Johannas Richteris ir Lietuvių kalbos seminaras Hallėje

ACTA LINGUISTICA LITHUANICA XLIV (2001), 41-54 Johannas Richteris ir Lietuvių kalbos seminaras Hallėje“ VINCENTAS DROTVINAS Vilniaus pedagoginis universitetas The article deals with the circumstances of the foundation of the Lithuanian Seminary at the University of Halle and the activities of the first teacher at this seminar, Johann Richter (1727-1728). On the basis of materials from the archives of the Martin-Luther-Universitit Halle Wittenberg, new facts from Richter’s biography are established, e.g., with regard to the place where he was awarded his MA degree (University of Wittenberg). Lietuvių kalbos seminaras, veikęs Halles universiteto Teologijos fakultete 17271740 m., yra antrasis, šalia Karaliaučiaus universiteto, lituanistikos židinys Vokietijoje. Hallėje buvo mokoma lietuvių kalbos, čia išleistas pirmasis Prūsijoje „Lietuvių-vokiečių ir vokiečių-lietuvių kalbos žodynas“ (1730). Apie Hallės seminarą pirmasis yra rašęs Franzas Spechtas (Specht 1935), plačiausiai seminaro istoriją apžvelgė Eduardas Winteris (Winter 1954). Lietuvių kalbotyros ir kultūros istorijos kontekste apie seminarą yra rašę Gertruda Bense, Vaclovas Biržiška, Kostas Korsakas, Leonas Gineitis, Jurgis Lebedys, Jonas Palionis, Domas Kaunas, Zigmas Zinkevičius ir kt. Iš naujesnių tyrinėjimų minėtinos Christianės Schiller (Schiller 1994, 1994a.), taip pat šio straipsnio autoriaus (Drotvinas 1998, 1998a) publikacijos. Tačiau seminaro istorija iki šiol nėra visapusiškai ištirta. Šiame straipsnyje bandysime kiek plačiau panagrinėti Lietuvių kalbos seminaro Hallėje kūrimosi aplinkybes ir darbo sąlygas, paryškinti Johanno Richterio, seminaro pirmojo docento, gyvenimo, studijų ir veiklos vieną kitą bruožą. Kaip žinome, 1709-1711 m. didysis maras ir badas Prūsijoje nusiaubė ypač Mažąją Lietuvą: apie 4096 kaimų ir miestelių liko tušti. Prūsijos karalius Friedrichas I ėmėsi priemonių ekonomiškai ir kultūriškai atgaivinti karalystės šiaurinę dalį, gyvenamą lietuvininkų. Pagal Retablissement (restauracijos) planą karalius savo 1718 m. reskriptu įsakė įsteigti Lietuvių kalbos seminarus Karaliaučiuje ir Hallėje. Tai susiję su Karaliau- * — Straipsnyje panaudota medžiaga, rasta Hallės-Wittenbergo Martino Lutherio universiteto archyve per mano mokslinę stažuotę Hallės-Wittenbergo universiteto ir Francke's fundacijų Pietizmo interdisciplinarinio tyrimo centre 2000 m. Už stipendiją ir sudarytas darbo sąlygas nuoširdžiai dėkoju Fritz Thyssen Stiftung (Koln) vadovybei ir Pietizmo tyrimo centro Vykdomajam direktoriui prof. dr. Udo Strateriui. — Im Artikel wird das Material verwendet, das im Archiv der Martin-LutherUniversitat Halle-Wittenberg wahrend meines wissentschaftlichen Aufenthalts im Interdisziplinaren Zentrum fūr Pietismusforschung der Universitat Halle-Wittenberg und der Franckeschen Stiftungen im Jahre 2000 zu finden war. Fūr das Stipendium und gute Arbeitsbedingungen mėchte ich mich ganz herzlich bei der Fritz Thyssen Stiftung Koln und dem Geschaftsfūhrenden Direktor des Interdisziplinaren Zentrums fiir Pietismusforschung Prof. Dr. Udo Strater bedanken. 