Sociolingvistinis žvilgsnis į XVI–XVII a. Rytų Lietuvos antroponimiją

ACTA LINGUISTICA LITHUANICA XLV (2001), 39-61 Sociolingvistinis žvilgsnis į XVI-XVII a. Rytų Lietuvos antroponimiją LAIMA GRUMADIENĖ Lietuvių kalbos institutas, Vilnius On the basis of an analysis of personal names recorded in the 1554 and 1636 court rolls of Linkmenys (East Lithuania) it is suggested that at least from the 16th century onward a mechanism of Ruthenianisation could have operated in the lands of present-day Lithuania, similar to the process of Polonisation that operated later. Ruthenian, the spoken variety of the language of the Ducal Chancery, could have spread among the gentry as a status symbol. This process could also have affected part of the peasantry. The fact that shortened forms of Christian names may appear both in a Lithuanian and in a Slavic shape shows that both must have been in use: it cannot be atributed to scribal habit. This means that in the 16th century there may have been foci of Lithuanian-Ruthenian bilingualism far to the north of the Lithuanian-Ruthenian language border. If so, then our view of the mechanism of introduction of (part of the) Slavicisms in the Eastern Lithuanian dialects must be revised: they could have been introduced along with new features of everyday life, under the influence of the written (especially Church Slavonic) tradition, or as a result of bilingualism spreading from the 16th century onward. 1. DEL SOCIOLINGVISTINĖS SITUACIJOS Aptariant keleto šimtmečių senumo fonetinius lietuvių kalbos ar atskirų jos tarmių, ypač rytinių, kitimus, visuotinai pripažįstama, jog „labai glaudūs ir seni kontaktai su rytiniais slavais ir visoks maišymasis negalėjo neturėti įtakos lietuvių kalbos raidai“ (Zinkevičius 1987: 68). Nemažos dalies leksikos slavizmų radimąsi įprasta aiškinti kultūrų sąveika, civilizacijos plėtra, t. y. kaip NAUJOVIŲ įvardijimą skolintais ar paraidžiui išsiverstais žodžiais. Tokiais atvejais nebūtini itin glaudūs ir aktyvūs kontaktai, skoliniai gali sklisti per tarpininkus: „[...] lietuviai iki Mindaugo laikų jau buvo šiek tiek susipažinę su krikščionybe, matyt, daugiausia per kaimynus rytų slavus: žinojo ir vartojo iš rytinių slavų gautus krikščionybės terminus, krikščioniškų švenčių pavadinimus, jiems buvo nesvetimi kai kurie krikščioniški asmenvardžiai. Visa tai lietuviai greičiausiai gavo natūraliai bendraudami su kaimynais krikščionimis, prekiaudami su jais ir keisdamiesi kultūros vertybėmis, nes apie misijinę veiklą to meto Lietuvoje tiesioginių duomenų neturime“ (Zinkevičius 2000: 14). Yra žinoma, kad leksikos skolinimuisi per aktyvius ryšius būdinga ir tai, kad būna perimami ar pakeičiami svetimais jau savoje kalboje turėti žodžiai, žodžiui suteikiama papildoma, savo kalboje neturėta reikšmė, pasiskolinta iš svetimųjų, kai šalia turimas kitas (savas) žodis tai reikšmei nusakyti, t. y. šalia paprasto, natūralaus, vyksta ir pertekli- 40 | LAIMA GRUMADIENĖ nis skolinimasis. Būtent tokių skolinių ir vengta rašant didįjį Lietuvių kalbos žodyną. Jeigu iš jo pamėgintume sudėlioti atskirų tarmių ar šnektų žodynus ir palygintume juos su jau turimais negausiais parašytaisiais, visų pirma pasigestume jau aptarto pobūdžio skolinių. Bet tarmių slavizmų ir jų chronologijos tyrimai (plačiau apie šio klausimo literatūrą ir savus pastebėjimus žr. Kardelis 1999) tikrai nepaneigia hipotezės, jog dalis leksikos slavizmų bus galėję patekti į kai kurias dabartinių pietų ir rytų aukštaičių (visų pirma vilniškių ir uteniškių) šnektas senokai ir ne vien kaip kultūros skoliniai, t. y. su naujomis ar naujai įprasmintomis realijomis. Juk šnektose yra dalis senų slavizmų, kurie tiesiog išstūmė neabejotinai vartotus savus žodžius (įvardijimų sistemose ir posistemėse, tiek semantinėse, tiek gramatinėse, žiojėja savotiškos „skylės“, kurias užpildo slavizmai). Taigi tai tipiški dvikalbystės ir aktyvių kontaktų reiškiniai. Nuolat ir ilgai vartojami tokie slavizmai buvo gludinami, kito, todėl nelengva susekti jų radimosi laiką (plg. Urbutis 1992, 1993), bet galima daryti prielaidą, kad dalis jų galėjo patekti ir XVI-XVII a. Grynų to meto Rytų Lietuvos tarmių šnekamosios atmainos paminklų nėra, o vadinamojo rytinio raštų kalbos varianto, grįsto besiformuojančiu Vilniaus interdialektu, raštijoje atsispindi aukštesnės pakopos, t. y. raštų, kalba, savo ruožtu patyrusi slavų (ir ne tik) poveikį dar ir dėl sąveikos su šaltinių kalbomis, iš kurių didelė dalis tos raštijos buvo verčiama. Tam tikras, nors ir su didelėmis išlygomis, kalbų vartosenos paminklas yra įvairūs administraciniai ir bažnyčios rengti gyventojų ir vietovardžių sąrašai. Aišku, kad lietuvių ir gudų' kalbų santykiai labai seni. Čia norėtųsi juos aptarti remiantis XVI a. vidurio ir XVII a. pradžios šaltinių duomenimis. Naujesnė mintis būtų ta, kad tuometinė šnekamoji gudų kalba bus galėjusi turėti nemažos įtakos dabartinės Rytų Lietuvos tarmėms, ypač leksikai, per žemiausio socialinio gyventojų sluoksnio — valstiečių — tiesioginius kontaktus ir kai kur galimą aktyvią dvikalbystę kalbamu metu NE VIEN PAČIAME ETNINĖS LIETUVOS (Zinkevičius 1987: 112) RYTINIAME PAKRAŠTYJE (plg. Vidugiris 1983: 53), BET DAUG PLATESNIU RUOŽU Į VAKARUS. Galimas ir nuosaikesnis čia keliamos prielaidos formulavimas: jeigu faktai patvirtintų, kad XVI-XVII a. dabartinės Rytų Lietuvos teritorijoje (gal tik paskirose vietovėse) tikrai būta aktyvių lietuvių ir gudų kalbų kontaktų ir dvikalbystės atvejų, tai gal ir dalies Šiuo metu lietuvių kalbotyroje įprastesnis baltarusių terminas, bet jis paprastai siejamas su dabartinės valstybės Baltarusijos ir jos gyventojų pavadinimu, o čia, svarstant XVI a. vidurio — XVII a. pradžios problemas, ko gero, vartotinas taip pat senas tradicijas lietuvių kalboje turintis etnonimas gudai, šio etnoso kalbą vadinant gudų kalba (plg, Gudavičius 1999: 436). Gudais lietuviai ėmė vadinti Lietuvos Didžiosios Kunigaikštijos gyventojus, šnekėjusius slavų kalba ir gyvenusius dalyje vadinamosios Juodosios, Baltosios ir Raudonosios Rusijos. Didžiosios Maskvos kunigaikštijos rusai, maskvėnai, juos vadino tiesiog lietuviais, ru. Aumeunbi, patys jie vadinosi rusais, ru. pycckue (Cekmonas 1988: 42), o suvokdami save kaip Lietuvos Didžiosios Kunigaikštijos pavaldinius — tiesiog lietuviais. Tenka įsivesti neįprastą lietuvių kalbotyroje santrumpą gu. — gudų kalba. Nagrinėjamame 1554 m. šaltinyje, beje, minimas Gudiškių dvaras (dworu jego Gudziszek IN, 121), o tai rodo kitus buvus ne gudus; yra etnoniminės kilmės asmenvardžių: Szczepan Gudelis 1N,.., 84; Jezioru Taru miedzy polmi Mosia Nareykowicz, ktorę zowią Gudziskiego IN, 123; Janielis z Mosiem bratem Melancy, ludzi gudziskie IN,.., 122, nors pastarieji du gali reikšti priklausymą Gudiškių dvarui. Yra dar vienas etnoniminės kilmės asmenvardis — Andrzey Tatarzyn IN,.., 86, 0 Lach IN, 104 robi asmenvardis gali būti siejamas tiek su etnonimu, tiek ir su Aleksejaus ar Iljos trumpiniais, plg. B,, 24, 71. Prisimintini J. Ochmanskio (1996: 66-7) samprotavimai dėl