Naujų darbų apžvalga

ACTA LINGUISTICA LITHUANICA XLV (2001), 207-219 NAUJŲ DARBŲ APŽVALGA Survey of Recent Publications LIETUVA Dutūkstantieji metai liko atminty paženklinti artėjančios tūkstantmečių sandūros, šalį apėmusio ekonominio sąstingio (vadinasi, ir lėšų stygiaus) ir mokslo organizavimo bei administravimo krizės. Vis dėlto ir šiais mokslui nepalankiais metais Lietuvoje išėjo ne tiek jau mažai kalbotyros leidinių. Juos apžvelgti, atrodo, bus patogiau sąlygiškai suskirsčius į tris grupes: naujus tyrimus, senųjų raštų mokslinius leidimus ir lietuvių kalbotyros palikimo publikacijas. Monografijos Naujų monografinių tyrimų 2000-aisiais pasirodė nedaug ir tai turbūt atspindi dabartinę lietuvių kalbotyros būklę. Rimčiausia studija šioje skiltyje laikyčiau Sauliaus Ambrazo monografiją Daiktavardžių darybos raida XI. Lietuvių kalbos vardažodiniai vediniai. (Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2000, 352 p.). Šia knyga autorius nuosekliai tęsia savo jau pora dešimtmečių vykdomus istorinius lietuvių kalbos žodžių darybos tyrimus. 1993 m. jie buvo apibendrinti pirmajame monografijos tome. Jame buvo išnagrinėti veiksmažodiniai lietuvių kalbos vediniai. Tomo pradžioje įdėtame įvade autoriaus buvo aptartos svarbiausios žodžių darybos sąvokos ir lietuvių kalbos istorinės žodžių darybos principai. Jų laikomasi ir šiame, antrajame, tome, skirtame vardažodiniams vediniams išnagrinėti. Monografija verta ir, be abejo, sulauks ne vienos nuodugnios kalbininkų recenzijos, todėl pasitenkinsiu tik viena kita bendresnio pobūdžio pastaba, pasižymėta paraštėse ją besklaidant. Autoriaus skiriamos septynios daiktavardžių, padarytų iš vardažodžių, kategorijos: ypatybių, ypatybės turėtojų, kuopiniai, vietų, moteriškosios lyties asmenų bei gyvūnų, vyriškosios lyties asmenų bei gyvūnų pavadinimai ir deminutyvai. Šis darybos kategorijų skirstymas kiek skiriasi nuo minėtame pirmojo tomo įvade duotojo (plg. I, 10): jame pavadinimai pagal lyties skirtumą sudėti į vieną kategoriją, tačiau yra atskiros asmenų pavadinimų pagal gyvenamąją vietą ir vaikų pavadinimų pagal tėvus kategorijos. Visiškai suprantama, kad per aštuonerius darbo metus autoriaus nuomonė šiuo klausimu galėjo pasikeisti, tačiau tokie pokyčiai liko nepaaiškinti, 0 naujasis skirstymas nepagrįstas. Knygoje po trumpos pratarmės atskirai nagrinėjama kiekviena darybos kategorija. Vieno plano čia nėra — pradedama nuo pagrindinių darybos tipų ir po to einama prie kitų arba medžiaga išdėstoma chronologiniu principu; tačiau kategorijos centras paprastai gerai išryškinamas, gana aiškiai išskiriami pagrindiniai, produktyviausi kiekvienos kategorijos tipai. Daiktavardžių darybos raida autoriaus tiriama nuodugniai, remiantis gausiais tarmių ir svarbiausių senųjų lietuviškų raštų duomenimis. Nagrinėdamas pagrindinius ypatybių pavadinimų darybos tipus, autorius be reikalo skiria (§ 3) vidurio aukštaičių tarme pagrįstus XVI-XVII 208 | ARTŪRAS JUDŽENTIS a. raštus (M. Daukšos postilę, S. B. Chylinskio Naująjį Testamentą, M. Petkevičiaus katekizmą). Minėtieji viduriniojo raštų kalbos varianto autoriai rašė kalba, kurios pamatas — vakarų aukštaičių tarmės patarmės (dabartiniai šiauliškiai). Vėliau (pvz., nuorodose p. 18, 21 ir tt.) jie monografijos autoriaus taip ir identifikuojami. Apibendrinant produktyvius lietuvių kalbos vedinius su -ysta, -ystė, kurių gausu, pasak autoriaus, ir XVI-XVII a. vakarų aukštaičių tarmėje, bet beveik nėra latvių kalboje, o prūsų kalboje rastas vienas vedinys cristionisto E 794, daroma išvada: „Visa tai leidžia šios inovacijos centro ieškoti vakariniuose baltų kalbų dialektuose“ (p. 200). Bet juk vakarų aukštaičių tarmė yra lietuvių kalbos — rytų baltų kalbos dialektas, todėl ši išvada atrodo nepakankamai pagrįsta ar netiksliai suformuluota (taip pat ir p. 20). Apie deminutyvus su priesagomis -ikas, -ikė rašoma, kad jie „matyt, būdingiausi vakarų baltų kalbų dialektams, kurie nuo seno buvo veikiami slavų kalbų“ (p. 89). Ši išvada labiau pagrįsta nei ankstesnė, nes prūsų kalbos tekstuose vediniai su *-iko vyrauja tarp visų deminutyvų, o latvių kalboje tokie deminutyvai reti (p. 88). Be prūsų kalbos, jie gana dažni kai kuriose žemaičių ir vakarų aukštaičių tarmėse. Vadinasi, šios tarmės