42 | VINCENTAS DROTVINAS čiaus universiteto profesoriaus, Rytų Prūsijos mokyklų inspektoriaus Johanno Heinricho Lysijaus (1670-1731) reforma, skirta kunigų rengimui ir katechizacijai Mažojoje Lietuvoje gerinti. Karaliaučiuje seminaras pradėjo veikti 1723 m., o Hallėje — kiek vėliau, tik 1727 m. Kas buvo Hallė XVIII a. pradžioje ir kodėl būtent šiame mieste buvo įsteigtas Lietuvių kalbos seminaras? Kokia politinė kultūrinė atmosfera buvo Hallėje XVIII a. pirmaisiais dešimtmečiais, kokia akademinė sistema buvo Hallės universitete atvykus Richteriui ir pirmiesiems „tiksliniams“ studentams iš Mažosios Lietuvos? Hallé (vid. vok. aukštaičių tarme hal „druskos kasykla“) pirmą kartą paminėta 806 m., kai Karolis Didysis įkūrė tvirtovę druskos pirkliams ginti. Hallė išaugo ir suklestėjo dėl druskos kasybos ir dėl prekybos ja, viduramžiais priklausė Hanzos miestų sąjungai, nuo 1680 m. — Brandenburgo-Prūsijos kurfiurstams. XVII a. pabaigoje Halle tapo universitetiniu ir įgulos miestu, valdomu iš Berlyno ir Potsdamo. 1694 m. Friedrichas III Brandenburgiškis kaip priešpriešą griežtai liuteroniškiems Wittenbergo ir Leipzigo universitetams įsteigė Hallėje reformų universitetą, susijusį su pietizmo atsiradimu ir plėtra. Pietizmas atsirado XVII a. antrojoje pusėje kaip religinis sąjūdis, nukreiptas prieš pernelyg ryškų protestantizmo racionalumą, nepaisantį tikinčiųjų mistinių-sentimentalių poreikių ir intymaus tikėjimo pobūdžio (Arnašius 1994: 53). Pietizmo ideologijos pradininku laikomas vokiečių teologas Friedrichas Jakobas Speneris (1635-1705), Frankfurte prie Maino 1670 m. įkūręs Collegia pietatis (,,Pamaldumo kolegija“). Spenerio mokinys ir pasekėjas buvo vokiečių teologas Augustas Hermannas Francke (1663-1727), savo mokytojo pažiūras skelbęs Leipzige bei Erfurte ir už tai atleistas iš kunigo pareigų. Būdamas Hallės priemiesčio Glauchos parapijos kunigu, plėtojo socialinę jaunimo rūpybą ir ugdymą, 1695 m. įsteigė mokyklą varguomenės vaikams ir našlaityna (Waisenhaus, gr. Orphanotrophium), iš jų vėliau išaugo Francke's fondo institucijos (Franckesche Stiftungen) kaip universiteto struktūrinis priedas. Besikuriančiame Hallės universitete 1691 m. Francke pradėjo dėstyti graikų ir rytų kalbas, buvo gilaus humanistinio mokymo Waisenhauso mokyklose šalininkas, planavo įsteigti specialų filologini seminarą klasikinėms kalboms studijuoti. Be jo, Hallėje dėstė žymus vokiečių filologas klasikas Joachimas Lange, kurio graikų kalbos gramatika, vadinamoji Waisenhauso gramatika, 1705-1821 m. buvoišleista 57 kartus, o lotynų kalbos gramatika per maždaug ta patį laikotarpį sulaukė 60 leidimų (Martens 1989: 167-168). Hallės universitetą garsino žymiausi to meto autoritetai. Iš jų minėtinas juristas, prigimtinės teisės propaguotojas Christianas Thomasius (1655-1728), bene pirmasis Leipzige (ir visoje Vokietijoje) 1687 m. pradėjęs paskaitas skaityti vokiškai, leidęs mokslinį žurnalą Mėnesinės naujienos (Monatliche Nachrichten). Thomasius