galimos tokių pavadinimų atsiradimo chronologijos ir istorijos. XVI-XVII a. RYTŲ LIETUVOS ANTROPONIMIJA | 41 slavizmų atsiradimas tarmėse galėtų būti aiškintinas būtent jais, t. y. atskirais atvejais nukeltinas į ankstesnius laikus? Tokių slavizmų paieška — jau visai kita tema. Čia rūpi pasiaiškinti, ar yra įrodymų, kad anuomet tokios aplinkybės dvikalbystei rastis galėjo būti susiklosčiusios. Būtina pridurti, kad niekas ir neneigia lietuvių ir gudų kalbų sąveikos (plačiau žr. Zinkevičius 1987: 54-75), bet paprastai kalbama arba apie vėlesnio meto aktyvius ryšius, t. y. po XVIII a. pradžioje Lietuvą nusiaubusio maro ir karų į ištuštėjusius rytinius ir pietrytinius dabartinės Lietuvos pakraščius atsikėlus jau didesniam skaičiui gudų, arba apie itin senus laikus. Čia, remiantis antroponimijos duomenimis, norėtųsi pamėginti įrodyti, kad kai kuriose dabartinės Rytų Lietuvos vietovėse aktyvių kontaktų su gudais galėjo būti buvę ir XVI a. viduryje bei XVII a. pradžioje. Apie tai, kad XVII a. pradžioje Vilniuje gyveno nemaža gudų, yra rašęs Zinkevičius (1977: 6-7), tačiau jis nagrinėjo katalikų bažnyčios dokumentą, todėl nenagrinėti liko ten tiesiog negalėjusių patekti stačiatikių asmenvardžiai (o bent dalis gudų, kaip ir lietuvių, tuomet, tikėtina, tokie ir buvo, nes vien Vilniuje stovėjo 9 cerkvės). Ir apskritai daugelis tuometinių gudų, kurie, beje, dar gana neseniai (XIV-XV a.) buvo tapę tauta su savo kalba, išsirutuliojusia iš vakarinių rusų tarmių, gyveno Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštijoje ir sudarė nemažą dalį tuometinės Vilniaus vaivadijos gyventojų. Ar visi jie jau buvo priėmę krikštą iš Bizantijos (stačiatikybė buvo įvesta 988 m.), duomenų nėra: manoma, kad tuo metu skiriamoji stačiatikybės riba vakaruose ėjo ties Polocko, Minsko, Gardino linija (Zinkevičius 2000: 13). Kai kurie gudai, kaip ir stačiatikiai lietuviai, vėliau galėjo pereiti į katalikybę. Nedaug žinoma apie tuo metu atokesnėse vietovėse gyvenusius stačiatikius, bet vis dėlto aišku, kad, nors kai kur ir negausiai, jų gyventa visoje dabartinės Lietuvos teritorijoje, ypač didikų (Gudavičius 1999: 68, 96, 358, 436-439, 452 ir kt.). Ir, be abejo, kuo ryčiau, tuo daugiau. Tačiau nesinorėtų tarp gudų ir stačiatikių dėti lygybės ženklo: kad vėliau taip nebuvo, tai aišku, kaip nėra ir dabar, bet juk katalikų žemės su stačiatikių dabar ribojasi maždaug ten pat, kaip ir pagrindiniai etniniai lietuvių ir gudų gyventi plotai. Beje, dalis šio paribio gyventojų, pradedant XIV a., yra tapusi unitais (Gudavičius 1999: 318-321). Įtarimą dėl stačiatikybės įtakos kelia kanoninių stačiatikių vardų bei jų trumpinių ir vėliau iš jų išsirutuliojusių pavardžių buvimas. Zinkevičiaus (1977: 89) nuomone, „Kadangi anuomet krikštijant buvo gana griežtai laikomasi katalikiškų kanoninių krikšto vardų formų (rašomų lotyniškai arba lenkiškai), tai rytų slaviški jų variantai galėjo į aktus patekti tik atsitiktinai ir būtent tie, kurie žmonių (katalikų) anuomet buvo plačiai vartojami.“ Beje, tame pačiame puslapyje autorius pateikia 57 rytų slavų kilmės krikšto vardų trumpinius, XVII a. pradžioje išsaugotus tėvavardžiuose (patronimuose), nes pastarieji nebuvo norminami. Maciejauskienė, aptardama XVI a. šaltiniuose beveik iš visos dabartinės Lietuvos teritorijos įrašytus vardus, pažymi, kad ne visi jie anuomet buvo vienodai populiarūs, ir iš tokių nurodo, pvz.: Acmacheii, Hpmona, Kanukemo, Kiumenms, Ilpoxons, Baaducaaes ir kt. (1979: 86), taip pat pastebi, kad iš maždaug 10 000 peržiūrėtų to meto įrašų galima išskirti 70 skirtingų krikšto vardų, turinčių įvairiausių trumpinių, o šio tipo vardai jų beveik neturintys. Dalis tų vardų — iš stačiatikių nomenklatūros arba senovės slavų. Ar XVI a. jie plito ir tarp katalikų, nedarant didesnio skirtumo, vis dėlto nėra visai aišku. 42 | LAIMA GRUMADIENĖ Maciejauskienė (1991: 230) taip pat pažymi, kad „Reti XVI a. slaviškos bei germaniškos kilmės asmenvardžiai greičiausiai rodo lietuvių pavardžių atsiradimą skolinimo keliu. Be to, kai kurie iš slavų kalbų kilę antroponimai gali būti vertinami ir kaip lietuviškų asmenvardžių slavinimo rezultatas“. Bet pavardžių skolinimo sąvoka dabartinės Rytų Lietuvos teritorijoje komplikuotųsi, jeigu būtų priimta prielaida, kad tame pačiame pavardžių formavimosi procese dalyvavo tiek lietuviai, tiek ir gudai, tiek vieniems, tiek kitiems buvo tiesiog prisegamos patroniminės -evič, -ovič priesagos, nes tokia buvo bendra Lietuvos Didžiosios Kunigaikštijos nuostata, kai oficialioji jos kalba iki 1696 m. buvo slavų kanceliarinė (šios nuostatos neatsisakyta ir vėliau). Taigi ir gudų arba sugudėjusių lietuvių, Lietuvos Didžiosios Kunigaikštijos gyventojų, pavardės galėjo tapti sunkiai beatidaloma ir todėl tik sąlygiškai vadintina skolinta lietuvių antroponimijos dalimi. Krikščionių vardų nomenklatūra įvairiose šalyse skiriasi, nors branduolys didele dalimi bendras. Lietuvoje, kai nuo XVI a. pabaigos kalendoriuose imti rašyti šventųjų vardai jų mirties dieną, pamažu nusistovėjo labai panaši nomenklatūra į lenkų (Kuzavinis, Savukynas 1994: 36-40). Vargu ar tai leistų manyti, kad iki tol griežtesnių taisyklių nesilaikyta. Taigi klausimas, ar gerokai storesnis slaviškų vardų ir atitinkamai vėlesnių pavardžių, kilusių iš stačiatikių kanoninių ar senovės slavų vardų, sluoksnis dabartinės Rytų Lietuvos teritorijoje XVI a. viduryje — XVII a. pradžioje, lyginant su visa Lietuva (ko nepaneigia ir Zinkevičiaus (1977) atliktas XVII a. pradžios Vilniaus gyventojų pavardžių tyrimas), susidarė dėl to, kad čia gyveno daugiau su stačiatikybe susijusių žmonių (gudų ar lietuvių — kol kas nežinia), ar dėl kitų priežasčių, lieka atviras. Straipsnyje daroma prielaida, kad tuo metu būdingus slaviškus vardų trumpinius, ypač kilusius iš senųjų slavų dvikamienių ir kanoninių stačiatikių vardų, vartoję žmonės, ko gero, bus šnekėję nelietuviškai arba bent buvę dvikalbiai. Apskritai dėl to meto šnekamųjų kalbų vartosenos kyla nemaža klausimų. Zinkevičius (1987: 144-146), bene nuodugniausiai aprašęs kalbinę situaciją ir kalbų vartoseną dabartinės Lietuvos teritorijoje XVI a. viduryje — XVII a. pradžioje, pateikia faktų, jog tuomet sakytinė lietuvių kalba viešajame gyvenime buvusi vartojama ne tik liaudies, bet ir didikų, tačiau šalia lenkų ir rusų. Netrukus lietuvių kalba liko tik prastuomenės kalba. Lenkų kalba, atėjusi su katalikybe ir didžiojo kunigaikščio dvaru, platinta per mokyklas ir raštininkus, kuo toliau, tuo labiau darėsi prestižinė ir plito. Rusų kalba, iki tol plitusi kaip (senoji) slavų kanceliarinė kalba, o stačiatikybės reikalais — ir senoji bažnytinė slavų kalba, nuo XVI a. pradžios Lietuvos Didžiosios Kunigaikštijos ėmė reikšti ne ką kita kaip tik gudų kalbą (Gudavičius 1999: 436—439). Iš oficialiojoje raštijoje vartotos slavų kanceliarinės kalbos, kuriai darė poveikį ir senoji slavų bažnytinė kalba, bei vakarinių rusų tarmių, virtusių gudų kalba, mišinio, gerokai paveikto ir lietuvių kalbos, jau buvo susiformavęs gana vientisas interdialektinės rašto kalbos