Lietuvių kalbos pasyvo raidos bruožai

ACTA LINGUISTICA LITHUANICA XLV (2001), 11-38 Lietuvių kalbos pasyvo raidos bruožai VYTAUTAS AMBRAZAS Lietuvių kalbos institutas, Vilnius The analytical passive arose in the course of the separate development of Lithuanian, though the preconditions for its rise must have existed in Proto-Baltic. Passive constructions are dialectally differentiated. In West and North Lithuanian, the passive is formed by means of agreeing participles and it is usually agentless (though agentive genitives occur as a result of reanalysis in phrases with an adnominal genitive). In East and South Lithuanian, the passive is formed by means of ancient neuter forms in *-mo and *-to often combined with agentive genitives, e.g. tėvo būvo sakoma “it was said by the father’, kiškio bégta ‘it is run by a hare’, i.e.: ‘(apparently) a hare has run’. Such constructions are based on ancient nominal sentences with neuter predicates retaining the pure *-o stem, without grammatical agreement. The neuter nominal predicates (subsequently — neuter participles) in *-mo and *-to were similar in meaning to verbal abstracts and an adnominal genitive expressing the subject/agent could be added to them in the same way as to other verbal nouns. The possessive forms of the Lithuanian pronouns used in such phrases with neuter participles as with verbal abstracts show a close relation between the subjective and possessive genitives. The wide use of the agentive (subjective) genitive with the neuter passive participles in Lithuanian is apparently founded on their ancient nominal meaning. 1. RUSIES KATEGORIJOS UZUOMAZGOS 1.1. Pasyvas, arba neveikiamoji rūšis, kaip morfologiné kategorija veikiausiai yra susiformavęs indoeuropiečių kalbų atskirų grupių savarankiškos raidos laikais. Senosiose anatolų, indoiranėnų, graikų, italikų kalbose pasyvui sudaryti buvo panaudotos medialinės reikšmės asmenuojamosios veiksmažodžių formos, slavų ir iš dalies romanų kalbose — sangrąžiniai veiksmažodžiai. Greta asmenuojamųjų formų kai kuriose kalbose (pavyzdžiui, hetitų, lotynų, romanų, germanų) buvo įtraukti ir dalyviai". Baltų kalbose neveikiamosios rūšies asmenuojamųjų veiksmažodžių formų nėra. Neveikiamąją rūšį (pasyvą) čia sudaro perifrastinės konstrukcijos su neveikiamaisiais *-mo ir *-to dalyviais, priešinamos tiek konstrukcijoms su veikiamaisiais dalyį Yra paskelbta ir priešinga pažiūra, kad perifrastinis pasyvas esąs paveldėtas iš indoeuropiečių prokalbės (Costello 1984). Ji grindžiama tuo, kad perifrastinis pasyvas yra randamas daugelyje giminiškų kalbų, o jo sudarymas gali būti paaiškintas transformaciniu ir tagmeminiu metodu. Į indoeuropiečių prokalbę bandoma nukelti netgi perifrastinio pasyvo agento raišką prielinksninėmis konstrukcijomis (Costello 1984: 149— 150). Tačiau šią hipotezę sunku būtų suderinti su pasyvo formų istorija indoeuropiečių kalbose, pagalbinių veiksmažodžių raida ir kitais istorinės sintaksės procesais. 12 | VYTAUTAS AMBRAZAS viais (pvz.: yra šaūktas — yra šaūkęs), tiek ir asmenuojamosioms veiksmažodžio formoms (pvz.: yra šaūkiamas — šaūkia). Rūšies kategorijos svarbiausias skiriamasis požymis yra veiksmažodžiu reiškiamo veiksmo (būsenos) subjekto, kaip semantinės kategorijos, santykis su sakinio veiksniu (ar dalyvio pažymimuoju žodžiu)*. Neveikiamosios rūšies (pasyvo) formos leidžia nusakyti veiksmą (būseną) neatsižvelgiant į jo subjektą (čia miėgama; taip parašyta)* arba iškeliant į pirmą vietą jo objektą, kuris gauna veiksnio funkciją (Obuoliai būvo atnešti); tokiais atvejais veiksmo subjektas gali būti reiškiamas papildiniu (Obuoliai būvo tėvo atnešti). Lietuvių kalbos pasyvinėse konstrukcijose tam tikrais atvejais gali būti iškeliamas į pirmą vietą ir nusakomas veiksnio vardininku ne tik tiesioginio papildinio akuzatyvas ar genityvas, bet ir netiesioginio papildinio datyvas su veiksmažodžiais duoti, atnėšti, liepti ir pan. (žr. Ambrazas, red. 1997a: 322, Ambrazas, red. 1997b: 278-279). Tokiais atvejais tiesioginio papildinio linksnis pasyvinėse konstrukcijose išlieka nepakites, pvz.: Niauzgia kaip katinas, uodegą laužomas ALS.; zuikis, galą daromas LTR; Parodytas kelią, jis keliaus toliau PN (LKZ,, 800); Lewas atimtas waikus WP 217, ir pan. (Fraenkel 1928: 13-14). 1.2. Lietuvių kalbos dalyviai, priešinami pagal rūšies reikšmę, sudaro veikiamuyjy ir neveikiamųjų dalyvių grupes. Prie veikiamųjų skiriami dalyviai su priesagomis -nt ir -us, prie neveikiamųjų — su priesagomis *-mo ir *-to. Šios dalyvių formos yra paveldėtos iš prabaltų ir indoeuropiečių kalbų bendrijos laikų. Dabar veikiamieji dalyviai dažniausiai reiškia požymį to asmens ar daikto, kuris veikia ar patiria tam tikrą būsena, o jiems priešinami neveikiamieji — požymį asmens ar daikto, kuris yra kito veikiamas. Tų reikšmių priešprieša išryškėjo formuojantis rūšies kategorijai. Vis dėlto jos užuomazgų galima įžiūrėti jau labai senuose veiksmažodinių vardažodžių, iš kurių išriedėjo ir patys dalyviai, darybos reikšmių ir vartosenos skirtumuose. Daugelyje indoeuropiečių kalbų jau nuo seniausių paminklų iš veiksmažodžių padaryti budvardziai (resp. dalyviai) su priesaga *-nt buvo dažniausiai vartojami reikšti požymiams, kylantiems iš paties veikėjo ar būsenos turėtojo (išskyrus hetitų kalbą ir retus reliktus indoiranėnų ir lotynų kalbose). Priesaga *-nt nuo senovės plačiai vartota ir veikėjų pavadinimams (nomina agentis) daryti (plg. daugelio giminiškų kalbų danties pavadinimus ir tokius daiktavardžius, kaip lot. parentes ‘gimdytojai’, got. friJonds ‘draugas’ ir pan.). Iš veiksmažodžių daromi vardažodžiai su priesaga *-us veikėjų požymius arba veikėjų pavadinimus reiškė beveik visada. Suprantama, kad formuojantis dalyvių sistemai formos su *-usir *-ntgavo veikiamosios rūšies reikšmę. Antra vertus, veiksmažodinių būdvardžių formos su priesaga *-mo buvo pagal santyki su veiksmo subjektu nuo seno neutralios, o formos su priesaga *-fo, ypač iš tranzityvinių veiksmažodžių, daugiausia vartotos apibūdinti inaktyviems, veiksmo ar pro2 Subjekto terminu čia ir toliau žymimas semantinis subjektas — veiksmažodžiu Zymimo veiksmo agentas arba būsenos patientas, percipientas ar kito požymio turėtojas. Sakinio veiksnys apibrėžiamas pagal sintaksinius sakinio dalių tarpusavio sąsajos ryšius (žr. Ambrazas 1986: 9, 16-18, 23-28; Ambrazas, red. 1997a: 487, 493-494). Plg.: passives center around agents, and their fundamental function has to do with the defocusing of agents” (Shibatani 1985: 831); zr. dar Keenan (1986: 243-245), Foley, Van Valin (1986: 301 tt.). LIETUVIŲ KALBOS PASYVO RAIDOS BRUOŽAI | 13 ceso veikiamiems daiktams®. Dėl tokios darybos reikšmės iš tranzityviniy veiksmažodžių padarytos formos su *-fo sudarė aiškią priešpriešą formoms su *-us, virtusią pasyvo pradmenimi, plg.: vires : virtas, nėšęs : nėštas, daves : dūotas. Nuošalyje nuo tos koreliacijos liko dalis formų su *-to, padarytų iš intranzityvinių veiksmažodžių, pvz.: baltas (: balti), bingtas (: bingti), skystas (: skysti), šaltas (: šalti); kai kurios iš jų skiriasi nuo atitinkamų veiksmažodžių priegaide, plg.: šiltas : šilti, rimtas | rimtas : rimti, prastas : prasti. Tai seni veiksmažodiniai būdvardžiai, taip ir likę neįtraukti į dalyvių sistema’. Pagal darybą ir reikšmę jie sutampa su latvių, prūsų ir kitų kalbų atitikmenimis, plg.: la. balts, salts, silts, pikts ir pr. skijstan III 127 — rein ‘skaistus’ (acc.sg.), ructan- (ructandadan E 690 — suwermilch), plg. lie. rūgtas. Lietuvių kalbos veiksmažodiniai būdvardžiai su priesaga *-mo seną neutralumą rūšies atžvilgiu yra daugeliu atvejų išlaikę iki šių dienų. Tik dalis iš jų, reiškę veiksmo objekto požymius, buvo įtraukti į rūšies kategorijos formų sistemą. Vakarų aukštaičių ir žemaičių tarmėse jų vyriškosios ir moteriškosios giminės formos sudarė perifrastinio pasyvo konstrukcijas, priešinamas konstrukcijoms su *-fo dalyviais, plg. ten uogos buvo skinamos | nuskintos. 