laikomos vakariniais baltų kalbų dialektais kaip ir prūsų kalba. Greičiausiai čia turimas omeny kuršių, skalvių ir nadruvių substratas, tačiau apie tai autoriaus niekur neužsimenama. Vardažodinė vietos pavadinimų darybos kategorija, pasak autoriaus, „yra visai nauja, susiformavusi lietuvių kalbos dirvoje“ (p. 63; panašiai ir p. 207). Tokią pažiūrą remia pagrindinės šios kategorijos priesagos -idė/-ydė, -udė; -inis, -inė. Tačiau periferinės šiai darybos kategorijai priskiriamos priesagos vartojamos vietų pavadinimams daryti ir latvių kalboje: plg. laukums, klajums; maiznica, viesnica; augstiene, priediene, galbūt net bagažnieks ir kt. Apie šių latvių kalbos darybos tipų santykį su lietuviškais autorius nieko neužsimena. Gal tai paralelinės raidos rezultatas, o gal bendros darybos kategorijos ištakos? Knygoje įdėta gana išsami santrauka vokiečių kalba (p. 326-345), kuri daro ją prieinamesnę ne tik baltų, bet ir apskritai indoeuropiečių kalbų tyrėjams. Visiems jiems naudotis monografija labai padės lietuviškų darybos afiksų (p. 235—240) ir lietuviškų žodžių (apimant abiejuose monografijos tomuose aptartus žodžius, p. 241—325) rodyklės. Knyga baigiama pirmojoje monografijos dalyje (1993) pastebėtų klaidų atitaisymų sąrašu (deja, gana ilgu). Ši monografija — tikrai vertingas baltų kalbotyros veikalas. Kalbos mokslo studija pavadinta ir naujoji Zigmo Zinkevičiaus knyga Lietuvių poteriai (Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2000, 272 p.). Ji parašyta remiantis ankstesniais autoriaus ir kitų kalbininkų bei istorikų darbais. Tema įdomi, mažai tirta, trumpų poterių tekstų analizė atskleidžia bendrą lietuvių kalbos raidos vaizdą. Knyga parašyta gyva, emocinga kalba, vietomis — publicistiniu stiliumi. Beveik ketvirta jos dalis skirta istorijos dalykams, kurie šioje apžvalgoje neliečiami. Knyga įdomi ir naudinga, jos pagrindinė mintis apie vokiečių kalbos įtaką mūsų seniausiems poteriams įtikinama. Vis dėlto skaitytoją vargina pasikartojimai, yra nepakankamai pagrįstų teiginių. Rašant apie lietuvių kalbą XIII-XV amžiais, daugeliu atvejų remiamasi lingvistinio eksperimento duomenimis. Kartais tai vienintelis autoriaus argumentas. Vis dėlto toks eksperimentas, siai gE ee tai turbūt nedaug patikimesni nei A. Schleicherio XIX a. vidury parašytos pasakėčios rekonst- NAUJŲ DARBŲ APŽVALGA | 209 ruota indoeuropiečių prokalbe duomenys. Tokios rekonstrukcijos būdu gauto teksto negalima laikyti lietuviškų poterių pradine forma ir su XIII-XIV a. ar vėlesnių amžių data dėti į „Poterių teksto pakitimų chronologinę lentelę“ (p. 200—226). Skyriuje „Lietuvos krikščioninimas ir poteriai“ nagrinėjami dėl lenkų kalbos įvykę poterių kalbos pakitimai iki jų fiksacijos raštu. Kadangi šiame skyriuje nėra jokių nuorodų, nežinia, kuo autorius remiasi teigdamas, kad nagrinėjami vertiniai atsiradę dar iki pirmųjų rankraštinių įrašų ar knygų. Juo labiau, kad toliau knygoje bene visi tie patys atvejai aptariami nagrinėjant vėlesnių šaltinių kalbą. Ne visada pakankamai atsižvelgta į verstiniams lietuviškiems tekstams originalų padarytą įtaką. Pavyzdžiui, konstrukcija be jungtuko ir Vaišnoro Žemčiūgos teologiškos žegnonėje 115b, laikoma archaizmu (p. 138), tačiau ir lotyniSkame originale šioje vietoje jungtuko nėra. ISnagrinéjes Mažvydo poteriy kalba Z. Zinkevičius, be kitų, daro tokias išvadas: „Mažvydas į savo katekizmą dėjo tą [Tikėjimo išpažinimo varianta], kurį pats žinojo, greičiausiai išmoktą iš savo motinos, tik jį šiek tiek priderino prie Sekliucjano teksto“ (p. 128); „jokiu būdu negalima tvirtinti, kad Tikėjimo išpažinimą Mažvydas vertė iš Sekliucjano katekizmo“ (p. 127). Savo teiginius autorius remia Mažvydo ir Sekluciano katekizmų nesutapimais. Žymusis Mažvydo raštų kalbos tyrėjas Chr. Stangas 1929 m. Osle išspausdintoje studijoje Die Sprache des litauischen Katechismus von Mažvydas, palyginęs Mažvydo tekstą su galimais jo originalais, padarė tokią išvadą: „Mžv. da die litauische Tradition berūcksichtigt hat, wo er es, ohne von seinen Vorlagen (Seklucjan 1545 und Malecki) abzuweichen, tun konnte“ (p. 16). Stangas savo studijoje nustatė, kad tam tikrais atvejais, kai Mažvydas nutolsta nuo Sekluciano, jo remtasi Maleckio katekizmu. Šie atvejai sudaro bent pusę