Asmenų pavadinimai, reiškiami veiksmažodiniais mobiliaisiais daiktavardžiais („substantiva mobilia“)

ACTA LINGUISTICA LITHUANICA XLIV (2001), 55-69 Asmenų pavadinimai, reiškiami veiksmažodiniais mobiliaisiais daiktavardžiais (substantiva mobilia) JUDITA DZEZULSKIENE Vytauto Didžiojo universitetas, Kaunas The article deals with Lithuanian motion nouns (substantiva mobilia) such as mokytojas, -a. They occur in pairs of related nouns sharing a similar stem and a similar formant but with different inflectional endings according to natural gender. Their gender is determined by their meaning (and redundantly by their morphology): they are masculine or feminine according to the sex of the referent. Motion nouns are one of the largest groups of nouns denoting human beings in Lithuanian. According to derivational meanings, underlying stems, formants and semantic factors, they can be divided into two subgroups: actors and possessors of verbal properties. Their ratio is 53,6% to 46,3%. Together they form a distinct category of human nouns, comparable to such categories as action nouns, names of instruments etc. The derivational model of motion nouns enables the creation of new units of this type in a quite regular way. As a result, this group is open and productive. 0. IVADAS 0.1. Viena didžiausių asmenų pavadinimų grupių lietuvių kalboje — tai mobilieji daiktavardžiai, arba „substantiva mobilia“ (toliau — SM), žymintys asmenis ir sudarantys poras pagal lytį. Jie turi tą patį leksinį kamieną (bei tuos pačius darybos formantus), bet skirtingas vyriškosios ir moteriškosios giminės galūnes, rodančias skirtingos lyties įvardijamuosius. Jų leksinio kamieno reikšmė nesiskiria, pvz., dažytojas, -a yra ‘tas, kas dazo’, skiriasi tik tos reikšmės priskyrimas skirtingoms lytims: antai jei referentas yra vyriškosios lyties atstovas, bus prijungiama vyriškosios giminės galūnė — dažytojas, o jei referentas yra moteris, prie kamieno bus prijungiama moteriškosios giminės galūnė — dažytoja, plg.: bedarbis, bedarbė; drabūžininkas, drabūžininkė; juokdarys, juokdarė. 0.2. SM asmenų pavadinimų grupę darybos požiūriu sudaro paprastieji neišvestiniai našlys, -ė tipo žodžiai ir dariniai (pvz.: mokytojas, -a, plepys, -ė, pameistrys, -é, juodadarbis, -e). Neišvestinių SM pavadinimų yra labai nedaug. Jie sudaro 0,8% visų SM asmenų pavadinimų!. Likusi dalis yra dariniai. Darinių ypač gausu. Tokie asmenų pavadinimai daromi iš veiksmažodžių ir vardažodžių (ar jiems artimų žodžių). Naudojami visi įmanomi žodžių darybos būdai: priesaginis, priešdėlinis, galūninis ir sui Tarptautiniai žodžiai neįtraukti. 56 | JUDITA DŽEŽULSKIENĖ dūrimo. Jiems sudaryti vartojama nemaža darybos formantų: 55 priesagos, 3 galūnės ir apie 15 galūnių su priebalsiniais formantais (žr. 3.2.). Beveik iš kiekvieno veiksmažodžio su tam tikra priesaga bei galūne įmanomos tokių daiktavardžių poros. Galima sakyti, kad SM darybinė klasė lietuvių kalboje yra atvira. Be to, SM daiktavardžiai išsiskiria iš visos asmenų pavadinimų leksinės klasės ir semantinės skalės, apimančios žmonių gyvenimą bei gyvenseną, įvairove, ir pločiu: jais įvardijami asmenys pagal atliekamą veiklą, profesiją, priklausymą kam nors, socialinę padėtį, turimas ypatybes ar dar kitokius aspektus“. 