variantas, kuriam įtakos turėjo ir Polocko-Smolensko bei Voluinės-Kijevo arealų kanceliarijoje vartota kalba, iš tos kalbos jau reikėdavo versti į tuometinę maskvėnų kalbą. Šia kalba buvo tvarkoma kanceliarinė raštija, į ją buvo išversta ir ja parašyta religinės, teisinės bei pasaulietinės literatūros (prisimintinas P. Skorinos ir jo 1525 m. Vilniuje įsteigtos spaustuvės vaidmuo). Be abejo, tokia kalba, kuri dar vadinama ir senąja baltarusių kalba (žr. Čekmonas 1988: 44-45), jau XVI-XVII a. RYTŲ LIETUVOS ANTROPONIMIJA | 43 turėjo ne tik rašytinę, bet ir sakyting atmainą, ja mokėjo ir praprususi lietuvių bajorija bei didikai, taip pat valdininkai ir raštininkai. Dalis jų buvo vienkalbiai, bet dalis — neabejotinai dvikalbiai. Paprastai teigiama, kad per dvarus plito lenkų kalba, reiškėsi jos įtaka. Tačiau XVI a. (ir anksčiau), galimas dalykas, būta ir gudų kalbos poveikio per dvarus — jeigu ji yra buvusi ponų kalba, tai turėjo turėti įtakos ir pavaldiniams. Taip būtų galima mėginti iš dalies aiškinti tai, iš kur gana toli į vakarus nuo Vilniaus radosi kilmingų (arba turtingų) žmonių pavardžių, kurių pamatu tapo gudiški krikščioniškų vardų trumpiniai, nes ne visi jie turėjo būti atėjūnai iš rytinių slaviškų šalies žemių. Taigi atsargiai galima mėginti formuluoti iki šiol bent jau lietuvių kalbotyroje aiškiau neišreikštą mintį, kad XVI a. (gal ir anksčiau) dabartinėje Lietuvos teritorijoje galėjo vykti panašus į vėlesnį lenkinimo (ir lenkėjimo) gudinimo (ir gudėjimo) mechanizmas: kaip prestižinė kalba per dvarus (lenkų kalbos atveju — dar ir per mokyklas bei bažnyčią) galėjo sklisti gudų kalba, kurią, kaip šnekamąją slavų kanceliarinės kalbos atmainą, vartojo diduomenė)?. Šio straipsnio duomenys, deja, per skurdūs pagrįsti tokią hipotezę. Trečioji gudų kalbos atmaina buvo tarmės, o Vilniaus areale gyvenę ir ja kalbėję paprasti valstiečiai, atsidūrę periferijoje, taip ir nejsisamonino savo priklausymo bendram gudų (ar baltarusių) arealui, todėl iki šiol tebevadina, kitokio pavadinimo nepripažindami, XIV-XVI a. jų padėtį atitikusiu terminu — PRASTA KALBA, PAPRASTAI SNEKANTYS (gudiškai no-npocmy). Toks viduramžiais ir kituose Europos kraštuose vartotas terminas šalia etnonimą atstojančios vietinių žmonių, gu. mymoiluo,, sąvokos suponuoja lyginimą su kitokia tos kalbos atmaina, prestižiškesne, galbūt vartota ponų. Pabrėžtina, kad tai bus buvusi sakytinė kalbos forma, nes daugumos valstiečių tikrai būta beraščių. Trisluoksnė gudų kalba darė ir trejopą poveikį lietuvių kalbai. Rytinėms lietuvių kalbos tarmėms didžiausią įtaką galėjo daryti gudų tarmės tada, kai jų atstovai tiesiogiai bendraudavo. Taigi ir skolinių tuomet galėjo būti kitokio pobūdžio, ne vien taip gausiai per rytinius slavus atėjusių naujų ar pervadintų realijų, ypač susijusių su religija, pavadinimų (kuriuos neretai jie patys būdavo pasiskolinę iš kitų kalbų; plačiau žr. Zinkevičius 1987: 68-75). Čia nagrinėjama išlikusių ir Konstantino Jablonskio rūpesčiu 1934 m. parengtų bei išspausdintų 1554 m. Vilniaus tijūnijos — Nemenčinės ir Linkmenų valsčių — inventoriaus, t. y. kaimų ir gyventojų aprašo, kopijų dalis (rankraštis, deja, dingo XX a. pradžioje*), skirta Linkmenų valsčiui (83-131 puslapiai) ir Vilniaus universiteto bibliotekoje saugomo 43 lapų (86 puslapių) rankraštinio 1636 m. inventoriaus dalis (IN,,,.), Čekmonas užsimena apie šnekamąją kanceliarinės slavų kalbos atmainą, bet minties apiejos vartojimą etninės Lietuvos teritorijoje neišplėtoja: „Senoji baltarusių kalba visų pirma buvo pagrindinė valstybinė D. L. k. (Lietuvos Didžiosios Kunigaikštijos — L. G.) kalba, ja buvo rašoma dauguma teisinių dokumentų (ir etninės Lietuvos teritorijoje). Dėl šios funkcijos senoji baltarusių kalba dar vadinama D. L. k. kanceliarine (arba dalykinių raštų) kalba. Tačiau ji atliko daug daugiau funkcijų. Senąja baltarusių kalba KALBĖJO (išskirta mano — L. G.) daugelis feodalinės diduomenės atstovų — stačiatikių ir katalikų; ja buvo rašomi metraščiai, teologiniai traktatai, buvo išversta grožinės literatūros kūrinių“ (1988: 44, versta mano — L. G.). Autorius ten pat dar primena ir Lietuvos Didžiosios Kunigaikštijos gyvenusius totorius, jų nuo XVII a. pradžios gudiškai, bet arabų rašmenimis rašytą religinę literatūrą — kitabus. Čia jau natūraliai kyla mintis — tad su kuo jie bendravo gudiškai, jei ne su kaimynais? (Dar žr. Kričinskis 1993: 196 ir kt.; Potašenko, red., 2001: 78-79 ir kt.) 3 Plačiau visų perrady istorija pateikiama K. Jablonskio knygoje (IN, ,,: 30-31). 44 | LAIMA GRUMADIENĖ taip pat skirta Linkmenų valsčiui (15-31v puslapiai). Aiškinantis Rytų Lietuvos lietuvių antroponimijos raidą, duomenys apie vardų kilmę visų pirma pateikiami iš Lietuvių pavardžių žodyno (LPZ), nes tai didžiulio kolektyvinio darbo rezultatas, ir tik tais atvejais, kai faktus norima papildyti ar pagrįsti kitokią nuomonę, pasitelkiami kiti šaltiniai, dažniausiai M. Birylos darbai (B,, b,). 2. 1554 m. LINKMENŲ VALSČIAUS INVENTORIUS XVI a. viduryje, tiksliau — nuo 1543 m. (Zinkevičius 1987: 137), Lietuvos Didžiosios Kunigaikštijos administraciniai dokumentai pradėti rašyti ir lenkiškai, o iki tol vyravo slavų kanceliarinė kalba. Vienas iš pirmųjų lenkiškai rašytų inventorių ir yra tų daryti prielaidą, kad tas, kas rašė“ šį inventorių, dar galėjo neturėti pakankamų įgūdžių, jam galėjo daryti įtaką ir slavų kanceliarinė kalba. Tiesa, abėcėlės painiojimo nepastebėta, bet jo galėjo nebelikti XX a. perrašius originalą ar ankstesniais amžiais padarytus nuorašus, nes originalas beveik visas yra dingęs. Rašiusiojo lenkų kalba nėra be priekaištų, nesilaikoma vienodų taisyklių, kietojo ? vartojimas gerokai jvairuoja, ne visuomet paisoma ir kitokių diakritinių ženklų rašymo nuoseklumo, todėl čia tiesiog pateikiama taip, kaip užrašyta originale, tiksliau — nuorašuose. Pažvelgus į 1554 m. šaltinyje lenkiškai užrašytus asmenvardžius, kuriuos tuo metu sudarė arba vien tik vardas, arba vardas su antruoju asmens įvardijimo nariu, gana dažnai dar nebuvusiu tikrąja pavarde, o tiesiog patronimu, t. y. asmenvardžiu, su patroniminėmis priesagomis sudarytu iš tėvo bet kurio (nebūtinai pirmojo) įvardijimo nario (kai kurie autoriai, pvz., Vanagas, Zinkevičius, vartoja TĖVAVARDŽIO terminą, bet dabar jau dažnesnis PATRONIMO, žr. Maciejauskienė 1991: 16), arba kitokių asmens įvardijimų, be patroniminių priesagų, taip pat prievardžių, galima daryti prielaidą, kad tuo metu gyventojų kalbėta mažiausiai dviem kalbomis — lietuvių ir gudų. Kaip vieną iš įrodymo šaltinių galima būtų pasirinkti dokumentus su antroponimijos duomenimis. Tai gali rodyti lietuviški ir slaviški krikščioniški vardai, taip pat senieji slavų vardai, ypač jų trumpiniai arba mažybinės formos. Pats faktas, kad vartojami trumpiniai ir iš jų sudaryti patronimai, rodo buvus tiek lietuvišką, tiek slavišką vartoseną, tai nėra vien užrašinėtojų primesti įvardijimai. Užrašinėtojas galėjo kai ką pakeisti, pvz., nerašyti galūnės*, pateikti lenkišką asmenvardžio perrašą, tarkim, Szczepan IN, 84, Andrzey IN..., 123, išversti, prirašyti slavišką patroniminę priesagą -evič ar -Ovič ar kt., bet vargu ar keitė vardo trumpinio šaknį, nebent tik į ilgąją vardo formą. Tyrėjai pažymi, kad dvarų inventoriuose ir kituose administracinio bei juridinio pobūdžio dokumentuose vartosena galėjo atsispindėti autentiškiau nei bažnyčios knygose (Zinkevičius 1977: 67), į juos būdavo įrašomi ne vien katalikai. Gudiškai šnekantys Lietuvos Didžiosios Kunigaikštijos gyventojai dalyvavo tame pačiame pai Inventoriaus tituliniame lape parašyta: „[...