įteisino vokiečių kalbą kaip universiteto paskaitų kalbą ir kaip priemonę mokslinei publicistikai (nors nenuneigė ir lotynų kalbos, kuria dar buvo rašomos disertacijos). Filosofas Christianas Wolffas (1679-1754), Gotfriedo Wilhelmo Leibnitzo pasekėjas, buvo vadinamas antruoju Vokietijos mokytoju (Praeceptor Germaniae), dėl savo pažangių pažiūrų 1723 m. ištremtas iš Prūsijos, 1740 m. parkviestas atgal į Hallę (Kathe, 1998: 19). Visi jie drauge su teologais Joachimu Justu Breithauptu ir Pauliu Antonu atsisakė senojo universitetų idealo (Dramblio kaulo bokštas) ir grindė universitetų reformą principu „Mokslas turi tarnauti gyvenimui“. Todėl jie laikomi pirmųjų modernių- J.RICHTERIS IR LIETUVIŲ KALBOS SEMINARAS HALLĖJE [43 jų Vokietijos universitetų kūrėjais. Hallės universitetas XVIII a. buvo vadinamas Saalės Atėnais (vok. Saal-Athen, pagal upės, tekančios per miestą, pavadinimą Saale). Pats Franckė buvo žymiausias Hallės pietizmo teologas. Jo asmenyje derinosi griežta atgailos disciplina su originalia mokymo ir ugdymo sistema. Franckė buvo pavyzdinių ugdymo įstaigų, vėliau paplitusių Vokietijoje ir užsienyje, iniciatorius. Neatsitiktinai pietistinis Hallės universiteto teologijos fakultetas gavo karaliaus Friedricho I-ojo uždavinį rengti pietizmo skelbėjus kunigus Prūsijos, pirmiausia Mažosios Lietuvos, parapijoms. Apie tai liudija įrašas 1718 m. Franckės dienoraštyje: „Karalius atsiuntė reskriptą, kad čia, Hallėje, turi būti rengiami žmonės (Schulleute), kurie Lietuvoje galėtų būti mokyklų vedėjai ir vėliau pamokslininkai“ (Winter 1954: 44). Nors karalius spyrė Franckę greičiau pradėti seminaro Hallėje veiklą, viskas vyko ne taip sparčiai, kaip norėta. Iš pradžių buvo planuojama įsteigti seminarą 7-8 teologijos studentams, kurie mokytųsi lietuvių kalbos ir vėliau būtų pamokslininkai Mažojoje Lietuvoje (Schiller 1994: 205)". Sis reskripto nurodymas steigti Hallėje iš pradžių „mažąjį seminarą“ buvo realizuotas 1725 m. rudenį, kai iš Rytų Prūsijos į Hallę atvyko pirmieji devyni teologijos studentai. Tai pažymėta karaliaus 1725 m. lapkričio 17 d. reskripte. Juo remdamasis Winteris linkęs šią datą laikyti Lietuvių kalbos seminaro pradžia (Winter 1954: 47) ir nesutinka su Spechto nuomone, kad seminaras pradėjo veikti 1727 m. Tačiau pirmieji seminaro studentai lietuvių kalbos dar nebuvo mokomi, nes iki tol nebuvo rasta jos dėstytojo. Todėl karalius dar 1727 m. gegužės 2 ir 26 d., taip pat liepos 12 d. reskriptuose pabrėžia, kaip jam svarbu, kad būtų surasta lietuvių kalbos mokytojų. Deja, tinkamų žmonių paieškos gerokai užtruko. Siekdamas įvykdyti šį įpareigojimą, Hallės pietistų vadovas Francke kreipėsi į savo bendraminčius Mažojoje Lietuvoje su prašymu pasiūlyti kandidatų rengiamam atidaryti Lietuvių kalbos seminarui. Į Francke's prašymą atsiliepė klaipėdiškis dekanas (Erzpriester) Johannas Arnoldas Pauli“. Jis 1727 m. sausio 26 d. laiške Franckei rekomendavo du kandidatus — Johanną Richterį ir Friedrichą Wilhelmą Haacką, drauge nurodė, kad juodu renka lietuviškus žodžius iš spausdintų