1.3. Reikšmės skirtumai pagal veiksmo santykį su subjektu, būdingi rūšies kategorijai, pastebimi ir tarp kitų veiksmažodinių būdvardžių, lietuvių kalboje netapusių dalyviais. Pavyzdžiui, daugelis veiksmažodinių būdvardžių su darybos galūne -us reiškia subjekto požymius ir tuo atžvilgiu panašūs į veikiamuosius dalyvius, plg. kalbūs ir kalbantis, sumanūs ir sumanantis, lakūs (arklys) ir lėkiantis, paslankūs (žmogus) ir paslenkantis, pajėgūs ir pajėgiantis, valgūs ir valgantis etc. Priešingai, veiksmo objekto požymius žymi veiksmažodiniai būdvardžiai su darybos galūne -as, pvz.: atviras (plg. atvėrtas), palaidas (plg. palčistas), pasklidas (plg. pasklides). Tokios „rūšinės“ réiksmės būdingos ir kai kurioms darybos priesagoms. Iš subjekto veiksmo ar būsenos kylančius požymius reiškia veiksmažodiniai būdvardžiai su priesaga -lus (*-lu), pvz.: auglus "gerai augantis’, kiblūs ‘linkstas kibti', rėklūs, taiklūs, patrauklūs, taip pat su priesaga -las (*-lo), pvz.: aklas (: akti), dėglas (: dėgti), kūšlas (plg. la. kusls “silpnas, gleznas’ : kust ‘silpnéti’). Tokios reikšmės priesagos *-lo vediniai slavų kalbose virto paradigminiais veikiamaisiais būtojo laiko dalyviais (panašiai kaip lietuvių kalbos vediniai su priesaga *-us) ir sudarė veikiamosios rūšies perifrastinio perfekto paradigmą, vėliau rusų kalboje virtusią vientisiniu būtuoju laiku. Tuo tarpu priesagos -nas (*-no) vediniai lietuvių kalboje turi rezultatinę reikšmę ir nuo senovės reiškia veiksmo (būsenos) objekto požymius, pvz.: pilnas : pilti, kilnas : kilti, plonas : ploti, balnas: balti. Kai kurie iš jų savo reikšme atitinka priesagos *-to vedinius, plg. piltas, plotas, baltas. Kartu su priesagos *-to vediniais jie slavų, germanų, iš dalies indoiranėnų kalbose buvo įtraukti į dalyvių sistemą kaip neveikiamosios rūšies formos. Taigi priešprieša pagal santykį su veiksmo (būsenos) subjektu — svarbiausias rūšies kate4 Pasak Emilio Benveniste'o (1948: 167), jų pagrindinė funkcija buvo reikšti požymio realizavimą objekte (“I'accomplissement de la notion dans objet”). Plg. dar Brugmanno (1906: 246-248) pateiktus įvairių kalbų *-t0 formų gretinimus ir išsamiai nusviesta jų virtimą neveikiamaisiais dalyviais italikų kalbose (1895). Subūdvardėjusiais dalyviais ar pagal dalyvius padarytais analoginiais dariniais juos laikė Skardžius (1943: 319), Otrebski (1965: 235); atitinkamus latvių kalbos darinius — Bergmane (1955: 28). 5 14 | VYTAUTAS AMBRAZAS gorijos skiriamasis požymis — pagrįsta iš žilos senovės paveldėtais veiksmažodinių vardažodžių darybos reikšmių skirtumais. Ta priešprieša nepriklauso nuo veiksmažodinių vardažodžių (vėliau — dalyvių) sintaksinės funkcijos sakinyje: ji vienodai būdinga ir pažyminiu, ir vardažodiniu tariniu einančioms formoms, plg.: žinanti moteris KB : žinomas daiktas VRN; ana y(ra) žinanti SKD, KL : visi vagys žinomi PLN; išviręs kiaušinis sukas, žalias — nesisuka ERZ : sugrūdi bulbas išvirtas ALS; tos bulbės da nelabai išvirusios JRB : manų košikė išvirta ERZ. 1.4. Santykio su veiksmo subjektu raiškos skirtumai dar nerodo susiformavusios rūšies kategorijos. Apie jos buvimą galima kalbėti tik tada, kai veiksmažodiniai būdvardžiai su tam tikromis priesagomis (žodžių darybos vienetai) virsta veikiamaisiais ir neveikiamaisiais dalyviais (morfologijos vienetais), 0 jų junginiai su pagalbiniu veiksmažodžiu įtraukiami į veiksmažodžio sistemą kaip perifrastinės laikų formos, koreliuojamos su kitomis veiksmažodžio formomis. Lietuvių kalboje, kaip ir kitose baltų kalbose, veiksmažodiniai būdvardžiai su priesagomis *-nt, *-us, *-mo ir *-to virto dalyviais laipsniškai ir nevienodai. Pirmiausia įsitvirtino tų formų koreliacija laiko reikšmės pagrindu (žr. Ambrazas 1979: 39). Rūšies reikšmių gramatizacija ir jų panaudojimas perifrastiniam pasyvui — tolesnis raidos etapas, kuris vyko skirtingai ne tik atskirose baltų kalbose, bet ir įvairiose lietuvių kalbos tarmėse. 2. PASYVAS SU DERINAMAIS NEVEIKIAMAISIAIS DALYVIAIS 2.1. Žemaičiai ir vakarų aukštaičiai seniai prieš raštijos pradžią ėmė daryti perifrastinį pasyva su esamojo laiko (*-mo) ir būtojo laiko (*-t0) dalyviais ir pagalbiniu veiksmažodžiu biti. XVI-XVII a. raštuose, kuriuose atsispindi tų tarmių ypatybės, perifrastinio pasyvo sandara daugeliu atvejų nepriklauso nuo autorių vartotų kitakalbių šaltinių. 2.2. Sudėtinės formos su *-mo dalyviais dažniausiai žymi nuolatos atliekamą arba kartojamą veiksmą, pvz.: Ne dūdami ira Schaudai tawa Tarnamus BRB II Moz 5,15 (Man gibt deinen Knechten kein stro LB); nesa kaip antai sekla ira beerrama ant Dirwos ing szeme | schiteipo ir szodis Pono Diewo ira kaip ir baerems schirdisna szmoniu BP, 209, „; (Wiernieghi) dide naschta biauribiu / wargu ir beedu jra spaudczemi MT 203a, ; Teisibe ir ischganimas netiektai jra nutweremi bet jr nūg Diewa ischlaikomi MT 93a , |, (lustitia et salus non modo appraehenduntur, sed etiam a DEO conservantur); Gelaszis isch szemes ira ischkasama, ir isch akmenu wirinams (virš.: tirpams) ira waris BRB JOB 28,2 (Eisen bringt man aus der erdé / vii aus den steinen schmeltzt man ertz LB). LIETUVIŲ KALBOS PASYVO RAIDOS BRUOŽAI | 15 Konkrety dabartyje trunkantį veiksmą sudėtinės formos su derinamais *-mo dalyviais senuosiuose raštuose žymi retai, pvz.: dukte mana sunkey nūgi welna esti warginama VEE 45, (Mein tochter wird vom teuffel vbel geplaget LB MT 15,22); Schitai, kaczei esch gwalto schaukiu, tacziau ne esmi ischklausams BRB JOB 19,7 (Sihe / ob ich schon schrey vber freuel | so werde ich doch nicht erhoret LB); Laukems ira atsakimas nog tawens JOB 34,33 (Man wartet der antwort von dir LB). Kiek dažniau konkretų veiksmą *-mo dalyviai žymi su būtojo laiko pagalbiniu veiksmažodžiu, pvz.: ir uszeia (tais. kielesi) wesuls (tais. sturmas) ant eszera, ir pillami buwa BRB LK 8,23 (Vnd es kam ein windwūrbel auff den see | vnd die wellen vberfielen sie LB); bet ghis buwa tikoiams kamaroie BRB TeEi1s 16,12 (Man hielt aber auff jn jnn der kamer LB). Perifrastiniy formų su *-mo dalyviais vartosena konkrečiam trunkančiam veiksmui reikšti palyginti reta ir dabartinėse aukštaičių bei žemaičių tarmėse (plg. Sližienė 1974: 86; Ambrazas 1979: 176). Tai rodo dar tvirtai neįsigalėjusią jų koreliaciją su vientisinėmis laikų formomis. 