| nižey mianowanych przez mig, Jerzyka Zacharyaszewicza, dzieržawcę zoslienskiego [...]" IN,.., 31 (taigi iš Žaslių, nevietinio žmogaus). Tas pats žmogus Linkmenų inventoriaus tame pačiame puslapyje užrašytas dvejaip: Petrelis Urbanowicz ir Petrel Urbanowicz IN... 107. 5 XVI-XVII a. RYTŲ LIETUVOS ANTROPONIMIJA | 45 vardžių įforminimo raštu (lietuvių pavardžių formavimasis buvo prasidėjęs anksčiau ir buvo kitoks) procese kaip ir lietuviškai šnekantys, t. y. jau anksčiau ėmė ryškėti ir tuo metu ypač stiprėjanti slaviškų patroniminių priesagų -evič, -ovič „prisegimo“ tendencija registruojant gyventojus, kuriai turėjo įtakos slavų kanceliarinės kalbos vartojimas. Pats procesas šiek tiek skyrėsi nuo analogiško proceso didžiojoje Maskvos kunigaikštijoje, nes ten tik kilmingesniesiems leisdavo prisegti tokias priesagas, O žemesniajam luomui — trumpesnes -ev, -ov (Zinkevičius 1987: 134). Šiame straipsnyje daroma prielaida, kad slaviškų vardų trumpinius atsinešė (ar gavo niekur neišvykdami) kalbamose vietovėse tuomet gyvenę tik gudiškai (arba ir gudiškai) šnekantys žmonės, nes lietuviškoje terpėje kai kurių tokių trumpinių kažin ar galėjo rastis. Atkreiptinas dėmesys į Zinkevičiaus (1977: 81; taip pat plg. 82-88) pastabą: „Remdamiesi įrašų tėvavardžiais, galime rekonstruoti nemaža XVI-XVII a. lietuvių vartotų krikšto vardų formų, kurioms pradžią davė ne slaviški kanoniniai krikštavardžiai, bet liaudiniai jų variantai. Dalis tokių formų gali būti ir pačių lietuvių pasidarytos iš kanoninių vardų, visų pirma tos, kurių atitikmenų kaimyninėse slavų kalbose nerandame.“ Neišleistinas iš akių ir tas faktas, kad nagrinėjamas inventorius yra 1547-1566 m. didžiojo Lietuvos kunigaikščio žemėse vykdytos valakų reformos dokumentas. Iš šio 1554 m. dokumento aiškėja, kad Linkmenų valsčiaus žemės, priklausiusios didžiajam Lietuvos kunigaikščiui“, bus buvusios atmatuotos prieš porą ar trejetą metų, o valstiečiai iš buvusių 2-4 dūmų kaimų sukelti į didesnius, nes visų pirma buvo orientuojamasi į tikslingą palivarko žemių sutvarkymą (plačiau apie valakų reformos eigą žr. Ochmanskis 1996: 188 ir kt.). Šiame šaltinyje apie valstiečių atkėlimą iš toliau neminima, nors ar pažyma le. nowik ‘naujakurys’ prie kai kurių asmenvardžių, žinoma, kaimo pavadinimas Nowosady IN,.., 87 ir rodo tam tikrą svetimumą vietos atžvilgiu. Beje, turinčių pažymas nowik asmenvardžiai iš kitų kuo nors labiau neišsiskiria. Lietuvių istorinėje antroponimikoje nėra priimta įrašų lietuviškumo ar slaviškumo (kaip ir germaniškumo) laipsnio sieti su realigja to meto kalbų vartosena, nors vardo ar trumpinio kilmės ir ieškoma". Tai suprantama, nes daug šimtmečių įrašai daryti nelietuviškai, dažniausiai ir ne lietuvių raštininkų ar bažnyčios tarnų, neretai turint intenciją slavizuoti ar germanizuoti. Tačiau sociolingvistiniu požiūriu gal ir galima būtų pasidomėti, iš kur, pavyzdžiui, XVI a. viduryje tose dabartinės Rytų Lietuvos vietovėse, kurios neabejotinai buvo apgyvendintos lietuvių“, atsirado tokių šnekamojoje kalboje vartojamų krikščioniškų vardų trumpinių, kuriems nebūdinga lietuviška daryba. 8 Nagrinéjamo inventoriaus tituliniame lape įrašyta: , Rejestr dworow jego k. mosci ciwunstwa Wilenskiego [--+]“ IN;se 30 ISsamiausiai krikščioniškų vardų Lietuvoje kilmę ir atsiradimo chronologiją yra aprašęs J. Dumčius (1957), tačiau KAIP tie vardai plito, jis nėra svarstęs. 1554 8 Dalis vietovardžių išlieka ir pasikeitus gyventojų kalbai, bet minimose vietovėse kada nors gyvenus lietuvius rodo, pvz., ir tokie vietovardžiai: Siofo Meyranskie IN, 89, Siofo Minducze IN,.., 103,0d sianožęci Czuryszek y Kudrolanek IN, 96, Jeziora Strawinoicia IN,.., 132, za rzeką Wiryntą IN, 105, Jezioro Zusklinis IN, 130, W tey ziemi Ligotowkach IN,.., 99, niwa, ktorą zowią Wierzmieli In, 123 ir kt. 46 | LAIMA GRUMADIENĖ Atkreiptinas dėmesys į tai, kad dalis slaviškų vardų ar jų trumpinių bei iš jų pasidarytų asmenvardžių su slaviškomis patroniminėmis priesagomis -evič, -ovič (kitokių nerasta) iš 1554 m. Linkmenų valsčiaus inventoriaus, M. Birylos darbuose* (b,, 5,) paliudytų XVI-XVIII a. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštijos raštijoje, kituose to meto dokumentuose iš dabartinės Baltarusijos teritorijos ir/ar dabartinės Baltarusijos gyventojų vartosenoje, yra senieji tik stačiatikių kanoniniai (santrumpa st.) vardai ar jų trumpiniai, pvz.: Dosis, Dosia (GEN.) Zonka IN, 116, 127 : gu. Jac" : st. acu B, 60; b,, 140 arba st. @eodocuii b,, 124; Micewicz IN, 114: gu. Miyp : st. Jumumpui B. 169; Micowicz IN, 114 : gu. Miy : st. Jumumpui B, 62; Procewicz IN .., 93 : gu. /Ipoų : st. Ilpoxon, Ilpomac b, 243; Szerg-ut-owicz'? IN ,, 108 : gu. Capeyas, Capeyns, Cepeyco : st. Cepeuū B, 115 su lietuviška mazybine priesaga -ut-, gal atsargiai galima daryti prielaidą ir dėl Sopowicz sopa“ IN,.., 120 : ? plg. gu. Cagponusix, Caxonusik, Canonaubix : gu. Cagon, Caxon, Canon : st. Cogponus, Cochonuii b, 153; 5,, 209, 138 ir kt. Vardas Niestoya (NoMm.) IN .., 119 gali būti siejamas su st. Hecmop' B, 98. Aišku, didžioji dalis slaviškų kanoninių vardų turi atitikmenų ir kitų kraštų krikšto vardų nomenklatūrose, ypač lenkų, be to, jie ilgainiui keitėsi ir pačių slavų vartosenoje arba sutapo su katalikiškaisiais, pvz., tokie kaip Feliksas, Martynas, Motiejus, Petras, Silvestras, Simonas ir kt., taigi kai kurių nė negalima tiksliai skirti vienokiems ar kitokiems, paprastai tai daroma tik pagal fonetinius atitikmenis, pvz.: fir t (st. Oeodop, @oma ir le. Teodor, Tomasz), n ir m (st. Hukoaau ir le. Mikotaj), I ir v (st. Jlaepenmuii ir le. Wawrzyniec), v ir b (st. Bacuauu ir le. Bazyli) ar kitus. Todėl trumpinys Chwiecko IN, 104 greičiau atrodo bus kilęs iš gu. Xeed35xa : XVIXVIII a. gu. Xeedop : st. Oeodop nei iš le. Teodor 5,, 123; Josys IN, 87 : XVI-XVIII a. gu. Ecun : st. Hocug nei iš le. Jozef (visi trumpiniai su z) 5, 76; Matewicz IN,.., 108 : gu. Mam : st. Mamgpeu nei iš le. Maciej B, 118, kaip ir Matulewicz IN,.., 117; Mosis IN;;5, 110, Moysis IN,,,, 104, z Mosiem (INSTR.) IN,,,, 122, z Moyszem (INSTR.) IN,,,, 103, Mosiewicz IN,.., 110 : XVI-XVIII a. gu. Moceii, Mouceu : st. Mouceii nei iš le. Mas : le. Mateusz B, 85, LPZ, 172, nebent a Masiem (INSTR.) IN _.. 