Lithuanian and Indo-European Phonological Parallels

ACTA LINGUISTICA LITHUANICA XLV (2001), 145–150 Lietuvių kalbos ir indoeuropiečių kalbų fonologiniai paraleliai William R. Schmalstieg The Pennsylvania State University Teigiama, kad lietuvių tarmėms (ir daugeliui kitų kalbų) būdingas monoftongizavimas yra savotiškas indoeuropiečių prokalbėje vykusių monoftongizacijos procesų pasikartojimas. Kaip ir dabartinės lietuvių kalbos „negrynieji“ dvibalsiai, senieji indoeuropiečių balsio ir nosinio arba sklandžiojo priebalsio junginiai taip pat buvo laikomi dvibalsiais. In a recent article (Schmalstieg 2000) I have tried to show how the syntax of contemporary Lithuanian may shed light on the internal development of Indo-European. In this article I hope to show how Lithuanian phonology can give us a clue as to the internal phonological history of the common Indo-European language. Gerai žinoma, kad kalbiniai pokyčiai laikui bėgant linkę kartotis. Gerai žinomas tokio reiškinio pavyzdys – velarinių priebalsių pakartotinės palatalizacijos slavų kalbose. Čia ketinu aptarti kai kuriuos monoftongizacijos procesus, kuriuos esu postulavęs bendrojoje indoeuropiečių prokalbėje ir kurie, kaip žinoma, kartojosi baltų bei daugelio kitų kalbų istorijoje. Antkowski (1956: 50) iš tiesų rašė, kad dvibalsių monoftongizacija yra procesas, vykęs visų indoeuropiečių kalbų istorijoje. Norėčiau pasiūlyti, kad užrašyta lietuvių kalbos istorija, palyginta su kelių kitų indoeuropiečių kalbų istorija, gali padėti suprasti galimą vidinę indoeuropiečių prokalbės rekonstrukciją. Zinkevičius (1966: 92) notes that the Eastern High Lithuanian Panevėžiškiai in final circumflex and unstressed position change ai, ei, au respectively into the monophthongs ę, ė, o (or in places o). Thus, e.g., in Biržai, for rankai we encounter the dat./loc. sg. ruj·ke (to the, in the) hand’, for drobei we encounter dat./loc. sg. dró·b’e ‘(to the, in the) linen’, for turgaus we encounter gen. sg. tūr·gos ‘(of the) market’. One can compare the Latvian Tahmian dialect monophthongizations reported by Rudzīte (1963: 166): mêt² < meita ‘daughter, girl’ and lōks < lauks ‘field’. Monoftongizacijos ai į e ir au į o pavyzdžių randama tocharų kalbos A tarmėje (priešingai nei tocharų kalbos B tarmėje, kur išliko pirminis dvibalsis): (A) neñci „tikrai“ = (B) nai „na, taip“; (A) we (mot. g.) „du“ = (B) wai „ir“ < indoeuropiečių *du̯ai (Van Windekens 1976: 30). Taip pat palyginkite tocharų kalbos A olar ir tocharų kalbos B aulāre „palydovas, draugas“ (Van Windekens 1976: 32). Vulgariojoje lotynų kalboje pirminis 146 | WILLIAM R. SCHMALSTIEG Lotynų kalbos ae (seniau ai) susilieja su ankstesniu trumpuoju e, paliudytu, pavyzdžiui, Pompėjos įrašuose; plg. 2 asm. vns. es. laiko formą queris, 2 asm. dgs. es. laiko formą querite greta klasikinės lotynų kalbos quaero „ieškau“ (anksčiau gvairo) (žr. Rohlfs 1970: 24). Taip pat palyginkite lot. causa „priežastis, pagrindas“, iš kurio kilo prancūzų chose „daiktas“. Senovės graikų ναί „taip, iš tiesų“ šiuolaikinėje graikų kalboje tariamas [né]. Kai gotų rašybos ai kildinamas iš indoeuropiečių *ai, *oi or *əi, daugelis mokslininkų jam priskirtų tarimą ē, pavyzdžiui, naudininko vns. formoje gib-ai „(dovanai)“ ir bendratyje laisjan „mokyti“ (Braune & Ebbinghaus 1981: 29-30). Tam tikroje aplinkoje šis dvibalsis monoftongizuojamas ir senojoje