Sociolingvistinis žvilgsnis į XVI–XVII a. Rytų Lietuvos antroponimiją

ACTA LINGUISTICA LITHUANICA XLV (2001), 39-61 Sociolingvistinis žvilgsnis į XVI-XVII a. Rytų Lietuvos antroponimiją LAIMA GRUMADIENĖ Lietuvių kalbos institutas, Vilnius On the basis of an analysis of personal names recorded in the 1554 and 1636 court rolls of Lin- kmenys (East Lithuania) it is suggested that at least from the 16th century onward a mechanism of Ruthenianisation could have operated in the lands of present-day Lithuania, similar to the process of Polonisation that operated later. Ruthenian, the spoken variety of the language of the Ducal Chancery, could have spread among the gentry as a status symbol. This process could also have affected part of the peasantry. The fact that shortened forms of Christian names may appear both in a Lithuanian and in a Slavic shape shows that both must have been in use: it cannot be atributed to scribal habit. This means that in the 16th century there may have been foci of Lithua- nian-Ruthenian bilingualism far to the north of the Lithuanian-Ruthenian language border. If so, then our view of the mechanism of introduction of (part of the) Slavicisms in the Eastern Lithua- nian dialects must be revised: they could have been introduced along with new features of everyday life, under the influence of the written (especially Church Slavonic) tradition, or as a result of bilingualism spreading from the 16th century onward. 1. DEL SOCIOLINGVISTINĖS SITUACIJOS Aptariant keleto šimtmečių senumo fonetinius lietuvių kalbos ar atskirų jos tar- mių, ypač rytinių, kitimus, visuotinai pripažįstama, jog „labai glaudūs ir seni kontak- tai su rytiniais slavais ir visoks maišymasis negalėjo neturėti įtakos lietuvių kalbos raidai“ (Zinkevičius 1987: 68). Nemažos dalies leksikos slavizmų radimąsi įprasta aiškinti kultūrų sąveika, civilizacijos plėtra, t. y. kaip NAUJOVIŲ įvardijimą skolintais ar paraidžiui išsiverstais žodžiais. Tokiais atvejais nebūtini itin glaudūs ir aktyvūs kontaktai, skoliniai gali sklisti per tarpininkus: „[...] lietuviai iki Mindaugo laikų jau buvo šiek tiek susipažinę su krikščionybe, matyt, daugiausia per kaimynus rytų sla- vus: žinojo ir vartojo iš rytinių slavų gautus krikščionybės terminus, krikščioniškų švenčių pavadinimus, jiems buvo nesvetimi kai kurie krikščioniški asmenvardžiai. Visa tai lietuviai greičiausiai gavo natūraliai bendraudami su kaimynais krikščioni- mis, prekiaudami su jais ir keisdamiesi kultūros vertybėmis, nes apie misijinę veiklą to meto Lietuvoje tiesioginių duomenų neturime“ (Zinkevičius 2000: 14). Yra žino- ma, kad leksikos skolinimuisi per aktyvius ryšius būdinga ir tai, kad būna perimami ar pakeičiami svetimais jau savoje kalboje turėti žodžiai, žodžiui suteikiama papildo- ma, savo kalboje neturėta reikšmė, pasiskolinta iš svetimųjų, kai šalia turimas kitas (savas) žodis tai reikšmei nusakyti, t. y. šalia paprasto, natūralaus, vyksta ir pertekli- 40 | LAIMA GRUMADIENĖ nis skolinimasis. Būtent tokių skolinių ir vengta rašant didįjį Lietuvių kalbos žodyną. Jeigu iš jo pamėgintume sudėlioti atskirų tarmių ar šnektų žodynus ir palygintume juos su jau turimais negausiais parašytaisiais, visų pirma pasigestume jau aptarto pobūdžio skolinių. Bet tarmių slavizmų ir jų chronologijos tyrimai (plačiau apie šio klausimo literatūrą ir savus pastebėjimus žr. Kardelis 1999) tikrai nepaneigia hipo- tezės, jog dalis leksikos slavizmų bus galėję patekti į kai kurias dabartinių pietų ir rytų aukštaičių (visų pirma vilniškių ir uteniškių) šnektas senokai ir ne vien kaip kultūros skoliniai, t. y. su naujomis ar naujai įprasmintomis realijomis. Juk šnektose yra dalis senų slavizmų, kurie tiesiog išstūmė neabejotinai vartotus savus žodžius (įvardijimų sistemose ir posistemėse, tiek semantinėse, tiek gramatinėse, žiojėja sa- votiškos „skylės“, kurias užpildo slavizmai). Taigi tai tipiški dvikalbystės ir aktyvių kontaktų reiškiniai. Nuolat ir ilgai vartojami tokie slavizmai buvo gludinami, kito, todėl nelengva susekti jų radimosi laiką (plg. Urbutis 1992, 1993), bet galima daryti prielaidą, kad dalis jų galėjo patekti ir XVI-XVII a. Grynų to meto Rytų Lietuvos tarmių šnekamosios atmainos paminklų nėra, o vadinamojo rytinio raštų kalbos va- rianto, grįsto besiformuojančiu Vilniaus interdialektu, raštijoje atsispindi aukštes- nės pakopos, t. y. raštų, kalba, savo ruožtu patyrusi slavų (ir ne tik) poveikį dar ir dėl sąveikos su šaltinių kalbomis, iš kurių didelė dalis tos raštijos buvo verčiama. Tam tikras, nors ir su didelėmis išlygomis, kalbų vartosenos paminklas yra įvairūs admi- nistraciniai ir bažnyčios rengti gyventojų ir vietovardžių sąrašai. Aišku, kad lietuvių ir gudų' kalbų santykiai labai seni. Čia norėtųsi juos aptarti remiantis XVI a. vidurio ir XVII a. pradžios šaltinių duomenimis. Naujesnė mintis būtų ta, kad tuometinė šnekamoji gudų kalba bus galėjusi turėti nemažos įtakos da- bartinės Rytų Lietuvos tarmėms, ypač leksikai, per žemiausio socialinio gyventojų sluoksnio — valstiečių — tiesioginius kontaktus ir kai kur galimą aktyvią dvikalbystę kalbamu metu NE VIEN PAČIAME ETNINĖS LIETUVOS (Zinkevičius 1987: 112) RYTINIAME PAKRAŠTYJE (plg. Vidugiris 1983: 53), BET DAUG PLATESNIU RUOŽU Į VAKARUS. Galimas ir nuosaikesnis čia keliamos prielaidos formulavimas: jeigu faktai patvirtintų, kad XVI-XVII a. dabartinės Rytų Lietuvos teritorijoje (gal tik paskirose vietovėse) tik- rai būta aktyvių lietuvių ir gudų kalbų kontaktų ir dvikalbystės atvejų, tai gal ir dalies Šiuo metu lietuvių kalbotyroje įprastesnis baltarusių terminas, bet jis paprastai siejamas su dabartinės valstybės Baltarusijos ir jos gyventojų pavadinimu, o čia, svarstant XVI a. vidurio — XVII a. pradžios proble- mas, ko gero, vartotinas taip pat senas tradicijas lietuvių kalboje turintis etnonimas gudai, šio etnoso kalbą vadinant gudų kalba (plg, Gudavičius 1999: 436). Gudais lietuviai ėmė vadinti Lietuvos Didžiosios Kuni- gaikštijos gyventojus, šnekėjusius slavų kalba ir gyvenusius dalyje vadinamosios Juodosios, Baltosios ir Raudonosios Rusijos. Didžiosios Maskvos kunigaikštijos rusai, maskvėnai, juos vadino tiesiog lietuviais, ru. Aumeunbi, patys jie vadinosi rusais, ru. pycckue (Cekmonas 1988: 42), o suvokdami save kaip Lietuvos Didžiosios Kunigaikštijos pavaldinius — tiesiog lietuviais. Tenka įsivesti neįprastą lietuvių kalbotyroje santrumpą gu. — gudų kalba. Nagrinėjamame 1554 m. šaltinyje, beje, minimas Gudiškių dvaras (dworu jego Gudziszek IN, 121), o tai rodo kitus buvus ne gudus; yra etnoniminės kilmės asmenvardžių: Szczepan Gudelis 1N,.., 84; Jezioru Taru miedzy polmi Mosia Nareykowicz, ktorę zowią Gudziskiego IN, 123; Janielis z Mosiem bratem Melancy, ludzi gudziskie IN,.., 122, nors pastarieji du gali reikšti priklausymą Gudiškių dvarui. Yra dar vienas etnoniminės kilmės asmenvardis — Andrzey Tatarzyn IN,.., 86, 0 Lach IN, 104 robi asmenvardis gali būti siejamas tiek su etnonimu, tiek ir su Aleksejaus ar Iljos trumpiniais, plg. B,, 24, 71. Prisimintini J. Ochmanskio (1996: 66-7) samprotavimai dėl galimos tokių pavadinimų atsiradimo chro- nologijos ir istorijos. XVI-XVII a. RYTŲ LIETUVOS ANTROPONIMIJA | 41 slavizmų atsiradimas tarmėse galėtų būti aiškintinas būtent jais, t. y. atskirais atve- jais nukeltinas į ankstesnius laikus? Tokių slavizmų paieška — jau visai kita tema. Čia rūpi pasiaiškinti, ar yra įrodymų, kad anuomet tokios aplinkybės dvikalbystei rastis galėjo būti susiklosčiusios. Būtina pridurti, kad niekas ir neneigia lietuvių ir gudų kalbų sąveikos (plačiau žr. Zinkevičius 1987: 54-75), bet paprastai kalbama arba apie vėlesnio meto aktyvius ryšius, t. y. po XVIII a. pradžioje Lietuvą nusiaubusio maro ir karų į ištuštėjusius rytinius ir pietrytinius dabartinės Lietuvos pakraščius atsikėlus jau didesniam skaičiui gudų, arba apie itin senus laikus. Čia, remiantis ant- roponimijos duomenimis, norėtųsi pamėginti įrodyti, kad kai kuriose dabartinės Ry- tų Lietuvos vietovėse aktyvių kontaktų su gudais galėjo būti buvę ir XVI a. viduryje bei XVII a. pradžioje. Apie tai, kad XVII a. pradžioje Vilniuje gyveno nemaža gudų, yra rašęs Zinkevičius (1977: 6-7), tačiau jis nagrinėjo katalikų bažnyčios dokumentą, todėl nenagrinėti liko ten tiesiog negalėjusių patekti stačiatikių asmenvardžiai (o bent dalis gudų, kaip ir lietuvių, tuomet, tikėtina, tokie ir buvo, nes vien Vilniuje stovėjo 9 cerkvės). Ir apskritai daugelis tuometinių gudų, kurie, beje, dar gana neseniai (XIV-XV a.) buvo tapę tauta su savo kalba, išsirutuliojusia iš vakarinių rusų tarmių, gyveno Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštijoje ir sudarė nemažą dalį tuometinės Vilniaus vaivadijos gy- ventojų. Ar visi jie jau buvo priėmę krikštą iš Bizantijos (stačiatikybė buvo įvesta 988 m.), duomenų nėra: manoma, kad tuo metu skiriamoji stačiatikybės riba vaka- ruose ėjo ties Polocko, Minsko, Gardino linija (Zinkevičius 2000: 13). Kai kurie gu- dai, kaip ir stačiatikiai lietuviai, vėliau galėjo pereiti į katalikybę. Nedaug žinoma apie tuo metu atokesnėse vietovėse gyvenusius stačiatikius, bet vis dėlto aišku, kad, nors kai kur ir negausiai, jų gyventa visoje dabartinės Lietuvos teritorijoje, ypač didi- kų (Gudavičius 1999: 68, 96, 358, 436-439, 452 ir kt.). Ir, be abejo, kuo ryčiau, tuo daugiau. Tačiau nesinorėtų tarp gudų ir stačiatikių dėti lygybės ženklo: kad vėliau taip nebuvo, tai aišku, kaip nėra ir dabar, bet juk katalikų žemės su stačiatikių dabar ribo- jasi maždaug ten pat, kaip ir pagrindiniai etniniai lietuvių ir gudų gyventi plotai. Beje, dalis šio paribio gyventojų, pradedant XIV a., yra tapusi unitais (Gudavičius 1999: 318-321). Įtarimą dėl stačiatikybės įtakos kelia kanoninių stačiatikių vardų bei jų trumpinių ir vėliau iš jų išsirutuliojusių pavardžių buvimas. Zinkevičiaus (1977: 89) nuomone, „Kadangi anuomet krikštijant buvo gana griežtai laikomasi katalikiškų ka- noninių krikšto vardų formų (rašomų lotyniškai arba lenkiškai), tai rytų slaviški jų variantai galėjo į aktus patekti tik atsitiktinai ir būtent tie, kurie žmonių (katalikų) anuomet buvo plačiai vartojami.