2.3. Sudėtinės formos su būtojo laiko neveikiamaisiais (*-f0) dalyviais dažniausiai žymi iš ankstesnio veiksmo kilusią rezultatinę būseną. Jos nuo pirmųjų raštų vartojamos tiek apibendrinta, tiek ir konkrečia reikšme, pvz.: Schiteipa buwa Midianitai paszeminti po akim waiku Israelo BRB TEs 8,28 (Also wurden die Midianiter gedemuitiget fur den kindern Israel LB); Schita wieta buwa Gilgal wadinta BRB JOZ 5,9 (dieselbe stet ward Gilgal gennennet LB); idand ir zywatas butu apireyksztas and kuna musu CHNT II Kor 4,10. Daug platesnė pasyvo su *-todalyviais vartosena leidžia manyti, kad jis vakarinése Lietuvos tarmėse susidarė anksčiau negu su *-modalyviais. Čia perifrastinis pasyvas su būtojo laiko neveikiamaisiais dalyviais yra priešinamas tiek vientisinėms, tiek ir sudėtinėms atliktinėms veikiamosios rūšies formoms. Jų vartoseną žemaičių tarmėse gali pailiustruoti šie Alekso Girdenio (1996) užrašyti Tirkšlių šnektos pavyzdžiai: Ar teip ar teip esi nupirktas, tu turi dirbti kol nusprogsi (112); Gyva gimė, kaip reik viskas, yr ana pasmaugta, ir gavo (motina) sau dvylika metų už vaiko pasmaugimą (126); Sakiau, kad ana numei buvo krikštyta (123); Sako, pirma buvo ten padėtas tas vaiks; tą paskiau jau nunešė kapuose (125); Tos visos kvietkos buvo nupjautos, ale veizėk, mamulėle, kap anos žel(ia)! (310). Pasyvinių konstrukcijų struktūra nėra visai nusistovėjusi. Nuo XVI a. pastebimas pagalbinio veiksmažodžio įvairavimas. Greta vyraujančių biūti formų pagalbiniu veiksmažodžiu kartais eina ir tapti, stotis, pvz.: 16 | VYTAUTAS AMBRAZAS Jaunikaitis... tampa nog pana Diewa apleistas WP 111, .; Schitaipo padaritas tapa Dangus ir Szeme BRB I Moz 2,1 (Also ward volendet Himel vnd erden LB); Ir lair numirre ir tapa pakastas TE1S 10,5 (Vad lair starb / vnd ward begraben LB); pawargele diiszia / kaip erszkeczeis izdaigita tampa DP 100,, (nędzna dusza iako cierniem vitrapiona bywa *W 101); ghissai stoiesi apchrikstitas Mz 107-108 (er... Getaufft werde Mcn 170). Retkarčiais Sie pagalbiniai veiksmažodžiai pavartojami ir su *-mo dalyviais, plg.: pag p ] yv pig lesaus prikelimas... swietui tape szinomas Mz 279; Welino mucziams stoiosi BP, 296,,. Panašiai su tapti formomis neveikiamieji dalyviai (kaip ir budvardziai) siejami ir dabartinėse Vakarų Lietuvos tarmėse, plg.: Juodu abudu tapė nuo staldo velkamu BSV 327; Langas tapė išmuštas KLp. 2.4. Rytų ir pietų aukštaičių tarmėse tikras pasyvas su derinamais vyriškosios ir moteriškosios giminės neveikiamaisiais dalyviais iki šiol nesusidarė. Perifrastinių formų su *-mo dalyviais čia dar nerandame, nėra jų ir latvių kalboje, o pavieniai atvejai rytų aukštaičių ypatybes atspindinčiuose senuosiuose raštuose sąlygojami naudotų šaltinių. Rezultatinės reikšmės *-t0 dalyviai, eidami su veiksmažodžiu biiti, čia sudaro vardažodinio tipo konstrukcijas, nekoreliuojamas su asmenuojamomis veiksmažodžio formomis. Pavyzdžiui, sakiniuose Regėjau, tavo langas buvo atdarytas KB; Svirnas pripiltas kviečių LP dalyviai eina tarinio vardine dalimi panašiai kaip veiksmažodiniai būdvardžiai (plg. atviras, pilnas); nors ir reikšdami veiksmo objekto požymius, jie negali būti laikomi būtojo kartinio laiko vientisinių formų atidarė, pripylė neveikiamosios rūšies atitikmenimis. 2.5. Konstrukcijose su derinamais neveikiamaisiais dalyviais veiksmo subjektas dažniausiai esti neišreikštas. Tai atitinka pagrindinę pasyvo funkciją — nusakyti veiksmą neiškeliant į pirmą vietą jo atlikėjo. Pasyvinės konstrukcijos be išreikšto subjekto vyrauja ir kitose indoeuropiečių kalbose; jos, matyt, yra seniausios (plg. Schwyzer 1943; Kurytowicz 1964: 72-73; Shibatani 1998: 137)*. Tai patvirtina ir subjekto raiškos skirtumai. Lietuvių kalboje, kaip jau minėta, neveikiamojo dalyvio veiksmo subjektas gali būti nusakytas genityvu (vad. genitivus auctoris). Subjekto genityvas paliudytas Vedose, Avestoje, tocharų kalboje, retkarčiais graikų, lotynų, germanų kalbose. Antra vertus, sanskrite ir slavų kalbose vyrauja instrumentalis, Homero graikų kalboje — datyvas, vėlesnėje graikų kalboje ir germanų kalbose — įvairios prielinksninės konstrukcijos". Pastarojo meto indoeuropeistikos tyrimuose genityva linkstama laikyti itin senoviška subjekto raiškos priemone (plg. Haudry 1977: 408; Schmalstieg 6 Toks pasyvas būdingas ir kitoms kalbų šeimoms ir tipologijos požiūriu laikomas baziniu, žr. Keenan (1986: 247 tt.; 263). Plačiau apie pasyvinės konstrukcijos subjekto raišką indoeuropiečių kalbose žr. Schwyzer (1943); Schmidt (1963); Jamison (1979; 1981); Luraghi (1986). 7 LIETUVIŲ KALBOS PASYVO RAIDOS BRUOŽAI | 17 1980: 176-178; 1995), o jo pėdsakų jziurima ir slavų prielinksninése konstrukcijose, pavyzdžiui, ots + GEN. (plg. 3.14). Vis dėlto nė vienoje iš indoeuropiečių kalbų subjekto genityvas nėra taip įsitvirtinęs kaip lietuvių kalboje. 2.6. Lietuvių kalbos duomenys yra itin reikšmingi tuo, kad įtikinamai rodo pasyvinės konstrukcijos subjekto genityvo ryšį su kitais senovinės šio linksnio vartosenos atvejais. Kaip žinoma, lietuvių kalbos asmeniniai ir kai kurie kiti įvardžiai turi dvejopas vienaskaitos genityvo formas: nesavybines: manės, tavės, savės, ko, kažko, niėko ir savybines: mano, tavo, savo, kieno, kažkieno, niėkieno (Žulys 1969; Ambrazas, red. 1997a: 261-262; Rosinas 1988: 23-24; 169-170). Tų formų vartosena aiškiai skiriama: kai įvardis turi objektinę reikšmę, renkamasi nesavybinė forma, o kai žymi priklausymą ar priskyrimą tam tikram asmeniui — savybinė forma (išskyrus retas išimtis, žr. Žulys 1969: 170-171). Lietuvių kalbos konstrukcijose su *-to ir *-mo dalyviais vartojamos tik savybinės įvardžių genityvo formos, pvz.: Te mano visi takai išvaikščioti VST; Katrie mano bus suprašyti, tie bus svečių suole pasodyti LBR 275; Ziūrėk, tavo didelės kojinės nusipirktos RM; Apsivilkau savo megztu megztiniu KTK. Asmeninių įvardžių nesavybinės (objektinės) formos (*manęs išvaikščioti, *manes suprašyti, *taves nusipirktos) tokiais atvejais visai neįmanomos. Tai rodo, jog veikėjo genityvas (genitivus auctoris) yra susijęs su posesyviniu genityvu (plg. Fraenkel 1928: 95-96) ir leidžia jį įrikiuoti į adnominaliniy genityvo konstrukcijų grupę (zr. 3.12). 2.7. Tam tikrais atvejais subjekto genityvas gali būti tiesiog išriedėjęs iš posesyvinio. Posesyvinę genityvo prigimtį Ernstas Fraenkelis (1921: 97; 1928: 95) įžiūrėjo tais atvejais, kai jis eina su daiktavardiškai vartojamais neveikiamaisiais dalyviais, pvz.: pašlovinti tėvo mano, jos mylėtasis, jo mylimąją arba su daiktavardžio ir dalyvio junginiu, pvz.: mano išrinktasis broleli! DON LG 74. Sakinių, kuriuose greta neveikiamojo dalyvio einantis genityvas yra siejamas su daiktavardžio ir dalyvio junginiu, pasitaiko įvairiose tarmėse. Pavyzdžiui, sakinyje Mūsų valgomi burokai tai jau visai sušalo PLM genityvas mūsų pažymi visą daiktavardinį junginį valgomi burokai. Tokio tipo pasakymuose genityvas dėl reanalizės galėjo būti tiesiogiai susietas su neveikiamuoju dalyviu kaip jo žymimo veiksmo subjekto reiškėjas, plg.: Visą audeklą iščiupinėjau ir neradau tavo įkištos adatos KP (žr. dar Ambrazas 1990: 197). Panašiai aiškina subjekto genityvą atitinkamose latvių kalbos adnominalinėse konstrukcijose Axelis Holvoetas (1994: 132): pasakymo mates aditi cimdi ankstesnė reikšme buvusi “motinos (megztos pirštinės)", vėliau — “(motinos megztos) pirštinės", t. y. “pirštinės, kurias numezgė motina’. Subjekto genityvo ryšį su posesyviniu patvirtina ir ta aplinkybė, kad latvių kalbos pasyvo konstrukcijose veiksmo subjektą žymi posesyviniai įvardžiai, derinami su pažymimaisiais daiktavardžiais, pvz.: dziesmas manas padziedatas, nava manas darinatas ‘paz.: dainos manos padainuotos, ne manos sukurtos’ (Gaters 1993: 220). Tų posesyvinių įvardžių subjekting (agentyving) reikšmę galima aiškinti remiantis prielaida, 18 | VYTAUTAS AMBRAZAS kad jie čia pakeitę seniau vartotas genityvo formas, atitinkančias lietuvių kalbos savybinj genityvą ir retkarčiais pasitaikančias latvių kalbos tarmėse“. 