Lietuvių kalbos subjektiniai ir objektiniai veiksmažodžiai

ACTA LINGUISTICA LITHUANICA XLIV (2001), 145-166 Lietuvių kalbos subjektiniai ir objektiniai veiksmažodžiai STASĖ KRINICKAITĖ Lietuvių kalbos institutas, Vilnius The two semantic types of verbs distinguished in this paper, subject-oriented and object-oriented verbs, reflect the two main types of sentence perspective in Lithuanian. Both define a number of semantic roles which are subsumed by the hyper-roles of subject and object. The hyper-role of subject includes the semantic roles of agent, patient, percipient, result, beneficiary, content, modus, source, directive, instrument. The hyper-role of object comprises the semantic roles of patient, causator, counter-agent, finitive, motive, comitative and retributive. SUBJEKTINIŲ IR OBJEKTINIŲ VEIKSMAŽODŽIŲ SAMPRATA Veiksmažodžiai pagal reikšmę kurių ne kurių tyrėjų skiriami į dvi didesnes grupes: subjektinius ir objektinius veiksmažodžius (Ufimceva 1980: 41, Jakaitienė 1988: 114, Krinickaitė 1997: 40-41). SUBJEKTINIAIS laikomi tie veiksmažodžiai, kurie žymi veiksmus, siejamus su subjektu ir neišeinančius už jo sferos ribų. OBJEKTINIAI veiksmažodžiai žymi veiksmus, nukreiptus į objektą, bet drauge išlaikančius ryšį su subjektu. Vadinasi, subjektiniai veiksmažodžiai sakiniuose suponuoja subjektinius santykius ir nesuponuoja objektinių. Tuo tarpu objektiniai veiksmažodžiai suponuoja visų pirma objektinius, bet taip pat ir subjektinius santykius. Palyginti su objektiniais, subjektiniai santykiai yra prototipiniai (Holvoet 1991: 50-51). Apie beasmenius veiksmažodžius reikia pasakyti, kad vieni i$ jy vartojami beasmeniuose sakiniuose šliejasi prie subjektinių veiksmažodžių (Jam nesiseka), kiti — prie objektiniy (Man skauda galvą. Sulijo šieną. Mus išaušo kelyje). Tada, kai sakiniuose nesama subjekto (Vakarėja. Temsta), subjektas gali būti numanomas iš visos kalbančiojo patirties. Tai galėtų būti kalbamosios situacijos aplinka, kalbančiojo regimasis laukas. Iš viso to, kas pasakyta, matyti, kad veiksmažodžių skirstymas į subjektinius ir objektinius atitinka seną kalbotyros tradiciją skirstyti veiksmažodžius į tranzityvinius ir intranzityvinius ir ypač į tranzityvinius ir intranzityvinius plačiąja prasme. Tokia veiksmažodžių klasifikacija pagrįsta veiksmo subjekto ir jo objekto sąvokomis. Atskyrus bendriausias veiksmažodžių reikšmes — veiksmo ir būsenos (plačiąja prasme), subjektą ir objektą galima apibrėžti semantinių funkcijų (vaidmenų) terminais. Čia vadovaujamasi požiūriu, pagal kurį subjektu laikomas veiksmo predikatų agentas, rečiau instrumentas, o būsenos predikatų — patientas, percipientas, beneficientas, rezultatas, kontentyvas. Objektu laikomas veiksmo predikatų patientas, rezultatas, beneficientas, 146 | STASĖ KRINICKAITĖ instrumentas, kontentyvas, finityvas ir būsenos predikatų kontragentas, percipientas, posesorius, kontentyvas, rezultatas, aspektas. Semantinės subjekto ir objekto funkcijos aiškiai skiriamos nuo sintaksinių veiksnio ir papildinio funkcijų, kurios priklauso nuo sintaksinės sakinio sandaros. Pavyzdžiui, pasyvinės sandaros sakinyje Laiškas buvo parašytas tėvo subjekto semantinę funkciją atlieka papildinys (tėvo), 0 objekto funkciją — sakinio veiksnys (laiškas). Skiriant veiksmažodį prie subjektinių ar objektinių, reikia atsižvelgti ir į jo pavartojimą konkrečiame sakinyje tiesiogine ar perkeltine reikšme. Veiksmažodžiai dažnai esti daugiareikšmiai, ir vienos jų reikšmės gali būti subjektinės, o kitos — objektinės. Taip pat reikia pabrėžti, kad skirtingų leksinių bei semantinių grupių veiksmažodžiai numato skirtingas semantines funkcijas. Tačiau ir atsižvelgiant į veiksmažodžių leksines bei semantines grupes dar negalima paaiškinti visų veiksmažodžių vartojimo variantų ar sinonimiškumo. Reikėtų prisiminti, kad kiekvieno sakinio predikatas atitinka ir tam tikras situacijos ypatybes, ir ne visas iš jų lemia vien veiksmažodžių reikšmė (Rosen 1996: 191-223). Šiame straipsnyje remiamasi artimiausia veiksmažodžių aplinka sakiniuose, užfiksuotuose Dabartinės lietuvių kalbos žodyne (*1993), Lietuvių kalbos žodyne (1-XIX, 1956-1999) ir N. Sližienės Lietuvių kalbos veiksmažodžių junglumo žodyne (1, 1994; II(1) 1998). Taip pat analizuojami subjektinių ir objektinių veiksmažodžių pavyzdžiai, šio straipsnio autorės surinkti iš publicistikos, mokslo ir mokslo populiarinamųjų darbų, šnekamosios kalbos, tautosakos ir grožinės literatūros. Įprastų šnekamosios kalbos pavyzdžių šaltiniai nenurodomi. Palyginus visus rastus subjektinių ir objektinių veiksmažodžių vartojimo atvejus, matyti, kad skirtingoms leksinėms subjektinių ir objektinių veiksmažodžių grupėms būdingos skirtingos semantinės funkcijos. Įvairioms leksinėms subjektinių ir objektinių veiksmažodžių grupėms būdingi ir tam tikri artimiausios aplinkos ypatumai, o kurioms ne kurioms grupėms — ne tik tam tikri būdingieji aktantai, bet ir laisvieji nariai. Galima teigti, kad veiksmažodžių semantinės funkcijos priklauso nuo jų leksinės reikšmės (resp. leksinės semantinės grupės) ir nuo jų artimiausios aplinkos, kurioje svarbų vaidmenį atlieka ne tik aktantai, bet ir laisvieji nariai. Kai kalbama apie veiksmažodį kaip apie daugiareikšmę leksemą ir turima omeny Zodžio reikšmių