“ Beje, tame pačiame puslapyje autorius pateikia 57 rytų slavų kilmės krikšto vardų trumpinius, XVII a. pradžioje išsaugotus tėvavar- džiuose (patronimuose), nes pastarieji nebuvo norminami. Maciejauskienė, aptarda- ma XVI a. šaltiniuose beveik iš visos dabartinės Lietuvos teritorijos įrašytus vardus, pažymi, kad ne visi jie anuomet buvo vienodai populiarūs, ir iš tokių nurodo, pvz.: Acmacheii, Hpmona, Kanukemo, Kiumenms, Ilpoxons, Baaducaaes ir kt. (1979: 86), taip pat pastebi, kad iš maždaug 10 000 peržiūrėtų to meto įrašų galima išskirti 70 skirtingų krikšto vardų, turinčių įvairiausių trumpinių, o šio tipo vardai jų beveik neturintys. Dalis tų vardų — iš stačiatikių nomenklatūros arba senovės slavų. Ar XVI a. jie plito ir tarp katalikų, nedarant didesnio skirtumo, vis dėlto nėra visai aišku. 42 | LAIMA GRUMADIENĖ Maciejauskienė (1991: 230) taip pat pažymi, kad „Reti XVI a. slaviškos bei germa- niškos kilmės asmenvardžiai greičiausiai rodo lietuvių pavardžių atsiradimą skolini- mo keliu. Be to, kai kurie iš slavų kalbų kilę antroponimai gali būti vertinami ir kaip lietuviškų asmenvardžių slavinimo rezultatas“. Bet pavardžių skolinimo sąvoka da- bartinės Rytų Lietuvos teritorijoje komplikuotųsi, jeigu būtų priimta prielaida, kad tame pačiame pavardžių formavimosi procese dalyvavo tiek lietuviai, tiek ir gudai, tiek vieniems, tiek kitiems buvo tiesiog prisegamos patroniminės -evič, -ovič priesa- gos, nes tokia buvo bendra Lietuvos Didžiosios Kunigaikštijos nuostata, kai oficia- lioji jos kalba iki 1696 m. buvo slavų kanceliarinė (šios nuostatos neatsisakyta ir vėliau). Taigi ir gudų arba sugudėjusių lietuvių, Lietuvos Didžiosios Kunigaikštijos gyventojų, pavardės galėjo tapti sunkiai beatidaloma ir todėl tik sąlygiškai vadintina skolinta lietuvių antroponimijos dalimi. Krikščionių vardų nomenklatūra įvairiose šalyse skiriasi, nors branduolys didele dalimi bendras. Lietuvoje, kai nuo XVI a. pabaigos kalendoriuose imti rašyti šventų- jų vardai jų mirties dieną, pamažu nusistovėjo labai panaši nomenklatūra į lenkų (Ku- zavinis, Savukynas 1994: 36-40). Vargu ar tai leistų manyti, kad iki tol griežtesnių taisyklių nesilaikyta. Taigi klausimas, ar gerokai storesnis slaviškų vardų ir atitinka- mai vėlesnių pavardžių, kilusių iš stačiatikių kanoninių ar senovės slavų vardų, sluoks- nis dabartinės Rytų Lietuvos teritorijoje XVI a. viduryje — XVII a. pradžioje, lygi- nant su visa Lietuva (ko nepaneigia ir Zinkevičiaus (1977) atliktas XVII a. pradžios Vilniaus gyventojų pavardžių tyrimas), susidarė dėl to, kad čia gyveno daugiau su stačiatikybe susijusių žmonių (gudų ar lietuvių — kol kas nežinia), ar dėl kitų priežas- čių, lieka atviras. Straipsnyje daroma prielaida, kad tuo metu būdingus slaviškus var- dų trumpinius, ypač kilusius iš senųjų slavų dvikamienių ir kanoninių stačiatikių var- dų, vartoję žmonės, ko gero, bus šnekėję nelietuviškai arba bent buvę dvikalbiai. Apskritai dėl to meto šnekamųjų kalbų vartosenos kyla nemaža klausimų. Zinkevi- čius (1987: 144-146), bene nuodugniausiai aprašęs kalbinę situaciją ir kalbų varto- seną dabartinės Lietuvos teritorijoje XVI a. viduryje — XVII a. pradžioje, pateikia faktų, jog tuomet sakytinė lietuvių kalba viešajame gyvenime buvusi vartojama ne tik liaudies, bet ir didikų, tačiau šalia lenkų ir rusų. Netrukus lietuvių kalba liko tik pra- stuomenės kalba. Lenkų kalba, atėjusi su katalikybe ir didžiojo kunigaikščio dvaru, platinta per mokyklas ir raštininkus, kuo toliau, tuo labiau darėsi prestižinė ir plito. Rusų kalba, iki tol plitusi kaip (senoji) slavų kanceliarinė kalba, o stačiatikybės rei- kalais — ir senoji bažnytinė slavų kalba, nuo XVI a. pradžios Lietuvos Didžiosios Ku- nigaikštijos ėmė reikšti ne ką kita kaip tik gudų kalbą (Gudavičius 1999: 436—439). Iš oficialiojoje raštijoje vartotos slavų kanceliarinės kalbos, kuriai darė poveikį ir senoji slavų bažnytinė kalba, bei vakarinių rusų tarmių, virtusių gudų kalba, mišinio, gerokai paveikto ir lietuvių kalbos, jau buvo susiformavęs gana vientisas interdialek- tinės rašto kalbos variantas, kuriam įtakos turėjo ir Polocko-Smolensko bei Volui- nės-Kijevo arealų kanceliarijoje vartota kalba, iš tos kalbos jau reikėdavo versti į tuometinę maskvėnų kalbą. Šia kalba buvo tvarkoma kanceliarinė raštija, į ją buvo išversta ir ja parašyta religinės, teisinės bei pasaulietinės literatūros (prisimintinas P. Skorinos ir jo 1525 m. Vilniuje įsteigtos spaustuvės vaidmuo). Be abejo, tokia kal- ba, kuri dar vadinama ir senąja baltarusių kalba (žr. Čekmonas 1988: 44-45), jau XVI-XVII a. RYTŲ LIETUVOS ANTROPONIMIJA | 43 turėjo ne tik rašytinę, bet ir sakyting atmainą, ja mokėjo ir praprususi lietuvių bajori- ja bei didikai, taip pat valdininkai ir raštininkai. Dalis jų buvo vienkalbiai, bet dalis — neabejotinai dvikalbiai. Paprastai teigiama, kad per dvarus plito lenkų kalba, reiškėsi jos įtaka. Tačiau XVI a. (ir anksčiau), galimas dalykas, būta ir gudų kalbos poveikio per dvarus — jeigu ji yra buvusi ponų kalba, tai turėjo turėti įtakos ir pavaldiniams. Taip būtų galima mėginti iš dalies aiškinti tai, iš kur gana toli į vakarus nuo Vilniaus radosi kilmingų (arba turtingų) žmonių pavardžių, kurių pamatu tapo gudiški krikš- čioniškų vardų trumpiniai, nes ne visi jie turėjo būti atėjūnai iš rytinių slaviškų šalies žemių. Taigi atsargiai galima mėginti formuluoti iki šiol bent jau lietuvių kalbotyroje aiškiau neišreikštą mintį, kad XVI a. (gal ir anksčiau) dabartinėje Lietuvos teritori- joje galėjo vykti panašus į vėlesnį lenkinimo (ir lenkėjimo) gudinimo (ir gudėjimo) mechanizmas: kaip prestižinė kalba per dvarus (lenkų kalbos atveju — dar ir per mo- kyklas bei bažnyčią) galėjo sklisti gudų kalba, kurią, kaip šnekamąją slavų kanceliari- nės kalbos atmainą, vartojo diduomenė)?. Šio straipsnio duomenys, deja, per skurdūs pagrįsti tokią hipotezę. Trečioji gudų kalbos atmaina buvo tarmės, o Vilniaus areale gyvenę ir ja kalbėję paprasti valstiečiai, atsidūrę periferijoje, taip ir nejsisamonino savo priklausymo bendram gudų (ar baltarusių) arealui, todėl iki šiol tebevadina, kitokio pavadinimo nepripažindami, XIV-XVI a. jų padėtį atitikusiu terminu — PRAS- TA KALBA, PAPRASTAI SNEKANTYS (gudiškai no-npocmy). Toks viduramžiais ir kituose Europos kraštuose vartotas terminas šalia etnonimą atstojančios vietinių žmonių, gu. mymoiluo,, sąvokos suponuoja lyginimą su kitokia tos kalbos atmaina, prestižiškes- ne, galbūt vartota ponų. Pabrėžtina, kad tai bus buvusi sakytinė kalbos forma, nes daugumos valstiečių tikrai būta beraščių. Trisluoksnė gudų kalba darė ir trejopą po- veikį lietuvių kalbai. Rytinėms lietuvių kalbos tarmėms didžiausią įtaką galėjo daryti gudų tarmės tada, kai jų atstovai tiesiogiai bendraudavo. Taigi ir skolinių tuomet ga- lėjo būti kitokio pobūdžio, ne vien taip gausiai per rytinius slavus atėjusių naujų ar pervadintų realijų, ypač susijusių su religija, pavadinimų (kuriuos neretai jie patys būdavo pasiskolinę iš kitų kalbų; plačiau žr. Zinkevičius 1987: 68-75). Čia nagrinėjama išlikusių ir Konstantino Jablonskio rūpesčiu 1934 m. parengtų bei išspausdintų 1554 m. Vilniaus tijūnijos — Nemenčinės ir Linkmenų valsčių — invento- riaus, t. y. kaimų ir gyventojų aprašo, kopijų dalis (rankraštis, deja, dingo XX a. pra- džioje*), skirta Linkmenų valsčiui (83-131 puslapiai) ir Vilniaus universiteto biblio- tekoje saugomo 43 lapų (86 puslapių) rankraštinio 1636 m. inventoriaus dalis (IN,,,.), Čekmonas užsimena apie šnekamąją kanceliarinės slavų kalbos atmainą, bet minties apiejos vartojimą etninės Lietuvos teritorijoje neišplėtoja: „Senoji baltarusių kalba visų pirma buvo pagrindinė valstybinė D. L. k. (Lietuvos Didžiosios Kunigaikštijos — L. G.) kalba, ja buvo rašoma dauguma teisinių dokumentų (ir etninės Lietuvos teritorijoje). Dėl šios funkcijos senoji baltarusių kalba dar vadinama D. L. k. kanceliarine (arba dalykinių raštų) kalba. Tačiau ji atliko daug daugiau funkcijų. Senąja baltarusių kalba KALBĖJO (išskirta mano — L. G.) daugelis feodalinės diduomenės atstovų — stačiatikių ir katalikų; ja buvo rašomi metraščiai, teologiniai traktatai, buvo išversta grožinės literatūros kūrinių“ (1988: 44, versta mano — L. G.). Autorius ten pat dar primena ir Lietuvos Didžiosios Kunigaikštijos gyvenusius totorius, jų nuo XVII a. pradžios gudiškai, bet arabų rašmenimis rašytą religinę literatūrą — kitabus. Čia jau natūraliai kyla mintis — tad su kuo jie bendravo gudiškai, jei ne su kaimynais? (Dar žr. Kričinskis 1993: 196 ir kt.; Potašenko, red., 2001: 78-79 ir kt.) 3 Plačiau visų perrady istorija pateikiama K. Jablonskio knygoje (IN, ,,: 30-31). 44 | LAIMA GRUMADIENĖ taip pat skirta Linkmenų valsčiui (15-31v puslapiai). Aiškinantis Rytų Lietuvos lie- tuvių antroponimijos raidą, duomenys apie vardų kilmę visų pirma pateikiami iš Lie- tuvių pavardžių žodyno (LPZ), nes tai didžiulio kolektyvinio darbo rezultatas, ir tik tais atvejais, kai faktus norima papildyti ar pagrįsti kitokią nuomonę, pasitelkiami kiti šaltiniai, dažniausiai M. Birylos darbai (B,, b,). 2. 