Jonas Palionis, par. „Mikalojaus Daukšos 1599 metų Postilė ir jos šaltiniai“

ACTA LINGUISTICA LITHUANICA XLV (2001), 187-205 RECENZI1JOS Reviews MIKALOJAUS DAUKSOS 1599 METŲ POSTILE IR JOS ŠALTINIAI. Leidimą parengė prof. habil. dr. Jonas Palionis. Vilnius: Baltos lankos, 2000, 1331 p. Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę suintensyvėjo ir senųjų raštų tyrinėjimas bei publikavimas, o kai kurie senieji autoriai susilaukė ypatingo dėmesio, — jų raštai, arba raštai su originalais, išleisti pakartotinai. Pastarųjų grupei priklauso ir 2001 m. viduryje knygynus pasiekęs kone pūdą sveriantis naujas Mikalojaus Daukšos Postilės leidimas. Net ir neregėjusiam šio leidinio, bet dar iš mokyklos suolo šį bei tą prisimenančiam apie Daukšą, jau iš recenzuojamo leidinio antraštės tikriausiai aišku, kad, be pačios Daukšos Postilės, šiame leidinyje turėtų būti ir Jokūbo Wujeko lenkiškasis originalas. Iš tikrųjų taip ir yra. Savaime suprantama, kad dėl to leidinio apimtis padvigubėjo. O kur dar įvairūs priedai! Leidinys pradedamas, atrodo, paties parengėjo parašyta (bet nepasirašyta) „Pratarme“, kurioje nurodoma, kad: „Šiame leidinyje pateikiamas Mikalojaus Daukšos 1599 metų Postilės (DP) — stambiausio spausdinto XVI amžiaus lietuvių rašto paminklo — fotografuotinis tekstas su jo lenkiškuoju Jokūbo Wujeko Postilla Catholicka Mnieyfza... w KRAKOWIE... 1590 (W,) originalu. Šis originalas yra trečiasis žymaus lenkų teologo Mažosios katalikų postilės leidimas, kuriuo, kaip manoma (žr. įžanginį straipsnį), rėmėsi Daukša galutinai redaguodamas savąjį vertimą“ (p. 7). Toliau iš jos sužinome, kad šio leidimo DP fotokopija daryta iš Simono Stanevičiaus ir Otono Praniausko egzempliorių, kas iš kurio egzemplioriaus paimta, kad „Wujeko trečiojo leidimo tekstas skanavimo būdu perspausdintas iš mikrofilmo, prof. Wojciecho Smoczynskio atsiųsto Lietuvių kalbos institutui“ (p. 7) ir kad pagrindinis šio leidinio sumanytojas buvo prof. habil. dr. Vytautas Ambrazas, kuriam dėkojama, kaip ir „Baltų lankų“ leidyklai, „Pratarmės“ pabaigoje (p. 8). Taigi palyginti neilga „Pratarmė“ yra gana informatyvi, padedanti prisiminti pamirštas žinias lietuvių skaitytojui ir gerai supažindinanti su šiuo mūsų rašto paminklu užsienietį, juo labiau kad „Pratarmė“ išversta ir į vokiečių kalbą (p. 9-10). Tik baigiamieji lietuviški ir vokiški padėkos sakiniai, skirti „Baltų lankų“ leidyklai, darosi ne visai įtikinami, pasižiūrėjus į p. 11 išspausdintus „Sutrumpinimus“. Iš šio sąrašo susidaro įspūdis, kad „Baltų lankų“ leidykla’ gana atsainiai pasižiūrėjo į galutinį maketo variantą, o parengėjas jo tikriausiai taip pat nematė. Mat „Sutrumpinimų“ sąraše, „iškritus“ santrumpai adv. jį „lyginant“, ėmė ir atsiraKadangi recenzuojamo leidinio metrikoje nei redaktoriaus, nei korektoriaus pavardės nenurodytos (nesinorėtų tikėti, kad jų ir nebuvo), o nurodytas tik dailininkas Eugenijus Karpavičius, todėl visus priekaištus belieka adresuoti kolektyviniam asmeniui — leidyklai. 