visuma, skiriamos ir SUBJEKTINIU—OBJEKTINIU bei OBJEKTINIŲ—-SUBJEKTINIŲ veiksmažodžių grupės. Subjektiniais-objektiniais laikomi tie veiksmažodžiai, kurių tiesioginės reikšmės yra subjektinės, o perkeltinės — objektinės arba tie veiksmažodžiai, kurių dažnesnės ir įprastesnės reikšmės yra subjektinės, o retesnės — objektinės (pvz.: kimti, šalti, šnypšti, šviesti). Objektiniy—subjektiniy veiksmažodžių tiesioginės reikšmės yra objektinės, o perkeltinės —subjektinės, taip pat dažnesnės ir įprastesnės reikšmės yra objektinės, o retesnės —subjektinės (pvz.: kalbėti, laikyti, laimėti). Kadangi tas pats veiksmažodis, pavartotas skirtingomis reikšmėmis, kiekvienu atveju yra arba subjektinis, arba objektinis, todėl ir pagrindinės veiksmažodžių grupės yra subjektiniai ir objektiniai veiksmažodžiai. Subjektinių-objektinių ir objektinių-subjektinių veiksmažodžių grupes aktualu skirti tik tada, kai veiksmažodžiai klasifikuojami kaip leksemos ir tiriami bendresniais tranzityvumo teorijos, daugiareikšmiškumo, tipologijos ir pan. aspektais. Reikia pasakyti, kad ir subjektiniai, ir objektiniai veiksmažodžiai kaip bendresnės grupės ligi šiol kalbotyros darbuose nedaug yra tirtos. Taip pat ir terminai subjektiniai, objektiniai yra retesni negu intranzityviniai, tranzityviniai. Seną vartojimo tradiciją turintys termi- SUBJEKTINIAI IR OBJEKTINIAI VEIKSMAŽODŽIAI | 147 nai franzityviniai, intranzityviniai ligi šiol vartojami ir siaurąja, ir plačiąja prasmėmis. Plačiąja prasme franzityviniai įvardija objektinius, o intranzityviniai — subjektinius veiksmažodžius. Kadangi šių laikų kalbotyroje yra suvokiamas veiksmažodžio reikšmės kompleksiškumas, įvairių pasaulio kalbų aprašuose įprastos yra tranzityvinės ir intranzityvinės frazės (transitive, intransitive phrases), tranzityvinės ir intranzityvinės konstrukcijos (transitive, intransitive construction), tranzityviniai ir intranzityviniai sakiniai (transitive, intransitive clauses), tranzityvines ir intranzityvines struktūros (transitive, intransitive structures). Veiksmazodzio tranzityvumas ir intranzityvumas yra svarbus semantinis, i$ dalies ir gramatinis požymis, parankus ir tipologijai. Tos reikšmės, kurios nors vienoje iš pasaulio kalbų zymimos morfologijos priemonėmis, laikomos esančios reikšmingos kiekvienai kalbai (Majsak 2000: 10). Subjektinių ir objektinių veiksmažodžių terminai, siejami su semantikos aspektu, dažniau vartojami rusų ir lietuvių kalbotyroje (Ufimceva 1980: 44; Jakaitienė 1988: 114; Krinickaitė 1997: 39-41). Kalbant apie veiksmažodinius sakinius, kur subjektiniai ir objektiniai veiksmažodžiai dažnai eina predikatais, matyt, vartotini taip pat subjektiniai ir objektiniai predikatai (subject-oriented predicates, object-oriented predicates) (plg. Veenstra 2000: 882). Pastarosios predikatų grupės, matyt, lietuvių kalboje yra dvi didžiausios predikatų grupės — VEIKSMO ir BUSENOS (plačiausia prasme) predikatai. Tokio bendriausio predikatų skirstymo pakanka tam, kad subjekto ir objekto sąvokas būtų galima susieti su semantinėmis funkcijomis. Atskirai paimtų veiksmo ir būsenos predikatų semantinės funkcijos įeina į bendresnes subjektinių ir objektinių santykių grupes (Ambrazas 1986: 27). Su veiksmo predikatais dažniausiai siejama agento semantinė funkcija, o su būsenos predikatais — patiento, percipiento, beneficiento semantinės funkcijos. Subjektas apibrėžiamas kaip veiksmo predikatų agentas ir būsenos predikatų patientas, percipientas, beneficientas (Ambrazas 1986: 27): 1 LENTELĖ. SUBJEKTINIŲ IR OBJEKVINIŲ SANTYKIŲ TIPAI Semantiniai santykiai Su veiksmo predikatais sieSu būsenos predikatais siejamos semantinės funkcijos jamos semantinės funkcijos Subjektiniai A (Atvažiavo svečių. P (Stiklinė sudužo) Lietus suplakė rugius) Pce (Visi išgirdo triukšmą) B (Tėvai turėjo žemės) Objektiniai P (Mergaitė sudaužė stiklinę) CON (Aš nežinau kelio. R (Kaimynas iškasė griovį) Trūksta pinigų) B (Išsiunčiau laišką tėvams) R (Pinigai pavirto anglimis) I (Pagriežk smuiku) Vadinasi, objektą galima apibrėžti kaip veiksmo predikatų patientą, rezultatą, beneficientą, instrumentą ir būsenos predikatų kontentyvą ir rezultatą. Palyginti su objektiniais, subjektiniai santykiai yra prototipiniai (plg. Holvoet 1991: 50-51). 148 | STASĖ KRINICKAITĖ SUBJEKTINIAI VEIKSMAŽODŽIAI Veiksmo reikšmės subjektiniai veiksmažodžiai dažniausiai numato AGENTO semantinę funkciją, pvz.: Jūs plušot dieną naktį. (KONDR AZL 50). Visi dirba, skuba. Motina kruopščia be paliovos. Vaikai po kiemą šėlioja. Komisija posėdžiauja. Subjektiniai veiksmažodžiai tada, kai jie reiškia ne konkrečius fizinius veiksmus (instance of action), o apibendrinto pobūdžio veiklą, veiklos pobūdį (activity), savo reikšme priartėja prie objektinių veiksmažodžių, vartojamų be objekto (vadinamojo absoliučiojo vartojimo atvejais), pvz.: vaikas kalba, mama verda, tėvas smuikuoja. Agentyvumo laipsnis ne visų vienodas, nemažą vaidmenį atlieka ir vartojimo kontekstas. Kalbos vartotojai nevienodai suvokia, ar veiksmažodis žymi valingą veiksmą, ar būseną. Tai paaiškinama tuo, kad tam tikruose kontekstuose subjekto ir objekto priešprieša yra neaktuali ir neutralizuojama, nes kai kada subjektas ir objektas referentiniame lygmenyje atitinka vieną, o ne du daiktus (Krinickaitė 