1554 m. LINKMENŲ VALSČIAUS INVENTORIUS XVI a. viduryje, tiksliau — nuo 1543 m. (Zinkevičius 1987: 137), Lietuvos Didžio- sios Kunigaikštijos administraciniai dokumentai pradėti rašyti ir lenkiškai, o iki tol vyravo slavų kanceliarinė kalba. Vienas iš pirmųjų lenkiškai rašytų inventorių ir yra tų daryti prielaidą, kad tas, kas rašė“ šį inventorių, dar galėjo neturėti pakankamų įgūdžių, jam galėjo daryti įtaką ir slavų kanceliarinė kalba. Tiesa, abėcėlės painiojimo nepastebėta, bet jo galėjo nebelikti XX a. perrašius originalą ar ankstesniais amžiais padarytus nuorašus, nes originalas beveik visas yra dingęs. Rašiusiojo lenkų kalba nėra be priekaištų, nesilaikoma vienodų taisyklių, kietojo ? vartojimas gerokai jvai- ruoja, ne visuomet paisoma ir kitokių diakritinių ženklų rašymo nuoseklumo, todėl čia tiesiog pateikiama taip, kaip užrašyta originale, tiksliau — nuorašuose. Pažvelgus į 1554 m. šaltinyje lenkiškai užrašytus asmenvardžius, kuriuos tuo metu sudarė arba vien tik vardas, arba vardas su antruoju asmens įvardijimo nariu, gana dažnai dar nebuvusiu tikrąja pavarde, o tiesiog patronimu, t. y. asmenvardžiu, su pa- troniminėmis priesagomis sudarytu iš tėvo bet kurio (nebūtinai pirmojo) įvardijimo nario (kai kurie autoriai, pvz., Vanagas, Zinkevičius, vartoja TĖVAVARDŽIO terminą, bet dabar jau dažnesnis PATRONIMO, žr. Maciejauskienė 1991: 16), arba kitokių as- mens įvardijimų, be patroniminių priesagų, taip pat prievardžių, galima daryti prie- laidą, kad tuo metu gyventojų kalbėta mažiausiai dviem kalbomis — lietuvių ir gudų. Kaip vieną iš įrodymo šaltinių galima būtų pasirinkti dokumentus su antroponimijos duomenimis. Tai gali rodyti lietuviški ir slaviški krikščioniški vardai, taip pat senieji slavų vardai, ypač jų trumpiniai arba mažybinės formos. Pats faktas, kad vartojami trumpiniai ir iš jų sudaryti patronimai, rodo buvus tiek lietuvišką, tiek slavišką var- toseną, tai nėra vien užrašinėtojų primesti įvardijimai. Užrašinėtojas galėjo kai ką pakeisti, pvz., nerašyti galūnės*, pateikti lenkišką asmenvardžio perrašą, tarkim, Szcze- pan IN, 84, Andrzey IN..., 123, išversti, prirašyti slavišką patroniminę priesagą -evič ar -Ovič ar kt., bet vargu ar keitė vardo trumpinio šaknį, nebent tik į ilgąją vardo formą. Tyrėjai pažymi, kad dvarų inventoriuose ir kituose administracinio bei juridi- nio pobūdžio dokumentuose vartosena galėjo atsispindėti autentiškiau nei bažnyčios knygose (Zinkevičius 1977: 67), į juos būdavo įrašomi ne vien katalikai. Gudiškai šnekantys Lietuvos Didžiosios Kunigaikštijos gyventojai dalyvavo tame pačiame pa- i Inventoriaus tituliniame lape parašyta: „[...| nižey mianowanych przez mig, Jerzyka Zacharyaszewicza, dzieržawcę zoslienskiego [...]" IN,.., 31 (taigi iš Žaslių, nevietinio žmogaus). Tas pats žmogus Linkmenų inventoriaus tame pačiame puslapyje užrašytas dvejaip: Petrelis Urbanowicz ir Petrel Urbanowicz IN... 107. 5 XVI-XVII a. RYTŲ LIETUVOS ANTROPONIMIJA | 45 vardžių įforminimo raštu (lietuvių pavardžių formavimasis buvo prasidėjęs anksčiau ir buvo kitoks) procese kaip ir lietuviškai šnekantys, t. y. jau anksčiau ėmė ryškėti ir tuo metu ypač stiprėjanti slaviškų patroniminių priesagų -evič, -ovič „prisegimo“ ten- dencija registruojant gyventojus, kuriai turėjo įtakos slavų kanceliarinės kalbos var- tojimas. Pats procesas šiek tiek skyrėsi nuo analogiško proceso didžiojoje Maskvos kunigaikštijoje, nes ten tik kilmingesniesiems leisdavo prisegti tokias priesagas, O žemesniajam luomui — trumpesnes -ev, -ov (Zinkevičius 1987: 134). Šiame straipsnyje daroma prielaida, kad slaviškų vardų trumpinius atsinešė (ar gavo niekur neišvykdami) kalbamose vietovėse tuomet gyvenę tik gudiškai (arba ir gudiškai) šnekantys žmonės, nes lietuviškoje terpėje kai kurių tokių trumpinių kažin ar galėjo rastis. Atkreiptinas dėmesys į Zinkevičiaus (1977: 81; taip pat plg. 82-88) pastabą: „Remdamiesi įrašų tėvavardžiais, galime rekonstruoti nemaža XVI-XVII a. lietuvių vartotų krikšto vardų formų, kurioms pradžią davė ne slaviški kanoniniai krikštavardžiai, bet liaudiniai jų variantai. Dalis tokių formų gali būti ir pačių lietu- vių pasidarytos iš kanoninių vardų, visų pirma tos, kurių atitikmenų kaimyninėse slavų kalbose nerandame.“ Neišleistinas iš akių ir tas faktas, kad nagrinėjamas inventorius yra 1547-1566 m. didžiojo Lietuvos kunigaikščio žemėse vykdytos valakų reformos dokumentas. Iš šio 1554 m. dokumento aiškėja, kad Linkmenų valsčiaus žemės, priklausiusios di- džiajam Lietuvos kunigaikščiui“, bus buvusios atmatuotos prieš porą ar trejetą me- tų, o valstiečiai iš buvusių 2-4 dūmų kaimų sukelti į didesnius, nes visų pirma buvo orientuojamasi į tikslingą palivarko žemių sutvarkymą (plačiau apie valakų refor- mos eigą žr. Ochmanskis 1996: 188 ir kt.). Šiame šaltinyje apie valstiečių atkėlimą iš toliau neminima, nors ar pažyma le. nowik ‘naujakurys’ prie kai kurių asmenvardžių, žinoma, kaimo pavadinimas Nowosady IN,.., 87 ir rodo tam tikrą svetimumą vietos atžvilgiu. Beje, turinčių pažymas nowik asmenvardžiai iš kitų kuo nors labiau neišsi- skiria. Lietuvių istorinėje antroponimikoje nėra priimta įrašų lietuviškumo ar slavišku- mo (kaip ir germaniškumo) laipsnio sieti su realigja to meto kalbų vartosena, nors vardo ar trumpinio kilmės ir ieškoma". Tai suprantama, nes daug šimtmečių įrašai daryti nelietuviškai, dažniausiai ir ne lietuvių raštininkų ar bažnyčios tarnų, neretai turint intenciją slavizuoti ar germanizuoti. Tačiau sociolingvistiniu požiūriu gal ir ga- lima būtų pasidomėti, iš kur, pavyzdžiui, XVI a. viduryje tose dabartinės Rytų Lietu- vos vietovėse, kurios neabejotinai buvo apgyvendintos lietuvių“, atsirado tokių šne- kamojoje kalboje vartojamų krikščioniškų vardų trumpinių, kuriems nebūdinga lietuviška daryba. 8 Nagrinéjamo inventoriaus tituliniame lape įrašyta: , Rejestr dworow jego k. mosci ciwunstwa Wilenskiego [--+]“ IN;se 30 ISsamiausiai krikščioniškų vardų Lietuvoje kilmę ir atsiradimo chronologiją yra aprašęs J. Dumčius (1957), tačiau KAIP tie vardai plito, jis nėra svarstęs. 1554 8 Dalis vietovardžių išlieka ir pasikeitus gyventojų kalbai, bet minimose vietovėse kada nors gyvenus lietuvius rodo, pvz., ir tokie vietovardžiai: Siofo Meyranskie IN, 89, Siofo Minducze IN,.., 103,0d sianožęci Czuryszek y Kudrolanek IN, 96, Jeziora Strawinoicia IN,.., 132, za rzeką Wiryntą IN, 105, Jezioro Zusklinis IN, 130, W tey ziemi Ligotowkach IN,.., 99, niwa, ktorą zowią Wierzmieli In, 123 ir kt. 46 | LAIMA GRUMADIENĖ Atkreiptinas dėmesys į tai, kad dalis slaviškų vardų ar jų trumpinių bei iš jų pasida- rytų asmenvardžių su slaviškomis patroniminėmis priesagomis -evič, -ovič (kitokių nerasta) iš 1554 m. Linkmenų valsčiaus inventoriaus, M. Birylos darbuose* (b,, 5,) paliudytų XVI-XVIII a. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštijos raštijoje, kituose to me- to dokumentuose iš dabartinės Baltarusijos teritorijos ir/ar dabartinės Baltarusijos gyventojų vartosenoje, yra senieji tik stačiatikių kanoniniai (santrumpa st.) vardai ar jų trumpiniai, pvz.: Dosis, Dosia (GEN.) Zonka IN, 116, 127 : gu. Jac" : st. acu B, 60; b,, 140 arba st. @eodocuii b,, 124; Micewicz IN, 114: gu. Miyp : st. Jumumpui B. 169; Micowicz IN, 114 : gu. Miy : st. Jumumpui B, 62; Procewicz IN .., 93 : gu. /Ipoų : st. Ilpoxon, Ilpomac b, 243; Szerg-ut-owicz'? IN ,, 108 : gu. Capeyas, Capeyns, Ce- peyco : st. Cepeuū B, 115 su lietuviška mazybine priesaga -ut-, gal atsargiai galima daryti prielaidą ir dėl Sopowicz sopa“ IN,.., 120 : ? plg. gu. Cagponusix, Caxonusik, Canonaubix : gu. Cagon, Caxon, Canon : st. Cogponus, Cochonuii b, 153; 5,, 209, 138 ir kt. Vardas Niestoya (NoMm.) IN .., 119 gali būti siejamas su st. Hecmop' B, 98. Aišku, didžioji dalis slaviškų kanoninių vardų turi atitikmenų ir kitų kraštų krikšto vardų nomenklatūrose, ypač lenkų, be to, jie ilgainiui keitėsi ir pačių slavų vartoseno- je arba sutapo su katalikiškaisiais, pvz., tokie kaip Feliksas, Martynas, Motiejus, Petras, Silvestras, Simonas ir kt., taigi kai kurių nė negalima tiksliai skirti vienokiems ar kito- kiems, paprastai tai daroma tik pagal fonetinius atitikmenis, pvz.: fir t (st. Oeodop, @oma ir le. Teodor, Tomasz), n ir m (st. Hukoaau ir le. Mikotaj), I ir v (st. Jlaepenmuii ir le. Wawrzyniec), v ir b (st. Bacuauu ir le. Bazyli) ar kitus. Todėl trumpinys Chwiecko IN, 104 greičiau atrodo bus kilęs iš gu. Xeed35xa : XVI- XVIII a. gu. Xeedop : st. Oeodop nei iš le. Teodor 5,, 123; Josys IN, 87 : XVI-XVIII a. gu. Ecun : st. Hocug nei iš le. Jozef (visi trumpiniai su z) 5, 76; Matewicz IN,.., 108 : gu. Mam : st. Mamgpeu nei iš le. Maciej B, 118, kaip ir Matulewicz IN,.., 117; Mosis IN;;5, 110, Moysis IN,,,, 104, z Mosiem (INSTR.) IN,,,, 122, z Moyszem (INSTR.) IN,,,, 103, Mosiewicz IN,.., 110 : XVI-XVIII a. gu. Moceii, Mouceu : st. Mouceii nei iš le. Mas : le. Mateusz B, 85, LPZ, 172, nebent a Masiem (INSTR.) IN _.. 89 atveju; Pieczulis 1554 Samoningai pasirinkta lyginti visu pirma su gudų antroponimija, nes iškelta užduotis rasti sąsajų būtent su ja, nors atitikmenų galima būtų rasti ir kitose slavų kalbose. Nepamirština, kad ir M. Birylos sąrašai, nors ir labai turtingi, nėra visaapimantys. Atsižvelgtina į faktą, kad iš rytų plito stačiatikių, o per lenkus — katalikų vardai. Tai, kad čia įrašyta a vietoj slavų turimo o, gali būti ir rytinių slavų kalbų, šiuo atveju gudų, balsio 0 adaptacija lietuvių kalboje balsiu a (dažniausiai pusilgiu) (plačiau žr. Kardelis 1999: 39 ir kt.). Taip pat pažymėtina, kad čia gudiški atitikmenys dažniausiai pateikiami tik iš dviejų M. Birylos šaltinių, kuriuose kurio nors vardo ar trumpinio gali būti ir neužfiksuota, tada pateikiamas panašiausias, turintis to meto darybos analogų (jei rasta XVI-XVIII a. dabartinės Baltarusijos teritorijoje rašytuose šaltiniuose, romėniš- kais skaitmenimis nurodomas amžius, jei be nuorodos — tai pavyzdys iš dabartinės vartosenos). Perrašas čia ir toliau pateikiamas tokia rašyba, kaip yra šaltinyje, iš kurio cituojama. Ir dabartinėms vakarinėms gudų tarmėms būdingas pereinamųjų garsų, ypač minkštųjų, tarps ir š,c ir č, ziržtarimas, todėl Sz- čia gali būti tokio tarimo fiksavimas. Žr. 10 išnašą. 