksmo reikšmės veiksmažodžių ir nebūna išreikšta, o tik inkorporuota paties veiksmažodžio reikšmėje, pvz.: Laukelį ariau, gražiai dainavau (FLK). Tėvas vagoja. Jis rentčia trobas ir dengia. Antra vertus, taip galima sakyti tik apie atskirus sakinius. Implikuojama funkcija gali būti realizuota tolesniame tekste. Tačiau veiksmažodžių grupės, numatančios tam tikras semantines funkcijas, nėra vien darybinės grupės – tai leksinės semantinės grupės. Priežastiniai (kauzatyviniai) veiksmažodžiai taip pat laikomi ir leksine semantine grupe, kurią sudaro ir pirminiai, ir išvestiniai veiksmažodžiai. Sakinių, kuriuose priežastiniai veiksmažodžiai eina predikatais, semantinėje struktūroje skiriami semantiniai komponentai: (1) kauzuojantysis agentas, (2) procesas, (3) paveiktasis asmuo ar daiktas, (4) rezultatinė būsena (ar atributas) arba galutinis procesas (Valeika 1998: 22). Be agento semantinės funkcijos, būdingos visiems objektiniams veiksmažodžiams, priežastiniai veiksmažodžiai implikuoja paciento ir rezultato semantines funkcijas. Palyginti su visais objektiniais veiksmažodžiais, priežastinių veiksmažodžių implikuojama agento funkcija būdinga daiktavardžiams, reiškiantiems veiksmo iniciatorių, rečiau – daiktavardžiams, reiškiantiems veiksmo atlikėjus, instrumentus, kūno dalis. Paciento semantinė funkcija labiau būdinga daiktavardžiams, reiškiantiems medžiagas, tikslą, būseną, galutinį produktą, kūno dalis. Nedidelė dalis objektinių veiksmažodžių numato KAUZATYVO semantinę funkciją. Pvz.: Netvėra skausmu. Jos akys spinduliavo džiaugsmu / džiaugsmą. Pirmiausia kaltink save. Dedikacija po nuotrauka rodė prierašumą Luizai (SIR GIR K 173). Kauzatyvą sakiniuose realizuoja ne tik galininkas, bet ir įnagininkas, kilmininkas su prielinksniu dėl, pvz.: Apkaltino neūkiškumu / dėl neūkiškumo. SUBJEKTINIAI IR OBJEKTINIAI VEIKSMAŽODŽIAI | 157 Nuo seno buvo laikoma, kad reakciją žyminčių veiksmažodžių valdomas galininkas ar kilmininkas reiškia priežastį. Tačiau įjungus šiuos veiksmažodžius į platesnę būsenos veiksmažodžių grupę, ši reikšmė nėra akivaizdi. Plg.: Pamanyk – vilko išsigando (MIKUL). Jei Spinas serga, o aš ketinu jį slaugyti, tai gal baiminuosi dėl jo, o ne dėl savo likimo! (MART MD 77). Ji spinduliavo kažkokiu žavesiu. Šiuose sakiniuose dabarties tyrėjai yra linkę įžvelgti jau kontentyvo semantinę funkciją. KONTENTYVO semantinę funkciją aiškiai numato kalbėjimo veiksmažodžiai, pvz.: Nė vienu žodžiu neužsiminė apie tą įvykį (KONDR AŽL 105). Apie tokius mėgo postringauti Ferdinandas, pavydėdavęs laimingiesiems garbės ir honorarų (SLUCK R IV 466). Ištark nors trumpą žodelį. Kontentyvą realizuoja ne tik galininkas, bet ir galininkas su prielinksniais, vardininkas, kilmininkas, įvairiausios teksto išraiškos priemonės. Pvz.: „Tarnaitė ar karalienė?“ – taip kalbėdami apie matematiką, kadaise atvirai klausė lietuvių dokumentinės kino juostos kūrėjai (SP). Apie universalių įvairiausių garsų orkestrą kalbėjo prancūzų poetas Polis Valeri (SP). Viską nuoširdžiausiai išsipasakojo (AVYŽ STM 497). Tačiau kam teko išgyventi laimėjimų ir pralaimėjimų dramą aukštikalnėse, ši knyga atveria savo turinį, per-pildytą reikšmių ir prasmių vingiais (SP). Tik stovint tvirtai ant žemės, galima įsibrauti į giliausius tikrovės klodus, pro regimą tikrovę įžvelgti neregimąją (IR 36). Ir kai ateisi į jos pirkę, nesidai-ryk į visas puses, bet