89 atveju; Pieczulis 1554 Samoningai pasirinkta lyginti visu pirma su gudų antroponimija, nes iškelta užduotis rasti sąsajų būtent su ja, nors atitikmenų galima būtų rasti ir kitose slavų kalbose. Nepamirština, kad ir M. Birylos sąrašai, nors ir labai turtingi, nėra visaapimantys. Atsižvelgtina į faktą, kad iš rytų plito stačiatikių, o per lenkus — katalikų vardai. Tai, kad čia įrašyta a vietoj slavų turimo o, gali būti ir rytinių slavų kalbų, šiuo atveju gudų, balsio 0 adaptacija lietuvių kalboje balsiu a (dažniausiai pusilgiu) (plačiau žr. Kardelis 1999: 39 ir kt.). Taip pat pažymėtina, kad čia gudiški atitikmenys dažniausiai pateikiami tik iš dviejų M. Birylos šaltinių, kuriuose kurio nors vardo ar trumpinio gali būti ir neužfiksuota, tada pateikiamas panašiausias, turintis to meto darybos analogų (jei rasta XVI-XVIII a. dabartinės Baltarusijos teritorijoje rašytuose šaltiniuose, romėniškais skaitmenimis nurodomas amžius, jei be nuorodos — tai pavyzdys iš dabartinės vartosenos). Perrašas čia ir toliau pateikiamas tokia rašyba, kaip yra šaltinyje, iš kurio cituojama. Ir dabartinėms vakarinėms gudų tarmėms būdingas pereinamųjų garsų, ypač minkštųjų, tarps ir š,c ir č, ziržtarimas, todėl Szčia gali būti tokio tarimo fiksavimas. Žr. 10 išnašą. 14 Šiforma M. Birylos darbuose nepaliudyta, bet žr. jo pastabą dėl XVI-XVIII a. buvusios tendencijos keisti ar numesti vardo pabaigą sus. sl. galūne -ui, pvz., gu. Icaū: st. Hea(a)xui B, 158. Šiaip ar taip, bet su šiuo vardu yra sudaryta ir patronimų: Bolulis Niestajewicz IN,.., 112 z Stanistawem bratem; Piotr Niestajewicz IN, 112. 1554 XVI-XVII a. RYTŲ LIETUVOS ANTROPONIMIJA | 47 IN, 97, Pieczul® IN,.., 108 (su lietuviška mazybine priesaga -ul-) : gu. ITeų, ITeurona : st. /lemp B, 137, B,, 101 nei iš le. Piotr; nes lenkai tokio trumpinio neturi. Rytiniams slavams budingesnis ir asmenvardyje Michnowicz IN, 83 esantis trumpinys iš visų slavų vartojamo vardo st. Muxaus, le. Michat Bb, 232. Kaimo pavadinimas Siofo Miksztewiczow (GEN.) IN, 113 iš trumpinio Mikszta : st. Hukonai, XVI-XVIII a. gu. Mukoaai, le. Mikotay B, 129, b,, 88" nuorasSuose (kaip buvo originale, nežinia) kaitaliojasi su Niksztewiczow, savo ruožtu kildintino iš rytinių slavų Huxonaii; kitais atvejais yra formos su M-: z Mikszą (INSTR.) IN..., 101; z Mixą (INSTR.) IN, 116; Mixtowicz IN,,., 123. Garsų (ir raidžių) / ir v (le. # ir w) rytų slavams būdingo vartojimo pavyzdys yra tik ilgojoje vardo formoje (ir atitinkamuose patronimuose) £awryn IN,.., 96; z Lawrynem (INSTR.) IN,,,, 87 : XVI-XVIII a. gu. Jlaspun : st. Jlaepenmuū, bet XVI-XVIII a. buvo ir gu. Baepoin, sietinas su le. Wawrzyniec B, 82. Frikatyvinio A vartojimas vietoj g yra būdingas gudams, šaltinyje šalia trumpinio Gryciem (INSTR.) IN,,,, 88; z Gryczem" (INSTR.) IN,,,, 117, 118 yra ir Hryc IN, 86, 102 arba Hrycz IN,,,, 84; z Hryczem (INSTR.) IN,,,, 98 (nors ir lenkų šaltiniuose nurodoma forma su Ah, plg.: gu. /porų, le. Hryč: st. Ipuzopuū, le. Grzegorz b, 107; LPZ, 709). Akivaizdu, kad šitoje pozicijoje A kaitaliojosi su g, be to, formos su g gali būti ir lietuviško tarimo atspindys. Su frikatyviniu gudų #4 sietinas ir ilgosios vardo formos Hryhora IN, 102 rašymas, kaip ir Bohdan IN, 84, jo trumpinio Bohdiusz IN,.., 96 ar asmenvardyje su patronimine priesaga -ewicz esančio Bohdziewicz IN,.., 97. Patikimesnis įrodymas galėtų būti frikatyvinio /, buvimas asmenvardyje Ihnatowicz IN,.., 118 : st. Henamui, le. Ignacy B, 70. Gudišką vartoseną rodo ir priebalsių samplaika ltr keliskart užrašytame asmenvardyje Battromiey IN,.., 119 (XVI-XVIII a. vartota kan. baampomei : le. Bartlomiej b,, 132), bet nagrinėjamame šaltinyje šalia vartojami ir Bartlomiey IN,.., 96, Barthotomiey IN .,, 129. Šio vardo trumpiniuose BartkoTM IN..., 83, Bortko IN,.., 111 yra užsikonservavusi 71(/) priebalsių seka. Kartais nėra galimybės patikrinti, ar forma pateko iš gudų, ar iš lenkų pagal fonetikos atitikmenis, pvz.: Daniewicz IN,.., 115, z Daniulem IN,.., 110 sietini tiek su gu. XVI-XVIII a. /lanuno, Žlanoro : st. danuuas, tiek ir su le. Daniel 5,, 57, 202; Macko IN, 83; Macieyko IN,.., 99; z Maciulem (INsTR.) IN, 97; z Maczulem" (INSTR.) IN _, 100 : XVI-XVIII a. gu. May, Mamuyeu : st. Mame ir le. Maciej b,, 88; Mosis Mielewicz IN, 119: gu. Meno: st. Emeavan ir le. Melko : le. Emilian B,, 62. Trumpinys Misius IN, 88: XVI-XVIII a. gu. Mucs : st. Muxaun sutampa su le. Mis : le. Michat, nes turi bendrą senovės slavų mazybing priesagą -s B, 92, 235. Tiek gudai XVI-XVIII a., tiek lenkai turi trumpinį gu. ffxwa : st. Hakos, le. Jaksza : le. Jakub Bb, 129. Linkmenų šaltinyje yra trys panašūs, bet ne tokie patys šio trumpi1554 1554 1554 1554 1s Zr. 12i8nasa. '® Ten pateikiama išsami vardų, prasidedanciy Nir M-, tarimo slavų kalbose interpretacijų apžvalga, pastarojo garso vartojimą siejant ne vien su lenkų kalba. 7 Žr.12išnašą. '® M. Biryla pateikia pavyzdžių tik su 0 — Bortko (Į, 37), todėl ir vėl žr. 10 išnašą. 19 Žr.12išnašą. 54 | LAIMA GRUMADIENĖ 1636 m. inventoriaus asmenvardžiai gerokai skiriasi nuo ankstesniojo (1554). Visų pirma, jie įvairesni, daugiau kildintinų iš lietuviškų apeliatyvų, įvairesni darybos elementai, nes randasi lietuviškų patroniminių priesagų vedinių. Kadangi iš visų 1554 m. inventoriaus asmenvardžių buvo apžvelgti tik ten vyravę krikštavardiniai, tuo pačiu požiūriu bus lyginami ir 1636 m. Linkmenų valsčiaus asmenvardžiai. Kilmės požiūriu naujų krikšto vardų nedaug, visos naujovės susijusios su daryba. Galbūt senasis slavų dvikamienis vardas /ocyuucnae slypi asmenvardyje Gasiewicz IN 16v, LPŽ, 628. Yra gudiškų trumpinių, kurie gali būti kildinami iš labai senoviškų stačiatikių vardų, bet galima ir kitokia jų kilmės interpretacija, pvz., maknienas IN. 26v; makniunas IN... 26 : gu., ukr. Maxno : st. Enumax B, 232, bet gali būti siejamas ir su le. Maciej LPZ 139, ir su lie. maknys ‘kas kalbėdamas miknoja, mikčioja' (ten pat). Atsargiai galima būtų pabandyti ieškoti st. Mamor trumpinio ir asmenvardyje Mamenas IN, 27, plg. B, 151. Panašiai galima pasakyti apie asmenvardžio Palanis IN 25v kilmę: gal pamatu bus galėję būti krikšto vardų Anoaron, Hnnonum ar Ilonuen atitinkami gu. trumpiniai //ananeų 5, 242, Ilona B, 76, Ilon B, 137 ar panašūs, bet galimas ir kitoks kilmės aiškinimas. Nėra tiksliai žinoma kurio, bet galbūt krikšto vardo trumpinys yra asmenvardžio Jodka IN, 30v pamatas: gal iš Fedoxum b, 64, gal ir iš kurio nors kito. Allik IN. 19 gali būti kildinamas iš kanoninio vardo O1ee B, 19, bet gali ir iš le. Aleksander (ten pat), kanoninių Anecuii b, 24, Hava B, 71 ar Opecm Bb, 37. "Trumpinys gu. Baca, tapęs wasowicz IN,,,, 16v pamatu, yra iš gudų vartotos krikšto vardo formos Bacuanuii, o ne iš lenkų atitikmens Bazyli 5, 43. Tas pat pasakytina ir apie trumpinį gu. Havaw : Haus Bb 71, rastą 1636 m. Linkmenų inventoriuje: /liasz IN, ;, 26 skirtinas gudiškai vartosenai, nes lenkiškas atitikmuo yra Eliasz B, 71. Nors ir lenkai, ir gudai turi Leontijaus, Leono atitikmenis, bet asmenvardis fowczys IN 26v kildintinas būtent iš gudų trumpinio, plg. Jleyuanok, JTeyuvix b, 107, b 209. Taip pat iš gudiško trumpinio [luavka : st. Oununn, le. Filip b, 103 kildintinas Pilkianis IN, 29, nors neatmestinas ir siejimas su lie. pilkas. Gana abejotinas, bet įmanomas Wolan IN. 17 siejimas su gu. Banen : Banenmun 5, 