14 Šiforma M. Birylos darbuose nepaliudyta, bet žr. jo pastabą dėl XVI-XVIII a. buvusios tendencijos keisti ar numesti vardo pabaigą sus. sl. galūne -ui, pvz., gu. Icaū: st. Hea(a)xui B, 158. Šiaip ar taip, bet su šiuo vardu yra sudaryta ir patronimų: Bolulis Niestajewicz IN,.., 112 z Stanistawem bratem; Piotr Niestajewicz IN, 112. 1554 XVI-XVII a. RYTŲ LIETUVOS ANTROPONIMIJA | 47 IN, 97, Pieczul® IN,.., 108 (su lietuviška mazybine priesaga -ul-) : gu. ITeų, ITeurona : st. /lemp B, 137, B,, 101 nei iš le. Piotr; nes lenkai tokio trumpinio neturi. Rytiniams slavams budingesnis ir asmenvardyje Michnowicz IN, 83 esantis trumpinys iš visų slavų vartojamo vardo st. Muxaus, le. Michat Bb, 232. Kaimo pavadinimas Siofo Miksztewiczow (GEN.) IN, 113 iš trumpinio Mikszta : st. Hukonai, XVI-XVIII a. gu. Mukoaai, le. Mikotay B, 129, b,, 88" nuorasSuose (kaip buvo originale, nežinia) kaitaliojasi su Niksztewiczow, savo ruožtu kildintino iš ryti- nių slavų Huxonaii; kitais atvejais yra formos su M-: z Mikszą (INSTR.) IN..., 101; z Mixą (INSTR.) IN, 116; Mixtowicz IN,,., 123. Garsų (ir raidžių) / ir v (le. # ir w) rytų slavams būdingo vartojimo pavyzdys yra tik ilgojoje vardo formoje (ir atitinkamuose patronimuose) £awryn IN,.., 96; z Lawry- nem (INSTR.) IN,,,, 87 : XVI-XVIII a. gu. Jlaspun : st. Jlaepenmuū, bet XVI-XVIII a. buvo ir gu. Baepoin, sietinas su le. Wawrzyniec B, 82. Frikatyvinio A vartojimas vietoj g yra būdingas gudams, šaltinyje šalia trumpinio Gryciem (INSTR.) IN,,,, 88; z Gryczem" (INSTR.) IN,,,, 117, 118 yra ir Hryc IN, 86, 102 arba Hrycz IN,,,, 84; z Hryczem (INSTR.) IN,,,, 98 (nors ir lenkų šaltiniuose nuro- doma forma su Ah, plg.: gu. /porų, le. Hryč: st. Ipuzopuū, le. Grzegorz b, 107; LPZ, 709). Akivaizdu, kad šitoje pozicijoje A kaitaliojosi su g, be to, formos su g gali būti ir lietuviško tarimo atspindys. Su frikatyviniu gudų #4 sietinas ir ilgosios vardo formos Hryhora IN, 102 rašymas, kaip ir Bohdan IN, 84, jo trumpinio Bohdiusz IN,.., 96 ar asmenvardyje su patronimine priesaga -ewicz esančio Bohdziewicz IN,.., 97. Patiki- mesnis įrodymas galėtų būti frikatyvinio /, buvimas asmenvardyje Ihnatowicz IN,.., 118 : st. Henamui, le. Ignacy B, 70. Gudišką vartoseną rodo ir priebalsių samplaika ltr keliskart užrašytame asmen- vardyje Battromiey IN,.., 119 (XVI-XVIII a. vartota kan. baampomei : le. Bartlomiej b,, 132), bet nagrinėjamame šaltinyje šalia vartojami ir Bartlomiey IN,.., 96, Barthot- omiey IN .,, 129. Šio vardo trumpiniuose Bartko™ IN..., 83, Bortko IN,.., 111 yra užsi- konservavusi 71(/) priebalsių seka. Kartais nėra galimybės patikrinti, ar forma pateko iš gudų, ar iš lenkų pagal foneti- kos atitikmenis, pvz.: Daniewicz IN,.., 115, z Daniulem IN,.., 110 sietini tiek su gu. XVI-XVIII a. /lanuno, Žlanoro : st. danuuas, tiek ir su le. Daniel 5,, 57, 202; Macko IN, 83; Macieyko IN,.., 99; z Maciulem (INsTR.) IN, 97; z Maczulem" (INSTR.) IN _, 100 : XVI-XVIII a. gu. May, Mamuyeu : st. Mame ir le. Maciej b,, 88; Mosis Miele- wicz IN, 119: gu. Meno: st. Emeavan ir le. Melko : le. Emilian B,, 62. Trumpinys Misius IN, 88: XVI-XVIII a. gu. Mucs : st. Muxaun sutampa su le. Mis : le. Michat, nes turi bendrą senovės slavų mazybing priesagą -s B, 92, 235. Tiek gudai XVI-XVIII a., tiek lenkai turi trumpinį gu. ffxwa : st. Hakos, le. Jaksza : le. Jakub Bb, 129. Linkmenų šaltinyje yra trys panašūs, bet ne tokie patys šio trumpi- 1554 1554 1554 1554 1s Zr. 12i8nasa. '® Ten pateikiama išsami vardų, prasidedanciy N- ir M-, tarimo slavų kalbose interpretacijų apžvalga, pastarojo garso vartojimą siejant ne vien su lenkų kalba. 7 Žr.12išnašą. '® M. Biryla pateikia pavyzdžių tik su 0 — Bortko (Į, 37), todėl ir vėl žr. 10 išnašą. 19 Žr.12išnašą. 48 | LAIMA GRUMADIENĖ nio užrašymai: Janulis Jurgiewicz z Jaxtem (INSTR.) IN, 103 [Jur]giewiczem; ludzi dzisienskich Jazkta (GEN.) IN,,,, 122 y Stanka Rostaniewiczow ir Jakszta IN,.., 112 Piotraszkiewicz z Howienem Mikolajewiczem. Vanagas (1974: 115-116) jakšt-, jokšt- siejo su vo. Jaxt : Jacobus, galbūt atėjusiu per latvius, jis taip pat pastebėjo, kad as- menvardžių vedinių iš šios šaknies su slaviškomis priesagomis beveik nesą, jie pasi- taiką plote arčiau latvių arba Užnemunėje, t. y. ten, kur būta kontaktų su vokiečiais. M. Biryla kaip slavišką nurodo tik Jokūbo trumpinį be -t-. Taigi šio Jokūbo trumpinio su -f- kilmę Linkmenų šaltinyje paaiškinti keblu. Vanagas kaip panašų dubletą nuro- do gudų Mikša ir Mikšta, kurie, beje, kaip tik abu ir yra užfiksuoti 1554 m. Linkmenų inventoriuje: z Mikszą synem IN,.., 101, bet kaimo pavadinimas Miksztewiczow (Nikszte- wiczow) (GEN.) IN,.., 113. Yra ir Mixta IN 84 123, Mixtowicz IN, 123. Galimos ir kelios vardų etimologijos, nes kartais neaišku, iš kurio vardo trumpinys padaromas, pvz.: Juchno IN,,,, 88 : gu. XVI a. /Oxnmo, le. Juchno : st. Eecdhbumuii, bet gali būti ir iš le. Jurij B, 232, LPZ, 852; Milewicz IN,.., 103 : gu. Muno : st. Muaui arba Emenvan, bet ir le. Emilian b 61, 141, 244; Pacz IN, 118 : gu. lay : st. Hnamuii b | 168, bet jis gali būti vėliau ir gu. vartotas bulg. /Tau(o) : Ilasea LPZ 358 trumpinys; taip pat, pvz., With IN,.., 96 visų pirma kildintinas iš st. Bum, le. With, bet neatmesti- nos sąsajos ir su st. Bumaaudi, le. Witalis arba kan. Bukmop, le. Wiktor B, 48-50, kaip ir su lie. Wytautas. Du vardai lietuvių kalboje tarsi uzsikonservavo — Grigas ir Jurgis. Jie pateko iš grai- kų per kaimyninius slavus, kurie patys vėliau juos gerokai pakeitė. Linkmenų inven- toriuje yra Grygis (Grygul) IN,.., 118; Gryg IN, 109; Grygalewicz IN,.., 108 : XVI- XVIII a. gu. /pueop: st. Ipueopui, plg. le. Grzegorz B, 108. Trumpiniai Jurgis IN,.., 92; Jurgielis IN,.., 94; Jurgiel IN,.., 89; z Jurguciem (INSTR.) IN, 96 : s. sl. Jurgą, Jurgij (Kuzavinis, Savukynas 1994: 215). Taigi Grigas ir Jurgis yra labai senoviškos formos, bet tvirtai teigti, iš kurios pusės jos pateko, negalima. To paties vardo trumpinys, esantis asmenvardyje Jurewicz IN,.., 117, gudų vartotas XVI-XVIII a., yra ir /Op, fOpu, būdingesnis rytiniams slavams, kilęs iš st. /Oput B, 129, 140. Yra neabejotinai bendrų tiek gudams, tiek lenkams, ir stačiatikiams, ir katalikams, vardų, kurių trumpinių gudiškumas nekelia abejonių, pvz.: Alechnowicz IN,.., 89; z Olechnem (INSTR.) IN,.,, 108 : gu. XVI a. Ozexno : kan. Arexcandp, le. Aleksand(e)r B,, 20, 233; Lesis (Lesius) IN, 119 : gu. JTeco : kan. Anexcanodp, le. Aleksand(e)r B, 22; Pieleyko IN, 83 : gu. Iluneiika : st. Oununn b 197 ir Puszkiewicz (Puskiewicz) IN .., 115 : iš kontaminacinio darinio gu. /Tyco-, Iycix : gu. Ilampyco : st. [Temp b 101, plg. le. Piotr ir kt. (kiti šio vardo vediniai, kuriais pavadinti tik du žmonės, tikrai negudis- ki: Petrelis IN,.., 107, Petrel IN,.., 107, Petrek IN,.., 108, ilgoji vardo forma Piotr IN 108; lenkams būdingesnė Piotraszkewicz IN,.., 112). Iš lenkams būdingesnių vardų ir trumpinių minėtini Domaszewicz IN,.., 103 : XVI- XVIII a. gu. Jdamaw : st. Aamusn, Jomenmuarn, le. Damasz : le. Damijan 5, 248; Heliasz IN, 112 : le. Eliasz, o trumpinys gu. enusaw, savo ruožtu kilęs iš le. Eliasz, yra iš s. sl. Ines B, 71; Joc IN,,,, 115; Jocz IN,,,, 90 : le. Jakub LPZ,, 782; Szczepanowicz IN, 117 : le. Stefan. Kai kurie trumpiniai ar patys vardai, bendri ir stačiatikiams, ir katalikams, XVI-XVIII a. būdavo vartojami labai didelėse teritorijose, neretai tai būdavo lenkiška forma. Pvz., /Tyxa, Jlykuan turi savo lenkiškus atitikmenis Lukasz, 1554 XVI-XVII a. RYTŲ LIETUVOS ANTROPONIMIJA | 49 Lucjan (abiem kalbomis vartota lenkiška laikoma £.ukasz forma b 84), yra ji ir Lin- kmenų šaltinyje — Lukasz IN,.., 116; taip yra atsitikę ir su Szymko IN,,,, 97 : le. Szy- mon (plg. su st. Cumeon) B, 114; T(h)omasz: Tomasz IN,.., 110; Thomasz IN, 114; z Tomkiem (INSTR.) IN,,,, 100; Tomaszko IN, 122 : le. Tomasz (plg. su st. Ooma 5, 121). M. Biryla vardo Jan (stačiatikių atitikmuo Žfoarn) ir jo trumpinių griežtai nesieja vien su lenkų krikšto vardu, nurodo, kad ir gudų XVI-XVIII a. plačiai vartotas Jan ir jo trumpiniai (5,, 64—69). Nagrinėjamame šaltinyje yra tik Jan ir jo trumpinių: Jan IN. __, 100; Janielis IN..., 110; Janiel IN..., 95; Janulis IN,.., 99; Janiulis IN..., 93; Janiul 1554 3 1554 3 1554 3 1554 3 1554 IN .., 95; Jankus IN _., 119 (Jankiewicz IN,.., 112; Jankowicz IN,.., 84); Januszko IN , 115; taip pat Jasis IN,.., 92; Jasius IN, 92; Jasz* IN _,, 90. Dalis vardų ir ju trumpinių yra kildintini iš senovinių slavų dvikamieniy vardų (san- trumpa s. si), pvz., Boedan, boaecaas, Paducnae, Cmanucnae, Bauecnae, Boiimex ir kt. Kartais jie panašūs (ar tokie ir yra) į kalkes iš graikų ar kitų kalbų, sulotynintų jų variantų, pvz., s. sl. Bo2dan plg. su lo. Theodotus, st. @eodom “Dievo duotas' (beje, B5,, 38 nurodoma, kad XVI-XVII a. šis vardas dar laikytas pagonišku). Šaltinyje yra už- fiksuota Bohdan IN,.., 87, jo trumpinių Bohdiusz IN,.., 96, Baniul IN,.., 112, Boniulis IN, 116 (pastarieji du gali būti ir Bonifaco trumpiniai), patronimas Bohdziewicz IN,,4, 97. Pvz., Paducaas taip ir liko nešventu vardu, bet nagrinėjamame šaltinyje ras- tas trumpinys Rodzius IN,.., 96, asmenvardžiuose su patronimine priesaga esantys Radziewicz IN,.,, 106, Radoszewicz IN,.., 96 lygiai taip pat gali būti siejami ir su kitu stačiatikių vardu Poduon B, 105, 170, 230, o Rotkiewicz IN,.., 112 — gal ir su s. sl. Paducnae arba ir st., ir le. bendru Kondrat LPŽ, 580. Šaltinyje užrašytas trumpinys Woytko IN, 92, jo ilgoji forma z Woyciechem (INSTR.) XVI-XVIII a. vartoti ir gudų, bet šiaip šis vardas populiaresnis tarp lenkų (5, 51). Yra senovės slavų dvikamienių vardų, kanonizuotų tik katalikų, pvz., s. sl. boaecaas — le. Bolestaw, bet tik nuo XIX a. (5, 38), šaltinyje yra šio vardo trumpinys Bolulis IN,.., 