pirma pasakyk labas rytas (BALČ). Kontentyvo semantinė funkcija yra aiškiau apibrėžta kalbėjimo veiksmažodžių, negu kitų veiksmo reikšmės veiksmažodžių. Tai lemia daugelyje pasaulio kalbų pastebima tendencija tapatinti veiksmo objektą su jo turiniu, plg.: Išgėriau dvi stiklines. Kalbėjimo veiksmažodžiai jau savo leksinėmis reikšmėmis signalizuoja ir interpretuoja su turiniu siejamą veiklą, todėl juos galima laikyti geriausiai reprezentuojančiais kontentyvo semantinę funkciją. Pvz.: Žmonės autobuse smagiai sušneka apie žiemos šalčius ir poledinę žūklę (BUBN NRŽ 283). Kalbu praeitį, kalbu ateitį, kalbu, ko nieks nepasakys, nepakartos, – kalbėjo ąžuolas senelis (DOV NK 35). Kokius niekus ji kalbėjo (BUBN NRŽ 185). Smulkesnių knygnešystės laikų atsitikusių nelaimių nerašau (JOV). O kai grius šios dorėnų kolonos [...], tai net savo dulkėmis liudys apie žmogiškosios egzistencijos nemarumą (SIR GIR K 261). Kontentyvo semantinė funkcija implikuojama ir kitų veiksmo reikšmės veiksmažodžių, nors ir reikia pripažinti, kad kontentyvo reikšmė paprastai yra sunkiai atribojama nuo paciento, rezultato, finityvo, aspekto reikšmių. Pvz.: Trypčiojai, pūkštėj šilto kvapo kamuolius (BUBN NRŽ 188). Tą vėją „pučia“ ne pati Saulė, o jos vainikas – sidabriška plazmos sfera (SP). Aš išvažiuoju iš Skauduvos, – tyliai ištarė, 158 | STASĖ KRINICKAITĖ tiesiog iškvėpė tuos žodžius atsidusdama (BUBN K 262). Ko gera, tyla, o ne žodžiai tinkamiausiai gali išreikšti grėsmę (SIR GIR K 206). Juokiasi arba aikčioja, reikšdami veidmainišką užuojautą ir gailestį (RADZ PV II 433). Nesimant galutinai spręsti klausimo dėl Tacito minimos deivės, norėtųsi pareikšti tokių samprotavimų (SP). Ak, kaip puikiai visa tai mokėjo mano pirmasis mokytojas! (SP). Studentai juokavo, krėtė pokštus (SIR GIR K 126). Besileisdamas (=leisdamasis) į Jupiterį, aparatas perdavinės (=perduos) duomenis apie jo atmosferos cheminę sudėtį (SP). Kontentyvo semantinę funkciją numato ir percepcijos veiksmažodžiai, nors sakiniuose ji sunkiau atskiriama nuo finityvo, kauzatyvo funkcijų, pvz.: Žiūrinėjau iškabinėtas ant sienos nuotraukas (SIR GIR K 173). Aš klausiausi istorijos, kuri ne taip seniai vyko (SIR GIR K 180). Nenori tikėti savo akimis, kai pamatai analogišką itališką variantą (SP). Stebėjau pralekiančius šiaurinės Vokietijos vaizdus (SIR GIR K 116). Argi žinai žmogus, kada kokia nuotaika paima įžymusį pažįstamą, tad jį reikia bandyti visokeriopose situacijose (ANDR T 88). Čia esama skirtumo tarp veiksmažodžių porų žiūrėti – matyti, klausyti – girdėti, nes pirmieji žymi valingus, o antrieji nevalingus veiksmus, plg: Ne veltui darbininkai skersakuoja į tave kaip į svetimą (JOS UD 21). Žiūri, bet nemato. Pirmą kartą girdžiu. Paklausyk, ką sako senas žmogus. Veiksmažodžiai, žymintys valingus veiksmus, implikuoja kontentyvo semantinę funkciją, sunkiau atribojamą nuo finityvo. Tuo tarpu veiksmažodžiai, žymintys nevalingus veiksmus, suponuoja kontentyvo semantinę funkciją su tam tikru kauzatyvo atspalviu. Pvz.: Nulaužiau / nulūžau ranką. Nunėrė / nuniro sprandą. Garsiai ir nekantriai nukaukšėjo kulniukais. Šiaip jau sakinys Vaikas nikstelėjo koją laikomas tipišku pavyzdžiu su realizuota kontentyvo semantine funkcija (Sližienė 1994: 22). Kauzatyvo atspalvis labiau apčiuopiamas sakiniuose su percepcijos veiksmažodžiais, pvz.: Rūta juto švelnų lapų kvapą, girdėjo, kaip