Dėl skaitvardinių būdvardžių su priesagomis „-(i)okas (-a)“ ir „-(i)opas (-a)“ kilmės

ACTA LINGUISTICA LITHUANICA XLV (2001), 3–9 Dėl skaitvardinių būdvardžių su priesagomis -(i)okas (-a) ir -(i)opas (-a) kilmės SAULIUS AMBRAZAS Lietuvių kalbos institutas, Vilnius The article deals with the origin of adjectives derived from numerals with the suffixes -(i)okas (-a) and -(i)opas (-a). The analysis confirms that derivatives of this type with the diminutive suffix -(i)okas (-a) are rare already in Old Lithuanian texts of the 16th–17th centuries. They have counterparts in Slavonic and are much older than the suffix -(i)opas (-a) which is commonly used in the derivation of adjectives from numerals in Lithuanian and for which a genetic link with the postposition po is suggested in this article. Senuosiuose raštuose greta vedinių su -(i)opas (-a), plačiai paplitusių ir dabartinėje lietuvių kalboje (pvz.: dvejópas, trejópas, taip pat tüleriópas ir kt., žr. Valeckienė 1994: 220), buvo vartojami atitinkami skaitvardiniai būdvardžiai su -(i)okas (-a), kurie dabartinėje lietuvių kalboje yra beveik išnykę. Minėtų vedinių su -(i)okas (-a) nykimo ir atitinkamų būdvardžių su -(i)opas (-a) įsigalėjimo tendencija išryškėjo dar prieš lietuviškos raštijos pradžią. Peržiūrėtuose senuosiuose raštuose¹ šių dviejų darybos tipų vediniai santykiauja taip: Mž 2 : 0; VLNE, VLNEE 4 : 1; BPI–II 7 : 4; C11 : 1; DP 9 : 3; SPI–II 3 : 3; ¹SD, ³SD 3 : 5; ChNT 1 (atitinkami prieveiksmiai su -(i)opai 2) : 2 (atitinkami prieveiksmiai su -okai 2); SE 2 : 0; Jaknavičiaus 1647 m. Evangelijose pastebėtas tik prieveiksmis ketveriopai 201₉–₁₀. Iš pateiktos statistikos matyti, kad skaitvardinių būdvardžių su -(i)okas (-a) Sirvydo, Chylinskio, iš dalies Bretkūno raštuose yra maždaug tiek pat, kiek ir atitinkamų vedinių su -(i)opas (-a). Kitų skaitvardiniai būdvardžiai su -(i)okas (-a) gerokai retesni arba ir visai nevartojami. Skiriasi ir pačių vedinių su -(i)okas (-a) paplitimas. Plačiausiai žinomi tik du iš jų: dvejókas (-a) ‘dvejopas’ BPI–II 4x; CII 1111; ³SD 56; SPI–II 2x; (dar [K]; P, plg. dvejokai ‘dvejopai’ ³SD 56; N; Grž), dvejokias (-ia) SPI–II 6x; ChNT 4x (dar Ds, plg. dvejõks / dvējõks, -ia DAUK; P; KLVrž; Pln, dvejokiai VALAČ, dvejõkiaip ROD – ²LKŽII 944); 1Renkant medžiagą naudotasi senųjų raštų leidimais bei žodžių indeksais ir Lietuvių kalbos institute sukurtomis Bretkūno Postilės (BPI–II), Vilento Enchiridiono (VLNE), Evangelijų bei Epistolų (VLNEE), Sirvydo Punktų Sakymų (SPI–II), Jaknavičiaus 1647 m. Evangelijų kompiuterinėmis žodžių formų konkordancijomis, finansuotomis pagal Lietuvos Respublikos valstybinės kalbos vartojimo ir ugdymo 1996–2005 m. programą. 2Ne visai aiškios darybos vedinys vienokas (-a) / vienokias (-ia) į čia pateiktą statistiką neįtrauktas (apie jį žr. toliau). 