0.3. Tokie mobilieji daiktavardžiai vartojami ir kitose indoeuropiečių kalbose: tiek senosiose, pvz.: lotynų kalboje dominus ‘Seimininkas’, domina ‘Seimininké’, graikų Šdoūhos ‘vergas’, Sohn ‘verge’, s. indų dasd- ‘vergas’, dasi- “vergė', gotų magus “tarnas', mawi ‘tarnaité’, s. slavų pabs vergas“, paba ‘verge’, tiek naujosiose kalbose, pvz.: ispanu kalboje amigo ‘draugas’, amiga "draugė", hijo ‘sinus’, hija ‘dukté’, prancūzų cousin ‘pusbrolis’, cousine ‘pussesere’, vokiečių Lehrer ‘mokytojas’, Lehrerin ‘mokytoja’, rusu pabomnuk ‘darbininkas’, pabomnuuya ‘darbininke’, latvių skolotajs ‘mokytojas’, skolotaja *‘mokytoja’. Tik palyginti su kitomis kalbomis lietuvių kalboje ši SM klasė yra ypač dari, gausi ir reguliari. Reikėtų paminėti dar ir tai, kad lietuvių kalbos mobiliųjų daiktavardžių gramatinė giminė yra nuolat susijusi su referentų lytimi (vyriškosios lyties referentas įvardijamas vyriškosios giminės galūnę turinčiu daiktavardžiu, moteriškosios lyties — daiktavardžiu su moteriškajai giminei būdinga galūne), o daugelyje indoeuropiečių kalbų šie ryšiai nėra pastovūs (Corbett 1991: 57-68). 0.4. SM daiktavardžiai tyrinėti įvairiuose kalbotyros darbuose, skirtuose lietuvių kalbos (ir apskritai baltų kalbų) žodžių darybai ir morfologijai. Istoriniu požiūriu lietuvių kalbos mobiliuosius daiktavardžius tyrinėjo A. Leskienas (1891), P. Skardzius (1943), J. Otrebskis (1965), S. Ambrazas (1993). Mobilieji daiktavardžiai yra įdomūs ir kitiems kalbotyros specialistams (minėtini S. Keinys 1999, A. Valeckienė 1998). Tačiau visi šie autoriai SM daiktavardžių specialiai nenagrinėjo ir nediferencijavo. Išsamiausiai ir nuodugniausiai sinchroninės kalbos požiūriu juos aprašė V. Urbutis (1965: 251-474). Tačiau asmenų pavadinimai jo darbuose taip pat aptariami šalia kitų panašaus tipo darinių, neatsižvelgiant į tai, kad į vieną darybos kategoriją patenka ir gyva, ir negyva reiškiantys daiktavardžiai, pvz.: sugyvéntinis, -ė ir sumuštinis, turtuolis, -ė ir meduolis (žr. Urbutis 1965: 323, 346). O ir čia nustatytos darybos kategorijos, į kurias įeina SM asmenų pavadinimai, pasirodo, apima skirtingos darybos darinius: taip, sakykim, veiksmažodinės ypatybės turėtojų ir veiksmo atlikėjų pavadinimai sutraukiami į vieną būrį, pvz.: vySnidutojas, -a ir gydytojas, -a, apgavikas, -ė ir nešikas, -ė (Urbutis 1965: 318, 320), nors darybos ir reikšmės atžvilgiu jie nėra vienalyčiai. Be to, SM daiktavardžiai yra išmėtyti po atskiras darybos kategorijas (Urbutis, 1965: 317-414). Tad, galima sakyti, atskirai asmenų klasė iki šiol nebuvo išryškinta ir specialiai nenagrinėta. Visa tai, savaime suprantama, lėmė kitokie tyrinėtojų užsibrėžti tikslai. į Kitokie asmenų pavadinimai, pvz., supletyviniai tévas — motina tipo pavadinimai, atspindi tik giminystės santykius, o vadinamieji „bendrosios giminės“ daiktavardžiai įvardija asmenis dažniausiai menkinamuoju požiūriu — vėpla, kerėpla. ASMENŲ PAVADINIMAI IŠ VEIKSMAŽODŽIŲ | 537 0.5. Mūsų darbo tikslas yra parodyti darybing¢ „asmenų kategoriją“, kuri apima veiksmo atlikėjų pavadinimus, išvestus iš veiksmažodžių, ir ypatybės turėtojų pavadinimus, išvestus iš veiksmažodžių ir vardažodžių. Tačiau šiame straipsnyje bus apsiribojama tik veiksmažodiniais SM dariniais, kurie sudaro 60,496 visų SM darinių, žyminčių asmenis. Čia bus išryškinamos tokių pavadinimų reikšmės, pamatas ir formantai bei pateikiami statistiniai duomenys. 1. VEIKSMAŽODINIŲ SM DARINIŲ DARYBOS REIKŠMĖ 1.1. Kalbotyroje žodžio darybos reikšmė apibrėžiama kaip reikšmė, kylanti iš darinio struktūrinių sandų (pamatinio žodžio ir formantų) bei jų santykio. Kitaip sakant, ji remiasi darybos opozicija, t. y. darinio ir pamatinio žodžio (žodžių) santykiu (Urbutis 1978: 145). Taigi darinys susijęs su pamatiniu žodžiu tiek raiškos, tiek reikšmės atžvilgiu. Antai vedinys šlavėjas, -a ‘kas šluoja' išlaiko pamatinio veiksmažodžio shioti, šlūoja, slave reikšmę “su šluota valyti, braukti' ir būtojo kartinio laiko kamieną. Į vedinio darybos formantą -ėjas, -a įeinanti galūnė -as rodo, kad šiuo daiktavardžiu įvardijamas vyriškosios lyties, o galūne -a moteriškosios lyties veiksmo atlikėjas. Šio žodžio darybos reikšmė yra ‘kas šluoja' (‘kas’ gali būti tik žmogus). Tai individualioji (atskiro žodžio) darybos reikšmė. 