prisilietus čežedami svyra trapūs stiebai (BALT R Š 297). Jis spėjo pakštelėti man į ranką, ir ant jos aš tebejaučiau sausų lūpų prisilietimą (MART MD 79). Mačiau sniegą, daug sniego. Nuėjo senis į girią malkaut ir pamatė medyje lizdą (ŠŽ 26). Regi jį aplink save išskleistą nelyginant kokią tamsią kaimietės skarą. O vakare kilo uraganas, mudu išgirdom skambant varpus (SIR GIR K 25). Semantiniuose tyrimuose jau seniai buvo pastebėta, kad percepcijos veiksmažodžių suponuojamas kontentyvas iš tikrųjų yra veiksmo priežastis, t. y. priežastis, sukelianti suvokėjo reakciją. Dabarties tyrėjai linkę tokiose sakiniuose įžvelgti kontentyvo seman- SUBJEKTINIAI IR OBJEKTINIAI VEIKSMAŽODŽIAI 159 tinę funkciją, matyt, dėl analogijos su ypač išaugusiu būriu veiksmažodžių, žyminčių įvairią intelektinę veiklą. Sakiniuose su veiksmažodžiais, žyminčiais įvairią intelektinę veiklą, veiksmažodžiai numato kontentyvo semantinę funkciją, plg.: Aš, eidamas čionai, daug ką pergalvojau (Jos UD 307). Ir pagaliau nebegali prisiminti ne tik jų išvaizdos, bet ir pavardės (SIR GIR K 206). Okeaniniame laivyne nespręsi mokslinių problemų (SIR GIR K 46). Fizikai sėkmingai sprendžia lazerių fizikos ir technologijos problemas. Biologų interesai platūs, gal tyrinėja gyvybę amžino pašalo sluoksniuose (SIR GIR K 328). Atsakyk į klausimą: kuo tu siūlai abejoti? (BUBN K 179). Jau nesistebėjom žydinčiais medžiais (SIR GIR K 227). Aš tada nesvaigau tais dalykais. O kaip tomis valandomis joms pavydėjo namų, kuriuose kažkas laukia... (SP). Sakiniuose kontentyvą realizuoja galininkas, įnagininkas, kilmininkas su prielinksniu dėl. Įprasti yra atvejai su tautologiniu galininku ir įnagininku, kurie nusakomoje situacijoje jokio referento neatitinka ir veiksmažodžio reikšmė pati viena pateikia globalinį veiksmo vaizdą (Sližienė 1994: 34). Pvz.: Žmonės, paukščiai, saulė ir vabalai dirba savo darbą (ANDRIUS T 25). Žengtelėjo jis kelis žingsnius smarkiai, paskui susvyravo (BUBN K 186). Tuos verkavimus verkėm (LKŽXVIII 756). Tokie žodžių junginiai pasitelkiami ir nusakant tam tikras veiksmų ir procesų ypatybes, pvz.: Teatras vėl gyveno savo įprastinį gyvenimą (SP). Kai žmogus gyvena paprasčiausią, anaiptol ne herojišką gyvenimą (IR 505). Ta kova ir tiesa, kuria mes gyvename (IR 126). Šio žmogaus nepersekioja sąžinės balsas dėl to, kokį gyvenimą gyvena jo vaikai (SP). Tautologiniai žodžių junginiai su galininku ir įnagininku dažnai turi ekspresinių ir stilistinių konotacijų. Pvz.: Beveik visi tylėjo ir beveik visi savas dūmas dūmojo (MIKEL PK 247). Kaip aš gyvenau ir kokį vargą vargau (MAC). Numigau miegelį (FLK). Aš išdainavau visas daineles (FLK). Daugelis veiksmo reikšmės veiksmažodžių suponuoja INSTRUMENTO semantinę funkciją, pvz.: Sukasiu lysvę kastuvu. Vėl skambina varpais. Tai vadinamojo silpnojo valdymo atvejai, tačiau skirtini objektinių santykių sferai. Taip pat instrumento semantinę funkciją numato veiksmažodžiai, žymintys veiksmus, atliekamus žmogaus kūno dalimis ir artimus tam tikras būsenas signalizuojantiems gestams (linkčioti, linktelėti galvą / galva; mosuoti rankomis / rankas; matar uoti kojomis / kojas ir pan.). Plg.: 160 | STASĖ KRINICKAITĖ Ir vėl jis nutilo; vien tik klausėsi ir kartais netgi nenorom linkčiojo galvą. Tikriausiai kažkas kitas tą jo galvą linkčiojo (MIKEL LL 385). Paskui staiga krestelėjo galvą, pastūmė sunkią marmuro