2.8. Genityvas adnominalinėse konstrukcijose su neveikiamaisiais, ypač esamojo laiko, dalyviais galėjo panašiu būdu gauti ir objekto reikšmę, pvz.: tabako trinamas medelis LEX 70, šiaudų varomoji lentelė (stogui dengti) Sts, alaus daromas kubilas INS, plg. thesos mums sakamassis Szodis MT BĮ XV, gėlmės jėszkomas Szwinnas (ein Bleywurf) MŽ, 8); rečiau su būtojo laiko (*-to) dalyviais : mėšlo vežti ratai PN. Tokia vartosena paliudyta ir latvių kalboje, plg.: linu plūcams (raujams) laiks ME, 405 “linų raujamas laikas’, zivju duramais žebėrklis ME, 800 “žuvų duriamas žeberklas'; lika vesti kumelini BW 27495 “numirėlio vežti arkleliai' (žr. dar Ambrazas 1990: 84-85, 92). Šios konstrukcijos, kaip ir minėtos subjektinės, paaiškinamos sintaksinių ryšių pergrupavimu (reanalize): genityvas, anksčiau priklausęs pažymimam daiktavardžiui (vienam ar su būdvardišku dalyviu), buvo perprasmintas kaip dalyvio veiksmo objektas. Taigi avelių (kerpamos Zirklés }— {aveliy kerpamos) žirklės, plg. avelių žirklės ir kerpamos žirklės, kaip ir la. mutes {mazgajamais ūdens) — {mutes mazgajamais} ūdens "burnos prausiamas vanduo’, plg. mutes ūdens "burnos vanduo’ (ME 405). Objekto, kaip ir subjekto, genityvas Cia susietas su dalyviais panašiai kaip buvo nuo seno siejamas su veiksmažodžių abstraktais, plg. avelių kirpimas ir avelių bliovimas (žr. 3.11). Tam tikrais atvejais objekto genityvas su neveikiamaisiais dalyviais gali būti pavartotas vietoj akuzatyvo ir pagal pasyvinių konstrukcijų su subjekto genityvu pavyzdį: Lekia | bėga kaip galvos (galvą) pardaužtas KRTN, Lkv, MC; Blaškos it dantų gelams DAUKD 168. 2.9. Subjekto (kaip ir objekto) genityvas su neveikiamaisiais dalyviais dažniausiai eina junginiuose, turinčiuose atributing ar apozicing funkciją. Tai pastebėta ir latvių kalboje (Porite 1955: 153-154; Gaters 1993: 295-296). Tačiau neveikiamųjų dalyvių junginiai su subjekto genityvu gali eiti ir tariniu, plg.: Brolelių pirktu (žiedeliu) aš nesidžiaugsiu N1EM 7 — Jei žiedelis bernelio pirktas, skandinčia į dugnelį LTR; Čia mano statytas tvartas VRN — Mūs kluonas da dieduko statytas DGLS; Žento baramas eik pro duris, sūnaus baramas lipk ant pečiaus AN — Boba buvo visų barama PN. Panašiai tariniu eina ir atitinkami latvių kalbos junginiai, pvz.: Įaužu pelta ta meitina “žmonių peikta ta mergina' (Mūlenbachs 1928: 209); abelite vėja lauzta ‘obelaité vėjo laužta' (Gaters 1993: 295). Tas škūnis vėl tėva taisits “ta daržinė dar tėvo statyta' (Holvoet 1997: 125). 8 Apie savybinių genityvo formų *mena, *teva, *seva baltiškos kilmės galimybę žr. Rosinas (1988: 167173; 1995: 26); Schmalstieg (1997: 119-120); apie jų galimą ryšį su indoiranėnų posesyviniais genityvais Euler (1998: 75). Priešingą požiūrį — apie savybinio genityvo formų susidarymą vėlesniais laikais žr. Holvoet (1995: 177); Petit (1999: 215—225) su lit. LIETUVIŲ KALBOS PASYVO RAIDOS BRUOŽAI | 19 Tokio tipo junginiy pagrindu galéjo susidaryti trinaris pasyvas, paliudytas lietuviy kalbos vakarinėse tarmėse, pvz.: Gal sakysit, kad ir šitos (gėlės) jūsų sodintos? Kri; Kad jis būtų taip visų mylimas, kaip sakai Jablonskis (1957: 319); Rodos, aš didžiau esu jūsų pačių skriaudžiamas ZEMR | 350; Klebonas buvo priveiktas čigono PL’. Vis dėlto ir tose tarmėse trinaris pasyvas su derinamais neveikiamaisiais dalyviais yra daug retesnis už dvinarį. Jo pavyzdžių pasitaiko ir vakarų aukštaičių bei žemaičių tarmių ypatybes atspindinčiuose XVI-XVII a. raštuose: koszna diena ing griekus ir biauribes ibraidinami esme / kartais Welino / kartais pikto szmogaus | kartais musu pacziu kuno BP, 53,, „; szmogus... kirmiu su walgams ira BP, 511,,; kosznas ant ko kaip Diewo pawadintas ira | dirbkem BP, 97 _; Ir nusidawe | iog Vbagas numire | ir tapa neschtas Angelu ing prieglobsti Abrahamo BP, 191, (vnd ward getragen von den Engeln LB LK 16,22); bei busit muschti iusu Neprieteliu BRB 111 Moz 26,17 (vad solt geschlagen werden fur ewren feinden 1.B). 2.10. Pasyvinése konstrukcijose su kai kuriais (ypač percepcijos veiksmažodžių) neveikiamaisiais dalyviais veiksmo subjektas gali būti nusakytas DATYVO linksniu, pvz.: Ar tau girdėtas toks vardas? SMN; Ten būsi visiems matomas ZG; Vyrui mažai tėra jkandami grynai moteriški verslai JABL (LKZ, 391); Niekam nesuprantamas daiktas IGN. Datyvas su neveikiamaisiais dalyviais taip vartojamas nuo senųjų raštų, pvz.: Dala swieto akims regima *SD 226-227; szinom iumus ira Mz 106,, (So ist euch als Christen unuerborgen McH 168-169); kas iem niig Adama priegimta ira Mz 104, (was jm von Adam angeborn ist MCH 166); tas pats Pasiuntinis buwa paszystams Wiriausemkunigui VEE 194, (linger / der dem Hohenpriester bekand war LB IN 18,15) (zr. dar Fraenkel 1928: 126). Toks subjekto datyvas skiriasi nuo genityvo tuo, kad žymi asmenį arba dalyką, kurio atžvilgiu vertinama ar nusakoma būsena (plg. „nutinkančio kam dalyko naudininką“ Jablonskis 1957: 599). Tuo jis artimas datyvui, vartojamam su derinamais ir su bevardės giminės būdvardžiais, plg. man aiškus / aišku, visiems svarbūs / svarbū ir pan. Su tinkamumą, galėjimą ar reikiamybę žyminčiais veiksmažodiniais būdvardžiais, pvz.: tinkamas, galimas, reikiamas, kaip ir su priesagą -tinas, -a turinčiomis reikiamybės formomis, tiktai datyvas ir tevartojamas. Konstrukcijose su percepcijos veiksmažodžių neveikiamaisiais dalyviais taip pat jausti modalinis galimybės ar reikiamybės atspalvis. Jis būdingas ir daugumai latvių kalbos *-mo dalyvių, siejamų su datyvu, plg. Sila zeme man arama BW 5220 “miško žemė man ariama (= artina)'; kas man bija ? Daugiau pavyzdžių žr. Jablonskis (1957: 312-318; 586-588); Ulvydas, red. (1971: 162-167); iš bendrines kalbos — Sliziené (1974). 26 | VYTAUTAS AMBRAZAS nominatyvu ir bevardės giminės intranzityviniais *-to dalyviais (tokių kaip *tėvas guléta) nepaliudyta"“. Tuo tarpu konstrukcijos su subjekto genityvu ir bevardės giminės *-mo ir *-to dalyviais savo sandara atitinka pasyvą, būdingą akuzatyvinio tipo kalboms (plg. Ambrazas 1990: 210—211). Kildinant subjekto genityvą su intranzityviniais bevardės giminės neveikiamaisiais dalyviais iš nominatyvo remiamasi prielaida, jog sakiniai su tranzityvinių ir intranzityvinių veiksmažodžių formomis kitados turėję skirtingą sandarą (pagal rekonstruojamą ergatyvinio tipo modelį). Tačiau tranzityvumo-intranzityvumo priešprieša indoeuropiečių kalbose veikiausiai nėra pirminė. Ji išryškėjo atskirų kalbų grupių raidoje, ir tiek lietuvių, tiek kitų giminiškų kalbų duomenys leidžia įžvelgti jos laipsnišką stiprėjimą. Su tuo sutinka ir Schmalstiegas teigdamas, kad indoeuropiečių veiksmažodžiai ir dalyviai kitados buvo iš esmės intranzityviniai (1982: 121; 1994: 13; 1999: 29). O jeigu taip, tai neturėjo būti ir principinio skirtumo tarp konstrukcijų su tranzityvinių ir intranzityvinių veiksmažodžių bevardės giminės dalyviais, tokių kaip tėvo ariama / arta ir tėvo gyvėnama | gyvėnta, t. y. genityvas galėjo abiem atvejais prie bevardės giminės dalyvio jungtis panašiai kaip dabartinėse aukštaičių šnektose. 