1.2. Tas pačias darybos reikšmes gali turėti ir priesaginiai, ir galūniniai veiksmažodiniai vediniai (plg. knisėjas, -a, knisikas, -ė ir knisius, -ė) bei dūriniai su antruoju atraminiu veiksmažodiniu dėmeniu (plg. pynėjas, -a ir vainikpynis, -ė). Labiau apibendrinta panašių skirtingos darybos veiksmažodinių darinių (pvz.: gamintojas, -a, verpėjas, -a, sėjikas, -ė, žymininkas, -ė, sargas, -ė, duonkepys, -ė) reikšmė yra ‘tas, kas atlieka pamatiniu veiksmažodžiu žymimą veiksmą'. Tokios abstraktesnės kategorinės reikšmės dariniai, padaryti įvairiais būdais (ir su skirtingais formantais), turi veiksmo atlikėjų darybos reikšmę. 1.3. Kita grupė veiksmažodinių darinių yra kitokios abstraktesnės reikšmės: jie turi apibudinamaja reikšmę ir rodo, kad įvardijamam asmeniui yra būdinga iš veiksmo (būsenos) kylanti ypatybė. Antai vediniu miegalius, -ė įvardijamas ne “kas miega’, bet ‘kas mėgsta ilgai miegoti, kas turi ypatybę miegoti’. Bendriausia tokio tipo darinių darybos reikšmė yra: “asmuo, kuris apibūdinamas pagal ypatybę, kylančią iš jo (retai kito) atliekamo ar patiriamo veiksmo (būsenos), nusakyto pamatiniu zodziu’. Tokios kategorinės darybos reikšmės įvairiais būdais padaryti dariniai (pvz.: gyrūnas, -ė, murmėklis, -ė, įkaitas, -ė, terlius, -ė, pirmagimis, -ė) turi veiksmažodinės ypatybės turėtojų darybos reikšmę. Taigi pagal abstraktesnę kategorinę darybos reikšmę, išplaukiančią iš įvairiais būdais padarytų veiksmažodinių darinių, SM asmenų pavadinimai gali būti dvejopi: vieni įvardija pamatiniu žodžiu reiškiamo veiksmo atlikėjus, kiti — pamatiniu žodžiu pasakyto veiksmo kaip savo ypatybės turėtojus (plg. išvadas). 2. DARYBOS PAMATAS 2.1. Pamatiniu žodžiu kalbotyroje yra vadinamas žodis, kuriuo remiamasi darant kitą žodį ar iš kurio yra padarytas kitas žodis. Tačiau kai kalbama apie darinio pama- 58 | JUDITA DŽEŽULSKIENĖ ta, tai į jį žiūrima ne kaip į izoliuotą leksinę žodžio dalį (kamieną), bet už jo matomas visas pamatinis žodis su gramatinėmis ir leksinėmis ypatybėmis (Urbutis 1978: 152). Jos turi nemažą vaidmenį formuojant darybos reikšmę apskritai. Todėl darant veiksmažodinius SM asmenų pavadinimus didelę reikšmę turi pamatinių veiksmažodžių visas būrys tarpusavyje susijusių ypatybių: semantiniai komponentai, santykis su objektu (tranzityvumas), žymimo proceso tipas, kamieno struktūros sudėtingumas, santykis su veiksmažodžio laiku. 2.2. ŽODŽIŲ KLASĖS NUSTATYMAS. Nustatant pamatinius veiksmo atlikėjų pavadinimų žodžius, nekyla jokių abejonių: visi jie yra veiksmažodžiai. Sudurtinių žodžių atraminis antrasis sandas taip pat visada yra veiksmažodinis. Štai vedinys mokytojas, -a padarytas iš mokyti, kūrėjas, -a iš kūrti, prausikas, -ė iš praūsti. Tačiau nustatant ypatybės turėtojų pavadinimų pamatinius žodžius, kartais sunku pasakyti, kurios klasės žodį — veiksmažodį ar būdvardį — laikyti atraminiu. Sakykim, galūnės -ius, -ė vedinys žabalius, -ė gali būti pamatuotas ir veiksmažodžiu žabalti, ir būdvardžiu žabalas, -a. Plg.: vizgis, -ė (: vizgūs, vizgėti), vingilis, -ė (: vingūs, vingiūoti), tylėnis, -ė (: tylūs, tylėti). Žinoma, kartais tikslinga pasiremti kitais analogiškos semantikos ir formos dariniais, kurie padėtų nustatyti pamatinį žodį ar žodį, kuriam būtų teikiamas pirmumas. Antai galūnės -ys, -ė vedinys nebylys, -ė gali remtis ir nebilti, ir nebylūs, tačiau sugretinus jį su tos pačios galūnės vediniu neregys, -ė : neregėti, nėregi, galima numanyti jį esant veiksmažodiniu vediniu. Arba kartais pravartu žiūrėti, kuo aiškinama vedinio reikšmė, pvz., pliūškis, -ė menk. 1. ‘kas mėgsta per daug puostis’, 2. “nerimtas, lengvabūdis žmogus', atrodytų, remiasi būdvardžiu pliuškūs, -i 1. “kuris per daug puošiasi', 2. ‘nerimtas, lengvabudis’, o pliūškis, -ė 3. ‘plepys, tauškalius' — veiksmažodžiu pliuškėti 3. ‘niekus kalbėti". Tačiau kartais tikslingiau nurodyti abu pamatinius žodžius. Toks kai kurių ypatybių turėtojų pavadinimų neaiškus pamatinio žodžio statusas turbūt yra dėl ryškios darinio apibūdinamosios reikšmės, kuri labiau sietina su ypatybę įvardijančiu būdvardžiu nei su būsena, iš kurios kyla apibūdinamojo ypatybė. Bet reikia pridurti, kad darybos krypties nustatymo problemiškumas yra dažnas kalbotyroje (Zverev 1972: 75-76; Urbutis 1978: 73-78). 