188 | RECENZIJOS do adj. = adverbium, prieveiksmis (turėtų būti adjectivum, būdvardis). Gaila, bet šis atvejis ne vienintelis. Panašiai atsitiko ir su datyvo santrumpa (tikriausiai d.?). Taigi ir vėl „lyginant“ sąrašą atsirado conj. = dativus, naudininkas (turėtų būti conjunctio, jungtukas). Na, o kuo „nusikalto“ dabartinės lietuvių kalbos vietininkas, sunku net pasakyti, bet jam „Sutrumpinimuose“ vietos neatsirado, nors leidinio pabaigoje spausdinamuose DP klaidų atitaisymuose jo santrumpa in. (= inessivus) vartojama gana dažnai (plg. p. 1306, 1307, 1308, 1311, 1312 ir t.t.). Tokių „Sutrumpinimų“ netikslumų solidžiame leidinyje neturėtų būti, juoba kad jis buvo sumanytas kaip prestižinis. Po „Pratarmės“ ir „Sutrumpinimų“ recenzuojamame leidinyje spausdinamas įžanginis prof. Jono Palionio straipsnis „1599 metų Postilė ir jos leidimai“ (p. 13—22). Apžvalga pradedama, kaip manoma, Stanevičiaus parengta ir 1823 m. Vilniuje išleista 25 puslapių knygele Wyiątek z kazari žmudzkich, kurioje perspausdinta DP lotyniškoji bei lenkiškoji prakalbos ir vienas pamokslas. Tik ją pristatant gal ir nereikėtų, nors ir netiesiogiai, šio leidinėlio bandyti sieti su lyginamosios istorinės kalbotyros atsiradimu (p. 13), nes jos pasirodymo priežastims aptarti visiškai pakanka ir lietuviško konteksto. Be jokios abejonės, šios ir antrosios Stanevičiui priskiriamos defektuotos 16 puslapių knygelės atsiradimas yra tiesiogiai susijęs su vadinamuoju žemaičių bajorų lituanistiniu sąjūdžiu (plg. Maciūnas 1997: 141-142). Abiejų minėtų leidinių atsiradimą dar 1955 metais tiksliausiai yra nusakęs prof. Jurgis Lebedys: „S. Stanevičius norėjo perspausdinti M. Daukšą dėl jo kalbos gražumo, leksikos turtingumo ir tuo paskatinti kitus ugdyti literatūrinę kalbą. Kad šis tikslas buvo svarbiausias, rodo tai, kad į abu leidinėlius įdėjo M. Daukšos prakalba „Maloniajam skaitytojui“ (o didesniame ir prakalbą į M. Giedraitį). Ta prakalba jis norėjo prabilti į mokslus einančią jaunuomenę ir inteligentiją M. Daukšos žodžiais, raginančiais mylėti gimtąją kalbą ir rūpintis savo literatūros kūrimu. SIEKDAMAS SIAIS LEIDINIAIS PRAKTINIŲ TIKSLŲ, NOREDAMAS NE TIK POPULIARINTI M. DAUKŠĄ, BET IR PATRAUKTI Į PATRIOTINĮ KULTŪRINĮ DARBĄ KITUS (išskirta mano — J. K.), S. Stanevičius stengėsi senuosius tekstus padaryti prieinamesnius ir todėl, juos perspausdindamas, pakeitė rašybą, praleido diakritinius ženklus“ (Lebedys 1955: 167). Tiesa, antrasis leidinys kelia įvairiausių problemų ir visos apie jį išsakytos nuomonės yra hipotetinės. Tačiau abejoti Stanevičiaus autoryste, žinant, kad be jo niekas daugiau tuo metu DP nesidomėjo, vargu ar yra pagrindo (plg. Subačius 1998: 350). Pristatęs Stanevičiaus publikacijas, Palionis toliau gana smulkiai aptaria nebaigtą Eduardo Volterio DP leidimą, jo parengimo principus bei nurodo priežastis, paskatinusias nutraukti leidimą (p. 13-16), ir iki šiol plačiausiai naudojamą Mykolo Biržiškos 1926 metų fotografuotinis leidimą, kuris, anot Palionio, „nors ir buvo didelis žingsnis į priekį [...], tačiau taip pat nebuvo adekvatus originalui“ (p. 17). Be to, pastarojo leidimo „panaudojimą mokslinėms studijoms sunkina dar ir tai, kad greta vertimo nepateiktas lenkiškasis originalas [...]