1997: 41; Ono 1999: 16). Galima sakyti, kad tai pasekmė ir kalbos sandaros, nes kalbos vienetų diskretiškumas ir semantikos kontinuumo nediskretiškumas lemia laipsniškus perėjimus nuo vienos reikšmės prie kitos (Lykova 1999: 54-55). Agento funkcija būdinga daiktavardžiams, reiškiantiems ir gyvas būtybes, ir negyvus daiktus bei gamtos jėgas. Skiriamos dvi pagrindinės agento atmainos — agentas, [A,], būdingas gyvoms būtybėms, ir agentas, [A.], būdingas negyviems daiktams, stichinėms jėgoms bei kitiems gamtos ir visuomenės reiškiniams, įvairiems įrenginiams, mašinoms, prietaisams, kurie turi tam tikrą energiją ir dėl to gali atlikti ar sukelti veiksmą, bet neturi savo iniciatyvos (Sližienė 1994: 19). Agento funkciją turintis veiksnio vardininkas sakinyje gali būti atskirai nepasakytas, suponuojamas pačios veiksmažodžio formos, pvz.: Ko liūdi? Aklinėjau tamsoje. Važiavome visą naktį. Vos žengiau per slenkstį. Meluoja per akis. Atsargiai apsilenkėme. Žiopso iš nustebimo. Agento, funkciją numato ir veiksmažodžiai, žymintys psichinę veiklą ar elgseną, plg.: Vaikas šypso. Svečiai linksmai juokėsi. Ko jis taip nertėja? Mergaitės atvirauja. Ko tu raudi — neraudok! Mokinys fantazuoja. Vaikinas savivaliauja, nesilaiko įstatymų. Motina kol kas dar kenčia, nieko nesako. Sesuo įsižeidė. Dėdė juokauja. Mergaitė gražiai pasielgė. Tai veiksmažodžiai, žymintys veiksmus, būdingus žmogui kaip gyvai būtybei ir žmogui kaip asmenybei. Sakiniuose, kuriuose veiksmažodžiai šypsoti(s), juoktis, nertėti, liūdėti, raudoti, įsižeisti ir kt. eina predikatais, kiti sakinio nariai dažnai rodo veiksmo atlikimo būdą, jo kokybinę ir kiekybinę charakteristiką, vietą ar laiką, bet jie dažniausiai yra ne aktantai (t. y. valentiniai palydovai), o laisvieji nariai. Sakiniuose su veiksmažodžiais, žyminčiais veiklos pobūdį (triūsti, plušti, kruopšti ir kt.) tam tikrais atvejais galimi aktantai, turintys objekto, instrumento semantines funkcijas. Laisvieji nariai, rodantys veiksmo erdvės ir laiko parametrus, neskiria vieno veiksmo nuo kito ir galimi visuose veiksmažodiniuose sakiniuose. SUBJEKTINIAI IR OBJEKTINIAI VEIKSMAŽODŽIAI | 149 Veiksmus, laikomus būdingais žmogui kaip civilizacijos ir tam tikros kultūros atstovui, galima skirstyti pagal tikslą: (1) tvarkomieji veiksmai; (2) dorojamieji (perdirbamieji) veiksmai; (3) išgaunamieji veiksmai (padaromieji): (a) materialieji, (b) materialieji—dvasiniai veiksmai, (c) dvasiniai (mentaliniai) (Stepanov 1997: 210). Tokia klasifikacija daugiau tinka objektiniams veiksmažodžiams, nors ne svetima ir subjektiniams. Judėjimo (slinkties) veiksmažodžiai, numatantys agento semantinę funkciją, žymi veiksmus, būdingus ne tik žmogui ir visoms gyvoms būtybėms, bet ir negyviems daiktams, įvairiems įrenginiams, stichinėms jėgoms. Be agento, galimi kiti aktantai — lokatyvas, direktyvas (pradinis taškas, galinis taškas, kelias). Lokatyvas ir direktyvas sakiniuose su judėjimo veiksmažodžiais padeda skirti ir veiksmažodžių reikšmes. Pvz.: Sugrįžo visi atgal. Kas ten bėga? Toliau jis brido vandeniu. Kur jis cimpina, nosį nuleidęs? Vaikai ant ledo čiuožia. Susigėdęs dvylina lauk. Mokiniai ėjo keliu. Vaikas kabarojasi į kalną. Kur dabar visi Zioplinéja? Sakiniuose su judėjimo veiksmažodžiais (kaip ir kituose veiksmažodiniuose sakiniuose) svarbų vaidmenį turi semantinis įvairių sakinio komponentų derinimas (Stepanov 1989: 16-17; Krinickaitė 1989: 167-168). Sakiniuose su judėjimo veiksmazodziais dažni aktantai, atliekantys lokatyvo ir direktyvo semantines funkcijas, taip pat laisvieji nariai, turintys įvairias slankumo ir orientacines reikšmes (žr. Valiulytė 1998: 23-25). Bitės zuja aplink avilį. Jie plaukė nuo tolimų Nemuno kraštų (Cv). Ir aš, sėdęs į liftą, pakilau dar tris aukštus. Kur tie žmonės garma? Pelės tik knibžda po šiaudus. Paukščiai lekia į pietus. Katė sėlina prie žvirblių. Zuikis skuodžia per laukus. Vienintelis langas išėjo į niūrų, pridvisusį kiemą (BUBN K 106). Jeigu ne — drožk iš namų! (BUBN K 105). Kai agentas yra žmogus, su judėjimo veiksmažodžiais dažniau eina aktantai, turintys instrumento semantinę funkciją (plaukioja burlente), taip pat dažniau pasitaiko ir laisvųjų narių, reiškiančių antrąjį agentą (skrisime su broliu), motyvą (nuvažiuok už mane), tikslą (važiuosime malkų), atlygį (parvažiavau už du litus). Moduso, kvantitatyvo, lokatyvo, ypač direktyvo (AB, AD, VIA) funkcijas reiškiančios sakinio dalys yra įprastos sakiniuose su visais judėjimo veiksmažodžiais. Pvz.: Jis ilgai negrįžta — ėmiau nerimauti. Grįžtu namo. Kur skverbiesi, ar nematai, kad nėra vietos. Sprukau pro duris lauk. Paskui šoka ant dviračio ir pasileidžia atgal (Avyž STM 353). Važiavome prie marių kalnuotu raudonžemio keliu. Klajoja po platų pasaulį. Kam maknoji po purvyną, gali pašaliu eiti. Trejetas vyrų ir viena moteris, lydimi Balio Adamonio, pamažu šnekučiuodami atžingsniavo prie užvertų salės durų (BUBN K 91). Bėga paname, jpuola į kiemą |...], dusdamas lekia prieš kalvą (BuBN NRŽ 280). Iš judėjimo veiksmažodžių, žyminčių žmogaus ir kitų gyvų būtybių bei daiktų judėjimą, vartosenos matyti, kad dažnai kalbėtojui yra svarbu nurodyti tik tam tikrą slinkties atkarpą ar kitus slinkties parametrus, pvz.: 150 | STASĖ KRINICKAITĖ Vištos tupia laktoje. Traukimės