liuteroniškų raštų ir rengia žodyną (Winter 1954: 48; Drotvinas 1998a: 84)“. Richteris toliau minimas karaliaus potvarkiuose. Iš karaliaus kanceliarijos Berlyne raštų sužinome apie Richterio kandidatūros patvirtinimą. Karalius, patenkintas, kad pavyko rasti lietuvių kalbos mokovą, tinkantį darbui būsimajame Hallės seminare, 1727 m. .... wollen Sie gerne ein kleines Seminarium in Halle von eben 7-8 Subjectis angerichtet wissen...” (Schiller 1994: 205). Johannas Arnoldas Pauli (1682-1741) gimė Johannisburge, 1698 m. studijavo teologiją Karaliaučiaus universitete, 1703 m. buvo pradžios mokyklos vedėjas, nuo 1708 m. visos Rusijos evangelikų karo kapelionas ir Peterburgo liuteronų parapijos kunigas inspektorius. Grįžęs į Vokietiją, 1712 m. Frankfurto prie Oderio universitete gavo teologijos daktaro laipsnį, buvo pakviestas į Karaliaučiaus universitetą ekstraordinariniu profesorium. Šios vietos atsisakė ir buvo paskirtas Klaipėdos superintendentu (Krollmann 1967: 492). Paulis buvo vienas iš Heinricho Lysijaus redaguoto katekizmo lietuviško vertimo tikrintojų, pritaręs jam 1719 m. spalio 1 d. Domėjosi prūsų kilmės istorija, išspausdino straipsnį Kurzer Entwurf einer Weitlaufigen Ausfiihrung einiger Sčitze von der alten Preussischen Sprache, Kėnigsberg, 1754 („Kai kurių plačiai išdėstytų teiginių apie senąją prūsų kalbą metmenys“), žr. Biržiška (1963: 34). Iš laiško turinio matyti, kad tai Pauli'o atsakymas į Francke's laišką. Deja, iki šiol nepavyko aptikti ankstesnių pastarojo laiškų, rodančių jų susirašinėjimo pradžią. 44 | VINCENTAS DROTVINAS rugsėjo 8 d. reskripte praneša Francke'i: „Man malonu, kad teologijos studentas pavarde Richteris, kuris gerai moka lietuviškai, nusprendė kitus mokyti šios kalbos““*. Kad iš tikrųjų teisus Spechtas, patvirtina karaliaus 1727 m. lapkričio 27 d. reskripto žodžiai: „Man tikrai malonu, kad su lietuvių kalbos seminaru padaryta pradžia“. Lietuvių kalbos seminarui® pradedant veikti, Francke’s fundacijoje buvo 3000 moksleivių, mokytojų ir auklėtojų. 1727 m. Hallės universitete mokėsi 256 teologai, 245 teisininkai ir 44 medikai, iš viso 549 studentai. Per dešimtmetį 1731-1742 Hallėje mokėsi studentų daugiau negu bet kuriame kitame Vokietijos universitete (Dreyhaupt 1755: 147). Biblioteka, kurios pradžia buvo šalia aukų pinigais gautos 8 knygos šešiomis kalbomis, 1721 m. jau turėjo 18 000 pirktų ir dovanotų knygų, 0 1728 m. jai buvo pastatytos specialios patalpos (Storz 1992). Tuo metu pradėjo veikti spaustuvė, knygynas, Biblijos leidimo centras, vaistinė ir kitos įstaigos. Tačiau studentų mokymosi sąlygos nebuvo per geriausios: trūko teologijos dėstytojų, teologijos ir filosofijos paskaitos buvo skaitomos viename kambaryje Marijos bažnyčios bibliotekoje (dabar Marienbibliothek), daugelis paskaitų vykdavo profesorių butuose, tik vėliau bendriems renginiams ir iškilmėms universitetas iš magistrato gavo patalpas (vad. Waage), žr. Hertzberg (1891). Tiesa, Francke ir pats globojo užsieniečius (čekus, slovakus, vengrus), padėdavo jiems susiburti į savotiškus vertėjų