“, todėl buvusią spragą „dabar ir norima užkišti naujuoju leidimu“ (p. 17). Po šio paaiškinimo straipsnio autorius pereina prie svarstymų, kodėl buvo pasirinktas šiame leidinyje spausdinti trečiasis Wujeko postilės leidimas (p. 17-18). Susipažinęs su visais straipsnyje pateikiamais argumentais, nejučiomis vis dėlto pradedi dvejoti, ar ne autentiškiau būtų buvę pasirinkti antrąjį lenkiškąjį leidimą, o iš trečiojo pateikti tik tas vietas, kurių nėra antrajame Wujeko Mažosios postilės leidime, nes vertimo pagrindas buvo antrasis leidimas, o išėjus trečiajam Daukša savąjį vertimą ne tik techniškai priartino prie naujojo Wujeko leidimo, bet ir papildomai iš jo išvertė tas dalis, kurių nebuvo lenkiškajame antrajame leidime. Kad vertimo pagrindas yra buvęs antrasis leidi- RECENZIJOS | 189 mas, liudyty ir DP p. 504 (= 505),, ,, esantis sakinys: Popiežius Rimo / kuris ny yra Grigalus trecias liekas elt’ tikras palikiinis Petro S. (šio leidimo p. 1052). LenkiSkame trečiajame Wujeko postilés leidime, iS¢jusiame 1590 metais, šioje vietoje rašoma Vrban siodmy *W 505. Vadinasi, jeigu Daukša savo leidimą būtų kruopščiai redagavęs pagal šį leidimą, tai vargu bau būtų jame palikęs 1585 metais mirusio popiežiaus varda’. Taigi Wujekas šiame leidime vardą pakeitė, tačiau Daukša nebuvo toks uolus ir net 1599 metais paliko vertimo šaltinio duomenis, nors, logiškai mąstant, jis turėjo Grigalių XIII pakeisti Klemensu VII, kuris šv. Petro palikuonimi buvo 1592-1605 metais. Po šio straipsnio ir „Tekstologinių komentarų“ (p. 23-25), kurie irgi kategoriškai neįrodo, kad būtinai reikėjo pasirinkti trečiąjį Wujeko Mažosios postilės leidimą, spausdinami fotografuotiniai Daukšos ir Wujeko tekstai. Kadangi Wujeko tekstas spausdinamas pirmą kartą, jį galėtume lyginti tik su originalu, kurio Lietuvoje nėra, — tuo tarpu DP fotografuotinį tekstą jau galime palyginti su 1926 metų leidimu. Palyginus abu šiuos tekstus iš karto matyti, kad recenzuojamo leidinio fotografuotinis tekstas yra gerokai prastesnis už 1926 metų fotografuotinį tekstą. 2000 metų leidime daugelio diakritinių ženklų beveik nematyti. Kas tyrinės DP, greta šio leidimo privalės turėti ir 1926 metų fotografuotinį leidimą. Tad iš karto kyla klausimas, nejaugi dabar, turint gerokai tobulesnę techniką, negalima parengti kokybiškesnio fotografuotinio leidimo? Jeigu taip, tai ar šiais visuotinio stygiaus laikais reikėjo prasčiau pakartoti lietuvišką tekstą ir ar ne geriau būtų buvę už tuos pinigus išleisti kitą, tyrinėtojams sunkiai prieinamą arba visai netyrinėtą šaltinį (sakysim, Jono Rėzos Psalteras Dowido ar vadinamąją 1600 metų Jokūbo Morkūno Postilę), juoba kad DP 1926 metų leidimas yra