4 | SAULIUS AMBRAZAS trejokas (-a) ‘trejopas’ BP₋Ⅱ 4x; ¹SD 182 (dar N; KŽ; STr; AD; VRN), trejokias (-ia) SP₋Ⅱ 6x; ¹SD 18; ³SD 446; SLG₋Ⅱ 80 (dar Sut, plg. trejókis, -ia KŽ; M; PRNG; KLT; PLS – LKŽₓᵥₗ 741). Kiti daug retesni, pvz.: keturokas BP₋Ⅱ 3x, ketveriokas (-a) ‘ketveriopas’ WP 213b; SP₋Ⅱ 5x (plg. ketveriokai ‘ketveriopai’ ChNT Lk 19,8), penkiokas ‘penkeriopas’ ³SD 291, septyne-liokas ‘septýneriopas’ ³SD 401 (dar Sut; N; [K]), šešeriokas (-a) ‘šešeriopas’ BP₍₁₁₎ 21₁₇ (dar KŽ; NdŽ), šešeriokia DP 352₄₃ (plg. šešerioks, -ia M; NdŽ), šimter(i)okas (-a) ‘šimterio-pas’ DP 2x; SP₍₃₃₈₁₀₎; ChNT 2x (plg. šimterokai ChNT 2x, šimteruokai ⁵SD 353, šimtelio-kai ‘šimteriopai’ ³SD 423), vieneriokas ‘vieneriopas’ DP 445₄₀ (dar N, plg. vieneriokis, -ė KŽ; M). Skaitvardiniai būdvardžiai su -(i)okas (-a) turi atitikmenų slavų kalbose, plg. lie. dvėjokas ir s. bažn. sl. dъvъkъ, dъvojакъ, lie. ketveriokas ir s. bažn. sl. četverakъ, lie. šešeriokas ir s. bažn. sl. šesterakъ, lie. trejokas ir s. bažn. sl. trojakъ (Vaillant 1974: 327). Lietuvių bei slavų kalbose panašiai daromi ir kokybiniai įvardžiai, plg. lie. tók(i)s ir s. bažn. sl. takъ. Skirtumas čia tik tas, kad šio tipo lietuviški įvardžiai, be priesagos *-āko-, turi priesingę dar ir įvardį (i)is (Rosinas 1988: 214–216). Veikiausiai dėl šių įvardžių įtakos kai kurie minėti lietuviški skaitvardiniai būdvardžiai su -(i)okas (-a) linkę gauti (i)io/iā kamieno formas. Pažymėtina, kad vedinys vienók(i)s (-ia) tarmėse vartojamas ir kaip įvardis ‘toks, vienas’, ir kaip būdvardis ‘panašus, vienodas’ (LKŽₓᵢₓ 225, 226–227), plg. dar vienokias (-ia) ‘panašus, vienodas’ VLNE 2x; ¹SD 46; ³SD 7, 87; DP 9x; ChNT 4x; VD; KŽ (plg. nevienoki ‘nevienodi’ SP₁ 184₈, prieveiksmius vienokiai ‘vienodai’ SP₋Ⅱ 2x; SE 2x, nevienokiai ‘ne-vienodai’ SP₁ 357₆), vienokas (-a) ‘panašus, vienodas’ LEX 27a; Q 142; B 389; H; MŽ; Pošk; P; N; K; JN; L; Rtr. Šiaip su priesaga *-ā-ko- (kaip ir su kitomis priesagomis, kilusiomis iš ide. *-ko-) baltų kalbose dažniausiai daromi deminutyvai. Lietuvių kalboje ypač paplitę būdvardiniai deminutyvai su -(i)okas (-a). Jų randame jau XVI–XVII a. raštuose, ypač Sirvydo Dictionarium Lithuanicae ir XVII a. Mažosios Lietuvos rankraštiniame žodyne Clavis Germanico-Lithvana, pvz.: atstokas ³SD 246 (dėl u-kamienės -okus formos plg. Skardžius 1943: 134; Palionis 1967: 131), baltokas ³SD 13, bėrokas C₁ 389, girtokas ³SD 311, ilgokas BP₋Ⅱ 147₁₅; C₁ 1150, juodokas ³SD 361; C₁ 515, laibokas ³SD 360, lipokas C₁ 1130, minkštokas C₁ 936, raudonokas ³SD 41, 164; C₁ 331, rūgštokas C₁ 372, rūgštokus ³SD 145, saldokas C₁ 573, saldokus ³SD 366, 409, siaurokas ³SD 360, silpnokas ³SD 366; C₁ 507, 524, sunk(i)okus ³SD 360, šiltokas C₁ 1159, šiurkštokas C₁ 560, tamsokus ³SD 360, tolokas ³SD 268, žalोकas ³SD 546; C₁ 331. Latvių kalboje iš tokių būdvardžių su *-āko- išriedėjo aukštesniojo laipsnio formos, plg. lie. mažókas ir la. mazāks ‘mažesnis’ (Endzelīns 1951: 360; Fennell 1996–1997; Vykypėl 2001: 212 tt.). Panašių būdvardžių su *-āko- esama ir kitose giminiškose kalbose, plg. lot. merācus : merus ‘nemaišytas, neatskiestas, grynas; tikras’ (Brugmann 1906: 498–500). Lietuvių kalbos rytų aukštaičių tarmėje su *-āko- plačiai daromi deminutyvai ir iš daiktavardžių, pvz.: berniokas, arčiokas, akmeniokas (Skardžius 1943: 133–134; Urbutis 1965: 279–280). Šio tipo vedinių randama ir rytinėse latvių kalbos tarmėse, tik mažiau, plg. lie. berniokas ir la. dial. bērņāks, bērņāks (Rūķe-Draviņa 1959: 289–294). DĖL SKAITVARDINIŲ BŪDVARDŽIŲ KILMĖS 5 Priesaga *-ko- (ir kai kurie kiti deminutyvams būdingi afiksai) indoeuropiečių kalbose nuo seniausių laikų vartojama ne tik deminutyvams, bet ir įvairiems deminutyvinės reikšmės neturintiems būdvardžiams daryti (plg. Jurafski 1996; Shields 2000). Antai su priesaga *-i-ko- baltų (ypač prūsų, žr. Ambrazas 2000: 87–89), slavų (Boškovič 1984: 206–245) kalbose plačiai daromi daiktavardiniai deminutyvai, o daugelyje kitų giminiškų kalbų – daugiausia savybiniai būdvardžiai (Brugmann 1906: 488 tt.; Ewald 1924). Kita vertus, priesaga *-is-ko- (apie jos kilmę žr. Ambrazas 2000: 101 ir lit.) baltų, slavų, germanų (galbūt dar keltų, trakų, iš dalies tocharų, luvų, žr. Porzig 1954: 201–202; Ivanov 1988: 53) kalbose vartojama būdvardžiams³, o sen. graikų kalboje – priešingai, daiktavardiniams deminutyvams (Petersen 1913; Chantraine 1933: 405–413) daryti. Be to, senas gali būti polinkis su *-ko- daryti ir skaitvardinius būdvardžius, plg. s. bažn. sl. inokъ ‘vienas, vienišas; vienuolis’, got. einaha, s. vok. aukšt. einag ‘vienintelis’, s. ind. ekáka-, ekaká- ‘vienintelis, vienišas’, lot. ūnicus ‘vienintelis, ypatingas’ (Brugmann 1906: 493; Schulze 1966: 75; Vaillant 1974: 462). Tačiau kada baltų kalbose susidarė skaitvardinių būdvardžių su *-āko- darybos tipas, visgi dar ne visai aišku. Mat lietuvių kalbos skaitvardiniai būdvardžiai su -(i)okas (-a) tikslų atitikmenų turi tik slavų kalbose, o kitose baltų kalbose jų nėra. Prūsų kalbos tekstuose tokio tipo skaitvardinių būdvardžių visai neužfiksuota. Latvių kalboje skaitvardiniams būdvardžiams, taip pat minėtiems kokybiniams įvardžiams daryti vartojama visai kitos kilmės priesaga *-ā-do-, plg. lie. trejōkas, trejōpas ir la. trejāds, lie. kitók(i)s ir la. citāds (Endzelynas 1957: 100; Endzelīns 1951: 391). Lietuvių kalboje pastaroji priesaga yra labai reta, plg. lie. kitódas ir la. citāds, lie. vienó das ir la. vienāds (Skardžius 1943: 100). Būdvardžių su priesagomis, kilusiomis iš determinatyvo *-d(h)-, yra ir kai kuriose kitose giminiškose kalbose, plg. s. bažn. sl. tvrъdъ ‘tvirtas’, lot. lūcidus ‘šviesus, ryškus, aiškus’, vīvidus, air. beode ‘gyvastingas, gyvas’ (Brugmann 1906: 471–472). Tačiau priesagos *-ā-do- panaudojimas skaitvardiniams būdvardžiams daryti veikiausiai yra latvių kalbos inovacija. Kita vertus, reliktinis skaitvardinių būdvardžių su -(i)okas (-a) pobūdis lietuvių kalboje rodo, kad šis darybos tipas yra gana senas. Tuo tarpu priesaga -(i)opas (-a), su kuria lietuvių kalboje dažniausiai daromi skaitvardiniai