3.8. Kitaip aiškina subjekto genityvą su bevardės giminės neveikiamaisiais dalyviais Axelis Holvoetas (1994; 1995). Remdamasis posesyvine genityvo prigimtimi, jis laiko jo subjektinę (agentyvinę) reikšmę nauja, atsiradusia formuojantis pasyvui atskirose baltų kalbose“. Pirminė, paveldėta, buvusi adnominalinė posesyvinio genityvo konstrukcija su derinamu dalyviu, pvz.: la. mates {aditi cimdi) “motinos (megztos pirštinės)', lie. tėvo (pastatyta troba). Kai dėl reanalizės, įvykusios atskirai lietuvių ir latvių kalbose, genityvas buvęs įprasmintas kaip veikėjo linksnis, pvz., lie. troba (buvo) tėvo pastatyta, jis buvęs perkeltas į lietuvių kalbos beasmenes pasyvines konstrukcijas su bevardės giminės dalyvių formomis'®. Manoma, kad panašiu būdu genityvas galėjęs būti susietas ir su intranzityviniy veiksmažodžių dalyviais, t. y. pagal Vagies eitas kelias galėjo būti sudaryta *Šis kelias vagies eitas ir *Šis kelias vagies eita, o vėliau pastarojo tipo konstrukcija pakeista beasmene: Šiuo keliu vagies eita (Holvoet 1995: 80). Ši interpretacija irgi susiduria su rimtais sunkumais. Subjekto genityvo perkėlimu iš trinarių pasyvo konstrukcijų su derinamais neveikiamaisiais dalyviais į konstrukcijas su bevardės giminės formomis verčia abejoti pirmiausia tai, kad pastarosios vartojamos tame lietuvių kalbos tarmių areale, kuriam derinamos pasyvo konstrukcijos apskritai nebūdingos. Be to, trinarės derinamos pasyvo konstrukcijos yra palyginti naujos ir daug retesnės negu su nederinamais bevardės giminės dalyviais ir subjekto genityvu. 14 Sakiniai su derinamais veiksmažodiniais *-fo priesagos būdvardžiais, padarytais iš intranzityvinių veiksmažodžių, pvz.: Oras šiltas/šaltas (juos mini Schmalstiegas 1999: 28-29), yra daromi pagal įprastinį būdvardinių sakinių modelį (plg.: Oras geras; Aš esu sveikas), o bevardės giminės formos šilta, šalta gali būti siejamos tik su subjekto genityvu, pvz.: jų ten visą naktį šalta (pasakymas *jie šalta neįmanomas). 1s Plg.: „I assume that the passive construction with an agentive complement arose from constructions with possessive adnominal genitives only in the course of the separate development of Lithuanian“ (Holvoet 1995: 181); zr. dar Holvoet (2001) su papildomais argumentais. 16 Plg. „At this stage the genetivus auctoris could also be transferred to the impersonal agentless passive constructions, which (as in Latvian) had developed independently” (Holvoet 1995: 178). LIETUVIŲ KALBOS PASYVO RAIDOS BRUOŽAI | 27 3.9. Pasyvas su derinamais ir nederinamais (bevardės giminės) dalyviais, matyt, susidarė baltų kalbų savarankiškos raidos laikais"". Tai rodo daugelis aplinkybių, tarp jų — pagalbinio veiksmažodžio skirtumai (lie. būti, la. tikt, tapt, klūt), agento raiškos rudimentinis pobūdis latvių kalboje, skirtingos neveikiamųjų dalyvių giminės formos lietuvių kalbos tarmėse. Tačiau iš to dar neišplaukia išvada, jog konstrukcijose su bevardės giminės dalyviais tiktai posesyvinė genityvo reikšmė yra paveldėta. Čia pravartu atkreipti dėmesį į savitą bevardės giminės dalyvių funkciją. Išnykus daiktavardžių bevardei giminei, bevardės giminės dalyviai niekada neina daiktavardžių pažyminiais. Todėl su jais siejamą subjekto genityvą sunku būtų paaiškinti posesyvinės konstrukcijos reanalize. Sakinyje bevardės giminės neveikiamieji dalyviai, kaip ir būdvardžiai, dažniausiai eina tarinio vardine dalimi, bet gali eiti ir veiksniu ar papildiniu, t. y. turi daiktavardžiams būdingas funkcijas, pvz.: Sūkta nedriita SB; jie rado šauniai, daug išvogta SCHG 319, plg. Esu jau ir šilta ir šalta mates ir pan. (Jablonskis 1957: 205-206; Fraenkel 1921: 35-36; Valeckienė 1984: 98-99). Artima veiksmažodiniams daiktavardžiams yra ir bevardės giminės neveikiamųjų dalyvių apibendrinta būsenos reikšmė (plg. Ulvydas, red. 1965: 526; 1976: 374; Ambrazas, red. 1997a: 169). Dėl to funkcinio ir semantinio artimumo neveikiamųjų dalyvių bevardės giminės formos ir veiksmažodiniai daiktavardžiai gali būti vartojami tuose pačiuose kontekstuose, plg.: Čia dar pernai buvo gūnoma | ganiava, ganyklos; nebus jums atléista | atleidimo. Kad tų formų semantinis artimumas buvo jaučiamas ir senojoje lietuvių kalboje, matyti iš pavyzdžių, kur bevardės giminės dalyviais išversti originalų veiksmažodiniai daiktavardžiai, plg.: nei arta nei dagiita (pjauta) nebus BRB I Moz 45,6 — kein pflūgen noch kein erndten sein wird LB; wis kas... uszkeikta ira IV Moz 18,14 — Alles verbannete. Panašiai ir prūsų kalbos bevardės giminės dalyvis billiton nepriklausomai nuo originalo vartojamas daiktavardine reikšme 'tai, kas pasakyta; iStarm¢’, plg. ka ast sta billiton? — was ist das? 111 27. Bevardės giminės dalyvių (ir būdvardžių) artimumas veiksmažodiniams daiktavardziams, ypač veiksmažodžių abstraktams, turi gilias istorines Saknis' ir yra pastebėtas daugelyje giminiškų kalbų. Vedų bevardės giminės dalyviai su priesaga *-to buvo labai plačiai vartoti kaip veiksmažodžių abstraktai, pvz.: jūtaūm ‘gimimas’, jivitam “gyvenimas', mrtam ‘mirtis’, yaūtam “ėjimas, važiavimas“, gitūm “giedojimas, giesme’ (Wackernagel, Debrunner 1954: 585-586), taip pat lotynų kalbos bevardės giminės dalyviai su -fum, pvz.: factum ‘kas padaryta, darbas’, dictum ‘kas pasakyta, pasakymas’, inventum “kas išrasta, iSradimas’, propositum ‘ketinimas’ ir pan. (Kūhner 1912: 230— 231). Bohuslavas Havranekas (1937: 111, 118) visus slavų kalbų bevardės giminės dalyvius su *-fo, *-no, turinčius beasmenio pasyvo reikšmę, laikė kilusiais iš predikatyviškai vartotų bevardės giminės daiktavardžių (taip pat Janke 1960: 57). Lietuvių kalbos daiktavardiškai vartojamas bevardės giminės dalyvis biita (plg. biita ir pramanyta) visai atitinka rusų tarm. byto ir ligi šiol turi tą pačią reikšmę kaip s. ind. 7 Plg. Ambrazas (1990: 191-197). Šiuo atžvilgiu autoriaus ir Holvoeto požiūriai sutampa, ir diskusija dėl tariamų bandymų nukelti pasyvą į baltų prokalbės laikus (Holvoet 1995: 176) neturi prasmės. '*- Plg.: „Der allgemeine Begriff einer Sache knūpft sich seit uridg. Zeit an das Neutrum“ (Brugmann 1911: 658); žr. dar Pedersen (1907: 159); Lagercrantz (1933: 20—22). 28 | VYTAUTAS AMBRAZAS bhiitam *praeitis’. Lietuvių sakyta, įsakyta, prūsų billiton visai atitinka got. gipano ‘kas pasakyta’ (usfullnoda pata gipano MT 27,9 — éxhnpwdn to gndév “išsipildė, kas pasakyta’), plg. dar lot. iussum “įsakymas, kas isakyta’, cénsum ‘vertinimas’, ir pan. Tipologiniu požiūriu svarbus Kari Liukkonenno (1993) pastebėjimas, kad ir vakary finų kalbų veiksmazodiniai daiktavardžiai su priesaga -ma / -md, pvz.: suom. eldmd ‘gyvenimas’, kuolema ‘mirtis’, sanoma ‘zinia’, yra plačiai vartojami kaip neveikiamieji dalyviai ir savo funkcija atitinka rytinių baltų *-mo dalyvius. 3.10. Subjekto genityvas lietuvių kalboje siejamas su daiktavardinę reikšmę turinčiais bevardės giminės neveikiamaisiais dalyviais visai taip pat kaip su kitais veiksmažodiniais daiktavardžiais. Šiuo atžvilgiu žodžių junginiai mano gyvėnama | gyvénta arba tėvo dirbama | dirbta gretintini su mano gyvėnimas ar tėvo darbas; pasakymas Ten mano gimta Sts reiškia maždaug tą pat kaip ‘ten mano gimtiné’; plg. dar šiuolaikinės prozos ištrauką: Ką tai reiškia užgyventa? — O tą: ten gimei, ten mirei, ten vaikus užauginai, ten tavo ir užgyventa GRANGD. Daiktavardinės genityvo konstrukcijos keitimą sinonimiška dalyvine matome Bretkūno Biblijos taisyme: Perszegnotas bus tawa Pintinys ir tawa atliekama (vietoj išbraukto atstankas) V Moz 28,6 — gesegnet wird sein dein korb vnd | dein vbriges LB. Latvių kalboje dalyvių bevardė giminė jau išnykusi, bet subjekto genityvas gali būti siejamas su daiktavardinę reikšmę turinčia vyriškosios giminės forma, pvz.: Tėva dotu, mates dotu (= devumu, davanu) to sasėju nastina (Mūlenbachs 1928: 209) “tėvo dovaną, motinos dovaną, ta suriSau į nešulėlį' (plg. duots ‘das Gegebene, die Sache’ ME, 536). Tokie subjekto genityvo junginiai su veiksmažodžių abstrakty reikšme pavartotais bevardės giminės *-to dalyviais turi tiesioginių atitikmenų Vedose (žr. Wackernagel, Debrunner 1954: 586), plg. Ved. mama yatam ‘mano ėjimas' ir lie. mano eita. Su lietuvių kalba gali būti gretinama ir panašios sandaros iranėnų konstrukcija *mana krtam ‘mano padaryta; mano darbas’", plg. lie. mano kūrta. Pasak Jamison (1981: 322— 323), Vedose subjektinis genityvas iš viso dažniausiai buvo vartojamas su daiktavardiškais neveikiamaisiais dalyviais. 