nesunkiai prieinamas. Gal vis dėlto mums reikėtų būti taupesniems ir susirinkus susitarti, kuriuos senuosius raštus fotografuotiniu būdu būtina išleisti pirmiausia. Tada neatsirastų panašių atvejų, kai tas pats tekstas, be didelės būtinybės, kartojamas po kelis kartus. Ir dar: reikėtų išsiaiškinti, kas tokį darbą galėtų padaryti kokybiškiausiai, nes nesinori tikėti, kad su šiandienine technika negalima pasiekti 1926 metų lygio. Po fotografuotinių DP ir *W tekstų šiame leidinyje spausdinami prof. Palionio parengti klaidų atitaisymai „Errata“ (p. 1304-1331). Prieš atitaisymų sąrašą esančiuose paaiškinimuose rašoma: „Į šį klaidų atitaisymų sąrašą įtrauktos aiškesnės vertėjo ar spaudos klaidos, bet neįtraukti DP atitaisyme („Paklidimus Teip patailik®) pateikti atvejai“ (p. 1304). Panašiai rašoma ir leidinį pristatančioje „Pratarmėje““: „[...] šiame leidinyje yra [...] „Errata“ — pastebėtų, bet į DP gale esančius „Paklidimus Teip pataifik“ neįtrauktų klaidų sąrašas“ (p. 7, vokiečių kalba p. 9). Bet iš kur vargšui skaitytojui žinoti, kas tuose Daukšos „Paklidimuose...“ buvo įtraukta, jeigu recenzuojamame leidinyje jų nėra. Matyt, „Baltų lankų“ leidykla nusprendė, kad Daukšos „Paklidimai...“ nereikalingi ir tegul skaitytojas, remdamasis čia spausdinamu sąrašu, pats susivokia, kas juose buvo, arba tegul pasiima 1926 metų leidimą, kuriame „Paklidimai...“ yra išspausdinti, ir pasitikslina. Bet „Paklidimuose...“, be korektūros klaidų atitaisymų, yra ir teksto įterpimai, kurie reikalingi tyrinėtojams, pasiryžusiems lyginti DP tekstą su originalu. Šiuo atveju taip atsitiko tikriausiai todėl, kad „Baltų lankų“ leidyklos parengto maketo parengėjas nematė. Nesinori tikėti, kad prof. Palionis net dviejose vietose skaitytojui priminęs, jog į naująjį Ta pačia proga galima pridurti, kad Urbono VII paminėjimas rodo, jog Wujeko Mažosios postilės trečiasis leidimas buvo išspausdintas (arba bent pradėtas spausdinti?) 1590 metų rugsėjo mėnesį, nes Urbonas VII popiežiumi buvo tik 13 dienų, t. y. rugsėjo 15-27 dienomis (Christiani 1934: 520). 190 | RECENZIJOS sąrašą neįtraukti Daukšos pateikti klaidų atitaisymai, būtų sutikęs jų atsisakyti. Todėl savaime peršasi išvada, kad „Paklidimų...“ sąmoningai ar nesąmoningai atsisakyta pačios leidyklos. Kaip bebūtų, bet tai jau šaukštas deguto medaus statinėje, nes tam tikra prasme šiame leidime paskelbtas ne visas DP tekstas. Toliau iš minėtų „Errata“ paaiškinimų susidaro gana miglotas vaizdas, kaip šis skyrelis buvo rengiamas, nes pradžioje sakoma, kad sąrašą „sudarant kritiškai naudotasi Eduardo Volterio parengtame transliteruotame DP tekste (spausdintame atskiromis dalimis 1904, 1909 ir1927 metais Sankt Peterburge) išnašose pateiktais taisymais“ ir kad „sąrašas papildytas ir iš likusios (t. y. Volterio neišspausdintos — J. K.) dalies išrinktų klaidų pavyzdžiais“ (p. 1304). Šių paaiškinimų antroje (paskutinėje) pastraipoje sakoma: „Sudarant sąrašą stengtasi laikytis tokio principo: kuo mažiau nutolti nuo DP vertimo kalbos ir rašybos sistemos, kuo mažiau įtraukti į jį abejotinų dalykų. Tuo tikslu dažnai buvo žvilgčiojama ir į W.,, ir į geriausiai išsilaikiusį Stanevičiaus originalo egzempliorių“ (p. 1304). Iš pacituotų paaiškinimų ne visai aišku, ar prof. Palionis tik „patobulino“ Volterio taisymų sąrašą, ar, rengdamas šį leidimą, jį ir papildė. Atidžiau pastudijavus peršasi išvada, kad čia spausdinamas patobulintas Volterio taisymų sąrašas. Tokią išvadą, rodos, paremia atsitiktinai pastebėtos, bet į šį sąrašą neįtrauktos korektūros klaidos (jų nėra DP „Paklidimus Teip pataifik“ sąraše), pvz.: 50,, ,, DAT. SG. chriltui, NOM. SG. chriltus, 51,,,,,,INSTR. SG. chriltulu, GEN. SG. chriltaus, DAT. SG. chriltuy netaisoma, Oo 34,, GEN. SG. chrifltaus taisoma į Chriltaus (p. 1306), 89,, GEN. SG. chriltaus irgi taisoma į Chrifltaus (p. 1309). Arba 76, esantis būtojo kartinio laiko veikiamosios rūšies dalyvio NOM. SG. M. jgiies netaisoma į įgiięs, nors kitoje vietoje šios formos galūnė ištaisyta į -ęs, plg. 324 (=326),, dtggręjes taisoma į dtgręjęs (p. 1322). Taip pat į Palionio sudarytą sąrašą nepateko ir 203 (= 205),,,, esanti PRAES. SG. 1 forma fiuncjiy, nors turėtų būti ištaisyta į fiuncziu. Be to, anksčiau išsakytą mintį sustiprina ir tie atvejai, kai abiejuose fotografuotiniuose leidimuose iš dviejų klaidingai parašytų žodžių vienas taisomas, o kitas ne. Pvz., 244 (=246),„ į junginyje miefauligii Sūnū ACC. SG. pirmas žodis Palionio ištaisytas į mielaufigij (p. 1316), o antras netaisytas, nors, atrodo, turėtų būti taisomas į Sani, nes ta pati žodžio forma 145,, lina taisoma į funy (p. 1312). Tą patį galima pasakyti ir apie 319 (=321),, junginį Trėc3ę išpiowęs. Jame NEUTR. forma Trécj¢ (= Trėcje) netaisyta, o išpiowęs ištaisyta į iš/piowęs (p. 1321). Arba štai 323 (=325),, randame O kas jokone parafjitą?, bet spausdinamame klaidų atitaisyme taisoma tik parafitg į parafita (p. 1322), o jokone į 30kone kažkodėl netaisoma, nors ta pati INES. SG. forma 562 (=565),,jokone jau taisoma į 30kone (p. 1329). Panašiai yra atsitikę ir su žodžio Diewas formomis: 357 (=359), NOM. SG. Djéwas Palionio sudarytame sąraše nėra, o tik po žodžio éfsgs esanti INES. SG. forma Diewų ištaisyta į Diewt (p. 1323). Tokių neištaisytų klaidų, be abejonės, yra ir daugiau, nes čia, kaip buvo sakyta, pateikti tik gana atsitiktinai pastebėti atvejai. Akylesnis skaitytojas dažnu atveju, žinoma, pasiges ir detalesnių taisymo principų, nes kartais nelabai aišku, kodėl net tie patys žodžiai, tos pačios jų formos taip nevienodai taisoma. Kai tokių paaiškinimų nėra, gana dažnai nelengva nustatyti, ar taip pasielgta sąmoningai, ar tai paprasčiausios korektūros klaidos, juoba kad kartais, rodos, nesilaikoma ir „Errata“ įvadėlyje deklaruoto principo, jog: „Neįtrauktos į sąrašą ir lytys su raidėmis į, 4, esančiomis ilgųjų balsių pozicijoje, tokios kaip nom. pl. [...] Sunys 533 (=535),, [...] inf. ifwjft 357 (=359),, ir kt., nes