112 : gu. Boneco, Boanicb, Bon- 10c. Linkmenų valsčiaus inventoriuje bene pats populiariausias yra s. sl. vardas Cma- Hucaae ir jo trumpiniai su Stan- ir Stas- kamienais“ (B, 112), vėliau tapęs tik katali- kišku — le. Stanistaw, lie. Stanislovas. Du asmenvardžiai labai problemiški, bet turbūt galima ieškoti, kaip tai daro Zin- kevičius (1977: 49), Szczesny IN, 110 sąsajų su s. sl. Bauecaas, lenkų kalboje išvir- tusio į Wigcestaw, o Maczuda IN, 128 gali būti siejamas su senosiomis slaviškomis priesagomis apaugusiu Motiejaus trumpiniu (plg. b 241, 243). Taigi aptarus 1554 m. šaltinio vardų kilmę, aiškėja jos nevienalytiškumas ir tai, jog būta ir stačiatikių bei senųjų slavų dvikamienių vardų ar jų trumpinių. Atskirai ap- 2 Žr.12išnašą. *' Jis pateikiamas 18 kartų ilgaja forma Stanislaw IN, 83, 84 ir tt., Stanistaw IN,.., 112, 118 ir tt., Stanist- awiem (INSTR.) IN, 88, 95,96, 112, 115, Stanistawowi (Nom. PL.) IN __, 128, taip pat gausiais trumpi- niais: Stas IN,.., 86, 87, 97, 108, Stasia (GEN.) IN, 121, Stasiem (INSTR.) IN, 88, 96, 103, 111, 112, 118, Stas IN,.., 83, 84, 92, 94, 128, Stasis IN, 92, 100, 110, 113, Stasius IN, 9s, Stasko IN, 120, Stasiel IN, 101, 122, Stasielem (INSTR.) IN. į, 121, Staszel IN,.., 101, 120, Stanis IN,.., 110, 112, 113, Iv, Stanko IN, 106, 110, 113, 115, 116, Stanka IN, 122, Staniulis IN, 97, 103, 10s, 106, Staniul 92, 110, 115, z Staniulem (INSTR.) IN, 88, 100, 115, 118, Staniel IN. 98, 103. Nissq 1554 50 | LAIMA GRUMADIENĖ tartina asmenvardžių daryba. Lietuvišką darybą rodo lietuviškos priesagos ir galū- nės. Pastarasis rodiklis nepatikimas, nes paprasčiausiai galūnės užrašant asmenvar- džius neretai būdavo numetamos. Toliau pateikiamos lietuviškomis laikytinos tos krikščioniškų vardų formos, kurios turi ir lietuviškas priesagas, paprastai mažybines -el-, -ul-, ir galūnes (-is, -us), nors pačių asmenvardžių pamatas dažniausiai yra gudiš- kas trumpinys (ir tik kartais lenkiškas), pvz.: Bolulis IN,.., 112 Niestajewicz z Stanista- wem bratem®; Boniulis IN,.., 118 Piotrowicz z Grygiem bratem; Janielis IN,.., 95 Witko- wicz (Woytkowicz) z Janem“* bratem; Janiulis IN,.., 93 Procewicz; Janulis IN,.., 104 Goyžewicz z Janem bratem; Jurgielis IN .., 113 Pietraszewicz; Pieczulis IN,.., 117 Szcze- panowicz z Piotrem synem; Petrelis IN,.., 107 Urbanowicz; Staniulis IN,.., 97 Misiewicz; Woyciech (Woyciulis) IN .., 108 Andrzejewicz z Walentym synem. Trumpiniai su mazybinémis lietuviškomis priesagomis neretai šiame šaltinyje, kaip įprasta, būna užrašyti be galūnių, pvz.: Baniul IN,.., 112 Piotrowicz; Grygis (Grygul) IN, 454 118 Mincewicz; Janiel IN,.., 84 Juniewicz z syniem; Janiul IN..., 95 Misiewicz; Ja- nul IN, 117 Kuniszkis z Bartlomiejem Marcinowiczem, Jurgiel IN, 109 Konratowicz; Matel IN, 98 Piktewicz z Piotrem bratem; Pieczul IN,.., 108 Mateykowicz z Tomaszem bratem; Pietrel IN __, 119 Staniewicz z Maciejem bratem; Staniel IN .., 103 Bernatowicz z Stasiem Mielewiczem; Staniul IN,.., 115 Woytkowicz z Battromiejem bratem; StaSiel IN, 122 Piotrowicz przysigzny z Woyciechem synem; Staszel IN,.., 120 Piotraszewicz. Tik 4 iš jy inventoriuje nepaminétos ir su galūnėmis: Baniul, Grygul, Matel ir Stašiel (Staszel). Dviejų vardų formos pateiktos tik jnagininko linksniu: Marcin AmbroZe- wicz z Jurguciem IN, 96 Stanowicz(em); Pieczulis Radoszewicz z Maczulem IN, 100 Bohdanowicz(em). Yra formų, neturinčių mažybinių lietuviškų priesagu, bet turinčių lietuviškas galu- nes -is, -us, pvz.: Dosis IN,.., 116 Woytkowicz z Niewiastą Janową; Grygis (Grygul) IN,.., 118 Mincewicz; Janis IN,.., 103 Butkiewicz, Jasis IN,.., 92 Piotrowicz; Jasius IN,.., 92, Stas Goyzetowiczy; Josys IN,.., 87 Piotrowicz z Pawtem synem; Jurgis IN,.., 88 Klimon- towicz; Lesis IN,.., 92 Jankowicz; Misius IN,.., 88 Janowicz; Mosis IN,.., 112 Januszko- wicz; Rodzius IN,.., 96 Staniewicz z synem swym; Stanis IN,.., 110 Janowicz z Szczepa- nem Pawtowicz(em); Stasis IN,.., 100 Piotrowicz; Misius, Stasius IN, 95 Symonowiczy. Trumpiniy, neturinčių lietuviškų darybos elementų, nemaža. GudiSkais laikytiny trumpinių įvairovė nėra didelė: Bohdiusz IN,.., 96 Migowicz; Chwiecko IN,.., 104 Masi- ctowicz; Bohdan Stankowicz z Olechnem (INSTR.) IN 44 118 Staniewicz z Piotrem synem; Pieleyko IN .., 83 Auxinowicz. Šiek tiek daugiau yra bendrų tiek gudų, tiek lenkų kalboms trumpinių, Linkmenų inventoriuje užrašytų be lietuviškų darybos elementų: Bortko (Boreytko) IN,.., 111 Woytkowicz; Stanistaw Staniewicz z Grygiem (Grycem) (gal G- rodo būtent lietuvišką vartoseną?) IN,,,, 88 Kasperowiczem; Hryc IN,.., 102 Zagierdowicz z Piotrem synem; Hrycz IN 88 Rutkowicz (Rackowicz); Macieyko IN 1554 1554 1554 1554 1554 108 bratem; Pacz IN: 1554 1554 84 Maciejewicz; Juchno IN, 1334 27 2 Aptariant asmenvardžių darybą, čia ir toliau pateikiamas išrašas su kontekstu, taigi kartais išvardijami ir šeimos nariai. Buvo bandyta ieškoti priklausomybės tarp tėvo ir sūnų arba brolių vardų, pvz., jei vieno lietuviška forma, tai gal ir kitų būsianti lietuviška, bet taip nėra. 3 Abiejų brolių vardai tie patys, gal dėl to vieno iš jų nurodoma mažybinė forma? XVI-XVII a. RYTŲ LIETUVOS ANTROPONIMIJA | 51 99 z Marcinem Giernewiczy; Macko IN Stanko IN.,.., 113 Talminowicz; Stas IN nowicz. Dalis trumpinių be lietuviškų darybos elementų laikytini lenkiškais, bet M. Biryla pateikia duomenų beveik apie visų jų paplitimą XVI-XVIII a. gerokai į rytus ar piet- ryčius nuo Vilniaus. Bendra visiems jiems yra tai, kad jie yra katalikiškų vardų trum- piniai, turintys atitikmenų kanoninėje stačiatikių vardų nomenklatūroje, arba yra se- nieji slavų dvikamieniai vardai, todėl įvairių laikų trumpiniai gali turėti panašumo ar net sutapti: Heliasz IN,.., 112 Rotkiewicz; Janek IN,.., 119 Eukaszewicz; Januszko IN 113 Jakubowicz; Greycius Stankowicz z Jasiem (INSTR.) IN mi; Jasz IN, 90 Jocewicz; Jerzy IN,.., 104 robi; Joc IN,.., 90 Maciewicz; Lukasz IN,.., 116 Muralewicz z Urbanem bratem; Petrek IN szowicz; Szymko IN,.., 97 Bohdanowicz; Tomasz IN nem swym; Tomaszko IN IN, .., 92 Daugutowicz. Ilgosios vardų formos rašomos be galūnių, bet čia jau visai kitoks vaizdas, nes iš 24 tik 3 — Bohdan, Hregorya (GEN.), Niestoia — nėra iš įprastinės lenkų krikšto vardų nomenklatūros: Bohdan IN,.., 101 Pietkewicz z Marcinem synem; Od ziem Hrehorya IN .,, 101 Pukienia; gal ir Niestoia IN,.., 119 Goylewicz. Kaip jau minėta, fonetiniu požiūriu gudų arealui priklauso Baltromiej IN,.., 88 To- maszewicz; £awryn IN,.., 96 Radoszewicz z Marcinem synem. M. Biryla nurodo, kad kaip ilgoji vardo forma, ne vien kaip trumpinys, With užfiksuota XVI a. šaltiniuose (5,, 148), ji yra ir Linkmenų inventoriuje: With IN .., 96 Lesiewicz (Liesewicz) z Szcze- panem synem. Likusios ilgosios vardų formos užrašytos taip, kaip vartojamos lenkų katalikų krikš- to vardų nomenklatūroje, nors nėra atmestina prielaida, kad kai kurias iš jų užrašinė- tojas „pataisė“, juolab kad tokia praktika tikrai buvo: Adam IN,.., 105 Bernatowicz z Maciejem synem; Ambrozey IN,.., 120 Staskowicz; Ambrožy IN,.., 97 Staniulewicz z An- drzejem synem; Andrzey IN,.., 123 Mixtowicz; Symon Taleykowicz z Barttomiejem (INSTR.) IN,,,, 99 Leszowie; Mažey (Blazey) Micowicz IN,.., 114; Jakub IN,.., 113 Tal- minowicz z Raginowa; Jan IN,.., 96 Mikotajewicz z Piotrem pasynkiem; Kasper IN, __, 96 Stankowicz; Maciej IN, 83 Marcinowicz; Marcin IN, 96 AmbroZewicz z Jurguciem Stanowicz(em); Mikotay IN,.., 96 Lawrynowicz z Stanistawem synem; Pawel IN,.., 84 Andrzejewicz; Piotr IN ss , 87 Jurjewicz z Maciejem Pawlowiczem; Symon IN... 85, Piotr Michnowiczy (Michowiczy); Szczepan IN, 100 Juchnowicz z Marcinem bratem; Sta- nistaw IN,.., 108 Grygalewicz z Subaczem Szergutowiczem; Urban IN, 115 Janowicz z Staniulem Maciejewiczem; Woyciech (Woyciulis) Andrzejewicz z Walentym IN __, 108 sy- nem; Wenstaw IN, , 120 Mikotaiewicz. XVI a. pavardės dar tik formavosi, todėl ne visuomet galima tiksliai pasakyti, kada antrasis asmens įvardijimo dėmuo jau buvo galėjęs tapti pavarde. Toliau apžvelgiami nagrinėjamo Linkmenų šaltinio asmenvardžiai, kurių pagrindas yra krikšto vardų ly- tys su patroniminėmis priesagomis. Asmenvardžių, kildintinų iš lietuviškų darybos elementų turinčių trumpinių, labai nedaug: [Jurgis] (Jurgi) Janielowicz IN..., 116; z Marcinem Jurgielewicz(em) IN..., 112; 83 Rymszewicz; Mis IN,.., 96 Radoszewicz; 83 Niekraszewicz; Stasko IN,.., 120 Bohda- 1554 1554 1554 1554 - 89, Stasiem, synmi swe- 115 Jakubowicz; Jocz IN, 1554 108 Wra- 55, 110 [Juteykowicz] z Misiem, sy- 122 Pawlowicz, cztowiek pana woiewoda bielskiego; Woytko 1554 1554 1554 1554 1554 52 | LAIMA GRUMADIENĖ Urban Jurgielowicz IN,.., 108 z Janem synem; Maciey Maczulewicz IN,.., 96; Janel Ma- tulewicz z synmi dwiema IN,.., 117; Pawel Pieczulewicz IN,.., 117; z Subaczem Szerguto- wiczem (INSTR.) IN, 108; Stasis Stanielewicz IN,.., 110; Lukasz Stasulewicz IN,.., 122. Galbūt vienas asmenvardis sudarytas iš vardo (su galūne -is) Jurgis, bet gal ir iš slaviško trumpinio Jurgi: Janulis Jurgiewicz z Jaxtem [Jur)giewiczem IN, 103. Didžioji dalis asmenvardžių su patroniminėmis priesagomis sudaryta iš trumpinių be lietuviškų darybos elementų. Dalį tokių trumpinių, kaip jau aptarta, galima laikyti gudiškais, pvz.: Andrzey Alechnowicz IN,.., 89; Narusz (Narucz) Lesiewicz IN,.., 114 z Jakubem Juchnowicz(em); Symon Michnowicz IN, 83: Stanis Micewicz IN, 1142 Marcinem bratem; Mazey (Blazey) Micowicz IN,.., 114; Bohdan Pietkewicz IN,.., 101; Janiulis Procewicz IN .., 93; Urban Puszkiewicz (Puskiewicz) IN, 115; Staniulis Ra- dziewicz IN, , 106; Heliasz Rotkiewicz IN,.., 112; Juchno Sopowicz sopa IN, 120. Turbūt gudisku (plg. LPZ, 849) laikytinas ir asmenvardis Juciewicz IN,.., 88, nors tokio trumpinio M. Birylos darbuose ir nepaliudyta. Galima daryti