būrelius Biblijai ir kitiems religiniams tekstams į nacionalines kalbas versti. Įvairūs studentų susivienijimai, vadinami skambiais, bent mūsų akimis žiūrint, pavadinimais, buvo skirti nuodugnesnėms Biblijos ir apskritai teologijos, studijoms. Apie Johanno Richterio asmeni, jo mokymosi metus, lingvistinę pedagoginę veiklą žinios gana šykščios ir lakoniškos. Richteris’ gimė 1704 m. Klaipėdoje iš Lūbecko kilusio pirklio šeimoje. Taigi Klaipėdoje iš mažens galėjo pramokti lietuvių kalbos, čia gavo ir pradžios išsilavinimą. 1722 m. rugsėjo 14 d. įsimatrikuliavo Karaliaučiaus universitete, kur studijavo teologiją, greičiausiai tenykščiame Lietuvių kalbos seminare sustiprino lietuvių kalbos žinias. Studijos Karaliaučiuje galėjo trukti dvejus-trejus metus. Ką veikė iki pakviečiamas į Hallę, nežinome“. Minétame Pauli'o laiške Franckei rašoma, kad tėvas leido sūnų tęsti teologijos studijas Vokietijoje. „Nechst diesem ist mir lieb, daB ein Studiosus Theologiae namens Richter, so der littauischen Sprache mūchtig ist, sich resolviret hat daselbst andere in dieser Sprache zu unterrichten“ (Winter 1954: 48). „Ist mir recht lieb, dal mit dem littauischen Seminar ein Anfang gemacht worden“ (Winter 1954: 49). Hallés archyviniuose dokumentuose seminaras įvardijamas nevienodai: Seminarium Lithuanicum, Littauisches Seminar, Seminarium Theologicum Lithuanicum, Collegium Lithuanicum, Institutum Lithuanicum. 7 Lietuvių istoriografijoje Johann (Jonas) Richteris vadinamas Richteriu II (skirtingai nuo Johanno Richterio, dar vadinamo Rikovius), žr. Biržiška (1963: 66). Paulis laiške Francke'i rašo apie kunigų trūkumą lietuviškose parapijose, nurodo, kad per kelis metus mirė trys kunigai. Ypač sunki padėtis Kuršių nerijoje, kur siaurame ruože tarp jūros ir įlankos gyvena 55 šeimos, joms atsivežti kunigą reikia sukarti šen ir ten 24 mylias. Nors po reformacijos ir žadėta skirti kunigą, bet per pusantro šimto metų parapijiečiai jo nesulaukė. Taip pat rašo apie prastą kunigų materialinę būklę, kai vieną vargšą kunigą turi išlaikyti kiti devyni vargšai. Trūkstant kunigų, ši maža Kristaus kaimenė dažnai keturias ar daugiau savaičių negirdi Dievo žodžio ir gali lengvai sulaukėti, jai reikia geresnės sielovados (Winter 1954: 202). J.RICHTERIS IR LIETUVIŲ KALBOS SEMINARAS HALLĖJE |45 Apie Richterio studijas Hallės universitete sužinome iš imatrikuliacijos įrašo: 1727 m. rugsėjo 15 d.: Joh. Richter Memela Boruss dd Theol. (zr. 1 pav.). Įrašas paties stojančiojo ranka, minimalus, mažai informatyvus. Nurodoma ir antroji imatrikuliacijos data — 1728 m. gegužės 18 d. (Winter 1954: 48)”. Hallėje Richteris ne tik studijavo teologiją, bet ir buvo pirmasis Lietuvių kalbos seminaro docentas. Deja, apie lietuvių kalbos mokymą seminare mažai teturime duomenų. Lietuvių kalbos pamokoms, greičiausiai Karaliaučiaus seminaro pavyzdžiu, vykusioms po dvi valandas per savaitę, kaip ir bet kuriam teksto vertimui ar pasirengimui lietuviškam pamokslui reikėjo mokomųjų knygų. Richteris jau galėjo naudoti bent tris iki tol pasirodžiusias Danieliaus