Nuo dalelyčių iki sintaksės visumos

230 | PERSONALIA Mes galime tik džiaugtis, kad J. Venelino pradėtą bulgaristikos barą šių dienų Rusijoje tęsia mūsų kraštietis, mums artimas kalbininkas ir kolega G. Venediktovas, gražiai kalbantis ir rašantis lietuviškai. Aloyzas Vidugiris NUO DALELYČIŲ IKI SINTAKSĖS VISUMOS (Profesoriaus Vito Labučio 70-ties metų sukakčiai) Įvairialypė, daugiašakė Profesoriaus Vito Labučio mokslinė ir pedagoginė veikla. Dešimtį metų dirbta Lietuvių kalbos ir literatūros institute, vėliau dėstyta Vilniaus universiteto Kauno vakariniame fakultete, nuo 1972 m. —Vilniaus universiteto Filologijos fakultete. Daugelį metų skaitytas lietuvių kalbos sintaksės kursas, įvairūs specialūs kursai, vadovauta studentų mokslo darbams, disertacijoms. Eitos įvairios administracinės pareigos. Ir tuo pačiu metu intensyviai dirbtas mokslinis darbas. Profesoriaus bibliografijoje — monografija Lietuvių kalbos sintaksė, kelios mokomosios knygos ir daugiau kaip pusantro šimto straipsnių straipsnelių! Vitas Labutis — vienas žymiausių mūsų sintaksininkų. Tačiau ne vien sintaksės dalykai Profesoriui yra rūpėję. Jo rašyta ir morfologijos, terminologijos, onomastikos, kalbos kultūros teorijos temomis. Septyniasdešimtmečio proga pagerbiant Profesorių užsimota apžvelgti svarbesniuosius jo lietuvių kalbos gramatikos tyrimus, gausias publikacijas kitomis temomis, tarp jų ir kalbos praktikos ir mokymo metodikos klausimais paliekant nuošaly. * kk Savarankiško mokslinio darbo pradžioje V. Labutis ėmėsi tuo metu dar mažai tirtos lietuvių kalbos gramatikos temos — dalelyčių. 1962 m. tęstiniame leidinyje Literatūra ir kalba išspausdintas jo straipsnis „Dalelytės ir jų vieta kalbos dalių tarpe“ buvo pirmoji specialiai šiai kalbos daliai skirta studija lietuvių kalbotyroje, parašyta tuo metu, kai dar nebuvo aiškaus požiūrio į dalelyčių vietą tarp kitų kalbos dalių, į jų santykį su prieveiksmiais ir jungtukais. Nebuvo ir išsamesnio dalelyčių reikšmių bei vartosenos aprašo. Studijoje išnagrinėta dalelyčių interpretacija ankstesniuose lietuvių kalbotyros darbuose, aprašyti bendrieji semantiniai ir sintaksiniai jų bruožai. Dalelytės, daugiausia remiantis tarybinėje kalbotyroje vyraujančiais kalbos dalių skyrimo kriterijais, laikomos atskira kalbos dalimi: jos negali būti priskiriamos nė vienai kitai kalbos daliai ir su kitomis kalbos dalimis santykiauja kaip lygiavertė žodžių grupė (Labutis 1962: 368). Dalelytės apibrėžiamos kaip „nesavarankiška kalbos dalis, reiškianti tikrovės reiškinių ar jų tarpusavio santykių papildomus prasminius atspalvius ir teikianti juos atskiroms sakinio dalims ar visam sakiniui“ (ten pat). Dalelytėmis, be kitų, reiškiami ir modaliniai, ekspresiniai bei emociniai prasminiai atspalviai. Griežtų ribų, skiriančių dalelytes nuo kitų kalbos dalių, nesą: kai kurios dalelytės gali eiti ir jungtukais, kitas nelengva atriboti nuo prieveiksmių, dar kitos virsta afiksais arba nedalomų samplaikų komponentais. Pagal sandarą dalelytės gali būti vientisinės ir sudėtinės. PERSONALIA | 231 Vienos dalelyčių atmainos — kiekio patikslinamųjų dalelyčių, sudarančių didesnio semantinio dalelyčių skyriaus, t. y. loginių prasminių dalelyčių pogrupį, — reikšmės ir vartosena išsamiai aprašytos straipsnyje „Lietuvių kalbos kiekio patikslinamosios dalelytės“ (Labutis 1963a). Po aštuonerių metų išėjusioje akademinėje gramatikoje tos pačios dalelytės autoriaus skirstomos ir aprašomos panašiai, tik trumpiau, mažiau vietos skiriama prasminiams atspalviams, sinonimijai. Nagrinėjamą temą pratęsia, tarsi antrąją jos dalį sudaro po metų Profesoriaus paskelbtas straipsnis „Lietuvių kalbos sudėtinės dalelytės“ (Labutis 1964a), kuriame jų struktūra ir daryba nagrinėjama tais pačiais metodais kaip ir savarankiškų žodžių. Pagal dėmenų suaugimo laipsnį sudėtinės dalelytės skirstomos į sudurtines ir samplaikines. Sudurtinėmis vadinami „savotiški sudurtiniai žodžiai, kurių dėmenimis eina buvusios savarankiškos dalelytės“ (ten pat: 119). Šioje darbo dalyje gausu tarminės vartosenos pavyzdžių ir istorinių pastabų. Atskirai aptariamas sudurtiniu dalelyčių kirčiavimas. Samplaikinėmis dalelytėmis vadinamos struktūriškai dar galutinai nesuaugusios, bet semantiškai jau neišskiriamos ir sudarančios leksinį vienetą dalelytės (ten pat: 128). Tokių dalelyčių lietuvių kalboje nėra daug. Kur kas gausiau vartojamos dalelyčių samplaikos, kurių komponentai mažiau tarpusavyje susiję ir todėl lengviau išskiriami. Maždaug tuo pačiu metu Kalbos kultūros leidinyje paskelbtuose straipsneliuose išsamiai išnagrinėtos dalelyčių gi, ne reikšmės, vartosena ir rašyba (Labutis 1963b, 1964b). Pastarojoje publikacijoje, beje, siūloma rusų kalbos priešpriešos jungtuką ace į lietuvių kalbą versti ne dalelyte gi, o jungtukais o, bet, tačiau (1964b: 31). Lietuvių kalbos dalelyčių tyrimai Profesoriaus apibendrinti 1965 m. apgintoje filologijos mokslų kandidato disertacijoje Dabartinės lietuvių kalbos dalelytės. Disertacijos pagrindu parengtas dalelyčių, kaip atskiros kalbos dalies, aprašas Lietuvių kalbos gramatikos antrajam tomui (Labutis 1971). Nors teoriniais pagrindais šis gramatikos skyrius labai artimas akademinei rusų kalbos gramatikai (plg. Vinogradov, Istrina, red. 1960), tačiau autentiškos medžiagos gausa ir nagrinėjimo detalumu ją pralenkia. Duodamas dalelyčių apibrėžimas nedaug tesiskiria nuo pirmojoje studijoje pateiktojo, tik yra kiek trumpesnis, plg.: „Dalelytės yra nesavarankiški žodžiai, teikiantys atskiriems žodžiams, žodžių junginiams ar visam sakiniui papildomų prasminių atspalvių“ (Labutis 1971: 543). Pagrindinių dalelyčių bruožų taip pat nurodoma mažiau — semantinis ir sintaksinis nesavarankiškumas, semantinis ir sintaksinis nekonkretumas (pirmojoje studijoje abi šios ypatybės pagrįstai nurodytos kaip viena) ir morfologinis nekaitymas bei struktūros paprastumas. Nauja gramatikoje yra nuodugnus dalelyčių reikšmės aprašymas. Reikšmė imama net svarbiausiu jų skirstymo pagrindu. Šiuo atžvilgiu visų pirma skiriamos trys didelės dalelyčių grupės: loginės prasminės, modalinės ir emocinės bei ekspresinės dalelytės. Kiekvienos grupės dalelytės pagal reiškiamus prasminius atspalvius skirstomos į mažesnes grupes, šios — į pogrupius. Pavyzdžiui, loginės prasminės dalelytės, kurios „teikia savarankiškiems žodžiams įvairių loginių prasminių atspalvių“ (ten pat: 45), grupuojamos į tikslinamąsias, išskiriamąsias ir neigiamąsias dalelytes. Tikslinamosios dalelytės smulkiau skirstomos į kiekio bei laipsnio ir trukmės tikslinamąsias dalelytes. Kone kiekviena dalelytė gramatikoje aprašoma atskirai: nusakomas jos teikiamas prasminis atspalvis, vartosenos ypatumai, duodama vartosenos pavyzdžių iš grožinės literatūros ir tarmių. Gramatikoje atskirai aptartas kitų kalbos dalių — prieveiksmių, įvardžių, veiksmažodžio formų — vartojimas dalelyčių reikšme, dalelyčių kirčiavimas ir sandara. Skyriuje duota daug vertingos dalelyčių vartoseną iliustruo- 232 | PERSONALIA jančios medžiagos. Ne visur išsilaikyta sinchroninio aprašo rėmuose (atskiru paragrafu aptarta dalelyčių kilmė), dažnu atveju peržengtos bendrinės (gramatikos terminais — literatūrinės) kalbos ribos (drauge su kitomis klausiamosiomis ir abejojamosiomis dalelytėmis aprašomos ir tarminės begu, bau (ten pat: 558-559) ir pan.). Atskirais atvejais galimos ir kitokios nagrinéjamų žodelių interpretacijos (plg. Girdenis, Žulys 1973: 205), tačiau apskritai imant semantinis dalelyčių nagrinėjimas gramatikoje subtilus ir išsamus. Vienatomėse lietuvių kalbos gramatikose Grammatika litovskogo jazyka (Ambrazas, red. 1985) ir Dabartinės lietuvių kalbos gramatika (Ambrazas, red. 1994) dalelyčių skyriai kur kas trumpesni, aprašas gerokai glaudesnis. Jose kiek patikslintas dalelytės apibrėžimas: tai esanti „nesavarankiška kalbos dalis, kurią sudaro nekaitomi žodžiai, teikiantys kitiems žodžiams, žodžių junginiams ar sakiniams papildomų prasminių reikšmės atspalvių“ (Labutis 1994a: 432). Nauja vienatomėse gramatikose — pirminių ir antrinių dalelyčių terminai. Į šias dvi grupes jos skirstomos pagal darybinį santykį su kitais žodžiais ar tiesiog kilmę. Toks skirstymas nedera su pasirinktu sinchroniniu kalbos gramatinės sandaros aprašymo pobūdžiu. Vienatomėje lietuviškoje gramatikoje (Ambrazas, red. 1994) nebeliko sudėtinių dalelyčių termino — pagal sandarą visos dalelytės skirstomos į tris grupes: vientisines, sudurtines ir samplaikines. Ypač sutrumpėjo dalelyčių reikšmės aprašas. Pagal reikšmę, nors ir sąlygiškai, skiriami devyni dalelyčių skyriai: tikslinamosios, išskiriamosios, parodomosios, neigiamosios, tvirtinamosios, klausiamosios bei abejojamosios, geidžiamosios, emocinės ir stiprinamosios dalelytės. Palyginti su tritome, šioje gramatikoje nebeliko reikšminių lyginamųjų ir skatinamųjų dalelyčių skyrių, atitinkamos dalelytės priskirtos prie klausiamųjų bei abejojamųjų ir geidžiamųjų. Vienatomėse gramatikose pakito kai kurių dalelyčių interpretacija, labai sumažėjo jų vartosenos pavyzdžių. Angliškoje akademinėje lietuvių kalbos gramatikoje (Ambrazas, ed. 1997) V. Labučio pavardės tarp autorių nėra, tačiau dalelyčių skyrius joje (ten pat: 395—403) nedaug tesiskiria nuo ankstesnėse gramatikose Profesoriaus duoto šios kalbos dalies aprašo. * kk Kita tema, kurios Profesorius ėmėsi dar dirbdamas Lietuvių kalbos institute — nominatyviniai sakiniai. Si tema traukte įtraukė V. Labuti į sintaksės problemų verpeta, kuris jau nebepaleido Profesoriaus visą tolesnį mokslinio darbo kelią. Nominatyvinius sakinius Profesorius išnagrinėjo to paties pavadinimo straipsnyje, paskelbtame 1967 m. Beveik po dešimtmečio išėjo trečiasis akademinės gramatikos tomas, kuriame V. Labučio parašyti skyriai apie nominatyvinius, nepilnuosius ir bejungtukius sakinius. Straipsnyje nominatyviniais sakiniais vadinami „vienanariai sakiniai, sudaryti iš daiktavardžio ar daiktavardiškai pavartoto kito žodžio vardininko“ (1967: 117). Nominatyviniams sakiniams būdinga savita intonacija. Pagrindinis nominatyvinio sakinio narys nelaikomas nei veiksniu, nei tariniu, o tik reliatyviai su jais gali būti lyginamas (plg. kitokią J. Balkevičiaus nuomonę 1963: 148-149). Nors pagrindinis sakinio narys ir gali turėti pažyminių, tačiau tokiais sakiniais, profesoriaus nuomone, visada „svarbu akcentuoti patį daikto ar reiškinio buvimą, o ne iškelti jo požymį“ (Labutis 1967: 119). Tuo nominatyviniai sakiniai skiriasi nuo dvinarių nepilnųjų, kuriuos taip pat gali sudaryti vienas daiktavardžio vardininkas. Struktūros atžvilgiu nominatyviniai sakiniai skirstomi į neišplėstinius ir išplėstinius. Nominatyviniais nelaikomi sakiniai, kuriuose su pagrindiniu nariu einanti dalelytė ypač pabrėžiama, išryškinama (Antai duona, pasiimk!), taip pat tie sakiniai, kuriuose pabrėžiamas su daiktavardžio vardininku einantis požymį PERSONALIA | 233 ar būseną pasakantis žodis (Rytas puikus; Stori marškiniai, bet savi). Žodžių tvarka tokiais atvejais neturi lemiamo vaidmens (ten pat: 123). Pagal atliekamas funkcijas straipsnyje skiriamos trys nominatyvinių sakinių grupės: egzistenciniai, arba daikto ar reiškinio buvimo konstatuojamieji, pabrėžtos komunikatyvinės funkcijos ir emociniai, arba vertinamieji, nominatyviniai sakiniai. Nuo egzistencinių nominatyvinių skiriami nepilnieji dvinariai sakiniai su vardininku, aiškiais