42, 168 arba siejimas su Bazepuu LPZ 1154. Beje, su pastaruoju vardu galima mėginti sieti wiralunas IN,,,, 29v (su lietuviškomis mažybine ir patronimine priesagomis), nes gudai turėjo kontaminacinį jo trumpinį Bup B, 41. To paties krikšto vardo atitikmenys lenkų ir gudų kalbose yra Gasper IN,,,, 19 ir Kasper IN,,,, 18v (žr. B, 95). Tas pat taikytina ir Bernardo variantui Bernat IN, 16v, nes le. Biernat, Barnat, gu. Bepnam b, 34, kaip ir Leonardo tarminei formai : le. Lenart, gu. /Ilenapm b, 107, plg. Lenart IN 19. Asmenvardis Damūszys IN, 28v yra kilęs tiek iš lenkų, tiek iš gudų vartoto trumpinio Damasz, Zlamau : Zlomenmuan, Įamuan B., 248, kaip ir gu. Panic, le. Genus iš Eugenijaus LPZ, 652, jei iš jų kildintume asmenvardį Gienalis IN,,., 29, nes jis gali būti ir apeliatyvinės kilmės. Panašiai yra atsitikę ir su asmenvardyje mifoszunas IN, 27 esančiu trumpiniu le. Mifosz : le. Emilian, gu. Munow : st. Muanui Bb, 141, 248. Abiem kalbomis yra vartojamas krikšto vardo le. Klemens, gu. Kaumenm(ui) trumpinys Klim, Kaum B. 98, 5, 81, plg. Klimas IN,,., 30v. 1636 1636 XVI-XVII a. RYTŲ LIETUVOS ANTROPONIMIJA | 55 Ilgoji vardo forma Krzysztoph IN,,,, 26v yra lenkiškas Kristupo užrašymas, nors, beje, ir gudai yra užfiksavę Kepuwmoch B, 104. Blažis IN, 22 irgi yra lenkiškas krikšto vardas (LPŽ, 274). Tokie yra 1636 m. inventoriuje paminéti nauji vardai ar jy trumpiniai, kuriy nebuvo 1554 m. Linkmenų valsčiaus inventoriuje, nebent išskyrus nuorodą į Valentiną. Kitų vardų ar jų trumpinių jau būta 1554 m. šaltinyje, bet čia toliau pateikiami dar neminėti jų užrašymai, trumpiniai ar vediniai iš jų. 1554 m. šaltinyje būta tik lenkiško Andrejaus vardo užrašymo Andrzey, o čia yra rytų slavams būdingas Andrey IN,,,, 21, taip pat jo trumpinys su slaviška priesaga, sutampančia su lietuviška galūne — Andrus IN, 27, B, 31. Dar viena jau buvusio paminėto vardo ilgoji forma — Walety IN, 16v — ne tik šiek tiek kitaip užrašyta, t. y. vietoj -enrašoma -ę-, bet užfiksuotas ir lietuviškas tarminis jos tarimas su -in-: Walint IN,,,, 16v. XVII a. šaltinyje yra ir šio vardo trumpinių: slaviškas su mažybine priesaga, sutampančia su lietuviška galūne — Walis IN... 19 — ir Waluk IN, 18v — su lietuviška priesaga -uk-. Yra jau minėtų vardų naujų trumpinių. Daug didesnė dalis jų turi lenkams būdingesnius trumpinius, pvz.: Brazulis IN, 29 : le. Brozik, Brožek : le. Ambrožy LPŽ, 302; Czep IN,,,,25v; Czepolis IN, 28v : le. Czep : le. Szczepan LPŽ, 411; mitenas IN, 22, plg. le. Mita : Dymitr LPZ, 258, bet plg. ir gu. Mimxo: Jlumumpuii B, 61; Piotrokal IN. 16v, bet plg. le. Piotrak : le. Piotr, gu. ITampok : st. ITemp B, 101; Šzym IN, 16v: le. Szym : le. Szymon LPŽ, 930; Tumas IN, 31, plg. le. Tomasz, st. @oma B, 121. Kai kurie trumpiniai turi atitikmenų tiek gudų, tiek lenkų kalbose, pvz.: Alexa IN. 29v : le. Aleks, st. Anexceii LPZ, 80; Jakutys IN,,,„27v : le. Jak : le. Jakub, gu. fk, Axyma : st. flkoe b 129, 241; Joszko IN, 16v, plg. le. Jeszo : le. Jan, gu. Hwa : st. Hakoe LPZ, 820; Jurka IN, . 26v; Jurko IN 22v : le. Jurka, gu. KOpka : st. MOpuiū 1636 1636 LPŽ, 870; Marcel IN, 16v, plg. gu. XVI a. Mapyun, le. Marcin B, 87; Stakun IN, 22v, plg. le. Stach : le. Stanistaw, gu. Cmax : Cmanucnae B, 110; wasowicz IN... 17, plg. su kildinimu iš st. Hoar B, 83 (dėl kitų etimologijy žr. LPZ, (1139). Dalis trumpinių vis dėlto būdingesni gudams, nors atmesti sąsajų su lenkais neišeitų, pvz.: Czasiuk Czasenas IN, 22 — gu. Yack : s. sl. Bauecnae b 51; maciuta IN 16v : gu. Mayrwoma : st. Mameeu, Maye; le. Mac : le. Macey B, 240; stepsalis IN, 28v pagrindu gali būti le. Stefan, st. Cmeghan trumpinys Steps su senovine slavų mazybine priesaga -s, plg. B, 112, 235. Darybos požiūriu krikStavardiniai asmenvardžiai gana įvairūs. Keli neturintys patroniminių priesagų asmenvardžiai turi ir lietuviškas mažybines priesagas -el-, -ul-, ir lietuviškas galūnes: Czepulis IN, 22 Szymkunas; Borkunas Janelis IN, 29v; Matulis IN,,„„22 niekiszkis; Mikialis IN, 20 maszkiozna; Stasulis niekisakis IN. 1636 “0. Ankstesniame (1554) šaltinyje nepasitaikė tokių atvejų, kad krikšto vardų trumpiniai būtų antrieji asmens įvardijimo nariai, 0 1636 m. inventoriuje tokių yra. Kai kurių abu įvardijimo nariai krikštavardiniai, pvz.: Jurgis Jakutis IN, 27v; Iliasz matulis IN, 26; Czepolis stepsalis IN, 28v, o kai kurių pirmasis gali būti apeliatyvinés kilmės, pvz.: Duda woyciulis IN. 21; Kula matulis IN, 22 ir kt. Turiniy tik mazybines priesagas, be minėtų dar ir -uk-, -ut- (Petrokal atveju gal -€l-, bet iš užrašymo neaišku), tačiau užrašytų be galūnių, yra šiek tiek daugiau: Czasiuk 1636 1636 1636 56 | LAIMA GRUMADIENĖ IN. 22 Czasenas; Januk IN 1e3ę Ž2V maciutenas; Jasiuk IN, 1636 1636 Ž1v Alksnianis; Jasul IN 28 mikszan; Marcel Piotrokal IN. 16v; Matul IN,,., 22v Baltromieikis; Piatruc IN, 636 22v Gayzas; Stasiuk IN 20 Stymbirelis; Stasul IN, 29v Berziulenas; Waluk IN, 18v Lepeta. Dvi tokios formos yra antrieji asmens įvardijimo nariai: Lawryn Staniul IN 16v; Marcel Piotrokal IN,,., 16v. Trumpinių su lietuviškomis galūnėmis, kartais tapusių ir ilgosiomis krikšto vardo formomis, kaip pvz.: Baltrus IN, „, 27 molerunas; Jurgis Bernat IN. 16v; Szjmas IN „„, 27 Zymonas, irgi yra: BlaZis IN 18v Dwakinis; Czepas IN, 29v Czepulenas; Damūszys IN. 28v nowik; Jasus IN, 21 Grugalius; Klimas IN, 30v Baczenas; Tumas IN 44, 31 milenis. Jurgis kartą užrašytas ir antruoju asmens įvardijimo nariu — Woyciech Jurgis IN,,,, 26. Ilgaja vardo forma tapo ir Gryg IN,,,, 16v Krzywopust; Grig IN. 28v wizelis. Du trumpiniai gali būti interpretuoti dvejopai, nes lietuviškos galūnės sutampa su slaviškomis priesagomis: Andrus IN, 27, b, 31 milinas; Walis IN, 19, B, 36 Allik. Priešingai nei 1554 m. inventoriuje, trumpinių be jokių lietuviškų darybos elementų nėra daug: Alexa IN,,., 29v Kiautenas; Czep IN,,., 25v Palanis; Iliasz IN,„„„26 matulis; Jodka I1N,,„„„30v Blazenas; Jurka IN,,,„26v Kimbar; Jurko IN, 22v Stakun; Luksza IN, 16v Kulewicz; Szym Joszko IN, 16v; Tomasz IN. 27 mitoszunas. Vienas trumpinys tapo ilgaja forma lenkų kalboje: Jerze IN. 18v woyciech; Jerzi IN. 22 kudenas. Užrašyta krikStavardinés kilmės asmenvardžių be patroniminiu priesagu, tapusių antraisiais asmens įvardijimo nariais. Tokių yra greičiau su panašiomis (gal dėl uzrašymo) į lietuviškas, negu tikromis lietuviškomis galūnėmis, pvz.: Piotr Joczes IN „.. 19; Kowal towczys IN. 26; Mikotay: Woyciech maciuta IN, 16v; Rodzios IN,,„„21v, ir be lietuviškų galūnių, pvz.: Walis Allik IN, 19; Szym Joszko IN, 16v; Jasiuk mikszan IN,,.. 28; Kasper Tomasz IN 18v. Daug ilgųjų vardų formų. Trys iš ju yra nelenkiskos, nors ir turi atitikmenis: Andrey IN,44, 21 Lawnik; Baltromiei IN. 18v Niemoniun; Eawryn IN,,., 16v Staniul. Fonetiškai pakeista vieno vardo forma — Czapan IN, 30v Jušenas (vietoj tikėtino lenkiško Szcz-). Vienas — Lenart IN,,,, 19 laszkenas — yra tarminis Leonardo variantas, vartojamas tiek gudų, tiek lenkų (žr. b, 107, LPZ, 55). Vienas katalikiškas vardas užrašytas su lietuviška galūne: Karolis IN,,., 29v Bezdenas; Karulis IN, 21v Karpis, o kitas turi lietuvišką mažybinę priesagą — steponalis IN,,., 28v. Likusieji yra įprastiniai lenkiški, kai kurie vartojami ir gudų, krikšto vardai: Adam IN,,., 21v Balinski; Ambrozey IN 26v masenas; Blazey IN, 22v mitenas; Gasper IN, 19 Jakubowicz; Jakub IN,,.