3.11. Su subjekto genityvu siejami veiksmažodiniai daiktavardžiai, kaip ir bevardės giminės neveikiamieji dalyviai, lietuvių kalboje dažniausiai esti padaryti iš intranzityvinių veiksmažodžių, pvz.: baisus jos verkimas VIKV; senų žmonių šnekta VN; pereis žuvų nerštas Jz (zr. dar Ulvydas, red. 1976: 204—205); panašiai ir senuosiuose raštuose: ischeijmas ia WP 52,,; atsiwerimas žiemes, dungaus *SD 390,, ,,; io kerschtas kaip ugnis dega BP 213 ir t.t. Su tranzityvinių veiksmažodžių vediniais subjekto genityvas eina rečiau, plg.: motinos meilė, draugo kvietimas, mokytojo pagyrimas. Panašiai yra ir latvių kalboje, plg.: bėrnu raudasana | raudas “vaikų verksmas / verksmai', acu “Si konstrukcija išsamiai nagrinėta daugelyje darbų, plg. Benveniste (1962: 52 tt.), Cardona (1970); Edel'man (1974); Haudry (1977: 409); Schmalstieg (1995: 19-20); Euler (1998: 75). LIETUVIŲ KALBOS PASYVO RAIDOS BRUOŽAI | 29 redzéjums “akių regėjimas' ir pan. (zr. Endzelins 1951: § 400401; Lepika 1954: 66— 67; Ozols 1961: 183). Pažymėtina, kad su veiksmazodiniais daiktavardziais lietuvių kalboje vartojamos tos pačios įvardžių savybinés formos kaip ir su neveikiamaisiais dalyviais, pvz: mano verkimas nieko nepadėjo KLM; tas tavo trynimas niekam tikes SINT; koks čia tavo gailestis — verki be ašarų LDK. Tuo tarpu objekto genityvas turi nesavybinę formą, plg.: tavęs trynimas, tavęs atradimas (LKŽ. jį 1057); manęs ieškojimas / laukimas ir t. t. Tai rodo, kad genityvas, žymintis veiksmažodinių daiktavardžių veiksmo subjektą, yra taip pat susijęs su posesyviniu, kaip ir vartojamas su neveikiamaisiais dalyviais. 3.12. Adnominalinio genityvo subjektinės ir posesyvinės reikšmių istorinis ryšys yra seniai pastebėtas daugelyje indoeuropiečių kalbų (plg. Delbrūck 1893: 342— 352; Brugmann 1911: 599-604; Krahe 1972: 74)%, tačiau jau Brugmannas (1911: 604) pabrėžė, kad jis dar nerodo, jog subjekto genityvas su veiksmažodiniais daiktavardžiais yra išriedėjęs iš posesyvinio. Vėlesni tyrimai leidžia manyti, kad subjektinė reikšmė yra senoviška ir padėjusi pamatą objektinei bei kitoms adnominalinio genityvo reikšmėms*'. Matyt, subjektinis ir posesyvinis genityvas su veiksmažodiniais daiktavardžiais ir dalyviais įeina į platesnę grupę adnominalinių konstrukcijų, reiškusių veiksminio požymio priskyrimą tam tikram dalykui ar asmeniui. Iš žilos senovės paveldėta ir lietuvių kalboje labai produktyvi subjekto genityvo vartosena su veiksmažodiniais daiktavardžiais turėjo būti vienas iš faktorių, skatinusių subjekto genityvą plačiau vartoti ir su bevardės giminės neveikiamaisiais dalyviais, turinčiais veiksmažodiniams daiktavardžiams artimą reikšmę bei funkciją. Tad suprantama, jog abiem atvejais matome tas pačias savybines įvardžių genityvo formas. 3.13. Palankias sąlygas subjekto genityvo vartojimui su bevardės giminės neveikiamaisiais dalyviais sudarė subjektinės ir partityvinės genityvo reikšmių sutapimas sakiniuose, kurių tariniu eina veiksmažodžiai, reiškiantys buvimą, egzistavimą (biiti, gyvėnti) ar būsenos kitimą (dygti, augti ir pan.). Tokiais atvejais genityvas, reiškiantis neapibrėžtą kiekį, kartu nusako būsenos subjektą (patientą); jis esti priklausomas tiek nuo asmenuojamųjų veiksmažodžių formų, tiek ir nuo bevardės giminės neveikiamųjų dalyvių, plg.: Mūsų miške dar yra | esama ąžuolų; Čia neseniai grybų buvo / būta. Partityvinė genityvo reikšmė akivaizdi iš veikiamųjų ir neveikiamųjų bevardės giminės dalyvių paralelaus vartojimo, plg.: Kiek ten varnų esama! PLS — Čia vabalų esą MZ; Šiąnakt vilkų būta PLS — Labai mėlynių buvę Kp. * Apie agento (resp. subjekto) genityva posesoriaus reikšme plg. dar Keenan (1986: 264). * Plg. Benveniste (1962: 17-18) apie konstrukcijas lot. ludus pueri “vaiko zaidimas’, risus pueri "berniuko juokas' kaip vėlesnių mos pueri "berniuko įprotis", liber pueri "berniuko knyga’ pagrindą. Apie kai kur galimą objektinio genityvo kilmę iš subjektinio žr. dar Haudry (1977: 66). 30 | VYTAUTAS AMBRAZAS Būsenos subjektą (patientą) reiškiantis genityvas panašiai yra siejamas su neigiamo veiksmažodžio nebūti asmenuojamomis formomis ir veikiamaisiais bei neveikiamaisiais bevardės giminės dalyviais, plg.: Cia nėra | nebuvo vandens; Cia nesą | nebuve vandens; Cia nesama / nebūta vandens. Jau buvo minėta, kad veiksmažodžio biiti bevardės giminės neveikiamieji dalyviai (ypač dalyvis biita) su subjekto genityvu vartojami itin dažnai (žr. 3.2). Abiejų reikšmių susikryžiavimas turėjo prisidėti prie subjekto genityvo įsitvirtinimo konstrukcijose su būseną reiškiančiais intranzityviniais bevardės giminės neveikiamaisiais dalyviais. Partityvinė genityvo reikšmė lietuvių kalboje yra labai gerai išlikusi, o neiginio genityvo vartosena apibendrinta ir sugramatinta. 3.14. Subjekto genityvas su bevardės giminės neveikiamaisiais dalyviais lietuvių kalboje vartojamas plačiau negu kitose giminiškose kalbose, bet tai anaiptol nerodo, kad pati konstrukcija būtų nauja. Latvių kalboje išnykus bevardei giminei neliko sąlygų ir subjekto genityvui su bevardės giminės neveikiamaisiais dalyviais. Jų vietą užėmęs vyriškosios giminės vienaskaitos vardininkas išlaikė tik beasmenę vartoseną, panašią kaip moteriškosios giminės vienaskaitos vardininkas kai kuriose lietuvių kalbos žemaičių šnektose (plg. 3.5). Tačiau latvių kalbos konstrukcijose su derinamais neveikiamaisiais dalyviais subjekto genityvas išliko ligi šiol, plg. kad ir šiuos Indanės (1986: 101, 107) pateiktus Dignojos tarmės pavyzdžius: burkani pelu sagrauzti ‘morkos pelių sugrauztos’; deki vėl mates austi ‘apklotai dar motinos austi' (plg. Mūlenbachs 1928: 209; Endzelins 1951: § 398; Gaters 1993: 295-296), zr. dar 2.7-8. Toks subjekto genityvas veikiausiai buvo siejamas ir su latvių kalbos neveikiamaisiais bevardės giminės dalyviais prieš jiems išnykstant. Ryškių paralelių matome rusų kalbos šiaurinėse tarmėse, kur subjektą žymintis genityvas su prielinksniu «ar of plačiai vartojamas su tranzityviniais ir intranzityviniais *-to ir *-no neveikiamaisiais dalyviais, tarp ju ir dalyviu byto (plg. lie. būta), pvz.: u tebja vezde byto “tavo visur būta'; u dožža (=doždja) byto “lietaus buta’; u nego vypito “jo išgerta'; u menja otdochnuto “mano pasilsėta'; ot Pet'ki pisano ‘Petkos rašyta’ ir pan. (zr. Matveenko 1961: 121-128; 1970; Kuz'mina, Nemčenko 1971: 18-19; Kuz’mina 1984: 27; Sabenina 1983: 56; Sobolev 1998). Konstrukcija paliudyta ir senuosiuose rusų kalbos raštuose, pvz.: of tė zapovédano obnoviti vetschii mirs LAVR. 11 ‘tavo pažadėta atnaujinti senąjį pasauli’ (Borkovskij 1968: 172-173). Manoma, kad