2.3. SEMANTINIAI KOMPONENTAI ‘AKTYVU’ : ‘NEAKTYVU'. Veiksmazodiniams vediniams labai svarbus réemimasis kategoriniais semantiniais pamatinių veiksmažodžių komponentais ‘aktyvu’ : ‘neaktyvu’, kurių pagrindu Sie veiksmažodžiai skiriami į valinga veiksmą ir nevalinga būseną reiškiančius žodžius (Servaite 1984: 77-85). Iš būsenos veiksmažodžių veiksmo atlikėjų pavadinimų niekada nedaroma. Pavyzdžiui, iš veiksmažodžių miegoti, sirgti, tingėti įmanomi tik ypatybės turėtojų pavadinimai: miegalius, -ė, sirgalius, -ė, tinginys, -ė. Sakykim, iš daugiareikšmio veiksmažodžio išdirbti sememos ‘leisti laiką dirbant, pvz., išdirbti aštuonias valandas’, neišvesim veiksmo atlikėjo pavadinimo *aštuonių valandų išdirbėjas, -a, nes ši semema žymi būseną, o iš to paties veiksmažodžio kitos sememos ‘padaryti tinkamą' su priesaga -ėjas,-a veiksmo atlikėjo pavadinimas, pvz., odos išdirbėjas, -a, yra įmanomas, nes šia reikšme pamatinis veiksmažodis reiškia nuo veikėjo valios priklausomą aktyvų veiksmą. Taigi toks reiškinys yra aiškiai nulemtas žodžių darybos sistemos. 2.4. VEIKSMO SANTYKIS SU OBJEKTU. Veiksmo santykis su objektu yra gana svarbi asmenų pavadinimų pamatinių veiksmažodžių semantinė ypatybė. SM veiksmo atlikėjų ASMENŲ PAVADINIMAI IŠ VEIKSMAŽODŽIŲ | 59 pavadinimai (išimtis dinamiškos būsenos reiškėjų pavadinimai) daromi tik iš aktyvaus, valingo veiksmo, turinčio santykį su objektu. Toks santykis yra dvejopas: veiksmas gali būti orientuotas į objektą arba susijęs su objektu. Objektas, į kurį orientuojamas veiksmas, atlieka veiksmo rezultato (pvz., nerti pirštines) ar patiento (pvz., mindyti žolę) funkciją, o objektas, su kuriuo susijęs veiksmas, atlieka kontentyvo (pvz., aiškinti pamoką) ar beneficiento (pvz., pagelbėti draugui) funkciją (Jakaitienė 1988: 59— 64; Sližienė 1994: 19-25; Valeckienė 1998: 35-37). Veiksmo atlikėjų pavadinimų reikšmės ir remiasi pamatinių Žodžių reikšmėmis, kylančiomis iš asmens atliekamo veiksmo ir veiksmo objekto santykio, pvz.: gamintojas, -a, pilstytojas, -a, vežikas, -ė, dėstytojas, -a, pasakotojas, -a, svéikintojas, -a. Konkretaus objekto įvardijimas vedinio reikšmei nėra būtinas: nesvarbu, ka nesikas, -ė neša, o vežėjas, -a veža. Tik sudūrimo būdu padarytų SM asmenų pavadinimų pirmuoju sandu įvardijamas tas objektas, į kurį kreipiamas asmens atliekamas veiksmas, nusakytas atraminiu sandu. Taip to veiksmo reikšmė susiaurinama: plg. nešėjas, -a, nešikas, -ė ir knygnešys, -ė; vežėjas, -a, vežikas, -ė ir malkvežys, -ė; kepėjas, -a, kepikas, -ė ir duonkepys, -ė. Daugiareikšmių SM asmenų pavadinimų atskiros sememos, priklausomai nuo jų pamatinių veiksmažodžių žymimų veiksmų santykio su objektu arba tranzityvumo, gali priklausyti skirtingoms darybos kategorijoms. Antai vedinio šaukūnas, -ė pirmoji semema reikšme “rėksnys, šaukalius' remiasi pamatinio veiksmažodžio šaūkti reiksme “rėkti, klykti', neturinčia santykio su objektu, o šaukūnas, -ė antroji semema žymi “asmenį, kuris skelbdavo žmonėms oficialias Zinias’, t. y. ji remiasi pamatinio veiksmažodžio semema 'kviesti, prašyti', turinčia santykį su objektu. Todėl šaukūnas, -ė (1) priklauso ypatybės turėtojų, o šaukūnas, -ė (2) veiksmo atlikėjų pavadinimų grupėms. 