prielaida, kad asmenvardžio Minczewicz kilmė tikriausiai sietina su hidronimu ar oikonimais®, bet atsargiai galima įtarti buvus ir st. Muna, Munai trumpinj, plg. Munuyk B. 92, 224. IS bendrų gudams bei lenkams trumpinių išsivestų asmenvardžių rasta: Piotr Da- niewicz IN,.., 115; Stanistaw Juchnowicz IN .,, 88; Goczutis Jurewicz IN. 117; Jocz Maciewicz IN,.., 90; Jan Mackiewicz IN,.., 88; Piotr Mateykowicz IN, 108 z Lukaszem; Mosis Mielewicz IN, 119; Jan Milewicz IN .,, 103; Janiul Misiewicz IN .., 95; Andrzey Mixtowicz IN, 123; Lesis (Lesius) Mosiewicz IN... 119; Jurgielis Pietraszewicz IN 112; Jakszta Piotraszkiewicz IN,.., 112; Kasper Stankowicz IN wicz IN,.., 120; Bortko (Boreytko) Woytkowicz IN,.., 111. Asmenvardžių iš tipiškų lenkiškų trumpinių nedaug: Piotr Domaszewicz IN,.., 103; Stanis Jankiewicz IN,.., 112; Bohdan Jankowicz IN,.., 84; Mikolay Januszkowicz IN,.., 88. Dalis asmenvardžių su patroniminėmis priesagomis sudaryta iš ilgųjų vardų for- mų: Stanistaw Adamowicz IN,.., 108 z Maciejem a Janem synmi; Juchno Ambrožewicz IN,45, 93; Stasko Bohdanowicz IN,.., 120; Stanistaw Grygalewicz IN,.., 108; Maciey Ih- natowicz IN,.., 118; Staniulis Jakubowicz IN .., 103; Piotr Janowicz IN __, 88; Jurgis Kli- montowicz IN,.., 88; z Jurgielem Konratowicz(em) IN _., 108; Jakub £awrynowicz IN 554 83; Marcin Maciejewicz IN,.., 84; Pawel Matewicz IN,.., 108, z Misiem, wnukiem swym; Maciej Marcinowicz IN, 83; Andrzey Mikotajewicz IN,.., 88; Stas Pawlowicz IN,.., 108 z synmi trzema; Jasis Piotrowicz IN,.., 92; Maciey Rakowicz IN,.., 96 z Jakubem pasyn- kiem; Maciey Szczepanowicz IN,.., 117 z synmi dwiema; Piotr Symonowicz IN,.., 92; Janiel Stanistawowicz IN,.., 95; Maciey, Jakub Urbanowiczy IN,.., 92. Nors 1554 m. Linkmenų valsčiaus inventoriuje vyrauja krikštavardiniai asmenvar- džiai, yra ir kitokių. Jie nebuvo šio straipsnio tyrimo objektas, todėl nepateikiama išsamesnė jų apžvalga. Tiesiog todėl, kad nesusidarytų klaidinanti išvada, jog tevar- toti vienokie asmenvardžiai, trumpai paminėtini ir kiti. Yra keletas senųjų baltų dvikamienių, pvz.: Dawiat In IN 1554 1554 96; Ambrozey Stasko- 1554 1554 1554 sss 111; Narbutha (GEN.) ss, 128; Tharwid IN,.., 101 ir kt.; jy trumpinių, taip pat vedinių su patroniminémis 24 Šiuose kraštuose tebėra Mincios, Minciakumpio kaimai, stūkso Mincios giria. Vanagas (1981: 216-217) Salako krašto upėvardį Minčia kildina iš lietuviškų žodžių minti arba mentė. XVI-XVII a. RYTŲ LIETUVOS ANTROPONIMIJA | 53 priesagomis, pvz.: Butrymowicz IN,.., 105; Mongierdowiczow (GEN. PL.) IN,,., 120; Nar- gielowicz IN,.., 117; Talminowicz IN .., 113; Tarwidowiczem (INSTR.) IN,,,, 101 ir kt. Lietuviškų apeliatyvines kilmės asmenvardžių nedaug, pvz.: Bottus IN,.., 106; Goy- lis IN, 83; Greycius IN, 89; Goyzutis IN,.., 110; Kuniszkis IN,.., 117; Oszkinis IN, 85; Pozeymis™ IN _,, 113; Pukienia (GEN.) IN __, 101 ir kt. Tokių asmenvardžių, kurių dalis gali būti ir senųjų baltų dvikamieniy vardų trumpiniai, su slaviskomis patroni- minemis priesagomis -evic, -ovič daugiau, pvz.: Budrewicz IN ,, 115; Daugutowicz IN 92; Doylewicz IN, 88; Goyžewicz IN,.., 104; Greycewicz IN,.., 103; Kieylowicz IN _, 111; Piktewicz IN, 98; Rymeyszewicz IN , 105; Rymoszewicz IN _., 96; Rymszowicz IN .., 85; Rostaniewiczow (GEN. PL.) IN _, 122; Rukszewicz IN,.., 94; Szyleykowicz IN, 554 554 5 89: Tuleykowicz IN, 99; Wayszniewicz IN. 106 ir kt. Apžvelgus 1554 m. Linkmenų valsčiaus inventoriaus asmenvardžius, pastebėta: 1) jog vyrauja krikštavardinės kilmės asmenvardžiai; nedidelė dalis krikšto vardų ar jų trumpinių yra ir stačiatikių arba senovės slavų vardai, bet daugiausia — bendrų tiek katalikams, tiek stačiatikiams vardų; 2) nemaža dalis krikšto vardų trumpinių būdingi gudų kalbai arba tai senoviniai slaviški trumpiniai, XVI a. paplitę tiek gudų, tiek lenkų (ir kitų slavų) kalbose; 3) krikštavardinės kilmės vardai turi dvejopu lietuviškų darybos elementų: mažy- binių priesagų -el-, -ut- ir ne visuomet užrašomų galūnių -is, -us. Priesagos išsaugo- mos asmenvardžiuose su patroniminėmis priesagomis, bet lietuviškų patroniminių priesagų neaptikta: vartotos tik slaviškos -evič, -ovič; 4) nėra ryšio tarp tų pačių žmonių kelianario (paprastai dvinario) įvardijimo lietu- viškos kilmės arba lietuviškų darybos elementų turinčių narių su slaviškos kilmės ir/ ar darybos nariais; tas pat pasakytina ir apie tos pačios šeimos narių įvardijimą; at- skirų kaimų gyventojų asmenvardžiai neišsiskiria. 1554 3.1636 m. LINKMENU VALSCIAUS INVENTORIUS Beveik po šimto metų (tiksliau — po 82), t. y. 1636 m., rašytas Linkmenų valsčiaus inventoriaus rankraštis išliko iki šiol. Jo krikštavardinės kilmės asmenvardžių lygini- mas su tokiais asmenvardžiais iš 1554 m. to paties valsčiaus inventoriaus leidžia pa- tikrinti iškeltas prielaidas dėl XVI-XVII a. galėjusios būti gudų įtakos Linkmenų krašte. Rankraštis parašytas vieno Zmogaus®, lenkiškai, yra viena pavardė, užrašyta kirili- cos raidėmis: foyesuy IN, 16v. Kaip ir 1554 m. inventoriuje, lenkiškos rašybos įgū- džių stinga. Cia dažnesni asmenvardžių užrašymai mažąja raide, bet 1554 m. invento- rius galėjo būti šiuo atžvilgiu pataisytas keliskart jį perrašant. Vartojama daugiau diakritinių ženklų, pvz.: y su dviem taškais viršuje, i, y su vienu tašku viršuje, Y, d su akūto ženklu, y su stogeliu, O, ū, Ai, y, ž su brūkšneliu viršuje, ¢ su tašku viršuje ir kt. Straipsnyje rašyba atidžiau nestudijuojama, tik pavyzdžiuose stengiamasi perteikti ją kuo autentiškiau. 25 Minima upė Žeimena (beje, visais atvejais rašoma Z-): w rzeke Zeymianę; a rzeką Zeymioną IN, 132. % Tituliniame lape įrašyta: „[...] przez mig Gerzega Kazimirza Jawgiela“. 54 | LAIMA GRUMADIENĖ 1636 m. inventoriaus asmenvardžiai gerokai skiriasi nuo ankstesniojo (1554). Vi- sų pirma, jie įvairesni, daugiau kildintinų iš lietuviškų apeliatyvų, įvairesni darybos elementai, nes randasi lietuviškų patroniminių priesagų vedinių. Kadangi iš visų 1554 m. inventoriaus asmenvardžių buvo apžvelgti tik ten vyravę krikštavardiniai, tuo pa- čiu požiūriu bus lyginami ir 1636 m. Linkmenų valsčiaus asmenvardžiai. Kilmės požiūriu naujų krikšto vardų nedaug, visos naujovės susijusios su daryba. Galbūt senasis slavų dvikamienis vardas /ocyuucnae slypi asmenvardyje Gasiewicz IN 16v, LPŽ, 628. Yra gudiškų trumpinių, kurie gali būti kildinami iš labai senoviškų stačiatikių var- dų, bet galima ir kitokia jų kilmės interpretacija, pvz., maknienas IN. 26v; makniu- nas IN... 26 : gu., ukr. Maxno : st. Enumax B, 232, bet gali būti siejamas ir su le. Maciej LPZ 139, ir su lie. maknys ‘kas kalbėdamas miknoja, mikčioja' (ten pat). Atsargiai galima būtų pabandyti ieškoti st. Mamor trumpinio ir asmenvardyje Ma- menas IN, 27, plg. B, 151. Panašiai galima pasakyti apie asmenvardžio Palanis IN 25v kilmę: gal pamatu bus galėję būti krikšto vardų Anoaron, Hnnonum ar Ilonuen atitinkami gu. trumpiniai //ananeų 5, 242, Ilona B, 76, Ilon B, 137 ar panašūs, bet galimas ir kitoks kilmės aiškinimas. Nėra tiksliai žinoma kurio, bet galbūt krikšto vardo trumpinys yra asmenvardžio Jodka IN, 30v pamatas: gal iš Fedoxum b, 64, gal ir iš kurio nors kito. Allik IN. 19 gali būti kildinamas iš kanoninio vardo O1ee B, 19, bet gali ir iš le. Aleksander (ten pat), kanoninių Anecuii b, 24, Hava B, 71 ar Opecm Bb, 37. "Trumpinys gu. Baca, tapęs wasowicz IN,,,, 16v pamatu, yra iš gudų vartotos krikšto vardo formos Bacuanuii, o ne iš lenkų atitikmens Bazyli 5, 43. Tas pat pasakytina ir apie trumpinį gu. Havaw : Haus Bb 71, rastą 1636 m. Linkmenų inventoriuje: /liasz IN, ;, 26 skirtinas gudiškai vartosenai, nes lenkiškas atitikmuo yra Eliasz B, 71. Nors ir lenkai, ir gudai turi Leontijaus, Leono atitikmenis, bet asmenvardis fowczys IN 26v kildintinas būtent iš gudų trumpinio, plg. Jleyuanok, JTeyuvix b, 107, b 209. Taip pat iš gudiško trumpinio [luavka : st. Oununn, le. Filip b, 103 kildintinas Pilkianis IN, 29, nors neatmestinas ir siejimas su lie. pilkas. Gana abejotinas, bet įmanomas Wolan IN. 17 siejimas su gu. Banen : Banenmun 5, 42, 168 arba siejimas su Bazepuu LPZ 1154. Beje, su pastaruoju vardu galima mėginti sieti wiralunas IN,,,, 29v (su lietuviškomis mažybine ir patronimine priesa- gomis), nes gudai turėjo kontaminacinį jo trumpinį Bup B, 41. To paties krikšto vardo atitikmenys lenkų ir gudų kalbose yra Gasper IN,,,, 19 ir Kasper IN,,,, 18v (žr. B, 95). Tas pat taikytina ir Bernardo variantui Bernat IN, 16v, nes le. Biernat, Barnat, gu. Bepnam b, 34, kaip ir Leonardo tarminei formai : le. Le- nart, gu. /Ilenapm b, 107, plg. Lenart IN 19. Asmenvardis Damūszys IN, 28v yra kilęs tiek iš lenkų, tiek iš gudų vartoto trum- pinio Damasz, Zlamau : Zlomenmuan, Įamuan B., 248, kaip ir gu. Panic, le. Genus iš Eugenijaus LPZ, 652, jei iš jų kildintume asmenvardį Gienalis IN,,., 29, nes jis gali būti ir apeliatyvinės kilmės. Panašiai yra atsitikę ir su asmenvardyje mifoszunas IN, 27 esančiu trumpiniu le. Mifosz : le. Emilian, gu. Munow : st. Muanui Bb, 141, 248. Abiem kalbomis yra vartojamas krikšto vardo le. Klemens, gu. Kaumenm(ui) trumpi- nys Klim, Kaum B. 98, 5, 81, plg. Klimas IN,,., 30v. 1636 1636 XVI-XVII a. RYTŲ LIETUVOS ANTROPONIMIJA | 55 Ilgoji vardo forma Krzysztoph IN,,,, 26v yra lenkiškas Kristupo užrašymas, nors, be- je, ir gudai yra užfiksavę Kepuwmoch B, 104. Blažis IN, 22 irgi yra lenkiškas krikšto vardas (LPŽ, 274). Tokie yra 1636 m. inventoriuje paminéti nauji vardai ar jy trumpiniai, kuriy nebu- vo 1554 m. Linkmenų valsčiaus inventoriuje, nebent išskyrus nuorodą į Valentiną. Kitų vardų ar jų trumpinių jau būta 1554 m. šaltinyje, bet čia toliau pateikiami dar neminėti jų užrašymai, trumpiniai ar vediniai iš jų. 1554 m. šaltinyje būta tik lenkiško Andrejaus vardo užrašymo Andrzey, o čia yra rytų slavams būdingas Andrey IN,,,, 21, taip pat jo trumpinys su slaviška priesaga, sutampančia su lietuviška galūne — Andrus IN, 27, B, 31. Dar viena jau buvusio paminėto vardo ilgoji forma — Walety IN, 16v — ne tik šiek tiek kitaip užrašyta, t. y. vietoj -en- rašoma -ę-, bet užfiksuotas ir lietuviškas tarminis jos tarimas su -in-: Walint IN,,,, 16v. XVII a. šaltinyje yra ir šio vardo trumpinių: slaviškas su mažybine priesaga, sutampančia su lietuviška galūne — Walis IN... 19 — ir Waluk IN, 18v — su lietuviška priesaga -uk-. Yra jau minėtų vardų naujų trumpinių. Daug didesnė dalis jų turi lenkams būdin- gesnius trumpinius, pvz.: Brazulis IN, 29 : le. Brozik, Brožek : le. Ambrožy LPŽ, 302; Czep IN,,,,25v; Czepolis IN, 28v : le. Czep : le. Szczepan LPŽ, 411; mitenas IN, 22, plg. le. Mita : Dymitr LPZ, 258, bet plg. ir gu. Mimxo: Jlumumpuii B, 61; Piotrokal IN. 16v, bet plg. le. Piotrak : le. Piotr, gu. ITampok : st. ITemp B, 101; Šzym IN, 16v: le. Szym : le. Szymon LPŽ, 930; Tumas IN, 31, plg. le. Tomasz, st. @oma B, 121. Kai kurie trumpiniai turi atitikmenų tiek gudų, tiek lenkų kalbose, pvz.: Alexa IN. 29v : le. Aleks, st. Anexceii LPZ, 80; Jakutys IN,,,„27v : le. Jak : le. Jakub, gu. fk, Axyma : st. flkoe b 129, 241; Joszko IN, 16v, plg. le. Jeszo : le. Jan, gu. Hwa : st. Hakoe LPZ, 820; Jurka IN, . 