aukštaičių vokiečių kalboje, pavyzdžiui, prieš -r senojoje aukštaičių vokiečių kalboje lēren „mokyti“, plg. gotų laisjan (Braune & Eggers 1975: 42). Panašiai gotų rašybos junginys au paprastai aiškinamas kaip ilgas atviras o garsas (Braune & Ebbinghaus 1981: 33-34). Germanų au dažnai atliepiamas senuoju aukštaičių vokiečių ilguoju ō, pavyzdžiui, hōh „aukštas“ greta gotų háuhs (Braune & Eggers 1975: 45). Slavų kalbų indoeuropiečių *oi ir *ai jungimas su *ē ir vėlesnis virtimas ě yra gerai žinomas; plg. senosios bažnytinės slavų kalbos naudininko ir vietininko vns. rǫc-ě „(į, ant) rankos“, kurį galima palyginti su bendrinės lietuvių kalbos rank-ai ir tarminiu (žr. pirmiau) rùj-k-ė, kur matyti lygiagretus, bet vėlesnis monoftongizavimas. Taip pat gerai žinomas slavų kalbų *au ir *ou virtimas u, plg. kamiengalio *-u kilmininko vns. formą med-u „(medaus)“. Indoeuropiečių *ai, *ei and *oi sanskrite visi susiliejo į *ē, taigi, pavyzdžiui, iš indoeuropiečių *u̯oid- turime sanskrito ved-a „žinau“ greta senovės graikų οἶδα ir gotų wait. Panašiai indoeuropiečių *au, *eu and *ou sanskrite visi susiliejo į *ō; plg. kamiengalio *-u kilmininko vns. formą madh-o-ḥ „(medaus)“. Sanskrito kamiengalio *-u kilmininko vns. galūnę -oḥ galima palyginti su lietuvių tarmių kamiengalio *-u kilmininko vns. galūne -os ir gotų kamiengalio *-u kilmininko vns. galūne -aus (kur seka -au- tariama kaip ilgas atviras o garsas). Tačiau šie daugiau ar mažiau natūralūs fonologiniai procesai anaiptol neapsiriboja vien indoeuropiečių kalbomis. Pavyzdžiui, klasikinės arabų kalbos koinės dvibalsiai /ay/ ir /aw/, išlikę Zahle tarmėje, daugelyje tarmių atitinkamai monoftongizuojami į /e:/ ir /o:/. Pavyzdžiui, Zahle tariama /bayt/ „namas“ ir /lawn/ „spalva“, o Tyre, Sidone ir Beirute atitinkamai /bet/ ir /lo:n/ (Cadora 1979: 19). Iš tiesų, jei tikima kalbiniais universalais, neabejotinai galima teigti, kad monoftongizacija yra kalbinis universalas. Jei kalbos užrašyta istorija pakankamai ilga, tikėtina, kad joje aptiksime monoftongizaciją. Todėl būtų keista, jei indoeuropiečių kalbos istorijoje nebūtų įvykę nė vieno monoftongizacijos proceso. Tačiau kadangi indoeuropiečių monoftongizacijų rekonstrukcija yra kalbos, kuri pati jau yra rekonstruota, vidinė rekonstrukcija, įrodymų greičiausiai bus nedaug ir juos bus sunku interpretuoti. Viena akivaizdi priežastis, dėl kurios sunku rekonstruoti monoftongus, yra ta, kad pagal teoriją tautosilabinėje pozicijoje neturėtų likti dvibalsių. Todėl fonologinių įrodymų reikia ieškoti morfemose, kurios gali pasitaikyti ir prieš priebalsį, ir prieš balsį, kad pirminio dvibalsio antrasis dėmuo kartais galėtų būti atliepiamas atitinkamu priebalsiu, t. y. /i/ – /j/ arba /j/, /u/ – /w/ arba /v/ ir t. t. Jei etimologinis pirminio dvibalsio variantas prieš balsį LITHUANIAN AND INDO-EUROPEAN PARALLELS | 147 trūksta, todėl apskritai negali būti jokių paliudytų fonologinių įrodymų, kad egzistavo pirminis dvibalsis. Taigi siūlau, kad indoeuropiečių šaknis *dou- „duoti“ prieš priebalsį virto *dō- > liet. bendratis dúo-ti, gr. 1 asm. vns. es. (δῐ)-δω-μι, skr. (dá)-dā-mi „duodu“ (žr. Schmalstieg 1980: 150–157). Tačiau senosios prieš balsį buvusios formos *dou- refleksas aptinkamas liet. dāv-ė „davė“, graikų kipriečių bendratyje δοϝεναι „duoti“ ir umbrų 3 asm. vns. liepiamojoje nuosakoje (pur)do-vi-t(u) = lot. pericito „teaukoja“ (žr. Schmalstieg 1980: 151–157). Akivaizdu, kad jei nebūtų buvę etimologinės *dou- vartosenos prieš balsį, dvibalsio nebūtų buvę įmanoma rekonstruoti, nes visi prieš priebalsį buvusios formos refleksai būtų buvę *-ō-. Be to, mano nuomone, įvairių tos pačios šaknies *dō-, *dou-, *du- apofoninių formų kontaminacija ir pertvarkymas aptinkami skaitvardyje *duō „du“ (plg. lot. duo, gr. δύο, liet. dù, slavų dva) ir *duōu- (plg. skr. dva-u). Iš *dou- „du“ kilęs veiksmažodis iš pradžių reiškė „padaryti dviem, padalyti“, o tai lėmė reikšmę „dalytis“. Pavyzdžiui, angliškas posakis „to share something with somebody“ gali reikšti „kam nors duoti dalį ko nors“. Reikšmė „padalyti, atskirti pusę (šito kam nors)“ vėliau įgijo reikšmę „duoti (šį daiktą kam nors)“ (Schmalstieg 1987: 17). Kyla pagrįstas klausimas: jei visi etimologiniai indoeuropiečių dvibalsiai uždaruose skiemenyse virto monoftongais, kokia yra paliudytų dvibalsių uždaruose skiemenyse kilmė? Siūlau, kad indoeuropiečių kalboje nauji uždari skiemenys atsirado tam tikrose sekose išnykus pirminiam nekirčiuotam balsiui. Taigi, pavyzdžiui, indoeuropiečių seka, aptinkama *-u kamieno kilmininko vienaskaitos galūnėje *(medh)-ous (plg. liet. medaũs „[medaus]“), buvo *-óuos, kirčiui tenkant pirmajam galūnės skiemeniui, o antrajam balsiui išnykus. Tačiau etimologinė proindoeuropiečių *-u kamieno kilmininko vienaskaitos galūnė galėjo būti ir *-ouós arba, kirčiuojant šaknį, *-ouos (t. y. be jokio galūnės kirčio); tokiu atveju rezultatas yra *-uos. Vėlesniais laikais *-u kamienų daiktavardžiuose galūnė *-ous dažniausiai apibendrinta, o pirminė *-uos forma dažniausiai išnyko. Vis dėlto sanskrite paliudyti abiejų šių *-u kamieno kilmininko vienaskaitos galūnių refleksai. Pasak Macdonell (1968: 296, fn. 7), Rigvedoje *-u kamieno kilmininko vns. mádh-vas (mano nuomone, iš *[medh]-uos < *[médh]-ouos) pavartota 67 kartus, o mádh-os (= liet. med-aũs, slavų med-u, mano nuomone, iš *[medh]-ous < *[medh]-óuos) – 13 kartų. Dvibalsių atsiradimą liudija ir giminiškos šaknys, iš kurių vienoje šaknies balsis eina po sonanto, o kitoje – prieš sonantą. Taigi, kai šaknies balsis eina po sonanto i, nom. vns. skr. dyáuḥ „diena, dangus“ ir gr. Ζεύς kildinami iš *diēu-, pasak Thumb-Hauschild (1959: 73). Savo ruožtu forma *diēu- galėjo kilti iš ankstesnės indoeuropiečių *dei̯eu(o)-s. Kitą tos pačios šaknies formą, kurioje šaknies balsis eina prieš sonantą i, rodo OP deiws „dievas“, lot. deus, liet. dievas, skr. deváḥ ir kt. < *deiu-(ó)-s arba *dei̯u(o)-s < proindoeuropiečių *deieu(ó)-s arba *de̯ieu(o)-s. Situacija kiek panaši į slavų kalbų padėtį, kai išnyko jersai, išskyrus tai, kad slavų kalbose, išnykus jerui, prieš jį einantis sonantas gali nevirsti balsiu, 148 | WILLIAM R. SCHMALSTIEG plg., pavyzdžiui, dabartinės rusų kalbos (kilmininko vns.) bojca „kovotojo“ < *bojьca arba ovca „avis“ < senojoje rusų kalboje ovьca, nors šiuolaikinėje slovėnų ir ukrainiečių kalbose -v- prieš priebalsį gali būti tariamas panašiai kaip anglų kalbos -w-. Mano nuomone, indoeuropiečių kalbų uždaruose skiemenyse po balsių einančių nazalų raida kai kuriais atžvilgiais gali būti lyginama su panašių sekų raida lietuvių kalboje. Kitaip tariant, indoeuropiečių sekos, kurias sudaro balsis ir *-n, *-m, *-l, *-r prieš priebalsį, buvo „negrynieji“ dvibalsiai, kaip ir šiuolaikinėje lietuvių kalboje. Bendrinėje lietuvių kalboje