prielinksniné konstrukcija čia yra pakeitusi senesnį neprielinksninj genityva * panašiai kaip graiky bé + GEN. (apie graikų kalbos neprielinksninj subjekto genityva žr. Schwyzer 1975: 119). Atitinkama prielinksniné konstrukcija nuo + GEN. lietuvių ir latvių kalbose buvo ryškiai skatinama lenkų ir vokiečių kalbų (plg. Palionis 1967: 1792 Schmalstieg (1980: 177-178; 1985: 31; 1995: 7-8, 14; 1999: 25). Šiuo atžvilgiu pažymėtinas subjektą reiškiančių ux + GEN. konstrukcijų (« menja otdochnuto) ir neprielinksninio genityvo su verba finita (volkov zdes’ est”) arealų sutapimas šiaurės rusų tarmėse, plg. Kuz'mina (1984: 27-29). LIETUVIŲ KALBOS PASYVO RAIDOS BRUOŽAI | 31 180; Endzelins 1951: $ 542), bet tarmių ir tautosakos duomenys verčia manyti, kad ji turi ir vidinių raidos motyvų (plg. 2.11). Subjekto reikšmės prielinksninės konstrukcijos su bevardės giminės neveikiamųjų dalyvių formomis buvo siejamos ir lotynų kalboje, pvz.: a nobis dictum est “mūsų pasakyta yra' (Hartmann 1954: 138). Atsižvelgiant į šiuos ir anksčiau (3.5, 3.9, 3.10) minėtus atitikmenis giminiškose kalbose galima pripažinti, kad lietuvių kalbos tranzityvinių ir intranzityvinių dalyvių bevardės giminės neveikiamųjų dalyvių konstrukcijos su subjekto genityvu yra tolimos senovės paveldas. 4. IŠVADOS 1. Pasyvas, kaip ir pati rūšies kategorija, lietuvių kalboje yra palyginti naujas kalbos reiškinys. Jis susidarė lietuvių kalbos savarankiškos raidos laikais ir skirtingose tarmėse pasižymi savitais bruožais. Tačiau rūšies kategorijos morfologinės bei semantinės prielaidos — veiksmažodinių būdvardžių ir iš jų išriedėjusių dalyvių su priesagomis *-mo ir *-to darybos reikšmių priešpriešos pagal veiksmo santykį su subjektu — yra paveldėtos iš baltų senovės. 2. Pasyvas su derinamais neveikiamaisiais dalyviais vakarinėse lietuvių kalbos tarmėse pradėjo formuotis prieš raštijos pradžią ir yra paliudytas tų tarmių autorių tekstuose nuo XVI a. Rytinėse ir pietinėse Lietuvos tarmėse iki šiol pastebimos tik tokio pasyvo užuomazgos. 3. Pasyvas su nederinamais bevardės giminės neveikiamaisiais dalyviais yra plačiai vartojamas rytinėse ir pietinėse lietuvių kalbos tarmėse, o vienanarės (beasmenės) bevardės giminės dalyvių konstrukcijos nuo seno būdingos visoms tarmėms ir bendrinei kalbai. Šio pasyvo pagrindą sudaro indoeuropiečių senojo vardažodinio (nominalinio) tipo sakiniai su nederinamomis veiksmažodžių ir būdvardžių formomis. 4. Subjekto genityvas su bevardės giminės neveikiamaisiais dalyviais, turėjusiais veiksmažodiniams daiktavardžiams artimą reikšmę, kitados galėjo būti siejamas panašiai kaip su kitais veiksmažodiniais daiktavardžiais. Jis yra nuo senovės glaudžiai susijęs su posesyviniu genityvu; tą ryšį rodo lietuvių kalbos asmeninių ir kai kurių kitų įvardžių savybinės formos, vartojamos tiek su neveikiamaisiais dalyviais, tiek ir su veiksmažodiniais daiktavardžiais. 5. Subjekto genityvo konstrukcijų su bevardės giminės neveikiamaisiais dalyviais produktyvumą lietuvių kalboje gali paaiškinti šios vidinės sąlygos: (a) gerai išlikusi nederinamų bevardės giminės formų predikatinė funkcija, pagrista senoviniu nominalinio sakinio tipu; (b) plati subjekto genityvo vartosena su veiksmažodiniais daiktavardžiais, daugeliu atvejų savo reikšme artimais bevardės giminės dalyviams; (c) subjektinės ir partityvinės genityvo reikšmių susikryžiavimas konstrukcijose su būsenos veiksmažodžių neveikiamaisiais dalyviais. SUTRUMPINIMAI AD — Adutiskis, Švenčionių r. A1NAlanta, Molėtų r. 32 | VYTAUTAS AMBRAZAS ArsAlsėdžiai, Plungės r. ALVT — Alvitas, Vilkaviškio r. A1zAlizava, Kupiškio r. AN — Anykščiai AuKAukštadvaris, Trakų r. BARANAS - Baranauskas Antanas. Anykščių šilelis, Vilnius: Valstybinė grožinės literatūros leidykla, 1949. BM - Litauische Mundarten, gesammelt von A. BARANOWsKI, 1. Texte, hrsg. von E SPECHT, Leipzig, 1920. BP,- [Jonas Bretkūnas] POSTILLA Tatai elti Trumpas ir Praftas Ifchguldimas Euangeliu / fakamuiu Bafžniczoie Kriklchcsionilchkoie | nūg Aduento ik Weeliku. Per lana Bretkuna Lietuvos Plebona Karaliaucsiuie Pruftilu. I[fpaude Karaliaucsiuie Iurgis Ofterbergeras. Mata Pono 1591. BP, — [Jonas Bretkūnas] POSTILLA tatai elti Trumpas ir Praltas Ilchguldimas Euangeliu / lakamuiu Bafinicjoie Kriklchcsionilchkoie | niig Weeliku ik Aduento. Per lana Bretkuna Lietuvos Pleboria Karaliaucsiuie Prufūfu. Iffpaufta Karaliaucziuie / Iurgio Ofterbergero. Mazta Pono 1591. BRB — Biblia, tatai efti Wifsas Schwentas Rafchtas Lietuwifchkai pergulditas per JANA BRETKUNA... Karaliacziuie 1579-1590. Cituojama iš rankraščio fotokopijos ir 1, 2 bei 7, 8 t. fotografuotinio leidimo (parengė J. D. Range ir E Scholz, Paderborn-Miinchen-Wien-Ziirich: E Schoningh, 1991-1998). BRZ — Biržai BsO — Ožkabalių dainos, surinko daktaras J. BAsaNaviICIUS. I-IV dalis, Chicago: 1903-1905. BsV — Iš gyvenimo vėlių bei velnių, surinko daktaras J. Basanavičius, Chicago: 1903. BrcBetygala, Raseinių r. BW — Kr. BARONS un H. WISSENDORFS. Latwju dainas 1-6. Jelgawa un Petrograda, 1894—1915. CHNT — Czestaw KUDZINOWSsKI, Jan OTREBSKI, Biblia litewska Chyliriskiego. Nowy Testament 2, Tekst, Poznan: Zaktad Narodowy im. Ossolinskich, 1958. DAUKD - [sud. SIMONAS DAUKANTAS] Dajnes Šiamajtiū pagat Zodiū Dajninikū iszraszytas... Petropilie 1846, Spaudinie pas C. KRAY. DBG — Dubingiai, Molėtų r. DGLDaūgailiai, Utenos r. DaišDaugėliškis, Ignalinos r. Dkk —Duokiskis, Rokiškio r. DoN — Kr. DONELAITIS, Metai ir pasakėčios, red. V. VITKAUSKAS, Vilnius: Baltos lankos, 1994. Toliau santrumpomis PL, VD, RG, ZR, PP. AG, LG žymimi atskiri tekstai, o skaičiais žymimos tekstų eilutės. DP — Postilla CATHOLICKA Tdi elt: Išguldimas Ewangeliu kiekwienos Nedelos ir ffwgtes per willTūs metus, Per Kūniga MIKALOIV DAVKSZA Kanoniką Médniku | iš lėkifko pergūldita. Su wald ir dalaidimu wireufiuių. W Wilniui | Drukamioi Akadėmios SOCIETATIS IESU. A.D. 1599. Cit. iš Daukšos Postilė. Fotografuotinis leidimas, Kaunas: Lietuvos Universiteto leidinys, 1926. DRSK— Druskininkai. Ds-Dūsetos, Zarasų r. ERŽ— Erzvilkas, Jurbarko r. Gwmz — Silvestras Gimžauskas, Žodžej isz givos kalbos letuviy Linkmeniszkiu ir kiti jo raštai: Metine Dovanele antra del Lietuvninku ir Zemaiczu parasze Mainionis del brolu ir seseru Vilniuje: spaustuvėje Juozapa Zavadskia. 1891. GRANGD - R. GRANAUSKAS. Gyvulėlių dainavimas, Vilnius: Presvika, 1998. GRzZ — Grūžiai, Pasvalio r. IGN — Ignalina IMB— Imbradas, Zarasų r. JABL - Jono Jablonskio lapeliai LKŽ kartotekoje, kuriuose nenurodytas šaltinis. JD — Lietūviškos dajnos, užrašytos par Antaną Juškėvičę. 