predikatiniais ryšiais susijusiu su ankstesnio sakinio veiksmažodžiu, pvz.: Kadaise, labai seniai, šiame miške dievai gyvenę. Savotiški dievai. Nominatyviniais nelaikomi ir sakiniai, kuriuos sudaro vertinamojo pobūdžio reikšmės žodžiai (Dildę kaip laikai? Meistras!), modaliniai žodžiai, sveikinimai, linkėjimai (Gėda. Sveika, teta). Lietuvių kalbos gramatikoje nominatyviniai sakiniai aprašyti panašiai kaip straipsnyje. Gramatikoje nurodoma, kad nominatyviniais sakiniais paprastai pradedama ar pasakoma nauja mintis. Tuo jie skiriasi nuo nepilnųjų sakinių, kuriais paprastai tęsiama ankstesnio sakinio mintis (1976a: 625-626). Beje, nepilnieji, eliptiniai ir benariai sakiniai gramatikoje aprašyti taip pat V. Labučio (1976a: 635-653). Pagal funkciją bei reikšmę nominatyviniai sakiniai gramatikoje taip pat skirstomi į tris grupes — egzistencinius (arba aprašomuosius bei pasakojamuosius), atpažįstamuosius, pranešamuosius, parodomuosius bei pavadinamuosius ir emocinius (stebėjimosi) sakinius. Gramatikoje išsamiau nei straipsnyje išnagrinėti nominatyviniai sudėtinio sakinio dėmenys (ten pat: 633-635). Vienatomėje Dabartinės lietuvių kalbos gramatikoje tokie sakiniai N. Sližienės laikomi vardažodiniais beasmeniais sakiniais, kuriuose „vardažodžių vardininkas paprastai vartojamas be jungties“ (Ambrazas, red. 1994: 617). Profesoriaus nuomonė dėl nominatyvinių sakinių statuso ir vietos kalbos gramatinėje sistemoje kito. Straipsnyje „Nominatyviniai sakiniai“ ir Lietuvių kalbos gramatikoje jie drauge su beasmeniais sudaro vienanarių sakinių grupę. Šiuose darbuose nominatyvinius sakinius atribojant nuo beasmenių remtasi formaliuoju kriterijumi — pagrindine nominatyvinių sakinių dalimi einantis daiktavardžio ar daiktavardiškai pavartoto kito žodžio vardininkas negalėjo būti suderinamas su beasmenio sakinio, kurio „pagrindinė dalis, atitinkanti tarinį <...>, negali būti siejama su subjekto vardininku“ (Dumašiūtė 1976: 610) samprata. Monografijoje Lietuvių kalbos sintaksė (1994/1998/2002) nominatyviniai sakiniai Profesoriaus jau laikomi beasmeniais (1994: 134-136). Remiamasi tuo, kad vardažodžio vardininkas, sudarantis nominatyvinio sakinio predikatinį centrą, „neturi aiškaus asmens rodiklio“ (ten pat). *k** Ypač daug laiko Profesoriaus skirta lietuvių kalbos žodžių junginių problemoms gvildenti. Visų pirma čia minėtina studija Žodžių junginių problemos (Labutis 1976c). Drauge su tais pačiais metais išėjusiu trečiuoju akademinės gramatikos tomu tai vienas pirmųjų (be Br. Kalinausko darbų, žr. Kalinauskas 1963, 1972) apibendrinamojo pobūdžio veikalų, kuriuose nagrinėjami lietuvių kalbos žodžių junginiai. Žodžių junginys kaip sintaksės vienetas ir žodžių junginių lygmuo kaip atskiras sintaksinės sandaros nagrinėjimo lygmuo lietuvių kalbotyroje imti skirti ir nagrinėti tik po Antrojo pasaulinio karo, daugiausia dėl rusų kalbotyros, ypač akademinės rusų kalbos gramatikos (Vinogradov, Istrina, red. 1960), įtakos. Studijoje keliamas uždavinys — panagrinėti teorines žodžių junginių tyrimo problemas. Autoriaus nuomone, tik išsiaiškinus sintaksės norminimo principus, galima patikslinti žodžių junginių vartojimo normas (plg. ten pat: 81). Knygelėje trumpai apžvelgta žodžių junginių tyrimo istorija, aprašytos pagrindinės jos kryptys. Pripažįstama, kad kalbos turinio ir išraiškos 234 | PERSONALIA planai ne visada esti simetriški ir keliami uždaviniai sintaksės reiškinius aprašyti sistemiškai ir deramai atsižvelgti į semantikos vaidmenį sintaksėje (ten pat: 16). Toliau studijoje plačiai nagrinėjami Žodžių ryšiai, žodžių junginio sąvoka, apžvelgiama žodžių junginių sandara ir reikšmė. Daugiausia vietos knygelėje skirta žodžių ryšiams. Žodžių ryšiai nagrinėjami valentingumo teorijos pagrindu. Tai vienas pirmųjų jos taikymo lietuvių kalbotyroje pavyzdžių (po didelį susidomėjimą sukėlusio E. Geniušienės straipsnio 1971 m., žr. Geniušienė 1971). Valentingumas laikomas sintaksine ir semantine žodžio savybe (Labutis 1976c: 23). Jis apibrėžiamas kaip „žodžio ar jo formos galėjimas jungtis su kitu žodžiu ar atitinkama jo forma“ (ten pat: 18). Skiriami leksinis ir gramatinis valentingumas. Toliau nagrinėjamas tik pastarasis. Skiriami du gramatinio valentingumo lygmenys: formalusis ir reliacinis (atitinkantys N. Sližienės sintaksinį ir semantinį valentingumą). Skiriama dvylika pagrindinių reliacinio valentingumo atvejų (semantinių linksnių ar funkcijų). Pabrėžiamas reikalas žodžių formų ryšius skirti nuo sakinio dalių ryšių. Skirtingas turinys suteikiamas sąvokoms „žodžių ryšiai“ ir „žodžių santykiai“. Zodžių ryšiai knygelėje skirstomi pagal jų reiškimo būdą ir pagal siejamų vienetų sintaksinį lygiavertiškumą bei ryšio kryptį. Be tradicinių žodžių ryšių tipų — derinimo, valdymo ir šliejimo — V. Labučio skiriamas ir ketvirtasis — žodžių formų koordinavimas. Pastaruoju vadinamas „Savarankiškas kategorijas turinčių žodžių galimas (bet ne būtinas) abipusis formų taikymas“ (ten pat: 31). Tarpusavyje koordinuojamos gali būti veiksnio vardininko ir asmenuojamojo veiksmažodžio formos (J. Balkevičiaus šis ryšys laikomas derinimo atveju) arba dvi daiktavardžių formos (Lietuvių kalbos gramatikoje šis ryšys vadinamas koreliacija). Valdymas V. Labučio apibrėžiamas kaip „daiktavardiškojo žodžio linksnio parinkimas tam tikrai sintaksinei ir semantinei funkcijai pagal kito žodžio reikšmę ar kokį kitokį semantinį elementą“ (ten pat: 33). Skiriamas stiprusis ir silpnasis valdymas, nors ir pabrėžiama, kad aiškios ribos tarp jų nesą. Neryškios ir ribos tarp silpnojo valdymo ir šliejimo. Pagal žodžių ryšio charakterį ir kryptį autoriaus skiriamas žodžių