būdvardžiai, visai neturi atitikmenų kitose giminiškose kalbose. Tyrėjai labai abejoja, ar indoeuropiečių prokalbėje apskritai būta priesagų su *-p- (plg. Brugmann 1906: 386; Vaillant 1974: 632). Taigi priesagos -(i)opas (-a) kilmės veikiausiai reikia ieškoti pačioje lietuvių kalboje. Kol kas ji dar nėra paaiškėjusi. Vaillant’as (1974: 632) priesagą -(i)opas (-a) sieja su postpozicija -p(i), turima aliatyvo ir adesyvo formose. Tačiau semantiniu požiūriu artimesnis atrodo šios priesagos ryšys su postpozicija -p(o), kurią galima įžvelgti prieveiksmiuose su -aip(o) (plg. Endzelynas 1957: 209; Otrębski 1956: 300–301). Pastarieji yra beveik sinonimiški prieveiksmiams su -(i)opai, -okai (žr. Ulvydas 1971: 435–436), plg. minėtą dvejōkai ir dvejōpai, dvejaip, dvejaipō TVR (²LKŽₙ 946). Kadaise greta *dvejai po galėjo egzistuo- 3 Baltų, slavų, germanų, galbūt ir kai kurias kitas kalbas veikiausiai sieja ne tik būdvardinė priesaga *-isko-, bet ir pastarosios posesyvinė darybos funkcija, plg. s. bažn. sl. božьskъ, got. gudisks ‘Dievo’ ir analogišką vedinio dieviškas vartojimą senuosiuose lietuviškuose raštuose, pvz.: giwena iš galibes Die=wißkos SPₙ 227₂₈–₂₉. Tačiau tai jau kito straipsnio tema. 6 | SAULIUS AMBRAZAS ti ir konstrukcija *dvėjo po4, kuriai prieveiksmėjant atsirado dvėjopai. Vėliau konkuruojant prieveiksmiams su -(i)opai bei -(i)okai, pagal skaitvardinių būdvardžių su -(i)okas (-a) pavyzdį, matyt, buvo padaryti atitinkami vediniai su -(i)opas (-a). Pastarieji greitai tapo labai populiarūs. Mat vis labiau įsigalint vediniams su -(i)okas (-a) deminutyvinei vartosenai, atsirado poreikis turėti specialią priesagą skaitvardiniams būdvardžiams daryti. Galbūt dėl panašių afiksų specializacijos priežasčių latvių kalboje paplito atitinkami vediniai su *-ādo- ŠALTINIŲ SUTRUMPINIMAI Ad – Adutiškis, Švenčionių rajonas. B – LEXICON GERMANICO=LITHUANICVM [...] von Jacobo BRODOWSKIJ (XVIII a. pradžios rankraštinis žodynas). BP. – POSTILLA Tatai eſti Trumpas ir Praſtas Iſchguldimas Euangeliu / ſakamuiu Baſniczoie Krikſchczoniſchkoie / nůg Aduento ik Weliku. Per Iana BRETKUNA Lietuvos Plebona Karalaucżuie Pruſuju. Iſſpaude Karalaucżuie Iurgis Oſterbergeras. Maėta Pono 1591. BP₁₁ – POSTILLA tatai eſti Trumpas ir Praſtas Iſchguldimas Euangeliu / ſakamuiu Baſniczoie Krikſchczoniſchkoie nůg Weliku ik Aduento. Per Iana BRETKUNA Lietuvos Pruſuju. Iſſpausta Karalaucżuie / Iurgio Oſterbergera. Maėta Pono 1591. C – Clavis Germanico-Lithvana (cituota iš: V. DROTVINAS, sud., Clavis Germanico-Lithvana 1–4, Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 1995–1997). ChNT – transliteruotas S. B. CHYLINSKIO Naujojo Testamento vertimo leidimas: Cz. KUDZINOWSKI, J. OTREBSKI, Biblia litewska Chylińskiego. Nowy Testament 2, Tekst, Poznań: Zakład Narodowy im. Ossolińskich, 1958 (naudotasi ir, Cz. KUDZINOWSKI, Biblia litewska Chylińskiego. Nowy Testament 3, Indeks, Poznań: Państwowe Wydawnictwo Naukowe, 1964). Dauk – Simono DAUKANTO (1793–1864) raštai. DP – Poſtilla CATHOLICKA. Tai eſt: Iſguldimas Euangeliu kiekwienos Nedelos ir ƀwetes per wſſus metus. Per Kúnigą MIKALOJŲ DAVKSZĄ Kanoniką Médniku / iž kėliſkó pergùldita. [...] W Wilniui / Drukárnioi Akademiós SOCIETATIS IESV. A. D. 1599 (naudotasi: Cz. KUDZINOWSKI, Indeks-słownik do „Daukšos Postilė“ 1–2, Poznań: Wydawnictwo Uniwersytetu im. Adama Mickiewicza w Poznaniu, 1977). Ds – Dūsetos, Zarasų r. Grž – Grūžiai, Pasvalio r. H – VOCABVLARIVM LITTHVANICO-GERMANICVM ET GERMANICO-LITTHVANICVM [...] Ausgefertiget von Friederich Wilhelm HAACK [...] Halle, [1730] Stephanus Orban, Univerſ. Buchdr. Jn – Kazimiero JAUNIAUS (1848–1908) raštai. K – F. KURSCHAT, Littauisch-deutsches Wörterbuch. Halle a. S.: Verlag der Buchhandlung des Waisenhauses, 1883 (ženklu [K] žymimi Kuršaičio laužtiniuose skliausteliuose pateikti žodžiai). Klt – Kaltanėnai, Švenčionių r. KlvrŽ – Žemaičių Kalvarija, Plungės r. KŽ – A. KURŠAITIS, Lietuviškai-vokiškas žodynas 1–4, Göttingen: Vandenhoeck & Ruprecht, 1968–1973. L – Lietuviškos ir angliškos kalbos žodynas. Sutaisė Antanas LALIS [...] Chicago, 1915. 4 Čia reikia turėti omenyje, kad prielinksnis po lietuvių kalboje nuo seno eina su keliais linksniais. Kai kurios konstrukcijos tiesiog konkuruoja tarpusavyje, pvz.: po dešinei ir po dešinės, po tam ir po to ir pan. (apie visa tai žr. Fraenkel 1929: 144 tt.). Panašiai kadaise galėjo būti vartojama ir atitinkama postpozicija po, plg. vietininkų su postpozicija -p(i) ryšį su prielinksnio prie(g) konstrukcijomis senuosiuose raštuose (žr. Rosinas 2001: 136 tt.). DĖL SKAITVARDINIŲ BŪDVARDŽIŲ KILMĖS 7 LEX – Lexicon Lithuanicum (cituota iš: V. DROTVINAS, sud., Lexicon Lithuanicum, Vilnius: Mokslas, 1987). LKŽ – Lietuvių kalbos žodynas 1–17, Vilnius. M – M. MIEŽINIS, Lietuviszkai-latviszkai-lenkiszkas žodynas, Tilžė, 1894. Mž – Martyno MAŽVYDO (1520–1563) raštai (remtasi: D. URBAS, Martyno Mažvydo raštų žodynas, Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidykla, 1996). MŽ – Littauſch=deutſches und Deutſch=littauiſches Wörter=Buch [...] vermehret und verbessert [...] von Chriſtian Gottlieb MIELCKE, Cantor in Pillckallen. [...] Königsberg, 1800. Im Druck und Verlag der Hartungſchen Hofbuchdruckerey. N – Wörterbuch der Littauischen Sprache von G. H. F. NESSELMANN. Königsberg: Verlag der Gebrüder Bornträger. 1850. NdŽ – M. NIEDERMANNAS, A. SENNAS, A., BRENDERIS, A. SALYS, Lietuvių rašomosios kalbos žodynas 1–5, Heidelberg: Carl Winter Universitätsverlag, 1932–1968. P – Jurgio PABRĖŽOS (1771–1849) raštai. Pln – Plùngė. Plng – Palangà. Pls – Pelešà, Varanavo r., Baltarusija. Pošk – Dionizo POŠKOS (apie 1757–1830) raštai. Prng – Paringys, Ignalinos r. Q – Rankraštinis XVII a. žodynas (artimas Lexicon Lithuanicum ir Clavis Germanico-Lithvana), prieš Antrąjį pasaulinį karą buvęs Karaliaučiaus universiteto bibliotekoje (Msc. 83). Rod – Ródūnia, Varanavo r., Baltarusija. RTr – J. RYTERIS, Lietuviškai-latviškas žodynas, Ryga, 1929. 