26v; Jurko IN 22v : le. Jurka, gu. KOpka : st. MOpuiū 1636 1636 LPŽ, 870; Marcel IN, 16v, plg. gu. XVI a. Mapyun, le. Marcin B, 87; Stakun IN, 22v, plg. le. Stach : le. Stanistaw, gu. Cmax : Cmanucnae B, 110; wasowicz IN... 17, plg. su kildinimu iš st. Hoar B, 83 (dėl kitų etimologijy žr. LPZ, (1139). Dalis trumpinių vis dėlto būdingesni gudams, nors atmesti sąsajų su lenkais neiš- eitų, pvz.: Czasiuk Czasenas IN, 22 — gu. Yack : s. sl. Bauecnae b 51; maciuta IN 16v : gu. Mayrwoma : st. Mameeu, Maye; le. Mac : le. Macey B, 240; stepsalis IN, 28v pagrindu gali būti le. Stefan, st. Cmeghan trumpinys Steps su senovine slavų mazy- bine priesaga -s, plg. B, 112, 235. Darybos požiūriu krikStavardiniai asmenvardžiai gana įvairūs. Keli neturintys pa- troniminių priesagų asmenvardžiai turi ir lietuviškas mažybines priesagas -el-, -ul-, ir lietuviškas galūnes: Czepulis IN, 22 Szymkunas; Borkunas Janelis IN, 29v; Ma- tulis IN,,„„22 niekiszkis; Mikialis IN, 20 maszkiozna; Stasulis niekisakis IN. 1636 “0. Anks- tesniame (1554) šaltinyje nepasitaikė tokių atvejų, kad krikšto vardų trumpiniai bū- tų antrieji asmens įvardijimo nariai, 0 1636 m. inventoriuje tokių yra. Kai kurių abu įvardijimo nariai krikštavardiniai, pvz.: Jurgis Jakutis IN, 27v; Iliasz matulis IN, 26; Czepolis stepsalis IN, 28v, o kai kurių pirmasis gali būti apeliatyvinés kilmės, pvz.: Duda woyciulis IN. 21; Kula matulis IN, 22 ir kt. Turiniy tik mazybines priesagas, be minėtų dar ir -uk-, -ut- (Petrokal atveju gal -€l-, bet iš užrašymo neaišku), tačiau užrašytų be galūnių, yra šiek tiek daugiau: Czasiuk 1636 1636 1636 56 | LAIMA GRUMADIENĖ IN. 22 Czasenas; Januk IN 1e3ę Ž2V maciutenas; Jasiuk IN, 1636 1636 Ž1v Alksnianis; Jasul IN 28 mikszan; Marcel Piotrokal IN. 16v; Matul IN,,., 22v Baltromieikis; Piatruc IN, 636 22v Gayzas; Stasiuk IN 20 Stymbirelis; Stasul IN, 29v Berziulenas; Waluk IN, 18v Lepeta. Dvi tokios formos yra antrieji asmens įvardijimo nariai: Lawryn Staniul IN 16v; Marcel Piotrokal IN,,., 16v. Trumpinių su lietuviškomis galūnėmis, kartais tapusių ir ilgosiomis krikšto vardo formomis, kaip pvz.: Baltrus IN, „, 27 molerunas; Jurgis Bernat IN. 16v; Szjmas IN „„, 27 Zymonas, irgi yra: BlaZis IN 18v Dwakinis; Czepas IN, 29v Czepulenas; Da- mūszys IN. 28v nowik; Jasus IN, 21 Grugalius; Klimas IN, 30v Baczenas; Tumas IN 44, 31 milenis. Jurgis kartą užrašytas ir antruoju asmens įvardijimo nariu — Woyciech Jurgis IN,,,, 26. Ilgaja vardo forma tapo ir Gryg IN,,,, 16v Krzywopust; Grig IN. 28v wizelis. Du trumpiniai gali būti interpretuoti dvejopai, nes lietuviškos galūnės sutampa su slaviškomis priesagomis: Andrus IN, 27, b, 31 milinas; Walis IN, 19, B, 36 Allik. Priešingai nei 1554 m. inventoriuje, trumpinių be jokių lietuviškų darybos elemen- tų nėra daug: Alexa IN,,., 29v Kiautenas; Czep IN,,., 25v Palanis; Iliasz IN,„„„26 matulis; Jodka I1N,,„„„30v Blazenas; Jurka IN,,,„26v Kimbar; Jurko IN, 22v Stakun; Luksza IN, 16v Kulewicz; Szym Joszko IN, 16v; Tomasz IN. 27 mitoszunas. Vienas trumpi- nys tapo ilgaja forma lenkų kalboje: Jerze IN. 18v woyciech; Jerzi IN. 22 kudenas. Užrašyta krikStavardinés kilmės asmenvardžių be patroniminiu priesagu, tapusių antraisiais asmens įvardijimo nariais. Tokių yra greičiau su panašiomis (gal dėl uzra- šymo) į lietuviškas, negu tikromis lietuviškomis galūnėmis, pvz.: Piotr Joczes IN „.. 19; Kowal towczys IN. 26; Mikotay: Woyciech maciuta IN, 16v; Rodzios IN,,„„21v, ir be lietuviškų galūnių, pvz.: Walis Allik IN, 19; Szym Joszko IN, 16v; Jasiuk mikszan IN,,.. 28; Kasper Tomasz IN 18v. Daug ilgųjų vardų formų. Trys iš ju yra nelenkiskos, nors ir turi atitikmenis: Andrey IN,44, 21 Lawnik; Baltromiei IN. 18v Niemoniun; Eawryn IN,,., 16v Staniul. Fonetiš- kai pakeista vieno vardo forma — Czapan IN, 30v Jušenas (vietoj tikėtino lenkiško Szcz-). Vienas — Lenart IN,,,, 19 laszkenas — yra tarminis Leonardo variantas, vartoja- mas tiek gudų, tiek lenkų (žr. b, 107, LPZ, 55). Vienas katalikiškas vardas užrašytas su lietuviška galūne: Karolis IN,,., 29v Bezdenas; Karulis IN, 21v Karpis, o kitas turi lietuvišką mažybinę priesagą — steponalis IN,,., 28v. Likusieji yra įprastiniai lenkiški, kai kurie vartojami ir gudų, krikšto vardai: Adam IN,,., 21v Balinski; Ambrozey IN 26v masenas; Blazey IN, 22v mitenas; Gasper IN, 19 Jakubowicz; Jakub IN,,.„19 Ambrozieiewicz; Jan IN,,., 16v Gasiewicz; Kasper IN, 18v Tomasz; Krzysztoph IN 26v Plenius; Marcin IN, 26 Podwoyski; Mikotay IN. 21v Rodzios; Pawel IN, 22 Zėsinas; Piotr IN. 17v Gauzutys; Stanistaw IN 16v woyskun; Stephan IN ,„.„16v loueeuy; Szyman IN, 16v lach; Urban IN, 19v mileykis; Walety IN, 16v kowal; Walint IN. 16v kulewicz; Woyciech IN, 16v maciuta; Wolan IN. 17 Kulewicz. Ilgo- sios formos taip pat gali tapti antraisiais asmens įvardijimo nariais tiek su lietuviška galūne, pvz.: Aszkinis Ambrasas IN, 22; Rukas Czapanas IN, 31, Jasus Grygalus IN, 21, tiek ir be galūnės — Jurgis Bernat IN 22; Jerze woyciech IN,,., 16v. Moterų vardų paprastai nenurodoma, tik kieno ji esanti našlė, pvz.: Wdowa Stasio- wa IN 16v. Yra du įrašai su moterų vardais, kurie aiškiai yra slaviški: Aksdnia Baft- 1636 1636 1636 1636 1636 16v; Swidren Krysztoph IN, 1636 636 XVI-XVII a. RYTŲ LIETUVOS ANTROPONIMIJA | 57 romieiowa IN. 22, Milowa Uliana IN, 29. Pastaroji vardo (be J-) forma vėliau paplito rytinėje ir pietrytinėje Lietuvoje (Kuzavinis, Savukynas 1994: 213). Daugiausia yra tokių antrųjų asmens įvardijimo narių, kurie turi patroniminių prie- sagų. Skirtumas toks, kad 1636 m. šaltinyje atsiranda krikštavardžių vedinių su lietu- viškomis patroniminėmis priesagomis -ėn-, -ūn- ir vienas vedinys su -yn-. Yra dūri- nys iš trumpinio su lietuviška mažybine priesaga -ok- ir daiktavardžio žentas: Grig mikszakzentis IN. 29. Asmenvardžių su keliomis lietuviškomis priesagomis (mazybine ir patronimine) nėra labai daug, Sie asmenvardžiai dar turi lietuviškas galūnes: Poszenas Andrulenas IN 29; Czepas Czepulenas IN,,., 29v; Jasul maciulenas IN. 22v; Adam Peciulenas IN „.. 29v, yra toks asmenvardis ir be galūnės — £awryn Staniulin®’ IN, 17. Rasti du asmen- vardziai, turintys lietuvišką mazybing ir slavišką patroniming priesagas (1554 m. Salti- nyje tokių buvo daugiau): Szym Czepulewicz IN. 19; Januk manulewicz IN, 22. Užtat gana gausi asmenvardžių grupė, kurių pamatu yra tapę krikStavardiniai trum- piniai be lietuviškų mažybinių priesagų, bet su lietuviškomis patroniminėmis priesa- gomis (čia dar prisideda -ait-), pvz., užrašytų su galūnėmis: Andrey Blaženas IN, 25; Borkunas IN. 29v Janelis; Czasiuk Czasenas IN. 22; Szym Domaszunas IN, 30v (Lat 100); Szyman Gryciunas IN. 21v; Jurgis Jakaytis IN. 27; Jan Jaczunas IN „„„ 26; Lenart Jaszkenas IN... 19; Jan Jociunas IN, 21; Czapan Jušenas IN. 30v; Krzysz- toph maknienas IN. 26v; marcin makniunas IN. 26v; Szyman marczenas IN 1636 295 Walulis masenas IN ., 26v; Tomasz mitoszunas IN. 27; Blažis mitenas IN. 22; Jan Szymkienas IN. 21; Czepulis Szymkunas IN, 22, o vieno asmens abu įvardijimo na- riai turi patroniminę priesagą — Poczenas IN,,., 29 Andrulenas. Tokios darybos asmen- vardziy yra ir be lietuviškų galūnių: Bogdžun nowik IN,,,, 22; Marcin Domaszun IN „„ 19v; Jan Jaciun IN, 26v; Woyciech maničiun IN, 18v; Jurko Stakun IN, 22v; Adam Stasun IN, 22v. Vieno iš trumpinio pasidaryto asmenvardžio priesaga -in- yra nepa- troniminė — Stanistaw Szymkinis IN. 21; galbūt galima įtarti, kad kito asmenvardžio su nepatronimine® priesaga -isk- šaknis irgi yra krikStavardinés kilmės — Ambrozey miliszkis IN, 28v. Priešingai nei 1554 m. inventoriuje, yra keletas asmenvardžių iš trumpinių be lie- tuviškų darybos elementų, bet su slaviškomis patroniminėmis priesagomis, jie užra- Syti be galūnių: Jan Gasiewicz IN, 16v; Stephan Ioueeuu IN. 16v; Marcin tukasze- wicz IN,,., 18v; Gryg wasowicz IN, 16v; GrYg wąsowicz IN, 17; Jan wojtkiewicz IN „„. 24v. Iš ilgųjų vardų formų padarytų asmenvardžių su lietuviškomis patroniminėmis prie- sagomis tėra du — Krzysztoph Karalunas IN, 24v; Andrus martynenas IN,,„„29v, dar vieno priesaga nepatroniminė — Matul Baltromieikis IN. 22v. Labai maža belikę to- kių asmenvardžių su slaviškomis patroniminėmis priesagomis, jie be galūnių: Jan Alekseiewicz IN, 21v; Jakub Ambrozieiewicz IN. 19; Gasper Jakubowicz IN. 19; Stanistaw Jozephowicz IN 19. 36 1636 636 1636 24v; Krzysztop marcinowicz IN 1636 1636 Tas pats asmuo, kaip ir Lawryn Staniul IN. 16v. Maciejauskiené (1991: 227-228) teigia priesagą -iSk- turėjus patroniming reikšmę, ypač kai asmenvar- džiai buvo daromi iš krikšto vardų. 