yra pagrindo manyti, kad jose tomis raidėmis buvo žymimi ne tik nosiniai [į], [ų], bet ir ilgieji [i], [ū]“ (p. 1304). Raidės j atveju šios nuostatos, rodos, laikomasi, bet y atveju ne RECENZIJOS | 191 visada. Pvz., 84,. INF. byt junginyje byt korodti ištaisyta į but koroti (p. 1309), o Nom. PL. 119,, fuuys ištaisyta į funus (p. 1311). Ypač daug neaiškumų kelia raidės ę, pavartotos vietoj ė, ę, ia (žr. Palionis 1967: 34), taisymai: vienur ji taisoma į ę, kitur į e. Pvz., klaidingai Daukšos parašytas prielinksnis 102,, bę ištaisytas į bę, 0 89 (=103),, taip parašytas bę taisomas į be, bę? (su klaustuku!) (p. 1310). Iš karto norisi paklausti, kodėl pirmuoju atveju jokių abejonių nebuvo, o antruoju ėmė ir iškilo? Panašiai atsitikę ir su priešdėliu ne: 38, nę taisomas nę ir pastabose nurodoma, kad šis nę=ne (p. 1306), bet 53, ir 63,, nę taisomas į ne (p. 1307, 1308), o 102, nę (éft) vėl ištaisytas į nę (p. 1310). Arba žodžio metas INSTR. SG. forma taisoma 4 kartus, bet du kartus vienaip, o du kartus antraip: 13,, mety į mętu (p. 1305), 335 (= 337), mętų į meni (p. 1322), o 16,, mgtii į metū (p. 1305) ir 53,, mętu į metu (p. 1307). Kodėl čia ę netaisoma į ę, t. y. kodėl šios formos sugretintos su palyginti dažnai DP rašomomis meti ir metu, o ne su mętu, belieka tik spėlioti. Tokių atvejų pasitaiko ir INES. SG. formų taisyme, pvz.: 44,,metę ištaisyta į metę (p. 1307), 69,, „„3ėkonę į 36konę (p. 1308), bet 324 (=326),, regéiimg ištaisyta į regéiime (p. 1322). Na, o 62,, mirltanc3iamę, ištaisytame į mirftanc3ziamę, randame atvirkščią -ę į -¢ taisymą. Reikia manyti, kad čia vieną korektūros klaidą pakeitė kita, nes kitaip pastarojo taisymo paaiškinti negalima. Arba štai IMPER. PL. 1 forma 21, „/kėflbkimę taisoma į /kėlbkimę (p. 1305), 0 118, paktausikimg į paktausikime (p. 1311) ir 280 (= 282),, /ugrifkimę į lugrifkime (p. 1318). Kodėl pirmuoju atveju galūnėje palikta -ę irgi nežinia, nes kitur visų tiesioginės nuosakos laikų bei tariamosios nuosakos PL. 1 galūnė -¢, -ę, rodos, visai pagrįstai taisoma tik į -e, pvz.: 63, turimg į turime (p. 1308), 102,, išgirlimę į išgirlime (p. 1310), 156,, atgrefstumbime į atgr¢fitumbime (p. 1312), 172,,paregėtumbimę į paregėtumbime (p. 1313). Prie šio tipo taisymų iš dalies galima priskirti tikrinio vardo Abelis GEN. sG. formų Ablo nevienodą taisymą: 408 (= 410),, Ablo ištaisyta į Abelio, 0 410 (= 412),, Ablo į Abelo (p. 1325). Kai detaliau nepaaiškinti taisymo principai, sunku susigaudyti, kodėl prof. Palionio sąraše nevienodai elgiamasi su dvigarsiais an, en, DP rašomais g, ¢ arba gn, ¢n. Dažniausiai jie netaisomi, bet retkarčiais g, ¢ taisoma į gn, gn, 0 4, gn ir į an, en, pvz.: 315 (= 317),,nuflidėdace3ių ištaisyta | nulidédgnc3ziu INSTR. SG. (p. 1321), 228 (= 230)... 3ęklas ištaisyta | jgnktais (p. 1315) (bet 10,, pajékljtos vėlgi kažkodėl e nei į ¢, nei | gn ar en netaisoma, o taisoma į pajékljtos (p. 1305), nors turėtų būti paj¢kijtos), o 448 (= 450),,dggan taisoma į dangun (p. 1326), 244 (= 246),„,tėndą į lénda (p. 1316). O kai toje pačioje šaknyje vietoj in DP išspausdintas i taisomas skirtingai, visiškai neaišku, pvz.: 124, lik/mumu ištaisyta į link/mumu INSTR. SG. (p. 1311), 0 214 (= 216),, „„liklmumo, lik/mibes į ljklmumo, lįki/mibes GEN. SG. (p. 1315). Kaip paaiškinti tokius taisymus: 309 (= 311), pęnįgt į penigy GEN. PL. (p. 1321) ir 331 (= 333),, penjgamas į penjgamus (p. 1322)? Šiais atvejais turbūt neužtenka pasakyti, kad taisymuose „stengtasi laikytis tokio principo: kuo mažiau nutolti nuo DP vertimo kalbos ir rašybos sistemos...“ (p. 1304), norėtųsi sužinoti ir kaip stengtasi šio principo laikytis. Žinoma, lengviausia ir paprasčiausia būtų visus paminėtus nevienodumus aiškinti korektūros klaidomis, kurių, deja, Palionio sudarytame taisymų sąraše tikrai yra nemaža. Bet kadangi jas smulkiai aptarti nėra jokio būtino reikalo, todėl toliau pateikiami suklasifikuoti taisymuose pastebėtų klaidų sąrašai. 192 | RECENZIJOS 1 LENTELĖ. KLAIDINGAI NURAŠYTI DP ŽODŽIAI DP puslapis Išspausdinta DP J. Palionio Pastabos 2000 m. ir eilutė taisoma leidimo puslapis 21, fwéntiuiy fwentitiy fwentitiu INSTR. SG. 1306 11452, Newaloee Newaloiee Newaloie INES. SG. 1311 169 (= 171),, nupinę nuping nupine PRAET. 3 1313 174 (= 176), gaiteiimy gaitéiimy gaiteiimu (turėtų INSTR.SG. 1313 buti gaitéiimu) 188 (= 190),, lykelninp lykelninmp lykelniump 1314 188 (= 190), kėlęs kėlęs kėles PRAET. 3 1314 190 (= 192), lurįkulius lurikulius surįkulius 1314 (t. b. furjkulius) 191 (= 193), iffmintigai iffmintigai iffmintigai ADV. 1314 191 (= 193), prodgigs pradgigs pradéigs 1314 191 (= 193),, parafiitq parafiitg parafiita NEUTR. 1314 (t. b. parafiita) 200 (= 202), mul muylu mulų (t. b. myly) 1314 213 (= 215), likimibę liklmibę lįkimibę 1315 213 (= 215),, liklimumas liklimūmas lįkimumas 1315 (t. b. ljklmimas) 228 (= 230), Bajngęcjios Bajnęcjios Bajnjcejios GEN. SG. 1315 233 (= 235), nei fenų ... buwimų nei fenū buwimuū 1316 buwimų 237 (= 239),, kyres kyrés kurés ACC. PL. 1316 255 (= 257), kyrie kyrié kurie (t. b. kurié) 1317 255 (= 257),, daitty daittų daiktų GEN. PL. 1317 256 (= 258), numasgoio numasgoio numasgoio 1317 (t. b. numasgoio) 265 (= 267), krdiuo kraiuo kraiuo GEN. SG. 1317 RECENZIJOS | 193 DP puslapis Išspausdinta DP J. Palionio Pastabos 2000 m. ir eilutė taisoma leidimo puslapis 271 (= 273),, tikrūių tikrūių tikritiu INSTR. SG. 1318 (t. b. tikrūiu) 271 (= 273). ataulity ataulitu ataukitų COND. 3 1318 277 (= 279), fawys fawys fawus 1318 (t. b. fawiis) 281(=283), brągęlnįs brągęlnįs brqggelnis NOM. SG. 1318 (t. b. brggelnis) 286 (= 288),, trupycjo trūpycjo trupuc3o 1319 (t. b. trūpuc30) 290 (= 292),, nelkally nelkatly nelkallu NEUTR. 1319 (t. b. nelkatlu) 295 (= 297),, priwaty priwati priwalu NEUTR. 1320 (t. b. priwatit) 304 (= 306), będrų będrų będru (t. b.będnū) INSTR. SG. 1320 306 (= 308),, tyri tyri turi (t. b. tūri ) PRAES. 