rašalinę (MIKEL PK 193). Maitintoja [karvė] supūškuoja iš pasitenkinimo, giliai atsidūsta ir sujudina it tingus šuo uodegą, paskui pamiusto galvą (MIKEL LL 394). Kodėl tu taip lyg kokia kumelė mataruoji galvą, senelyte? – neiškentęs paklausė jis [vaikas] vieną sykį (MIKEL PK 191). Galininko ir įnagininko variantiškumas leidžia perteikti semantinius veiksmo tikslin-gumo (galininkas) ir veiksmo nevalingumo (įnagininkas) atspalvius. Kai instrumento semantinė funkcija būdinga daiktavardžiams, reiškiantiems žmogaus kūno dalis, ši funkcija gali būti apibūdinama ir kaip pacientas (kai realizuojamas galininku), ir kaip instrumentas (kai jis realizuojamas įnagininku) (plg. Sližienė 1994: 396–397): Nudrėskė kaip vėjas lapą nuo medžio, – palingavo galvą Vizgirdienė (RADZ PV, 76). Kiekviena siekė paglostyti jo plaukus, o apsigėžusios kažin ką čiučeno, galvom pakinkuodamos (BUBN NRŽ 266). Veiksmo ir būsenos reikšmės veiksmažodžiai, žymintys norą, siekimą, ieškojimą ir pan., dažnai numato FINITYVO semantinę funkciją, pvz.: Tame galvų labirinte ieškojau vieno namo (SIR GIR K 93). Siekė kompo­to stiklinės (BUBN K 115). Vėliau aš ilgėjaus tos muzikos (SIR GIR K 211). Jauti, mąstanti jaunoji karta ilgisi literatūroje sudėtingos, nepagražintos, ją aktyvinančios ir auklėjančios tiesos (IR 491). Taip pat finityvo semantinė funkcija suponuojama ir judėjimo, intelektinės veiklos veiksmažodžių, pvz.: Net lapė ir mangutas audinės šalinasi (SP). O gal sąžinė ne visai gryna, kad kūmo vengi? (MIKEL LL 378). Iš pradžių purčiausi tų pareigų (IR 54). Kada pagaliau atsikratysiu tų atsitiktinai pažintų žmonių (SIR GIR K 329). Didesnio rezonanso susilaukia tokia kūryba (IR 257). Finityvo semantinė funkcija sakiniuose realizuojama dažniausiai kilmininku, rečiau – galininku, įnagininku. Įprastas tokiuose sakiniuose ir tikslo kilmininkas su bendratimi, pvz.: Pasvyravai dar ir nubr idai į kitą krantą titnagų rinkti (KUNČ MMP 95). Mergaitė viską pamirš-ta, skubina senelį greičiau traukinio pažiūrėti (BUBN NRŽ 283). Veiksmo reikšmės veiksmažodžiai gali numatyti ir KONTRAGENTO semantinę funkciją, pvz.: I grupė rungiasi su II grupe. Vaikinai susigrūmė su vagimis. SUBJEKTINIAI IR OBJEKTINIAI VEIKSMAŽODŽIAI | 161 Sakiniuose kontragentą dažniausiai atitinka įnagininkas su prielinksniu su, galininkas su prielinksniu prieš, naudininkas. Galima skirti ir KOMPOZITYVO semantinę funkciją, kurią numato padaromieji veiksmažodžiai, žymintys išgaunamuosius veiksmus, pvz.: (su)daryti, (su)laužti, (su)megzti, (su)nerti, (su)pinti, (su)sintetinti (iš ko?). Pvz.: Išaudžiau kilimėlį iš medvilninių ir šilkinių siūlų. Pina krepšį iš vytelių (DLKŽ 557). Nuneriau pirštines iš atliekų. Iš rapsų aliejaus ir spirito susintetino etanolį. Tačiau šią semantinę funkciją galima įjungti ir į žymiai platesnę šaltinio funkciją, plg.: jie gavo paskolą iš banko; išprašė iš dėdės arklį; perduok jam nuo mūsų linkėjimų; iš algos išskaito pajamų mokestį (Sl žienė 1994: 22). Intelektinės veiklos veiksmažodžiai numato KOMPARATYVO semantinę funkciją. Kiti tyrėjai šią funkciją dar vadina aspekto semantine funkcija (Jakaitienė 1988: 63). Tai lyginimo standarto, gretinimo atžvilgio funkcija. Pvz.: Jų šnekta skiriasi nuo mūsų šnektos. Nes skiria pelų nuo grūdų. Dukte supanašėjo su motina. Dovanų kalnas prašybo piramide (SP). Triūbininkas M. Andare prigysta nacionaliniam didvyriui (SP). Ūgiu pralenkė motiną. Tolesnis neaiškumas pranoktų jos jėgas (MIKEL LL 176). Sakiniuose komparatyvas realizuojamas naudininku, galininku, kilmininku su prielinksniu nuo, įnagininku su prielinksniu su. Kurie ne kurie veiksmo reikšmės veiksmažodžiai numato BENEFICIENTO semantinę funkciją. Beneficientą dažniausiai atitinka naudininkas, pvz.: Man padovanojo šratinuką. Jis man akompanuos. Kai beneficiento semantinę funkciją implikuoja būsenos reikšmės veiksmažodžiai, beneficientą dažniausiai realizuoja galininkas, dalies kilmininkas, kartais – naudininkas. Šiais atvejais veiksmažodžių numatoma semantinė funkcija sunkiau apibrėžiama, kitų tyrinėtojų dar vadinama atskira posesoriaus semantine funkcija (Jakaitienė 1988: 63). Pvz.: Ten turėjome vietas (SIR GIR K 44). Turime namą. Neturiu laiko. Stokojame ryškesnių apibendrinimų (IR 289). Atsakysiu į visus klausimus, jei tik pakaksiu žinių. Rankraštis pravers tolesniam tyrimui. Veiksmo ir būsenos reikšmės veiksmažodžiai numato ir PERCIPIENTO semantinę funkciją. Plg.: Negąsdink arklio, paskui nepagausi. Tolima kelionė jų nebaugino. Graudulys suspaudė jo gerklę (SP). Percipientą paprastai realizuoja galininkas. Veiksmažodžiai, implikuojantys percipiento semantinę funkciją, paprastai būna priežastiniai, pvz.: aitrinti, baidyti, erzinti, gąsdinti, 162 | STAŠĖ KRINICKAITĖ graudinti, gluminti, kiršinti, keikti, kernoti, kirkinti, klaidinti, lavinti, liūdinti, mokyti, pajuokti, pykdyti, raminti, skaudinti, svaiginti, tvirkinti, vaikyti, varyti, vėduoti, virkdyti, žeminti, žvigdyti ir kt. Pvz.: Tie žodžiai ją sugraudino. Toks nepasitikėjimas jį siutina. Nepasirengusį skaitytoją tik iš pradžių glumina staigus perėjimai, šuoliai nuo vienos temos prie kitos (SP). Judėjimo veiksmažodžiai, rečiau – veiksmo reikšmės veiksmažodžiai numato DIREKTYVO semantinę funkciją. Pvz.: Jie perlaukė audringąjį Šiaurės Atlantą (SIR Gir K 153). Jis sekė jai pridurmu iš kambario į kambarį, kol apėjo visas patalpas (AVYŽ STM 500). Liaudies kūrybos rinkėjas išvaikščiojo visus kampelius. Jis visada atsikeldavo pats pirmasis ir koščiodamas [...] apeidavo visą sodybą (MIKEL LL 185). Nugyvenau nemažą įdomaus mūsų šimtmečio gabalą (IR 141). Sakiniuose direktyvas dažniausiai realizuojamas (pradinis taškas) kilmininku su prielinksniai iš, nuo; (galinis taškas) prieveiksmiais ir kilmininku su prielinksniai ant, iki, ligi, prie, už, galininku su prielinksniai į, pas, įnagininku su prielinksniu po; (kelias) įnagininku ir galininku su prielinksniai per, pro, apie, aplink, po. Veiksmo reikšmės veiksmažodžiai, rečiau – būsenos, numato ir KVANTITATYVO semantinę funkciją. Pvz.: Užmokėjom dešimt litų. Sudėrėjau šimtą litų. Nukainojo dvidešimt procentų. Sakiniuose kvantitatyvą dažniausiai atitinka galininkas ir galininkas su prielinksniai. Kurie ne kurie veiksmo veiksmažodžiai suponuoja MODUSO semantinę funkciją, kartais dar vadinama kvalitatyvu (Jakaitienė 1988: 63). Pvz.: Namą nudažė geltonai. Studentė išsamiai apibūdino eksperimento eigą. Darbo rezultatus įvertino palankiai. Stilingai apipavidalino priėjantį. Modusas sakiniuose dažniausiai realizuojamas prieveiksmiais. Taip pat dar minėtina KOMITATYVO funkcija, implikuojama tarpusavio veiksmo reikšmės veiksmažodžių, pvz.: Jis sukirsino tėvą su motina. Sukūrste vieną prieš kitą. Padalijo žemę broliui su seseria. Perskirstė turtą visiems vaikams su