1SD – K. SIRVYDO pirmasis žodynas (remtasi: K. PAKALKA, sud., Senasis Konstantino Sirvydo žodynas, Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 1997). 3SD – DICTIONARIVM TRIVM LINGVARVM In ſum Studioſæ Iuventutis, AVCTORE CONSTANTI-NO SZYRWID [...] Tertia editio recognit & aucta. VILNÆ, Typis Academicis Societatis JESV. Anno Domini M. DC. XLII. (remtasi: K. PAKALKA, sud., Pirmasis lietuvių kalbos žodynas, Vilnius: Mokslas, 1979). 5SD – DICTIONARIVM TRIVM LINGVARVM In ſum Studioſæ Iuventutis, AVCTORE R. P. CONS-TANTIN SZYRWID [...] Quinta editio recognita & aucta. VILNÆ, Typis Academicis Societatis JESU. Anno Domini M. DCC. XIII. SE – SUMMA Abá Trumpas išguldimas EWANIELIV / SZWENTU Per Wīlus meatus / dienomis Nedelos / Báž=ničioje Krikščioniſkoje ſkaytoma [...] KIEDAYNISE, DRVKA WOLA, IOCHIMAS IVRGIS RHE-TAS, Meatu Poná, 1653 (remtasi: A. JAKULIS, „Knygos Nobažnystės“ leksika 1, Klaipėda: Sauliaus Jokužio leidykla-spaustuvė, 1995). SLG – GIESMES TIKIEJIMY KATHOLICKAM PRIDARANCIAS [...] Auctore SALOMONE MOZER-KA SLAWOCZYNSKI [...] VILNÆ, Typis Academicis Societatis IESV, Anno Dni 1646 (cituota iš: J. LEBEDYS, sud., S. M. Slavočinskis. Giesmes tikėjimui katalickam priderančios, Vilnius: Valstybinė politinės ir mokslinės literatūros leidykla, 1958). SP – PVNKTY KAZAN od Adwentu až do Poſtu, Litewskim językiem, z wytłumaczeniem na Polskie PRZEZ Księdza KONSTANTEGO SZYRWYDA [...] wydáne W WILNIE W Drukárni Akademiey Societatis IESV Roku M. DC. XXIX. Str – Strūnáitis, Švenčionių r. Sut – Žodini̇kas Letuwiszkay-Łotiniszkay-Lenkiszkas. Par Kuniga Dominika SUTKIEWICZE Domikona tikra Letuwnika su didelu wargiu Isztaysitas (1848) (rankraštis). TVr – Tverėčius, Ignalinos r. Valanč – Motiejaus VALANČIAUS (1801–1875) raštai. VD – VYDŪNO (Viliaus STOROSTOS, 1868–1953) raštai. 8 | SAULIUS AMBRAZAS VLNE – ENCHIRIDION Catechizmas mažas / dėl pašalpitų Plebnonų ir Koznadijų / Wokičhku liežuwiu parašchits per Daktara Martina Luthera. O jsch Wokičhka liežuwia ant Lietuwischka pilnai ir wierniai pergulditas / per Baltramieju WILLENTHA Plebona Karaliauczuje ant Steindama. J[ch]paujtas Karaliauczuji per Iurgi Oſterbergera / Metu Diewa M. D. LXXIX. VLNEE – Ewangelias bei Epistolas / Nedeliu ir schwentuju Dienolu [kaitomafias / Bafniczolu Chrikſchczionischku / pilnai ir wierniai pergulditas ant Lietuwiſchko Szodžia / per Baltramieju WILLENTA / Plebona Karaliauczuji ant Schteindama [...] Iſchpautas Karalaucuji per Iurgi Oſterbergera / Metu M.D. LXXIX. VRN – Varėnà. WP – XVI a. rankraštinė Wolfenbüttelio Postilė: ISCHGVLDIMAS EVANGELIV PER WISVS METVS. SVRINKTAS DALIMIS ISCH DAVGIA PASTILIV [...] (cituota iš: J. KARACIEJUS, sud., Wolfenbüttelio Postilė, Vilnius: Žara, 1995). LITERATŪRA AMBRAZAS, S. 2000: Daiktavardžių darybos raida II. Lietuvių kalbos vardažodiniai vediniai, Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas. BOŠKOVIČ, R. 1984: Основы сравнительной