prijungimas, sujungimas ir tarpusavio sąlygojimo ryšys. Kaip ypatingi prijungimo atvejai minimi žodžių trauka (tai tam tikras tarpinis žodžių ryšys, Dabartinės lietuvių kalbos gramatikoje laikomas tarininio pažyminio derinimu su veiksniu arba papildiniu) ir apozicinis prijungimas. Tarpusavio sąlygojimu vadinamas veiksnio vardininko ryšys su tariniu einančia asmenuojamąja veiksmažodžio forma. Išnagrinėjus žodžių junginių santykį su sakiniu ir atskiru žodžiu duodamas žodžių junginio apibrėžimas: tai esąs „mažiausias žodžių ryšių lygmens sintaksinis ir semantinis vienetas, rodantis dviejų savarankiškų žodžių santykį“ (ten pat: 45). Skirtingai negu J. Balkevičiaus Dabartinės lietuvių kalbos sintaksėje (Balkevičius 1963: 42), B. Kalinausko Lietuvių kalbos žodžių junginių sintaksėje (Kalinauskas 1972: 1) ir akademinėje Lietuvių kalbos gramatikoje (Ulvydas, red. 1976: 9), žodžių junginys V. Labučio laikomas ne tik sakinio sudaromuoju, bet (ir visų pirma) kalbos sintezės vienetu, gaunamu jungiant savarankiškus žodžius (tuo profesoriaus pažiūros artimos E. Fortunatovo mokyklos pažiūroms). Kaip ir J. Balkevičiaus bei Br. Kalinausko (1972: 10), junginiais laikomi visų pirma prijungiamuoju ryšiu susieti žodžiai (kaip ir akademinėje rusų kalbos gramatikoje, plg. Vinogradov, Istrina, red. 1960: 1, 41—44), bet kitaip negu akademinėje lietuvių kalbos gramatikoje, kur žodžių junginiais A. Valeckienės laikomi ir predikatiniu bei sujungiamuoju ryšiu susietas žodžių formas, plg. Valeckienė 1976: 9). Predikatiniu ryšiu susietos veiksniu ir tariniu einančios žodžių formos laikomos žodžių junginiais tik su didelėmis išlygomis, dėl specifinių ypatybių juos siūloma nagrinėti atskirai nuo visų kitų junginių (J. Bal- PERSONALIA |235 kevičiaus jie laikomi sakiniais). Aptariami sintagmos ir konstrukcijos terminai, jų santykis su žodžių junginiu. Sintaksiniu ryšiu susietai žodžių grupei pavadinti, autoriaus nuomone, geriausiai tinka sintaksinės konstrukcijos arba sintaksinės struktūros terminas. Aptartos žodžių junginių paradigmos, derivacijos ir transformacijos sąvokos. Toliau nagrinėjama žodžių junginių struktūra. Dvinario junginio dalys vadinamos dėmenimis (plg. komponentus J. Balkevičiaus ir Br. Kalinausko sintaksėse). Skiriamas pagrindinis ir priklausomasis žodžių junginio dėmuo (kaip ir Lietuvių kalbos gramatikoje). Junginiai (kiek kitu pagrindu nei J. Balkevičiaus) skirstomi į vientisinius ir sudėtinius junginius (panašiai kaip Br. Kalinausko, plg. 1972: 11-12). Žodžių junginiai su vienu pagrindiniu žodžiu ir keliais skirtingo turinio sintaksiniais ryšiais sudaro žodžių junginių grandines. J. Balkevičiaus tokie sintaksiniai vienetai laikomi sudėtiniais junginiais (Balkevičius 1963: 44tt); taip pat ir Br. Kalinausko (1972: 12). Žodžių junginių sandara nagrinėjama pasitelkiant jų morfologinius modelius — tai vienas pirmųjų bandymų lietuvių kalbotyroje tokiu būdu formalizuoti sisteminį sintaksinių vienetų aprašą. Veiksmažodinių junginių skyriuje remiantis vyraujančia veiksmažodine reikšme V. Labučio nagrinėjami ir veiksmažodinių daiktavardžių junginiai, kuriuose daiktavardis išlaiko pamatinio veiksmažodžio valentingumą (taip pat tokie junginiai klasifikuojami ir J. Balkevičiaus (plg. 1963: 43); kitaip — Br. Kalinausko). Panašiai ir būdvardžių valdymą išlaikantys iš jų padaryti daiktavardžiai su priklausomuoju dėmeniu aptariami drauge su būdvardiniais junginiais. Pusdalyviai ir padalyviai junginius su veiksmažodžiu sudaro tik tais atvejais, kai neina išskirtine sakinio dalimi. Junginių nesudaro veiksniu einantys daiktavardžiai ir su jais koreliuojami tarinio vardine dalimi einantys būdvardiškieji žodžiai (A. Valeckienės jie laikomi sudėtiniais junginiais su predikatiniu pazyminiu, žr. Valeckienė 1976: 19-20; Br. Kalinauskas juos laiko žodžių junginiais su būvio vardininku, einančiu tarinio vardine dalimi, Kalinauskas 1972: 73). Pagal reikšmę žodžių junginiai skirstomi į šešias grupes: subjektinius, objektinius, aplinkybinius, atributinius, kompletyvinius ir predikatyvų junginius (plg. Br. Kalinausko skiriamus predikatinius, atributinius, objektinius ir reliacinius (adverbialinius) junginius) (Kalinauskas 1972: 16-20). Objektiniai žodžių junginiai priklausomai nuo pagrindinio ir priklausomojo nario reikšmės ir jų tarpusavio santykio smulkiau skirstomi į tiesioginio, adresatinio, instrumentinio objekto ir veiksmo (būsenos, reiškinio) objektinio turinio junginius. Atributinių junginių skyriuje išskiriami posesiniai (posesyviniai) arba priklausomybės žodžių junginiai. Atkreipiamas dėmesys, kad atributiniai junginiai gali turėti subjektinę, objektinę ar aplinkybinę reikšmę. Kompletyviniais vadinami žodžių junginiai, kurių „priklausomasis dėmuo pasako turinį to, kas reiškiama pagrindiniu dėmeniu“ (Labutis 1976c: 78). Tipiškais kompletyviniais junginiais laikomi kiekybės turinį reiškiantys junginiai, pvz.: kilogramas sviesto, pilnas vandens (Lietuvių kalbos gramatikoje jie aprašyti kaip junginiai, reiškiantys kiekybinius santykius; Valiulytė 1976: 202-203). Sudėtinį tarinį sudaranti asmenuojamoji savarankiškos reikšmės, fazinio ar modalinio veiksmažodžio forma ir prie jos šliejamas linksniuojamasis žodis ar bendratis sudaro predikatyvų junginius (junginių, kuriuos sudaro faziniai veiksmažodžiai su bendratimi, savitumas pabrėžtas ir E. Valiulytės, žr. Valiulytė 1976: 175). Fazinių ir modalinių veiksmažodžių, su bendratimis sudarančių suvestinius tarinius, žodžių junginiais nelaiko Br. Kalinauskas (1972: 15, 166-167). Skiriamos dvi tokių junginių atmainos — būvio, arba egzistenciniai, ir veiksmo papildymo kitu veiksmu junginiai. J. Balkevičiaus sintaksėje žodžių junginių klasifikacijos pagal prasmę atskirai neduodama. Kadangi jo skiriamos vientisinės ir sudėtinės sakinio dalys, tai žodžių junginių reikšmė aprašyta atitinkamuose sakinio dalių skyriuose. 