2.5. PROCESŲ TIPAI. Skirtingas pamatinių veiksmažodžių žymimas proceso tipas (plačiau žr. Halliday 1985; Valeckienė 1998: 34-55) taip pat yra svarbus SM asmenų pavadinimų darybos kategorijoms. Antai veiksmo atlikėjų pavadinimai visuomet daromi tik iš tokio tipo veiksmažodžių, kurių žymimas veiksmas gali būti atliekamas semantinę agento (AG) funkciją turinčio asmens. Tokių pamatinių veiksmažodžių semantinių funkcijų formulės yra tokios: AG — V — O (REz, PAT, CoN, BEN): kapoti, šukuoti, sakyti, padėti. Esant kitokiai subjekto funkcijai — percipiento (PER), patiento (PAT), beneficiento (BEN) — veiksmažodžiai gali būti tik veiksmažodinės ypatybės turėtojų pavadinimų (pvz.: mylėtojas, -a, mėgėjas, -a, abejoklis, -ė, turėtojas, -a) pamatiniais žodžiais. Iš veiksmažodžių, reiškiančių asmenų atliekamus fizinius materialinius veiksmus, kurie pasiekia tam tikrą rezultatą (AG — V — Rez), daromi tik veiksmo atlikėjų pavadinimai, pvz.: audėjas, -a, drožikas, -ė, statytojas, -a. Iš tokio tipo veiksmažodžių (pvz.: gaminti, pjaustyti, minti) ypatybės turėtojų pavadinimai nevedami. Nors tam tikro tipo procesų (pvz., mentalinio, tarpusavio santykių, pojūčių) veiksmažodžiais (AG — V — CoN) reiškiama aktyvi asmens pastanga įtraukti į veiksmo sferą daiktą ar dalyką, paprastai jo nepaveikiant, tačiau tokių veiksmažodžių vediniai nelabai semantiškai dera prie vedinių iš ryškų objektą (REz, PAT) valdančių veiksmažodžių (Labutis 1994: 49). Ne iš visų tokio tipo veiksmažodžių įmanomi veiksmo atlikėjai, pvz.: baigti darbą > *baigėjas, -a, užmiršti knygą > *užmiršėjas, -a, bet užmiršėlis, -ė, pradėti paskaitą > *pradėjikas, -ė. 60 | JUDITA DŽEŽULSKIENĖ 2.6. KAMIENO STRUKTŪROS SUDĖTINGUMAS. Tik asmenų pavadinimai su priesaga -ikas, -ė pagal kamieno struktūros sudėtingumą skiriami į skirtingas veiksmo atlikėjų ir ypatybės turėtojų grupes. Veiksmo atlikėjų pavadinimai su priesaga -ikas, -¢ nedaromi iš priešdėlinių veiksmažodžių: iš tokių žodžių padaryti vediniai žymi vien ypatybės turėtojus, pvz.: apgavikas, -ė, įdavikas, -ė, išdavikas, -ė, pakalikas, -ė, pardavikas, -ė, prigavikas, -ė, plg. nešikas, -ė, vežikas, -ė. Kitų šios reikšmės priesagų vediniai gali būti ir priešdėlinio pamatinio veiksmažodžio kamieno, pvz.: jkdinotojas, -a, pardavinėtojas, -a, užrašytojas, -a, nuleidėjas, -a, sukirpėjas, -a šalia davėjas, -a, rašytojas, -a. Pamatiniams veiksmų atlikėjų pavadinimų kamienams sangrąža nėra būdinga: keli priesagos -tojas, -a vediniai su išlaikyta sangrąža tėra dirbtiniai vediniai (pvz.: pasikėsintojas, -a, pasisavintojas, -a). 3. DARYBOS FORMANTAS 3.1. Laikantis teorinio reikalavimo darinius skaidyti binariškai, be darybos pamato, skiriamas ir darinio formantas. Kalbotyroje darybos formantas apibrėžiamas kaip visuma formalių darybos priemonių (Urbutis 1978: 209), su kuriomis sudaromi nauji žodžiai su nauja darybine reikšme. SM daiktavardžių, žyminčių asmenis pagal lytį, darybos formantai turi būtinąjį komponentą — vyriškosios ar moteriškosios giminės galūnę. Skirtingos galūnės visiškai neardo darybos formanto vienybės, nes jų parinkimas priklauso nuo pavadinamo referento lyties. Todėl vediniai dažytojas, dažytoja laikomi vieno darybos formanto — priesagos -tojas, -a vediniais. Dar: replys, rėplė — galūnės -ys, -ė vediniai, vyndarys, vyndarė — to pačio darybos formanto® dūriniai. 3.2. Veiksmo atlikėjų pavadinimų kategorija nepasižymi darybos tipų įvairove: 85,3% tokių vedinių daroma tik su 3 dažnesnėmis priesagomis (-tojas, -a: skirstytojas, -a, -ėjas, -a: pirkėjas, -a, -ikas, -ė: šėrikas, -ė), kitos keturios tėra retos išimtys (-ovas, -ė: rangovas, -ė, -ininkas, -ė: tvarstininkas, -ė , -ūnas, -ė: šaukūnas, -ė, -onas, -ė: valdonas, -¢). 