грамматики славянских языков. Фонетика и словообразование, Москва: Высшая школа. BRUGMANN, K. 1906: Grundriss der vergleichenden Grammatik der indogermanischen Sprachen Bd. 1. T. 2, Strassburg: Karl J. Trübner. CHANTRAINE, P. 1933: La formation des noms en grec ancien, Paris: Librairie ancienne Honoré Champion. ENDZELĪNS, J. 1951: Latviešu valodas gramatika, Rīgā: Latvijas Valsts izdevniecība. ENDZELYNAS, J. 1957: Baltų kalbų garsai ir formos, Vilnius: Valstybinė politinės ir mokslinės literatūros leidykla. EWALD, F. 1924: Die Entwicklung des k-Suffixes in den indogermanischen Sprachen, Heidelberg: Carl Winter Universitätsverlag. FENNELL, T. G. 1996–1997: Comparatives and superlatives in early Latvian grammars. Linguistica Baltica 5–6, 115–127. FRAENKEL, E. 1929: Syntax der litauischen Postpositionen und Präpositionen, Heidelberg: Carl Winter’s Universitätsbuchhandlung. IVANOV, V. V. 1988: Балто-славяно-тохарские изоглоссы. Балто-славянские исследования 1986, Москва: Наука, 45–60. JURAFSKI, D. 1996: Universal tendencies in the semantics of the diminutive. Language 72 (3), 533–578. OTREBSKI, J. 1956: Gramatyka języka litewskiego 3. Nauka o formach, Warszawa: Państwowe Wydawnictwo Naukowe. PALIONIS, J. 1967: Lietuvių literatūrinė kalba XVI–XVII a., Vilnius: Mintis. PETERSEN, W. 1913: The Greek Diminutive Suffix -ισκο-, -ισκη, New Haven-Connecticutt: Yale University Press. PORZIG, W. 1954: Die Gliederung des indogermanischen Sprachgebiets, Heidelberg: Carl Winter Universitätsverlag. ROSINAS, A. 1988: Baltų kalbų įvardžiai, Vilnius: Mokslas. ROSINAS, A. 2001: Mikalojaus Daukšos tekstų įvardžių semantinė ir morfologinė struktūra, Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas. RŪKE-DRAVINA, V. 1959: Diminutive im Lettischen, Lund: Håkan Ohlssons Boktryckeri. SCHULZE, W. 1966: Kleine Schriften, Göttingen: Vandenhoeck & Ruprecht. SHIELDS, J. K. 2000: The Hittite word for ‘son’ and the origin of the Indo-European diminutive suffix *-lo-. Indogermanische Forschungen 105, 17–142. SKARDŽIUS, P. 1943: Lietuvių kalbos žodžių daryba, Vilnius: Lietuvos mokslų akademija. Dėl skaitvardinių būdvardžių kilmės 9 Ulvydas, K. 1971: Prieveiksmis. Ulvydas, K., red., Lietuvių kalbos gramatika 2, Vilnius: Mintis, 425–542. Urbutis, V. 1965: Daiktavardžių daryba. Ulvydas, K., red., Lietuvių kalbos gramatika 1, Vilnius: Mintis, 261–473. Vaillant, A. 1974: Grammaire comparée des langues slaves 4, Paris: Editions Klincksieck. Valeckienė, A. 1994: Būdvardžių daryba. Ambrazas, V., red., Dabartinės lietuvių kalbos gramatika, Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidykla, 141–238. Vykypėl, B. 2001: Zwei lettonistische Bemerkungen. Šefčík, O., Vykypėl, B., eds., Grammaticvs. Studia linguistica Adolfo Erharto quinque et septuagenario oblata, Brno: Masarykova universita v Brně, 211–223. Saulius Ambrazas Lietuvių kalbos institutas Antakalnio g. 6, 2055 Vilnius, Lietuva [email protected] Gauta 2001 12 10