žodžio gale ir tautoskiemeninėje pozicijoje prieš pučiamąjį trumpasis balsis su -n(-) pailgėja, o nazalizacija išnyksta, pvz., gal. vns. diẽvą „dievą“ ir 3 asm. es. gęsta „užgęsta, užgesta“. Tačiau atkreipkite dėmesį į analoginį šios sekos atkūrimą bendrinės lietuvių kalbos būsimojo laiko asmenavimo formose, pvz., gyvẽnsiu „gyvensiu“ ir kt. Taigi siūlau, kad indoeuropiečių kalbos raidos laikotarpiu trumpasis balsis su *-N- (N = m arba n) tautoskiemeninėje pozicijoje visada virto ilguoju balsiu, tikriausiai per ilgąjį nazalizuotą balsį, vėliau netekusį nazalizacijos, pvz., *-oNC (C = bet kuris priebalsis) > *-øC > *-ōC. Tačiau žodžio gale, arba dėl kirčio ypatumų, arba dėl to, kad kitas žodis galėjo prasidėti tiek priebalsiu, tiek balsiu, susidarė variantai su ilguoju balsiu arba trumpuoju balsiu ir nazaliniu priebalsiu. Taigi žodžio gale buvusi *-oN galėjo virsti arba *-ō (galbūt, jei ji buvo nekirčiuota arba jei kitas žodis prasidėjo priebalsiu), arba išlikti *-oN (galbūt, jei ji buvo kirčiuota arba jei kitas žodis prasidėjo balsiu). Pateikiu du pirminės automatinės kaitos tarp *-oN ir *-ō morfologizacijos paliudytose indoeuropiečių kalbose pavyzdžius. Turiu omenyje skirtumą tarp antrinės 1 asm. vns. galūnės *-om, paliudytos lot. sum < *e-sóm, 1 asm. vns. būtojo imperfekto gr. ἔφερον, skr. ábhar-am „nešiau“ ir pirminės 1 asm. vns. galūnės *-ō, paliudytos 1 asm. vns. esamojo laiko lot. fer-o, gr. φέρω, skr. bhár-ā-mi (su vėliau pridėta atematinės galūnės -mi) ir liet. neš-ù „nešu“ (žr. Schmalstieg 1980: 41; 1998). Daugelis indoeuropeistų pirminę 1 asm. vns. galūnę *-ō kildina iš balsio ir laringalo sekos, kaip įrodymą nurodydami hetitų 1 asmens vienaskaitos (2-osios asmenuotės) galūnes -ah-hi ir (mediopasyvo) -ah-ha. Tačiau paliudytose neanatolinėse indoeuropiečių kalbose galūnė *-ō aptinkama veiksmažodžio aktyvo formose, o hetitų kalboje 1 asm. vns. galūnė -ah-ha aptinkama mediopasyvo asmenuotėje. Galūnės -ah-hi asmenuotės reikšmė nėra aiški, ir paprastai nepaaiškinama, kaip tiksliai -ah-hi galėjo virsti *-ō. Todėl pirminę 1 asm. vns. galūnę *-ō laikau daug tikėtiniau kilusia iš antrinės *-oN, o ne iš balsio ir laringalo. Žodžio gale buvusių *-oN ir *-ō refleksų taip pat aptinkama *-o kamieno naudininko vienaskaitos įvardinėse ir daiktavardinėse galūnėse; plg. etimologines apibrėžtąsias formas liet. t-am-(ui), slavų t-om-u, kuriose etimologinė *-om- apsaugota tolesnio apibrėžtojo įvardžio nario balsio. Etimologinę *-ō rodo daiktavardžių *-o kamieno naudininko vns. lot. lup-ō, skr. vṛkāya (su vėliau pridėtu elementu -ya), gr. λύκῳ, liet. vilk-ui „vilkui“ (graikų ir lietuvių kalbose vėliau analogiškai pridėjus *-i). Daugiau šios kaitos pavyzdžių pateikta Schmalstieg (1980: 41–42). LITHUANIAN AND INDO-EUROPEAN PARALLELS | 149 Paprasto žodžio galinio balsio, kaitaliojančio su žodžio galinio balsio ir po jo einančio nosinio priebalsio seka, koegzistencija iš dalies primena Zinkevičiaus (1966: 77) aprašytą situaciją kai kuriose vakarų lietuvių tarmėse (Klaipėdoje ir kt.), kuriose daugiskaitos kilmininko galūnė turi variantus: šak-ū̄n arba šak-ū̄: „(šakų)“ (pastarasis pavidalas be galinio nosinio priebalsio). Zinkevičiaus teigimu, galbūt dėl šaknyje kirčiuojamo tipo įtakos antrasis variantas būdingesnis jaunesniajai kartai, o kai kur rytuose yra visiškai išstūmęs pirmąjį variantą. Esama ir trečiojo varianto su galiniu -m, šak-ū̄-m, kuris, kaip manoma, atsirado apibendrinus formą, vartotą prieš tolesnį lūpinį garsą. Zinkevičius (1966: 76) nurodo žemaitiškus bendrinės lietuvių kalbos skųsti „skųstis“ ir li̇̀sti „šliaužti“ dvigubus variantus, kurie pasirenkamai tariami skū.