po pastoge, kad nesulytų. Šarangė varangė po suolu susirangė (FLK). Kadangi veiksmažodžio reikšmė yra kompleksiška, griežtos ribos tarp veiksmažodžių leksinių grupių daugeliu atvejų nėra. Judėjimo veiksmažodžiams yra artimi padėties keitimo veiksmažodžiai, plg.: sėsti, gulti, lipti (į antrą aukštą), taip pat padėties erdvėje veiksmažodžiai (gulėti, sėdėti, kaboti, kyboti, suptis), kurie suponuoja agentą ir lokatyvą bei direktyvą. Pvz.: Jis pats kasdien po valandą stovėdavo ant galvos, jtikinédamas pasekti jo pavyzdžiu (SIR GIR K 20). Ant mano sprando nesėdėsi (BUBN K 105). Šioje grupėje nemažai yra sangrąžinių veiksmažodžių, kuriems yra būdinga padėties kitimo erdvėje reikšmė (kabarotis, kartis, susiriesti ir kt.). Pvz.: Vaikas susiriesdavo ant suolo ir per naktis miegodavo. Susiriesime prie eglės ant šaknies kokios, prie eglės pridėsi galvą — jau ir miegi. Pasilenk, kad neužsigautum. Subjektiniai veiksmo reikšmės veiksmažodžiai tik retai numato INSTRUMENTO semantinę funkciją. Pvz.: Dūduoja dūdelė. Kažkur toli griežė armonika. Ataidi trimitai. Subjektinių veiksmažodžių numatoma agento, semantinė funkcija yra būdinga negyviems daiktams, stichinėms jėgoms, gamtos ir visuomenės reiškiniams, įvairiems įrenginiams, mašinoms, prietaisams, pasižymintiems energetinėmis savybėmis ir galintiems atlikti ar sukelti veiksmą, bet neturintiems savo iniciatyvos, pvz.: Prie Jupiterio laivas atskriejo 1988 m. rugpjūčio mėnesį. Kosminis zondas atsiskirs nuo orbitinio bloko (SP). Vėjarodis sukasi. Raketa pakilo. Autobusas važiuoja. Laivas artėja prie kranto. Šią funkciją reiškiančius žodžius galima skirstyti į poklasius, nelygu kas — negyvas daiktas, gamtos jėga, priežastis ar veiksmo priemonė — yra agentas,, plg.: Vanduo upeliais plūsta. Žaibas blykčioja. Vėjas pučia. Dvelkia pavasario vėjas. Šaltukas spaudžia. Vien spengia tyla. Įprasti atvejai, kai agentas yra gyva būtybė, ką nors daranti nevalingai, be iniciatyvos. Todėl galima kalbėti apie tam tikrus AGENTO AKTYVUMO LAIPSNIUS, atsižvelgiant į tai, kokiu mastu situacija yra suvokiama kaip agento kontroliuojama ar nekontroliuojama (Holvoet 1991: 164). Agento nekontroliuojamą situaciją žymi savaiminės reikšmės sangrąžiniai veiksmažodžiai. Pvz.: SUBJEKTINIAI IR OBJEKTINIAI VEIKSMAŽODŽIAI | 151 Norėjo apmulkinti kitą, ir pats [A] apsimulkino. Visa apsitaškiau gatvėje. Apmaudžiai apsiskaičiavau. Vaikas apsišlėkė vandeniu. Būsenos subjektiniams veiksmažodžiams būdingiausia yra numatoma PATIENTO semantinė funkcija, veiksmo poveikio gavėjo arba būsenos turėtojo funkcija, būdinga tiek gyviems, tiek negyviems daiktams, taip pat ir abstraktiems dalykams (Sližienė 1994: 20). Ypač tai pasakytina apie vadinamuosius savaiminius veiksmažodžius. Pvz.: Ligonis dūsta, kvapo neatgaudamas. Sūnus karščiuoja. Serga mergaitė. Kai patiento funkcija būdinga žmogui, nelygu kontekstas, ją kartais sunku būna atriboti nuo agento, funkcijos, plg.: Vaikas jau snaudžia. Jis tirta visas nuo šalčio. Ji aikčioja skausmu. Kūdikis klykia. Vaikas nurimo. Anksti nubudau. Berniukas nuobodžiauja. Žymiai apibrėžtesnė patiento funkcija būdinga negyviems daiktams. Tačiau kartais, pavyzdžiui, kalbant apie augalus, juntamas ir tam tikras agentyvumo atspalvis. Pvz.: Žolė pradėjo augti. Rugiai jau dygsta. Uosis lapoja. Ūgliai medėja. Rugiai stybsta pamiškėje. Pavėsyje netarpsta medžiai. Rugiai jau varpoja. Kopūstai čia veša. Virbsta žolės. Žolė želia. Obelys žydi. Agentyvumo atspalvis pastebimas ir tais atvejais, kai patiento funkciją numato kintamosios būsenos veiksmažodžiai, dar vadinami dinamiškos savaiminės būsenos veiksmazodziais, pvz.: Bokštas krypsta į šoną. Nuo obuolių net šakos linksta. Dagiai ryzga į drabužius. Medžio vidus dumba. Dūmai rūksta iš kamino. Vežimas įmuko į purvyną. Akmuo skęsta. Žemė atsivėrė. REGIMOJO BŪVIO veiksmažodžiai taip pat suponuoja PATIENTO semantinę funkciją. Pvz.: Už sodo plytėjo laukai. Akmuo rėpso vidury kelio. Valtis ežere skendi. Tuščios šakos styro. Kalnai stūkso tolumoje. Medžio šakos svyra žemyn. Tarp tų kalvelių ežerai tyvuliuoja. Prie pat mūsų žiojėjo gili praraja. Grybai tarp medžių marguliuoja. Linai mėlynuoja. Miškas tolumoje melsvuoja. Šie veiksmažodžiai artimi savaiminiams, plg.: Jau tavo plaukai žiluoja. Tais atvejais, kai veiksmažodžiai žymi gyvūnų būsenas, patiento funkcija priartėja prie agento, funkcijos. Pvz.: 152 | STASĖ KRINICKAITĖ Trobelėje kažkas slypi. Šmėkšo kažin kas iš patamsio. Urve tūno lapė. Sakiniuose su būsenos kitimą žyminčiais savaiminiais veiksmažodžiais patiento funkcija būdinga negyvus daiktus ar medžiagas reiškiantiems daiktavardžiams, pvz.: Upė tvinsta. Upė slūgsta. Mūsų upės seklėja. Nuo šilumos medus skystėja. Netepta mašina labai dyla. Jau jo kaulai po žemėmis dūla. Dantys genda (kiūra). Pamatai Yra. Pomidorai rausta. Lempos dagtis anglėja. Cukrus tirpsta. Lajus stingsta. Spaliai byra. Pienas jau gyžta. Sena lepšė glemba. Drėgni miltai greit karsta. Ledas akija nuo saulės. Gyvsidabris termometro stulpelyje nebeslinko aukštyn (Avyž STM 478). Panašiai patiento semantinė funkcija priskiriama ir žmogaus kūno dalims, pvz.: Rankos dreba. Grumba rankos. Veidas blykšta. Akys ašaroja prieš vėją. Nuo bulvių rankos juosta. Karštoje saulėje kempa lūpos. Galva plinka. Oda