tų pavyzdžių, kuriais (p. 127 ir 128) remiasi Z. Zinkevičius, todėl pacituotos išvados nepakankamai pagrįstos. Nenurodyta, iš kur imami skyriuje „Poteriai XVIII-XIX a. Mažojoje Lietuvoje ir už etninių žemių“ cituojami tekstai. Cituojant originalus neišvengta klaidų. Pavyzdžiui, perrašant Daukšos katekizmo poterius „tenykšte jų rašyba“ (p. 98) žodis mū/fų parašytas su viena f, nėra diakritiko virš o žodyje S3wetoii, vietoje /ėdi parašyta /ėdi, žodis Sjwetq parašytas mažąja raide, o žodyje /5wėtą po ¢ nebelikę diakritiko; dar keli rašybos atvejai ginčytini. Simono Vaišnoro Žemčiūgos teologiškos pavyzdžiuose (p. 138) taip pat padarytos kelios klaidelės — parašyta chriklcjonilchkoie, turi būti — Chrikfc3oniflehkaie; be to, kelis kartus netiksliai nurodyta pavyzdžių vieta. Senųjų raštų duomenys knygoje pateikiami keliais skirtingais būdais: vienais atvejais — taip, kaip rašoma originale, kitais — perrašyti dabartine rašyba, dar kitais — atstatyti į dabartinę bendrinę kalbą. Toli gražu ne visada aišku, kuris pateikimo variantas autoriaus konkrečiu atveju pasirinktas. Knygoje pateiktos santraukos vokiečių, lenkų ir rusų kalbomis. Šaltiniai nurodomi pramaišiui su literatūra. Literatūros sąrašas rinktinis: jame, pavyzdžiui, nėra minėtosios Ch. Stango studijos, specialiai skirtos Mažvydo katekizmo kalbai. Naudotis knyga padeda pridedamos rodyklės: „Žodžių, formų ir frazių“ (p. 254-262) bei „Pavardžių (asmenvardžių)“ (p. 263-267). Vido Kavaliausko monografija Bendrinės lietuvių kalbos priesaginių veiksmažodžių kirčiavimas (Vilnius: Algarvė, 2000, 232 p.) parengta neseniai apgintos daktaro disertacijos pagrindu. Tai paties autoriaus nurodyta pratarmėje (p. 8) ir ypač akivaizdu iš įvado (p. 9-18), išlaikiusio disertacijoms būtiną struktūrą: darbo objektas ir tikslas, aktualumas ir naujumas ir pan. Net teorinė ir praktinė darbo reikšmė pagal šiuos reikalavimus surašyta (p. 18). Tikrai buvo galima viską trum- 210 | ARTŪRAS JUDŽENTIS piau ir grakščiau sutvarkyti. Šiaip toks greitas disertacijos teksto parengimas spaudai ir paskelbimas yra tikrai sveikintinas dalykas ir sektinas pavyzdys. Knygoje nagrinėjamas veiksmažodžių, sudarytų su devyniomis dažniausiomis priesagomis (-uoti, -inti, -(i)oti, -ėti, -auti, -telėti, -inėti, -enti ir -yti), kirčiavimas. Kiekvienos priesagos vedinių kirčiavimas aiškinamas jų daryba, morfonologinėmis, gramatinėmis ir semantinėmis ypatybėmis, atsižvelgiama į priesagų akcentinę galią ir kitus dalykus. Faktinė medžiaga imta iš trečiojo Dabartinės lietuvių kalbos žodyno leidimo (1993). Atskirais atvejais autoriaus naudotasi ir dviem ankstesniais šio žodyno leidimais bei kitais norminamaisiais lietuvių kalbos kirčiavimo veikalais, tai pat ir daugiatomiu Lietuvių kalbos žodynu. Duomenys tikslinti naudojantis Atgaliniu dabartinės lietuvių kalbos žodynu. Knyga pagal nagrinėjamas veiksmažodžių priesagas suskirstyta į devynias dalis. Priesagų eilės tvarką lėmė jų darumas. Tokia tvarka nėra patogi — struktūriškai artimų priesagų -ėti, -telėti ir -inėti vedinių kirčiavimą būtų buvę geriau aptarti vieną po kito. Kiekviena knygos dalis, dažnai ir smulkesni skyriai bei poskyriai pradedami ankstesnių tyrimų apžvalga, todėl neišvengta nereikalingy pasikartojimų (plg. p. 47-49 ir 51). Dėl glaustumo ir daugybės nuorodų tokiose apžvalgose galima susipainioti (plg. p. 26-28). Knygos dalys turi išvadas, kurios savo ruožtu apibendrinamos baigiamosiose išvadose (p. 212-220); jose tyrimo rezultatai pateikiami sugrupuoti pagal priesagų akcentines savybes. Knyga baigiama santrauka prancūzų kalba (p. 221-223) ir cituotos literatūros sąrašu (p. 224—230). Tam tikrų abejonių kelia dažnos autoriaus pastabos kirčiavimo normų klausimais. Jos neparemtos specialiais tyrimais: dabartinės bendrinės kalbos veiksmažodžių kirčiavimas knygoje nagrinėjamas norminamojo veikalo duomenų pagrindu (jie dažnai lyginami su kitų norminamųjų arba teorinių veikalų duomenimis), o ne gyvąja vartosena. Vadinasi, dažnu atveju Dabartinės lietuvių kalbos žodyno trečiojo leidimo teikiamą normą siūloma keisti daugiausia remiantis paties žodyno duomenų analize. Ar tai ne uždaras ratas? Tokiu keliu einant lemia ne gyvosios kalbos faktai, ne normos pagrindas tarmėse, o bendrieji nuoseklumo ir sistemiškumo principai. Atkreiptinas dėmesys ir į kitą dalyką: ne viskas, kas duodama Dabartinės lietuvių kalbos žodyne yra bendrinės kalbos faktai: ten esama ir tarmybių bei archaizmų. Knygoje visi šio žodyno duomenys paprastai nagrinėjami kaip lygiaverčiai, priklausantys vienai sistemai: „Čia <...