vaikaitčiais. Sakiniuose šią funkciją dažniausiai atitinka prielinksnio su konstrukcija su įnagininku arba prielinksnio prieš konstrukcija su galininku. Atlygio, pirkimo, derybų reikšmės veiksmažodžiai numato RETRIBUTYVO semantinę funkciją, plg.: Už pirkinį mokėjome grynais pinigais. Pirkau plytų už du tūkstančius. Atidirbau už skolą. SUBJEKTINIAI IR OBJEKTINIAI VEIKSMAŽODŽIAI | 163 Sakiniuose ši funkcija realizuojama įnagininku, prielinksniu už su galininku, taip pat prielinksniu iš su kilmininku. Vertėtų skirti ir ONOMATYVO semantinę funkciją, nors lietuvių kalbotyroje ligi šiol apie ją nebuvo kalbama. Plg.: Atsidurtų tarp mūsų [Palangos Juzė] – kaip pavadintų šiuos drabužius? Paltiais, puspalčiais, švarkais? (SP). Šia semantine funkcija numato intelektinės veiklos veiksmažodžiai įvardyti, vadinti, taip pat būsenos kaitos veiksmažodžiai tapti, pakeisti [įvardijama daiktą], atstoti. Onomatyvą dažniausiai sakiniuose atitinka įnagininkas, retai – vardininkas, galininkas, prieveiksmiai. Ligi šiol onomatyvo semantinė funkcija buvo suvokiama kaip platesnės kontentyvo semantinės funkcijos dalis, pvz.: Tą medį vadina ąžuolu (plg. Šlizienė 1994: 22). Skiriamos platesnės apimties semantinės funkcijos atspindi galimas kalbos faktų apibendrinimo ribas, tačiau siauresnės ir konkretesnės semantinės funkcijos, numatomos mažesnių ir glaudesnių veiksmažodžių grupių yra arčiau kalbos kasdienybės, lengviau suprantamos ir atribojamos viena nuo kitos. Pvz.: Kaime moterėlės nuo mažens jį vadino vargšeliu (BUBN NRŽ 266). Žmonės jį vadina išminčiumi. Dovydą Amerikoje vadino Davidu. Pasienio gyventojai atvykstančius iš anos pusės žemaičius „bičiuliais“ pravardžiuoja (I. SIMON). Įvardijo šiuos reliktinius augalus. Kol įsakmiai neįvardiji, neklauso (DLKŽ 264). Apibendrinant reikia pasakyti, kad objektiniams veiksmažodžiams einant predikatais, objekto hiperfunkcija apima paciento, rezultato, kontentyvo, beneficiento, percipiento, kontrაგენტo, instrumento, kauzatyvo, finityvo, komparatyvo, direktyvo, moduso, šaltinio (kompozityvo) semantines funkcijas, kurias numato tam tikrų leksinių semantinių grupių veiksmažodžiai. IŠVADOS 1. Subjekto hiperfunkcija apima agento₁, agento₂ ir instrumento semantines funkcijas, kai predikatais eina veiksmo reikšmės subjektiniai veiksmažodžiai. Kai predikatais eina statinės būsenos veiksmažodžiai, subjekto hiperfunkcija apima paciento ir percipiento semantines funkcijas, o kai predikatais eina kintamosios būsenos veiksmažodžiai – paciento, rezultato ir kontentyvo funkcijas. Taip pat į subjekto hiperfunkcijos sferą patenka ir beneficiento semantinė funkcija, kurią numato būsenos subjektiniai veiksmažodžiai. 2. Objekto hiperfunkcija, einant predikatais objektiniams veiksmažodžiams, apima paciento, rezultato, kontentyvo, kontrაგენტo, beneficiento, instrumento, finityvo, komparatyvo, direktyvo, šaltinio (kompozityvo), moduso, motyvo, komitatyvo semantines funkcijas. Einant predikatais būsenos objektiniams veiksmažodžiams, į objekto hiperfunkcijos trauką patenka percipiento ir kauzatyvo semantinės funkcijos, o einant predikatais kintamosios būsenos veiksmažodžiams – kontentyvo ir rezultato semantinės funkcijos. 