munka. PATIENTO semantinė funkcija suponuojama ir savaiminiams veiksmažodžiams, žymintiems meteorologinius ir kitus gamtos reiškinius, pvz.: Šaltis lyžta. Rimsta vėjas. Rūkas kyla. Rasa krinta. Oras šyla, bjūra. Sniego danga plonėja. Dangus ėmė šviesėti. Naktis vis labiau tamsėjo. Pamažu ėmė gesti giedros šviesa (BUBN K 94). Sakiniuose su garsų veiksmažodžiais patiento funkcija esti gana artima agento funkcijai. Pvz.: Balsas miške aidi. Šnara lapai. Varpeliai tilindžiuoja. Ginklai žvanga. Nuo šaudymo net langai žvaga. Miškas ūžia. Ledas traškėjo. Barkši spintoje indai. Obuoliai krisdami bubsi. Vėjui pučiant, miškas ošia. Kai šnekos procese svarbu skirti agentą nuo patiento šios dvi semantinės funkcijos esti pakankamai apibrėžtos. Esama atvejų, kai situacijos šiuo atžvilgiu interpretuojamos kaip sinkretiškos, 0 agento ir patiento semantinės funkcijos skiriamos iš platesnio konteksto. Prireikus kalbantysis gali pasitelkti papildomų raiškos būdų, padedančių atriboti agentą nuo patiento. Patiento semantinė funkcija būdinga daiktavardžiams, reiškiantiems ir abstrakčius dalykus, pvz.: Būklė blogėja. Aiškėja esmė. Nuotaikos nuolat kinta. Menksta jo sveikata. Silpsta regėjimas. O Mariaus apetitas augo proporcingai išbadautų dienų skaičiui (Avyž STM 483). Sakiniuose su egzistavimo veiksmažodžiais patiento semantinė funkcija yra akivaizdi (egzistavimo veiksmažodžiais laikomi ir atsiradimą žymintys veiksmažodžiai, plg. Valeika 1998: 63). Pvz.: SUBJEKTINIAI IR OBJEKTINIAI VEIKSMAŽODŽIAI | 153 Gyveno trys broliai. Buvo buvo kalvė ir nuvirto bebūdama. Absoliučiai gryno vandens gamtoje visai nėra. Vakare atsirado uodų. Kamaroje priviso pelių. PERCIPIENTO — psichinės būsenos patyrėjo — semantinę funkciją implikuoja percepcijos veiksmažodžiai. Pvz.: Motina nudžiugo. Pasakotojas jaudinasi. Šuo pasišiaušė. Mergaitė sutriko. Tėvas sukluso. Vaikas nuliūdo. Ji tikrai susikrimto. Arklys gąsčioja. Kačiukai jau mato. Percipiento funkcija sakiniuose gali būti nusakoma ne tik vardininku, bet ir naudininku, pvz.: Man nematyti. Jam patinka detektyvai. Mums lašiniai neskonėjo. Kaip tau rodosi? Būsenos reikšmės subjektiniai veiksmažodžiai implikuoja ir BENEFICIENTO — veiksmo adresato, gavėjo — semantinę funkciją, kuri sakiniuose dažniausiai realizuojama naudininko linksniu. Pvz.: Jam sekasi. Vaikams klojasi gerai. Kaip tau einasi? Nevyksta jam su darbais. REZULTATO semantinę funkciją subjektiniai veiksmažodžiai numato palyginti retai. Ją galima aptikti tik sakiniuose su kintamosios būsenos reikšmės veiksmazodziais, pvz.: Kilo triukšmas. Kilo karas. Užsimezgė šneka. Susisluoksniavo žemės pluta. Degant dujoms susidaro smalkės. Prasidėjo sumaištis. Dygsta grybai. Šiaip jau rezultato semantinę funkciją dažniau numato objektiniai veiksmažodžiai. Taip pat tik kintamosios būsenos reikšmės veiksmažodžiai suponuoja KONTENTYVO semantinę funkciją, kuri irgi gana reta, pvz.: Skamba daina. Išėjo nesusipratimas. Atsitiko nelaimė. Apibendrinant reikia pasakyti, kad subjektiniams veiksmažodžiams einant predikatais, subjekto hiperfunkcija apima agento,, agento,, patiento, percipiento, rezultato, beneficiento, kontentyvo, instrumento semantines funkcijas. Kiekvieną šių funkcijų numato daugiau ar mažiau apibrėžtų leksinių semantinių grupių veiksmažodžiai. OBJEKTINIAI VEIKSMAŽODŽIAI Subjektinių ir objektinių veiksmažodžių grupės nėra lygiavertės ir simetriškos viena kitos atžvilgiu. Subjektiniai santykiai dažniau būna predikatiniai. Tačiau objektinių santykių raiška taip pat yra svarbi ir kiekvienos kalbos savita. Žinomiausios lingvistinės universalijos—sintaksiniai subjektai ir tranzityviniai sakiniai arba, tiksliau kalbant, jų konceptualieji ir funkciniai atitikmenys ar archetipai (Beck 2000: 277). Tačiau susisteminti visą šią 160 | STASĖ KRINICKAITĖ Ir vél jis nutilo; vien tik klausėsi ir kartais netgi nenorom linkčiojo galvą. Tikriausiai kažkas kitas tą jo galvą linkčiojo (MIKEL LL 385). Paskui staiga krestelėjo galvą, pastūmė sunkią marmuro rašalinę (MIKEL PK 193). Maitintoja [karvė] supūškuoja iš pasitenkinimo, giliai atsidūsta ir sujudina it tingus šuo uodegą, paskui pamuisto galvą (MIKEL LL 394). Kodėl tu taip lyg kokia kumelė mataruoji galvą, senelyte? — neiškentęs paklausė jis [vaikas] vieną sykį (MIkKEL PK 191). Galininko ir įnagininko variantiškumas leidžia perteikti semantinius veiksmo tikslingumo (galininkas) ir veiksmo nevalingumo (įnagininkas) atspalvius. Kai instrumento semantinė funkcija būdinga daiktavardžiams, reiškiantiems žmogaus kūno dalis, ši funkcija gali būti apibūdinama ir kaip patientas (kai realizuojamas galininku), ir kaip instrumentas (kai jis realizuojamas įnagininku) (plg. Sližienė 1994: 396-397): Nudrėskė kaip vėjas lapą nuo medžio, — palingavo galvą Vizgirdiené (RADZ PV, 76). Kiekviena siekė paglostyti jo plaukus, o apsigręžusios kažin ką čiučeno, galvom pakinkuodamos (BUBN NRŽ 266). Veiksmo ir būsenos reikšmės veiksmažodžiai, žymintys norą, siekimą, ieškojimą ir pan., dažnai numato FINITYVO semantinę funkciją, pvz.: Tame gatvių labirinte ieškojau vieno namo (SIR GIR K 93). Siekė kompoto stiklinės (BUBN K 115). Vėliau aš ilgėsiuos tos muzikos (SIR GIR K 211). Jautri, mąstanti jaunoji karta ilgisi literatūroje sudėtingos, nepagražintos, ją aktyvinančios ir