236 | PERSONALIA Įvairūs žodžių junginiai Profesoriaus nagrinėti ir moksliniuose straipsniuose bei konferencijų pranešimuose. Bene daugiausia dėmesio teko daiktavardžių junginiams su kilmininku. Straipsnyje „Kai kurios veiksmažodinių daiktavardžių konstrukcijos su kilmininku“ (1974a) nagrinėjama, kaip nuo įvairių leksinių ir gramatinių veiksnių priklauso konstrukcijų su veiksmažodiniais daiktavardžiais sintaksinė struktūra ir semantika. Nuodugniau aprašytos trys konstrukcijos NN" transformacijos: N,V, VN, ir VN_. Subjektines konstrukcijas dažniausiai sudaro įvairių leksinių reikšmių intranzityvių veiksmažodžių abstraktai, priklausomojo nario reikšmė tokiose konstrukcijose nesvarbi. Objektines konstrukcijas paprastai sudaro tranzityvių veiksmažodžių abstraktai, priklausomuoju tokių konstrukcijų nariu paprastai eina negyvų daiktų pavadinimai. Konferencijoje Leksikos ir sintaksės klausimai perskaityto pranešimo „Lietuvių kalbos veiksmažodiniai daiktavardžiai ir jų valentingumas“ tezėse (1974b) visų pirma aptariama pati valentingumo sąvoka. Skiriamas subjektinis, objektinis ir cirkumstantinis veiksmažodinių daiktavardžių valentingumas. Tokių daiktavardžių konstrukcijos nagrinėjamos einant nuo išraiškos prie reikšmės; daugiausia dėmesio skiriama konstrukcijoms su kilmininku. Šių konstrukcijų reikšmés priklauso nuo pagrindinio daiktavardžio darybinės bei leksinės reikšmės ir priklausomojo žodžio formos, gramatinės bei leksinės reikšmės. Straipsnyje „Tiesioginio objekto, tikslo ir kiekio kilmininkų valdymas“ (1976) analizuojami keli bendrinei kalbai aktualūs kilmininko vartosenos atvejai. Kai neigiamas modalinis veiksmažodis eina su bendratimi, jos valdomas objekto linksnis — kilmininkas arba galininkas — dažnai priklauso nuo atstumo iki neiginio. Su veiksmažodžiu žiūrėti bendrinei kalbai teikiamas kilmininkas, nes jis turi tikslo semą: žiūri televizoriaus, kino,spektaklio... Šis siūlymas kitų kalbininkų buvo kritikuotas (žr. Ambrazas 1976, Balkevičius 1976) ir bendrinėje kalboje neprigijo. Su abstrakčios reikšmės daiktavardžiais reikšmė, įtaka, įspūdis, poveikis ir pan. siūloma vartoti kilmininką, kai norima išryškinti neapibrėžto kiekio atspalvį, ir galininką, kai tas atspalvis nesvarbus. Straipsnyje pabrėžiama semantinės motyvacijos svarba norminant sintaksės reiškinius. Tokių paradigminiais santykiais susijusių konstrukcijų kaip Šuo graužia kaulą, Kaulas graužiamas šuns, Šuns graužimas kaulo semantika ir sintaksė nagrinėjama straipsnyje „Semantika ir formų parinkimas aktyvinėse, pasyvinėse ir substantyvinėse konstrukcijose“(1979a). Autoriaus nuomone, kiekvieną iš minėtų konstrukcijų tikslinga laikyti atskiro semantinio bei gramatinio modelio realizacija (ten pat: 57), o ne vesti iš vienos bazinės struktūros, kaip daroma generatyvinės gramatikos atstovų. Atskirai aptaręs kiekvienos konstrukcijos gilumos ir paviršiaus semantinę struktūrą, atskleidęs morfologinių formų parinkimą lemiančius veiksnius, V. Labutis daro išvadą, kad sintaksinė semantika yra daugiaplanis hierarchinis reiškinys, ji „laikytina „varomąja jėga“ ne tik vadinamuosiuose gilumos, bet ir paviršiaus lygmenyse“ (ten pat: 58). Straipsnyje „Kilmininkas ir savybiniai įvardžiai“ (1980) dėl įvardžių mano, tavo, savo vietos gramatinėje sistemoje polemizuojama su V. Žuliu, kuris juos laiko asmeninių įvardžių kilmininkais (Žulys 1969). V. Labučio nuomone, šias formas įtraukti į įvardžių aš, tu, savęs paradigmas trukdo jų leksinė reikšmė — posesyvumas. Teigiama, kad sintagminiu požiūriu šios formos gali būti laikomos sustabarėjusiais kilmininkais, tačiau semantiniu požiūriu jos esančios savybiniai įvardžiai (Labutis 1980: 56). Autoriaus nurodomos ir silpnosios tradicinės interpretacijos pusės; vis dėlto ji laikoma parankesne praktikos reikalui, mokyklai. PERSONALIA | 237 Kiekybės turinio ir dalies kilmininky vartosena aprašyta straipsnyje ,,Vadinamyju kiekio kilmininkų valdymas ir semantika“ (1981a). Tiek vieni, tiek ir kiti kilmininkai eina tose pačiose sintaksinėse veiksnio ir tiesioginio papildinio pozicijose. Kiekybės turinį žymintis kilmininkas junginiuose su kiekį reiškiančiais daiktavardžiais ar prieveiksmiais yra pastarųjų valdomas, jo rangas sintaksinėje sakinio struktūroje tarsi „pažeminamas“. Objektą reiškiantis žodis neindividualizuotas, reprezentuoja daiktų klasę. Dalies kilmininkas be kiekį žyminčio žodžio apibūdinamas kaip žymėtasis opozicijos narys. Jis vartojamas, kai „norime parodyti, kad veiksmas susijęs su tiesioginio objekto dalimi, o ne visuma“ (ten pat: 197). Dalies kilmininko vartosena tiesioginio papildinio pozicijoje ribojama įvairių, dar iki galo neišaiškintų, veiksnių, o veiksnio pozicijoje dalies kilmininkas „eina tik egzistenciniuose ir kai kuriuose judėjimą reiškiančiuose sakiniuose“ (ten pat: 198). Straipsnyje taip pat polemizuojama dėl apibrėžtumo ir neapibrėžtumo kategorijos sampratos. * kk Daugelyje publikacijų V. Labucio nagrinėtos specialios lietuvių kalbos sintaksės problemos, sintaksės tyrimų metodikos klausimai. Nemaža Profesoriaus rašyta apie sintaksinius žodžių ryšius, ypač derinimą ir valdymą. Ši tema gvildenta kai kuriose jau minėtose publikacijose (1974b, 1976, 1981a; žr. dar 1982). Be to, Mūsų kalbos žurnale spausdintam kalbotyros terminų žodynėliui Profesorius yra parašęs straipsnelį apie derinimą (1974c). Derinimas jame apibrėžiamas kaip „nesavarankiškas kategorijas turinčių žodžių formų pritaikymas