1 1320 (t. b. 3) 310 (= 312),, pajiltų pajiltų pajiltu 1321 (t. b. pajiltū) 311 (= 313), yjmufe yymufe uymufie PRAET. 3 1321 (t. b. usmufze) 315 (= 317),, Wiefipat Wiéfipatj Wiefipati DAT. SG. 1321 (t. b. Wiéfipati) 317 (= 319), masgas md3gas masgas 1321 (t. b. mazgas) 319 (= 321),, buliy iy Diewy |... Diéwy ... Diewu 1321 (t. b.... Diėwu) 322 (= 324),, Wjenas Wjėnas Wienas NOM. SG. 1321 (t. b. Wiénas) 325 (= 327), galetą ... gatétq ... galetų (t. b. galéty) COND. 3 + INF. 1322 iftraukt’ ifstraukt’ ... ifftraukt’ 194 | RECENZIJOS DP puslapis Išspausdinta DP J. Palionio Pastabos 2000 m. ir eilutė taisoma leidimo puslapis 327 (= 329), prilaktioe prilaktioie prilakitoieu 1322 329 (= 331), Fodsio jodsio jodsio (t. b. 1322 jodsio) 332 (= 334), pūtlauj plttauij puttauii PRAES. 2 5G. 1322 335 (= 337),, buwe būwe buwo (t. b. būwo) 1322 336 (= 338), Tydekite sydekite ludekite 1322 (t. b. sudekite) 337 (= 339), jmonemns jmonémns jmonemus 1322 (t. b. 3monémus) 338 (= 340),, did5euliy didséuliy did5euliu ACC. DU. 1322 (t. b. did5éuliu) 342 (= 344), ktanle ktanle ktaule PRAET. 3 1323 (t. b. kfaule ) 351 (= 353),, piktifiys piktūliųs piktūlius 1323 (t. b. piktūliūs) 360(=362),,,, nulidéiyliy nulidéiyliy nulidéiyliy 3moGEN. PL. 1324 jmouiy 3mouių nių (t. b. žmonių) 378 (= 380), nujemmintiei nujėmmintiei nujėmintiei NOM. PL. 1324 379 (= 381), iywenia ijwenia iywemia PRAES. 3 1324 (t. b. iswemia) 394 (= 396),, kaip kajp kaip (t. b. kaip) 1325 398 (= 400),, gates galės gales (t. b. galės) FUT. 3 1325 404 (= 406),, Apaltatai Apdltatai Apdfitatai 1325 (t. b. Apdfitatar) 434 (= 436), piktiemys piktiémuys piktiemus 1326 (t. b. piktiémus) 450 (= 452),, tiektaj tiektdj tiektai (t. b.tiektai) 1326 471 (= 473),, Iwétes fwétes fwétas NOM. SG. 1327 RECENZIJOS | 195 DP puslapis Išspausdinta DP J. Palionio Pastabos 2000 m. ir eilutė taisoma leidimo puslapis 473 (= 475), wienų 3odjių wienų jodjiu wienu jodjiu INSTR. SG. 1327 474 (= 476),, ., pawaijdo pawdiido pawdizdo 1327 475 (= 477). lėktui sėktui lėktai (t. b. sékfai) DAT. SG. 1327 477 (= 479), Apaltatas Apiltatas Apafitatas (t. b. 1327 Apdftatas) 478 (= 480), bitoliy bitoliy bitofiu (t. b. 1327 bitoliu) 510 (= 511), ,, jemjnių 3jęmjnių Femjniu (t. b. 1328 jęmjniu) 518 (= 519), belnelį belnėlį bernelį (t. b. ACC. SG. 1328 bernélj ) 518 (= 519), 3odjių jodsiy Fodsiu (t. b. INSTR. SG. 1328 jodsiu) 531 (= 533),, tęko tėko tako (t. b.tąko) PRAES. 3 1329 535 (= 537), vi dūdineie vi dūdinčie vidudineie (t. b. PRAES. 3 1329 vidudinéie) 553 (= 556), fwety wet fwetu (t. b. INSTR. SG. 1329 went) 568 (= 571), vi Iwiro vi fwiro vilwiro (t. b. 1330 viiwiro) 594 (= 597),, wie umo [wie imo fwielumo (t. b. 1330 fwieliimo) 601 (= 604), tarny tarnų tarnu (t. b. tarnū) INSTR.SG. 1330 610 (= 613),, gaiwa gaiwd galwa (t. b. gatwd) NOM. SG. 1330 614 (= 617),, ,, galiy galy galiu (t. b. galu) PRAES. 1 SG. 1330 618 (= 621), melftus mélltus melltys (t. b. SUP. 1331 mélltys) 619 (= 624), isliyte elt isliynte éft’ i5liytg elt (t. b. 1331 i5liyntg élt’)