auklėjančios tiesos (IR 491). Taip pat finityvo semantinė funkcija suponuojama ir judėjimo, intelektinės veiklos veiksmažodžių, pvz.: Net lapė ir mangutas audinės šalinasi (SP). O gal sąžinė ne visai gryna, kad kūmo vengi? (MIKEL LL 378). Iš pradžių purčiausi tų pareigų (IR 54). Kada pagaliau atsikratysiu tų atsitiktinai pažintų žmonių (SIR GIR K 329). Didesnio rezonanso susilaukia tokia kūryba (IR 257). Finityvo semantinė funkcija sakiniuose realizuojama dažniausiai kilmininku, rečiau — galininku, įnagininku. Įprastas tokiuose sakiniuose ir tikslo kilmininkas su bendratimi, pvz.: Pasvyravai dar ir nubridai į kitą krantą titnagų rinkti (KUNC MMP 95). Mergaitė viską pamiršta, skubina senelį greičiau traukinio pažiūrėti (BUBN NRŽ 283). Veiksmo reikšmės veiksmažodžiai gali numatyti ir KONTRAGENTO semantinę funkciją, pvz.: I grupė rungiasi su II grupe. Vaikinai susigrūmė su vagimis. SUBJEKTINIAI IR OBJEKTINIAI VEIKSMAZODZIAI | 161 Sakiniuose kontragenta dažniausiai atitinka įnagininkas su prielinksniu su, galininkas su prielinksniu prieš, naudininkas. Galima skirti ir KOMPOZITYVO semantinę funkciją, kurią numato padaromieji veiksmažodžiai, žymintys išgaunamuosius veiksmus, pvz.: (su)daryti, (su)austi, (su)megzti, (su)nerti, (su)pinti, (su)sintetinti (iš ko?). Pvz.: Išaudžiau kilimėlį iš medvilninių ir šilkinių siūlų. Pina krepšį iš vytelių (DLKZ 557). Nunėriau pirštines iš atliekų. Iš rapsų aliejaus ir spirito susintetino etanolį. Tačiau šią semantinę funkciją galima įjungti ir į žymiai platesnę šaltinio funkciją, plg.: Jie gavo paskolą iš banko; išprašė iš dėdės arklį; perduok jam nuo mūsų linkėjimų; iš algos išskaito pajamų mokestį (Sližienė 1994: 22). Intelektinės veiklos veiksmažodžiai numato KOMPARATYVO semantinę funkciją. Kiti tyrėjai šią funkciją dar vadina aspekto semantine funkcija (Jakaitienė 1988: 63). Tai lyginimo standarto, gretinimo atžvilgio funkcija. Pvz.: Jų šnekta skiriasi nuo mūsų šnektos. Neskiria pelų nuo grūdų. Duktė supanašėjo su motina. Dovanų kalnas prilygo piramidei (Sp). Triūbininkas M. Andrė prilygsta nacionaliniam didvyriui (sp). Ūgiu pralenkė motiną. Tolesnis neaiškumas pranoktų jos jėgas (MIKEL LL 176). Sakiniuose komparatyvas realizuojamas naudininku, galininku, kilmininku su prielinksniu nuo, inagininku su prielinksniu su. Kurie ne kurie veiksmo reikšmės veiksmažodžiai numato BENEFICIENTO semantinę funkciją. Beneficientą dažniausiai atitinka naudininkas, pvz.: Man padovanojo šratinuką. Jis man akompanuos. Kai beneficiento semantinę funkciją implikuoja būsenos reikšmės veiksmažodžiai, beneficientą dažniausiai realizuoja galininkas, dalies kilmininkas, kartais — naudininkas. Šiais atvejais veiksmažodžių numatoma semantinė funkcija sunkiau apibrėžiama, kitų tyrinėtojų dar vadinama atskira posesoriaus semantine funkcija (Jakaitienė 1988: 63). Pvz.: Ten turėjome vietas (SIR GIR K 44). Turime namą. Neturiu laiko. Stokojame ryškesnių apibendrinimų (IR 289). Atsakysiu į visus klausimus, jei tik pakaksiu žinių. Rankraštis pravers tolesniam tyrimui. Veiksmo ir būsenos reikšmės veiksmažodžiai numato ir PERCIPIENTO semantinę funkciją. Plg.: Negąsdink arklio, paskui nepagausi. Tolima kelionė jų nebaugino. Graudulys suspaudė jo gerklę (sp). Percipientą paprastai realizuoja galininkas. Veiksmažodžiai, implikuojantys percipiento semantinę funkciją, paprastai būna priežastiniai, pvz.: aitrinti, baidyti, erzinti, gąsdinti, 162 | STASĖ KRINICKAITĖ graudinti, gluminti, kiršinti, keikti, kernoti, kirkinti, klaidinti, lavinti, liūdinti, mokyti, pajuokti, pykdyti, raminti, skaudinti, svaiginti, tvirkinti, vaikyti, varyti, vėduoti, virkdyti, žeminti, žvigdyti ir kt. Pvz.: Tie žodžiai ją sugraudino. Toks nepasitikėjimas jį siutina. Nepasirengusį skaitytoją tik iš pradžių glumina staigūs perėjimai, šuoliai nuo vienos temos prie kitos (Sp). Judėjimo veiksmažodžiai, rečiau — veiksmo reikšmės veiksmažodžiai numato DIREKTYVO semantinę funkciją. Pvz.: Jie perplaukė audringąjį Šiaurės Atlantą (SIR GIR K 153). Jis sekė jai pridurmu iš kambario į kambarį, kol apėjo visas patalpas (Avyž STM 500). Liaudies kūrybos rinkėjas išvaikščiojo visus kampelius. Jis visada atsikeldavo pats pirmasis ir kosčiodamas |...) apeidavo visą sodybą (MIKEL LL 185). Nugyvenau nemažą įdomaus mūsų šimtmečio gabalą (IR 141). Sakiniuose direktyvas dažniausiai realizuojamas (pradinis taškas) kilmininku su prielinksniais iš, nuo; (galinis taškas) prieveiksmiais ir kilmininku su prielinksniais ant, iki, ligi, prie, už, galininku su prielinksniais į, pas, įnagininku su prielinksniu po; (kelias) įnagininku ir galininku su prielinksniais per, pro, apie, aplink, po. Veiksmo reikšmės veiksmažodžiai, rečiau — būsenos, numato ir KVANTITATYVO semantinę funkciją. Pvz.: Uzmokéjom dešimi litų. Suderėjau šimtą litų. Nukainojo dvidešimt procentų. Sakiniuose kvantitatyvą dažniausiai atitinka galininkas ir galininkas su prielinksniais. Kurie ne kurie veiksmo veiksmažodžiai suponuoja MODUSO semantinę funkciją, kartais dar vadinamą kvalitatyvu (Jakaitienė 1988: 63). Pvz.: Namą nudažė geltonai. Studentė išsamiai apibūdino eksperimento eigą. Darbo rezultatus įvertino palankiai. Stilingai apipavidalino prieangį. Modusas sakiniuose dažniausiai realizuojamas prieveiksmiais. Taip pat dar