„19 Ambrozieiewicz; Jan IN,,., 16v Gasiewicz; Kasper IN, 18v Tomasz; Krzysztoph IN 26v Plenius; Marcin IN, 26 Podwoyski; Mikotay IN. 21v Rodzios; Pawel IN, 22 Zėsinas; Piotr IN. 17v Gauzutys; Stanistaw IN 16v woyskun; Stephan IN ,„.„16v loueeuy; Szyman IN, 16v lach; Urban IN, 19v mileykis; Walety IN, 16v kowal; Walint IN. 16v kulewicz; Woyciech IN, 16v maciuta; Wolan IN. 17 Kulewicz. Ilgosios formos taip pat gali tapti antraisiais asmens įvardijimo nariais tiek su lietuviška galūne, pvz.: Aszkinis Ambrasas IN, 22; Rukas Czapanas IN, 31, Jasus Grygalus IN, 21, tiek ir be galūnės — Jurgis Bernat IN 22; Jerze woyciech IN,,., 16v. Moterų vardų paprastai nenurodoma, tik kieno ji esanti našlė, pvz.: Wdowa Stasiowa IN 16v. Yra du įrašai su moterų vardais, kurie aiškiai yra slaviški: Aksdnia Baft1636 1636 1636 1636 1636 16v; Swidren Krysztoph IN, 1636 636 XVI-XVII a. RYTŲ LIETUVOS ANTROPONIMIJA | 57 romieiowa IN. 22, Milowa Uliana IN, 29. Pastaroji vardo (be J-) forma vėliau paplito rytinėje ir pietrytinėje Lietuvoje (Kuzavinis, Savukynas 1994: 213). Daugiausia yra tokių antrųjų asmens įvardijimo narių, kurie turi patroniminių priesagų. Skirtumas toks, kad 1636 m. šaltinyje atsiranda krikštavardžių vedinių su lietuviškomis patroniminėmis priesagomis -ėn-, -ūnir vienas vedinys su -yn-. Yra dūrinys iš trumpinio su lietuviška mažybine priesaga -okir daiktavardžio žentas: Grig mikszakzentis IN. 29. Asmenvardžių su keliomis lietuviškomis priesagomis (mazybine ir patronimine) nėra labai daug, Sie asmenvardžiai dar turi lietuviškas galūnes: Poszenas Andrulenas IN 29; Czepas Czepulenas IN,,., 29v; Jasul maciulenas IN. 22v; Adam Peciulenas IN „.. 29v, yra toks asmenvardis ir be galūnės — £awryn Staniulin®’ IN, 17. Rasti du asmenvardziai, turintys lietuvišką mazybing ir slavišką patroniming priesagas (1554 m. Saltinyje tokių buvo daugiau): Szym Czepulewicz IN. 19; Januk manulewicz IN, 22. Užtat gana gausi asmenvardžių grupė, kurių pamatu yra tapę krikStavardiniai trumpiniai be lietuviškų mažybinių priesagų, bet su lietuviškomis patroniminėmis priesagomis (čia dar prisideda -ait-), pvz., užrašytų su galūnėmis: Andrey Blaženas IN, 25; Borkunas IN. 29v Janelis; Czasiuk Czasenas IN. 22; Szym Domaszunas IN, 30v (Lat 100); Szyman Gryciunas IN. 21v; Jurgis Jakaytis IN. 27; Jan Jaczunas IN „„„ 26; Lenart Jaszkenas IN... 19; Jan Jociunas IN, 21; Czapan Jušenas IN. 30v; Krzysztoph maknienas IN. 26v; marcin makniunas IN. 26v; Szyman marczenas IN 1636 295 Walulis masenas IN ., 26v; Tomasz mitoszunas IN. 27; Blažis mitenas IN. 22; Jan Szymkienas IN. 21; Czepulis Szymkunas IN, 22, o vieno asmens abu įvardijimo nariai turi patroniminę priesagą — Poczenas IN,,., 29 Andrulenas. Tokios darybos asmenvardziy yra ir be lietuviškų galūnių: Bogdžun nowik IN,,,, 22; Marcin Domaszun IN „„ 19v; Jan Jaciun IN, 26v; Woyciech maničiun IN, 18v; Jurko Stakun IN, 22v; Adam Stasun IN, 22v. Vieno iš trumpinio pasidaryto asmenvardžio priesaga -inyra nepatroniminė — Stanistaw Szymkinis IN. 21; galbūt galima įtarti, kad kito asmenvardžio su nepatronimine® priesaga -iskšaknis irgi yra krikStavardinés kilmės — Ambrozey miliszkis IN, 28v. Priešingai nei 1554 m. inventoriuje, yra keletas asmenvardžių iš trumpinių be lietuviškų darybos elementų, bet su slaviškomis patroniminėmis priesagomis, jie užraSyti be galūnių: Jan Gasiewicz IN, 16v; Stephan Ioueeuu IN. 16v; Marcin tukaszewicz IN,,., 18v; Gryg wasowicz IN, 16v; GrYg wąsowicz IN, 17; Jan wojtkiewicz IN „„. 24v. Iš ilgųjų vardų formų padarytų asmenvardžių su lietuviškomis patroniminėmis priesagomis tėra du — Krzysztoph Karalunas IN, 24v; Andrus martynenas IN,,„„29v, dar vieno priesaga nepatroniminė — Matul Baltromieikis IN. 22v. Labai maža belikę tokių asmenvardžių su slaviškomis patroniminėmis priesagomis, jie be galūnių: Jan Alekseiewicz IN, 21v; Jakub Ambrozieiewicz IN. 19; Gasper Jakubowicz IN. 19; Stanistaw Jozephowicz IN 19. 36 1636 636 1636 24v; Krzysztop marcinowicz IN 1636 1636 Tas pats asmuo, kaip ir Lawryn Staniul IN. 16v. Maciejauskiené (1991: 227-228) teigia priesagą -iSkturėjus patroniming reikšmę, ypač kai asmenvardžiai buvo daromi iš krikšto vardų. 28 58 | LAIMA GRUMADIENĖ Apskritai 1636 m. inventoriaus asmenvardžiai nepalyginti lietuviškesni nei 1554 m., tai rodo ir asmenvardžių iš lietuviškų apeliatyvų gausa. Kaip ir 1554 m. inventoriaus apžvalgoje, jie nėra tyrimo objektas, tiesiog galima kai kuriuos iš jų paminėti, pvz., be lietuviškų patroniminių priesagy: Urban Aukszla IN, 24; Jan Dewelis IN, 19; Piatruc Gayzas IN, 22v; Karulis Karpis IN,,., 21v; Waluk Lepeta IN, 18v; Jan Pilwialis IN. 29v; Piotr ragialis IN, 19; Stasiuk Stymbirelis IN, 20; Jan Szakalis IN, 534 24v; Mikolay witkas IN, 434 27; Grig wizelis IN. 28v; Pawel Zėsinas IN. 22; Gryg Zyburys IN, 20v ir kt. Esama ir dūrinių, pvz.: Matulis Dzwiniakis IN,,,, 24v; Stasulis niekisakis IN, 22 ir kt. Keletas asmenvardžių turi nepatroniminių lietuviškų priesagu, pvz.: Blažis Dwakinis IN,,., 18v; Jan Gaužutenis IN,,,, 17v; Piotr Goyzut IN,,„.„24; Jan kupietis IN,,,„„28; Matulis niekiszkis IN,„„„22 ir kt. Ar šie asmenvardžiai jau yra netekę patroniminių priesagų, ar jų nė negavę, pasakyti sunku: visoje Lietuvoje tokių asmenvardžių gausa būdinga ankstesnio, XVI a., šaltiniams (plg. Maciejauskienė 1991: 151 ir kt.; 225), bet to negalima pasakyti apie 1554 m. Linkmenų šaltinį. Nemaža dalis lietuviškų apeliatyvinės kilmės asmenvardžių, turinčių patronimines priesagas -ėn-, -on-, -ūn-, užrašyti su galūnėmis, pvz.: Januk Alksnianis IN, 21v; Stasiul Berziulenas IN, 29v; Jurgis Bezdenas IN,,., 29v; Pawel Dikienas IN,,,, 28; Pawel Dykunas“ IN, 28; Jasus Kautenas IN. 29v; Alexa Kiautenas IN, 29v; Piotr Kuprenas IN, . 26; Marcin Purienenas IN. 29; Jan Rukszenas IN, oss 20v; Marcin Szykszniiinas IN, 29; grig wizatanis IN, 28v; Piotr Zytenas IN 25; Zjlenas marcin IN 25 ir kt. Yra tokių asmenvardžių be galūnių, pvz.: Jan Szakutan IN, 24; Szym Stulgian IN .„. 