Kleino ir Sapūno-Šulco lietuvių kalbos gramatikas. Jas parūpino Hallės seminarui, kaip matyti iš laiškų Franckei, Karaliaučiaus universiteto profesorius pietistų teologas Georgas Friedrichas Rogallis (1701— 1733). Sunkiau ėjosi su lietuvišku žodynu: iki tol spausdinto žodyno Prūsijoje nebuvo. Dėl to greičiausiai tas pats Rogallis atsiuntė iš Karaliaučiaus rankraštinį lietuvių—-vokiečių kalbų žodyną, kurį Richteris persirašė. Tai liudija dabar Francke's fundacijos bibliotekoje saugomas anoniminis lietuvių-vokiečių žodyno rankraštis, kurio paskutiniame (300-ajame) puslapyje Richterio ranka įrašyta perrašymo pabaigos data — A. MDCCXXVIII die 18. Junij. Žodynas iki šiol daugelio nekritiškai laikomas Richterio darbu (tai atskiro straipsnio tema). 1 PAV. JOHANNO RICHTERIO IMATRIKULIACIJOS ĮRAŠAS T&S GIRLY mre 38. — R ero PR OAS) Hasna r SI LL Aden Je er (šslirus | do > Jr den ict FT choi (24 k "p. Galtano aj — es Fu irrmana skh er, ii“ Fok: Ja ff CNtrntkla von. i Kai dėl lietuviškų religinių knygų, tai Richteris atvažiavo į Hallę ne tuščiomis. Jis atsivežė ir dovanojo seminarui tris knygas: Jono Bretkūno Postilę (1591), Jono Rėzos Psalterą Dowido (1625) ir Naująjį Testamentą (1727). Visos šios knygos dedikuotos Lietuvių kalbos seminarui su Richterio įrašais: In usum Seminarii Lithuanici consecravit Joh: Richter Memela Boruss (žr. 2,3 pav.). Šie dedikacijos tekstai vertingi keleriopai: tai anksty3 Si data paimta iš Hallés universiteto Teologijos fakulteto konvento protokolų knygos. 46 | VINCENTAS DROTVINAS 2 PAV. JOHANNO RICHTERIO DEDIKUOTA JONO BRETKŪNO POSTILĖ (1591) PO Ss TTL LA N 2 LJ Wrafias Vldantoimas Buangelin / fafamuiu Dafžniešorę Rrikfchesionifchfoie/mig Avuento if Welifu, Per daa Breefuna Ciccunos Dlebotia Ravaliaycsinie Drufūfi 4 fen Jertitarii a. anicr ox Sifpande Raraliaucsimie; 7s. m. Jurgis Ofierbergaras, “< Wixta foo 3 § 9 1 t 3 Pav. JOHANNO RICHTER] DEDIKUOTA JONO RĖZOS PSAL TERAS DOWrIDo (1625) er MVigijer Šios Qeuefih bud Lieearifip, PSALTE RAS DOWIDO VVOKIS CHK AJ BEL LIETUWISCHKAT, > IR ih T 4. T = fo E : E (į iš ASN 48 | VINCENTAS DROTVINAS vieji autentiški Hallės laikotarpio Richterio parašai. Kaip žinome, minėtas žodyno rankraštis yra be autoriaus (ar perrašytojo) pavardės. Palyginę Richterio autografą su žodyno braižu akivaizdžiai įsitikiname, kad žodynas perrašytas Richterio ranka. Pagaliau svarbu pabrėžti, kad Richterio dovanotos Lietuvių kalbos seminarui knygos buvo pirmieji lietuviški leidiniai Hallėje. Todėl Richterį galima pagrįstai laikyti Francke's fundacijos bibliotekos lituanistinių fondų pradininku"". 1728 m. kovo 20 d. Francke detaliai informuoja Rogallį apie Lietuvių kalbos seminaro veiklą ir jo narių elgesį. Apie Richterį ir jo kolegą Haacka rašo, kad ponas Richteris ir ponas Haackas, kurie dėsto lietuviškai, taip pat neperžengia gerų ribų ir naudoja progas dvasiškai tobulėti. Apie Richterį dar priduria, kad Paulis, siekdamas sustiprinti pastarojo ketinimus studijuoti, lietuviškoms įstaigoms davęs du dukatus (Winter 1954: 48). Dar nurodoma, kad 1728 m. balandžio 