> nagrinėjamas visų „Dabartinės lietuvių kalbos žodyno“ (1993 m.) teikiamų priesaginių veiksmažodžių kirčiavimas“ (p. 8). Todėl daromos išvados gali būti netikslios. Pavyzdžiui (p. 24—25), nagrinėjamas dviejų veiksmažodžių su priesaga -uoti — gruoduoti ir varpučiuoti — kirčiavimas. Jie sudaro išimtį iš bendros taisyklės, pagal kurią šios priesagos veiksmažodiniai vediniai, padaryti iš daiktavardžių, kirčiuojami priesagoje. Tačiau abu minėti veiksmažodžiai yra dialektizmai (tai nurodo ir pats autorius), todėl jų nereikėtų nagrinėti tuo pačiu lygmeniu kaip kitų atitinkamų vedinių ir įtraukti į bendrus statistinius skaičiavimus. Savitai autoriaus suprantamas lyginamasis metodas: tai esąs mokslinės literatūros teikiamų faktų lyginimas, tarminių kirčiavimo variantų ir bendrinės kalbos normų gretinimas ir pan. (p. 18). Knygoje gausu statistikos, kuri gana sumaniai pateikiama lentelių ir spalvotų diagramų pavidalu. Kalba sklandi ir taisyklinga. Korektūros klaidų pastebėta vos viena kita: sakinyje „DZ, fiksavęs daugelio veiksmažodžių kirčiavimo gretybių“ (p. 31) vietoje daugelio turėtų būti daugelį, arba vietoje gretybių — gretybes; neaiškus sakinys „Tai apsunkina aiškinantis tokių veiksmažodžių priesaginio kirčiavimo priežastis“ (p. 76) — gal čia kas praleista? NAUJŲ DARBŲ APŽVALGA | 211 Kaip vienas pirmųjų jauno mokslininko darby, knyga daro gerą įspūdį ir leidžia tikėtis daugiau nuodugnių ir atidžių lietuvių kalbos kirčiavimo tyrimų. Aldona Paulauskienė. Lietuvių kalbos kultūra (Kaunas: Technologija, 2000, 256 p.). Autorė pratarmėje rašo, kad ši knyga „leidžiama ne kaip įprastas vadovėlis, o kaip populiariai parašyta monografija“ (p. 7) ir „gali būti vadinama ir originaliu socialinės lingvistikos darbu“ (p. 8). Vis dėlto knyga visų pirma skiriama studentams (p. 7), todėl šioje apžvalgoje plačiau neaptariama. Senųjų raštų leidimai Net ir sunkmečiu buvo tęsiamas, nors ir ne be trukdžių, senųjų lietuviškų raštų leidimas. Šio darbo organizatorius — Vytautas Ambrazas; jo pavardė minima ir abiejų 2000-aisiais išėjusių leidinių pratarmėse. Pirmoji pasirodė Guido Michelinio parengta knyga Martyno Mažvydo raštai ir jų šaltiniai (Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2000, 731[1] p.). Antraštiniai knygos puslapiai klaidina: knyga nėra koks autorinis darbas, pavyzdžiui, monografija apie Mažvydo raštus ir jų šaltinius — joje spausdinamos Mažvydo veikalų faksimilės ir jų originalai. Michelinis yra knygos sudarytojas ar parengėjas ir redaktorius, jo plunksnai priklauso įvadinis straipsnis (p. 8-18), tekstologinės pastabos, Mažvydo tekstų sąrašas pagal pirmąsias eilutes (p. 715-725), panaudotų šaltinių sąrašas (p. 726-729) ir rinktinė bibliografija (p. 729-730). Knygoje sudėti visi Mažvydo veikalai: katekizmas (p. 61—139), perspausdintas iš Torunės universiteto egzemplioriaus; Giesme S. Ambrapfeijaus (p. 141-153), perspausdinta iš Kėrniko bibliotekos egzemplioriaus; Forma Chrikstima (p. 155-196), perspausdinta iš Torunės universiteto egzemplioriaus; Paraphrasis (p. 197—210), perspausdintas iš Upsalos universiteto egzemplioriaus, ir Gesmes Chriksczoniskas (p. 211-654), perspausdintos iš 1923 m. J. Gerulio knygos Mosvid. Die dltesten litauischen Sprachdenkmailer bis zum Jahre 1570 (Heidelberg: Winter). Be to, leidinio gale įdėtos Mažvydo laiškų fotokopijos iš Berlyno archyvo (p. 655-693). Pirmą kartą greta su visais lietuviškais tekstais knygoje pateikiami jų šaltiniai. Juos parinkdamas sudarytojas rėmėsi ankstesniais Chr. Stango, P. U. Dinio, D. Pociūtės, J. Trilupaitienės tyrimais, juos esant reikalui patikrino ir patikslino. Mažvydo giesmyno melodikos tyrimai, nustatyti giesmių melodijų šaltiniai — daugiausia Michelinio nuopelnas. Kadangi Mažvydo katekizmo Torunės universiteto egzempliorius visai neseniai fotografuotiniu būdu paskelbtas ir dar nesunkiai visiems prieinamas, šiame leidinyje būtų buvę tikslingiau paskelbti kitą, vilniškį, jo egzempliorių, kurio 