164 STAŠĖ KRINICKAITĖ 3. Subjektinių veiksmažodžių grupėje daugiau semantinių funkcijų turi būsenos predikatai, o objektinių veiksmažodžių grupėje – veiksmo predikatai. Ir subjektiniai, ir objektiniai veiksmažodžiai numato agento, paciento, percipiento, rezultato, kontentyvo, beneficiento, šaltinio (kompozityvo), instrumento, moduso, motyvo, komitatyvo, kontragento semantines funkcijas. Be to, tik objektiniai veiksmažodžiai gali suponuoti kauzatoriaus ir finit(y)vo semantines funkcijas. Nėra tokių semantinių funkcijų, kurias galėtų implikuoti tik subjektiniai veiksmažodžiai ir negalėtų objektiniai. Matyt, dėl to objektiniai veiksmažodžiai žymiai dažniau vartojami subjektinėmis reikšmėmis, negu subjektiniai – objektinėmis. 4. Skirtingas semantines funkcijas suponuoja skirtingų leksinių semantinių grupių veiksmažodžiai, tiek subjektiniai, tiek objektiniai. Juo glaudesnę leksinę semantinę grupę sudaro veiksmažodžiai, juo didesnė tikimybė, kad jie implikuoja tas pačias semantines funkcijas. Pačios glaudžiausios leksinės semantinės grupės yra sinonimai, jie ir suponuoja dažniausiai tas pačias semantines funkcijas. 5. Tiek leksinių semantinių grupių, tiek semantinių funkcijų inventorius nėra griežtai apibrėžtas ir galutinis. Ir leksinės semantinės grupės, ir semantinės funkcijos gali būti skiriamos siauresnės ir platesnės, nelygu koks aspektas tyrėjo suvokiamas kaip svarbesnis. Svarbu tirti ir atskirus veiksmažodžius, kokias semantines funkcijas jie numato – ypač dėl to, kad kiekvieno veiksmažodžio reikšmėje esama komponentų, susijusių tik su tuo procesu, kurį veiksmažodis žymi. 1 SCHEMA. SUBJEKTINIŲ IR OBJEKTINIŲ VEIKSMAŽODŽIŲ SEMANTINĖS FUNKCIJOS SUBJEKTINIAI IR OBJEKTINIAI VEIKSMAŽODŽIAI 165 6. Tiriant, kokias semantines funkcijas suponuoja tam tikrų leksinių semantinių grupių ir atskiri veiksmažodžiai, galima geriau apibrėžti, kas kalboje lieka eksplicitiškai nepasakyta ir kas sudaro sakinio presuponiciją. Toks aspektas ne tik gilintų kalbos pažinimą, bet ir sudarytų prielaidas labiausiai formalizuotam – kompiuteriniam – kalbos aprašui. SUTRUMPINIMAI ANDR T – Pulgis Andriušis, Tipelis, Vilnius: Vyturys, 1991. AVYŽ STM – Jonas Avyžius, Sodybų tuštėjimo metas, Vilnius: Vaga, 1973. BALČ – Juozas Balčikonis. BALTR ŠG – Aleksas Baltrūnas, Šviesos gimimas, Vilnius: Vaga, 1985. BUBN K – Vytautas Bubnys, Kvietimas, Vilnius: Vaga, 1983. BUBN NRŽ – Vytautas Bubnys, Nesėtų rugių žydėjimas, Vilnius: Vaga, 1984. DLKŽ – Dabartinės lietuvių kalbos žodynas, red. S. Keinys, Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidykla, 1993. DOVYD NK – Liudas Dovydėnas, Naktys Karališkiuose, Vilnius: Vyturys, 1992. FLK – folkloras. GRAN – Romualdas Granauskas. IR – Interviu su rašytojais, Vilnius: Vaga, 1980. JOS UD – Jokūbas Josadė, Užupio drama, Vilnius: Vaga, 1981. JOV – Jovaras. JUŠK – Jonas Juškaitis. KAT ŽŽ – Viktoras Katilius, Židiniai ir žmonės, Vilnius: Vaga, 1997. KONDR AŽL – Saulius Tomas Kondrotas, Ir apsiniaukęs žvelgiantys pro langą, 1, 2, Vilnius: Vaga, 1985. KUNČ MMP – Jurgis Kunčinas, Menestreliai maksi paltais, Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 1996. LKŽ – Lietuvių kalbos žodynas. MAC – Vincas Maciūnas. MART MD – Vytautas Martinkus, Medžioklė draustinyje, Vilnius: Vaga, 1983. MIKEL LL – Jonas Mikelinskas, Kur lygiūs laukai, Vilnius: Vaga, 1987. MIKEL PK – Jonas Mikelinskas, Paskutinė korta, Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 1993. MIKUL – Ema Mikulėnaitė. MYK PUT – Vincas Mykolaitis-Putinas. PP – Patar­lės ir priežodžiai, Vilnius: Valstybinė grožinės literatūros leidykla, 1958. RADZ PV₁, ₂ – Bronius Radzevičius, Priešaušrio vieškeliai, 1, 2, Vilnius: Vaga, 1985. RAŠČ – Pranas Raščius. RIMK – Vytautas Rimkevičius. SIMON – Ieva Simonaitytė. SIR GIR K – Vytautas Sirijos Gira, Kanarėlės, Vilnius: Vaga, 1983. SLUCK R – Mykolas Sluckis, Raštai, 4, Vilnius: Vaga, 1989. SP – spauda. STAN – Simonas Stanevičius. ŠŽ – Stebuklingas žodis. Lietuvių liaudies pasakos, Kaunas: Šviesa, 1985. ŠNEK – šnekamoji kalba. ŽIL – Vytautė Žilinskaitė. 