10,6% veiksmo atlikėjų pavadinimų daroma sudūrimo būdu iš daiktavardžio ir veiksmažodžio (ūkvedys, -ė), o galūnė yra gana nebūdingas ir retas (1,1%) veiksmo atlikėjų pavadinimų formantas (minėtinos grynosios derivacinės galūnės -as, -ė: vadas, -ė, -ius, -ė: knisius, -ė ir išplėstinė galūnė“ -lys (-lis), -ė: seklys, -ė). Bet reikia pabrėžti, kad priesagų -tojas, -a, -ėjas, -ė, -ikas, -ė bei dūrinių su atraminiu veiksmažodiniu sandu darybos tipai yra labai darūs ir, galima sakyti, reguliarūs. Veiksmažodinės ypatybės turėtojų kategorija pasižymi darybos tipų gausumu: tokie pavadinimai daromi su 31 priesaga ir jų variantais (dažniau su -ėlis, -ė: išbadėjėlis, -ė, -tojas, -a: sqvaddutojas, -a, -ūnas, -é: atskaliinas, -é, -(t)inis (-(t)inys), -ė: statytinis, -ė, valdinys, -é, -alius, -ė: sirgalius, -ė, -éjas, -a : griezéjas, -a, -eklis, -ė: stenéklis, -¢, -ikas, 3 Diriniy darybos formantas yra sudėtinis. Ji sudaro tam tikra galūnė ir kartu pamatinių kamienų sandara, jungianti dviejų žodžių kamienus į vieną žodį (žr. Urbutis 1978: 88). i ISpléstinémis derivacinémis galūnėmis vadinamos galūnės su desemantizuotais priebalsiniais formantais. Jos yra panašios formalios raiškos ir tapačios darybinés reikšmės galūnės, realizuojamos skirtingose apsuptyse (plačiau žr. Ambrazas, ed. 1994: 191-192, 202-203, 223; Valeckienė 1996: 125-131, 1998: 312; plg. Kniūkšta 1976: 11-12). ASMENŲ PAVADINIMAI IŠ VEIKSMAŽODŽIŲ | 61 -ė: išdavikas, -ė, -(t)ukas, -ė: peštūkas, -ė, slapūkas, -ė, -uolis, -ė: varguolis, -ė, -ovas, -ė: varžovas, -¢, -(t)ininkas, -ė: samdininkas, -ė, būrtininkas, -ė, -ulis (-ulys), -ė: dundulis, -ė, žindulys, -ė, (t)uoklis, -ė: pavyduoklis, -ė), 3 galūnėmis ir 15 išplėstinių galūnių (dazniau su -ius, -ė: terlius, -ė, -is (-ys), -ė: žliumbis, -ė, -lys, -ė: kamslys, -ė, -klis, -ė: kvatoklis, -¢) bei sudūrimo būdu iš atraminio veiksmažodžio ir pirmojo dėmens, kuris yra daiktavardis (pilvakalbis, -ė), būdvardis (piktdžiugis, -ė), rečiau — skaitvardis (pirmagimis, -ė), įvardis (kitamanis, -ė) ir prieveiksmis (meiliakalbis, -ė). Bet dauguma šių darybos tipų yra nedarūs — pagal juos padaromas tik vienas kitas darinys. 3.3. Dalis veiksmažodinės ypatybės turėtojų pavadinimų priesagų bei galūnių yra tokios pačios kaip ir vardažodinės ypatybės turėtojų, plg.: -uolis, -ė: smirduolis, -ė (: smirdi) ir aistruolis, -ė (: aistra), kantruolis, -ė (: kantrus), vienuolis, -ė (: vienas); -(t)ininkas, -ė: burtininkas, -ė (: burti) ir jūrininkas, -ė (: jūra), pirmininkas, -ė (: pirmas); -ius, -ė: snaūdžius, -dė (: snaudžia, snaudė) ir klumpius, -ė (: klumpė), basius, -ė (: basas). Sakykim, priesagos -ūnas, -ė vediniai iš veiksmažodžio, daiktavardžio, būdvardzio ir skaitvardžio, pvz.: pagyrūnas, -ė (: pagyrė), pareigūnas, -ė (: pareiga), žymūnas, -ė (: žymus), pirmūnas, -ė (: pirmas), turi tą pačią kategorinę darybos reikšme ‘kas turi pamatiniu žodžiu pasakytą dalyką kaip savo ypatybe’ ir gali būti jungiami į vieną darybos kategoriją, šiuo atveju „ypatybės turėtojų“ kategoriją. 4. ASMENŲ PAVADINIMŲ SEMANTIKA 4.1. Veiksmažodiniai asmenų pavadinimai skirtingų lyčių asmenis įvardija pagal įvairius žmogaus egzistencijos aspektus: veiklą, profesiją, užsiėmimą, atsitiktinius veiksmus, poelgius, nuolatinę, atsitiktinę, kintamą būseną. 4.2. SEMANTINIAI KOMPONENTAI. SM daiktavardžių, žyminčių asmenis, skyrimas į veiksmo atlikėjų ir ypatybės turėtojų pavadinimų grupes remiasi kategoriniais semantiniais komponentais ‘aktyvu’ : 'neaktyvu' , “turi santykį su objektu’ : “neturi santykio su objektu’, "orientuotas į objektą' : “susijęs su objektu’, ‘orientuotas į rezultatą' : “orientuotas į patyrėją'. Tie žodžiai, kurie turi požymius: “aktyvu', “turi santykį su objektu’ yra veiksmo atlikėjų pavadinimai (pvz., lipdytojas, -a, mokytojas, -a). Tie žodžiai, kurie turi požymius: ‘aktyvu’, “susijęs su objektu’ (pvz., tauskalius, -ė, prasimanėlis, -ė), ‘neturi santykio su objektu’ (pvz., Zuvdutojas, -a, kariauninkas, -ė) ir remiasi komponentu 'neaktyvu' (pvz., tinginys, -ė, nusėnėlis, -ė) bei visai nediferencijuojami ‘aktyvu’ : ‘neaktyvu’ priešpriešos (veiksmažodiniai pavadinimai, kurie žymi asmens ypatybes, kylančias iš kito pašalinio asmens veiksmų, nukreiptų į ivardijamaji (pvz., tremtinys, -ė, palikuonis, -ė), bei