minėtina KOMITATYVO funkcija, implikuojama tarpusavio veiksmo reikšmės veiksmažodžių, pvz.: Jis sukiršino tėvą su motina. Sukurstė vieną prieš kitą. Padalijo žemę broliui su seseria. Perskirstė turtą visiems vaikams su vaikaičiais. Sakiniuose šią funkciją dažniausiai atitinka prielinksnio su konstrukcija su įnagininku arba prielinksnio prieš konstrukcija su galininku. Atlygio, pirkimo, derybų reikšmės veiksmažodžiai numato RETRIBUTYVO semantinę funkciją, plg.: Už pirkinį mokėjome grynais pinigais. Pirkau plytų už du tūkstančius. Atidirbau už skolą. SUBJEKTINIAI IR OBJEKTINIAI VEIKSMAŽODŽIAI | 163 Sakiniuose ši funkcija realizuojama inagininku, prielinksniu už su galininku, taip pat prielinksniu iš su kilmininku. Vertėtų skirti ir ONOMATYVO semantinę funkciją, nors lietuvių kalbotyroje ligi šiol apie ją nebuvo kalbama. Plg.: Atsidurtų tarp mūsų [Palangos Juzė) — kaip pavadintų šiuos drabužius? Paltais, puspalčiais, švarkais? (SP). Šią semantinę funkciją numato intelektinės veiklos veiksmažodžiai įvardyti, vadinti, taip pat būsenos kaitos veiksmažodžiai tapti, pakeisti [įvardijamą daiktą), atstoti. Onomatyva dažniausiai sakiniuose atitinka įnagininkas, retai — vardininkas, galininkas, prieveiksmiai. Ligi šiol onomatyvo semantinė funkcija buvo suvokiama kaip platesnės kontentyvo semantinės funkcijos dalis, pvz.: Tą medį vadina ąžuolu (plg. Sližienė 1994: 22). Skiriamos platesnės apimties semantinės funkcijos atspindi galimas kalbos faktų apibendrinimo ribas, tačiau siauresnės ir konkretesnės semantinės funkcijos, numatomos mažesnių ir glaudesnių veiksmažodžių grupių yra arčiau kalbos kasdienybės, lengviau suprantamos ir atribojamos viena nuo kitos. Pvz.: Kaime moterėlės nuo mažens jį vadino vargšeliu (BUBN NRZ 266). Žmonės jį vadina išminčiumi. Dovydą Amerikoje vadino Davidu. Pasienio gyventojai atvykstančius iš anos pusės žemaičius „bičiuliais“ pravardžiuoja (1. SIMON). Įvardijo šiuos reliktinius augalus. Kol įsakmiai nejvardiji, neklauso (DLKŽ 264). Apibendrinant reikia pasakyti, kad objektiniams veiksmažodžiams einant predikatais, objekto hiperfunkcija apima patiento, rezultato, kontentyvo, beneficiento, percipiento, kontragento, instrumento, kauzatyvo, finityvo, komparatyvo, direktyvo, moduso, šaltinio (kompozityvo) semantines funkcijas, kurias numato tam tikrų leksinių semantinių grupių veiksmažodžiai. IŠVADOS 1. Subjekto hiperfunkcija apima agento,, agento, ir instrumento semantines funkcijas, kai predikatais eina veiksmo reikšmės subjektiniai veiksmažodžiai. Kai predikatais eina statinės būsenos veiksmažodžiai, subjekto hiperfunkcija apima patiento ir percipiento semantines funkcijas, o kai predikatais eina kintamosios būsenos veiksmažodžiai — patiento, rezultato ir kontentyvo funkcijas. Taip pat į subjekto hiperfunkcijos sferą patenka ir beneficiento semantinė funkcija, kurią numato būsenos subjektiniai veiksmažodžiai. 2. Objekto hiperfunkcija, einant predikatais objektiniams veiksmažodžiams, apima patiento, rezultato, kontentyvo, kontragento, beneficiento, instrumento, finityvo, komparatyvo, direktyvo, šaltinio (kompozityvo), moduso, motyvo, komitatyvo semantines funkcijas. Einant predikatais būsenos objektiniams veiksmažodžiams, į objekto hiperfunkcijos trauką patenka percipiento ir kauzatyvo semantinės funkcijos, o einant predikatais kintamosios būsenos veiksmažodžiams — kontentyvo ir rezultato semantinės funkcijos. 164 | STASĖ KRINICKAITĖ 3. Subjektinių veiksmažodžių grupėje daugiau semantinių funkcijų turi būsenos predikatai, o objektinių veiksmažodžių grupėje — veiksmo predikatai. Ir subjektiniai, ir objektiniai veiksmažodžiai numato agento, patiento, percipiento, rezultato, kontentyvo, beneficiento, šaltinio (kompozityvo), instrumento, moduso, motyvo, komitatyvo, kontragento semantines funkcijas. Be to, tik objektiniai veiksmažodžiai gali suponuoti kauzatoriaus ir finityvo semantines funkcijas. Nėra tokių semantinių funkcijų, kurias galėtų implikuoti tik subjektiniai veiksmažodžiai ir negalėtų objektiniai. Matyt, dėl to objektiniai veiksmažodžiai žymiai dažniau vartojami subjektinėmis reikšmėmis, negu subjektiniai — objektinėmis. 4. Skirtingas semantines funkcijas suponuoja skirtingų leksinių semantinių grupių veiksmazodziai, tiek subjektiniai, tiek objektiniai. Juo glaudesnę leksinę semantinę grupę sudaro veiksmažodžiai, juo didesnė tikimybė, kad jie implikuoja tas pačias semantines funkcijas. Pačios glaudžiausios leksinės semantinės grupės yra sinonimai, jie ir suponuoja dažniausiai tas pačias semantines funkcijas. 