1974 metų publikacija prastesnės kokybės. Knygos įvade lietuvių, vokiečių (p. 19-31; išvertė Saskia Drude) ir anglų (p. 32-43; išvertė Jonas Steponaitis) kalbomis daugiausia vietos skiriama Mažvydo giesmynui. Aptariamas jo turinys, sandara, gvildenama parengėjo problema, nurodomi tekstų šaltiniai ir giesmių melodijų kilmė. Tekstas parašytas gana painiai, neišvengta pasikartojimų. Čia apibendrinami mokslinėje periodikoje 1997—1999 metais autoriaus paskelbti straipsniai, nors yra ir naujų teiginių bei išvadų. Įvade trumpai aptarti ir kritiškai įvertinti ankstesnių Mažvydo palikimo tyrėjų darbai. Jono Palionio specialiai šiam leidiniui parašyta nuodugni studija „Martyno Mažvydo rašyba“ (p. 44—60) daro knygą vertingesnę ir kloja pamatus tolesniems Mažvydo raštų kalbos tyrimams. Mažvydo veikalų faksimilės knygoje spausdinamos pagal „Baltų lankų“ leidyklos fotonuotraukas, panaudotas jos 1993 metais išleistoje knygoje Martynas Mažvydas. Katekizmas ir kiti raštai. 212 | ARTŪRAS JUDŽENTIS Naujajame leidinyje šios nuotraukos kiek sumažintos, todėl smulkesnis ar aptrupėjęs raštas (pavyzdžiui, katekizmo ir Giesmės S. Ambrafleijaus) sunkiau skaitomas. Antraštinių puslapių faksimilės leidinyje, priešingai, išdidintos, tuo taip pat nutolstant nuo originalo. Vertimo originalai parengėjo pateikiami dabartinėmis lotyniškomis raidėmis, kitais atvejais jų rašyba moderninama. Originalus perrašant (bent lenkiškus) neišvengta klaidų. Pavyzdžiui, iš 1948 m. perspaudo S. Rospondo parengtoje knygoje Druki mazurskie XVI w. perrašant J. Sekluciano 1545 m. katekizmą vietoje zlonkow atsirado zlonkov (p. 77), nėra taško po žodžio Cwartha (p. 78), vietoje Siodmy turėtų būti Syodmy (p. 79), vietoje Dziewigt. turėtų būti Dziewigte. (p. 80), vietoje arabiško I. turėtų būti j. (p. 81), praleistas atvirkščias įkypasis brūkšnys \ tarp žodžių wszechmogączego ir stworziciela (ten pat), vietoje Trzecy turėtų būti Trzeczy (ten pat), vietoje Syodmi. turėtų būti Syodmy. (p. 82), vietoje Wierzę — wierzę (ten pat, du kartus), pakeista maldos Oicže nasz strofų numeracijos vieta, trečioje jos strofoje praleisti du atvirkšti įkypieji brūkšniai (p. 83), toks pat brūkšnys praleistas tarp žodžių božego ir pod (p. 85), iš naujos eilutės turėjo būti pradėta pastraipa, prasidedanti žodžiais 70 iest Vo ciele (ten pat), po žodžio Christusa nepaliktas tarpelis (ten pat), vietoje novy turėtų būti nowy (p. 87), vietoje bysciekol iek turėtų būti bysciekolwiek (p. 89), vietoje Niecyn turėtų būti Nieczyn (p. 101). Šios klaidos verčia abejoti ir kitų pateikiamų originalų — lotyniškų ir vokiškų — perrašymo tikslumu. Tais atvejais, kai Mažvydo tekstų originalai arba jų faksimilės parengėjui buvo prieinami, fotografuotinis jų pateikimas būtų tik padidinęs tekstų patikimumą ir knygos vertę. Pavyzdžiui, kodėl gi pasinaudojus proga nebuvo galima išspausdinti neseniai Lietuvos mokslų akademijos bibliotekoje surasto geros kokybės J. Sekluciano katekizmo faksimilės (beje, tai tas pats egzempliorius, kurio fotokopijas 1948 m. paskelbė S. Rospondas)? Pastabose po fotokopijomis parengėjo taisomos spaudos klaidos ir aiškinamos sunkiai įskaitomos tekstų vietos (plg. p. 68). Tokių pastabų nėra daug. Peržiūrėjus Mažvydo katekizmo pastabas kai kurie taisymai ir atstatymai sukėlė abejonių. Kai kuriose pastabose šalia pataisyto ar paaiškinto žodžio skliausteliuose prirašytos kitos jų formos: kragis MK 18, pataisyta į kraugis ir šalia prirašyta (= kraughis) (p. 78); panašiai ir sunkiai įskaitomas MK 25,, ,, atvejis paaiškintas kaip schwentągi, o šalia prirašyta (= schwentąghi) (p. 85); flad MK 21,, pataisyta į siad ir šalia prirašyta (= sėdi) (p. 81); fauweta MK 30,, paaiškinta sau weta ir prirašyta (= wieta) (p. 90); ij [tai ima MK 31, „pataisyta į ijstaitima ir šalia prirašyta (= ijstatima) (p. 91). Ką reiškia skliausteliuose įrašytosios formos? Gal tai taisymų taisymai? Palionis šioje knygoje išspausdintoje studijoje nustatė, kad /j/ Mažvydo ne tik žymėta septyneriopai, bet ir „ją žyminčių grafemų bei grafemų junginių (digrafų) distribucija atskiruose leidiniuose nebuvo tolygi“ (p. 49). Be to, ten pat rašoma, kad „MK /j/ dažniau buvo žymima grafemomis i, g ir digrafu ij“. Todėl taisymai schwentągi = schwentqghi ir kraugis = kraughis neturi pagrindo. Formos weta taisymas wieta taip pat abejotinas: raide e „neretai buvo žymimas, ypač MK, dar dvibalsis [ie]“ (p. 46). Juo labiau neturi pagrindo taisymas siad = sėdi, nes fonema /ė/ „pirmuosiuose Mažvydo raštuose (MK, GA) grafiškai nežymima“ (p. 46). Nagrinėjamose pastabose Mažvydo digrafas ij ir perrašomas ij: pavyzdžiui, MK 28, , atvejis perrašomas kaip presiprawijges (p. 88), o ne presiprawyges. Tačiau greta su fotokopija spausdinamame lenkiško šaltinio perraše visai tas pats (tos pačios spaustuvės) digrafas ij nuosekliai perteikiamas raide y (plg., pavyzdžiui, žodžių Ktor3ij, thijm, godnij ir t.t. tame pačiame puslapyje perrašus). Parengėjo pastabose yra ir klaidų: glaufiti MK 10, klaidingai pataisyta į klausyti (su y) (p. 71); dėl MK 25,, atvejo klaidingai rašoma, kad „trūksta kėlimo ženklo po testament“ (turi būti: po NAUJŲ DARBŲ APŽVALGA | 213 testamen) (p. 85); jadziustus MK 28. klaidingai pataisytas į žodžius tus (su o vietoje a) (p. 88); Schwnetgie MK 45, klaidingai taisomas į Schwetaie (su a vietoje ą) (p. 105). Aiškinant perspausdinamų tekstų santykį su originalais trikdo nepagrįsta parašų po nuotraukomis įvairovė, plg.: pažodinis vertimas, iš esmės pažodinis vertimas, daugiausia pažodinis vertimas, beveik pažodinis vertimas, nevisiškai pažodinis vertimas; laisvai versta, laisvesnis vertimas, gana laisvas vertimas, iš dalies laisvas vertimas, apylaisvis vertimas; laisvas perdirbinys, laisvas vertimas perdirbinys. Ar visi jie reiškia skirtingą vertimo ir jo šaltinių santykį? Knygos gale spausdinamas Mažvydo tekstų sąrašas pagal pirmąsias eilutes nuo panašaus Dainoros Pociūtės sudaryto „XVI-XVII a. Prūsų Lietuvos bažnytinių giesmių sąrašo“ ( žr. Pociūtė, D. 1995: XVI-XVII a. protestantų bažnytinės giesmės, Vilnius: Pradai, 147—178) skiriasi tuo, kad jame sudėtos mišių psalmodijos dalys, kurių Pociūtė nelaiko savarankiškomis giesmėmis; be to, jame glaustai apibūdinamas kiekvienos giesmės originalo ir vertimo santykis. Beje, šie apibūdinimai nevisiškai sutampa su atitinkamomis pastabomis prie faksimilių. Knyga išleista Valstybinės lietuvių kalbos komisijos prie Lietuvos Respublikos Seimo lėšomis (dailininkas Alfonsas Žvilius). Tai iš tiesų vertingas baltistikos leidinys. Ji pakeičia leidinį Martynas Mažvydas. Katekizmas ir kiti raštai (Vilnius: Baltos lankos, 1993), tačiau neatstoja 1974 metų leidinio Martynas Mažvydas. Pirmoji lietuviška knyga (Vilnius: Vaga). J. Gerulio parengta knyga Mažvydas. Seniausieji lietuvių kalbos paminklai iki 1570 metams (Kaunas: Švietimo ministerijos leidinys, 1922) ir jos 1923 metų Heidelbergo leidimas turi, bent kol nerastos Karaliaučiuje saugotos Gesmes Chriksczoniskas, pirminio šaltinio vertę. Mikalojaus Daukšos 1599 metų Postilė ir jos šaltiniai. Leidimą parengė Jonas Palionis (Vilnius: Baltos lankos, 2000, 1331[5] p.). Leidinys pradedamas lietuviška (p. 7-8) ir vokiška (p. 9-10) pratarmėmis, toliau įdėtas sutrumpinimų sąrašas (p. 11-12) ir įžanginis straipsnis „1599 metų postilė ir jos leidimai“ (p. 13— 22). Po jų eina „Tekstologiniai komentarai“ (p. 23—35). Nuo 36 puslapio prasideda paralelus faksimilinis vertimo ir jo originalo tekstas. Džiaugsmą, kilusį išėjus naujam moksliniam Daukšos postilės leidimui, greit nustelbia apmaudas dėl prastos jo spaudos kokybės. Šio Postilės leidimo pagrindu paimtas Lietuvos Nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje saugomas Otonui Praniauskui priklausęs egzempliorius. 1926 metais leidžiant Postilę šis egzempliorius buvęs pagalbinis: iš jo perfotografuoti tik kai kurie lapai ir paskutinis „Paklydimų“ puslapis. Taigi šie du leidimai remiasi skirtingais vertimo egzemplioriais. Palionio nuomone, Lietuvoje geriausiai išsilaikęs bei pilniausias yra Simono Stanevičiaus egzempliorius (plg. p. 1), tad pagrįstai kyla klausimas, kodėl ne šis egzempliorius tapo naujojo leidimo pagrindu — gal atspaudo kokybė būtų buvusi geresnė? Galima tik spėlioti, kad tam sutrukdė Simono Stanevičiaus šioje knygoje palikti pabraukymai ir taisymai (p. 7). Naująjį leidimą palyginus su 1926 m. leidimu (Daukšos Postilė. Fotografuotinis leidimas, Kaunas: Lietuvos universiteto leidinys) matyti, kad abiejų kokybė geriausiu atveju lygiavertė (nors juos skiria trys