kai kurie vertinamojo pobūdžio pavadinimai (pvz., netikėlis, -ė, smirdalius, -ė)) yra ypatybės turėtojų pavadinimai. Žinoma, galimos ir išimtys: pavyzdžiui, veiksmo atlikėjų pavadinimai, žymintys dinamiškos būsenos reiškėjus, turi semantinį komponentą ‘neturi santykio su objektu’ (plg. ėjikas, -ė, plaukėjas, -a), o ypatybės turėtojų pavadinimai, žymintys asmenis pagal užsiėmimą, turi komponentą ‘orientuotas į patyrėją' (plg. ėdūnas, -ė, kamslys, -ė). Tačiau niekad veiksmo atlikėjų pavadinimai neturės komponento ‘neaktyvu’, o ypatybės turėtojų — "orientuotas į rezultatą' (žr. 2.5.). 4.3. PAPILDOMA SEMA. Veiksmažodinių darinių semantikai nemažos reikšmės turi jų 62 | JUDITA DŽEŽULSKIENĖ leksinės ir darybos reikšmės pobūdis, kuris įvairuoja: vienų maždaug sutampa, kitų — ryškiau skiriasi. 4.3.1. Dariniai su maždaug sutampančiomis leksinėmis ir darybos reikšmėmis vedami iš pamatinių žodžių be papildomų semantinių priedų“, pvz.: duklėtojas, -a ‘kas auklėja', nešikas, -ė “kas neša', kepéjas, -a “kas kepa'. Tokie yra veik visi veiksmo atlikėjų pavadinimai. 4.3.2. Ypatybės turėtojų pavadinimų darybos reikšmė neretai turi semantinį prieaugį (plg. Ermakova, 1984: 6), t. y. papildomų semų, lyginant su darinio leksine reikšme, pvz.: “mėgėjas ką nors daryti' (dabišius, -ė, pašaipinas, -ė) , ‘tam tikro veiksmo dalyvis’ (pašnekovas, -ė), “kas daug ko nors daro' (bėgūnas, -ė, kamšlys, -ė, pažadūnas, -ė), “kas tam tikru būdu (ilgai, dažnai, greit) ką nors daro' (krapštūkas, -ė, keiksnys, -ė, plėšūnas, -ė) ir t. t. Toks leksinės ir darybos reikšmės lyginimas neretai yra papildomas kriterijus nustatant veiksmažodinių vedinių reikšmę. Antai kartais to paties tipo veiksmažodziais besiremią asmenų pavadinimai su komponentais ‘aktyvu’, “turi ryšio su objektu’ gali žymėti tiek veiksmo atlikėjus, tiek ypatybės turėtojus, nelygu, koks asmens santykis su veiksmu: asmuo tik atlieka veiksmą ar mėgsta tai daryti, dažnai tai daro ir pan., kitaip tariant, ar turi semantinį prieaugį. Todėl, sakykim, daiktavardžius bėgikas, -ė “kas bėga) keikikas, -ė ‘kas keikia’, neturinčius papildomų semų, skiriame prie veiksmo atlikėjų, o to paties pamato vedinius bėgūnas, -ė, keiksnys, -ė, keiksmininkas, -ė “kas nuolat keikia, mėgsta keiktis', turinčius prieaugį ‘nuolat’, “mėgėjas' — prie veiksmažodinės ypatybės turėtojų pavadinimų. Dar plg. kaūlytojas, -a ‘kas kaulija' ir kaulys, -ė “kas nuolat kaulija’, gėrikas, -ė ‘kas geria' ir gérovas, -ė ‘girtuoklis’, girtuoklis, -ė “kas girtauja, dažnai pasigeria’. 4.4. NEUTRALUMAS. Veiksmo atlikėjų pavadinimai vertinamuoju požiūriu yra neutralūs. Veiksmažodinės ypatybės turėtojų pavadinimų didžiuma turi menkinamaja, niekinamąją, ironišką reikšmę, kylančią iš pamatinio veiksmažodžio, kuris vertinamuoju požiūriu nėra neutralus, reikšmės, pvz.: ryjikas, -ė, krapalius, -ė “kas eina netvirtai laikydamasis', bambėklis, -ė, zyzėklis, -ė. Neigiamai gali būti vertinama tiek asmens išorė, tiek jo būdas, elgsena, tai, kas su juo nutiko (pvz.: nutūkėlis, -ė, žėlūnas, -ė ‘kas apžėlęs plaukais', paleistūvis, -ė, įtūžėlis, -e, klaikšis, -ė, sūskis, -ė). Net jei vienas kitas pavadinimas ir turi teigiamą konotaciją, neretai jais reiškiamas taip pat ironiškas požiūris: pralobélis, -ė, įsimylėjėlis, -ė. Dėl tokių vartojimo motyvų nemaža dalis veiksmažodinės ypatybės turėtojų pavadinimų tėra šnekamosios kalbos dalis. 4.5. SANTYKIS SU PAMATINIŲ ZODZIU REIKŠMĖMIS. SM porų, žyminčių asmenis, reiksmės vedamos iš paties (retai kito) asmens atliekamų veiksmų, patiriamų būsenų, nusakytų pamatiniais žodžiais, reikšmių. Todėl darinių reikšmės yra artimos pamatinių žodžių reikšmėms, nors visiškai su jomis nesutampa. 