prie kitų žodžių formų“ (ten pat: 45). Lietuvių kalboje būdvardžiai, dalyviai, būdvardiškieji skaitvardžiai ir įvardžiai derinami prie daiktavardžių ar kitų daiktavardiškai vartojamų žodžių. Autoriaus pabrėžiama, kad derinimas nėra visiškas formų supanašinimas, kalboje dažni ir vadinamojo nepilnojo derinimo atvejai. Nuo derinimo skiriamas daiktavardinio tarinio formos koregavimas su veiksniu — jį siūloma vadinti koordinacija arba korespondencija (Lietuvių kalbos sintaksėje jis vadinamas koreliavimu), o priedėlio santykį su pažymimuoju žodžiu — formų paralelizmu (vėliau šis santykis autoriaus vadinamas apozicija). Veiksnio ir tarinio, išreikšto asmenuojamuoju veiksmažodžiu, formų koordinacija esanti dar kitokio pobūdžio: šios formos derinamos tik pagal skaičiaus kategoriją (ten pat: 47). Straipsnio medžiaga vėliau autoriaus sunaudota rašant platesnio pobūdžio darbus — studiją Žodžių junginių problemos (plg. Labutis 1976c: 28-30) ir monografiją Lietuvių kalbos sintaksė (1994: 30-33). Veiksmažodinių daiktavardžių valdymo tyrimai skatino domėtis valentingumo teorija. Valentingumo arba žodžių junglumo sąvokos Profesoriaus aptartos knygose (1976, 1994), daugiau ar mažiau jos svarstomos ir kitose publikacijose (pvz., 1974b). Tarptautinės baltistų konferencijos pranešimo „Valentingumas — semantiniai vaidmenys — semantinė sakinio struktūra“ tezėse (1985a) šie trys reiškiniai apibūdinami kaip skirtingos, nors ir tarpusavyje susijusios, kalbos sistemoje veikiančios gramatinės strategijos. Valentingumas laikomas žodžio, kaip kalbos sistemos leksinio vieneto, sintagminės sąveikos projektu, kuriame numatoma žodžio būtinų, tikėtinų ar tik galimų sąveikų kiekis, turinys ir realizavimo kalbos elementais orientyrai. Semantiniai vaidmenys apibrėžiami kaip pažintų tikrovės elementų tipizuotų padėčių tam tikrose situacijose atspindys. Semantinė sakinio struktūra — tai tam tikro sakinių tipo schema. Diachroninei kalbotyrai keliamas uždavinys „pasekti, kiek ir kaip amžių bėgyje konkrečioje kalboje gali evoliucionuoti atskirų leksemų valentiniai projektai 238 | PERSONALIA ne tik formaliosios raiškos, bet ir turinio atžvilgiu, kokie galimi semantinių vaidmenų reprezentacijos dėsningumų poslinkiai“ (ten pat: 66). Minėtina ir N. Sližienės Lietuvių kalbos veiksmažodžių junglumo žodyno (Sližienė 1994) pirmojo tomo recenzija (Labutis 1995). Joje atidžiai išnagrinėta knygos sandara, skirtingų lygmenų valentingumo pateikimas ir kai kurios teorinės nuostatos. Argumentuotai svarstomas žodyno paskirties ir veiksmažodžių atrankos kriterijų neapibrėžtumas, nurodomi semantinių funkcijų skyrimo, žodžių reikšmių atrankos ir nusakymo trūkumai, nepakankamas leksinio valentingumo pateikimas. Recenzento pabrėžiama išsamaus nagrinėjamų veiksmažodžių reikšmės aprašymo svarba, siūloma pirma pateikti semantinį veiksmažodžių valentingumą, o tik po jo — sintaksinį, keliami būtinųjų ir fakultatyviųjų valentinių palydovų atribojimo sunkumai. Sintaksinių ryšių tyrimai tiesiogiai susiję su sintaksinės semantikos sritimi. Sintaksės ir semantikos sąveika, semantikos vaidmuo sintaksės tyrimuose Profesoriaus pabrėžiami daugelyje publikacijų (plg. 1979a, 1980, 1981a, 1981b). Konferencijoje Sintaksės ir semantikos klausimai perskaitytame pranešime „Semantika ir žodžių formų parinkimas“ (1982) žodžių ryšiai pagal žodžių formų parinkimo strategijas skiriami į du tipus. Formalusis gramatinis tipas remiasi žodžių leksinėmis ir morfologinėmis klasėmis, jų kaitybos kategorijomis; šiam tipui priklauso derinimas bei koreliavimas. Semantinės formaliosios strategijos atveju žodžių formos parenkamos priklausomai nuo tikrovės elementų santykius atspindinčios semantikos ir gramatinės kalbos struktūros; šio tipo žodžių ryšiai yra valdymas bei šliejimas. Būtinybė sintaksės tyrimuose remtis semantika ir eiti ne tik nuo išraiškos prie reikšmės, bet ir priešinga kryptimi, pabrėžiama ir konferencijoje Kalbos norma ir funkciniai stiliai perskaitytame pranešime „Hexoropblie 0c06eHHOCTH CHHTAKCHYECKOH HOPMBbI NaJIEXHLIX KOHCTpyKInū“. Konferencijos tezėse (1984) parodomas sudėtingas sintaksės ir semantikos vienetų tarpusavio ryšys, atskleidžiamos sintaksinių sinonimų susidarymo prielaidos. Iškeliamas lietuvių kalbos žodžių junglumo žodyno poreikis. Apžvalginiame straipsnelyje „Sintaksinė semantika (semasiologija)“ (1983) ši kalbotyros kryptis apibūdinama kaip „sintaksės tyrimas pagal tiesioginį kalbos vienetų ryšį su jais žymimais tikrovės daiktais, procesais, reiškiniais“ (1983: 11-12), nusakomi pagrindiniai jos principai. Drauge su G. V. Maksimova parašytame straipsnyje ,,HekoTopbie THITbI CHHTarM C KOJIHYCCTBEKHHbIM 3Ha4CHHCM B pyCCKOM H JIHTOBCKOM A3bikaxTM (Maksimova, Labutis 1985) nagrinėjamas įvykio veikslo veiksmažodžių semantinis derinimas (kiekybės atžvilgiu) su jų tiesioginiais papildiniais. Atidžiau ištirti lietuvių ir rusų kalbų žodžių junginiai, kuriuos sudaro loginę daugio idėją semantinėje struktūroje turintys veiksmažodžiai (pvz.: sugaudyti paukščius, iškirsti karklus ir pan.). Skirtingai negu rusų kalboje, daugio, dalumo reikšmės lietuvių kalboje perteikiamos ne tik atitinkamos šaknies veiksmažodžių priešdėliais, bet drauge ir iteratyvinėmis priesagomis (-yti, -inėti ir kt.). Naujesniuose darbuose matyti didelis Profesoriaus susidomėjimas kita šiuolaikinių gramatikos tyrimų teorija — funkcine gramatika. Funkcinio požiūrio į kalbą savitumas, funkcinės gramatikos paskirtis ir kai kurie metodikos dalykai aiškinami straipsnyje „Kalbos praktika ir funkcinė gramatika“ (1994c). Lietuvių kalbos funkcinės gramatikos kursas Vilniaus universiteto magistrantams Profesoriaus