30 d. Hallės (iš tikrųjų Wittenbergo, žr. toliau) universitete Richteris gavo magister artium laipsnį ir tų pačių metų rugpjūtį išvyko iš Hallės. Apie tai Franckė rugsėjo 3 d. laiške Rogalliui rašė, kad trečiadienį išvykusius poną Richterį su ponu Schraube palydėjo daugelis prūsų. Grįžęs į Mažają Lietuvą, 1728 m. gruodžio 13 d. įšventintas kunigu, gavo parapiją Katyčiuose, nuo 1736 m. buvo Klaipėdos Šv. Jokūbo bažnyčios lietuvių kunigo adjunktas ir vėliau vokiečių parapijos bažnyčios diakonas, be to, dar ir Kuršių nerijos kunigas (Nehrungspfarrer), žr. Moeller (1968: 94). Nuo 1744 m. iki mirties 1754 m. lapkričio 14 d. kunigavo Klaipėdos lietuvių parapijoje. Su Halle ryšių nenutraukė. 1736-1738 m. laiškuose iš Klaipėdos rašo religijos klausimais, taip pat apie mokyklos statybą iš karaliaus gautomis lėšomis ir kt." Lituanistinėje veikloje nedalyvavo. Tai bene ir viskas, ką žinome apie Richterį, pirmąjį Hallės Lietuvių kalbos seminaro docentą". Suprantama, paties Lietuvių kalbos seminaro veikimas, trukęs iš tikrųjų vos keliolika metų (1727-1740), tebuvo trumpas viso Hallės universiteto Teologijos fakulteto gyvenimo epizodas, juo labiau mažai tikėtina ką rasti apie Richterio, tedirbusio ten kiek daugiau nei metus, asmenį. Pastaraisiais metais plačiau pasidomėjęs Hallės istorija, radau medžiagos, padedančios gerėliau nušviesti universiteto akademinį gyvenimą Lietuvių kalbos seminaro veiklos metais. Hallės universiteto ir Francke's fundacijos archyvuose pavyko rasti kiek naujų duomenų apie Richterio studijas Teologijos fakultete. Tuo remdamasis bandysiu paaiškinti vieną kitą Richterio gyvenimo Hallėje momentą. Būsimųjų kunigų studijas ir ugdymo sistemą reglamentavo Teologijos fakulteto vidaus taisyklės, grindžiamos Francke's mokymo ir ugdymo metodais. Pietizmas skelbė kiekvie0 Richterio dovanotas ir vėliau Seminaro įsigytas knygas lietuvių kalba pirmasis apžvelgė Franzas Spechtas (Specht 1935: 49), vėliau jų sąrašą patikslino Gertruda Bense kol kas nespausdintame bibliografiniame apraše, kuris labai praverčia lituanistams. "" Franckesche Stiftungen archyvas, C 467: laiškai 8, 11, 12. 2 Albertas Juška nurodo, kad pirmieji Seminaro dėstytojai buvo A. Pottas ir J. Richteris (Juška 1997: 573), tačiau tokia pavarde studento, juo labiau dėstytojo, Hallės archyvuose nepavyko rasti. Yra žinomas tik Augustas Friedrichas Pottas (1802-1887), nuo 1833 m. buvęs Hallés universiteto profesorius ir domėjęsis baltų kalbomis. J.RICHTERIS IR LIETUVIŲ KALBOS SEMINARAS HALLĖJE (49 no žmogaus galimybes pačiam patirti ir pažinti Dievą, asmeninį krikščionybės iškovojimą („die Erringung des personlichen Christentums“) ir pasišventimą Dievui („die personliche Hingabe an Gott“). Bendrasis auklėjimo principas — de cultura animi — turi parengti auklėtinius naudingai praktinei veiklai per mokymą, per proto lavinimą ir per darbinį auklėjimą. Šie reikalavimai išdėstyti specialiuose Francke's nurodymuose: „30 taisyklių sąžinei apsaugoti ir gerai elgtis bendraujant arba visuomenėje“; „Tvarka, kurios turi laikytis