4.6. VEIKSMO ATLIKĖJŲ PAVADINIMŲ REIKŠMĖS. Veiksmo atlikėjų pavadinimai gali reikšti: fizinių, materialinių, mentalinių veiksmų atlikėjus, kalbėtojus, tarpusavio santykių, pojūčių ir dinaminių veiksmų reiškėjus: 4.6.1. FIZINIŲ, MATERIALINIŲ VEIKSMŲ ATLIKĖJŲ PAVADINIMAI — tai tokie SM daiktavardžiai, kurie žymi asmenis, atliekančius fizinius, materialinius veiksmus, orientuotus į 3 Nustatant leksinés ir darybos reikšmės tapatumą, dažniausiai remiamasi DLKZ pateiktomis definicijomis. ASMENŲ PAVADINIMAI IŠ VEIKSMAŽODŽIŲ | 63 objektą. Jų darybos reikšmė yra: “asmuo, atliekantis į objektą tiesiogiai nukreiptą fizinį, materialinį veiksmą, nusakytą pamatiniu žodžiu". Priklausomai nuo pamatinių žodžių nusakomo veiksmo pobūdžio, jie gali įvardyti: proceso atlikėjus, daikto darytojus, daikto būvio keitéjus®. 4.6.1.1. PROCESO ATLIKĖJŲ PAVADINIMAI Su priesagomis (išimtinai su galūne) ir sudūrimo būdu yra daromi iš veiksmažodžių, kurie žymi į objektą orientuotą veiksmą, suvokiamą kaip procesą, kai nėra rezultato, pvz.: -tojas, -a: pėrdavinėtojas, -a, -ėjas, -a: vežėjas, -a, -ikas, -ė: rinkikas, -ė, -lys (-lis), -ė: pirklys, -ė, perpirklis, -ė, -ovas, -ė: varovas, -ė 1. “gyvulių varytojas’, -ius, -ė: knisius, -ė; vainiksegis, -ė. 4.6.1.2. DAIKTŲ DARYTOJŲ PAVADINIMAI su priesagomis ir sudūrimo būdu yra daromi iš tranzityvinių į objektą orientuotų veiksmažodžių, kurie žymi tam tikrą daikto, suvokiamo kaip veiksmo rezultatas, darymą, kai daiktas keičiamas, pvz.: -tojas, -a: pjaustytojas, -a, -ėjas, -a: mezgėjas, -a, -ikas, -ė: malikas, -ė; žvakdarys, -ė. 4.6.1.3. DAIKTŲ BŪVIO KEITĖJŲ PAVADINIMAI yra daromi su priesagomis ir sudūrimo būdu iš veiksmažodžių, žyminčių tam tikrą į objektą orientuotą veiksmą, kai nusakomas daikto, suvokiamo kaip pacientas, būvis, pvz.: -tojas, -a: šukūotojas, -a, -ėjas, -a skalbėjas, -a, -ikas, -ė: šveitikas, -ė, -ininkas, -ė: glaistininkas, -ė, -ovas, -ė: tvarkovas, -ė; knygrišys, -ė. 4.6.2. MENTALINIO VEIKSMO ATLIKĖJŲ PAVADINIMAI — tai tokie SM pavadinimai, kurie žymi asmenis, atliekančius protinių asmens savybių, sugebėjimų sąlygotus veiksmus. Jų darybos reikšmė yra: “asmuo, kuris atlieka su objektu susijusį mentalinį veiksmą, nusakyta pamatiniu žodžiu". Jie vedami su priesagomis ir sudūrimo būdu, pvz.: -fojas, -a: dėstytojas, -a, -ėjas, -a: vertėjas, -a, -ikas, -ė: spėjikas, -ė, -ovas, -ė: užsakovas, -ė; raštvedys,-ė. 4.6.3. KALBĖTOJŲ PAVADINIMAI — tai SM daiktavardžiai, žymintys asmenis, kurie atlieka kalbėjimo aktus, susijusius su objektu, bet nepereinančius į jį. Tokių pavadinimų darybos reikšmė yra: ‘asmuo, atliekantis objektinį kalbėjimo veiksmą, nusakytą pamatiniu Zodziu’. Jie daromi su priesagomis (retai su galūnėmis), pvz.: -fojas, -a: kalbėtojas, -a, pasakotojas, -a, sakytojas, -a, -ėjas, -a: skelbėjas, -a, -ikas, -ė: skelbikas, -ė, -ūnas, -ė: šaukūnas, -ė 2.'kas pranesa’, -lys, -ė: šauklys, -ė 1. “asmuo, kuris praneša žinias'. 4.6.4. TARPUSAVIO SANTYKIŲ REIŠKĖJŲ PAVADINIMAI Žymi asmenis, atliekančius tarpusavio santykių tarp veiksmo atlikėjo ir objekto sąlygotus veiksmus. Tokių SM darinių darybos reikšmė yra: “asmuo, kuris atlieka tarpusavio santykių tarp veiksmo atlikėjo ir objekto sąlygotą veiksmą, įvardytą pamatiniu zodziu’. Jie daromi su priesagomis (retai su galūne), pvz.: „tojas, -a: svéikintojas, -a, -ėjas, -a: gerbėjas, -a, -ikas, -ė: gynikas, -ė, -lys, -ė: kvieslys, -ė. Atskira tarpusavio santykių reiškėjų pavadinimų grupė asmenis įvardija pagal atliekamus PRIEŽIŪROS (saugojimo, valdymo, ganymo) veiksmus, kurie gali būti suvokiami kaip būsena. Tai SM daiktavardžiai su priesagomis (retai galūnėmis), dūriniai, pvz.: -tojas, -a: globotojas, -a, -ovas, -ė: valdovas, -ė, -onas, -ė: valdonas, -ė psn., -ininkas, -ė: valdininkas, -ė, -as, -ė: sargas, -ė; aviganis, -ė. 5 Sis skirstymas yra sąlyginis, kadangi kartais funkcinis objekto vaidmuo priklauso nuo žodžių leksinės reikšmės. Plg. pjauti šieną (nėra rezultato), pjauti lentas (siekiama rezultato).