166 | STASE KRINICKAITĖ Kiti sutrumpinimai kaip Lietuvių kalbos žodyne. LITERATŪRA AMBRAZAS, V. 1986: Lietuvių kalbos sakinio sintaksinės ir semantinės struktūros vienetai. Lietuvių kalbotyros klausimai 25, 4–44. AMBRAZAS, V., red. 1997: Lithuanian Grammar, Vilnius: Baltos lankos. BECK, D. 2000: Semantic agents, syntactic subjects and discourse topics: how to locate Lushootseed sentences in space and time. Studies in Language 24(2), 277–317. HOLVOET, A. 1991: Transitivity and clause structure in Polish. A study in case marking, Warszawa: Slawistyczny Ośrodek Wydawniczy. JAKAITIENĖ, E. 1988: Leksinė semantika, Vilnius: Mokslas. KRINICKAITĖ, S. 1989: Lietuvių kalbos pirminiai veiksmažodžiai tranzityvumo atžvilgiu (bendraties homoformos). Lietuvių kalbotyros klausimai 28, 167–178. KRINICKAITĖ, S. 1997: Lietuvių kalbos veiksmažodžių tranzityvumas leksiniu ir semantiniu požiūriu. Lituanistica 4(32), 39–45. KRINICKAITĖ, S. [Криницкайте С. А.] 1978: Проблемы переходности в исследованиях по индоевропейским языкам. Степанов, Ю. С., ред., Проблемы внутренней и внешней лингвистики, Москва: Наука, 11–33. LYKOVA, N. A. 1999: Континуальное и дискретное в языке. Филологические науки 6, 54–62. LURAGHI, S. 1998: On the directionality of grammaticalization. Sprachtypologie und Universalienforschung 51(4), 355–365. MAJSAK, T. A. 2000: Грамматикализация глаголов движения: Опыт типологии. Вопросы языкознания 2000(1), 10–32. ONO, K. 1999: Intransitive–transitive phrase pairs in Japanese. Theoretical Linguistics 25(1), 15–19. ROSEN, S. Th. 1996: Events and verb classification. Linguistics 34(2), 191–233. SLIŽIENĖ, N. 1994–1998: Lietuvių kalbos veiksmažodžių junglumo žodynas 1, Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidykla; 2(1), Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas. SMITH, C. S. 1999: Activities: states or events? Linguistics and Philosophy 22(5), 479–508. STEPANOV, JU. S. 1975: Методы и принципы современной лингвистики, Москва: Наука. STEPANOV, JU. S. 1989: Индоевропейское предложение, Москва: Наука. STEPANOV, JU. S. 1997: Константы. Словарь русской культуры. Опыт исследования, Москва: Школа “Языки русской культуры”. UFIMCEVA, A. A. 1980: Семантика слова. Аспекты семантических исследований. Москва: Наука, 5–80. VALEIKA, L. 1998: An introductory course in semantic syntax, Vilnius: Vilniaus universiteto leidykla. VALIULYTĖ, E. 1998: Dabartinės lietuvių kalbos sintaksiniai sinonimai. Vietos, laiko ir priežasties raiška, Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas. VEENSTRA, T. 2000: Verb serialization and object position. Linguistics 38(5), 867–888. VOORST, J. van 1996: Some systematic differences between the Dutch, French and English transitive construction. Language sciences 18(1–2), 227–245. Stasė Krinickaitė Lietuvių kalbos institutas Antakalnio g. 6, 2055 Vilnius, Lietuva [email protected]. lt Gauta 2001 05 25