studentai, besinaudojantys Hallės našlaityno Glauchoje nemokamu maitinimu“; „Krikščionio teologijos studento akademinė išmintis, išdėstyta naudingose taisyklėse su priedu apie teologijos studento įvaizdį“ *. Dar savo Universaliajame projekte (1704) Francke teigė, kad universitetai turi tapti tikrais daigynais ir Dievo medelynu, kur viskas būtų padaryta, ištobulinta ir vaisinga. Šiuose nurodymuose akcentuojama, kad teologijos studentai turi siekti gerai pasirengti sielovadai ir bažnyčios tarnybai, todėl jiems nedera puikautis drabužiais, nedera naktį versti diena ir dieną naktimi, reikia padalinti laiką protingai, kad ryto valandos būtų skiriamos darbui, o nakties poilsio kūnui būtų tiek, kad sveikata išlaikytų ir pan. Pietizmo pamaldumo dvasia reikalavo atsiribojimo nuo pasaulio. Teatras, cirko gastrolės ir kitos masinės pramogos buvo oficialiai uždraustos visame Hallės mieste. Tai reiškė reikalavimą studentams susilaikyti nuo bet kokių pramogų; apskritai teatrą, šokius, tabako rūkymą vertinti kaip pavojingą lengvabudiskuma, nesižavėti muzika, menu, kūryba, kuri tarnauja žemiškai meilei (Kawerau 1888: 90-97; Hertzberg 1891: 104; Martens 1989: 186). Neturtingiems, daugiausia iš toliau atvykusiems studentams materialiai remti buvo įsteigtas vadinamasis karališkasis, kitaip Prūsijos lietuvių „stalas“ (Preufisch-littauischer Freytisch), t. y. stipendija nemokamam maitinimui (pietums). Pirmasis toks stalas buvo įsteigtas 1704 m. dešimčiai studentų. Kurį laiką buvo net 13 staly, vėliau liko dešimt. 1718 m. buvo 8 stalai, kiekvienas po 12 studentų. Nemokamai maitinamų studentų skaičius priklausė nuo savanoriškų rinkliavų ir mokesčių iš domėnų (Teologijos fakulteto stalą finansavo Prūsijos domėnų valdyba). Prašymai nemokamam maitinimui buvo svarsbet nepriimdavo tų, kurie nestropiai studijavo ir nederamai elgėsi. Ligos atveju stalo pinigai nebuvo naudojami, iš kiekvieno sergančio už savaitę būdavo atskaičiuojami trys fenigiai. Pradžioje naudotis stalo paslaugomis buvo galima trejus metus, vėliau, didėjant pageidaujančiųjų skaičiui, laikas sumažintas iki dvejų ir net iki vienerių metų. Kiekvienam stalui buvo skiriamas vyresnysis (Senior) iš sėkmingai studijuojančių ir visokeriopai patikimų studentų. Stalus kontroliavo inspektorius, kiekvieną pirmadienį su senjorais rengdavęs konferencijas. Visus stalus tvarkė prižiūrėtojų taryba (Collegium Ephororum), susidedanti iš keturių profesorių (po vieną iš fakulteto), iš kvestoriaus, tvarkiusio visus finansus, ir inspektoriaus. Studentai dar buvo maitinami ir našlaityne. 3 „JO Regeln zur Bewahrung des Gewissens und guter Ordnung in der Conversation oder Gesellschaft“, Halle, 1689; „Ordnung so unter denen Studiosis die in dem Waysen=Hause zu Glaucha an Halle des Freyen Kost genieflen, zu beobachten ist“, Halle, 1699; „Akademische KLUGHEIT eines christlichen Studiosi Theologiae in einigen nutzlichen Reguln |...] Idea Studiosi Theologiae, oder Abbildung eines Studiosi der Theologie |...)“ ertheilet von August Hermann Francke, Halle, in Verlegung des Waysenhauses, 1712.