ńčti arba skū.šti arba l’ī.ń.čti arba l’ī.šti. Pirminių automatinių variantų *-oN ir *-ō, kuriuos sąlygojo fonologinė aplinka, morfologizacija iš dalies turi paralelę anglų kalbos istorijoje. Šiuolaikinėje amerikiečių anglų kalboje neapibrėžtojo artikelio formų a ir an vartojimą visiškai automatiškai lemia tolesnio žodžio pradinio fonemos pobūdis, pvz., a book, bet an apple. Panašiai skirtumas tarp my ir mine iš pradžių taip pat buvo visiškai automatinis, tačiau šiandien šis iš pradžių fonologiškai sąlygotas skirtumas įgijo morfologinę reikšmę, ir šiuolaikinėje bendrinėje anglų kalboje my vartojamas tik kaip posesyvinis būdvardis, o mine – tik kaip posesyvinis įvardis. Šiandien sakytume tik my book (apple) arba the book (apple) is mine, neatsižvelgdami į etimologinį fonologinį sąlygojimą (žr. Strang 1970: 198). Tikiuosi, kad čia parodžiau, jog pasikartojantis kalbos pokyčių pobūdis leidžia manyti, kad, kaip ir lietuvių kalboje, indoeuropiečių kalbos raidoje vyko „grynųjų“ ir „negrynųjų“ dvibalsių monoftongizacija. Daugumoje indoeuropiečių kalbų monoftongizacija yra dažnas ir pasikartojantis reiškinys, daug dažnesnis nei kai kurių tariamų laringalų išnykimas. REFERENCES ANTKOWSKI, F. 1956: La chronologie de la monophtongaison des diphtongues dans les langues indo-européennes. Poznań: Państwowe Wydawnictwo Naukowe. BRAUNE, W., EBBINGHAUS, E. 1981: Gotische Grammatik, Tübingen: Max Niemeyer Verlag. BRAUNE, W., EGGERS, H. 1975: Althochdeutsche Grammatik, Tübingen: Max Niemeyer Verlag. CADORA, F.J. 1979: Interdialectal lexical compatibility in Arabic, Leiden: E. J. Brill. MACDONELL, A.A. 1968: Vedic grammar, Varanasi-Delhi: Indological Book House. ROHLFS, G. 1970: From Vulgar Latin to Old French: An introduction to the study of the Old French language. Transl. by Vincent Almazan & Lillian McCarthy, Detroit: Wayne State University Press. RUDZĪTE, M. 1963: Latviešu dialektoloģija. Rīga: Latvijas valsts izdevniecība. SCHMALSTIEG, W. R. 1980: Indo-European linguistics: A new synthesis, University Park and London: The Pennsylvania State University Press. SCHMALSTIEG, W. R. 1987: A structural and typological view of some Indo-European monophthongizations. Poznań: Adam Mickiewicz University. (Institute of Linguistics, Working papers, 23.) SCHMALSTIEG, W. R. 1998: Latin sum and the Slavic first person singular present. Historische Sprachforschung 111 (2), 286–295. SCHMALSTIEG, W. R. 2000: Lithuanian and Indo-European Parallels. Journal of Indo-European Studies 28, 385–398. 150 | WILLIAM R. SCHMALSTIEG Strang, B. 1970: A history of English, London: Methuen & Co. Thumb, A., Hauschild, R. 1959: Handbuch des Sanskrit. Vol. 2, Heidelberg: Carl Winter. Van Windekens, A. J. 1976: Le tokharien confronté avec les autres langues indo-européennes. Vol. 1. La phonétique et le vocabulaire, Louvain: Centre international de dialectologie générale. Zinkevicius, Z. 1966: Lietuvių dialektologija, Vilnius: Mintis. Gauta 2001 07 23 William R. Schmalstieg The Pennsylvania State University School of Languages 302 A Burrowes Bldg. University Park, PA 16802, USA [email protected]