28 ir kt. Labai maža turinčių slaviškas patronimines priesagas, pvz.: Marcin Gribewicz IN,,,, 16v; Jan Rugayszewicz IN, 16v; Jurgis stemborowicz IN,,., 19v ir kt. Vienas kitas senasis baltų dvikamienis asmenvardis, pvz.: Jurka Kimbar IN,,„„26v; Stanistaw minat IN 22v; Jan woysznaras IN, 22; Szymas Zymonas IN. 27 ir kt. Minčių dėl galimos pakaitinés kalbų vartosenos ar dvikalbystés sukelia ir prievardžių bei iš jų su lietuviškomis patroniminėmis priesagomis pasidarytų asmenvardžių užrašymai, pvz.: šalia Lawryn kalwis IN,,., 25 yra Walety kowal IN. 16v; šalia Battromiey kotwenas IN. 21 yra Kawatenas IN, 24v, t. y. lie. kalvis ir slaviškas kowal, bet čia galėjo pakoreguoti ir užrašinėtojas. Tai, kad yra asmenvardžių su etnonimu gudas, patvirtina spėjimą dėl didesnio ar mažesnio kalbinio nevienalytiškumo, pvz.: Gudas Sawicki IN,,,, 26, Jurgis Gudunas IN, 21v. Tik 1636 m. šaltinyje atsirado asmenvardžių su priesaga -ski, būdingesne lenkų kalbai nei gudų, pvz.: Adam Balinski IN,,,, 21v; matul Dirwanski, tenze Dyrwinski IN 24v; Woyciech Grzybowski IN. 19v; Urban Lapaczinski IN IN,45,, 26; Adam Pokulewski IN. 26; Gudas Sawicki IN, 26; Woyciech Sopkowski IN, os 21v; Swiderski IN,,., 16v; Andrey zawacki IN, 21, o vienas užrašymas rodo tam tikrą adaptavimosi laipsnį, nes yra su galūne: Ambrozey Kilbowskis IN. 28v. 1636 1636 1636 1636 1636 30v; Marcin Podwojyski » Cia Dikienas ir Dykunas — tas pats žmogus, tai leistų daryti prielaidą, kad XVII a. Linkmenų apylinkėse lietuviškos tévavardinés priesagos -énir -ūngalėjo būti vartojamos pramaišiui. *0 Tame pat kaime gyveno ir Kiaulenas, todėl, matyt, ir čia apeliatyvinės pavardės pagrindas yra žodis kiaulė. XVI-XVII a. RYTŲ LIETUVOS ANTROPONIMIJA | 59 Apibendrinant 1636 m. Linkmenų valsčiaus inventoriaus krikStavardiniy asmenvardžių apžvalgą, pastebėtina: 1) nors čia, kaip ir 1554 m. inventoriuje, vyrauja krikštavardinės kilmės asmenvardžiai ir tik nedidelė jų dalis yra krikšto vardai ar jų trumpiniai, išsivesti iš stačiatikių arba senovės slavų vardų, daugiausia yra bendrų tiek katalikams, tiek krikščionims vardų. 1663 m. šaltinyje daugiau asmenvardžių, sietinų su lietuviška apeliatyvine leksika; 2) dalis krikšto vardų trumpinių būdingi gudų kalbai arba tai bendri senoviniai slaviški trumpiniai, XVII a. paplitę tiek gudų, tiek lenkų (ir kitų slavų) kalbose, tačiau daugelis iš jų turi lietuviškų asmenvardžių darybos elementų; 3) krikštavardinės kilmės vardai turi dvejopų lietuviškų darybos elementų: mažybinių priesagų -el-, -uk-, -ul-, -utir ne visuomet užrašomų galūnių -is, -us. Šios priesagos išsaugomos asmenvardžiuose su patroniminėmis priesagomis, randasi nemaža asmenvardžių su lietuviškomis patroniminėmis priesagomis -én-, -ūnir kt., 0 1554 m. šaltinyje gausiai vartotos slaviškos priesagos -evič, -ovič tampa retesnės. Pasirodo asmenvardžių su lenkiška patronimine priesaga -ski; 4) nenustatyta priklausomybės tarp tų pačių asmenų kelianario (paprastai dvinario) įvardijimo lietuviškos kilmės arba lietuviškų darybos elementų turinčių narių su slaviškos kilmės ir/ar darybos nariais; tas pat pasakytina ir apie tos pačios šeimos narių įvardijimą; atskirų kaimų gyventojų asmenvardžiai neišsiskiria. 4. IŠVADŲ VIETOJE Išnagrinėtieji 1554 m. ir 1636 m. Linkmenų valsčiaus inventorių krikštavardinės kilmės asmenvardžiai šiek tiek išsiskiria iš kitų dabartinės Lietuvos teritorijoje užfiksuotų to meto asmenvardžių. Visų pirma tai pasakytina apie XVI a. šaltinį: jis gerokai slaviškesnis, nedaug teturi kitiems to meto šaltiniams būdingų tautinių vardų, krikščioniškų vardų lytys mažai tėra adaptuotos lietuviškos darybos atžvilgiu, nėra asmenvardžių su lietuviškomis patroniminėmis priesagomis, daugiausia vartojami slaviški, ypač gudiški, vardų trumpiniai, kai kurie — ne iš katalikų nomenklatūros (plg. Maciejauskienė 1991: 33 ir kt.). 1636 m. inventoriaus asmenvardžiai gerokai lietuviškesni darybos atžvilgiu, gausiai vartojamos ne tik lietuviškos mažybinės priesagos, bet nemaža asmenvardžių ir su lietuviškomis patroniminėmis priesagomis, taigi rečiau imami vartoti asmenvardžiai su slaviškomis patroniminėmis priesagomis. Kilmės požiūriu XVII a. šaltinio asmenvardžiai panašūs į XVI a. šaltinio, bet randasi šiek tiek daugiau vardų lyčių, kildintinų arba tik iš lenkiškų ilgųjų vardų formų, arba bendrų lenkams ir gudams. Atsargiai būtų galima daryti prielaidą, kad XVI a. Linkmenų krašte galėjo būti buvę gudų kalbos įtakos, kuri XVII a. jau buvo gerokai sumenkusi. Gudiški krikščioniškų vardų trumpiniai neretai galėjo patekti ir iš tiesioginių kontaktų su nelietuviškai šnekančiais kaimynais. 60 | LAIMA GRUMADIENĖ SUTRUMPINIMAI B,—M. V.BIRYLA, beaapyckas anmpananimia 1. Vaacnoma inėnoi, iMEHb-MAHYWKI, iMėkoi na Oaupky, npozeiu yor. MiHck: HaByka i TaxHika, 1966. 5,—M. V. BIRYLA, berapyckan anmpananimin 3. Cmpykmypa yaachbix Myyaeubinckix ivén. Minck: Hasyka i TOXHIKa, 1982. bulg. —bulgary GEN. — genitivus (kilmininkas) gu.—gudy IN 5, JABLONSKIS, sud., Istorijos archyvas (XVI a.), Kaunas, 1934, 30-131. IN, - Inwentarz Wszyitkiego Ciwunstwa Wilenskiego y Miasteczek powierzonych Niemenczynskiey Lyngmianskiev y konczazyzna Woytowstwa Przezy Poddannych zich (...) przez mie Gerzega Kazimirza Jawgiela Dworza (...) 1636. VUBRS, F 14. INSTR. — instrumentalis (įnagininkas) kan. —kanoninis le.-lenku lie. — lietuvių LPŽ, LPZ, — A. VANAGAS, red., Lietuvių pavardžių žodynas (A-K), t. 1; Lietuvių pavardžių žodynas (L-Z), 1. 2, Vilnius: Mokslas, 1985, 1989. lo.—- lotynų NOM. — nominativus (vardininkas) PL. — pluralis (daugiskaita) s. sl. —senoves slavų st. —stačiatikių ukr. — ukrainy vo. — vokiečių LITERATŪRA CEKMONAS, V. 1988: Beedenue 6 craeanckyio dunonozuio, Vilnius: Mokslas. Dumčius, J. 1957: Antikiniai vardai lietuvių liaudies kalboje. Vilniaus valstybinio V. Kapsuko universiteto Istorijos-filologijos fakulteto mokslo darbai 3, 178-183. Gupavičius, E. 1999: Lietuvos istorija 1. Nuo seniausių laikų iki 1569 metų, Vilnius: Akademinio skautų sąjūdžio Vydūno fondas Cikagoje, Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla. KARDELIS, V. 1999: Fonetinės slavizmų ypatybės ir jų raida rytinėse lietuvių šnektose. Daktaro disertacija, Vilnius: Vilniaus universitetas. KRIČINSKIS, S. 1993: Lietuvos totoriai. Istorinės ir etnografinės monografijos bandymas, Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidykla. Kuzavinis, K., SAVUKYNAS, B. 1994: Lietuvių vardų kilmės žodynas, Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidykla. MACIEJAUSKIENĖ, V. 1979: XVI a. lietuvių vardai. Kalbos kultūra 36, 84-89. MACIEJAUSKIENE, V. 1991: Lietuvių pavardžių susidarymas, Vilnius: Mokslas. MACIEJAUSKIENE, V. 2001: Dėl lietuvių pavardžių vertinimo darybos požiūriu. Acta linguistica Lithuanica 44, 167-188. OCHMANSKIS, J. 1996: Senoji Lietuva, Vilnius: Mintis. XVI-XVII a. RYTŲ LIETUVOS ANTROPONIMIJA | 61 POTASENKO, G., red., 2001: Lietuvos tautinės mažumos. Kultūros paveldas, Vilnius: Kronta. URBUTIS, V. 1992: Senosios lietuvių kalbos slavizmai. Baltistica 27 (1), 4-14. URBUTIS, V. 1993: Senųjų slavizmų kilmės įvairovė. Baltistica 28 (1), 91-101. VANAGAS, A. 1974: Pavardės iš hebrajiškos kilmės vardų. Savukynas, B., red., Žodžiai iržmonės, Vilnius: Mintis, 87-152. VANAGAS, A. 1981: Lietuvių hidronimų etimologijos žodynas, Vilnius: Mokslas. VIDUGIRIS, A. 1983: Dėl kalbų kontaktavimo pietryčių Lietuvoje. Lietuvių kalbotyros klausimai 23, 46-60. ZINKEVIČIUS, Z. 1977: Lietuvių antroponimika. Vilniaus lietuvių asmenvardžiai XVII a. pradžioje, Vilnius: Mintis. ZINKEVIČIUS, Z. 1987: Lietuvių kalbos istorija 2. Iki pirmųjų raštų, Vilnius: Mokslas. ZINKEVIČIUS, Z. 2000: Lietuvių poteriai, Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas. Laima Grumadienė Gauta 2001 12 12 Lietuvių kalbos institutas Antakalnio g. 6, 2055 Vilnius, Lietuva laigruma(@takas.t