5. Tiek leksinių semantinių grupių, tiek semantinių funkcijų inventorius nėra griežtai apibrėžtas ir galutinis. Ir leksinės semantinės grupės, ir semantinės funkcijos gali būti skiriamos siauresnės ir platesnės, nelygu koks aspektas tyrėjo suvokiamas kaip svarbesnis. Svarbu tirti ir atskirus veiksmažodžius, kokias semantines funkcijas jie numato — ypač dėl to, kad kiekvieno veiksmažodžio reikšmėje esama komponentų, susijusių tik su tuo procesu, kurį veiksmažodis žymi. 1 SCHEMA. SUBJEKTINIŲ IR OBJEKTINIŲ VEIKSMAŽODŽIŲ SEMANTINĖS FUNKCIJOS sK k NR] Fl— 7 S P ps geo oon 7 (Pcp) ~ [Coy] [Dir [Caus] [0] [Mop] [M] veiksmo predikatas būsenos predikatas SAE Prat statiSkos busenos predikatas — — — kintamosios būsenos predikatas SUBJEKTINIAI IR OBJEKTINIAI VEIKSMAZODZIAI | 165 6. Tiriant, kokias semantines funkcijas suponuoja tam tikry leksiniy semantiniy grupiy ir atskiri veiksmažodžiai, galima geriau apibrėžti, kas kalboje lieka eksplicitiSkai nepasakyta ir kas sudaro sakinio presupoziciją. Toks aspektas ne tik gilintų kalbos pažinimą, bet ir sudarytų prielaidas labiausiai formalizuotam — kompiuteriniam — kalbos aprašui. SUTRUMPINIMAI ANDR T — Pulgis Andriušis, Tipelis, Vilnius: Vyturys, 1991. Avyž STM - Jonas Avyžius, Sodybų tuštėjimo metas, Vilnius: Vaga, 1973. BALC — Juozas Balčikonis. BALTR SG — Aleksas Baltrūnas, Šviesos gimimas, Vilnius: Vaga, 1985. BuBN K — Vytautas Bubnys, Kvietimas, Vilnius: Vaga, 1983. BuBN NRŽ — Vytautas Bubnys, Nesėtų rugių žydėjimas, Vilnius: Vaga, 1984. DLKŽ - Dabartinės lietuvių kalbos žodynas, red. S. Keinys, Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidykla, 1993. Dovyp NK - Liudas Dovydėnas, Naktys Karaliskiuose, Vilnius: Vyturys, 1992. FLK — folkloras. GRAN — Romualdas Granauskas. IR — Interviu su rašytojais, Vilnius: Vaga, 1980. Jos UD - Jokūbas Josadė, Užupio drama, Vilnius: Vaga, 1981. Jov — Jovaras. JUšK — Jonas Juškaitis. KONDR AŽL - Saulius Tomas Kondrotas, Ir apsiniauks žvelgiantys pro langą, 1, 2, Vilnius: Vaga, 1985. KUNC MMP - Jurgis Kunčinas, Menestreliai maksi paltais, Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 1996. LKŽ - Lietuvių kalbos žodynas. Mac - Vincas Maciūnas. MART MD - Vytautas Martinkus, Medžioklė draustinyje, Vilnius: Vaga, 1983. MIKEL LL — Jonas Mikelinskas, Kur lygūs laukai, Vilnius: Vaga, 1987. MIKEL PK — Jonas Mikelinskas, Paskutinė korta, Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 1993. MIKUL — Ema Mikulėnaitė. Myk Pur — Vincas Mykolaitis-Putinas. PP — Patarlės ir priežodžiai, Vilnius: Valstybinė grožinės literatūros leidykla, 1958. RApz PV, „,— Bronius Radzevičius, Priešaušrio vieškeliai, 1, 2, Vilnius: Vaga, 1985. RASC — Pranas Raščius. RIMK — Vytautas Rimkevičius. SIMON — Ieva Simonaitytė. SIR GIR K — Vytautas Sirijos Gira, Kanarėlės, Vilnius: Vaga, 1983. SLucK R — Mykolas Sluckis, Raštai, 4, Vilnius: Vaga, 1989. SP — spauda. STAN — Simonas Stanevičius. SŽ — Stebuklingas žodis. Lietuvių liaudies pasakos, Kaunas: Šviesa, 1985. ŠNEK — šnekamoji kalba. ŽiL — Vytautė Žilinskaitė. 166 | STASĖ KRINICKAITĖ Kiti sutrumpinimai kaip Lietuvių kalbos žodyne. LITERATŪRA AMBRAZAS, V. 1986: Lietuvių kalbos sakinio sintaksinės ir semantinės struktūros vienetai. Lietuvių kalbotyros klausimai 25, 4—44. AMBRAZAS, V., red. 1997: Lithuanian Grammar, Vilnius: Baltos lankos. Beck, D. 2000: Semantic agents, syntactic subjects and discourse topics: how to locate Lushootseed sentences in space and time. Studies in Language 24(2), 277-317. HOLVOET, A. 1991: Transitivity and clause structure in Polish. A study in case marking, Warszawa: Slawistyczny Osrodek Wydawniczny. JAKAITIENE, E. 1988: Leksiné semantika, Vilnius: Mokslas. KRINICKAITE, S. 1989: Lietuvių kalbos pirminiai veiksmažodžiai tranzityvumo atžvilgiu (bendraties homoformos). Lietuvių kalbotyros klausimai 28, 167-178. KRINICKAITĖ, S. 1997: Lietuvių kalbos veiksmažodžių tranzityvumas leksiniu ir semantiniu požiūriu. Lituanistica 4(32), 39-45. KRINICKAITĖ, S. [Kpunuukaiite C. A.] 1978: IlpoO6jieMbi nepexo0JiHOCTH B HCCJIEJ|JOBaHH3AX IO KHHJĮJOCBpONCHCKHM 43b5IKaM. Crerranos, IO. C., pea., Ilpo6Gnemor ekympenneii u enewneiū Auneeucmuxu, Mocksa: Hayxa, 11-33. LykovaA, N. A. 1999: KoHTHHYanbHOC H JHCKPETHOC B a3bIKC. Puionozuveckue navku 6, 54-62. LURAGHTI, S. 1998: On the directionality of grammaticalization. Sprachtypologie und Universalienforschung 51(4), 355-365. MAJSAK, T. A. 2000: I'pammaTHKanu3aumus r1aronoB ABHAeHUS: ONuIT THIONOTHH. Bonpoce azvikoznanus 2000(1), 10-32. ONo, K. 1999: Intransitive-transitive phrase pairs in Japanese. Theoretical Linguistics 25(1), 15-19. ROSEN, S. Th. 1996: Events and verb classification. Linguistics 34(2), 191-233. SLIZIENE, N. 1994-1998: Lietuvių kalbos veiksmažodžių junglumo žodynas 1, Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidykla; 2(1), Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas. SMITH, C. S. 1999: Activities: states or events? Linguistics and Philosophy 22(5), 479-508. STEPANOV, JU. S. 1975: Memoodki u npunyune: cospemennou auneeucmurku, Mocksa: Hayka. STEPANOV, Ju. S. 1989: Huooesponeiickoe npedroxcenue, Mocka: Hayka. STEPANOV, Ju. S. 1997: Koncmanmei. Crosape pycckou kyasmypor. Onbim uccaedoeanus, Mocksa: lllkona “S3bikH pycCKOH KYJIBLTYpHI . UFIMCEVA, A. A. 1980: Cemanmuxa crosa. Acnekmer cemanmuyeckux ucciedosanun. Mocksa: Hayka, 5-80. VALEIKA, L. 1998: An introductory course in semantic syntax, Vilnius: Vilniaus universiteto leidykla. VALIULYTE, E. 1998: Dabartinės lietuvių kalbos sintaksiniai sinonimai. Vietos, laiko ir priežasties raiška, Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas. VEENSTRA, T. 2000: Verb serialization and object position. Linguistics 38(5), 867—888. VOORST, J. van 1996: Some systematic differences between the Dutch, French and English transitive construction. Language sciences 18(1-2), 227-245. Stasė Krinickaitė Gauta 2001 05 25 Lietuvių kalbos institutas Antakalnio g. 6, 2055 Vilnius, Lietuva [email protected]. lt