3 tomai. Kazanės imperatorinio universiteto spaustuvė, 1880-1882. LIETUVIŲ KALBOS PASYVO RAIDOS BRUOŽAI | 33 JNš — Joniškis JNšŠK — Joniškėlis JRB — Jūrbarkas JZ — Jūžintai, Rokiškio r. KBKabėliai, Varėnos r. KL — Kuliai, Plungės r. KriM-— Kelmė KrP-— Klaipėda Kurt - Kaltanėnai, Švenčionių r. KLvD — Prusijos Lietuvių Dainos. Surinko... Vilus Kalvaitis. Tilžė: E. Jagomasto „Lituanijos“ spaustuvė, 1905. Kp — Kūpiškis Krč — Kapčiamiestis, Lazdijų r. KRG —- Kretingalė, Klaipėdos r. KRTINKairtena, Kretingos r. Krtk — Kūktiškės, Utenos r. LB —M. LUTHER, Das Newe Teltament Deut3/ch, Wittemberg, 1546. Cit. pagal Weimaro kritinį leidimą: D. Martin Luthers Werke. Knitische Gesamtausgabe 6. Die Deutsche Bibel, Weimar: Hermann Bohlaus Nachfolger, 1929. LBr — Litauische Volkslieder und Mdrchen aus dem preussischen und dem russischen Litauen, gesammelt von A. LESKIEN und K. BRUGMAN. Strassburg, 1882. Lok —Lyduokiai, Ukmergės r. LEX — Lexicon Lithuanicum. (buv. Karaliaučiaus archyvo XVII amžiaus rankraštis. Msc, 1784). LKT — Lietuvių kalbos tarmės. Chrestomatija, red. E. GRINAVECKIENĖ, K. MORKŪNAS, Vilnius: Mintis, 1970. Lkv-Laiikuva, Šilalės r. LKZ — Lietuvių kalbos žodynas 1-19, Vilnius: Mintis (1, 2, 7-9), Mokslas (10-15), Valstybinė politinės ir mokslinės literatūros leidykla (3-5, 6), Mokslo ir enciklopedijų leidykla (16, 17), Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas (18, 19), red. J. Kruoras (1, 2, 6-10), K. ULvyDas (3-5, 11-16), V. VITKAUSKAS (17-19), Vilnius 1968-— 1999. Lr-— Lčipalingis, Lazdijų r. LTR Lietuvių tautosakos rankraštynas, (Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto rankraštiniai tautosakos rinkiniai). MAR — Ouattuor Evangeliorum versionis palaeoslovenicae. Codex Marianus... ed. V. JAGIC, Berolini, 1883. Mc-K. Macius (1875-1905), jo raštai ir papildymai prie Juškos žodyno. MCcH — G. MICHELINI, Martyno Mažvydo raštai ir jų šaltiniai, Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2000. Skaičiai žymi knygos puslapius, kur pateikti šaltinių tekstai. ME — K. MULENBACHS, J. ENDZELINS. Latviešu valodas vardnica 1-4, Riga: Izglitibas ministrija, 1923-1932. MrT -Molétai MRC —Marcinkonys, Varėnos r. MT -MARGARITA THEOLOGICA |...) perguldita per Simona Wai lchnora |...) IL fchfpaurfta Karaliaucsiuie Pru fu/ perJurgi Olterbergem/ meti fg) Chri ftaus 1600. Naudotasi G. Michelini parengtu fotografuotiniu leidimu kartu su lotyniškuoju originalu: Simono Vaisnoro 1600 metų Zemczuga Theologischka ir jos šaltiniai, Vilnius: Baltos lankos, 1997. MT BI - Lietuviška Zacharijaus Blotno pratarmė SKAITITOIOP S. Vaišnoro „Žemčiūgai teologiskai (MT). MZ — Mažvydas. Seniausieji lietuvių kalbos paminklai iki 1570 metams, parengė Jurgis GERULLIS, Kaunas: Svietimo Ministerija, 1922. x MZ, —Anfangs-Griinde einer Littauischen Sprach-Lehre, worinn zwar die von dem jiingern Ruhig ehemals herausgegebene Grammatik zum Grunde gelegt, aber mit starken Zusétzen und neuen Ausarbeitungen verbessert und vermehrt worden von Christian Gottlieb Mielcke... Konigsberg, 1800. 34 | VYTAUTAS AMBRAZAS Mžš-— Miežiškiai, Panevėžio r. NiEM— Litauische Volkslieder aus dem handschriftlichen Nachlass Prof. J. J. Mikkolas. Ubersetzt und herausgegeben von Eino Nieminen. Helsinki, 1949. OB — Obéliai, Rokiškio r. PG — Pagiriai, Kėdainių r. PLPalėvenė, Kupiškio r. PLM —Palémené, Kaišiadorių r. PiN-Plūngė PršPalūšė, Ignalinos r. PN-— Panevėžys PRN — Prienai PRNG — Paringys, Ignalinos r. PšPašvitinys, Pakruojo r. PšL— Pūšalotas, Pasvalio r. RDM —- Rudamina, Lazdijų r. RDN — Nemunėlio Radviliškis, Biržų r. RGRagainė RK — Rokiskis RMRamygala, Panevėžio r. SB-— Subačius, Kupiškio r. ScHG — Litauische Grammatik von August SCHLEICHER. Prag, 1856. Sk — Skaisgirys, Joniškio r. SKD — Skuodas Ske — Skapiškis, Kupiškio r. SL-— Salos, Rokiškio r. SIX — Salakas, Zarasų r. SLMSalamiestis, Kupiškio r. SINT Salantai, Kretingos r. SMN— Simnas, Alytaus r. SP — [Konstantinas Sirvydas,] PYNKTY KAZAN... PRZEZ Kšiędza KONSTANTEGO SZYRWIDA / Theologa Societatis IESV... W WILNIE W Drukarni Akademiey Societatis [ESV ROKU (I-1692, II - 1644; naudotasi fotografuotiniu leidimu: Franz SPECHT, Syrwids Punktay sakimu, Gottingen: Vandenhoeck & Ruprecht, 1929). Ss—Sasnava, Marijampolės r. ŠLČ— Matas ŠALČčius, žodynėlis ir kiti raštai. Sts—Satés, Skuodor. TRGTauragė. TRK — Tirkšliai, Mažeikių r. VEE- [Baltramiejus Vilentas): Euangelias bei Epiftolas | Nedeliu irfchwentuju dienolu fkaitomofias... pilnai ir wiernai pergulditas ant Lietuwifchka... per Baltramieju WILLENTA... Ifchfpauftas Karalauc3ui per Jurgi Ofterbergera/ MetuM. D. LXXIX. VkšViekšniai, Akmenės r. Vik — Valkininkai, Varėnos r. VLKV — Vilkaviškis VNVainūtas, Šilutės r. VRNV — Varenavas, Gardino sritis. LIETUVIŲ KALBOS PASYVO RAIDOS BRUOŽAI | 35 VsVeisiejai, Lazdijų r. VST — Vištytis, Vilkaviškio r. VžNs— Vyžuonos, Utenos r. *W — Poftilla Catholicka Mnieylza. |...) Pr3e3 D. JakvBA Wvyka |...) W KRAKOWIE, W Drukdrniey Andrseid Piotrkowciyka/ Roku Panfkiego/ 1590. Trečiojo leidimo fotokopija. WP -ISCHGVLDIMAS || EVANGELIV PER WISVS METIJVS |...) 1573. Anoniminė Wolfenbiittelio postilė. Cituojama iš V. Gaigalaičio paskelbtų ištraukų (GAIGALAT W., Die Wolfenbiirteler litauische Postillenhandschrift aus dem Jahre 1573, Mitteilungen der Litauischen literarischen Gesellschaft. Inaugural-Dissertation der Philosophischen Fakultat, Tilsit: Druck von Otto V. Mauderode, 1900) ir J. Karaciejaus leidimo (Wolfenbiittelio Postilė, parengė ir įvadą parašė... J. Karaciejus, Vilnius: Zara, 1995), atsižvelgiant į J. Gelumbeckaitės taisymus (Archivum Lithuanicum 2, 2000, 173-194). ŽD-—- Židikai, Mažeikių r. ŽEMR — ZEMAITE. Raštai, 1-6, Vilnius: Valstybinė grožinės literatūros leidykla, 1956-1957. ŽGŽagarė, Joniškio r. LITERATŪRA AMBRAZAS, V. 1977: Netiesioginės nuosakos paplitimas ir kilmės problema. Lietuvių kalbotyros klausimai 17, 7-54. AMBRAZAS, V. 1979: Lietuvių kalbos dalyvių istorinė sintaksė, Vilnius: Mokslas. AMBRAZAS, V. 1986: Lietuvių kalbos sakinio sintaksinės ir semantinės struktūros vienetai. Lietuvių kalbotyros klausimai 25, 4—44. AMBRAZAS, V. 1990: Cpaenumenbnoitū cunmakcuc npusacmui 6armuickux asvikos. Vergleichende Syntax der baltischen Partizipien, Vilnius: Mokslas. AMBRAZAS, V., red. 1997a: Dabartinės lietuvių kalbos gramatika, Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidykla, 31997. AMBRAZAS, V., red. 1997b: Lithuanian Grammar. Vilnius: Baltos lankos. ANDERSEN, P. K. 1985: Die grammatische Kategorie Passiv im Altindischen: Thre Funktion. Schlerath, B., Hrsg., Grammatische Kategorien. Funktion und Geschichte, Wiesbaden: Ludwig Reichert, 47-57. BENVENISTE, E. 1948: Noms d’agent et noms d'action en indo-européen, Paris: Adrien-Maisonneuve. BENVENISTE, E. 1962: Pour I'analyse des fonctions casuelles: le génitif latin. Lingua 11, 10-18. BERGMANE, A. 1955: Par latviešu valodas divdabju adjektivésanos. Valodas un literaturas institiita raksti 5, 23-36. BORKOVSKIJ, V. I. 1968: Cpaenumenbno-ucmopuueckui cunmakxcuc 80CMoYHOCAABAHCKUX A36IK06. Tunbi npocmoeo npedaoxcenus, Mocksa: Hayka. BRUGMANN, K. 1895: Die mit dem Suffix -fogebildeten Partizipia im Verbalsystem des Lateinischen und des Umbrisch-Oskischen. Indogermanische Forschungen 5, 89-152. BRUGMANN, K. 1906: Grundriss der vergleichenden Grammatik der indogermanischen Sprachen 2/1, Strassburg: Triibner. BRUGMANN, K. 1911: Grundriss der vergleichenden Grammatik der indogermanischen Sprachen 2/2, Strassburg: Triibner. BRUGMANN, K. 1925: Die Syntax des einfachen Satzes im Indogermanischen, Berlin-Leipzig: De Gruyter. CARDONA, G. 1970: The Indo-Iranian construction mana (mama) krtam. Language 46(1), 1-12. CHODOVA, K. I. 1980: IIpocmoe npedioxcerue 6 cmapocaagsrckom a3bixe, Mocksa: Hayka. CHRISTEN, S. 1998: Unpersonliche Konstruktionen und sekundére Personifizierung. Linguistica Baltica 7, 53-61. CosTELLO, J.R. 1984: The perphrastic passive construction in Proto-Indo-European. Word 35 (2), 127-161. DELBRUCK, B. 1893: Vergleichende Syntax der indogermanischen Sprachen 1, Strassburg: Triibner. DzINTARS, N., OzoLA, I. 2000: Divdabji vidus dialekta Kurzemes izloksnés. Starptautiskais baltistu kon-