ketvirčiai amžiaus!). Tai ypač akivaizdu palyginus 279-280 ir 620—621 puslapius, kurie abiejuose leidimuose perspausdinti iš to paties originalo: iš keturių puslapių tik pirmasis lyg ir geriau atspaustas naujajame leidime; trys pastarieji ryškesni 1926 metų knygoje. Palyginkime dar kai kurias abiejų leidimų vietas: frazėje už tą didį susimilimą io 5 ankstesniajame leidime matyti visos nosinės raidės, o naujajame — tik žodyje didį; naujajame leidime visai nematyti raidės e diakritiko žodyje bedrinikais 6, ; žodyje kantrumas 9,, visai nebeįskaitoma pirmoji raidė k ir t. t. 16* 214 | ARTŪRAS JUDŽENTIS Daukša postilę vertęs greičiausiai iš antrojo Wujeko Mažosios katalikų postilės leidimo, o galutinai vertimą redagavęs remdamasis trečiuoju jos leidimu — tokia išvada grindžiama veikalų sandaros, turinio ir tekstų neatitikimų lyginimu (p. 17-20). Ja remiantis knygoje greta vertimo fotokopijavimo būdu perspausdinamas lenkiškas postilės trečiojo leidimo tekstas, paimtas iš mikrofilmo, kurį Lietuvių kalbos institutui iš Krokuvos Jogailaičių universiteto bibliotekos parūpino Wojciechas Smoczynskis. Deja, lenkiškas originalas šiame leidinyje prastos kokybės, daugelyje vietų visai neįskaitomas (plg. kad ir p. 133 (43), 293 (131): raidės „išplaukusios“, be viduriukų, neryškūs diakritiniai ženklai. Visiškai nesuprantama, kodėl leidiniui nepanaudoti Vilniaus universiteto bibliotekoje esantys originalo egzemplioriai (už jų nurodymą dėkoju Jurgiui Pakeriui): geros kokybės, kad ir kiek defektuotas antrasis leidimas iš Jurgio Lebedžio kolekcijos, saugomas Lituanistikos skaitykloje (signatūra 25 SK-15), šiuo metu restauruojamas, vadinasi, galbūt išardytas ir patogus fotografuoti trečiasis leidimas (signatūra II 5343) ir neseniai restauruotas ketvirtasis leidimas, saugomas Retų spaudinių skyriuje (signatūra II 1658)? Jie būtų palengvinę parengėjo bei leidyklos darbą, o atspaudo kokybė tikriausiai būtų buvusi nepalyginti geresnė. Lenkiško originalo tekstas parengėjo duodamas suskaidytas į puslapius pagal lietuvišką tekstą. Toks skaidymas dėl kalbų gramatinės sandaros ir žodyno skirtumų ar dėl laisvesnio vertimo tegali būti sąlyginis. Kai kuriais atvejais jis kelia abejonių, pavyzdžiui, 245 ir 246 puslapių sandūroje dingo rodomasis įvardis (greičiausiai f0). Ar nebūtų buvę paprasčiau eilučių neskaidyti, o duoti visą paskutinę eilutę puslapio pabaigoje ir ją pakartoti kito puslapio pradžioje? Įžanginio straipsnio pabaigoje Palionis iškelia postilės vertėjo problemą. Verta dėmesio ši jo išvada: „skaitant DP tekstą ir lyginant jį su originalu, pastebima, kad iš tikrųjų kai kurios jo vietos tam tikromis kalbos ypatybėmis gerokai skiriasi“ (p. 21). Skyriuje „Tekstologiniai komentarai“ parengėjo nurodyti ryškesnieji Daukšos vertimo ir trijų originalo leidimų skirtumai: vertėjo praleistos arba pridėtos vietos, vertimo netikslumai. Šie skirtumai išdėstyti paeiliui pagal vietą tekste, nesurūšiuoti. Vieni jų svarbūs vertimo originalui (jo leidimui) nustatyti, o kiti tik atspindi vertimo techniką (plg. 12, 40, 54, 72, 76, 92 ir kai kurias kitas pastabas). Skirsnyje „Errata“ (p. 1304—1331) spausdinamos „aiškesnės vertėjo ar spaudos klaidos“. Sudarydamas klaidų atitaisymų sąrašą Palionis rėmėsi, kaip pats nurodo, Eduardo Volterio taisymais. Kai kurių taisymų atsisakyta, kita vertus, Volterio sąrašas papildytas trūkstamais 457—630 puslapių klaidų atitaisymais. Sąraše taisomos ne tik šio leidinio vertimo faksimilės klaidos, bet ir 1926 metų leidimo klaidos (jos pažymėtos žvaigždutėmis). Į šį sąrašą neįtraukti paties Daukšos pastebėtų klaidų atitaisymai „Paklidimus teip pataisik“. Fotografuotiniu būdu jie taip pat neišspausdinti, vadinasi, naujajame leidime jų visai neliko: tyrėjas vėl turi ieškoti 1926 m. leidimo, kuriame minėtas sąrašas užima penkis puslapius. Beje, tame sąraše esama ir įdomių dialektologinių pastabų. Sutrumpinimų sąraše (p. 11) akis bado riktai: neatitinka sutrumpinimų adj. ir conj. paaiškinimai. Negalima nesutikti su parengėjo nuomone, jog vertimo kalbą dar reikia nuodugniai ir visapusiškai tirti. Tokiems tyrimams kaip tik ir kloja pamatus mokslinė vertimo publikacija. Deja, nagrinėjamasis leidinys nepateisina į jį dėtų vilčių. Kritiniais senųjų raštų leidimais