skaitomas iki šiol, tad galima tikėtis daugiau jo šios srities darbų. PERSONALIA | 245 tikos vertimo į lietuvių kalba. D. Kleina, autoriaus nuomone, galima laikyti „lietuvių kalbos linksnių ir kai kurių kitų formų vartosenos aprašymo pradininku, iškėlusiu įdomių ir lig šiolei svarbių tos srities faktų ir nurodžiusiu jų mokslinės interpretacijos gaires“ (ten pat: 117). Negalima nepritarti ir straipsnyje iškeliamai ankstesnių lietuvių kalbos gramatinės sandaros aprašų nagrinėjimo svarbai: „Išsamiai neišnagrinėję ir visapusiškai neįvertinę visų mūsų gramatikų, net ir atskirų jų skyrių, neturėsime ir tikros lietuvių kalbos mokslo istorijos. O be jos ir dabartinis gramatikos mokslas neretai „atranda“ jau kadaise žinomus dalykus arba padaro nepamatuotų išvadų“ (ten pat: 118). Mūsų kalbotyros istorijai skirtas ir proginis straipsnis „Lietuviškos kalbos gramatikai“ — šimtas metų“ (2001). Jame apžvelgiamos pirmosios J. Jablonskio gramatikos radimosi aplinkybės, teorinės nuostatos, sandara, svarbesnieji apibrėžimai ir terminija. Išryškinamas norminamasis gramatikos pobūdis, ji V. Labučio įvertinta kaip „darbas, dėjęs mūsų tradicinio gramatikos mokslo pamatus, nubrėžęs ne vieną to mokslo principinę nuostatą, dėl daugelio atskirų kalbos dalykų vartosenos, normų išaiškinimo ir įtvirtinimo nepraradęs vertės ir dabar“ (ten pat: 14). *** Profesorius V. Labutis yra paskelbęs ne vieno lietuvių kalbotyros veikalo recenziją. S. Krinickaitės knygelė Kalbų raiškos savitumas (1984) recenzento vertinama kaip bandymas užpildyti lietuvių kalbos gretinimų su kitomis kalbomis spragą (1985c). Tačiau grožinės literatūros originalų ir vertimų lyginimai, Profesoriaus nuomone, „nėra labai patikimas kelias pereiti prie kalbų raiškos savitumų ir net prie būdingų kalbos modelių“ (ten pat: 29). Lietuvių ir rusų kalbų gretinimo vaizdas būtų tikresnis, jeigu savitumai autorės būtų rodomi bendrybių ir panašumų fone. Knygelėje kartais nedaroma skirtumo tarp meninės kalbos faktų ir kalbos sistemos savitumų, kliūva pernelyg platūs apibendrinimai. Recenzijoje „Žodžių dažnio žodynus panagrinėjus“ (1999a) aptariami Laimos Žilinskienės ir Vidos Grumadienės parengti dažniniai dabartinės rašomosios lietuvių kalbos žodynai mažėjančio dažnio (1997) ir abėcėlės (1998) tvarka, daugiausia dėmesio skiriama pastarajam. Žodyne pasigendama buitinio stiliaus leksikos, daugelio kasdien vartojamų žodžių: buitinių realijų, augalų bei gyvūnų pavadinimų, kultūros srities ir su intelektine veikla susijusių žodžių, abejojama dėl tekstų atrankos principų. Dėl šių priežasčių siūloma jį laikyti ne dabartinės lietuvių kalbos, o keturių funkcinių stilių žodynu (p. 108). Recenzuojamame žodyne pasigendama žadėtų tikrinių žodžių dažnio duomenų. Neaiškūs kalbos dalių nustatymo kriterijai, todėl kalbos dalių statistikos lentelės nekelia pasitikėjimo. Su rūpesčiu konstatuojama, kad žodyne gausu nenorminių žodžių, todėl norminimo reikalui, V. Labučio nuomone, žodynas „labiau tiktų kaip klaidų šaltinis“ (p. 112). Recenzijoje daroma išvada, kad žodyno sudarymo principai autorių nepakankamai apmąstyti, pats „Žodynas ir jo atramos taškai, deja, dažniau nuvilia nei džiugina“ (p. 113). J. Balkevičiaus Lietuvių kalbos predikatinių konstrukcijų sintaksė (1998) trumpai apžvelgiama Gimtosios kalbos žurnale (Labutis 1999b). Jame paskutinis žymiojo sintaksininko veikalas ypač vertinamas kaip „savita sintaksės mokslo studija, kurioje nuosekliai plėtojama vientisa verbocentrinio sakinio pamato koncepcijų visuma“ (1999b: 14). Kiek išsamiau ši studija ir kiti J. Balkevičiaus darbai aptarti Baltisticoje paskelbtame drauge su B. Stundžia parašytame nekrologe (Labutis, Stundžia 2001). 246 | PERSONALIA Vienoje apžvalgoje kažin ar įmanoma aprėpti visą Profesoriaus mokslinių darbų įvairovę. Ne toks ir šio rašinio tikslas. Norėta bent apgraibom parodyti Profesoriaus vykdytų lietuvių kalbos gramatinės sandaros tyrimų kryptis ir metodus, atskleisti jo mokslinių pažiūrų raidą. Išsami V. Labučio darbų analizė ir vertinimas — ateities uždavinys. Septyniasdešimtojo gimtadienio proga norisi gerbiamam Profesoriui palinkėti dar daug kūrybingų metų — ad multos annos! LITERATŪRA AMBRAZAS, V. 1976: [Diskusijos]. Mūsų kalba 4, 30—31. AMBRAZAS, V., red. 1985: I'pammamura aumosckozo sazvika, BunsHioc: Mokcnac. AMBRAZAS, V., red. 1994: Dabartinės lietuvių kalbos gramatika, Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidykla. AMBRAZAS, V., ed. 1997: Lithuanian Grammar, Vilnius: Baltos lankos. AMBRAZAS, V. 1999: Veiksnys. Morkūnas, K., red. 1999: Lietuvių kalbos enciklopedija. Parengé.., Vilnius: Mokslo ir enciklopedijy leidybos institutas, 698. BALKEVICIUS, J. 1963: Dabartinės lietuvių kalbos sintaksė, Vilnius: Valstybinė politinės ir mokslinės literatūros leidykla. BALKEVIČIUS, J. 1976: [Diskusijos]. Mūsų kalba 4, 32-33. BALKEVIČIUS, J. 1998: Lietuvių kalbos predikatinių konstrukcijų sintaksė, Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas. DuUMASIOTE, Z. 1976: Vienanariai sakiniai. Beasmeniai sakiniai. Ulvydas, K., red. Lietuvių kalbos gramatika 3. Sintaksė, Vilnius: Mokslas, 608-625. GALKINA-FEDORUK, E. M., 1960: Yactuusi. Vinogradov, V. V., Istrina, E. S., red. I/pawwamuxa pyccekozo azvika 1. Oonemuka u mopghonozusn, MockBa: H3jnarenberBo Akagemun Hayk CCCP, 637649. GENIUSIENE, E. 1971: Lietuvių kalbos veiksmažodžių sintaksiné klasifikacija. Kalbotyra 23(1), 7-16. GIRDENIS, A., Žurys, V. 1973: [Rec.], Lietuvių kalbos gramatika 1-2. Baltistica 9 (2), 203-214. GRUMADIENE, L., ZILINSKIENE V. 1997: Dazninis dabartinės rašomosios lietuvių kalbos žodynas (mažėjančio dažnio tvarka), Vilnius. GRUMADIENĖ, L., ŽILINSKIENĖ V. 1998: Dažninis dabartinės rašomosios lietuvių kalbos žodynas abėcėlės tvarka, Vilnius. KALINAUSKAS, Br. 1963: Žodžiai ir žodžių junginiai sakinyje. Dobrovolskis, B., sud. Kai kurie gramatikos ir stilistikos klausimai, Kaunas: Valstybinė pedagoginės literatūros leidykla, 3—23. KALINAUSKAS, Br. 1972: Lietuvių kalbos žodžių junginių sintaksė, Vilnius. KRINICKAITĖ, S. 1984: Kalbų raiškos savitumas, Vilnius: Mokslas. LasuTis, V. 1962: Dalelytės ir jų vieta kalbos dalių tarpe. Literatūra ir kalba 6, 354—370. LaBuTis, V. 1963a: Lietuvių kalbos kiekio patikslinamosios dalelytės. Lietuvos TSR mokslų akademijos darbai, serija A, 2 (15), 215—226. LaABuTrTis, V. 1963b: Dalelytės ne funkcijos ir rašyba. Kalbos kultūra 5, 46-52. LABuTIS, V. 1964a: Lietuvių kalbos sudėtinės dalelytės. Lietuvių kalbos morfologinė sandara ir jos raida (Lietuvių kalbotyros klausimai 7), 119-131. LaBuTis, V. 1964b: Dalelytės gi reikšmės, vartojimas ir rašyba. Kalbos kultūra 6, 28-33. LaBuTis, V. 1967: Nominatyviniai sakiniai. Lietuvių kalbos gramatinė sandara (Lietuvių kalbotyros klausimai 9), 117-131. LaABuTis, V. 1971: Dalelyté. Ulvydas, K., red. Lietuvių kalbos gramatika 2, Vilnius: Mintis, 543-576. LABUTIS, V. 1974a: Kai kurios veiksmazodiniy daiktavardžių konstrukcijos su kilmininku. Kalbotyra 26 (1), 25-36. PERSONALIA | 247 LaBuris, V. 1974b: Lietuvių kalbos veiksmaZodiniai daiktavardžiai ir jy valentingumas. Leksikos ir sintaksės klausimai. Tarpmokyklinés mokslinės konferencijos pranešimų tezės, Šiauliai: Šiaulių K. Preikšo pedagoginis institutas, 140—145. LaABuTIs, V. 1974c: Derinimas. Mūsų kalba 6, 45-48. LABuUTIS, V. 1976a: Nominatyviniai sakiniai. Nepilnieji sakiniai. Eliptiniai sakiniai. Benariai sakiniai. Ulvydas, K., red. Lietuvių kalbos gramatika 3. Sintaksė, Vilnius: Mokslas, 625-653. LaABuris, V. 1976b: Tiesioginio objekto, tikslo ir kiekio kilmininkų valdymas. Mūsų kalba 4, 4-10. LABUTIS, V. 1976c: Žodžių junginių problemos, Vilnius: Vilniaus universitetas. LaABuris, V. 1979a: Semantika ir formų parinkimas aktyvinėse, pasyvinėse ir substantyvinėse konstrukcijose. Kalbotyra 30 (1), 57-62. LABUTIS, V. 1979b: Predikatumas ir žodžių junginys. Aktualiosios kalbotyros problemos. Mokslinės konferencijos pakvietimas-programa ir tezės. 1979 m. kovo 28-29 d., Vilnius: Vilniaus V. Kapsuko universitetas. LaBuTris, V. 1980: Kilmininkas ir savybiniai įvardžiai. Baltistica 16 (1), 53-57. LasuTis, V. 1981a: Vadinamųjų kiekio kilmininkų valdymas ir semantika. Baltistica 17 (2), 194-199. LaBuTis, V. 1981b: Sintaksės aprašymo galimybės ir uždaviniai. Kalbotyra 32 (1), 54-61. LaABuris, V. 1982: Semantika ir žodžių formų parinkimas. Sintaksės ir semantikos klausimai. Respublikinės mokslinės konferencijos, skirtos TSRS įkūrimo 60-mečiui, pranešimų tezės, Šiauliai: Šiaulių K. Preikšo pedagoginis institutas, 31—33. LaABuTrTis, V. 1983: Sintaksinė semantika (semasiologija). Mūsų kalba 3, 9-12. LABUTIS, V. 1984: Hekoropbie oco6eHHocTH CHHTAKCHYECKOH HOPMbI MaJCKHBIX KOHCTpYyKOKŪ. Al3brKO6as Hopma u dynkKyuoKanbnoie cmunu. Ilpozpamma-npuznawuwenue u me3uchi 00KA1ad08 pecnybnukancKoco CuMno3uymMa. 3-4 oxma6pa 1984 2., Vilnius: Vilniaus universitetas, 20—22. LaBuTIS, V. 1985a: Valentingumas — semantiniai vaidmenys — semantinė sakinio struktūra. Tarptautinė baltistų konferencija 1985 m. spalio 8-12 d. Pranešimų tezės, Vilnius: Vilniaus valstybinis V. Kapsuko universitetas, 65-66. LaBuTis, V. 1985b: Yactuua. Ambrazas, V., red. Ipauuamuxa numoeckozo sazvika, Bunsnioc: Mokrcnac, 357-362. LaBuTis, V. 1985c: [Rec.], Stasė Krinickaitė. Kalbų raiškos savitumas. Mūsų kalba 4, 28-30. LaBuTis, V. 1990: Sintaksė D. Kleino gramatikoje. Baltistica 26 (2), 114-118. LaBuTis, V. 1994a: Dalelytė. Ambrazas, V., red. Dabartinės lietuvių kalbos gramatika, Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidykla, 432-437. LABUTIS, V. 1994b/1998/2002: Lietuvių kalbos sintaksė. [Cituojama pagal antrąjį pataisyta leidimą], Vilnius: Vilniaus universiteto leidykla. LaABuTrTis, V. 1994c: Kalbos praktika ir funkcinė gramatika. Gimtoji kalba 1, 1-5. LaABuTis, V. 1995: [Rec.], Pirmasis lietuvių kalbos valentingumo žodynas. Kalbotyra 44 (1), 101-104. LABUTIS, V. 1999a: [Rec.], Žodžių dažnio žodynus panagrinėjus. Kalbos kultūra 72, 107-114. LaBuTis, V. 1999b: [Rec.], J. Balkevičius. Lietuvių kalbos predikatinių konstrukcijų sintaksė. Gimtoji kalba 5, 13-14. LaABuTrTis, V. 2001: „Lietuviškos kalbos gramatikai“ — šimtas metų. Kalbos kultūra 74, 8-14. LABUTIS, V., STUNDZIA, B. 2001: Jonas Zemvaldas Balkevičius (1923-2000). [Nekrologas], Baltistica 35(2), 2000, 260-263. MaksiMova, G. V., LABuTIS, V. V. 1985: Hexoropbie THnLI CHHTarM C KOJIHYUSCTBEHHLIM 3HAYCHHEM B PYCCKOM H JIMTOBCKOM s3bIKAx. Baltistica 21 (2), 176-183. SIRTAUTAS, V., GRENDA, Č. 1988: Lietuvių kalbos sintaksė, Vilnius: Mokslas. SLIŽIENĖ, N. 1994: Lietuvių kalbos veiksmažodžių junglumo žodynas 1: A-M, Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidykla. Urvypas, K., red. 1976: Lietuvių kalbos gramatika 3. Sintaksė, Vilnius: Mokslas. 248 | PERSONALIA VALECKIENĖ, A. 1976: Sintaksiniai žodžių junginiai. Ulvydas, K., red. Lietuvių kalbos gramatika 3. Sintaksė, Vilnius: Mokslas, 9-20. VALIULYTĖ, E. 1976: Veiksmažodiniai junginiai. Daiktavardiniai junginiai. ULvypas, K., red. Lietuvių kalbos gramatika 3. Sintaksė, Vilnius: Mokslas, 20-234. VINOGRADOV, V. V., ISTRINA, E. S., red. 1960: /pawwamuxra pycckozo azvika 2. Cunmaxcuc, 1-2, Mocksa: H3narenberBo Akanemun Hayk CCCP. Žurys, V. 1969: Vadinamųjų nekaitomųjų įvardžių vieta lietuvių kalbos gramatinėje sistemoje. Baltistica 5(2), 167-177. Artūras Judžentis