28 58 | LAIMA GRUMADIENĖ Apskritai 1636 m. inventoriaus asmenvardžiai nepalyginti lietuviškesni nei 1554 m., tai rodo ir asmenvardžių iš lietuviškų apeliatyvų gausa. Kaip ir 1554 m. invento- riaus apžvalgoje, jie nėra tyrimo objektas, tiesiog galima kai kuriuos iš jų paminėti, pvz., be lietuviškų patroniminių priesagy: Urban Aukszla IN, 24; Jan Dewelis IN, 19; Piatruc Gayzas IN, 22v; Karulis Karpis IN,,., 21v; Waluk Lepeta IN, 18v; Jan Pilwialis IN. 29v; Piotr ragialis IN, 19; Stasiuk Stymbirelis IN, 20; Jan Szakalis IN, 534 24v; Mikolay witkas IN, 434 27; Grig wizelis IN. 28v; Pawel Zėsinas IN. 22; Gryg Zyburys IN, 20v ir kt. Esama ir dūrinių, pvz.: Matulis Dzwiniakis IN,,,, 24v; Stasulis niekisakis IN, 22 ir kt. Keletas asmenvardžių turi nepatroniminių lietuviškų priesa- gu, pvz.: Blažis Dwakinis IN,,., 18v; Jan Gaužutenis IN,,,, 17v; Piotr Goyzut IN,,„.„24; Jan kupietis IN,,,„„28; Matulis niekiszkis IN,„„„22 ir kt. Ar šie asmenvardžiai jau yra netekę patroniminių priesagų, ar jų nė negavę, pasa- kyti sunku: visoje Lietuvoje tokių asmenvardžių gausa būdinga ankstesnio, XVI a., šaltiniams (plg. Maciejauskienė 1991: 151 ir kt.; 225), bet to negalima pasakyti apie 1554 m. Linkmenų šaltinį. Nemaža dalis lietuviškų apeliatyvinės kilmės asmenvardžių, turinčių patronimines priesagas -ėn-, -on-, -ūn-, užrašyti su galūnėmis, pvz.: Januk Alksnianis IN, 21v; Sta- siul Berziulenas IN, 29v; Jurgis Bezdenas IN,,., 29v; Pawel Dikienas IN,,,, 28; Pawel Dykunas“ IN, 28; Jasus Kautenas IN. 29v; Alexa Kiautenas IN, 29v; Piotr Kupre- nas IN, . 26; Marcin Purienenas IN. 29; Jan Rukszenas IN, oss 20v; Marcin Szykszniiinas IN, 29; grig wizatanis IN, 28v; Piotr Zytenas IN 25; Zjlenas marcin IN 25 ir kt. Yra tokių asmenvardžių be galūnių, pvz.: Jan Szakutan IN, 24; Szym Stulgian IN .„. 28 ir kt. Labai maža turinčių slaviškas patronimines priesagas, pvz.: Marcin Gribe- wicz IN,,,, 16v; Jan Rugayszewicz IN, 16v; Jurgis stemborowicz IN,,., 19v ir kt. Vienas kitas senasis baltų dvikamienis asmenvardis, pvz.: Jurka Kimbar IN,,„„26v; Stanistaw minat IN 22v; Jan woysznaras IN, 22; Szymas Zymonas IN. 27 ir kt. Minčių dėl galimos pakaitinés kalbų vartosenos ar dvikalbystés sukelia ir prievar- džių bei iš jų su lietuviškomis patroniminėmis priesagomis pasidarytų asmenvardžių užrašymai, pvz.: šalia Lawryn kalwis IN,,., 25 yra Walety kowal IN. 16v; šalia Battro- miey kotwenas IN. 21 yra Kawatenas IN, 24v, t. y. lie. kalvis ir slaviškas kowal, bet čia galėjo pakoreguoti ir užrašinėtojas. Tai, kad yra asmenvardžių su etnonimu gudas, patvirtina spėjimą dėl didesnio ar mažesnio kalbinio nevienalytiškumo, pvz.: Gudas Sawicki IN,,,, 26, Jurgis Gudunas IN, 21v. Tik 1636 m. šaltinyje atsirado asmenvardžių su priesaga -ski, būdingesne lenkų kal- bai nei gudų, pvz.: Adam Balinski IN,,,, 21v; matul Dirwanski, tenze Dyrwinski IN 24v; Woyciech Grzybowski IN. 19v; Urban Lapaczinski IN IN,45,, 26; Adam Pokulewski IN. 26; Gudas Sawicki IN, 26; Woyciech Sopkowski IN, os 21v; Swiderski IN,,., 16v; Andrey zawacki IN, 21, o vienas užrašymas rodo tam tikrą adaptavimosi laipsnį, nes yra su galūne: Ambrozey Kilbowskis IN. 28v. 1636 1636 1636 1636 1636 30v; Marcin Podwojyski » Cia Dikienas ir Dykunas — tas pats žmogus, tai leistų daryti prielaidą, kad XVII a. Linkmenų apylinkėse lietuviškos tévavardinés priesagos -én- ir -ūn- galėjo būti vartojamos pramaišiui. *0 Tame pat kaime gyveno ir Kiaulenas, todėl, matyt, ir čia apeliatyvinės pavardės pagrindas yra žodis kiaulė. XVI-XVII a. RYTŲ LIETUVOS ANTROPONIMIJA | 59 Apibendrinant 1636 m. Linkmenų valsčiaus inventoriaus krikStavardiniy asmen- vardžių apžvalgą, pastebėtina: 1) nors čia, kaip ir 1554 m. inventoriuje, vyrauja krikštavardinės kilmės asmenvar- džiai ir tik nedidelė jų dalis yra krikšto vardai ar jų trumpiniai, išsivesti iš stačiatikių arba senovės slavų vardų, daugiausia yra bendrų tiek katalikams, tiek krikščionims vardų. 1663 m. šaltinyje daugiau asmenvardžių, sietinų su lietuviška apeliatyvine lek- sika; 2) dalis krikšto vardų trumpinių būdingi gudų kalbai arba tai bendri senoviniai sla- viški trumpiniai, XVII a. paplitę tiek gudų, tiek lenkų (ir kitų slavų) kalbose, tačiau daugelis iš jų turi lietuviškų asmenvardžių darybos elementų; 3) krikštavardinės kilmės vardai turi dvejopų lietuviškų darybos elementų: mažy- binių priesagų -el-, -uk-, -ul-, -ut- ir ne visuomet užrašomų galūnių -is, -us. Šios priesa- gos išsaugomos asmenvardžiuose su patroniminėmis priesagomis, randasi nemaža asmenvardžių su lietuviškomis patroniminėmis priesagomis -én-, -ūn- ir kt., 0 1554 m. šaltinyje gausiai vartotos slaviškos priesagos -evič, -ovič tampa retesnės. Pasirodo asmenvardžių su lenkiška patronimine priesaga -ski; 4) nenustatyta priklausomybės tarp tų pačių asmenų kelianario (paprastai dvina- rio) įvardijimo lietuviškos kilmės arba lietuviškų darybos elementų turinčių narių su slaviškos kilmės ir/ar darybos nariais; tas pat pasakytina ir apie tos pačios šeimos narių įvardijimą; atskirų kaimų gyventojų asmenvardžiai neišsiskiria. 4. IŠVADŲ VIETOJE Išnagrinėtieji 1554 m. ir 1636 m. Linkmenų valsčiaus inventorių krikštavardinės kilmės asmenvardžiai šiek tiek išsiskiria iš kitų dabartinės Lietuvos teritorijoje už- fiksuotų to meto asmenvardžių. Visų pirma tai pasakytina apie XVI a. šaltinį: jis gerokai slaviškesnis, nedaug teturi kitiems to meto šaltiniams būdingų tautinių var- dų, krikščioniškų vardų lytys mažai tėra adaptuotos lietuviškos darybos atžvilgiu, nė- ra asmenvardžių su lietuviškomis patroniminėmis priesagomis, daugiausia vartojami slaviški, ypač gudiški, vardų trumpiniai, kai kurie — ne iš katalikų nomenklatūros (plg. Maciejauskienė 1991: 33 ir kt.). 1636 m. inventoriaus asmenvardžiai gerokai lietuviškesni darybos atžvilgiu, gausiai vartojamos ne tik lietuviškos mažybinės prie- sagos, bet nemaža asmenvardžių ir su lietuviškomis patroniminėmis priesagomis, taigi rečiau imami vartoti asmenvardžiai su slaviškomis patroniminėmis priesagomis. Kil- mės požiūriu XVII a. šaltinio asmenvardžiai panašūs į XVI a. šaltinio, bet randasi šiek tiek daugiau vardų lyčių, kildintinų arba tik iš lenkiškų ilgųjų vardų formų, arba bendrų lenkams ir gudams. Atsargiai būtų galima daryti prielaidą, kad XVI a. Linkmenų krašte galėjo būti buvę gudų kalbos įtakos, kuri XVII a. jau buvo gerokai sumenkusi. Gudiški krikščio- niškų vardų trumpiniai neretai galėjo patekti ir iš tiesioginių kontaktų su nelietuviš- kai šnekančiais kaimynais. 60 | LAIMA GRUMADIENĖ SUTRUMPINIMAI B,—M. V.BIRYLA, beaapyckas anmpananimia 1. Vaacnoma inėnoi, iMEHb-MAHYWKI, iMėkoi na Oaupky, npozeiu yor. MiHck: HaByka i TaxHika, 1966. 5,—M. V. BIRYLA, berapyckan anmpananimin 3. Cmpykmypa yaachbix Myyaeubinckix ivén. Minck: Hasyka i TOXHIKa, 1982. bulg. —bulgary GEN. — genitivus (kilmininkas) gu.—gudy IN 5, JABLONSKIS, sud., Istorijos archyvas (XVI a.), Kaunas, 1934, 30-131. IN, - Inwentarz Wszyitkiego Ciwunstwa Wilenskiego y Miasteczek powierzonych Niemenczynskiey Lyngmians- kiev y konczazyzna Woytowstwa Przezy Poddannych zich (...) przez mie Gerzega Kazimirza Jawgiela Dworza (...) 1636. VUBRS, F 14. INSTR. — instrumentalis (įnagininkas) kan. —kanoninis le.-lenku lie. — lietuvių LPŽ, LPZ, — A. VANAGAS, red., Lietuvių pavardžių žodynas (A-K), t. 1; Lietuvių pavardžių žodynas (L-Z), 1. 2, Vilnius: Mokslas, 1985, 1989. lo.—- lotynų NOM. — nominativus (vardininkas) PL. — pluralis (daugiskaita) s. sl. —senoves slavų st. —stačiatikių ukr. — ukrainy vo. — vokiečių LITERATŪRA CEKMONAS, V. 1988: Beedenue 6 craeanckyio dunonozuio, Vilnius: Mokslas. Dumčius, J. 1957: Antikiniai vardai lietuvių liaudies kalboje. Vilniaus valstybinio V. Kapsuko universiteto Istorijos-filologijos fakulteto mokslo darbai 3, 178-183. Gupavičius, E. 1999: Lietuvos istorija 1. Nuo seniausių laikų iki 1569 metų, Vilnius: Akademinio skautų sąjūdžio Vydūno fondas Cikagoje, Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla. KARDELIS, V. 1999: Fonetinės slavizmų ypatybės ir jų raida rytinėse lietuvių šnektose. Daktaro disertacija, Vilnius: Vilniaus universitetas. KRIČINSKIS, S. 1993: Lietuvos totoriai. Istorinės ir etnografinės monografijos bandymas, Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidykla. Kuzavinis, K., SAVUKYNAS, B. 1994: Lietuvių vardų kilmės žodynas, Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidykla. MACIEJAUSKIENĖ, V. 1979: XVI a. lietuvių vardai. Kalbos kultūra 36, 84-89. MACIEJAUSKIENE, V. 1991: Lietuvių pavardžių susidarymas, Vilnius: Mokslas. MACIEJAUSKIENE, V. 2001: Dėl lietuvių pavardžių vertinimo darybos požiūriu. Acta linguistica Lithuanica 44, 167-188. OCHMANSKIS, J. 1996: Senoji Lietuva, Vilnius: Mintis. XVI-XVII a. RYTŲ LIETUVOS ANTROPONIMIJA | 61 POTASENKO, G., red., 2001: Lietuvos tautinės mažumos. Kultūros paveldas, Vilnius: Kronta. URBUTIS, V. 1992: Senosios lietuvių kalbos slavizmai. Baltistica 27 (1), 4-14. URBUTIS, V. 1993: Senųjų slavizmų kilmės įvairovė. Baltistica 28 (1), 91-101. VANAGAS, A. 1974: Pavardės iš hebrajiškos kilmės vardų. Savukynas, B., red., Žodžiai iržmonės, Vilnius: Mintis, 87-152. VANAGAS, A. 1981: Lietuvių hidronimų etimologijos žodynas, Vilnius: Mokslas. VIDUGIRIS, A. 1983: Dėl kalbų kontaktavimo pietryčių Lietuvoje. Lietuvių kalbotyros klausimai 23, 46-60. ZINKEVIČIUS, Z. 1977: Lietuvių antroponimika. Vilniaus lietuvių asmenvardžiai XVII a. pradžioje, Vilnius: Mintis. ZINKEVIČIUS, Z. 1987: Lietuvių kalbos istorija 2. Iki pirmųjų raštų, Vilnius: Mokslas. ZINKEVIČIUS, Z. 2000: Lietuvių poteriai, Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas. Laima Grumadienė Gauta 2001 12 12 Lietuvių kalbos institutas Antakalnio g. 6, 2055 Vilnius, Lietuva laigruma(@takas.t