naudojamasi ne vieną dešimtmetį, todėl jie turėtų būti parengti itin atidžiai ir kruopščiai. Per knygos pristatymą ir parengėjas, ir leidyklos šeimininkai skundėsi laiko ir pinigų, Kultūros ministerijos skirtų leidiniui — gal šimto tūkstančių litų — stoka. Vis dėlto atrodo, kad labiausiai šiam mūsų leidybos barui stinga paprasčiausios atsakomybės. NAUJŲ DARBŲ APŽVALGA | 215 Rinktiniai rastai Mokslinių mūsų kalbotyros palikimo publikacijų per apzvelgiamus metus išėjo palyginti daug. Jos lyg ir atsveria naujų kapitalinių tyrimų stygių. Tai akademiko Kazio Ulvydo rinktinė Lietuvių kalbos prieveiksmiai (Sudarė Elena Valiulytė, Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2000, XXXIII+463[1] p.) ir Jono Kazlausko Rinktiniai raštai (1. Lietuvių kalbos istorinė gramatika. Fotografuotinis leidinys. Parengė spaudai Albertas Rosinas, Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2000, XXIV +414[2] p.; II. Straipsniai, recenzijos, kalbos kultūra... Sudarė ir parengė spaudai Albertas Rosinas, Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2000, 324 p.). Šiais leidiniais remiantis paranku aptarti kai kuriuos bendrus tokio pobūdžio publikacijų sudarymo ir redagavimo dalykus, todėl abu jie bus apžvelgiami pramaišiui, pagal nagrinėjamas temas. Aptariamų leidinių sudarymo principai skirtingi. Jono Kazlausko sudėti apskritai visi moksliniai ir mokslinę vertę turintys darbai, o Kazio Ulvydo — straipsniai ir studijos prieveiksmių ir prieveiksmėjimo klausimais. Pasirinktasis teminis pastarosios knygos sudarymo principas pateisina, pavyzdžiui, akademinės Lietuvių kalbos gramatikos II tomo ištiso skyriaus ir visai neseniai paskelbtos studijos „Nekaitomosios kalbos dalys pirmosiose lietuvių kalbos gramatikose“ perspaudą. Tai toli gražu ne visas mokslinis Ulvydo palikimas. Atskirą knygą, tarsi šios tęsinį, sudarytų gausūs jo straipsniai kalbos kultūros klausimais. Abiem leidiniams bendra tai, kad juose nėra naujų, iš rankraščių spausdinamų darbų. Abi knygos, kaip ir dera, pradedamos įvadiniais straipsniais, kuriuose apžvelgiamas mūsų kalbotyros klasikų gyvenimas ir darbai. Knygų įvadus parašė jų mokiniai, patys jau žinomi kalbininkai, savo tyrimo sričių autoritetai: Ulvydo knygai — Vytautas Ambrazas ir Elena Valiulytė, o Kazlausko knygai — Aleksas Girdenis ir Albertas Rosinas. Įvadiniuose straipsniuose nesitenkinama paprasta Ulvydo ar Kazlausko darbų apžvalga, bet atskleidžiami teoriniai jų mokslinio darbo pagrindai, tyrimo metodika, duodami trumpi, bet taiklūs darbų vertinimai. Antai apie Ulvydo redaguotą Lietuvių kalbos gramatiką rašoma: „ne gramatinės sandaros aprašo teorija, 0 nuosekliai išnagrinėta gramatikos reiškinių įvairovė daro šį veikalą tvirtu pamatu tiek kalbos norminimui, tiek ir tolesniems tyrimams“ (p. XXVI). Tokie abiejose knygose iš tam tikros laiko perspektyvos pripažintų mokslininkų duodami vertinimai yra savaime įdomus ir vertingas dalykas, atskleidžiantis tolesnę mūsų kalbotyros raidą. Nagrinėjamų leidinių įvadiniai straipsniai turi ir esminių skirtumų, pareinančių nuo jų autorių pažiūrų. Aprašant Ulvydo gyvenimą nesitenkinama vien faktais ir datomis, bet siekiama atskleisti žymiojo kalbininko asmenybės bruožus, jis prisimenamas kaip mokytojas ir kolega, kultūros ir visuomenės veikėjas (plg. ypač p. XXIVXXV). Tokį požiūrį atspindi ir nuotraukos (p. XII-XXIII), kuriose Ulvydą matome su mokslo draugais ir bendradarbiais, šeimoje ir su mokiniais, prie darbo stalo ir poilsiaujantį. Kazlausko knygoje, priešingai, kone nieko nėra apie velionio asmeninį gyvenimą, bendravimo būdą, charakterio ypatumus — straipsnio autorių šie dalykai aiškiai atskirti nuo jo mokslinio ir viešojo gyvenimo, nuo jų sąmoningai atsiribota. Šioje knygoje labai pasigedau Kazlausko nuotraukų universitete, su studentais, savaitgaliais... Gražias nuotraukas su šeima ir antraštinių puslapių portretus nustelbia atestatų ir diplomų fotokopijos (net septynios!), paminklų ir atminimo lentų vaizdai. Sudarytojai vadovavosi panašiais perspausdinamų tekstų redagavimo principais. Ulvydo rinktinėje tekstai perspausdinami nuskanuoti (knygos tekstą spaudai parengė Lietuvių kalbos instituto leidykla); juose pataisytos „pastebėtos korektūros klaidos ar aiškūs apsirikimai, taip pat